Diskusijose apie „Kaunas 2022“ palikimą – daug scenarijų, mažai pažadų
Žmogiškieji ištekliai ir nacionalinė kultūros politika, emocinis ryšys su paveldu ir bendruomenių jėga, sunkiai nusakomi potyriai ir skaičių kalba prabilusi kultūra – tokios temos sukosi šeštajame Europos kultūros sostinės forume, kurį rugsėjo 7–8 dienomis paskutinįsyk organizavo besiskirstanti „Kaunas 2022“ komanda.
„Romuvos“ kino teatre vykusioje pirmojoje forumo dalyje dalyvavo daugelis „Kaunas 2022“ partnerių, kolegos iš kitų Europos kultūros sostinių (EKS), vietos ir nacionalinės valdžios atstovai. Pastariesiems į sceną susirinkus padiskutuoti nuskambėjo daugiausiai žiūrovų klausimų, kurių dalis liko atviri ir nusileidus forumo uždangai. Dar ryte „Kaunas 2022“ programos vadovės Anos Kočegarovos-Maj ištarti žodžiai „Esame nebe kultūros sektorius – esame kultūros bendruomenė“ suteikė ambicijų ir vilties, kad diskusijos apie tai, kas šiai susivienijusiai bendruomenei aktualu ir vertinga, vyks ir toliau.
Pasiekimai – akivaizdūs ir pamatuojami
Pirmąjį forumo pranešimą skaičiusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė jį pavadino „paskutine vadovės ataskaita“. Ji pakvietė mintimis nusikelti į 2014-uosius, kai būrelis kultūros žmonių ėmė samprotauti apie tai, koks yra Kaunas ir kokiu galėtų būti, bet nėra. Išsikėlus tikslus, beliko pasitelkti kūrybiškus būdus visus juos pasiekti – augančiai komandai, kaip ir jos žaidimų aikštele tapusiam miestui, viskas buvo nauja. Tarp V. Vitkienės įvardintų sėkmės faktorių – aiški strategija, asmeninė komandos narių atsakomybė, pakankamai laiko darbui, galimybės eksperimentuoti ir klysti, stabilus finansavimas. Šiandien, įgyvendinus per 32 mln. Eur vertės projektą, kartu su 19 tūkst. įvairių sričių profesionalų suorganizavus 3199 renginius ir į juos sutraukus per 2,3 mln. lankytojų, didžioji kurių dalis atvirai kalba apie įvykusį pokytį, „Kaunas 2022“ siekia išsaugoti šį palikimą ir dalintis sukaupta patirtimi.
Forume pristatyti net penki leidiniai – trys knygos, atskleidžiančios savanorystės, bendruomenių ir jaunimo programų patirtį, atvirų organizatorių pasvarstymų ir prisiminimų kupinas albumas „Liudininkų parodymai“ ir sociologo Tado Šarūno su komanda parengta „Kaunas 2022“ poveikio tyrimo ataskaita.
Tyrimas, pareikalavęs metodikos tobulinimo
„Dešimt metų vertinu renginius. Šiame projekte mūsų turimos skalės perkaito – atsiliepimai buvo tokie pozityvūs, kad turėjome keisti metodologiją. Buvo šokas“, – pristatydamas „Kaunas 2022“ poveikio ataskaitą tarstelėjo Tadas Šarūnas. Sociologas įtraukiančio pasakojimo forma pristatė dešimt tiesų, kurios paaiškėjo ištyrinėjus per 2,5 tūkst. apklausose dalyvavusių Kauno ir Kauno rajono gyventojų (bendrai šiuos žmones sociologas siūlo vadinti kaunėnais), renginių dalyvių, anketas.
Kauno modernizmo architektūra pripažinta kaip europinio lygio paveldas, o miesto atmintis susigrąžino žydiškąją savo tapatybę. Kauniečiai pasijautė labiau europiečiais, kultūros sektorius tapo regioninės politikos žaidėju, sukurta puikių kultūrinės intervencijos pavyzdžių. Tai – kelios iš dešimties tiesų, kurias pagrindžia T. Šarūno ir komandos susisteminti apklausų rezultatai. Visas jas galima rasti „Kaunas 2022“ publikacijoje, kuri laisvai pasiekiama internetu.
