Į Kauną atvykstantys Jono Meko draugai: „Tai, ką jis išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti“
Jono Meko ilgai pristatinėti nereikia – unikalų menininką, režisierių ir poetą Lietuvoje pažįsta visi. Visgi tikrai ne kiekvienas yra girdėjęs, kad Jonas Mekas Niujorke ne tik kūrė filmus, bet ir muzikavo – daugiau nei 20 metų jis praleido koncertuodamas su Niujorko grupėmis, kuriose grodavo ir skaitydavo savo poeziją. „Tai, ką Mekas išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti,“ – teigia kartu muzikavę J. Meko draugai, kurie jau birželio 22 d. atvyksta į Kauno rotušės aikštėje įsikūrusią „Kaunas 2022 vasaros sceną“ ir susirinkusiai publikai žada padovanoti nepamirštamą, Jono Meko įkvėptą pasirodymą.
Niujorke prieš 20 metų susikūrusi grupė „Himalayas“ – unikalus muzikantų judėjimas, dažnai kartu suburdavęs net 100 atlikėjų. Vaikščiodami ir muzikuodami Niujorko gatvėse, jie kurdavo improvizuotus pasirodymus, o grupės atliekama muzika skambėdavo netikėčiausiose miesto vietose. Prie šios grupės pasirodymų prisijungdavo ir Jonas Mekas. Jis dainuodavo arba skaitydavo poeziją, dažnai be jokio išankstinio pasiruošimo.
Kenny Wollesen, Tony Scherr, Jonathon Haffner ir Dalius Naujokaitis – grupės „Himalayas“ nariai, ne vieną dešimtmetį grojantys drauge. Birželio 22 d., kartu su muzikantais Eugenijumi Varkaliu, Giuseppe Zevola, William Shore ir Egle Lukšaite, išskirtinio skambesio jie suteiks J. Meko filmo „Misterijos“ garso takeliui. Apie draugystę su režisieriumi, nepamirštamus muzikinius pasirodymus, Niujorko dvasią ir tai, ką jau visai netrukus išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune, pasakoja muzikantai Dalius ir Jonathon.
Pradėkime nuo pradžių. Jūsų muzikinis kelias – itin įdomus ir unikalus. Grojote kartu su grupe „Himalayas“, kuri susikūrė Niujorke. Ar galite plačiau papasakoti apie šį gyvenimo tarpsnį?
Jonathon: Grupės „Himalayas“ istorija – tikrai įdomi. 2000-aisiais, o ypač 2004 m. Niujorke dėjosi daugybė dalykų. Kaip visuomet grojome įvairiuose klubuose, tačiau ilgainiui supratome, kad norime muzikuoti gatvėse, būti atviresni publikai, atsisakyti atskirties tarp muzikanto ir klausytojų. Užuot įsitaisę vienoje gatvės vietoje, pradėjome muzikuoti judėdami. Gitaros, tūbos, ragai ir net gitarų stiprintuvai būdavo pririšti mums prie nugarų. Kartais mūsų buvo 50, o kartais – 100. Grodami gatvėse jautėmės laisvesni, o prisijungti kvietėme visus norinčius. Maždaug šiuo metu, Antologijos filmų archyve, susitikome ir su Daliumi bei Kenny Wollesen.
Dalius: Sutikau Jonathon Antologijos filmų archyvo rūsyje, čia pirmą kartą kartu repetavome. Jonas Mekas mylėjo mūsų muziką, jis dažnai ateidavo pasiklausyti, kartu dainuoti ar groti. Mano draugystė su Jonu Meku prasidėjo dar 1995 m. Niujorke.
Jonathon: Daliau, galbūt galėtum papasakoti ir apie kitą Jono grupę – „Now we are Here“?
Dalius: Kartą kartu su Jonu Meku buvome pakviesti surengti pasirodymą vienoje galerijoje, tad nusprendėme įkurti kiek mažesnę grupę. Reikėjo grupės pavadinimo, todėl iškart paskambinau Jonui. Jis liepė man palaukti kelias minutes, tačiau perskambino kone iškart – kaip jis pats sakė, vienintelis pavadinimas, kuris jam atėjo į galvą, buvo „Dabar mes esame čia“ („Now We Are Here“). Pasiūliau Jonathon ir kitiems muzikantams prisijungti. „Himalayas“ buvo didelė grupė, o „ Now We are Here“ – daug mažesnė.
Jonas Mekas – talentingas menininkas ir unikali asmenybė. Koks buvo jo indėlis grupėje? Kaip atrodydavo jūsų pasirodymai?
Jonathon: Jonas dažnai prie mūsų prisijungdavo spontaniškai. Kartais jis mus filmuodavo, o prieš pat pasirodymo pabaigą užšokdavo ant scenos. Jis skaitydavo savo poeziją, kuri buvo tokia intensyvi, jog atmosfera primindavo jauseną bažnyčioje. Išties labai sunku žodžiais apibūdinti tai, ką jis išdarinėdavo – kartais netgi filmuodavo pasirodymą būdamas ant scenos kartu su mumis. Tai buvo intensyvu. Kai Jonas užlipdavo ant scenos, muzika įgaudavo naujas spalvas. Pasirodymas tapdavo stipria žinute – jis būdavo pakylėtas į abstraktų, filosofinį lygmenį.
Niujorko meno pasaulio atstovai mus vis dažniau kviesdavo pasirodyti įvairiose galerijose, meno parodų pristatymuose, muziejuose. Tai, kad Jonas Mekas pasirodys su savo grupe, tapo savotiška iš lūpų į lūpas sklindančia naujiena.
Klausantis šių istorijų atrodo, kad improvizacija, netikėtumo faktorius buvo labai svarbūs jūsų kūrybai. Negana to, pasirodymuose neretai grodavote skirtingų kultūrų muziką, lietuviškas sutartines, įtraukdavote teatrinių elementų. Kuo improvizacija jums svarbi?
Jonathon: Manau, kad mes visi, įskaitant Joną Meką, nebuvome linkę ruoštis išankstinio dainų sąrašo. Kartu grojome taip ilgai, kad to tiesiog nebereikėjo. Tai – tarsi pokalbis su geriausiu draugu – temos iš anksto negalvoji.
Dalius: Taip, manau, kad improvizacija mums svarbi. O aš labai myliu lietuviškas sutartines, tai – magiška. Ne sykį jas grojome Niujorke ir netgi buvome subūrę merginų chorą, kuris dainuodavo su Niujorko muzikantais, grojančiais būgnais, gitaromis. Man atrodo, kad klausytojams tai nepaprastai patiko.
Jonathon: Prisimenu, kai pirmą kartą grojome sutartines – tapau nuo jų priklausomas. Jos buvo persipynusios su modernia klasikine muzika, tiesiog hipnotizavo. Kartais nerasdavome sutartines galinčių dainuoti žmonių, tad prie pasirodymų prisijungdavo dainininkai iš Niujorko, Prancūzijos, Latvijos.
Neseniai įkūrėte grupę „Rocket Sci“. Ar tai savotiškas buvusių jūsų grupių „Himalayas“, „Now We Are Here“ tęsinys, o gal kažkas visiškai naujo jūsų kūrybiniame kelyje?
Jonathon: „Rocket Sci“ – grupė sudaryta iš keturių pagrindinių „Himalayas“ narių. Visi čia groja stovėdami, judėdami. Grupę įkūrėme Niujorke pandemijos laikotarpiu, kai viskas buvo uždaryta. Aš ir Kenny vis dar susitikdavome ir grodavome gatvėse, tačiau tai darydavome tik dviese. Galiausiai nusprendėme įrašyti ką nors nauja. Iš vienos pusės – tai nauja grupė su naujais eksperimentais, iš kitos pusės – tai keturi draugai, jau daug metų grojantys kartu.
Lietuvoje grosite jau ne pirmą kartą, esate bendravę su mūsų publika. Kaip jaučiatės čia grodami? Kuo išskirtinis Lietuvos muzikinis gyvenimas?
Dalius: Man patinka groti Lietuvoje, publika – puiki. Panašu, kad klausytojams mes patinkame, darome šaunius dalykus, kurių žmonės dar nematė.
Jonathon: Į Lietuvą sugrįžtu jau 15 metų, kone kasmet čia rengiame koncertus. Tai mano mėgstamiausia Europos šalis, bet klausytojai čia – patys sudėtingiausi. Publika ir atlikėjai Lietuvoje turi kone pankroko mentalitetą – visi yra labai originalūs, parodo tik tai, ką turi pasakyti. Tai šiek tiek baugina pačia geriausia prasme. Kartais mano draugai ar nepažįstamieji negaili komplimentų, o kartais labai atvirai pasako, kad pasirodymas buvo nevykęs. Toks atvirumas – retas mūsų pasaulyje. Groti Lietuvoje – ypatinga patirtis.
Papasakokite, ką išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune. Ar tai bus koncertas, ar kitokio pobūdžio pasirodymas? Ko gali tikėtis susirinkę klausytojai?
Dalius: Pagrindinė pasirodymo dalis – Jono Meko filmas „Misterijos“. Tai – filmas be garso, tad gyvai sukursime jam muzikinį takelį. Po to atliksime „Rocket Sci“ kūrinius. Prie mūsų prisijungs geri Jono Meko draugai – Eugenijus Varkalis, Giuseppe Zevola, William Shore ir Eglė Lukšaitė.
Jonathon: 2012 metais Jonas pristatė savo parodą „Serpentine“ galerijose Londone ir su savo draugais norėjo sugroti parodos atidaryme. Suskridome į Londoną iš viso pasaulio. Tuomet sutikome daugybę muzikantų, su kuriais vėliau ne sykį drauge muzikavome Niujorke ir Vilniuje.
Dalius: Muzika, draugai ir gerai praleistas laikas tapo savotiška tradicija. Tam tikra prasme, Jonas Mekas taip pat bus su mumis – per savo filmą. Jis bus kartu.
Dėkoju jums už pokalbį!
Grupės „Rocket Sci“ ir draugų pasirodymas vyks birželio 22 d. „Kaunas 2022 vasaros scenoje“, 19 val. Visą „Vasaros scenos“ renginių programą galite rasti čia. Pagrindiniai projekto partneriai – „Švyturys nealkoholinis“ ir 15 min.
„Vasaros scenoje“ – drąsūs ukrainiečių grupės FO SHO pareiškimai
Birželio 11-ąją „Kaunas 2022“ organizuoja įgalinantį ir pakylėsiantį vakarėlį, skirtą Ukrainos dienai. Tą dieną „Vasaros scenoje“ svečiuosis Ukrainos muzikos grupės TONKA ir FO SHO. Grupės FO SHO narės – ryškios tiesos ieškotojos. Jų hip-hop ir R&B stilius susilieja su politinėmis ir socialinėmis temomis, kurios kviečia ne tik šokti, bet ir susimąstyti. Artėjant renginiui – pokalbis su spalvinga seserų grupe.
Kaip kilo mintis sukurti grupę?
Esame seserys ir visą gyvenimą dainavome kartu, tačiau dėl didelio amžiaus skirtumo maniau (Betty), kad mums niekada nepavyks susiburti kaip atlikėjoms. Kažkada kartu pasidarėme asmenukę ir pastebėjome, kad atrodome kaip tikra grupė. Tuo metu rašiau daug dainų ir vieną iš kūrinių – „Xtra“ – parodžiau sesei. Ji dainą tiesiog įsimylėjo. Sutarėme ją kurti kartu – taip ir pasirodė mūsų pirmasis kūrinys.
Jūsų dainos skamba labai stipriai ir energingai, įkvepia. Iš kur ta galia? Kokią pagrindinę žinutę siunčiate savo klausytojams?
Kiekvienas žmogus turi savo unikalią pusę, amatą. Tuo kiekvienas žmogus ir išsiskiria. Kai tik atrandi savo amatą, tampi „extra“ (aut. pastaba – ypatingas, aukščiausia rūšis). Kiekvieno žmogaus kilmė ir savybės mus daro išskirtiniais. Stengiamės žmones įgalinti, suteikti jiems energijos ir priminti, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir gražus.
Mes taip pat užaugome unikalioje aplinkoje – buvome juodaodės merginos slaviškajame pasaulyje, tad turėjome savų sunkumų. Kiekvienoje šalyje žmonės turi savo istorijas, iš kurių galima pasisemti įkvėpimo. Ne iš neigiamos, o iš teigiamos pusės.
Prieš kelias dienas koncertavote „Forbes Under 30 Summit“. Repavote ukrainiečių kalba. Ar yra manančių, jog repuoti ukrainietiškai – neįmanoma? Kaip sugalvojote repuoti savo kalba? Ukrainoje tai – nauja ar įprasta ?
