Jau šią savaitę Kauną užlies „Per_kūnija“: skelbiama atnaujinta programa
Liepos 2–4 d. Kaune vyks vienas iš didžiųjų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – bendrakūrystės festivalis „Per_kūnija“, siekiantis tyrinėti jaunimo auditorijai aktualias temas. Sulaukus savivaldybės leidimo šio festivalio renginiams, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ skelbia atnaujintą programą ir vietas.
„Per-kūnijos“ turinį kuria ir renginį įgyvendina jaunuoliai, padedami kultūros profesionalų. „Mūsų, festivalio kuratorių, komandą sudaro tokie patys žmonės kaip aš – jaunuoliai, kurie domisi kultūra. Šis festivalis yra platforma mums patiems tyrinėti aktualias temas, kurios iškilo tikslinėje festivalio auditorijoje, tarp 16–29 metų amžiaus jaunimo. Bendrakūrystė ir jaunimo įsitraukimas yra kiekviename žingsnyje: nuo idėjos ieškojimo iki jos įgyvendinimo,“ – pasakoja festivalio koordinatorė Greta Vainauskaitė. Šių metų jaunimo festivalis toliau augs ir kitąmet, Europos kultūros sostinės titulo metais, taps šiuolaikinio miesto festivaliu „Audra“.
Šių metų festivalio programa pasiūlys platų spektrą renginių nuo diskusijų iki rytinių sporto užsiėmimų, nuo tatuiruočių dirbtuvių iki naktinės tapybos nuo dizainerių darbų pristatymų iki LRT laidų ir muzikinių programų ar naktinių ekskursijų.
PROGRAMA:
Liepos 2 d., penktadienis
12–13 val. Vienybės aikštė. VDUSA diskusija apie fizinį kūną ir psichologinę gerovę „Body Positivity: kaip aš pradėjau mylėti savo (ne)tobulą kūną?“.
12–18 val. Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (Nepriklausomybės a. 14) – fontanas. Fotografijos dirbtuvės kartu su „Kadrų Kadras“: „Juostiniai Kauno praeivių dialogai“. Dalyviai galės gauti vienkartinius juostinius fotoaparatus ir fiksuoti Kauno miesto detales. Festivalio pabaigoje nuotraukos bus ryškinamos ir pateikiamos jų autoriams bei kuriamos atvirutės.
13.30–14.30 val. Vienybės aikštė. VDUSA diskusija „Savirealizacija: Kaip išdrįsti keisti ir keistis?“.
13.00–19.00 val. Kauno Menininkų namai, V. Putvinskio g. 56. Zinų dirbtuvės „Nemiegantis Kaunas“: savadarbių žurnalų, kurių turinys gali susidėti iš tekstų, piešinių, koliažų ir kitų medžiagų, dirbtuvės.
15.00–16.00 val. Vienybės aikštė. Asociacijos Lietuvos skeptiškas jaunimas diskusija „Kaunas Skeptics in the Pub“. Pokalbiai su kvapų, skonio ir muzikos ekspertais, analizuojamas skeptikų identitetas skirtingose pasaulio visuomenėse.
15.00–17.00 val. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, kavinė „Folkas“, L. Zamenhofo g. 12. Kauno Iššūkio projektas „Žaidžiam Kauną?!” kviečia bendrauti žaidžiant stalo žaidimus: „Premjera: Kauno įkvėptas žaidimas!”
18.00–02.00 val. baras „Godo“, Laisvės al. 89-1D. Taruiruočių dirbtuvės „Tattoo Identity“. Penktadienį išsirinkę tatuiruočių vizualus, žmonės bus kviečiami jas pasidaryti šeštadienį „Tattoo Chamber“ tatuiruočių salone.
19.00–21.30 val. M. Žilinsko dailės galerijos prieigos, Nepriklausomybės a. 12. Kauno Iššūkio projekto „Komoda“ mados renginys – jaunųjų dizainerių mados šou „Pamatai“. Naujų kolekcijų identiteto ir tvarumo tema pristatymai.
21.30–23.00 val. Vienybės aikštė. „Pusės Dainos Festivalio (PDF)“ muzikinė diskusija su lietuviškojo trepo veikėjais apie meilę muzikai bei jos emocinę paklausą klausytojui „Treparatai“. Renginio metu dalį savo naujo repertuaro pristatys 2020 metų PDF nugalėtojas Andrius Ordas – Sneezu.
00.00–01:00 val. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus kiemas (Romuvos kino centro vasaros kino erdvė), Vytauto pr. 52. „Banguoja: Naktinė perklausa“. Audio turinio klausymas, pasitelkiant „Silent disco“ ausines. Subtitrų projektavimas ant lauko kino ekrano.
Liepos 3 d., šeštadienis
11.00–17.30 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. „Saviugdos praktikos su Greta Gudauskaite“: terapinių meno dirbtuvių sesijose bus skatinama ne tik išlaisvinti savo meninę sielą, bet ir išbandyti jogą, diskutuoti.
12 val. „Kaunas 2022“ biuras, Laisvės al. 36. Diskusija „Kaip mes kuriame miestą, ir kaip miestas – mus?“. Moderatorė Dominyka Ginelevičiūtė kartu su pašnekovais gvildens idėją apie aktyvų miestietį – kaip mes prisidedame prie kultūros pokyčių mieste, ir kaip miestas mums suteikia galimybę jį keisti?
13.30–14.30 val. Vienybės aikštė. Diskusija: „Su laiku“. Ar jaunimui pavyks sukurti LGBT+ draugišką kultūrą? Diskusiją moderuoja Denisas Kolomyckis.
15.00–16.00 val. Vienybės aikštė. VšĮ „Jauna Banga“ diskusija „Jaunimo identitetas + psichoaktyvios medžiagos – kultūra ar jos paribys?“. Diskusijos dalyviai: Deividas Jaroška (atlikėjas (techno, dance music), Rokas Grajauskas (,,Jama” atlikėjas), Mantas Pakeltis (Vienas iš “Lizdas” įkūrėjų), Audrius Kurgonas („Aranyo“ atlikėjas, dj (psy-trance).
15.00–19.00 „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno Iššūkio alumni projektas „Lempa“. Kaunas 2022“ Jaunimo programos projektas „Lempa“ pradeda renginių ciklą „Praleistos Šventės“ ir festivalio metu kviečia švęsti Helovyną – ne tik skaptuoti arbūzus, bet ir dalyvauti ieškoti saldainių.
15.00–03.00 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno iššūkio alumnų projekto „Lempa“ naktinė kavinė – visai nakčiai atveriama kavinė, kuri veiks nuo saulėlydžio iki saulėtekio, kvies jaunimą užeiti, bendrauti bei atrasti kitų netikėtumų.
16.00–19.00 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro prieigos, Laisvės al. 71. LRT OPUS: „Pokalbių laidos“/ „Rapsodija“/ „LRT OPUS klubas“.
16.30–17.30 val. Vienybės aikštė. Asociacijos „Lietuvos skeptiškas jaunimas“ diskusija „Kas yra skeptikas?“ apie skeptikų identitetą skirtingose pasaulio visuomenėse.
18.00–21.00 val. Kavinė „Kultūra“, K. Donelaičio g. 16. Kauno iššūkio alumnų projektas „Puota“. Pirmojo kūrybinio žurnalo – zino, – kurto kartu su 35 poetais ir net 39 iliustratoriais pristatymas. Po pristatymo vyks „Loro Parquette“ koncertas bei bus kviečiama savo kūrybines jėgas išbandyti poezijos poen mic’e.
17.30–20.30 val. Vienybės aikštė. Kauno iššūkio alumnų projektas „Serija-F“ . Tai – trumpus ir šmaikščius video kuriantis kanalas, siekiantis lavinti jaunų žmonių finansinį raštingumą. Jaunimo sezono metu „Serija-F“ kvies diskutuoti, kaip finansinė padėtis yra susijusi su psichologine gerove, siūlys įsitraukti į simuliaciją apie investavimą bei išbandyti savo kūrybiškumą verslumo open mic’e.
20.00–00.00 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigos, K. Donelaičio g. 64 . LRT OPUS: „Mėlynas tonas“/ „Rapsodija“/ „Baltijos Čempionai“/ „LRT OPUS Klubas“. Muzikiniai įvykiai – kviestiniai atlikėjai iš skirtingų LRT OPUS laidų.
21.00–22.30 val. A. Žmuidzinavičiaus memorialinių namų ir Velnių muziejaus vidinis kiemelis, V. Putvinskio g. 64. Kauno iššūkio alumnų projektas „Randai“: „Suteikti formą“. Renginio metu lankytojai bus kviečiami prisidėti prie bendros diskusijos apie jausmus bei tuo pat metu juos išlaisvinti per kūrybą - molio lipdymą. Jaukią atmosferą kurs jaunasis dainuojamosios poezijos atlikėjas Ignas Lapienis.
23.00–00.00 val. prie Kauno Fotografijos Galerijos, Vilniaus g. 2. „Kintantis miesto veidas: Žurnalo „Į“ projekcijų vakaras“. Bus kviečiama prisiminti išleistus žurnalo numerius ir prisidėti prie paskutiniojo numerio kūrimo apie Kauno vizijas – teikti pasiūlymus idėjoms.
21.00–23.00 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno Iššūkio alumni projektas „Atspindžiai“: „Naktiniai Pokalbiai“. Naujos pažintys bus mezgamos užrištomis akimis.
22.30–00.30 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno iššūkio alumnų projektas „Miegdolas“: „Kurkim video žaidimą kartu“. Bus kviečiama tapti video žaidimo bendraautoriais ir pirmose kūrybinėse dirbtuvėse ne tik kurti žaidimo dizaino idėjas, bet ir įrašinėti garso efektus.
