Interviu

Programos „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidėse – radikalios mintys apie paveldą

„Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė“, – sako žurnalistė, kultūros leidinių redaktorė, LRT RADIJO bendradarbė Kotryna Lingienė, pokalbyje palietus paveldosaugos temą.

Kadaise architektūrą studijavusi K. Lingienė kartu su sutuoktiniu Kęstučiu Lingiu kuria tinklalaidžių ciklą, kuriame bus įamžintos tarptautinės konferencijos „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ įdomiausios įžvalgos. Rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vykstanti konferencija užbaigia penkerius metus trukusią „Kaunas 2022“ programą „Modernizmas ateičiai“.

Pasak K. Lingienės, paviršutiniška, neargumentuota kritika ar stereotipinis visuomenės įsivaizdavimas, esą už paveldą yra atsakinga tik valdžia, rodo mūsų emocinio ryšio su aplinkos objektais, praeitimi trūkumą.  Iš naujo permąstyta tema ir ženkliai praplėstas interpretacijų laukas leidžia visuomenei atkurti gijas, jungiančias ją ir supančią aplinką. Juolab, kad šiuolaikinėje kultūroje apstu įrankių subjektyviai meninei ar objektyvesnei mokslo tyrimų interpretacijai skleisti – tam itin pasitarnauja šiuolaikinės medijos. Apie tai ir daugiau – šiame pokalbyje.

Kotryna, kiek pačiai yra artima paveldo tema? Ar tavo dėmesio centre Kauno – miesto, kuriame gyveni,  paveldas? Ar tavo interesai apima daugiau?

Prieš keliolika metų baigiau architektūros, vėliau – architektūros istorijos ir teorijos studijas. Nors pagal specialybę neteko rimčiau dirbti, šešeri metai universitete, akademinės pažintys su savo sričių profesionalais architektais, urbanistais, paveldosaugininkais, galiausiai karjeras darantys bendramoksliai, kurių darbai mane pasiekia įvairiausiais kanalais, negalėjo neįsiminti visam likusiam gyvenimui. Tai viena mano interesų sričių, tik nepasakyčiau, kad paveldas man įdomiau už šiuolaikinę architektūrą ar plytos svarbesnės už medžius. Stebiu visumą ir bandau suprasti, iš ko ji sudaryta, kaip ir kodėl tos sandaros formulė keičiasi.

„Modernizmas ateičiai“ – penkerius metus trunkanti programa, kurią galima vaizdingai sulyginti su kelione. Ko šioje kelionėje įdomaus, artimo pavyko aptikti? O gal yra ir ne tokių malonių atradimų?

Nors aktualios yra visos „Kaunas 2022“ programos ir kaip žurnalistė esu ne kartą pasakojusi ir apie jaunimo ar bendruomenių idėjas, taip pat Kauno Žvėrį, man, kaip tiesiog Kotrynai, artimiausios yra dvi. Tai „Atminties biuras“ ir „Modernizmas ateičiai“. Mano galvoje jos persipynusios, papildo ir vis naujai atskleidžia viena kitą. Abejose svarbūs žmonių liudijimai ir gebėjimas žvelgti tarp eilučių, taigi ir plytų ar lentų eilių. Namas be čia gyvenusių žmonių likimų pažinimo tėra mūro krūva. Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė. Nesu tikra, ar čia daugiau malonių atradimų, ar verčiančių susimąstyti. Galbūt visgi pastarųjų, bet tai nėra blogai. Tai augina ir turtina. Didelė privilegija, kad šiandien į skaudžius dalykus galime žvelgti iš istorinės perspektyvos, kad mūsų šalyje masiškai nežudomi žmonės, negriūna miestai, nors tai vyksta visai šalia. Turime savo situaciją vertinti ir kasdien mokytis tam, kad tamsa nenugalėtų.

