T.Erbrėderis – apie aktorystę scenoje ir gatvėje: „Teatre turi laikytis spektaklio geometrijos, o gatvėje – pats sau režisierius“
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Tomas Erbrėderis pažįstamas tiek iš teatre kurtų vaidmenų, tiek ir iš televizijos serialų. Tuo tarpu kauniečiai, neabejingi fluxus dvasiai, Tomą greičiausiai prisimintų ir kvailiojantį gatvėje, kai „Fluxus“ festivalio metu šis su bičiuliu į Parodos kalną stūmė klozetą. Kūrybiniai pakvailiojimai gatvėje, sako Tomas, yra smagu, tačiau aukščiausios profesinio džiaugsmo natos visgi yra teatre, kur svetimoms akims nematoma gimsta pilnatvė. Aktorystės Tomas mokėsi Kauno valstybinėje akademinio dramos teatro Aukštesniojoje teatrinėje mokykloje, o 2001 metais Vytauto Didžiojo universitete įgijo menotyros bakalauro laipsnį. Nuo 1998 metų jis – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, kūręs pačius įvairiausius vaidmenis.
– Tomai, galbūt pokalbį pradėkime nuo šių dienų aktualijų. Ar aktoriai jau ruošiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, kai baigsis karantinas?
– Teatre jau yra prasidėję darbai. Aš pats nesijaučiu, kad būčiau labai išėjęs iš realaus gyvenimo. Tačiau darbe taip, buvo savotiškas atotrūkis. Kalbant apie grįžimą į teatrą, į darbą – atrodo, lyg jaustum didelį alkį, o noras – jį greičiau numalšinti. Be abejo, esu pasiilgęs kūrybos, teatro, scenos, žinoma, žiūrovų, kolegų. Tad šalia alkio – ir gražus ilgesys viskam, ką išvardijau.
– Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinate nuo 1998 metų. Niekada nebuvo minčių apie pokyčius, apie kitą teatrą, o gal Kaunas ir yra jūsų kūrybiniai namai?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad per visus 22 metus tokia mintis neatėjo į galvą. Žinoma, čia mano namai, mano darbas. Juk aktorystė ir yra aktoriaus profesija, o teatras – jo darbo vieta. Be abejo, ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką? Bet jei išeisi, su kuo tu susidursi, ką veiksi? Aš ne tik dirbu teatre, tačiau esu ir teatro pedagogas. Tad seisminius virpesius sumažina, amortizuoja darbas su jaunimu ir KTU inžinerijos licėjuje. Jaučiu, kad ten galiu save realizuoti ir kūrybiškai, ir kaip pedagogas, ir ką nors duoti jaunimui.
– Sakėt, kad ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką?
Gal, pavyzdžiui, galėtumėt būti slidinėjimo instruktoriumi? Juk kalnai – jūsų pomėgis. – Slidinėjimo instruktorius turi būti labiau pažengęs. Aišku, mane tai žavi. Apskritai žavi kalnai. O jei norėčiau būti kalnuose instruktoriumi, tai šiltuoju sezonu. Nesu alpinistas, bet man patinka via ferratos, haikinimas. Tai beprotiškai naudinga žmogui – įkvėpti kitokio – kalnų – oro. Ne paslaptis, kad kalnai išvalo žmogų, savotiškai perkrauna, ten tu dėmesį skiri kiekvienam žingsniui, aplinkai. Ir, žinoma, jie užgrūdina. Jei kartu ir gera draugų draugija – bendravimas labai smagus. Taip, kalnai yra ta vieta, kur aš mielai galėčiau eiti.
– Kaunas. Koks jums šis miestas ir kokios jo spalvos?
– Kartais pagalvoju, kad jei reikėtų keisti miestą. Kokį miestą Lietuvoje rinkčiausi? Turbūt tai galėtų būti miestas arčiau jūros. Gal Klaipėda? Gal Neringos kraštas? Bet Kaunas man labai artimas. Esu čia gimęs, augęs. Gal ir sentimentai tam tikri yra – vietoms, mikrorajonams. Labai smagu, kad pastaruoju metu Kaunas gražėja. Man patinka kultūrinis gyvenimas Kaune, teatro erdvė, muziejai, kiti Kaune kuriantys menininkai. Jis man patinka ir tuo, kad yra kompaktiškas ir visur gali labai lengvai ir greitai atsirasti. Nėra didelių atstumų, chaoso, kaip didmiesčiuose. Man patinka jo šiek tiek melancholija, lėtumas. Mano širdžiai tai artima.
– 2019 metais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuotame „Fluxus“ festivalyje kartu su bičiuliu į Parodos kalną stūmėte klozetą. Kiek gyvenime jums svarbus kūrybiškas kvailiojimas?
