Paskutinį interaktyvios parodos „Iš tamsos“ savaitgalį – dovana lankytojams

Paroda „Iš tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

Keletą mėnesių išskirtinėje erdvėje Kauno centre apsilankyti kvietusi interaktyvi paroda „Iš tamsos“ priartėjo prie finišo. Iki spalio 30 d. veiksiantį iš Kauno kilusios britų menininkės Jenny Kagan kūrinį paskutinį savaitgalį visi kviečiami aplankyti nemokamai. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ pristatomoje parodoje penktadienį bus galima susitikti ir jos autorę. Ji žada būti atvira pokalbiams su kiekvienu.

Jenny Kagan, G. Jovaišos nuotr.

Sutapimas – spalio 28-ąją, kurią praleis istoriniame pastate Gimnazijos g. 4, Jenny Kagan mini savo gimimo dieną. Papildomo simbolizmo suteikia faktas, kad ši data žymi ir „Didžiąja akcija“ vadinamos tragedijos metines. 1941 m. Kauno gete įvykdyta atranka – Vilijampolėje, Demokratų gatvėje buvusioje aikštėje atrinkta 9200 Kauno gete uždarytų žydų, iš kurių beveik pusė – vaikai. Kitą dieną visi pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke. Tai vienos didžiausių Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką įvykdytų gyventojų žudynių.

Paroda „Iš tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

Jenny Kagan tėvai – Margarita Štromaitė ir Juozapas Kaganas – išgyveno Holokaustą. Jie susipažino jau patekę į Kauno getą, kur įvyko ir pirmasis jų pasimatymas. Jaunų kauniečių išgyvenimai ir kova dėl išlikimo įprasminti unikalioje parodoje „Iš tamsos“. Didžiojoje Britanijoje, kur po karo įsikūrė Kaganai, gimusi menininkė atkūrė jų kelionę į laisvę. Tai ir skausmingai romantiška pažintis, ir dienoraščio puslapiai, ir aplink dėjęsi įvykiai, kurių metu nužudytas Jenny Kagan senelis, garsus Kauno verslininkas, kuriam priklausė kino teatras „Pasaka“. Neoninė pastato iškaba, kaip ir jautri „Lietūkio“ garažo žudynių interpretacija, pasitinka visus parodos lankytojus. „Sakyčiau, kad tai tarsi teatras be aktorių“, – pristatydama ne vienerius metus puoselėtą savo kūrinį kalbėjo menininkė.

Paroda „Iš tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

„Iš tamsos“ nepateikia jokių kaltinimų. Interaktyvi paroda, kviečianti atsiversti knygas, atidaryti lagaminus, sulošti stalo žaidimo partiją ar žvilgtelėti į nedidelę dėžę, kurioje slėpėsi Margarita ir Juozapas, yra drąsus meniškas priminimas apie tai, kas mažiau nei prieš 100 metų vyko Laikinojoje sostinėje ir kitur Europoje.

Paroda „Iš tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

J. Kagan pasakojama istorija karo Ukrainoje akivaizdoje regisi dar artimesnė ir aktualesnė. Ji kelia klausimus apie mūsų pasirinkimus – deja, ne tariamuoju, o esamuoju laiku. Kaip elgiuosi aš, pasibeldus karui? Ar pasirenku kairę, ar dešinę? Jei privalau, į kurią pusę siunčiu kitą? Ar atidarau duris tam, kurį persekioja? Ar užmerkiu akis ir lieku pasyvus stebėtojas?

Paroda „Iš tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

„Kodėl kas nors renkasi rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų mus – neišsprendžiamas klausimas“, – yra sakiusi Margarita Kagan. Parodoje išreiškiamas dėkingumas ir Jenny Kagan tėvų gelbėtojui Vytautui Rinkevičiui – jo portretas puošia vieną pastato erdvių. Ši detalė sujaudino po mirties kartu su žmona Elena Pasaulio tautų teisuoliu pripažinto V. Rinkevičiaus dukterį Vitaliją Čiurinskienę, kuri parodoje Gimnazijos g. 4 lankėsi jau ne kartą.

Paroda „Iš tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

Viena reikšmingiausių ir kūrybiškiausių „Kaunas 2022“ parodų savo kelionę baigs sekmadienį. Spalio 28–30 d. norintys išvysti „Iš tamsos“ ar dar kartą pasivaikščioti Jenny Kagan sukurtais istorijų labirintais, tai galės padaryti be bilietų. Organizatoriai primena, kad pastate Gimnazijos g. 4 vienu metu gali lankytis ribotas skaičius žmonių, tad įėjimo į parodą gali tekti šiek tiek palaukti. „Iš tamsos“ darbo laikas – trečiadienį, ketvirtadienį–sekmadienį: 11.00–18.00 val., ketvirtadienį: 11.00–19.00 val. Visą „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją
programėlę „Kaunas 2022“.


Premjera garsaus filosofo Emmanuelio Levino atminimui VEIDAS lapkričio 11-13 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Pristatome Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerą VEIDAS, skirtą garsaus filosofo Emmanuelio Levino atminimui, kuri vyks lapkričio 11, 12 ir 13 d.

XX a. prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas – vienas iš penkių įtakingiausių XX a. filosofų Europoje. Prancūzijoje daugelis žino, kad jis gimė ir užaugo Kaune. Ką apie didįjį XX amžiaus mąstytoją žinome mes?

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Veidas/Visage“, sukurtas kartu su Ešo  prie Alzeto teatru (Liuksemburgas), yra skirtas skleisti pamatines Levino idėjas – etinį santykį su Kitu ir atsakomybę už Kitą.

Spektaklis, sukonstruotas iš Emmanuelio Levino minčių ir tekstų leidžia matyti ir girdėti, o tai reiškia – leidžia mąstyti.

„Veidas“ aktoriai. D. Stankevičiaus nuotr.

Idėjos autoriai  ir režisieriai  – Vincent Adelus ir Isabelle Adelus & Suran

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Isabelle Adelus & Suran

Vaizdo dizaineris – Milosh Luczynski

Filosofijos konsultantai – Viktoras Bachmetjevas, Bernard Fischer, Robert Scholtus

Kompozitorius – Rafal Mazur

Vaidina: Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Povilas Jatkevičius, Artūras Sužiedėlis  

 

Plačiau apie spektaklį 

Bilietai


Kultūros sostinės programą Kauno rajone uždarys „Ten Walls“ ir didžiulis renginys po atviru dangumi

G. Jovaišos nuotr.

„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ kelionė, padovanojusi daugiau nei 1500 renginių ir iniciatyvų, pamažu artėja link pabaigos. Organizatoriai rudens pabaigoje kviečia į paskutinį „Kaunas 2022“ nuotykį – net 4 dienas truksiančią, ypatingus metus uždarančią programą „Sutartis“. Vienas svarbiausių jos akcentų – Kauno rajone vyksiantis didžiulis uždarymo renginys po atviru dangumi.

Kauno rajone trečioji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis „Sutartis“ prasidės lapkričio 25 d. 19 val., Raudondvario dvare, kur vyks nemokamas ir įspūdingas pasaulinės žvaigždės „Ten Walls“ audiovizualinis koncertas po atviru dangumi. Raudondvario dvaro teritoriją viena didele šokių aikštele tą vakarą pavers ir elektroninės muzikos atlikėjai „Merimell“ (Estija, „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“) bei „Bulp“ (Slovakija, „Trenčín – Europos kultūros sostinė 2026“), o parką puoš šviesų šou ir „Kaunas 2022“ programos rezultatus Kauno rajone apžvelgianti fotoinstaliacinė paroda. Vakaro metu bus galima dalyvauti įvairiose veiklose – orientaciniame žaidime, asmenukių konkurse ir kitose veiklose, o renginio metu organizatoriai žada ir ne vieną siurprizą.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Norime rajone padaryti šventę – didelį vakarėlį po atviru dangumi, kuriame būtų daug judesio ir šokių. Paraleliai veiks ir retrospektyvinė paroda, kuri apibendrins „Kaunas 2022“ veiklas Kauno rajone. Kartu su bendruomenėmis norime pasidžiaugti nuveiktais darbais, rezultatais“, – pasakoja „Kaunas 2022“ regioninių partnerysčių kuratorė M. Rutkauskaitė. „Nuostabi Raudondvario dvaro aplinka pasirinkta neatsitiktinai – daug dėmesio uždarymo vakarą bus skiriama vizualiniams sprendimams,“ – teigia kuratorė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kauno rajone – galimybė patirti meno įvairovę
2022 m. Kauno rajone vietos bendruomenės ir menininkai iš viso pasaulio kartu su „Kaunas 2022“ komanda įgyvendino daugybę dėmesio susilaukusių projektų. Net 15 Kauno seniūnijų organizavo įvairius festivalius, susipažinti su Lietuvos ir užsienio kūrėjų objektais bei instaliacijomis kvietė „Smaragdo kelias“, o Zapyškyje vyko kauniečių pamiltas Aitvarų festivalis. Čia taip pat atidarytas traukos objektu tapęs unikalus laivas-žemkasė „Nemuno 7“. Tai – tik dalis iniciatyvų, kurios įrodė, kad Kauno rajonas tapo kokybiškų kultūrinių idėjų centru.

