Audringa savaitė Kaune: kaip visur spėti ir ką pamatyti festivalyje „Audra“?

Vasara įsibėgėjo, o su ja atidundėjo ne tik įelektrintas dangus, bet ir griausmingi renginiai po atviru dangumi. Vienas didžiausių šią vasarą Lietuvoje vyksiančių – tai šiuolaikinio miesto festivalis Kaune „Audra“. Birželio 29 – liepos 3 dienomis Europos kultūros sostinę užklupsianti „Audra“ — penkių dienų trukmės muzikos ir meno festivalis miesto erdvėse. Renginių kiekis privers suglumti net ir didžiausius gurmanus, tačiau ką daryti, jei norisi spėti visur ir pamatyti geriausius iš geriausių? Festivalio kuratoriai dalinasi savo patarimais, kaip nepasimesti audringame Kaune ir siūlo 10 rekomendacijų, kurių nevalia praleisti festivalio metu.

NR. 10: VAKARAS BRUTALIZMO ŠEDEVRE

Patį pirmąjį festivalio vakarą birželio 29 d. Kauno taksi parkas vienai dienai taps italų elektroninės muzikos kompozitorės Caterinos Barbieri pasirodymo vieta bei išskirtinės audiovizualinės Kamilės Rimkutės, Naurimo Michailiuk, Domo Veriko, Viliaus Smalinsko bei Pauliaus Varonenka „Hiding From The Inside“ instaliacijos erdve. Šis nemokamas renginys įvyks įspūdingame 1978 m. statybos Kauno taksi parke, Vilijampolėje. Šiandien dėl savo itin vaizdingos lokacijos svarstomą nugriauti šį parką, tad tai gali būti pirma ir greičiausiai paskutinė proga jame išvysti kultūrinį renginį. Po atidarymo audiovizualinę instaliaciją bus galima išvysti visas likusias festivalio dienas nuo 14:00 iki 22:00. Sekmadienį – iki 18:00.

NR. 9: BERLYNAS PRIE SOBORO

Visame pasaulyje tarp elektroninės muzikos fanų linksniuojama Berlyno radijo stotis „HÖR“ vienai dienai persikelia į Kauną. Ketvirtadienį (birželio 30 d. nuo 18:00 iki 00:00) šios radijo stoties transliacijos visam pasauliui bus filmuojamos tiesiai iš Mykolo Žilinsko dailės galerijos, įsikūrusios prie pat garsiojo Kauno Soboro. Transliacijos metu galima bus gyvai apsilankius pamatyti arba internete klausytis pačių berlyniečių atrinktų Lietuvos didžėjų pasirodymų – Manfredo, Mario Moretti, Marios Paskevic su Meri Hov, Mamiko Motto ir VHS Library.

NR. 8: MINIMALIZMAS IR JAPONŲ SUTARTINĖS

Tarp muzikos intelektualų ir snobų ši programos dalis – pati laukiamiausia. Tai japonų kompozitorės, perkusininkės ir minimalistinės muzikos pionierės Midori Takada kūrinio „Silent Birds“ pasaulinė premjera. Šis kūrinį kompozitorė jau keletą mėnesių ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devyniaragė“. Kas kartą vis naujas unikalus kūrinys dedikuotas tai šaliai ir pasaulinė jo premjera – tai unikalus kompozitorės braižas. Naujasis kūrinys taipogi niekur prieš tai negirdėtas. Midori Takada jį sukūrė galvodama apie Rusijos agresijos nusikaltimus Ukrainoje. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitekusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys,

kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius. Renginys vyks birželio 30 d., 20 valandą VDU didžiojoje salėje.

NR. 7: DIDYSIS AKORDAS SANTAKOJE

Vienas įspūdingiausių viešų, atvirų ir visiškai nemokamų festivalio renginių. Tai didysis muzikinės dalies uždarymo koncertas įspūdingiausioje Kauno vietoje – Neries ir Nemuno santakoje. Liepos 3 d. nuo 17:00 iki 23:00 valandos čia pasirodys estų repo superžvaigždė Tommy Cash, o jį apšildys post-punk ir alternative stilių muziką grojanti grupė ba., lietuvos R&B muzikos pirmūnas Free Finga bei kaunietiško roko pažibos Flash Voyage.

NR. 6: OKUPUOTA, BET ATVIRA GALERIJA

Festivalio metu trumpam savo duris lankytojams atvers ir prieš dvejus metus rekonstrukcijai uždaryta Mykolo Žilinsko dailės galerija, tapsianti pagrindine festivalio meninių veiklų erdve. Birželio 30-liepos 2 dienomis galerija bus nemokamai atvira visiems nuo 12 iki pat 22 valandos, o liepos 3 – iki 18 valandos. Vienas iš svarbiausių eksponatų – muzikologo, robotų inžinieriaus Moritzo Simono Geisto instaliacija „MR-808“, kurioje pristatoma didžiulė robotizuota būgnų mašina, gyvai programuojama pačių žiūrovų ir leidžianti parodos lankytojams realiuoju metu kurti muziką. Taip pat čia veiks Jurgos Marcinauskaitės instaliacija „(ne) išsakyti. (ne) žodžiai“, menininkės GIA RAM paroda, veiks virtualios realybės VR zona, o liepos 1-ąją vyks Vilniaus miesto šokio teatro Low Air spektaklis „Me two / Savoj Krūvoj“. Bendradarbiaujant su prancūzų VR patirčių platintojais „Diversion Cinema“, į kultūros sostinę bus atvežti trys įtraukiantys filmai – CONSCIOUS EXISTENCE, STRANDS OF MIND ir PEACH GARDEN.

NR. 5: NAKTINIO MIESTO PASAKOJIMAI

M.Žilinsko dailės galerijoje veiksmas vyks ne tik dieną. Du vakarus iš eilės, birželio 29-30 dienomis, ant galerijos fasado išryškės audiofestivalio „Banguoja“ vizualizacijos. Naktinės perklausos metu renginio organizatorius „Nepatogus kinas“ pristatys naktinę audiodokumentikų programą po atviru dangumi. Tarptautinių ir vietos audio menininkų kūrinius lankytojai galės išgirsti originalo kalbomis per belaides ausines.

NR. 4: MEILĖ IR ŠOKIAI ĄŽUOLYNE

Be galo šilta, laukiama ir turbūt vasariškiausia festivalio dalis – tai įspūdingas nemokamas koncertas bei vakarėlis po atviru dangumi šventoje Kauno vietoje – Ąžuolyno parke. Šeštadienį (liepos 2 d. nuo 14:00 iki 22:00) tarp ąžuolų ir žaliuojančios augmenijos išdygusi scena priglaus didžėjų Bradley Zero, Violet ir Gabrielle Kwarteng, bei grupių Planeta Polar, Garbanotas, Esa Afro-Synth Band, The Mauskovic Dance Band ir kitus pasirodymus.

NR. 3: NFT KARŠTLIGĖ AKROPOLYJE

Inovacijos visada yra vienas iš tų dalykų, kurį įaudrina menininkų vaizduotę. Būtent apie tai ir kalbės sekmadienį (liepos 3 d.) prekybos centre „Akropolis“ atidaroma paroda „NFThon: Ateitis“, kuri akcentuos iki šiol neatskleistą kultūros, blokų grandinėmis grindžiamų inovacijų ir tvarumo sintezę, siekiančią įkvėpti naują menininkų, mąstytojų ir atsakingų piliečių kartą.

NR. 2: PILNA ATEITIES IDĖJŲ KOMODA

„Kaunas 2022 - Europos kultūros sostinė“ jaunimo programos projektas KOMODA savo darbą pradėjo nuo idėjos suteikti Kauno ir Lietuvos kūrėjams platformą visuomenei parodyti savo kūrybą. Šiemet šis projektas organizuoja jau antrus metus iš eilės vyksiantį mados renginį, kuriame 14 kylančių dizainerių iš Lietuvos ir užsienio pristatys savo kolekcijas plačiajai Kauno auditorijai. Mados šou įvyks Karo Muziejaus sodelyje liepos 1 dieną, 16 valandą.

NR. 1: PERGALINGOS NAKTYS PERGALĖJE

Visų festivalio įspūdžių aptarimo, svečių susibūrimų ir draugystės židiniu taps dvi naktis truksianti naktinio klubo „Lizdas“ bei reivų „Prisukamas Abrikosas“ organizuojama šokių muzikos programa. Tiek penktadienį, tiek šeštadienį nuo pat 22 valandos buvusioje metalo gamykloje „Pergalė“ užsikursiantis milžiniškas renginys sukvietė bene aktyviausias ir garsiausias elektroninės šokių muzikos žvaigždes: Helena Hauff, Job Jobse, Call Super, Partiboi69, Kittin & The Hacker, LSDXOXO, Hector

Oaks, o juos apšildys visa plejada geriausių vietinių scenos atstovų, tokių kaip Manfredas ar Loranas Vaitkus.

