Liudas Mažylis: „Galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs“

O, kiek pasirinkimų planuojant susitikimą su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, chemijos mokslų daktaru, Nepriklausomybės akto atradėju, Europos Parlamento nariu, tikru kauniečiu – ir vien tik V. Putvinskio gatvėje. Nors čia, savo senelio įkurtuose gimdymo namuose, jis negimė, bet čia iki maždaug 10-ies augo, čia dirba. Ir tai išties viena europietiškiausių savo modernistine architektūra, diplomatijos istorija ir šiandien vykstančiais pokyčiais gatvė! Apie pokyčius, drąsą būti savimi, atvirumą kitam pasikalbėjome susėdę… taip, P. Mažylio gimdymo namų kieme.

Kuriuo gyvenimo etapu pasijautėte tikru europiečiu? 

Pirmiausiai tada, kai pradėjau ir išmokau skaityti žemėlapius, niekada Lietuva ir Kaunas juk nebuvo kito kontinento dalimi. Bet klausimas turbūt turi ir kitą potekstę – vakarietiškojo europiečio. Tai, ko gero, apie 1972 metus, paauglystėje, kai kilo bitlomanijos judėjimas, būrėsi ilgaplaukiai, laisvės troškimas. Jaunimo laisvės idėja buvo apvaldžiusi tikrai ne vien Vakarų Europą, bet ir Vidurio rytų ir puikiausiai reiškėsi ir Kaune. Sieju tai su Kalantos įvykiais.

O jau visiškai europiečiu pasijutau, manau, kaip mokslininkas tirdamas 2003-tųjų metų referendumus dėl integracijos į ES ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Maltoje. Iki šiol aidi, kaip prisimenu, grupės „Pikaso“ daina „Europos vidury“. Ir tikrai mes tada suvokėm, kad mes ne šiaip sau Europos pakraštys, mes Europos vidurys. Mes – pilnavertė Europos dalis.

O kada supratote, kad Kaunas – visai europietiškas miestas?

Neabejojau tuo nuo pat gilios vaikystės. Įsivaizduokite, 6-ajame dešimtmetyje tarpukario dvasia dar buvo jaučiama, dominavo architektūriniai, išplanavimo akcentai. Tokį Kauną ir priėmiau natūraliai. O jau kai atvažiuodavo kokių nors svečių nuo Rytų pusės, tai jie iš karto pasakydavo, kad šitas Kaunas yra labai europietiškas ir tuos visus akcentus labai greitai pagaudavo, įskaitant tą auksinį Kauno vaizdą, nuo Aleksoto kalno. Nors buvome okupuoti, imperijos dalis, bet Kauno europietiškumas ir autentiškumas buvo suprantamas visiems.

Paminėjote referendumą. Jo reikėjo, nes ne visi buvo tikri, ar jie nori būti Europos Sąjungoje. Taigi kaip manote, kodėl dalis žmonių bijo būti tokios federacijos, kaip Europos Sąjunga dalimi?

Aš nemanyčiau, kad žmonės bijo jaustis europiečiais. Tai turbūt yra labiau konstrukcija kai kurių politikų galvose ir jie sutirština federalizmo idėjas ir ar to reikia, nes jaučia, jog tai yra įdomi erdvė diskusijoms. O Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors vientisas tautų katilas. Tų skirtybių yra pačių įvairiausių, ir kultūrinių, tuo mes ir esam unikalūs, išskirtiniai, vertingi.

Svarbu, kad politinės idėjos būtų išsakomos sąžiningai. Valstybės ir jų piliečiai gali turėti skirtingą matymą, skirtingus interesus, bet svarbu siekti juos suderinti. O tai iš tikrųjų Europoje ir vyksta. Aš didelių baimių iš tikrųjų nematau.

Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad Europa būtų dar artimesnė?

Manau, kad galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs, tai ir bus ta visus mus kontinente vienijanti idėja. Aš manau, kad mes to siekiam ir savo gyvenimu iš tikrųjų tą ir įrodom.

Prisiminkime Jūsų atrastą Nepriklausomybės aktą Vokietijos archyvuose. Kaip manote, kuo šis dokumentas, Lietuvos valstybingumo įrodymas, svarbus ne tik mums, bet ir Europos kontekste?

Vasario 16-tosios akto surašymo aplinkybės ir visa ta epocha yra svarbu visai erdvei nuo Baltijos iki Juodosios jūros, aš turiu omeny nuo Suomijos iki Ukrainos. Visos šios valstybės tuo metu rados – na, Lietuva atsikūrė, kitos susikūrė, bet visa tai buvo panašioj geopolitinėj erdvėj, visa tai vyko vienu metu. Vėliau mūsų likimas tų valstybių buvo pakankamai įvairus ir dar dabar jis įvairus. Visgi šio įvykio svarbos supratimas yra gana vienodas, aš tik manau, yra pareiga supažindinti kaimynines valstybes, kaip visa tai konkrečiai įvyko, kaip atsitiko, kad tas dokumentas buvo dingęs, taigi čia dar yra labai daug erdvės ir bendravimui. Ir tai didina tarpusavio supratimą. Juk jei tos ar kitos valstybės dokumentas niekada nebuvo dingęs, tai jie žiūri truputį iš šalies ir su tam tikra nuostaba, bet jiem tikrai visada yra įdomu.

Turbūt niekas neabejoja, kad įdomu dirbti Europos Parlamente. O ar smagu?

Europos Parlamentas yra labai dinamiškas darinys. Ten persipina kultūriniai, ekonominiai, politiniai interesai, ta visa Europos įvairovė ten ypatingai ryški. Daugiakalbystė labai svarbu. Ten tikrai nenuobodu, ir žmonės geranoriškai nusiteikę, ir pačių įvairiausių įmanomų nesusipratimų ten gali įvykti, ir visi į juos žiūri su humoru ir tam tikra ironija. Galiu pasakyti, ko nėra – nėra nusistatymo, kad tu toks iš tos valstybės, o tu anoks, nes tu čia vėliau įstojai į tą Europą, o aš čia senbuvis. Šito niekada nėra. Yra labai įdomus dūzgiantis avilys, kuriame yra labai daug dinamikos. Na į tą dinamiką dar reikia sugrįžti po pandemijos, bet visi vienareikšmiškai to labai nori ir pageidauja.

Jūsų gyvenimas tampriai susijęs su bene europietiškiausia Kauno gatve. Kuo asmeniškai jums, čia gimusiam, augusiam, dirbančiam V. Putvinskio gatvė brangi ir įdomi, kokią jos istoriją norėtumėte perduoti ateičiai?