Tai – visiškai nauja. Pradėkime nuo to, kad hiphopas mūsų šalyje apskritai nėra populiarus. Ukraina – slaviška šalis, tad čia, kaip ir Rusijoje ar Baltarusijoje, žmonės daugiau klausosi baladžių. Visgi reikia pripažinti, kad hiphopas sulaukia vis daugiau susidomėjimo. Repuoti ukrainietiškai – vis dar neįprasta, netgi yra sakančių, jog tai neįmanoma. Vis dėlto, mes nusprendėme priimti šį iššūkį. Mėgstame savo kalbą, o kuriant muziką — ją tyrinėjame. Dabar kuriame daugiau dainų ukrainiečių kalba – labai svarbu palaikyti kultūrą, ypač tokiu sudėtingu metu.
Dainuojate tarptautiniuose koncertuose. Ar ukrainiečių kalba, kaip barjeras, netrukdo suprasti jūsų kūrybos?
Visų pirma, muzika yra universali kalba. Juk kartais mums patinka dainos, net jei kalbos ir nesuprantame. Vertiname muzikos grožį ir to užtenka. Kurti muziką ukrainiečių kalba nėra lengva. Nors ne visi ją supranta, tai yra puiki galimybė išgirsti šios kalbos grožį. Kalba yra tarsi naujas skonis, o ragauti – nuostabu. Kad žinutė būtų lengviau „virškinama“ ir pasaulis suprastų, ką svarbaus turime pasakyti, dainas rašėme ir anglų kalba. Taip pat esame parašiusios keletą dainų ukrainietiškai. Karo metu išleidome dainą pavadinimu U CRY NOW, kurioje susipina anglų ir ukrainiečių kalbos.
Kalbant apie situaciją Ukrainoje, ar, jūsų nuomone, kultūra, šiuo atveju – muzika, yra tinkama priemonė kovoti šiame kare?
Taip, žinoma. Kultūriškai muzika yra įrankis skleisti ir kalbėti tiesą. Skleidžiame informaciją ir savo socialiniuose tinkluose Instagram ir Facebook. Tikime, kad kiekvienas amatas ir verslas gali būti panaudojamas kurti taikai tarp tautų.
Kaip veikia jūsų grupė? Ar dainas ir muziką kuriate pačios?
Iš pradžių dainas rašydavau aš (Betty). Dabar Sonia taip pat prisideda prie kūrybos ir rašymo proceso. Mes pačios esame prodiuserės. Žinome, ko norime. Dirbame kartu su aranžuotojais, bet dažniausiai pačios vedame kūrybinį procesą. Siona yra profesionali pianistė, o Miriam – profesionali smuikininkė. Mes visos susitelkiame bendram tikslui.
Koks jūsų, kaip grupės, tikslas?
Mūsų žanras yra hiphopas ir R&B. O hiphopas visada buvo prasmingas, garsėjo drąsiais pareiškimais. Tad mes taip pat nuo to nenutolstame. Pavyzdžiui, dainoje BLCK SQR, atskleidžiame tiesą apie ukrainiečių menininką Kazimirą Malevičių (Kazimir Malevich), kuris, anot Rusijos propagandos, yra Rusijos menininkas. Iš tiesų, jis yra lenkų-ukrainiečių kilmės kūrėjas, gimęs Kijyve. Taip pat dainuojame apie tai, kad gyvename labai keistame pasaulyje. Turime daug pinigų koronavirusui, karui, branduolinei energijai, bomboms, tačiau ar užtektų pinigų tiems, kurie miršta iš bado? Kaip Afrikoje, Azijoje ir daugelyje kitų vietų. Yra daugybė temų, kuriomis norime kalbėti. Viena jų – politika. Esame optimistės, tačiau taip pat siekiame tiesos ir prasmės, kuri padėtų mūsų visuomenei ir žemei tapti geresnėms.
Yra sakančių, kad nereikėtų maišyti politikos ir kultūros ar politikos ir sporto. Jūs esate puikus pavyzdys, kad tai daryti būtina. Ar lengva/sunku pasiekti šį tikslą? Ar muzika šiame kontekste gali būti priimama rimtai?
Žinoma. Karo metu muzikantai kariams dainuoja, pakelia jų dvasią. Muzika daro didelę įtaką kiekvienam. Ji gali keisti mūsų nuotaiką: liūdinti arba džiuginti. Muzika yra svarbus įrankis, veikiantis emocijas. Tiesa, kartais žmonės nori tiesiog pasilinksminti: klausytis muzikos ir šokti negalvodami apie rimtus dalykus. Tai yra gerai, tačiau neturėtume pamiršti, kad muzika gali įkvėpti teigiamiems pokyčiams ir priversti susimąstyti apie išties svarbias temas. Atrodo, kad šiuo metu muzika vis rečiau kalba apie prasmingus dalykus. Norėtume, jog tai pasikeistų, todėl pradedame nuo savęs. Yra žmonių, kuriančių prasmingą muziką, pavyzdžiui, Kendrick Lamar ar Tyler The Creator, bet tokių atlikėjų – nedaug. Esame šio muzikos pasaulio mažumos dalis, kuri stengiasi dalintis tiesa ir paskatinti žmones susimąstyti. Be jokios abejonės, mes taip pat galime ir mokame linksmintis – ne visuomet esame rimtos. Kuriame balansą.
Į Kauno „Vasaros sceną“ koncertuoti atvykstate Ukrainos dieną. Kaip ją švenčiate savo šalyje? Gal galite pasidalinti kultūros įdomybėmis, tradicijomis?
Visų pirma, tai mūsų maistas, tokie patiekalai kaip barščiai, palianica (ukrainietiška duona). Pavyzdžiui, kai su kuo nors susitinkame pirmą kartą, vaišiname duona – palianica – ir druska. Taip priimame savo svečius. Dar yra lašiniai, kurių mes, žydės, nevalgome, nes tai kiaulienos patiekalas, bet ukrainiečiai juos tikrai mėgsta. Be abejo, dainuojame ukrainietiškas dainas. Išmokysime jas dainuoti ir jus. Dėvime tradicinius Ukrainos drabužius – Vyshyvanka. Dar rankomis piname vainikus – karūnas – iš įvairių laukinių gėlių kaip pienės ar rugiagėlės, kurių spalva vaizduoja Ukrainos vėliavą.
Kokius linkėjimus perduotumėte Kaunui?
Esame be galo dėkingos už paramą. Tai daug reiškia. Žinote, tai tarsi brolystė ar seserystė. Visų pirma, mes visi esame žmonės. Visi esame šio pasaulio vaikai. Ačiū, kad kovojate už tiesą ir meilę. Tai yra labai svarbu, džiugina. Nekantraujame susitikti su jumis!
Slava Ukraini!
Gerojam Slava!
„Vasaros scena“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Pagrindinis projekto partneris – „Švyturys nealkoholinis“. Projekto draugai – Ukrainos institutas.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Festivalio „Audra“ kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for...“ režisieriai: absoliučiai visas menas yra politiškas
Dar visai neseniai protestas Lietuvoje nebuvo įprasta reakcijos forma. Tačiau paskutiniaisiais metais šis socialinis reiškinys mūsų visuomenėje sutinkamas vis dažniau – mitingais, piketais, susibūrimais visuomenės grupės ar pavieniai asmenys stengiasi būti išgirsti, perduoti vienokias ar kitokias idėjas bei daryti įtaką sprendimams.„Kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa“, – prisipažįsta festivalio „Audra“ metu vyksiančių kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for...“ viena iš kūrėjų, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, kuri kartu su kolega aktoriumi Gediminu Rimeika ir kitais scenos menininkais bei tyrinėtojais birželio 27 – liepos 2 dienomis gilinsis į protestą, jaunų žmonių problemas kasdienybėje bei taps tarpininkais tarp idėjos, miesto ir jauno žmogaus.
Į festivalį „Audra“ ateinate su projektu – kūrybinėmis dirbtuvėmis „We stand for...“, kurių metu paliesite labai įdomų ir paskutiniais metais itin aktualų socialinį reiškinį – protestą. Kodėl tyrinėjimui buvo pasirinkta tokia reakcijos forma ir ką jums, kaip kūrėjams, svarbu ja perduoti?
Uršulė Bartoševičiūtė: Susirinkimų laisvė, kaip pamatinė demokratinė laisvė, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, ir kituose dokumentuose. Ji privalo būti nuolat permąstoma, kontekstualizuojama ir apie tai ypač svarbu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Visi anksčiau minėti dokumentai šią teisę įvardija kaip vieną centrinių įrankių demokratijos užtikrinime. Tai yra pilietinius, socialinius procesus ypač stipriai ir staigiai akseleruojantis veiksmas. Aš į šį procesą su jaunais žmonėmis įeinu „lygiomis“ – man tai taip pat tyrinėjimų objektas, nemanau, kad dirbtuvėse egzistuos mokytojo – mokinio dinamika. Yra jaunosios kartos problemų ir procesų, kurių aš nebesuprantu, neužčiuopiu ir noriu išgirsti šias problemas iš pirmų lūpų – suprasti už ką ir prieš ką pasiruošę pasisakyti paaugliai ir jauni suaugę. Kaip savo idėjas reprezentuoti pasitelkiant menines formas, kaip pasinaudoti miestu kaip scena, kaip išsigryninti, už ką ir prieš ką yra stovima, kaip žinoti savo teises, laisves ir pareigas, išlieka svarbiausiais projekto klausimais.
Dar visai neseniai protestas Lietuvoje buvo labiau išimtis nei taisyklė. Turbūt sudėtinga kalbėti ir apie mūsų mitingo kultūrą. Kaip manote, kodėl šis pareiškimų įrankis mūsų šalyje atsirado tik dabar? Kaip įsivaizduojate jo tolimesnę raidą?
U.B.: Esame įpratę taip save pozicionuoti – esą esame labai rami, tyli, viešų pareiškimų vengianti visuomenė. Tačiau istoriškai turime ne vieną precedentą, kai susibūrimai, tam tikras visuomeninis spaudimas, keitė politinį tvarkaraštį. Ir Romo Kalantos aktas, ir dainuojanti revoliucija, ir Sausio 13-osios įvykiai – visa tai aktyvios pilietinės visuomenės aktai. Nepailstantys aktyvistai užtikrino susibūrimo laisves ir pirmosiose „Vilniaus Pride“, o praeitąmet – ir „Kaunas Pride“.
Išties, paskutiniu metu visuomenė dažniau susirenka kalbėti apie socialinius probleminius taškus, tokius kaip partnerystės įstatymas, pandemijos valdymo politika, Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimai ir panašiai.
Šių procesų suaktyvėjimą, visų pirma, siečiau su pandemija ir abejonėmis dėl jos valdymo politikos. Žmonės pavargo, buvo izoliuoti, ilgėjosi bendruomenės jausmo, per dvejus metus pasijuto nutolę nuo įtakos sprendimams, jautėsi negirdimi, neišklausyti, nutildyti, pažeminti. Tai – sudėtingi, pavojingi jausmai. Tačiau pirmieji protestai pasirodė sėkmingi, susilaukė didžiulio susidomėjimo, taigi šie procesai įgavo pagreitį. Ir visgi – kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa.
Gediminas Rimeika: Man atrodo, tai yra būtinas įvykis, kurio metu turime galimybę taikiai išgirsti bendruomenių balsą.
Kaip ir kiek menas, kultūra gali veikti mitingų bei protestų kultūrą?
G.R.: Neturiu kito apibrėžimo kaip tik „daug“.
U.B.: Manau, kad tai susisiekiantys indai. Bendruomenės pasitelkia meninius, performatyvius veiksmus norėdamos būti išgirstos. Jie piešia transparantus, dainuoja, šoka, atlieka tam tikrus veiksmus apibrėžtoje erdvėje ir laike, veda tam tikrus performatyvius socialinius ritualus. Mano nuomone, tai bene gryniausia meno rūšis. Ji turi ir spektakliui / performansui būdingus komponentus – atliekantįjį, žiūrintįjį, apibrėžtą laiką ir erdvę, idėją, ideologiją. Labai įdomu dekonstruoti mitingo, protesto veikimo principus. Galime kvestionuoti tokius populiarus menininkus ar menininkų grupes kaip Christoph Schlingensief, „Center for Political Beauty“, Vienos Akcionistus, Ai Weiwei, „Guerilla Girls“ – būtent šie kūrėjai yra menininkai: aktyvizmas, politinis angažuotumas yra arba neatsiejama jų kūrybos dalis, arba centrinė kūrybos tema.
Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas. Man atrodo, kad viską geriausiai apibendrina mintis, kad absoliučiai visas menas yra politiškas.
Būsimų kūrybinių dirbtuvių dalyviai – 10-12 klasių moksleiviai. Regis, jau nebe tie labiausiai maištaujantys paaugliai, tačiau vis labiau į suaugusiųjų gyvenimą žengiantys, aktyvūs, smalsūs žmonės. Kuo dar išsiskiria ši amžiaus grupė?
G.R.: Manau, kad tai svarbi amžiaus grupė, kurią visuomenė dažniau verčia klausyti negu išsakyti, kalbėti, formuoti savo nuomonę.
U.B.: Smagiai sutapo, kad Seime priimtas įstatymas, pajauninantis minimalų Seimo narių amžių. Taigi šie žmonės – jau be penkių minučių potencialūs Seimo nariai. Man atrodo, kad mes dažnai nuvertiname gimnazijos amžiaus žmonių sąmoningumą dalyvaujant politiniuose ir bendruomeniniuose procesuose, mokyklose skatindami juos mąstyti ir veikti konservatyviai, tradicionalistiškai, kanoniškai. Mąstymo procesai kinta iš esmės – išjudame iš binarinių suvokimo ribų, tačiau mokinius vis dar verčiame rašyti keisčiausius rašinėlius, neįtraukiant jiems svarbių temų, tokių kaip tapatybė, identitetas, politiškumas ir panašiai. Kalbame apie abstrakčias, dažnai krikščioniškas vertybes. Taip, jos svarbios, tačiau progresas slypi iš esmės permąstytuose galios santykiuose ir mechanizmuose.
Šiandien protestai vyksta ne tik gatvėse – socialinėje erdvėje labai lengva ne tik išreikšti vienokią ar kitokią nuomonę, dalintis įvairaus pobūdžio naujienomis, skleisti norimą informaciją, rasti bendraminčių, bet ir būti pelnytai ar visiškai nekaltai nucancelintam. Kaip manote, ar gyvi protestai vis dar išlieka paveikesne, daugiau dėmesio iš reikiamų žmonių ar institucijų sulaukiančia forma?
G.R.: Taip, išlieka.
U.B.: Gyvas protestas, kaip minėjau anksčiau, ypač svarbus dėl savo galimybių performatyvumui. Čia galėtume palyginti meno stebėjimą online ir gyvai: abu variantai yra įmanomi, tačiau fizinis dalyvavimas vienoje vietoje vienu metu kartu su savo bendruomene turi visai kitokią įtaką ir paveikumą.
Nuomonės raiškos internete nelaikyčiau tapačia protestui. Tai daugiau aktyvizmas, nuomonių pliuralizmas, diskusija. Tačiau su nekantrumu laukčiau įdomių skaitmeninių protesto akcijų, kai perbraižomos skaitmenos – analogo ribos.
Svarbu ir ką laikysime protestu – juk egzistuoja ir hakeriai, pavyzdžiui, „Anonymous“ grupė. Ar tai aktyvizmas, mitingas, protestas? Nežinau – reikės išsiaiškinti su jaunais žmonėmis.
Kaip manote, kiek menininkas, kūrėjas arba tiesiog jaunas žmogus turi laisvės išsakyti savo nuomonę? Ar normalu, kad atšaukimo kultūra gali būti protesto pasekme?
U.B.: Verčių (ang. value) ir nuomonių pliuralizmas yra sudėtingas, permąstymo reikalaujantis procesas, o ne demokratijos status quo. Pliuralizmo kaip tokio įvertinimas ir persvarstymas ir vyksta pilietiškai angažuotoje visuomenėje. Aš, kaip jauna menininkė, jaučiu laisvę išsakyti savo nuomonę, tiesa pasakius, nesu iš kolegų girdėjusi apie bet kokį susidorojimą ar cenzūrą kultūrinėse įstaigose dėl jų politinių pasisakymų. Šiose įstaigose egzistuoja kitos problemos. O dėl atšaukimo kultūros – į galvą neateina pavyzdys, kad protestuojantis žmogus būtų cancelintas. Jie gali būti atšaukiami dėl veiksmų ar pasisakymų, bet ne dėl pačio protesto akto: čia svarbus turinys, o ne forma.
G.R.: Menininkas ir jaunas žmogus yra skirtingi dalykai. Mes visi turime laisvę išsakyti savo nuomonę, nes gyvename demokratinėje valstybėje. Reikia džiaugtis tokia privilegija.
O koks vaidmuo protestų kultūroje tenka miestui?
G.R.: Miestas yra erdvė, aplinka, namai.
U.B.: Vienas iš dviejų centrinių – mūsų projekto rėmuose – asmuo, kuris yra bendruomenės narys, susiduria būtent su miestu. Kiekvienas miestas turi savo ritmą, kultūrą, greitį, problemas. Tai jau susiję ir su platesniais diskursais, tokiais kaip erdvės / miesto architektūros filosofija ir politika, viešųjų erdvių naudojimo kultūra, kuri gali daug pasakyti apie politinę miesto kryptį, klasinį miesto iš(si)skirstymą ir t.t.
Nors dirbtuvėse aprėpsime ir globalesnes problemas, manau, kad gyvenamoji erdvė yra labai svarbi.
„Meno ir mokslo laboratorijos“ – MMLAB – veiklose nuolat skatinami eksperimentai: naujų temų, formų paieškos, labai svarbi jaunų kūrėjų paieška ir įtraukimas, kurio metu, turbūt galima sakyti, įvyksta tam tikri mainai tarp profesionalo ir savo kelią pradedančio arba dar tik jo ieškančio žmogaus. Kas svarbiausia tokioje bendrystėje ir bendradarbystėje? Kokias patirtis išsineš „We stand for...“ dalyviai?
U.B.: Man šiame projekte svarbus kolektyvinis tyrimas kaip kūrybos strategija. Įdomu, kad ateiname su labai konkrečia forma – protestu – tačiau neprimetame jokio turinio. Tiek tarp mentorių, tiek su dalyviais nesame iš anksto nusprendę, už ką ar prieš ką stovime, težinome formą. Neabejoju, kad netgi mudu su Gediminu, nors sutardami dėl kai kurių problemų, dėl kitų turbūt diskutuosime. Man įdomu, kaip susidurs skirtingi politiniai žiūros taškai ir kokią sinergiją jie sukurs.
Su visais projekto mentoriais užsiimame labai skirtinga kūrybine praktika temine prasme – mūsų nejungia, pavyzdžiui, tai, kad esame visi vienodai socialiai ar politiškai angažuoti, nesame iš vieno miesto ar vieno teatro. Tokiame bendradarbiavime esminis dėmuo yra nuolatinis jėgos pa(si)skirstymo tam tikroje grupėje kvestionavimas.
G.R.: Šį klausimą sunku atsakyti, nes tai bus aišku kūrybinio proceso metu, kuris yra be galo svarbi šio projekto dalis.
Festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių dirbtuvių galutinis rezultatas – teatrinės ekskursijos po Kauno miesto centrą. Kaip protestą jose pamatys atėjęs žiūrovas?
U.B.: Į šį klausimą atsakymą turėsime tik paskutinę dirbtuvių dieną. Protesto, mitingo ar kitokio performatyvaus veiksmo režisūra ir turinys bus mūsų – dirbtuvių mentorių, vadovų – ir dalyvių bendras produktas: neprimetame jokios politinės ar socialinės agendos, tvarkaraščio. Kartu sukursime tam tikrą akciją. Visgi šio projekto esmė slypi procese – kelionėje iki mitingo: kaip formuosime grupes, kaip dalysimės užduotimis, kaip rasime mus jungiančius taškus, kuriuos norime palaikyti ar kuriems priešinamės.
G.R.: Pranešime laiką ir vietą, kur protestas-spektaklis prasidės ir pasibaigs. Lengviausiai tokia informacija sklinda socialinių medijų pagalba.
Registruotis į nemokamas kūrybines teatro dirbtuves galima čia. Vietų skaičius – ribotas.
Šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.
Interviu paruošė Daiva Juonytė
Žymaus lietuviško NFT autorius E. Mališauskas: „Technologija, neturinti sienų“
Kaune netrukus prasidės šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“, žadantis Kultūros sostinei padovanoti gaivališkos ir jaunatviškos kultūros pliūpsnį. Birželio 29 d. prasidėsiančio penkių dienų festivalio programoje – įspūdingi elektroninės muzikos koncertai, pasirodymai, meninės akcijos ir iniciatyvos. Renginių eilėje išsirikiavęs ir pirmasis fizinis NFT hakatonas Lietuvoje, pasiruošęs žadinti žmonių susidomėjimą šiuolaikinėmis technologijomis. „NFThon Kaunas“ metu, 30 atrinktų dalyvių kurs NFT meno kūrinius, o kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę susipažinti su gausybe kūrėjų ir NFT entuziastų specialioje ryšių užmezgimo zonoje, kurią įkurs hakatono partneriai „Evolution“. Artėjant festivaliui, apie populiarėjantį skaitmeninį meną pasakoja pirmojo lietuviško NFT autorius, dizaineris Erikas Mališauskas.
Erikai, pradėkime nuo to, kad esate dizaineris. Kaip ir kodėl pasirinkote šį kelią?
Iš tikrųjų, šiuo keliu pradėjau eiti labai anksti – užsiimti su dizainu susijusiomis veiklomis pradėjau būdamas 13-14 metų, kuomet pirmą kartą susipažinau su „Photoshop“ programa. Tai mane labai sudomino, patraukė, kone kiekvieną dieną rinkdavausi ne kompiuterinius žaidimus, o bandymus kurti minėta programa. Dar būdamas 16 metų žinojau, kad gyvenimą noriu sieti su šia sritimi, o tuomet pradėjau gauti ir pirmuosius užsakymus.
Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su NFT technologija?
Pirmosios patirtys su NFT prasidėjo tarp 2018-2019 m., tuo metu, kai technologija pradėjo po truputį tobulėti ir blockchain ekosistemoje užimti svarbią dalį. Kilo bendras žmonių susidomėjimas, tad pradėjau sekti naujienas. Mane itin sudomino tai, kad net NBA sukūrė savo NFT – supratau, kad tai nebe nišinė, bet daug atviresnė technologija, pritaikoma ir masėms. Pradėjau gilintis, o tuomet atsirado pirmosios mintys ir pačiam sukurti NFT.
Ar galite trumpai papasakoti apie NFT? Kokių sričių sinergija tai pavadintumėt?
NFT – labai įdomus dalykas. Kiekvieną failą NFT technologijos pagalba galima paversti unikaliu nedalomu vienetu.
Paprastas pavyzdys: jei turiu nuotrauką savo kompiuteryje – ją lengva nukopijuoti ar nusiųsti draugui. Tuomet mes abu turėsime tą pačią fotografiją ir niekada negalėsiu įrodyti ar pasakyti, kad ji priklauso būtent man. NFT technologija kiekvienam failui suteikia papildomą nuosavybės bei autorystės sluoksnį, tad nesunku pasakyti, kam jis priklauso.
NFT technologija pasaulyje išgyvena pakilimą, gauna vis daugiau dėmesio. Lietuvoje taip pat pasirodo pirmosios NFT parodos, renginiai. Netrukus vyks ir „NFThon Kaunas“ hakatonas. Kaip Jums atrodo, ar NFT jau atrado savo vietą mūsų šalyje?
NFT technologija įdomi tuo, kad ji neturi sienų. Galbūt todėl yra sunku vertinti ir lyginti Lietuvą ar Lietuvos kūrėjus ir kitų šalių situaciją. Iš tiesų, niekada nežinome – galbūt jau yra lietuvių, už dideles sumas pardavinėjančių NFT. Juk šioje rinkoje neveikiama vardo ir pavardės pagrindu, kartais neaišku, kas NFT kūrinio autorius ar kas jį įsigijo.
Kalbant apie Lietuvą, man atrodo, kad vykstantys renginiai dar pakankamai vangūs, NFT tema dar nėra pasiekusi didelio masiškumo. Jei paklaustumėte praeivių apie NFT – vargu, ar jie galėtų daug papasakoti. Esame ankstyvoje šios technologijos fazėje. Visgi turime lietuvių kūrėjų, kurie šiandien, ko gero, yra labiau pripažįstami užsienyje nei mūsų šalyje.