Atvirai kalbantys kultūros bendruomenės nariai
Pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, kas yra tikrasis „Kaunas 2022“ palikimas, fotografas Artūras Morozovas pakvietė Lietuvos kultūros instituto vadovę Juliją Reklaitę, integruotos komunikacijos specialistę Iną Žurkuvienę ir miesto antropologę Jekateriną Lavrinec. Pastaroji priminė, kad miesto gyventojams reikalingos progos-katalizatoriai, skatinantys suvokti, jog miesto ir kaimynijų erdvės yra milžiniškas resursas, kuris yra nuolat prieinamas, bet kasdieniame gyvenimo ritme ne visada randame laiko tai padaryti.
„Bendrakūryba yra svarbus momentas kalbant apie socialinį poveikį, tačiau būtų liūdna kalbėti apie vienkartinius dalykus – tik tęstinumas gali virsti nauja kokybe“, – apie būtinybę užtikrinti bendruomeninių veiklų palaikymą kalbėjo praktikuojanti akademikė. Ji kaip vieną svarbiausių EKS poveikių išskyrė aido efektą, kuomet ištikus vienai ar kelioms kultūrinėms intervencijoms žmonės tai pajunta ir suvokia, kad gali veikti patys – pradeda generuoti idėjas, bendrauti su menininkais, tampa kultūros veikėjais ir kūrėjais, o tam reikia paramos priemonių. Be to, anot antropologės, apmaudu būtų leisti sustoti ir užmarštin nugrimzti jau išvystytiems, ištestuotiems ir veikiantiems darbo bendruomenėse modeliams.
Skirtingos patirtys skirtingose šalyse
Apie EKS palikimo strategijas įvairiose šalyse pasikalbėti „Romuvos“ scenoje susėdo EK vyresnysis ekspertas Sylvain Pasqua, Europos kultūros sostinių projekto atrankos ir stebėsenos ekspertų tarybos narė iš 2019 m. EKS buvusio Italijos miesto Materos Rossella Tarantino ir airė Marilyn Gaughan Reddan, „Galway 2020“ programos vadovė, Europos kultūros sostinių atrankos ir stebėsenos ekspertų tarybos narė.
Viešnia iš Airijos detaliai papasakojo, kaip „Galway 2020“ programai parengti vykdyti įkurta kompanija buvo transformuota naujoms kultūrinėms veikloms, neuždarant įmonės ir taip nenubraukiant visos jos finansinės istorijos. Tokia „biurokratinė“ patirtis naujajai „Galway Culture Company“ leidžia sėkmingai dalyvauuti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose ir pritraukti apčiuopiamas lėšas naujiems kultūriniams projektams. Panaši situacija susiklostė ir Materoje – tiesa, šis miestas būsimu palikimu pradėjo rūpintis dar iki iškovojus teisę būti EKS. „Nebuvome tikri, kad laimėsime – finale susikovė net šeši miestai, visgi įkūrėme organizaciją ir pasirašėme susitarimą su Materą supančiu regionu, kad pralaimėjimo atveju vis tiek galėtume vystyti bent dalį idėjų.“
„Mane žavi „Kaunas 2022“ noras dosniai dalintis savo patirtimi tiek šiame, tiek anksčiau vykusiuose EKS forumuose, negaliu nepagirti ir itin gerai subalansuotos humoro bei profesionalumo kombinacijos“, – sakė S. Pasqua ir išsakė viltį, kad „Kaunas 2022“ palikimas toliau turtins ne tik Kauną ir Kauno rajoną, bet ir visą Lietuvą. „Kaunas – pavyzdys kitiems EKS titulo siekiantiems miestams, ir tokie pasiekimai negali būti pamiršti.“
Vietoj pažadų – asmeninės simpatijos ir patarimai
Diskusiją „Iš šiuolaikinės į…“ pavesta moderuoti buvusiam „Kaunas 2022“ mitologui, dabar, kaip pats pajuokavo, vėl žurnalistui Ryčiui Zemkauskui. Jis į sceną pakvietė LR Kultūros viceministrą Simoną Kairį, Kauno miesto savivaldybei forume atstovavusį vicemerą Tomą Jarusevičių ir Lietuvos kultūros tarybos (LKT) vadovę Astą Pakarklytę.
