Cerebriniu paralyžiumi sergantį sūnų auginanti Anastasija: „Dalyvavimas ėjimo varžybose man leido kitomis akimis pamatyti sūnų“

„Aš visada sakau, kad ėjimo laikas – tai laikas su savimi“, – sako Anastasija Rein. Moteris dažnai žingsniuoja ne viena, o kartu su savo dešimtmečiu sūnumi Oskaru. Berniukas serga cerebriniu paralyžiumi, o po operacijos medikai jam patarė kuo daugiau judėti. Anastasija jau kelerius metus telefone turi ir žingsniavimo programėlę, kuri, kaip sako pati, padeda neaptingti ir nueiti savo užsibrėžtą žingsnių skaičių.Read more


„Kaunas 2022“ ambasadorė Rūta MUR: „Esu drovi ir mane atrakinti reikia nemažai laiko“

Muzikos kūrėja ir atlikėja Rūta MUR muziką kurti padėjo 2015 metais, o šiandien jau džiaugiasi vis augančiu matomumu. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi Rūta, kalbėdama apie Kauno viziją, sako pasitikinti Kaunu ir jo žmonių sprendimais. „Tegu jis būna toks, koks nori būti. Lietuvos širdžiai suklysti neįmanoma. Tikiuosi prisidėti prie jo žydėjimo savo pasirodymais ir galbūt net tapti jo gyventoja ne tik vasarai. Tebūnie tai mano besąlygiškos meilės Kaunui prisipažinimas“, – sako atlikėja. Read more


„MagiC Carpets Landed“: stebuklingi kilimai nusileis Kaune

Kauno bienalė ir keturiolika Kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių džiaugiasi galėdami pranešti, kad tarptautinė paroda „MagiC Carpets Landed“ vyks 2021 m. lapkričio 5 – 2022 m. sausio 23 dienomis Kaune. Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.

Read more


Naujoji Kauno legenda

Šiuolaikinio kauniečio jau seniai nebešildo vien nostalgiški prisiminimai iš tarpukario istorijos. Kaunas išaugo! Iš pasimetusio jaunuolio į subrendusį suaugusįjį. Iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę. Iš kadais gaubusių stereotipų į įdomų, gyvą, kultūros ir valstybingumo idėjų pilną miestą. „Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia esantys ir šia idėja tikintys žmonės“, – sako kitąmet šalies kultūros padangę sudrebinsiančio projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatorė ir vadovė Virginija Vitkienė.

– Virginija, projektas „Kaunas 2022“ gimė jūsų iniciatyva. Prisiminkime, kaip ir nuo ko tada, 2015-aisiais, viskas prasidėjo?

– Prasidėjo viskas natūraliai, nuo diskusijų ir didelio noro, kad mums visiems gyventi savo mieste būtų gera. Norėjome būti laimingi, o tai įmanoma tik supamiems laimingų žmonių. Iki 2015 metų, kai buvo pradėta faktiškai rengtis Europos kultūros sostinės programai, Kaunas buvo akivaizdžiame sąstingyje, miestą buvo užgulęs pesimizmas, nuobodulys, tam tikras abejingumas. Be to, miestas sirgo amnezija ir sunkiai rodė pastangas sveikti... Užuot savo talentais gerinę miesto mikroklimatą, daugybė žmonių, ypač jaunų, jį paliko. Per nepriklausomybės laikotarpį Kaunas buvo netekęs ketvirtadalio gyventojų! Bet mes, tie, kuriems dėl šito skaudėjo (kartais labai aštriai), matėme miesto potencialą, istorinę patirtį, unikalią architektūrą ir urbanistiką, intelektualines galias. Miestas turėjo viską, kad būtų įdomus ne tik saviškiams, bet ir visai Lietuvai, Europai ir pasauliui! Tik buvo aišku – tuos pasakojimus, istorijas ir patį miestą reikia pažadinti. Tapti Europos kultūros sostine, kas lygu pasitelkus kultūrą savo rankomis ir širdimis sukurti pokytį, kaip nuoširdžiai atrodė ir tebeatrodo, ‒ neišvengiamybė, likimas, būtinybė.

– Sakoma, kad kiekvienas pasaulio miestas turi savo žodį. Kaip jūs apibūdintumėte Kauno tapatybę? Ką šis miestas turi išskirtinio?