– Man apskritai atrodo, kad mes kurdami kartais susireikšminam, viską pradedame daryti labai rimtai. Šis kvailiojimas atsirado likus vos kelioms valandoms iki renginio, kai su savo geru bičiuliu Povilu sumąstėme dalyvauti. Buvome susipažinę su J.Mačiūno filosofija, fluxus judėjimu. Man labai patiko mintis, kad meną, visus savo performansus Mačiūnas kurdavo iš to, kas būdavo po ranka, kas būdavo šalia. Jo filosofija – kad menas visiems yra prieinamas. Tad mes taip pat padarėm. Susitikom, aptarėm idėją ir pradėjome ieškoti daiktų. Žinoma, tie daiktai šiek tiek inspiravo pačią idėją. Daiktai – tai, kas buvo garažiukyje pas jį ir pas mane garaže. Išėjo tokia suneštinė instaliacija: klozetas ant važiuojančios platformos. Apsivilkome kostiumus, į rankas paėmėm santechnikos įrankius, dar tualetinio popieriaus vietoje rankinių ir stūmėm fluxus, savotiškai refliuksą į kalną. Vienas sėdėjo stenėdamas ant klozeto, o kitas stenėdamas stūmė. Toks, man atrodo, fluxisiškas ir mačiūniškas, minties perdavimas. Kaip sakoma: kaip arklys dirba, kopia į kalną. Tai mes irgi padirbom. Pafliuksavom. Nes fluxus judėjimas turi nešti ir mintį, kokią nors žinutę aplinkai. Mums patiems buvo labai smagu. Smagiai grįžome namo, per visą Žaliakalnį. Žmonių sutikom, jie juokėsi, fotografavosi.
Dalyvavome ir pernai, kai buvo skelbiama apie festivalį. Tai vyko prie Kauno pilies, laukiant, kokie dūmai pakils ir Išminčiaus pypkės (ant buvusio „Lituanicos“ fabriko įsikūrusio žymiojo senamiesčio išminčiaus pypkė pernai, vieną rudens rytą parūko geltonos spalvos dūmais – taip paskelbta, kad „Fluxus“ festivalis įvyks – aut. past.). Panaudojome tą patį klozetą kaip nereikalingų dalykų išmetimo vietą ir matavomės „Mačiūno akinius“ – kokie šiandien galėtų būti Mačiūno akiniai? Ir kas šiandien yra fluxus? Prie savo baltų marškinėlių prisiklijavome Mačiūno atvaizdą, turėjome pasiėmę iš teatro visą lagaminą – apie 50 vienetų – butaforinių, iš įvairiausių praeities spektaklių – akinių ir, vienas priešais kitą sėdėdami, matavomės juos. Kvailioti yra smagu ir man atrodo, kad taip tu suteiki džiaugsmo tiek aplinkai, tiek pats sau.
– Bet būti personažu scenoje ir gatvėje – ne tas pats?
– Kas kita, nors labai artima. Jei žiūrint istoriškai, teatras ir atsirado gatvėje, aikštėje – viešoje erdvėje, kai reikėjo aktoriams skirti nemažai pastangų ir valdyti minią, perduoti spektaklio žinią šalia sėdintiems žmonėms. Man rodos, tai buvo toks betarpiškas bendravimas. O kai kurie spektakliai kartais tokie būna – betarpiški. Man gatvėje patinka, nes čia galima improvizuoti – nėra labai aiškiai apibrėžtos ribos, iš kurių negali išeiti.
– Ir pats sau režisierius?
– Taip, pats sau režisierius, pats sau aktorius, prodiuseris – viskas viename. Dar vienas momentas – atsakomybė mažesnė, nėra tiek daug elementų. Nes teatre viskas sutarta, sutaškuota – muzika, apšvietimas, tekstas, partneriavimas. Turi laikytis spektaklio geometrijos, jo brėžinio. O gatvėje tokie padūkimai yra faini. Smagu pažaisti, atrasti naujų dalykų ir stebėti, kaip tave priima žiūrovas. Net savo mokiniams tokios praktikos esu davęs ir jie džiaugėsi. Beje, teatras sugrįžta į viešą erdvę. Lietuvoje gal ne taip, bet užsienyje – tikrai.
– Kai ruošiausi pokalbiui su jumis ir svarsčiau, ko jūsų paklausti, kažkodėl mintyse sušmėžavo toks klausimas: o ko jūsų paprastai klausia? Ko dažniausiai klausiama aktoriaus?
– Visko. Žinoma, koks tu esi dabar, kuo tu kvėpuoji. Man kartais atrodo, kad, kai klausia apie aktorystę, klausia taip, tarsi tai būtų atskiras dalykas gyvenime. Šventovė. Bet, man rodos, taip nėra. Kaip ir sakiau, man tai – darbas. Iš šalies žmonės kartais galvoja, kad aktorius – ypatinga persona. O gal taip ir yra? Juk iš tikrųjų mūsų darbas yra stebuklas ir mes kuriame labai įsimintinus stebuklus scenoje. Kartais ir nepavyksta, bet tai yra kūryba – ji būna visokia. Be abejo, klausia apie tai, kas yra už tavo gyvenimo uždangos. Visiems įdomu, koks realiai tu esi žmogus?
– Koks tu, kai nevaidini?
– Koks tu kasdien, be grimo, be personažo rūbo, kai išeini iš teatro – koks esi žmogus? Daugelis aktorių, man rodos, nelabai nori įsileisti į savo privačią erdvę. Šis kuklumas, mano nuomone, yra vietoje ir yra gražus.