00.00–01.30 val. Vienybės aikštė. Gatvės šokių studija „Gamers“: šokių kovos tarp „Gamers“ gatvės šokių stiliaus šokėjų.
00.00–02.00 val. Ekskursijos pradžios taškas – Kauno meninkų namai. Kauno menininkų namų naktinė ekskursija „Nemigos salono ekskursija (II dublis)“. Kauno menininkų namai kartu su „Ekskurso“ komanda kviečia į naktinę ekskursiją, kurios metu bus galima sužinoti, kur ir kaip linksminosi jaunimas 10-ajame dešimtmetyje Kauno mieste; ko buvo daugiau Kaune tuo metu: reiverių ar forsų? Naktinėje ekskursijoje po buvusias 10-ojo dešimtmečio Kauno reivo, ir ne tik, vakarėlių vietas vedžios 10-ojo dešimtmečio vakarėlių dalyviai.
00.00–02.00 val. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, kavinė „Folkas“, L. Zamenhofo g. 12. „Žaidžiam Kauną“ : „Premjera: Kauno įkvėptas žaidimas!”. Kauno Iššūkio projektas „Žaidžiam Kauną?!”, skatina kauniečius atsitraukti nuo ekranų ir bendrauti žaidžiant stalo žaidimus.
03.00–05.00 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno ššūkio projekto „Lempa“ naktinė tapyba su menininke Raimonda Kielaite
Liepos 4 d., sekmadienis
5.00–6.00 val., Vytauto parkas. Joga. Visą savaitgalį tyrinėjusieji miestą, miesto bendruomenes ir save jose kviečiami sinergizuoti gautą informaciją sugrįžtant į save.
5.00–6.00 val., Vytauto parkas. Rytinis bėgimas. Pasitikime saulę, sugrįžkime į savo mintis bėgant.
6.30–7.30 val., Vytauto parkas. Zumba. Sportas šokio ritmu.
Viso festivalio metu:
„Sąmoninga kelionė per Laisvės alėją“. Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia – Švč. Sakramento (studentų) rektoratas. Pristatomas meditacinis audio gidas, skirtas tyrinėti miestą per visus penkis pojūčius ir pastebėti mažas jo detales. Audio turas bus viešinimas Pauzės programėlėje. Lankymas – individualus.
„Skulptūros rengiasi“. 3 Kauno skulptūros bus papuoštos unikaliais akcentais, kurių idėjos bus kuriamos kartu su Kauno miestiečiais, o įgyvendintos Kauno Kolegijos studentų. Ketinamos rengti statulos, „Nežiopsok“, J. Vileišis, D. Dolskis.
Liepos 2–4 d. 10.00–18.00 val. Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus, kino salė, Laisvės al. 106. „Ajahuaska – kosminė kelionė“. Menininkas Jan Kounen pristato psichodelinę patirtį perteiktą virtualiojoje realybėje. Šis virtualus įvykis suteikia galimybę patirti dvasinius išgyvenimus, kuriuos sukelia ayahuasca žolelė, vartojama Amazonės miškuose išvalyti sielai. Šalia VR patirties įsikurs ir paroda iš šamanų giesmių, interviu ir dokumendinių klipų.
Virtualūs renginiai
Liepos 1–2 d. 9.00–12.30 val., ir liepos 2 d. 13.00–16.00 val. „Lygių galimybių dirbtuvės“, liepos 3 d. 13.00–17.00 val. VšĮ „Stebėk teises“ dviejų dienų mokymai / „Lygių galimybių dirbtuvės“ / „Žmogaus teisių seminaras“.
Liepos 2–31 d. Virtuali paroda „Čia irgi aš“ www.irgigalerija.lt „IrgiGalerijoje” bus pristatoma virtuali paroda „Čia irgi aš”. Tai – „Kaunas 2022” jaunimo programos „Kauno iššūkis“ alumnų projekto „Randai“ pristatoma fotografijų ir audio istorijų paroda. Projekto tikslas – skatinti dalintis emociniais bei fiziniais randais ir kalbėti apie juos.
Bendrakūrystės festivalis „Per_kūnija“ yra viena „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Jaunimo programos dalių. Tai – įžanginis renginys Europos jaunimo festivaliui „Audra“, kuris vyks 2022-aisiais. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Nuotr. autorius – M. Plepys
Edmundas Jakilaitis: „Tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=Vk3vE3Gzris[/embedyt]
Nors pristabdė aktyvią televizijos laidų vedėjo veiklą, Edmundas Jakilaitis neprarado žurnalisto geno. „Man nejauku, kai mane kalbinate – norėčiau klausinėti jūsų“, – šypsosi jis, diskutuodamas apie tai, ko mus išmokė pandeminiai metai, ir kaip sparčiai keičiasi miestai. Konkrečiai – kokie pokyčiai jį džiugina gimtajame Kaune, jau mažiau nei po metų oficialiai tapsiančiame Europos kultūros sostine.
Ar sunku suderinti visuomenininko ir žurnalisto vaidmenis?
Šiuo metu man nieko derinti nereikia, nes žurnalistu nedirbu, tik prodiuseriu. Kuriu dokumentinius filmus, laidas, bet pats jų nevedu – nekalbinu politikų, ekonomistų, visuomenininkų ir taip toliau. O visuomeninė veikla nėra tai, ką reikėtų su kuo nors derinti. Tai yra spontaniškas reikalas. Kai jauti, kad reikia, tai eini ir darai, ir, mano galva, tai jau yra darnu.
Kada supratote, kad savo darbais galite įgyvendinti realius pokyčius?
Viena, kai tu dvidešimt kelerių parengi reportažą, po kurio atsistatydina ministras, tada antras, trečias. Tai yra geri pokyčiai, kai atskleidi tai, ko neturėtų būti valstybėje ir visuomenėje.
O kiti pokyčiai, kad ir savanorystės projektas pandemijos metu „Stiprūs kartu“. Kažkada važiuodamas automobilyje mąsčiau, kokie čia tie pandeminiai metai, geri ar blogi. Prisiminiau, kad prieš kokius 15-20 metų kalbinau Tėvą Stanislovą. Jis pasakojo, kaip jie su kitu nuostabiu žmogumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, leido laiką Sibire, anglių skaldyklose. Sako, mes visą dieną po 12 valandų skaldom anglis, tada skaitom, nes turėjo, biblioteką. Bet kai viską perskaitėm, tada pradėjom skaityti antrą kartą, tada trečią. Tu pagalvok, kokia Dievo dovana yra išmokti šitiek knygų mintinai. Tad viskas priklauso nuo atskaitos taškų.
Pastarieji metai parodė, kad Lietuvoje yra šimtai, tūkstančiai, kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kurie pirmiausiai linkę galvoti apie kitus, o ne apie save, kurie linkę aukoti ar net aukotis dėl visuomenės. Man atrodo, tai buvo labai geri metai ir jaučiuosi šiek tiek prisidėjęs prie to, kad mes pamatėme daug tokių žmonių. Tai, man atrodo, vienas prasmingiausių dalykų, kuriuos esu gyvenime padaręs. Dėl to labai džiaugiuosi.
Kuo jus įkvepia buvimas dėmesio centre?
Buvimas dėmesio centre manęs neįkvepia niekaip. Aš tai jau daugybę metų priimu kaip buvimo ekrane lydintį faktą. Jei dirbčiau spaudoje, turbūt nieko panašaus nebūtų, ir žmonės prekybos centre neprieitų prie manęs kalbėti apie kokią nors neteisybę, mažą pensiją...
Tas visuotinis žinomumas yra ne tikslas, o šalutinis poveikis, kaip nuo vaistų gali skaudėti skrandį, tai ir tave gali pažinti kiekvienas žmogus bet kurioje viešoje vietoje. Kai rinkausi televizijos žurnalistiką, žinomumas nebuvo argumentas. Mano vadovas tiesiog pasakė po penkių minučių pokalbio – matau, balsas neblogas, naglas, ateik rytoj devintą.
Kas dar svarbu šiame darbe?
Man atrodo, kad svarbiausia yra tai, kad kiti žmonės tau yra įdomesni už tave patį. Jeigu tu pats sau labai gražus ir labai įdomus, tai žurnalistika nėra tavo pasirinkimas. Ji yra apie gebėjimą atskleisti kitus žmones – gerąja ar blogąja prasme, ir aiškinti procesus. Tad jei patinka klausytis, o ne kalbėti, jeigu pavyksta girdėti, o ne tik klausyti, tai yra žurnalistika.
Grįžkime į jūsų vaikystės miestą, kurį, tikėkimės, stebite ir dabar, negyvendamas Kaune. Ar matote, kaip jis keičiasi? Į ką jis išaugo?
Kai gimsta vaikas, tu negali suvokti, kad jis tikras – atrodo, kad per mažas, per silpnas. Praeina keliolika metų, ir matai metro aštuoniasdešimt paauglį, 45-o batų dydžio, ir sunku suvokti, kad jis per tokį trumpą laiką nukeliavo tokį didelį atstumą. Čia gal ir stiproka metafora, bet kalbant apie miesto vystymąsi, tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams. Palyginčiau tai su tarpukario bumu, kai pastatyta keliolika tūkstančių mūro pastatų ir iš balanos gadynės, purvo pilnų gatvių ir medinių bakūžių Kaunas virto europietišku, moderniu miestu. Man tas tempas yra labai įspūdingas. Ne mažiau džiugu, kad visas šis kismas, kuriame vieni dalykai gali patikti visiems, kiti – ne visiems, vis tiek rodo, kad turime bendrą matymą. Ir tai labai gerai.
Jau kitais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps viena didele scena. Kokią Europos kultūros sostinės projekto svarbą matote pasibaigus 2022-iesiems?