Nemuno 7, M. Plepio nuotr.

Prie daugybės projektų Kauno rajone – „Tabalai“, Zapyškį puošusios instaliacijos „Išaušriai“ ir kitų iniciatyvų prisidėjęs kūrėjas, muzikos dueto „Tykumos“ narys  Donatas Bielkauskas teigia, kad tokie renginiai turi misiją – edukuoti žmones, praplėsti akiratį. „Svarbiausias uždavinys yra formuoti kritinį mąstymą, gebėjimą atsirinkti tai, kas įdomu. Šiais metais žmonėms suteikiama galimybė patirti ir atrasti meno įvairovę.

Tabalai, G. Jovaišos nuotr.

Apie 20 metų dirbdamas miestelių kultūros įstaigose, pastebėjau, kad mažos gyvenvietės ar kaimo vietovės žmogus nori stebėti didesnio miesto kultūrą, o didesnio miesto gyventojai pakankamai aktyviai domisi etnine kultūra, kilusia iš mažesnių vietovių. Tai – natūralūs procesai, savotiški mainai, kuriuos formuoja kultūrinė pasiūla. Jei tai nesukuria užsidarymo stilistiniuose rėmuose, jei gebama priimti naujas ir nepatirtas formas, tai yra pozityvus dalykas.“

Muzikinį duetą „Tykumos“ bus galima išgirsti lapkričio 24 d., Kauno vandenų rezervuare vyksiančioje vizualioje muzikinėje programoje „Septyni vandenys“. Tądien bus pristatyta ir plokštelė su unikalaus koncerto, anksčiau vykusio „Nemuno 7“, įrašu.

„Tai – ilgo laikotarpio kūrybinių ieškojimų apibendrinimas. Eilę metų darbavausi jungdamas etninės ir šiuolaikinės raiškos formas, ieškodamas sinkretizmo, darnaus derėjimo tarpusavyje tarp archaikos, istorijos ir modernumo. Kai kurie projektai Kauno rajone šiais metais galėjo maksimaliai atsiskleisti išnaudodami vietinių lokacijų ypatybes, o tai leido pajausti svorį, reikšmingumą to, ką darome,“ – pasakoja kūrėjas.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Visą „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.


S. Straukaitė apie teatro ir mados simbiozę, patirtį Kaune, Čiurlionį ir plastiką

Sandra Straukaitė, P. Gasiūno nuotr.

Regis, Lietuvos kūrėjos, drabužių dizainerės, teatro kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės naujai pristatyti nereikia: į teatro ir mados sūkurį prieš daugiau kaip du dešimtmečius įsisukusi menininkė nuosekliai kasmet palieka viešumoje pastebimą kūrybos pėdsaką.

Viena naujausių ir intensyvių jos kūrybinių veiklų –  kostiumų kūrimas „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijai. Trečiąjį trilogijos veiksmą, pavadintą „Sutartis“, pirmą ir paskutinį kartą gyvai bus galima pamatyti lapkričio 26 dieną. 

S. Straukaitė pasakoja, kad šį kartą pasirodymo artistams prireiks arti 100 kostiumų. Pokalbyje paaiškėja –  pastarųjų idėjas įkvėpė ir tekančių upių, ir plastiko maišelių, ir Čiurlionio paveikslų vaizdiniai. 

Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantis įspūdingo masto teatralizuotas pasirodymas, kuriam S. Straukaitė kuria kostiumus, rengiamas kartu su gausia Lietuvos menininkų kūrybine grupe: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kompozitore Zita Bružaite, scenografe Sigita Šimkūnaite, choreografe Agnija Šeiko ir kitais. Tarp atlikėjų  – dainininkų Jeronimo Miliaus, Monikos Pleškytės vardai, pagrindinis šokėjas – Petras Lisauskas. Kartu su solistais rikiuojasi visas Kauno muzikinio gyvenimo branduolys: orkestras, kvartetas, ansambliai, chorai, vokalinės ir choreografinės grupės. 

Kostiumus daugiau kaip 20 spektaklių sukūrusi ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota menininkė daro nemažą įtaką ir lietuviškam mados pasauliui. Daugiau negu dvidešimt metų S. Straukaitė kartu su kitais kūrėjais organizuoja festivalį „Mados infekcija“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jos kūryba apibūdinama kaip nonkonformistinė, paradoksali, su avangardo ir transformacijos elementais. 

Nepaisant skambių epitetų ir įvertinimų, menininkė apie kūrybą kalba be perdėtų intonacijų, ramiai, su lengva humoro gaidele.  „Darau darbus iš širdies – pažiūrėsim, kas gausis“, – apie pasirengimą „Sutarčiai“ sako ji. S. Straukaitei teatras ir mada – it du susisiekiantys indai, o inspiracijos kūrybai gimsta susitikus bendraminčius.

M. Plepio nuotr.

  Kaip nutiko, kad Jūs atsidūrėte „Sutarties“ kūrybinėje grupėje?

  Mes su G. Šeduikiu, S. Šimkūnaite bendradarbiaujame dar nuo to laiko, kai buvo G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Vilniuje  ar Klaipėdoje R. Vagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymai. Palaipsniui bendras darbas kėlėsi ir į kitus projektus. Mes bendraminčiai – gerai jaučiamės kartu, visi vieni kitus suprantame.  Kurdami daug kalbamės, nebijome pasakyti, siūlyti vienas kitam idėjas, net pakritikuoti. Smagu, kai pavyksta sutikti tokią komandą. Pas mus nėra tokio susiskirstymo – čia mano, čia tavo ar panašiai. Visi „sergame“ kartu už gerą galutinį rezultatą.

Apskritai, mane labai traukia darbas tokio didelio mąsto projektuose. Aš visa savo esybe už mūsų lietuvišką kūrybinę industriją, už Lietuvos kūrėjus ir jų bendradarbiavimą. Štai ir „Sutartyje“ bus originali kompozitorės muzika, specialiai pasirodymui sukurta choreografija ir dar daug kitų įdomių dalykų.

– Kokiu ritmu šiandien gyvenat Jūs ir „Sutartyje“ dirbanti komanda? Juk panašu, kad iki pasirodymo laiko liko ne tiek ir daug. Stereotipiškai įsivaizduotume: kuo arčiau spektaklis ar pasirodymas, tuo daugiau nemiegotų naktų, sprendžiamų problemų...

– Gyvename artėjančio renginio nuotaikomis, ruošiamės labai intensyviai – tarkim, kostiumai gaminami pilnu pajėgumu. Ar būna gyvenime nemiegotų naktų? Nutinka visko, bet stengiamės profesionaliai organizuotis procesą ir darbą.  Man pačiai visada norisi pradėti kuo anksčiau, netempti, nelaukti paskutinės minutės. Nes darbui skirtas laikas prabėga akimirksniu – nepajunti, kaip jau finišas.  O dar panašiuose dideliuose projektuose, žiūrėk, iškyla įvairių techninių problemų. Žinia, ir „Sutartis“ – labai įdomus, bet kartu ir labai sudėtingas projektas. Viską reikia labai gerai apgalvoti, net ir išsibandyti. Štai ir dabar darome kostiumus testavimui. Pasibandom, pasižiūrim, kaip veikia, ir judame toliau. 

Sutarties repeticija, G. Jovaišos nuotr.

– Prabilote apie kostiumus. Papasakokite apie juos daugiau. Kiek jų kuriate? Iš kur sėmėtės įkvėpimo sumanymams? Kokias šiuolaikinio miesto mito gijas pynėte? Ir kokias žinutes norėtumėte ištransliuoti „Sutarties“ žiūrovams?

– Tiksliai neskaičiavau kiek, tačiau „Sutartyje“ tikrai bus apie 100 kostiumų. Visada taip būna: pradedi skaičiuot ir tada – vaje, kiek daug! Na, bet čia būdinga dideliems pastatymams. Šokėjai, chorai, solistai – visus gi reikia tinkamai aprengti.

Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora. Nuo pirmųjų arijų tai bus kaip vandens versmė. Ji panaši į žmogaus jaunystę, kai gyvastis teka, kunkuliuoja, dar viskas prieš akis. Visa tai išauga į upės tėkmę ir simbolizuoja žmogaus brandą. Tuo tarpu metų naštą ir slopstantį judesį parodo ledas – upė sušąla, apšarmoja, pabąla. 

Dar viena inspiracija pastatymui buvo M. K. Čiurlionis. Būtent su jo vardu labai norisi sieti Kauną, nes čia yra jo vardo muziejus, daugybė žmonių lengvai atpažįsta jo kūrybą. Kas gali būti gražiau? Ir kodėl gi nepanaudojus čiurlioniškos spalvų paletės?

M. K. Čiurlionis, Ramybė. M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo nuotr.

Tai, ką pasakojate, yra tarsi vaizdiniai iš praeities. O kokios šiuolaikinės inspiracijos padiktavo kūrybinius sumanymus?

– Nuolat girdime, kad globali problema – plastikas. Viskas juo užteršta, ypač vanduo, vandens telkinių pakrantės. O kodėl jo nepanaudojus kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, kostiumams? Net ir taip galima kovoti su tarša. Būtent šio spektaklio kai kuriuos kostiumų elementus kuria Greta Germanavičiūtė, pagal specialią technologiją pakartotinai panaudodama plastiko gaminius. 

Beje, spektakliui naudojom ne tik plastikinius maišelius, iš atliekų kategorijos atkeliauja senos, skirtos išmetimui video juostelės. Jas irgi galima pritaikyti ir padaryt objektą, meno kūrinį. Prisiminiau Žilviną Kempiną ir jo video juostų instaliacijas.

Beje, kurdama kostiumus, kartu siekiu ir tvarumo. Nusprendžiau 30 šokėjų kostiumus daryti transformuojamus, kai tą patį drabužį galima panaudoti įvairiems choreografijos sprendimams. Žinoma, yra pagunda vardan efekto kaskart prikurti daugybę kostiumų, bet ar  iš tiesų to reikia? Juk galima būti ir taupiam galvojant apie galimų atliekų kiekį, juk šis pastatymas- vienkartinis.

Sandra Straukaitė, P. Gasiūno nuotr.

Kaip Jums teatras siejasi su mada? Juk kuriate ne tik operų pastatymams?

– Sakyčiau, man teatras ir mada yra kaip du susisiejantys indai, jie papildo vienas kitą, atveria daug daugiau prasmių, platesnį jų lauką. Teatre panaudoju tai, kas ateina iš mados pasaulio – o ir aš pati labai daug naudojuosi teatrine patirtimi. Būtent teatre ateina supratimas ir apie apšvietimą, ir apie teatro magiją, ir optines iliuzijas ar net apgaules (juokiasi). Teatralizuoti parodymai pereina ir į madą. Visi nuo to tik išlošia – buvimas kostiumų dailininke ir drabužių dizainere leidžia atsinaujinti, įkvėpimo semtis abiejuose pusėse. Man nesinori kartotis. Tam tikra prasme, tik paneigdamas save gali atrasti, sukurti kažką naujo. 

Teatras duoda daug galimybių nuolat tobulėti – paleidi į sceną kostiumus ir tada supranti, kas suveikia, o ko kitam kartui nebereikėtų daryt. Kai esi jaunas, dar dažnai nematai galutinio rezultato – išleidi „kostiumus“ į sceną ir galvoji: o dieve, ką aš padariau, kas čia bus! O po to, kai įsižiebia rampų šviesos ir viskas susijungia į visumą – kostiumas suveikia, atrodo visai kitaip negu manei. Šiandien, su patirtimi, tokios metamorfozės nebegąsdina, jau nebebijai. Aš įsivaizduoju, kiek nerimo būna jauniems kūrėjams. Pasitikėjimą savimi duoda per daug metų įgyta patirtis. Bet nesinori užsistovėti, kurti  vis kitaip, taigi smagu dirbti su jaunais žmonėmis, jie atneša, duoda daug naujų inspiracijų. 

Kaip šiandien apibūdintumėte savo kūrybinį braižą? Ir kaip jis formavosi? Teko girdėti, kad pirmoji profesinė pažintis su kostiumų dizainu, mada kadaise užsimezgė būtent Kaune. 

– Kostiumuose aš nesusismulkinu, aš tarsi darau plačiais potėpiais, stengiuosi įžvelgti architektūrinį sprendimą, aprėpti visumą, žvelgti tarsi kiek iš tolo. Nemėgstu paskęsti smulkmenose ir mikrodetalėse. Labiau patinka dirbti platesniais mostais, potėpius daryti laisva ranka. Stengiuosi „neužsižaisti“, nes juk kostiumus realizuoja kiti žmonės, jie negali „užsikasti“ smulkmenose. Norisi matyt idėją, tūrius, svarbu pajausti medžiagas. Beje, to pirmiausia išmokau Kaune, kai nuo 14 metų  atvažiavau čia mokytis.

Kaunas žymi mano svarbaus gyvenimo etapą – į jį kažkada pasukau, kad galėčiau įgyti daugiau žinių apie madą į tuometinį S. Žuko technikumą. Tai nuostabi meno mokykla ant Pelėdų kalno. Kūrimas šiame projekte leido prisiminti, kokioje gražioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis mes mokėmės. Tai padėjo formuotis estetiniam suvokimui, prioritetams. Kaunas mane ir šiandien žavi kaip miestas, ypač jo modernizmas, ypač šiemet jis tiesiog nusipelnė būti dėmesio centre. Mane jis nustebino tuo, kas parodė užmojį – tapo tikra kultūros sostine. Dabar tiesiog akivaizdu, kaip svarbu turėti sodrią kultūrinę aplinką – tai žmones įkvepia į ją įsitraukti. Iki tol klaidinęs įspūdis, kad Kaunas tuščias, sklaidosi. Savo akimis matėme, kiek Kaune susitelkia žmonių į kultūros renginius, kokios eilės prie muziejų, kokia judri, gyvybinga gali būti miesto erdvė. Beje, mados talentų konkursas „Mados injekcija“ taip pat persikelia į Kauną – šiemet gruodžio pradžioje jis vyks Kauno centriniame pašte.

Dėkoju Jums už pokalbį.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Įsigyti bilietus į trečiąjį Šiuolaikinio mito trilogijos veiksmą „Sutartis“ galima čia.


Tarptautinis muzikinis spektaklis „GOOD GIRLS“: žiūrovų laukia premjera, į abortą žvelgianti be sielvarto 

Knygos GOOD GIRLS viršelis, E. Lushchyk iliustr.

Net trijose šalyse lapkritį sveiko maišto į abortų diskursą įneš trijų aktorių atliekamas muzikinis spektaklis „Good Girls”. Po pirmųjų premjerų Liuksemburge, lapkričio 17–19 d. Kauno miesto kameriniame teatre pristatomas spektaklis toliau savo kelionę tęs Londone. Spektaklio, kuris yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programos dalis, režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir aktorės Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika į nėštumo nutraukimą žiūri be stereotipiškai su abortais asocijuojamos dramos. 

Nors graudinančios istorijos sukuria „gerą“ siužeto liniją, svarbu išgirsti kitą aborto patirčių pusę. Remiantis moterų iš Lietuvos, Liuksemburgo ir Jungtinės Karalystės abortų liudijimais, „Good Girls“ į abortą žvelgia be apgailestaujančio ir besiteisinančio žvilgsnio. „Kodėl abortas visada turi būti graudi istorija? Nors kai kurių šalių įstatymai vis dar nėra abortuoti (sąmoningas kalambūras: Lenkija, Malta – mes žiūrim į jus), kitos laikosi tvirtai. Bet… ar tikrai?“, – klausia spektaklio kūrėjai.

2020 m. paviešintas JAV atliktas tyrimas, kurio metu 5 metų laikotarpiu apklaustos daugiau nei 600 moterų atskleidė, jog po aborto 84% jaučia teigiamus jausmus ir aborto nesigaili. Nepaisant to, beveik 70% jų bijo, jog bus stigmatizuojamos, jei žmonės sužinos apie nutrauktą nėštumą (Rocca et al., 2020).

Spektaklio režisierė iš Liuksemburgo Larisa Faber rašo pjeses teatrui ir kinui, atliepdama aktualias socialines ir politines temas. Larisa yra baigusi kino ir dramos studijas Londone, o šiuo metu dirba su įvairiakalbiais projektais visoje Europoje. Plačiau apie spektaklį interviu su kūrėja.

-        Kokia šio spektaklio kelionė? Kada gimė jo idėja?

