Vytauto Mačernio „Vizijų“ interpretacijos – scena pavirsiančiuose Kauno rajono miškuose

Naktis. Keistas miškas, kuriame kažkas nesuprantamai šnabžda, kvatojasi, groja… Truputį nuošaliau, atrodo, kažkas nusprendė apsigyventi miške. Tai jaunasis, visad susirūpinęs ir neramus poetas, kurį žino visi kaimo gyventojai. Tačiau dabar jaunas vyras, kybo ties beprotybės riba. Jaunuolį kamuoja sunki liga, kurios metu jis regi nepaaiškinamas vizijas. Tik mylinčios sesers rūpestis gali jį išgelbėti...

Tai ištrauka iš naujausio šiuolaikinio cirko režisieriaus Roberto Magro (Italija) spektaklio „Vizijos“. Pasirodymą režisierius kūrė kartu su profesionaliais aktoriais bei Alšėnų, Batniavos ir Neveronių seniūnijų gyventojais. Jau šios savaitės pabaigoje įvyks šio pasirodymo premjera, o poeto Vytauto Mačernio kūryba, įgavusi šiuolaikines išraiškos formas, atgims dar kartą ir atsiskleis paslaptingose Kauno rajono vietose. Spektaklis yra dedikuotas būtent šioms seniūnijoms ir jų gyventojams, įkvėpė  jį pasaulinė pandemija, drastiškai apribojusi įprastinį kūrėjo ir žiūrovo ryšį.

Režisierius R. Magro pasižymi netradiciniais kūrybos būdais – vietos gyventojų įtraukimu į spektaklio kūrimą ir atlikimą. Kurdamas „Vizijas“ režisierius domėjosi trijų skirtingų Kauno rajono seniūnijų istorijomis, žymiomis vietomis, svarbiais įvykiais, kurie metaforų būdu atsiskleis spektaklyje. Režisierius nusprendė nagrinėti šį žinomo poeto kūrinį, ir, pasitelkus šiuolaikinio cirko, šokio, teatro, muzikos kalbas, atskleisti metaforas ir simbolius slypinčius poeto kūryboje, jas papildant vietinėmis istorijomis.

Mačernio „Vizijų“ pristatymui pasirinktos netikėtos ir atviros vietovės, o patys spektakliai vyks vėlų vakarą, taip atspindint ir išreiškiant giliausius, žmogaus viduje vykstančius procesus.

Magro spektaklis Lietuvoje – nebe pirmas jo darbas. Prieš pusantrų metų šis kūrėjas dirbo su Kauno rajono Linksmakalnio bendruomenės gyventojais: vaikais, jaunimu, senjorais ir sukūrė daug gerų emocijų sukėlusį spektaklį „Radijo angelai“.

Spektaklis „Vizijos“ bus rodomoas gegužės 15d. Alšėnų seniūnijoje, 22d. Neveronių seniūnijoje, 29d.

Batniavos seniūnijoje, kiekvienoje senūnijoje po tris kartus vėlų vakarą : 21, 22 ir 23h.

Dėl galiojančių karantino taisyklių į spektaklius būtina registruotis.

21:00 val

22:00 val

23:00 val

 

Nuotr. autorius A. Aleksandravičius


Bienalėje Drezdene jūriniame konteineryje kursianti G.Gervickaitė: pagrindinė mano instaliacijos idėja – žmogus, jo vidus, jausmai

Šiemet liepą startuosiančioje ir iki spalio veiksiančioje „OSTRALE Biennale O21“ Drezdene (Vokietija) dalyvaus 11 menininkų iš Lietuvos. Apie tai panešta penktadienį spaudos konferencijos metu. Ši bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų. Drezdeno šiuolaikinio meno centro organizuojamos bienalės pagrindinė tema prasidėjo klausimu apie kvotą, augimo ribas ir pandemijos kontekste bienalė apsistojo ties pavadinimu „Breathturn“ (kvėpavimo posūkis). Ji apima tokias sąvokas kaip kvota, tikslas, BVP, (nebe)augimas, upės, srautai, srovės. Planuojamos trys pagrindinės tarptautinės bienalės parodos: 2021 metais Drezdene ir 2022 metais – Kaune ir Budapešte. Lietuvai Drezdene atstovaus Aleksas Andriuškevičius, Aurelija Maknytė, Mindaugas Gapševičius, Gabrielė Gervickaitė, Bronė Sofija Gideikaitė, Lukas Eugenijus Kolmogorcevas, Irma Leščinskaitė, Julija Pociūtė, Remis Ščerbauskas, Arturas Valiauga ir Daina Vanagaitė-Belžaikienė.

Kartais mes elgiamės kaip robotai, bet norime pasijusti gyvūnais. Kaip mes galime kvėpuoti ir permąstyti darbą ir malonumą, meną ir pramonę, politiką ir poeziją, kai viskas teka vienas į kitą, tarsi upeliai į upę? Ar visa planeta yra mūsų namai, ar tik mūsų užimti kvadratiniai metrai? Norėdami rasti naujų krypčių ir išvengti aklaviečių, turime kvėpuoti kitaip. Turime pakeisti savo požiūrį ir atkreipti dėmesį į tuos, kurie yra mūsų regėjimo lauko ribose: netinkamus, engiamus ir nežinomus, taip pat biosferas, pastatus ir socialines erdves. Kaip mes sugyvename su žmonėmis, gyvūnais ir sudėtingoje aplinkoje? Kartais atrodo, kad esame pakliuvę į srovę, prieš kurią beprasmiška kovoti, tačiau plaukimas prieš srovę atrodo kaip niekada svarbus, nes neturime tiek laiko, kiek paprastai reikėtų tokiems esminiams kultūros pokyčiams. Meno vaidmuo šiame kontekste yra probleminis: ar jis turėtų būti priemonė ugdyti jautrumą ir empatiją gilesniam šių klausimų supratimui? O gal tai būtų jau meno laisvės apribojimas? Ar menas yra išsivysčiusio pasaulio prabanga, kurią pirmiausia reikėtų panaikinti, kai sumažiname vartojimą ir apribojame materialinius poreikius? O gal priešingai, tai yra svarbiausia priemonė norint išgyventi ir išlaikyti viltį bauginančiame pasaulyje? Į šiuos klausimus menininkai iš viso pasaulio ieškos atsakymų šių metų „OSTRALE Biennale O21“. Viena iš lietuvių menininkų – tarpdisciplininio meno atstovė Gabrielė Gervickaitė – dalyvaus atskirame bienalės projekte, kur iš keturių šalių atrinkti menininkai kurs jūriniuose konteineriuose. G.Gevickaitė atsiliepė į Drezdeno šiuolaikinio meno centro „Ostrale“ ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ paskelbtą atvirą kvietimą.

– Gabriele, esate viena iš menininkų, kurie kurs jūriniuose konteineriuose. Koks tai bus projektas? Kodėl nutarėte sudalyvauti atvirame kvietime?

– Menininkai kartas nuo karto „žvejoja“ pakvietimus. Tai galimybė susitikti naujų žmonių, užmegzti meninius ryšius bei išbandyti save naujoje vietoje. Dalyvausiu bienalės rėmuose rengiamoje menininkų rezidencijoje rugsėjo mėnesį. Ten turėsiu galimybę sukurti meninę instaliaciją jūriniame konteineryje, kuris kartu su kitais (viso bus sukurti keturi skirtingų menininkų iš skirtingų šalių) atkeliaus ir į Kauną 2022 metais (kaip vienas iš Europos kultūros sostinės renginių – aut. past.). Darbai bus sukurti specialiai instaliacijai. Pagrindinė mano instaliacijos idėja – žmogus, jo vidus, jausmai, patirta tam tikra situacija, o konteineris kaip atminties archyvas.

