Modernizmas ateičiai 365/360: atrinkti menininkai, intepretuosiantys modernizmo architektūrą
Gegužės mėnesį laimėjęs „Kūrybiškos Europos“ finansavimą, „Kaunas 2022“ projektas „Modernizmas ateičiai 365/360“ įgauna pagreitį: kruopšiai įvertinusi konkursui pateiktus darbus, komisija išrinko menininkus, kursiančius vietinėse ir tarptautinėse rezidencijose. Įvairių disciplinų kūrėjai modernistinę architektūrą intepretuos 8 vietos ir 7 tarptautinėse rezidencijose Kaune, Lvove (Ukraina), Kotrtijke (Belgija) ir Brno (Čekija). Atrinktų menininkų sąrašą galima rasti šiame dokumente.
Savo aplinkose kuriančių menininkų ieškojo projekto partneriai iš Lvovo, Brno ir Kortrijko, siūlydami jiems kūrybiškai interpretuoti modernizmo paveldą savo ir partnerių miestuose. Menininkų kūrybai buvo siūlomi ne tik visuomenei puikiai atpažįstami ir lankytinų objektų sąrašuose esantys pastatatai, pavyzdžiui, buvusi Prior universalinė parduotuvė Brno, Karininkų ramovė Kaune ar Profesinės sąjungos rūmai Lvove, tačiau ir privatūs gyvenamieji namai, pavyzdžiui Bohuslavo Fuchso vila, esanti Brno, ar Gaverzicht Waregem vila Kortrijke ir daugelis kitų.
Vizijas, kaip jie interpretuotų savo ar kitose šalyse esantį modernistinės architektūros paveldą, menininkai aprašė paraiškose, kurių sulaukta tikrai daug ir stiprių: menininkai kruopščiai išstudijavo interpretacijoms siūlomus modernistinius pastatus, analizavo autentiškus sluoksnius, įžvelgė ir konfliktinių niuansų, susijusių su paveldo ir šiuolaikinės visuomenės santykiu.
„Didžiausias dėmesys, vertinant pasiūlytas idėjas, buvo skiriamas jų konceptualumui ir meninių formų įvairovei. Modernistinius pastatus siūlyta interpretuoti šviesos, objektų ar garso instaliacijomis, eksperimentine dokumentika, provokacijomis, grafinio dizaino projektais ir kitais originaliais sprendimais. Labai svarbiu kriterijumi laikėme menininko viziją, kaip į bendrakūrybos procesą įtraukti tyrėjus, kūrėjus ir vietos bendruomenę bei sukurti ilgai išliekantį rezultatą“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.
Projekto organizatoriai tikisi, jog net ir pandemijos sąlygomis pavyks įgyvendinti visus sumanymus, žinoma, iš anksto ruošiantis procesui, renkant reikalingą informaciją apie pastatus ir jų istoriją, užmezgant kontaktą su vietos bendruomene ir kūrėjais.
Šių, iš viso 15-oje rezidencijų kuriančių menininkų darbo rezultatą bus galima pamatyti 2022-aisiais Kaune, Europos kultūros sostinės atidarymo renginiuose.
Luko Mykolaičio nuotr.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ skelbia antrojo partnerysčių kvietimo vertinimo rezultatus
Į rudens pradžioje paskelbtą „Kaunas 2022“ kvietimą partnerystei, kuriant Europos kultūros sotinės programą 2022-aisiais, atsiliepė 47 kultūros organizacijos, pateikusios 52 baigtinius įvairių meno krypčių projektus, galinčius įsilieti į pagrindinę programą ir ją sustiprinti.
Read more
Kauno modernizmo architektūros paraiška pateikta UNESCO: ekspertai vertins ne tik tai, kas išliko, tačiau ir norą išsaugoti
Po kelerius metus trukusio intensyvaus ekspertų darbo UNESCO Pasaulio paveldo centrui Paryžiuje pateikta nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ Ji teikiama vertinti tarptautiniams ekspertams ir UNESCO Pasaulio paveldo komitetui, siekiant Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Pirmieji darbai rengiant dokumentus, reikalingus Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pradėti dar 2016 metais. Tokią paraišką gali teikti tik valstybė, ją pasirašo šalies kultūros ministras.
„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiandien savo rankose laikome šią solidžią paraišką, kurią jau galime vadinti mūsų visos šalies laimėjimu.
Kelerius metus trukęs procesas leido iš naujo pažvelgti į unikalią Kauno modernizmo architektūrą, išryškinti ją kaip ypač reikšmingą vertybę, paskatinti didesnį visuomenės susidomėjimą ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Šis rezultatas nebūtų buvęs įmanomas be Kauno miesto savivaldybės lyderystės, be nuoseklaus dialogo su vietos bendruomene ir kultūros organizacijomis. Tikiu, kad šios pastangos bus vainikuotos palankiu sprendimu ir Kauno modernizmo architektūra taps UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo dalimi“, – teigė kultūros ministras Simonas Kairys.
Paraišką rengusios ekspertų grupės vadovė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė sako, kad jos vertinimas gali užtrukti ir iki 2023 metų, nes pandemija riboja galimybę keliauti: „Priklausys, kaip sparčiai galės keliauti tarptautiniai ekspertai, kurie vertins paraišką. Jie privalo atvykti į vietą, susitikti su specialistais, bendruomenėmis, valdžios institucijomis. Tai nėra tik vietos vertinimas, bet ir bendravimas su žmonėmis“.
Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių
Nominacinė byla „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–39“ yra išsamus 500 puslapių leidinys.
„Pats procesas, žinoma, buvo labai ilgas ir dėl to naudingas, nes kiekviena šalis UNESCO konvencijos narė, teikianti paraišką Pasaulio paveldo sąrašui, turi pakankamai laiko įsivertinti, ką ji turi ir ką ji teikia.
Tai atsakingas sprendimas, nes pateikus paraišką šalis turi būti įsipareigojusi išskirtinę visuotinę vertę, kurią užrašo – kuo objektas ir vietovė vertinga – išsaugoti“, – sakė M.Drėmaitė.
Pasak M.Drėmaitės, 2016 metais prasidėjęs paraiškos rengimas, 2017 metų parengta paraiška į preliminarųjį sąrašą, o vėliau pilnoji paraiška buvo svarbus laikas patiems tyrėjams, rengėjams, miesto valdžios atstovams, paveldosaugininkams: „Galima net sakyti, kad tai buvo laikas užaugti, subręsti, suprasti, kas tai per daiktas, koks procesas, kokia tai nominacija, objektas. Nes keitėsi ir ribos, ir sampratos, ar čia yra tik pastatų sąrašas. Dabar pateiktas vadinamasis urbanistinis kraštovaizdis. Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių - Naujamiesčio ir Žaliakalnio. Procesas ilgas, bet labai naudingas – įsivertinimui pačiam – kas gi yra tas Kauno modernizmas.“
Vertybės teritoriją sudaro Naujamiestis (trys teminės zonos: centrinė (administracinė), gyvenamoji ir pramoninė) ir Žaliakalnis (penkios teminės zonos: miestas-sodas (Minties ratas), Kauko rajonas, Perkūno rajonas, Ąžuolyno parkas su sporto infrastruktūra ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dabartinis Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetas).