– Kaunas per daug įvairus, kad jam užtektų vieno žodžio. Iš mano (kultūrinio) burbulo žiūrint, šiuo metu dominuojantis žodis yra „bendruomeniškumas“, jį suprantu kaip sudėtinį, iš „bendrystės“ ir „meno“. Be to, esu girdėjusi, kad kiekvienas tikras miestas turi turėti savo legendą – gyventojus vienijantį pasakojimą. Dažniausiai legendos atkeliauja iš senų senovės. Tačiau mes Kaune darome gana neįprastą, bent man iki šiol negirdėtą dalyką – kuriame naująją miesto legendą. Ir kuriame ne vien sau – kviečiame visus Lietuvos žmones ir europiečius 2022-aisiais ją išgyventi Didžiojoje Kauno trilogijoje, kuri vyks tris savaitgalius: 2022 m. sausio 20–23 d., gegužės 20–22 d. ir lapkričio 25–27 d.

– Kadaise Kaunas buvo tam tikrame sąstingyje, tačiau šiandien matome, į kokį modernų, gyvą, įdomų miestą jis išaugo. Kas jį iš laikinosios sostinės padėjo užauginti į šiuolaikinę kultūros sostinę?

– Mane trikdė, kad Kaunas pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos kontekste buvo joks, o Europoje tokį miestą retai kas išvis buvo girdėjęs. Europos kultūros sostinės projektas iš esmės yra edukacinis, pokyčio projektas. Pasirengimui miestai turi ketverius‒penkerius metus. Mes juos naudojame miesto potencialui išryškinti. Visų pirma, pasitelkdami kultūrą kuriame emocinius saitus miesto ir rajono gyventojų savimonėje, o tada natūraliai keičiasi ir regiono įvaizdis Lietuvoje. Kai mums įdomi mūsų aplinka, kaimynystė, mes patys – tuomet būname įdomūs ir kitiems. Na, o kur dar Kauno modernizmo architektūros potencialas! Jau dabar inicijuotais tarptautiniais projektais Europoje keliame didžiulį susidomėjimą. Iki 2022-ųjų, Europos kultūros sostinės titulo metų ir per juos, modernizmo pastatuose vyks daugiau kaip 365 meno ir kultūros renginiai. Tad kitąmet susiplanavę kelionę į Kauną būtinai ieškokite specialiųjų „Modernizmo ateičiai“ skirtų maršrutų ir patys galėsite pasivaikščioti kiemais ir aplankyti modernistinius interjerus ‒ kaip Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ veikėjai.

Atminties tema inicijavome Istorijų festivalį, kuriame prisimename ir naujai įvertiname daugiatautį ir daugiakultūrį miestą. O juk visai neseniai galvojome, kad Kaunas visada buvo lietuviškiausias Lietuvos miestas! Deja, jis toks tapo labai žiauriomis aplinkybėmis, kurių nevalia pamiršti, apie kurias turime kalbėtis, kad jos neturėtų nė menkiausio šanso pasikartoti. Kauniečiams padedame atrasti jų bendramiestiečius Emmanuelį Leviną, Leą Goldberg, daugybę kitų Kauną kūrusių žydų, lenkų, rusų, vokiečių, lenkų asmenybių. Tad miesto pokytį, apie kurį klausiate, paskatino atminties sužadinimas, domėjimasis savo aplinka, istorija, kaimynais. Galima sakyti, kultūros sektorius kartu su Kauno ir Kauno rajono gyventojais mokosi būti svetingi savo vietos ir kultūros ekspertai.

„Kaunas 2022“ šūkis „iš laikinosios į šiuolaikinę“ ir yra nuoroda į užaugimą, tapimą suaugusiais. Ne todėl, kad nevertintume Kauno kaip laikinosios sostinės periodo. Atvirkščiai ‒ miesto tapatybei tai buvo ypatingas laikotarpis, padėjęs Rusijos imperijos pakraščio gynybiniam miestui tapti moderniu Europos miestu, pilnu kultūros ir valstybingumo idėjų. Tačiau šiandieniniam Kaunui ir kauniečiui nebeužtenka vien nostalgiškos tarpukarinio Kauno adoracijos. Šiandienos žmonės, kultūros įstaigos, savivalda, mokyklos, universitetai irgi yra labai įdomūs. Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia gyvenantys žmonės. Panašu, kad tuo pamažu patikime ne tik mes. Tačiau pradedame nuo savęs.