Pasiruošimo „Kaunas 2022“ laikotarpiu dirbęs Kauno vicemeru S. Kairys pabrėžė, kad jam Europos kultūros sostinės titulas svarbus ne tiek dėl didžiųjų renginių, bet dėl paties proceso, prasidėjusio 2015 m. Taip pat jis šį projektą vertina kaip Europos Sąjungos vertybes skleidžiančią platformą, turinčią prasmę ir kituose procesuose. Anot ministro, būtent Kaunui tapus EKS Europa iš naujo atrado šį keletą dešimtmečių trunkantį projektą, kuris jau buvo tapęs savaime suprantamu.
„Dešimties procentų miestas“ – tokį netikėtą Kauno apibūdinimą pateikė LKT vadovaujanti A. Pakarklytė. Ji išdavė, kad maždaug tokią dalį paraiškų pateikia Kauno menininkai, organizacijos, tokią dalį viso biudžeto Kauno kultūros ir meno projektams skiria ekspertai. Turint omenyje, kad Vilniaus projektai ir žmonės užima tarp 40 ir 70 proc. visų LKT turimų duomenų, 2024 m. planuojama atsižvelgti į šiuos rodiklius stengiantis, kad ir kiti miestai galėtų padidinti savo procentinę dalį šiame finansavimo „pyrage“. Tai, žinoma, „Kaunas 2022“ sukurto turinio įtaka bendram kultūros finansavimo žemėlapiui. Jokių kitų priemonių būtent šio projekto metu sukurtoms iniciatyvoms nenumatoma.
Įdomu, kad didžioji dalis „Kaunas 2022“ turinio ir rezultatų glaudžiai siejasi arba visiškai atitinka Europos Sąjungos vertybes, tokias, kaip dalyvaujamoji kultūra, bendrakūryba, auditorijų vystymas ir partnerystės. V. Vitkienė uždavė klausimą apie tai, ar šias vertybes planuojama integruoti ir į nacionalinę kultūros politiką, ar savo metodus pagal tai pasirengę keisti kol kas bendruomenių kultūros rimtai nevertinantys LKT ekspertai, ir ar šalies savivaldybės bus finansiškai įgalintos tuo rūpintis.
Kultūros ministras vietoje atsakymo į šį pasiteiravimą pastebėjo, kad pagal dabar galiojantį savivaldos įstatymą miestai įpareigoti rūpintis tik etnokultūra. LKT vadovė pateikė Kanados pavyzdį – šios šalies menų taryba buvusį savo biudžetą paliko menininkams ir lygiai tokį patį paskyrė visuomenės kūrybiškumui. „Ar mes galime tai padaryti? Tai didesnis klausimas nei LKT kompetencija“, – dar vieną retorinį svarstymą baigė A. Pakarklytė.
T. Jarusevičius neslėpė asmeninių simpatijų „Kaunas 2022“ projektui ir jo rezultatams. Diskutantas teigė tikintis, jog projektas Kauną iš tiesų pakeitė, o pastaraisiais metais užgimusios festivalių tradicijos gyvuos ir toliau. Viešųjų ryšių srityje daug kompetencijų sukaupęs politikas prisipažino neturintis galių užtikrinti finansavimo, bet žadėjo, kad kiek tai priklausys nuo jo, iniciatyvos bus palaikomos, o miestas nepaliks užnugaryje to, kas įvyko.
Diskutuojant apie „Kaunas 2022“ rezultatus ne tik aptarti kitų EKS pavyzdžiai, bet ir tai, kas mąstant apie palikimo tvarumą nuveikta Kaune. Dalies EKS metu inicijuotų renginių, tarp kurių – „Fluxus festivalis“, „Švęskime upę“ ir kt., organizavimą perėmė Kauno menininkų namai, „Istorijų festivalį“ 2024 m. organizuos Kauno miesto muziejus, jaunimo programos „Kauno iššūkis“ alumnai įkūrė nepriklausomą organizaciją „Kylantis Kaunas“, be kitų savo veiklų kartu su klubu „Lizdas“ organizuojantis festivalį „Audra“.
Kita vertus, rugsėjo 30 d. viešoji įstaiga „Kaunas 2022“ bus oficialiai likviduota, o pagal galiojančius teisės aktus tai reiškia, kad turi būti uždaryta ir projekto svetainė su visa sukaupta kultūrine, metodine ir rinkodarine medžiaga, įskaitant ir „Kaunas 2022“ leidinius. Iki prasidedant Europos kultūros sostinės forumui nebuvo pasiūlyta būdų šią palikimo dalį išsaugoti, bet apie problemą išgirdęs T. Jarusevičius patikino, kad sprendimas bus rastas.