Aišku, kad V. Putvinskio gatvė man yra išskirtinė erdvė. Jai, turbūt, pasisekė, kad ji buvo formuojama kaip vientisa ir tuo laiku, kada jau Kaunas buvo klestintis miestas ir iš tikrųjų čia buvo kuriamasi prabangiai. Mano senelio ligoninė buvo įrengta pagal paskutinį tuometinės technikos žodį, su moderniausiais gydymo metodais, vaistais ir akušerijos bei ginekologijos suvokimu. Ir architektūrinė išvaizda, ir ligoninės funkcija yra pavyzdys, kaip Kaunas buvo suklestėjęs XX amžiaus 4-tajame dešimtmetyje. Buvo ir kitų ligoninių šitoj gatvėj, muziejai kūrėsi, diplomatinės atstovybės, pagaliau – Kauno simbolis funikulierius. Vaizdas į Žaliakalnį absoliučiai išskirtinis dar ir dėl Prisikėlimo bazilikos dominavimo iš pačių įvairiausių taškų. Tai ir sukūrė tą unikalią erdvę, kurioje pati gamta ir istorija tiesiog prisako mums, kad mes ją turim toliau puoselėt, ir aš matau, kad tai vyksta.

Nežinau, ar yra labai daug gatvių Kaune ar Lietuvoje, kur būtų ir gatvės šventės, o jos tokios vyksta, ir man visada smagu prie jų prisidėti. Tai iš tikrųjų niekieno nepadiktuota, joje gyvenantys, dirbantys žmonės turbūt perėmė tą dvasią. Tad nieko nuostabaus, kad ir savo biurą aš įkūriau būtent šitoj gatvėj, būtent istoriniam Kauno pastate. Ir savotiškas stebuklas, kad būtent V. Putvinskio gatvėj buvo pastatyti modernūs Vytauto Didžiojo universiteto rūmai, kur man pirmą kartą užkilus į savo kabinetą 6-ame aukšte atsivėrė tokios Kauno erdvės, kad į universitetą norisi grįžti ir grįžti, nepaisant viso smagumo ir darbo Europos Parlamente.

Nepriklausomybės akto atradėjas prof. Liudas Mažylis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Liudui Mažyliui – pakeliui. O jums? 

Teksto autorė: Kotryna Lingienė

Nuotr. autorius M. Plepys


Baltijos taikomojo teatro mokyklos bendra Kristina Werner:  “Menas yra galinga priemonė padedanti įveikti sunkumus”

Baltijos taikomojo teatro mokykla (BATS) kviečia menininkus ir edukatorius iš Lietuvos ir kaimyninių šalių į tęstinius mokymus. Trijų kūrybinių dirbtuvių metu bus gilinamąsi į teatrą ir dramaturgiją kaip galingus įrankius siekiant asmeninių ir socialinių pokyčių. Antrus metus vykdoma mokymų programa labiausiai skirta stiprinti lietuvių, latvių ir estų socialiai įsitraukusių menininkų ir edukatorių kūrybinio tarpininkavimo (angl. facilitation) įgūdžius.

Baltijos taikomojo teatro mokyklos veiklą organizuoja menų agentūra „Artscape“ bendradarbiaudama su Estijos teatro ir dramaturgijos švietimo asociacija (MTÜ Eesti Teatri- ja Draamahariduse Selts (ETDS)), organizacija „Initium“ Latvijoje bei vokiečių teatro trupe „äctiveäctive“. Programą finansuoja Vokietijos ambasada Lietuvoje ir  projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Šių mokymų, vyksiančių įkvepiančiose Kauno miesto vietose bei gamtoje, metu ne daugiau kaip aštuoniolika atrinktų dalyvių turės galimybę susipažinti ir praplėsti savo žinias apie taikomąjį teatrą ir jo metodus kuriant įvairias menines formas, o taip pat padės suburti įvairių sričių praktikų iš Baltijos šalių tinklą.

Šiais metais BATS mokymus ves Kristina Werner (Vokietija) ir Nazha Harb (Libanas). Abi yra baigusios Taikomojo teatro programą „Goldsmiths“ universitete Londone, ir turi didelę darbo teatre bei su bendruomenėmis patirtį. Viena iš BATS bendraįkūrėjų Kristina jau daugiau nei 10 metų dirba su bendruomenėmis Vokietijoje, Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje. Ji yra sukūrusi kelis dokumentinio teatro spektaklius, taip pat veda mokymus įvairiose kultūros įstaigose bei organizacijose. Nasha pasitelkia taikomojo teatro bei dramos terapijos metodus dirbdama kalėjimuose bei reabilitacijos centruose, be to, dėsto universitete bei vaidina spektakliuose.

Kristina, kartu su menų agentūra „Artscape“ praeitais metais įkūrėte Baltijos taikomojo teatro mokyklą. Kaip kilo ši mintis?

Kai prieš septynerius metus atvykau į Lietuvą pirmą kartą ir pasakodavau žmonėms apie taikomąjį teatrą, daugelis būdavo nustebę, kad tokia sritis apskritai egzistuoja, nors dalis tų žmonių patys dirbo su bendruomenėmis ar kūrė dokumentinius spektaklius. Jaučiau, kad taikomąjį teatrą supa stigma, kad į jį yra žvelgiama kaip į antrarūšį meną, nerimtai. Ir vis dėlto mane kvietė prisidėti prie bendruomeninių projektų bei teatro pastatymų, sukuriant juose tokią atvirą terpę, kurioje žmonės galėtų jaustis savimi.

Tad kurdama mokyklą ir vesdama mokymus siekiu sujungti du dalykus: jautrumą ir atvirumą grupės, su kuria dirbama, dinamikai, energijai ir kontekstui, o taip pat praktinius, metodologinius įrankius, padedančius sutelkti grupę bendram rezultatui – galutiniam produktui. Mokymuose noriu dalintis sukaupta patirtimi, kaip per bendravimą, žaidimus ir patyriminius pratimus galima sukurti atvirą erdvę, kurioje skleidžiasi kolektyvinis kūrybiškumas.

Nazha, koks buvo Tavo kelias į taikomąjį teatrą?

Mano gyvenime teatras visada užėmė svarbią vietą kaip gydanti ir padedanti keistis meno forma. Prieš susidomėdama taikomuoju teatru dirbau programinės įrangos kūrėja, o taip pat vaidinau spektakliuose. Tačiau teatras man suteikė tokį impulsą asmeniniam augimui ir vidiniam išsilaisvinimui, kad norėjau dalintis šia jo galia su savo bendruomene ir žmonėmis, kurie mane supa. Iš pradžių mokiausi dramos terapijos, o po to atradau taikomąjį teatrą ir pasukau į tą sritį, nes man ji pasirodė universalesnė ir suteikė žinių bei praktinių įrankių, kaip būti grupės mentoriumi (angl. facilitator) neperžengiant etinių ir atsakomybės prieš kitą ribų.

Nazha, gal galėtum papasakoti plačiau apie savo darbą šioje srityje?

