Mokytojas R.Aguirre iš JAV: vaikai tiek laiko praleido zoom’uose – sugrįžę į klases, jie turi vėl mokytis būti bendruomenės dalimi

Lektorius Raymundo Aguirre iš JAV jau kurį laiką Lietuvoje moko anglų ir ispanų kalbų. Kiekviename žingsnyje jį lydi žingeidumas pasaulio ir žmonių pažinimui, todėl geriausiais mokytojais jis laiko savo mokinius. Pokalbyje Raymundo dalinasi mintimis apie netikėtumus atvedusius jį į Kauną ir kasdienius mokytojo profesiją lydinčius iššūkius.

– Kaip nusprendėte tapti mokytoju?

– Universitete studijavau kūrybinį rašymą, o kaip gretutinę specialybę – žurnalistiką. Baigęs studijas, kurį laiką dirbau kaip fotožurnalistas ir man tai sekėsi. Rašiau ir mėgavausi tuo ką dariau. Tačiau baigęs mokyklą taip pat labai norėjau keliauti. Sutikau vieną seniai matytą universiteto laikų draugę, kuri papasakojo apie mokytojavimą Korėjoje. Mes buvome baigę tokias pačias studijas, tad mintis mokyti užsienyje man pasirodė labai įdomi. Mačiau tai kaip galimybę keliauti ir iš tiesų pažinti kitą šalį, o ne tik praleisti joje atostogas. Draugės dėka man pavyko nuvykti į Korėją. Ten viskas ir prasidėjo. Korėjoje pradėjau mokytojauti ir man tai labai patiko. Ten sutikau daug puikių žmonių, susiradau gerų draugų, išmokau mokyti ir supratau, kad man labai patinka būti užsienyje. Taigi išmėginau mokytojavimą dar keliose kitose šalyse.

– Esate mokytojavęs Pietų Korėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. O kas atvedė jus į Lietuvą?

– Nuotykiai! Korėjoje sutikau savo žmoną. Kartu daug keliavome. Ji norėjo tęsti studijas ir susikoncentruoti į tai, kuo norėtų užsiimti ilgalaikėje perspektyvoje – kibernetinį saugumą. Lietuva buvo viena tų šalių, kuriose ji galėjo siekti savo tikslų. Iš dar kelių šalių išsirinkome būtent Lietuvą. Sužinojome, kad, palyginus su kitomis vietomis, kuriose esame buvę, Lietuvos istorija labai turtinga. Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo. Mano žmona mėgino patekti į Vilniaus universitetą. Mąstėme: „Kaip šaunu, kad gyvensime Vilniuje“. Aš pradėjau ieškoti darbo Vilniuje, jau buvome radę kur gyventi, kai likus kelioms savaitėms iki persikraustymo, sužinojome, kad mano žmona priimta į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą. Tai buvo šiokia tokia staigmena. Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo. O vos atvykę į Kauną supratome, kad jis kur kas labiau mums tinka, nei Vilnius.

– Papasakokite apie savo mokymo filosofiją. Kokių prieigų ieškote?

– Manau, kad labai svarbu pažinti savo mokinius. Tuomet kur kas paprasčiau suprasti, ko jie nori ir rasti būdus tam pasiekti. Kai pažįsti mokinius, geriau supranti kas juos neramina, trikdo ar domina. Tuomet gali tinkamiau pasiruošti pamokoms. Taip pat gali geriau pastebėti, jei vaikus trikdo kitų vaikų elgesys, pavyzdžiui šnabždesiai arba bendramokslių kabinėjimasis. Tuomet žinai, kaip išvengti susidūrimo arba jį nuraminti. Taip pat žinai, kokių veiklų mokiniai yra kur kas labiau linkę imtis. Žinai, kad kai kurie vaikai mėgsta piešti, kiti – rašyti, ar kad yra vaikų, kuriems labai nepatinka užsirašinėti. Geriau pažinus vaikus, lengviau priimti greitus kasdienius sprendimus klasėje. Negana to, kuo stipresnis mokytoją ir mokinį jungiantis ryšis, tuo labiau mokinys bus linkęs klausyti mokytojo ar imti jo žodžius į širdį.

– Šiuo metu dirbate Kauno „Herojaus“ mokykloje. Kaip kuriate ryšį su savo mokiniais?

– Šnekėdamasis su jais. Tai ne visada sunku. Daugelis vaikų nori pasipasakoti, kas vyksta jų gyvenime. Taip pat ryšį sukurti padeda domėjimasis tuo, kuo domisi jie. Lengva stebėtis, kodėl vaikai nuolat šneka apie „Minecraft“ arba kodėl jiems taip patinka burbulinė arbata ar Dua Lipa. Tačiau taip pat paprasta tai išsiaiškinti patiems. Aš nežinau visko apie „Minecraft“, bet žinau pakankamai, kad galėčiau užtikrintai teigti jog deimantiniai šarvai yra geresni už auksinius. Kodėl tai svarbu? Aš manau, kad norint, jog kiti kreiptų dėmesį į tai ką nori pasakyti, reikia kreipti dėmesį į tai, ką turi pasakyti jie. Be to smagu nustebinti mokinius netikėtais faktais, apie kuriuos jie net nenumanė, kad ką nors žinai.

– Kas mokyme jums patinka labiausiai?

– Pažinti skirtingus žmones. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl išvis to ėmiausi, buvo galimybė keliauti ir susipažinti su žmonėmis. Man patinka pažinti mokinius, kitus mokytojus ir mokinių tėvus. Tai asmeniškiausias būdas pažinti šalį. Būtent iš vaikų sužinojau apie įdomų lietuvišką prietarą apie švilpavimą namuose, su kuriuo nesu susidūręs savo gimtojoje šalyje. Aš didelis švilpautojas. Dažnai švilpaudavau klasėje, kol vaikai manęs nesudrausmino paaiškinę, kad taip prisišauksiu vaiduoklius. Labai įdomu pažinti vaikus. Tačiau juos pažinus – palikti šalį labai skaudu.

– Ką mokyme laikote didžiausiu iššūkiu?

– Manau, kad mokytojams dažnai tenka atlikti ir psichologo vaidmenį. Vaikai, priklausomai nuo savo amžiaus ir emocinės brandos, užduoda sudėtingus, gilius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl yra tiek daug paukščių rūšių, kodėl žolė yra žalia, ir ar egzistuoja dievas? Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau. Vaikuose matau daug liūdesio, sutrikimo, pykčio, impulsyvumo. Žinoma, to vaikuose visada yra, tačiau dabar visa tai kur kas labiau koncentruota. Ir į tai reikia reaguoti, nes to vis daugiau klasėje, nepriklausomai nuo to ar pamokos vyksta Zoom’e ar klasėje. Vaikai tiek daug laiko praleido zoom’uose. Sugrįžę į klases, jie turi iš naujo mokytis būti bendruomenės dalimi. Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau.