Kaune atidaroma prancūzų menininko Ch. Boltanski instaliacija „Animitas (Kaunas)“: šimtai varpelių primins apie Holokausto aukas
Rugsėjo 22–ąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, Kauno IX forto muziejuje atidaroma prancūzų kilmės menininko Christian Boltanski (1944-2021) instaliacija „Animitas (Kaunas)“. Sudėtingos, per Antrąjį pasaulinį karą gimusio menininko gyvenimo istorijos įkvėptas kūrinys dedikuotas Kauno Holokausto aukoms. Paskutiniojo Ch. Boltanski darbo įsikūrimas Kaune – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atsisveikinimo dovana miestui.
Instaliacija „Animitas (Kaunas)“ sudaryta iš 230 japoniškų varpelių, išdėstytų pagal žvaigždes, danguje žibėjusias 1944 m. rugsėjo 6-ąją. Tai – menininko Ch. Boltanski gimimo diena. Karo metais pasaulį išvydęs kūdikis šeimai užtraukė didžiulį pavojų. Kilo grėsmė, kad sūnus sukels įtarimų tuometinei valdžiai, nuo kurios slėpėsi menininko tėvas, iš Ukrainos kilęs žydas.
Sudėtinga šeimos istorija, vaikystėje patirtas slapstymasis ir mirties baimė nulėmė, kad daugiau nei 60 kūrybos metų Ch. Boltanski skyrė atminties, gedulo, likimo temoms. Instaliacijos pavadinimas „Animitas“ reiškia „sielos“. Vėjyje skambantys varpeliai, anot paties menininko, yra simboliška prarastų sielų muzika, žydų tautos istorijos ir Holokausto atminimas. „Animitu“, pasak instaliacijos kuratorės Josée Drouin-Brisebois, Ch. Boltanski išreiškė universalų žmogaus troškimą suvienyti dangų ir žemę. Įsiklausant į varpelių skleidžiamą garsą, jis kviečia prisiminti tuos, kurių netekome.
Sudėtingas instaliacijos kelias į Kauną
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė pasakoja, kad idėja menininko Ch. Boltanski kūrybą pristatyti Kaune kilo dar 2020 m.
„Dar rengdami „Kaunas 2022“ metų programą, bendravome su įvairiais partneriais ir organizacijomis, siekdami į Kauną pakviesti kuo labiau matomas meno ir kultūros figūras. Kauno meno bienalės kuratorė Josee Drouin, kartu su kitais užsienio menininkais, į Kauną pakvietė ir Ch. Boltanski. Bienalės metu, pradėjome derybas dėl ilgalaikio kūrinio atsiradimo galimybės specialiai „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ projektui. Kartu su kuratore Josee Drouin bei menininku Ch. Boltanski sutarėme, kad Kaunui jis skirs instaliaciją „Animitas (Kaunas)“. Kūrinį jis pats dedikavo Kauno Holokausto aukoms,“ – prisimena V. Vitkienė.
Deja, kūrinio kelionė į Kauną nebuvo lengva. 2021 m. Ch. Boltanski netikėtai paliko pasaulį. Užsitęsė ir jo darbų teisių paveldėjimo klausimai. Ch. Boltanski žmona po menininko mirties sutiko pratęsti tik vieną projektą – anksčiau kruopščiai suplanuotą instaliaciją „Animitas (Kaunas)“. Ilgų derybų dėka, pavyko sutarti, kad kūrinys bus pristatytas Ch. Boltanski dar esant gyvam patvirtintoje vietoje – Senosiose žydų kapinėse Radvilėnų plente, kur, tikėtina, yra Lietūkio garažo aukų masinė kapavietė.
„Sumontavus pirmąjį iš 230 ritualinių varpelių, nuvykome į Senąsias žydų kapines ir supratome, kad jo garsas per stiprus, girdimas aplinkiniuose daugiabučiuose. Susidūrėme su dar vienu iššūkiu – turėjome kūriniui ieškoti kitos erdvės,“ – sudėtingą instaliacijos istoriją prisimena V. Vitkienė.
