Pastatą-vaiduoklį Kaune „sugriausiantis“ prancūzas: „Tai yra žinutė apie tai, kad su šia pabaiga kažkas prasideda“

Jei ne kiekvieną mėnesį, tai kiekvieną sezoną visuomenės dėmesio centre atsiranda kokia nors skulptūra – kartais jas, praėjusių epochų liudininkes, norima pašalinti iš šiuolaikinio konteksto, kitąsyk nesutariama, ką gi reikėtų pastatyti siekiant įprasminti vieną ar kitą asmenybę ar įvykį. Bet jei prasmė yra ne rezultate, o procese?

Į Europos, Azijos, Amerikos dangų keliantis didingiausių statinių kopijas ir jas be jokios dvejonės naikinantis menininkas Olivier Grossetête taip ir mano. „Kaunas 2022“ kvietimu šis prancūzų kūrėjas, kvestionuojantis monumento svorį visuomenėje, rengia ypatingą instaliaciją Nemuno saloje. O. Grossetête – Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymo šou „Sukilimas“ dalyvis, kurio – ir jo dirbtuvėse dalyvavusių kauniečių – rankose yra viešbučio-vaiduoklio „Britanika“ likimas. Tiksliau, pastato maketo, kurio aukštis – net 22 metrai.

Nuotr.autorius: Ben Broomfield

Kauno – Europos kultūros sostinės atidarymo, pirmojo šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmo tema – „Sukilimas“. Ar pavadintumėte savo meninės praktikos pradžią sukilimu prieš nusistovėjusias normas?

Taip, išties, dalis mano meninės veiklos – tai autoriteto kvestionavimas. Pirmąja savo kartonine konstrukcija siekiau parodyti savivaldybės įvaizdžio tuštumą. Kai buvau studentas, vietos savivaldybė gavo nemažą finansavimą ir pirmas dalykas, ką su tais pinigais padarė, tai apšvietė pastatą. Buvo juokinga, nes apšvietimą vidurnaktį išjungdavo, lyg kokioje pasakoje apie Pelenę. Man norėjosi iš to pasijuokti ir padaryti tai su kartonu – medžiaga, kuri pati irgi yra netikrumo simbolis, menkavertė. Neturėjau oficialaus leidimo tai daryti, tad pasikviečiau visus savo draugus, mums visai neblogai sekėsi, tada prisijungė praeiviai. Man patiko tas simbolinis veiksmas – per šią akciją visuomenė tarsi susigrąžino į savo rankas jai priklausančią valdžią.

 

Kiekviename mieste, kuriame pristatote savo idėjas – ir jas nugriaunate – jums talkina patys įvairiausi žmonės iš vietos bendruomenių. Kokias asmenybes suburiate, kodėl jiems įdomu prie jūsų prisijungti?

 

Šių konstrukcijų tikslas yra statyti jas su kitais žmonėmis. Paprastai dirbtuvės trunka apie savaitę, į jas susirenka įvairūs žmonės – vaikai, senjorai, žmonės, turintys socialinių problemų, besiintegruojantys, savanoriai, vaikų ir tėvų grupės. Viena iš šių konstrukcijų stiprybių yra tai, kad aplink tokį trapų, neapibrėžtą objektą susikuria nuostabiai galinga kolektyvinė energija. Nepaisant amžiaus ir socialinių skirtumų, žmonės dirba kartu.

 

Man tai yra galimybė susitikti su žmonėmis ir dalintis su jais ta pačia patirtimi. Būtent taip kuriami ryšiai. Kai buvau studentas, man labai patiko situacionizmo sąvoka, pats terminas, susijęs su situacijų, kurios būtų nukrypusios nuo normų, kūrimu. Taigi ir mūsų kūriniai siekiant žaidybiškumo, neturint jokių konkrečiai naudingų tikslų, tampa situacionistiniais. Tokiu būdu žmonės atranda vieni kitus, pradeda bendrauti ir dalintis bendra patirtimi. Prašydami žmonių kažką daryti, mes jiems daug duodame, suteikiame galimybę tapti pačiais svarbiausiais procese, kuriame kažkas atsiranda. Ypač tai svarbu dabar, kai žmonės yra priešinami. Žmonėms svarbu dalintis laiku kartu. Šios akcijos žmones suvienija, jos kelia nuotaiką ir liudija estetinio grožio buvimą.

 

Kitas momentas yra griovimo momentas. Man tai yra paskutinis patirties taškas. Jei tik statytume ir paliktume konstrukciją savai mirčiai, galėtume manyti, kad tikslas ir rezultatas yra konstruoti. Tačiau man svarbus yra visas nueinamas kelias – ne pati konstrukcija, o žmonių subūrimas, bendra kūryba. Griovimas padeda tašką šioje kelionėje ir iškelia ją, arba procesą, virš rezultato. Tai linksma, tai desakralizuoja ir objektą, ir rezultatą, kuris, mano manymu, mums šiais laikais per daug rūpi. Viskas yra judesyje, ir mums tą judesį reikia priimti. Viskas atsiranda ir dingsta, reikia palikti vietos kažkam kitam, kas ateis. Todėl kuriant man yra svarbiausias yra pats kūrybos veiksmas. Kai procesas pasibaigia, pereinama prie kitų dalykų. Nėra prasmės laikytis to, kas jau įvyko.

 

Ar nesudėtinga suderinti asmenines menines ambicijas ir darbą komandoje, bendruomenėje?

 

Ne. Gal pradžioje buvo šiek tiek sunkiau, bet dabar, pandemijos laikotarpiu, kai veiklos sustojo, galėjau skirti laiko ir suprasti, kad dirbti vienam savo dirbtuvėse nėra prasmės. Vienintelė prasmė man yra kurti kartu. Taip, aš turiu tam tikrus tikslus, siekius, bet ne rezultatas yra svarbus, o būtent tas procesas. Taigi, ne, nėra sudėtinga, aš vis labiau siekiu dirbti kolektyviniuose projektuose, kur susikuria kolektyvinės energijos, kur galima kitaip nei piramidės principu kurti kartu, kur galima pajusti ir suvokti kolektyvo galią ir atitolinti kiekvieno nedidelio asmeninio ego pretenzingumą. Jei tik pavyksta nutolinti kiekvieno individo asmeninius siekius, kolektyvinė jėga yra nuostabiai turtinga. Man tai nėra kokia nors prieštara, tai yra labai turtinga situacija. Galbūt mano meninė ambicija yra tuo dalintis, kreipti link kelio, o ne rezultato. Be abejo, aš kuriu eskizus, piešinius, susieju juos su kontekstu, prasme, tai mano meninio darbo dalis. Bet ir čia dažnai konstrukcijos yra kuriamos bendradarbiaujant su organizatoriais, kurie geriau supranta vietinį kontekstą. Man atrodo, kad tai yra svarbu – kad objektas atspindėtų vietą, o ne mano asmeninius siekius.

Nuotr.autorius: Jamie Williams

Ar skiriasi žinutės, kurias griovimo veiksmu pranešate skirtinguose miestuose ar šalyse?

 

Iš tiesų tai nėra labai svarbu. Svarbiau yra tai, kaip žmonės jaučiasi, kai jie išgyvena tą bendrakūrybos procesą. Laikas – dirbtuvės, dėžių atidarymai, karpymai – kai dar nežinai, kas su visu tuo bus daroma, yra svarbus. Pamažu pamatai, kaip tos dėžės virsta formomis, kurias vėliau statome kartu. Justi ta didžiulė kolektyvinė energija, nes pats statinys yra sunkus, Kaune jis svers 2 tonas. Pakelti 2 tonas į 22 m aukštį yra šis tas, tai reikia pajusti savo kūnu.

 

Žmonės didžiuojasi savo darbu ir dažnai klausia, kodėl gi dabar reikia visa tai sugriauti. Kai supranti, kad yra griaunama tai, kas mums buvo labai gražu, vyksta kažkas džiaugsmingo, suvokiama proceso visuma, ir tada tai netampa praradimu. Mes bijome mirties, tai baisu, bet pabaiga gali būti kažko kito pradžia. Tai gali būti džiaugsmingu momentu. Būtent apie tai kalbama tais darbais.

 

Kelis kartus, taip pat ir Kaune, buvome pakviesti atidaryti festivalį ar Europos kultūros sostinės metus griaunant. Tai yra žinutė apie tai, kad su šia pabaiga kažkas prasideda. Kai kuriose šalyse, beje, prašydavo ilgiau palikti konstrukciją. Taip atsitiko Korėjoje, kur siekiant konstrukciją išlaikyti ji tiesiog… sulijo.

 

Žmonės kurdami ir griaudami konstrukciją išgyvena patirtį, o ne kokį nors racionalų supratimą. Man atrodo, kad mums kartais reikia išjungti savo smegenis, pajusti, kad svarbu dalykus išgyventi. Puiku, kad konstrukcija buvo sukurta ir išgyventa.

 

Statymas ir griovimas – tam tikra prasme vaikiški užsiėmimai, šis ciklas primena LEGO ar kitus konstruktorius. Tokių žaidimų suaugus nebelieka, nebent esi statybų darbuotojas. Ar vidinio vaiko išlaisvinimas jums, kaip menininkui, svarbus?

 

Jau daug kalbėjau apie konstravimą ir griovimą, bet taip, man svarbu konstruoti žaidžiant. Taip, tai panašu į LEGO, kuris yra skirtas konstravimui, o ne žaidimui, nes vos sukonstravus objektas išardomas ir užleidžiama vieta kitam objektui. Man taip pat svarbu užleisti vietą manyje tūnančiam vaikui ir užleisti vietą ateities vaikams. Visi tie menininkai, kurie nori kovoti su laiku, man atrodo labai pretenzingi. Ir taip mes turime visko per daug.

 

Sykį mes sukūrėme ir sugriovėme objektą tą pačią dieną. Prisimenu, kaip vakare kažkoks žmogus atsivedė dar penkis ir jiems įrodinėjo, kad, tikrai, čia stovėjo didelis daiktas. Iš tiesų, ryte tas žmogus eidamas į darbą matė mus, išimančius kartono dėžes, per pietus – kaip mes konstruojame, o penktą valandą – pačią konstrukciją, kurią norėjo parodyti savo šeimai ar draugams. Jam turbūt ta konstrukcija atminty išliko dar monumentalesnė, nei iš tiesų buvo, nes liko tik kaip labai ryškus prisiminimas, kurio jis tikriausiai niekada nepamirš. Tas laikinumo momentas gali giliai įsirėžti atmintin. Laikinumas tampa brangintinu dalyku.

 

Kodėl būtent kartoninės dėžės, ne kokia kita lengva medžiaga, yra pagrindinis jūsų kūrybos įrankis? Ar tai turi papildomą meninę prasmę?

 

Visų pirma kartonas turi plastinės mechanikos, tai solidi ir tuo pačiu lengva medžiaga. Jis nėra brangus, labai dažnai išmetamas ir jį galima naudoti kitų daiktų pakavimui. Kai vaikai gauna dovanas, jie jas išvynioja ir pasilieka dėžutes, kad galėtų su jomis žaisti, nes dėžutės suteikia žymiai daugiau galimybių nei pačios dovanos, kurios dažniausiai turi vieną funkciją. Dėžutės gali tapti bet kuo. Gal aš vis dar esu vaikas ir dėl to jas naudoju?

 

Man taip pat įdomus pakavimo ir santykio su architektūra momentas. Architektūra yra pakuotė ir vienas iš galios instrumentų, galios ženklas. Pavyzdžiui, savivaldybių pastatai kuriami taip, kad sudarytų įspūdį, kad merai ar kiti politikai yra geresni nei paprasti žmonės, nors tikrai nesu tuo tikras. Taigi, man atrodo, kad architektūra ir kartonas turi kai ką bendro. Abu yra pakuotės, abu iš dalies yra tuščiaviduriai. Būtent tas santykis man yra įdomus ir aktualus.

 

Kiek domitės pastatų, kurių replikas jums tenka kurti, istorijomis, priežastimis, kodėl jie pasirenkami viename ar kitame mieste? O galbūt jos nėra svarbios? Tarkime, ką žinote apie viešbutį Kaune?