-        Jei trumpai, kelionė buvo tikrai ilga... Pirmą kartą idėją pristačiau 2019 m. pradžioje. Prireikė šiek tiek laiko, kol visose 3 šalyse (Lietuva, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė) suradau tinkamus partnerius, tačiau mano patirtis rodo, kad verta palaukti tinkamų koprodiuserių, net jei dėl to procesas užtrunka.

-       Kiti jūsų darbai, kaip „Stark Bollock Naked“ taip pat nagrinėja moters reprodukcinę, fizinę ir emocinę sveikatą, moters būseną po gimdymo. Kodėl gilinatės į šias temas?

-      Taip, išties esu kai ką parašiusi ir apie gimdymą. Temas tyrinėju chronologiškai, kuomet šios tampa aktualios mano pačios gyvenime. Su kiekviena patirtimi sužinojau kažką gilaus apie savo kūną, tačiau taip pat ir apie jį gaubiančius tabu – ar tai būtų abortų ar pogimdyvinio laikotarpio tabu. Tvyro daug tylos ir stigmos apie šias labai įprastas patirtis. Kažkodėl viešai apie jas retai kalbame.

Iliustracija iš knygos GOOD GIRLS, E. Lushchyk iliustr.

-        Kuo šis kūrinys skiriasi nuo ankstesnės jūsų kūrybos?

-      Šis spektaklis labai skiriasi nuo mano pirmosios pjesės „Disko Demencija“ (orig. Disko Dementia). Ten veiksmas vyksta slaugos namuose ir kalba apie smurtą prieš pagyvenusius žmones. Tam tikra prasme ta pjesė taip pat yra susijusi su nutildymu, su kitokiu tabu, tačiau tonas ir žanras yra visiškai kitoks.

-         Muzikiniame spektaklyje abortų tema perteikiama pasitelkiant komedijos elementus. Kodėl pasirinkote būtent tokią išraiškos formą?

-       Tai gali padėti pralaužti egzistuojančią stigmą. Abortas visada buvo ir bus neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Atrodo nelogiška šią temą sieti tik su vienu žanru. Muzikinis spektaklis ir kartu su juo išleista knyga – tai būdas užduoti klausimą – kodėl mes negalime dainuoti ir šokti apie bet kokias mūsų išgyventas patirtis?.. „Good Girls“ kuria terpę moterims, kurios pasidarė abortą ir dėl to nesigaili, o kitiems suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į šią patirtį ir emocijas, kurios tikrai ne visada atsispindi žiniasklaidoje. Tai darau siekdama kovoti su mitais ir stigma apie abortus.

-      Spektaklis išsiskiria ir savo tarptautine komanda. Kaip sekėsi dirbti su kūrėjais iš svetur?

-        Kiekvienas projektas – tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis. Nauji žmonės gali būti rizika arba praturtinanti patirtis. Paprastai man patinka patikimų ir naujų bendrakūrėjų derinys. Kurdama šį spektaklį taip pat norėjau dirbti ir su žmonėmis iš 3 partnerių šalių - Liuksemburgo (kompozitorė Catherine Kontz, dailininkė Marie-Luce Theis ir video menininkė Shade Cumini), Lietuvos (dvi aktorės ir dramaturgė) ir Jungtinės Karalystės (knygos redaktorė Lilly Burton), tačiau prisijungė ir menininkės iš Vokietijos (choreografė Hannah Ma), Ukrainos (knygos iliustratorė Eleonora Luščyk ir turinio kūrėja socialiniams tinklams Valerija Voščevska), Taivano (turinio kūrėja socialiniams tinklams Kassy Cho). Kartais šis tarptautiškumas reikalavo darbo nuotoliu ir kėlė iššūkių, tačiau tampa labai malonu juos įveikus. Manau, kad labai naudinga ir toliau plėsti partnerių ratą.

Iliustracija iš knygos GOOD GIRLS, E. Lushchyk iliustr.

-   Ar nenuogąstaujate, jog spektaklis gali būti nesuprastas Lietuvos ar kitų užsienio šalių publikos? Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis?

-    Tikrai ne. Jei patinka stebinantis, jaudinantis ir linksmas vakaras teatre, „Good Girls“ kaip tik tau! Norėčiau, jog po spektaklio žiūrovai jaustųsi įkvėpti, sužinoję kažką nauja ir gerai praleidę laiką.

Muzikinį spektaklį lydi „Good Girls“ leidinys, kuriame bus galima rasti originalias Ukrainos menininkės Eleonoros Luščyk iliustracijas ir surinktas moterų istorijas įvairiomis kalbomis. Abortas sudėtingu procesu gali tapti dėl informacijos, tinkamų teisinių struktūrų, priemonių ir moralinės paramos stokos, tad knyga – tarsi apčiuopiamas įrankis abortą pasidariusių moterų stigmai spręsti.

Šis spektaklis sukurtas Kauno miesto kameriniam teatrui bendradarbiaujant su Larisos Faber vadovaujama kūrybine organizacija „anonyma” ir yra dviejų Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo (Esch-zur-Alzette, Liuksemburgas) programos dalis. Lapkričio 8–12 d. spektaklis pristatomas Ešo teatre, o po premjeros Kaune – lapkričio 24–27 d. „Good Girls” pasirodys Londone, Camden People’s Theatre salėje.

Spektaklio prodiuseris – anonyma a.s.b.l. Koprodiuseriai ir partneriai: Camden People's Theatre (Jungtinė Karalystė), Théâtre d'Esch (Liuksemburgas), Kauno miesto kamerinis teatras, Esch 2022 European Capital of Culture, Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022, Planning Familial Luxembourg, Abortion Rights UK, Nebegėda. Spektaklis – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos PRODIUSAI COLAB dalis.

Daugiau informacijos: https://www.kamerinisteatras.lt/Spektaklis/repertuaras/GOOD-GIRLS/


Liuksemburgo Darbo muziejaus paroda „Working Class Heroes“ Kauno Paveikslų galerijoje

Working class heroes

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, spalio 28 d., penktadienį, 18.00 val. kviečiame į Liuksemburgo Darbo muziejaus (MUAR / Musée vun der Aarbecht) parodos „Working Class Heroes” atidarymą. Renginio metu bus parodytas specialiai šiai progai sukurtas Psilikono teatro spektaklis „DARBAS/AARBECHT“, kurį gyvai įgarsins kompozitorius ir multiinstrumentalistas Polis Belardi‘s (LU).

Laisvė, galia, pinigai, žmogaus teisės – tai universalios temos, į kurias gilinasi pirmasis Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR/ Musée vun der Aarbecht).

Paroda „Working Class Heroes“ šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre‘ą Bausch‘ą (1891–1935), Léoną Weirichą (1878–1942) ir Jeaną Schortgeną (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Asmeninės istorijos žmonių, sukūrusių Liuksemburgą – mažą kraštą Europos viduryje, iš naujo kelia klausimus: kas sukūrė jūsų šalį? kas šiandien atstovauja jūsų teisėms? kiek mes pasistūmėjome darbo teisės srityje?

Idėja įprasminti Liuksemburgo pietuose klestėjusią kalnakasybos ir plieno pramonę bei jos darbuotojų atminimą kilo šio regiono miestui Ešui prie Alzeto tapus Europos kultūros sostine. 2022 m. birželio mėnesį buvusiame kalnakasių avalynės fabrike Schungfabrik Tetanžėje Darbo muziejus atvėrė parodą „Working Class Heroes“, atkreipiančią dėmesį į darbo pasauliui aktualias temas. Dabar ši paroda ir jos idėjos pasiekė Kauną.

Darbo muziejaus pavadinimo sutrumpinimas MUAR išvertus reiškia rytojų. Todėl čia kylančios idėjos ne apsiriboja industrine praeitimi, o tvirtai siejasi su dabartimi ir ateitimi. MUAR kviečia į socialinę-politinę diskusiją, primenančią, kad šiandieninės darbo teisės ir laisvės nėra savaime suprantama ir amžina duotybė.

Kauno ir Ešo fabrikai apsikabina – darbo istorijos atgyja 

Dvi Europos kultūros sostinės – Kaunas ir Ešas prie Alzeto (Esch-sur-Alzette, LU) yra susietos industrinės praeities. Abu miestai paveldėjo pramonės griuvėsius – ne tik tuščius peizaže įsirėžusius pramoninius objektus, bet ir sudėtingus čia dirbusių žmonių prisiminimus ir emocijas. Šiame projekte Kaunas ir Ešas suvienija jėgas, kad stumtelėtų industrijos istoriją iš užmaršties, kol ji netapo trūkstama grandimi europietiškos tapatybės evoliucijoje. 

Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR / Musée vun der Aarbecht) ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ apsikeitė parodomis: „Didžioji pramonė“ šiuo metu eksponuojama Musée FERRUM Tetanžėje, o „Working Class Heroes“ atvyko į Kauno paveikslų galeriją. 