– Esate ir Niujorke inicijuotos tarptautinės virtualios menininkų rezidencijos „UN/MUTE-10002“ dalyvė. Kokia ši patirtis jums pačiai? Ir ar žodžių junginiai „virtuali paroda“, „virtualus renginys“ dar nepradėjo varginti? „OSTRALE Biennale O21“ bus išskirtinė ir tuo, kad bus vienas pirmųjų realių įvykių po ilgo karantino?

– Pirmą kartą dalyvavau virtualioje rezidencijoje. Ir taip, labai įmanoma pavargti nuo virtualios aplinkos. Kita vertus, labiau galime pavargti nuo nežinomybės, kas bus toliau, kaip gyvensime, kokie laukia apribojimai, kada viskas pasidarys laisviau, kada galėsime nevaržomai keliauti ir pan. Manau, kad internetas pasitarnavo sukuriant galimybes pamatyti, pabūti ar apsilankyti ten, kur gal paprastai negalėtum atsirasti dėl tam tikrų priežasčių. Šiuo atveju dėl pandemijos. Ir tai turėtų būti kaip galimybė, o ateityje dar labiau išvystyta sistema, ypač žmonėms, turintiems mažiau galimybių pasiekti nepasiekiamus dalykus. Ši rezidencija buvo inicijuota dėl pandemijos suvaržymų. Buvo pakviesta net dvidešimt menininkų, gyvenančių Niujorko mieste ir Europoje. Mes nepažinojome vieni kitų. Per tris mėnesius dešimt porų sukūrė koloboracinius meno kūrinius. Mano porininkė buvo menininkė Yi Hsuan Lai ir mes iš tikrųjų labai gerai sutarėme. Netikėjau, kad nepažįstant ir niekada nesutikus žmogaus, galima taip „susilipdyti“. Tikrai įspūdinga ir turtinga patirtis. Labai laukiu šios bienalės, labai laukiu susitikimų ir kelionių.

– Apskritai, kuo kitokios yra tokios tarptautinės patirtys, kito pasaulio erdvės?

– Man asmeniškai tai yra galimybė keliauti ir pamatyti naujų dalykų, sutikti įvairius ir įdomius žmones. Tai ir tam tikros nuomonės formavimas, išlaisvėjimas, kai pasidarai tolerantiškesnis kitiems, atlaidesnis sau. Galima gauti daug kūrybinių impulsų. Ir, žinoma, tai galimybė parodyti save, užmegzti kultūrinius ryšius.

– Esate sakiusi: kosminė operacija. Man dirbtuvė yra operacinė, kur pjaustau torsais tampančias lipnias juostas, perdėlioju organus ir kaulus. Nagrinėdama santykį tarp kūno kaip medijos ir chirurgijos proceso kaip performanso, konstruoju kiborgišką organizmą. „Visi žinome Fridos Kahlo istoriją – ji pradėjo kurti po jaunystėje patirtos traumos, kai per autobuso avariją ją pervėrė metalinis strypas ir teko ilgai gulėti lovoje. Negalėdama vaikščioti ji pradėjo tapyti autoportretus žiūrėdama į veidrodį. Visko mokėsi pati. Gabrielę patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimas su specialiais fiksatoriais lydi nuo vaikystės“, – tai citata iš teksto apie jus portale 7md.lt. Kada nutarėte būti menininke ir rinktis šias studijas?

– Nuosekliai kurti kūno tematika pradėjau būdama Vilniaus dailės akademijoje magistrantūros studijose. Kūno atminties archyvas priminė apie turėtas medicinines patirtis. Tai buvo kaip impulsas, paskata pasinaudoti savo asmeniniu išgyvenimu ir jį transformuoti į meno kūrinį. Kurti visada traukė, todėl ir pabandžiau įstoti į Dailės akademiją.

– Vienų ar kitų patirčių savo gyvenime turi kiekvienas, tačiau ne kiekvienas jas „integruoja“ į savo darbą ar kūrybą. Jūs pasirinkote žmogaus ir medicinos santykį. Kodėl?

– Medicininės patirtys man yra labai artimos. Man, kaip kūrėjai, įvairūs kūniški transformaciniai procesai, instrumentai, detalės, formos, spalvos yra labai įdomūs. Pabandžiau su tuo kažką padaryti. Darau lyg šiolei. Šiuo metu mane apskritai domina įvairių kūnų santykiai, situacijos, kaip jie vieni su kitais bendrauja, kas yra stipresnis, kas mažiau galingesnis, o kas daro įtaką. 2021 m. „OSTRALE Biennale O21“ bus pristatoma daugiau nei 140 menininkų iš 34 šalių – Vokietijos, Lietuvos, Kroatijos, Vengrijos, Švedijos, Serbijos, Turkijos, Indijos, Šiaurės Makedonijos, Singapūro, Italijos, Prancūzijos, Togo, Nyderlandų, Rusijos, JAV, Lenkijos, Austrijos, Kinijos, Ukrainos, Slovėnijos, Moldovos, Čekijos, Bulgarijos, Suomijos, Bangladešo, Liuksemburgo, Azerbaidžano, Peru, Kosovo, Airijos, Norvegijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. Gabrielės Gervickaitės asmeninio archyvo


„Kaunas 2022“ ambasadorė Vlada Musvydaitė: visos idėjos gimė iš pajutimo, arba Kaip apeiti Žemės rutulį?

Naudingų žingsnių programėlės, sėkmingo lietuviško startuolio #walk15 kūrėja arba moteris, kuri eidama skrenda. Taip sakoma apie lektorę, žurnalistę, Lietuvos lengvosios atletikos čempionę Vladą Musvydaitę. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi V.Musvydaitė sako, kad ėjimas nėra tik kojų dėliojimas, tačiau ir pažinimas aplink tave esančios aplinkos, kultūros, istorijos. O gal ir savęs paties.

„Mes kiekvienas savyje turime savo kultūrą“

V.Musvydaitės nuomone, tarp kultūros ir ėjimo yra ne viena stipri jungtis. Jų daug. „Kai man gimė idėja kurti šią mobilią aplikaciją, svarbiausia mintis ir buvo: kaip padaryti, kad ėjimas vestų žinių link? Artimiausia tema buvo kultūra. Mes sukūrėme ne vieną kultūrinį maršrutą Lietuvoje ir net užsienyje, kai eidamas gali pamatyti tam tikrą objektą, susipažinti su kultūros istorija. O norėdamas pamatyti, tu iki jo turi ateiti. Kai vaikštai ir tau yra sudaromas tam tikras kultūrinis maršrutas, tarsi patenki į kitą pasaulį, eini ir girdi audiogidą, kuris tau pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu. Dar svarbu, kad taip tu neniokoji pačios gamtos, tau nereikia jokių stendų, rodyklių – viską turi virtualioje platformoje ir eidamas susipažįsti, pavyzdžiui, ir su gatvės menu. Aš tikiu tuo, kad į mūsų gyvenimus, į mūsų vaikų gyvenimus, ypač mokantis istorijos, ateis patirtis mokytis einant, o mokytojai duos užduotis kurti savo kultūrinius maršrutus. Nes mes kiekvienas savyje turime savo kultūrą. Vienoks būtų mano maršrutas, kitoks – kito maršrutas Kaune“, – sakė V.Musvydaitė.