Pavyzdžiui, gali žiūrėti į Kaune kadaise Petro Klimo šeimai pastatytą vilą, pavadintą diplomato dukters vardu – „Eglutė“ – ir galvoti, aha, neblogai tarpukariu žmonės gyveno, dailius namus statėsi. Dabar vila padalinta keliems savininkams, ji stokoja pirminio grožio – tai irgi nesunku pastebėti, tai primena okupaciją ir nacionalizaciją. Bet svarbu ir pažvelgti į kitą Vaižganto gatvės pusę, į Klimo svainės namą, kuriame jis glaudėsi jau Lietuvą okupavus sovietams, jau grįžęs iš Sibiro lagerio (o prieš tai dar kalintas nacių). Ar galite įsivaizduoti skausmą žmogaus, kuris penkiolika metų kasdien pro langą mato savo šeimos, likusios vakaruose, Prancūzijoje, namus? Namus, dedikuotis dukteriai, kurios daugiau taip ir nebepamatė. Aš to suvokti negaliu. Ir kas pasakys, modernizmo tai istorija, valstybingumo, ar tiesiog vieno žmogaus tragedija?

Kaip manai, kokie mitai, susiję su paveldu, egzistuoja kolektyviniame suvokime? Kokius konflikto taškus galima įžvelgti? Galbūt tinklalaidės padės sklaidyti įtampą?

Paveldas, krepšinis, žalieji plotai, šiuolaikinis menas, krašto ar sveikatos apsauga – visame kame turime dešimtis tūkstančių ekspertų, ir Lietuva šiuo klausimu nėra kažkuo išskirtinė pasaulyje. Manau, čia ir yra didysis paradoksas – nepasitikime metų metus konkrečioje srityje dirbančių, nuolat kompetencijas auginančių žmonių įžvalgomis, patarimais, idėjomis. Bet patys, skyrę gal tik kelias valandas pasidomėti vienu ar kitu klausimu, o gal ir visai nepasidomėję, nes mums tai atrodo nereikšminga, tolima, per brangu, per pretenzinga, įsivaizduojame žinantys geriau. Todėl, apibendrintai kalbant, mediniai langai, galintys tarnauti dar dešimtmečius, keičiami plastmasiniais. Arba išnyksta postmodernistiniai kūriniai, nes kuo trumpesnė istorinė distancija, tuo mažiau vertės objekte ar asmenybėje įžvelgiame. Lygiai kaip į jauną žmogų žiūrime įtariai, tiesa? Dar vienas gana plačiai paplitęs įsivaizdavimas – kad paveldu turi rūpintis išskirtinai valdžia ar valstybė. Manau, taip yra dėl emocinio ryšio nebuvimo, o jo nėra, nes tam neskiriama laiko. To nemokoma mokykloje, kaip ir daugelio kitų išties svarbių žmogiškų dalykų. Taip, tinkalalaidėse apie tai kalbėsime tikrai daug.

Kaip „Modernizmas ateičiai“ pakeitė pačios suvokimą apie paveldą? Kokios idėjos, pavyzdžiai jau dabar „užkabino“ permąstyti paveldo temą iš naujo? Kokie nauji klausimai kyla?

Man patinka, kad ši programa nėra tik apie gražius vaizdus, tobulas fotografijas, sėkmės istorijas. Asmeninis ryšys su architektūra, urbanistika, kraštovaizdžiu atskleidžiamas ne visuomet tikėtais būdais. Nuo kino filmo iki tortų, nuo garso įrašų iki šokio. Skulptūra, fotografija, tekstilė, video, tekstai, dabar ir tinklalaidės – pasitelkiamos turbūt visos įmanomos medijos, kurios, beje, padeda ne tik geriau suvokti pastatus, bet ir atrasti asmenybes. Nekantrauju įsigyti naują knygą apie architektą Arną Funką. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė yra nuostabi ir tuo pačiu labai tiksli ir atsakinga istorijų pasakotoja, ir neabejoju, kad jos bendras kūrinys su savitai miestą fiksuojančiu fotografu Luku Mykolaičiu bei leidinio ir parodos apie Funką dizainere Vika Pranaityte, kuri pati dirba architekte, bus vienas prasmingiausių 2022 metų suvenyrų.