Svarbu paminėti tai, kad bet kokį kūrinį galima parduoti kaip NFT. Tai – technologinis dalykas, kuris padeda menininkams skaitmenizuoti ir monetizuoti savo kūrybą. Labai tikiuosi, kad ir mūsų šalies „tradiciniai“ menininkai atras šią technologiją ir galės ją panaudoti tiek savo, tiek kūrybos gerbėjų naudai. Užsienyje jau galima matyti tokias tendencijas. Pavyzdžiui, vienas turtingiausių menininkų pasaulyje – Damien Hirst – nors kuria fizinį meną, neseniai išleido savo NFT kolekciją. Manau, kad greitu metu šiuo keliu paseks ir Lietuvos kūrėjai.
2022 m. Kaunas yra Europos kultūros sostinė, tad neišvengiamai norisi kalbėti apie tai, kaip NFT praturtina kultūros sektorių, ką naujo atneša ar suteikia šiai sferai?
Atsakydamas į šį klausimą, norėčiau paminėti NFT royalties – kuriant NFT, galima nustatyti norimą pardavimo kainos procentą, kurį kūrėjas gauna kiekvieną kartą, kai NFT kūrinys parduodamas rinkoje. Man regis, tai labai geras postūmis jauniems menininkams. Dažnai jie parduoda savo pirmuosius darbus už mažas sumas, išdalina draugams ir muziejams. Visgi menininkui išgarsėjus jų jaunystės darbai neretai būna labiausiai vertinami ir parduodami už dideles sumas, nors menininkas iš to jokios vertės nebegauna. NFT royalties leidžia užtikrinti, kad darbai, keliaudami iš rankų į rankas, bus monetizuojami.
Kai kurie žmonės mano, kad NFT technologijos atitrauks mus nuo tradicinio meno, įprastos kūrybos.
Iš tiesų, tokių pasisakymų apie NFT nesu girdėjęs. Visgi galime sulyginti – kai atsirado internetas, žmonės taip pat kalbėjo, kad viskas pasikeis, kad nebeišeisime į lauką, tačiau tai atnešė patogumą. Galiausiai, jei žmonės nenori – technologija gali ir nesinaudoti. Fizinio meno tai tikrai nesunaikins – lygiai taip pat skaitmeninės knygos nesunaikino popierinių, o muzikos platformos nesunaikino muzikos įrašų.
2021 m. pavasarį pasirodė daug diskusijų viešoje erdvėje sukėlęs Jūsų NFT technologijos pagrindu sukurtas meno kūrinys ,,Neapykantos debesis“. Kokios buvo pirmosios šio kūrinio idėjos užuomazgos?
Pirmosios mintys kilo ne tiek apie patį kūrinį, kiek apie norą sukurti NFT. Pradėjau stipriai domėtis šia technologija ir pasigedau lietuviško turinio, tad pasiryžau išleisti pirmąjį lietuvišką NFT. Man buvo svarbūs keli kriterijai: kad kūrinys turėtų gilesnę mintį, o pavykus kūrinį parduoti, gautą sumą norėjau paaukoti. Būtent tuo laikotarpiu visuomenėje vyko LGBT tematiką ir teises liečiančios diskusijos, tad darbe panaudojau neapykantos žinutes, siųstas šios bendruomenės žmonėms. Gautą sumą taip pat paaukojau LGBT organizacijoms. Tai reiškė, jog kiekvienas rašęs neapykantos žinutę, padėjo sukurti šį kūrinį ir jį pardavus tiesiogiai prisidėjo prie LGBT gerovės.
Tikiu, kad kaip ir visi debesys, šis neapykantos debesis anksčiau ir vėliau išsisklaidys ir su šiandien egzistuojančiomis problemomis ateityje nebesusidursime.
Ar po ,,Neapykantos debesies“ sukūrėte kitų NFT darbų, o gal kūrybiniai procesai vyksta šiuo metu arba yra numatyti ateityje?
Konkrečių idėjų dar nėra, bet norėčiau pratęsti darbus su NFT. Prieš 3 mėnesius sukūriau antrąjį NFT – rodantį paramą Ukrainai. Aukojant kriptovaliutas, gaunamas NFT ženkliukas, kuris tampa įrodymu, kad šiuo sunkiu laikotarpiu žmogus prisidėjo prie aukos nuo karo kenčiančiai šaliai.
Galbūt turite NFT kūrėjų pavyzdžių, kurie domina ar įkvepia?
Konkrečiai NFT kūrėjų neseku, tačiau man patinka menininkas Damien Hirst, kuris kuria fizinius darbus, tačiau neseniai išleido ir savo NFT kolekciją. Dar keletas man įdomių kolekcijų – vienos iš pirmųjų ir labiausiai vertinamų „CryptoPunks“, „BoredApe“ – įdomu stebėti, kaip žmonės vertina visą NFT ekosistemą, lygindamas kolekcijas gali stebėti jų reakcijas, susidomėjimą. Dar išskirčiau Meta visatų žemes – jos taip pardavinėjamos NFT principu – „Decentraland“, „Sandbox“, „Otherside“.
„Audros“ festivalio metu vyksiančiame „NFThon Kaunas“ hakatone menininkai darbus kurs tyrinėdami tvarumą bei jo (ne)galimybę šiuolaikiniame pasaulyje. NFT ir tvarumas – kokios mintys kyla žvelgiant į šiuos žodžius?
Pirma mintis, kuri šauna į galvą – daug tvariau sukurti skaitmeninį meno kūrinį ir jį eksponuoti, nei kurti fizinį meną. Dažnu atveju, tai labai skirtingi dalykai, tačiau paprastai lyginant, kuriant fizinį darbą, pavyzdžiui, tapybos darbą, reikia pasiruošti dideles drobes, sunaudojama daug dažų, o dažnai kūrinys nepavyksta iš pirmo karto. Daug lengvesnis ir pats NFT kūrinio eksponavimas – nereikia įdėti tiek daug darbo, organizuoti parodų ar pasirašinėti sutarčių – technologija leidžia padidinti prieinamumą, daug daugiau žmonių visame pasaulyje gali pasigrožėti sukurtu darbu. Nusipirkti menininko kūrinį taip pat daug paprasčiau.
Artėjančio „NFThon Kaunas“ hakatono proga, ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie domisi NFT, galbūt svarsto apie galimybę šia technologija pasinaudoti?
Visų pirma, nenustoti domėtis. O toliau – viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus plano – ką ketina daryti. Linkėčiau nesivaikyti madų, o galvoti apie tai, kad tikslas turėtų būti aukštesnis nei tik sukurti ir parduoti NFT. Jei žmogus linkęs į meną – linkiu jam atrasti NFT teikiamą naudą savo kūrybos sferose. NFT gali pasitarnauti visiems – tiek fotografams, tiek videomenininkams ar dailininkams.
Birželio 29 – liepos 3 dienomis vyksiantį šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis organizuoja naktinis klubas „Lizdas“ ir jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“. Festivalio programą rasite https://www.audrafestival.lt/. Daugiau informacijos apie „NFThon Kaunas“ hakatoną ir registraciją rasite čia.
„Santakos“ šou kostiumų dizaineris Egidijus Rainys: „Svarbiausia detalė yra žiūrovas“
Jau šią savaitę Kauną ir Kauno rajoną „ištiks“ šventinis savaitgalis, kurio metu daugiau nei 60 renginių „sutekės“ į įvairias miesto erdves. Vienas svarbiausių renginių – gegužės 21 d. 22 val. vyksiantis šiuolaikinio Kauno mito trilogijos šou „Santaka“.
„Santakos“ renginio metu susilies ne tik dvi didžiausios Lietuvos upės, bet ir įvyks garso, vaizdo ir gamtos sintezė, sukurdama unikalų, daugialypį performansą, kuris šventės dalyviams žada palikti neišdildomą įspūdį.
Renginyje bus galima išgirsti orkestrą, chorus, išvysti akrobatinius pasirodymus, o daugiau nei šimto atlikėjų, pasirodysiančių renginyje, vizualinis įvaizdis yra patikėtas vienam žymiausių Lietuvos dizainerių Egidijui Rainiui, kuris pravėrė paslaptimi alsuojančio, naktimi pasipuošusio šou sceną ir papasakojo, kokias vizijas jam, kaip kūrėjui, atnešė „Santaka“ ir Kaunas.
Egidijau, daugelis jus pažįsta kaip vestuvinių suknelių dizainerį, net gi, pavadinčiau jus neoficialiu šios srities ambasadoriumi Lietuvoje. Dabar kuriate kostiumus „Santakos“ didžiojo renginio artistams. Sakykite, ar šios veiklos – vestuvinių suknelių dizainas ir renginio artistų kostiumų kūrimas – tarpusavyje labai skiriasi?
Vestuvinių suknelių kūrimas yra tik viena iš mano veiklos sričių. Nuo 2002-ųjų dirbu su įvairiais televiziniais projektais. Įgytas įdirbis šiuose projektuose grįžta su kaupu, kadangi „Santakos“ renginys pasižymi masiškumu, dideliu tempu. Mano darbas yra paskirstytas į dvi dalis: viena, ką aš darau savo studijoje, o kita – didžiuliai renginiai, projektai. Tie vadinamieji – shiny floor. Man tai nėra naujiena, tačiau galbūt šis „Santakos“ renginys yra pats masiškiausias visais atžvilgiais.
Jeigu dirbi su vienu žmogumi – tai yra asmeniškas priėjimas prie modelio, o šiuo atveju keliami skirtingi iššūkiai – masiškumas, lokacija. Visą laiką turi galvoti, kad tu to nedarai sau ar kitam vienam konkrečiam žmogui. Tavo idėjos turi patikti šimtams, o gal net tūkstančiams žmonių. Norisi, kad žiūrovas, atėjęs ir pamatęs kostiumus, nustebtų, lauktų – „kas gi bus toliau?” Tai nėra vien tik savų kūrybinių ambicijų įgyvendinimas, visuomet galvoji apie žmogų, kuris žiūrės reginį iš pakankamai toli. Visuomet mintys sukasi apie masiškumą.
Pats „Santakos“ renginys yra apie vandenį, upę ir Kauną, kaip „upių miestą“, galų gale, pats pavadinimas diktuoja apie didžiųjų Lietuvos upių susiliejimą. Sakykite, kiek jūsų kuriamus kostiumus įkvėpė šis motyvas? Ar kūrybinėje vizijoje dominavo vanduo?
Galbūt šis motyvas daugiau atsispindės tekstinėje dalyje, o vizualinė, kostiumų išpildymo dalis, daugiau sujungta su atliekamais kūriniais, jų atlikimo būdu. Prie kostiumų išpildymo buvo pasirinktas kiek kitoks priėjimas – ne tiek iliustratyvus.
Papasakokite apie pačius kostiumus – jų medžiagiškumą, formą, kokią žinią jie transliuoja? Kaip tai siejasi su pačiu programos išpildymu ir idėja?
Norėjome, kad vizualiai būtų patrauklu, ryšku ir atkreiptų dėmesį. Daugelis kostiumų bus labai ryškūs, išdidintos formos, kadangi žiūrovai renginį stebės iš pakankamai didelio atstumo, atlikėjai bus ant vandens, bus sutemę. Bus daug šviesos, įvairių efektų. Labai norėjosi, kad atlikėjai nepranyktų, būtų ryškūs. Kaip ir minėjau, norėjosi, kad jie pažadintų susidomėjimą – o kas bus toliau? Kad nebūtų vienos lygios ir nuspėjamos linijos. Tai yra masiškas renginys – orkestras, du chorai – naudojami blizgūs audiniai. Kadangi choras ir orkestrai – ramesni, nejudantys, tad jiems naudojami blizgūs audiniai, tarsi vanduo naktį. Vedėjas – lyg steampunk stilistikos. Beje, šis stilius atsikartos netiesiogiai kitose pasirodymo vietose.
Ar kostiumai gali būti vadinami tęstine pasirodymo dalimi ir ar jie drauge pasakoja žiūrovui?
Taip, tie kostiumai bus tokie, kurie sukurtų šventės atmosferą, kad nebūtų nuobodu, vienoda.
O kaip vyksta kūrybinis procesas? Ar prie renginio dirba didelė komanda?
Taip, dirbame daug ir intensyviai, gausi komanda – yra siuvėjų, konstruktorių ir net elektrikų! Pasiruošimo etapas apėmė ilgus derinimo darbus ir pokalbius su prodiuseriais, kostiumų eskizų ruošimą. Kitas etapas – įgyvendinimas, prie kurio ir dirba ta gausi komanda.
Kas padiktavo kūrybinę viziją? Minėjote, kad norėjote, jog būtų ryšku, matoma. Suprantu, kad tai ir techninės priežastys, bet turiu omenyje labiau idėjinę pusę.