– Kuris jūsų personažas panašiausias į jus? Apskritai kiek tai svarbu kuriant vaidmenį – personažo ir tavęs paties panašumas?
– Mes kiekvienas nepabėgsime nuo savęs. Kurdamas irgi kuri per save, savo asmenybės dalį susieji su personažo bruožais. Man labai patiko Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Vyšnių sodas“. Visą spektaklį prisimenu kaip gražią nostalgiją. Piščiko vaidmuo buvo tas, kada siela verkė ir džiaugėsi kartu. Tai mano vidus. Buvau šį vaidmenį labai smarkiai pajutęs, buvo gera tiek jį kurti, žaisti, tiek ir jame būti. Tad gal tas vaidmuo ir buvo man artimas. Dar labai patiko Egisto vaidmuo spektaklyje „Elektra“. Jutau, tarsi per mane tekėtų elektros srovė, jutau energiją, griovimą, buvo ir keršto troškimo, nemažai ugnies ir ugnikalnio, kuris išsiveržia. Bet šalia to atradau gražių natų ir supratau atsiprašymą, gailestį – tarsi tai buvo lygtis, kurią reikėjo būtent taip išspręsti.
– Buvo ne vienas jūsų interviu kaip su serialuose vaidinančiu aktoriumi. Ar labai tolimi teatro ir televizijos serialų pasauliai? Kuriame jaučiatės patogiau?
– Manau, kad tiek teatre, tiek serialuose yra darbas – aktorystė. Ir serialuose, ir teatre reikia sukurti personažą. Serialai ar kinas yra labiau fragmentiški. Ten yra konkretumas: ženklas, kad filmuoja, ir tada stengiesi kuo tiksliau padaryti tai, koks yra režisieriaus užmanymas. O teatre – tolima distancija. Teatre nėra galimybės sakyti: stop, stabdom, iš naujo, nes buvo klaida. Teatre žavi, kad viskas vyksta čia ir dabar, tą akimirką tu turi save investuoti visapusiškai. Serialuose kitaip. Paskutinysis serialas, kuriame vaidinau ir gavau pagrindinį vaidmenį – „Pone Prezidente“ – man labai patiko. Jame buvo ne tik džiaugsmai ir meilė, bet ir politikos, ir vidinės kovos. Vaidmuo buvo labai artimas.
– Man kartais atrodo, ypač žiūrint spektaklius, kad viena iš aktoriaus meistriškumo dedamųjų yra atmintis ir gebėjimas išmokti tekstus.
– Tai vienas iš klausimų, kuriuos dažnai užduoda žmonės iš šalies, kurie stebi spektaklius. Klausia: kaip tu atsimeni tokias paklodes teksto? Visų pirma, man atrodo, kad išmokti mintinai tekstą mes kiekvienas galim. Bet kad tekstas taptų tavo kūnu, kad jį prisijaukintum ir kad jis nebūtų formalus, o jame atrastum gyvybę – tai yra sunkiausia. Be abejo, tu dirbi prie to mėnesiais. Ir išmoksti. Yra receptas, kurį aš sau atradau, ypač filmuodamasis serialuose, kur scenos keičiasi beprotiškai greitai, jos būna iš skirtingų serijų, nes filmuojama pagal vietą. Labai svarbu pagauti savo teksto mintį, suvokti logiškai, apie ką tu kalbi. Paskui, kai suvoki, išmokti mintinai kažkaip savaime pavyksta – nekali teksto, jis ateina savaime. Ir mokyklose galėtų mokyti per suvokimą, per asociatyvinį mąstymą. Tai padėtų.
– Kas jums yra profesinis džiaugsmas, pačios aukščiausios jo natos?
– Aukščiausios natos turbūt tada, kai suvaidini spektaklį ir jauti pilnatvės jausmą. Kad įvyko kas nors labai gražaus. Tai vidinis pasitenkinimas, euforija, katarsis. Ir dar veiksmo procesas teatre. Tarkime, paskutinė premjera prieš karantiną buvo spektaklis „Elektra“. Labai gražiai prisimenu patį kūrybinį procesą, džiaugsmą, kurį pajusdavau eidamas į teatrą. Režisierius buvo slovėnas su savo kūrybine komanda – dirbome visai kitu principu ir man tai labai patiko. Daug improvizuodavom, o repeticiją kiekvieną kartą pradėdavom nuo ritualo – mankštos, pratimų, vienas kito pajautimo. Tu net nepajusdavai, kaip tave įvesdavo į spektaklio žaidimą ir pradėdavai dirbti. Tada darbas tampa nebe darbu, o džiaugsmu.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. autorius - D.Ščiuka
Šimtą kilometrų per beveik devyniolika valandų aplink Kauną nuėjusi Geda: „60 kilometrų ėjome naktį. O kai prašvito – koks rytas!“
Ką daryti, kai karantinas uždaro duris ir negali keliauti į savo mylimus kalnus? Tiesiog eiti. Tokį pandemijos „išbuvimą“ pasirinko kaunietė Geda Juchnevičė. Moteris per dieną vidutiniškai pėsčiomis nueina apie 20 kilometrų, o kovo mėnesį per beveik 19 valandų ji įveikė 100 kilometrų aplink Kauną.