Galiausiai, kūrinio eksponavimui buvo pasirinkta simbolinė vieta – Kauno IX forto teritorija. Pats prancūzų kilmės menininkas Ch. Boltanski, gerai žinojo apie IX forte kalėjusių savo tautiečių istoriją, taip pat čia nužudytus žydus iš Lietuvos, Austrijos, Lenkijos, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos.
Anot Kauno IX forto muziejaus direktoriaus Mariaus Pečiulio, Ch. Boltanski instaliacija prisideda prie ilgalaikių tikslų įveiklinti memorialinio parko teritoriją. Būtent čia ir įsikurs „Animitas (Kaunas)“.
„Šis parkas kalba apie atmintį, skaudžią, trauminę istorinę patirtį, todėl jau anksčiau pradėjome galvoti, kaip bendradarbiauti su įvairiais kūrėjais, čia integruoti menines instaliacijas. „Animitas (Kaunas)“ susišaukia tiek su istoriniu vietos kontekstu, tiek su estetiniais reikalavimais. Siekiant kūrinį išdėstyti pagal autoriaus sumanymą, reikėjo daug precizikos, tikslumo. Manau, kad viskas pavyko labai puikiai,“ – pasakoja M. Pečiulis.
Instaliacijos atidarymas – Lietuvos žydų genocido atminimo dieną
Christiano Boltanskio instaliacija „Animitas (Kaunas)“ bus atidaroma rugsėjo 22 d., Kauno IX forto muziejuje minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Prisimenant ir pagerbiant Holokausto aukas, renginio pradžioje vyks atminimo eisena nuo muziejaus administracijos pastato (Žemaičių pl. 71) iki masinių žudynių lauko. Po aukų pagerbimo ceremonijos Christiano Boltanskio meninę instaliaciją „Animitas (Kaunas)“ pristatys kuratorė Josée Drouin ir „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Pristatymą lydės Auksinio scenos kryžiaus laureatės Erikos Vizbaraitės šokio performansas, sukurtas specialiai šiai progai. Renginio dalyviai taip pat turės galimybę aplankyti Kauno IX forto muziejuje eksponuojamą patyriminę instaliaciją „Malina – geto slėptuvė“.
Ch. Boltanskio meninė instaliacija yra „Kaunas 2022“ atsisveikinimo dovana miestui, kurią kiekvienas galės pamatyti ir aplankyti nemokamai bet kuriuo patogiu metu. Renginys yra programos, skirtos Vilniaus geto likvidavimo 80-osioms metinėms minėti, dalis.
Renginio organizatorius – Kauno IX forto muziejus. Renginio partneriai: „Kaunas 2022“, Kauno žydų bendruomenė.
„Kaunas 2022“ vadovė ir projekto poveikio tyrimą atlikęs sociologas – apie siekį neišsklaidyti suburtos minios
Rugsėjo 7–8 dienomis paskutinįkart susitiks projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatoriai, organizatoriai, finansuotojai, partneriai ir dalyviai. Europos kultūros sostinės forumo metu Kino teatre „Romuva“ bus atskleisti didžiausio iki šiol Lietuvoje vykusio kultūrinio projekto rezultatai ir poveikis, taip pat vyks diskusijos apie tai, kam ir kaip tęsti pradėtus darbus. Savo patirtimi dalinsis ir kitų Europos miestų atstovai. Forume septynerių metų darbą apibendrinantį pranešimą skaitys „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, o įspūdingos apimties projekto poveikio tyrimą pristatys sociologas Tadas Šarūnas. Abu profesionalai artėjant susitikimui „Romuvoje“ dalinasi įžvalgomis apie tai, ką ir kokiais būdais pavyko pasiekti.
Virginija, kodėl būtent dabar, prabėgus jau beveik metams nuo „Kaunas 2022“ uždarymo renginio, nusprendėte organizuoti paskutinįjį Europos kultūros sostinės forumą?
Virginija: Svarbiausias šio renginio akcentas yra viešas „Kaunas 2022“ išorinio poveikio vertinimo ataskaitos pristatymas. Mes patys, kaip organizacija, o ir mūsų partneriai, jau esame pateikę įvairiausių ataskaitų įvairiems finansuotojams – ir Europos Komisijai, ir LR Vyriausybei, ir savivaldybėms. Šiuose dokumentuose kalbėjome patys, savo žodžiais. Visgi net dvejus metus apklausų metodu šį projektą, jo kultūrinį, ekonominį ir socialinį poveikį tyrinėjo nepriklausoma komanda, kuriai vadovauja Tadas Šarūnas. Tai galimybė ir mums, ir visiems kitiems, kuriems tai aktualu, išgirsti visuomenės balsą.