 

Viena vertus, patį procesą galima kurti bet kur, jis visada turės tą pačią svarbią konstravimo energiją. Patys meno objektai yra tarsi šimtalapiai – kuo daugiau sluoksnių, tuo daugiau interpretacijos galimybių. Atrasti pastatą su istorija ir prasme miestui yra svarbu. Tai leidžia žmonėms labiau susitapatinti su pačiu projektu. Būtent todėl kartais konstrukcijas kuriame bendradarbiaudami su organizatoriais. Jie žymiai geriau orientuojasi situacijoje, žino, kas yra svarbu žmonėms. Aš taip pat dalinuosi savo vizija, mes kartu ją išgryniname. Sujungę kelis intelektus į kolektyvinį gauname kažką, apie ką prieš tai nei vieni, nei kiti nebuvome pagalvoję.

 

Kaune buvo du viešbučiai – „Respublikos“ ir „Britanikos“. Abu lyg kokie slegiantys besibaigiančios sovietų epochos reliktai. Vienas buvo nugriautas, o kitas taip ir liko lyg žaizda mieste. Vieni nori jį palikti, kiti nori griauti. Taigi, gal galima jį nugriauti bent jau žaidžiant. Man atrodo, kad mano pasiūlytas pastatas yra gražesnis nei tikrasis (juokiasi). Galbūt tokiu būdu galima į šį pastatą pažvelgti kitaip. Iš tiesų projektas nebuvo negražus, tik laikui bėgant tas skeletas pavirto baisiu. Galbūt bus galima pasinaudoti mūsų vizija ir remiantis tuo, kas yra, sukurti kažką kita? Gal gražesnį, atitrūkusį nuo pirminės minties projektą?

 

Galbūt esate susidūręs su objektų, kuriuos interpretuojate savo darbuose, architektais? Ar girdėjote jų reakcijų?

 

Dažniausiai dirbame su senais pastatais, taigi architektų tiesiog nebėra gyvųjų tarpe. Dažniausiai nėra galimybės su jais susitikti. Japonijoje bandėme dirbti su architektu, bet tai dėl pandemijos taip ir neįvyko.

 

Esate kūręs daugelyje šalių, nuolat keliaujate. Ar tikite, kad kuo didesniam žmonių ratui prieinami kultūra ir menas – pagrindiniai raktai į vieningą Europą?

 

Ne tik raktai į vieningą Europą. Apskritai, jei žmonės labiau domėtųsi kultūra, viskas klostytųsi žymiai geriau. Kultūra leidžia sukurti bendrus atskaitos taškus, turėti bendras patirtis, ryšius. Man yra svarbu jungti skirtybes. Tai viena iš kolektyvinių projektų užduočių ir ambicijų. Kaip priimti bendrus sprendimus, kurie nesiremtų balsavimu? Nes balsavimas susijęs su pykstančiais žmonėmis. Kaip pasirinkti būdus, kurie remtųsi susitarimu? Dažnai grupėje būna disonuojančių balsų, bet tai yra tie balsai, kurie yra ir mumyse. Mes nesame tik kažkoks vienas dalykas, aš nesu tik menininkas, aš taip pat kažkur kamputyje esu rasistas, manyje yra visokių balsų. Kolektyve šie balsai yra ne tik kitų žmonių, bet taip pat ir mūsų. Taigi, kaip su tuo susitaikyti? Kad kitas nėra priešas, o tik mūsų pačių atspindys? Taigi visi sprendimai yra priimami klausantys kitų balsų, o tik paskui ne priimame sprendimą, o pabandome kažką daryti. Ir jeigu tai neveikia, grįžtame atgal, sprendimai nėra amžini.

 

Manau, kad žmonija dabar bando eiti tuo keliu, baigėsi vertikalybė. Būtent dabar vertikalybė suvokia, kad ji nebėra legitimi, todėl naudoja agresyvią jėgą. Man atrodo, kad tai yra pabaigos pradžia. Menininkai ir kultūra yra čia tam, kad galbūt pasiūlytų kažką kita, kad išbandytų kitus, galbūt netikrus, kelius sugyventi, kaip vaikų žaidimuose, kai nebenorėdami toliau žaisti jie rodo čiurą, nes žaidimas nebeveikia. Susikurtos politinės ir ekonominės taisyklės tėra žaidimas, niekada nesupratau, kodėl vieni miršta iš bado, o kiti maudosi aukse, tam nėra jokio realaus pagrindo. Kartais reikia rodyti čiurą ir keisti žaidimo taisykles. Menas yra būdas kurti ir išbandyti taisykles.

 

 

Europos kultūros sostinės titulo metai prasidės sausio 22 d. 19:30 val. prie „Žalgirio“ arenos didžiuoju atidarymo šou – pirmuoju Kauno mito trilogijos veiksmu – „Sukilimas“!

Interviu autorės Ina Pukelytė ir Kotryna Lingienė


Virginija Vitkienė: 2022-aisiais Europos kultūros sostinės renginiuose Kaune laukiame 1,5 milijono lankytojų

„Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leis pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje“, – įsitikinusi „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Vis dėlto, pasak jos, pagrindinis programos akcentas yra ne garsūs vardai, o tikslas, dėl kurio ji įgyvendinama – išauginti visuomenės poreikį kultūrai.

Būtent šio tikslo vedama „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda per penkerius pasiruošimo metus ugdė gyventojų įsitraukimą į kultūros ir meno kūrybą, kvietė į pramoginius ir edukacinius renginius. Šio darbo rezultatai matyti jau šiandien, o 2022-aisiais įvyksiantis kultūros sprogimas Kaune nuaidės per visą Lietuvą.

„Europos kultūros sostinės titulo metai – per daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių kainavęs projektas, kad skirtume jį tik Kaunui ar kauniečiams. Tai – Europos lygmens renginys, kurį skiriame visai Lietuvai“, – teigia V. Vitkienė.

Europos kultūros sostinės titulo metų programa Kaune, kurią rengia per 500 kultūros darbuotojų iš 72 organizacijų yra tokia plati ir gili, jog jai pristatyti vieno interviu nepakanka. Vis dėlto, V. Vitkienės žvilgsnis į Europos kultūros sostinės titulo metus Kaune iš paukščio skrydžio padės susidėlioti svarbiausius programos akcentus.

Virginija Vitkienė
Nuotr. autorius: Eriko Ovčarenko

– Kai kalbėjomės pernai panašiu metu, sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą prieš startą. Kaip jaučiatės dabar, 2022-ųjų išvakarėse?

– Mūsų komandai 2022-ieji jau prasidėjo. Žinome ne tik renginių dienas, bet ir valandas, minutes, kokie svečiai dalyvaus ir kur jie lankysis. Jau gyvename sausio mėnesio pabaiga. Pagrindiniai mūsų iššūkiai dabar susiję su logistika, techniniais, organizaciniais klausimais. Nors, žinoma, labiausiai širdis virpinantis momentas yra Kauno Europos kultūros sostinės titulo metų inauguracinis renginys 2022 metų sausio 22 dieną.

– Gal galite apie jį papasakoti plačiau?

– Kaunas – Europos kultūros sostinės programą įgyvendiname jau penkerius metus. 2022-uosius vadiname Europos kultūros sostinės titulo metais, tad 2022 metų sausio 19–23 dieną įvyks įžanginiai metų renginiai Kauno rajone ir Kaune.

Šis savaitgalis sausio pabaigoje – tai pirmoji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis – „Sukilimas“. Ji prasidės Šviesos ratų renginiais atokiausiose Kauno rajono gyvenvietėse, kas vakarą renginiams artėjant prie Kauno centro, kol visi susirinksime prie „Žalgirio“ arenos sausio 22 dienos vakare. Po atidarymo ceremonijos, kuri vyks nuo 19.30 ir truks valandą, miestiečiai bus pakviesti į Kauno Naujamiestį – Vienybės aikštės ir Prisikėlimo bažnyčios link – kur iki vidurnakčio vyks arti 30 įvairių renginių, meno instaliacijų, veiks įvairios kultūros įstaigos, bus galima užeiti pasišildyti.

Nors renginys bus transliuojamas visais kanalais, tokie momentai nepamirštami. Kviečiu būti vietoje.

Nuotr. autorius: M.Plepys

– Reklamose jau rodote veidus žmonių, kurių sulauksime Kaune 2022-asiais: performatyvaus meno pionierė Marina Abramovič, šiuolaikinio meno genijus Williamas Kentridge‘as, pasaulinis teatro inovatorius Robertas Wilsonas, aktyvistė ir meninkė Yoko Ono. Kurio iš šių svečių labiausiai laukiate Jūs?

– Aš labiausiai laukiu Williamo Kentridge‘o parodos ir vizito. Šį, vieną įtakingiausių šiuolaikinių pasaulio menininkų iš Pietų Afrikos Respublikos, įkalbėti dalyvauti mūsų programoje buvo nelengva. Turintis litvakų kraujo (vieni proseneliai – iš Kauno, kiti – iš Utenos) jis daugybę metų kartojo, jog į Lietuvą nevažiuos. Suprantama – mūsų šalyje net ir 21-ajame amžiuje nepakankamai kalbama apie holokaustą, ištrynusį ir šio menininko giminaičių gyvenimus ir vardus iš Kauno istorijos.

Todėl laikau ypatingu laimėjimu tai, kad W. Kentridge‘as, kuris anksčiau net nesutikdavo skolinti kuratoriams savo kūrinių eksponuoti Lietuvoje, ne tik atidarys čia savo asmeninę parodą, bet ir kartu su kitu litvakų menininku kompozitoriumi Philipu Milleriu pristatys naują kūrinį, sukurtą šiam sugrįžimui. Williamo Kentridge paroda „Tai, ko nepamename“ veiks visus metus. Beje, jau šiandien M.K. Čiurlionio muziejaus vidiniame kiemelyje galima pamatyti ją anonsuojančius kūrinius.

Ši paroda ypatinga tuo, jog yra susijusi su vienu iš pagrindinių Kaunas 2022 uždavinių – per kultūrą siekiame atgaivinti miesto atmintį, paskatinti kauniečius ir Lietuvos gyventojus būti atviresniems sau, savo istorijai ir Kitam.

Nuotr. autorius: William Kentridge studio

– Į ką dar siūlote atkreipti dėmesį kitų metų programoje?

– Šiame kontekste taip pat norėčiau paminėti menininkės Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“ rugpjūčio-spalio mėnesiais. Jenny – litvakė iš Jungtinės Karalystės, jos šaknys – Kaune, iš kur kilęs jos senelis, suprojektavęs ir pastatęs „Pasakos“ kino teatrą. Vėliau jis tapo viena iš pirmųjų „Lietūkio“ garažo aukų, nužudytų 1941-ųjų birželį. Menininkės tėvai išgyveno Didžiąją akciją Kauno gete, vėliau pabėgo ir, padedami lietuvio Vytauto, devynis mėnesius slėpėsi dėžėje viename iš Vilijampolės fabrikų.

Įspūdinga J. Kagan instaliacija per vienos šeimos istoriją perteiks holokausto tragediją. Instaliacija veiks viename iš šiuo metu dar renovuojamų pastatų Birštono ir Gertrūdos gatvių sankryžoje netoli Istorinės prezidentūros.

Nuotr. autorius: Jenny Kagan

– Kaune 2022-aisiais viešės pasaulinio garso kūrėjai. Ką tai duos Kaunui, ilgalaikėje perspektyvoje?

– Didžiuojuosi mūsų partneriais – vietos kultūros organizacijomis – kurios į Kauną pakvietė tokios kategorijos menininkus. Mariną Abramovič pristato galerija „Meno parkas“, Šiuolaikinio meno centras atveža Yoko Ono parodą, Kauno nacionalinis dramos teatras – Roberto Wilsono pasirodymus. Žinoma, Europos kultūros sostinė – magiškas titulas, menininkų kvietimui tai pridėjo papildomo svorio ir suteikė reikiamą biudžetą.

Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leidžia pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje. Tai – vardai, kuriuos į savo istoriją trokšta įsirašyti daugybė pasaulio kultūros institucijų.

Photo by: Marco Anelli

– Ko gero, žinomiausios populiariojoje kultūroje yra jūsų programos žvaigždės moterys – Marina Abramovič ir Yoko Ono.

– Aktyvistė ir meninkė Yoko Ono šiandien jau yra garbingo amžiaus, nekeliauja, tad tikriausiai Lietuvoje sulauksime tik jos kūrinių. Pirmoji instaliacija Lietuvos banko patalpose Maironio gatvėje atsidarys jau sausio mėnesį – „Sukilimo“ savaitgalį, o į retrospektyvinę Y. Ono parodą kviesime nuo rugsėjo.