Pirmiausia, tai jau antras kartas per 31-erius atkurtos Nepriklausomybės metus, kai vienas iš Lietuvos miestų tampa Europos kultūros sostine. Tai visai valstybei yra tikrai didelis įvykis.
Antra, tikiuosi, pandeminė situacija leis išgirsti, ką Kaunas ir Lietuva turi pasakyti, kad būsime Europos dėmesio centre. Pirmiausia, kaip valstybė. Kita, tai yra galimybė visiems kūrybingiems, talentingiems, dalyvaujantiems įvairiuose „Kaunas 2022“ projektuose, pristatyti save, liekant savo mieste ar savo šalyje, ir tuo pačiu atsiduriant europiniame kontekste. Tokių progų mes Lietuvoje neturim per daug, kai nereikia vykti į bienales, berlynus, niujorkus, ir vis tiek būti rampos šviesoje.
Kokia jūsų Kauno vizija? Kaip Kaunas gali atrodyti netolimoje ar tolimoje ateityje?
Kas aš toks, kad turėčiau Kauno viziją? Aš galiu papasakoti kaip aš norėčiau, kad jis atrodytų. Man labai norisi, kad Kaunas išlaikytų du dalykus. Pirmiausia, grožį – Kaunas yra iš tikrųjų gražus, ir jis yra visiškai kitaip gražus, nei visi kiti miestai. Turiu omenyje tarpukario modernistinę architektūrą ir kito miesto Lietuvoje tokio nebus, niekada. Kanas per amžius bus toks – XX amžiaus architektūros miestas. Na, ir veržlumą – tą kaunietišką charakterį. Nežinau, kaip jį apibūdinti, iš kur tas veržlumas ateina. Galbūt tai tarpukarį siekianti lyderystės dvasia, atsakomybės prisiėmimas, inteligencija. Būtų gerai, kad tai išliktų.
Manau, Kaunas turėtų būti labiau atviras ir labiau tolerantiškas. Jame vis dar yra likę per daug vadinamojo budulizmo, bet tai išnyks, čia tik laiko klausimas. Turbūt tiek, nes Kaune gyventi galima jau labai seniai.
Prodiuseris, visuomenininkas, šaulys „Kaunas 2022” ambasadorius Edmundas Jakilaitis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Edmundui Jakilaičiui – pakeliui. O jums?
Nuotr. autorius – M. Plepys
Kaune griaudės „Per_kūnija“ – „Kaunas 2022“ jaunimo festivalis
Liepos 2–4 dienomis vyks vienas iš didžiųjų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – pilotinis jaunimo festivalis „Per_kūnija“. Šis festivalis siekia tyrinėti identiteto, psichologinės gerovės, komunikacijos neverbaliniais būdais, tvarumo ir kitas jaunimo auditorijai aktualias temas.
Patį festivalio turinį kuria ir renginį įgyvendina jaunuoliai, padedami kultūros profesionalų. „Mūsų, festivalio kuratorių, komandą sudaro tokie patys žmonės kaip aš – jaunuoliai, kurie domisi kultūra. Šis festivalis yra platforma mums patiems tyrinėti aktualias temas, kurios iškilo tikslinėje festivalio auditorijoje, tarp 16–29 metų amžiaus jaunimo. Bendrakūrystė ir jaunimo įsitraukimas yra kiekviename žingsnyje: nuo idėjos ieškojimo iki jos įgyvendinimo,“ – pasakoja festivalio kuratorė, pedagogikos studentė Greta Vainauskaitė.
Svarbiausia festivalio tematinė linija – bendrakūrystė ir identitetas. Man svarbu, kad identitetas čia nėra matomas siaurąja prasme, kaip individualaus žmogaus asmenybė, tačiau festivalis kreips dėmesį ne tik į asmeninį, tačiau ir į bendruomenės bei miesto identitetą. Toks temos platumas labai žavi ir traukia,“ – teigia G. Vainauskaitė. Vienas pagrindinių renginio akcentų, analizuojančių šią temą – „Kauno iššūkio“ programos alumnų projekto „Komoda“ kuriamas madų šou „Pamatai“. Jo metu bus pristatomos šešių jaunų talentingų dizainerių kolekcijos, atliepiančios identiteto ir tvarumo tematiką.
Apie identitetą netils pokalbiai ir festivalio diskusijų erdvėje: Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybės nariai kalbins pašnekovus apie meilę savo kūnui, savirealizaciją, asociacija Lietuvos skeptiškas jaunimas siūlys mokytis kvapų kalbos bei pasakos apie skeptiko identitetą.
LRT „Opus“ kvies gyvai stebėti jaunimo publikai skirtas LRT „Opus“ laidų transliacijas ir klausyti kviestinių atlikėjų netipinėse erdvėse: prie Nacionalinio Kauno dramos teatro ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje. „Kauno iššūkio“ almunų projektas „Randai“ siūlys aptarti ir pamilti savo praeities fizines ir psichologines žaizdas molio minkymo ir akustinės muzikos vakare Velnių muziejaus kiemelyje. Apie jausmus ir pojūčius bus galima išgirsti „Kauno iššūkio“ alumnų projekto „Puota“ organizuojamame pirmojo Zino „Pojūčiai“ pristatyme bei jų rengiamame poezijos Open mic‘e ir Loro Parquette koncerte.
Kauno menininkų namai supažindins su 10-ojo dešimtmečio Kauno reiveriais ir jų pasilinksminimų erdvėmis naktinėje ekskursijoje. „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ projektas „Žaidžiam Kauną?!“ pristatys ir kvies išbandyti pačių jaunuolių kurtą stalo žaidimą, įkvėptą Kauno ir jo gyventojų. Tempo erdvėje vyks „Kauno iššūkio“ projekto „Lempa“ organizuojama naktinės tapybos sesija kartu su menininke Raimonda Kielaite, nuo saulėlydžio iki saulėtekio lankytojams bus atveriama „Tempo“ nakties kavinė.
Pagrindinis šio festivalio tikslas – suteikti jaunimui platformą kurti ir komunikuoti jiems aktualias temas. „Kuruodama festivalį neišvengiamai lyginu save ir jaunesnius komandos narius, svarstau, ką aš veikiau būdama, pavyzdžiui, aštuoniolikos. Jaunimas išaugo bei pasiekė brandą: iš kultūros vartotojo tapo jos kūrėju, gebančiu prisiimti atsakomybę už ją ir atnešti savo indėlį – pokytį pastebi G. Vainauskaitė.
Šių metų jaunimo festivalis toliau augs ir kitąmet, Europos kultūros sostinės titulo metais, taps šiuolaikiniu miesto festivaliu „Audra“.
Daugiau apie renginį: šioje internetinėje svetainėje ir feisbuke.
Gintarė Masteikaitė: „Sukurkime festivalį į kurį važiuotų visa Lietuva“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=DKcacxl3nwk[/embedyt]
Jei reikėtų Lietuvoje rasti žmogų-sinonimą šokiui, kuris pats nėra šokėjas, neabejotinai tai būtų Gintarė Masteikaitė. Kadaise į šokio teatro „Aura“ duris pasibeldusi moteris šiandien yra Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, vadovaujanti tradicijas jau turinčiam, bet kasmet rėmus laužančiam festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“. Praėjusį pavasarį kultūros specialistė viena pirmųjų ėmė garsiai kalbėti apie pandemijos įtaką scenos menams ir ieškoti adekvačių sprendimų. 2020-ųjų pabaigoje LRT apdovanojimuose Metų asmenybe išrinkta profesionalė nestokoja gaivaus požiūrio į gyvenimą ir neslepia, kad festivaliai dažniausiai nesibaigia išsiskirsčius žiūrovams – o tai ir motyvuoja augti ir tobulėti. Ant Kauno paveikslų galerijos laiptų, prie mėgiamos kavinės „Kultūra“ prisėdusi G. Masteikaitė pasakoja apie vieną drąsiausių savo idėjų – didįjį „Kaunas 2022“ programos renginį, tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“. Jis į Kauną ir Kauno rajoną rugpjūtį sugrįš trečiąkart.
Kas padiktavo tokio renginio, kaip „ConTempo“, poreikį?
Kai su komanda ruošėme paraišką Kaunui tapti Europos kultūros sostine, mąstėme, kokių renginių mieste nėra ir kokią nišą reikėtų užimti su naujomis iniciatyvomis. Tuomet labai aiškiai pasimatė, kad Kaune ir Kauno rajone trūksta scenos meno įvairovės. Tokios, kuri yra tarpdisciplininė, kuri pristatoma netradicinėse erdvėse. Festivalio, kuris galėtų naudoti miestą kaip sceną, išeiti iš mums įprastų teatrinių aikštelių, black box’ų, žanro ikonų. Suvokėme, kad būtent šiuolaikiniai scenos menai, į kurių telpa viskas, kas įsivaizduojama ar neįsivaizduojama, galėtų būti varomoji jėga Kauno miestui, paskatinimas susipažinti su europietiška kultūra. Ne tik žiūrovams, bet ir pačiam miestui. Idėja siekėme keisti Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, organizacijų, kurios jau egzistuoja, pobūdį ir kartu skatinti jaunuosius menininkus išbandyti naujas formas. Tuo pačiu norime kviesti menininkus grįžti į miestą ar pasilikti jame ir kurti.
Nuoširdžiai tikiu, kad šis festivalis, globojamas Kauno miesto ir rajono bendruomenių, po 2022 m. toliau, augs, vystysis, pamažu keisdamas miesto kultūrinį veidą, įtraukdamas vis platesnę auditoriją ir taps stipria miesto identiteto dalimi. „ConTempo“. turi visas galimybes netolimoje ateityje priartėti prie tokio lygio Europoje vykstančių festivalių kaip „Sibiu“ tarptautinis teatro festivalis (Rumunija), „Deltebre Danse“ festivalis (Ispanija) ar tarptautinis teatro festivalis „Boulevard“ (Nyderlandai).