Mano pagridinė veikla yra darbas su kaliniais ir priklausomybių turinčiais žmonėmis reabilitacijos centruose. Vedu grupines sesijas pasitelkdama dramos terapijos technikas, padedančias vizualizuoti ir išskaidyti problemas į atskirus mažesnius fragmentus, dėl ko tampa lengviau jas suvaldyti ir įveikti. Be kita ko, grupinės sesijos naudingos ir tuo, kad jų dalyviai gauna galimybę susitikti ir išgirsti tuos, kurie išgyvena panašias situacijas, ir kartu ieškoti sprendimų.

Kristina?

Jau 12 metų dirbu teatro pedagogikos srityje. Pradžia buvo čekų ir vokiečių teatro kūrėjų tinklas, su kuriuo įgyvendinome teatro projektus su jaunimu iš Čekijos ir Vokietijos. Po studijų Londone dirbau ten globos namuose, taip pat su jaunais žmonėmis, patiriančiais mokymosi sunkumų ar turinčiais fizinę negalią. O tada atvykau į Lietuvą, kur dirbant su įvairiomis bendruomenėmis sukūrėme ne vieną teatro kūrinį (pavyzdžiui, spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame kalbama apie atominės elektrinės uždarymą Visagine). Nuo tada mokau edukatorius, menininkus bei kultūros įstaigų darbuotojus pasitelkti taikomojo teatro įrankius savo darbe.

Šiųmetiniai mokymai skirti ypatingai temai. Kristina, Gal galite plačiau apie ją papasakoti?

Pandemijos metu daug mus pasiekiančios informacijos buvo apie netektį: mums brangių žmonių, darbų, siekių, pagaliau – normalumo. Taip įnirtingai stengėmės prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo, kad, regis, neturėjome laiko išgedėti to, ko netekome. Tikime, kad pripažinus netektis ir jas išgedėjus galėsime sąmoningiau žengti į naują pradžią, o menas yra galinga priemonė, padedanti įveikti sunkumus bei pažvelgti į juos iš kitos perspektyvos.

Taikomasis teatras Lietuvoje vis dar ganėtinai naujas. Kaip dalyviai priėmė mokymus praeitais metais?

Praeitų metų mokymai buvo praturtinanti patirtis. Jose dalyvavo žmonės iš labai skirtingų sričių, tačiau visus juos vienijo noras sužinoti daugiau apie taikomąjį teatrą ir kaip jis gali padėti jiems kasdieniame darbe. Daug mokymų dalyvių, padedami mentorių, vėliau prisijungė kaip savanoriai prie įvairių bendruomeninių projektų. Praeitų metų programa parodė, kaip svarbu yra mokytis per patirtį: kaip aktyviai atliekant užduotis, analizuojant jas grupėje, o vėliau pritaikant tai individualiose praktikose, sukauptos žinios ir įgūdžiai yra ne tik įtvirtinami, bet ir toliau vystydamiesi įgauna individualų braižą, savitą kūrybinio tarpininkavimo formą.

Praeitų metų mokymų dalyviai dalinasi savo įspūdžiais:

Adelė (aktorė iš Vilniaus): „Man patiko, kad ilgai analizuodavome kiekvieną žaidimą. Galėjome kalbėti ir klausinėti tiek, kiek mums atrodė būtina, ir tas atskleidė, kokios plačios gali būti kiekvieno žaidimo galimybės. Be to, patys viską išbandę pamatėme to naudą ne tik proto, bet ir fiziniam lygmenyje.“

Sandija (dramaturgė, teatro režisierė iš Latvijos): „Man patiko, kad be to, jog išmokome naujų pratimų ir susipažinome su dramos terapijos metodu, taip pat kalbėjomės svarbiomis temomis, kaip pavyzdžiui, savęs ugdymas, savęs ir bendruomenės pažinimas. Kitaip tariant – kaip tapti lyderiu, kuris spinduliuotų energiją tiek iš vidaus, tiek išorėje. Taip pat supratome, kokia svarbi yra darbo etika, t.y. ką galime daryti, ir ko nedera. Tas man buvo vertingiausia. Labai džiaugiuosi dalyvavusi.“

Benjaminas (IT specialisto padėjėjas „Danske“ banke, Vilnius): „Man be galo patiko daryti teatro pratimus drauge su kitais. Mano smalsi prigimtis džiūgavo galėdama sužinoti ką nors naujo apie tai, kam jaučiu aistrą. Manau, kad šie mokymai pakeitė tai, kaip įsiklausau į kitus, dabar užduodu daugiau klausimų ir stengiuosi geriau suprasti kito perspektyvą. Be to, jie man suteikė daug teigiamų impulsų socialiniame gyvenime.“

Kur / Kada

Pirmos dirbtuvės: liepos 21–24 d. (Pagulbis, Lietuva)

Antros dirbtuvės: rugsėjo 8–12 d. (Gulbene, Latvija)

Trečios dirbtuvės: spalio 22–25 d. (Kaunas, Lietuva)

 

Daugiau informacijos svetainėje arba el. paštu.

Nuotr. iš BATS archyvo.


Unikalios po vieną, stiprios kartu: „Šiuolaikinės seniūnijos“ švenčia trečiąjį projekto sezoną

„Kaunas ir Kauno rajonas  – Europos kultūros sostinė 2022” intensyviai ruošiasi 2022-iesiems. Penkiolika Kauno rajono miestelių bendruomenių, projekto Šiuolaikinės  seniūnijos” dalyvių, pasitinka jau trečiąjį sezoną.

„Seniūnijos išaugo: bandydami įvairias meno formas, atrado savo tapatumą ir ruošia programą, kuri sujungs 2021-uosius ir 2022-uosius metus. Didžioji dalis šių metų „Šiuolaikinių seniūnijų“ renginių yra tarsi repeticijos tų renginių, kurie lauks 2022-aisiais metais,“ – pasakoja projekto regioninių partnerysčių koordinatorė Milda Rutkauskaitė.

„Šiuolaikinių seniūnijų“ švenčių formos ir temos – labai įvairios: tvarumo festivaliai, bendruomenių spektaklių kūrimas, dirbtuvės, koncertai ir kita, turintys vieningą vertybinę giją. Kiekviena seniūnija, kurdama meninį projektą, atsižvelgia į savo kontekstą – vietos tradicijas, istoriją, tarpusavio santykius, žaidžia ir eksperimentuoja, nagrinėdamos svarbias temas ir visa tai daro kartu. Labiausiai siekėme stiprinti bendruomenės dialogą su kultūros organizacijomis, pasitelkiant meną, ir jaučiame, kad žmonės, įstaigos ir privačios įmonės yra siejami jau kur kas glaudesnio ryšio,“ – sako M. Rutkauskaitė.