Kaunas asocijuojasi su laime

Kai sulaukė pasiūlymo prisijungti prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos, ilgų svarstymų nebuvo. V.Musvydaitė su būsimos Europos kultūros sostinės komanda jau yra kūrusi bendrus projektus, o kaip tik šiuo metu kauniečiai bei rajono gyventojai kviečiami dalyvauti žingsnių iššūkyje „Nė žingsnio be kultūros“. „Kaunas 2022“ komanda su savo kreizi idėjomis papildė mus, o mes – kaip techniniai partneriai – galėjome jas išpildyti. Man imponuoja vienas pirmųjų mūsų bendrų projektų, kai kartu kūrėme „Laimės maršrutą“. Kaunas man asocijuojasi su laime – su laime vaikščioti, laime pažinti, laime sutikti savo gerus draugus“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasak V.Musvydaitės, sulaukusi pasiūlymo tapti ambasadore ji visų pirma pagalvojo, kad norėtų skleisti žinią, jog apie ėjimą nebūtų galvojama tik kaip apie paprastą vaikščiojimą: „Man pačiai ėjimas visų pirma ėjimas per kultūrą, per susipažinimą, per žinių įgijimą. Sutapo mūsų požiūris, ir nusprendžiau tapti ambasadore.“ Kaunas Vladai – taip pat sporto ir draugystės miestas: „Būdama Kaune visą laiką aplankau savo geriausius draugus – olimpiečių porą Saulių ir Rugilę Binevičius. Šis miestas man taip pat idealus važiuoti dviračiu. Ir dar asmeniniai prisiminimai, žinoma. Stadionas. Kai buvau profesionali sportininkė, Dariaus ir Girėno stadione yra nukritęs ne vienas prakaito lašas.“

Jau nuėjo 710 milijonų žingsnių

Kaip pasakojo V.Musvydaitė, Kaunas laimi visus žingsnių iššūkius ir rekordai priklauso kauniečiams. Itin aktyviai miestas bei rajonas įsijungė į iššūkį „Nė žingsnio be kultūros“. Paskutinius paruošiamuosius žingsnius titulo metams dėliojanti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda pakvietė Kauno miesto ir rajono gyventojus titulo metų link žengti kartu ir dalyvauti žingsnių iššūkyje. Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 20 220 121 žingsnis. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias ar, jei leidžia karantino ribojimai, realias komandas ir eiti už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją. „Tačiau jūs įsivaizduokite! Jei tikslas buvo virš 20 milijonų žingsnių, jau dabar kauniečiai yra nuėję 710 milijonų žingsnių. Tai neįtikėtinas populiarumas“, – kalbėjo V.Musvydaitė.

Į bendruomenes ir komandas susibūrę miesto bei rajono gyventojai taip pat varžosi tarpusavyje, o šiuo metu pirmauja Raudondvaris (Kauno r.). Yra bendruomenių, kurios išsikelia sau tam tikrą ėjimo tikslą: „Tarkime, daugelis įmonių išsikelia tikslą – apeiti visiems kartu aplink Žemės rutulį. Tai yra tik 50 milijonų žingsnių. Ir tai labai veža.“ V.Musvydaitė sako, kad kūrybiškai į ėjimą pažvelgė įvairios įmonės bei organizacijos, kuriančios savo žingsnių iššūkius. Tarp jų – ir kultūros lauko žmonės. „Nacionalinis Kauno dramos teatras sukūrė savo maršrutą, kai tu gali pajusti kultūros dvasią, o jį įgarsino patys aktoriai. Kai tik turėsiu laiko, pati labai noriu jį išbandyti“, – sakė V.Musvydaitė.

Išaugo per dieną nueinamų žingsnių skaičius

Beje, ėjimą dar labiau išpopuliarino ir karantinas, kai eiti pradėjo ir iki šiol to nedarę žmonės. Kai užsivėrė renginių erdvės, miestų savivaldybės, sporto klubai – pasirodė, jog būtent ėjimas, važiavimas dviračiu arba bėgiojimas ir yra tos aktyvaus gyvenimo veiklos, kurioms negalioja griežti suvaržymai

„O ką daugiau veikti? Žmonės rūpinasi savo emocine sveikata, o daugelis psichologų, trenerių, gydytojų rekomendavo būtent ėjimą. Kiek galima būti namie? Manau, kad kiekvienas lietuvis jau aplankė aplink save esančius visus parkus. Beje, net pagal statistiką galima pasakyti, kad jei prieš karantiną vidutiniškai vienas žmogus per dieną nueidavo po 4000 žingsnių, tai šiuo metu eina po 4500 žingsnių“, – sakė V.Musvydaitė.

Idėja gimė iš pajautimo

Kodėl Lietuvoje taip išpopuliarėjo ne tik ėjimas, tačiau ir žingsnių iššūkiai, o V.Musvydaitės sukurta programėlė yra dažno, mėgstančio aktyvų gyvenimo būdą, mobiliajame telefone?

„Aš nieko nesitikėjau, mano noras buvo sukurti patogų įrankį, kad visos mamos ir tėveliai vaikams galėtų papasakoti kažką daugiau, nei kad čia yra medis ar varlė. Pamenu, kai vieną dieną vaikščiodama su savo vaikais miške, pagalvoju: kodėl nėra tokio „įrankio“, kad galėtum žinoti, kas tavęs laukia einant toliau?“ – kalbėjo V.Musvydaitė. Pavyzdžiui, jei eidamas tam tikru maršrutu galėtum išklausyti informacijos, pasinaudodamas programėle? Taip vaikams ne tik suteiktum aktyvų laisvalaikį, bet ir žinių, supažindintum su aplinka. „Taip man kilo idėja sukurti pirmąjį maršrutą Vilniuje. Vėliau gimė pirmųjų ėjimo varžybų idėja. Buvo nerealu, nes atėjo apie 3 tūkstančiai žmonių. Tai ir buvo #walk15 užuomazga. Tačiau apie pačią programėlę, jos funkcijas aš galvojau ilgai – tai truko apie ketverius metus. Prieš pusantrų metų gimė visiškai atsinaujinusi aplikacija, su naujausiomis funkcijomis. Ir tik prieš pusantrų metų mes pradėjome skaičiuoti vartotojus. Neįtikėtina, tačiau šiandien jų yra 188 tūkstančiai ne tik iš Lietuvos, tačiau ir iš kitų šalių. Visos mano idėjos gimė iš pajautimo, išieškojimo. Matyt, kad tai buvo geras sprendimas“, – kalbėjo V.Musvydaitė.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.


Kaunas išaugo ir yra pasiruošęs įžengti į Europos kultūros sostinės metus

2017 metais, kai Kaunas laimėjo Europos kultūros sostinės titulą, prasidėjo kelionė, žadėjusi iššūkių ir kelio vingių. Tuo pačiu tai sutelkė miesto ir rajono kultūros organizacijas, menininkus, kūrėjus, jaunimą, mikrorajonų ir seniūnijų bendruomenes kartu kurti atvirą, demokratišką, jaukų ir svetingą miestą. Pasirinktas šūkis: „Iš laikinosios į šiuolaikinę!“ visiems byloja apie miestelėnų ambiciją keistis ir keisti. Nuo starto praėjus keleriems metams Kaunas išaugo ir yra pasiruošęs švęsti Europos kultūros sostinės metus. Išaugo stereotipus, kausčiusius miestą, laikinosios sostinės kompleksų, nerimo ir užsidarymo rūbą.

„Nuo pat „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022” programos pradžios sutelkėme dėmesį ne į renginių ar pramogų organizavimą miestiečiams ir rajono gyventojams, bet į jų pačių įtraukimą į kultūros kūrimą. Labiausiai išaugo kultūros suvokimas nuo kūrėjo-žiūrovo įvaizdžio iki miesto ir rajono bendruomenių tapimo kultūros kūrėjais savo aplinkoje. Išaugo ir istorinių įvykių priėmimas: tapome labiau pajėgūs atsigręžti ir į skaudžius praeities įvykius, juos priimti ir apie juos kalbėti. Didžiuojamės įspūdingu būriu savo partneriu – daugiau nei 80 kultūros organizacijų kartu su mūsų komanda dėlioja paskutinius akcentus 2022-ųjų metų programai“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” vadovė Virginija Vitkienė.