Visų pirma, mano patirtis su didžiuliais renginiais. Dirbant šioje srityje tu dirbi kiekvieną dieną, tad vienas įgyvendintas darbas įkvepia kitą. Paprastai galvoje verda milijonai minčių – tik reikia jas pritaikyti. Esu dizaineris, ne stilistas, tad ir mados tendencijos daro didelę įtaką. Tos ryškios spalvos, kurias išvysime pasirodymo metu – šiuo metu jos labai madingos.
Antra, įvertinta renginio specifika: koks tai renginys, kokioje aplinkoje jis vyksta, kokie atstumai, koks metų ar net koks paros laikas. Pirmiausia viską vertinu iš pragmatinės pusės, o po to jau kitas dalykas – vizualinis kūrybinimas. Kiekvienas turime savo stilistiką, nuo kurios nepabėgsime, kuria remiantis dirbame – tą savitumą tikrai galima pajusti.
Egidijau, Kaunas šiemet švenčia, metai – neeiliniai. Sakykite, gal kiek banalokas klausimas, bet ką jums pačiam reiškia Kaunas? Ar turite sentimentų šiam miestui?
Aš turiu be galo daug sentimentų, nes tai mano gimtasis miestas. Tai – mano vaikystė ir jaunystė. Tai – pirmieji žingsniai žengti mados kelyje, kuomet nuo 17-os metų pradėjau savo kelionę. Tai – mano šeima. Tiesiog taip jau susiklostė, kad šiuo metu jame negyvenu, tačiau aš be galo myliu šį miestą (šypsosi).
Dėkoju jums už pokalbį.
Visa aktuali „Kaunas 2022“ mito trilogijos savaitgalio „Santaka“ programa skelbiama kaunas2022.eu ir „Kaunas 2022“ mobiliojoje programėlėje.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
Surastas Mitinio Kauno Žvėries dantis atgims didžiausia danties skulptūra Lietuvoje
Senasis Kauno Senamiesčio grindinys, menantis šimtmetį atgal – ne tik autentiška miesto detalė, bet ir vieta, turinti kasdienybės užaugintą istoriją: jis savyje talpina tūkstančius praeivių žingsnių, nugirstų istorijų nuotrupas, o dabar, vykstant rekonkstrukcijai ir kasinėjimams, čia buvo surasti Mitinio Kauno Žvėries danties fragmentai!
Mitinis Kauno Žvėris yra pats seniausias miesto upių ir požemių gyventojas, tad atkurti jo pamestą dantį buvo smagus užsiėmimas, tačiau kartu ir nelengvas darbas. Čia reikėjo daug išmonės, nes Žvėris labai paslaptingas ir tik retam jį pasiseka pamatyti.
Kūrybinės misijos ėmėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto 4D katedros Keramikos specializacijos vadovas, keramikas doc. Remigijus Sederevičius, su kuriuo kalbame apie Mitinio Kauno Žvėries danties (at)kūrimo darbus, kokį Žvėrį įsivaizduoja pats kūrėjas bei kur ir kada bus galima išvysti didžiausią danties skulptūrą Lietuvoje.
Remigijau, kaip gi vyksta to, legendomis apipinto, Kauno Mitinio Žvėries danties atkūrimo darbai? Nuo ko prasidėjo kūrybinis procesas?
Pirmas sąlytis su kūrybiniu procesu ir Žvėrimi įvyko prieš kurį laiką: su Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos auklėtiniais darėme animaciją Žvėries tema. Tada teko sutikti įvairiausių žvėries interpretacijų, formų.
Kalbant apskritai, restauracija – kūrybiškas darbas, turintis iššūkių, kadangi iš rastų, esančių liekanų, artefaktų fragmentų kūrėjas turi ieškoti atitikmenų, įsivaizduoti bendrą vaizdą ir kurti galutinį objektą. Su Kauno Mitinio Žvėries dantimi procesas panašus, tačiau čia kiek daugiau iššūkių, kadangi tai – mitinė būtybė ir surasti atitikmenų realybėje buvo gana sudėtinga. Atspirties taškas buvo kelių milijonų senumo fosilijų, pavyzdžiui, didžiojo jūrų plėšrūno megaladono dantys, kurie atitiko savo trikampe forma, tačiau net ir jie mūsų įsivaizduojamai mitinei būtybei, kuri yra nenusakomo dydžio, buvo per maži. Pagal atkuriamo danties mastelį, mūsiškis Mitinis Žvėris turėtų būti bemaž pusės Laisvės alėjos dydžio (šypsosi)
Kodėl pasirinkta būtent keramika? Kokios medžiagos dar naudojamos danties kūryboje?
Kiekvienas buvęs pas odontologą, turbūt žino, kad protezavimui gali būti pasirinkta metalo ar porceliano keramika, kadangi šios medžiagos labai panašios į natūralų danties emalį. Danties skulptūros pagrindas – iš akmens masės, kaulinio danties medžiagos atitikmuo, o ant viršaus dengiamas kauliniu porcelianu. Pasirinktas nepaprastas porcelianas, o kaulinis. Žiūrėjau, kad išgaučiau emalės sluoksnį ant danties – su visomis dantims būdingomis faktūromis ir įtrūkinėjimais. Tartum pasirinktos visos grynos medžiagos, kaip gamtoje. Nėra jokios sintetikos.
Žinoma, dydį ribojo techninės galimybės, tačiau fantazijai ribų nebuvo – turėjome laisvę kurti ir įsivaizduoti bet ką, ką norėjosi. Žinoma, norėjosi, kad tas objektas būtų atpažįstamas, kad pirminė reakcija būtų – „Oho!“. Siekėme nustebinti danties dydžiu, net ir dinozaurai tokio dydžio dantų neturėjo!
Remigijau, o prie danties „taisymo“ darbų dirbate vienas ar su komanda? Minėjote odontologus – galbūt konsultuojatės su jais?
Su Google, su internetu (juokiasi). Kadangi ten gali surasti plačiausią informaciją – nuo anatominių, paleontologinių straipsnių, vizualinės medžiagos. Galų gale, tikslo, atkartoti dantį anatomiškai – nebuvo, kadangi pats Žvėris leidžia interpretuoti, fantazuoti, tačiau, manau, kad joks dantistas, pamatęs skulptūrą, neras labai daug prie ko „prikibti“ (šypsosi).
Kas duoda didžiausią įkvėpimą?
Kaip ir minėjau, kūrybinės dirbtuvės, kuriose su vaikais analizavome Mitinio Žvėries tapatybę. Prie kūrybos prisiliečia ir visos stichijos – žemė, oras, vanduo, ugnis, galbūt dar pridėčiau ir laiką. Jos įgalina įsivaizduojamą Žvėries formą. Tai ir duoda daugiausiai fantazijos: gali klijuoti sparnus, pelekus, įsivaizduoti kaip roplį ar dar kokį kitą gyvį.
Prieš kurį laiką teko lankytis Danijoje, tad specialiai ėjau žiūrėti jūros dugno iškastų fosilijų liekanų ir susipažinti, kaip tos iškasenos atrodo realybėje. Ten vyko ir įdomi edukacija – vaikai atvyksta iš mokyklos ir jiems yra suteikiama galimybė kasinėti karjeruose, o surastus smulkesnius reliktus pasilikti sau.
Minėjote, kad Mitinį Kauno Žvėrį galima įsivaizduoti visokiomis formomis – ir skraidantį, ir su pelekais – plaukiojantį upės dugnu, ropojantį žeme.. O kaip Jūs pats įsivaizduojate jį? Kas Jums yra Kauno Žvėris?
Įsivaizduoju kaip mielą padarą, ne tokį, kuris neštų grėsmę. Žinote, kaip būna „naminukas“ – namų, tai šis – miesto „naminukas“, kuris ir globoja, ir gali pabarti, kai to reikia. Jis kintantis – vieniems švelnus ir pūkuotas, o kitiems – aštriais kaip Godzilos dantimis (šypsosi).. Apibrėžto vaizdinio neturiu. Tas įvaizdis plaukiojantis, priklausantis nuo situacijų ir nuotaikos.
Tad iš jūsų perspektyvos – tie Žvėries dantys nėra plėšrūno?
Ne. Net ir suvenyrinius dantis, kuriuos darau, ir kuriuos bus galima įsigyti, aš vadinu „pieniniais“ dantukais. Net ir čia kyla klausimas – o gal ir tas milžiniškas dantis yra dar tik pieninis? Čia paliekamas atviras klausimas.
Trumpai papasakokite apie suvenyrinius dantukus.
Tą didijį dantį nuskenavau, tad jį bus galima apžiūrėti ir virtualiai. Na, o sumažintą didžiojo danties repliką spausdinau 3D printeriu – iš kaulinio porceliano. Varijavau dydžiais ir faktūrom. Tartum bus tikri, bet kiekvienas kitoks, tačiau genetinis kodas – iš didžiojo danties (šypsosi).
Kažkaip norėjosi sukurti dizainą, kuris neprimintų bižuterijos, o išlaikytų danties formą, kaulinį audinį – būtų kuo natūralesnis. Jį bus galima pasikabinti ant kaklo.
Europos kultūros sostinė – Kaunas ruošiasi antrajam didžiajam metų renginiui – „Santakai“, kuris fokusuosis į vandens temą, o pagrindiniai renginiai įsikurs prie dviejų upių santakos. Galų gale, visoje metų programoje nemažas dėmesys yra skiriamas vandeniui, upių motyvui . Natūralu, kadangi Kaunas tituluojamas upių miestu. Sakykite, ką jums reiškia vanduo, upė? Turint omeny, kad ir jūsų kūryboje galima rasti „dedikaciją“ vandeniui: porcelianinius paauksuotus „voblerius“.
Vanduo – man saugiausia stichija. Oro, aukščio – bijau. Greitis – nejauku. O vanduo – saugu. Po vandeniu jautiesi saugiai, nardant – lyg kosmose, apsuptas vandens lieki nesvarumo būsenoje, nejauti jokio diskomforto. Aš galvoju – net ir su burlente plaukiojant, atrodo, jautiesi saugesnis, nei, tarkime, ant asfalto. Galų gale žvejyba – atpalaiduoja. Vanduo atveria fantaziją, kadangi turi tą netikėtumo aspektą, kai kyla klausimas – „kas gi slepiasi po tuo vandeniu?“
Vandens tėkmė ramina.
Turbūt tai artima kiekvienam žmogui. Pasąmoninis artumo jausmas nuo gimimo. Bet jei kalbėtume apie priešišką stichiją – ugnį – turiu artumo jausmą ir jai. Juk keramikoje ugnies daug.
Vanduo ir ugnis nesipriešina?
Iš mano perspektyvos, tarpusavyje jos nesipriešina.
Remigijau, šiemet Kaunas puošiasi „Europos kultūros sostinės“ titulu. Ar jaučiate sujudimą, aktyvesnį kultūrinį pulsavimą mieste? Galbūt tai veikia ir jūsų kūrybą?
Gyvybė visur jaučiama. Parodų, renginių, veiklų aktyvumas juntamas visame mieste. Šie metai – labai įtempti. Dar jie neįpusėjo, tačiau jau tiek daug visko įvyko, tikiu, kad visko bus ir ateityje. Galvoju – kaip čia viską suspėti? Norisi įgyvendinti ir savo projektus, ir kitus pažiūrėti. Tikiuosi, kad ir visiems miesto gyventojams tas pastebima.
O kuris renginys Jums paliko didžiausią įspūdį?
Atidarymas. Toji dalis, kai visi išėjo švęsti. Tuomet miestas buvo it gyvas organizmas, gyvybė. Įvyko tarsi miesto ir miestiečių sąjunga.
Šiuo metu aktyviai dirbate prie Kauno Žvėries danties darbų, o kokios perspektyvose tolimesnėje ateityje – ar dar planuojate veiklų „Kaunas 2022“ rėmuose?
Taip. Rugpjūčio mėnesį vyks „Tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas“, o spalio mėnesį rengsime parodą istoriniame Kauno pašto pastate. Ruošiame ir meninį tyrimą apie Kauno porceliano tradicijas, gimusias „Jiesios” porceliano gamykloje bei tuomečiame Kauno dailės institute, kuris bus pristatytas parodoje „Porceliano miestas“.
Dėkoju už pokalbį.