Taip pat 2023-iesiems einant į pabaigą jau galime kalbėti apie tai, kas iš tiesų išliko, kaip Kauno ir Kauno rajono gyventojai vertina tradiciniais tapusius renginius, kaip juose dalyvauja.
Be to, forumo metu pristatysime net penkias publikacijas, kurias parengė apie 100 žmonių. Tai – publikacijų, apibendrinančių projekto metodologijas ir patirtis, serija. Sutikite, devyni mėnėsiai tokios apimties leidybiniam projektui – visai nedaug.
Tadai, o ar jūsų vadovaujamai tyrėjų komandai pakako devynių mėnesių, kad „Kaunas 2022“ išorinė ataskaita būtų tokia, kokios norite? Galbūt analizę būtų galima tęsti ir ilgiau, o gal planuojate tai daryti ir pristatę pagrindinius rezultatus forume?
Tadas: Manau, buvo galima arba dėti tašką dabar, arba dirbti dar dvejus metus (juokiasi). Tiesą sakant, tašką padėjome gegužę, kad ataskaitą kolegos spėtų sumaketuoti, išleisti.
Kai bandai operuodamas statistiniais metodais įsiklausyti į žmonių balsą, sudėtinga stačia galva nepanirti į apmąstymus, kuriuos sukelia duomenys. Manau, dabar pats geriausias laikas stabtelėti. „Kaunas 2022“ emocinė banga lyg ir nuslūgo, bet atsiminimai dar neišblėso. Su projektu dirbę žmonės vis dar mąsto apie tai, kas buvo nuveikta. Miestas to irgi dar nepamiršo.
Žinoma, tyrinėti dar tikrai yra ką, neįgyvendinome visų idėjų, kurias apmąstėme darbo pradžioje, bet labai daug išmokome apie tai, kaip vertinti dalyvavimą kultūroje, kitaip tariant, kultūros vartojimą. Šias mintis nešimės į kitus tyrimus, kurie jau planuojami ir laukiami.
Kokių gi apmąstymų sukėlė duomenų, kuriuos sunešė anketas pildę „Kaunas 2022“ renginių dalyviai, tyrinėjimai?
Tadas: Nors Europos kultūros sostinė (EKS) iš esmės yra humanistinis projektas, mūsų tikslas buvo iš tiesų suskaičiuoti, parodyti, kad galima kalbėti ne tik apie nuomones ir jausenas, kurių turi kiekvienas, bet apie socialinį faktą. Maloniausia būna, kai skaičių matricoje, sudarytoje iš tūkstančių eilučių ir šimtų stulpelių, įžvelgi tuos akivaizdžius faktus. Bendriausias paaiškinimas to, ką patyrėme per 2022-uosius, būtų iš arenos ar stadiono išeinanti sirgalių minia. Jaučiame, kad tai žmonės, kuriuos vienija aistra vienam konkrečiam objektui. Šis spiečius vėl ir vėl renkasi drauge, kad patirtų šią aistrą. „Kaunas 2022“ irgi sukūrė tokią minią, tiesa, viename kūne kasdienybėje nesutinkamą. Tai specifinė minia, sudaryta iš atvirų socialinei įvairovei, jaučiančių tapatumą su savo miestu, žmonių. Žinome, kad minia yra grėsmingas dalykas, turintis apčiuopiamą poveikį. Miestui turėti tokią minią yra svarbu. Tai sustiprina jausmą, kad aš su savo konkrečiomis vertybėmis nesu vienas.
Forumo programoje numatyta nemažai laiko aptarti, kaip gi su šia minia elgtis toliau. Ar Kaunas ir Kauno rajonas daro pakankamai, kad ji neišsivaikščiotų?
Virginija: Taip, vienoje sesijų pakvietėme susitikti kultūros politikos formuotojus ir dalininkus, kurie po rugsėjo 30-osios, kai įstaiga „Kaunas 2022“ bus oficialiai uždaryta, turi susigrąžinti atsakomybę už šio projekto sukurtą palikimą. Įstaigos uždarymas reiškia jos suvienytos komandos atleidimą nuo šios atsakomybės. Tikiuosi, kad visų pirma Kauno ir Kauno rajono savivaldybės į šį pasikeitimą pažiūrės atsakingai.