„Sportas, aktyvus gyvenimas visą laiką buvo šalia manęs. Iki karantino labai aktyviai dalyvaudavau grupinėse treniruotėse sporto klube, keliaudavau į kalnus. Tačiau kai sporto klubai užsidarė, teko ieškoti kitų alternatyvų. Labai puikus akstinas buvo keliautojų ir žygeivių klubo „Narsuoliai“ ėjimo iššūkis. Tai paskatino daugiau eiti. Pati gyvenu miesto centre ir visur, kur reikia, einu pėstute, bet nenueidavau tiek žingsnių, kiek dabar. Eidavau ne tokiais atstumais“, – sako Geda.
Paskutinius paruošiamuosius žingsnius „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams dėliojanti komanda kviečia visus Kauno miesto ir rajono gyventojus link titulo metų žengti kartu ir kviečia juos žingsnių iššūkiui. Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 1 milijardas žingsnių. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias komandas ir einant už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją.
Kai pradedi eiti – negali sustoti
Dabar Geda per dieną nueina apie 20 kilometrų, o kasdieniai jos kilometrai „dėliojasi“ Kaune. „Štai ir dabar, kai kalbam, einu namo, bet dar apsuksiu ratą apie „Ąžuolyną“. Gal dar nulėksiu iki Laisvės alėjos ir tada jau grįšiu namo tvarkytis ir ruoštis šeimynos grįžimui“, – kalbėjo moteris. Nors mes dažnai sakome, kad automobiliu važiuojame todėl, kad taip sutaupome laiko, Geda svarsto, kad tai nėra visai tiesa. Moteris visur, kur tik gali, eina pėstute. „Kalbant apie važiavimą automobiliu, aš manau, kad tai yra tiesiog pretekstas nejudėti. Juk yra labai patogu – įšokai į mašiną, nuvažiavai nuo taško A į tašką B. Tada grįžai namo, pasigaminai vakarienę, atsisėdai ant sofos, pažiūrėjai televizorių ir – miegot“, – sakė G.Juchnevičė.
Laiką gali pasiskirstyti, kada patogu
Geda sako, kad jos organizmas seniau labai puikiai susitvarkydavo su 20 tūkst. žingsnių per dieną. „Paskui žiūriu, kad mano organizmas jau su 25 tūkstančiais žingsnių lengvai susitvarko, dar vėliau – ir 30–35 tūkstančiais žingsnių. Jei per dieną yra galimybė tiek nueiti – laiko prasme – tai visiškai juokas“, – sakė Geda. Ir į žingsnius pažvelgia matematiškai. Nueiti sveikatos specialistų rekomenduojamus 10 tūkst. žingsnių užtrunka apie pusantros valandos. „Tad keturios valandos per parą ėjimui, jei tu turi galimybę – tikrai manau, kad drąsiai galima tiek skirti. Nes laiką gali pasiskirstyti, kada patogu. Juk kiekvieno šeimyninė situacija yra labai skirtinga. Aš, pavyzdžiui, negaliu eiti po darbo, mano savaitgaliai šiek tiek ramesni ir jie skirti šeimai. Turiu dvi mažas dukras. Tuo tarpu dieną ėjimui galiu skirti daugiau laiko“, – sakė Geda. Tačiau jei žmogus dieną dirba, pasivaikščioti galima ne tik rytais prieš darbą ar po jo, vakare, bet ir per pietų pertrauką: „Pasiimi savo maisto davinį, kurį esi pasiruošęs, arba kavinėje nusiperki išsinešimui ir palengva eidamas, žygiuodamas gali prasieiti per pietų pertrauką. Tada su šviežia galva, mintimis grįžti į darbus.“
Šimtą kilometrų ėjo beveik 19 valandų
Geda pasakoja, kad jos svajonė – nueiti šimtą kilometrų vienu ypu. Daugiausia iki tol ji buvo nuėjus 50 kilometrų. „Šis noras brendo apie pusmetį ir vyrui vis sakiau: kaip aš noriu, kas galėtų su manimi eiti tą šimtą kilometrų? Galiausiai jis vieną dieną sutiko“ – juokėsi G.Juchnevičė. Šimtą kilometrų ji su vyru ėjo kovo 11 dieną. Kaip sako pati, taip paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą. Į ilgą žingsnių kelionę pora susiruošė ir vakaro ir 60 kilometrų ėjo naktį. Tada, prašvitus, Geda likusius kilometrus nuėjo viena. „Vyras įveikė 60 kilometrų su manimi, o likusius – aš viena“, – juokėsi kaunietė. Likusius apie 40 kilometrų Geda sako įveikusi lengvai ir jokio nuovargio nejutusi: „Motyvacija per kraštus liejosi. Pati nustebau, kad praėjau taip lengvai. Bet kasdien dalyvaudama žingsnių iššūkyje, aš vis eidavau ir eidavau – labai stipriai jautėsi, kad organizmas tokiam krūviui yra pasiruošęs.“
Einant ilgesnius atstumus svarbiausias dalykas yra batai
Geda sako, kad tokiam iššūkiui iš tiesų reikia pasiruošti tiek fiziškai, tiek kalbant apie avalynę, aprangą. „Kadangi keliauju į kalnus, puikiai žinau, kas mano kojai tinka ir patinka. Tad einant nebuvo nepatogumo, nuospaudų. Tačiau jei žmogus nėra ėjęs ilgų atstumų, avalynę visų pirma reikia išsitestuoti – tikrai būtų drąsu eiti neišbandžius. Taip pat reikia pasiruošti aprangą pagal tai, kokiu oru eini. Naktį vienokia temperatūra, dieną – kitokia. Nereikia per daug apsirengti, nes jei bus labai karšta – tave vargins karštis ir bus sunkiau eiti. Bet numeris vienas yra avalynė“, – sakė Geda.