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų statybas
M. Drėmaitė akcentavo, kad kalbama ne apie atskirus objektus ar pastatus, tačiau apie visumą, o visuma ir yra stiprioji Kauno modernizmo pusė.
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų laikotarpio statybas, kai Kaunas buvo laikinoji sostinė.
„Ir tas laikinosios sostinės statusas buvo staigus, netikėtas, nes niekas neplanavo, kad Kaunas bus sostinė. Kai 1919 metų sausį vyriausybė turėjo staiga persikelti į Kauną, visi galvojo, kad apsistos trumpam, o tai užtruko 20 metų. Per tą laiką reikėjo spręsti ir pastatyti naujai nacionalinei valstybei tinkamą europietišką miestą. Tokia yra pagrindinė paraiškos idėja – kad tai europietiškas modernistinis miestas, kuris patyrė nepaprastai greitą ir gausią modernistinio sluoksnio transformaciją.
O po Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugo didžiosios imperijos, Europoje atsirado daug naujų valstybių, kurios turėjo susikurti naujas sostines ir jos visos pasirinko modernizmą kaip savo architektūrinę kalbą. Tai leido atsikratyti imperinių patirčių, susikuriant modernų įvaizdį nebeatrodyti imperiniais provincijos miestais“, – kalbėjo istorikė.
Ar miestas turi šansų?
Ar Kaunas turi šansų? Tokio klausimo bene dažniausiai sulaukia paraiškos rengėjai. Pasak M. Drėmaitės, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo Kauno gyventojų noro išsaugoti miesto modernistinį sluoksnį.
„Kiek jie nori tai išsaugoti, pabrėžti, išryškinti? Kai tarpukariu daug miestų modernizavosi, Kaune šis sluoksnis išliko autentiškas ir jis, ko gero, geriausiai Kaune ir yra išlikęs. Tokioje kompaktiškoje teritorijoje didelė koncentracija modernistinių pastatų.
Kiek miesto gyventojai, valdžia, paveldo specialistai, investuotojai, verslas – norės šį sluoksnį išsaugoti, išryškinti, puoselėti – tiek to šanso ir bus. Atvykę UNESCO ekspertai žiūrės ir išlikimo laipsnį, ir norą išsaugoti. Net, sakyčiau, įsipareigojimą išsaugoti“, – kalbėjo M.Drėmaitė.
Istorikės nuomone, paraiškos rengimas ir kelias, kuris per šį laiką buvo nueitas viešinimo, supratimo, istorijos pažinimo, praeities urbanistinio sluoksnio prasme jau pats savaime yra labai naudingas.
„Atlikti tyrimai, darbai, kurie yra sudėti į 500 puslapių bylą gali būti labai gera miesto inventorizacija, atlikta 2020 metais“, – sakė M. Drėmaitė.
Ne tik privilegija, bet ir didelė atsakomybė
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė sako, kad sėkmės atveju Kaunui gavus UNESCO pripažinimą, tai būtų puiki galimybė sustiprinti miesto ir šalies žinomumą bei tapti įkvepiančiu XXI a. paveldosaugos pavyzdžiu.
„Viena vertus, tarpukaris paliko išskirtinį pėdsaką mieste, kuris suteikia Kaunui unikalų charakterį ir dvasią, bet kita vertus, mes esame ne vienintelis miestas pasaulyje, kuris gali save tituluoti modernistiniu.
Tai reiškia, kad sėkmės atveju Kaunas įgytų galimybę reprezentuoti modernistinį miestą kaip savitą kultūrinį, socialinį ir, žinoma, architektūrinį XX amžiaus reiškinį tarptautiniu mastu. Tai yra ne tik didelė privilegija, bet ir atsakomybė.
Puoselėdami modernistinį miestą kaip iš praeities paveldėtą pastatų, gatvių, gamtos elementų ir, galiausiai, funkcijų visumą bendruomenė turės atrasti receptą kaip išlaikyti fizinį autentiškumą, tačiau tuo pat metu būti XXI amžiaus miestu.
Palikimas turės būti suvokiamas ne tik kaip istorinė vertybė, tačiau ir kai inspiracija kokybiškos, tvarios ir socialiai jautrios miesto ateities kūrimui. „Kaunas 2022“ labai palaiko siekį gauti nominaciją, linkime sėkmės ir neabejojame, kad tai prisidės prie bendrų „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslų“, – kalbėjo V.Migonytė-Petrulienė.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko
Lėtosios mados dizainerė V. Strasevičiūtė: „Drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas. Man būtų įdomu pažvelgti į jūsų spintą“
Ar atnaujinate savo spintos turinį kaskart, kai parduotuvės skelbia išpardavimus ar paskelbia naujojo sezono pradžią? Jei taip, kiek jūsų spintoje yra nereikalingų ir nedėvimų drabužių? Ir ar tikrai drabužis yra tik vienam sezonui? Lėtosios mados dizainerė Vida Strasevičiūtė sako, kad mums kartais trūksta visai nedaug – tik, prieš perkant, pagalvoti.
Viena iš lėtosios mados iniciatyvos „Upcycled by LT“ įkūrėjų dizainerė V.Strasevičiūtė mada susidomėjo dar vaikystėje. Teisingiau, jai kilo klausimų, kokių mes kartais sau neužduodame metų metais. Arba neužduodame iš viso. Lėtoje kryptyje Vida dirba jau aštuonerius metus. Pernai ji prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos ir taps ambasadore, o Vidos siunčiama žinutė yra tvarus vartojimas.
Vartojimo kultūra, tvarumas ir darnus vartojimas yra vienas iš programos „Kaunas 2022“ akcentų: tai yra kultūros dalis, o tvarus vartojimas gražina, ilgina, tausoja, puoselėja aplinką.
„Mano mama daug metų dirbo kailių pramonėje, o aš vaikystėje sukiodavausi jos darbe. Matydavau, kiek lieka žaliavos. Dar matydavau, kaip iš gabaliukų siūdavo gaminius ir juos parduodavo pigiau – tarsi antrarūšius. Man buvo labai įdomu, atrodė paradoksalu, kad tokia brangi žaliava, į kurią įdedama daug daugiau žmogaus rankų darbo, yra parduodama pigiau“, – sakė V.Strasevičiūtė.
– Vida, kilę klausimai vaikystėje padiktavo ir jūsų gyvenimo kryptį – pasirinkote su mada susijusias studijas?
– Studijavau kostiumo dizainą ir mane visada domino mados pramonės sukeliamos problemos. Intuityviai. Ilgainiui supratau, kad mano gyvenimo būdas įgavo terminą „lėtoji mada“.
Mano pomėgiai, užsiėmimai buvo ką nors sukonstruoti, sukurti iš to, kas jau yra, ir taip prikelti antram gyvenimui. Pradėjau gilintis labiau ir ieškoti pavyzdžių, kas vyksta pasaulyje, mados pramonėje, kokie yra sprendimai panaudoti likučius, atraižas. Pamačiau, kad tai pasaulyje yra augantis reiškinys.
Studijų laikais ėmiau daugiau eksperimentuoti su kailiu. Netrukus supratau, kad gaminio iš likučių, atraižų kainą galima pakelti tik dizaino pagalba. Tai reiškia, kad reikia ieškoti naujų būdų, naujų išraiškos formų. Svarbu žaliavos nešvaistyti. Taip pat svarbu įvertinti ir žmogaus rankų darbą.