Dar labai patinka galimybė aplankyti pastatus, į kuriuos gal ir visai nepažvelgdavai, arba tuos, į kuriuos tik seilę pavarvindavai. Pavyzdžiui, to paties Funko projektuotas Iljinienės namas K. Donelaičio gatvėje – su žurnalu sekėme jo istoriją, pardavimą, lankėmės dar vykstant remonto darbams, taip pat – ką tik juos baigus. Dabar pastate veikia dizaino studija „Blank Page“, smagu, kad jos įkūrėjai suvokia, kokioje lobių skrynioje įsikūrė. Labai laukiu galimybės apsilankyti čia konferencijos „Modernizmas ateičiai“ metu atidaromoje parodoje „Interpretuotas Kauno modernizmas“. Norėčiau, kad panašios iniciatyvos nesibaigtų su metų pabaiga. Juk, tarkim, į „Ekskurso“ pasivaikščiojimus neįmanoma patekti, visos vietos išgraibstomos vos paskelbus registraciją. Vadinasi, žmonėms vis labiau įdomu giliau pažinti miestą. Čia vėl grįžtu prie asmeninės akistatos. Priversti susimąstyti gali vienintelė detalė ar net kvapas, sužadinantis prisiminimą.

Kaip kilo idėja rengti „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidžių ciklą? Ar buvo įvykis, idėja, žmogus, kurie paskatino tai padaryti?

Reikėtų padėkoti programos kuratorei Viltei Migonytei-Petrulienei – tai ji nusprendė atsisakyti tradicinio leidinio, lydinčio konferenciją. Pati matau tam keletą racionalių priežasčių – pasaulinė popieriaus krizė, sausakimšos lentynos, tradicinio spaudos formato apribojimai turinio kiekiui ir įvairovei. Be to, tinklalaidė gali pasiekti daugiau žmonių, net tų, kurie apie programą, konferenciją ir patį Kauną iki šiol nėra girdėję. Galbūt tai bus pašnekovų aplinka, o gal atsitiktinai „Spotify“ epizodą atradę klausytojai. Ką gali žinoti, gal jie dėl to aplankys Kauną ar bet kurį kitą objektą, apie kurį kalbame tinklalaidėse? Kritiškiau pažvelgs į savo rajoną? Nueis į kaimynų susitikimą? Sustabdys ar incijuos procesą?

Kokią matote jūsų, kaip tinklalaidės kūrėjų, misiją? Vardan ko tai darote? Ir ko tikėtis būsimiems klausytojams?

Kviesdami pašnekovus neapsiribojome tik konferencijos dalyviais, nors, žinoma, jų minčių bus galima išgirsti tikrai nemažai. Iš viso epizodų bus dešimt, jie bus publikuoti iki „Kaunas 2022“ uždarymo. Internetinis formatas suteikia galimybę pakalbinti ir tuos, kurie iki šiol programoje „Modernizmas ateičiai“ niekaip nedalyvavo. Kartu su Vaidu Petruliu ieškojome tokių žmonių, kurie galėtų papasakoti išskirtines istorijas, atskleistų netikėtą, net radikalų požiūrį į paveldą, galėtų diskutuoti apie jo apibrėžimą apskritai. Tai nebūtinai architektai ir nebūtinai paveldo ekspertai, nors jau galiu pasidžiaugti pokalbiu su savo srities žvaigžde Jorge Otero-Pailos. Jis „Modernizmo ateičiai“ konferencijoje pasakos apie eksperimentinę paveldosaugą ir meną kaip globos būdą, o tinklalaidei aptarėme ir dar šį tą, kas tikrai privers suklusti ir permąstyti savo įsitikinimus.

Apskritai dabartinis etapas priverčia kvestionuoti daugelį iki šiol galiojusių normų ir susitarimų, tai neišvengiama ir asmeninio santykio su aplinka, atsakomybės prisiėmimo kontekste. Galbūt įrašiusi visus pokalbius galėčiau papasakoti dar daugiau, bet kol kas mane labiausiai palietė interviu su ukrainiečiu Dmitrijumi. Jis su bendraminčiais gana netikėtu būdu tvarko rusų sugriautus kaimus – projektas „Repair Together“ atskleidžia itin subtilius ryšio su namais, išlikimo savimi ir buvimo bendruomenės dalimi bei psichologinės būsenos karo metu niuansus.

Daugiau informacijos apie rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vyksiančią konferenciją „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ ir ją lydinčius renginius galima rasti čia. Tinklalaidžių klausytis galima „Spotify“ platformoje, „Modernism for the Future“ kanale. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 

by Ugne

Sovietmečio hipių mada: iki skutelių sudėvėti džinsai, valstietiškos skrandos ir gildantis širdį laisvės ilgesys

Bene prieš penkiasdešimt metų tuometiniame Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tarp jaunimo pradėjusi plisti hipių mada buvo gerokai daugiau negu tik aprangos stilius ir įdomesnių drabužių vilkėjimas. Tokia mintis peršasi išgirdus menotyrininkės, universiteto profesorės, parodų kuratorės Rasos Žukienės pasakojimą. Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo čia iš tiesų svarbus.