Kuprinėje reikia turėti ir užkandžių. Geda nešėsi avižinių dribsnių batonėlius, arbatos, šokoladinį batonėlį, o pusryčiams – kroasanų: „Daugiau nieko. Kai dieną ėjau viena, tik kartą sustojau – mieste nusipirkau kavos, spurgą.“ „O kai prašvito – koks rytas!“ Nutarusi eiti šimtą kilometrų Geda apie maršrutą, kuriuo eis, daug negalvojo. „Žinojau, buvau mačiusi, kad yra sudaryti 100 kilometrų maršrutai aplink Vilnių ir aplink Kauną. Tad juo ir vadovavomės. Kol su vyru ėjom – jo ir laikėmės. Kai likau viena, kadangi žemėlapiuose ne itin gerai orientuojuosi, tad improvizavau. Išmarširavau visur, kur man reikėjo. Kleboniškio miške atradau daug takų ir takelių, kurių anksčiau nežinojau. Tada buvo dar daug sniego. Ir oras, gamtos grožis – nemoku perteikti žodžiais, kokia fantastinė emocija buvo praeiti tą 100 kilometrų. Negana to, kad tu įgyvendini savo šimto kilometrų svajonę, bet akiai ir širdžiai didžiulis pasitenkinimas. Miškuose – tarsi ledo arenos, o kai prašvito – koks rytas!“ – kalbėjo Geda.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Gedos asmeninio archyvo nuotr.
Virtuali filmo „Exquisite Corpse“ premjera
Europos kultūros sostinė „Galway 2020“ kviečia stebėti eksperimentinio, 8mm kamera užfiksuoto, trumpametražio filmo „Exquisite Corpse“ premjerą! Balandžio 29 d., ketvirtadienį, 21 val. „Super8 Shots“ festivalis pristatys niekur nerodytą filmuotą miestų – 20 a. 5-7 dešimtmečių Golvėjaus (Airija) ir šiuolaikinio Kauno – medžiagą su originaliu kompozitoriaus Julien Dorgere garso takeliu.
Virtual Film "Exquisite Corpse" Premiere
Galway 2020, European Capital of Culture, invites everyone to watch the premiere of the experimental, 8mm camera-captured short film Exquisite Corpse! On Thursday 29th April, Super8 Shots Festival will host a one-off screening of unseen footage gathered from Galway of years gone by as well as present-day Kaunas, Lithuania.
Kauno tvirtovės I fortas nušvito naujomis spalvomis
Ringaudų seniūnijoje stūksantis Kauno tvirtovės I fortas nušvito roplio odą primenančiais raštais. Menininko Lino Kutavičiaus šviesos instaliacija – draugiška meninė instaliacija čia gausiai gyvenantiems šikšnosparniams, kviečia lankytojus iš naujo atrasti ir apžiūrėti šią tvirtovę.
Read more
Kaunas 2022: The Crown Jewel of Europe’s Contemporary Culture
Kaunas – the future European Capital of Culture – has everything to captivate the world’s attention. The city’s history, Fluxus movement, design, and community all went into creating the legend of a new Contemporary Capital that’s set to become a year-long cultural festival, promising more events than there are days in 2022.
Read more
Kaunas jau matuojasi 2022-ųjų Europos kultūros sostinės karūną
Kaunas turi viską, kad būtų įdomus pasauliui. Būsimoji Europos kultūros sostinė pasitelkė istoriją, fluxus ir dizaino idėjas bei šiandien čia gyvenančią bendruomenę, kad sukurtų naująją „Šiuolaikinės sostinės“ legendą. Ji 2022-aisiais virs visus metus truksiančiu kultūros festivaliu, kuriame žadama daugiau renginių nei metuose dienų.
Read more
„Kauno literatūros savaitėje“ – nuo jaunimo skaitymų iki susitikimų su pasaulinio garso autoriais
Gegužės 20–23 d. Kauno kultūrinių programų tinkle atsiranda naujas kasmetinis įvykis – tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamo renginio programa Kauną pavers miestu, pilnu literatūros: šią iniciatyvą remia VšĮ „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o prie jos įgyvendinimo jungiasi daug partnerių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių ir literatūrinių miesto bendruomenių.
Kaip teigia organizatoriai, festivalyje siekiama reprezentuoti literatūros žanrų įvairovę ir atliepti skirtingus skaitytojų pomėgius. „Mūsų prioritetai – apgalvota renginių programa, lėti skaitymai, nuoširdūs susitikimai, kuriuose visada atsiras vietos autorių ir publikos dialogui. Festivalio komanda tiki, kad intriguojančios istorijos, protingi ir šmaikštūs pašnekesiai niekada neišeina mados“, – teigia meninės programos kuratorius, rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus.