Magistrinio darbo tyrimo metu teko susitikti su įmonėmis ir pamatyti, kokie kiekiai lieka po gamybos. Taip ir liko ši kryptis: panaudoti tai, kas jau yra, o ne imti naują ir gaminti dar vieną drabužį.
Prasidėjo viskas nuo kailių atraižų, o vėliau sprendimų buvo įvairiausių. Dabar mes dirbame ir su vilnos likučiais, ir su kitais audiniais.
– Ar pati pastebite didesnį susidomėjimą? Kas jūsų pirkėjas?
– Mūsų atveju yra kiek sudėtinga dėl naudojamo natūralaus kailio, dėl priešpriešos visuomenėje. Užduotis yra kiek sunkesnė, nes daug kas tiesiog pamatęs ir išgirdęs, kad tai natūralus kailis, net nebeklauso toliau, kad tai yra avikailio atraižos, kurios priešingu atveju būtų išmetamos. Tačiau mes stengiamės nešvaistyti tos žaliavos, kuri jau yra. Kailis yra be galo ilgaamžė žaliava.
Daug kas savo spintose dar turi senų kailinių, o juos išmesti gaila, nes kailis. Dėvėti – modelis pasenęs. Todėl teikiame ir tokią paslaugą: sukurti naują dizainą iš to, ką žmogus turi. Tai tikrai pasiteisino ir vis daugiau žmonių į mus kreipiasi, prašydami prikelti daiktą antram gyvenimui.
Kalbant apie pasirinkimą, jaučiasi, kad žmonių sąmoningumas auga ir jiems drabužio istorija, rankų darbas vis labiau svarbus. Ir dar ambasadorystės akcentas – tu pasirenki prikelti daiktą antram gyvenimui, o ne pirkti naują.
– Kur galima susipažinti su jūsų gaminiais?
– Socialiniuose tinkluose, platformoje etsy.com, kur reiktų ieškoti pagal mūsų pavadinimą – Upcycled by LT.
– Esate sakiusi, kad mūsų mąstymas apie drabužius išsikreipė tiek, kad padariniai dabar tampa katastrofiški. Ką turėtoje mintyse?
– Kalbu apie masinį vartojimą ir apie tai, kad rinka mus įpratino pirkti negalvojant, kas tą drabužį gamino, iš ko jis yra pagamintas, apie prekės ženklų sekimą ir beprotišką mados greitį.
Tokių drabužių gamyba didėja. Jie neišperkami, o jau atkeliauja į lentynas nauji. Taip didinami taršos kiekiai. Mano siūlymas yra atsigręžti kiekvienam į save ir pagalvoti apie tai, kodėl ir kiek, kuriam laikui tu rūbą perki. Buvo atlikti tyrimai Anglijoje, kiek žmonės apskritai nusiperka rūbų, kurių nė karto neapsivelka. Ankstesnių tyrimų duomenimis, Anglijoje apie 30 milijardų svarų per metus buvo išleista drabužiams, kurie nebuvo dėvimi nė karto. Ir šie skaičiai tik auga, atspindėdami, kad poreikį apsirengti keičia nesąmoningas poreikis tiesiog pirkti.
Drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas. Tačiau kam, kodėl? Taip drabužis nebetenka savo pirminės funkcijos – yra tik noras turėti daugiau. Čia – tiek madoje, tiek kitoje pramonėje.
– Jei pažvelgtume į didžiuosius prekybos centrus, dominuoja drabužių parduotuvės. Kas mus skatina pirki naujus drabužius – tik reklama ar tam tikros giluminės priežastys?
– Kalbant apie Lietuvą, manau, kad ir istorinės šaknys gana gilios. Ilgai gyvenome deficito laikais, kai nieko nebuvo. Ir staiga viskas atsidarė. Negana to, kad auga pasirinkimas, dar ir mažėjanti kaina, žinoma, prisideda. Tada tu pasijauti visagalis ir galintis turėti viską, turėti daug. Esi turtingas nuo daiktų ir drabužių kiekio.
Bet man smagu, kad viešoje erdvėje, žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie tvarią madą, darnų vartojimą. Žmonės atsigręžia ir supranta, kad jiems tiek nereikia, o nenumaldomas alkio malšinimas veda prie to, kad mes turime tiesiog per daug. Ir nebežinome, ką su daiktais daryti. Tada išmetame. Vis daugiau žmonių supranta, kad išmesti yra negerai. Tarša be galo didelė, o tekstilės perdirbimas – problema, kurios sprendimo dar nerandama.
– Drabužių pardavėjai kasmet skelbia naują sezoną. Kas yra naujas drabužio sezonas, ar apskirtai drabužis turi savo sezoną, pagaliau – ar jis gali susidėvėti per tokį trumpą laiką?
– Tai reklamos triukas, nes jie nuolatos turi atsinaujinti, ką nors naujo duoti žmonių akimis, kad pirkėjai pradėtų norėti pirkti.
O sezonas... Tai greitosios mados raktas. Ir, pripažinkime, jie siūlo ne aukštos kokybės drabužius. Todėl dažnai ir tarnaują tik vieną sezoną.
Be kita ko, sezonų nemažėja – jų yra dar daugiau. Yra pristatomos kolekcijos tarp sezonų, kurias pildo ir papildo. Seniau būdavo dvi kolekcijos: ruduo–žiema ir pavasaris–vasara. Dabar yra skaičiuojama iki aštuonių. Absurdiška.
Tačiau greitoji mada tinka ne visiems. Tyrimai rodo, kad vis labiau pasiteisina mažesnės nišinės parduotuvės, atsižvelgiančios į aktualius ir savalaikius pirkėjų poreikius.
– Pernai kartu su partneriu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pasiūlėte iniciatyvą „Tvarink spintą“. Tai buvo drabužių kūrimas konkretiems žmonėms pagal jų poreikius, atsižvelgiant į problemas, su kuriomis jie susiduria, naudoti tai, kas yra jų aplinkoje. Įvaizdį kūrėte dešimčiai skirtingų profesijų, poreikių ir išvaizdos žmonių. Kokia tai patirtis buvo jums pačiai?
– Tai buvo eksperimentas, labai įdomus ir smagus. Kai Lietuvos kultūros tarybai rašiau dėl stipendijos projektui, tada ir gimė šios iniciatyvos idėja.
Supratau, kad didžiajai visuomenės daliai perteikti savo vertybes ir idėjas yra gana sunku, nes didieji dažnai mus užgožia. Bet dirbti su individualiais žmonėmis, atsižvelgiant į realius jų poreikius ir problemas, pasiūlant ir parodant kitus pasirinkimus, sprendimus, buvo įdomu. Parodyti kryptį, kad galima perdaryti iš to, ką turi, sukurti tai, kas tinka tavo figūrai, panaudoti likučius ir atraižas – aš tikrai pajutau, kad žmones tai paveikė.
Po projekto vienas iš dalyvių man atvežė savo seną paltą ir sako: „Galvojau išmest, bet tu mokei, kad negalima. Tai gal čia galima ką nors padaryti?“ Žmonės suprato, kad yra kitas pasirinkimas.
Kiekvienas projekto dalyvis išsinešė tam tikrą patirtį. Mano tikslas buvo tą patirtį padaryti kuo gilesnę ir įsimintinesnę. Norėjau, kad drabužius, kuriuos išsinešė, iš tikrųjų jie vilkėtų su malonumu ir toliau skleistų tvaraus vartojimo, lėtosios mados žinutę.