Kaip pasakoja tyrėja, tuometiniai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.

Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R. Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 metais Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos. Parodą, šiuo metu eksponuojamą  Kauno centriniame pašte, pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Ne kiek hipius, tačiau visą daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą atskleidžiančią ekspoziciją Kauno gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti iki rugpjūčio 31 dienos.

1972 metais, po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos?  Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R. Žukiene.

– Kaip atsitiko, kad šalia R. Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tarsi tapo labiau pastebimi?

– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eisenoje dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė  8-9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Tarybų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė –  kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo Kalantos žūties.  Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.

– „Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, bei jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius“. Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?

– Trumpų  mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktus su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?

Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV,  Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir toks egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.

Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.

Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Koko Šanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo 5-6 eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.

– O kaip hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?

– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas tas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, studentams egzistavo akylesnė išvaizdos kontrolė. Jie gi turėjo karinį parengimą, tam skirtas katedras, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.

Dar vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Taip pat jie mėgo gėlėtus marškinius, šie privalėjo būt

labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus.  Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams   –  nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi.  O apie džinsus apskritai verta atskirai pakalbėti.

– Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?

– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.

Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80-90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet tuometinių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.

Beje, kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje mes lankytojams galime parodyti tik vienerius džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.

– Suintrigavo faktas, kad džinsai į Tarybinę Lietuvą papuldavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kokiu būdu juos gaudavo jaunimas?

– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 metais vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atstatyti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo įvykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. O tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduot. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.

Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilo plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai už labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.

– Kas diktuodavo tuometiniams hipiams madas? Kas buvo jų ikonos? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.

– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų „madistų“ nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar panašiai. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko.  Taip pat labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi būdavo vinilo plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.

– Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo pasakyti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometinei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Francisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?

– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios  – absoliuti laisvė ir taika. Taip pat svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos.  Jiems visiems norėjosi  laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje. Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Na, bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juoda arba balta spalvų čia negali būti.

Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d., Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.

by Egle_r

Kompozitorė Zita Bružaitė: viskas man Kaune gražu, istoriška ir prasminga

Nuo gegužės vidurio Kauno centriniame pašte veikiančią parodą „1972-ieji. Pramušti sieną“ ekspertai laiko būtinąja Europos kultūros sostinės programos stotele. „Tai – galimybė vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą“, – teigia parodos muzikinės dalies kuratorė kompozitorė Zita Bružaitė. Rugpjūtis – paskutinis ekspozicijos veikimo mėnuo. 

Pasak jos, vien kalbėti apie sovietų okupaciją nepakanka; išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių.  

Įžengus į pagrindinėje centrinio pašto salėje esančią muzikos ekspoziciją lankytoją užlieja 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio muzika. Z. Bružaitės teigimu, taip kelionė į tą laikmetį, kurį daugelis norėtume pamiršti, tampa emociškai paveikesnė. 

„Muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Dėl slėpinių pati itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę,“ – sako kompozitorė.

Z. Bružaitė teigia, jog nors kiekvienas, apsilankęs parodoje susidėlios savo paveikslą, „1972-ieji. Pramušti sieną“ gali tapti geru startu platesniems ir gilesniems to laikotarpio atminties tyrimams. Kaune gimusi ir užaugusi kompozitorė ypač vertina Europos kultūros sostinės titulo suteiktą galimybę menininkams kartu kurti ir garsinti miesto kultūrinį gyvenimą.

– Kiek ir kaip jūs pati prisimenate laikotarpį, kuriam skirta paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“? Kokios jūsų asmeninės asociacijos su juo? 

– Tuo metu buvau ikimokyklinio amžiaus. Tik paauglystės metais, mokydamasi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) išgirdau apie Romą Kalantą, Kauno bigbyto dvasią, „Prahos pavasarį“, nes tuomet mano viduje budinosi maištininkės dvasia. Žinoma, „bitlomanijos“ kerai veikė, tačiau kai jų klausiausi, „The Beatles“ muzika jau nebuvo toks neprieinamas ir uždraustas vaisius – dainos skambėjo ir iš plokštelių, ir iš juostinių magnetofonų.  