Neturiu omenyje to, kad visa kultūra Kaune ir jo apylinkėse dabar turi tapti biurokratų reikalu. Anaiptol. Manau, kad iniciatyva grįžta į kultūros sektorių, iš kurio ji iki „Kaunas 2022“ komandos ir atėjo. Kaune, kitaip nei daugelyje kitų miestų, tapusių EKS, pirmoji žiežirba įsižiebė būtent šiame sektoriuje, tarp bendraminčių ir kolegų – ne savivaldybėje ar ministerijoje.
Aišku, valdžios atstovai gerai žinojo tradiciją, kuri kas 13 metų EKS titulą sugražina į tą pačią šalį, bet būtent kauniečiai kultūrininkai dar iki miestų konkurso paskelbimo neabejojo, kad mūsų miestas jame kandidatuos, apsibrėžė, ką mes norime šiuo titulu pasiekti, ką pakeisti, o ką – susigrąžinti. Ši iniciatyva subūrė savanoriškais pagrindais dirbusių galvų ir širdžių kolektyvą, kuris parengė paraišką ir net miesto kultūros strategiją, kuri buvo būtina norint kandidatuoti, ir kurią savivaldybės atstovai integravo į bendrą miesto strategiją. Įsteigus VšĮ „Kaunas 2022“ stengėmės šios bendruomenės iškeltus tikslus įgyvendinti, natūralu, kad rezultatai priklauso tiems, kurie šią viziją kūrė.
Pritariu Tadui, puikiai įžodinusiam tai, ką jaučiu giliai viduje – žinoti, kad su savo vertybėmis esi ne vienas, labai svarbu. Neabejoju, kad tai, jog yra reikalingi savo miestui, pajautė visi „Kaunas 2022“ partneriai. Jie, paaugę ir sustiprėję, patys toliau rūpinasi drauge pradėtais projektais, tęsia bendradarbiavimą, analizuoja mums visiems svarbias temas.
Mano minėtoje forumo diskusijoje taip pat norime iškelti klausimus apie nacionalinę ir regioninę kultūros politiką po „Kaunas 2022“ skėčiu gimusių naujų kultūrinių fenomenų kontekste. Pastebime, kad, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros tarybos veikloje ir prioritetų sąraše nekreipiamas dėmesys į bendruomenių iniciatyvas skatinančius projektus. Tai yra, mūsų ir partnerių sukurtiems projektams sudėtinga sulaukti finansavimo. Nemanau kad tik savivalda turi prisiimti visą šią finansinę naštą. Taigi norime diskutuoti apie tai, kaip neišbarstyti potencialo, o ar jis yra, kaip ir noras bei gebėjimai, ir kad tokio pobūdžio reiškinių tęstinumas yra svarbus, klausimų nebekyla.
„Dešimt tiesų apie „Kaunas 2022“ poveikį“ – taip vadinasi jūsų, Tadai, pranešimas, kurį skaitysite forume. Ar šios tiesos adresuotos ir tiems, kurių rankose politiniai ir finansiniai svertai?
Tadas: Taip, pasirinkau tokį formatą būtent todėl, kad būtų nuo ko atsispirti diskusijoje apie tai, kaip elgsimės su „Kaunas 2022“ palikimu. Manau, tai neturi būti politinė diskusija. Juk vertintojų ir ataskaitos rengėjų komandos politinės pažiūros ir norai čia visiškai nesvarbūs – rinkome faktus ir pakavome juos kaip įmanoma suprantamiau, kad būtų galima apie poveikį ir galimybes diskutuoti viešai.