Juk kiekvienas iš tų dešimties dalyvių turi savo ratą, žmones, su kuriais bendrauja. Tad kasdieninėse situacijose ar paklaustas, iš kur šis rūbas, jis skleis tvarumo idėją. Taip mažais žingsniais skleisis sąmoningumas.
– Ką pasakytumėte kiekvienam, galvojančiam apie tvarų vartojimą?
– Vieną mintį, kuri yra viską aprėpianti. Kiekvienas rūbas gali būti tvarus, jei mes prisiimsime atsakomybę, kad jis gyvuotų kuo ilgesnį laiką.
Jeigu mums patiems pabosta, gal galima pasiūlyti kam nors iš draugų? Žinoma, yra labdaros fondai, iniciatyvos, kur galima atiduoti nedėvimus drabužius. Bet dažnai tai būna atsikratymas – tarsi padarei gerą darbą, bet nebūtinai to drabužio kam nors reikia.
Todėl visų pirma siūlykime draugams, kam rūbas galėtų tikti ir patikti. Taip pat yra platformos, kur galima parduoti, atiduoti. Toks pasirinkimas ir yra atsakomybė, kad drabužis gyvuotų kuo ilgiau.
– Pirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėje patenka po tvarumo ženklu?
– Taip, žinoma. Tvariu pasirinkimu vadinčiau ir vietinių gamintojų, siuvėjų ir dizainerių palaikymą. O dėvėtų drabužių parduotuvėje tu gali atrasti ką nors, kas nustebins ir spintoje liks ilgam. Svarbu yra vengti greitojo ciklo, kurį siūlo parduotuvės.
– Vida, jei pasikviesčiau jus į svečius ir parodyčiau savo spintą, pasiūlytumėte, ką galėčiau padaryti su nebedėvimais drabužiais?
– Čia idėją pasakėt. Projekto „Tvarink spintą“ kryptis buvo darbas su individualiais žmonėmis. Nevažiavau pas juos į namus. Jie patys atsinešdavo tuos drabužius. O tokį spintos eksperimentą labai maloniai priimčiau. Man būtų įdomu pamatyti jūsų spintą.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Kompozitorius P. Kilbauskas: kiekvienas garsas gali tapti muzika, bet iš uodo zvimbtelėjimo muzika nebus maloni
2020-uosius kiekvienas prisiminsime savaip. Vieniems tai – sunkūs, o kitiems – kūrybiški metai. Būtent tokie jie ir buvo kompozitoriui Pauliui Kilbauskui, kuris metus vadina išretėjusio laiko metais.
Paulius Kilbauskas – filmų, teatro ir medijos kompozitorius, projektų „Empti“, „Overtone“, „Bango Collective“, „Dublicate“, „Amberscope“ autorius ir bendraautoris.
„The Bus“ kartu su Domu Strupinsku už muziką I. Jonyno filmui „Lošėjas“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, o filmo „Čia buvo Saša“ kartu su Vygintu Kisevičiumi kurtas garso takelis buvo nominuotas Obanjė kino festivalyje.
Paulius – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Nors pats kūrėjas nėra kaunietis, tačiau šį miestą vadina savo antraisiais namais.
„Aš nesu kaunietis, bet man Kaunas – kaip antri namai. Mano tėtis, mano mama, mano pirma meilė, mano pirma videokasetė iš Kauno, netgi mano pirmas pamatytas videofilmas buvo Kaune. Kaune pradėjau groti – mano pirmasis koncertas įvyko kažkokiame VDU festivalyje rudenį, kai man buvo 16 metų.
Daug laiko praleidau Žaliakalnyje, pas močiutę. Nors mes jau seniai buvome persikraustę į Vilnių, kur gyvenom ir augom, bet tais kartais, kai išveždavo pas močiutę, išliko ryškiausi prisiminimai. Toks tas mano ryšys – viskas ten prasidėjo“, – apie save ir Kauną sako P. Kilbauskas.
– Pauliau, kokie jums pačiam buvo 2020 metai. Žinoma, palietė karantinas?
– Karantinas palietė labai. Jis davė daugiau laiko kūrybai. Sakyčiau, kad praėjusieji metai buvo su nemažai pliusų. Man visai gerai, kad laikas praretėjo, kad atsirado daugiau kūrybiško laiko. Nelabai galiu skųstis.
– Labai gražiai pasakėte: praretėjo laikas.
– Taip, nes iki tol buvo bėgam, skubam, darom. O dabar atsirado ramybės. Sako, kad tarp minčių reikia ilginti pauzes. Labai fainai, kad tos pauzės gyvenime atsiranda.
– Pernai pristatėte albumą „Vanduo“ ir jį lydintį vaizdo klipą...
– ... ten ne visai vaizdo klipas. Buvo taip. Kiekvienai kompozicijai buvo sukurtos, nufilmuotos Julijos Goyd vizualizacijos. Sumontuota vandens tėkmė, o Gabrielius Jauniškis nufilmavo visą kūrybinį procesą. Tai trumpas dokumentinis filmas apie tai, kaip vyksta albumo kūrybinis procesas.
– Tame filme yra įgarsinta Vilnelė? Kaip ir pačiame albume?
– Taip, aš ir pradėjau nuo Vilnelės garsų. Upė yra stuburas.
– Ar viskas turi savo garsą ir ar kiekvienas garsas gali tapti muzika?
– Gal ir gali kiekvienas garsas tapti muzika, bet klausimas tada, koks būtų toks muzikos taikinys? Yra tokių garsų, kurių ne visada malonu klausytis. Pavyzdžiui, iš uodo zvimbtelėjimo muzika bus nelabai maloni. Yra garsų, kurie teikia malonumą. Taip pat yra ir tokių, kur neteikia. Nesinori iš tokių daryti muzikos. Nepriimtum jų kaip muzikos.
– O jums pačiam, kurie garsai yra mieliausi ausiai?
– Turbūt gamtos, išskyrus uodą ir musę. Mano visas gyvenimas yra garsai ir muzika, todėl sunku išskirti. Neturiu kito darbo, pomėgio. Ir darbas, ir hobis, ir sportas, ir meditacija – viskas yra viename. Čia mano gyvenimas.
– Jūs esate sakęs, kad jūsų muzika yra daugiausia apie vandenį. Ar tiesa?
– Tiesa.
– Kodėl?
– Mano kūryboje nei motyvo, nei pagrindo, kodėl taip yra, nėra. Kodėl aš taip darau, ką? Filosofijų neieškau. Natūraliai viskas, net kodiniai gabalų pavadinimai dažniausiai būna susiję su vandeniu. Anksčiau į tai net nekreipdavau dėmesio. Upė, jūra, lašas... O pernai ėmė ir viskas susivedė: kaip albumas turi atrodyti, kaip turėtų būti. Vanduo natūraliai išplaukė – kelias, raktas į naują kūrybinį procesą.
– Apie albumą „Vanduo“ taip pat esate sakęs, kad jis atsirado ir po pažinčių su žmonėmis, kurie turi savitą požiūrį į tai, ką muzika sukelia žmogaus viduje. Jūsų kūrybos lauke žmonės dažnai keičiasi, ar turite branduolį, su kuo jums patinka dirbti?