Danties ekspozicinis stendas bus pastatytas netoli Kauno pilies prieigų, Jonavos ir A. Jakšto gatvių sankryžos pėsčiųjų salelėje. Atidarymas kartu su kūrėju Remigijumi Sederevičiumi vyks gegužės 20 d. 18:00 val. Projektas yra „Kaunas 2022“ programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
Nuotr. autorius Andrius Aleksandravičius
Festivalio „Optimismo“ vizualinių sprendimų architektas: „Tokių autentiškų vietų, įdomių savastimi, beveik nelikę“
Birželio 3-5 dienomis vyksiantis elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivalis „Optimismo“ atskleidžia savo lokaciją. Keliolika kompozitorių ir didžėjų iš viso pasaulio į Europos kultūros sostinę – Kauną sukviesiantis renginys vyks istoriniame metalo fabrike Karmelitų kvartale.
Vieta, paperkanti savo daugiasluoksne istorija
„Tokių autentiškų vietų, įdomių savastimi, beveik nelikę – įgyvendinant čia šiuolaikinį renginį mums nereikia naudoti modernios scenografijos, pakanka daug efemeriškesnių sprendimų, ne apkraunančių, o pabrėžiančių vaiskią industrinę erdvę“, – vaikščiodamas po fabriko, kuriame šiandien veikia kartodromas, patalpą komentuoja Eugenijus Sabaliauskas.
Jis – su daugeliu teatro garsenybių dirbęs šviesų režisierius, savo talentą ir patirtį drąsiai išnaudojantis ir elektroninės muzikos renginių žanre. „Sakyčiau, „Optimismo“ projekte spontaniškai, paveiktas renginio idėjos inercijos, tapau vizualinių sprendimų architektu – kartu su Kauno skulptoriumi Andriumi Pukiu tiriame čia esančius istorijos sluoksnius ir interpretuojame juos XXI a. skambesiui.“
XIX a. sparčiai augti ėmęs kvartalas Kauno centre šiandien apsuptas verslo įstaigų, naujų gyvenamųjų pastatų ir daugiasluoksnės istorijos. Čia, netoli geležinkelio, sparčiai kūrėsi įmonės dar caro laikais, o tarpukario Kaune kvartale išdygo tokie ikonininiai modernistiniai kompleksai, kaip „Pienocentras“ ar „Kauno audiniai“.
Istorinis miesto augimas kaip įkvėpimas šiuolaikiniams procesams
Šiandien Kaunakiemio vardą turinti gatvė kadaise vadinosi Malaja Gospitalnaja – šis pavadinimas sufleruoja, kad caro valdžios metu Karmelituose neliko pačių karmelitų – kvartalui pavadinimą suteikė dar XVIII a. čia atsikraustę vienuoliai. XIX a. 4 dešimtmetyje buvusiame vienuolyne įkurta karinė ligoninė, ir jau po keleto dešimčių metų netoli ėmė stiebtis metalo fabrikai. Teigiama, kad lartu su Šančiais, Karmelitai Kauną pavertė vienu svarbiausių metalo apdirbimo centrų Rusijos imperijos vakaruose.
Festivalis „Optimismo“ savo įkvėpimu laiko XX a. pradžios miesto kūrėjų dvasią ir ambicijas – tarpukariu Kaunas išaugo septynis kartus. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė būtent todėl Kauno modernizmą ir vadina optimizmo architektūra – ši frazė pasirodė tinkamiausia ir festivaliui, kuris ir vėl pritemusiais laikais kviečia atrasti šviesą menų samplaikoje.
Visai kaip modernizmo architektūros kūrėjai, pasižymėję politiniu, socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu optimizmu, taip ir šiuolaikinės muzikos kūrėjai drįsta eksperimentuoti su technologijomis ir išsiskiria virtuoziškumu, netradicine kūrinių struktūra bei naujais kūrybiniais metodais. Visgi joks progresas neateina be aukų – ir jos urbanistiniame miesto veide itin regimos. Kadaise medinukus pakeitę, dabar apleisti fabrikai, galų gale virsiantys prabangiais butais – vienas to pavyzdžių.
Šviesos tinklas kaip statybinis elementas
„Mane itin domina architektūrinių idėjų tikslumo santykis su gamtos ir laiko poveikiu metalo fabrikui – tikiu kad korozija gali būti funkcionali, jei kalbame apie estetiką“, – ekskursiją po metalo gamyklą tęsia E. Sabaliauskas. Jis ir A. Pukis vizualiniams elektroninės muzikos festivalio sprendimams panaudos greta veikiančio betono cecho gaminius – ne užsakomus specialiai, o jau egzistuojančius. Anot autorių, betono monumentalumas žvelgiant šiuolaikiškai gali tapti itin lanksčia materija.
Nors buvusio fabriko erdvės suskaidytos laiko, „Optimismo“ į vientisą pojūtį jas ir architektūrą sujungs lauko instaliacijos, autentiškų elementų išryškinimas, artefaktų ir šiuolaikinių konstrukcinių elementų priešpriešos.
Tai – lauke, o viduje vienas po kito besikeičiant elektroninės muzikos atlikėjams laiko pojūtį sekti – ar jį prarasti – padės stiklo blokelių linijos, įrėminančios fabriko pastogę. Šiuos ir kitus elementus paryškinti bus naudojamas vienintelis įrankis – šviesa: „Tiksliau, du šviesos šaltiniai, tampantys būsenos ir erdvės keitimo įrankiais – sutemus, dirbtinio apšvietimo pagalba, ritmiškai atsikartojantys stiklo blokeliai taps erdvės perspektyvą pabrėšiančiais vitražais, o prašvitus vėsi ryto šviesa, sklindanti per laiko paveiktas stiklo plokštumas, renginiui suteiks tyrą ritualinį poveikį.“
„Naujas, tik festivalio metu gimsiančias virtualias erdves maketuosime ir garso ritmo kilpų pagalba bei perregima tinklaine, paprastai brėžiniuose naudojama mastelio suvokimui“, – teigia E. Sabaliauskas.
Atlikėjai – nuo Kenijos iki Olandijos
Į industrinę miesto praeitį atsigręžiantis „Optimismo“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis. Festivalį kuruoja „Digital Tsunami“ ir „Ghia“ kūrybinės komandos. Tarp jau patvirtintų į buvusį metalo fabriką atvyksiančių atlikėjų – Tarp atlikėjų – „Animistic Beliefs“ (Olandija), Corin (Australija/Indonezija), Slikback (Kenija), Osheyack (Kinija), Bambounou (Prancūzija), Nazar (Angola/Belgija) ir daugelis kitų.
Bilietais į festivalį (birželio 3 d., penktadienį, 4 d., šeštadienį ar visas dienas) prekiauja „Paysera“.
Vaiva Grainytė: „Geriau jaučiuosi paradokso stichijoje, nei laimės žinovės kėdėje“
Susitikti su neseniai knygynų lentynas pasiekusio koliažinio romano „Rožės ir bulvės“ autore – rašytoja, dramaturge, poete, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“, Nacionalinės premijos laureate – Vaiva GRAINYTE kvies ne vienas Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas renginys. Gegužės 4 d. 19 val. pasimatymui su autore Kauno valstybiniame lėlių teatre suburs tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“, o birželį kartu su Vaiva Grainyte laimės sąvokų permąstymui ir pajautai sukvies kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“. Laukdami gyvų susitikimų su rašytoja, kalbamės su ja apie naujausios knygos iššūkius, turinio, kontekstų jungimo vingius, netikėtumus ir atradimus, asmenines laimės ir nelaimės pajautas.
Knyga „Rožės ir bulvės“ yra kongreso „CoHappiness. Permąstant laimę“ programos dalis. Šis renginys bus skirtas permąstyti laimę – neretai mokslininkus, menininkus gluminančią temą. Ar Jums buvo didelis iššūkis ir kodėl, jeigu taip, rengti knygą šia tema?
Iš kongreso iniciatorių sulaukusi kvietimo parašyti knygą laimės tema kiek sutrikau. Laimė – ne tik itin plati, paini, daugiaprasmė, bet ir banalybių bei klišių gaubiama tema. Apie ją daug kalbama savipagalbos knygose, kursuose, mokymuose. Tai – bene pagrindinė dvasinių ir pseudoezoterinių praktikų ašis. Neramino klausimas, kaip išvengi dubliavimosi su jau egzistuojančia informacija, nekalbėti žinovės tonu, kaip neparašyti „bakalaurinio“, t. y. sauso tyrimo apie, tarkim, istoriškai besikeičiančias laimės sampratas ar nenuklysti į vien sarkazmo, parodijos arba atvirkščiai – filosofines lankas. Turint mintyje temos mastelį jas, tas lankas, reikėjo apsibrėžti.
Nerimo kėlė ir knygos – t. y. ne straipsnio ar esė – formatas bei nurodytas pusantrų metų terminas. Kadangi leidinys dvikalbis, procesas – rašymo, perrašymo, vertimo ir redagavimo darbai – truko dvejus metus. Turėjau garbės bendradarbiauti su nuostabiai jautriais anglų k. vertėjais – Karla Gruodis bei angliškojo vertimo redaktoriumi Jeremy Hill‘u.
Bejėgiškumas ir dvejonės rungėsi su nerimu, tačiau laimėjo smalsumas ir intriga. Pasikinkiusi šiuos du „žirgus“, dvi varomąsias jėgas, leidausi į intelektualinį nuotykį. Drąsino projekto iniciatorių suteikta visiška kūrybinė laisvė ir žinojimas, jog veikiu ne akademiniame, o grožinės literatūros lauke, kad laimės tyrimo metu įgytas žinias verčiu kūriniu, o ne vadovėliu ar straipsnių rinkiniu.
Kas paskatino rinktis būtent tokią – koliažinio romano – formą?
Koliažinės formos, kaip tokios, iš karto nepasirinkau. Ji gimė ir gryninosi palaipsniui – ieškant tinkamos tonacijos, žanro, nardant tarp įvairių kontekstų, šaltinių, skaitant įvairią literatūrą. Vienu metu stichiškai rašiau ir straipsnius, ir trumpas istorijas – vienaip ar kitaip pagrindinės temos veikiamas miniatiūras. Jau turint tekstų pluoštelį, atsirado aiškesnė kryptis.
Knygos turinys vystėsi pasitelktus tiek poetinę asociacijų logiką, kai jungiami tarpusavy, atrodytų, nesusiję pasažai, tiek racionalų, dramaturginį mąstymą. Knygos forma – sąmoningas straipsnių pynimas su trumpomis istorijomis – tapo konceptualiu sprendimu, leidžiančiu motyvuoti hibridinį „Rožių ir bulvių“ žanrą: publicistinių straipsnių autorystę priskyriau vienam iš knygos veikėjų, tad romanas yra apie rašomą knygą laimės tema ir aplink rašomus tekstus vykstančias, o gal įvykusias, laimės patirčių miniatiūras.
Romaną įvardyti kaip koliažinį pasiūlė leidykla „Baltos lankos“ – šis terminas reiškia skirtingų žanrų bei rašymo registrų derinimą ir turi sąsajų su man artimu dar siurrealistų praktikuotu rašymo metodu.
Ar, Jūsų nuomone, į laimės temą mūsų visuomenėje reikėtų labiau gilintis? Ar tai padėtų atskirti, kur iš tiesų slypi kiekvieno mūsų laimė, o kur – užslėpti siekiai kažką kažkam įrodyti ar įsprausti save į visuotinės laimės klišes?
Nesu tikra, ar tas „labiau“ ar „daugiau“ čia būtinas, turint omenyje ir taip sparčiai klestinčią laimės industriją. Galbūt svarbesnis būtų ne kiekybinis, o kokybinis laimės temos aspektas? „CoHappiness“ kongresas galimai ir siekia sukurti tokią platformą, kurioje susitiktų platesni žvilgsniai ir rakursai.
Rašydama knygą, gilinotės į laimės sąvoką – aprašėte cheminius organizme vykstančius procesus, įvairias skirtingais laikmečiais vyravusias laimės, požiūrį į depresiją teorijas, tyrinėjote kasdienybėje įsitvirtinusį laimės sureikšminimą bei prievolės mechanizmą. Kokie Jums buvo netikėti atradimai? Ar po šios knygos Jūsų pačios požiūris į laimės sąvoką pakito?
Turėjau galimybę įgyti naujų, nors ir fragmentiškų, diletantiškų, žinių iš įvairių disciplinų – zoologijos, frenologijos, ekonomikos, sociologijos, neurologijos ar filosofijos. Atradimai lydėjo nuolatos, ir jie, ko gero, labiausiai susiję su netikėtomis kontekstų jungimo galimybėmis. Pvz., jeigu ne „Rožių ir bulvių“ iššūkis, smegenų nebūčiau susiejusi su brokoliu, brokolio su poete A. Sexton, A. Sexton psichinės sveikatos su XIX a. amerikiečių geležinkelininko patirta galvos smegenų trauma, o šio istorinio liudijimo – su šiuolaikiniu laimės šarlatanizmu.