2022-aisiais Kaunas visą šalį nustebins daugiau nei 400 renginių, dar daugiau įvairių veiklų. Papasakokite apie pačius įspūdingiausius laukiamus momentus.

– Kaip jau užsiminiau, Europos kultūros sostinės programą pradėsime pirmąja Didžiosios mitinės Kauno trilogijos dalimi – miesto saugotojo (Kauno Mitinio Žvėries) ir paties miesto žadinimu. Šalia specialiosios lauko programos Kauno rajono gyvenvietėse ir Kauno miesto naujamiesčio teritorijoje (nuo Žalgirio arenos iki Prisikėlimo bažnyčios), atidarymo metu jau veiks parodos galerijose ir muziejuose.

Metus atidarysime modernizmo architektūrai dedikuota tarptautine paroda „Modernizmas 360/365“. Specialią programą Europos kultūros sostinės atidarymo svečiams pasiūlys 13-oji Kauno bienalė ir šios organizacijos kuruojama kita tarptautinė paroda „Magic Carpets Landed“. „Meno parko“ galerija ir Šiuolaikinio meno centras pristatys dar kelias itin ryškių menininkų vizualiojo meno parodas. MO muziejus kartu su Kauno miesto muziejumi kuria Kauno ir Vilniaus santykių stereotipus analizuojančią parodą, kuri veiks ir Vilniuje, ir Kaune. Naujus spektaklius stato visa galybė Kaune veikiančių teatrų. Šalia kauniečiams jau keletą metų žinomų festivalių, tokių kaip Laimės diena, Fluxus festivalis, Istorijų festivalis, Dizaino festivalis, Landšafto dizaino festivalis ir ConTempo šiuolaikinių scenos menų festivalis, startuos ir Literatūros savaitė, Europos jaunimo festivalis, Optimizmo muzikos festivalis modernizmo architektūros pastatuose ir kiti. Kartu su litvakų menininkais Philipu Milleriu ir Jenny Kagan kuriame Kauno kantatą – muzikinį chorinį kūrinį Kauno tautinių mažumų atminties tema.

Programa yra gausi ir turininga, o pagrindinių grandų vardus, kuriuos kol kas nutylime, ir visą 2022-ųjų programą paskelbsime 2021 m. rugsėjį vyksiančiame Europos kultūros sostinės forume. Nutylėjimą lemia ir pandemijos aplinkybės, verčiančios rengtis keliems scenarijams. Turime planus A ir B, o kai kuriems projektams ir C ‒ priklausomai nuo metų laiko ir galimų epidemiologinių aplinkybių svyravimo.

Tačiau galiu patikinti – stiprią, įdomią, prasmingą programą kuriame ir visos Lietuvos gyventojams, ir kaimyninių šalių kultūros turistams. Tad kviečiame pasirinkti Kauną savo laisvalaikio tikslu ištisus 2022-uosius. Juk net 75 % Lietuvos gyventojų gali pasiekti Kauną automobiliu vos per vieną valandą! Renginių kalendorių dėliojame taip, kad kiekvieną 2022-ųjų savaitgalį vyktų atidarymai, premjeros, festivaliai ‒ kiekvieną šių metų dieną lauktų didesnė kultūros pasiūla, nei įmanoma aprėpti.

Virginija, pakalbėkime apie ateitį. Kaip manote, kokios įtakos Kaunui turės šis didžiulio masto projektas? Apskritai, kokių pokyčių šiame mieste tikitės artimiausiais metais?