Šie dešimt punktų – tai tik maža dalelė to, ką per visas festivalio „Audra“ dienas bus galima pamatyti Kaune. Visą renginių programą galite rasti čia: https://www.audrafestival.lt

Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai i


Prestižinėje Milano dizaino savaitėje – „Kaunas 2022“ kuruojama paroda

Milano dizaino savaitė – vienas svarbiausių įvykių dizaino pasaulyje. Birželio 7–10 d. vykusiame renginyje tarptautinė publika galėjo susipažinti ir su Baltijos šalių menininkų darbais. „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ kuruojama paroda „The Baltic Vibe“ pristatė 7-ių kūrėjų iš Lietuvos, Estijos bei Latvijos keramikos ir stiklo dizaino objektus.

Niekas nepaneigs, kad tris Baltijos šalis sieja ne tik sienos žemėlapyje, bet ir istorinis paveldas, kolektyvinės atminties gyvumas bei gamtos unikalumas. Natūralu, kad visa tai įkvepia ir vietos menininkus, kurių kūryba, turinti savitą, unikalų braižą, tuo pačiu turi ir bendrų, baltiškų sąlyčio taškų. Juos menininkai atskleidė parodoje „The Baltic Vibe“.

Milano dizaino savaitės ekspozicijų erdvėje „Milano Luiss HUB“ birželio 7-10 dienomis pristatyta paroda sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Iki birželio 30 d. ją bus galima išvysti Lenjane, „Tozzo Atelier“ erdvėje. Apie parodos idėją, lankytojų reakcijas ir Baltijos šalių menininkų panašumus pasakoja „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ ir parodos „The Baltic Vibe“ kuratorė Donata Jutkienė.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip kilo idėja Baltijos šalių kūrėjų darbus pristatyti Milane?

Viskas prasidėjo nuo atsitikinės pažinties su Valentina Kovaļišina – menininke ir aktyvia kultūros lauko veikėja. Nors pati Valentina yra iš Latvijos, jau daug laiko gyvena Italijoje. Taip kilo mintis eksponuoti regiono menininkų darbus Milane. Mūsų tikslas – populiarinti ir pristatyti Baltijos šalių meną.

Parodos anotacijoje rašoma, kad parodoje dėmesys sutelkiamas į Baltijos regiono gamtą ir klasikinius elementus. Ar galite plačiau papasakoti, kokie kūriniai eksponuojami?

Pasirinkome gamtos temą ir pagrindinius elementus – vandenį, žemę, orą ir ugnį. Pagal šią temą buvo atrinktos menininkės bei jų darbai. Baltijos šalių kūryba, ypač taikomasis menas, gali būti labai platus – nuo tekstilės, dvimačių objektų iki stiklo, keramikos ir kitų trimačių mažosios plastikos kūrinių. Nusprendėme, kad šįkart pristatysime stiklo ir keramikos meno objektus. Išsigryninusios idėją, pradėjome ieškoti menininkių. Organiškai gavosi, kad kiekvieną šalį atstovauja dvi menininkės, o prie parodos prisijungė ir latvių architektas.

Kokie lietuviški elementai, temos atsiskleidė menininkų darbuose?

Menininkų kūrybos ieškojimuose, faktūrų dinamikoje atsiskleidė įvairialypis baltiškasis gamtovaizdis, regionui būdingi gamtos reiškiniai, susipinantys su mitologija bei folkloru.

Lietuvą atstovavo dvi menininkės – Laura Rainė ir Monika Gedrimaitė. Tiek viena, tiek kita menininkė kūryboje naudoja organines linijas, formas, susijusias su gamtos elementais.

Monikos darbai organiški, inspiruoti gamtos, bet taip pat persipynę su jos pačios pasaulėjauta, unikalia keramikos technika. Menininkę domina naujos keramikos panaudojimo galimybės: autorė pristato objektus, kurių funkcija nebūtinai susijusi su pirmine paskirtimi, darbams ji suteikia naujas sampratas, įsivaizduojamas funkcijas.

Lauros darbai siejasi su vandens tema, pelkėmis. Tai – viena svarbiausių lietuviško kraštovaizdžio dalių, atsispindinti ir folklore, šalies mitologijoje. Menininkė specialiai šiai parodai sukūrė tris kūrinius iš laisvai formuotos karšto stiklo masės.

Darbus eksponavo 7 menininkai iš Baltijos šalių. Kas vienija šiuos kūrėjus?

Visus menininkus vienija organiškos formos, linijos ir gamtos jausena, motyvų perteikimas. Skaitydama menininkių siųstus aprašymus nustebau – visos kūrėjos labai unikalios, jų meninės raiškos formos ir technikos skiriasi, tačiau jų emocinis fonas, gamtos pajautimas per kūrybą yra tai, kas jas jungia. Į parodą menininkės įsiliejo labai organiškai, papildė viena kitą, o tai padėjo atspindėti bendrą Baltijos šalių kontekstą.

Parodoje eksponuojami ir Latvijos bei Estijos kūrėjų darbai. Sunku paneigti, kad šalys artimos kultūriškai, istoriškai. Ar šios šalys panašios, ar skiriasi savo dizaino, meno tradicija?

Turi ir panašumų, ir skirtumų. Mano nuomone, su Latvija turime daugiau panašumų, bet su estais, kaip ir atstumu, taip ir kūrybos prasme, esame kiek toliau vieni nuo kitų. Visgi šia paroda nesiekėme koncentruotis į skirtumus. Norėjome atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas mus jungia, kuo Baltijos šalys yra įdomios, tačiau ir atskleisti individualios menininkių kūrybos išskirtinumą. Įdomu tai, kad visos menininkės beveik viena kitos nepažinodamos, parodoje eksponuojamuose darbuose organiškai susijungė ir papildė viena kitą.

Jei kalbėtume kiek abstrakčiau, kaip Baltijos šalių kūrėjai atrodo tarptautiniame kontekste? Kuo išskirtiniai mūsų kūrėjai?

Kalbant apie Italiją, Milano dizaino savaitę, Baltijos šalių paroda išsiskyrė ir sulaukė didelio susidomėjimo. Parodą pristatėme du kartus, čia susirinkę žmonės dalyvavo tikslingai, atėjusiems tikrai rūpėjo darbai, jie norėjo pabendrauti su kūrėjais, sužinoti technikos subtilybes, geriau pažinti Baltijos šalių meną, dizainą. Manau, kad susirinkusiai publikai regiono menas buvo ir savotiška naujovė, su kuria jie anksčiau nebuvo susipažinę.

Italija – šalis, kurioje dizainas, menas itin vertinami, šalis turi ne vieną puikų kūrėją. Kaip Lietuvos darbai buvo sutikti, kokį įspūdį paliko? Galbūt girdėjote kokių nors atsiliepimų?

Darbai buvo priimti labai entuziastingai, netgi nutiko viena smagi istorija. Po atidarymo renginio projekto iniciatorė ir vadovė Valentina dalyvavo kitame renginyje. Jame sutiko lietuvį, jai pasiūliusį nueiti į labai įdomią parodą. Kaip galima atspėti, paroda buvo „The Baltic Vibe“.

Taigi, panašu, kad įspūdis buvo teigiamas. Tikimės, kad tai puikus startas Baltijos šalių menininkus pristatyti platesniame kontekste, o užsimezgusi draugystė padės pradžią ir ateities parodoms Italijoje. Smagu, kad parodoje taip pat apsilankė ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Lucio Sarno, Latvijos Respublikos garbės generalinė konsulė Patrizia Signorini. Žmonės domėjosi ne tik darbais, bet ir Europos kultūros sostine, tuo, kas šiemet vyksta Kaune, prašė rekomendacijų, norėjo aplankyti Lietuvą ir ypač Kauną. Džiaugiuosi, kad ši paroda papildė „Dizainas laimei“ programos turinį ir kad turėjome galimybę pristatyti lietuves menininkes tarptautiniame kontekste.


Į Kauną atvykstantys Jono Meko draugai: „Tai, ką jis išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti“

Jono Meko ilgai pristatinėti nereikia – unikalų menininką, režisierių ir poetą Lietuvoje pažįsta visi. Visgi tikrai ne kiekvienas yra girdėjęs, kad Jonas Mekas Niujorke ne tik kūrė filmus, bet ir muzikavo – daugiau nei 20 metų jis praleido koncertuodamas su Niujorko grupėmis, kuriose grodavo ir skaitydavo savo poeziją. „Tai, ką Mekas išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti,“ – teigia kartu muzikavę J. Meko draugai, kurie jau birželio 22 d. atvyksta į Kauno rotušės aikštėje įsikūrusią „Kaunas 2022 vasaros sceną“ ir susirinkusiai publikai žada padovanoti nepamirštamą, Jono Meko įkvėptą pasirodymą.

Niujorke prieš 20 metų susikūrusi grupė „Himalayas“ – unikalus muzikantų judėjimas, dažnai kartu suburdavęs net 100 atlikėjų. Vaikščiodami ir muzikuodami Niujorko gatvėse, jie kurdavo improvizuotus pasirodymus, o grupės atliekama muzika skambėdavo netikėčiausiose miesto vietose. Prie šios grupės pasirodymų prisijungdavo ir Jonas Mekas. Jis dainuodavo arba skaitydavo poeziją, dažnai be jokio išankstinio pasiruošimo.