Programoje – žymūs autoriai ir garsūs vardai
„Kauno literatūros savaitės“ renginiuose bus siekiama sinchronizuoti Lietuvos literatūrinį gyvenimą su pasauliniais ritmais ir parodyti, kuo gyvena šiuolaikinė lietuvių ir pasaulio literatūra. Festivalį atidarys populiaraus lietuvių rašytojo Rimanto Kmitos skaitymai iš naujausio romano „Remyga“ ir pokalbis su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuratoriumi Ryčiu Zemkausku apie miestus, istorijas ir mitinius žvėris.
Tarp šių metų svečių – žymus vidurinės kartos baltarusių prozininkas Viktoras Martinovičius, su kurio naujausiu romanu „Revoliucija“ protestų metu masiškai fotografavosi baltarusių jaunimas. Pagal Martinovičiaus kūrybą yra sukurtas trumpametražis filmas „Laimės ežeras“ (2019), kuris buvo rodomas įvairiuose prestižiniuose kino festivaliuose. Jis bus pristatytas Kaune iš karto po susitikimo su autoriumi.
Festivalyje lankysis vienas garsiausių šiandienos vokiečių autorių Ingo Schulze, praėjusiais metais už nuopelnus kultūrai apdovanotas aukščiausiu Vokietijos ordinu „Didžiuoju kryžiumi“. I. Schulze knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, tarp jų – ir lietuvių, o Kaune jis pristatys naujausią savo romaną „Padorūs žudikai“, pasakojantį apie knygas ir nusikaltimą, gyvenimą socializmo santvarkoje, staigias permainas ir dabartį.
Prancūziškai rašanti Liuksemburgo prozininkė, poetė, dramaturgė Nathalie Ronvaux supažindins Lietuvos skaitytojus su mažai pažįstama daugiakalbe Liuksemburgo literatūra.
Itin didelis dėmesys – Kauno literatams
Žinoma, svarbiausi susitikimai literatūros mylėtojų laukia 2022 metais, kuomet Kaunas taps Europos kultūros sostine, tačiau jau šiemet „Kauno literatūros savaitės“ organizatoriai siekia pristatyti renginių formatus, kurie turėtų išlikti ir ateityje. „Festivalyje bus skiriamas itin didelis dėmesys kauniečių ir iš Kauno kilusių autorių kūrybai, o ypač – jauniesiems Kauno literatams, jų kūrybinio potencialo skatinimui. Programoje numatyti skaitymai, kuriais pradedame vakarų ciklą „Išeiviai ir namiškiai“, skirtą kauniečiams bei Kaune gimusiems ir augusiems autoriams“, – teigia viena iš festivalio iniciatorių ir organizatorių, VDU docentė Rūta Eidukevičienė.
Šiemet viename iš susitikimų dalyvaus dvi puikios poetės, neseniai išleidusios naujas poezijos knygas – Indrė Valantinaitė ir Enrika Striogaitė. Beje, E. Striogaitės knyga „Žmonės“ buvo išrinkta 2020 metų poezijos knyga. Dar kitame renginyje bus galima sutikti JAV gyvenantį šiuolaikinės lietuvių literatūros klasiką, Kaune gimusį 2020 m. nacionalinės kultūros premijos laureatą Saulių Tomą Kondrotą, kuris pristatys trumposios prozos kūrinių rinktinę „Kolekcionierius“, aptars savo santykį su Lietuvos kultūriniu gyvenimu ir atskleis literatūrinius planus. Jaunuosius Kauno literatus suburs speciali skaitymų platforma „Nauji vėjai“, o dar daugiau saviraiškos galimybių suteiks „Laisvas mikrofonas“. Jaunieji literatai taip pat bus kviečiami dalyvauti literatūriniame rašymo konkurse „Prix Laurence“, kurį organizuoja Betembūro literatūros festivalis LiteraTour (Liuksemburgas) ir Vytauto Didžiojo universitetas. Konkurso laureatai 2022 m. vyks į Liuksemburgą ir savo kūrybą pristatys Ešo – Europos kultūros sostinės 2022 renginiuose.
Pristatys naują literatūrinį maršrutą
„Kauno literatūros savaitė“ nori paversti skaitymą ir pokalbius apie knygas bendruomeniniu reiškiniu. Burdami partnerių ratą, siekiame parodyti, kad kiekvienas žodžio kultūros dalyvis – rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, studentas ar dėstytojas, leidykla, biblioteka ar knygynas, bukinistas ar plačioji skaitytojų bendruomenė – atlieka svarbų ir unikalų vaidmenį. Todėl festivalio programoje gausu tokių iniciatyvų, kaip naujo literatūrinio maršruto pristatymas ir kiti žodinėjimai netikėčiausiose miesto erdvėse“, – teigia doc. Rūta Eidukevičienė. Naujasis literatūrinis maršrutas, kurio įgyvendinimu rūpinasi Vytauto Didžiojo universiteto Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantai kartu su Turizmo informacijos centru (Kaunas In), leis aplankyti net 50 Kauno miesto erdvių ir surankioti negirdėtas jose menamas literatūros pasaulio gijas.