– Didžiausią motyvaciją šiam įtemptam darbui teikia tai, kad Kaune ir Kauno rajone jau įvyko labai daug ilgalaikių pokyčių! Pirmiausia, kultūros organizacijos pradėjo tinklintis, naudotis viena kitos žiniomis, resursais, dalintis idėjomis, daugelis jų pirmą kartą pradėjo dirbti tarptautiškai, kurti bendrus spektaklius ar parodas. Be to, daugiau atvirumo atsirado ne tik kultūros sektoriaus viduje. Išmokome atsiverti bendruomenėms ir kurti su vietos gyventojais, jų teritorijoje ir apie juos. Daugybė menininkų įgyvendino savo meno projektus bendruomenėse pirmą kartą, o paskui ir antrą, trečią ‒ nes pajutę emocinę grąžą nebenori sustoti. O juk Lietuvoje bendruomeninio meno praktikos prieš tai buvo itin retos, pavienės.

Bendruomeniškais metodais dirbame ir paveldo srityje, buriame modernizmo turto savininkų ir mylėtojų bendruomenę. Atminties programoje pasakojame tautinių mažumų bendruomenių ir asmenybių istorijas, taip ugdydami daug empatiškesnį miestą.

Jaunimo programos pasiekimai išvis stulbinantys. Per pastaruosius ketverius metus „Kauno iššūkio“ programą baigusių jaunuolių projektų gausa, gylis ir įvairovė pateisino ir net viršijo lūkesčius. Dabar jiems teks atsakomybė įgyvendinti Europos jaunimo festivalį, o organizacinė patirtis bei įgytos pažintys, draugystės tiems žmonėms taps gyvenimo patirtimi.

Šios išaugusios kompetencijos ir pasikeitę veiklos būdai turi išliekamosios vertės. Juk nuo kultūros gyvybingumo priklauso miesto ir regiono įvaizdis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu! Tad Kaunui sėkmingai įgyvendinus šį projektą tikėtina ilgalaikė vietinio ir tarptautinio turizmo augimo perspektyva. O ir kauniečiai, kaip patvirtina kelių pastarųjų metų populiacijos augimo (nebe mažėjimo!) statistika, mieliau liks Kaune, o ne vyks iš jo ieškoti įdomesnių vietų.

 

Teksto autorė Karolina Aleksandravičiūtė, „Lamų slėnis“

Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės


„Kaunas 2022“ ambasadorė J.Arlauskaitė-Jazzu: „Žodžio ir saviraiškos laisvė, žmogaus teisės – žinia, kurią privalau skleisti“

„Kūrybai man reikia vienatvės ir tylos. Tik tada natūraliai išlieju susikaupusias patirtis“, – sako Justė Arlauskaitė-Jazzu. J.Arlauskaitė prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių, o ateidama atsineša ir savo žinią – apie žodžio ir saviraiškos laisvę, žmogaus teises. Mat kultūra yra itin erdvus žodis, savyje talpinantis begalę sluoksnių ir spalvų.Read more


Bendruomenių verslas: kaip iš vienos minties gimsta idėjos apie muilo operą, o Pelėdų kalnas tampa ne tik kalnu

Trečius metus iš eilės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kviečia į kūrybinių ir kultūrinių bendruomenės verslų kūrimo ir plėtros mokymus. Kas yra bendruomenių verslas, kodėl verta jį kurti? Apie tai patirtimi dalijasi ir bendruomenės, jau įžengusios į šio verslo sritį.Read more


„Liuksemburgo akiračiai“: lietuvių fotografijos darbai išskirtinėse Ešo erdvėse

2022 m. Europos kultūros sostinės Kaunas ir Ešas – antrieji pagal dydį Lietuvos ir Liuksemburgo miestai – Liuksemburgo lietuviams dovanoja dvi puikias progas pristatyti Lietuvą ir pasirinktus kūrėjus. Lietuvių bendruomenei išskirtinai rezervuotose centrinėse Ešo erdvėse „Annexe22“ š. m. balandžio 3–10 d. ir birželio 19–26 d. vyksiančias dvejas parodas apjungs humanistinės fotografijos tema.

Žymiojo Antano Sutkaus pasekėjai Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius Liuksemburgo lietuviams vedė seminarą apie humanistinę fotografiją ir surengė virtualias fotodirbtuves. Buvo paskelbtas fotokonkursas, kuriame geriausius Liuksemburgo lietuvių darbus atrinko Liuksemburgo lietuvių bendruomenė, padedama tarptautinės žiuri: „Ešas2022“ kultūros programų direktorės Francoise Poos, Lietuvos Respublikos Garbės konsulo Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje Robert‘o Wagener‘io, iškilaus liuksemburgiečio menininko Serge‘o Ecker‘io ir dviejų minėtų lietuvių fotografų.

Simboliškai 22 atrinkti Liuksemburgo lietuvių (mėgėjų ir profesionalų) darbai bus pristatomi parodoje „Liuksemburgo akiračiai“, kuri š. m. balandžio 3–10 d. papuoš centrines Ešo erdves „Annexe22“. Ja siekiama atkreipti vietinių dėmesį į Ešo partnerį – Kauno miestą. „Liuksemburgo akiračius“ š. m. birželio 19–26 d. vainikuos Artūro Morozovo ir Tado Kazakevičiaus autorinė darbų paroda.

Š. m. gegužės 5 d. Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius lietuviškai nekalbantiems Liuksemburgo gyventojams pakartos seminarą anglų kalba (su sinchroniniu vertimu į prancūzų kalbą) ir visus pakvies vertinimui pateikti savo darbus. Įdomiausios nuotraukos su humanistiniais akcentais virs atvirukais, kurie vėliau bus nemokamai dalijami Eše. Parodos lankytojai bus skatinami atvirukus išsiųsti tiems, kuriems šiuo metu labiausiai reikalingas palaikymas, ypač šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Šį daugiasluoksnį Liuksemburgo lietuvių bendruomenės projektą remia Liuksemburgo kultūros ministerija ir „Ešas2022“.

Daugiau informacijos apie seminarą rasti ir į jį užsiregistruoti galite šiame puslapyje.

 

Tekstą parengė „Ešas – Europos kultūros sostinė 2022“

Stefano Vaccaro nuotr.


Kaunietė Jurgita per mėnesį nuėjo beveik 800 tūkst. žingsnių: „Visiems siūlyčiau eiti“

Laisvalaikį ir jo pasirinkimus itin apribojęs karantinas tapo iššūkiu tiems, kurie be kelionių ir aktyvaus gyvenimo būdo neįsivaizduoja savo kasdienybės. Tuo pačiu – paskatino ieškoti ir alternatyvų. Kaunietei Jurgitai Benaitytei tokia alternatyva tapo kasdienis vaikščiojimas pėsčiomis.Read more


Kauniečiai šventė Laimės dieną: muzika skambėjo pro langus, laimės ieškojo ant stogų, miesto gatves nuspalvino šokėjai

Šeštadienį Kaune švenčiama Laimės diena, sutapusi su muziejų ir galerijų atidarymu. Laimės dienos iššūkiu tapo ir vis dar esantys karantino ribojimai, tačiau organizatoriai į situaciją pažvelgė kūrybiškai: muzika skambėjo pro langus, ant stogų, gatvėse. Švęsti laimę kauniečius pakvietė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda, Kauno miesto savivaldybė ir įvairios kultūros įstaigos.Read more


KTU rektorius E.Valatka – apie svajonę išvažiuoti į Prancūziją, chemiją ir laimę: sėkmė svarbi, bet dažnai ji tėra atsitiktinumas

Kovo 20-ąją sugrįžta Tarptautinė laimės diena, o drauge su ja duris pirmiesiems lankytojams atveria muziejai bei galerijos. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda, Kauno miesto savivaldybė ir kultūros įstaigos kvies prisijungti švenčiant šiemet su Laimės diena sutampantį muziejų ir galerijų atidarymą.

Nors Laimės dienos programa ir renginiai, kaip ir visas dabartinis pasaulis, atsimuša į karantino sienas, tačiau organizatoriai sako, kad ši diena praskaidrins nuotaikas ir įkvėps pavasariui. Laimės dienos išvakarėse – pokalbis su Kauno technologijos universiteto rektoriumi, profesoriumi, chemijos inžinerijos mokslų daktaru Eugenijumi Valatka – apie svajones, laimę, sėkmę ir chemiją. Ir apie tai, kaip Prienų rajone augęs vaikas įgyvendino savo svajonę – studijuoti Paryžiuje.

– Savaitgalį bus minima Tarptautinė laimės diena. Iš kokių dedamųjų yra jūsų laimė?