Kenny Wollesen, Tony Scherr, Jonathon Haffner ir Dalius Naujokaitis – grupės „Himalayas“ nariai, ne vieną dešimtmetį grojantys drauge. Birželio 22 d., kartu su muzikantais Eugenijumi Varkaliu, Giuseppe Zevola, William Shore ir Egle Lukšaite, išskirtinio skambesio jie suteiks J. Meko filmo „Misterijos“ garso takeliui. Apie draugystę su režisieriumi, nepamirštamus muzikinius pasirodymus, Niujorko dvasią ir tai, ką jau visai netrukus išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune, pasakoja muzikantai Dalius ir Jonathon.

Pradėkime nuo pradžių. Jūsų muzikinis kelias – itin įdomus ir unikalus. Grojote kartu su grupe „Himalayas“, kuri susikūrė Niujorke. Ar galite plačiau papasakoti apie šį gyvenimo tarpsnį?

Jonathon: Grupės „Himalayas“ istorija – tikrai įdomi. 2000-aisiais, o ypač 2004 m. Niujorke dėjosi daugybė dalykų. Kaip visuomet grojome įvairiuose klubuose, tačiau ilgainiui supratome, kad norime muzikuoti gatvėse, būti atviresni publikai, atsisakyti atskirties tarp muzikanto ir klausytojų. Užuot įsitaisę vienoje gatvės vietoje, pradėjome muzikuoti judėdami. Gitaros, tūbos, ragai ir net gitarų stiprintuvai būdavo pririšti mums prie nugarų. Kartais mūsų buvo 50, o kartais – 100. Grodami gatvėse jautėmės laisvesni, o prisijungti kvietėme visus norinčius. Maždaug šiuo metu, Antologijos filmų archyve, susitikome ir su Daliumi bei Kenny Wollesen.

Dalius: Sutikau Jonathon Antologijos filmų archyvo rūsyje, čia pirmą kartą kartu repetavome. Jonas Mekas mylėjo mūsų muziką, jis dažnai ateidavo pasiklausyti, kartu dainuoti ar groti. Mano draugystė su Jonu Meku prasidėjo dar 1995 m. Niujorke.

Jonathon: Daliau, galbūt galėtum papasakoti ir apie kitą Jono grupę – „Now we are Here“?

Dalius: Kartą kartu su Jonu Meku buvome pakviesti surengti pasirodymą vienoje galerijoje, tad nusprendėme įkurti kiek mažesnę grupę. Reikėjo grupės pavadinimo, todėl iškart paskambinau Jonui. Jis liepė man palaukti kelias minutes, tačiau perskambino kone iškart – kaip jis pats sakė, vienintelis pavadinimas, kuris jam atėjo į galvą, buvo „Dabar mes esame čia“ („Now We Are Here“). Pasiūliau Jonathon ir kitiems muzikantams prisijungti. „Himalayas“ buvo didelė grupė, o „ Now We are Here“ – daug mažesnė.

Jonas Mekas – talentingas menininkas ir unikali asmenybė. Koks buvo jo indėlis grupėje? Kaip atrodydavo jūsų pasirodymai?

Jonathon: Jonas dažnai prie mūsų prisijungdavo spontaniškai. Kartais jis mus filmuodavo, o prieš pat pasirodymo pabaigą užšokdavo ant scenos. Jis skaitydavo savo poeziją, kuri buvo tokia intensyvi, jog atmosfera primindavo jauseną bažnyčioje. Išties labai sunku žodžiais apibūdinti tai, ką jis išdarinėdavo – kartais netgi filmuodavo pasirodymą būdamas ant scenos kartu su mumis. Tai buvo intensyvu. Kai Jonas užlipdavo ant scenos, muzika įgaudavo naujas spalvas. Pasirodymas tapdavo stipria žinute – jis būdavo pakylėtas į abstraktų, filosofinį lygmenį.

Niujorko meno pasaulio atstovai mus vis dažniau kviesdavo pasirodyti įvairiose galerijose, meno parodų pristatymuose, muziejuose. Tai, kad Jonas Mekas pasirodys su savo grupe, tapo savotiška iš lūpų į lūpas sklindančia naujiena.

Klausantis šių istorijų atrodo, kad improvizacija, netikėtumo faktorius buvo labai svarbūs jūsų kūrybai. Negana to, pasirodymuose neretai grodavote skirtingų kultūrų muziką, lietuviškas sutartines, įtraukdavote teatrinių elementų. Kuo improvizacija jums svarbi?

Jonathon: Manau, kad mes visi, įskaitant Joną Meką, nebuvome linkę ruoštis išankstinio dainų sąrašo. Kartu grojome taip ilgai, kad to tiesiog nebereikėjo. Tai – tarsi pokalbis su geriausiu draugu – temos iš anksto negalvoji.

Dalius: Taip, manau, kad improvizacija mums svarbi. O aš labai myliu lietuviškas sutartines, tai – magiška. Ne sykį jas grojome Niujorke ir netgi buvome subūrę merginų chorą, kuris dainuodavo su Niujorko muzikantais, grojančiais būgnais, gitaromis. Man atrodo, kad klausytojams tai nepaprastai patiko.

Jonathon: Prisimenu, kai pirmą kartą grojome sutartines – tapau nuo jų priklausomas. Jos buvo persipynusios su modernia klasikine muzika, tiesiog hipnotizavo. Kartais nerasdavome sutartines galinčių dainuoti žmonių, tad prie pasirodymų prisijungdavo dainininkai iš Niujorko, Prancūzijos, Latvijos.

Neseniai įkūrėte grupę „Rocket Sci“. Ar tai savotiškas buvusių jūsų grupių „Himalayas“, „Now We Are Here“ tęsinys, o gal kažkas visiškai naujo jūsų kūrybiniame kelyje?

Jonathon: „Rocket Sci“ – grupė sudaryta iš keturių pagrindinių „Himalayas“ narių. Visi čia groja stovėdami, judėdami. Grupę įkūrėme Niujorke pandemijos laikotarpiu, kai viskas buvo uždaryta. Aš ir Kenny vis dar susitikdavome ir grodavome gatvėse, tačiau tai darydavome tik dviese. Galiausiai nusprendėme įrašyti ką nors nauja. Iš vienos pusės – tai nauja grupė su naujais eksperimentais, iš kitos pusės – tai keturi draugai, jau daug metų grojantys kartu.

Lietuvoje grosite jau ne pirmą kartą, esate bendravę su mūsų publika. Kaip jaučiatės čia grodami? Kuo išskirtinis Lietuvos muzikinis gyvenimas?

Dalius: Man patinka groti Lietuvoje, publika – puiki. Panašu, kad klausytojams mes patinkame, darome šaunius dalykus, kurių žmonės dar nematė.

Jonathon: Į Lietuvą sugrįžtu jau 15 metų, kone kasmet čia rengiame koncertus. Tai mano mėgstamiausia Europos šalis, bet klausytojai čia – patys sudėtingiausi. Publika ir atlikėjai Lietuvoje turi kone pankroko mentalitetą – visi yra labai originalūs, parodo tik tai, ką turi pasakyti. Tai šiek tiek baugina pačia geriausia prasme. Kartais mano draugai ar nepažįstamieji negaili komplimentų, o kartais labai atvirai pasako, kad pasirodymas buvo nevykęs. Toks atvirumas – retas mūsų pasaulyje. Groti Lietuvoje – ypatinga patirtis.

Papasakokite, ką išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune. Ar tai bus koncertas, ar kitokio pobūdžio pasirodymas? Ko gali tikėtis susirinkę klausytojai?

Dalius: Pagrindinė pasirodymo dalis – Jono Meko filmas „Misterijos“. Tai – filmas be garso, tad gyvai sukursime jam muzikinį takelį. Po to atliksime „Rocket Sci“ kūrinius. Prie mūsų prisijungs geri Jono Meko draugai – Eugenijus Varkalis, Giuseppe Zevola, William Shore ir Eglė Lukšaitė.

Jonathon: 2012 metais Jonas pristatė savo parodą „Serpentine“ galerijose Londone ir su savo draugais norėjo sugroti parodos atidaryme. Suskridome į Londoną iš viso pasaulio. Tuomet sutikome daugybę muzikantų, su kuriais vėliau ne sykį drauge muzikavome Niujorke ir Vilniuje.

Dalius: Muzika, draugai ir gerai praleistas laikas tapo savotiška tradicija. Tam tikra prasme, Jonas Mekas taip pat bus su mumis – per savo filmą. Jis bus kartu.

Dėkoju jums už pokalbį!

Grupės „Rocket Sci“ ir draugų pasirodymas vyks birželio 22 d. „Kaunas 2022 vasaros scenoje“, 19 val. Visą „Vasaros scenos“ renginių programą galite rasti čia. Pagrindiniai projekto partneriai – „Švyturys nealkoholinis“ ir 15 min.