– Priklauso nuo situacijos. Kartais ir vienam smagu pabūti, bet niekada neatsisakau ir pažinčių, kurios man įdomios. Pokyčiai visada smagūs.
– O jei pats atsakinėtumėt į klausimą, ką muziką sukuria žmogaus viduje?
– Nuo – iki. Priklausomai, ko klausai, kada, kur. Labai skirtingai. Štai dabar su kolegomis jau turime įsirengę patalpas. Jos gerai padarytos. Mano draugas yra tikras akustikos meistras, tad viską suskaičiavo. Pusantrų metų remontuose praleidom. Ir su akmens vata dirbom. Kai nori tobulo garso ar jo ieškai, labai daug aukoji. Bet dabar turim tobulas erdves, kur tikrai skamba muzika. Be pašalinių trukdžių ir akustiškai sutvarkytose patalpose.
– Esate ir filmų muzikos kompozitorius. Kaip gimsta garso takeliai? Pavyzdžiui, kalbant apie filmą „Čia buvo Saša“?
– Kiekvienam filmui yra atskiri kodai, atskiri susitarimai. Būna, kad skaitai scenarijų, o tada kalbiesi su režisieriumi, žiūri filmą kartu, būni pirminėje ar antrinėje montažo stadijoje. Prieš kuriant muziką dažniausiai apsisprendi, kokiais ginklais kovosi. Šiuo atveju mes kartu su režisieriumi žiūrėjome pagrindinę montažo stadiją, galvojome, ką ir kaip padaryti. Ir natūraliai... Pagrindinė aktorė vaidino dviprasmišką asmenybę. Jai tai gerai, tai blogai. Nesuprasi. Mes apsisprendėme: jos pasaulis visada yra juoda–balta. Gal pabandome visą filmą padaryti dviem instrumentais – pianinu ir senoviniu, 1976 metų gamybos, sintezatoriumi? Dar buvo mintis visą filmą padaryti tik su baltais klavišais. Bet nepavyko. Pianinas simbolizuoja šviesiąją aktorės pusę, o kitas instrumentas – dark (tamsų) pasaulį sukuria.
– Klausant jūsų man pasirodė, kad filmo takelio kūrimas kažkuo panašus į logotipo kūrimą. Yra iš ko, pasirinkimų daug, bet dizaineris turi tiesiog pataikyti. Jis tiesiog turi tikti. Ar tai nėra kažkas panašaus?
– Taip, tik mums dar špargalkė yra pats vaizdas. Aš ne filosofuotojas. Ir man viskas yra per jausmą. Ką padiktuoja pats vaizdas, tai muzika ir turi atspindėti. Tavo užduotis – padėti režisieriui papasakoti istoriją. Yra tam tikri rėmai, kuriuose tu turi žaisti savo žaidimą.
– Kai priimate pasiūlymą, svarbu, kad pats filmas patiktų?
– Tai pirmas reikalas. Kurdamas muziką, reklamai gali nusileisti, nes tai tavo uždarbis. Bet kinas kas kita, jis turi būti prie širdies. Aš nežinau, ar yra tokių žmonių, kurie, sukandę dantis, įgyvendina? Bet tada turėtų labai jaustis. Man atrodo, kad taip nebus vieno bendro darbo. Meniškų projektų, sukandęs dantimis, aš nekuriu.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Kaunas’ modernist architecture’s application submitted to UNESCO: experts will evaluate not only what remains, but the wish to preserve
After several years of experts’ intensive work, the nomination file Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 (Modern Kaunas: Architecture of Optimism) was submitted to the UNESCO World Heritage Centre in Paris. It awaits assessment from international experts and the UNESCO World Heritage Committee for Kaunas’ modernist architecture to be granted the status of UNESCO World Heritage.
The document drafting process required for Kaunas’ modernist architecture to be granted the status of UNESCO World Heritage was started back in 2016. Only a country may submit this application, it is signed by the country’s Minister of Culture.
“I am sincerely delighted that today in our hands we hold a solid application, which we can already deem as an accomplishment for our whole country. This several year’s process allowed us to look at the unique Kaunas’ modernist architecture anew, highlight it as of especially significant worth, encourage larger interest of society not only in Kaunas, but in all of Lithuania. These results would not be possible without the leadership of Kaunas City Municipality, without the consistent dialogue with the local community and cultural organisations. I strongly believe that these endeavours will be awarded with a favourable decision and Kaunas’ modernist architecture will become part of UNESCO World Heritage,” claimed Minister of Culture Simonas Kairys.
The leader of the group of experts who prepared the application, Professor Marija Drėmaitė from Vilnius University Faculty of History, believes that the assessment may last until 2023 because of travel limitations due to the pandemic: “It all depends on how soon the international experts who will assess the application will be permitted to travel. They must arrive at the site, meet specialists, communities, local authorities. It is not simply an evaluation of the site, but communication with people as well.”
The urban heritage site consists of two parts
The nomination file Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 (Modern Kaunas: Architecture of Optimism) is a comprehensive 500-page publication.
“The process itself, of course, was very long and, therefore, useful because each member country of the UNESCO Convention which submits an application for the status of UNESCO World Heritage has enough time to evaluate what it has and what it can offer. It is a responsible decision because once the application is submitted, the country must undertake obligations to preserve the exclusive and universal worth: the recorded value of the object and the site,” notes M. Drėmaitė.
According to M. Drėmaitė, the drafting process of the application which started in 2016, the formulated application for inclusion in the Tentative List in 2017, and finally the complete application was an important time for the researchers themselves, the writers of the application, city authority representatives, cultural heritage experts: “One may say that this was the time to grow up, mature, comprehend what kind of thing, process, nomination, object it is. Because the boundaries and the conception whether it really is merely a list of buildings were changing. Now, the so-called urban landscape has been introduced. The urban heritage site is comprised of two parts: Naujamiestis and Žaliakalnis. The process is long, but very useful – for evaluating for yourself – what does Kaunas’ modernism truly mean.”
The territory of the property is comprised of Naujamiestis three thematic zones: central (administrative), residential and industrial; and Žaliakalnis five thematic zones: city-garden (Minties Ring), Kaukas District, Perkūnas District, Ąžuolynas Park with the sports infrastructure and Military Research Laboratory for the Lithuanian Ministry of National Defence (current Kaunas University of Technology Faculty of Chemical Technology).
Provided nomination covers the construction years 1919–1939
M. Drėmaitė stresses that it concerns not separate objects, but their entirety and this entirety is a strength of Kaunas’ modernism. The provided nomination covers the construction years 1919–1939, when Kaunas was the temporary capital.
“And that capital status was sudden, unexpected because nobody was planning for Kaunas to become the capital. When in January 1919 the government had to suddenly relocate to Kaunas, everyone believed that the relocation would be temporary, but it lasted 20 years. During that time, a European city suitable for the new national state had to be considered and built. That is the main idea of the application: this is a modernist European city, which underwent an exceptionally swift and vast transformation of the modernist stratum. And after World War I, when the great empires collapsed, many new nations in Europe which had to found new capitals emerged and they all chose modernism as their architectural language. This allowed to abandon imperialist experiences, to create a modern image and no longer resemble provincial cities of the former empires,” the historian explained.
Does the city stand a chance?
