Ką daryti, kai karantinas uždaro duris ir negali keliauti į savo mylimus kalnus? Tiesiog eiti. Tokį pandemijos „išbuvimą“ pasirinko kaunietė Geda Juchnevičė. Moteris per dieną vidutiniškai pėsčiomis nueina apie 20 kilometrų, o kovo mėnesį per beveik 19 valandų ji įveikė 100 kilometrų aplink Kauną.

„Sportas, aktyvus gyvenimas visą laiką buvo šalia manęs. Iki karantino labai aktyviai dalyvaudavau grupinėse treniruotėse sporto klube, keliaudavau į kalnus. Tačiau kai sporto klubai užsidarė, teko ieškoti kitų alternatyvų. Labai puikus akstinas buvo keliautojų ir žygeivių klubo „Narsuoliai“ ėjimo iššūkis. Tai paskatino daugiau eiti. Pati gyvenu miesto centre ir visur, kur reikia, einu pėstute, bet nenueidavau tiek žingsnių, kiek dabar. Eidavau ne tokiais atstumais“, – sako Geda.

Paskutinius paruošiamuosius žingsnius „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams dėliojanti komanda kviečia visus Kauno miesto ir rajono gyventojus link titulo metų žengti kartu ir kviečia juos žingsnių iššūkiui. Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 1 milijardas žingsnių. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias komandas ir einant už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją.

Kai pradedi eiti – negali sustoti

Dabar Geda per dieną nueina apie 20 kilometrų, o kasdieniai jos kilometrai „dėliojasi“ Kaune. „Štai ir dabar, kai kalbam, einu namo, bet dar apsuksiu ratą apie „Ąžuolyną“. Gal dar nulėksiu iki Laisvės alėjos ir tada jau grįšiu namo tvarkytis ir ruoštis šeimynos grįžimui“, – kalbėjo moteris. Nors mes dažnai sakome, kad automobiliu važiuojame todėl, kad taip sutaupome laiko, Geda svarsto, kad tai nėra visai tiesa. Moteris visur, kur tik gali, eina pėstute. „Kalbant apie važiavimą automobiliu, aš manau, kad tai yra tiesiog pretekstas nejudėti. Juk yra labai patogu – įšokai į mašiną, nuvažiavai nuo taško A į tašką B. Tada grįžai namo, pasigaminai vakarienę, atsisėdai ant sofos, pažiūrėjai televizorių ir – miegot“, – sakė G.Juchnevičė.

Laiką gali pasiskirstyti, kada patogu

Geda sako, kad jos organizmas seniau labai puikiai susitvarkydavo su 20 tūkst. žingsnių per dieną. „Paskui žiūriu, kad mano organizmas jau su 25 tūkstančiais žingsnių lengvai susitvarko, dar vėliau – ir 30–35 tūkstančiais žingsnių. Jei per dieną yra galimybė tiek nueiti – laiko prasme – tai visiškai juokas“, – sakė Geda. Ir į žingsnius pažvelgia matematiškai. Nueiti sveikatos specialistų rekomenduojamus 10 tūkst. žingsnių užtrunka apie pusantros valandos. „Tad keturios valandos per parą ėjimui, jei tu turi galimybę – tikrai manau, kad drąsiai galima tiek skirti. Nes laiką gali pasiskirstyti, kada patogu. Juk kiekvieno šeimyninė situacija yra labai skirtinga. Aš, pavyzdžiui, negaliu eiti po darbo, mano savaitgaliai šiek tiek ramesni ir jie skirti šeimai. Turiu dvi mažas dukras. Tuo tarpu dieną ėjimui galiu skirti daugiau laiko“, – sakė Geda. Tačiau jei žmogus dieną dirba, pasivaikščioti galima ne tik rytais prieš darbą ar po jo, vakare, bet ir per pietų pertrauką: „Pasiimi savo maisto davinį, kurį esi pasiruošęs, arba kavinėje nusiperki išsinešimui ir palengva eidamas, žygiuodamas gali prasieiti per pietų pertrauką. Tada su šviežia galva, mintimis grįžti į darbus.“

Šimtą kilometrų ėjo beveik 19 valandų

Geda pasakoja, kad jos svajonė – nueiti šimtą kilometrų vienu ypu. Daugiausia iki tol ji buvo nuėjus 50 kilometrų. „Šis noras brendo apie pusmetį ir vyrui vis sakiau: kaip aš noriu, kas galėtų su manimi eiti tą šimtą kilometrų? Galiausiai jis vieną dieną sutiko“ – juokėsi G.Juchnevičė. Šimtą kilometrų ji su vyru ėjo kovo 11 dieną. Kaip sako pati, taip paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą. Į ilgą žingsnių kelionę pora susiruošė ir vakaro ir 60 kilometrų ėjo naktį. Tada, prašvitus, Geda likusius kilometrus nuėjo viena. „Vyras įveikė 60 kilometrų su manimi, o likusius – aš viena“, – juokėsi kaunietė. Likusius apie 40 kilometrų Geda sako įveikusi lengvai ir jokio nuovargio nejutusi: „Motyvacija per kraštus liejosi. Pati nustebau, kad praėjau taip lengvai. Bet kasdien dalyvaudama žingsnių iššūkyje, aš vis eidavau ir eidavau – labai stipriai jautėsi, kad organizmas tokiam krūviui yra pasiruošęs.“

Einant ilgesnius atstumus svarbiausias dalykas yra batai

Geda sako, kad tokiam iššūkiui iš tiesų reikia pasiruošti tiek fiziškai, tiek kalbant apie avalynę, aprangą. „Kadangi keliauju į kalnus, puikiai žinau, kas mano kojai tinka ir patinka. Tad einant nebuvo nepatogumo, nuospaudų. Tačiau jei žmogus nėra ėjęs ilgų atstumų, avalynę visų pirma reikia išsitestuoti – tikrai būtų drąsu eiti neišbandžius. Taip pat reikia pasiruošti aprangą pagal tai, kokiu oru eini. Naktį vienokia temperatūra, dieną – kitokia. Nereikia per daug apsirengti, nes jei bus labai karšta – tave vargins karštis ir bus sunkiau eiti. Bet numeris vienas yra avalynė“, – sakė Geda.

Kuprinėje reikia turėti ir užkandžių. Geda nešėsi avižinių dribsnių batonėlius, arbatos, šokoladinį batonėlį, o pusryčiams – kroasanų: „Daugiau nieko. Kai dieną ėjau viena, tik kartą sustojau – mieste nusipirkau kavos, spurgą.“ „O kai prašvito – koks rytas!“ Nutarusi eiti šimtą kilometrų Geda apie maršrutą, kuriuo eis, daug negalvojo. „Žinojau, buvau mačiusi, kad yra sudaryti 100 kilometrų maršrutai aplink Vilnių ir aplink Kauną. Tad juo ir vadovavomės. Kol su vyru ėjom – jo ir laikėmės. Kai likau viena, kadangi žemėlapiuose ne itin gerai orientuojuosi, tad improvizavau. Išmarširavau visur, kur man reikėjo. Kleboniškio miške atradau daug takų ir takelių, kurių anksčiau nežinojau. Tada buvo dar daug sniego. Ir oras, gamtos grožis – nemoku perteikti žodžiais, kokia fantastinė emocija buvo praeiti tą 100 kilometrų. Negana to, kad tu įgyvendini savo šimto kilometrų svajonę, bet akiai ir širdžiai didžiulis pasitenkinimas. Miškuose – tarsi ledo arenos, o kai prašvito – koks rytas!“ – kalbėjo Geda.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Gedos asmeninio archyvo nuotr.