Eimutis Kvoščiauskas: „Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito“

Kai maždaug prieš pusantrų metų aktorius Eimutis Kvoščiauskas sulaukė kvietimo prisijungti prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“, jis nė nenutuokė, kur ši kelionė nuves jį patį ir kokių naujų patirčių suteiks. Praėjusią savaitę Kauno rajone Kulautuvoje įvyko finalinis projekto renginys – kulautuviečiai su E. Kvoščiausku pristatė bendruomeninį spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“

Jį režisavęs E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o beveik pusantrų metų trukęs kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

Iš Kauno rajono Vilkijos kilęs aktorius sako nudžiugęs dėl to, kad spektaklį Kulautuvoje žiūrėjo ne tik vietos gyventojai. Žiūrovai atvyko iš Vilkijos, Kauno miesto, o prieš premjerą tvyrojęs nerimas galutinai išsisklaidė išgirdus žiūrovų aplodismentus.

– Eimuti, profesionalaus teatro ir bendruomenės spektaklio premjera. Ar skirtis tarp jų didelė?

– Būsena absoliučiai ta pati, kaip ir prieš premjerą teatre. Kai pradėjau dirbti su Kulautuvos bendruomene, iš karto žinojau: mes stengsimės, mes turime išlaikyti kokybę, profesionalumą. Požiūrio, kad „čia ne miestas, o provincija“, „čia ne aktoriai, o tik mėgėjai, todėl bus kaip bus“ nebuvo. Norėjome, kad būtų geras rezultatas. Buvo visko – ir nuotykių, kokie gali nutikti tik profesionaliame teatre, ir jaudulio. Spektaklio išvakarėse medikų pagalbos prireikė vienai pagrindinio vaidmens atlikėjai, o mes meldėmės, kad tik viskas baigtųsi gerai.

Man tai buvo išbandymų laikas, nes pirmą kartą – kaip režisierius – prisiliečiau prie tokio didelio darbo.

– Ar po šitos premjeros nekilo minčių, apie tai, kas yra tas profesionalus aktorius ir kas yra neprofesionalus, kokia tarp jų skirtis? Kaip jums apskritai sekėsi dirbti su Kulautuvos bendruomene?

– Labai daug apie tai galvojau. Esu nemažai kalbėjęs su dėstytojais, kitais aktoriais, kurie statydavo operas ar miuziklus didžiuosiuose teatruose ir ne kartą iš jų girdėjau, kad sunkiausia dirbti su choru – dėl įvairių niuansų. Kulautuvos bendruomenės spektaklyje didžiulį vaidmenį atliko būtent choras. Buvau nustebęs dėl jų požiūrio į darbą, neišgirdau jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų, nebuvo jokio nesusiklabėjimo. Toks pat požiūris – ir visų, kurie vaidino spektaklyje ar dirbo užkulisiuose.

Kartais profesionalūs aktoriai, pavargę nuo savo specialybės, sako: ai, kažkaip praeis. Čia to nebuvo. Manau, atsakymas, ar tu esi profesionalus, ir yra požiūryje į savo darbą.

– Apie ką buvo spektaklis Kulautuvoje, kokia jo siužetinė linija?

– Iš karto klaidžiojome tarp klasikinių medžiagų, o apsistojome ties Kulautuvos legenda, kuri savotiškai turi tam tikrus klasikinės pjesės bruožus, struktūrą. Meilės tema, siužetinė meilės linija yra aktuali visais laikais, tik ji skirtinga. Mes šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

Kulautuvos legenda baigėsi tragiškai, kai karalaitė buvo paversta akmeniu. Diskutuodami kalbėjome ir apie tai, kad daug senųjų mūsų legendų, pasakojimų yra liūdni, net tragiški. Išsigrynino mintis spektaklyje pakeisti legendos pabaigą, nes šiais laikais ji jau nesibaigtų tragiškai, mes pasuktume savo likimą į teigiamą pusę. Juk dabar žmonės yra laisvesni, džiaugiasi gyvenimu, o labai ilgą laiką mes buvome verkianti, dejuojanti, besiskundžianti tauta. Gal tai buvo užprogramuota nuo mažumės, girdint liūdnas pasakas?

Tad kuriant spektaklį išsigrynino ir žinutė, apie kurią iš karto negalvojome. Ji banali, tačiau šiais laikais labai svarbi – kad meilė yra didis dalykas ir ji turi nugalėti. Blogis gali užvaldyti, turint mintyse ir šalia mūsų vykstantį karą, bet jį turi nugalėti gėris. Ši žinutė tarsi užvedė, tonizavo mus pačius.

– Kiek vietos bendruomenės žmonių įsijungė į kūrybinį procesą, vaidino ar kitaip prisidėjo prie spektaklio?

– Ant scenos buvo daugiau nei 20 žmonių, bet daug jų buvo ir už scenos. Tai – kompozitorius,  choreografė, daug kitų žmonių. Nuostabiai dirbo Kulautuvos seniūnijos komanda. Pavyzdžiui, mums nepavyko sprendimas su viena dekoracija, tad ieškojome kito sprendimo. Pamatėme gulinčią metalinę konstrukciją ir sugalvojome panaudoti ją. Tik problema buvo, kad ji – didelė ir apversta beveik aukštyn kojomis. Kulautuvos seniūnija pasirūpino, kad būtų suvirintos papildomos dekoracijos dalys ir ji pastatyta. Kita situacija – ant pušų reikėjo pakabinti langus. Jie taip pat tą padarė. Tą dieną vyko ne tik spektaklis, tačiau ir šventė, kur taip pat savo pasirodymus surengė vietos žmonės, koncertavo mokyklos mokiniai. Manyčiau, kad renginyje – kaip dalyviai – buvo apie 100 žmonių.

– Kaip jūs galvojate, kokią emociją gavo patys žmonės?

– Dar prieš spektaklį guodėme vieni kitus, drąsinome – jei būsime nepatenkinti rezultatu, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet procesas juk buvo labai geras. Bet kai rezultatas pasiteisino, kai sulaukėme gerų atsiliepimų – emocijų buvo daug. Šis spektaklis – tarsi vienkartinis projektas, bet mes norime jį dar kartą parodyti, negalime šio projekto numarinti. Apie tai, kur dar gali būti rodomas spektaklis, kalbėsime kartu su bendruomene.

– Kaip jums pačiam pavyko rasti kalbą su bendruomene?

– Jei nebūtų pavykę – nebūtų ir tokio rezultato. Mes vis kalbame, kaip nenutraukti ryšių ir dėl to labai džiugu. Taip, šis procesas galėjo nuvesti kitu keliu, galėjom, grieždami dantimis, suvaidinti finalinį spektaklį ir išeiti savo keliais. Likti nesusikalbėję. Bet mes susikalbėjome, žmonės tikėjo tuo, ką darome, mumis labai tikėjo ir šio projekto kuratorė.

– Minėjote, kad tai buvo pirmasis didelis darbas, prie kurio prisilietėte kaip režisierius. Tad koks pasirodė režisieriaus drabužis?

– Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito. Susapnavau, kad jau premjera, o mes nebaigę darbo. Buvo momentų, kad norėjosi, kad greičiau būtų finišas. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau suprantu ir vertinu režisieriaus darbą. Pats, dirbdamas teatre ir ne pirmus metus būdamas scenoje, diskutuoju su režisieriais, drįstu paprieštarauti ir panašiai. Dabar puikiai supratau, ką reiškia būti režisieriaus kailyje, už kiek daug dalykų jis yra atsakingas. Ir kad šis darbas – tikrai ne kiekvienam.

– Apibendrintai: kodėl svarbu kurti tokius renginius ne miestų centruose, o seniūnijose, kurios gana dažnai, kalbat apie kultūrą, tapatinamos su popkultūra?  

– Nes reikia, nes svarbu įvairiapusiškumas. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte jame dalyvaujančios seniūnijos turėjo galimybę pasikviesti profesionalų menininką ir kurti kartu su juo. Toks žmogus tarsi sujaukia metus iš metų tekančią upę ir įneša naujų vėjų. Tai yra labai naudinga ir sveika.

Antra mintis, kodėl tai svarbu, man kilo važiuojant iš repeticijos Kulautuvoje ir klausantis LRT radijo. Pats gal būčiau to ir nesuvokęs, bet įstrigo vienas radijo interviu fragmentas, kai buvo kalbinamas iš savo šalies pabėgęs rusų žurnalistas. Jis sakė: jie visi juokiasi iš Putino mokyklos, juokiasi daugelį metų. Dabar žuvusieji kare Rusijos armijos vaikinai yra maždaug 28 metų amžiaus ir jaunesni. Tai yra ta Putino mokykla, kurioje Putinas prilyginamas Leninui, apie jį rašoma knygose, piešiami jo paveikslai, per televiziją rodoma, kaip jis joja ant meškos. Tačiau Rusijos provincija yra visiškai nualinta, žmonės neturi karšto vandens, tualeto ir taip toliau. Bet – svarbiausia – tai žmonės, užaugę absoliučiai be jokios kultūros.