– Gyvenimas yra tarsi gyvas audinys, nuaustas iš nuolat besikeičiančių situacijų ir jas lydinčių jausmų kaitos, todėl laimės pojūtis atskiram žmogui konkrečioje situacijoje gali būti labai skirtingas. Asmeniškai aš neįsivaizduoju laimės be tokių pamatinių gyvenimo sudedamųjų dalių, kaip šeima, tėvynė, tikėjimas ir kūryba. Kalbant labiau apibendrintai, laimė man visų pirma siejasi su prasmingumu. Jausmas, kad mano buvimas šioje žemėje yra prasmingas, man suteikia ne tik vidinės ramybės kasdieniniuose darbuose, bet ir nuolatinių jėgų ieškant to, kas slepiasi anapus regimų reiškinių horizonto.

– Gimėte Prienų rajone, čia ir mokėtės, augote? Apie ką svajojote, būdamas vaikas, paauglys?

– Tikrai taip, visa vaikystė ir paauglystė prabėgo Sokonių kaime, baigiau Jiezno vidurinę mokyklą. Daugybė laiko praleista gamtoje, todėl man nesvetima kaimo žmogaus pasaulėjauta. Nors ,turiu prisipažinti, kad gerai jaučiuosi ir didmiesčiuose.

Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, svajojau apie daugybę dalykų ir profesijų – norėjau būti ir rašytoju, ir keliautoju, ir istoriku. Gal todėl, kad nuo mažų dienų buvo didžiulis polinkis į knygas. Daug skaičiau, domėjausi. Žavėjo Žiulis Vernas, Aleksandras Diuma, Viktoras Hugo, ir, žinoma, nuotykių knygos apie indėnus. Knygos man, kaimo vaikui, buvo tarsi visai kitas pasaulis. Kartais – kupinas nuotykių, kuriuos, rodos, išgyveni kartu su knygų herojais, kartais – įkvepiantis ieškoti, tyrinėti, atrasti. Ir šiandieną, naujųjų medijų apsuptyje, knygos man išlieka pačiais svarbiausiais vartais į savęs suvokimą ir pasaulio pažinimą.

– Kaip susidomėjote chemija ir kodėl? Kada buvo šio susidomėjimo pradžia?

– Chemija susijusi su daugybe spalvų, su nuolatiniu kitimu. Gyvenant kaime, labai jaučiasi gamtos ritmas, regi nuolat besikeičiančias metų laikų spalvas. Prisimenu žiemas su milžiniškais sniego kalnais, darganotą rudenį ir raudono molio arimus, kintančias medžių lapų spalvas. Tai nebūtinai tiesiogiai chemija, tačiau taip intuityviai sužadinama ne tik grožio pajauta, bet ir smalsumas, noras pažinti. Galiausiai paskutinėje klasėje, kai reikėjo rinktis būsimą profesiją ir galvoti apie ateitį, nusprendžiau mokytis tuomečio Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete, pasirinkau visuomeninio maitinimo specialybę. Tais laikais ši specialybė buvo ypač populiari, reikėjo gerai mokytis norint patekti į šias studijas ir, žinoma, ten buvo reikalinga chemija.

– Galbūt mokykloje turėjote puikią chemijos mokytoją?

– Suprantama, mokytojų įtaka taip pat yra labai didelė. Mano chemijos mokytoja buvo labai stipri asmenybė ir labai gera mokytoja, tad ir su dalyku sunkumų nekilo. Dažnai mintimis su nostalgija grįžtu į savo mokyklą, nes man išties teko laimė turėti puikius Mokytojus.

– Apskritai, jūsų nuomone, kiek mūsų pasirinkimus lemia tai, kas ir kaip mus moko mokykloje?

– Manau, kad daugeliui vaikų tolimesnio gyvenimo pagrindas yra vaikystė, tėvų auklėjimas, vertybių kompasas, požiūris į save ir aplinką, pagarba kitam žmogui ir kitam požiūriui. Mokykla ir universitetas, kaip ugdymo institucijos, suteikia galimybę praplėsti pasaulėžiūrą, gilinti pamatines žinias ir vertybes, įgyti profesines kompetencijas, perimti kitų patirtį. Tačiau pagrindą mes jau atsinešame.