Mano pačios požiūris į laimės sąvoką tapo kontekstualiai turtingesnis, tačiau painiavos, bandant kalbėti šia plačia tema, nesumažėjo. Tiesa, beveik supratau, kaip apskaičiuojamas šalių laimingumo indeksas.
Viename savo interviu sakėte, kad riba tarp kūrybos, gyvenimo ir darbo yra labai trapi arba jos tiesiog nėra. Jūsų knygoje „Rožės ir bulvės“ ryški pandemijos tema, kuri buvo itin aktuali Jums rašant šį kūrinį – koronavirusas, karantinas tapo svarbiu knygos fonu. Jeigu tekstą vis dar konstruotumėte, ar šių dienų įvykiai karo kontekste kažkokiomis formomis įsilietų į fabulą? Gal galvojote šia tema – kokie atsirastų knygos herojai, kokias jie istorijas pasakotų?
Jūsų minimame interviu, manau, omeny turėta išsitrynusi riba tarp darbo, asmeninio gyvenimo bei laisvalaikio – tai atskira tema. O kas dėl į knygos turinį persikėlusių aktualijų – taip, jos neišvengiamai mus veikia. Pandemija buvo tokia įspūdinga ir siurreali patirtis (beje, koronavirusui turėčiau būti dėkinga už sėslų pusmetį, leidusį susikurti rašymo rutiną), kad sustojusio pasaulio aura neišvengiamai įsiskverbė į knygą. Neabejoju, jog Ukrainoje vykstančio genocido įvykiai taip pat koreguotų knygos turinį. O gal tiesiog paralyžiuotų rašymo veiksmą, priverstų naujai kvestionuoti jo prasmingumą.
Tiesa, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, buvau pakviesta sukurti radijo pasaką vaikams – pasąmonė, veikiama dabartinių įvykių, savaime nuvairavo į šiuo metu vykstančio karo temą. Tai tapo alegoriniu pasakojimu, o gal kiek utopine pasakėčia dabarties tema (kuri, kol pasirodys šis pokalbis, gali pakrypti dar kita linkme).
Savo knygoje rašote, kad „dėl pasaulio patiriamas liūdesys gali veikti kaip kanalizuojanti, galinga, išjudinanti jėga: be akistatos su kančia nebūtų didžiųjų asmenybių – teisuolių, gelbėtojų, šventųjų, aktyvistų, vizionierių, menininkų, išradėjų, gydytojų, bepročių, mąstytojų, keitusių istorijos vagą ar visatos sampratą“. Ar tai galioja ir laimei? Ar tik susidūręs su sunkumais gali suvokti, ką savo gyvenime gali apibrėžti „laimės“ sąvoka?
Laimę tyrinėjantis knygos veikėjas nemažai advokatauja oficialiai mažiau, nei laimė, pageidaujamiems turiniams – kančiai, liūdesiui – jie legalizuojami, parodomi ir tyrinėjami kaip svarbios bei integralios išorinio ir vidinio pasaulio dalys. Ar laimės potyriui būtinos kontrastingos patirtys? Manau, nebūtinai, tačiau, tarkim katastrofos ar ligos akivaizdoje sumažėjusi poreikių ir troškimų amplitudė išgrynina, perkeičia laimės sąvoką, tampa paprasčiau vertinti mažus dalykus.
Jūsų knygos pavadinimą pasufleravo Šv. Faustinos dienoraštyje aprašytas jos patyrimas, kai sunkaus darbo nualinta mistikė Faustina Kowalska, pakėlusi dangtį nuo verdamų bulvių puodo, ten rado rožes. Ne tai, ko tikėjosi, bet tai nereiškia, kad nusivylė. Kaip manote, ar netikėtumo faktorius yra svarbus laimės pajautai? Gal iš tiesų tikėdami rasti laimę vienur, ją netikėtomis formomis aptinkame kitur? Bet ar gebame atsiplėšti nuo pirminio „tikslo“ ir sugebame ją atpažinti?
Šv. Faustinos patyrimas greičiausiai koduoja gilesnes prasmes, nei netikėtumo – staiga aplankytos sėkmės – momentą. Tačiau taip, kaip teigiama „Rožių ir bulvių“ veikėjo rašomose esė, laimė anksčiau sieta su išoriniais veiksniais, tokiais kaip sėkmė, atsitiktinumas, netikėtai nusišypsojusi Fortūna. Bene nuo XVIII a. laimė suvokiama labiau kaip subjektyvus turinys. Abi šios laimės sampratos – objektyvioji ir subjektyvioji – iki šių laikų yra gajos, tarpusavy besimainančios ir taip komplikuojančios pačios laimės sąvoką. Tad, žiūrint iš šalies, grynai „techniškai“, laimingu galima pavadinti ir miške stambią pinigų sumą radusį sulytą grybautoją, ir gyvenimo meilę tame pačiame lėktuve sutikusį, įprastai į eilinę konferenciją keliavusį klerką. Tačiau galbūt tiek romantiniai klerko santykiai, tiek pinigai grybautojui, vėliau atnešė daug skausmo ir nemalonumų. O dar vėliau tais sunkių patirčių serpantinais tariami veikėjai galimai nuvingiavo į laimės teritoriją, kuri taip pat nesidriekė amžinai... Manau, jog „atpažinimas“ yra sąlyginė bei kintanti, laiko ir distancijos veikiama, perspektyva.
Jūsų knygoje rašoma: „Don Chuanas klausia, kas mane daro laimingą“. O kas Jums yra laimė? Kada ją jaučiate? Ir apskirtai, ar Jums pačiai svarbu analizuoti savo laimės pajautas, ką tai duoda?
Verta patikslinti, jog šį klausimą Vikai, vienai iš knygos veikėjų, uždavęs Don Chuanas yra meksikietis iš dating app‘so. Vika galiausiai išsilaisvina iš desperatiškų antrosios pusės paieškų, bandymo įgyvendinti „laimingos šeimos programą“ ir atranda laimę, savo vidinę Atėnę, kitokiame buvime.
Pati asmenines laimės ir nelaimės pajautas analizuoju nuolatos – tai, matyt, yra ir psichinės konstitucijos, ir „profesinės ligos“ pasekmė. Toks proto būvis suteikia įžvalgų, idėjų, kurias vėliau galiu įdarbinti, panaudoti kūryboje. Visgi laimingiausia būnu tada, kai pavyksta tą nuolat besisukantį analizės malūną bent kiek pritildyti. O nesidairymas į kitų gyvenimus taip pat leidžia jaustis harmoningiau.
Ar pritariate, kad laimė yra mūsų apsisprendimas?
Tai – viena iš teorijų, kuriai turbūt pritartų kognityvinės psichologijos šalininkai, tūlas kaučeris, iš sunkumų išsikapstęs žmogus arba viena iš „Rožių ir bulvių“ knygoje cituojamų laimės eksperčių, teigusių, jog laimė tėra įpročio klausimas.
Jeigu pritarčiau vienam – šiam ar kitam – galimam laimės „išgavimo“ būdui ar apibrėžimui, anuliuotųsi visas „Rožėse ir bulvės“ vykstantis tyrimas: klausimų, atsakymų ir naujų klausimų tvistas. Mieliau likčiau ten, kur jaučiuosi geriausiai – paradokso, minėtojo tvisto stichijoje, nei laimės žinovės kėdėje.
Dėkoju už pokalbį ir iki susitikimų „Kauno literatūros savaitėje“ (https://literaturossavaite.lt/) bei kongrese „CoHappiness. Permąstant laimę“ (https://www.vdu.lt/lt/tarptautinis-kongresas-cohappiness-permastant-laime/)
Interviu parengė Indrė Sekevičienė
Kompozitorius Paulius Kilbauskas: kiekvienas miestas gali turėti savo skambesį
Kaip galėtų skambėti miestas, kuriame gyvenate? Į šį nekasdienišką klausimą turbūt galėtų atsakyti tikras „garsų kolekcionierius“, vienas iš legendinės grupės „Empti“ įkūrėjų, filmų, teatro ir medijų kompozitorius Paulius Kilbauskas, į kurio kūrybinių darbų portfolio būtų galima įrašyti dar vieną – garsinio identiteto kūrimą šių metų Europos kultūros sostinei – Kaunui.
Kompozitoriaus kurtas muzikinis takelis skamba „Kaunas 2022“ įvaizdinėse reklamose, renginių anonsuose ir specialiai projektui dedikuotuose filmukuose, tačiau ryšys su Kaunu yra ne tik darbinis, o kaip pats kūrėjas sako – „draugiškas“: Paulius savo vaikystę leido Žaliakalnyje, Kaune sugrojo pirmąjį legendinės grupės „Empti“ koncertą, o dabar turi ir garbingą Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 ambasadoriaus titulą.
Apie tai, kaip skamba miestai, kas įkvepia kūrėją ir kodėl muzika teka kaip vanduo, pasakoja Paulius Kilbauskas.
Pauliau, kuriate muzikinius takelius filmams, žinoma, muziką atlikėjams, grupėms, o dabar įgyvendinote visiškai kitokį projektą – sukūrėte ir Europos kultūros sostinės „Kaunas 2022“ muzikinį takelį. Kas jus įkvėpė? Ir ar šio kūrinio kūrybinis procesas skyrėsi nuo kitų?
Manau, kad kiekvienas projektas turi savo metodiką, tad ir čia ne išimtis, pavyzdžiui, svarbus užsakovo komandos įsitraukimas. Kalbant apie įkvėpimą, man „raktas“ buvo „Kaunas 2022“ logotipas – raidė „K“. Stilizuota raidė sudaryta iš penkių linijų – būtent tai man davė mintį, kad gal vertėtų melodiją kurti iš penkių natų. Manau, kad tai gerai suveikė, paspartino kūrybinį procesą ir taip gimė muzikinis takelis.
https://www.youtube.com/watch?v=WfSDS43MrwM
Tad galima teigti, kad „Kaunas 2022“ vizualinis identitetas įkvėpė garsinį?
Tikrai taip.
Ar tai yra Kauno miesto ar „Kaunas 2022“ muzikinis takelis? O gal tokios distinkcijos brėžti negalime?
Geras klausimas. Kurdamas jį, labiau rėmiausi pačia Europos kultūros sostinės idėja, tačiau, žinoma, galvojau, apie tai kaip ši muzika miesto kontekste skambės ateityje, po projekto ir po šio tūkstančio renginių.
O jei kalbėtume apie miesto garsą: Kaunas tituluojamas upių miestu – čia susibėga dvi didžiosios Lietuvos upės, jums pačiam labai artimas vandens motyvas. Kaip manote, ar vandens tėkmę būtų galima atrasti Kauno garsiniame identitete?
Nežinau. Kaunas – upių miestas... Tad galbūt.
Vandens motyvas stipriai juntamas ir jūsų kūryboje. Jūsų paskutinis albumas vadinasi „Vanduo“, o kažkuriame interviu minėjote, kad savo darbiniams failams duodate su vandeniu susijusius pavadinimus. Kodėl vanduo? Juk atrodo, kad iš gamtoje esančių garsų būtų galima pasirinkti daugybę kitų.
Tiesiog iš pasąmonės išplaukė. Vandens motyvas yra labai platus: jis tave ramina, duoda minčių, gali į tėkmę žiūrėt nesustodamas. Nesu filosofas, bet tas pasąmoninis vandens motyvas atėjo natūraliai.
Dabar populiaru, o gal net gi būtina, kad miestas turėtų savo vizualinį identitetą: tokį turi visi Lietuvos miestai ir net mažesni miesteliai. Kaip galvojate, ar garsinis identitetas miestui būtinas, kaip ir vizualinis?
Aš manau, kad būtinybės nėra, pats miestas geriausiai žino, ko jam reikia – vienam mažiau, kitam – turbūt labiau. Kalbant apie garsą, kaip marketingo elementą: su garsu, skirtingai nei su vaizdu, yra kiek sunkiau, kadangi jį sudėtingiau ištransliuoti miestui, dėl kanalų ribotumo. Čia jau reikėtų nemažai pagalvoti, kaip tai padaryti.
Pauliau, o jeigu kalbėtume apie bet kurį Lietuvos miestą, nebūtinai Kauną, ar jums iškart ateitų mintys, kaip tas miestas galėtų skambėti?