– Mokote anglų ir ispanų kalbos. Ar sutinkate, kad kalbų mokymas puiki terpė socialiniam ir emociniam ugdymui?

– Taip, kalbos puikiai tam tinka. Ypač, kai pradedi gilintis į žodžių istoriją. Tai padeda mokiniams šį bei tą paaiškinti. Pavyzdžiui, anglų kalboje žodis „kind“ (liet. geras, draugiškas) kilęs iš žodžio „kin“ reiškiančio šeimą – žmones, kurie tau artimiausi. Taigi „gerumas“ tam tikra prasme yra tai, kas skirta šeimai. Todėl būti geru šiuo metu, kada to ypatingai reikia, daugeliu prasmių padeda susijungti su savo šeima. Nuolat kartoju savo mokiniams, kad net jei kartais jie pyksta ant klasės draugų, sėdinčių šalimais, būtent jie yra jų šeima, tiki jie manimi ar ne. Visada klasėje stengiuosi ugdyti gerumą. Taigi, taip, kalbos gali pakloti pagrindą naudingoms pamokoms apie žmogiškus ryšius.

– Kaip motyvuojate savo mokinius imtis ko nors naujo, ar to, kas jiems nesiseka?

– Tai sudėtingas klausimas. Manau, šiomis dienomis jis svarbesnis nei bet kada anksčiau. Kai kurie vaikai visada bus motyvuoti iš vidaus. O kai kuriems kur kas sunkiau atrasti vidinės motyvacijos. Kartais padeda smagios užduotys. Bet svarbiausia gerai pažinti vaikus, sužinoti, ką daryti jiems įdomu. O tada linksmai pateikti užduotis.

– O kaip motyvuojate save?

– Kaskart, kai matau sužavėtus vaikus – pats užsikrečiu šia nuotaika. Taip pat, kaip ir kiekvienam mokytojui, gera žinoti, kad padėjau vaikams žengti vieną ar du žingsnelius priekin dalyke, kuriame jiems nesiseka. Ir, žinoma, smagu paprasčiausiai gerai leisti laiką vietoje, kurioje esi. Nors mano gyvenime svarbiausią vaidmenį atlieka mokymas, džiaugiuosi galėdamas nuo to šiek tiek atitrūkti ir tiesiog pasimėgauti šalimi, kurioje gyvenu. Lietuvoje radau draugų, kurie neturi nieko bendro su ugdymu. Mėgaujuosi leisdamas laiką su lietuviais, veikdamas lietuviškus dalykus. Man tai labai malonu. Mėgstu pažinti žmones visomis savo spalvomis. O ir – pagaliau – sutikti juos lauke yra nuostabus dalykas.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. autorius – M. Plepys


Stijn Debaille: „Kauno įmonėms siūlome pagalbą įgyvendinant nestandartinius bendrus projektus kartu su dizaineriais“

Kortreiko miestas (Belgija) iš Flandrijos vyriausybės gaus 100 tūkst. eurų, kurie bus skirti vystyti bendradarbiavimą su Kaunu, besiruošiančiu Europos kultūros sostinės titulo metams. 2021 ir 2022 metais kultūros ir dizaino lauko atstovai iš Flandrijos ir Lietuvos sujungs savo pajėgas, taip vieni kitus sustiprindami kultūriniu ir socioekonominiu požiūriu. Šiais metais Kaune bus taikomas ir išmėginamas „Designregio Kortrijk” „5X5®“ metodas taip siekiant padidinti vietos mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumą per prasmingų produktų ir paslaugų bei gero dizaino kūrimą.

Kaune vykdomo projekto ir Flandrijos įmonių rezultatus bus galima išvysti parodoje, kuri taps „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dizaino programos dalimi. Koks tai metodas, kokią vertę miestams kuria partnerystė ir kokie bus meninių interpretacijų rezultatai? Apie tai – pokalbis su organizacijos „Desinregio Kortreijk“ ir projekto „5X5®“ koordinatoriumi Stijn Debaille.

– Kortreiko miestas gaus 100 tūkst. eurų Vyriausybės paramos, kuri skirta bendradarbiavimo su Kaunu vystymui. Kuo tai bus naudinga jūsų miestui ir Kaunui?

– Abu miestai – Kortreikas ir Kaunas – turi savo kūrybiškumo istorijas. Kūrybiškumas Kortreiko regione yra nukreiptas į problemų sprendimus ir verslumą. Kaunas taip pat trykšta kūrybiškumu, miestas ypatingą dėmesį skiria architektūros kokybei, ryšiui su verslumu. Ir, be abejo, Europos kultūros sostinės titulas taps svertu 2022 metais. Mes norime prisidėti prie šios istorijos. Abu miestai susipažino būdami UNESCO kūrybinių miestų tinkle, abu jie – jo nariai. Pažvelgus į praeitį – tai ne atsitiktinumas. O jei pažiūrėsime į ateitį, galime matyti vien tik galimybes naujiems bendriems projektams, kurie svarbūs ir kalbant apie Kortreiko ambicijas laimėti Europos kultūros sostinės titulą 2030 metais. Bendri projektai 2021 ir 2022 metais sustiprins abiejų miestų socialinį-ekonominį ir kultūrinį lygius.

– Ar galite apibūdinti „5X5®“ dizaino programą ir jos metodus?

– Būti vikriems – būtina, jei įmonės nori žengti priekyje šiame besikeičiančiame pasaulyje. Daugiau nei 10 metų „Designregio Kortrijk“ mokė virš 40 įmonių, kaip tapti paslankiems, naudojantis „5X5®“ inovacijų programa, įgyvendinant nestandartinius bendrus projektus su dizaineriais, integruojant dizaino mąstymą įmonėje. Dalijimasis patirtimi veda prie sinergijos, arba vienas plius vienas būna trys. „5X5®“ sujungia penkias mažas ar vidutinio dydžio įmones su dizaineriu komanda. Jos naudojasi išbandytu, detaliu planu, kad sukurtų ir reklamuotų produktą ar paslaugą.

– Kokios projekto naudos kompanijoms? Dizaineriams, organizacijoms?