Na, o Marina Abramovič į Kauną atvyks pavasarį. Kovo 31 d. numatomas jos susitikimas su visuomene „Žalgirio“ arenoje. Jeigu kai kurie kiti mūsų reklamuojami menininkai plačiajai visuomenei galbūt yra nežinomi, tai M. Abramovič galima laikyti nuomonės formuotoja, žinomumu prilygstančia tokioms popkultūros žvaigždėms kaip Lady Gaga. Leidyklos „Kitos knygos“ lietuviškai išleista M. Abramovič biografija „Eiti kiaurai sienas“ kelis kartus kartojo tiražą – tai rodo šios asmenybės įtaką ir populiarumą Lietuvoje.

Kita vertus, M. Abramovič kūriniai, kuriuos pristatysime keturis mėnesius truksiančioje parodoje Kauno paveikslų galerijoje, reikalauja tam tikro išankstinio pasirengimo. Retrospektyva tikrai didelė – parodą eksponuosime per visus galerijos aukštus.

Photo by: Bjarke Orsted

– Tyrimai rodo, kad kultūros vartotojai, kultūros turistai – tai aukštesnio išsilavinimo ir pajamų, vyresnio amžiaus žmonės. Kam skirta jūsų programa?

– Besirengdami Kauno – Europos kultūros sostinės metams organizavome daugybę renginių plačiajai visuomenei jiems lengvai prieinamose vietose, siekdami veiklomis parodyti kad kultūra yra skirta visiems. Menininkai kartu su bendruomenėmis kūrė projektus, aktyvinome gyventojų įsitraukimą į meną ir kultūrą. Bendruomenių, miestiečių telkimui ir įtraukimui skyrėme labai daug dėmesio ir lėšų, tad šiandien turime subūrę daugiau nei kelių tūkstančių aktyvių bendruomenių narių, kurie patys ne tik dalyvauja, bet ir prisideda prie renginių kūrimo, taip pat tūkstančio savanorių komandą. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymo savaitgalį scenoje pasirodys per 800 atlikėjų: tarp jų – ir mūsų bendruomenių projektuose pastebėti ir įvertinti meno ir kultūros kūrėjai.

– Vis dėlto, kas yra Kauno – Europos kultūros sostinės renginių lankytojas? Ką šiuose renginiuose atras įvairios jų grupės?

– Kai važiuojame į užsienį, atrodo natūralu aplankyti geriausias galerijas, susiplanuoti vizitus į muziejus, kartais – net ir prisiderinti savo atvykimo laiką prie tam tikro spektaklio ar koncerto. Šiemet visa tai turėsime Kaune. Europos kultūros sostinės titulo metų programos knyga (ją galima rasti ir internete) – storas almanachas, o juk jame pateikiami tik trumpi pagrindinių renginių pristatymai.

Turėsime parodų, spektaklių, koncertų, skirtų jaunimui. Organizuosime tarptautines konferencijas kultūros sektoriaus profesionalams; šalia jau minėtųjų parodų, vyks ir teminės, labiau specializuotos. Plačiajai visuomenei siūlysime ir renginius viešosiose miesto erdvėse. Vyks festivaliai – scenos menų, istorijų, kiti, organizuosime bendruomenių šventes ir mieste, ir Kauno rajone. Kaimynų dienai bendrą stalą 2022-aisiais dengsime nuo Soboro iki pat senamiesčio.

Siekiame programą kurti įvairiausių interesų ir galimybių žmonėms – visiems. Turime strateginį tikslą – kitąmet Europos kultūros sostinės renginiuose sulaukti virš pusantro milijono lankytojų. Žinoma, tokios programos, kuri yra ir plati, ir gili, ir įvairi negalėtume įgyvendinti vieni – programą ruošiant kartu dirba 72 kultūros organizacijos, mažiausiai 500 žmonių.

Nuotr.autorius: M. Plepys

– Europos kultūros sostinės titulas tampa traukos objektu ir užsienio turistams. Kas jiems galėtų būti įdomiausia Kauno programoje?

– Bendraudami su užsienio žurnalistais ir net meno, kultūros istorikais pastebime, jog jie turi labai ribotą suvokimą apie mūsų gyvenimą sovietmečiu už geležinės uždangos. Vakarų Europos gyventojų žinios neretai paviršutiniškos – jiems, pavyzdžiui, sudėtinga suprasti, jog apie kai kuriuos istorijos momentus kelios kartos žmonių nesimokė nei mokykloje, nei universitete. Jie sako: „Juk ir sovietmečiu universitetai egzistavo!“...

Gegužės mėnesio viduryje atidarysime vadinamosios rezistencinės Kauno kultūros sezoną, sutampantį su Romo Kalantos susideginimo penkiasdešimtmečiu. Renginių cikle numatyta ir paroda Kauno centriniame pašte „1972: pramušti sieną“, kuruojama Rasos Žukienės ir plataus ekspertų rato, kurioje bus pristatyti to laikmečio artefaktai, muzika, kinas, mada, vizualieji menai, religinė rezistencija vėlyvajame sovietmetyje. Vyks mokslinė konferencija, spektaklių premjeros Valstyviniame Kauno muzikiniame ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Šie renginiai bus aktualūs ne tik tos kartos, kuri prisimena įvykius, žmonėms, bet ir jaunimui, kuris žinių apie sovietmečio cenzūros, režimo, kalbos laisvės ribojimo laikus turi mažiau. Dar vienas svarbus žiūrovas ir šios programos lankytojas – europietis, svečias iš Vakarų demokratijos šalių, kur dėl nepakankamo konteksto išmanymo sovietizmą neretai romantizuoja. Manau, kad būtent ši programos dalis edukacine prasme bus ypač aktuali užsienio svečiams.

– Vėl prakalbome apie istorinę atmintį. Panašu, kad jai jūsų programoje skiriama ypač daug dėmesio.

– Siekiame, kad Kaunas prisimintų savo daugiakultūrę tapatybę, todėl „Atminties biuro“ rengiama programos dalis – labai plati. Didelė dalis atminčiai skirtos programos skirta žydų kultūros paveldui atrasti ir įreikšminti. Tarp jų yra ir Pasaulinis litvakų forumas su tarptautine konferencija ir įspūdingo kūrinio „Kauno kantata“, kuriama litvakų kilmės menininkų su daugiau nei 300 atlikėjų, pristatymu.

Bus atnaujintos ir kai kurių muziejų ekspozicijos. Pavyzdžiui, jau šiandien galima apsilankyti atnaujintoje Istorinės prezidentūros parodoje „Rūmų istorijos“, kurioje per vieno pastato valdytojų istoriją papasakota Kauno, Lietuvos ir net regiono istorija. Norėjome, kad lenkų, rusų, žydų, vokiečių turistai galėtų atrasti save, savo santykį su mūsų miestu. Taip pat, planuojama atnaujinti Sugiharos namų ekspoziciją, padaryti ją prieinamą neįgaliesiems, atidaryti lauko parodą.

Nuotr.autorius: M.Plepys

– Paklausius jūsų akivaizdu, kad mūsų gyvenimas kitais metais iš tiesų pasikeis. Kaip jūs manote, kas iš Europos kultūros sostinės sukeltų pokyčių išliks Kaune?

– Jei kalbėtume apie renginius, labai norėtųsi, kad išliktų dauguma naujai atsiradusių festivalių. Pavyzdžiui, Istorijų festivalis, įgyvendinamas kartu veikiant daugiau nei dešimčiai kultūros įstaigų. Jau šiandien akivaizdu, kad išliks įgytos kompetencijos – mūsų, kultūros sektoriaus darbuotojų gebėjimas kartu dirbti, o tuo pačiu išliks ir padidėjęs bendruomeniškumas. Kauno ir Kauno rajono kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacija ir naujos kompetencijos, tikiu, užtikrins ir po 2022-ųjų tarptautinius aukšto lygio renginius, pradėtų festivalių ir renginių tęstinumą.

Matote, kalbu daugiausiai apie „minkštąją“ dalį, į kurią daugiausiai investavome ir kuri jau šiandien teikia grįžtamąją vertę. Žinoma, norėtųsi daugiau infrastruktūros pokyčių, tokių kaip Vyriausybės gera valia ir iniciatyva Kauno centrinio pašto pastate įsteigti tarptautinį architektūros centrą. Pastato susigražinimo visuomenės reikmėms procesas prasidės jau 2022-ųjų sausį, kai jame bus atidaryta paroda „Modernizmas ateičiai 365/360”.

Kita vertus, Kaune vis dar trūksta patalpų menininkų rezidencijoms, nepriklausomiems scenos menams. Ypatingai jaučiamas muziejininkystės standartus atitinkančių parodų salių trūkumas, todėl ir daugelis parodų kitąmet žiūrovus pakvies į įvairias nemuziejines erdves. Tikimės, kad Europos kultūros sostinės programa taps lemiamu faktoriumi, paskatinsiančiu sprendimų priėmėjus atsigręžti į šias problemas.


Viena knygos „Kauno žydai“ sudarytojų Daiva Citvarienė: „Norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų“

Žadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename – vienas ambicingiausių projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tikslų. Jam įgyvendinti įsteigta programa „Atminties biuras“ pasitinkant „Kaunas 2022“ atidarymą išleidžia gausiai iliustruotą knygą „Kauno žydai“. Apie leidinio priežastis, turinį ir asmeninį santykį su žydiškuoju Kaunu pasakoja viena jo sudarytojų, programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Citvarienė.

Nuotr.autorius: M.Plepys

- Greičiausiai „Kauno žydai“ galėjo būti ir filmas, ir straipsnių ciklas, ir dar koks nors objektas, pasakojantis istorijas. bet kodėl knyga?

- Tikrai taip, toks filmas galėtų atsirasti. Ir reikia pasakyti, kad su „Kaunas 2022“ programa  „Atminties biuras“ nuo 2019 m. pristatėme nemažai žydišką atmintį aktualizuojančių projektų, o mieste pasirodė keletas gatvės meno kūrinių, kurie primena čia gyvenusius žydų kilmės kauniečius.

Tačiau šią knygą laikau vienu svarbiausių projektų. Jos idėją ėmėme vystyti vos laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Pirma, norėjome užpildyti miesto istorijos spragą. Antra, mums buvo svarbu sukurti išliekamąjį projektą, kuris nepasibaigtų po 2022-ųjų. Knyga, kitaip nei paroda ar spektaklis, liks dar ne vienerius metus. Tai mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas.

- Knygoje gausiai cituojami įvairūs šaltiniai, taip pat publikuojamos tikrai ne visiems matytos istorinės nuotraukos, dokumentai, net reklamos. Kokie radiniai archyvuose jus, jau nemažai žinančius apie temą, labiausiai nustebino? Kas asmeniškai labiausiai palietė ir sujaudino?

- Negaliu kalbėti už kitus knygos autorius, kurių dauguma istorikai ir jų santykis su ikonografine medžiaga turbūt šiek tiek kitoks.

Aš nesu istorikė ir man nėra taip svarbu, ar fotografija anksčiau buvo publikuota, ar ji reta. Man svarbiau, kiek fotografijoje matyti istorijos, kiek ji gali papasakoti apie tą laiką, žmogų, įvykį, kiek ji iškalbinga. Kartu – kiek nuotrauka mums šiandien pasako apie tuometinį Kauną, kauniečius ir jų gyvenimą, kiek ji įdomi paprastam knygos skaitytojui, ne istorijos specialistui.

Aš asmeniškai labai apsidžiaugiau pamačiusi pavėsinės, kurioje rašė rašytojas Abraomas Mapu fotografiją. Buvau ne kartą skaičiusi apie šią pavėsinę ant Aleksoto kalno, tad ši fotografija buvo labai malonus atradimas, padedantis geriau įsivaizduoti skaitytas istorijas ir tų laikų miestą.

Kitas atradimas – sudeginto Kauno geto fotografijų rinkinys. Tai vieni labiausiai sukrečiančių mano matytų miesto vaizdų.

Tačiau šioje knygoje ne mažiau už iliustracijas mums svarbūs Kaune gyvenusiųjų ar čia besilankiusių atsiminimai, liudijimai – jie irgi yra tam tikros istorijos „iliustracijos“. Džiaugiuosi, kad knygoje įdėjome nemažai anglakalbiuose šaltiniuose rastų atsiminimų apie XIX – XX a. pradžios Kauną, kurie vaizdingai papildė kuriamą miesto paveikslą. Be to, knygos turinį  prasmingai praplečia ir mūsų pačių prieš keletą metų kalbintų kauniečių atsiminimai – Frumos Kučinskienės, Julijanos Zarchi, Bellos Shirin ir kitų.