Does Kaunas stand a chance? That is the question the creators of the application are most frequently asked. According to M. Drėmaitė, the answer to this question partly depends on the residents of Kaunas’ wish to preserve the modernist stratum.
“How strongly do they wish to preserve, emphasize, highlight this? As many cities modernised themselves during the inter-war period, this stratum in Kaunas remained authentic and, perhaps, still remains the most well-preserved one. In this compact area, the concentration of modernist buildings is immense. As much as the city residents, government, heritage experts, investors, businesses will be willing to preserve, emphasize, and highlight this stratum, that is how high of a chance we will have. Once UNESCO experts arrive, they will look not only at the level of preservation, but at the wish to preserve as well. I would even dare to say, the obligation to preserve,” continued M. Drėmaitė.
In the historian’s view, the preparation of the application and the publicity, comprehension, historical knowledge, the past’s urban stratum experienced during this time is already in itself tremendously useful. “The research completed in 2020, which is presented in a 500-page file, may be an excellent inventory of the city,” stated M. Drėmaitė.
Not only a privilege, but a great responsibility
Kaunas – European Capital of Culture 2022 programme’s Modernism for the Future curator Viltė Migonytė-Petrulienė claims that in the event of a successful outcome Kaunas receives UNESCO approval, it would be a great opportunity to promote the city and the country and become an inspiring example of heritage protection in the 21st century.
“On the one hand the inter-war period left an exceptional footprint on the city which provides Kaunas unique character and spirit, but on the other hand we are not the only city in the world which may deem itself as modernist. This means that if successful, Kaunas would receive the opportunity to represent the modernist city as a unique cultural, social, and, of course, architectural phenomenon of the 20th century on an international level. That is not only a privilege, but a great responsibility. By nurturing the modernist city as from the past inherited building, street, nature element, and finally, function entirety, the community will need to find the recipe for success on how to maintain the physical authenticity, but at the same time be a city of the 21st century. The heritage must be perceived not only as of historical worth, but also as an inspiration for high-quality, stable, and socially responsive creation of the future city. Kaunas 2022 strongly supports the ambition to be nominated, we wish you luck and have no doubts that this will be a part of Kaunas 2022’s Modernism for the Future aims,” stated V. Migonytė-Petrulienė.
Original text by Jurgita Lieponė, journalist of 15min. You can find the text on 15min.lt website here.
Skulptorius A. Šlapikas: „Rutina yra labai puikus dalykas. Disciplina – taip pat. Nes tada gali tikėtis iš chaoso sukurti kūrinį“
„Kartais geriau, kad žmogus iš lėto meną išlukštentų. Jeigu greitai supranti, jei viskas aišku – greitai perjungi kanalą. Menas turėtų kalbėti užuominomis“, – sako skulptorius Algimantas Šlapikas. Ne vieną personalinę parodą surengęs menininkas pernai įsitraukė ir į Kauno rajono bendruomenių veiklas bei dirbo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ „Šiuolaikinių seniūnijų“ programoje. „Jie mane ištraukė iš mano celės“, – juokavo A.Šlapikas.
Neseniai menininkas baigė darbą Linksmakalnio seniūnijoje ir miestelyje jau pastatyta jo sukurta skulptūra – granito suoliukas su angelo sparnais. Kiek seniau jis sukūrė skulptūrą Lapių miestelyje, kai čia vyko „Šiuolaikinių seniūnijų“ inicijuotas tvarumo festivalis. Ši skulptūra, atsižvelgiant į festivalio temą ir vietos specifiką, vaizduoja lapes, sprunkančias iš konteinerio.
– Tai buvo pirmas jūsų darbas, nauja patirtis, kada kūrybos procese dalyvavo ir vietos bendruomenė?
– Turbūt taip, Lietuvoje pirmą kartą. Kalbant apie Lapes, prieš tai pasiūliau keturis eskizų variantus. Bendruomenė apsisprendė, kuris jiems patinka. Jis ir buvo kuriamas.
– Kaip jums sekėsi dirbti su bendruomene? Esate labiau individualistas, kalbant apie kūrybą?
– Individualistas. Jie mane ištraukė iš mano celės. Ar įmanoma visą darbą daryti žmonių aplinkoje? Neįmanoma, o kaimynai mano ir taip yra labai kantrūs. Triukšmas, dulkės. Tas procesas yra visiškai neromantiškas – tai kaip fabrikas, tai gamyba. Eskizo pristatymas, o paskui pabaigtuvės ir finalas buvo su bendruomene.
– Kada pristatėte darbą bendruomenei, nebuvo nustebimo, pavyzdžiui, blogąja prasme? Ne taip suprato žmonės, jie ne to norėjo?
– Ne, nes prieš tai su bendruomene vyko teisingas procesas. Jie ne tik matė maketus, tačiau buvo paaiškinta ir idėja. Dėl to nebuvo netikėtumo, kada gauni Kalėdų dovaną, o išsivyniojęs – nustembi. Tuomet jau galvoji, kur ją padėti. Čia viskas vyko palaipsniui ir, manau, teisingai. Kartais atrodo, kad Vilniuje, Kaune ar kituose didmiesčiuose – centre – kažkaip lengviau priimamas, mažiau konfliktuoja menas, bet bendruomenėje ir rajone inciatyva, kūrinys irgi buvo priimtas labai draugiškai. Tai malonu. Aš manau, kad nebūtina visko labai centralizuoti, kad viskas – tik į centro taškus.
– Jūsų manymu, kaip skulptūra keičia aplinką?
– Kontekstas visada yra svarbu. Aš sau paprieštaraučiau: ne visą laiką aplinka būna tokia graži, kad nieko ir nereikia, kad jos nesugadintume. Menas yra skirtingas: vienas yra puošybinis, kitas – memorialinis, o kitas konceptualusis. Pastarasis yra objektas, aplinkai pasakojantis pasakojimą.
Tai nėra puošmena, tai nėra skirta tiesiog ant jo atsisėti. Skulptūra Lapėse ir byloja, kad tai yra simbolis. Konteineris, lapių siluetai. Tai ir protestuojantis simbolis. Nes mes savo nereikalingus daiktus vežam į Lapes, į sąvartyną. Ta idėja tarsi įvyniota į gražų saldainio popieriuką, ji konfliktuojanti. Menas iš tiesų atlieka šią funkciją – ne tiesiog gražaus daikto išpildymas.
– Kiek skulptūroje svarbūs simboliai? Skulptorius S. Žirgulis yra pasakęs: jei padarysi tiesiai, tai išeis plakatas.
– Taip, teisingai. Arba koks šūkis, raginimas ginti, raginimas kariauti. Geras menas turi daug sluoksnių. Ir kartais geriau, kad žmogus iš lėto jį išlukštentų. Jeigu greitai supranti, jei viskas aišku – greitai perjungi kanalą. Menas turėtų kalbėti užuominomis.
– Kalbant apie skulptūrą, ji įdomi ir tuo, kad yra viešas menas. Tarkim, dailininkas savo darbus pristato galerijose, parodose, kur ateina tuo besidomintys žmonės. Skulptoriaus darbai dažnai – nori jis to, ar ne – tampa vieši. Jūsų tai netrikdo?