 

Kuratorė – Marie Paule Jungblut

Prodiuseris – Thomas Ebersbachas

Videoprodukcija – Sascha Helsperas

Plakato dizainas – Maxas Nillesas

Projekto vadovė – Marieke Jarvis

 

Audiovizualinis kūrinys  „DARBAS / AARBECHT“.

Spektaklio scenarijus nulemtas įdomaus sutapimo – Darbo muziejaus ir Mažųjų istorijų bendradarbiavimas prasidėjo 2020 m. Schungfabrik, Kalnakasių batų fabrike, Mažosioms istorijoms kaip tik tyrinėjant guminės avalynės fabriką „Inkaras“. Spektaklyje susitinka inkariukai ir kalnakasių batai.

Batų metafora ne tik padeda peržengti skirtingas socialines ir ekonomines sistemas, kuriose augo ir griuvo Liuksemburgo ir Lietuvos pramonė. Kairės ir dešinės kojos batai kviečia žingsniuoti ieškant vieningo ritmo, padedančio mums, tvirtai įsispyrus pėdomis, išlikti žmonėmis, nepaisant dramatiškų ekonominių ir socialinių pokyčių. Spektaklio aktoriai – miniatiūrinės lanksčios silikono figūrėlės – įkūnija originalius personažus, tokius kaip Kairys ir Dešinys Kalnakasio Batai, Brokuota „Inkaro“ Sportbačių Partija, Pamestos Pirštinės ir kitus.

Liuksemburgietis kompozitorius, džiazo atlikėjas ir multiinstrumentalistas Polis Belardi’s gyvai kuriamoje spektaklio muzikoje pasitelkia ir industrijos garsus iš savo naujo kūrinio „Symphony of the Thousand“.

 

Paroda veiks: 2022 10 28 – 2023 02 26

Papildomą informaciją teikia: Kauno paveikslų galerijos parodų kuratorė Auksė Petrulienė tel. 8 612 442 72; el. p. [email protected]

 

 

 


Kauno rajono seniūnijų kelionė: įsitraukė tūkstančiai žmonių, o menininkai padėjo atrasti išskirtinumą

Šiuolaikinės seniūnijos, A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Net neabejoju, kad Kauno rajono seniūnijoms, bendruomenėms reikėjo drąsos. Tai buvo savotiškas pastūmėjimas už komforto zonos ribų“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ regioninių partnerysčių kuratotė Milda Rutkauskaitė, apžvelgdama kelis metus vykusį ir šiemet pasibaigusį „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą. 

M. Plepio nuotr.

Unikalios po vieną, stiprios kartu

Unikalios po vieną, stiprios kartu – tai frazė, kuri skambėjo nuo pat 2019 metų, kuomet projektas startavo. Įsitraukti į kūrybinį nuotykį buvo pasiūlyta visoms penkiolikai Kauno rajono seniūnijų.

Į projektą buvo pakviesti įsijungti profesionalūs menininkai, kurie bendruomenėms turėjo pagelbėti kūrybiniuose sprendimuose ir visi kartu ieškoti kiekvienos seniūnijos unikalumo bei išskirtinumo. Svarbiausi darbai tęsėsi dvejus metus – tiek laiko buvo skirta ne tik atrasti save, tačiau visuomenei, o ir patiems sau, pristatyti rezultatą: spektaklį, meno galeriją, gatvės meno kūrinį ar festivalį. 

A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Tai buvo nuolatinis darbas įsivaizduojant, kad po dviejų metų mes pristatysime rezultatą. Kaip tuos dvejus metus išlaikyti ryšį, santykį, motyvaciją? Bendruomenėms reikėjo ir padrąsinimo, bet tikrai nereikėjo lipti ant kulnų ir nuolat kartoti, kad jie gali. Jos pačios gana greitai pajuto, patikėjo, kad gali būti unikalios“, – sako M. Rutkauskaitė. 

Tiesa, kai „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja buvo pristatyta, netrūko ir abejonių: ar bendruomenės turi ką parodyti, kuo jos unikalios, pagaliau – kuo jos gali būti įdomios profesionaliems menininkams?

„Kokie profesionalūs menininkai? Ir dar iš užsienio? Kokios minios renginiuose?“ Buvo ir tokių abejonių“, – juokėsi M. Rutkauskaitė.  

Tačiau į veiklas ir renginius įsitraukė tūkstančiai žmonių. Vieni iš jų – kaip dalyviai, kiti – kaip žiūrovai. 

G. Jovaišos nuotr.

Pagalbos iš šalies neprireikė 

Šiemet „Šiuolaikinės seniūnijos“ pristatė savo darbo rezultatus, idėjomis ir sukurtais darbais nuspalvindamos Kauno rajoną dar nematytomis kultūros spalvomis.  

„Kaip reiktų vertinti visą projektą? Veikiausiai atvykstančiųjų į renginius skaičiumi, taip pat tikinčiųjų, kad už miesto centro ribų gali būti kokybiško kultūrinio turinio, skaičiumi. 

Kitas efektas – į renginius įsitraukiantys bendruomenės nariai. Per kelis metus aiškiai pasimatė – bendruomenės narių, turinčių motyvacijos ir norinčių įsitraukti į renginius, daugėja“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė. 

Vienas iš iliustratyvių pavyzdžių – Lapių seniūnijoje. Pasak M. Rutkauskaitės, kai prieš kelis metus čia vyko pirmasis tvarumo festivalis, padėjo „Kaunas 2022“ savanoriai, o šiemet pagalbos iš šalies neprireikė: „Lapėse atsirado 17 skirtingo amžiaus vietos gyventojų, kurie pasakė, kad bus renginio dieną ir nori būti festivalio dalimi, padėti jį įgyvendinti. Turbūt visose 15 seniūnijų galima atrasti panašių pavydžių.“

M. Plepio nuotr.

Garliaviškiai veiklas tęs ir toliau

Vieną iš įspūdingiausių festivalių surengė Garliavos apylinkių bendruomenės, pakvietusios į Stimpanko festivalį. Jis buvo pirmasis ne tik Kauno rajone, tačiau vienas iš pirmųjų Baltijos regione.

Garliaviškiai Stimpanko temą pasirinko po to, kai apylinkėse apsilankė menininkas, kuratorius ir kultūros komunikatorius Hugo Herrera Tobón.

Jis tyrinėjo Ilgakiemio, Juragių ir Sąnašos bendruomenes. Menininkas pastebėjo, kad Garliavos apylinkėse gyvenantys žmonės mėgsta kaupti įvairius daiktus ir savo kieme juos perdirbti, pritaikyti. Pavyzdžiui, iš padangos padaryti vazoną gėlėms. Arba atsiranda panašūs išradimai.

Apie tai kalba ir Stimpankas, kuris gretinamas su tvarumo tema. Tai – labai vizualus ir tuo išskirtinis žanras. Jo sekėjai patys gaminasi kostiumus ir dažnai perdirba įvairius buityje naudojamus daiktus. Pavyzdžiui, ant kostiumo priklijuoja nenaudojamus laikrodžius, įvairias grandines. Tad šis žanras tapo puikia proga išreikšti Garliavos apylinkių gyventojų pomėgį. 

„Ne taip seniai sužinojau, kad Garliavos apylinkėse susibūrė Stimpanko organizacija. Ji vienija žmones, kurie susidomėję, suinteresuoti šiuo judėjimu ir ketina festivalį organizuoti toliau. Vienas iš sėkmės rodiklių – kai atsiranda organizacija, kuri ruošiasi imtis iniciatyvos – kad niekas nepasimirštų, kas buvo nuveikta iki šių metų“, – pasakojo M. Rutkauskaitė. 

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Miuziklas, festivaliai, galerija

Kaip sakė M. Rutkauskaitė, dar vienas iš gražių pavyzdžių – Kulautuvos seniūnija, kur pati bendruomenė su režisieriumi Eimučiu Kvoščiausku sukūrė bendruomeninį miuziklą. 

„Dalyvius, kurie jį kūrė, galima skaičiuoti dešimtimis. Visi – aktoriai, dainininkai, šokėjai – iš Kulautuvos. Ir jų buvo gausus būrys. E. Kvoščiauskas žada nesustoti ir bendruomeninį miuziklą parodyti kituose miestuose. Dėl tokių pavyzdžių labai smagu“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė. 