Trečio sezono renginiai Kauno rajono bendruomenėse – labai įvairūs. Lapių seniūnija tęsia tvarumo temą ir šįmet dirba su tekstile: dirbtuvėse iš bendruomenėje surinktų medžiagų gamina hamakus, kurie kitąmet džiugins hamakų erdvėje, o veiklas vainikuos Lapių tvarumo festivalis. Tvarumo temą vysto ir Samylų seniūnija, kartu su menininku Marijumi Gvildžiu nagrinėjanti žemės meno temą, o rugsėjo mėnesį švęsianti Žemės meno festivalį.

Kačerginė atsigręžia į rašymo tradiciją ir kartu su rašytoja Enrika Striogaite bei fotografu Remiu Ščerbausku kuria Kačerginės pasakojimų rinkinį, paremtą vietos gyventojų prisiminimais ir istorijomis apie miestelį. Vilkijoje liepos mėnesį vyks Vidurvasario šventė,  kurioje pristatys kartu su atlikėju Medonu sukurtą Vilkijos miestelio dainą ir M. Gvildžio kinetinę skulptūrą.

Kulautuvoje laukia bendruomenės šventė, kurioje pasirodys pirmieji režisieriaus E. Kvoščiausko kūrybinio proceso su bendruomene rezultatai, menininkų D. Karaliaus ir G. Akelienės drauge su bendruomene sukurti meno kūriniai. Į Linksmakalnį atvyksta užsienio menininkė, skulptorė M. B. Norheim, kuri prisidės prie angelų miestelio tapatybės stiprinimo, Babtai kurs keliaujančią laboratoriją, apjungsiančią Sitkūnus, Pagynę ir Panevėžiuką. Ežerėlyje vyks fotografijos menininkų rezidencijos, Garliavos apylinkės su E. Šuldiakovu tęs kelionę per fantastinį steampunk žanrą.

Karmėlava skambės roko ritmu ir nekantriai ruošis kitais metais čia atsirasiančiam aplinkos objektui „Skraidantys Cepelinai_Flying Cepelinai“, kurį kuria A. Šlapikas ir Liuksemburgo menininkas S. Ecker. A. Šlapiko kūrybinis indėlis neaplenks ir Rokų, kuriuose yra kuriama mitinio paukščio, Roko, skulptūra.  Akademijoje bus galima pasidžiaugti stiprėjančia tvaraus verslo parduotuve ,,Lokali: Made in Akademija“ bei menininko V. V. Landsbergio stovykla su Akademijos jaunimu. Ringaudai pristatys bendruomenės narių ir menininkų: I. Dagilės, N. Daniulaitienės, A. Sarapino, M. Pauliko, kuriamą Ringaudų almanachą. Tuo tarpu Raudondvaris, kartu su menininkais A. Grigu ir M. Pinigiu atvers jaunimo erdvę. Domeikava kvies patirti gyvo veiksmo vaidmenų žaidimą, kurį kuria su MB ,,Žaidimo meistrai.

„Belaukdami 2022-ųjų metų jaučiame bendruomenių užsidegimą, nekantrumą pristatyti savo darbus ir veiklas. Anksčiau buvę pasyvūs nariai smalsiai įsitraukia, menininkai ir kultūros atstovai intensyviai dirba su bendruomenėmis. Manau, kad sulaukusios 2022-ųjų metų bendruomenės nesustos ir tęs savo projektus – jau dabar matome, kaip šalia atskirų seniūnijų bendruomenių kuriasi didelė „Šiuolaikinių seniūnijų“ bendruomenė, kurios nariai bendrauja tarpusavyje, dalinasi gerosiomis praktikomis ir vieni kitus įkvepia. Šiandien drąsiai galime sakyti, jog ,,Šiuolaikinės seniūnijos“ išaugo ir šiltuoju metu Kauno rajonas tampa vieninga įsimintinų renginių scena,“ – pastebi M. Rutkauskaitė.

„Šiuolaikinės seniūnijos“ – tai Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Pirmuosius žingsnius projektas ėmė žengti 2019 m., ilgainiui suburdamas 15 Kauno rajono seniūnijų: Akademiją, Babtus, Domeikavą, Ežerėlį, Garliavos apylinkes, Kačerginę, Karmėlavą, Kulautuvą, Lapes, Linksmakalnį, Raudondvarį, Ringaudus, Rokus, Samylus bei Vilkiją.

Daugiau informacijos apie projektą – paspaudus šią nuorodą.

 

Nuotr. autorius – M. Plepys


„Kaunas 2022“ projektas atrinktas tarp 10 geriausių muzikos projektų pasaulyje

Pirmojo karantino metu, 2020-ųjų metų pavasarį, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kartu su bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ bei projekto pagrindiniu rėmėju „Švyturys nealkoholinis“ pradėtas projektas „Kultūra į kiemus“ Kauno miesto ir rajono daugiabučių kiemus pavertė koncertų salėmis. Projekto organizatoriai gyventojus kvietė stebėti įvairių sričių profesionalų – teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, muzikos atlikėjų – pasirodymus tiesiai iš savo namų balkonų.

„Kultūra į kiemus“ projektas, kartu su įvairių sričių atlikėjais ir profesionalais kiemuose dovanojęs laukimo jaudulį ir kūręs ryšį tarp atlikėjo ir žiūrovo pandemijos metu, ne tik įkvėpė Kauno miesto ir rajono gyventojus, tačiau ir buvo įvertintas užsienio šalyse. Dar praeitų metų spalį projektas išrinktas tarp 10 geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje Politikos inovacijų instituto apdovanojimuose, o šįmet projektas atrinktas tarp 10 unikaliausių muzikos projektų pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose.

„Kultūra į kiemus“ projektą apdovanojimuose „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ nominavo  Lina Navickaitė-Martinelli, LMTA Muzikologijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė ir žurnalo „Lithuanian Music Link“ redaktorė. L. Navickaitės-Martinelli teigimu, projektas kuria vertę profesionalią kultūrą pristatydamas atvirose erdvėse ir suteikdamas progą kultūros ir pramogų pasiilgusiems žmonėms prasmingai praleisti laiką ir patirti teigiamas emocijas sudėtingu pandemijos laikotarpiu.

„Classical: NEXT“ organizacijos, jungiančios įvairius muzikos profesionalus visame pasaulyje, apdovanojimų „Innovation award“ tikslas yra atkreipti dėmesį į unikaliausias, šiuolaikiškiausius muzikos projektus visame pasaulyje bei pristatyti juos muzikos specialistų bendruomenei. Projektus apdovanojimams šįmet pristatė 18 muzikos žurnalistų ir ekspertų komanda iš 16 šalių. Tarp atrinktų 10 geriausių projektų sąraše kartu su „Kaunas 2022“ projektu „Kultūra į kiemus“ – Anglijos nacionalinės operos projektas „ENO Drive & Live“, Graikijos nacionalinės operos projektas „The Covid Era“, Amerikos operos „On Site Opera“ įkūrėjo Eric Einhorn vadovaujamas projektas „To My Distant Beloved“, ir kiti.