Atsižvelgiant į karantino ribojimus, festivalio organizatoriai pasiruošę dalį renginių perkelti į atviras erdves arba organizuoti juos virtualiu būdu.
Festivalio programa nuolat pildosi įdomiais ir vertais dėmesio akcentais. Informaciją apie festivalį rasite paspaudę šią nuorodą į internetinę svetainę bei socialiniame tinkle „Facebook“.
Kaunas will also share the practice of implementing ideas of modern Bauhaus
Mariya Gabriel, European Commissioner for Innovation, Research, Culture, Education and Youth, and Elisa Ferreira, European Commissioner for Cohesion and Reforms, have invited mayors of European Capitals of Culture and European Capitals of Innovation – Rijeka, Cork, Esch-sur-Alzette, Leuven, Barcelona and Kaunas – to a public discussion. Together with experts on regional policy, the mayors shared good practices on how to implement the priorities of the New European Bauhaus through citizen participation and mobilization of the creative and innovation sectors. The New European Bauhaus is a movement based on sustainability, accessibility and aesthetics, which aims to bring the European Green Deal closer to the people. Visvaldas Matijošaitis, the Mayor of Kaunas, also shared the good practices of the European Capital of Culture in creating long-term sustainable socio-cultural change in the city.
The Old Bauhaus phenomenon – the international architecture, art and design movement existed in Germany from 1919 to 1933, but has made a global impact on the development of cities around the world. At the Bauhaus school, artists from various fields – architects, designers, painters, choreographers, scenographers – taught and developed the ideas of a modern European city. Kaunas, as the temporary capital, underwent innovative changes during almost the same period and thanks to the breakthrough of modern architecture. During the 1920’s and 1930’s, the city grew sevenfold: administrative and social functions required educational and cultural institutions, state institutions, and housing. Thus, about 6,000 buildings of modernist architecture emerged in Kaunas, which became the city's architectural landmark. In 2015, Kaunas modernism was awarded the European Heritage Label, and in 2022, the year of the European Capital of Culture, a positive response from the UNESCO World Heritage Committee is expected.
"For our city, the title of European Capital of Culture is an opportunity to create the second phenomenon of the capital, just not temporary, but contemporary – to activate the social and economic life of the city through culture," says Kaunas city Mayor Visvaldas Matijošaitis.
Since the award of the title of European Capital of Culture in 2017, the diverse Capital of Culture program has gained momentum in Kaunas, involving communities and neighbourhoods of the city in creative processes based on cooperation and volunteering, including various environmental management solutions.
"One such program is Modernism for the Future, which aims to strengthen the awareness of city’s residents in the field of heritage. In 2022, the year of the Capital of Culture, several hundred art events will be related to the modernist architecture,” says Virginija Vitkienė, head of Kaunas – European Capital of Culture 2022.
Kaunas also undertakes other ambitious projects based on the idea of the New European Bauhaus: thanks to the heritage management program it promotes revitalization of modernist and other heritage buildings, innovatively develops economic zones such as Aleksotas territory – with the help of professionals in culture, art, design and architecture, and city’s residents, former military industrial zone is transformed into a valley of high technology and innovation. After the European Union has set an ambitious direction and goals for the Green Deal, in 2020 Kaunas presented a sustainable mobility plan, one aspect of which is the zero-emission zone of the Old Town, for which it received acknowledgements of the European Commission.
Photo by A. Aleksandravičius
Serge Ecker: “The real challenge is to see how to get digital information back into the real world”
“I am always a bit scared to call myself an artist because this is not for me to judge, but OK, there is no real other fitting description,” says Serge Ecker, a Luxembourger who’s about to leave a creative footprint in Kaunas, Lithuania. Among Serge’s previous works are fascinating ideas, including an aluminium intervention at the Luxembourg Police headquarters; a site-specific installation involving wood and projections for the Luxembourg Pavilion at the Venice Architecture Biennale; an infrared-heated sculpture; a concrete paper plane; a sailing installation–raft in Bulgaria and many more. Both with his personal projects and for group exhibitions, the artist has travelled to Austria, Greece, the US – Lithuania, too. And there’s more about Serge’s relationship with the latter.
Both Esch-sur-Alzette, where our interviewee was born, and Kaunas, the second city in Lithuania, will become Europen Capitals of Culture in 2022. Serge and Lithuanian sculptor Algimantas Šlapikas have been remotely working on a future project in Karmėlava, Kaunas district, for some time now. A few weeks ago, they won an idea competition with their proposal called “Flying Cepelinai”, which aims to embrace the importance of cepelinas, traditional Lithuanian food made from meat and potatoes resembling a flying object – the zeppelin. Time to hear more about the gastronomical installation and Serge’s artistic journey before it.
How did your artistic path start? What was the art climate in Luxembourg like back then, and has it changed a lot since?