Pasak V. Vitkienės, išaugo ir stiprėja architektūros paveldą branginanti bendruomenė. Prie „Kaunas 2022“ prisijungę tuomet dar mokyklos suole esantys jaunuoliai, šiandien jau patys kuria reikšmingus pokyčius mieste. Kaune ir jo rajone užgimusios šventės (Fluxus, Istorijų, ConTempo festivaliai, Dizaino įvykis, Šiuolaikinės seniūnijos) tapo mėgstamomis kauniečių bei rajono gyventojų ir tikrai gyvuos po titulinių metų. Kai kurios miesto šventės, pavyzdžiui, Laimės diena, jau išaugo Kauno ribas ir išplito po visą Lietuvą.

2022-aisiais Kaunas taps geidžiamiausia viso žemyno kultūros kryptimi ir savo lankytojus pasitiks sausio mėnesį vyksiančiu atidarymo renginiu, kuris ir pradės didžiąją Kauno Mitinio Žvėries trilogiją bei atidarys visus metus, dovanosiančius per 300 įvairių kultūros įvykių Kauno mieste ir rajone.

Nuo šiol visas svarbiausias „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” naujienas galima stebėti specialiai sukurtoje interneto svetainėje. „Kaunas 2022” komanda kviečia aktyviai, kartu su artimaisiais bei draugais, laukti kultūros sostinės metų programos, sekti visas naujienas ir dalyvauti.

Ką Kaunas išaugo galima pamatyti čia.


Europos dienos proga jungtinis sveikinimas Lietuvai ir pasauliui: be kultūros nėra demokratijos

Minint Europos dieną, lankytojams atsiveria ES institucijų durys Briuselyje, Liuksemburge ir Strasbūre. Visoje Europoje įvairiausiais renginiais prabylama apie europines vertybes.

Nors šiemet gegužės 9-ąją vieni kitus sveikinti galime tik per ekranus, tai nekliudo džiaugtis, kad Lietuva yra kultūriškai turtinga Europos šeimos dalis,  – jungtiniame sveikinime sako tiek po visą pasaulį pasklidę Lietuvos ambasadoriai,  tiek besidarbuojantieji Lietuvoje.

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje 23 visame pasaulyje išsibarsčiusios Lietuvos  atstovybės siunčia vieningą sveikinimą pasauliui, kuriuo primena, kad be kultūros nėra demokratijos, o be demokratijos nėra įmanoma laisvė.  Linkėjimus Europos dienos proga  siunčia Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Ukrainoje, Belgijoje ir Liuksemburge, Ispanijos Karalystėje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose, Kinijoje, Izraelyje, Turkijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Latvijoje, Rusijoje ir jos Kaliningrado srityje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje įsikūrusių Lietuvos atstovybių vadovai.

Prie sveikinimo pasauliui jungiasi ir Lietuvos Respublikos kultūros ministras Simonas Kairys, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” direktorė Virginija Vitkienė.

Linkėdami didžiuotis, kad esame vieningos Europos šeimos dalis, jie kviečia likti kūrybingais ir primena, kad kitąmet Europos dieną minėti renginiais galėsime ištisus metus Kaune, pavirsiančiame pagrindine žemyno kultūros susitikimo vieta.

Iš visame pasaulyje esančių Lietuvos atstovybių, sostinės ir Kauno atsiųstą sveikinimą galima rasti paspaudus čia.


Tadas Vincaitis-Plūgas – apie piešinius ant sienų: nebūtina išpiešti viso Kauno ir visų kiemų

Kiek piešinių ant sienų jau yra nupiešęs, menininkas Tadas Vincaitis-Plūgas nežino ir pats. Neskaičiuoja. Nes, sako, paklausus, kiek operacijų atliko chirurgas arba kiek automobilių ratų pakeitė jų montuotojas – jie taip pat nežinotų. „Padarai darbą ir atsisveikini su juo“, – sako menininkas. Kaune gimęs ir užaugęs Tadas Vincaitis-Plūgas prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių komandos, prie šio projekto jis jau yra prisidėjęs ir savo darbu. Pernai prieš „Istorijų festivalį“ jo kūrinys pažadino A. Mickevičiaus g. 30 namo sieną. Menininkas nutapė dviejų žydžių – mamos ir dukters – portretus. T.Vincaičio-Plūgo kūrinys inspiruotas tarpukario fotografijos, kurioje yra Rosian Bagriansky su savo mama Gerta, išgyvenusios Holokaustą. Iš nuotraukos nupiešti piešinį ant namo Kauno centre sienos menininkui pasiūlė „Kaunas 2022“, o tada prasidėjo bendras darbas – kaip siena turi atrodyti, kaip šią idėją vizualizuoti: „Tai pavadinčiau prisilietimu prie istorijos, kuri nesinori, kad nueitų užmarštin“, – tada sakė T.Vincaitis-Plūgas. T.Vincaitis-Plūgas taip dirbo ir su „Kaunas 2022“ projektu „Šiuolaikinės seniūnijos“ Karmėlavoje.

Kalbėdamas apie prisijungimą prie „Kaunas 2022“ ambasadorių, menininkas sakė sulaukęs pasiūlymo: „Man šis įvykis malonus – jaučiuosi pagerbtas ir įvertintas. Noriu sustiprinti Kauno – kaip Europos kultūros sostinės pozicijas, nes manau, kad savo srityje esu kompetentingas, turiu nemažai patirties. Manau, kad mano darbai papuoš visą kultūros sostinės renginių ciklą. Kokią idėją atsinešu? Kad piešiniai ant sienų gali būti labai profesionalūs ir noriu būti to pavyzdys, iš kitų reikalauti to paties – aukšto lygio, kokybiško meno, kuris būtų vertas kultūros sostinės vardo.“

Kaip Tadas tapo Plūgu

Ši pravardė, sako menininkas, dar nuo mokyklos laikų. Sovietmečiu jam teko lankytis Vakarų Vokietijoje ir pamatyti šios subkultūros apraiškas. „Tada buvau paauglys. Iš sovietinio lagerio ir pilkos aplinkos išvažiavęs į Vokietiją pamačiau spalvotą, margą ir labai ryškią visuomenę, aplinką ir miestą. Grįžus į Kauną niežtėjo rankos, o piešti mėgau nuo pat mažų dienų“, – pasakojo Tadas. Tada, grįžęs į Lietuvą, jis ant savo fizinio lavinimo aprangos užsirašė žodį „plūgas“. Mat be grafičių, kuriuos matė Vokietijoje, jam įsiminė ir ryški, su įvairiais užrašais ir antsiuvais žmonių apranga. Kodėl būtent plūgas? Konkretaus atsakymo nėra. „Gal kvailoka, bet man tada tai pasirodė normalu.“ Pirmieji bandymai piešti ant sienų buvo dar mokykloje, o baigęs ją Tadas pasirinko architektūros studijas, dirbo architektu, dizaineriu, animatoriumi, o po to susikoncentravo ir nutarė daryti tai, kas labiausiai patinka – piešti ant sienų.

Apie brandą ir architektūrą

Tadas vadinamas šio meno pradininku Lietuvoje, o kiek piešinių jau nupiešė – neskaičiuoja. Lygiai taip pat, kaip chirurgas neskaičiuoja atliktų operacijų, o ratų montuotojas – pakeistų ratų. Arba duonos kepėjas, sako Tadas, irgi neskaičiuoja savo iškeptos duonos. Piešiniai ant sienų ir architektūra tarpusavyje yra labai glaudžiai susiję, o pats piešinys keičia ne tik konkretų pastatą, bet ir aplinką.