Nuotr.autorius: M.Plepys

- Penki šimtai metų – ir vos du šimtai puslapių! Kaip konstravote, koncentravote knygos naratyvą, galbūt stalčiuose liko medžiagos dar kelioms publikacijoms?

- Turbūt pirmiausia svarbu pasakyti, kad rengėme knygą, kuri skirta ne akademinei bendruomenei, o smalsiems, besidomintiems istorija. Nesiekėme sukurti enciklopedijos ar išsamios Kauno žydų istorijos. Ši knyga – tarsi įvadas, pravertos durys į mažai tyrinėtą miesto praeities pasaulį. Tai pirmoji pažintis su Kauno žydais, jų istorija mieste. Primename svarbiausius čia gyvenusių ir kūrusių kauniečių vardus, jų indėlį į švietimo, kultūros, medicinos, pramonės, verslo ir kitas gyvenimo sritis, paliečiame ir skaudžius istorijos puslapius. Labai tikiuosi, kad knyga inspiruos tolesnius šios istorijos tyrimus.

Esu įsitikinusi, kad norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų. Kad iš tiesų suprastume, kuo gyveno žmonės prieš 50 ar 150 metų, reikia žinoti, kaip jie mąstė, jautėsi, kaip jie matė pasaulį.

Man asmeniškai įdomus muziejų konstruojamas santykio su istorija formatas. Pvz., Varšuvos Polin Lenkijos žydų istorijos muziejuje istorija pasakojama pasitelkiant šaltinių citatas, liudijimus, prisiminimus. Panašius istorijos pasakojimo principus norėjosi perkelti ir į šią knygą.

Todėl didelį vaidmenį pasakojime skyrėme istorinių šaltinių citatoms ir prisiminimams. Šie intarpai – laiko liudininkai. Jie suteikia istorijai gyvybę, kvėpavimą, spalvas.

- Ar daug teko rasti neatitikimų, prieštaravimų šaltiniuose rengiant tekstus? Kaip visgi nuspręsti, kuri tiesa – tiesiausia, tyrinėjant tai, ko liudininkų neretai nebėra?

- Kauno žydų istorija dar labai fragmentiškai tyrinėtas laukas. Mūsų, sudarytojų (knygą sudarėme kartu su Kauno istoriku Arvydu Pakštaliu) tikslas buvo surinkti jau padarytus kitų autorių tyrimus, sujungti juos į vieną pasakojimą ir mėginti užpildyti kai kurias spragas. Arvydas itin gerai pažįsta Lietuvos archyvus ir pakoregavo kai kuriuos jau spėjusius įsitvirtinti teiginius. Kita vertus, net neabejoju, kad po knygos pasirodymo paaiškės nauji faktai, atradimai, galbūt ir netikslumai. Manau, kad tai labai natūralus procesas. Kauno žydų istorija dar tik pradedama rašyti.

- Knygoje prisimenami visai neseniai išėję Leonidas Donskis, Irena Veisaitė. Galbūt kažko taip ir nespėjote pakalbinti?

- Liūdna, kad paskutinieji knygos puslapiai buvo skirti per anksti išėjusiems – Leonidui ir Irenai. Iš tiesų gaila, kad nespėjome su Irena pakalbėti apie šią knygą, kol dar galėjome tą padaryti. Rengiant tekstą apie Leonidą supratome, kiek mažai žinome apie jo šeimos istoriją… Kita vertus, mums buvo labai svarbu, kad šie ir kiti šių dienų kauniečiai mums primintų, kad žydų istorija Kaune gyva, ji tęsiasi.

- Kaip suformavote autorių kolektyvą – jis nemažas, ar teko pandeminėmis sąlygomis dirbti kartu, galbūt aptarti vienas kito idėjas, ar visgi didžiausias darbas teko sudarytojams?

- Kaip minėjau, mūsų, sudarytojų, darbas buvo surinkti tyrimus, kurie jau atlikti. Tačiau didžiausias darbas prasidėjo bandant šiuos fragmentiškus tyrimus sudėti į vieną pasakojimą.  Tuomet didelis darbas teko mano kolegai Arvydui – pildyti esamas spragas. Na, o mano užduotis buvo atstovauti skaitytojams – kelti klausimus, kvestionuoti teiginius, kurie kartais atrodo „savaime suprantami“ istorikams, bet ne tokie aiškūs kitiems skaitytojams. Be to, atrodė svarbu ne tik pasakoti, bet ir pristatyti papročius, kultūrą, specifinius terminus. Taip atsirado tekstą papildantis žodynėlis.

- Jei knygą perskaitęs moksleivis ar istorijos, literatūros studentas nuspręstų atidžiau gilintis į kurį nors laikotarpį, giminę, įvykį, koks pasirinkimas „Atminties biurą“ labiausiai pradžiugintų? 

- Kaip sakiau, Kauno žydų istorija dar tik pradedama tyrinėti. Ši knyga galėtų būti bent tris kartus storesnė, joje liko nepaminėta daugybė čia gyvenusių ir kūrusių žmonių. Labai tikiuosi, kad visi tie vardai neliks užmarštyje ir kiti autoriai juos prikels naujam gyvenimui. Todėl sveikinčiau visas iniciatyvas tyrinėti šią istoriją.

- Greičiausiai  jau sulaukėte pirmųjų reakcijų. Kokios jos?

- Mūsų draugai – Kauno žydų bendruomenė – apie šią knygą žinojo nuo pat jos rengimo pradžios. Tikiu, kad jos labai laukė. Mums – tai ne tik duoklė čia gyvenusiems, istorijai, bet ir dovana šiai bendruomenei, žmonėms, kurie tapo mūsų draugais.

Žinau, kad daugeliui jų ši knyga yra svarbus ženklas, kad jų istorija, jų šeimų, bendruomenės drama nėra užmiršta.

Nuotr.autorius: M.Plepys

- Kam knyga gali būti skaudi?

- Knyga skaudi visiems, kurie suvokia, kokio masto tragedija įvyko Europoje ir mūsų mieste Antrojo pasaulinio karo metu. Žiūrint į visas iki karo darytas fotografijas spaudžia širdį žinant, koks likimas laukė visų jose besišypsančių žmonių. Pasakojant apie šią nepaprastai turtingą miesto istoriją, apie žmones, taip svariai prisidėjusius prie miesto kūrimo, suvoki, kiek daug mes netekome. Sunku suprasti, kaip tai galėjo įvykti…

- Knygą iliustruoja charakteringi piešiniai, kurių autoriaus braižas jau atpažįstamas sekantiems „Kaunas 2022“ veiklą – Darius Petreikis sukūrė ir Kauno Žvėries įvaizdį. Kodėl pasirinkta būtent tokia stilistika, koks animacinius primenančių herojų santykis su tekstais?

- Labai norėjosi, kad tai nebūtų tradicinė knyga su istoriniais faktais ir dokumentinėmis fotografijomis. Norėjosi, kad ją į rankas paimtų ne tik užkietėję istorijos mylėtojai, kad ji žadintų visų smalsumą.

Tikiu, kad apie istoriją nebūtina pasakoti tik rimtai. Istorija gali būti įdomi, žaisminga. Juk čia mes kalbame apie kelių šimtų metų Kauno žydų istoriją, pasakojame apie šios bendruomenės kultūrą, tradicijas, papročius. Norėjome tą istoriją papasakoti šviesiai, su šiokia tokia humoro doze. Juk žydų istorija – ne tik Holokaustas. Tai daug daugiau, tai šimtmečiai kultūros, tradicijų, papročių. Mums labai svarbu tai priminti.

- Knyga išleista ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Ar tikimasi, kad „Kauno žydai“ taps suvenyru 2022-aisiais Lietuvoje apsilankysiantiems svečiams iš užsienio?

- Šios knygos auditorija yra ne tik kauniečiai, lietuviai, bet ir pasaulio litvakai, visi besidomintys šio regiono istorija. Todėl mums buvo svarbu išleisti knygą ir anglų kalba. Tuo labiau, kad 2022 m. spalio 29–30 d. Kaune vyks Pasaulio litvakų forumas. Be to, kitais metais planuojame surengti apie 20 žydiškajai atminčiai skirtų renginių – parodų, koncertų, spektaklių. Na, o Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje visus ateinančius metus bus galima pamatyti vieno garsiausių pasaulio litvakų – Williamo Kentridge‘o (PAR) – parodą  „Tai, ko nepamename“. Taigi knyga prasmingai papildys šią didžiulę programą, tikiu, ji taps svarbiu „Kaunas 2022“ projekto suvenyru.

- Daiva, kokia Jums asmeniškai svarbiausia vieta Kaune, simbolizuojanti žydiškąjį Kauną ar vis dar turinti jo aurą?

- Aš pati sau žydišką Kauną atradau ne taip ir seniai, 2016 m., kurdama audiovizualinį meninį maršrutą „Dvasios gidas po senąjį Kauną“. Tada, ieškodama vietų šiam projektui ėmiau atidžiau tyrinėti pastatus, pro kuriuos kasdieną praeidavau, domėtis tuo, kas plika akimi ne iškarto pamatoma.

Man žydiškas Kaunas atrodo vis dar paslėptas. Labai gaila, kad šios istorijos ženklai beveik išnykę arba mes jų nepastebime. Būtent dėl šios priežasties inicijavome keletą gatvės meno kūrinių. Norėjome, kad čia gyvenusių kauniečių veidai ir vardai grįžtų į mūsų gatves. Šio projekto dėka mieste pasirodė Rosian Bagriansky ir jos mamos Gertos atvaizdas (darbas sukurtas priešais Lietuvos karininkų ramovę A. Mickevičiaus g.). Į Kęstučio g., kurioje kažkada gyveno, grįžo garsioji Izraelio poetė Lėja Goldberg, o Kačerginės centre vėl matyti prieš karą čia atostogavusių draugų kompanija – kūrinys sukurtas pagal prieš Antrąjį pasaulinį karą prie Nemuno darytą fotografiją.

Bet kalbant apie aurą, man toks yra pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Kauno I-oji muzikos mokykla – 1905 metais įsteigti rabino Icchako Elchanano Spektoriaus žydų našlaičių namai. Nuostabu, kad ten vis dar matyti laiko sluoksniai, ne iki galo išblukę senieji užrašai. Simboliška, kad šiame pastate fortepijonu groti mokėsi ir mano sūnus.

Kita man asmeniškai svarbi vieta – Žydų ligoninė A. Jakšto gatvėje. Aš joje gimiau. Labai laukiu jos atgimimo. Ir, be abejo, Kauno Choralinė sinagoga – vienas gražiausių žydiško paveldo pastatų, vis dar laukiantis savo naujojo aukso amžiaus.

Kita vertus, ne mažiau svarbios tos vietos, kurių mes jau nebeidentifikuojame kaip žydiškų, pamiršome ar nežinome jų istorijos. Tai J. Naujalio muzikos mokykla (buvusi Kauno žydų realinė gimnazija), VDU teisės fakultetas Jonavos g. (buvusi ORT profesinio mokymo mokykla), Kauno apskrities sporto medicinos centras D. Poškos g. (buvę OZE sveikatos namai), pastatas Kęstučio g. 8 – buvęs gydytojo E. Elkeso namas ir privati ligoninė, ar Naujoji sinagoga Birštono g., kurioje šiuo metu įsikūrusios mašinų remonto dirbtuvės. Ką jau bekalbėti apie senamiestį ar Laisvės alėją, kurioje veikė žydų knygynai, fotoateljė, parduotuvės, kirpyklos, kino teatrai, restoranai… Šis miesto istorijos puslapis liko tarsi nematomas, neatpažįstamas. Mūsų pareiga jį priminti.

Nuotr.autorius: M.Plepys

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.

Visa 2022-ų metų programa: www.kaunas2022.eu


„Kaunas 2022“ parodą pristatysiantis W.Kentridge'as: daužyti sukonstruotų nežinojimų formas

Grandiozinė Williamo Kentridge'o paroda (kuratorė Virginija Vitkienė) „Tai, ko nepamename“ (That Which We Do Not Remember), vyksianti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, pažymėtina, kaip vienas svarbiausių įvykių kitų metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje.