Beje, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgirdau „Emerson, Lake & Palmer“, o per juos naujai atradau Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“ ir amerikiečio Aarono Coplando „Fanfaras paprastam žmogui“. Taip rokas man padėjo pažinti XX-ojo amžiaus šiuolaikinės muzikos aukso fondą ir šiek tiek pajutau to laikotarpio dvelksmą. Paskui roko muzikos karuselė įsisuko visu greičiu – tarsi vieną dieną prabusčiau atmerktomis akimis. Tuo metu aplink skambant disko muzikos hitams pradėjau gaudyti ir vytis roko istoriją... Klausiausi „Pink Floyd“, „Kiss“, „Styx“, „Led Zeppelin“, „The Eagles“, „The Doors“, „Deep Purple“ ir kitų. 

– Kokius šio laikotarpio atspindžius matote savo gyvenime ir kūryboje?  

– Dideliu atradimu man buvo „King Crimson“ grupė, kurios muzika mane pasiekė gan vėlai, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ji padėjo suprasti, kad riba tarp progresyvaus roko ir šiuolaikinės muzikos yra trapi, daug linijų persipina, viena kitą papildo. Tokios paralelės dar ir šiandien man leidžia savo muzikoje žaisti in-between (liet. „tarp“ – aut. past.). 

– Apie sovietmečiu vyravusią meno cenzūrą, visuomenės represijas parodoje „1972. Pramušti sieną“ kalbama ir per muziką. Kuo ypatinga to laikmečio muzika? 

– Vis tik muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Antai, Broniaus Kutavičiaus muzika, jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ – tai buvo totalus kultūrinis sprogimas! O atrodo labai „nekaltai“ sukomponuotas kūrinys – lietuvių liaudies dainų motyvai, atliekami solistės ir choro, ragai, vargonų skambesys... Tačiau žmonės pajuto ir išgirdo B. Kutavičiaus siunčiamą žinutę. Todėl dėl slėpinių itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę – be pavadinimo, kuris gali būti labai abstraktus, gali daugiau nieko nebūti. 

Kita vertus – yra pavojų, kad tokią muziką aktyvūs ideologai „perpasakos“ taip, kaip jiems reikės. Perpasakos, interpretuos, prisigalvos didaktinių veiklų. Aš pamenu savo šviesios atminties profesoriaus, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pasakojimus, kaip, jam rašant operą „Sukilėliai“ pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, jis ne kartą, ir dar viduryje nakties (!), saugumui turėjo aiškintis dėl operos siužeto vingių. Opera dėl politinių priežasčių buvo uždrausta ir galiausiai buvo pastatyta po 20-ies metų – 1977-aisiais. Kaip žinia, vėliau J. Juzeliūnas labai aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinį gyvenimą, nuo 1988 m. buvo Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tai – tik viena istorija, net ne istorija, o praeities gyvenimo krislas. O kiek jų būta... Kiek tikrinimo, nepasitikėjimo, gaudymo, įtarumo, vienos ideologijos propagandos...  

– Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį parodos lankytojams? 

– Kiekvienas surikiuos savo verčių stulpelius, kuriuose bus įvairių meno sričių eksponatų. Aš taip pat pabandžiau susidėlioti savąjį, kuris, manau, yra ir bus vertingas laikmečio kūrybos liudijimas. Tai – Modrio Tenisono pantomima, Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Birželis, vasaros pradžia“, Orūno Urbono sukonstruoti sintezatoriai, Alvydo Šaltenio tapybos darbai, režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Mamutų medžioklė“.  

Na, o to laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai yra jos tvarumo ir vertės įrodymas. 

– Esate „1972. Pramušti sieną“ parodos muzikinės dalies kuratorė. Apskritai, muziką „rodyti“ yra gana netradicinis formatas – juk jos klausome.  

– Visą laiką kartojau tai, kas man atrodo svarbu – įžengus į ekspozicinę muzikos salę turi užlieti to meto muzika. Taip kelionė į 8-ojo dešimtmečio pradžią bus tikslingesnė ir emociškai paveikesnė. Rengiant parodą, visuose žingsniuose daug bendravome su jos kuratore prof. dr. Rasa Žukiene. Rodėsi, kad veriame buvusio laikmečio karoliukus iš muzikos, afišų, nuotraukų, instrumentų, repertuaro sąrašų, sąsiuvinių, natų, plokštelių, radijo imtuvų... O kur dar istorijos, kurias teko išgirsti bendraujant su žmonėmis.  