Įsimintiniausias projekto „Kultūra į kiemus“ akimirkas galite prisiminti čia.

Nuotr. autorius Martynas Plepys


Kauno patriotas ir Lietuvos čempionas Paulius Jankūnas: „Esame drąsūs, ryžtingi, energingi, ambicingi“

„Gimiau, užaugau, mokiausi, šeimą sukūriau Kaune, sportuoju ir dirbu, žaidžiu už geriausią Lietuvos komandą“, – tikrai ne per kukliai prisistato Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos kapitonas Paulius Jankūnas, 2021 m. birželio 7-osios vakarą „Žalgirio“ arenoje į savo biografiją „įsirašęs“ jau penkioliktąjį Lietuvos čempiono žiedą.

Tiesa, ši vasara jau beveik du dešimtmečius, su trumpa pertrauka, žaliai-baltai alsuojančiam puolėjui – išskirtinė. Neseniai jis priėmė svarbų sprendimą savo, kaip profesionalaus sportininko, gyvenime – nebeatstovaus Lietuvai nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje. „Kaunas 2022“ ambasadorius, savo miesto patriotas apie pokyčius kalba šaltakraujiškai, kartu nė akimirkai neleidžia sudvejoti, kad krepšinis ir Kaunas – dvi jo didžiosios meilės. Žinoma, po šeimos.

Kaip jūs pats suprantate, kad atėjo metas pokyčiams – štai ką tik paskelbėte, kad baigiate karjerą rinktinėje. Ar ilgai tenka ruošti save rimtam žingsniui?

Tai tiesiog procesas. Visi mes senstame, o sportininkams kūno pokyčiai dar anksčiau pasijaučia. Aš tai priimu kaip natūralų dalyką. Kai pats atėjau visai dar jaunas, tada išėjo vyresni. Dabar ateina nauji žaidėjai. Visada taip bus.

Kokius esminius etapus savo kaip sportininko karjeroje išskirtumėte?

Pirmasis etapas – kai iš vaikų krepšinio perėjau į vyrų sportą, iš „Žalgirio“ dublerių patekau į pagrindinę komandą. 2003 metais žaisti petis į petį su Arvydu Saboniu ir visais kitais garsiais žaidėjais man, paprastam vaikui iš Kauno, buvo kažkas neįtikėtino, svajonės išsipildymas.  Baimės, nerimo jaučiau, buvo nedrąsu, bet vyresni žaidėjai rodė pavyzdį.

Kitas etapas – patekimas į nacionalinę komandą. Tai, aišku, lieka visam gyvenimui.  O trečias įsimintinesnis – patekimas į finalinį „Eurolygos“ ketvertą su „Žalgiriu“. Mano ir „Žalgirio“ ilgoje kelionėje, po ne vienos negandos, kurios liko praeityje, tai simbolizavo tobulėjimą, augimą ir sustiprėjimą.

O kokie „Žalgirio“ klubo pokyčiai įsiminė jums asmeniškai visam gyvenimui?

Tikrai, negali pasakyti, kad „Žalgiris“ – vien darbas. Tai ir hobis, ir gyvenimo būdas, ir pats gyvenimas. Daug laiko tam atiduodi, daug sportuoji, daug stengiesi, kad laimėtum ir kažką pasiektum. O kai tai pavyksta padaryti, malonu. Malonu gauti medalį, Lietuvos čempiono žiedą. Emocijos praeina, medalius pasidedi į lentyną, bet jie nepasimiršta. Atsiminimai lieka visam gyvenimui.

Koks Kauno, būsimosios Europos kultūros sostinės, pokytis pastaraisiais metais jūsų akimis ryškiausias? 

Man kaip tikram kauniečiui labai patinka, kaip mano miestas keičiasi ir tobulėja. Kaip auga, virsta gulbe iš ančiuko, jei galima taip pasakyti. Manau, kad Kaunas tampa komfortiškesniu gyventi,  o kai žmonėms gerai gyventi, tai ir bendra miesto emocija geresnė. Išvažiavę grįžta, nauji atvažiuoja. Pamato, kad Kaunas dideliais šuoliais eina į priekį, pasilieka, sukuria šeimas, įkuria verslus. Manau, Kaunas tampa labai patrauklus. Jis smarkiai auga – pažiūrėkite, ne vien geografiškai, bet ir kultūriškai. Daug renginių – kad ir toje pačioje „Žalgirio“ arenoje kiek visko vyko, kol neužklupo pandemija.

Kaip manote, kodėl žmonės bijo pokyčių ne tik savo gyvenimuose, bet ir aplinkoje?

Manau, kad būna, jog žmonės susigyvena su kasdienybe ir ją laiko norma. Jie nenori nieko keisti -- tai ir tie žmonės, kurie valdo miestus. Atrodo, yra kaip yra, ir yra gerai, bijoma žengti pirmą žingsnį į permainas, į naujoves. Galbūt trūksta ryžtingumo? Kaunas juk irgi pradėjo keistis ne taip ir seniai, aš tai vertinu labai teigiamai.

Kurių dalykų savo mieste Kaune visgi nesutiktumėte pakeisti? Kas jums simbolizuoja šį miestą ir be ko jo neįsivaizduojate?

Jei šnekėtume apie apčiuopiamus dalykus... Taip, Laisvės alėja atnaujinta, bet jos vertė ir simbolika nepasikeitė. Ji visuomet buvo Laisvės alėja ir dabar tapo dar ryškesniu traukos objektu. Kultūra, pramogos, užsiėmimai, kavinės – vaikams ir suaugusiems – tai traukia daug žmonių.

Aišku, Kauno mentalitetas yra toks – esame drąsūs žmonės, ryžtingi, energingi, ambicingi, siekiantys tikslų. Nenorėčiau, kad tai pasikeistų. Kai mieste yra žmonių su tokiomis savybėmis, jis auga, o ir patys žmonės tobulėja bei gerai jame jaučiasi.

„Kaunas 2022“ ambasadorius, 15 kartų Lietuvos krepšinio čempionas Paulius Jankūnas tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad miestas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Krepšinio klubui „Žalgiris“ – pakeliui. O jums? 

Vaizdo įrašo ištrauką galite matyti paspaudę čia.

Nuotr. autorius – M. Plepys


Nacionalinis Kauno dramos teatras kartu su „Kaunas 2022“ ruošiasi išskirtiniam projektui su pasaulinio garso režisieriumi Robertu Wilsonu  

Nacionalinis Kauno dramos teatras jungia aukščiausią tarptautinio bendradarbiavimo pavarą – pradeda pasiruošimą išskirtiniam „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos įvykiui – avangardiškiausio XX–XXI a. scenos režisieriaus, Roberto Wilsono, premjerai. Gegužės 17–19 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovai lankėsi Diuseldorfo D‘haus (Vokietija) teatre. Čia gyvai susitiko su būsimais koprodukcijos partneriais ir pačiu režisieriumi.