„Jei būčiau diktatorius, neleisčiau piešti jaunesniems, nei 30–35 metų žmonėms. Nes tam reikalinga branda. Turi sukaupti didelį bagažą vizualios informacijos, medžiagos iš viso pasaulio, labai domėtis ir pamatyti daug įvairių sprendimų, stilistikų, žanrų ir panašiai. Tada pamatai, kaip profesionaliai ir konceptualiai yra atliekami darbai, supranti, kad labai reikia jausti kontekstą, suvokti architektūrą – kad darbai jos nesudarkytų“, – sako Tadas. Dažnas piešinys atsiranda ant tokio fasado, kur architektas nebuvo numatęs jokio piešinio: „Ir mes su tais darbais darome invaziją. Todėl reikalingas jautrus priėjimas ir pajautimas. Piešiniai turi draugauti su architektūra, bet supraskim ir tai, kad toks pojūtis ateina iš gausybės darbų, patirčių, daugelio metų informacijos kaupimo.“ T.Vincaitis sako, kad labai gerai galima pastebėti, kurie darbai yra profesionalūs, konceptualūs, apgalvoti ir pajausti, o kur – jauno žmogaus kūryba: „Bet tai yra ir priešprieša, prieštaravimas pačiam sau – juk jaunas žmogus nori daryti, kurti, o kur jam tą daryti, jei ne ant sienos, ne čia ir dabar?“

Apie turinį ir neperspaudimą

Tadas save vadina užsakomuoju dailininku, o kas turėtų atsirasti ant sienos, yra ne jo fantazija. Paprastai „muziką užsako“ užsakovas. Menininkas dalyvauja ir įvairiuose festivaliuose, kur kurti galima visiškai laisva forma. Bet tokia laisvė kartais tampa didesniu iššūkiui, nei konkretus užsakomasis darbas. Kai yra konkretumas – yra atspirties taškas, nuo kurio ir galima pradėti ieškoti sprendimų, idėją interpretuoti ir ieškoti formų, kaip ją perteikti. O iš didelės laisvės gali „užbuksuoti“: „Nežinai, nuo ko atsispirti.“ Dar svarbus ir saiko, neperspaudimo momentas. Tarkime, jei vieno pastato nupiešta siena dera prie vietos ir padaro ją išskirtine, aplinkui išpiešus dar penkias – norimo efekto nebus. „Nebūtina išpiešti viso Kauno ir visų kiemų. Reikia kryptingai tai daryti.

Gal būtų tikslinga kokį naują rajoną, kuriame piešiniai ant sienų būtų numatyti architekto?

Jei architektas pasitelktų šį žanrą – galėtų visiškai kompleksiškai atsirasti kvartalas su viena stilistika, žanru, spalviškumu. Kad nesipjautų. Tai turėtų būti ir skoninga, ir labai integralu. Tarkime, atskirame namų kvartalėlyje ant galinių sienų – kur nėra langų – padaryti galeriją po atviru dangum. Visiškai gražiai žiūrėtųsi. Reiktų gerai išdiskutuoti su urbanistais, kaip ir kur, o chaotiško ir impulsyvaus paišymo vengti. Esu baigęs architektūrą ir tokia yra mano subjektyvi nuomonė. Gal jaunas žmogus, kuris nori daug piešti, sakys: ko tu čia gesini nuotaiką ir kūrybą?“

Daugiau menininko darbų galima rasti paspaudus čia.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. autorius – M. Plepys


Kaunas 2022 metais: kultūros taksi, šiuolaikinė Kauno mito trilogija ir planas B

Seimo kultūros komitete pristatyta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa – didieji renginiai, kitos veiklos ir planas B, jei masinius susibūrimus vis dar ribos situacija dėl koronaviruso. Komiteto nariams kilo ne tik su kultūra susijusių, bet ir techninių klausimų. Tarkime, ar Kaune Europos kultūros sostinės metais nepritrūks parkavimo bei nakvynės vietų. Kaunas kartu su Kauno rajonu Europos kultūros sostine taps 2022 metais.

Europos kultūros sostinės programą pristačiusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė kalbėjo apie jau nuveiktus darbus ir apžvelgė 2022 metų Kauno mieste ir Kauno rajone vyksiančius renginius. Europos kultūros sostinės metams Kaunas ir Kauno rajonas ruošiasi nuo 2017 metų – įvyko jau virš 4000 renginių, o šiuo metu finaliniams metams „Kaunas 2022“ ruošiasi kartu su 80 partnerių, kurių kiekvienas dar turi ir partnerius užsienyje. Pasak V.Vitkienės, norima, kad programa būtų matoma ir žinoma visoje Europoje.

Vyks trys didieji renginiai

V.Vitkienė išskyrė kertines programos kryptis – Kauno modernizmo paveldą, atminties programą, dizaino, jaunimo, bendruomenių, kompetencijų kėlimo programas. 2022 metų didieji Europos kultūros sostinės renginiai vadinami šiuolaikine Kauno mito trilogija. Europos kultūros sostinės atidarymas įvyks 2022 metų sausio 22 dieną. Jis pradės Europos kultūros sostinės metų renginių maratoną.

Antrasis didysis renginys – gegužės pabaigoje, jis apims Kauno santakos teritoriją, Naujamiestį ir Laisvės alėją, o trilogiją užbaigs Europos kultūros sostinės uždarymo renginys-spektaklis, kurio metu bus pasirašyta simbolinė sutartis tarp miesto ir jo piliečių. Visi didieji renginiai vyks po tris dienas, o jų programoje – po 40–50 renginių, jų programa bus pristatyta rugsėjo mėnesį. Įvairios veiklos paraleliai vyks ir miesto bei rajono kultūros įstaigose.

„Iš viso per metus vyks virš 400 renginių. Pristatysime didelę parodą, kuri veiks Kauno centriniame pašte. „Istorijų festivaliui“ ruošiama didžiulė kantata su 300 atlikėjų. Ruošiamės litvakų forumui, kuriame bus pasaulio mokslininkų, kultūros atstovų taryba. Apie šį forumą informaciją norime paskleisti kuo plačiau visame pasaulyje ir taip prikviesti kuo daugiau litvakų. Vyks tarptautinis dizaino festivalis, kongresai, parodos, diskusijos. Dar vienas svarbus šios programos „Dizainas laimei“ akcentas – skatinti įstaigas pritaikyti miestą visiems ir kad žmonės, turintys fizinę ar kitą negalią, galėtų patekti į erdves. „Kylantis Kaunas“ jaunimo programos dalyviai 2022 metams organizuoja Europos jaunimo festivalį“, – kalbėjo V.Vitkienė.

Taip pat kuriamas naujasis Kauno mitas, kai 2022 metais pabudęs Mitinis Kauno Žvėris taps simboliu miestui ir rajonui iš laikinosios žengiant į šiuolaikinę sostinę. 2022 metais Kaune bus pristatytos ir žinomų menininkų parodos. Europos kultūros sostinės metais dėmesys bus skiriamas ir Romo Kalantos 50 metų mirties metinėms – vyks paroda ir mokslinė konferencija apie rezistenciją, specialūs sceniniai pastatymai. Šventė pavyksta, kai svečias sotus, turi kur permiegoti ir yra gera programa Pasak V.Vitkienės, Kauno miestas ir rajonas Europos kultūros sostinės programoje dalyvauja lygiomis teisėmis, o renginiai planuojami tiek mieste, tiek rajone, taip pat tiek miestas, tiek ir rajonas finansuoja Europos kultūros sostinės renginių programą. Komiteto nariai domėjosi, kas nutiks, jei renginius ribos situacija dėl koronaviruso ir ar organizatoriai turi planą B.