1955 m. Johanesburge (Pietų Afrikos respublikoje) gimęs litvakiškas šaknis turintis menininkas jau kelis dešimtmečius meno terpėje žinomas ir įvertintas daugybe apdovanojimų, jo kūriniai aplankė svarbiausias pasaulio galerijas ir tapo didžiųjų kolekcijų dalimi. Kentridge‘as – intelektualus, provokuojantis emocijai ir apmąstymui. Jo įkvėpimo šaltiniai – nuo mokslo iki grožinės literatūros, o meninės priemonės pačios įvairiausios – nuo piešinių anglimi, tapybos, tekstilės, animuotų filmų iki operinių pastatymų. Tai atspindi paties autoriaus išsilavinimo spektrą ir platų interesų lauką.

Nuotr. autorius: William Kentridge studio

– Daug ką studijavote ir turėjote mokytojų. Ar esate pats mokytojas?

– Mano žmona mėgsta pasakoti apie žydų vyrus: jie niekada nepalieka, bet sulaukę penkiasdešimties tampa rabinais. Taigi kartais galvoju, kad tapau 66-erių metų rabinu. O turint omenyje „Mažiau vykusios idėjos centrą“ [Centre for the Less Good Idea – jo iniciatyva įsteigtas 2016 m. – S.B.], ten daug ką darau tarsi mokytojas.
Metų metus, kai manęs prašydavo mokyti, manydavau, na, vis dar mokausi pats, neturiu ko kitus mokyti. Dabar jaučiu, kad vis dar mokausi, bet jau galiu kai ką perduoti ir kitiems. Ir dar daugiau, dažnai mokausi dirbdamas su jaunesniais studentais. Studijoje įgijau pakankamai patirties: dabar kartais galiu atsiliepti į vargus ir nerimą, kurie apima jaunesnius menininkus – ir mane tokie dalykai aplankydavo, kai buvau daug jaunesnis. Nesakau, kad dabar nėra nerimo, bet tai kitokio pobūdžio nerimas, ne tas, kurį jaučia jaunas menininkas.

– Kas jums pačiam suteikia drąsos kurti?

– Pradžioje sunku būti užimtam tuo, kad tęsi darbą diena iš dienos, ar būtum rašytojas, ar tapytojas. Manau, tai reikalauja daugiau drąsos negu tęsti, kai jau turi tam tikrą trajektoriją ir pagreitį, ir pavykusių projektų patirtį. Kol dar tik pradedi, kiekvienas naujas kūrinys yra gyvybiškai svarbus. Jei vienas piešinys ar vienas paveikslas, regis, nesiklijuoja ir neturi vertės – ar tai rodo tiesą apie tai, kas aš esu? Esu pasmerktas, kad viskas nepavyktų! Tad įveikti tai yra tam tikra meninė drąsa. Čia irgi reikia atkaklumo, užsispyrimo, storos odos, kad neimtum į širdį žmonių atsiliepimų apie savo darbus, jeigu jiems nepatinka. Man to niekada nepavyko pasiekti. Manau, būti menininku labai dažnai reiškia psichinę stoką, turimą tam tikrą įtrūkį, spragą. Tai jausmas, kad nepakanka tavęs paties. Privalai paskui save palikti objektų ir daiktų pėdsaką, kurį kiti žmonės matytų, kurį ir pats matytumei žiūrėdamas į tuos objektus. Kalbame ne apie drąsą – apie neadekvatumą.

Nuotr. autorius: William Kentridge studio

– Kokį matote ryšį, jei toks yra, tarp originalumo ir autentiškumo?

– Autentiškumas kaip išeities taškas manęs nedomina. Man smalsu tai, kas randasi proceso metu. Labiau domiuosi kvailyste arba, kitaip tariant, pasiduodu impulsui, pirmai idėjai, priimu ir išbandau abejotiną dalyką ir tikrinu, kur tai nuves. Didžioji dalis mano sukurtų projektų ir atradimų, kurie buvo įdomūs ir man, ir kitiems, kilę iš neautentiškumo. Pradedi nuo galvojimo apie vieną dalyką, o tada jau seki viena idėja ir tada kas nors dar gimsta. Nėra taip, kad aiški mintis ir ryški tyrimo linija veda prie atsakymo į klausimą, kurį sau uždavei.

– Jūsų kūriniuose pastebime daug negatyvumo, išvertimo, neigimo. Ar tai jūsų meninė priemonė? Ką jums tai reiškia?

– Negatyvai mane domina fotografiniu, metaforiniu požiūriu. Negatyvai yra tai, kas įsirašo ant fotojuostos, iš kurios gaminame antrąjį negatyvą, kuris yra pozityvus atspaudas. Nufilmuoji ant balto popieriaus įvairiomis trajektorijomis vaikštinėjančias skruzdėles, o tada apverti: baltas popierius tampa nakties dangumi, o juodos skruzdės – šviesos taškeliais nakties skliaute. Sukūrei judančių žvaigždžių ir planetų bandą. Tai praktinis negatyvo panaudojimas, kuris nėra tuštuma, bet parodo ir akivaizdžią tamsos jėgą. Vietoj to, jog padarytume išvadą, kad viską galima paaiškinti šviesos buvimu, kaip buvo manoma nuo Platono laikų ir vėliau, šviesą turime matyti šalia tamsos tam, jog ją suvoktume. Kartais tam, kad dalykai įgautų prasmę, reikia to keisto tamsos ir šviesos mišinio. Mane dominanti tuštuma – juodoji skylė. Juodoji skylė kosmose, kaip galingos gravitacijos vieta, sugerianti visą šviesą ir visa, ką ji praryja. Pabaigos neišvengiamybė. Žinoma, pasitelkęs pavyzdį iš fizikos, bandau įprasminti mūsų pačių juodąją skylę – kapą šešios pėdos po žeme, į kurį mes keliaujame, į šitą tuštumą. Jei negali pakelti minties apie tuštumos neišvengiamybę, kabiniesi į tikėjimą, jog kas nors visgi gali ištrūkti iš tos tamsos – tokiu atveju tikime siela.

Nuotr. autorius: William Kentridge studio

– Dažnai kūryboje kalbate apie entropiją. Kas tai?

– Kūrėjo pareiga yra priešintis entropijai. Jeigu išmeti vazą, ji sudūžta ant grindų. Jei surenki šukes ir vėl išmeti jas į orą, labai neįtikėtina, kad jos vėl suformuos tiksliai tokią vazą, kokia buvo prieš sudūžtant. Tai toji statistinė neįmanomybė, kuri yra entropijos pagrindas: tvarkingi dalykai virsta netvarka. Kūrėjo darbas yra surinkti tuos fragmentus, indo šukes, suplėšyto popieriaus skiautes ir rekonstruoti ką nors naujo, naują vaizdinį. Forma yra koliažas, bet tai tik kitas pasakymo būdas, kad iš aplinkoje ir savyje atrastų fragmentų mes konstruojame savo suvokimą. Tas mūšis prieš entropiją – ir faktas, kad studijoje šią kovą laimime kasdien – pastato entropiją į svarbią vietą ir paverčia ją geru įrankiu.

– Koks jūsų santykis su tradicija?

– Mane domina vertimo klaidos, įsivaizduotas, o ne giliai suvoktas kontekstas. Skeptiškai žiūriu į tapatybės meną ir tapatybės politiką, vietoj to domėdamasis benkartiškumo politika, mišrūniškumu, pasipriešinimu tradicijai bei tikėjimu, kad dauguma tradicijų yra išgalvotos ir sukonstruotos. Išties kolonijiniame pasaulyje kolonistų administracijų užduotis buvo išgalvoti gentis, miestus, klanus ir škotiškąjį tartaną [audinys kiltų siuvimui – S. B.], reiktų suvokti juos kaip dirbtinius dalykus, o ne tuos, kuriuos reikėjo atrasti. Turime būti atsargūs su tradicija, nes, netgi neigdamos ją, mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.

Nuotr. autorius: William Kentridge studio

- Ar menas galėtų būti pavadintas geriausia priemone istorijos naratyvų kūrimui?

– Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Manau, vienas iš dalykų, kuriems dabar skiriu dėmesio, tai žvilgsnio nukreipimas į pakraščius, į dalykus, kuriuos atidėjau į tolimesnę spintą. Ištraukti juos vėl, peržiūrėti. Dėl to, kad mene dirbama su fragmentais, prasmės konstruojamos per koliažą, mes galime kurti kitus naratyvus, taip pat istorijos pasakojimus sudėdami kartu skirtingus fragmentus. Taigi, kas yra studijoje natūralus procesas: iš vieno piešinio imamas fragmentas, fotografijos detalė, iš tų skirtingų fragmentų sukonstruojamas vaizdinys – toks modelis tinka ir mūsų istorijos supratimui.

– Jūsų kūrybos paroda įspūdingos apimties ir jai bus skiriama itin daug dėmesio. Jūs pats nesate lankęsis Lietuvoje. Koks jūsų asmeninis santykis su mūsų šalimi?

– Visada priskyriau save litvakams, dalimi Pietų Afrikos žydų bendruomenės, kuri atvyko iš Lietuvos (tai šalis, iš kurios atvyko didžioji dalis Pietų Afrikos žydų). Tačiau niekada nesu buvęs Lietuvoje. Mano senelis autbiografijoje parašė tik vieną sakinį apie vietą, kurioje jis praleido kelis pirmuosius gyvenimo metus. Jis paprasčiausiai sako: „Gimiau Lietuvoje, iš kurios atvyko daugelis Pietų Afrikos žydų, palikau Lietuvą ir nuvykau į Angliją.“ Žinau apie istorines komplikacijas tarp žmonių, kurių šeimos atvyko iš Lietuvos, bet niekada patys nesijautė lietuviais, visada jautėsi istoriškai autsaideriais šalyje, kurioje užaugo ir gyveno. Lietuvoje tarp štetlų ir lietuvių buvo tam tikras apartheidas. Neturiu žinių apie gyvenimą štetluose, apie savo protėvių gyvenimą Lietuvoje. Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga. Prieš vienuolika metų mano dukra apsilankė Lietuvoje ir atrado, kad nėra beveik jokio pripažinimo apie tai, kas ten yra įvykę. Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.

Nuotr. autorius: William Kentridge studio

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymas – 2022 m. sausio 19-23 d. (didysis atidarymo šou – 2022 m. sausio 22 d., 19:30 val.)

Autorius: Sandra Bernotaitė


Režisierius Chris Baldwin: Kultūros sostinių sėkmės formulės dalis – vietos gyventojai ir svečiai, priimantys kvietimą įsitraukti

 

Režisierius Chris Baldwin… yra daug daugiau nei tik režisierius! Jau daugelį metų įvairios šalyse dirbantis, jau prie keleto Europos kultūros sostinių sėkmės prisidėjęs britas savo atvirumo kitoms kultūroms ir naujoms patirtims dėka yra tikrų tikriausias europietis. Jam pasiduoda didžiausio masto renginiai – net olimpinių žaidynių akcentai. Nenuostabu, kad būtent jam patikėta režisuoti unikalią simfoniją „Šaipėrantas“ (kompozitorius Antanas Jasenka, dirigentas Modestas Pitrėnas), skirtą didžiajam „Kaunas 2022“ atidarymui (sausio 22 d., 19:30 val.). Per keletą metų itin jautriai Kauną pažinęs Chris Baldwin pasakoja apie savą Europos ir europiečio sampratą – ir tai, ko jį moko nuolatinės kelionės po mūsų žemyną.

Žemiau pateikiame interviu su režisieriumi Chris Baldwin.

- Esate britas, bet itin daug darbų nuveikėte regionuose, kurie vadinami postsovietiniais ar postautoritariniais. Ieškojote nuotykių?

- Britas! Kad aš žinočiau, ką tai reiškia. Gimiau Oksforde XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje – buvau pokario šeimos jaunėlis. Augome lyg ir gerai suvokdami, kas yra britiška. Juk tai mes, kartu su amerikiečiais, laimėjome karą prieš Vokietiją. Britiška – teisinga ir demokratiška, britiška – tai nepasiduoti patyčioms. Kai paaugau, pasimokiau, ėmiau suprasti, kad tai – patogus mitas, o realybė ir istorija kiek labiau komplikuotos. Tikėjimas tokiais mitais žmogų daro pažeidžiamu kitiems galimiems mitams.  Ir šiandien, „Brexit“ laiku, ta Britanija, kurią kadaise pažinojau, man menkai teatpažįstama.

Pavartojote terminą „postautoritarinis“ – jis įdomus, pats jį naudoju. Jis suponuoja, kad autoritariniai režimai – jau praeityje. Bet pastarojo laiko įvykiai rodo, kad turime šią sąvoką permąstyti.