Tuo tarpu Linksmakalnio bendruomenė į savo kasdienybę įsileido šiuolaikinį cirką ir kartu su italų režisieriumi Roberto Magro sukūrė spektaklį „Radijo angelai“. Rokų seniūnija atgaivino senąjį mitą, pasakojantį Rokų susikūrimo istoriją, Ežerėlis įsirengė galeriją po atviru dangumi, Karmėlavoje vyko roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Kiekviena iš penkiolikos seniūnijų ieškojo ne tik kūrybinių sprendimų, tačiau ir galimybės išnaudoti savo aplinką: parkus, prieplauką, upes, architektūrą. 

Prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto prisijungė menininkai Algimantas Šlapikas, Remis Ščerbauskas, Marijus Gvildys, Rytis Šeškaitis, R. Magro, E. Kvoščiauskas ir kiti, o finaliniuose renginiuose koncertavo žinomos Lietuvos grupės, vyko maisto degustacijos, edukaciniai užiėmimai. Visose seniūnijose į renginius įsitraukė įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikų iki senjorų. 

E. Kinaičio nuotr.

Pamatas – seniūnijų tradicijos

Pasak M. Rutkauskaitės, kalbant apie stipriąsias projekto puses, verta paminėti susikūrusius žmonių ryšius – pradėję kurti ir dalyvauti kūrybiniuose procesuose, jie rado tvirtesnį santykį vieni su kitais, stiprėjo pačios bendruomenės. 

„Kita stiprybė yra tradicijos. Nepaisant to, kad mes projektą vadiname „Šiuolaikinės seniūnijos“, jo atramos taškai, pamatai yra kiekvienos vietovės tradicijos. Jei Ežerėlis – tai fotografija, jei Kačerginė – susieta su rašymu, Lapės pasirinko svarbią visuomenei temą. Drįsčiau sakyti, kad kiekviena iš seniūnijų turi ką papasakoti ar ką parodyti, o mes šiuolaikinėmis kultūros ir meno priemonėmis padėjome tai pristatyti visuomenei. 

Visose 15 seniūnijų yra po išliekamąjį kultūrinį produktą: ar tai būtų susikūrusi nauja kultūros organizacija, ar Linksmakalnyje atsiradusi angelo skulptūra, ar bendruomenės galerija Ežerėlyje – kiekvienoje iš seniūnijų galima rasti ženklus to, kas vyko pastaruosius keletą metų“, – sakė M. Rutkauskaitė. 

 

G. Jovaišos nuotr.

Reikia kitokio žvilgsnio

Babtų kultūros centro direktorė Eglė Patinskaitė sako, kad prisijungusi prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto vietos bendruomenė pasuko ieškojimų keliu: „Ko mes norime, ko siekiame? „Šiuolaikinės seniūnijos“ mums leido kurti, kažką pasidaryti savo seniūnijos labui, vietos žmonėms. Bet kūryba niekada nėra labai lengva, todėl iš karto buvo diskusijos, idėjų generavimas, buvo ir ginčų.

Projektas mums suteikė galimybę išreikšti save, prie jo aktyviai prisijungė ir kitos seniūnijos bendruomenės – Panevėžiuko, Pagynės, Sitkūnų ir kitos. Mes kartu šį projektą vystėme ir kartu išaugome iki finalinio renginio. Tai labai svarbu. Manau, kad rezultatas geras.“

Pasak Kačerginės seniūnės Aistės Ivanovaitės-Petraitienės, visa „Šiuolaikinių seniūnijų“ kelionė buvo graži ir prasminga.

„Mums, kaip bendruomenei, šis projektas įnešė naujumo, šviežumo, gaivumo, į veiklas ir renginius įtraukė daugiau žmonių. Labai gerai atsimenu, kai miestelyje esančioje J. Biliūno aikštėje vyko scenos menų festivalio „ConTempo“ pasirodymas. Ne visiems užteko kėdžių, tad dalis senjorių susėdo ant pievos. Pasibaigus renginiui viena iš jų pasakė: nieko nesupratau, bet buvo taip gerai. 

Tada man atėjo suvokimas, kad to reikia – reikia kitokio žvilgsnio, kuris iš komforto zonos perkelia į naują erdvę, į naują matymą, supratimą. Kai kuriems senjorams išvykti kažkur toliau ir pamatyti modernų meno kūrinį yra sudėtinga. Tuo tarpu kada menas, kultūra atkeliauja į Kačerginę – tai yra fantastika“, – džiaugėsi seniūnė.

E. Kinaičio nuotr.

E. Kvoščiauskas: projektas – labai geras 

Nauja patirtis buvo ne tik pačioms bendruomenėms, bet ir prie jų prisijungusiems menininkams. Vienas iš jų – aktorius E. Kvoščiauskas, tapęs bendruomenės miuziklo Kulautuvoje režisieriumi.  

E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

„Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas – labai geras. Kaip ir sprendimas pasikviesti menininką ne iš savo rato, o iš šalies. Tai įneša naujų vėjų. Manau, kad Kauno rajonas turėjo nuostabų kultūrinį etapą tiek vietos gyventoms, tiek prisijungusiems menininkams ar atėjusiems į renginius žiūrovams. Siūlyčiau tą daryti ir kitais metais“, – sakė E. Kvoščiauskas.

Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

 


„Nemuno7“ – vienas iš 5 geriausių 2021-2022 Lietuvos architektūros objektų!

L. Mykolaičio nuotr

Spalio 13 d. Vilniaus rotušėje įvyko Lietuvos architektų sąjungos konkurso „Žvilgsnis į save 2021-2022“ apdovanojimų ceremonija, kurioje išrinkti geriausi 2021-2022 metais Lietuvoje realizuoti darbai. Tarp penkių tarptautinės komisijos išrinktų lygiaverčių nugalėtojų – „Nemuno7“!

Pasak vertinimo komisijos narės, Latvijos architektų asociacijos valdybos narės, rašytojos ir kuratorės Ievos Zibartės, „Nemuno7“ privalumas – jo neapibrėžtumas. Erdvė turi savo taisykles ir ją galima atrasti įvairiais būdais. Šis projektas parodo, kaip ribotomis priemonėmis galima sukurti prasmingus dalykus ir kaip šiuolaikinė architektūra gali būti naudojama ateities prototipams kurti.

Džiaugiamės kartu ir sveikiname projekto architektę Sigitą Kundrotaitę – Savickę, želdyno autores Ulą Mariją Bujauskaitę ir Rasą Povilionienę!

——

Tarptautinė vertinimo komisija: Serban Tiganas (Rumunija), Siiri Vallner (Estija), Ieva Zībārte (Latvija).

Pagrindiniai žiuri kriterijai, pagal kuriuos išrinkti nugalėtojai: aiški architektūrinė idėja, harmoningas objekto santykis su aplinka; adekvatus medžiagų panaudojimas, funkcionalumas, novatoriškumas, originalumas (nauja tipologija, naujos technologijos, savita, naujoviška architektūrinė išraiška, šiuolaikinės Lietuvos architektūros identiteto paieškos), objekto reikšmė miestui (socialinė, ekonominė, įtaka miesto įvaizdžiui, miestovaizdžiui),sprendimų profesionalumas, realumas, idėjų įgyvendinimo kokybė.

Su visais konkurso nugalėtojais galite susipažinti čia.


Menininkai apie istorijos suvokimą: mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų

G. Jovaišos nuotr.

Istorijos pamokos – per trumpos, o vadovėliai – per ploni, kad įsigilintume į savo istoriją, juolab kad vis garsiau kalbama apie tai, jog egzistuoja ne vienas jos variantas. Į pagalbą siekiantiems geriau suprasti, kaip klostėsi pasaulio tėkmę lėmę įvykiai, ateina menas. Kaip jis padeda suprasti sudėtingą istoriją, buvo diskutuojama Litvakų kultūros forume. Baigiantis rugsėjui renginys į Kauną, šių metų Europos kultūros sostinę, sukvietė akademikus, kultūros lauko atstovus ir kūrėjus iš viso pasaulio.

Pokalbį „Ar menas padeda suprasti sudėtingą istoriją?“ moderavo VU TSPMI profesorė, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė. Ji prie stalo sukvietė anksčiau tądien savo kūrybos metodus ir projektus pristačiusius prelegentus. Tai menininkė, rašytoja, meno kuratorė Paulina Eglė Pukytė, dailininkas, projekto „Ecce Homo“ (Kauno IX fortas) autorius Bruce Clarke ir forumą organizavusi „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė, menotyrininkė Daiva Price.