Todėl tai, ką mes darome – skatiname, prisidedame prie žmogaus ugdymo. Kokio amžiaus jis bebūtų. Tai gerai ir dėl to, kad taip mes tvirtiname savo tautą, kultūra daro mus stipresnius ir ne tokius demoniškus, kokia yra ta šalis.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

 

Interviu parengė Jurgita Lieponė
Nuotr.autorius Eitvydas Kinaitis


Nutylėtos miesto istorijos suskambės „Kauno kantatoje“: devyniose scenose pasirodys virš 200 atlikėjų

Kauno miesto sienos gali papasakoti ne vieną istoriją. Kartais jos – džiuginančios ir įkvepiančios, kartais – priverčiančios susimąstyti. Rudenį susidurti su savo žmogiškumu, žvelgti į kito žmogaus veidą ir klausytis mus supančių išgyvenimų kvies „Kauno kantata“ – žiūrovus įtraukianti muzikinė patirtis, sukurta specialiai Kaunui.

Ruduo Europos kultūros sostinėje kvies atversti neretai nutylimus ir skaudžius istorijos puslapius. Liepą prasidėsiantis ir iki pat rudens vidurio vyksiantis „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojamas „Istorijų festivalis“ padės išgirsti daugiataučius Kauno ir jo apylinkių prisiminimus, užmirštas vietos patirtis. Pastarosios prabils ir unikaliame patyriminiame pasirodyme „Kauno kantata“, kuriam menininkai intensyviai ruošiasi jau dabar.

Kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir vizualių sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija) pasiryžo surinkti vietos istorijas – trėmimų, Holokausto, istorinių perversmų ir vingių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose, individualiuose žmonių gyvenimuose. Jų išgirstos istorijos rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje virs Žalgirio arenoje įkurtu muzikos ir video vaizdų labirintu.

Su menininku Philipu Milleriu Kauno gyventojai ir svečiai galėjo susipažinti William Kentridge parodoje „Tai, ko nepamename“, kur skamba kompozitoriaus kūriniai. Išvysti Jenny Kagan kūrybą bus galima nuo rugpjūčio vyksiančioje parodoje „Iš tamsos“. Iš PAR ir Didžiosios Britanijos atvykstantys menininkai Kaune – neatsitiktinai. Abiejų menininkų istorijos vienaip ar kitaip persipynusios su miestu: Jenny Kagan tėvai išgyveno Holokausto įvykius, o Philip Miller protėviai kilę iš Šiaulių. Abu aktyviai bendrauja su vietos menininkais.

„Jenny Kagan ir Philipas Milleris niekuomet neieško lengviausio kelio – jų kūriniai kompleksiški, keliantys iššūkius. Pasirodymo libretui medžiagą jie rinko iš archyvų, asmeninių istorijų ir pasakojimų. Kūrybinis procesas vyksta ne tik su profesionalais, bet ir su mėgėjais. Pasirodyme skambės žinomi lietuvių liaudies muzikos motyvai“, – pasakoja „Kaunas 2022“ prodiuserė Ina Pukelytė.

Gimus pasirodymo idėjai, kūrėjai organizavo kūrybines dirbtuves, kuriose buvo svarstoma apie susitaikymą, žvilgsnį į kitą žmogų, bendradarbiaujama su VDU studentais bei menininkais. Nors dėmesys pasirodyme kryps į sudėtingus miesto istorijos vingius, „Kauno kantata“ taps pretekstu kalbėti apie žmogų bei mažąsias istorijas. Šiame projekte muzika ir dainos – priemonės, padedančios sukurti bendrystę ir užmegzti naują santykį su prieštaringais įvykiais.

„Kauno Kantata“ bus atliekama Žalgirio arenoje. Devynias scenas iš visų pusių sups ekranai, kuriuose bus galima išvysti menininkės Jenny Kagan kuriamus šiuolaikiškus vaizdus. Muzikos ir video vaizdų labirinte žiūrovas galės pats pasirinkti, kokio skambesio ar atlikėjo klausytis, kokį vaizdą žiūrėti. Renginyje išgirsime gyvos ir elektroninės muzikos skambesį. „Kantatoje girdime daugybę balsų. Klausomės giesmių skirtingomis kalbomis ir skirtingose erdvėse. Čia susitikę patiriame harmonijos ir disonanso, kakofonijos ir tylos akimirkas. Ir tokias akimirkas, kai garsas tampa vienu“, – sako kompozitorius Philipas Milleris.

Šis imersinis kūrinys gimė bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos atlikėjais – „Kantatą“ atliks virš 200 žmonių: solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), folklorinių ansamblių „Babadag“, „Ainiai“, „Ratilėlis“ atlikėjai, Kauno simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU studentų styginių kvartetas, VDU choras „Vivere Cantus“, sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, chorai „Cantate Domino“, „Gintaras“, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas. Režisierius – Chrisas Baldwinas (Didžioji Britanija/Bulgarija), dirigentas – Karolis Variakojis.

„Labai džiugu, kad prie „Kauno kantatos“ prisijungs tiek daug skirtingų menininkų ir atlikėjų. Pavyzdžiui, išgirsime ir klezmerių orkestrą iš Seinų (Lenkija), autentiško skambesio suteiksiantį muzikantą Tshegofatso Moeng iš PAR, aktyviai prie renginio prisideda ir su muzikantais dirba dirigentas Karolis Variakojis bei kompozitorius, aranžuotojas Jievaras Jasinskis“, – pasakoja Ina Pukelytė.

Išgirsti ir pamatyti „Kauno Kantatą“ bus galima rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. Žalgirio arenoje. Įsigyti bilietus galima čia.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.


Kultūra keliasi į Kauno rajonus: Dainava ir Šančiai kviečia į festivalius

M. Plepio nuotr.

Kauno mieste vykstančių renginių diapazonas plečiasi – kultūra keliasi ir į mikrorajonus. Aukštaūgių daugiabučių pavėsyje gyventojus budins ir į lauką išlįsti visą vasarą vilios „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ kartu su gyventojais kuriami renginiai. Naujai pažinti, ištyrinėti ir prisijaukinti Kauno mikrorajonus birželį kviečia Dainava ir Šančiai.

Kauno mikrorajonai – daugelio dar neatrastas pasaulis. Miestui švenčiant Europos kultūros sostinės metus, čia vis dažniau skamba muzika, vyksta ekologijos, meno festivaliai ir renginiai. Jau nuo 2018 „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Visą šiltąjį sezoną – nuo pat birželio iki rugsėjo vidurio – gyventojus ir svečius su projektų rezultatais susipažinti kvies Šilainiai, Dainava, Eiguliai, Panemunė, Gričiupis, Žaliakalnis, Vilijampolė, Petrašiūnai ir Aleksotas. Renginiai padės įsitikinti, kad kultūros toli ieškoti nereikia, o mikrorajonuose yra vietos kokybiškam veiksmui.

Vasarvidį kviečia pasitikti Dainavoje – nuo promenados iki senųjų papročių

Birželio 18 dieną, Vasarvidžiui artėjant, Dainava pasitiks senaisiais papročiais, folkloru ir kūrybine laisve persismelkusiu vyksmu. Skaičiuojant valandas iki vidurnakčio, V. Krėvės prospekto kiemais keliaus lietuviškų sutartinių įkvėpta muzikinė promenada, tris savaites kurta 50 profesionalų iš viso pasaulio („Academy of the Unfulfilled“) ir Kauno bendruomenės scenos menų atstovų. Menininkai kelias savaites ruošėsi renginiui dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse bei bendraudami su vietos kūrėjais ir bendruomene. Specialiai renginiui jie netgi mokėsi lietuviškų sutartinių. Anot „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės Godos Kacilevičiūtės, menininkams Dainava pasirodė įdomi ir egzotiška – sužavėjo žali mikrorajono kiemai bei draugiški žmonės. Unikali eisena su teatralizuotomis stotelėmis seks René Daumalio alegorinio romano „A Night of Serious Drinking“ motyvais, pasakojančiais apie neretai kiekvieną aplankantį dvasinį troškulį.

Pastarąjį numalšinus – veiksmas kelsis į Draugystės parką. Čia postindustrinės muzikos garsais, griaudinčiais ritmais bei ugnies ir šviesų žaismu bus pristatyta daugiau nei metus mikrorajono bendruomenės ir profesionalių atlikėjų bei meno kolektyvų kurta misterija. Prie įspūdingo renginio „Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ įgyvendinimo prisidėjo net 200 kauniečių.

„Manau, kad mikrorajonuose svarbu kurti bendruomeniškumą, terpę kultūrai, stiprinti ryšius su kaimynais. Tikiu, kad nebūtina važiuoti į miesto centrą tam, kad nuveiktume ką nors gražaus. Dainava – dainų kraštas, o tuo pačiu – pramoninis rajonas. Pasirodymuose išvysime šias abi Dainavos puses,“ – žada G. Kacilevičiūtė.

REI_SANTOS_CICLO nuotr.

Šančiuose naujai atgims unikalios erdvės

Birželio 23-24 d. veiksmas kelsis į Šančius. Trumpiausią metų naktį netikėtomis spalvomis atsiskleis mažiau žinomos rajono erdvės ir pastatai, kurie pasitiks su muzika, šokiais ir plačiai atvertomis durimis.