– Čia yra turbūt didžioji problema. Jei turi savo sklypą, savo sodą ir darai jame skulptūrų parką, tada darai sau. O kai kūrinys iškeliauja – tu pateiki jį aplinkai. Ne į savo smėlio dėžę padedi. Pavyzdžiui, diskusijos dėl Lukiškių aikštės. Jos turbūt bus nesibaigiančios, nes yra autorius su savo sprendiniu ir yra žmonės, kuriuos tai tiesiogiai liečia: per jų praeitį, per jų veiklą. Kuo kūrinys atlieka labiau visuomenišką memorialinę funkciją, tuo labiau autorius turi užmiršti savo ambicijas.
Nors, aišku, nėra tai visai įmanoma – juk braižas vis tiek išlieka. Bet dailininkas turi suprasti kontekstą, kam jis kuria, kas bus jo žiūrovai. Jei tau tinka tas vaizdas – nebūtinai kitam jis gali būti priimtinas. Menas turi įvairius aspektus. Kokia proga – toks ir rūbas.
– Kitas pavyzdys: Vyčio paminklas Kaune, taip pat sukėlęs nemažai diskusijų. Kodėl visuomenė taip jautriai reagavo?
– Jis yra didelis, atsiranda istorinėje vietoje. Pavyzdžiui, menininkai, skulptoriai, kurių tai duona, nagrinėja tą abėcėlę po kiekvieną raidę. Mes dar giliau galime diskutuoti: kaip jis nulipdytas, kokia jo stilistika. Labai plačiai. O jei žiūri visuomenė – žiūri kaip į simbolį.
– O jūs mėgstate dalyvauti tokio pobūdžio diskusijose?
– Mėgstu, tik neturiu daug progų. Todėl su savimi padiskutuoju, nes dirbant savo ceche diena su naktimi tik kaitaliojasi. Arba su savo mokiniais Kauno dailės gimnazijoje dar padiskutuoju. Tai padeda visiškai nesulaukėti. Man ir dabar įdomu kalbėti. Juk visą laiką kalbi su medžiaga, savo kūriniu. Kartais aplinkui vyksta dalykų, apie kuriuos norėtųsi savo nuomonę pasakyt.
– Kokias medžiagas mėgstate?
– Šiuo metu daugiausia kuriu iš granito, metalo. Anksčiau dažnai medį naudojau. Bet, žinot, yra problema. Medį išnešus į lauką, jis greitai supūva, o į rūsį nebetelpa. Su akmeniu, metalu paprasčiau – „išmeti“ į lauką, ir jam nieko. Bet kuriant neįmanoma, paspartinti proceso. Techniniai procesai vyksta tam tikru greičiu. Parašyt turbūt irgi greitai negalima?
– Na gal.
– Bet gal priklauso ir nuo to, kaip greitai rašai ir kaip galvoji? O skulptūroje yra tonos, kilogramai, medžiagos pasipriešinimas. Kūrybos – 10 minučių. Visa kita – akmentašio darbas.
– Esate sakęs: nereiktų pradėti kūrybos siekiant įtikti visiems. O kam reikia įtikti ir ar apskritai reikia?
– Kalbėti ir kurti reikia tai, kuo tiki. Daryti tai savitai ir daug kartų. Aš manau, kad žmonės vėliau ar anksčiau tai supras ir įvertins. Bet pataikauti tikrai negalima. Čia ne politika.
– Kaip keičiasi idėja nuo pirmosios vizijos iki rezultato, ir kas tą pokytį lemia?
– Svarbiausia prieš akis matyti jau pabaigtą darbą. Tada tik lieka jį įgyvendinti. Dabar gal lėčiau dirbu, bet tikslingiau. Tačiau netikėtumo faktorius visą laiką egzistuoja. Eskizas yra viena, o bedarant jis vis tiek varijuoja ir kinta. Net po kelių metų, pažiūrėjęs į savo darbą, pagalvoji, kad gal kažką kitaip reikėjo padaryti. Baigtas darbas yra tik proceso pjūvis tam tikrame taške.
– Skulptūra yra paranki meno forma menininkui kalbėti – meno kūriniu pasakyti tai, ką jis nori?
– Viena geriausių po muzikos, nes skulptūra yra trimatė, ji apžiūrima iš visų pusių. Ji gyvena viduje ir lauke, apsupta žmonių ir gamtos. Aš manau, kad skulptorius turi įveikti medžiagą arba prisitaikyti prie jos. Skulptūra yra brangi investicija laiko, energijos prasme. Dabar skulptūra, manau, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Mūsų šiuolaikinio gyvenimo sprinto rungtyje jai sunku tapti nugalėtoja.
– Minėjote, kad tikro kūrybinio proceso nėra tiek daug. Jums savo kūryboje netrūksta pačios kūrybos?
– Turiu kelias knygeles. Vieną ironiškai vadinu išminties knygele. Kai ką nors sugalvoju – ten piešiu mažus eskizus. Skulptūrų sumanymus. Pavyzdžiui, kai pavargęs ar nėra minčių, pasklaidau šią užrašų knygutę, pasiimu kokią nors idėją ir turiu darbo maždaug mėnesiui. Toje knygelėje užfiksuoju spontaniškai kilusias idėjas – tai trunka kelias minutes, o po to ilgas kūrinio įgyvendinimo procesas. Kitoje knygelėje užrašau darbo valandas, kiek laiko sugaištu prie konkretaus projekto. Tai ateityje leidžia nuspėti kūrybos proceso trukmę. Šios dvi knygelės man – kaip dangaus ir žemės sąjunga. Aš manau, kad rutina yra labai puikus dalykas. Disciplina – taip pat. Nes tada tu gali tikėtis iš chaoso sukurti kūrinį.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko
Kultūros sostinė Kauno miestą ir rajoną kviečia priimti iššūkį – nė žingsnio be kultūros!
Šiandien, sausio 21 d. – ypatinga diena Kauno miestui ir rajonui. Lygiai po metų Kaunas, kartu su Serbijos miestu Novi Sad bei Liuksemburgo Esch-sur-Alzette atsidurs visos Europos dėmesio centre – taps Europos kultūros sostinėmis.
Read more
Slow fashion designer V. Strasevičiūtė: “Clothes shopping is like a spreading virus. I’d love to take a glimpse at your wardrobe”
Do you renew the contents of your wardrobe each time shops have announcements for sales and the start of a new season? If yes, how much of your wardrobe’s clothing is unwanted and no longer worn? And are clothes really designed only for a single season? Slow fashion designer V. Strasevičiūtė suggests that sometimes we require very little – simply to think before making a purchase.
One of the slow fashion initiative’s Upcycled by LT creators, designer V. Strasevičiūtė, has been interested in fashion since childhood. To be exact, she had questions which we sometimes do not ask ourselves for years. Or do not ask at all. Vida has been working in the slow movement for eight years already. Last year, she joined Kaunas – European Capital of Culture 2022 team and will become an ambassador, her message being sustainable consumption. Consumption culture, sustainability and sustainable consumption are one of Kaunas 2022 Programme’s focus areas: it is part of culture, and sustainable consumption enhances, fosters, conserves, and preserves the environment.
“My mother worked in the fur industry for many years, and during my childhood I would wander around her workplace. I would see how much raw material would be left over. I would also see how they would sew articles from scraps and would sell them cheaper – as if second-rate. It was very interesting to me, seemed paradoxical, that such an expensive material, which requires so much more handwork, is being sold cheaper,” contemplated V. Strasevičiūtė.
Vida, did the questions raised in your childhood dictate your life’s direction – you chose studies related to fashion?
I studied costume design and I have always been interested in issues created by the fashion industry. Intuitively. Eventually, I understood that my lifestyle embodied the term “slow fashion“. My interests, hobbies were to construct something, to create something from what is already there, and in that way to give it a second life. I started to delve deeper and search for examples of what is happening in the world, fashion industry, what are the solutions for using up scraps, remnants. I realised that this is a growing phenomenon in the world.
During study years, I started to experiment more with fur. Soon, I realised that the price of a product made of remnants and scraps can only be raised with the aid of design. That means that one must find new methods, new forms of expression. It is important not to waste the raw material. It is also important to value handwork. During research for my master’s thesis, I was able to meet with companies and see the amounts of leftovers post-production. That is how I chose this direction: to utilise that which is already there, and not to use anything new to produce another garment. Everything started with fur scraps, and later solutions were various. Now, we are working with wool remnants and other fabrics too.
Do you yourself notice a bigger interest? Who are your customers?
In our case, it is slightly complicated due to the use of real fur, its opposition in society. The task is a little more difficult because after hearing and seeing that it is real leather, many do not wish to listen any further, to learn that these are sheepskin scraps, which in other case would be wasted. However, we do our best not to waste the already existing raw materials. Fur is a very durable one. Many still own old fur coats in their wardrobes, and they feel bad about throwing them away because, after all, it is fur. To wear – the design is too outdated. That is why we provide another service: designing a new piece from what the client owns. This really paid itself off and more and more people are contacting us, asking to give an item a second life. Concerning selection, it is clear that people are becoming more conscious about the clothes’ history and handwork, it is becoming more important. And also, being an ambassador – you choose to breathe new life into an old item, not to purchase a new one.
Where can we browse your products?
On social media, the platform etsy.com, where you can find us by our name – Upcycled by LT.
You have said that our perception of clothing has become distorted so much so that the consequences are becoming catastrophic. What did you mean by that?
I am talking about mass consumption and about the fact that the market has normalised shopping without consideration for the manufacturer of the clothes, the material from which they are made, about following brands and the frenzied pace of fashion. The production of such clothing is increasing. The clothes are not yet sold out, but new ones are already arriving on the shelves. That is how pollution levels grow. My suggestion is for everyone to look at themselves and consider why, how many, and for how long the articles of clothing are being purchased. In England, research was conducted on how many garments people purchase, which they end up never wearing. According to previous research data, England spends 30 billion pounds per year for clothes which are not worn once. And these numbers are only growing, they reflect that the need to be clothed is being replaced by a mindless need to shop.
Clothes shopping is like a spreading virus. But why, for what? That is how clothing loses its primary purpose – only the wish to own more remains. This applies as much to fashion as to other industries.
If we look at large shopping centres, clothes shops dominate. What motivates us to purchase new clothes – just advertisements or certain root causes?
In terms of Lithuania, I believe that the historical roots run quite deep. For a long time, we have lived in times of deficit, when there was nothing. And then suddenly everything opened its doors. Besides the fact that the assortment is growing, dropping prices, of course, contribute to it too. That is when you start to feel almighty, and able to own everything, to own plenty. You are affluent in the number of items and clothes.
But I am pleased that in the public sphere and mass media sustainable fashion and consumption are increasingly more discussed. People look back and understand that they do not need this much, that trying to still this unquenchable thirst leads to us simply owning too much. And we no longer know what to do with these things. Then we throw them away. More and more people are beginning to understand that this is wrong. Pollution is enormous, and recycling of textile is an issue to which the solution is yet to be found.
Clothing retailers announce new seasons yearly. What is a new clothing season, and overall can a piece of clothing have its own season, finally – can it become worn out in such a short time?
It is an advertising trick because they must always renew, provide something fresh for people’s eyes in order to evoke the desire to buy. And the seasons... that is the key to fast fashion. And, let’s face it, they do not offer high-quality clothing. That is why often they last for only one season.
What is more, the number of seasons is not diminishing – there is more of them. Collections are being introduced in-between seasons, which are being constantly expanded and restocked. Before, there were two collections: fall-winter and spring-summer. Now up to 8 collections can be counted. It is absurd. However, fast fashion is not suitable for everyone. Research shows that more and more of smaller niche shops prove to be successful, which cater to relevant and timely customers’ needs.
Last year, together with the partner Kaunas - European Capital of Culture 2022, you have proposed an initiative Tvarink Spintą (Sustainable Wardrobe). That was clothes design for particular people according to their needs, problems which they face, using that which is around them. You have created looks for ten people of different professions, needs, and appearance. What kind of experience was it for you?
It was an experiment, very interesting and fun. When I was getting in touch with the Lithuanian Council of Culture for a grant, that is when the idea of this initiative was born. I realised that conveying my values and ideas to the broader public is quite difficult because the large ones often upstage us. But working with individual people by considering their practical needs and problems, offering alternative choices, solutions was interesting. To show that one can redesign that which they own, to create that which fits their figure, to use up remnants and scraps – I really felt that it left a strong impression.
After the project one of the participants brought me their old coat and said: “I thought about throwing it away, but you taught us that you mustn’t. So maybe something can be done with it?”. People realised that there is an alternative. Each of the project’s participants took away a certain experience. My goal was to make that experience as profound and memorable as possible. I wanted them to wear the clothes which they were bringing home with genuine pleasure and further spread the message of sustainable consumption, slow fashion.
After all, each of these ten participants have their own circle of people they interact with. Therefore, in daily situations or when asked, where this outfit is from, it will spread the idea of sustainability. In this way, awareness will spread through small steps.
What would you say to everyone considering sustainable consumption?
One thought, which is all-encompassing. All clothing can be sustainable if we all accept the responsibility to make sure it lasts as long as possible. If we ourselves become bored of it, perhaps we can offer it to one of our friends? Of course, there are charity funds, initiatives, where you can donate unwanted clothing. But often it is a riddance – it is as if you have done a good deed, but these garments are not necessarily needed by anyone.
That is why first we should offer it to our friends, to whom the clothes may fit and appeal. There also exist platforms, where one can sell, give away. Thus, such choices are the said responsibility of making clothing last as long as possible.
Does shopping in second-hand shops fall under the label of sustainability?
Yes, of course. I would consider the support of local producers, tailors, and designers as a sustainable choice as well. And, in a second-hand shop you might discover something which will surprise and remain in the wardrobe long-term. It is important to avoid the fast cycle, which is offered by shops.
Vida, if invited you over and showed my wardrobe, would you suggest what I could do with clothes I no longer wear?
You hit the nail on the head. The project’s Tvarink Spintą (Sustainable Wardrobe) direction was to work with individual people. I did not visit their homes. They would bring the clothes themselves. But I would gladly accept this wardrobe experiment. I’d love to take a glimpse at your wardrobe.
Original text by Jurgita Lieponė, journalist of 15min. You can find the original text in 15min.lt website here.
Dovilė Filmanavičiūtė: „Kūrybiškumo raumuo yra treniruojamas pačiais įvairiausiais būdais“
„Jaučiuosi Kaune palikusi dalį savo vaikystės, kūdikystės“, – sako rinkodaros specialistė, atlikėja Dovilė Filmanavičiūtė, prisijungusi prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių.
Read more