O dirbti šiuose kraštuose pradėjau griūvant Berlyno sienai. Dėsčiau ir kūriau tuometinėje Vakarų Vokietijoje, Ingolštato universitete. Britų taryba pakvietė pakeliauti po Rytų Vokietiją, užmegzti kontaktus su tenykščiais teatrais. Taip ir padariau. Sutikau puikių žmonių, užsibuvau porą dešimtmečių.

Dar prieš tai, 9-jo dešimtmečio viduryje, daug dirbau Ispanijos teatruose, taip pat – su pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojais. Buvo įdomu siekti to, kad darbas su mokiniais taptų ne toks autoritarinis, labiau kūrybiškas. Tuomet atradau, kad klasės ir mokymo programos turi daug bendra su repeticijų salėmis ir scenarijais. Abiem atvejais jaučiamos politinės visuomenės nuotaikos. Pavyzdžiui, jei 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose mokinys ispanų mokykloje kalbėdavo baskų kalba,  mokytojai jiems galėdavo duoti – ir duodavo – į kailį. Taip buvo ne tik mokyklose. Taigi šalyse, kuriose autoritarinė valdžia nuversta ne taip seniai, toks požiūris į problemų sprendimą, discipliną mokyklose, ligoninėse,  teatruose, darželiuose vis dar gajus.

1995-aisiais Varšuvoje stačiau spektaklį pagal Charlotte Keatley pjesę – tuomet mano teorija, regis, pasitvirtino. Jaučiau, jog aktoriai tikisi, kad režisierius bus diktatorius. Panašiai būdavo ir Ispanijoje, Rytų Vokietijoje. Man tai pasirodė įdomu, tuo pačiu baugu! Kažkas kažkada sakė, kad Franko bus gyvas tol, kol paskutinis mokytojas, gavęs išsilavinimą jo valdymo metais, neišeis į pensiją. Pamaniau, aha, kokiais 2010-aisiais… Nors gal tai ir nėra visai tikslu, nes daug pedagogų Ispanijoje iš esmės nesutiko su Franko ideologija. Bet visgi tai kelia rimtų klausimų apie istorijos palikimą ir vertybes, švietime ir kultūroje perduodamas  iš kartos į kartą.

Taigi jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu ir gyvenu visur Europoje. Ispanija, Lenkija, Vokietija, Airija, šiuo metu – Bulgarija. Aš – Europietis. Mano ir mano vaikų gyvenimą Europa neišpasakytai praturtino. Nenoriu pasakyti, kad ES dėka esame labiau pasiturintys – turiu omenyje laisvę keliauti. Na, JK šią laisvę iš savęs ką tik atėmė. Man nesuvokiama, kaip faktas, kad tavo vaikai nebegalės laisvai dirbti ir studijuoti 27 šalyse, gali reikšti „laisvės susigrąžinimą.“ Čia ir vėl galiu paminėti netikrą, pavojingą, gąsdinantį mitą. Tokie mitai gali priversti mus tiesiog atiduoti savo laisves.

- Dirbate su itin didelio masto renginiais – ne tik Europos kultūros sostinėse, bet ir olimpinėse žaidynėse! Dydis – įvykio, o ir biudžeto – įpareigoja ar kaip tik išlaisvina? Kokie iššūkiai kyla?

- Iššūkis – surasti istoriją! Sukurti naudingą ir žavingą mitą. Ne visi jie naudingi. Tai rimta užduotis ir atsakomybė, į kurią negali žiūrėti atmestinai – juk turi sudominti plačią auditoriją ir tuo pačiu nesivadovauti stereotipais. Turi suteikti laisvę kiekvienam pamąstyti apie tai, ką reiškia būti kartu. Būtent tai ir patraukė mane į Kauną – komanda buvo išsigryninusi tikslus ir degė aistra juos pasiekti. Mane sužavėjo mintis, kad mūsų darbus įkvėps ypatingas Kauno Žvėries mitas. Taigi kai paaiškėja istorija ir jos priežastis, didieji kūrybiniai, biudžeto ir techniniai iššūkiai gerokai palengvėja.

Žinoma, pastarieji metai pažymėti pandemijos ženklu. Dideliems renginiams tai reiškia milžiniškus iššūkius. Kuriant daugiabalsę istoriją prireikia daug repeticijų, susitikimų, pokalbių. Patys renginiai turi priminti karnavalą, kad žmonės galėtų susibūrę į grupes patirti įsimintinas akimirkas. Covid-19 išmokė mus dirbti kitaip – ir tai nebuvo bloga patirtis. Daug labiau tapome priklausomi nuo technologijų ir interneto, bet juk mažiau keliavome, o tai gerai klimatui. O kai pagaliau galime susitikti, tai dar ypatingesnis jausmas. Ir visai nekeista, kad pandemija privertė pasaulį atsigręžti į kultūrą. Knygų pardavimai išaugo, kaip ir internetu filmus transliuojančių platformų pelnai. Žmonės juk istorijų pasakotojai, pandemija to neatėmė, veikiau atvirkščiai. Klausimas tik toks – kas pasakos istorijas? Ar jos padės mums suprasti iššūkių priežastis? Ar visgi taps naujais mitais, vedančiais link autoritarizmo?

- Dirbote Europos kultūros sostinėse Vroclave Lenkijoje, Golvėjuje Airijoje, o dabar – Kaune. Palygintumėt šiuos miestus ir jų ambicijas?

- Miestą įprasmina ir daro atpažįstamu jo geografinė lokacija. Pavyzdžiui, Koribo upė Airijoje – viena trumpiausių Europoje, tuo pačiu viena srauniausių ir pavojingiausių. Vakarų Airijos kraštas atšiaurus, o rožinis dangus ir panašaus atspalvio dirva – tiesiog neįtikėtini. Yra kolonializmo pėdsakų – visur. Kiek įtakos šie dalykai turėjo Golvėjaus identitetą? Labai daug. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais miesto demografija drastiškai pasikeitė. Taigi Europos kultūros sostinės titulas jam leido pažvelgti į tai, kaip praeitis informuoja dabartį, ir kaip globali prekyba bei komunikacija veikia visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus. Vandenys, oras, kalbos, religijos, architektūra, dizainas, miesto erdvės, kitų kultūrų įtakos – kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste tai atsiskleidžia vis naujai, ir tai mūsų visų europietiška bendrystė.

Vroclavo gyvenime irgi svarbi upė – Oderis. Taip pat šio miesto identitetą apibrėžia karai, kalba, žmonių skaičiaus augimas ir mažėjimas. Kauną gi apibrėžia dvi upės – Nemunas ir Neris. Sutapimas tai ar pasekmė, kad šis miestas įsikūrė magiškoje erdvėje,  jų santakoje?

Visa tai man ir yra Europa. Tai, kaip mes elgiamės su savo daugiakalbe, sienų išvagota, konkuruojančių mitų gausia patirtimi. Kaip pernai pasakė JAV istorikas Timothy Snyder, „Europa, tu didesnė už savo mitus!“ Na, o kultūros sostinių kontekste mane žavi, kad pastaruosius 10–15 metų jos pabrėžia amžinąją europietiškojo gyvenimo įvairovę per savo auditorijas, bendruomenes, menininkus. Šiandien kovojame su XX a. kilusiais iššūkiais, tad tik sugebėjimas gyventi drauge padės susidoroti su grėsmėmis, kurios nepaiso sienų. Taip, visos šalys skirtingos, bet nei pandemijoms, nei klimato kaitai nereikia vizų, šios bėdos nepaiso religijų ir kalbų skirtumų.

- Esate profesionalas, visgi ar dirbdamas su lietuvių menininkais ir bendruomenėmis spėjote šio to naujo išmokti?

- Kaunas – puikus mokytojas. Čia daug sužinau apie viltį, džiaugsmą ir sunkumus.  Kartą atvykęs į jūsų miestą įsėdau į jauno kauniečio vairuojamą taksi automobilį. Jis puikia anglų kalba man papasakojo, kad kurį laiką gyveno Airijoje, Korko mieste. Tuomet išdėstė savo šeimos istoriją žlungant Sovietų Sąjungai, užsiminė, kad giminaičiams teko kovoti Afganistane. Tai buvo puikus, šviesus jaunas žmogus, mokantis pasakoti – jo istorijos savaip europietiškos.

Turiu paminėti ir nuostabius įvairių kartų menininkus, kurie kuo puikiausiai darbuojasi nuotoliniu būdu ir nuolat pažeria įvairių nuorodų į XX a. pradžios poeziją, tapybą, architektūrą. Daug sužinau apie Lietuvos kultūrą, jos ryšį su istorija ir politika, kaimynais ir bendruomenėmis. Kasdien išmokstu vis daugiau.

- Kaip manote, ar per keletą pasiruošimo 2022-iesiems metų Kaunas spėjo išaugti dalį stereotipų, problemų, ribų? Kokių pokyčių šiame mieste pastebėjote  pats?

- Pokalbio pradžioje minėjau, kad dirbdamas Ispanijoje ir Lenkijoje supratau, jog nuo autoritarizmo nereikia bėgti paknopstomis – nuo jo reikia gintis. Ir tai ilgas procesas, kuriame veikia kultūra, švietimas, pilietinė visuomenė ir institucijos. „Kaunas 2022“ čia irgi suvaidino itin ryškų vaidmenį. Taip nutinka visose Europos kultūros sostinėse – tai ne tiesiog grandioziniai festivaliai, o procesai. Visgi į festivalių apibrėžimą įeina ne tik veiksmas ant scenos, bet ir auditorija, taip ir kultūros sostinių sėkmės formulės dalis – vietos gyventojai ir svečiai, priimantys kvietimą įsitraukti. Nebijokite prisijungti, kurkite drauge – taip Kaunas bus ir jūsų Europos kultūros sostinė.

Peržengti ribą, sulaužyti stereotipą – tai aktyviai prisidėti prie proceso,  kuriančio naujas reikšmes, naudingus kultūrinius įvykius, padedančius suprasti mus supantį pasaulį. Kaunas pasikeitė. Jis sraunesnis, atviresnis, radosi daugiau ryšių ir sąlyčio taškų pačiame mieste ir jo istorijoje. Kaunas šiuolaikinis! Tai – Europos miestas, galintis pasidalinti giliai europietiškomis istorijomis. Tai ir ateityje dar laukiantys darbai taps „Kaunas 2022“ palikimu. Palikimas – svarbu, jis padės suvokti kūrybinių ir finansinių investicijų prasmę. Liverpulyje vis dar kalbama apie šio titulo palikimą, o praėjo jau 22 metai.

- Ar išduosite, koks bus idėjinis „Kaunas 2022“ atidarymo renginio sausį stuburas? Kokią žinutę jūs pats asmeniškai norite perduoti žiūrovams?

- Mitas! Kauno Žvėries mitas. Ši istorija tęsis ir gegužę bei lapkritį. Tai būdas visiems susitelkti – miestui, šaliai – ir pradėti metus su kultūra. Kaip ir visi mitai, Kauno Žvėris nėra realus. Visgi tai žavinga priežastis susitikti, pareflektuoti ir pamąstyti. Atidarymo savaitgalyje (2022 m., sausio 19-23 d.) laukiami visi. Šis renignys – šansas pasikalbėti apie Kauną, jo praeitį, dabartį ir, visų svarbiausia, ateitį. Be to, pirmąkart Europos kultūros sostinių istorijoje titulu džiaugsis trys miestai – Kaunas, Ešas ir Novi Sadas. Nuostabi proga išplėsti galimybes auditorijoms ir bendruomenėms geriau pažinti viena kitą.

 

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.

 

Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/


Meno prodiuserė Asta Ivanauskienė: apie aktualius dalykus menas prabyla pirmas

Upė mieste mus ir sujungia, ir išskiria – norėdami pereiti į kitą pusę ieškome tilto, karštą vasaros dieną renkamės prie vandens atsigaivinti. Žalios upių pakrantės traukia, betone įkalintos upių vagos kviečia persvarstyti žodžių „laisvė“, „tėkmė“ prasmes. Vis dėlto, meno projektas „Tekančios jungtys“ (angl. Flowing Connections, FLOC), siejantis prie upių įsikūrusius miestus, apima daug platesnį kontekstą, paliesdamas ekologijos, darnaus sugyvenimo žemėje, technologijų progreso klausimus. 