Į EKS reikia žiūrėti kaip į eksperimentą, į laiko mašiną – kas būtų, jei miestai visuomet turėtų tokias galimybes kurti bendras vizijas, kelti klausimus, ieškoti atsakymų į juos meno ir kultūros pagalba? Kas būtų, jei šios galimybės būtų pakankamai finansuojamos? Apie dėmesį kitiems, tai yra, ne tik Vilniui, kuriame visko jau ir taip labai daug, pirmą kartą garsiau buvo pradėta kalbėti prieš gerus septynerius metus. Dabar, jau įvykus didelio masto eksperimentui Kaune, galime aiškiai matyti, kaip šis modelis veiktų ir kituose miestuose, kokie būtų to rezultatai. Galime kalbėti ir apie tai, kas visgi nesuveikia kuriant aukštos kokybės įvietintą kultūrą – tai irgi gerai matoma tyrimo rezultatuose. Žinoma, abejoju, kad visa tai galima per prievartą įrodyti tam, kuris tokiomis vertybėmis iš principo netiki. Tačiau viliuosi, kad tarp sprendimų priėmėjų yra žmonių, kuriems tai atrodo vertinga.
Jau pirmasis „Kaunas 2022“ forumas buvo tarptautinis, ne išimtis ir šeštasis, paskutinis. Ar teko jums susipažinti su, pavyzdžiui, Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto, kuris pernai taip pat buvo EKS, rezultatais, poveikio tyrimais?
Tadas: Taip, teko bendrauti, keistis patirtimi su monitoringo specialistu iš Liuksemburgo. Tokios apimties tyrimas sudėtingas, ištinka ir krizių, taigi tarpusavio terapija yra tikrai svarbu. Tarėmės, kaip geriausiai pateikti pasakojimą, tad įdomu bus išvysti, kaip jiems tai pavyko. Patirtimi dalinsimės ir forume Kaune. Bet ir be diskusijų galiu pasakyti, kad Kaunas ir Ešas prie Alzeto – labai skirtingi miestai labai skirtingose šalyse. Daugiau esu bendravęs su Vroclavo, kuris EKS buvo 2016-aisiais, poveikio vertintojais. Iš jų patirties pasimokiau daugiau, nes kultūriškai esame artimesni, bet biudžeto prasme tai buvo skirtingi projektai, tad galiausiai išsigryninome specifinę, Kaunui pritaikytą metodiką.
Virginija: Pridėsiu, kad galutinė ataskaita yra būtina kiekvienai EKS, bet niekur nėra apibrėžta, kaip ji turi atrodyti. Sklaidydami ankstesnių miestų ataskaitas rasdavome daugiausiai statistines analizęs, žongliravimą skaičiais ir faktais, kurių išliekamąjį poveikį patikrinti reikia ne pusmečio ir ne metų. Tad mums, norėjusiems išties prasmingo ir tikslaus įvertinimo netgi užsakyti šį Tado su komanda ruoštą tyrimą buvo pakankamai sudėtinga. Norėjome, kad tyrimas atlieptų mūsų programoje pabrėžtas vertybes ir iškeltus tikslus, taigi siekėme ataskaitoje pamatuoti tokius žmogiškuosius faktorius, kaip, pavyzdžiui, atvirumas kitam ir kitokiam. Arba, pavyzdžiui, mums buvo įdomu, ar pasikeis miesto paveldo vertės suvokimas – kalbu konkrečiai apie modernizmo architektūrą. Ir, žinote, tų respondentų, kurie daugiausiai lankėsi programos „Modernizmas ateičiai“ renginiuose, pomėgis architektūrai koreliuoja su pilietiškumu – tai tik vienas intriguojančių dalykų, kuriuos atradau ataskaitoje, kuri labai neformali ir įtraukia skaityti it koks detektyvas.
Beje, grįždama prie ankstesnio klausimo, pridursiu, kad dar 2021 m. Eše mieste įkurta EKS palikimu besirūpinanti organizacija, kurioje dirba jau kita komanda, užtikrinanti, kad pradėti darbai nenutrūktų. Kokie tai darbai, kokių tęstinių reiškinių 2022 metais ir iki jų liuksemburgiečiams pavyko pradėti, išgirsime forumo metu. Galiu kalbėti už mus – Kaune ir Kauno rajone sukurta ir išvystyta 12 festivalių, kurie turi savo auditorijas. Jei išliks didžioji dalis šių tradicijų, tai jau bus didelė sėkmė.
-
„Kaunas 2022“ organizuojamas Europos kultūros sostinės forumas rugsėjo 7 d. kvies klausyti diskusijų „Romuvoje“, o rugsėjo 8 d. persikels į Vytauto Didžiojo universitetą, kur vyks komandos narių vedamos dirbtuvės. Dalyvavimas forume nemokamas, tačiau reikia užsiregistruoti čia.