I started working on art-related projects by coincidence and mainly out of curiosity about what I could do with my skills and tools back in 2010 when I did primarily architectural visualizations and had my own small company. The art climate in Luxembourg changed positively during the last years. My generation of artists realized that they need to work together and support each other to create a critical mass and be relevant in society. For the moment, we also have a well functioning Ministry of Culture, which (not only) but especially now does what it can to make the current Covid-19 situation somehow bearable and less threatening from an existential point of view.
How do you choose the best media for your ideas? Do you tend to search for new tools for expression, or do you trust those you know well?
As I said before, many things happen by coincidence or curiosity when I ask myself if something could work. Since I work a lot with digital tools – 3D software, digital photography, planning, sketching, 3D scanning – I love to see what happens if these “tools” screw up, and produce glitches or what happens, for example, if I transform or reduce the number of polygons ... Experiments like these, or reconstructions of reality, “scanning” a place, an object, by translating it into the digital world are interesting. Still, the real challenge and where I enjoy my work is to see how to get this information back into the real world, be it by 3D printing or through collaboration with other artists and craftsmen and their processes. In general, the process is the most interesting in each work that I am working on.
You and your work do not stay in Lux but travel quite a bit; do you see it as a way to promote your work or to gather inspiration for new projects?
Travelling is important to me and for developing new ideas, thinking about processes, seeing different realities than the one I come from, to see that there are so many places, countries, landscapes, people, methods, stories, ways, foods... It is fascinating, and this shows how little one actually knows and that contradictions are subjective. Exhibiting my work abroad or working in different places is a way to get to places, but I am not a “salesperson”, so I am not really good at “promoting” art. I prefer to work on projects and use possibilities to go places.
How did you find the residency in Nida in 2016? What made you apply for it?
Nida is a place to which I went a few times with friends from LT, but in 2016 during the work on the Luxembourg Pavilion for the architecture biennale in Venice, I felt that I needed to get out and away from the real world for a moment, so I sent my application for the Nida Art Colony and somehow I got accepted... Nida is a very special place; the stay there helped me calm down after the crazy Venice period and focus on new research and experimenting with new tools. Also, meeting people from the Vilnius Academy of Arts made it possible to give 3D scanning workshops in 2016 and 2017.
How did you get involved with the Capitals of Culture?
I am a friend and fan of Lithuania for quite a while now due to the friends and people from there that I have met here in Lux and LT during my visits. When I saw that Kaunas would be an ECOC and, by coincidence, Esch, where I was born and went to school, with the Minett region around it, would be as well, I kind of felt obliged to contribute and engage myself in this process. For Esch 2022, I started some and applied for the projects I am involved in, but for Kaunas 2022, I was very surprised to get picked and asked if I would like to develop a sculpture/installation for Karmėlava in collaboration with Algimantas Šlapikas by the organizers, which I am quite grateful for.
Can you tell us more about the projects for Esch 2022?
“Anthroposcape” is a project for the commune of Kayl about an open pit mining which changed the landscape of the town I grew up in. We do it in collaboration with the last remaining iron foundry. “DKollage” is a process with our artist collective DKollektiv, where we are making a participatory renovation of an industrial hall in Dudelange which will become a common creative space, workshop and photolab. We’ll achieve that with the support of the commune of Dudelange the Oeuvre Nationale de Secours G.-D. Charlotte. Also there’s “Konkasser”, a project to construct a stone grinder in the commune of Sanem with two other members of the DKollektiv, Misch Feinen and Eric Marx. Besides, I was part of a jury to select photos for an exhibition of the Lithuanian society here in Luxembourg.
So, cepelinai. What do you think about this culinary object? When did you realize it can be more than just food?
I was introduced to cepelinai on my first trip to LT and love them ever since… Especially the fried ones. When working on the project and talking with Algimantas, we thought about shapes. Of course, the cepelinas has quite an iconic shape, also in relation to its flying counterpart.
What was the base for the idea in Karmėlava? How much was/is the local community involved?
The idea's base was the briefing which defined a particular framework in relation to Karmėlava, including the airport, war, and local folklore like the Cepelinai. Algimantas and I thought we should also add a little humour to spice up the recipe. I could not come to Kaunas, so, unfortunately, we couldn't meet or interact with the local community due to the Covid situation; otherwise, we could have imagined a cepelinai contest to find the most suitable and most iconic cepelinas to 3D scan. Maybe once the work is in place, we can inaugurate it with a cepelinai festival.
Cepelinas is often seen as a somewhat cheesy stereotype of Karmėlava. How will your installation influence that?
Honestly, playing with stereotypes can be quite funny sometimes, but I can't predict reactions or influences. My only hope is that people chuckle when they see the final work and make up their own ideas and meanings and be proud of their cepelinai.
How do you get along with Algimantas Šlapikas? Do you work remotely these days, or how does it go?
Algimantas is an interesting character and artist with a good sense of humour which I find very important to get along with a person. He is a much more experienced artist than me with a long career and his "tools, he knows how to work shapes and volumes, materials with his hands, and I admire this approach since I am working with plans and 3D models. It is always interesting to mix these worlds, which seem and are opposite, but this I see as a benefit and a true collaboration, where both artists use their tools for the project. Unfortunately, this all has to happen online through writing and sending sketches and photographs since I wasn't able to come to LT yet due to the situation. As soon as I can, I will use the opportunity to come and meet Algimantas in person.