2022-ais metais, Kaunui tapus Europos kultūros sostine, meninėje Kauno pašvaistėje sužibs tarptautiniai sceniniai projektai. Jau dabar galima pristatyti vieną iškiliausių spektaklių, kuriam telkiamos didelės pajėgos: 2022 metų rugsėjį Lietuvos žiūrovai Nacionaliniame Kauno dramos (NKDT) teatre išvys Roberto Wilsono režisuotą monospektaklį „Dorianas“. Dramaturgo Darryl Pinckney pjesė, paremta Oscaro Wilde‘o romanu „Doriano Grėjaus portretas“ bei tapytojo Francio Bacono biografijos motyvais. Tai pasaulinė premjera, kurią R. Wilsonas pristatys Diuseldorfe, D‘haus teatre 2022-ųjų metų birželio mėnesį, o rugsėjį šią premjerą pristatys Lietuvoje kartu su Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybine komanda.

Teatro vadovas Egidijus Stancikas su pasaulinio lygio režisieriumi Robertu Wilsonu derybas dėl šio spektaklio pastatymo NKDT pradėjo jau po 2019 m. įvykusios Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Teatro direktorius džiaugiasi: „Esu dėkingas likimui ir Gintautui Kėvišui, kuris pastatymo LNOBT metu garantavo Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybinį potencialą ir pajėgumą. Po šios atsakingos rekomendacijos ir prasidėjo labai nuoseklus bendravimas su režisieriumi Robertu Wilsonu, kuris peraugo į konkrečius planus bei datas. Netgi apima jaudulys pagalvojus, kiek esame priartėję prie šios svajonės išsipildymo, svajonės, kurios gali siekti ir pavydėti bet kuris geriausias pasaulio teatras.“

Išvyka į Duseldorfą buvo pirmoji ir labai svarbi po ilgą laiką trukusių susirašinėjimų bei virtualių susitikimų, vykusių su partneriais Vokietijoje ir skirtingose valstybėse dirbančiais spektaklio prodiuseriais. Tuo metu D‘haus teatre vyko R. Wilsono monospektaklio repeticijos, tad Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė, scenos inžinierius Tomas Žilinskas ir šviesų operatorius Saulius Laucevičius iš arti stebėjo procesus scenoje. Šioje kelionėje pavyko sukonkretinti spektaklio pastatymo detales su režisieriumi Robertu Wilsonu ir jo komanda: vykdančiąja režisiere Ann-Christine Rommen, scenografe Stephanie Engeln, šviesos dailininku Marcello Lumaca ir kitais tiesiogiai prie šio spektaklio įgyvendinimo dirbančiais asmenimis.

„Per keturias repeticijų dienas suvokėme režisieriaus R. Wilsono darbo metodą, kuriame ypatingai svarbi kiekviena smulki detalė ir įsiklausymas. Žavėjo, su kokia atsakomybe D‘haus komanda atstovauja savo teatrą, cechą, stengiasi pateisinti režisieriaus pasitikėjimą. Žavėjo susikaupimas, atmosfera, 20 su režisieriumi dirbančių žmonių tarsi alsavo vienu širdies ritmu“, – įspūdžiais dalijosi E. Stancikas.

Generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai A. Burovienė apibendrino projekto svarbą: „Šią premjerą vertiname kaip kultūrinį įvykį ir neeilinę patirtį mūsų teatro istorijoje, kuriai ruošiamės jau daugiau nei metus. Susitikimo metu aptarėme daug esminių dalykų dėl spektaklio pritaikymo ir kūrimo detalių Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurias sudėtinga įvertinti iš brėžinių ir elektroninių laiškų. Pasaulyje pripažintų kūrėjų paprastumas ir noras bendradarbiauti neabejotinai jaudina, nes šis spektaklio pastatymas – naujas kūrybinės kokybės bei estetikos puslapis, o kartu ir didelis iššūkis bei paskata visam teatro kolektyvui.“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, „Kaunas 2022“ partneris, parengs keturis ryškius tarptautinius projektus. „Labai džiaugiamės teatro komandos pilnu ir ambicingu įsitraukimu į „Kaunas 2022“ projekto bendrakūrystę. Ši institucija yra vienas stambiausių Europos kultūros sostinės programos partnerių. Laukiame rugsėjo, kuomet Lietuvai ir visam pasauliui galėsime pristatyti visus teatro ir dešimčių kitų organizacijų parengtus projektus stulbinantiems 2022-iesiems. Nors vis dar gyvename karantino sąlygomis, intensyviai ruošiamės 2022-ųjų metų programai, subursiančiai kauniečius ir miesto svečius. Laukia ištisus metus truksiantis renginys, atversiantis progą išgyventi pačias stipriausias kultūrines patirtis ir pamatyti žinomiausių menininkų darbus, tarp jų ir Roberto Wilsono, kuris yra svarbus ne tik Kaunui ir Lietuvai, bet ir visai Europai“, – apie projekto svarbą sakė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova. Visa scenos menų ir kitų sričių programa bus pristatyta 2021 m. rugsėjo mėnesį „Kaunas 2022“ organizuojamoje nacionalinėje ir tarptautinėje spaudos konferencijoje.

 

NKDT informacija

Nuotraukos NKDT ir M. Plepio

 


„Kiemų šventės“ metu Kaunas taps vienu dideliu kiemu

Miestiečių pasiilgta tradicinė „Kiemų šventė“ sugrįžta po metų pertraukos kartu su visais Kauno miesto ir rajono gyventojais birželio 10 d. švęsti bendruomeniškumo. Įprastai prie bendro vaišių stalo žmones kvietę vieni iš renginio organizatorių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šįmet siūlo paminėti „Kiemų šventę“ neįprastu būdu.

„Šių metų „Kiemų šventė“ nėra tokia tradicinė, kaip paprastai. Labai norėtume visus Kauno miesto ir rajono gyventojus bei miesto svečius tradiciškai kviesti prie bendro stalo Laisvės alėjoje, tačiau dėl pandemijos negalime susitikti, bendrauti ir dalintis maistu, todėl nusprendėme dalintis muzika, šokiu ir kitais meniniais pasirodymais bei įvairiausiais bendruomenių sukurtais darbais,“ – sako „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Simona Savickaitė.

„Kaunas 2022“ programa „Fluxus Labas!“ nuo projekto pradžios formalias ir neformalias Kauno miesto ir rajono bendruomenes išaugino iš uždarumo – atviri ir artimi kaimynai jau ne vienerius metus kuria ir puoselėja bendruomeninius meno projektus, verslus ir šventes: nuo Senamiesčio bendruomenės vystomo bendruomeninio muilo gamybos verslo iki menininkus buriančios Žaliakalnio „Žemuogių pievelės“.