„Kaip ir visi kultūros organizatoriai, vieno recepto nuo visų aplinkybių neturime. Kiek galime – ruošiamės. Kalbant apie didžiuosius renginius, planuojame iš karto kelis scenarijus. Vienas – masinei auditorijai, bet alternatyviai ruošiame ir planą B. Tai būtų viešos meno instaliacijos, meno kūriniai integruoti parduotuvių ir kitų įstaigų vitrinose ir panašiai – kad žmonės galėtų dalyvauti atidarymo renginyje nesibūriuodami. Kalbant apie visus metų renginius, aplinkybės keičiasi, todėl artėjant kiekvienam renginiui reikės priimti sprendimus“, – sakė „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova.

Pasak Seimo nario Kęstučio Vilkausko, svarbu ir tai, ar Europos kultūros sostinės metais mieste užteks nakvynių, parkavimo vietų, jei čia gausiai lankysis užsienio turistai. Kaip sakė organizatoriai, aktyviai dirbama su savivaldybės įmone „Kaunas IN“, miesto autobusu ir geležinkelio stotimis, oro uostu – siekiant, kad miesto vartai būtų patogūs atvykti.

„Turėsime ir specialią svetingumo programą. Pavyzdžiui, tarpukario buto nuoma, sutartys su pavežėjais. Kursuos ir „Kultūros taksi“ – vairuotojams pasiūlysime gido kursus, o tai leis jiems supažindinti svečius su miestu. Šventė pavyksta tada, kai svečias yra sotus, turi kur permiegoti ir yra gera programa. O ir patys miestiečiai, rajono gyventojai pademonstruos savo svetingumą“, – sakė „Kaunas 2022“ komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. autorius – M. Plepys


„Golvėjus 2020“ perduos titulą Kaunui, Esch-sur-Alzette ir Novi Sadui

„Golvėjus 2020“ su Europos kultūros sostinės titulu atsisveikino balandžio 30 d.   titulas bus perduotas kitiems trims miestams tiesioginės transliacijos metu, šį penktadienį, gegužės 7 d. Kviečiame stebėti Golvėjaus(Airija) ir Rijekos (Kroatija) simbolinį titulo perdavimą Kaunui, Esch-sur-Alzette (Liuksemburgas) ir Novi Sadui (Serbija).

„Dėka kultūrinės programos, laimėjusios Golvėjui 2020 metų Europos kultūros sostinės titulą,  „Golvėjaus 2020“ komandai pavyko įgyvendinti savo viziją ir kurti naujas partnerystes bei darbo būdus. Tai, kad visa tai įgyvendinome, staiga prasidėjus pasaulinei pandemijai, įrodo „Golvėjaus 2020“ komandos ir kultūros partnerių kūrybiškumą bei pasiryžimą dirbti kartu dėl žmonių. Mes patyrėme nuostabių gyvų pasirodymų, parodų ir virtualių renginių džiaugsmą. Dėkoju visiems dalyviams už jų atsidavimą ir darbą. Perduodami titulą 2022 m. Europos kultūros sostinėms, linkiu Kaunui, Esch-sur-Alzette ir Novi Sadui, išties sėkmingų ir įsimintinų metų“, – sako Catherine Martin, turizmo, kultūros, menų, sporto ir medijų ministrė.

Nepaisant iššūkių kupinų metų, „Golvėjus 2020“ vykdė o kultūros sostinės programą visus 2020-uosius metus, o baigė juos 2021 m. balandžio 30d. 12 minučių programa, kurios transliaciją bus galima stebėti, paminės teatro, muzikos, šokio, cirko ir vizualiųjų menų didžiuosius įvykius, vykusius gyvai ir nuotoliu, įtraukiant 600 menininkų ir organizacijų, kurie prisidėjo nuo programos pradžios 2020-aisiais.

„Galimybė padėti įgyvendinti šiuos projektus ir spektaklius, nepaisant pandemijos ir kitų nesėkmių, „Golvėjui 2020“ buvo garbė. Tai tikrai atspindėjo kūrybiškos bendruomenės tvirtumą. Džiaugiamės, galėdami pristatyti kai kuriuos įvykius, ir norėtume padėkoti visiems tiems, kurie padėjo tai įgyvendinti – mūsų kultūros partneriams, kūrybininkams, merui“, – dėkojo Patricia Philbin, „Golvėjus 2020“ vadovė.

Transliacijos metu simbolinį titulą priims 3 naujieji vardo šeimininkai miestai, o kartu su vaizdu skambės specialiai užsakyta kompozitorės Anna Mullarkey muzikos kompozicija.

Ceremonijos transliacijos įrašą galite pamatyti paspaudę šią nuorodą.


Mokytojas R.Aguirre iš JAV: vaikai tiek laiko praleido zoom’uose – sugrįžę į klases, jie turi vėl mokytis būti bendruomenės dalimi

Lektorius Raymundo Aguirre iš JAV jau kurį laiką Lietuvoje moko anglų ir ispanų kalbų. Kiekviename žingsnyje jį lydi žingeidumas pasaulio ir žmonių pažinimui, todėl geriausiais mokytojais jis laiko savo mokinius. Pokalbyje Raymundo dalinasi mintimis apie netikėtumus atvedusius jį į Kauną ir kasdienius mokytojo profesiją lydinčius iššūkius.

– Kaip nusprendėte tapti mokytoju?

– Universitete studijavau kūrybinį rašymą, o kaip gretutinę specialybę – žurnalistiką. Baigęs studijas, kurį laiką dirbau kaip fotožurnalistas ir man tai sekėsi. Rašiau ir mėgavausi tuo ką dariau. Tačiau baigęs mokyklą taip pat labai norėjau keliauti. Sutikau vieną seniai matytą universiteto laikų draugę, kuri papasakojo apie mokytojavimą Korėjoje. Mes buvome baigę tokias pačias studijas, tad mintis mokyti užsienyje man pasirodė labai įdomi. Mačiau tai kaip galimybę keliauti ir iš tiesų pažinti kitą šalį, o ne tik praleisti joje atostogas. Draugės dėka man pavyko nuvykti į Korėją. Ten viskas ir prasidėjo. Korėjoje pradėjau mokytojauti ir man tai labai patiko. Ten sutikau daug puikių žmonių, susiradau gerų draugų, išmokau mokyti ir supratau, kad man labai patinka būti užsienyje. Taigi išmėginau mokytojavimą dar keliose kitose šalyse.

– Esate mokytojavęs Pietų Korėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. O kas atvedė jus į Lietuvą?

– Nuotykiai! Korėjoje sutikau savo žmoną. Kartu daug keliavome. Ji norėjo tęsti studijas ir susikoncentruoti į tai, kuo norėtų užsiimti ilgalaikėje perspektyvoje – kibernetinį saugumą. Lietuva buvo viena tų šalių, kuriose ji galėjo siekti savo tikslų. Iš dar kelių šalių išsirinkome būtent Lietuvą. Sužinojome, kad, palyginus su kitomis vietomis, kuriose esame buvę, Lietuvos istorija labai turtinga. Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo. Mano žmona mėgino patekti į Vilniaus universitetą. Mąstėme: „Kaip šaunu, kad gyvensime Vilniuje“. Aš pradėjau ieškoti darbo Vilniuje, jau buvome radę kur gyventi, kai likus kelioms savaitėms iki persikraustymo, sužinojome, kad mano žmona priimta į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą. Tai buvo šiokia tokia staigmena. Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo. O vos atvykę į Kauną supratome, kad jis kur kas labiau mums tinka, nei Vilnius.

– Papasakokite apie savo mokymo filosofiją. Kokių prieigų ieškote?