– Įmonė įdiegia dizaino mąstymo metodus labai praktiniu būdu. Įtraukiami visi – nuo generalinio direktoriaus iki paprastų darbuotojų. „5X5®“ suteikia jiems saugią aplinką diegiant naujoves, pasitelkiant išorinius ekspertus. Dizaineriai į potencialių klientų grupę patenka gerokai lengviau. Įmonės, supratusios projekto tikslą, skatina inovacijas regione.

– Su kokiais sunkumais susiduriate, organizuodami tokį projektą? Kokie sunkumai iškyla įmonėms?

– Inovacijos reikalauja metodiškumo. Pirmiausia tai reikia įtraukti į dienotvarkę prie kitų svarbių kasdienių darbų. Kas geriausias partneris, kuris padėtų kurti inovacijas? Kokia yra tikroji problema? Ko imsimės toliau? Kada reikia sustoti? Ir kaip užtikrinti, kad klientai pamatytų, jog aš turiu pasiūlyti kažką naujo? Ši inovacijų programa panaikina baimes, nes mes esame tam, kad padėtume.

– Kaip jūs, kaip organizatorius matote šio projekto ateitį? Kaip planuojate plėtrą?

– Mes šią programą Kortreike vykdome jau daugiau nei 10 metų, nuo 2017 metų, esame UNESCO kūrybinių miestų tinklo nariai. Esame laimingi, galėdami pasidalinti savo patirtimi su kitais pasaulio miestais ir padėti jiems didinti inovacijų augimą mažose ir vidutinio dydžio įmonėse. Dirbome daugiau nei su 40 įmonių. Tai buvo nauji produktai, naujos paslaugos. Kai kurie įsitvirtino rinkoje, kai kurie – ne. Bet kiekvienu atveju įmonės sako, jog daug išmoko ir šias žinias galės pritaikyti ateityje.

– Kas buvo sukurta – paslaugos, produktai?

– Rezultatai labai skirtingi. Baldai, techniniai mechanizmai, skaitmeninės programos. Tai parodo, jog metodiškumas galioja kiekvienoje industrijoje. Programos tikslas – įmonių augimas. Dažnai augimą lemia ir nauja rinka. Pavyzdžiui, daržo priežiūros mechanizmus siūlanti įmonė „Eliet“ dirbo pagal modelį verslas-verslui. Dabar ji taip pat tiekia produktus ir tiesiai privatiems klientams, mažmeninei rinkai.

– Kokie bendri projektai bus vykdomi tarp Kauno ir Kortreiko miestuose per artimiausius kelis metus?

– 2022 spalio mėnesį rezultatus pristatysime parodoje Kaune, taip pat supažindinsime ir su geriausiais Kortreiko miesto programos rezultatais. Kalbant apie bendrus projektus, Kortreiko autobusų stotyje esanti K-TOTEM – trijų dimensijų figūra, kuri buvo sukurta Kortreike 2015 metais bendradarbiaujant 15 įmonių ir dizaino agentūrų. 3,5 metrų aukščio skulptūra atskleidžia vietinių kūrėjų talentą, o kas tris mėnesius vietos grafikos dizaineris ar iliustratorius sukuria skulptūrai naują įvaizdį. „Designregio Kortrijk“ 2021 m. naują K-TOTEM eksportuos į Kauną. Viešojoje erdvėje jis padės geriau atsiskleisti dizainerių talentui ir papildys Europos kultūros sostinės renginių programą. Kiekvienais metais „Designregio Kortrijk“ organizuoja įkvėpimo misiją įvairiems miestams. Jau esame buvę Kopenhagoje, Grace, Nante, Sent Etjene, Taline, Turine, Ciuriche, o 2022 metais tokia įkvėpimo kelionė bus Kaune. Kaunas savo pateiktais pažangaus verslo, viešųjų erdvių, švietimo, architektūros, dizaino ir ryšių mezgimo geraisiais pavyzdžiais įkvėps Flandrijos verslininkus, dizainerius, architektus, miestų planuotojus, politikos formuotojus ir švietimo specialistus. Dalyviai susitiks su Kauno verslininkais.

– Kortreikas 2030 pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Galbūt Kauno gerosios patirtys taps ir jūsų programos dalimi?

– Kol kas dar nėra aišku, ar mes ja tapsime, bet ruošiamės. Tikimės daug išmokti iš jūsų ir tapti ilgalaikiais partneriais.

– Jūsų nuomone, kuo svarbus yra toks kultūrinis bendradarbiavimas?

– Tai dalijimasis praktika ir mokymasis vienas iš kito.

– Jūsų nuomone, ar kokybiško viešųjų erdvių dizaino paklausa ateityje didės? Kokių permainų tai atneša miestui?

– Kokybiškas viešų vietų dizainas prisideda prie žmonių laimės. Mūsų atsakomybė yra investuoti į gerą dizainą ir kurti jį.

Kiekvienas miestas turi savo ypatybes. Pavyzdžiui, Kortreike yra Leie upė, kuri teka pro miestą. Aplink upę yra suprojektuotos labai gražias viešosios erdvės šeimoms. Siūlau ir jums pas mus apsilankyti.

Į šį projektą kviečiamos jungtis ir įmonės. Planuojate į rinką paleisti naujus produktus ar paslaugas? Ieškote įkvėpimo, kaip nustebinti savo verslo ar veiklos sektorių naujovėmis? O gal jūsų verslas ar veikla nukentėjo nuo pandemijos ir ieškote naujo postūmio, išeinant iš sąstingio? Flandrijos vyriausybė ir Kaunas 2022 suteikia unikalią galimybę. Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Kauno skyrius kartu su Flandrijos (Belgija) partneriais “Designregio Kortrijk” ir Kaunas 2022 kviečia įmones bei organizacijas pasinaudoti unikalia galimybe vienerius metus dirbant kartu su dizaineriais vystyti naujus ir tobulinti jau esamus produktus, paslaugas ar procesus.

Atvirą kvietimą galite rasti paspaudę čia.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. autorius – A. Aleksandravičius


S. Eckeris: tikrasis iššūkis – skaitmeninį pasaulį grąžinti į realybę

„Nesu tikras, ar jau galiu vadintis menininku, bet tinkamesnio apibūdinimo turbūt nerasime“, – kuklinasi liuksemburgietis Serge Eckeris. Jo kūrybinėje biografijoje – tokie įrašai, kaip aliumininė intervencija Liuksemburgo policijos būstinės prieigose, medžio ir projekcijų lydinys Venecijos bienalėje, fiktyvus pasienis meno galerijoje, infraraudonaisiais spinduliais šildoma skulptūra, betoninis-popierinis lėktuvėlis pievoje ar plaukiojanti instaliacija-plaustas Plovdive, Bulgarijoje.