G. Jovaišos nuotr.

Dar iki apvaliojo stalo diskusijos pradžios P. E. Pukytė forumo dalyviams surengė ekskursą į 2017-uosius, kai buvo pakviesta kuruoti 11-ąją Kauno bienalę. „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ – taip vadinosi įvykis, į apmąstymus įtraukęs ir tuos, kurie šiuolaikiniam menui visiškai abejingi, bet, žinoma, turi savo nuomonę apie istoriją ir jos įprasminimą. Japonų menininko Tatzu Nishi į sovietinę virtuvę uždaryta Juozo Zikaro „Laisvė“ tuomet sukėlė net protestų bangą, suskaldė visuomenę. Iš pradžių apšaukę žydiškas dainas Demokratų aikštėje Vilijampolėje dainavusią moterį vietos gyventojai po dešimt savaičių trukusio performanso jos pasigedo. Įsižiūrėję į fasadą Laisvės alėjoje praeiviai išvysdavo pastato savininko užprotestuotą memorialinę lentą Pasaulio tautų teisuoliui Janui Zwartendijkui. „Siekėme skatinti tokius paminklus, su kuriais žmonės galėtų bendrauti, taip pat pakeisti disbalansą, kam ir kaip statomi paminklai“, – audringą šiuolaikinio meno sezoną Kaune prisiminė P. E. Pukytė.

Kuratorė į V. Davoliūtės klausimą, kaip vieni paminklai trukdo, o kiti – padeda suvokti istorijos sudėtingumą, atsakė, jog atminties objekto sukūrimui skirtų viešųjų konkursų rezultatai dažnai vidutiniški. „Reikėtų klausti, ko nori žmonės – o jie galbūt nori vidutinio, gražaus, paprasto meno; visgi patekinti visų norus reiškia pasakyti nedaug. Tad mano idėja – galime pasitikėti menininkais, kad jie paminklą sukurtų kaip prasmingą meno išraišką, kad objektas būtų galingas ir kalbėtų, bet ne totalitariniu stiliumi.“

G. Jovaišos nuotr.

Kad vis naujų tragedijų priežasčių reikia ieškoti neišmoktose istorijos pamokose, Litvakų kultūros forume priminė vizualiojo meno kūrėjas Bruce Clarke. Jo mintis stimuliuojanti paroda šiuo metu veikia Kauno tvirtovės IX forte. Lietuva, PAR, Didžioji Britanija, Prancūzija – dar ne visa menininko gyvenimo geografija. Jis dirbo ir su bendruomenes įtraukusiais projektais, skirtais 1994 m. Ruandoje įvykusio tutsių genocido aukų atminimui išsaugoti. Menininkas diskusijos metu priminė, kad istorinių įvykių sąsajos akivaizdžios. Pavyzdžiui, vieno nacių lyderių Hermanno Göringo tėvas buvo Pietvakarių Afrika vadintos Vokietijos kolonijos gubernatorius, kurio namai iškilo ant vietos gyventojų hererų kapinių, o vokiečius į kontinentą sutraukusi aukso karštinė baigėsi hererų ir namų žudynėmis, pirmuoju XX a. genocidu. Ar paradoksalu, kad Heinricho Ernsto Göringo vardu gatvė Vindhuko mieste vadinta iki pat Namibijos nepriklausomybės 1990 m.? O gal galima tai vadinti istorine amnezija? B. Clarke retoriškai klausė, kodėl tos amnezijos tiek daug, ir kodėl leidžiame blogiui klestėti – net ir šiandien. „Taigi manau, kad menas yra žvilgsnis į atmintį. Netikiu paminklais klasikine jų prasme, tokie jie nepadeda išsaugoti ir įprasminti atminties viešojoje sąmonėje. Mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų“, – sakė litvakų kilmės menininkas, pabrėžęs, kad negali būti vienos istorijos versijos – tai veikiau dėlionė.

V. Kavoliūtė pasiteiravo D. Price, kiek pastangų teko įdėti, kad Kaunas taptų apmąstymų vieta. Anot menotyrininkės, Kaunas jau gali būti pavyzdžiu, kaip per miesto istoriją papasakoti viso regiono istoriją. Kaunas gali papasakoti, kas čia įvyko Antrojo pasaulinio karo metais ir jam pasibaigus – tai istorijos pamoka: „Turime vytis, nes kalbėti pradėjome tik prieš 30 metų, ir per pastarąjį dešimtmetį įgavome pagreitį.“ „Atminties biuro“ vadovė pabrėžė nesanti istorikė, tačiau tikinti, jog menas yra galingesnis už plikus faktus ir skaičius, nes įtraukia emociją. „Noriu iš naujo pergalvoti Kauną ir suprasti, kaip kiti jį vertina ir suvokia“, – teigė kuratorė, į Europos kuktūros sostinę sukvietusi įvairius šiuolaikinius kūrėjus iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. „Grįžtančių litvakų indėlis – spragos, apie kurią žinių dabartiniai kauniečiai neturi, užpildymas“, – pastebėjo D. Price.

G. Jovaišos nuotr.

Pasigirdus klausimui, kaip pasiekti tuos, kurie į panašius renginius nevaikšto ir nesidomi istorija bei menu, iš tradicinių galerijos rėmų išėjusios Kauno bienalės atvejį priminė P. E. Pukytė. Ji refervo į dar vieną japono T. Nishi kūrinį, kai į butą Laisvės alėjoje įtupdyta Lenino statula, o nuomos skelbimas išspausdintas laikraštyje. Gero sandorio ieškantiems skaitytojams didesnio nepatogumo gigantiška statula nebūtų kėlusi – siekę kuo greičiau įsikraustyti sakė, jog ją tiesiog apdengtų.

Diskusijoje aptartas ir meno poveikio trukmės aspektas. Ar „Atminties biuro“ inicijuoti projektai netaps tik laikinu atminimo festivaliu? Pabrėžta, kad nors vienas renginys esminio pokyčio sukurti negali, ši programa – tai ir ilgalaikiai meno objektai, ir leidiniai, ir nuolat pildomi interneto archyvai, be to, ypač didelį susidomėjimą renginiais rodo jaunoji karta, kuri savo ruožtu patirtį perduos kitiems. „Naratyvas keičiasi, ir tai svarbiausia – pokytį liudija ir muziejų ekspozicijos, šiandien pasakojančios tas istorijas, kurios prieš dešimtmetį gulėjo saugyklose“, – reziumavo D. Price.

„Kaunas 2022“ inicijuotame Litvakų kultūros forume taip pat diskutuota apie litvakiškosios tapatybės skirtumus ir kismą, žydų bendruomenę šiuolaikinėje Lietuvoje, istorijų virsmą meno kūriniais ir kitus klausimus. Šis forumas – vienas baigiamųjų programos „Atminties biutas“ akcentų. Rudenį taip pat galite aplankyti Istorijų festivalio renginius, tarp kurių – koncertai, parodos, istorijų pasakojimo vakarai. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

G. Jovaišos nuotr.

Diskusijoje apie litvako tapatybę – raginimai siekti tiesos ir susitaikymo su praeitimi

Robert Kusek, Tsvia Walden, Antony Polonsky, Peter Salovey. G. Jovaišos nuotr.

„Svarbiausia – tiesa ir susitaikymas. Lankydamasis Kaune pastebėjau daugiau istorijos ženklų – bandymų pažymėti tai, kas tam tikrose vietose nutiko jo didelei žydų bendruomenei. Juk prieš II pasaulinį karą 25 procentai kauniečių buvo žydai. Šie ženklai yra bandymas susitaikyti su tuo, kas įvyko. Pasaulyje dėl to dažnai vyksta ginčai – pavyzdžiui, kai Lenkija pavertė Aušvicą valstybiniu muziejumi, kilo konfliktų dėl to, kaip jie perteikia istoriją. Bet aš manau, kad reikia būti tam atviresniais – taip, istorija ne visada pasakojama visiškai tiksliai, bet jei bandoma ją pasakoti, ieškoti tiesos, reikia tą palaikyti“, – sakė Jeilio universiteto prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktaras, profesorius Peter Salovey, dalyvavęs Kaune vykusiame Litvakų kultūros forume, kurį surengė „Kaunas 2022“ ir „Atminties biuras“.

Peter Salovey, G. Jovaišos nuotr.

Litvakas – nebūtinai iš buvusių LDK žemių

Forumo diskusijoje „Ką reiškia būti litvaku“ prof. Peter Salovey kartu su kitais renginio dalyviais gilinosi į litvako tapatybės klausimus. Psicholingvistė, Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden renginyje atkreipė dėmesį, kad šiandien litvako apibrėžimas yra platesnis, nei įprasta manyti – paprastai litvakais buvo vadinami žydai, kildinami iš istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių, tačiau iš tiesų ši sąvoka nebūtinai turi būti siejama su gimimo vieta.

„Litvakais save vadino ir žydai, gimę Izraelyje ar Šiaurės Afrikoje. Modernioje hebrajų kalboje litvakas – tai žydas, kuris nėra hasidas. Tad apibrėžiama per supriešinimą su tuo, kas nėra litvakas. Man patinka įvairialypiškumas – kalbų, tapatybių. Tad raginčiau ne brėžti kažkokias ribas, o prisijungti. Mes visi galime būti litvakais“, – pažymėjo profesorė.