„Politikai ar ekonomistai apie problemas pradeda kalbėti gerokai per vėlai“, – įsitikinusi Asta Ivanauskienė, kultūros ir meno projektų prodiuserė, kuratorė, „Ars Futuri“ organizacijos vadovė.

OSTRALE bienalės šiuolaikinio meno paroda Drezdene – pirmoji iš FLOC projekte numatytųjų. FLOC jungia keturis miestus Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje, glaudžiai susijusius su vandeniu, tuo pačiu sujungia dvi Europos kultūros sostines – Kauną ir Rijeką Kroatijoje (2020-ųjų Europos kultūros sostinė).

Drezdene liepos mėnesį atidaryta paroda veikė iki spalio pradžios. Vėliau ji keliaus į Budapeštą ir Kauną, kur bus eksponuojama Kauno centriniame pašte, Kaunui jau esant Europos kultūros sostine – 2022-ųjų spalio-lapkričio mėnesį. Parodoje eksponuojami dešimties lietuvių menininkų darbai.

Žemiau pateikiamame interviu Kauno parodos prodiuserė ir organizatorė A. Ivanauskienė kalba apie meną ir jo vietą diskurse aktualiausiais šių laikų klausimais. Apie meno universalumą ir unikalumą globalaus pasaulio kontekste.

– OSTRALE 2021 aprašyme teigiama, jog parodoje dalyvaujančiais meno kūriniais siekiama tyrinėti būdus, kuriais mes – žmonės, gyvūnai, gamta – galime darniai sugyventi. Jūsų akimis – kiek tai menininkams pavyko? 

– Sakyčiau, pavyko tiek, kiek iš tiesų realiai ir sugyvename mes, žmonės, gyvūnai ir gamta. Ostralės bienalės atrinkti menininkai labai atvirai analizuoja ir gvildena šias sąsajas. Meno kūriniai pasižymi nepatogumu, nuoširdumu, intymumu ir daugiasluoksniškumu.

– Kas jums paliko giliausią įspūdį šioje parodoje? Kokių minčių ji sukėlė?

– Gebėjimas per materialią formą išreikšti ir atskleisti šiandien egzistuojančius visuomenės iššūkius, problemas ar tiesiog realybę buvo tai, kas mane labiausiai palietė. Negaliu atsižavėti talentais, kurie sugeba meno kūriniu klausti, diskutuoti ar paaiškinti tam tikrus aktualius procesus. Minčių daug: apie klimato kaitą, migraciją, žmogaus orumą, laiką ir laikinumą, darbštumą, pagarbą kitoms gyvybės rūšims, gamtai. Svarbiausia, kad tai, ką patyrei parodoje, tave keičia taip, kad nebemąstai taip pat, kaip iki pamatydamas meno kūrinius.

– Apie tokias problemas kaip klimato kaitą, socialinę/ekonominę nelygybę, kitas problemines visuomenės sritis kalba politikai, visuomeninės organizacijos ir kiti veikėjai. Ką menas įneša į šią diskusiją?

– Vis dėlto, manau, kad menas visuomet pirmesnis kalba apie aktualius dalykus. Kai kalba politikai ar ekonomistai, jau yra gerokai per vėlu, žala jau padaryta. Mes, žmonės, esam emocinės būtybės. Mums nepakanka skaičių – reikia išjausti. Esam empatiški, dėl to menas paliečia ir kalba apie esmines, gilesnes aktualijas, padeda pamatyti iš kitos perspektyvos.

– Gal prisimenate atvejį iš asmeninės patirties, kai menas iš tiesų padarė poveikį – pakeitė požiūrį, aplinkybes ar panašiai?

– Aš visuomet patyrusi meną jaučiuosi pasikeitusi ar bent jau noriu keistis. Ir tai susiję ne tik su vizualiaisiais menais. Po gero literatūros kūrinio, koncerto ar spektaklio dar kurį laiką kontempliuoji ir tuomet pajauti, kaip vertybinis požiūris įgauna stuburą, keičia kasdienius įpročius. Juk tai jau senai įrodyta ir moksliniais tyrimais. Ne veltui civilizuoti kraštai įtraukia kultūros ir meno programą į vaikų edukaciją ar, kaip dabar jau pastebime Kanadoje, pasitelkia gydymui. Menas – visagalis.

– Drezdene paroda eksponuojama „Rytų“ modernizmo architektūros pastate iš 1960-ųjų. Tuo tarpu Kaune ji vyks Kauno centriniame pašte. Kokį poveikį eksponuojamiems darbams gali turėti vieta? Kaip paroda keičiasi keliaudama po skirtingus miestus?

– Ostralės idėja yra atgaivinti visuomenei svarbias erdves. Kauno centrinio pašto pasirinkimas tobulai išpildo pirminę parodos erdvių idėją. Mums reikia daugiau žmonių, kuriems rūpėtų paveldas, architektūra ir kultūra bendrai. Juolab, kad parodai pasirinkta siuntų paskirstymo patalpa, kurioje mes parodų dar nesame matę. 

– Pristatomajame bienalės filme lietuvių menininkų kuratorė Patricija Gilytė išsako mintį, jog Rytų Europos menininkus sieja ne tiek geografija, kiek istorinės aplinkybės. Ką apie tai manote? Kiek lietuvių menininkų darbai yra unikalūs – tiek Vakarų, tiek Rytų Europos meno kontekste?

– Sutinku su kuratorės Patricijos Gilytės mintimi – Rytų Europoje mes esame patyrę skaudžių, traumuojančių išgyvenimų. Ir tai tikrai atsispindi menininkų kūryboje. Tačiau labai noriu pabrėžti, kad šiandien kuriantys menininkai gyvena globaliame pasaulyje – jie vietinėse bendruomenėse taip pat išgyvena ir visas globalias aktualijas. Lietuvių menininkų darbai yra unikalūs tiek, kiek unikalūs ir kitų šalių kūrėjų darbai. Aš nežinau, ar tikrai reikia pabrėžti nacionalinį išskirtinumą?!

– Esate meno projektų prodiuserė, kuratorė. Ar jūs pati menininkė?

– Taip, esu prodiuserė, tačiau nesu menininkė. Kūrybiškumo man netrūksta, tačiau jį realizuoju įgyvendindama meno ir kultūros projektus, analizuodama poreikius, juos formuodama, sukurdama formą, viešą komunikaciją, padėdama menininkams, kūrėjams išreikšti žinutę, kurią jie nori pasakyti visuomenei.

– Gal galite papasakoti plačiau apie savo veiklą? Kuo ji jus džiugina, kas yra didžiausi iššūkiai?

– Mano veikla – kultūros ir meno projektų prodiusavimas. Tai yra ir įvairių renginių, tokių kaip šiuolaikinio meno bienalės, organizavimas bei įgyvendinimas, meno kūrinių, instaliacijų įrengimas viešosiose erdvėse, taip pat tam tikrų erdvių įveiklinimas pasitelkiant meną ir kultūrą. Tai – pakankamai plati veikla, reikalaujanti daug kūrybiškumo, modernios vadybos išmanymo bei talento. Prie mano prodiusuojamų projektų dirba labai atsidavusių, talentingų žmonių komandos. Tas tikriausiai džiugina labiausiai – kiekvieną dieną sutinki ypatingus žmones, esi nuolat apsuptas unikalių idėjų, geranoriškų ambicijų, kokybiško meno. Iššūkių netrūksta, bet jie tik priduoda skonio. Jei konkrečiau – šiandien man didžiausias iššūkis prodiusuojamuose projektuose yra prieinamumo įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie fizinę negalią turinčius asmenis. Kaip sukurti meno erdves, kuriose mes visi, VISI galėtume mėgautis kultūra?

– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ jau kelerius metus „judina“ Kauno kultūrinį gyvenimą, stengiasi į jį įtraukti kauniečius. Kiek, jūsų nuomone, tai pavyko? Kokius matote pokyčius mieste, miestiečių elgsenoje, požiūryje į kultūros/meno renginius?

– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ yra labai stipri organizacija, tiek savo vidinės kultūros, tiek keliamų ambicingų tikslų, tiek aukštų standartų programos įgyvendinime prasme. Ne paslaptis, kad juntamas ir visuomenės alkis menui, kultūrai. Visas šis kontekstas sukuria pokyčius mieste. Mes laisvesni, mes tolerantiškesni, mes atviresni, mes nuoširdesni, mes veiklesni. Ir tai – tik kultūros žmonių dėka.

– Kuo gyvenate šiandien? Kokių planų turite?

– Aš gyvenu šiandien Ostralės bienale, aplinkos dizaino objektu „Nemuno7“ ir kitais prodiusuojamais kultūros ir meno projektais. Tiesa pasakius, net nejaučiu, kad tai – darbas, tiesiog įdomi kelionė su nuostabiais žmonėmis. O planai – visiškai pasitikiu ateitimi, ji tokia mistiška, žavi ir daug žadanti.

– Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Aldona Tüür


Robertas Wilsonas: „Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti“

Nuotr. autorius: Donatas Stankevičius

Daugiau nei pusę amžiaus savo kūriniais teatro pasaulį stebinantis Robertas Wilsonas jau pažįstamas Lietuvos auditorijai. Dukart kūręs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šįkart amerikietis dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Spektaklio „Dorianas“ premjera numatyta kitų metų rugsėjo pabaigoje, tai – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Tiesa, kalbantis su formos meistru tituluojamu režisieriumi iškart po aktorių atrankos, iškyla netikėtas klausimas  – ar tai tikrai bus monospektaklis?.. 

Man susidarė įspūdis, kad čia, Kaune, teatro darbuotojai jūsų bijo – pagarbiai, bet bijo. Greičiausiai ne tik Kaune. Ką apie tai manote?

Aš pats savęs bijau (juokiasi).

Iš tiesų nežinau. Visuomet buvau kiek kitoks. Manau, šiandien aktoriams atranka galėjo pasirodyti keista. Tokie mano metodai, niekuomet nesu tikras, kaip pasielgsiu. Matyt, jei būčiau studijavęs teatro profesiją, jei būčiau norėjęs dirbti teatre, jo nekurčiau.

Esu iš Teksaso. Į teatrą pirmąkart nuėjau palyginus vėlai, ir man labai nepatiko. Nepatiko aktoriai, nepatiko vaidyba, ji pasirodė nereikalinga ir sudėtinga. Nenorėjau sėdėti priešais trupę, besistengiančią man primesti savo emocijas. Geriau būčiau sėdėjęs vienas kambaryje. Tuomet nuėjau į operą, ir man dar labiau nepatiko. Vėl mieliau būčiau grįžęs į savo kambarį, užsidaręs duris ir klausęs įrašo, nei stebėčiau, kaip solistas man prieš akis pervaidina. Kostiumai pasirodė tiesiog juokingi, kaip ir scenografija. Tikrai mieliau būčiau užmerkęs akis (juokiasi).

Taigi greičiausiai dėl to, kad labai nepatiko viskas, ką mačiau, ir ėmiau kurti teatrą. Šios karjeros neplanavau, viskas nutiko netyčia. Su kurčiu juodaodžiu berniuku, niekuomet nelankiusiu mokyklos ir nemokėjusio žodžių, parašiau pjesę. Jos trukmė – septynios valandos. Niujorke žmonės sakė, kad negaliu tokios statyti – ji per ilga, žmonės nesupras, jie neišsėdės septynių valandų veiksme be žodžių.

Tuomet nuvykau į Prancūziją. Pierre Cardin pakvietė mane dviems pasirodymams teatre. Rodėme „Kurčiojo žvilgsnį“ penkis su puse mėnesio, kiekvieną vakarą, 2200 žiūrovų auditorijai. Charlie Chaplinas žiūrėjo spektaklį du kartus. Taip padariau karjerą, nors nieko nežinojau apie teatrą ir jo nemėgau. Mane ėmė kviesti Milano „La Scala“, Berlyno opera… Ir, žinote, kaskart maniau: „Gerai, pastatysiu dar vieną spektaklį, nes reikia mokėti nuomą“. Iš tiesų norėjau būti tapytoju, bet nebuvau pakankamai geras (juokiasi). Taigi jau 55-rius metus dirbu teatre. 

©Lucie Jansch | I WAS SITTING ON MY PATIO THIS GUY APPEARED I THOUGHT I WAS HALLUCINATING by Robert Wilson, Théâtre de la Ville - Paris (Espace Cardin), opened on Sept. 20, 2021.

Ar Kaune radote, ko ieškojote?