Apie visuomenę ir bendruomenes, aktualius socialinius iššūkius įvairiomis raiškos priemonėmis prabylanti S.Eckerio kūryba yra pasiekusi Austrijos, Estijos, Graikijos, JAV auditorijas, o su Lietuva jį sieja glaudus, nors, kaip pats sako, atsitiktinis ryšys. Pirmasis sutapimas – ir menininko gimtasis Esch-sur-Alzette, ir Kaunas 2022-aisiais bus Europos kultūros sostinės. Liuksemburgietis savo kūrybinį pėdsaką paliks Kauno rajone – kol kas nuotoliniu būdu jis kuria kartu su lietuviu Algimantu Šlapiku.

Projektas „Karmėlavos aplinkos meno objektas“ – jau kelerius metus vykstančios „Kaunas 2022“ inicijuotos programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis. S.Eckerio ir A.Šlapiko idėja „Skraidantys cepelinai“ nugalėjo konkurse, kuriame savo nuomones išreiškė ir vietos bendruomenė, ir kultūros sostinės sukviesti profesionalai. Naujoji meninė instaliacija bus įkurdinta Vilniaus gatvėje, tarp Karmėlavos I ir II gyvenviečių.

– Serge, kaip prasidėjo jūsų, kaip menininko, kelias? Koks tuomet buvo kultūrinis klimatas Liuksemburge, ar jis jau spėjo pasikeisti?

– Projektais, susijusiais su menu, pradėjau užsiimti 2010-aisiais – tiesiog per atsitiktinumą. Man buvo smalsu, ką galiu nuveikti su savo įgūdžiais. Tuomet užsiėmiau architektūrinėmis vizualizacijomis. Meninis klimatas Liuksemburge pastaraisiais metais pagerėjo. Mano kartos kūrėjai suprato, kad turi dirbti kartu ir palaikyti vienas kitą – tik taip susidarys kritinė masė, kuri visuomenėje kažką reiškia. Šiuo metu gerai dirba ir mūsų Kultūros ministerija – jos žmonės stengiasi, kad COVID-19 situacija būtų bent jau patenkinama ir ne tokia pavojinga egzistenciniu požiūriu.

– Dirbate su įvairiomis medijomis. Kaip pasirenkate tinkamiausią konkrečiai idėjai – ieškote naujų metodų išraiškai ar renkatės tai, ką gerai išmanote?

– Man daug kas nutinka atsitikinai ar dėl to, kad esu smalsus. Tiesiog klausiu savęs, ar veiks viena ar kita priemonė. Daug dirbu su skaitmeninėmis priemonėmis – tai 3D modeliavimas, 3D skenavimas, fotografija, eskizavimas. Ypač patinka stebėti, kas nutinka, kai jos suklysta – tai vadinamieji gličai. Arba pakeičiu daugiakampių skaičių. Tokie eksperimentai – realybės rekonstrukcijos – kaip vietos ar objekto nuskaitymas 3D skaitytuvu yra lyg jų vertimas į skaitmeninę kalbą, labai įdomūs, bet tikrasis iššūkis, ir tai man labai patinka, kai šią informaciją reikia grąžinti į realų pasaulį. Kad ir 3D spausdintuvu arba dirbant su kitais menininkais ir amatininkais. Apskritai bet kuriame darbe man įdomiausia – procesas.

– Jūsų kūryba neišsitenka Liuksemburge. Ar keliaudamas siekiate plėsti savo auditoriją? Galbūt svečiose šalyse ieškote įkvėpimo?

– Kelionėse vystau naujas idėjas, mąstau apie procesus, susipažįstu su kitokiomis, nei manoji, realybėmis. Nuostabu galėti pažinti daugiau šalių, kraštovaizdžių, metodų, kelių, istorijų, skonių. Tai primena, kiek mažai išmanome ir kad skirtumai yra labai subjektyvus dalykas. Žinoma, parodos ar projektai svetur yra geras būdas keliauti, bet šia prasme esu prastas pardavėjas ir meno reklamuotojas. Tiesiog dirbu tai, ką dirbu, ir naudojuosi galimybėmis kur nors išvykti.

– 2016-aisiais buvote Nidos meno kolonijos rezidentas. Kaip išgirdote apie šią vietą?

– Nida – nuostabi vieta, jau buvau ten keliskart lankęsis su bičiuliais lietuviais. Tais metais kūriau Liuksemburgo paviljonui Venecijos architektūros bienalėje ir man tiesiog prisireikė ištrūkti iš „tikro“ pasaulio. Taigi užpildžiau Nidos meno kolonijos anketą ir mane priėmė. Tai išties ypatinga vieta, ten galėjau nusiraminti po išprotėjusio laiko Venecijoje, susitelkti į naujus tyrimus ir paeksperimentuoti su naujomis priemonėmis. Susipažinau su Vilniaus dailės akademijos atstovais, o tai 2016 ir 2017 m. nuvedė į 3D skenavimo dirbtuves.

– Jūsų gimtasis Esch-sur-Alzette ir Kaunas kitąmet bus Europos kultūros sostinėmis. Ar sutapimas, kad jūsų kūryba sujungs šiuos du miestus?

– Liuksemburge teko pažinti ir susibičiuliauti ne su vienu lietuviu, jų dėka ne kartą lankiausi Lietuvoje ir čia radau dar daugiau draugų. Kai pamačiau, kad Kaunas ir Kauno rajonas iškovojo šį titulą, kaip ir Esch-sur-Alzette kartu su Mineto regionu, supratau, kad privalau kaip nors prisidėti prie šio proceso. Liuksemburge jau esu pradėjęs keletą projektų, o kad mane atsirinko ir Kaunas, buvau maloniai nustebintas. „Esch 2022“ ribose vykstantį projektą „Anthroposcape“ skyriau Kelio bendruomenei – jis yra apie kasybą atvirose kasyklose, dirbame kartu su paskutine čia veikiančia metalo liejykla. Šis procesas pakeitė miesto, kuriame užaugau, kraštovaizdį. Taip pat Diudelanžo komunoje kartu su menininkų kolektyvu „DKollektiv“, kuriam priklausau ir pats, vykdome procesą, pavadintą „DKollage“. Tai industrinės erdvės renovacija, kurioje dalyvauja bendruomenė. Galiausiai ši erdvė virs bendruomenei atvira kūrybos vieta. Be to, buvau komisijos, kuri atrinko fotografijas Liuksemburgo lietuvių bendruomenės parodai, narys.