Besąlygiškai priimu Antoine de Saint-Exupéry mintį: visi mes iš vaikystės. Jei jaunas žmogus dar mokykloje sutinka mokytoją, gebantį sudominti ir kantriai paaiškinti naujus, sudėtingus dalykus, tikiu, kad tai vienaip ar kitaip daro didžiulę įtaką tolimesniems pasirinkimams.

– Kaip prasidėjo jūsų studijos, kokios jos buvo?

– Pradėjau studijuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikais, todėl buvau vykusio didžiulio socialinio virsmo liudininkas. Tai buvo nepaprastas, ypatingos atmosferos prisodrintas metas. Kartu man tai buvo magiškas dvasinių ieškojimų ir atradimų laikotarpis. Galiu pasakyti, kad kaip tik tuo metu aš giliai supratau, kad universitetas yra ta erdvė, kuri labiausiai atitinka mano troškimus ir siekius. Pirmiausia todėl, kad man tai yra kūrybinė erdvė, kur žmogus turi vietos saviraiškai ir kūrybai. Kartu tai dvasinė, susitikimo erdvė – čia turiu galimybę susitikti su jaunais ir kuriančiais žmonėmis, taip nuolat atsinaujinant ir pačiam.

– Kaip jus keliai nuvedė į Prancūziją? Apie jus sakoma: vaikas iš Prienų rajono įgyvendino svajonę studijuoti Prancūzijos universitete. Kokia ta istorija?

– Dar vis pamąstau, kodėl. Juokaudamas galiu pasakyti, kad gal tik labai talentingas psichoanalitikas galėtų padėti atsakyti į šį klausimą. Galbūt lemiamos įtakos turėjo daugybė dar vaikystėje perskaitytų prancūzų literatūros kūrinių ar nuolat klausoma Joe Dassin‘as muzika. Bet faktas – nuo pat mažų dienų Prancūzija, ypač Paryžius, buvo mano svajonių kraštas, tiesa, sunkiai pasiekiamas.

Troškau išvažiuoti į ją mokytis ir brandinau šią svajonę savyje. Ir prieš daugiau kaip tris dešimtmečius užgimusi mūsų Nepriklausomybė atvėrė šias galimybes. Žinoma, tuo metu išvykti mokytis į užsienį buvo daug sunkiau negu dabar, nebuvo tiek įvairių programų, pasisekdavo nedaugeliui, bet aš nuoširdžiai tam ruošiausi. Turėjau aiškų tikslą išvykti ir dėl jo nuosekliai ir kantriai dirbau.

O ten praleistą laiką prisimenu kaip išties labai šviesų savo gyvenimo laikotarpį, įdomių patirčių ar istorijų yra tikrai ne viena. Studijų laikas užsienyje leido geriau pažinti save, išgryninti savo norus, savo siekius. Nors jau esu aplankęs nemažai kitų kraštų, tačiau Paryžius man ir toliau išlieka magiška, išskirtinė vieta, tarsi didelė gyvenimo mįslė, kurią norisi įminti.

– Kiek jūsų karjeroje buvo svarbi sėkmė, o kiek – įdėtos pastangos ir darbas? Ar tikite sėkme?

– Sėkmė yra svarbi, tačiau dažniausiai tai tėra atsitiktinumas. Aš linkęs labiau pasikliauti kantriu ir nuosekliu darbu, atvirumu kitiems ir kryptingu ėjimu savo svajonių link. Manau, kad tai tvirtesniais akmenimis grįstas gyvenimo kelias.

– Ir paskutinis klausimas. Pasakykit kaip chemikas: ar egzistuoja tarp žmonių ta paslaptingoji chemija? Ir kaip ją „įžodinti“? O gal tai mitas?

– Manau, kad ji iš tikrųjų egzistuoja ir tai nėra mitas. Juk tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame patyrę tą mistinį jausmą, kai su pirmą kartą sutiktu žmogumi užsimezga ilgalaikis, giluminis tarpusavio ryšys, atsiremiantis į panašias mintis, patirtis, išgyvenimus ar įveiktus sunkumus. Nemanau, kad racionaliai galime paaiškinti ir suvokti tokius fenomenus. Įžodinti, kaip sakote, šią slaptingąją chemiją geriausiai galima per bendrystę, pokalbį, pagarbą ir nuolankumą vienas kitam.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

KTU nuotr.


Privacy Preference Center