Žinoma, graužia kartėlis, kad vis tik – tai labai mažas to laikmečio atspindys, kad pilnam paveikslui dar visko galėtų būti daugiau ir giliau. Kita vertus, guodžia mintis, kad ši paroda gali tapti geru startu kitoms. 

– Parodoje demonstruojama labai įvairi kolekcija – nuo realių iki savadarbių instrumentų, koncertų plakatų, aprangos. Kuo jie įdomūs? Kuris iš jų vertingiausias? 

– Inžinieriaus Orūno Urbono sukurtas sintezatorius, A1, „String Machine“ ir efektams skirtas „Phaser“ – elektroniniai muzikos instrumentai ir prietaisai. Jų išskirtinumas – talentingo žmogaus alkis, kurio rezultatais naudojosi ir džiaugėsi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, ansamblio „Kertukai“ nariai ir visi kiti.   

– Galbūt teko girdėti atsiliepimų iš parodos lankytojų? Kokie jie?  

– Įstrigo kelių žmonių mintys, kurie panašiai kalbėjo, vertindami parodą, kaip galimybę vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą. Buvo ir raginimų: kol dar yra žmonių, galinčių pasidalinti daiktais, meno kūriniais, istorijomis – skubėti tai padaryti. Svarbu nuspręsti, kaip ir kur, tai yra – kokia atminties institucija galėtų tuos darbus nuosekliai daryti, nes yra grėsmių, kad apeidami sovietiniais metais patirtus asmeninius skaudulius liksime be reikšmingų to laikmečio artefaktų. 

– Įdomu, jog vartojate žodį „apeiti“. Jis iš dalies susišaukia su didelės mūsų visuomenės dalies nuostata neprisiminti sovietmečio, ignoruoti to laikmečio palikimą, tarsi tikintis, kad šis mūsų istorijos tarpsnis išnyks kaip nebuvęs. Iš tiesų, tema – sudėtinga. Koks jūsų būdas apie tai kalbėti? 

– Reikia ir būtina kalbėti. Kaip? Argumentuotą ir kritinio vertinimo disputą įsivaizduoju paremtą tyrimais. Sovietinė okupacija ženklino, jei ir ne mūsų ar mūsų vaikų, tai tikrai – mūsų tėvų ar senelių gyvenimus. Būtų daugiau nei lengvabūdiška kalbėti trafaretinėmis frazėmis, kurių nemažai girdisi aplinkui – pamirškime, ši epocha mums nesvarbi, skausminga, veidmainiška ir panašiai. Tačiau nė vienas laikmetis negali būti išimtas, ištrintas iš istorijos žemėlapio, kitaip mes matysime ne visą panoramą. Dar daugiau – vien kalbėjimo nepakanka, nes išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių ir kitų artefaktų. Ir jie turėtų būti prieinami, pasiekiami. 

– Jūsų pavardę randu ir prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo renginio kūrėjų. Kuo jums svarbus bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte? 

– Gimiau Kaune, čia – mano namai. Kur buvus, kur nebuvus, visada noriu grįžti namo, prie Neries, į Vilijampolę, kurioje gimusi pradėjau vaikščioti ir kurioje gyvenu dabar. Daug kas žino ir ne kartą girdėjo mane sakant, kad geriausiai jaučiuosi čia ir viskas man šiame mieste gražu, istoriška, prasminga. Jaučiau pasididžiavimą ir pakylėjimą, kai perskaičiau žinutę, kad Kaunas bus Europos kultūros sostine. Bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte man pirmiausia reiškia miesto ir jame kuriančių žmonių darną bei kūrybinę sinergiją. 

– Kaip manote, kaip šis projektas pakeis Kauno kultūrinį gyvenimą? Galbūt jo poveikį jau pajutote asmeniškai? 

– Manau, kad šis projektas visus mus įsuko į verpetą. Į tokį didelį, kuris prasideda Kaune, bet juo nesibaigia. Europos kultūros sostinė – ne tik įspūdingas kiekis iniciatyvų, parodų, koncertų, spektaklių ir panašių renginių, tai – garsas, kuris sklinda į visas puses ir padeda atrasti miestą ir žmones, šalį ir kultūrą. 