Jau minėjote, kad „ConTempo“ išeina už tradicinių salių ribų – ar tai dėl to, kad salių trūksta, ar tam, kad išplėstų auditorijas? Ar visgi abu variantai?
Šis festivalis skirtas provokuoti auditoriją ir kelią klausimą – ar mieste užtenka vietos skirtingo mąstymo žmonėms? Ar mieste užtenka vietos jauniesiems menininkams? Ar mieste turime pakankamai palaikymo netradicinėms formoms? Kaune vystosi šiuolaikinio cirko bendruomenė – iš pačių menininkų iniciatyvos ir kelių žmonių, kurie nori šią sritį auginti. Mes turime nedidelę besiformuojančią šiuolaikinio šokio bendruomenę, kuri auga šalia jau ilgus metus egzistuojančio Kauno šokio teatro „Aura“. Tikiu, kad miestas yra turtingesnis tuo, kuo daugiau yra alternatyvų, kuo daugiau visko žiūrovas gali palyginti. reikia alternatyvaus teatro, šiuolaikiško teatro, ne to, kurį pratę esame matyti. Yra scenos menų ir tų pačių formatų, kurie tarpdisciplininiai, tarp sritiniai kartais.
Labai dažnai „ConTempo“ pristato tokius projektus, kurių tu negali įdėti nei į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu. Ir, man atrodo, tokie formatai ir sako, tai, kad gal miestui reikia naujų, nepriklausomų erdvių, kuriose tokie nauji formatai užgimtų. Dabar jauniesiems menininkams tiesiog nėra kur dėtis.
„ConTempo“ kelia labai daug klausimų ir kartu sako: „Mes naudojam miestą kaip sceną dėl to, kad mes nelabai turim kur rodyti tuos darbus“, bet, iš kitos pusės, man atrodo labai svarbus ir kitas aspektas. Festivalis turi užduotį išeiti iš miesto centro, išnešti kultūrą į periferija, išeiti ir rodyti kokybiškus darbus netradicinėse vietose, Kauno rajone, kur nėra teatrų ir žmonės neturi jokios galimybės į juos nuvažiuoti, arba jie tiesiog neturi įgūdžių tai daryti. Galbūt ta pirma pažintis vaikams gali nutikti jų kieme arba parke ar pievoje šalia.
Kokius didžiausius atradimus „ConTempo“ padarė Kauno rajone? Kaip bendruomenės, nutolusios nuo elitinės kultūros, pasitiko šiuolaikinius scenos menus?
Mane labai nustebino žmonių atvirumas. Žmonės yra labai smalsūs. Visada esu iš tų, kurie linkę besąlygiškai pasitikėti publika. Manau, kad jeigu tu ja pasitiki, tai jie pasitiki ir kūrėjais. Pirmaisiais metais festivalį atidarėme Šančiuose, pievoje prie Nemuno, su labai šiuolaikišku darbu, be proto šiuolaikišku. Man atrodo, mus priėmė geriau, nei kad būtume spektaklį rodę miesto centre, kur, kaip žinia, renkasi publika, jau kažką mačiusi.
Darbai, kurie pristatomi tiek Kauno rajone, tiek skirtinguose miesto mikrorajonuose, sulaukia didesnio susidomėjimo, atviresnės publikos. Menininkai turi unikalią galimybę atrasti žiūrovą, kuris yra alkanas, labai nustebęs, nori paklausti klausimo. Man labai smagu, kad skirtingų Kauno rajono miestelių bendruomenės kovoja dėl to, pas ką šiais metais atvažiuos „ConTempo“ festivalis. Tai reiškia, kad mes užčiuopėm naujų dalykų poreikį, formatas pasiteisino.
Ar nesudėtinga įvesti naują projektą į jau, rodosi, susiformavusį, nors, žinoma, visuomet augantį ir mutuojantį kultūros tinklą?
Labai geras klausimas! Man atrodo, toks festivalis nebūtų prasidėjęs, ar bent jau taip stipriai jei ne „Kaunas 2022“ suteikta galimybė. Mes turime rimtos komandos palaikymą – ir emocinį, ir finansinį. Todėl tai nebuvo pats sudėtingiausias startas, kokį esu turėjusi su kitais savo inicijuotais ar kuruotais kultūriniais projektais. Bet problemų, aišku, yra kiekviename žingsnyje.
Tarkime, atrodo, kad vietų yra labai daug, bet iš tikrųjų… taip nėra. Kartais sunku motyvuoti vietinius partnerius, nebūtinai visos kultūros organizacijos labai trokšta bendradarbiauti arba įsivaizduoja tą bendradarbiavimą kitaip nei mes. Manau, sunkiausia, kalbant ne tik apie Kauną, bet ir Lietuvą, kad didžiajai daliai menininkų, kurie įpratę dirbti teatruose, labai sudėtinga išeiti iš komforto zonos ir ateiti į tokį festivalį, prisitaikyti prie jo žaidimo taisyklių. Juk negali teatro spektaklio išnešti, perkelti į lauko erdvę. Jį reikia adaptuoti, ir tas supratimas. kaip reikia prisijaukinti viešąją erdvę yra labai skirtingas. Dėl to šiame festivalyje yra labai svarbi tarptautinė programa, kur menininkai puikiausiai valdo žaidimą su viešąja erdve. Jie, žino kaip prisitaikyti, jie žino kaip tai padaryti greitai ir deja, bet regis, kartais yra lengviau dirbti su užsieniečiais, negu su Lietuvos menininkais. Nenoriu mūsų menininkų nuvertinti, bet manau, kad mes neturim tradicijos kurti atviroms ir netradicinėms erdvėms. Bet „ConTempo“ gali tai pakeisti.
Kokia nuotaiką išsiveža užsieniečiai iš Kauno?
Taip, festivalis tikrai yra vienas iš įrankių pristatyti miestą pasauliui. Žmonės atvažiuoja dirbti, tu susiduri su užkulisiniais dalykais, pamatai žmones iš įvairiausių pusių, ir tai atveria visai kitas pažinimo galimybes. Menininkams tai yra neatrastas miestas, žmonės nežino apie Kauną labai daug. Dažniausiai jie girdėję apie Vilnių, kaip apie sostinę, bet iš mūsų žmonės išsiveža labai šiltus jausmus, juos nuoširdžiai stebina publikos gausa ir žiūrovo sugebėjimas nustebti.
Reikia suprasti, kad didžioji dalis mus lankančių menininkų įpratę prie festivalių, kurie vyksta labai daug metų ir jie turi savo publiką, kuri jau yra labai daug mačiusi, ir tokią publiką nustebinti yra pakankamai sudėtinga. O čia žmonės to, ką mes rodom festivalio programoje, nėra matę, arba matę labai labai nedaug, tad nuostaba ir nuoširdus palaikymas yra labai dideli dalykai.
„Kaunas 2022“ programos dalies – festivalio „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad miestas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Šiuolaikiniams scenos menams – pakeliui. O jums?
Nuotr. autorius – M. Plepys
„Kaunas 2022“ atminties programa nuties tiltus tarp skirtingų kultūrų, religijų, kalbų
2022-aisiais „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvies į metus truksiantį kultūrinį Kauno DNR tyrimą. Itin turtinga ir daugiasluoksnė meninė programa paskatins drąsią akistatą su sudėtinga miesto praeitimi, tarsi veidrodžiu, padedančiu geriau pažinti save ir savo žmogiškumą.
Lietuvos ir pasaulio kūrėjus bei būrį partnerių sukvietusi renginių programa leis geriau pažinti savo miestą, o atvykusiems ji taps naujų Kauno istorijų atlasu. Tyrinėti miestą padės pasaulyje žinomi menininkai Williamas Kentridge‘as, Philipas Milleris, Jenny Kagan, menininkų grupė „Sala-Manca Collective“ ir kiti. Parodose, koncertuose ir spektakliuose – naujai prakalbinti svarbiausi miesto istorijos įvykiai, formavę, keitę ir auginę šį miestą nuo antrojo pasaulinio karo, 1972-ųjų „Kauno pavasario“ iki šių dienų miesto mitų, istorijų ir legendų.
Istorijų festivalis – net keturis mėnesius
Didysis programos „Atminties biuras“ renginys, lankytojų jau pamėgtas Istorijų festivalis 2022-aisiais vyks net keturis mėnesius ir kalbės apie sugrįžimą ir bendrystę. Šiame kaip niekad susipriešinusiame pasaulyje bandysime užmegzti naują santykį ne tik su savo skausminga istorija, bet ir tais, kurie šiandien gyvena greta mūsų. Itin didelėje festivalio programoje – įvairiausių formų istorijos, kurios tiesia tiltus tarp skirtingų kultūrų, religijų, kalbų. Istorijos, kurios moko užjausti ir įsiklausyti į kitą.
Tarptautinė programa kvies į pasaulyje įvertintų menininkų parodas, spektaklius, koncertus, miesto istorijos entuziastų sukurtus naujus maršrutus ir ekskursijas, pažinti kitokią miesto pusę. Istorijų pasakotojų projektas „Kur man tave rasti?“, pasklis po miesto kavines, gatves ir kiemus, ieškos visų norinčių išgirsti šiuolaikinio pasaulio istorijas ir jomis pasidalinti. Galiausiai, Europos idėjai skirta konferencija kels vieną aktualiausių šiandienos klausimų – kas yra Europa ir kokia mūsų vieta joje?