Karantino laikotarpis taip pat netapo kliūtimi bendruomenėms ir toliau burtis ir puoselėti draugystę – sustiprėjusios ir išaugusios Kauno miesto mikrorajonų bendruomenės dar sausio mėnesį ėmė burtis į virtualius susitikimus, skirtus ne tik stiprinti kaimynų tarpusavio ryšį, bet ir kartu kurti 2022-iesiems, Europos kultūros sostinės titulo metams, skirtą programą. Projektus tęsia ir „Fluxus Labas!“ laboratorijose jau trečius metus dalyvaujančios Kauno bendruomenės, įvairių sektorių organizacijos, „Kiemų šventės“ metu pristatysiančios savo talentus ir kartu vystomus bendruomeninius verslus, projektus bei veiklas.

Kartu švęsti bendruomeniškumą planuoja ir įvairios kultūros įstaigos: „Kauno kultūros įstaigos yra itin išsiilgusios bendravimo, nori būti kartu – dauguma iš jų taip pat yra kaimynės, „Kiemų šventės“ metu susitinkančios dalintis savo talentais. Džiaugiamės, kad jos jungiasi kartu su bendruomenėmis – jų atvirumas ir bendrystė rodo, jog Kaune sugyvena daugybė įvairių žmonių, savo skirtumais praturtinančių miestą ir rajoną,“ – pastebi S. Savickaitė.

„Kiemų šventę“ Kauno miesto ir rajono gyventojai bei svečiai kviečiami atrasti patys – renginio metu bendruomenišku kiemu taps visas Kauno miestas, kuris renginio dalyvius nustebins netikėtais, spontaniškais pasirodymais ir meninėmis instaliacijoms.


Prasidėjo tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija": savaitė istorijų tiek ore, tiek ant žemės

Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, po dviejų metų pandeminės pertraukos, sugrįžo gyvam susitikimui. Birželio 6-13 d. Kaišiadoryse, Kaune, Smalininkuose ir Raseiniuose, festivalis, kurio tema „Private Zone(s)“, pristato svečių iš Suomijos, Švedijos, Estijos ir Ispanijos darbus bei naujausius Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjų spektaklius, kuriuose įvairios cirko disciplinos tiek ore, tiek ant žemės, įtraukia savo energija, humoru ir kviečia pasikalbėti rimtomis temomis.

Pirmąjį šių metų vasaros savaitgalį, po kaitria Kaišiadorių saule, festivalį atidarė net dvi premjeros – Lietuvoje kuriančių šiuolaikinio cirko menininkų darbai. Kęstas Matusevičius (Lietuva), Aino Mäkipää (Suomija) ir Lyla Goldman (JAV) atkreipdami dėmesį į drabužius ir jų istorijas, spektaklyje šeimai „Clothes and Us“ kalba apie tvarios mados judėjimą ir naujam gyvenimui prikelia naudotus drabužius. Spektaklis, kuriame jungiasi įvairios cirko disciplinos: kiniškas stulpas, oro šilkai, klounada ir žongliravimas, šią savaitę pasirodys festivalio programoje Kaune ir Raseiniuose. Atlikėjai kviečia žiūrovus atnešti nenaudojamus savo drabužius ir taip jiems padėti tapti pasirodymo personažais.

Aktorius ir cirko artistas Džiugas Kunsmanas ir „Teatronas“ festivalio „Cirkuliacija“ programoje pristato naujausią judesio ir cirko pasirodymą „Mood“. Menininkas kurti šį spektaklį pradėjo karantino pradžioje galvodamas apie tai, kas vyksta su atlikėjų kūnais tada, kai jie įstringa karantine. Spektaklyje susijungia kontrastingi dalykai – cirkas ir depresiškas kūnas, negalėjimas judėti. Menininkas ieško atsakymų  – ką reiškia būti cirko atlikėju privačioje erdvėje ir kaip moralinį palūžimą pristatyti kaip cirko triuką. Pasirodymas po atviru dangumi žiūrovų dar laukia Kaune, Smalininkuose ir Raseiniuose.

Pirmieji festivalio užsienio svečiai – menininkai iš Švedijos – trupė „ENT Company“. Kaišiadorių publika jau turėjo progą įvertinti jų koncertą-spektaklį „Plast“.

Pasirodymą kuriantys trys atlikėjai: Hege Eriksdatter Østefjells, Karoline Aamås ir Love Kjellssonas – scenoje naudodami tokias paprastas priemones kaip plastikas ir ledas, atkeliavusius iš kasdienės aplinkos, kuria vaizdinius, skatinančius apmąstyti šiandien itin aktualias ekologijos problemas. Gyvos muzikos ir oro akrobatikos pasirodymas Lietuvos publikai birželio 10 d. Kaune, birželio 12 d. Smalininkuose ir 13 d. Raseiniuose.

Be festivalį jau pradėjusių trupių, žiūrovų Kaune laukia ir du energingi humoro pasirodymai – birželio 9 d. suomiškas chaosas moteriškoje trupėje „Sisus Sirkus“ ir jų nutrūktgalviška oro akrobatika spektaklyje „Mosh Split“, o birželio 12-13 d. vyrukų trupė iš Ispanijos „eia“ su vaidinimu „InTarsi“.

Visa tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ programa teatronas.lt/cirkuliacija. Festivalio rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė. Bilietus platina Tiketa.

Nuotraukos autorius – Donatas Ališauskas. Festivalio „Cirkuliacija“ atidarymo Kaišiadoryse akimirkos.


„Teatro kubas“: nauja, įdomi pamokas paįvairinanti priemonė

Pažinti teatrą ir įvairius jo procesus galima pačiais įvairiausiais būdais – apsilankius spektaklyje, sudalyvavus edukacinėje programoje, pasivaikščiojus po užkulisius. Bet kodėl teatro nepažinus mokykloje? Brandindamas šią viziją, Nacionalinis Kauno dramos teatras kartu su Kaunas 2022 inicijuoja edukacinį projektą „Teatro Kubas“, skirtą atskleisti ir ugdyti vaikų ir jaunimo kūrybinį potencialą bei gilinti jų žinias apie kultūros bei meno procesus.