– Kartu su lietuviu skulptoriumi A.Šlapiku Karmėlavoje kuriate instaliaciją, arba skulptūrinį objektą, „Skraidantys cepelinai“. Idėjos aprašyme teigiama, kad tai gali būti „ir nežinomas skraidantis objektas, ir legendinės roko grupės „Led Zeppelin“ simbolis, ir keliaujančius žmones perkeliantis orlaivis, ir kaip negandas karo metu atnešantis bombonešis.“ Ar ir jums cepelinai – daugiau nei maistas?

– Cepelinų paragavau pirmosios viešnagės Lietuvoje ir iškart patiko. Ypač mėgstu vakarykščius apkeptus. Susirašinėdami su Algimantu mąstėme apie formas – sutikite, cepelinų forma tikrai ikoniška, įdomi sąsaja su skraidančiu objektu.

– Kaip sutariate su Algimantu?

– Tai labai įdomus žmogus, turintis gerą humoro jausmą. Manau, tai ypač svarbu stengiantis dirbti kartu. Jis daug labiau patyręs negu aš, kuria jau daugelį metų, puikiai savo rankomis valdo formas, tūrius, medžiagas. Kadangi pats dirbu su 3D modeliais ir planais, man tai daro itin didelį įspūdį. Įdomu maišyti šiuos du skirtingus pasaulius – tik iš šalies jie atrodo priešingi. Man toks bendradarbiavimas – privalumas, labai įdomu, kai kiekvienas galime pasitelkti savus įgūdžius. Apmaudu, kad dėl pasaulį kamuojančios situacijos susisiekiame tik internetu – susirašinėjame, siunčiame vienas kitam eskizus, fotografijas. Kai tik galėsime, bus labai malonu su Algimantu susipažinti gyvai.

– Ar į tolesnį idėjos vystymą įsitraukė Karmėlavos bendruomenė?

– Mes su Algimantu gavome užduotį, kuri nurodė tam tikrą mąstymo vektorių, susijusį su Karmėlava, – oro uostas, militaristinis paveldas ir vietos folkloras. Tai yra cepelinai. Abu nusprendėme, kad šiek tiek humoro čia nepamaišys. Pats į Kauną dėl pandemijos atvykti kol kas neturėjau progos. Jei būčiau galėjęs, tikrai būtume suorganizavę cepelinų konkursą, o patį ikoniškiausią kūrinį būtume nuskaitę 3D skaitytuvu. Galbūt, kai skulptūra bus atidengta, galėsime surengti cepelinų festivalį (šypsosi).

– Cepelinai – ne visuomet itin teigiamame kontekste vartojamas stereotipas apie Karmėlavą. Ar jūsų meno kūrinys turės tam kokios nors įtakos?

– Jei atvirai, su stereotipais pažaisti smagu, bet tikrai negaliu numatyti reakcijų ir įtakų. Tikiuosi, kad žmonės, išvydę galutinį rezultatą, nusišypsos ir pasididžiuos tuo, ką turi. Galbūt įžvelgs jame savų reikšmių?

Teksto autorius - Gunaras Bakšejevas. Tekstą portale kaunodiena.lt  galite rasti čia.

Nuotr. autorius - M. Desard


T.Erbrėderis – apie aktorystę scenoje ir gatvėje: „Teatre turi laikytis spektaklio geometrijos, o gatvėje – pats sau režisierius“

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Tomas Erbrėderis pažįstamas tiek iš teatre kurtų vaidmenų, tiek ir iš televizijos serialų. Tuo tarpu kauniečiai, neabejingi fluxus dvasiai, Tomą greičiausiai prisimintų ir kvailiojantį gatvėje, kai „Fluxus“ festivalio metu šis su bičiuliu į Parodos kalną stūmė klozetą. Kūrybiniai pakvailiojimai gatvėje, sako Tomas, yra smagu, tačiau aukščiausios profesinio džiaugsmo natos visgi yra teatre, kur svetimoms akims nematoma gimsta pilnatvė. Aktorystės Tomas mokėsi Kauno valstybinėje akademinio dramos teatro Aukštesniojoje teatrinėje mokykloje, o 2001 metais Vytauto Didžiojo universitete įgijo menotyros bakalauro laipsnį. Nuo 1998 metų jis – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, kūręs pačius įvairiausius vaidmenis.

– Tomai, galbūt pokalbį pradėkime nuo šių dienų aktualijų. Ar aktoriai jau ruošiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, kai baigsis karantinas?

– Teatre jau yra prasidėję darbai. Aš pats nesijaučiu, kad būčiau labai išėjęs iš realaus gyvenimo. Tačiau darbe taip, buvo savotiškas atotrūkis. Kalbant apie grįžimą į teatrą, į darbą – atrodo, lyg jaustum didelį alkį, o noras – jį greičiau numalšinti. Be abejo, esu pasiilgęs kūrybos, teatro, scenos, žinoma, žiūrovų, kolegų. Tad šalia alkio – ir gražus ilgesys viskam, ką išvardijau.

– Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinate nuo 1998 metų. Niekada nebuvo minčių apie pokyčius, apie kitą teatrą, o gal Kaunas ir yra jūsų kūrybiniai namai?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad per visus 22 metus tokia mintis neatėjo į galvą. Žinoma, čia mano namai, mano darbas. Juk aktorystė ir yra aktoriaus profesija, o teatras – jo darbo vieta. Be abejo, ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką? Bet jei išeisi, su kuo tu susidursi, ką veiksi? Aš ne tik dirbu teatre, tačiau esu ir teatro pedagogas. Tad seisminius virpesius sumažina, amortizuoja darbas su jaunimu ir KTU inžinerijos licėjuje. Jaučiu, kad ten galiu save realizuoti ir kūrybiškai, ir kaip pedagogas, ir ką nors duoti jaunimui.

– Sakėt, kad ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką?

Gal, pavyzdžiui, galėtumėt būti slidinėjimo instruktoriumi? Juk kalnai – jūsų pomėgis. – Slidinėjimo instruktorius turi būti labiau pažengęs. Aišku, mane tai žavi. Apskritai žavi kalnai. O jei norėčiau būti kalnuose instruktoriumi, tai šiltuoju sezonu. Nesu alpinistas, bet man patinka via ferratos, haikinimas. Tai beprotiškai naudinga žmogui – įkvėpti kitokio – kalnų – oro. Ne paslaptis, kad kalnai išvalo žmogų, savotiškai perkrauna, ten tu dėmesį skiri kiekvienam žingsniui, aplinkai. Ir, žinoma, jie užgrūdina. Jei kartu ir gera draugų draugija – bendravimas labai smagus. Taip, kalnai yra ta vieta, kur aš mielai galėčiau eiti.