Ypatingas dėmesys Kauno žydiškajai atminčiai
„Atminties biuro“ programa ir Istorijų festivalis itin daug dėmesio skirs žydiškajai miesto atminčiai. 2022-aisiais Europos kultūros sostinė pakvies po visą pasaulį pasklidusius litvakus susitikti pasauliniame litvakų forume. Rugsėjo 29–30 dienomis diskusijų ir kultūros programoje garsūs menininkai, mokslininkai bei kultūros pasaulio atstovai kalbėsis apie litvakišką tapatybę, atmintį, ir kultūros vaidmenį įprasminant daugiakultūrę atmintį, kuriant naujas dialogo galimybes.
Vienas laukiamiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – kompozitoriaus Philipo Millerio ir dailininkės Jenny Kagan kūrinys „Kauno Kantata: susitaikymas“. Keletą metų kuriama iki šiol didžiausia ir masiškiausia Kauno muzikinė patirtis, skirta simboliniam tautų susitaikymui, nuskambės Litvakų forumo metu. Prie šio vokalinės instrumentinės muzikos kūrinio prisijungė daugiau nei 400 atlikėjų: vietos muzikantų ir dainininkų, chorų, skirtingų žanrų ir kartų atstovų.
Žydiškajai temai skirti ir didieji keturis mėnesius truksiančio Istorijų festivalio programos renginiai – parodos, spektakliai, muzikiniai pasakojimai, instaliacijos, skirtos žydiškosios atminties paveldui ir kultūros ženklams miesto erdvėse, ir daug kitų veiklų. Į programos kūrimą ypač aktyviai įsijungė litvakai menininkai, sugrįžę į Lietuvą iš Pietų Afrikos Respublikos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio. Svarbiausi renginiai: Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko neatsimename“, muzikinis spektaklis „Dibukas“, Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“, fotografijų paroda „Paskutinieji litvakai“, meninė instaliacija viešose erdvėse „Slenkstis – Threshold“ ir kiti.
Ne mažiau svarbi šiemet lietuvių ir anglų kalbomis pasirodysianti knyga „Kauno žydai“. Tai pirmasis toks žydiškosios Kauno istorijos pristatymas nuo svarbiausių faktų, sąvokų ir vardų. Ši iki šiol išsamiausia knyga šia tema nesiekia atsakyti į visus klausimus, tačiau pradedant XV a. nuosekliai primins kauniečių žydų indėlį į švietimo, medicinos, pramonės, verslo, kultūros ir kitas gyvenimo sritis, palies ir skaudžius istorijos puslapius.
Nepaklusniųjų laikui skirti renginiai ir kitoks žvilgsnis į miestą ir miestiečius
Speciali renginių programa primins didžiausią istorinį lūžį miesto gyvenime lėmusį laiką. 1972 m. gegužės 14 d. susideginęs devyniolikmetis Romas Kalanta ir po to sekę įvykiai paskatino vadinamojo „Kauno pavasario“ gimimą – daugiatūkstantinius antisovietinius protestus, vykusius daugiausiai Laisvės alėjoje. Šie įvykiai paliko trauminius pėdsakus ne tik tolesnėje miesto raidoje, jos kultūriniame gyvenime, bet ir didelės dalies jaunų kauniečių likimuose. Šiuos istorinius įvykius ir nepaklusniųjų laikotarpį „Kaunas 2022“ programoje aktualizuos šiai temai skirti spektakliai, parodos, koncertai, diskusijos, susitikimai ir kt.
Svarbiausia šios programos ašimi taps paroda „1972: režimas, jaunimas ir menas“, kurioje paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakos apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje. Paroda atskleis mąstysenų įvairovę ir kūrybą visus niveliavusiame sovietiniame fone. Ji tyrinės, kaip estetinis skonis ir etinės nuostatos sovietmečiu formavo kitokius gyvenimo modelius ir nepaklusimo valdžiai atmosferą.
Kitu kampu į miestą ir miestiečius pažvelgti kvies miesto tapatybei skirtų renginių serija. Gvildensime miestą, naujai patyrinėsime pramoninį miesto paveldą ir fabrikų istorijas. Bene įdomiausias programos akcentas – Kauno ir Vilniaus pokalbis apie dviejų miestų priešpriešą, tylią kovą ir nebylią priklausomybę. Dviejuose miestuose vienu metu vyksiančioje parodoje MO ir Kauno miesto muziejus primins, kaip didieji miestai formavo vienas kitą ir kaip iš jų įtampos iškilo šiuolaikinė Lietuva.
Svarbūs renginiai: Paroda „1972: režimas, jaunimas ir menas“, koncertas „Made in Kaunas“, Istorinis-dokumentinis spektaklis „Kalanta“, roko opera „Kalanta“, paroda „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“, maršrutas „Atminties ratas“, paroda „Didžioji pramonė“ ir kiti.
Kauno sienos irgi pasakoja istorijas
Kaunas ir Kauno rajonas pasidabino gatvės meno kūriniais, sugrąžinančiais prieš mus gyvenusiųjų veidus, pasakojantys jų likimus, pristatantys kultūrą. Taip į Kauną vėl grįžo poetė Lėja Goldberg, charizmatiškoji Rosian su mama Gerta ir totorių palikimo ženklai. Šių prasmingų sieninių piešinių vis daugėja, tad, klaidžiodami po Kauną, Kulautuvą ar Kačerginę, nepamirškite pasidairyti ir stabtelėti paskaityti užrašų. Specialaus atminties gatvės meno maršruto ieškokite puslapyje atmintiesvietos.lt.
Ir tai tik nedidelis žvilgsnis į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą „Atminties biuras“, kalbančią miesto etninių bendruomenių atminties temomis. Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Išsami 2022-ųjų renginių programa bus paskelbta rugsėjo mėnesį.
Nuotr. autorius – A. Aleksandravičius
Kaunas 2022 memory program will build bridges between different cultures, religions and languages
In 2022, the Kaunas 2022 program “Memory Office” will invite the audience to a year-long cultural research of Kaunas DNA. An extremely rich and multi-layered artistic program will lead to a brave confrontation with the city’s complex past like a mirror that helps you get to know yourself and your humanity better.
The program of events, which brings together creators from Lithuania and all over the world, plus a group of partners, will allow locals to get to know their city better, and for the visitors, it will become an atlas of new stories of Kaunas. World-renowned artists William Kentridge, Philip Miller, Jenny Kagan, the Sala-Manca Collective group of artists, and others will help to explore the city. The most important events in the city's history, which shaped, changed and raised the city from the Second World War, the 1972 "Kaunas Spring" to the myths, stories and legends of the present-day city will be presented through exhibitions, concerts and performances.
Extensive four months programme of the CityTelling Festival
The bigest event of the "Memory Office" program, the CityTelling Festival, which is already popular with visitors, will take place in 2022 for four months and will talk about the return and the community spirit. In this more than ever conflicted world, we will try to forge a new relationship not only with our painful history, but also with those who live next to us today. Extensive program of the festival includes stories of various forms that build bridges between different cultures, religions and languages. Stories that teach to empathize and listen to the Other.
The international program will invite to exhibitions, performances, concerts of internationally acclaimed artists, new routes created by city history enthusiasts and excursions to explore the different side of the city. The storytellers' project "Where can I find you?" will spread around the city's cafés, streets and courtyards, looking for everyone who wants to hear and share the stories of the modern world. Finally, the conference on the idea of Europe will raise one of the most pressing questions of today: what is Europe and what is our place in it?
Special attention to the Jewish memory of Kaunas
The Memory Office program and the CityTelling Festival will pay special attention to the Jewish memory of the city. In 2022, the European Capital of Culture will invite Litvaks scattered all over the world to meet at the World Litvak Forum. On 29-30 September, in the program of discussions and culture, famous artists, scientists and representatives of the world of culture will talk about the Litvak identity, memory, and the role of culture in giving meaning to multicultural memory and creating new opportunities for dialogue.
One of the most anticipated events of Kaunas – European Capital of Culture 2022 is the work "Kaunas Cantata: Reconciliation" by composer Philip Miller and artist Jenny Kagan. The largest and most massive musical experience of Kaunas to date, dedicated to the symbolic reconciliation of nations, will be played during the Litvak Forum. More than 400 performers joined this piece of vocal instrumental music: local musicians and singers, choirs, representatives of different genres and generations.
The major events of the four-month CityTelling Festival program are also dedicated to the Jewish theme – exhibitions, performances, musical stories, installations dedicated to the heritage of Jewish memory and cultural signs in the city spaces, and many other activities. Litvak artists who returned to Lithuania from the Republic of South Africa, Great Britain, France and Israel took a particularly active part in the development of the program. Main events: William Kentridge's exhibition "What We Don't Remember", musical performance "Dybbuk", Jenny Kagan's exhibition "Out of the Darkness", photography exhibition "The Last Litvaks", art installation in public spaces "Threshold" and others.
The book "Kaunas Jews", which will be released in Lithuanian and English languages this year, is no less important. This is the first such presentation of the Jewish history of Kaunas from the most important facts, concepts and names. This most comprehensive book on the subject to date does not seek to answer all the questions, but starting from the 15th century will consistently remind the contribution of Kaunas Jews to education, medicine, industry, business, culture and other areas of life, and will touch on the painful pages of history.
Events dedicated to the times of the disobedient and a different look at the city and its people
The special program of events will remind of the time that led to the biggest historical turning point in the life of the city. The nineteen-year-old Romas Kalanta who set himself on fire on 14 May 1972 and the events that followed led to the birth of the so-called "Kaunas Spring" – anti-Soviet protests that involved thousands of people and took place mainly in Laisvės alėja (Liberty Avenue). These events left traumatic traces not only in the further development of the city, in its cultural life, but also in the fates of a large number of young Kaunas residents. These historical events and the period of the disobedient will be revived within the Kaunas 2022 program through performances, exhibitions, concerts, discussions, meetings, etc. dedicated to this topic.
The crucial point of this program will be the exhibition "1972: Regime, Youth and Art", in which paintings, photographs and films, documentary testimonies of musical life, youth fashion and other artefacts will tell about alternative culture and non-Soviet way of life in Soviet Lithuania. The exhibition will reveal the diversity of mindsets and creativity in the Soviet background that levelled everyone. It will explore how aesthetic tastes and ethical attitudes in Soviet times shaped different patterns of life and the atmosphere of disobedience to the government.
A series of events dedicated to the identity of the city will invite to look at the city and its residents from a different angle. We will examine the city, re-explore the city’s industrial heritage and histories of some factories. Perhaps the most interesting highlight of the program is the conversation between Kaunas and Vilnius about the confrontation between the two cities, the silent struggle and the mute dependence. In the exhibition, which will take place simultaneously in the two cities, MO museum together with Kaunas City Museum will remind how the big cities shaped each other and how modern Lithuania arose from the tensions between them.
Important events: Exhibition "1972: Regime, Youth and Art", concert " Made in Kaunas", Historical-documentary performance "Kalanta", rock opera "Kalanta", exhibition "Kaunas - Vilnius: move the mountains", route "Memory Circle", exhibition "The Big Industry" and others.
Kaunas walls also tell stories
Kaunas and Kaunas district have been adorned with works of street art that bring back the faces of those who lived before us, tell their fates and present culture. This way, the poet Lea Goldberg , the charismatic Rosian with her mother Gerta, and the signs of the Tartar legacy returned to Kaunas again. The number of these meaningful wall drawings is increasing, so when wandering around Kaunas, Kulautuva or Kačerginė, don't forget to look around and stop to read the inscriptions. Look for the special memory street art route at atmintiesvietos.lt.
And this is only a short look at the Kaunas – European Capital of Culture 2022 program "Memory Office", which brings back the memory of the city's ethnic communities. Next year, Kaunas and Kaunas district will become one big European stage and turn the city to a place where you will not escape culture. Comprehensive program of events for 2022 will be announced in September.
Photo: Andrius Aleksandravičius
Liudas Mažylis: „Galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=RJ3Bt0Q7Nz0[/embedyt]
O, kiek pasirinkimų planuojant susitikimą su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, chemijos mokslų daktaru, Nepriklausomybės akto atradėju, Europos Parlamento nariu, tikru kauniečiu – ir vien tik V. Putvinskio gatvėje. Nors čia, savo senelio įkurtuose gimdymo namuose, jis negimė, bet čia iki maždaug 10-ies augo, čia dirba. Ir tai išties viena europietiškiausių savo modernistine architektūra, diplomatijos istorija ir šiandien vykstančiais pokyčiais gatvė! Apie pokyčius, drąsą būti savimi, atvirumą kitam pasikalbėjome susėdę… taip, P. Mažylio gimdymo namų kieme.
Kuriuo gyvenimo etapu pasijautėte tikru europiečiu?
Pirmiausiai tada, kai pradėjau ir išmokau skaityti žemėlapius, niekada Lietuva ir Kaunas juk nebuvo kito kontinento dalimi. Bet klausimas turbūt turi ir kitą potekstę – vakarietiškojo europiečio. Tai, ko gero, apie 1972 metus, paauglystėje, kai kilo bitlomanijos judėjimas, būrėsi ilgaplaukiai, laisvės troškimas. Jaunimo laisvės idėja buvo apvaldžiusi tikrai ne vien Vakarų Europą, bet ir Vidurio rytų ir puikiausiai reiškėsi ir Kaune. Sieju tai su Kalantos įvykiais.
O jau visiškai europiečiu pasijutau, manau, kaip mokslininkas tirdamas 2003-tųjų metų referendumus dėl integracijos į ES ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Maltoje. Iki šiol aidi, kaip prisimenu, grupės „Pikaso“ daina „Europos vidury“. Ir tikrai mes tada suvokėm, kad mes ne šiaip sau Europos pakraštys, mes Europos vidurys. Mes – pilnavertė Europos dalis.
O kada supratote, kad Kaunas – visai europietiškas miestas?
Neabejojau tuo nuo pat gilios vaikystės. Įsivaizduokite, 6-ajame dešimtmetyje tarpukario dvasia dar buvo jaučiama, dominavo architektūriniai, išplanavimo akcentai. Tokį Kauną ir priėmiau natūraliai. O jau kai atvažiuodavo kokių nors svečių nuo Rytų pusės, tai jie iš karto pasakydavo, kad šitas Kaunas yra labai europietiškas ir tuos visus akcentus labai greitai pagaudavo, įskaitant tą auksinį Kauno vaizdą, nuo Aleksoto kalno. Nors buvome okupuoti, imperijos dalis, bet Kauno europietiškumas ir autentiškumas buvo suprantamas visiems.
Paminėjote referendumą. Jo reikėjo, nes ne visi buvo tikri, ar jie nori būti Europos Sąjungoje. Taigi kaip manote, kodėl dalis žmonių bijo būti tokios federacijos, kaip Europos Sąjunga dalimi?
Aš nemanyčiau, kad žmonės bijo jaustis europiečiais. Tai turbūt yra labiau konstrukcija kai kurių politikų galvose ir jie sutirština federalizmo idėjas ir ar to reikia, nes jaučia, jog tai yra įdomi erdvė diskusijoms. O Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors vientisas tautų katilas. Tų skirtybių yra pačių įvairiausių, ir kultūrinių, tuo mes ir esam unikalūs, išskirtiniai, vertingi.
Svarbu, kad politinės idėjos būtų išsakomos sąžiningai. Valstybės ir jų piliečiai gali turėti skirtingą matymą, skirtingus interesus, bet svarbu siekti juos suderinti. O tai iš tikrųjų Europoje ir vyksta. Aš didelių baimių iš tikrųjų nematau.
Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad Europa būtų dar artimesnė?
Manau, kad galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs, tai ir bus ta visus mus kontinente vienijanti idėja. Aš manau, kad mes to siekiam ir savo gyvenimu iš tikrųjų tą ir įrodom.
Prisiminkime Jūsų atrastą Nepriklausomybės aktą Vokietijos archyvuose. Kaip manote, kuo šis dokumentas, Lietuvos valstybingumo įrodymas, svarbus ne tik mums, bet ir Europos kontekste?
Vasario 16-tosios akto surašymo aplinkybės ir visa ta epocha yra svarbu visai erdvei nuo Baltijos iki Juodosios jūros, aš turiu omeny nuo Suomijos iki Ukrainos. Visos šios valstybės tuo metu rados – na, Lietuva atsikūrė, kitos susikūrė, bet visa tai buvo panašioj geopolitinėj erdvėj, visa tai vyko vienu metu. Vėliau mūsų likimas tų valstybių buvo pakankamai įvairus ir dar dabar jis įvairus. Visgi šio įvykio svarbos supratimas yra gana vienodas, aš tik manau, yra pareiga supažindinti kaimynines valstybes, kaip visa tai konkrečiai įvyko, kaip atsitiko, kad tas dokumentas buvo dingęs, taigi čia dar yra labai daug erdvės ir bendravimui. Ir tai didina tarpusavio supratimą. Juk jei tos ar kitos valstybės dokumentas niekada nebuvo dingęs, tai jie žiūri truputį iš šalies ir su tam tikra nuostaba, bet jiem tikrai visada yra įdomu.
Turbūt niekas neabejoja, kad įdomu dirbti Europos Parlamente. O ar smagu?
Europos Parlamentas yra labai dinamiškas darinys. Ten persipina kultūriniai, ekonominiai, politiniai interesai, ta visa Europos įvairovė ten ypatingai ryški. Daugiakalbystė labai svarbu. Ten tikrai nenuobodu, ir žmonės geranoriškai nusiteikę, ir pačių įvairiausių įmanomų nesusipratimų ten gali įvykti, ir visi į juos žiūri su humoru ir tam tikra ironija. Galiu pasakyti, ko nėra – nėra nusistatymo, kad tu toks iš tos valstybės, o tu anoks, nes tu čia vėliau įstojai į tą Europą, o aš čia senbuvis. Šito niekada nėra. Yra labai įdomus dūzgiantis avilys, kuriame yra labai daug dinamikos. Na į tą dinamiką dar reikia sugrįžti po pandemijos, bet visi vienareikšmiškai to labai nori ir pageidauja.
Jūsų gyvenimas tampriai susijęs su bene europietiškiausia Kauno gatve. Kuo asmeniškai jums, čia gimusiam, augusiam, dirbančiam V. Putvinskio gatvė brangi ir įdomi, kokią jos istoriją norėtumėte perduoti ateičiai?
Aišku, kad V. Putvinskio gatvė man yra išskirtinė erdvė. Jai, turbūt, pasisekė, kad ji buvo formuojama kaip vientisa ir tuo laiku, kada jau Kaunas buvo klestintis miestas ir iš tikrųjų čia buvo kuriamasi prabangiai. Mano senelio ligoninė buvo įrengta pagal paskutinį tuometinės technikos žodį, su moderniausiais gydymo metodais, vaistais ir akušerijos bei ginekologijos suvokimu. Ir architektūrinė išvaizda, ir ligoninės funkcija yra pavyzdys, kaip Kaunas buvo suklestėjęs XX amžiaus 4-tajame dešimtmetyje. Buvo ir kitų ligoninių šitoj gatvėj, muziejai kūrėsi, diplomatinės atstovybės, pagaliau – Kauno simbolis funikulierius. Vaizdas į Žaliakalnį absoliučiai išskirtinis dar ir dėl Prisikėlimo bazilikos dominavimo iš pačių įvairiausių taškų. Tai ir sukūrė tą unikalią erdvę, kurioje pati gamta ir istorija tiesiog prisako mums, kad mes ją turim toliau puoselėt, ir aš matau, kad tai vyksta.
Nežinau, ar yra labai daug gatvių Kaune ar Lietuvoje, kur būtų ir gatvės šventės, o jos tokios vyksta, ir man visada smagu prie jų prisidėti. Tai iš tikrųjų niekieno nepadiktuota, joje gyvenantys, dirbantys žmonės turbūt perėmė tą dvasią. Tad nieko nuostabaus, kad ir savo biurą aš įkūriau būtent šitoj gatvėj, būtent istoriniam Kauno pastate. Ir savotiškas stebuklas, kad būtent V. Putvinskio gatvėj buvo pastatyti modernūs Vytauto Didžiojo universiteto rūmai, kur man pirmą kartą užkilus į savo kabinetą 6-ame aukšte atsivėrė tokios Kauno erdvės, kad į universitetą norisi grįžti ir grįžti, nepaisant viso smagumo ir darbo Europos Parlamente.
Nepriklausomybės akto atradėjas prof. Liudas Mažylis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Liudui Mažyliui – pakeliui. O jums?
Teksto autorė: Kotryna Lingienė
Nuotr. autorius M. Plepys
Baltijos taikomojo teatro mokyklos bendra Kristina Werner: “Menas yra galinga priemonė padedanti įveikti sunkumus”
Baltijos taikomojo teatro mokykla (BATS) kviečia menininkus ir edukatorius iš Lietuvos ir kaimyninių šalių į tęstinius mokymus. Trijų kūrybinių dirbtuvių metu bus gilinamąsi į teatrą ir dramaturgiją kaip galingus įrankius siekiant asmeninių ir socialinių pokyčių. Antrus metus vykdoma mokymų programa labiausiai skirta stiprinti lietuvių, latvių ir estų socialiai įsitraukusių menininkų ir edukatorių kūrybinio tarpininkavimo (angl. facilitation) įgūdžius.
Baltijos taikomojo teatro mokyklos veiklą organizuoja menų agentūra „Artscape“ bendradarbiaudama su Estijos teatro ir dramaturgijos švietimo asociacija (MTÜ Eesti Teatri- ja Draamahariduse Selts (ETDS)), organizacija „Initium“ Latvijoje bei vokiečių teatro trupe „äctiveäctive“. Programą finansuoja Vokietijos ambasada Lietuvoje ir projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Šių mokymų, vyksiančių įkvepiančiose Kauno miesto vietose bei gamtoje, metu ne daugiau kaip aštuoniolika atrinktų dalyvių turės galimybę susipažinti ir praplėsti savo žinias apie taikomąjį teatrą ir jo metodus kuriant įvairias menines formas, o taip pat padės suburti įvairių sričių praktikų iš Baltijos šalių tinklą.
Šiais metais BATS mokymus ves Kristina Werner (Vokietija) ir Nazha Harb (Libanas). Abi yra baigusios Taikomojo teatro programą „Goldsmiths“ universitete Londone, ir turi didelę darbo teatre bei su bendruomenėmis patirtį. Viena iš BATS bendraįkūrėjų Kristina jau daugiau nei 10 metų dirba su bendruomenėmis Vokietijoje, Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje. Ji yra sukūrusi kelis dokumentinio teatro spektaklius, taip pat veda mokymus įvairiose kultūros įstaigose bei organizacijose. Nasha pasitelkia taikomojo teatro bei dramos terapijos metodus dirbdama kalėjimuose bei reabilitacijos centruose, be to, dėsto universitete bei vaidina spektakliuose.
Kristina, kartu su menų agentūra „Artscape“ praeitais metais įkūrėte Baltijos taikomojo teatro mokyklą. Kaip kilo ši mintis?
Kai prieš septynerius metus atvykau į Lietuvą pirmą kartą ir pasakodavau žmonėms apie taikomąjį teatrą, daugelis būdavo nustebę, kad tokia sritis apskritai egzistuoja, nors dalis tų žmonių patys dirbo su bendruomenėmis ar kūrė dokumentinius spektaklius. Jaučiau, kad taikomąjį teatrą supa stigma, kad į jį yra žvelgiama kaip į antrarūšį meną, nerimtai. Ir vis dėlto mane kvietė prisidėti prie bendruomeninių projektų bei teatro pastatymų, sukuriant juose tokią atvirą terpę, kurioje žmonės galėtų jaustis savimi.
Tad kurdama mokyklą ir vesdama mokymus siekiu sujungti du dalykus: jautrumą ir atvirumą grupės, su kuria dirbama, dinamikai, energijai ir kontekstui, o taip pat praktinius, metodologinius įrankius, padedančius sutelkti grupę bendram rezultatui – galutiniam produktui. Mokymuose noriu dalintis sukaupta patirtimi, kaip per bendravimą, žaidimus ir patyriminius pratimus galima sukurti atvirą erdvę, kurioje skleidžiasi kolektyvinis kūrybiškumas.
Nazha, koks buvo Tavo kelias į taikomąjį teatrą?
Mano gyvenime teatras visada užėmė svarbią vietą kaip gydanti ir padedanti keistis meno forma. Prieš susidomėdama taikomuoju teatru dirbau programinės įrangos kūrėja, o taip pat vaidinau spektakliuose. Tačiau teatras man suteikė tokį impulsą asmeniniam augimui ir vidiniam išsilaisvinimui, kad norėjau dalintis šia jo galia su savo bendruomene ir žmonėmis, kurie mane supa. Iš pradžių mokiausi dramos terapijos, o po to atradau taikomąjį teatrą ir pasukau į tą sritį, nes man ji pasirodė universalesnė ir suteikė žinių bei praktinių įrankių, kaip būti grupės mentoriumi (angl. facilitator) neperžengiant etinių ir atsakomybės prieš kitą ribų.
Nazha, gal galėtum papasakoti plačiau apie savo darbą šioje srityje?
Mano pagridinė veikla yra darbas su kaliniais ir priklausomybių turinčiais žmonėmis reabilitacijos centruose. Vedu grupines sesijas pasitelkdama dramos terapijos technikas, padedančias vizualizuoti ir išskaidyti problemas į atskirus mažesnius fragmentus, dėl ko tampa lengviau jas suvaldyti ir įveikti. Be kita ko, grupinės sesijos naudingos ir tuo, kad jų dalyviai gauna galimybę susitikti ir išgirsti tuos, kurie išgyvena panašias situacijas, ir kartu ieškoti sprendimų.
Kristina?
Jau 12 metų dirbu teatro pedagogikos srityje. Pradžia buvo čekų ir vokiečių teatro kūrėjų tinklas, su kuriuo įgyvendinome teatro projektus su jaunimu iš Čekijos ir Vokietijos. Po studijų Londone dirbau ten globos namuose, taip pat su jaunais žmonėmis, patiriančiais mokymosi sunkumų ar turinčiais fizinę negalią. O tada atvykau į Lietuvą, kur dirbant su įvairiomis bendruomenėmis sukūrėme ne vieną teatro kūrinį (pavyzdžiui, spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame kalbama apie atominės elektrinės uždarymą Visagine). Nuo tada mokau edukatorius, menininkus bei kultūros įstaigų darbuotojus pasitelkti taikomojo teatro įrankius savo darbe.
Šiųmetiniai mokymai skirti ypatingai temai. Kristina, Gal galite plačiau apie ją papasakoti?
Pandemijos metu daug mus pasiekiančios informacijos buvo apie netektį: mums brangių žmonių, darbų, siekių, pagaliau – normalumo. Taip įnirtingai stengėmės prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo, kad, regis, neturėjome laiko išgedėti to, ko netekome. Tikime, kad pripažinus netektis ir jas išgedėjus galėsime sąmoningiau žengti į naują pradžią, o menas yra galinga priemonė, padedanti įveikti sunkumus bei pažvelgti į juos iš kitos perspektyvos.
Taikomasis teatras Lietuvoje vis dar ganėtinai naujas. Kaip dalyviai priėmė mokymus praeitais metais?
Praeitų metų mokymai buvo praturtinanti patirtis. Jose dalyvavo žmonės iš labai skirtingų sričių, tačiau visus juos vienijo noras sužinoti daugiau apie taikomąjį teatrą ir kaip jis gali padėti jiems kasdieniame darbe. Daug mokymų dalyvių, padedami mentorių, vėliau prisijungė kaip savanoriai prie įvairių bendruomeninių projektų. Praeitų metų programa parodė, kaip svarbu yra mokytis per patirtį: kaip aktyviai atliekant užduotis, analizuojant jas grupėje, o vėliau pritaikant tai individualiose praktikose, sukauptos žinios ir įgūdžiai yra ne tik įtvirtinami, bet ir toliau vystydamiesi įgauna individualų braižą, savitą kūrybinio tarpininkavimo formą.
Praeitų metų mokymų dalyviai dalinasi savo įspūdžiais:
Adelė (aktorė iš Vilniaus): „Man patiko, kad ilgai analizuodavome kiekvieną žaidimą. Galėjome kalbėti ir klausinėti tiek, kiek mums atrodė būtina, ir tas atskleidė, kokios plačios gali būti kiekvieno žaidimo galimybės. Be to, patys viską išbandę pamatėme to naudą ne tik proto, bet ir fiziniam lygmenyje.“
Sandija (dramaturgė, teatro režisierė iš Latvijos): „Man patiko, kad be to, jog išmokome naujų pratimų ir susipažinome su dramos terapijos metodu, taip pat kalbėjomės svarbiomis temomis, kaip pavyzdžiui, savęs ugdymas, savęs ir bendruomenės pažinimas. Kitaip tariant – kaip tapti lyderiu, kuris spinduliuotų energiją tiek iš vidaus, tiek išorėje. Taip pat supratome, kokia svarbi yra darbo etika, t.y. ką galime daryti, ir ko nedera. Tas man buvo vertingiausia. Labai džiaugiuosi dalyvavusi.“
Benjaminas (IT specialisto padėjėjas „Danske“ banke, Vilnius): „Man be galo patiko daryti teatro pratimus drauge su kitais. Mano smalsi prigimtis džiūgavo galėdama sužinoti ką nors naujo apie tai, kam jaučiu aistrą. Manau, kad šie mokymai pakeitė tai, kaip įsiklausau į kitus, dabar užduodu daugiau klausimų ir stengiuosi geriau suprasti kito perspektyvą. Be to, jie man suteikė daug teigiamų impulsų socialiniame gyvenime.“
Kur / Kada
Pirmos dirbtuvės: liepos 21–24 d. (Pagulbis, Lietuva)
Antros dirbtuvės: rugsėjo 8–12 d. (Gulbene, Latvija)
Trečios dirbtuvės: spalio 22–25 d. (Kaunas, Lietuva)
Daugiau informacijos svetainėje arba el. paštu.
Nuotr. iš BATS archyvo.
Unikalios po vieną, stiprios kartu: „Šiuolaikinės seniūnijos“ švenčia trečiąjį projekto sezoną
„Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022” intensyviai ruošiasi 2022-iesiems. Penkiolika Kauno rajono miestelių bendruomenių, projekto Šiuolaikinės seniūnijos” dalyvių, pasitinka jau trečiąjį sezoną.
„Seniūnijos išaugo: bandydami įvairias meno formas, atrado savo tapatumą ir ruošia programą, kuri sujungs 2021-uosius ir 2022-uosius metus. Didžioji dalis šių metų „Šiuolaikinių seniūnijų“ renginių yra tarsi repeticijos tų renginių, kurie lauks 2022-aisiais metais,“ – pasakoja projekto regioninių partnerysčių koordinatorė Milda Rutkauskaitė.
„Šiuolaikinių seniūnijų“ švenčių formos ir temos – labai įvairios: tvarumo festivaliai, bendruomenių spektaklių kūrimas, dirbtuvės, koncertai ir kita, turintys vieningą vertybinę giją. Kiekviena seniūnija, kurdama meninį projektą, atsižvelgia į savo kontekstą – vietos tradicijas, istoriją, tarpusavio santykius, žaidžia ir eksperimentuoja, nagrinėdamos svarbias temas ir visa tai daro kartu. Labiausiai siekėme stiprinti bendruomenės dialogą su kultūros organizacijomis, pasitelkiant meną, ir jaučiame, kad žmonės, įstaigos ir privačios įmonės yra siejami jau kur kas glaudesnio ryšio,“ – sako M. Rutkauskaitė.
Trečio sezono renginiai Kauno rajono bendruomenėse – labai įvairūs. Lapių seniūnija tęsia tvarumo temą ir šįmet dirba su tekstile: dirbtuvėse iš bendruomenėje surinktų medžiagų gamina hamakus, kurie kitąmet džiugins hamakų erdvėje, o veiklas vainikuos Lapių tvarumo festivalis. Tvarumo temą vysto ir Samylų seniūnija, kartu su menininku Marijumi Gvildžiu nagrinėjanti žemės meno temą, o rugsėjo mėnesį švęsianti Žemės meno festivalį.
Kačerginė atsigręžia į rašymo tradiciją ir kartu su rašytoja Enrika Striogaite bei fotografu Remiu Ščerbausku kuria Kačerginės pasakojimų rinkinį, paremtą vietos gyventojų prisiminimais ir istorijomis apie miestelį. Vilkijoje liepos mėnesį vyks Vidurvasario šventė, kurioje pristatys kartu su atlikėju Medonu sukurtą Vilkijos miestelio dainą ir M. Gvildžio kinetinę skulptūrą.
Kulautuvoje laukia bendruomenės šventė, kurioje pasirodys pirmieji režisieriaus E. Kvoščiausko kūrybinio proceso su bendruomene rezultatai, menininkų D. Karaliaus ir G. Akelienės drauge su bendruomene sukurti meno kūriniai. Į Linksmakalnį atvyksta užsienio menininkė, skulptorė M. B. Norheim, kuri prisidės prie angelų miestelio tapatybės stiprinimo, Babtai kurs keliaujančią laboratoriją, apjungsiančią Sitkūnus, Pagynę ir Panevėžiuką. Ežerėlyje vyks fotografijos menininkų rezidencijos, Garliavos apylinkės su E. Šuldiakovu tęs kelionę per fantastinį steampunk žanrą.
Karmėlava skambės roko ritmu ir nekantriai ruošis kitais metais čia atsirasiančiam aplinkos objektui „Skraidantys Cepelinai_Flying Cepelinai“, kurį kuria A. Šlapikas ir Liuksemburgo menininkas S. Ecker. A. Šlapiko kūrybinis indėlis neaplenks ir Rokų, kuriuose yra kuriama mitinio paukščio, Roko, skulptūra. Akademijoje bus galima pasidžiaugti stiprėjančia tvaraus verslo parduotuve ,,Lokali: Made in Akademija“ bei menininko V. V. Landsbergio stovykla su Akademijos jaunimu. Ringaudai pristatys bendruomenės narių ir menininkų: I. Dagilės, N. Daniulaitienės, A. Sarapino, M. Pauliko, kuriamą Ringaudų almanachą. Tuo tarpu Raudondvaris, kartu su menininkais A. Grigu ir M. Pinigiu atvers jaunimo erdvę. Domeikava kvies patirti gyvo veiksmo vaidmenų žaidimą, kurį kuria su MB ,,Žaidimo meistrai.
„Belaukdami 2022-ųjų metų jaučiame bendruomenių užsidegimą, nekantrumą pristatyti savo darbus ir veiklas. Anksčiau buvę pasyvūs nariai smalsiai įsitraukia, menininkai ir kultūros atstovai intensyviai dirba su bendruomenėmis. Manau, kad sulaukusios 2022-ųjų metų bendruomenės nesustos ir tęs savo projektus – jau dabar matome, kaip šalia atskirų seniūnijų bendruomenių kuriasi didelė „Šiuolaikinių seniūnijų“ bendruomenė, kurios nariai bendrauja tarpusavyje, dalinasi gerosiomis praktikomis ir vieni kitus įkvepia. Šiandien drąsiai galime sakyti, jog ,,Šiuolaikinės seniūnijos“ išaugo ir šiltuoju metu Kauno rajonas tampa vieninga įsimintinų renginių scena,“ – pastebi M. Rutkauskaitė.
„Šiuolaikinės seniūnijos“ – tai Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Pirmuosius žingsnius projektas ėmė žengti 2019 m., ilgainiui suburdamas 15 Kauno rajono seniūnijų: Akademiją, Babtus, Domeikavą, Ežerėlį, Garliavos apylinkes, Kačerginę, Karmėlavą, Kulautuvą, Lapes, Linksmakalnį, Raudondvarį, Ringaudus, Rokus, Samylus bei Vilkiją.
Daugiau informacijos apie projektą – paspaudus šią nuorodą.
Nuotr. autorius – M. Plepys
„Kaunas 2022“ projektas atrinktas tarp 10 geriausių muzikos projektų pasaulyje
Pirmojo karantino metu, 2020-ųjų metų pavasarį, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kartu su bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ bei projekto pagrindiniu rėmėju „Švyturys nealkoholinis“ pradėtas projektas „Kultūra į kiemus“ Kauno miesto ir rajono daugiabučių kiemus pavertė koncertų salėmis. Projekto organizatoriai gyventojus kvietė stebėti įvairių sričių profesionalų – teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, muzikos atlikėjų – pasirodymus tiesiai iš savo namų balkonų.
„Kultūra į kiemus“ projektas, kartu su įvairių sričių atlikėjais ir profesionalais kiemuose dovanojęs laukimo jaudulį ir kūręs ryšį tarp atlikėjo ir žiūrovo pandemijos metu, ne tik įkvėpė Kauno miesto ir rajono gyventojus, tačiau ir buvo įvertintas užsienio šalyse. Dar praeitų metų spalį projektas išrinktas tarp 10 geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje Politikos inovacijų instituto apdovanojimuose, o šįmet projektas atrinktas tarp 10 unikaliausių muzikos projektų pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose.
„Kultūra į kiemus“ projektą apdovanojimuose „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ nominavo Lina Navickaitė-Martinelli, LMTA Muzikologijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė ir žurnalo „Lithuanian Music Link“ redaktorė. L. Navickaitės-Martinelli teigimu, projektas kuria vertę profesionalią kultūrą pristatydamas atvirose erdvėse ir suteikdamas progą kultūros ir pramogų pasiilgusiems žmonėms prasmingai praleisti laiką ir patirti teigiamas emocijas sudėtingu pandemijos laikotarpiu.
„Classical: NEXT“ organizacijos, jungiančios įvairius muzikos profesionalus visame pasaulyje, apdovanojimų „Innovation award“ tikslas yra atkreipti dėmesį į unikaliausias, šiuolaikiškiausius muzikos projektus visame pasaulyje bei pristatyti juos muzikos specialistų bendruomenei. Projektus apdovanojimams šįmet pristatė 18 muzikos žurnalistų ir ekspertų komanda iš 16 šalių. Tarp atrinktų 10 geriausių projektų sąraše kartu su „Kaunas 2022“ projektu „Kultūra į kiemus“ – Anglijos nacionalinės operos projektas „ENO Drive & Live“, Graikijos nacionalinės operos projektas „The Covid Era“, Amerikos operos „On Site Opera“ įkūrėjo Eric Einhorn vadovaujamas projektas „To My Distant Beloved“, ir kiti.
Įsimintiniausias projekto „Kultūra į kiemus“ akimirkas galite prisiminti čia.
Nuotr. autorius Martynas Plepys