– Manau, kad labai svarbu pažinti savo mokinius. Tuomet kur kas paprasčiau suprasti, ko jie nori ir rasti būdus tam pasiekti. Kai pažįsti mokinius, geriau supranti kas juos neramina, trikdo ar domina. Tuomet gali tinkamiau pasiruošti pamokoms. Taip pat gali geriau pastebėti, jei vaikus trikdo kitų vaikų elgesys, pavyzdžiui šnabždesiai arba bendramokslių kabinėjimasis. Tuomet žinai, kaip išvengti susidūrimo arba jį nuraminti. Taip pat žinai, kokių veiklų mokiniai yra kur kas labiau linkę imtis. Žinai, kad kai kurie vaikai mėgsta piešti, kiti – rašyti, ar kad yra vaikų, kuriems labai nepatinka užsirašinėti. Geriau pažinus vaikus, lengviau priimti greitus kasdienius sprendimus klasėje. Negana to, kuo stipresnis mokytoją ir mokinį jungiantis ryšis, tuo labiau mokinys bus linkęs klausyti mokytojo ar imti jo žodžius į širdį.

– Šiuo metu dirbate Kauno „Herojaus“ mokykloje. Kaip kuriate ryšį su savo mokiniais?

– Šnekėdamasis su jais. Tai ne visada sunku. Daugelis vaikų nori pasipasakoti, kas vyksta jų gyvenime. Taip pat ryšį sukurti padeda domėjimasis tuo, kuo domisi jie. Lengva stebėtis, kodėl vaikai nuolat šneka apie „Minecraft“ arba kodėl jiems taip patinka burbulinė arbata ar Dua Lipa. Tačiau taip pat paprasta tai išsiaiškinti patiems. Aš nežinau visko apie „Minecraft“, bet žinau pakankamai, kad galėčiau užtikrintai teigti jog deimantiniai šarvai yra geresni už auksinius. Kodėl tai svarbu? Aš manau, kad norint, jog kiti kreiptų dėmesį į tai ką nori pasakyti, reikia kreipti dėmesį į tai, ką turi pasakyti jie. Be to smagu nustebinti mokinius netikėtais faktais, apie kuriuos jie net nenumanė, kad ką nors žinai.

– Kas mokyme jums patinka labiausiai?

– Pažinti skirtingus žmones. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl išvis to ėmiausi, buvo galimybė keliauti ir susipažinti su žmonėmis. Man patinka pažinti mokinius, kitus mokytojus ir mokinių tėvus. Tai asmeniškiausias būdas pažinti šalį. Būtent iš vaikų sužinojau apie įdomų lietuvišką prietarą apie švilpavimą namuose, su kuriuo nesu susidūręs savo gimtojoje šalyje. Aš didelis švilpautojas. Dažnai švilpaudavau klasėje, kol vaikai manęs nesudrausmino paaiškinę, kad taip prisišauksiu vaiduoklius. Labai įdomu pažinti vaikus. Tačiau juos pažinus – palikti šalį labai skaudu.

– Ką mokyme laikote didžiausiu iššūkiu?

– Manau, kad mokytojams dažnai tenka atlikti ir psichologo vaidmenį. Vaikai, priklausomai nuo savo amžiaus ir emocinės brandos, užduoda sudėtingus, gilius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl yra tiek daug paukščių rūšių, kodėl žolė yra žalia, ir ar egzistuoja dievas? Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau. Vaikuose matau daug liūdesio, sutrikimo, pykčio, impulsyvumo. Žinoma, to vaikuose visada yra, tačiau dabar visa tai kur kas labiau koncentruota. Ir į tai reikia reaguoti, nes to vis daugiau klasėje, nepriklausomai nuo to ar pamokos vyksta Zoom’e ar klasėje. Vaikai tiek daug laiko praleido zoom’uose. Sugrįžę į klases, jie turi iš naujo mokytis būti bendruomenės dalimi. Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau.

– Mokote anglų ir ispanų kalbos. Ar sutinkate, kad kalbų mokymas puiki terpė socialiniam ir emociniam ugdymui?

– Taip, kalbos puikiai tam tinka. Ypač, kai pradedi gilintis į žodžių istoriją. Tai padeda mokiniams šį bei tą paaiškinti. Pavyzdžiui, anglų kalboje žodis „kind“ (liet. geras, draugiškas) kilęs iš žodžio „kin“ reiškiančio šeimą – žmones, kurie tau artimiausi. Taigi „gerumas“ tam tikra prasme yra tai, kas skirta šeimai. Todėl būti geru šiuo metu, kada to ypatingai reikia, daugeliu prasmių padeda susijungti su savo šeima. Nuolat kartoju savo mokiniams, kad net jei kartais jie pyksta ant klasės draugų, sėdinčių šalimais, būtent jie yra jų šeima, tiki jie manimi ar ne. Visada klasėje stengiuosi ugdyti gerumą. Taigi, taip, kalbos gali pakloti pagrindą naudingoms pamokoms apie žmogiškus ryšius.

– Kaip motyvuojate savo mokinius imtis ko nors naujo, ar to, kas jiems nesiseka?

– Tai sudėtingas klausimas. Manau, šiomis dienomis jis svarbesnis nei bet kada anksčiau. Kai kurie vaikai visada bus motyvuoti iš vidaus. O kai kuriems kur kas sunkiau atrasti vidinės motyvacijos. Kartais padeda smagios užduotys. Bet svarbiausia gerai pažinti vaikus, sužinoti, ką daryti jiems įdomu. O tada linksmai pateikti užduotis.

– O kaip motyvuojate save?

– Kaskart, kai matau sužavėtus vaikus – pats užsikrečiu šia nuotaika. Taip pat, kaip ir kiekvienam mokytojui, gera žinoti, kad padėjau vaikams žengti vieną ar du žingsnelius priekin dalyke, kuriame jiems nesiseka. Ir, žinoma, smagu paprasčiausiai gerai leisti laiką vietoje, kurioje esi. Nors mano gyvenime svarbiausią vaidmenį atlieka mokymas, džiaugiuosi galėdamas nuo to šiek tiek atitrūkti ir tiesiog pasimėgauti šalimi, kurioje gyvenu. Lietuvoje radau draugų, kurie neturi nieko bendro su ugdymu. Mėgaujuosi leisdamas laiką su lietuviais, veikdamas lietuviškus dalykus. Man tai labai malonu. Mėgstu pažinti žmones visomis savo spalvomis. O ir – pagaliau – sutikti juos lauke yra nuostabus dalykas.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. autorius – M. Plepys


Stijn Debaille: „Kauno įmonėms siūlome pagalbą įgyvendinant nestandartinius bendrus projektus kartu su dizaineriais“

Kortreiko miestas (Belgija) iš Flandrijos vyriausybės gaus 100 tūkst. eurų, kurie bus skirti vystyti bendradarbiavimą su Kaunu, besiruošiančiu Europos kultūros sostinės titulo metams. 2021 ir 2022 metais kultūros ir dizaino lauko atstovai iš Flandrijos ir Lietuvos sujungs savo pajėgas, taip vieni kitus sustiprindami kultūriniu ir socioekonominiu požiūriu. Šiais metais Kaune bus taikomas ir išmėginamas „Designregio Kortrijk” „5X5®“ metodas taip siekiant padidinti vietos mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumą per prasmingų produktų ir paslaugų bei gero dizaino kūrimą.

Kaune vykdomo projekto ir Flandrijos įmonių rezultatus bus galima išvysti parodoje, kuri taps „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dizaino programos dalimi. Koks tai metodas, kokią vertę miestams kuria partnerystė ir kokie bus meninių interpretacijų rezultatai? Apie tai – pokalbis su organizacijos „Desinregio Kortreijk“ ir projekto „5X5®“ koordinatoriumi Stijn Debaille.

– Kortreiko miestas gaus 100 tūkst. eurų Vyriausybės paramos, kuri skirta bendradarbiavimo su Kaunu vystymui. Kuo tai bus naudinga jūsų miestui ir Kaunui?