Antrindamas pašnekovei, Jogailos universiteto (Lenkija) profesorius Robert Kusek pažymėjo, kad jį maloniai nustebino Litvakų kultūros forumo dalyviai, litvakais vadindami ne vien iš istorinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos kilusius žydus. „Nustebau supratęs, kaip patogiai žmonės jaučiasi naudodami terminą „litvakas“ įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui,  Pietų Afrika kaip puikus pavyzdys apie litvakų šaknų susiskaidymą. Tai tinkamas būdas elgtis“, – diskusijoje sakė prof. R. Kusek.

„Litvako tapatybė turi ne tik religinį pobūdį – akcentuojama ir žodžio, intelektinės diskusijos svarba, emocijų vengimas. Visa tai yra litvakų tapatybės dalis, kuri leidžia juos palyginti su škotais. Litvakai yra žydų pasaulio škotai, intelektualai, žmonės, kurie dideliais kiekiais emigravo iš šaltos šalies“, – kruopštų, mokslišką litvakų būdą renginyje priminė Brandeis universiteto (JAV) profesorius emeritas Antony Polonsky.

Antony Polonsky, Peter Salovey, G. Jovaišos nuotr.

Hebrajų kalbą išpopuliarino darželių mokytojos

Litvakų kultūros forumo metu Kaune buvo eksponuojama paroda, kurios vienoje fotografijoje buvo vaizduojamas ir Vilniaus gubernijoje gimęs litvakas Eliezeris Ben–Jehuda, laikomas šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu. Diskusijoje kalbėjusi prof. T. Walden patikslino, kad šiandien verta prisiminti ir mažiau žinomą istorijos puslapį – prie hebrajų kalbos išplitimo ženkliai prisidėjo grupė jaunų moterų, darželio mokytojų, kurios mokė vaikus hebrajų kalba.

„Nei viena jų nebuvo gimusi Palestinoje ir nei vienai iš jų hebrajų kalba nebuvo gimtoji, jos tiesiog buvo geriausios Izraelio mokyklų mokinės ir buvo atrinktos, pasiųstos mokytis ikimokyklinio ugdymo. Jų dėka hebrajų kalba tapo kasdiene kalba, ja kalbėjo vaikai, kurie parsinešdavo tą kalbą namo“, – pastebėjo T. Walden.

Robert Kusek, Tsvia Walden, Antony Polonsky, Peter Salovey, G. Jovaišos nuotr.

Lietuvoje žydai autonomijos siekė aktyviau

Grįždamas prie litvakų sąvokos aptarimo, Jeilio universiteto prezidentas prof. P. Salovey pasitelkė palyginimą tarp vaikystėje veikusių Niujorko restoranų, kurie patiekdavo dviejų rūšių žydiškus patiekalus: košerinius arba košerinio stiliaus. Abi rūšys niekuo nesiskyrė, tik antroji nebuvo oficiali, patvirtinta rabinų. Panašiai yra ir su litvakais: kai kurie yra litvakai, kilę iš istorinių Lietuvos žemių, kiti – mokėsi litvakų stiliumi arba jį perėmė, perėmė jų maisto tradicijas ir pan. 

Antony Polonsky, prisimindamas litvakų patirtis Lietuvoje ir Lenkijoje, pastebėjo, kad abiejose šalyse klestėjo tie patys judėjimai, sionizmas, žydų ortodoksija, tačiau Lietuvoje buvo juntamas didesnis žydų bendruomenės siekis turėti autonomiją. „Aišku, tai buvo utopija, nacionalinėje valstybėje to neįmanoma padaryti. Tačiau Lietuvoje daug toliau buvo pažengusi idėja, kad žydai turėtų valdyti save, turėtų savo ministeriją, švietimo sistemą, mokesčius ir t. t. Tai atspindi Lietuvos žydų lyderystės pobūdį“, – pažymėjo Brandeis universiteto prof. emeritas.

Anot P. Salovey, visgi, aptariant litvakų diasporas, skirtumų reikėtų ieškoti gilinantis ne į kilmės šalių ypatybes, o į emigravimo aplinkybes. „Manau, skirtumus litvakų diasporoje lemia ne tautybė ar etninė kilmė, o tai, kada ir kodėl šeima išvyko iš šios pasaulio dalies. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių priežasčių, labai skiriasi nuo tų, kurie išgyveno holokaustą. Žmonės, kurie buvo priversti išvykti dėl pavojaus gyvybei, kuriems pavyko išgyventi, o kiti žuvo – jie tą sugrįžimo, buvimo tam tikros bendruomenės dalimi idėją priima kitaip nei tie, kurie išvyko dėl ne tokių traumuojančių priežasčių“.

Robert Kusek, Tsvia Walden, Antony Polonsky, Peter Salovey, G. Jovaišos nuotr.

Pirmasis žingsnis – dalyvavimo pripažinimas

Kalbėdama apie litvakų, žydų praeities vertinimą, prof. Tsvia Walden pabrėžė, kad svarbu ne tik tiesos ieškojimas, bet ir atvirumas kitam. „Pirmas žingsnis siekiant susitaikymo yra pripažinti kitą versiją, o ne atmesti, paneigti. Būkime drąsūs, tolerantiški ir aktyvūs, pasiryžę priimti vieni kitus. Man tai yra moralinis apsisprendimas ir, jei jo laikysimės, galbūt pasaulis taptų geresniu“, – vylėsi profesorė.

„Kalbant apie tiesą, kito pripažinimą – svarbu pripažinti ne tiek kitą, kiek patį dalyvavimą, įsitraukimą. Šiandien daug noriai kalbame, kiek mes prisidedame prie klimato ar ekonominių krizių, o apie sudėtingą praeitį ne visuomet kalbame noriai. Visgi, kalbant apie Lenkiją, per pastaruosius 20 metų, daug buvo padaryta dėl lenkų atsakomybės Holokausto metu. Antai Krokuvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, taip pat mažuose miesteliuose, kaimuose daug darbo atliko vietos istorikai, istorijos mokytojai. Tai yra pirmasis žingsnis – įsitraukimo, dalyvavimo pripažinimas“, – diskusijoje pabrėžė prof. Robert Kusek, pasidalindamas požiūriu į Lenkijos pažangą dirbant sudėtingais žydų istorijos klausimais. 

Robert Kusek, Tsvia Walden, G. Jovaišos nuotr.

Litvakų ateitis – šviesi 

Jo mintis papildydamas A. Polonsky pastebėjo, jog šiandien Lenkijos žmonės apskritai rodo didesnį atvirumą, ypač kalbant apie santykius su ukrainiečiais. „Lenkijos visuomenė labai įspūdingai sureagavo priimdama Ukrainos pabėgėlius, žmonės darė viską, kad juos priglaustų. Reikia turėti omenyje, kad anksčiau santykiai tarp lenkų ir ukrainiečių buvo įtempti. Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, paklausta apie šį pokytį, atsakė taip: „Jis įvyko todėl, kad mes į juos žiūrime pirmiausia kaip į žmones, o ne kaip į ukrainiečius“, – rašytoją pacitavo forumo dalyvis.

Diskusijos pabaigoje aptardami litvakų ateitį, jų tradicijų perdavimą iš kartos į kartą, svečiai pasidalino įvairiomis nuomonėmis, tačiau buvo viltingi – anot jų, tokie renginiai, kaip Litvakų kultūros forumas, rodo, jog litvako tapatybės idėja gali būti taikoma įvairiems tikslams, suvienyti, sujungti skirtingas kartas.

„Litvakų kultūra tampa įtraukia. Manau, kad ir pasauliečių žydų bendruomenė turi būdų perduoti savo branginamas vertybes iš kartos į kartą. Apskritai, manau, jaunoji karta siekia būti įtraukia ir įtraukti kitus – aš optimistė“, – kalbėjo Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden.

Diskusija „Ką reiškia būti litvaku?“ vyko Litvakų kultūros forumo metu. Diskusijos moderatorius – Brandeis universiteto profesorius emeritas, prof. Antony Polonsky (PAR/Jungtinė Karalystė). Dalyviai: Jeilio universiteto prezidentas ir Chriso Argyrio psichologijos profesorius Peter Salovey (JAV), Jogailos universiteto profesorius prof. Robert Kusek (Lenkija), psicholingvistė, Negevo Ben Guriono universiteto profesorė Tsvia Walden (Izraelis). 

Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 d. organizavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais. Renginio kuratorė – VDU dėstytoja, knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Price.