– Kaunas. Koks jums šis miestas ir kokios jo spalvos?

– Kartais pagalvoju, kad jei reikėtų keisti miestą. Kokį miestą Lietuvoje rinkčiausi? Turbūt tai galėtų būti miestas arčiau jūros. Gal Klaipėda? Gal Neringos kraštas? Bet Kaunas man labai artimas. Esu čia gimęs, augęs. Gal ir sentimentai tam tikri yra – vietoms, mikrorajonams. Labai smagu, kad pastaruoju metu Kaunas gražėja. Man patinka kultūrinis gyvenimas Kaune, teatro erdvė, muziejai, kiti Kaune kuriantys menininkai. Jis man patinka ir tuo, kad yra kompaktiškas ir visur gali labai lengvai ir greitai atsirasti. Nėra didelių atstumų, chaoso, kaip didmiesčiuose. Man patinka jo šiek tiek melancholija, lėtumas. Mano širdžiai tai artima.

– 2019 metais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuotame „Fluxus“ festivalyje kartu su bičiuliu į Parodos kalną stūmėte klozetą. Kiek gyvenime jums svarbus kūrybiškas kvailiojimas?

– Man apskritai atrodo, kad mes kurdami kartais susireikšminam, viską pradedame daryti labai rimtai. Šis kvailiojimas atsirado likus vos kelioms valandoms iki renginio, kai su savo geru bičiuliu Povilu sumąstėme dalyvauti. Buvome susipažinę su J.Mačiūno filosofija, fluxus judėjimu. Man labai patiko mintis, kad meną, visus savo performansus Mačiūnas kurdavo iš to, kas būdavo po ranka, kas būdavo šalia. Jo filosofija – kad menas visiems yra prieinamas. Tad mes taip pat padarėm. Susitikom, aptarėm idėją ir pradėjome ieškoti daiktų. Žinoma, tie daiktai šiek tiek inspiravo pačią idėją. Daiktai – tai, kas buvo garažiukyje pas jį ir pas mane garaže. Išėjo tokia suneštinė instaliacija: klozetas ant važiuojančios platformos. Apsivilkome kostiumus, į rankas paėmėm santechnikos įrankius, dar tualetinio popieriaus vietoje rankinių ir stūmėm fluxus, savotiškai refliuksą į kalną. Vienas sėdėjo stenėdamas ant klozeto, o kitas stenėdamas stūmė. Toks, man atrodo, fluxisiškas ir mačiūniškas, minties perdavimas. Kaip sakoma: kaip arklys dirba, kopia į kalną. Tai mes irgi padirbom. Pafliuksavom. Nes fluxus judėjimas turi nešti ir mintį, kokią nors žinutę aplinkai. Mums patiems buvo labai smagu. Smagiai grįžome namo, per visą Žaliakalnį. Žmonių sutikom, jie juokėsi, fotografavosi.

Dalyvavome ir pernai, kai buvo skelbiama apie festivalį. Tai vyko prie Kauno pilies, laukiant, kokie dūmai pakils ir Išminčiaus pypkės (ant buvusio „Lituanicos“ fabriko įsikūrusio žymiojo senamiesčio išminčiaus pypkė pernai, vieną rudens rytą parūko geltonos spalvos dūmais – taip paskelbta, kad „Fluxus“ festivalis įvyks – aut. past.). Panaudojome tą patį klozetą kaip nereikalingų dalykų išmetimo vietą ir matavomės „Mačiūno akinius“ – kokie šiandien galėtų būti Mačiūno akiniai? Ir kas šiandien yra fluxus? Prie savo baltų marškinėlių prisiklijavome Mačiūno atvaizdą, turėjome pasiėmę iš teatro visą lagaminą – apie 50 vienetų – butaforinių, iš įvairiausių praeities spektaklių – akinių ir, vienas priešais kitą sėdėdami, matavomės juos. Kvailioti yra smagu ir man atrodo, kad taip tu suteiki džiaugsmo tiek aplinkai, tiek pats sau.

– Bet būti personažu scenoje ir gatvėje – ne tas pats?

– Kas kita, nors labai artima. Jei žiūrint istoriškai, teatras ir atsirado gatvėje, aikštėje – viešoje erdvėje, kai reikėjo aktoriams skirti nemažai pastangų ir valdyti minią, perduoti spektaklio žinią šalia sėdintiems žmonėms. Man rodos, tai buvo toks betarpiškas bendravimas. O kai kurie spektakliai kartais tokie būna – betarpiški. Man gatvėje patinka, nes čia galima improvizuoti – nėra labai aiškiai apibrėžtos ribos, iš kurių negali išeiti.

– Ir pats sau režisierius?

– Taip, pats sau režisierius, pats sau aktorius, prodiuseris – viskas viename. Dar vienas momentas – atsakomybė mažesnė, nėra tiek daug elementų. Nes teatre viskas sutarta, sutaškuota – muzika, apšvietimas, tekstas, partneriavimas. Turi laikytis spektaklio geometrijos, jo brėžinio. O gatvėje tokie padūkimai yra faini. Smagu pažaisti, atrasti naujų dalykų ir stebėti, kaip tave priima žiūrovas. Net savo mokiniams tokios praktikos esu davęs ir jie džiaugėsi. Beje, teatras sugrįžta į viešą erdvę. Lietuvoje gal ne taip, bet užsienyje – tikrai.

– Kai ruošiausi pokalbiui su jumis ir svarsčiau, ko jūsų paklausti, kažkodėl mintyse sušmėžavo toks klausimas: o ko jūsų paprastai klausia? Ko dažniausiai klausiama aktoriaus?

– Visko. Žinoma, koks tu esi dabar, kuo tu kvėpuoji. Man kartais atrodo, kad, kai klausia apie aktorystę, klausia taip, tarsi tai būtų atskiras dalykas gyvenime. Šventovė. Bet, man rodos, taip nėra. Kaip ir sakiau, man tai – darbas. Iš šalies žmonės kartais galvoja, kad aktorius – ypatinga persona. O gal taip ir yra? Juk iš tikrųjų mūsų darbas yra stebuklas ir mes kuriame labai įsimintinus stebuklus scenoje. Kartais ir nepavyksta, bet tai yra kūryba – ji būna visokia. Be abejo, klausia apie tai, kas yra už tavo gyvenimo uždangos. Visiems įdomu, koks realiai tu esi žmogus?