Galima kalbėti apie Vilnių, kadangi, įdomu, bet būtent ties tuo dabar ir dirbame – gal ne visai oficialiai, bet kuriame tarsi Vilniaus muzikinį takelį.
Papasakokite plačiau.
Prieš keletą metų su Vygintu Kisevičiumi pradėjome kurti garso takelį trumpametražiui Eitvydo Doškaus filmui „Čia buvo Vilnius“. Projektas gana ilgai buvo vystomas, jam sekėsi ir nesinorėjo tiesiog jo „paleisti“, bet dar kažkur su juo „nueiti“: galiausiai išvystėme idėją, kurią pristatysime liepos 15-ąją, Valdovų rūmuose. Tai bus gyvas filmo įgarsinimas – miesto garsinio identiteto atskleidimas. Tarsi simfonija, tarsi koncertas, tarsi kinas. Mes dar patys nežinome, į ką finale užaugsim (šypsosi). Bet jau dabar užaugome iki audiovizualinio miesto koliažo „Tarsi Vilnius“.
Miesto identiteto atskleidime bus daug miesto garsų, orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno bei choras „Bel Canto“ – nemaža žmonių ir garsų amplitudė.
Labai įdomu. Viskas jūsų gyvenime sukasi apie garsus. Kas tai – darbas, hobis, laisvalaikis?
Man studija, ir apskritai muzika, yra viskas viename: čia mano pasaulis. Tai ir sportas, ir menas, buvimas su savimi, atsipalaidavimas. Žodžiu, aš toks (juokiasi).
O būna, kad pavargstate nuo garsų? Kai norisi juos apleisti, uždarius studijos duris.
Tuomet renkuosi pasivaikščiojimą miške. Apskritai, įdomu tai, kad namuose aš beveik neklausau muzikos. Turbūt natūralu. Daugiau renkuosi kiną. Tai – mano mylima meno rūšis.
Tačiau ar išvykus į mišką, nebūna taip, kad vis tiek galvojate, kad galėtumėte įsirašyti vienus ar kitus gamtos garsus ir vėliau panaudoti savo kūryboje? Ilsitės, bet mintyse esate kūrybiniame procese?
O taip. Tikrai. Tas kūrybinis procesas yra nesustojantis, jis niekad neišsijungia. Jis galvoje visada skamba ir sukasi. Dar kol kas neišmokau „išsijungti“. Gal reikės pradėti medituoti (juokiasi).
O kaip pats jaučiatės, kai kažkur – kine, teatre ar kur kitur – skamba šio kūrybinio proceso rezultatai? Ar kyla mintys „čia galėjau kitaip“ ar klausote ramiai, atsipalaidavęs?
Nežinau. Visada kyla mintys, kad „galėjau kažką pridėti“, „čia pakeisti“. Žinoma, tos mintys vidinės, jų niekas negirdi, bet taip jau kūrėjams yra. O išgirdus savo kūrybą kažkokiame renginyje… Mano vaikai ja labiau džiaugiasi, negu aš pats (juokiasi).
O kokios muzikinės vizualizacijos dabar skamba jūsų studijoje ir galvoje? Ar dar galime tikėtis jūsų kurtą skambesį išgirsti ateities „Kaunas 2022“ renginiuose su naujomis variacijomis?
Kaip tik šiuo metu dirbu prie ateinančio „Santakos“ renginio klipo muzikinio takelio. Kaip programos ambasadorius, visuomet prisidedu prie įvairių pranešimų, klipų, renginių skambesio – siekiu suteikti jiems personalizuotą skambesį, adaptuoti esantį muzikinį takelį.
Ačiū Jums už pokalbį.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
Nuotr. autorė Nendrė Žilinskaitė
Šokio spektaklio „Esybė“ choreografas Ryu Suzuki: mūsų kūnai ir protai yra neatsiejami
Tekančios saulės šalies kultūrą kviečiantis švęsti festivalis, nuo balandžio 25-osios iki gegužės pirmosios, apims visą Kauną – čia vyks, jau tradicija tampančios, Japonijos dienos „WA“. Šiomis dienomis fiziškai tolimos valstybės atstumas sumažėja iki minimumo, kadangi miestas, per įvairias iniciatyvas, renginius ir meninius pasirodymus gyvena japonų kultūra ir siekia susipažinti su šios šalies žmonių gyvenimo būdu ir kasdienybės filosofija.
Vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų – choreografo iš Japonijos Ryu Suzuki kartu su Kauno šokio teatru „Aura“ specialiai festivaliui kuriamas šokio spektaklis „Esybė“, kuriame pasakojama ir diskutuojama apie šių dienų žmonijos siekį realybę patraukti į užribį ir persikelti į alternatyvų, metapasaulį, kuriame nebelieka kūniškojo žmogaus pavidalo, tik visada gebantys transformuotis abstraktūs vizualiniai pavidalai – avatarai, kartais savo esybe primenantys anapus esančius vaiduoklius.
Apie žmogaus kūno reikšmę, jo (ne)pamatuojamas galimybes ir baimes bei kaip istorinės asmenybės, japonų diplomato Čijunės Sugiharos, idėjos atsispindi šių laikų kontekste, kalbame su šokio spektaklio „Esybė“ choreografu Ryu Suzuki.
Kokia istorija slypi už spektaklio „Esybė“ ir ką jis pasakoja žiūrovui?
Šokio spektaklis „Esybė“ neturi vienos siužeto linijos, tačiau yra padalintas į tris skirtingas dalis. Pirmojoje dalyje pasakojama apie kūnus, kurie slepiasi už avatarų (liet. vizualinė asmens reprezentacija internete (aut. past)) virtualiame pasaulyje. Kam juos naudojame? Pavyzdžiui, žmogus turi ką pasakyti, tačiau nedrįsta to sakyti savo lūpomis, savo vardu, bijote išreikšti tikrąjį aš, tuomet avataras veikia kaip apsauginis skydas prieš pasaulį.
Antroji dalis yra apie elgesį su fiziniu kūnu taip, lyg jis būtų virtualiame pasaulyje. Problema yra tame, kad tiek suaugę, tiek vaikai, kalbėdami anonimiškai, pamiršta, kad už avatarų slepiasi realūs žmonės, o išsakyti žodžiai virtualybėje, gali sužeisti kūną realybėje. Šioje dalyje, priešingai nei pirmoje, avataras yra ne kaip skydas, bet veikia kaip ginklas.
Trečioji dalis vis dar kūrybinėje būsenoje, tačiau norėčiau, kad ši dalis pristatytų kūno teikiamą džiaugsmą ir jo galimybes.
Pačioje pradžioje, tikiu, jog žiūrovai ateis su idėja, kad sąmonė ir protas juos apibrėžia kaip asmenybes, tačiau kūrinio pabaigoje, norėčiau, kad jie atsigręžtų į savo kūnus ir išeitų su mintimis: „O, Dieve, mes turime tokius nuostabius kūnus!”
Kodėl pasirinktas avatarų motyvas? Iš kur jis kilo?
Iš tiesų avatarai atsirado labai seniai. Japonijoje mes turime labai daug siaubo istorijų, kuriose veikia anapusiniai veikėjai – vaiduokliai, šmėklos. Šios istorijos atsirado dar senovėje, tuomet, kai nebuvo virtualaus pasaulio, tad žmonės save išreikšti tikrąsias savo mintis pasirinkdavo per trečiąjį asmenį – vaiduoklį. Taigi vaiduokliai tapo savotiškai avatarais. Tie herojai siaubo istorijose gali pasakyti daug dalykų, ko negalėtų realybėje, tačiau kartu sako, kad – „Ei, tai juk netikra, tai tik siaubo istorija“. Pradėjau galvoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje galėtų būti vaiduoklio atitikmuo, suvokiau, jog tai – avatarai internete – be kūno, bet kalbantys ir pasakantys daug.
Gyvename pasaulyje, kuris „keliasi“ į metapasaulį – alternatyvią virtualybę, kuriame, atrodytų, jog fizinis kūnas nebėra reikalingas ar nėra toks svarbus. Kokius jausmus tai kelia Jums, kaip šokėjui, kurio pagrindinis darbo „įrankis“ yra kūnas – baimę, skausmą, suvokus, jog kūnas gali ir neegzistuoti, kad egzistuotų žmogus?
Nors iš dalies tai gali skambėti baisiai, tačiau suvokiu, kad persikėlimas į virtualų pasaulį iš dalies gali būti ir išgelbėjimas: tarkime, jeigu įvykus nelaimei, netekčiau galimybės vaikščioti, skirtingi avatarai virtualiame pasaulyje man suteiktų jausmą, jog galiu vėl šokti ir vaikščioti. Bet tuo pačiu metu, įsivaizduokite, jeigu taip lengvai galėtume tai padaryti realiame gyvenime – nustotume tinkamai rūpintis savo kūnu ir jo svarba kažkur dingtų, tai taptų kažkuo, ką galima lengvai pakeisti. Ir tai neramina.
Štai pavyzdžiui, Japonijos Vyriausybė pristatė mokslinių tyrimų programą, kuri siekia sukurti technologiją, kuri leistų valdyti kelis avatarus vienu metu. Šią idėją jie pateikia, kaip „proto išlaisvinimą nuo ribojimų“, turint omenyje, kad mūsų kūnai ir yra apribojimas mums patiems. Tai šiek tiek liūdina.
Ar manote, kad mes tarytum apleidžiame savo materialiuosius kūnus, kurdami save virtualybėje?
Iš esmės, ir taip – ir ne. Kol kas dar negalime egzistuoti be kūno, kadangi turime valgyti, daugintis, tačiau judame link to. Apleidžiame savo kūnus, nors to ir labai nenoriu.
Mes kalbame apie kūną ir sąmonę, protą kaip du atskirus vienetus. Ar galime kelti klausimą, kuris iš jų yra stipresnis – kūnas ar protas? Ypatingai dabar, išgyvenant labai sunkius laikus. Ar toks sulyginimas apskritai yra įmanomas?
Manau, kad tai vienis – kūnas ir protas yra sujungti. Jų atskirti negalime. Pamenu, buvau Tokijuje, kuomet buvo paskelbtas griežtas karantinas – negalėjau treniruotis, nes buvau „įkalintas“ vieno kambario bute, kūnui trūko erdvės judėjimui, tačiau išgyveno ir vidinis pasaulis, kadangi nuolatinis buvimas viename kambaryje slėgė. Taigi, buvo sunku dvejopai. Kūnas ir protas – neatskiriami.
Ryu, galbūt tokį stiprų dėmesį telkiate į virtualų pasaulį ir šiuolaikines technologijas, nes esate iš šalies, kuri būtent ir garsėja savo technologine pažanga?
Sakyčiau, turbūt garsėjo (juokiasi). Daugybė šalių, pavyzdžiui, Kinija ir Pietų Korėja ar kai kurios Europos šalys lenkia Japoniją savo technologine pažanga. Galų gale – Lietuva! Kol viešiu čia, Kaune, dar nei karto neatsiskaičiau grynais pinigais, visada – bankine kortele, o, štai, Japonijoje tenka, ir dažnai.
Ar pirmą kartą viešite Lietuvoje?
Ne, tai antrasis kartas. Prieš šešerius metus šokau tarptautiniame šokio festivalyje AURA, kuriame atlikau solo partiją, tačiau šis kartas yra pirmasis, kuomet pasirodysiu kaip choreografas. Tai – pirmasis mano spektaklis Europos šalyje! Taigi – tai mano Europinis debiutas.
Kaunas švenčia Europos kultūros sostinės titulą, o vienas programos renginių – Japonijos kultūros dienos. Kaip jaučiatės, kad Kaunas tiek dėmesio skiria jūsų gimtosios šalies kultūrai?
Jausmas išskirtinis ir puikus, pasirodyti Kaune, kuris turi istorinį ryšį su Japonija. Manyčiau, kad už tai turėtume dėkoti japonų diplomatui Čijunei Sugiharai, kurio nuveikti darbai buvo pagerbti ir įamžinti Kaune. Man Čijunės Sugiharos idėjos itin artimos – jis suprato, kad žmonės – tai ne tik skaičiai, tačiau tai – tikri gyvenimai ir kūnai, kurie yra svarbesni už bet kokią sistemą pasaulyje, net jei ji būtų didžiausia pasaulyje. Net ir repeticijų metų šokėjams niekuomet neduodu numerių, o visuomet kreipiuosi į juos vardais – tokiu būdu noriu juos kur kas geriau pažinti kaip žmones.
Dėkoju už pokalbį.
Šokio spektaklio „Esybė“ premjera įvyks balandžio 29 d., Verslo lyderių centre (BLC), Kaune. Šis renginys yra Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė