Muzikiniame spektaklyje „Dibukas“ – mistinių paslapčių kupina meilės istorija

G. Jovaišos nuotr.

Jau spalio 14-15 d. Kauno kino centras „Romuva“ žiūrovus pakvies į mistišką ir paslapčių kupiną patirtį – muzikinį spektaklį „Dibukas“. Kauno miesto simfoninio orkestro ir grupės Izraelio aktorių kuriamas pasirodymas apjungs muzikos, kino ir teatro sritis bei papasakos žydiškojo folkloro įkvėptą meilės istoriją.

XX a. pradžioje rašytojas, žydų folkloro tyrinėtojas, kultūros ir politikos veikėjas Simonas Ansky parašė mistikos, magijos ir simbolinių prasmių kupiną pjesę „Dibukas“. Ja žavėjosi ne tik žydai, bet ir kiti Europos šalių žiūrovai. 1937 m. Lenkijoje pagal „Dibuko“ istoriją buvo sukurtas filmas. Būtent šią kino juostą įgarsins bei autentišku muzikiniu pasirodymu pavers Lietuvos bei Izraelio menininkai.

Artėjant pasirodymui, apie jo idėją, autentišką meilės istoriją ir šiuolaikišką požiūrį į kultūrą pasakoja Izraelio menininkų trupės „Sala-manca Collective“ narys Diego Rotman.

Diego Rotman, asmeninio archyvo nuotr.

Diego, esate aktorių grupės „Sala-Manca Collective“ narys. Kas būdinga jūsų trupės kūrybai?

Manau, kad „Sala-manca“ pasižymi šiuolaikišku požiūriu į tradicines temas. Gilinamės ne tik į jau žinomus, bet ir į naujus šaltinius, tekstus, interpretacijas. Norime pasiūlyti šiuolaikišką požiūrį į paveldą, žydiškąją kultūrą ir kultūrą apskritai.

Jūsų pasirodymas žada padovanoti mistišką, paslapčių kupiną istoriją, paremtą žydiškuoju folkloru. Joje pasakojama apie dibuką. Ar galite paaiškinti, kas tai per sutvėrimas?

„Dibuku“ vadinamas žydiškasis apsėdimo variantas. Tradicinėse žydų ortodoksų bendruomenėse buvo tikima, kad kartais mirusiojo dvasia, įkalinta tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, gali apsėsti gyvo žmogaus kūną. Dažniausiai – tekėti besiruošiančią moterį. Kai minėta dvasia apsėda kūną, žmogus ir tampa vadinamuoju dibuku.

Pagal šias istorijas buvo sukurta žymi XX a. pjesė, rodyta daugybė jos variantų. Koks bus jūsų kuriamas pasirodymas?

Išties, „Dibukas“ – viena kanoniškiausių pjesių žydų teatre. Rusų kalba parašyta tarp 1914-1917 metų, vėliau ji buvo išversta į jidiš bei hebrajų kalbas, rodyta daugybė skirtingų jos versijų. 

Mūsų pasirodymas remiasi pagal šią pjesę sukurtu žymiu Michal Waszynski filmu, pasirodžiusiu 1937 m. Praturtinsime jį muzika bei gyvais dialogais – savo balsus (visai kaip dibuką) atiduosime šio kinematografinio šedevro aktoriams. Tai simbolizuos žydiškosios kultūros, sunaikintos Holokausto metu, tęstinumą.

Apie ką pasakoja ši istorija?

„Dibuko“ temos – bendražmogiškos, būtent todėl jis buvo rodomas tiek daug kartų – ne tik žydų teatre, bet ir visame pasaulyje. Visų pirma, tai – meilės istorija, kuri paliečia skirtingus gyvenimo etapus, tyrinėja lyčių klausimus bei mirties sampratą. Savo ruožtu, „Sala-manca“ kvies susimąstyti ir apie tai, kaip šiuolaikiškai pristatyti folkloro elementus bei kultūrinį palikimą.

Spektaklyje muziką atliks Kauno miesto simfoninis orkestras. Koks bus jo vaidmuo?

Pasirodyme skambės Kauno miesto simfoninio orkestro atliekama kompozitoriaus Bedřich Smetana muzika. Iškilų čekų muziką pasirinkome neatsitiktinai – žymaus jo kūrinio „Die Moldau“ muzikinė linija atsikartoja ir Izraelio himne. Tai – įdomi detalė, kuri kvestionuoja šalių muzikinės tradicijos savitumą. Tai, kad kūrinį atliks Lietuvos muzikantai, situacijai suteikia dar kitokį atspalvį.

Kaip jaučiatės „Dibuką“ pristatydami Kaune? Ar jums, kaip menininkui, rodyti spektaklį svetimoje šalyje kelia iššūkių?

Aš esu kilęs iš Argentinos, tačiau Jeruzalėje gyvenu daugiau nei 20 metų. Negana to, mūsų trupė „Sala-manca“ dažnai pasirodo kituose miestuose ir šalyse. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad kūrinio pristatymas svetimoje šalyje man visuomet kelia šiek tiek jaudulio – juk pasirodymo kontekstas labai priklauso nuo visuomenės, kurioje jis pristatomas. Susitikimas su užsienio publika – rizikingas, tačiau labai įdomus procesas.

Muzikinį spektaklį „Dibukas“ bus galima išvysti spalio 14-15 d., Kauno „Romuvos“ kino teatre. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.


Solistas T. Moeng: „Kauno kantatos“ grožis – kūrinio universalumas“

T. Moeng, G. Jovaišos nuotr.

„Neslėpsiu –  jaudinuosi, tačiau tuo pačiu nepaprastai džiaugiuosi – į viską žvelgiu labai optimistiškai“, –  pokalbį pradeda iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs operos dainininkas, muzikos aranžuotojas Tshegofatso Moeng. Jau rugsėjo 30 – spalio 1 d. atlikėją bus galimą išgirsti viename paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių – miesto istorijos vingiams dedikuotame koncerte „Kauno kantata“. Pačiame repeticijų įkarštyje T. Moeng dalinasi mintimis apie kūrinio universalumą, neįprastą formatą ir muziką.

Artėjanti premjera – kelerių metų rezultatas, kurį kuria kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir vizualiųjų sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija). Lietuviškų šaknų turintys menininkai pasiryžo surinkti Kauno istorijas – trėmimų, Holokausto, „vilko vaikų“, Sibiro tremčių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose.

Kantatos repeticija, G. Jovaišos nuotr.

Skirtumai – tik žemėlapyje

Dokumentinę medžiagą kantatai Ph. Miller ir Jenny Kagan pradėjo rinkti dar 2020 m. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų ieškota ir kitų šalių archyvuose. Nors „Kauno kantata“ kalba apie Lietuvai aktualius istorinius įvykius, anot T. Moeng, kūrinio tematinės linijos bus atpažįstamos kiekvienam žmogui. „Jau nuo pat žmonijos pradžios pasaulyje vyksta daugybė su rasine, religine diskriminacija susijusių negandų. Galbūt visa tai kyla iš to, kad bijome vieni kitų, bandome primesti savo įsitikinimus. Mano šalyje – Pietų Afrikos Respublikoje –  ir visame Afrikos žemyne, priespaudos, praeities agresijos paliktos žaizdos tebėra aktualios. Galbūt dėl to „Kauno kantatos“  temos man yra tokios pažįstamos bei artimos“, – teigia atlikėjas.

Anot T. Moeng, susitapatinti su kūriniu yra kiekvieno menininko užduotis ir siekiamybė. „Statydami G. Verdžio operą taip pat negalime žinoti, koks gyvenimas buvo XIX a. Kiekviename kūrinyje reikia atrasti asmeninę pasakojimo liniją“, – pasakoja jis.

Prie „Kauno kantatos“ T. Moeng prisilietė ne tik atlikdamas solisto partiją – ne vienerius metus su kompozitoriumi Philipu Milleriu bendradarbiaujantis menininkas aktyviai dalyvavo ir kūrybiniame procese. „Ph. Milleris – mano mentorius, žmogus, iš kurio galiu daug ko išmokti. Jis – nepaprastai kūrybiškas, puikus istorijų pasakotojas, kurio darbai kalba patys už save“, – apie draugystę su kompozitoriumi pasakoja T. Moeng. Būtent Ph. Milleris solistą pakvietė prisijungti prie „Kauno kantatos“. Menininkų bendradarbiavimo rezultatą kauniečiai jau galėjo išgirsti ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje W. Kentridge ekspozicijoje „Tai, ko nepamename.“

„Tiesą sakant, prieš atvykdamas į Lietuvą, žinojau tik tai, kurioje žemėlapio vietoje ją rasti“, – juokiasi atlikėjas. „Susipažinęs su kūriniu pradėjau domėtis ir šalies istorija – okupacijomis, Lietuvos žydų likimu. Šie miesto pasakojimai leido dar sykį suprasti, kokie savitai panašūs yra visų mūsų išgyvenimai“.

Kantatos repeticija, G. Jovaišos nuotr.

300 atlikėjų kuriamas reginys

Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, folkloro ansambliai, solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas. Eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą kuriančius atlikėjus. Unikalaus pasirodymo formato dėka, susirinkusieji galės patys pasirinkti, ko klausyti ir ką žiūrėti.

„Kauno kantatai“ ruošėmės kelerius metus, tad pasirodymo vizija nuolat keitėsi. Tik paskutinių repeticijų metu mes patys pamatėme, kaip idėja iš užrašų ant popieriaus tampa realybe. Tai – labai didelis, logistiškai sudėtingas projektas. Didžiulė prabanga ir iššūkis kūrinį papasakoti tokia daugybe spalvų“, – atvirauja T. Moeng. „Dainuosime įvairiomis kalbomis – vokiečių, rusų, lietuvių, jidiš. Man tai ir yra šio kūrinio grožis – žmonės su skirtingomis patirtimis, savitais išgyvenimais pasakos labai universalią istoriją“.

„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Kantatos repeticija, G. Jovaišos nuotr.

Litvakų kultūros forumo pranešėjas A. Polonsky: gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą visuomenę

M. Plepio nuotr.

Istorikas Antony Polonsky, Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius, į Lietuvą grįžta nebe pirmą kartą. Pietų Afrikos Respublikoje gimusio, šiuo metu Anglijoje gyvenančio profesoriaus šaknys – mūsų šalyje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šiame regionui ir litvakiškajai tapatybei jis skiria daugiausiai savo dėmesio, mokslinių tyrimų ir publikacijų. Rugsėjo 29–30 d. vyksiančiame Litvakų kultūros forume A. Polonsky skaitys pranešimą ir moderuos diskusiją. Prieš kelionę į Kauną jis sutiko pasidalinti keletu minčių.

Gal galime pradėti mūsų pokalbį nuo to apibrėžimo, kas esate? Juk istorijos studijos – tai siekis išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esi. Ar ne taip?

Gimiau Pietų Afrikoje. Jaunystėje dalyvavau politikoje. Aktyvistai buvo pasidalinę į liberalus, kurie norėjo išplėsti afrikiečių teises, ir marksistus-leninistus, kurie manė, kad vienintelis būdas tai pasiekti – socialistinė revoliucija. Tuo metu aš priklausiau pastarajai grupei, nors niekada nebuvau komunistų partijos narys.

Vėliau, studijuodamas Lenkijoje, įsitikinau, kad komunizmas šiame regione prarado daug daugiau laisvės, nei tikėjausi, ir daug daugiau nei Pietų Afrikoje. Tai paveikė visus gyvenimo aspektus. Įsitikinimas, kad tai buvo veiksmingesnė ekonominė sistema nei vakarietiškoji, neatitiko tikrovės. Dėl to apsisukau 180 laipsnių kampu, kaip dažnai nutinka tokiose situacijose, ir tapau aktyviu politinės opozicijos Lenkijoje, išaugusios į „Solidarumo“ judėjimą, šalininku. Opozicijos tikslas buvo sukurti alternatyvią politinę visuomenę, kuri iš esmės išstumtų komunistinę sistemą. Perėjimas Lenkijoje vyko derybų keliu. Yra teigiančių, kad derybose buvo nusileista per daug, bet aš manau, kad tai buvo bene geriausias kelias priekin. Tai paskatino ne tik panašių pokyčių bangą Rytų ir Vidurio Europoje, bet ir Michailo Gorbačiovo bandymus pertvarkyti sovietinę sistemą. Pastarojo problema buvo ta, kad jis buvo nuoširdus reformatorius ir tikėjo, kad Sovietų Sąjungą galima pakeisti, o tai galiausiai pasirodė neįmanoma. Sąjunga žlugo, o įvairios respublikos, pradedant Lietuva, tapo nepriklausomos. Viltis, kad tai bus naujos politinės santvarkos pradžia, buvo labai reali. Visgi liberalių demokratinių sistemų sukūrimas Rytų Europoje ir Rusijoje buvo sunkesnė užduotis, nei tikėjomės.

Taigi esu žmogus, kuris savo politines idėjas plėtojo veikiamas Pietų Afrikos Respublikos politinės sistemos ir Lenkijos raidos, ir kuris vis dar pasisako už liberalią politinę transformaciją ir parlamentinę konstitucinę sistemą visoje Rytų Europoje ir Rusijoje. Galiu pridurti, kad esu iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių žydų šeimos, ir tai turėjo įtakos mano požiūrio formavimuisi.. Nuo mažens suvokiau savo žydiškąją tapatybę, tuo pačiu ir tapatybių įvairovę Rytų Europoje. Buvau įsitikinęs, kad įvairovę reikia išsaugoti tuo pat metu judant į priekį ir randant politinį ir socialinį sutarimą. Visgi pastaraisiais metais reikalai ėmė krypti atgal.

Antony Polonsky, asmeninio archyvo nuotr.

Kaip į tai, jog norite tyrinėti savo šaknis, reagavo Jūsų šeima?

Mano šeimos istorija gana marga. Tėvo šeima buvo tipiški imigrantai iš Gardino, išvykę, nes susidūrė su ekonominiais sunkumais. Jie kalbėjo jidiš kalba, o ryšiai su gimtuoju kraštu buvo riboti. Mamos šeima – iš Marijampolės ir nedidelio Smilgių miestelio. Senelis mokėsi rusiškoje gimnazijoje, įsteigtoje po 1863 m. sukilimo, vėliau išvyko studijuoti medicinos į Charkivo universitetą. Čia buvo tarp geriausiųjų, bet išgirdo, kad jei norėtų siekti karjeros Rusijoje, turėtų tapti stačiatikiu. Jis to nepadarė. Išvyko į Vokietiją, kur tęsė mokslus. Galiausiai atsidūrė PAR. Jų požiūris buvo rusifikuotas, jei galima taip pasakyti. Kai pasakiau močiutei, kad noriu studijuoti Lenkijos istoriją, ji atšovė: „Juk lenkai visi baisūs šovinistai“.

Taigi suvokiau regiono kompleksiškumą, o ir mano tėvams mano domėjimasis Lenkija ar Lietuva neatrodė keistas, jie jį net skatino. Manau, mano patirtis šiek tiek skyrėsi nuo kitų Pietų Afrikos žmonių. Čia virė savi konfliktai, ir žydai, būdami atskira etnine grupe, taip pat ne visuomet sutarė, kurią pusę palaikyti. Šie vidiniai prieštaravimai iš dalies priminė tai, kas vyko ir Rytų Europoje.

Lietuviškai yra išėjusi Jūsų knyga „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“. Įdomu, kad mūsų šalies pavadinimas atsirado būtent ruošiant ją lietuviams skaitytojams. Taip pat buvote dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano Šarūno Liekio disertacijos vadovas. Kaip užsimezgė šis ryšys?

Šarūnas įstojo į Brandeiso universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriame dėstau. Jo disertacija buvo apie žydų autonomiją Lietuvoje, ji vėliau išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Mes glaudžiai bendradarbiavome, žaviuosi jo darbu. Tai yra žmogus, įsipareigojęs plėtoti demokratinę tradiciją Lietuvoje bei išryškinti daugiatautę ir daugiakultūrę šalies praeitį.

Savo darbuose visada stengiausi pabrėžti buvusios Abiejų Tautų Respublikos žydų bendrumą. Savo trijų tomų veikalą šia tema pavadinau „Žydai Lenkijoje ir Rusijoje“. Daugeliu atžvilgių man būtų labiau patikęs toks pavadinimas, kokiu knyga pasirodė Lietuvoje, bet leidėjas Didžiojoje Britanijoje norėjo trumpesnio.

Knygoje pasakoju bendrą Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų istoriją ir analizuoju, kaip šios bendruomenės vystėsi po ATR padalijimų tiek iš dalies autonomiškoje Lenkijoje, tiek Rusijos imperijos sudėtyje buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose. Dėstau, kaip vystėsi lietuvių tautinis atgimimas, ir kaip jo veikėjai ieškojo sąjungininkų tarp vietos žydų. Visa tai neabejotinai padėjo žydams sukurti nepriklausomą švietimo sistemą ir galimybes puoselėti savo kultūrą. Tuomet sekė lituanizacija. Kas žino, kaip reikalai būtų klostęsi, jei ne karas.

M. Plepio nuotr.

Leidėjo noras gana simptomiškas, jis parodo, kaip iš Vakarų matomas mūsų regionas.

Lietuva yra nepriklausoma ir svarbi šalis. Vienas iš dabartinės krizės rezultatų yra tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai šiandien yra daug artimesni nei prieš penkerius metus. Žinoma, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vis dar egzistuoja konfliktas tarp populistinio ir nacionalistinio žvilgsnio į istoriją, menkinančio neigiamus nacionalinės praeities aspektus, ir savikritiškesnio požiūrio, kuris sako, kad norėdami judėti į priekį, turime pripažinti praeityje padarytas klaidas.

Tikiuosi, kad kova už demokratinių vertybių išsaugojimą prieš Rusijos keliamą grėsmę taip pat paskatins geriau suprasti, kad reikia susitaikyti su sunkiais nacionalinės praeities aspektais, tamsiąja praeitimi. Pamatysime, kaip visa tai pavyks įgyvendinti. Juk ir vienas Litvakų kultūros forumo tikslų yra pripažinti žydų praeities Lietuvoje svarbą ir su ja susitaikyti.

Jauniems žmonėms, šiandien regintiems karą Ukrainoje, tai pirmas toks įvykis jų gyvenimuose, jie neturi su kuo palyginti savo emocijų ir reakcijų. Kaip manote, ar empatijos galima išmokti? 

Empatijos jausmo ugdymas, gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą pliuralistinę visuomenę. Bet tam, kad empatija išsivystytų, reikia ir saugumo jausmo. Dabar jo trūksta. Nežinome, kaip baigsis karas Ukrainoje. Lietuva ir Lenkija yra Rusijos ekspansijos perspektyvoje, jei rusai pasiektų savo tikslus. Tokiomis aplinkybėmis labai lengva jausti empatiją ukrainiečių pabėgėliams. Tai bendras Lenkijos ir Lietuvos bruožas, nes kovojame su tuo pačiu priešu.

Bet, žvelgiant plačiau, supratimo trūksta. Vienas iš tokio empatijos trūkumo pavyzdžių galėtų būti Lenkijos pareikštas ketinimas pateikti reikalavimus Vokietijai dėl reparacijų. Niekas neneigia to, kad Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai nukentėjo, bet kelti šį klausimą dabar, kai Vokietija yra toje pačioje koalicijoje ir yra viena neryžtingiausių jos narių, atrodo labai trumparegiška.

Jūs esate ne tik „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo pranešėjas, bet ir patariamojo komiteto narys. Kas jums buvo svarbiausia sudarant forumo programą?

Man svarbūs ryšiai tarp žmonių. Norisi kalbėti apie litvakų tapatybę, aiškintis, kokį vaidmenį litvakai atlieka šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaip galima sustiprinti litvakų diasporos ir Lietuvos ryšius? Kaip šiuos pokyčius veikia dabartinė politinė krizė? Kaip galime su ja tvarkytis? Kaip litvakų diasporos ir nedidelės Lietuvos žydų bendruomenės bei visos Lietuvos santykius veikia būtinybė susitaikyti su tamsia praeitimi, su tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, skirtingai nei žydai, lietuviai susidūrė su dviem priešais – naciais ir sovietais? Daliai žydų tapimas Sovietų Sąjungos dalimi rodėsi kaip vienintelis būdas išsigelbėti nuo Holokausto. Bet sovietų vaidmens nacių pralaimėjime problema šiandien yra daug gilesnė nei prieš 10 metų.

Didelė forumo programos dalis – parodos, koncertai, meninių tyrimų pristatymai. Ar jūs, kaip akademikas, tikite, kad menas iš tiesų gali išgelbėti pasaulį – na, bent jau padėti jam susikalbėti?

Išgelbėti – ne, bet menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime. Manau, kad turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria. Žinoma, šiandien tai ir vėl tapo problema. Ar dera viešai atlikti rusiškus kūrinius, ypač – Ukrainai skirtuose renginiuose? Reikia iš naujo ieškoti bendros kalbos, taip pat ir meno pasaulyje.

M. Plepio nuotr.

„Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvietė po visą pasaulį pasklidusius litvakus trumpam sugrįžti į protėvių žemę ir susitikti Litvakų kultūros forume. Rugsėjo 29–30 d. suplanuotos garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos, kurių metu kalbama apie litvakišką tapatybę, atmintį ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities dialogo vizijas. Diskusijas lydės turtinga kultūrinė programa – koncertai, parodų atidarymai ir kt. Daugiau informacijos galite rasti čia.

 


Litvakų kultūros forume – apie meno vaidmenį sudėtingoje istorijoje

Daiva Price. G. Jovaišos nuotr.

Litvakų kultūros forume – apie meno vaidmenį sudėtingoje istorijoje

„Lietuvos žydai yra neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Mūsų žodynas, mūsų virtuvė ir kitos sritys yra neatsiejamai susijusios su žydiška kultūra. Holokausto tragedija ne tik sunaikino 90 procentų mūsų kaimynų – žydų. Ji paliko tokį trauminį pėdsaką mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurio dar iki galo nesuvokiame. Juk buvo sunaikinta dalis mūsų tapatybės, mūsų istorijos. Todėl kalbėti apie litvakus pirmiausia yra svarbu mums, norintiems geriau suprasti savo istoriją ir save pačius joje“, – tikina dr. Daiva Price, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ ir Litvakų kultūros forumo kuratorė. Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 dienomis Kaune organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“. Renginys pakvies aptarti ne tik litvakiškosios tapatybės bruožus, bet ir meno vaidmenį kalbant apie sudėtingą istoriją.

Pasak dr. Daivos Price, forumas vainikuos ilgamečius „Atminties biuro“ darbus, skirtus atkreipti dėmesį į tai, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, kurį pastatė įvairių tautybių, religijų ir kultūrų kauniečiai. Svarbu šiandien prisiminti jų vardus, istorijas ir nuopelnus – o ypač žydų, kurie tarpukariu buvo didžiausia etninė mažuma mieste.

„Beveik trečdalis kauniečių buvo žydai. Tai tikrai didelė bendruomenė, įnešusi nepaprastai reikšmingą indėlį į miesto kultūrą,  mediciną, pramonę, architektūrą, sportą. Kauno žydai mylėjo savo miestą, aktyviai prisidėjo prie jo augimo, modernėjimo, kūrė čia savo ateitį. Jei mes darysime tą patį, šis miestas turės ateitį“, – žydų reikšmę Lietuvos ir Kauno istorijai primena dr. D. Price.

Būsimame Litvakų kultūros forume sudėtingos temos, siejamos su litvakais, bus nagrinėjamos pasitelkiant meną. „Meno kalba kaip jokia kita gali kalbėti apie sudėtingas žmonijos patirtis, traumas, skausmą, mirtį ir gyvenimą, kviesti dialogui apie atvirumą kitam ir kitokiam. Taigi Litvakų forume bandysime apibendrinti – o kaip menui sekasi kalbėti apie sudėtingą istoriją, kaip menas gali mums padėti prisiminti? Kartu padiskutuosime, ką reiškia būti litvaku. Tačiau forumas skirtas ne tik litvakams – jis skirtas visiems, kuriems rūpi miesto istorija ir jo ateitis“, – svarbiausias būsimo renginio temas įvardija „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė.

Forume lankysis pasaulio litvakai, kauniečiai, sugrįšiantys į savo tėvų, protėvių šalį: tarp jų ir vienas garsiausių pasaulio litvakų, menininkas William Kentridge, Jenny Kagan, Philip Miller, Marilia Destot ir daugelis kitų. Forumas pakvietė į Kauną ir garsius akademikus – prof. Peter Salovey, prof. Antony Polonsky, prof. Tsvia Walden ir kitus.

Iškiliausi Kauno žydai – garsesni pasaulyje, nei Lietuvoje

Žydų svarbą Lietuvai primena ir kitas „Atminties biuro“ projektas, knyga „Kauno žydai“, kurioje dr. Daiva Price kartu su VDU istoriku Arvydu Pakštaliu pristato nepaprastai turtingą žydų istoriją Kaune.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste veikė žydų įkurtos ligoninės, kirpyklos, siuvyklos, spaustuvės, teatrai, sporto klubai, fabrikai, kino teatrai, bibliotekos ir knygynai. Ši knyga – mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas“, – paaiškina knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė.

Pasak pašnekovės, talentingi žydai paliko ryškų pėdsaką visose Kauno gyvenimo srityse – pavyzdžiui, miesto muzikinis gyvenimas tarpukariu buvo itin aktyvus, nepaprastai aukšto profesionalaus lygio. Dauguma muzikantų buvo žydai, europinio lygio menininkai: Hofmekleriai, Stupeliai ir kt. Tokia pati tendencija buvo pastebima ir kitose srityse.

„Paradoksalu, bet dauguma iškiliausių kauniečių žydų šiandien yra labiau žinomi pasaulyje, nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lėja Goldberg – bene garsiausia Izraelio poetė, vaikų literatūros autorė, vertėja, kurios atvaizdas yra ant šimto šekelių kupiūros. Tai viena garsiausių kauniečių Izraelyje, bet mes iki šiol nieko apie ją nežinojome, neturėjome jos kūrybos vertimų. Laimei, padėtis keičiasi, šiai temai skiriama vis daugiau parodų, leidinių, televizijos laidų“, – pasakoja dr. Daiva Price.

Paroda „Iš Tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

Monografijoje – apie žydų teatrą tarpukario Lietuvoje

Vieną iš itin reikšmingų darbų, skirtų Lietuvos žydų kultūrai, parengė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto docentė dr. Ina Pukelytė – jos monografija „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ atskleidžia įdomių detalių apie teatro srityje dirbusių litvakų veiklas tarpukariu.

„Faktai rodo, kad ne tik Kaune, bet ir Lietuvos mažuose miesteliuose, štetluose, kur buvo žydų bendruomenės, vyko intensyvus teatro gyvenimas. Grupė žydų intelektualų, kultūros žmonių darė viską, kad žydų teatras klestėtų“, – pasakoja doc. dr. I. Pukelytė, monografijoje chronologiškai atkūrusi žydų teatro Kaune istoriją.

Tarp Lietuvos žydų, palikusių ryškiausią pėdsaką Kauno teatre, docentė įvardija entreprenerius Gabrielių Laną ir Borisą Bukancą, kurie į Lietuvą atveždavo žvaigždes iš viso pasaulio. Viena tokių žvaigždžių – iš Rumunijos kilusi aktorė Rachelė Berger, karjeros pradžioje dirbusi Paryžiuje ir Londone.

„Ji tapo Žydų teatro Lietuvoje direktore ir labai intensyviai rūpinosi teatro repertuaro, atlikimo kokybe. Galima teigti, kad tai buvo viena pirmųjų moterų Lietuvoje, kuri užėmė vadovaujančią poziciją kultūros lauke“, – pabrėžia teatrologė, papildydama, jog tiek iš šio teatro, tiek kitų kultūros įstaigų veiklos matyti, jog Kaunas tarpukariu buvo aktyvus kultūros centras.

Verta pasimokyti bebaimiškumo

Doc. dr. I. Pukelytės teigimu, iš tarpukario Kaune gyvenusių žydų šiandien mums visiems verta pasimokyti gebėjimo žvelgti į priekį, siekio visada eiti pirmyn. 

„Tai bebaimė, į ateitį žiūrinti tauta, kuri daro viską, kad skleistų savo kultūrą, neprisiriša prie vienos vietos – galbūt tai prieštarauja mūsų lietuviškam sėsliam būdui, bet tarpukariu jie daug keliavo, turtino aplinkinius, atveždavo naujienas iš šalių, į kurias lietuviai nevažiuodavo, ir taip juos užkrėsdavo noru keistis patiems“, – pasakoja VDU docentė.

Pasak jos, prieš dešimtmetį, pradedant rengti monografiją, Lietuvoje buvo dar nedaug žinoma apie litvakų, Lietuvos žydų paveldą, trūko išsamesnių tyrimų. Tačiau Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės jau tuomet skleidė žinią apie žydų kultūrą, atsivėrė skaitmeniniai archyvai ir kiti šaltiniai – tai paskatino teatrologę pasidomėti ir tarpukario Lietuvos žydų teatru. 

„Egzistuoja ryški takoskyra tarp dviejų žydų kultūrų – jidiš kalbos, kuri buvo naudojama kasdieniam gyvenimui, labiau žemesnių, vidutinių klasių, ir hebrajų, sakralios kalbos, kurią dabar naudoja žydai Izraelyje, ir kuri siejama su konservatyviomis pažiūromis, siekiu suburti žydus po viena pasaulėžiūra. Tai atsispindėjo ir teatre: jidiš yra liaudies teatras, skirtas masėms, tad populiarus, o hebrajų – siejamas su meniniais iššūkiais, avangardinis, eksperimentinis“, – žydų teatro ypatumus atskleidžia doc. dr. I. Pukelytė. 

Rengiant knygą, mokslininkei įvairiuose šaltiniuose pavyko rasti daug netikėtų atradimų, tarp jų ir keliančių šypseną. „Pavyzdžiui, dienraštyje „Sekmadienis“ aprašomos žydų aktorės Rachelės Berger bėdos – kaip ją persekioja gerbėjai, nori įlašinti jai į akis valerijono. Tokia trumpa žinutė, skatinanti eiti žiūrėti jos spektaklio į žydų teatrą. Tarpukario spaudoje tokių smagių istorijų buvo gausybė“, – pažymi teatrologė, taip pat parengusi ir romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuriame pasakojama apie dvi jaunas moteris tarpukario Kaune – žydaitę Rachelę ir lenkaitę Zofiją.

Litvakų kultūros forumas vyks rugsėjo 29–30 d. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Forumą organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais.

Doc. dr. Ina Pukelytė. Asm. archyvo nuotr.

Avangardinio meno parodoje Kaune – autentiški kilimai iš viso pasaulio

Wiener Werkstatte kilimas, 1910 m. Austrija

„Paroda, XX amžiaus laikmečio dvasią atskleisianti per persipynusią skirtingų meno rūšių sinergiją“ – taip būtų galima pristatyti vieną unikaliausių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatomų renginių – parodą „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“. Šios avangardinio meno simbiozės rėmuose bus pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų, tokių kaip  Jean Lurçat, Jacques Borker, Laila Karttunen, Ivan Da Silva Bruhns, Louis Marcoussis, Ralph Pearson, Frankas Stella Jean Burkhalter kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko kolekciniai baldai.

Simbolinę prasmę turinčioje lokacijoje, architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio projektuotame pastate – dabartiniuose Kauno menininkų namuose, įsikursiančią parodos ekspoziciją rengia rytietiškų kilimų ekspertė, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėja Lauros Bohne drauge su išskirtinių, antikvarinių kilimų galerijos, įsikūrusios Milane, savininku bei kilimų meno žinovu – Alberto Levi.

Su parodos organizatoriais  – Laura Bohne ir Alberto Levi kalbame apie XX amžiaus kilimų meno įtaką pasaulio meno istorijai, parodos reikšmę pasauliniame kultūros kontekste ir nuolatines estetų grožio paieškas nūdienos pasaulyje.

Jeigu pradėtume kalbėti apie kilimų meną, dažnas paminėtų Turkiją, Iraną – vietas, kur kilimas „gimė“. Parodoje bus pristatomi XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų kurti kilimai. Kodėl pasirinkti būtent šie kontinentai ir šis laikotarpis?  

Alberto: Mane visada žavėjo XX amžius: šio amžiaus menas, dizainas. Ir tuo pačiu, žinoma, visada mėgau kilimus. Taigi, kai atradau XX amžiaus menininkų sukurtus kilimus, aš užsidegiau, kadangi iki tol didžiausia problema, kalbant apie kilimų meną, būdavo anonimiškumas, trūko autorystės elemento. Tu niekada negalėjai žinoti, kas yra vieno ar kito kilimo autorius. Gal tai moteris iš kažkokio kaimo, genties? Žinoma, būta tokių, kurie buvo pagaminti dirbtuvėse ir jie visi turėjo autorystę, tačiau dažniausiai jie buvo gaminami komerciniais pagrindais ir siunčiami į Vakarus.

Europietiškieji ar amerikietiškieji XX a. kilimai turi savo kūrėją, dingsta anonimiškumas, o pats kilimas nėra gaminamas, siekiant patenkinti rinkos poreikį, siekis čia – išreikšti meniškąją sielą. Daugybę šių kilimų kūrė garsūs architektai, didieji dizaineriai ir tapytojai, todėl aišku, kad jie turėjo meniškąjį elementą.

Mes matome kilimus labai dažnai ir juos nuasmeniname: mes pastebime spalvas, iš jo sklindančią magiją, matome ir dizainą, tačiau neturime koordinačių, kurios leistų nusakyti, kieno tai meno kūrinys ir apskritai, kad tai – meno kūrinys. Tuo tarpu, kalbant apie 20 amžiaus Europos ir Amerikos kilimus, mes turime tas taip reikalingas koordinates, kadangi dažnai tuo laikmečiu sukurti kilimai referuoja į tam tikrus stilius.

Alberto Levi, asmeninio archyvo nuotr.

Kalbant apie XX a. Ameriką, tai buvo didžių galimybių žemė. Žinoma, ši šalis visuomet buvo galimybių žemė, tačiau XX amžiuje ypač. Daugybė kūrėjų, menininkų bėgo į Ameriką, kuomet prasidėjo karas Europoje. Amerika buvo labai „imli“ Europoje kuriamam menui (yra ir dabar), o štai Amerika supažindino atvykusius su tam tikromis technikomis, kurios nebuvo vystomos Europoje. Taigi Amerikos ir Europos simbiozė buvo ypatinga, leidusi laisvai išreikšti tai, apie ką yra XX amžius, ką jis turi naujo. Modernizmas, pertrauka nuo tradicijų, inovacijos daugybėje sektorių – politikoje, psichologijoje, filosofijoje. XX a. buvo jaudinantis amžius, kuriame susijungė ir persidengė rašytojai, filosofai, menininkai, rankdarbių kūrėjai. Ir, jei geriau pažvelgtume, kilimai yra geriausias šio ryšio pavyzdys.

XX amžiaus menininkų kurti kilimai žavi. Kadangi juose atsiranda judesys, trimatis vaizdas. Šio amžiaus Amerikos ir Europos menininkai kilimų meną ir jų tekstūrą perkėlė į kitą lygį.  Turiu omenyje, kad čia nebeliko svarbiausias objektų detalumas (kaip pavyzdžiui persiškuose kilimuose), kilimas tapo savęs išraiškos terpe, tad manau, kad netgi dabartiniai kilimai, kurie yra daromi Indijoje ar Irane yra labai įkvėpti XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų darbų. Šis laikotarpis buvo nepaprastai svarbus kilimų meno istorijoje.

Pagrindinė parodos ašis – kilimai, tačiau čia bus pristatomi ir lietuvių kūrėjų, dizainerių istoriniai baldai. Kaip kilo idėja kurti tokią sinergiją parodos pavidalu?

Laura: XX amžiaus modernizmas palietė labai daug sričių: meną plačiąja prasme, muziką, taikomąją dailę. Ir Lietuva čia nėra išimtis: kas tuomet vyko Europoje, sinchroniškai vyko ir čia – Kaune, tad tai, ką tuomet turėjome geriausio Europoje, norėjome parodyti šioje parodoje. Lankytoją norėjome supažindinti iš to laikmečio perspektyvos, padėti jam suprasti, kaip tai buvo modernu – formos, raštai, žinutė per formą. Žinoma, žiūrint iš dabartinės pozicijos visos tos spalvos ir formos mums dabar yra pažįstamos, priimtinos, nešokiruoja, tačiau tuomet – 1920-1930 metų laikotarpiu – priversdavo pakelti antakį. Esminė šios sinergijos žinutė – avangardas nebuvo tik apie kilimą, jis buvo visame kame, tad yra labai svarbu susieti Europos virsmą, ir Lietuvos – kaip neatsiejamą dalį.  

Parodos idėją apibūdina ir garsiojo vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo terminas „zeitgeist“, lietuviškai reiškiantis „laiko dvasią“. Toji „laiko dvasia“ viena idėja, jausmu, mintimi jungia individus, nepaisant jų sociokultūrinės padėties, kilmės, amžiaus, net gi šalies, o parodoje šis terminas atsiskleidžia per skirtingose lokacijose kurtus, tačiau tą pačią modernizmo žinią nešančius kūrinius – nesvarbu ar tai būtų kilimas, ar baldas. Svarbiausia čia tampa laiko dvasią atsispindinčios idėjos.

Alberto: kai Laura pasiūlė padaryti instaliaciją, t.y. pristatant kilimus, šalia jų eksponuoti to paties laikotarpio baldus, pamaniau,  jog tai – puiki sinergija, nes abu eksponatai gali papildyti vienas kitą ir padėti suprasti, kaip viskas buvo taip susiję. Audėjai, baldininkai, tekstilininkai – jie  visi dirbo viename dideliame XX amžiaus projekte – siekdami naujovių, palikdami tradicijas kitapus. Tad matyti, kaip lietuvis Art Deco baldininkas gamina daiktą, kalbantį ta pačia amerikietiško avangardinio kilimo kalba, yra gražu. Tai padeda padaryti šią žinią dar universalesnę. Ir todėl manau, kad tai gera idėja.

Laura, kodėl parodos vietai buvo pasirinkti Kauno menininkų namai? Kaip tai padės atskleisti ekspozicijos grožį, prasmę?

Laura: labai trumpai – mano nuomone, tai pati geriausia vieta šiai parodai atsiskleisti, kadangi, visų pirma – tai nėra muziejus – tai vila, turėjusi itin spalvingą gyvenimą, sąsajas su Italija ir reprezentuojanti modernizmo stilių, dėl to ši vieta leidžia geriausiai ištransliuoti mūsų norimą žinutę, kadangi pati ekspozicijos vieta nukelia į aną laikmetį, tarsi viską apjungia.  Šios vietos parodai būčiau laukusi ir keletą metų, kadangi tuomet nežinojau ar mano norimu laiku ji bus laisva, tačiau šie metai – Europos kultūros metai – atrodė labiausiai tinkami.

Būdama Italijoje, šį pastatą nuotraukoje pristačiau Alberto ir jo žmonai – sulaukiau paskatinimo, jog darytume parodą būtent čia. Man asmeniškai, tai yra viena gražiausių vilų Kaune, kuri emociškai įstrigusi dar nuo vaikystės.

Laura Bohne, asmeninio archyvo nuotr.

Ar galima teigti, jog per kilimų raštus, technikas ir spalvas galime skaityti pasaulio istoriją?

Alberto: Žinoma! Kilimai yra gryniausias jų laikmečio reprezentavimas. XX amžiaus kilimuose, kuriuos kūrė Europoje ir Amerikoje, tai atsispindi labai stipriai – jie labai tampriai susiję su meno istorija, kadangi juose atsispindi abstrakcionizmo, kubizmo idėjos ir raštai, ar architektūroje matomas Bauhaus stilius. Kilimai – tai austiniai XX amžiaus istorijos dokumentai, kuriuos galima skaityti.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte, ruošiant parodą? Juk kolekciniai kilimai reikalauja specialių eksponavimo, gabenimo sąlygų?

Laura: pirmiausiai, ribotos galimybės leidžiančios tvirtinti eksponatus viloje. Nei kalti, nei gręžti nebuvo galima. Žinoma – katalogo ruošimas, trukęs visą vasarą ir reikalavęs daug derinimo darbų, atidumo. Ir, aišku, pačio pagrindinio didžiojo kilimo eksponavimas. Didžioji menininkų namų aktų salė pavirs dideliu „salionu“ (šypsosi).

Eksponatų pristatymas yra susijęs su dideliu stresu – tokį krūvį jau esu nešusi prieš dešimtmetį, kuomet rengėme pirmąją kilimų parodą Kaune. Vienas svarbiausių ir džiaugsmingiausių momentų, tai, kad žmonės, kurie yra mūsų komandos nariai, turi idėjų, yra  savo srities žinovai. Esu be galo jiems dėkinga. Nežiūrint į tai, kad tai yra įtemptas laikas – tuo pačiu tai yra be galo malonus procesas, kuris suteikia galimybę augti.

Alberto: kai nusprendėme rengti parodą, atskridau į Kauną apžiūrėti patalpų. Žinoma, mus ribojo erdvių galimybės. Kilimai yra dideli, jie gali būti ir labai dideli! Štai, pavyzdžiui, eksponuosime menininko Jean Lurçat kurtą kilimą, kuris kadaise priklausė Helenai Rubenstein – labai svarbus Art Deco stiliaus kilimas. Mums reikėjo didelio kambario. Laimei, Kauno menininkų namuose tokį kambarį, kuris talpintų bene 7 metrų kilimą, radome. Dėl erdvių ribotumo, turėsime 11 meno dirbinių.

Turiu didžiulę kolekciją, tad turėjome būti labai atidūs atsirenkant, bet tam tikra prasme tai buvo gerai, nes mes tikrai labai atidžiai vykdėme atranką, nes kai neturi daug erdvės, atsineši tik būtiniausius dalykus, kurie iš tikrųjų sukuria žinią. Ir man patinka tai, ką pasirinkome. Galų gale, tai nėra didžiulė paroda, tačiau kiekvienas kūrinys labai reprezentuoja stilių.

Jūsų manymu – kokia yra pagrindinė žinutė, kurią neša ši paroda? Ką jums reiškia ši paroda, kaip estetui, meno pasaulio žmogui?

Laura: kadangi jau penkiolika metų kiekvieną dieną „gyvenu kilimais“, man tai yra artimiausia ir svarbi tema. Šios parodos tikslas, man asmeniškai, yra  sklaida apie Kauną ir Lietuvą, kuri pasieks mano draugus ir kolegas įvairiose pasaulio šalyse. Pažindami vieni kitus per kultūrą, mes tampame artimesni vieni kitiems. Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet tuo pačiu metu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis. Kilimo likimas yra it pasmerktas nuo pat jo sukūrimo pradžios: patiestas ant žemės jis apstatomas baldais, ir tampa savaime suprantamas su laiku lyg ir  nematomas, o pakabintas ant sienos jis lyg ir praranda savo paskirtį. Šioje parodoje mes norime atskleisti taip pat ir ši aspektą. Kaunui avangardo, modernizmo tema – aktuali ir svarbi. Kuo mes daugiau matome, apsikeičiame patirtimi, kuo labiau mes tampame tarptautiški kultūrine prasme – tuo daugiau atsiranda idėjų, noro, galimybių ir žinoma drąsos jas realizuoti.

Sociumas, ryšiai, santykiai ir tarpusavio pasitikėjimas – yra pagrindas tam, kad vyktų kultūriniai mainai.

Alberto: kaip ir minėjau, manau, kad austinė terpė pasiūlė menininkams ir dizaineriams naują saviekspresijos būdą.  Tai buvo naujas būdas save išreikšti, nepaisant to, kad Europoje kilimai buvo kuriami ir 18, 17 ar 16 amžiuose, net gi – Viduramžiais tam tikruose kraštuose.  Bet tuo metu jie buvo labai skirtingi. Jie buvo reprezentuojantys – pastatus, žmones – kaip gobelenai. Jie buvo visiškai skirtingi ir neturėjo tokios pridėtinės vertės, kokią turėjo XX amžiuje kurtieji. Manau, kad kilimo indėlis XX a. Europos meno istorijoje yra esminis, nes kilimo mene pavyko užfiksuoti ir ant austos drobės užšaldyti koncepcijas, kurios dizaino ir tapybos srityje būtų tik trumpalaikės.

Manau, kad pasauliui pats laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiamas pakankamas dėmesys. Daugelis žmonių kilimo nematė kaip meno kūrinio – jie gražūs, praktiški, bet tai nėra menas jų akyse. Paroda pramuš šį barjerą. Ir tai – mano troškimas, nes visada jaučiau, kad kilimas ilgą laiką buvo apribotas amatininkų erdvėse.

Paroda veiks spalio 1 -14 dienomis Kauno menininkų namuose (KMN), V. Putvinskio g. 56. Paroda yra Kaunas 2022 programos „Dizainas laimei“ dalis. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Ralph Pearson, Niujorkas, 1925

Bella Shirin: žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti

Kauno kantatos repeticija, J. Balašaičio nuotr.

„Kada sumažėja tavęs – mažėju ir aš. Vieną sykį nubusiu stotyje ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale sukrutės ir nutols. Greičiau ir greičiau. O mudu stovėsime, nežiūrėdami vienas į kitą. Svetimi ir tapatūs“. Tai – citata iš „Kauno kantatos“, kuri nuskambės iš kaunietės Bellos Shirin lūpų. 

Po Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi ir 17 pirmųjų savo gyvenimo metų čia praleidusi B. Shirin vėliau gyveno Izraelyje, JAV. Vėliau, jausdama ilgesį Kaunui, moteris savo namais pasirinko šį miestą. Apie Bellos gyvenimą yra sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, B.Shirin – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.

Šiuo metu kartu su visa kūrybine grupe B.Shirin ruošiasi „Kauno kantatos“ premjerai, kuri „Žalgirio“ arenoje įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Jos kūrėjai – du iš Lietuvos kilę menininkai – Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė).

Pokalbis su B.Shirin ne tik apie būsimąją premjerą, tačiau ir apie tai, ką reiškia būti litvaku bei kaip kultūra padeda kalbėtis sudėtingomis temomis. 

– Ką jums pačiai simbolizuoja „Kauno kantata“ ir apie ką ji?

– Kai aš buvau mažytė, mano tėvai kalbėdavosi tarpusavyje apie tai, kad Niujorkas yra pasaulio ašis. Tėvas slapta, dar sovietmečiu, klausydavosi Amerikos radijo. Tada man buvo kokie 5–6 metai. Aš jiems sakydavau: ką jūs čia tauškiate? Kaunas yra pasaulio ašis.

Ta mintis man liko iki pat dabar. Kai aš buvau Niujorke – man Kaunas buvo pasaulio ašis. Niujorkas nepatiko. Jaučiu nepaprastą ryšį su Kaunu.

Pamenu, kai tėvas sirgo, jam reikėjo išvažiuoti gydytis į Krymą. Atrodo, ten gražus oras, nėra lietaus, vienas malonumas. Bet aš norėjau į Kauną, namo. Kokia tu keista ir nedėkinga, sakydavo man.

Kada su šeima išvažiavome gyventi į Izraelį, man buvo labai sunku įprasti. Ilgėjausi Kauno.

Todėl „Kauno kantata“ man visų pirma ir yra apie Kauną. Projekte pasirodys skirtingų tautų atstovai – lenkai, rusai, žydai, lietuviai, nes juk Kaunas visada buvo daugiakultūris, daugiatautis miestas.

Kantatoje dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daug kitų. Joje skambės ir šiuolaikinė muzika. Aš, tiesą sakant, nelabai mėgstu šiuolaikinę muziką, tačiau Philipas atliko puikų darbą.

Mūsų pažintis su šiuo kompozitoriumi ir garso menininku irgi buvo įdomi. Mus supažindino 2017 metais, kai jis atvažiavo į „Kauno bienalę“ ir jai sukūrė garsines intervencijas žydų gyventose Kauno vietose.

Aš esu buvusi Pietų Afrikos Respublikoje. Mudu įsikalbėjome, jis paklausė, kokia mano mergautinė pavardė. Kai pasakiau, jam kilo kitas klausimas – ar turiu šioje šalyje giminių? Taip, ten gyvena mano pusbrolis. „Jis mano gydytojas“, – pasakė Philipas. Toks ypatingas mūsų ryšys.

Man, tiesa, ne visą laiką patinka, ką jis rašo, nors yra gabus, talentingas žmogus. Buvo sumanymas, kad savo tekstą „Kauno kantatoje“ aš skaitysiu anglų kalba. Pasakiau, jog ne. Man reikia skaityti ta kalba, kurią aš jaučiu. Kitaip nieko nebus. Aš ne papūga. O ta kalba, kurią aš jaučiu, yra lietuvių.

Pasakiau, kad skaitysiu lietuviškai, nes kai skaitau lietuviškai – tai būna iš visos širdies. Beje, vieną frazę sakyti atsisakiau. Man atrodo, jog ji netinka, ja lyginami žmonės. O juk kiekviena tauta turi savo skausmą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Žodžiu išties galima įskaudinti, įžeisti. Jus pačią kas nors neatsargiais žodžiais yra įskaudinęs?

– Aš turiu dramblio odą. Mano tėvas mane taip išauklėjo, sakydamas, kad man reikės įgyti dramblio odą ir gyvatės stuburo lankstumą. O ką tai reiškia? Suprasi, sakydavo tėvas.

Ir aš, man atrodė, supratau: turbūt reikia įlįsti į čemodaną, kuris – didelis – buvo mūsų namuose. Nors buvau tokia storuliukė, bet įlindau. „Bandau būti lanksti, kaip gyvatė“, – paaiškinau nustebusiam tėvui.

Tik gerokai vėliau man tapo aišku, ką tėvas norėjo pasakyti. Aš turėjau išmokti neįsižeisti. Išmokti reaguoti.

Man gyvenime niekas nėra pasakęs žydė ar žydelka. Jei ir pasakytų, tai dėl ko man įsižeisti, juk nemeluoja ir tai yra tiesa. O tai, kad žmogus, nepažindamas manęs, turi problemą, kad aš žydelka – tai ta problema yra jo, ne mano.

– Bella, ką reiškia būti litvaku?

– Tai didžiulė garbė. Pasaulyje litvakai yra labai gerbiami. Didžiausi rabinai yra kilę iš Lietuvos. Kai aš atvažiavau į Ameriką – ši šalis nenorėjo įsileisti net izraeliečių. Bet užtekdavo pasakyti, kad aš iš Lietuvos – durys atsidarydavo. Nes iš čia yra garbingi, dori žydai. Gal kiti įsižeis, bet sakoma, kad litvakai yra žydų elitas.

– Kaune yra ir litvakų bendruomenė?

– Taip, yra, bet aš jai nepriklausau. Ji puikiai veikia, organizuoja šventes, koncertus pasaulio teisuolių šeimoms. O aš pati neskiriu žmonių pagal tautybes, nes visi mes esame žmonės. Visi gimstame, augame, mokomės – visi tikime į tą patį Dievą, tik kiekviena tauta vadina jį kitu vardu. Ar ten, aukštai, sėdi dešimt Dievų? Ne, juk jis tik vienas. Tik kiekvienas jį vadina savu vardu ir kreipiasi savo kalba.

– Kiek svarbi yra kultūra kalbant apie istorinę atmintį, kiek svarbu apskritai apie tai kalbėti – per kultūros iniciatyvas?

– Labai svarbu. Žmonės, ypatingai jaunesni, nežino apie žydus. Pirmoji, kur pradėjo teršti, buvo Rūta Vanagaitė – ji parašė per aštriai. Labai aštriai. Bet kai pradėjo apie tai kalbėti – tada žmonės panoro žinoti.

Manęs dažnai klausia apie šventes, apie žydiškus patiekalus – viskas, pasirodo, labai įdomu. Žydai juk buvo labai aktyvūs. Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, Smetonos laikais. Ir daug žydų tokių buvo. Buvo nuostabus gyvenimas.

Mano tetos mokėsi kartu su lietuvių vaikais, kai staiga atsitiko toks siaubas. Todėl žmonės, jaunimas nori suprasti, kas iš tikrųjų nutiko.

Yra daug žydų, kurie iki dabar pyksta. Manau, kad reikia dialogo – atsisėsti ir kalbėtis. Ar net ekskursijų, susitikimų šeimoms iš Izraelio su lietuvių šeimomis, o lietuvių šeimoms – pabūti Izraelio šeimose. Kai kartu praleidi daug laiko – suartėji. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti.

– Jūsų nuomone, ar Kaunas atviras skirtingoms tautoms, jų kultūroms?

– Visiškai. Ir žmonės čia atviri. Jie, išsilaisvinę iš okupacijos, pradėjo kalbėti. Atsirado noras suprasti, be to, ir žiniasklaidoje daug kabama šiomis temomis. Yra kuriamos laidos apie žydiškumą. Žmonės girdi, supranta, kad žydai – ne kažkokios pabaisos.

– Daug mitų buvo sukurta?

– Daug. Pamenu, kai tik atvažiavau į Kauną, sutikau poliklinikoje vieną jauną aktorę. Pradėjome kalbėtis ir ji nustebo sužinojusi, kad aš – žydė. Pirmą kartą, sako, matau žydę.

Pasiūliau užeiti pas mane į svečius, išgerti kavos. Matau, kad žvelgia į mane didelėmis akimis. „Aš tavęs nesuvalgysiu“, – nusijuokiau. Mudvi gėrėme kavą, o ji po to pas mane užsukdavo dažnai. Pasakojo ir apie tai, kaip vaikystėje jos močiutė sakydavo, kad Velykoms žydai vaikų kraują macų gamybai naudoja. Tokios nesąmonės.

– O kalbant apie gerus dalykus, pavyzdžiui, apie žydų verslumą. Tai ne mitas? 

– Ne, ne mitas. Iš žydų geriausi verslininkai yra gimę Persijoje, taip pat gruzinai. Jei praeitume Tel Avivo gatvėmis – dauguma parduotuvių yra gruzinų.

Jie puikūs ir tai, turbūt, genuose. Bet ne visi. Tarkime, aš esu visiškas nulis versle – nemoku nei prašyti, nei uždirbti. Tiesa, daug metų Izraelyje dirbau banke – buvau patarėja investicijų klausimais.

– Patiko darbas?

– Ką jūs! Bet algos buvo geros. Buvau viena, reikėjo auginti sūnų, reikėjo išgyventi.

– Jūsų gyvenimą lydi pozityvumas. Pamenu, kai per pandemiją žmonės dalijosi ištuštėjusių parduotuvių lentynų nuotraukomis, jūs dalijotės priešingomis – kur matėsi pilnos lentynos. Sakėte, kad nereikia skleisti panikos ir netiesos.

– Taip! Man ir dabar gaila, kai yra juodinama mūsų vyriausybė. Man skaudu. Asmeniškai aš nemėgstu ginčytis ir niekada to daryti nemėgau. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kaip sakė I. Kantas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.

Nemėgstu ir kritikuoti. Visada paklausiu savęs, ar aš padaryčiau geriau? Ne. Tai ir užsičiaupi. Neteisiu žmonių, nes nesu nė vieno jų kailyje. Nesugebu to. Tai kaip aš galiu juos smerkti?

– Iš kur atsirado tokia gyvenimo filosofija? Galbūt kuo daugiau gyvenime esi patyręs sunkumų ir išgyvenimų – tuo daugiau tavyje žmogaus?

– Arba gali būti atvirkščiai. Toks žmogus tampa blogesnis, užsidaręs, piktas. Būna visaip. Bet reikia norėti suprasti ir dirbti su savimi: skaityti, gilintis ir nebijoti eiti į praeitį klausiant kodėl, kas atsitiko, ką man pasakė? Kaip tai paveikė?

Man pavyko tai padaryti Lietuvoje, kai pirmą kartą atvažiavau. Užtruko tris mėnesius – tada išeidavau tik į parduotuvę ir niekur daugiau. Sėdėdavau namuose, rūkydavau ir mąstydavau. Rašydavau savo mintis. Norėjau suprasti save, kodėl aš taip dariau, kodėl pykau ir kodėl aš nervuojuosi? Didžiulis noras suprasti save.

– O humoro jausmas gyvenime jums dažnai padėjo?

– Dažnai. Ir tėvų išmintis labai daug. Kai aš prisimenu jų girdėtus posakius... Jau minėtas posakis apie dramblio odą ir gyvatės stuburą.

Kai nusižudė mano mama, po metų-kitų pažįstami norėjo supažindinti tėvą su viena labai turtinga moterimi. Bet ji jam nepatiko, sakė, kad negraži. Nusistebėjau: tokiame amžiuje ieškoti grožio? O tėvas man: ji atrodo kaip pelė iš rūgpienio. Jidiš kalboje ši frazė skamba nuostabiai.

Ir dar vienas svarbus iš tėvų išgirstas posakis: nebūk teisus, būk išmintingas.

„Žalgirio“ arenoje  „Kauno kantata“ įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. Bilietus į renginį galima įsigyti čia.

Kauno kantatos repeticija, J. Balašaičio nuotr.

Baigiamoji programos „Modernizmas ateičiai“ konferencija: modernybės paieškos nuo Kauno iki Mandžūrijos

Modernizmo konferencija „Žalgirio“ arenoje, G. Jovaišos nuotr.

„Architektūra visada yra svajonė ir funkcija, utopijos išraiška ir instrumentas patogumui“, – prancūzų filosofo Rolando Bartheso citata baigiamąją Europos kultūros sostinės programos „Modernizmas ateičiai“ konferenciją pradėjo vienas jos organizatorių dr. Vaidas Petrulis. Itin platų mąstytojų ir praktikų spektrą į Kauną sukvietęs renginys pažėrė netikėtų būdų kalbėti apie neišvengiamai bendrą mūsų planetos praeitį, dabartį ir ateitį, kurioje architektūra vaidina ir antagonisto, ir protagonisto vaidmenis.

„Daugialypiai modernizmai“ – tokį apibrėžimą kalbėdama apie epochą, palietusią visą planetą, pirmoji ištarė Delfto universiteto (Nyderlandai) profesorė, tarptautinės modernizmo paveldą dokumentuojančios organizacijos DOCOMOMO vadovė Uta Pottgiesser. Būtent šis terminas tapo dienos leitmotyvu.

Modernizmo konferencija, G. Jovaišos nuotr.

Įkvėpimas – ne tik pastatuose 

Antrą kartą vykusios konferencijos paantraštė – „Interpretacijos“. Diskusijų programą pradėjo jos išvakarėse, pirmąją konferencijos dieną, istoriniame kino teatre „Romuva“ dvejus metus kurtą stop kadro animacijos filmą „Klostės“ pristačiusi Aideen Barry. Ši airių menininkė socialiai angažuotą meną kuria su viso pasaulio bendruomenėmis. Atsitiktinumų kupinoje meninėje grandinėje – ir valandų valandas trukusios dirbtuvės „Zoom“ platformoje karantino metu, ir „Kaunas 2022“ atidarymo akcentais – šokėjų kostiumais – bei valgomais tortais tapę ikoniniai Kauno modernizmo pastatai, ir šimtai į procesą įsijungusių įvairaus amžiaus Kauno gyventojų. Pasaulyje jau pristatytas filmas „Klostės“, kurį įkvėpė ankstyvasis kinas ir net už geležinės uždangos sukurta animacija – ne dokumentika, bet laisvai interpretuota miesto ir jį kūrusių žmonių istorija, masinanti net apie Kauną iki šiol negirdėjusį žiūrovą.

3 valandą ryto Niujorko laiku į renginį Kaune įsijungė menininkas, architektas ir paveldosaugininkas Jorge Otero-Pailosas. Nuotolinis jo pasakojimas apie meną kaip būdą rūpintis ir dulkes bei kitus laiko pėdsakus architektūroje kaip neatsiejamus jos sluoksnius sulaukė ovacijų ir buvo cituojamas vėlesniuose pranešimuose. Pristatęs savo projektą „The Ethics of Dust“ (Dulkių etika), kurio metu istorinių pastatų paviršių valymas tampa pretekstu atsirasti naujiems meno kūriniams, menininkas papasakojo ir apie bene garsiausią savo iniciatyvą, įvykusią Norvegijos sostinėje. JAV ambasados Osle tvora, kitaip nei pats modernizmo šedevras, nebuvo įtraukta į saugojamų pastatų sąrašą. J. Otero-Pailosas nusprendė šį po 2001 m. rugsėjo 11 d. ambasadą apsupusį elementą paversti savarankiška skulptūrų serija.

G. Jovaišos nuotr.

Subjektyvumas kaip objektyvumo dedamoji

Popiet konferencijos dalyvių dėmesį prikaustė diskusija apie įvairiai vertinamą subjektyvumo kaip meno, architektūros, paveldo vertinimo koncepciją. Tyrėjas Grzegorzas Piątekas kalbėjo apie lietuviams, ypač kauniečiams, atpažįstamą besąlygišką lenkų meilę tarpukariui, taigi ir tuo metu kurtai šaliai, kaip proveržio, augimo, net aukso amžiui. Kontrastas tam – skeptiškas požiūris į po Antrojo pasaulinio karo augusius gyvenamuosius rajonus, kultūros ir prekybinius pastatus ir kitus objektus. Paradoksalu, kad itin gausiai lankomame „Neono muziejuje“ Varšuvoje eksponuojamos tik istorinių pastatų, kurių ne vieno šiandien nebelikę, iškabos. Konteksto (ar iki šiol atskirais laikytų kontekstų) svarbą vertinant praėjusiais dešimtmečiais kurtą architektūrą ir meną bei šių dvilypumą pabrėžė sostinės Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Šveicarų fotografas Nicolas Grospierre’as, du dešimtmečius fotografuojantis modernistinę architektūrą taip pat ir mūsų regione, tuo tarpu pasakojo apie savitą koncepciją savo fotografijos albumuose pasakojimą konstruoti per artimas ir dažnai išskirtines formas, atmetant visus kitus faktorius.

„Mitologizavimas yra cikliškas procesas, subjektyvumo neįmanoma išvengti, bet įsivedus tam tikrus kriterijus galime ištrūkti iš užburto rato – manau, į istorinius objektyviai žiūrėti reikia pradėti kuo anksčiau“, – teigė G. Piątekas. „Žmonės vertina stalinistinio laikotarpio pastatus, nes jie gražiau dekoruoti – svarbu įvertinti emocinius ryšius bei asociacijas, o tai irgi subjektyvu“ – pastebėjo diskusiją moderavusi architektūros istorikė Marija Drėmaitė.

Modernizmo konferencija, G. Jovaišos nuotr.

Modernizmas – antropoceno sukėlėjas ir/ar produktas?

Netolimos praeities paveldas yra paradoksalus – jis priklauso modernybei, tačiau šios padariniai jam kelia egzistencinę grėsmę. Apie modernizmą, kaip dabartinės geologinės epochos, sukėlėją, mąstyti kvietė Londono universiteto koledžo (UCL) Bartleto architektūros mokyklos mokslininko Edwardo Denisono moderuota apskritojo stalo diskusija. E. Denisono kolegė Guang Yu Ren pristatė daugeliui europiečių menkai pažįstamą Mandžiūrijos regioną dabartinėje Kinijoje – čia, steigiant industrines kasyklas, modernistiniai miestai planuoti dar XIX a. pabaigoje, o tai, ką laikome paveldu, galimai priklauso net kelioms tautoms, įskaitant ir rusus bei japonus.

Atvirą klausimą apie tai, ar ką nors kolonistai davė Afrikos žemynui, iš kurio daugelį dešimtmečių krovėsi turtus ir stiprino savo imperijas, o į Afrikos šalis atvežė savo gyvenimo būdą, papročius, architektūrą, iškėlė UCL atstovas Maxwellas Mutanda. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Linara Dovydaitytė pristatė savo tyrimų objektą – pagrįstų diskusijų keliantį branduolinį palikimą, neatsiejamą nuo kolonijinės epochos, taip pat „atominę“ estetiką bei industrinio paveldo interpretacijas mene.

Alessandro Petti internetu iš Švedijos pristatė savo su Sandi Hilal vykdomą projektą „Decolonising Architecture Art Research“. Viena jo misijų – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Dheisheh pabėgėlių stovyklą Betliejuje, Palestinoje. Į buvusių dešimčių vietos gyventojų kaimų teritoriją, kurioje istoriją liudija tik mečetės ir kapinės, po 1948 m. įsikėlė izraeliečiai. Anot A. Petti, tokios stovyklos, sudarytos ne iš palapinių, bet iš realių statinių, yra pasmerktos amžinam laikinumui, ir statomos tam, kad būtų kuo greičiau pamirštos.

G. Jovaišos nuotr.

Ginčas dėl vertės – visuomenės ar profesionalų?

„Daug metų praleidome diskutuodami apie tai, ką daryti su sovietiniais daugiabučiais. Na, rusų raketos juos tiesiog sunaikino, taigi liko vienu klausimu mažiau“, – ironiškai ir itin taikliai pastebėjo iš šiemet karo smarkiai apgriauto Charkivo kilusi ukrainietė architektūros istorikė, save pristačiusi architektūros aktyviste, Jevgenija Gubkina. Ne menkiau ironiškas buvo britų žurnalistas ir rašytojas Owenas Hatherley, pastebėjęs, kad niekas nemėgsta vakariečių kairuolių, atvykstančių į Rytų Europą ir aiškinančių, kas yra sovietinis modernizmas, ir iškėlęs ne mažiau įdomią teoriją apie kolonijines valstybes ir jų metodus primenantį šiuolaikinio rusiškojo imperializmo vakarietiškumą.

Prancūzo Maxime Forest moderuojamoje diskusijoje ir vėl buvo pabrėžtas geografinis bei politinis modernizmų daugialypiškumas, taip pat ir vientisos visuomenės nuomonės neegzistavimas. „Neretai diskusijas apie tai, ką daryti su sovietine architektūrą, kelia tik profesionalai – žmonėms ji netrukdo, jie veikiami emocinio ryšio“, – sakė J. Gubkina. Ji taip pat priminė, kad architektūra tėra įrankis – juk neteisiame peilio už žmogžudystę. Čia tinka ir V. Petrulio ištarta architektūros ir meno kritiko Aarono Betsky mintis: „Pastatai nekalba, tad turime kalbėti už juos“.

Konferencijos „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ diskusijos ir pranešimai rugsėjo 22 d. vyko „Žalgirio“ arenos amfiteatre, jų įrašai bei tinklalaidžių serija bus publikuojami internete. Pagrindinę konferencijos programą pasitiko ir lydėjo susitikimai, parodos ir kiti renginiai įvairiose istorinio Kauno centro vietose, sudominę architektūros ir paveldo profesionalus ir entuziastus iš keliolikos šalių.  „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ – baigiamasis Viltės Migonytės-Petrulienės kuruojamos „Kaunas 2022“ programos, skirtos paveldo aktualizavimui, akcentas. Visgi, kaip vylėsi ne vienas konferencijos dalyvis, šis tarptautinis susitikimas – tik įžanga į bendrus ateities projektus ir tolimesnes diskusijas apie daugialypes modernybes.

Visą „Kaunas 2022“ programą galima rasti www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

G. Jovaišos nuotr.

Kaune – filmo Klostės premjera: šimtai tūkstančių nuotraukų virto modernizmo pasaka

G. Jovaišos nuotr.

Rugsėjo 21 d. „Romuvos“ kino teatre pristatytas pasaulio festivalius aplankęs ir į Kauną pagaliau sugrįžęs filmas „Klostės“. Kauno modernizmui dedikuota airių režisierės Aideen Barry ir šimtų kauniečių komandos kurta nebyli juosta jau apkeliavo Airijos, Kanados architektūros ir dizaino filmų festivalius, ji taip pat rodyta prestižiniame Londono architektūros festivalyje. Puikių įvertinimų užsienyje sulaukusį filmą Kaune galima pamatyti iki šeštadienio.

„Klosčių“ idėja kilo dar 2017 m., kuomet „Kaunas 2022“ komanda modernistinę architektūrą nutarė įprasminti specialiame filme. Šis kūrybinis procesas buvo patikėtas pripažintai Airijos menininkei Aideen Barry, prestižinio „Golden Fleece“ apdovanojimo laureatei, kurios darbai eksponuojami muziejuose, šiuolaikinio meno centruose ir privačiose galerijose visame pasaulyje. Padedama scenarijaus rašymo dirbtuves vedusios rašytojos Sandros Bernotaitės, menininkė kvietė kauniečius pačius sugalvoti magiškas miesto istorijas – dalis jų ir tapo filmo siužetu.

G. Jovaišos nuotr.

Keletą metų gausios kūrybinės komandos kurtas nebylus filmas įveiksmina Kauno pastatus per judančius paveikslėlius – vaizdas sukonstruotas įvairiomis animacijos ir videomontažo technikomis, sudėtas iš tūkstančių nuotraukų. Anot filme dalyvavusių aktorių, tokia technika kėlė iššūkių ir reikalavo fizinių pastangų – tam, kad būtų sukurta optinė iliuzija, vienai scenai tekdavo padaryti šimtus tūkstančių fotografijų.

67 minutes trunkanti juosta gausiai salėje susirinkusius žiūrovus nukėlė į 18 skirtingų modernizmo architektūros lokacijų – susirinkusieji atpažino Kauno Prisikėlimo ar Evangelikų reformatų bažnyčias, Sugiharos ir  A. ir P. Galaunių namus, IX fortą, Kauno funikulierių bei kitus svarbius miesto objektus.  Žiūrovą A. Barry kviečia žvalgytis po interjero detales, pastebėti miesto laiptines, langus, duris ir liftus, kurie filme atsiveria naujomis spalvomis. Įvairiais kampais judanti kamera sukelia iliuziją, kad slapčiausias erdves žiūrovas stebi iš savo paties perspektyvos.

Aideen Barry, G. Jovaišos nuotr.

Premjeros metu režisierė prisipažino, kad labiausiai norėtų, jog šis filmas tęstų kelionę ir miesto istoriją atskleistų kuo daugiau žmonių. Kaip pasakojo pati menininkė, vos pamačiusi Kauną jį tiesiog įsimylėjo, ją nustebino ir žmonių draugiškumas bei atvirumas. Filme istorinius miesto momentus probėgšmais paminėjusi menininkė teigė, kad kurti filmą apie miestą, kuris nėra gimtasis, itin atsakinga, tad ir į filmo temas ji stengėsi pažvelgti atsargiai bei jautriai, pasitelkdama vietinių žmonių pagalbą.

Filmo komunikacijos specialistė Rita Stanelytė juostą anksčiau įvardino kaip odę Kauno tarpukario modernizmui. „Filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams, yra kupinas humoro. Žiūrovas pamatys Kauno pastatus visiškai kitokius, kitais pavidalais ir masteliais“, – pasakojo ji.

Filmą Kino teatre „Romuva“ galima išvysti iki rugpjūčio 24 d. Įsigyti bilietus galima čia.

G. Jovaišos nuotr.

Visą šiltąjį sezoną veikusioje „Vasaros scenoje“ – 80 000 klausytojų ir beveik 200 valandų gyvo veiksmo

Vasaros scena, M. Plepio nuotr.

„Kartais žmonės per visus rūpesčius pamiršta, kad reikia poilsio ne tik kūnui, bet ir sielai, o kultūra gali tapti tikra terapija“, – pasakoja viena iš „Kaunas 2022 vasaros scenos“ organizatorių Eglė Aleksandravičiūtė. Patirti kultūrą pačiame miesto centre projekto rėmuose visą šiltąjį sezoną kvietė žymiausi Lietuvos ir užsienio muzikos atlikėjai, aktoriai bei diskusijų dalyviai. Praėjusį savaitgalį paskutinį kartą suskambėjusios scenos rezultatas – net 62 dienos nemokų pasirodymų.