– Koks tu, kai nevaidini?

– Koks tu kasdien, be grimo, be personažo rūbo, kai išeini iš teatro – koks esi žmogus? Daugelis aktorių, man rodos, nelabai nori įsileisti į savo privačią erdvę. Šis kuklumas, mano nuomone, yra vietoje ir yra gražus.

– Kuris jūsų personažas panašiausias į jus? Apskritai kiek tai svarbu kuriant vaidmenį – personažo ir tavęs paties panašumas?

– Mes kiekvienas nepabėgsime nuo savęs. Kurdamas irgi kuri per save, savo asmenybės dalį susieji su personažo bruožais. Man labai patiko Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Vyšnių sodas“. Visą spektaklį prisimenu kaip gražią nostalgiją. Piščiko vaidmuo buvo tas, kada siela verkė ir džiaugėsi kartu. Tai mano vidus. Buvau šį vaidmenį labai smarkiai pajutęs, buvo gera tiek jį kurti, žaisti, tiek ir jame būti. Tad gal tas vaidmuo ir buvo man artimas. Dar labai patiko Egisto vaidmuo spektaklyje „Elektra“. Jutau, tarsi per mane tekėtų elektros srovė, jutau energiją, griovimą, buvo ir keršto troškimo, nemažai ugnies ir ugnikalnio, kuris išsiveržia. Bet šalia to atradau gražių natų ir supratau atsiprašymą, gailestį – tarsi tai buvo lygtis, kurią reikėjo būtent taip išspręsti.

– Buvo ne vienas jūsų interviu kaip su serialuose vaidinančiu aktoriumi. Ar labai tolimi teatro ir televizijos serialų pasauliai? Kuriame jaučiatės patogiau?

– Manau, kad tiek teatre, tiek serialuose yra darbas – aktorystė. Ir serialuose, ir teatre reikia sukurti personažą. Serialai ar kinas yra labiau fragmentiški. Ten yra konkretumas: ženklas, kad filmuoja, ir tada stengiesi kuo tiksliau padaryti tai, koks yra režisieriaus užmanymas. O teatre – tolima distancija. Teatre nėra galimybės sakyti: stop, stabdom, iš naujo, nes buvo klaida. Teatre žavi, kad viskas vyksta čia ir dabar, tą akimirką tu turi save investuoti visapusiškai. Serialuose kitaip. Paskutinysis serialas, kuriame vaidinau ir gavau pagrindinį vaidmenį – „Pone Prezidente“ – man labai patiko. Jame buvo ne tik džiaugsmai ir meilė, bet ir politikos, ir vidinės kovos. Vaidmuo buvo labai artimas.

– Man kartais atrodo, ypač žiūrint spektaklius, kad viena iš aktoriaus meistriškumo dedamųjų yra atmintis ir gebėjimas išmokti tekstus.

– Tai vienas iš klausimų, kuriuos dažnai užduoda žmonės iš šalies, kurie stebi spektaklius. Klausia: kaip tu atsimeni tokias paklodes teksto? Visų pirma, man atrodo, kad išmokti mintinai tekstą mes kiekvienas galim. Bet kad tekstas taptų tavo kūnu, kad jį prisijaukintum ir kad jis nebūtų formalus, o jame atrastum gyvybę – tai yra sunkiausia. Be abejo, tu dirbi prie to mėnesiais. Ir išmoksti. Yra receptas, kurį aš sau atradau, ypač filmuodamasis serialuose, kur scenos keičiasi beprotiškai greitai, jos būna iš skirtingų serijų, nes filmuojama pagal vietą. Labai svarbu pagauti savo teksto mintį, suvokti logiškai, apie ką tu kalbi. Paskui, kai suvoki, išmokti mintinai kažkaip savaime pavyksta – nekali teksto, jis ateina savaime. Ir mokyklose galėtų mokyti per suvokimą, per asociatyvinį mąstymą. Tai padėtų.

– Kas jums yra profesinis džiaugsmas, pačios aukščiausios jo natos?

– Aukščiausios natos turbūt tada, kai suvaidini spektaklį ir jauti pilnatvės jausmą. Kad įvyko kas nors labai gražaus. Tai vidinis pasitenkinimas, euforija, katarsis. Ir dar veiksmo procesas teatre. Tarkime, paskutinė premjera prieš karantiną buvo spektaklis „Elektra“. Labai gražiai prisimenu patį kūrybinį procesą, džiaugsmą, kurį pajusdavau eidamas į teatrą. Režisierius buvo slovėnas su savo kūrybine komanda – dirbome visai kitu principu ir man tai labai patiko. Daug improvizuodavom, o repeticiją kiekvieną kartą pradėdavom nuo ritualo – mankštos, pratimų, vienas kito pajautimo. Tu net nepajusdavai, kaip tave įvesdavo į spektaklio žaidimą ir pradėdavai dirbti. Tada darbas tampa nebe darbu, o džiaugsmu.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. autorius - D.Ščiuka


Šimtą kilometrų per beveik devyniolika valandų aplink Kauną nuėjusi Geda: „60 kilometrų ėjome naktį. O kai prašvito – koks rytas!“

Ką daryti, kai karantinas uždaro duris ir negali keliauti į savo mylimus kalnus? Tiesiog eiti. Tokį pandemijos „išbuvimą“ pasirinko kaunietė Geda Juchnevičė. Moteris per dieną vidutiniškai pėsčiomis nueina apie 20 kilometrų, o kovo mėnesį per beveik 19 valandų ji įveikė 100 kilometrų aplink Kauną.

„Sportas, aktyvus gyvenimas visą laiką buvo šalia manęs. Iki karantino labai aktyviai dalyvaudavau grupinėse treniruotėse sporto klube, keliaudavau į kalnus. Tačiau kai sporto klubai užsidarė, teko ieškoti kitų alternatyvų. Labai puikus akstinas buvo keliautojų ir žygeivių klubo „Narsuoliai“ ėjimo iššūkis. Tai paskatino daugiau eiti. Pati gyvenu miesto centre ir visur, kur reikia, einu pėstute, bet nenueidavau tiek žingsnių, kiek dabar. Eidavau ne tokiais atstumais“, – sako Geda.