„Šančiai – ypatingas rajonas, turtingas savo istoriniu paveldu. Čia gyveno ar savo kūrybos pėdsakus paliko ne vienas žymus žmogus, vietovėje galima rasti modernizmo stiliaus, kitų architektūriškai svarbių pastatų, nuolat atsiveria ir naujos erdvės. Šventėje istorinė rajono dalis pinsis su šiuolaikiškais pasirodymais, instaliacijomis. Festivalis pasiūlys savotišką tradicijos ir naujovių sinergiją“, – teigia Goda Karbonskytė.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Pirmoji stotelė – buvęs parako sandėlis, kuriame jau nuo 2018 m. verda aktyvus kūrybinis gyvenimas. Birželio 23 d. čia pasitiks tautinio meno ansamblio „Ratelinis“ pasirodymas, soprano, elektronikos ir šokio sintezė „Burtažodžiai“, grupių „It Was Us“ ir „Arklio galia“ koncertai. Vidurnaktį, kaip ir pridera trumpiausią vasaros naktį, laukia siurprizas – ugnies skulptūros įžiebimas. Viso renginio metu vyks kūrybinės dirbtuvės, į vidų užklysti vilios instaliacijos, o atsvarą ugniai kurs skulptorius Jomantas Padgurskas, kuris iš ledo pjaustys specialią skulptūrą.

Išlydėjus trumpiausią vasaros naktį, birželio 24 dieną, Šančiuose vyks ekskursijos, įtrauksiančios įvairių skonių smalsuolius. Istorijos entuziastus vilios turas po Kauno tvirtovės statinius, pasivaikščiojime prie Nemuno bus kalbama apie gamtą, paukščius, augalus ir tvarumą, lobių ieškotojai keliaus maršrutu „Nuo barakų iki Parako“, o norintys daugiau iššūkių, galės prisijungti prie ilgametės rajono gyventojos ir žinovės gidės Rolandos vedamos ekskursijos dviračiais. Visi keliai tądien ves į restoraną „Kastytis“, kuris pasitiks autentišku interjeru, to meto muzika, atkurtais restorano užkandžiais ir čia išsaugotais prisiminimais bei istorijomis.

M. Plepio nuotr.

Dar vienas svarbus sustojimas – buvusios kareivinės, birželio 24 d. duris atveriančios kaip renovuota, judri ir menininkų įveiklinta erdvė. Plačiajai visuomenei atsiveriantis pastatas prisistatys kaip „Gyvas namas“, kuriame bus galima pasisemti idėjų ar sudalyvauti ne viename kūrybiniame užsiėmime. Turiningoje programoje – būgnininkų bendruomenės pasirodymas, molio edukacijos, performansas, šokio pasirodymai, koncertas ir kitos veiklos.

„Dainava vyksme. Vasarvidžio burtai“ žiūrovų lauks jau birželio 18 d. Šančių festivalyje sudalyvauti mikrorajono gyventojai ir svečiai kviečiami birželio 23-24 d. Susipažinti su kitais mikrorajonuose vyksiančiais renginiais galima čia.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.


Kauno miesto pakrantėse visą vasarą vyks unikalus socialinis upės žaidimas „Kitam Krante“

„Kitam Krante” – tai visą vasarą truksiantis unikalus bandymas sugrąžinti miesto krantams upių kultūros tėkmę, kuri sustojo praėjusiame amžiuje po šimtmečius trukusios turtingos Kauno uostamiesčio istorijos. Tuo pačiu – tai kvietimas kauniečiams atrasti miesto paupius ne vien kaip rekreacijos oazę, bet prisijaukinti juos per kultūrinį veiksmą – visiems atvirą upių paštą – , kuris suteiktų šalia tekančioms upėms Nemunui ir Neriai naują vaidmenį šiuolaikinio miesto gyvenime.

Daugybę metų Kaunas augo ir vystėsi šalia upių – vos prieš šimtmetį miestas vis dar buvo vienas didžiausių upių uostų visame regione! Čia kasdien aukštyn ir žemyn upe kursuodavo laivai, atplaukdavę iš Mažosios Lietuvos bei Nemuno aukštupio, o miesto pakrantėse galima buvo skaičiuoti dešimtis (ir netgi šimtus!) įvairaus dydžio vandens transporto priemonių: baidokų, vytinių, o vėliau – garlaivių ir motorlaivių. To meto upeiviai į uostamiestį atplukdydavo ne tik prekių, bet ir naujienų, laiškų, neregėtų papročių ir tradicijų. Krante, tuo tarpu, klostėsi unikalus
socialinis gyvenimas, tampriai surištas su upėmis, upeiviais bei jų kultūra. Šalia prekybinių laivų, Nemuną bei Nerį raižė ir mažesni gyventojų laiveliai bei keltai, tarsi tiltai jungę skirtingas upių pakrantes ir šių krantų gyventojus. Upės ir paupiai tais laikais nebuvo rezervuoti rekreacijai, bet veikė kaip pati tikriausia viešoji erdvė, pilna gyvenimo ir veiklos. XIX a. ir XX a. pradžios Kauno gyventojui „išėjimas“ į upę buvo toks pats natūralus ir įprastas reiškinys kaip mums kasdienė kelionė automobiliu ar viešuoju transportu.

Deja, šiandienos Kaune turtinga uostamiesčio atmintis beveik išnykusi ir likusi tik pačių seniausių miesto gyventojų prisiminimuose arba aptariama istorikų tyrimuose. Kartu pamirštos ir su upėmis bei upių krantais surištos ilgametės kauniečių paupių tradicijos. Upės šiandien dažniau skiria, o ne jungia miesto bendruomenes. Nuo 2016 m. veikiančios kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA komanda kviečia visus kauniečius semtis įkvėpimo iš turtingos Kauno uostamiesčio istorijos ir pradėti kurti šiuolaikinio miesto šiuolaikinę upių atmintį, dalyvaujant unikaliame visą vasarą vykstančiame socialiniame upės žaidime „UPYNĖS: Kitam Krante“!

Upės žaidimas „Kitam Krante“ – tai siekis užmegzti dialogą su upe ir kitu krantu bei atkurti kadaise buvusius tamprius paupių bendruomenių diplomatinius ryšius, kuomet gyventojai aktyviai naudojosi upe ir bendravo su kito kranto kaimynais, dažnai lankydavo vieni kitus. Ši krantų interakcija bus kuriama per simbolinį socialinį procesą, panaudojant unikalią upės pašto platformą: visą vasarą kauniečiai galės registruoti savo siuntas kitam krantui, o taip pat gauti siuntas iš kito kranto. Tokiu būdu pati upė taps reikšmingu komunikacijos koridoriumi tarp skirtingų krantų gyventojų. Šie siuntiniai – kiekvieno kauniečio vaizduotės vaisius. Tai galės būti atvirlaiškis arba laiškas, rankdarbis, įdomus radinys, meno kūrinys arba bet koks kitas nepavojingas daiktas, sveriantis ne daugiau kaip 6 kg.

Per vasarą surinkti ir užregistruoti siuntiniai tris rugpjūčio savaitgalius bus plukdomi iš vieno kranto į kitą trijose Kauno lokacijose: Nemune – tarp Šančių ir Jiesios krantų bei tarp Aleksoto ir Centro (Naujamiesčio) krantų, Neryje – tarp Vilijampolės ir Senamiesčio krantų. Šios logistinės pašto operacijos metu visi upės žaidime dalyvavę miestiečiai pateikę savo išsiųstos siuntos įrodymą žymintį kvitą galės iškeisti šį kvitą į siuntinį, atkeliausiantį iš kito kranto.

Upės žaidime „Kitam Krante“ dalyvauti ir siuntas registruoti galima jau dabar! Savo savarankiškai paruoštas siuntas nuo birželio 20 d. kauniečiai galės pristatyti skirtinguose krantuose vyksiančio dirbtuvių ciklo „Laiškai kitam krantui“ metu, kuris tęsis birželio ir liepos mėnesiais. Dirbtuvių metu taip pat bus kuriamos įvairios originalios kitam upės krantui dedikuotos siuntos kartu su projekto komanda.

Nuoroda į renginį: Laiškai kitam krantui (https://fb.me/e/2fs9b6oTe)
Sekite informaciją projekto UPYNĖS tinklapyje www.upynes.lt ir kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA paskyroje facebook.com/tekakrantine
……………………………………………………………………
Projektą vykdo kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA
Projektą pristato Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022
Projekto partneris – Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius


Naktinio žygio „Raudondvaris. Kelionė laiku“ režisierė: leisimės į neakivaizdaus Raudondvario paieškas

Prakalbus apie keliones laiku, dažnam iš mūsų, pirmiausiai į galvą ateina fantastinių filmų vaizdiniai ar literatūros leitmotyvai, kuriuose dominuoja laiko mašinos ir kiti futuristiniai atributai. Raudondvario kultūros centras į kelionę laiku siūlo keliauti kitu unikaliu būdu – einant į kultūrinių patirčių kupiną naktinį žygį „Raudondvaris. Kelionė laiku“, vyksiantį birželio 17 dieną. Renginio metu svečiai bus pakviesti į žygį, kuriame bus galima išvysti Raudondvario bendruomeniškumo atspindžius iš skirtingų Lietuvos kultūros istorijos laikotarpių.