„Vasaros scena“ – pačiame miesto centre veikusi erdvė, kurioje nuo pavasario spėjo įvykti beveik 100 skirtingo pobūdžio ir žanro pasirodymų. Anot projekto organizatorių Dovilės Butnoriūtės ir Eglės Aleksandravičiūtės, tiek Rotušės aikštė, tiek kultūrinė programa buvo pasirinktos neatsitiktinai. Miestui organizatorių komanda norėjo padovanoti jauną, aktualų ir įdomų skambesį, kurį visai kitaip galima išgirsti kone tradiciškiausioje ir populiariausioje vietoje Kaune – Rotušės aikštėje. Itin kruopščiai atrinkta programa kvietė pažinti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kultūrinius atradimus – dalis atlikėjų Lietuvoje pasirodė pirmąjį sykį, o organizatoriai siekė, kad čia vietos rastų įvairios kultūros formos. Virš 80 000 klausytojų ir žiūrovų subūręs projektas miestui padovanojo beveik 200 valandų gyvo veiksmo.

Vasaros scena, A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Vasaros scenoje“ – virš 80 muzikos grupių ir atlikėjų

Apie 80 procentų „Vasaros scenos“ programos sudarė muzikiniai renginiai – nuo roko, elektronikos, repo, pop muzikos iki klasikos koncertų. Rotušės aikštėje pasirodė Lietuvos atlikėjai „Flash Voyage“, „Golden Parazyth“, „Abudu“, „The Roop“, „Graži ir ta galinga“, Jurga Šeduikytė, „Beissoul & Einius“, Algirdo Kaušpėdo bei Viktoro Diawaros duetas „KAnDIs“ ir daugybė kitų puikiai žinomų bei dar kylančių atlikėjų.

Prie renginių prisidėjo daugybė užsienio partnerių, kurių dėka Lietuvos klausytojai galėjo susipažinti su grupėmis iš viso pasaulio. Programoje – svečiai iš Latvijos, JAV, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Austrijos, Prancūzijos, Graikijos, Kipro ar Taivano. Daug dėmesio buvo skiriama ir Ukrainos atlikėjams – vasaros viduryje jiems dedikuota Ukrainos diena, o rugpjūčio 24-ąją ukrainietiškomis melodijomis paminėta šalies Nepriklausomybės diena.

Pačioje miesto širdyje įsikūrusi scena tapo ir Kaune vykusių festivalių bei renginių erdve. Tūkstantines minias „Vasaros scenoje“ šokdino gegužę mieste praūžęs didysis „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio mito trilogijos savaitgalis „Santaka“, kurio metu Rotušės aikštėje įvyko net 14 koncertų. Ne mažiau dėmesio scena susilaukė ir birželio bei liepos sandūroje vykusio šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ metu. Iš viso per penkis mėnesius ant scenos pasirodė daugiau kaip 80 muzikos grupių bei atlikėjų.

Vasaros scena, G. Jovaišos nuotr.

Renginiai kiekvieno skoniui

Klounada, žongliravimas, keisčiausi kostiumai, ateitį keičiantys pokalbiai, žymiausių režisierių kūriniai ar net Olimpinė diena – „Vasaros scenoje“ sau tinkamų renginių galėjo rasti įvairiausių skonių kultūros entuziastai. Čia buvo organizuojamos spektaklių peržiūros, Jono Meko bičiuliai „Rocket Sci“ pristatė visų mylimo režisieriaus kūrybą, o mažiausieji galėjo stebėti specialiai jiems skirtus pasirodymus.

„Norėjome, kad kultūra būtų pasiekiama visiems ir mums pavyko ją išvilioti iš uždarų salių. Visi norintys galėjo sudalyvauti „Fluxus festivalio“ kostiumų dirbtuvėse, pasiklausyti „Nacionalinės ekspedicijos“ diskusijų, išvysti net 5 spektaklius, tarp kurių ir ilgai lauktos Oskaro Koršunovo „Vestuvės“. Tikiu, kad sau įdomų, paliečiantį ir viduje kažką atrakinantį pasirodymą scenoje galėjo išvysti kiekvienas kultūros mėgėjas“,  – pasakoja Eglė Aleksandravičiūtė.

Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Vasaros scena, M. Plepio nuotr.

„Nemuno7“ – finalinės ciklo „Takūs kūnai“ parodos atidarymas, kuriame laukiami ir šunys

„Boriso ir Mindaugo sąsajos“

Pirmąjį buvusio laivo-žemkasės „Nemuno7“ sezoną užbaigia paskutinė parodų ciklo „Takūs kūnai“ dalis „Sąsajos“. Joje trys menininkai kalba apie žmogiškos ir nežmogiškos simbiozės (ne)galimybes klampiame mikrobų, žmogaus ir šuns ar geologinio laiko kontekste. Parodos atidarymas – rugsėjo 23 d. 18 val.

„Nemuno7“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratorius Valentinas Klimašauskas penktajai ciklo parodai pakvietė Mindaugą Gapševičių, Kamilę Krasauskaitę ir Miglę Vyčinaitę. Trys Lietuvoje ir užsienyje kuriantys menininkai pasidalins savo autentiškomis interpretacijomis ekologijos tema.

Parodos atidaryme laukiami ir keturkojai

Mindaugas Gapševičius parodoje pristato kūrinį „Boriso ir Mindaugo sąsajos“, sukurtą bendradarbiaujant savo šunimi Borisu (modelis), Brigita Kasperaite ir Mantu Talmantu (3D skenavimas), Mindaugu Miseliu (elektronika). 

Anot menininko, kartais žmonės savo augintiniams kuria galvos apdangalus ar paltus, kad šie atrodytų kaip žmonės. Kartais jie savo neįgaliems augintiniams pritvirtina galūnių protezus, kad padėtų patirti savo aplinką. Kartais žmonės bando suprasti savo augintinius žiūrėdami jiems į akis arba stebėdami jų judesius. 

„Boriso ir Mindaugo sąsajos“ siūlo bokserių veislės šuns Boriso ir jo šeimininko sąsajas (ang. interfaces), kurios įgalina šeimininką patirti savo augintinio būseną, o augintinį – savo šeimininko būseną. Šeimininko ir augintinio būsenos perdavimui naudojamas elektrinis signalas, perduodamas internetu. Šis signalas gaunamas matuojant ir konvertuojant širdies ritmą ir smegenų veiklą. Atidarymo renginyje dalyvausiantys žiūrovai kviečiami šias sąsajas išbandyti su savo keturkojais augintiniais.

Imuninės atminties paieškos

Multidisciplininė menininkė Kamilė Krasauskaitė savo praktikose kaip vieną pagrindinių medijų ar metaforų dažnai pasitelkia duonos raugą. „Nemuno7“ Kamilė pristato instaliaciją „Imuninė atmintis“, kuria kalba apie metagenomikos sąvoką – kai žmogaus kūnas veikia kaip bendruomeninis genofondas. 

Pasak menininkės, istorija yra nepanaikinama: tiek mūsų pačių asmeninė, tiek mūsų tėvų, krašto, regiono, Žemės, net vilčių istorijos palieka gilius pėdsakus formuojant ir kuriant ateitį. Istorija vienaip ar kitaip sugrįžta, tarsi archetipinis sapnas susirango vieną naktį nepasiklausęs, nepalikdamas instrukcijos kaip jį instaliuoti į savo kasdieną.

Imliąją (imuninę) atmintį pirmą kartą 430 m. pr. Kr. aprašė graikų istorikas Tukididas, pažymėjęs, kad „tas pats žmogus niekada nebus užpultas du kartus“. Vėliau, jau po dviejų tūkstančių metų sužinojome, kad beveik visi organizmai turi įgimtąją ir įgytąją imunines sistemas ir tai, kad mikrobiniai patogenai sukelia ligas.

Saugiai užkonservuotus įprastai matome organinių audinių pavyzdžius, o pats konservavimas primena anomaliją ar ligą, kažką, kas buvo „ne taip“. Kalbant apie nuolatinius pokyčius ir ciklus, šis kūrinys klausia, ar nepamirštame pasimokyti iš rytų/mielių (ang. (y)east)?

Instaliacija „Imuninė atmintis“

Prarastos ateities jausmo inkliuzas

Trečioji parodoje dalyvaujanti menininkė – Miglė Vyčinaitė, pristatanti savo filmą „Inkliuzas“. Jame pinasi skirtingos laiko būsenos bei mitai, post-humanistinės idėjos ir prarastos ateities jausmas. Pasakojimas vystosi apleistame kraštovaizdyje, kuriame praeitis įsiterpia į ateitį, sutrikdoma geologinio laiko tėkmė. Istoriją pasakoja nežinoma būtybė, keliaujanti po distopinę teritoriją bei aptinkanti gyvenviečių likučius. Atmosfera čia kuriama vaizduojant apleistus objektus ir architektūrinį sunykimą, taip pat mistiškus gamtos procesus. Atgimstanti gamta pasakojime egzistuoja ne tik kaip istorijos fonas, bet veikiau kaip aktyvi jos dalyvė, kaip ženklų visuma, žyminti nematomus ryšius, kuriuos reikia iššifruoti.

Parodos lankymas atidarymo dieną (rugsėjo 23 d. 18–20 val.) – nemokamas.

Paroda veiks iki 2022 spalio 23 d. žemkasėje „Nemuno7“, Zapyškyje.

Išsamiau apie parodų ciklą „Takūs kūnai“ skaitykite: https://www.nemuno7.lt/takus-kunai-parodu-erdve-2022-aisiais/ . 

Paroda „Takūs kūnai. Sąsajos“ veikia „Nemuno7“ darbo valandomis:

Šeštadieniais – sekmadieniais 12:00-20:00

-------

Apie „Nemuno7“

Nemuno7 – originalus žemkasės, naudotos upės vagai Nemune gilinti, pavadinimas. Statyta tuometinėje Čekoslovakijoje 1965 m., dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos ji nebegalėjo būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį.

Užuot objektą sunaikinus, pasirinktas tvaresnis sprendimas – suteikti jam naują vaidmenį ir transformuoti į kultūrinę erdvę, kurioje pagrindinės temos – vanduo, tvarumas ir dialogas.

Nemuno7 denyje lankytojų laukia specialiai šiai erdvei sukurti 10-ies Lietuvos menininkų kūriniai vandens tema (kuratorė Emilija Šneiderytė), augalai pionieriai, su kiekvienu kurių galima susipažinti išsamiau ir parodų erdvė, su kas mėnesį besikeičiančiomis šiuolaikinio meno parodomis (kuratorius Valentinas Klimašauskas).

www.nemuno7.lt