Paskutinius paruošiamuosius žingsnius „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams dėliojanti komanda kviečia visus Kauno miesto ir rajono gyventojus link titulo metų žengti kartu ir kviečia juos žingsnių iššūkiui. Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 1 milijardas žingsnių. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias komandas ir einant už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją.

Kai pradedi eiti – negali sustoti

Dabar Geda per dieną nueina apie 20 kilometrų, o kasdieniai jos kilometrai „dėliojasi“ Kaune. „Štai ir dabar, kai kalbam, einu namo, bet dar apsuksiu ratą apie „Ąžuolyną“. Gal dar nulėksiu iki Laisvės alėjos ir tada jau grįšiu namo tvarkytis ir ruoštis šeimynos grįžimui“, – kalbėjo moteris. Nors mes dažnai sakome, kad automobiliu važiuojame todėl, kad taip sutaupome laiko, Geda svarsto, kad tai nėra visai tiesa. Moteris visur, kur tik gali, eina pėstute. „Kalbant apie važiavimą automobiliu, aš manau, kad tai yra tiesiog pretekstas nejudėti. Juk yra labai patogu – įšokai į mašiną, nuvažiavai nuo taško A į tašką B. Tada grįžai namo, pasigaminai vakarienę, atsisėdai ant sofos, pažiūrėjai televizorių ir – miegot“, – sakė G.Juchnevičė.

Laiką gali pasiskirstyti, kada patogu

Geda sako, kad jos organizmas seniau labai puikiai susitvarkydavo su 20 tūkst. žingsnių per dieną. „Paskui žiūriu, kad mano organizmas jau su 25 tūkstančiais žingsnių lengvai susitvarko, dar vėliau – ir 30–35 tūkstančiais žingsnių. Jei per dieną yra galimybė tiek nueiti – laiko prasme – tai visiškai juokas“, – sakė Geda. Ir į žingsnius pažvelgia matematiškai. Nueiti sveikatos specialistų rekomenduojamus 10 tūkst. žingsnių užtrunka apie pusantros valandos. „Tad keturios valandos per parą ėjimui, jei tu turi galimybę – tikrai manau, kad drąsiai galima tiek skirti. Nes laiką gali pasiskirstyti, kada patogu. Juk kiekvieno šeimyninė situacija yra labai skirtinga. Aš, pavyzdžiui, negaliu eiti po darbo, mano savaitgaliai šiek tiek ramesni ir jie skirti šeimai. Turiu dvi mažas dukras. Tuo tarpu dieną ėjimui galiu skirti daugiau laiko“, – sakė Geda. Tačiau jei žmogus dieną dirba, pasivaikščioti galima ne tik rytais prieš darbą ar po jo, vakare, bet ir per pietų pertrauką: „Pasiimi savo maisto davinį, kurį esi pasiruošęs, arba kavinėje nusiperki išsinešimui ir palengva eidamas, žygiuodamas gali prasieiti per pietų pertrauką. Tada su šviežia galva, mintimis grįžti į darbus.“

Šimtą kilometrų ėjo beveik 19 valandų

Geda pasakoja, kad jos svajonė – nueiti šimtą kilometrų vienu ypu. Daugiausia iki tol ji buvo nuėjus 50 kilometrų. „Šis noras brendo apie pusmetį ir vyrui vis sakiau: kaip aš noriu, kas galėtų su manimi eiti tą šimtą kilometrų? Galiausiai jis vieną dieną sutiko“ – juokėsi G.Juchnevičė. Šimtą kilometrų ji su vyru ėjo kovo 11 dieną. Kaip sako pati, taip paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą. Į ilgą žingsnių kelionę pora susiruošė ir vakaro ir 60 kilometrų ėjo naktį. Tada, prašvitus, Geda likusius kilometrus nuėjo viena. „Vyras įveikė 60 kilometrų su manimi, o likusius – aš viena“, – juokėsi kaunietė. Likusius apie 40 kilometrų Geda sako įveikusi lengvai ir jokio nuovargio nejutusi: „Motyvacija per kraštus liejosi. Pati nustebau, kad praėjau taip lengvai. Bet kasdien dalyvaudama žingsnių iššūkyje, aš vis eidavau ir eidavau – labai stipriai jautėsi, kad organizmas tokiam krūviui yra pasiruošęs.“

Einant ilgesnius atstumus svarbiausias dalykas yra batai

Geda sako, kad tokiam iššūkiui iš tiesų reikia pasiruošti tiek fiziškai, tiek kalbant apie avalynę, aprangą. „Kadangi keliauju į kalnus, puikiai žinau, kas mano kojai tinka ir patinka. Tad einant nebuvo nepatogumo, nuospaudų. Tačiau jei žmogus nėra ėjęs ilgų atstumų, avalynę visų pirma reikia išsitestuoti – tikrai būtų drąsu eiti neišbandžius. Taip pat reikia pasiruošti aprangą pagal tai, kokiu oru eini. Naktį vienokia temperatūra, dieną – kitokia. Nereikia per daug apsirengti, nes jei bus labai karšta – tave vargins karštis ir bus sunkiau eiti. Bet numeris vienas yra avalynė“, – sakė Geda.

Kuprinėje reikia turėti ir užkandžių. Geda nešėsi avižinių dribsnių batonėlius, arbatos, šokoladinį batonėlį, o pusryčiams – kroasanų: „Daugiau nieko. Kai dieną ėjau viena, tik kartą sustojau – mieste nusipirkau kavos, spurgą.“ „O kai prašvito – koks rytas!“ Nutarusi eiti šimtą kilometrų Geda apie maršrutą, kuriuo eis, daug negalvojo. „Žinojau, buvau mačiusi, kad yra sudaryti 100 kilometrų maršrutai aplink Vilnių ir aplink Kauną. Tad juo ir vadovavomės. Kol su vyru ėjom – jo ir laikėmės. Kai likau viena, kadangi žemėlapiuose ne itin gerai orientuojuosi, tad improvizavau. Išmarširavau visur, kur man reikėjo. Kleboniškio miške atradau daug takų ir takelių, kurių anksčiau nežinojau. Tada buvo dar daug sniego. Ir oras, gamtos grožis – nemoku perteikti žodžiais, kokia fantastinė emocija buvo praeiti tą 100 kilometrų. Negana to, kad tu įgyvendini savo šimto kilometrų svajonę, bet akiai ir širdžiai didžiulis pasitenkinimas. Miškuose – tarsi ledo arenos, o kai prašvito – koks rytas!“ – kalbėjo Geda.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Gedos asmeninio archyvo nuotr.