Šį, baigiamąjį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginį Raudondvaryje, organizuoja gausi bendruomenė – nuo mažiausiųjų iki senjorų, kurie ne tik aktyviai įsitraukia į organizacinius procesus, tačiau svariai prisideda prie kūrybinio ir meninio renginio išpildymo, tapdami režisuoto žygio dalimi.

Apie bendruomenės įsitraukimą, įspūdingos teatralizuotos ekskursijos „maršrutą“ ir tai, kas būtina, rengiantis į naktinį žygį Raudondvario istorija, pasakoja renginio režisierė Eglė Valadkevičiūtė.

Egle, visų pirma, ši teatralizuota kelionė vyks naktį, tai jau savaime uždeda paslapties šydą renginiui, tačiau visgi galbūt galite atskleisti – kas lauks renginio turinyje? Kodėl pasirinktas nakties metas?

Iš tiesų, geras pastebėjimas, kad naktis suteikia paslapties – tokia mūsų intencija nėra atsitiktinė, kadangi naktys prieš Jonines – nors paslaptingos, tačiau labai šviesios, kai galima ieškoti tų paslapčių ir jas aiškiai pamatyti. Mes bandysime ieškoti to, kas Raudondvaryje nėra akivaizdu, nes kiekvienas kaunietis žino, kad Raudondvaris – tai Raudondvario dvaras, tačiau vargu ar visi žino, jog čia galima rasti nuostabių Nevėžio prieplaukų, medelyną, Meilės alėją ir kitus istorijoje nugulusius objektus. Viso kūrybinio proceso metu mes ieškojome „neakivaizdaus“ Raudondvario ir neakivaizdžių Raudondvario istorijos faktų.

Ar tai pasakojimas tik apie Raudondvarį?

Renginys aktualus ne tik Raudondvario bendruomenei, kadangi keliaujama per Lietuvos kultūros istoriją. Ieškome kaip raudondvariečiai atsispindėjo tuose skirtinguose istorijos tarpsniuose. Pavyzdžiui, sovietmečiu – žmonės vis tiek kūrė, dainavo dainas, viskas vyko paslapčia, kažkur net tūnojo hipiai, ypač Kaune. Renginyje mes bandysime atskleisti ir Roko maršą, Sąjūdį, vėliau ir hiphopo kultūros Lietuvoje ištakas… Manau, kad tai aktualus renginys kiekvienam, kadangi atskleisime visai Lietuvai svarbius kultūrinės istorijos momentus.

Renginio pavadinimas aiškiai sako, kad tai – kelionė laiku. Ar jos metu nusikelsime tik į praeitį, ar galime tikėtis pažvelgti ir į ateitį?

Renginyje darysime laiko kilpą. Saugią laiko kilpą (šypsosi). Pirmiausiai, tarsi laiko portalu iškeliausime į gilią praeitį, kai Raudondvario net nebuvo – čia žydėjo tik gėlės, skraidė paukšteliai. Vėliau keliausime per sovietmetį iki dabarties. Į šią dieną, dabartį, grįšime tam, kad sukurtume ateitį. Ji bus palikta žiūrovo fantazijai – jis galės tarsi numatyti tą ateitį, kai išvys visą didingą istoriją, nusidriekusią žygyje. Žinoma, nors ir paliekame ateities perspektyvą atvirą kūrybai, tačiau kai kuriuose momentuose ją bus galima išvysti, pajausti – pavyzdžiui, per artistų kostiumus.

Atrodytų, kad šiame patyrime, jeigu galima taip įvardinti, visko bus daug – garso, šviesų, reginių. Kas bus renginio kulminacija?

Iš tiesų, dvejopi jausmai – lyg ir norisi papasakoti, tačiau drauge norėtųsi palikti ir siurprizą, kad žiūrovas pats atvyktų ir pamatytų viską savo akimis. Galiu tik atskleisti, kad šiame renginyje įtraukta bene šimtas Raudondvario gyventojų: nuo mažiausiųjų iki vyresniojo amžiaus žmonių. Visa bendruomenė aktyviai prisideda prie kūrybos.

Ar renginį kuria tik raudondvariečiai? Ar prie kūrybos išpildymo prisideda ir profesionalūs aktoriai?

Ne, ne tik. Turėsime ir profesionalų. Pavyzdžiui, renginyje pasirodys profesionalus nunčiakų žonglierius – kovų menų ekspertas, o finalinį naktinio kultūros žygio momentą vainikuos Klaipėdos dramos teatro aktorių gyvo garso grupės „Kreivos muzikos orkestras!“ koncertas. Įdomu tai, kad prie pasirodymo prisijungs ir kito miestelio, esančio Kauno rajone ir nutolusio bene labiausiai nuo Raudondvario, Rokų jaunimo teatro trupė. Tikimės rudenį pratęsti gražią sinergiją ir pasikviesti Raudondvario jaunimą į Rokuose vyksiantį renginį. Galbūt taip užsimegs tolimiausių Kauno rajonų bendruomenių draugystė, pradėta kūrybinio bendradarbiavimo pagrindu.

Nors teatralizuotą kultūros žygį kuria ir profesionalūs artistai, tačiau pagrindas išlieka bendruomenės iniciatyva ir jos nariai. Sakykite, koks skirtumas yra jums, kaip režisierei, dirbti su bendruomene ir profesionaliais aktoriais? Ar tai kelia iššūkius?

Iš režisieriaus pozicijos, tai ir privilegija, tačiau ir kur kas didesnis iššūkis, kadangi pradedi dirbti nuo nulio. Žmonių aktyvavimas yra didelis iššūkis, turi svarstyti kokius kūrybinius metodus naudoti juos įtraukiant. Tai atskiras darbas – sukurti kūrybinę metodiką bendruomenės įtraukimui. Režisierius siekia sukurti profesionalius pasirodymus su neprofesionaliais aktoriais.

Grįžkime prie renginio. Aprašyme nurodoma, kad kelionėje laiku netrūks interakcijų – ar žiūrovas turi ruoštis būti spektaklio dalimi?

Ta interakcija yra kaip pati istorija – jeigu tu nori, gali būti aktyvia jos dalimi, jeigu nori – gali tiesiog vartyti jos puslapius ir stebėti iš šalies. Su kūrybine komanda į interakciją taip ir žvelgėme – kaip į pasirinkimą.

Pavyzdžiui, žiūrovai papuls į sovietinę valgyklą, kur galės paragauti tradicinės Raudondvario kiaušinienės. Žmonės bus įtraukiami – jie gaus šaukštą į rankas ir bus pakviesti prie stalo vaišintis. Jeigu norės – galės imtis ir kitų veiklų – pavyzdžiui, piešti. Žiūrovai gali būti ramūs – nestatysime jų į artistų pozicijas, tačiau kviesime žaisti drauge (šypsosi).

Unikalaus renginio apraše sakoma, kad tai – žygis. Tai skamba kaip intriguojantis iššūkis kultūrinių patirčių mėgėjams. Ar einant į šį renginį reikia specialaus pasiruošimo – lyg einant į žygį?

Žinoma! Avalynė yra svarbiausia! Be to, esame Raudondvaryje, kuris yra apsuptas vandenų, upių, tad priemonė nuo uodų į rankinę tikrai gali keliauti drauge su jumis. Primenu, kad tai nebus fizinės ištvermės reikalaujantis žygis, tai – kultūrinė patirtis, per kurią eisime ramiai su meniniais intarpais. Tai kelionė laiku ir erdve.

Dėkoju už pokalbį.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.


„CulturEUkraine“ centre atidaroma paroda „Menas tarp sienų“

„CulturEUkraine“ – buvusiame Kauno centriniame pašte įsikūrusi „Kaunas 2022“ erdvė, skirta Ukrainos kūrybininkams ir menininkams. Laikinu kūrybiniu prieglobsčiu tapusioje erdvėje vyksta vis daugiau renginių ir įvairių iniciatyvų. Jau birželio 15 d. „CulturEUkraine“ taps traukos centru ir dėl čia atidaromos parodos „Menas tarp sienų“. Unikalioje ekspozicijoje – Lietuvos sulaikymo stovyklose gyvenančių migrantų darbai.

Parodos tikslas – ne tik supažindinti lankytojus su skirtingų menininkų kūriniais, bet ir griauti stereotipus apie žmones, tapusius 2021 metų vasarą prasidėjusios migrantų krizės įkaitais. Paroda siūlo į juos pažvelgti per humanistinę prizmę, atkreipiant dėmesį į kuriančią, mąstančią bei jaučiančią asmenybę, dažnai nepastebimą dėl klijuojamos „migranto“ etiketės.