– Abu miestai – Kortreikas ir Kaunas – turi savo kūrybiškumo istorijas. Kūrybiškumas Kortreiko regione yra nukreiptas į problemų sprendimus ir verslumą. Kaunas taip pat trykšta kūrybiškumu, miestas ypatingą dėmesį skiria architektūros kokybei, ryšiui su verslumu. Ir, be abejo, Europos kultūros sostinės titulas taps svertu 2022 metais. Mes norime prisidėti prie šios istorijos. Abu miestai susipažino būdami UNESCO kūrybinių miestų tinkle, abu jie – jo nariai. Pažvelgus į praeitį – tai ne atsitiktinumas. O jei pažiūrėsime į ateitį, galime matyti vien tik galimybes naujiems bendriems projektams, kurie svarbūs ir kalbant apie Kortreiko ambicijas laimėti Europos kultūros sostinės titulą 2030 metais. Bendri projektai 2021 ir 2022 metais sustiprins abiejų miestų socialinį-ekonominį ir kultūrinį lygius.

– Ar galite apibūdinti „5X5®“ dizaino programą ir jos metodus?

– Būti vikriems – būtina, jei įmonės nori žengti priekyje šiame besikeičiančiame pasaulyje. Daugiau nei 10 metų „Designregio Kortrijk“ mokė virš 40 įmonių, kaip tapti paslankiems, naudojantis „5X5®“ inovacijų programa, įgyvendinant nestandartinius bendrus projektus su dizaineriais, integruojant dizaino mąstymą įmonėje. Dalijimasis patirtimi veda prie sinergijos, arba vienas plius vienas būna trys. „5X5®“ sujungia penkias mažas ar vidutinio dydžio įmones su dizaineriu komanda. Jos naudojasi išbandytu, detaliu planu, kad sukurtų ir reklamuotų produktą ar paslaugą.

– Kokios projekto naudos kompanijoms? Dizaineriams, organizacijoms?

– Įmonė įdiegia dizaino mąstymo metodus labai praktiniu būdu. Įtraukiami visi – nuo generalinio direktoriaus iki paprastų darbuotojų. „5X5®“ suteikia jiems saugią aplinką diegiant naujoves, pasitelkiant išorinius ekspertus. Dizaineriai į potencialių klientų grupę patenka gerokai lengviau. Įmonės, supratusios projekto tikslą, skatina inovacijas regione.

– Su kokiais sunkumais susiduriate, organizuodami tokį projektą? Kokie sunkumai iškyla įmonėms?

– Inovacijos reikalauja metodiškumo. Pirmiausia tai reikia įtraukti į dienotvarkę prie kitų svarbių kasdienių darbų. Kas geriausias partneris, kuris padėtų kurti inovacijas? Kokia yra tikroji problema? Ko imsimės toliau? Kada reikia sustoti? Ir kaip užtikrinti, kad klientai pamatytų, jog aš turiu pasiūlyti kažką naujo? Ši inovacijų programa panaikina baimes, nes mes esame tam, kad padėtume.

– Kaip jūs, kaip organizatorius matote šio projekto ateitį? Kaip planuojate plėtrą?

– Mes šią programą Kortreike vykdome jau daugiau nei 10 metų, nuo 2017 metų, esame UNESCO kūrybinių miestų tinklo nariai. Esame laimingi, galėdami pasidalinti savo patirtimi su kitais pasaulio miestais ir padėti jiems didinti inovacijų augimą mažose ir vidutinio dydžio įmonėse. Dirbome daugiau nei su 40 įmonių. Tai buvo nauji produktai, naujos paslaugos. Kai kurie įsitvirtino rinkoje, kai kurie – ne. Bet kiekvienu atveju įmonės sako, jog daug išmoko ir šias žinias galės pritaikyti ateityje.

– Kas buvo sukurta – paslaugos, produktai?

– Rezultatai labai skirtingi. Baldai, techniniai mechanizmai, skaitmeninės programos. Tai parodo, jog metodiškumas galioja kiekvienoje industrijoje. Programos tikslas – įmonių augimas. Dažnai augimą lemia ir nauja rinka. Pavyzdžiui, daržo priežiūros mechanizmus siūlanti įmonė „Eliet“ dirbo pagal modelį verslas-verslui. Dabar ji taip pat tiekia produktus ir tiesiai privatiems klientams, mažmeninei rinkai.

– Kokie bendri projektai bus vykdomi tarp Kauno ir Kortreiko miestuose per artimiausius kelis metus?

– 2022 spalio mėnesį rezultatus pristatysime parodoje Kaune, taip pat supažindinsime ir su geriausiais Kortreiko miesto programos rezultatais. Kalbant apie bendrus projektus, Kortreiko autobusų stotyje esanti K-TOTEM – trijų dimensijų figūra, kuri buvo sukurta Kortreike 2015 metais bendradarbiaujant 15 įmonių ir dizaino agentūrų. 3,5 metrų aukščio skulptūra atskleidžia vietinių kūrėjų talentą, o kas tris mėnesius vietos grafikos dizaineris ar iliustratorius sukuria skulptūrai naują įvaizdį. „Designregio Kortrijk“ 2021 m. naują K-TOTEM eksportuos į Kauną. Viešojoje erdvėje jis padės geriau atsiskleisti dizainerių talentui ir papildys Europos kultūros sostinės renginių programą. Kiekvienais metais „Designregio Kortrijk“ organizuoja įkvėpimo misiją įvairiems miestams. Jau esame buvę Kopenhagoje, Grace, Nante, Sent Etjene, Taline, Turine, Ciuriche, o 2022 metais tokia įkvėpimo kelionė bus Kaune. Kaunas savo pateiktais pažangaus verslo, viešųjų erdvių, švietimo, architektūros, dizaino ir ryšių mezgimo geraisiais pavyzdžiais įkvėps Flandrijos verslininkus, dizainerius, architektus, miestų planuotojus, politikos formuotojus ir švietimo specialistus. Dalyviai susitiks su Kauno verslininkais.

– Kortreikas 2030 pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Galbūt Kauno gerosios patirtys taps ir jūsų programos dalimi?

– Kol kas dar nėra aišku, ar mes ja tapsime, bet ruošiamės. Tikimės daug išmokti iš jūsų ir tapti ilgalaikiais partneriais.

– Jūsų nuomone, kuo svarbus yra toks kultūrinis bendradarbiavimas?

– Tai dalijimasis praktika ir mokymasis vienas iš kito.

– Jūsų nuomone, ar kokybiško viešųjų erdvių dizaino paklausa ateityje didės? Kokių permainų tai atneša miestui?

– Kokybiškas viešų vietų dizainas prisideda prie žmonių laimės. Mūsų atsakomybė yra investuoti į gerą dizainą ir kurti jį.

Kiekvienas miestas turi savo ypatybes. Pavyzdžiui, Kortreike yra Leie upė, kuri teka pro miestą. Aplink upę yra suprojektuotos labai gražias viešosios erdvės šeimoms. Siūlau ir jums pas mus apsilankyti.

Į šį projektą kviečiamos jungtis ir įmonės. Planuojate į rinką paleisti naujus produktus ar paslaugas? Ieškote įkvėpimo, kaip nustebinti savo verslo ar veiklos sektorių naujovėmis? O gal jūsų verslas ar veikla nukentėjo nuo pandemijos ir ieškote naujo postūmio, išeinant iš sąstingio? Flandrijos vyriausybė ir Kaunas 2022 suteikia unikalią galimybę. Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Kauno skyrius kartu su Flandrijos (Belgija) partneriais “Designregio Kortrijk” ir Kaunas 2022 kviečia įmones bei organizacijas pasinaudoti unikalia galimybe vienerius metus dirbant kartu su dizaineriais vystyti naujus ir tobulinti jau esamus produktus, paslaugas ar procesus.

Atvirą kvietimą galite rasti paspaudę čia.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. autorius – A. Aleksandravičius