Tiesą sakant, ne. Bet esu plačių pažiūrų. „Dorianą“ statome ir Vokietijoje, ten jau turime aktorių, ir jis visiškai, visiškai kitoks, nei tie, kuriuos sutikau Kaune. Jis unikalus.

Monospektalio žanras man nesvetimas. Pats 1975 m. parašiau Hamleto monologą, 1977 m. suvaidinau spektaklį Paryžiuje. Dabar monologą atlieka kitas aktorius, ir pirmiausia, ką aš jam pasakiau, buvo „tu niekada nepadarysi to, ką padariau aš“. Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti. Jis – nedidelio ūgio, o aš tuomet buvau aukštas ir lieknas. Visai kitoks kūno sudėjimas ir visai kitoks aktorius. Iš dalies dėl tų skirtumų jį ir pasirinkau. Judesiai tie patys, apšvietimas toks pats, scenografija ta pati, bet jis – visai kitas žmogus. Ir Kaune mes ieškome kitokio. Nenorėtume padaryti kažko panašaus kaip Vokietijoje.

Tai bus skirtingi spektakliai?

Žinoma, nes skirsis aktoriai. Aš karts nuo karto prikeliu spektaklius. Pavyzdžiui mano ir Philipo Glasso operos „Einšteinas paplūdimyje“ premjera įvyko 1976 m., o prieš keletą metų jį vėl pastatėme. Judesio, scenografijos, muzikos, šviesų prasme viskas tas pats, bet žmonės jau kiti, taigi ir istorija kita.

Monospektaklis – tai daug kūrybinės laisvės, bet ir daug spaudimo aktoriui, ar ne taip?

Žinote, šįvakar pagalvojau, kad galbūt kviesime du aktorius. Nežinau, dar mąstau. 

Du – vis tiek mažiau nei, tarkime, dešimt.

Sunkumas tame, kad būdamas vienas scenoje neturi partnerio. Partneris – tai publika. 

Prieš keletą metų stačiau „Mariją, Škotijos karalienę“, šiame monospektaklyje vaidino prancūzė Isabelle Huppert. Planavau, kad vaidins Nicole Kidman, tuomet Meryl Streep, Cate Blanchett… Visos jos atsisakė, nes nenorėjo scenoje būti be partnerio. Isabelle tame nematė jokių problemų.

Mūsų pokalbio metu paminėjote jau nemažai žymių asmenybių, garsių muzikos, kino kontekste. Galima dar pridėti Lou Reed, David Byrne ar Lady Gaga, kuri irgi nėra profesionali teatro aktorė. Ko išmokstate iš menininkų, dirbančių kitose sferose?

Lady Gaga yra nepaprasta. Jos talentas milžiniškas. Ji puikiai skambina fortepijonu, pavyzdžiui, Mocartą. Kūriau jos videoportretą – nufilmavau gal dvi dešimtis variantų. Viename ji vienuolika valandų stovėjo nejudėdama. Vienuolika valandų, o ji juk superžvaigždė. Kaip išstovėti nejudant tiek laiko ir būti įdomiam? Ji tai sugeba, nes ji – nuostabi. Dar ji skaitė tekstą apie Markizą de Sadą, kurį parašiau remdamasis paveikslais, rodomais Luvre. Ji tai sugeba ne prasčiau nei klasikinė aktorė. Profesionaliau nebūna. Todėl, kad ji ruošia namų darbus, sunkiai dirba. Yra itin inteligentiška.

©Lucie Jansch

Ar jūs visuomet sunkiai dirbote?

Taip. Aš lėtai mokausi. Mokykloje būdavau paskutinis, o dirbdavau sunkiau nei daugelis klasės draugų. Teksaso universitete gyvenau viename kambaryje su vaikinu, kuris buvo pirmas savo grupėje, o aš vos išlaikiau. Visą laiką mokiausi, ruošiau namų darbus, o jis tarsi prašvilpė mokslus. Man buvo daug sunkiau. Pavyzdžiui, Hamletą mokiausi ketverius su puse metų. Toks lėtas esu. Mokiausi dieną naktį, duše, gatvėje, autobuse, visur. Bet jau kai išmokstu, tai visam laikui.

Ilgai nešiojotės mintį apie „Dorianą“?

Gal trejus ar ketverius metus. Pradėjau nuo idėjos apie tai, kad du yra vienas. Nors tai monospektaklis, bet jame du personažai yra vienas. Tai lyg dvi rankos, kairė ir dešinė, bet vienas kūnas. Arba kairys ir dešinys smegenų pusrutuliai, bet vienas protas. Manome, kad vienas plius vienas – tai du, bet suma gali būti ir vienas. Rojus ir pragaras – vienas pasaulis, ne du. 

Su rašytoju, dramaturgu Darrylu Pinckney pirmąkart dirbote prieš daugiau nei trisdešimt metų, buvo daug sėkmingų pastatymų. Ar jis buvo pirmasis kandidatas rašyti „Doriano“ scenarijų?

Žinote, teatre man ypač nuobodus dialogų pingpongas. - Labas, kaip sekasi? Kaip tavo vardas? Tavo gražūs plaukai. - Mano vadas Bobas. - Ką veikei vakar? - Daug degtinės išgėriau. - Tai šiandien nekažką? Va šito teatre aš nekenčiu. Darrylas tuo tarpu žodžiais formuoja kūną, kuriame pingpongo situacijai nėra vietos. Jis su kalba dirba itin elegantiškai. Įdomu, kaip „Dorianas“ išverstas į lietuvių kalbą. Net jei galiausiai turėsime du aktorius, tai tikrai nebus - Labas, kaip tu? - Normaliai. atvejis.

„Dorianas“ paremtas Oscaro Wilde‘o kūriniu ir rašytojo biografija, taip pat – tapytojo Francis Bacono gyvenimu. Kieno tai idėja?

Labiau Darryllo. Su juo klausėmės Peggy Lee dainos „The Alley Cat Song“. Peggy Lee tokia cool ir tuo pat metu karšta – ironiška. Mąstėme apie benamę katę, taip ir prasidėjo „Dorianas“. Netyčia atradome paralelę su Francis Baconu – sakoma, į jo studiją įsibrovęs vagis, o jis, vietoje to, kad iškviestų policiją, pasisiūlė nutapyti nepažįstamojo portretą. Jie tapo mylimaisiais.  Pasirodė, kad tai neįprasta, keista, paralelė su Oscaru Wilde’u.

Ar galime tikėtis klasikinio Wilsono pastatymo?

Kaip teigė Marcelis Proustas, „visuomet rašau tą patį romaną“. O kai Alberto Einsteino paprašė pakartoti, ką sakė, jis atšovė: „Nėra prasmės kartotis, nes mintis visuomet ta pati.“

Atsibundu ir darau tai, ką turiu padaryti. Neinu į biurą, iš biuro negrįžtu namo, nežiūriu televizoriaus, neglostau šuns. Mano darbas yra gyvenimas, aš nemąstau apie tai, kaip apie darbą. Darau, ką darau.

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. 

Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/

 


Išskirtinio muzikinio filmo premjeroje Kaunas atsiskleidžia kaip viena didelė Europos scena

Kaunas pasitinka Europos kultūros sostinės titulo metus. Visas miestas ir rajonas gyvena laukimu ir ruošiasi tapti viena didele Europos scena. Šia proga vieni žymiausių šiuolaikinių Lietuvos atlikėjų bei šokėjų sutiko vienintelį kartą pasirodyti netikėtose Kauno erdvėse. „Kaunas – viena didelė Europos scena“ – taip vadinasi naujas muzikinis filmas, kurio premjera „LRT Plius“ eteryje suplanuota spalio 3 d.

Filmas žiūrovus pakvies keliauti realiame gyvenime sunkiai įgyvendinamu, todėl itin įkvepiančiu maršrutu po būsimąją Europos kultūros sostinę. Maršrutas prasideda ant šią vasarą automobiliams uždarytas Petro Vileišio tilto, jungiančio Vilijampolę ir Senamiestį, tęsiasi per VDU botanikos sodą, Nemuno ir Neries santaką, Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės konstrukcijas, M. Žilinsko dailės galerijos ir Kauno autobusų stoties stogus. 

Muzikos pasaulio atstovai šioje kelionėje – tokie jaunąją urbanistinės kultūros mylėtojų kartą džiuginantys kūrėjai, kaip Monika Liu, Lukas Pilkauskas ir grupė „Flash Voyage“, taip pat – didingos dinastijos atstovas pianistas Lukas Geniušas bei disko skambesio Lietuvoje pradininkas kompozitorius Teisutis Makačinas. „Kviesdami herojus mąstėme apie tai, kad kūrinys turi pasiekti kiekvieną lietuvį, žiūrintį kanalą „LRT Plius“, nepriklausomai nuo jo amžiaus ar skonio – taigi ieškojome balanso tarp pripažintos klasikos ir drąsių šiuolaikinių sprendimų“, – šypsosi filmo kūrime dalyvavusi „Kaunas 2022“ atstovė Irutė Tumaitė. Ji prideda, kad šiuo kūriniu norėjosi dar kartą pabrėžti, kad Kaunas – šiuolaikinio šokio lopšys, tad ypatingi vaidmenys skirti šokio trupei „Nuepiko“, šokėjui Petrui Lisauskui bei išskirtinį braižą turintiems broliui ir seseriai Jokūbui ir Stefanijiai Nosovams. 

Filmą režisavo Tomas Lukaševičius, kurio balsas puikiai pažįstamas radijo programos „LRT Opus“ klausytojams, o drąsios vizualinės idėjos – unikaliomis lokacijomis pasižyminčio audiovizualinio elektroninės šokių muzikos projekto „Antidote“ sėkėjams. „Ypač džiugu, kad tokių objektų, kaip Kauno autobusų stotis ar Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė, valdytojai bemat sutiko su mūsų avantiūra ir visais įmanomais būdais prisidėjo prie kokybiško bei kūrybiško jos įgyvendinimo – tai tik dar kartą patvirtina, kokia didelė jėga yra vienos pagrindinių Europos kultūros sostinės idėjų, bendrakūrystė ir partnerystė“, – džiaugiasi I. Tumaitė. Anot jos, filmas įprasmina ir kultūros decentralizacijos principą, kuris itin aktualus „Kaunas 2022“ programos įgyvendinime, bei leidžia nusiteikti, kad kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas bus išties pilni kultūros.

Po premjeros televizijoje spalio 3 d. „Kaunas 2022“ muzikinis filmas kurį laiką bus pasiekiamas LRT.lt mediatekoje. Vėliau „Kaunas – viena didelė Europos scena“ papildys kūrybinį „Kaunas 2022“ arsenalą ir bus rodomas įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje – pavyzdžiui, dar šiemet išskirtinius Lietuvos menininkų pasirodymus išvys „Expo 2020“ lankytojai Dubajuje. 

2022 metais Kaunas iš tiesų taps milžiniška Europos kultūros scena – čia vyks daugiau renginių nei metuose dienų. Kultūros išvengti tikrai nepavyks: kauniečiai ir miesto svečiai bus apdovanoti pasaulinio lygio parodomis ir spektaklių premjeromis, viešo meno kūriniais, scenos menų pasirodymais jaukiose kamerinėse erdvėse, bei naujos kokybės masiniais renginiais Kaune ir Kauno rajone. „Kaunas 2022“ programoje – daugiau kaip 1 000 renginių. Kitąmet vyks virš 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių – daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertinių pasirodymų.


Subjektyviame Garliavos apylinkių žemėlapyje – suartėjusi bendruomenė

„Tai pirmas kartas, kai šiame projekte dalyvauja ne profesionalūs menininkai“, – sako iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobón, jau antrąkart šiemet viešintis Garliavos apylinkėse. Hugo – jau ne vieną planetos regioną per asmenines patirtis pasauliui pristačiusio projekto „Subjective atlas“, („Subjektyvus atlasas“), atstovas.Read more


Tarptautiniame festivalyje Kaune – magiškas objektų pasaulis ir provokuojantys projektai

Rugpjūčio 23–25 dienomis Kaune vyks naujas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Pirmojo festivalio programoje – išskirtiniai, drąsūs, provokuojantys ir atviri projektai, kuriuos pristato Europoje gerai žinomi kūrėjai iš Belgijos, Šveicarijos, Izraelio, Italijos, Ispanijos ir, žinoma, Lietuvos. Per tris dienas Kauno mieste ir rajone bus pristatyti net 12 renginių, beveik visi jie, išskyrus vieną, nemokami.

Read more