„Parodos idėja kilo žvelgiant į situaciją Lietuvoje. Savanoriaudami ir vykdydami įvairias veiklas centruose pamatėme, kad užsieniečių gyvenimo sąlygos išties sudėtingos – jie negali palikti savo gyvenamosios zonos, susiduria su neigiama viešąja nuomone. Talentingų užsieniečių meno darbų eksponavimas – būdas visuomenei pamatyti šiuos žmones per kitą prizmę. Pristatant vizualinį meną dingsta kalbos barjeras, tad manau, jog tai puikus būdas prakalbinti Lietuvos žmones, praplėsti santykį su stovyklose gyvenančiais migrantais“, – apie parodos idėją pasakoja organizacijos „MAGIS“ atstovas Lukas Ambraziejus.

Paroda „Menas tarp sienų“ – nuoširdus menininkų istorijų, jausmų bei jų dabartinių išgyvenimų pasakojimas. Viena iš darbus pristatysiančių menininkių – Juliet Hassan iš Irako. Moteris tapyti pradėjo dar būdama labai jauna ir nors niekada nesimokė dailės, dalyvavo ne vienoje parodoje gimtojoje šalyje ir Vokietijoje. „Dažniausiai tapau portretus – galbūt todėl, kad labai myliu žmones, man patinka įamžinti jų veidus. Tapymas man – tiek gyvenimo dalis, tiek hobis, tiek būdas nusiraminti. Kuriant susikoncentruoji ir pamiršti viską aplinkui“, – pasakoja menininkė. Parodoje ji pristatys du kūrinius – „Sumaištis“ ir „Viltis“.

„Dažniausiai tapau tai, kas man patinka, rečiau – tai, ką jaučiu. Šie kūriniai pirmą kartą kalba apie mano emocijas ir tai, ką kiti žmonės jaučia čia, migrantų sulaikymo stovyklose. Kūrinys „Sumaištis“ pasakoja apie mūsų emocijas – jaučiamės išblaškyti ir pasimetę. Piešinyje paliktos tuščios vietos parodo ir patiriamą tuštumą, nes negalime gyventi normalaus gyvenimo. Tapybos darbas „Viltis“ primena, kad mūsų situacija netrukus pagerės, o spalvingos gėlės – kad esame stiprūs nepaisant sunkių aplinkybių. Mano idėjos kilo matant, kaip jaučiasi stovyklose dienas leidžiantys žmonės, girdint, ką jie kalba. Manau, kad menas gali pasakoti apie viską – nuo jausmų iki noro ką nors pakeisti. Tai puikus būdas kalbėti – ypač tiems, kurie nenori garsiai reikšti savo emocijų.“

Parodos bendraorganizatoriai „Sienos grupė“ pastebėjo kelis tapančius bei piešiančius menininkus. Pastarieji su savanoriais vis dažniau dalinosi savo darbais, tad nuspręsta ne tik juos aprūpinti priemonėmis, bet ir darbus pristatyti plačiajai visuomenei. Parodoje bus eksponuojami 8 menininkų, kilusių iš Irako ir Kongo, kūriniai.

„Labai džiaugiuosi organizuojama paroda ir esu dėkinga visiems, kurie sutiko parodyti mūsų darbus. Taip pat norėčiau priminti – gyvenkite ir išnaudokite laiką, kurį turite, nes jis yra nepaprastai brangus. Ačiū, kad skiriate laiko ir skaitydami mano istoriją“, – dėkoja Juliet Hassan.

Paroda atidaroma birželio 15 d. 18 val. „CulturEukraine“ centre Kaune, Laisvės al. 102, III aukšte. Paroda veiks iki liepos 13 d. Daugiau informacijos apie renginį galima rasti čia.


Kauno rajone atidarytas „Smaragdo kelias“: kviečia leistis neįprastu maršrutu

Nuotr.aut. A.Aleksandravičius

Birželio 10 d. Kauno rajone atidarytas viešo meno objektų maršrutas – „Smaragdo kelias“, kuriame – pastarųjų metų Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai. Lyg brangakmeniai netikėtose erdvėse sužibę objektai Kauno rajoną pavertė išskirtine galerija po atviru dangumi.

„Smaragdo kelyje“ – tiek pirmą kartą pristatomi, tiek jau ne vienerius metus džiuginantys Kauno rajono meniniai objektai – skulptūros, instaliacijos, šiuolaikinio meno kūriniai ir net senoji technika, paversta į meno galeriją ar gastronomijos centrą. Gamtoje, miestelių skveruose ir įvairiose netikėtose erdvėse pastaraisiais metais realizuotos Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos nuo šiol lengvai randamos specialiai sudarytame „Kaunas 2022“ maršrute.

„Kauno rajone sukurta daug meninių objektų, tačiau ne visi žmonės žino, kur jų ieškoti. Norėjome sukurti žemėlapį, kuris leistų pažymėti visus menininkų kūrybos vaisius – tiek jau radusius savo vietą Kauno rajone, tiek vietoves praturtinsiančius šią vasarą“, – apie idėją pasakoja „Kaunas 2022“ kuratorė Milda Rutkauskaitė.

Savaitgalį nušvito vandens bokštai

Maršruto atidarymo dieną, birželio 10-ąją, Kauno rajono gyventojai ir svečiai galėjo išvysti ir išgirsti garso instaliaciją gamtoje „Tabalai“. Ji buvo pristatyta partizano Juozo Lukšos Daumanto žūties vietoje Pabartupyje. Kiek vėliau veiksmas persikėlė į Mastaičių parkelį, kur vyko dueto „Tykumos“ (Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko) koncertas. Tądien pristatytos ir trys instaliacijos ant vandens bokštų. Savotiškais kultūros švyturiais juos pavertė kūrėjai Donatas Jankauskas-Duonis, Kotryna Čalkaitė ir Vėjas Aliukas, Tadas Černiauskas-Tadao. Vakarop, Neveronyse, buvo galima pasiklausyti šių menininkų diskusijos.

Menininkai vienbalsiai sutarė, kad kūrybines idėjas įgyvendinti ant didžiulių vandens objektų lengva nebuvo, o įtvirtinti instaliacijas kai kuriems pavyko ne iš pirmo karto. Visgi galutinis rezultatas – itin džiuginantis.

Neveronyse vandens bokštas pasipuošė Tado Černiausko-Tadao kūriniu „Atpasakojimas“. Pakabintame ekrane dirbtinio intelekto pagalba žiūrovai nuo šiol gali išvysti iš viso pasaulio publikuojamas žmonių nuotraukas, kuriose – saulėlydžių akimirkos. Anot menininko, idėja

kilo vasarą pajūryje, matant besileidžiančią saulę ir suvokiant, kad kažkam pasaulyje ji tik pateka. Šis nenutrūkstamas procesas įkvėpė sukurti instaliaciją, kurioje saulė matoma nuolatos.

Daugėliškių kaimo bokštą papuošusi Kotrynos Čalkaitės ir Vėjo Aliuko instaliacija – iš toli matomi „Spygliai“. Kiekvienas šviesos instaliacijos segmentas – tarsi daug kelio ženklų rodys kryptis judėjimui toliau. Anot menininkės, ypač įdomu kurti vietose, kuriose menas ne toks prieinamas. „Mieste kultūros koncentracija didelė ir lengvai pasiekiama, o miesteliuose – galimybė pamatyti kažką neįprasto. Džiugu, kad pro šalį važiuojantys ūkininkai ar gyventojai sustoja, nustemba, jiems tai įdomu“, – pasakojo K. Čalkaitė.

Piliuonoje nuo šiol bus galima pamatyti Donato Jankausko-Duonio skulptūrą „Veneros gimtadienis“, po kelių savaičių Čekiškės kaime – Vytauto Viržbicko instaliaciją „Prarastų namų raktai“. Aukščiausioje vandens bokšto vietoje pakabinti pamestų namų raktai primins praeityje Čekiškėse gyvenusius žmones, kurių dalis dėl okupacijos ir karo prarado namus.

„Smaragdo kelyje“ – pusšimtis meno objektų

Nuotr.aut. J.Balašaitis

Iš viso „Smaragdo kelyje“ bus galima rasti apie 50 meninių objektų, kurie išsibarstė po visą Kauno rajoną. Visi jie kurti netradicinėse erdvėse ir itin skirtingi: nuo skulptūrų iki gatvės meno kūrinių, stimpankinių suolelių, laisvalaikio erdvių ar net interaktyvaus žaidimo. Kai kurie objektai nustebins ir savo dydžiu – Zapyškyje meno erdve tapo laivas-žemkasė „Nemuno7“. Naujam gyvenimui prikeltas apleistas laivas – originalus landšafto projektas, tapęs daugiafunkcine kultūros erdve. Keletas objektų dar ruošiami – vasaros viduryje Karmėlavoje bus galima pamatyti „Žvaigždžių sieną“ ir skulptūrą „Skrendantis cepelinas“, o įvairiose Vandžiogalos vietose – instaliaciją „Gyvenimai. Vandžiogala“.

Vasara – puikus metas aplankyti turiningą maršrutą, tad nepamirštamai kelionei verta ruoštis jau dabar. „Smaragdų kelias“ Kauno rajoną neabejotinai pavers viena įdomiausių vietų šiuolaikinės kultūros turistui. Unikalus maršrutas – ilgalaikis projektas, Kauno rajono gyventojus ir svečius džiuginsiantis ne vienerius metus. Maršruto žemėlapį galima rasti čia.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.