Nuo teksto iki brėžinių ir apšvietimo

Projekto tikslas – sukurti įdomią ir naują edukacinę priemonę, „Teatro Kubą“, kurios turinys būtų sudarytas iš teatre naudojamų priemonių: pjesių, bilietų, dramaturgų bei režisierių naudojamos medžiagos ir kitų priemonių, atspindinčių spektaklio gimimo procesą. Šie kubai – tai juodos scenos dėžės muliažai,  kurios gali pasitarnauti kaip edukacinė priemonė lietuvių kalbos, matematikos, dailės ir kitose pamokose. Pasitelkus pjesę, galima rengti skaitymus lyg tikrame teatre, atlikti teksto suvokimo užduotis, vaidinti scenas ir pan. Taip pat galima pasigaminti lėles ar sukurti savo scenografiją: pasiruošti brėžinius, kad scenografijos elementai atgimtų tikroje scenoje, atlikti dekoracijų apskaičiavimus, mokytis kurti scenos pašvietimą. Pagal pateiktas bilietų pardavimo ar reklamos planavimo ataskaitas, skaičiuoti pokyčius, numatyti bilietų kainas ir t.t. Teatras savyje talpina daugybę įdomių dalykų, kuriuos pasitelkus galima pamokas paversti gerokai įdomesnėmis. Ši edukacinė priemonė skirta  1-8 klasių moksleiviams bei ikimokyklinukams.

Pilotinė teatro kubo versija buvo išbandyta dar 2018 metais su Kauno LSMU gimnazijos bei „Herojaus“ mokyklos pedagogais ir 1-5 klasių mokiniais bei susilaukė teigiamų atsiliepimų.

„Bandant pirmuosius teatro kubus, vaikus labiausiai sužavėjo tai, kiek daug įvairiausių profesijų slypi teatre. Kad čia yra ne tik aktoriai ir režisieriai, bet prisidėti prie spektaklio kūrimo gali kurdamas kostiumus, scenografiją, ieškodamas muzikos ar labiausiai emociją atspindinčių spalvų. Tuo tarpu mokytojai džiaugėsi, kad naudodami realius pavyzdžius iš teatro, daug lengviau gali sudominti vaikus ir išaiškinti norimą temą“, – patirtimi dalinosi idėjos autorė, NKDT vadybos skyriaus vadovė Skaistė Jurėnė. Tačiau siekdami, kad edukacinė priemonė kuo labiau atitiktų pedagogų poreikius, mokyklos programą, į „Teatro kubo“ kūrimą Nacionalinis Kauno dramos teatras įsijungti kviečia ir pedagogus.

Į  procesą įtraukiami ir pedagogai  

Pirmasis „Teatro Kubo“ projekto etapas startuoja jau 2021 m. birželio 8-11 d. Anne Graswinckel (Nyderlandai) vedamomis kūrybinėmis dirbtuvėmis pedagogams. Anne Graswinckel – rašytoja,  teatro pedagogė, kultūros projektų vadovė. Seminaro metu ji pristatys savo metodiką, kartu su pedagogais kūrybinių dirbtuvių metu parengs edukacinio teatro kubo priemones ir metodologiją, kurie papildys „Teatro Kubą“. „Anne‘s Graswinckel požiūris į teatro ir mokyklos apsijungimo galimybes, jos kūrybiška mokymosi metodika įkvepia, todėl pakvietėme ją tapti šio projekto dalimi. Olandijos vyriausybė remia programą, kuri ieško būdų, kaip menus integruoti į mokymosi procesą, o Anne būtent šioje srityje dirba. Atvykusi į Kauną, lektorė supažindins mokytojus su savo metodika bei kartu ieškos būdų, kaip ją adaptuoti „Teatro Kubui“,  – dėstė edukacinės veiklos koordinatorė Inga Samoškaitė.

Po šių kūrybinių dirbtuvių bus kuriamas teatro kubo prototipas, kurį jau šį rudenį galės išbandyti keletas mokyklų, pateikti pasiūlymus tobulinimui. Atsižvelgus į pastabas planuojama pagaminti 50 kubų, kurie pasieks Kauno miesto ir rajono mokyklas kartu su edukacine programa jau 2022 metais. Tikimasi, kad aktyviai įvairių pamokų metu naudodamiesi šia edukacine priemone, mokytojai galės lengviau sukurti įdomias, įtraukiančias veiklas.

Registracija į dirbtuves ir daugiau informacijos: www.tiny.cc/TeatroKubas. Dirbtuvės yra nemokamos, vyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą.

Kaunas ir Kauno rajonas 2022-aisiais taps Europos kultūros sostine. Projektas įgyvendina 8 krypčių programą, kurios svarbi dalis – kultūros partnerysčių projektai, vystomi su 64 kultūros organizacijomis. „Kaunas 2022“ – tai judėjimas iš laikinosios sostinės šiuolaikinės link, vykdant projektus, skatinančius pokytį Kauno kultūros sektoriuje.

 

NKDT informacija


Savanorystė kultūros sostinės programoje – erdvė atsiskleisti ir prisidėti prie istorinio įvykio

Paskutinįjį pusmetį iki didžiojo Europos kultūros sostinės atidarymo žingsniuojanti  „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” komanda intensyviai ruošiasi programai. Kaip sukurti kuo įspūdingesnį reginį svečiams iš visos Europos rūpinasi daugiau nei šimtas kultūros organizacijų, daugybė menininkų: režisierių, prodiuserių, scenografų, choreografų, šokėjų ir kitų. Tačiau vieni iš pačių svarbiausių žmonių Europos kultūros sostinės programoje yra savanoriai – be jų svetingumo, pagalbos pasitinkant svečius ar įgyvendinant techninius bei kūrybinius renginio sprendimus – šiandien neįsivaizduojamas nei vienas kultūros sostinės įvykis. O įspūdinguose, didžiuosiuose Mitinės trilogijos renginiuose, pritrauksiančiuose gausybę lankytojų, gali prireikti virš 400 savanorių pagalbos vienu metu.

„Savanoriai, „Kaunas 2022” dar vadinami Kultūristais, ne tik jungiasi prie projekto pagelbėdami renginiuose. Nuo pat pirmųjų žingsnių „Kaunas 2022” jie patenka į tęstinę įvairių įdomių mokymų programą, leidžiančią ne tik susipažinti su savanorystės pagrindais bei įgauti esminių žinių apie Kauną, tačiau taip pat leidžiančią plėtoti ir savo gebėjimus ar išbandyti naujas sritis. Pavyzdžiui, tapti Kauno miesto žinovais ir mokytis pristatyti miestą užsienio žiniasklaidai ar tapti savanorių komandos lyderiais, ir didesniame renginyje padėti koordinuoti mažesnes savanorių grupes“, – apie savanorystės programą pasakoja „Kaunas 2022” savanorių ir svetingumo projektų koordinatorė Marija Pulokaitė.

Jungtis į savanorystės programą gali bet kurio amžiaus ar profesijos žmogus, norintis prisidėti prie programos. Tereikia užsiregistruoti į įvadinį susitikimą su savanorystės kkoordinatoriais, kurie viską jums papasakos plačiau.(nuoroda)

“Kaunas 2022” renginiuose ir kitose veiklose jau savanoriaujančių „Kultūristų“ patirtį bei emocijas galite pamatyti šiame video.