Paroda Kauno centriniame pašte veiks iki rugpjūčio 31 d. Parodos kuratorė: Rasa Žukienė. Organizatorius: „Kaunas 2022“. 

Nuotr.autorius M.Plepys

by Egle_r

„Vasaros scenoje“ pasirodysiantys „Despotin fam“: leidžiame sau rizikuoti

Po labai ilgos pertraukos su gyvu garsu grįžta ekscentriški ir repuojantys „Despotin fam“. Nuo 2007–2008 m. susibūrusi grupė liepos 22 d. 20 val. lankysis Kaune ir „Kaunas 2022 Vasaros scenoje“ patieks gyvo skambesio, apjungto džiazo improvizacija, repu ir punk roko energija. Artėjant koncertui kalbiname grupės narį Vaiper – Vitalijų Puzyriov. 

– Kaip atsirado grupė? 

– Sudėtis keitėsi per laiką, bet iš esmės branduolys liko. Pačią idėją mes sugalvojome trise: aš (Vaiper), Shmėkla (Paulius Sugintas) ir Liezhuvis (Justas Rudžianskas). Susipažinom, kai su Shmėkla leidome tokį underground’inį albumą „Iš kitos ekrano pusės“ ir pakvietėme grupę „Ganja crew“ iš Marijampolės apšildyti. Po kiek laiko netikėtai susitikome su Liezhuviu ir sugalvojome vėl sujungti jėgas. 

Kažkada dėl neatmenamų aplinkybių aš negalėjau atvykti į savo koncertą ir Liezhuvis mane pavadavo, nes mintinai mokėjo tą mūsų albumą. Jis taip susibendravo su mano kolega Shmėkla, kad nusprendėm – taip lemta ir būsim trise. Nuo kokių 2008–2009 metų pradėjom galvoti apie bendrą kūrybą – buvo visai ilgas procesas, kol 2009 m. išleidom kūrinį „Noriu rėkt“ su Jazzu. Pradėjom leisti muziką, žmonėms labai patiko, tad priėjom taško, kad reikia išleisti albumą. 2010m. pasirodė mūsų albumas „Odisėja 49“. Taip ir susikūrė mūsų  grupės „Despotin fam“ branduolys. 

– Kažkada užsiminėte, jog atsiradote dėka „Satta Outside“ festivalio, ką turėjote omenyje? 

– Taip, tai buvo pirmasis mūsų didžiausias gyvas gigas (aut. pastaba – koncertas). Pirmoj gyvos grupės sudėty buvo gal 12 žmonių: 3 pritariantys vokalai, 3 pučiamieji, gitara, klavišiniai, bosas, būgnai, didžėjus. Kažkurioj sudėty net Justinas Jarutis grojo. 

– Seną kūrinį panaudojote naujai interpretacijai, dar grojate gyvai. Kaip atrodo kūrybinis procesas? Kas diktuoja jūsų muziką: garsas, tekstas, nuotaikos? 

– Nuotaikos. Nuotaikos diktuoja mūsų kūrybinį procesą. Kūriniai prasideda skirtingai: kartais tekstu, kartais muzika. Dabar pastaruoju metu dažniau prasideda nuo muzikos, motyvų. Bet dažniausiai – nuo idėjos: ką mes norim pasakyt, išreikšti poziciją. Per visą laiką išleidom jau tris albumus. Temos varijuoja, bet yra apie individo laisvę, kalbame apie politines realijas – nuo to priklauso ir muzikinis konceptas. 

Mes leidžiam mums būti šiek tiek labiau radikalesniais savo sprendimuose ir rizikuoti, neieškoti priimtinų formų visiems žmonėms. Labiau ieškome, kaip tai tarnauja kūriniui. Nors turėjom ir populiarių kūrinių: ko gero, tai „Noriu rėkt“ arba tarp žmonių gerai žinomas „Narkotikai“. Iš paskutinio albumo garsesnis – „Praregėjęs Pamatai“. 

Mūsų grupę 2012 m. ištiko emigracija – Lietuvoje aš likau vienas. Du likusius albumus įrašėm internetu. Trečio albumo neturėjom pilnavertiško, nebuvo reklaminio ciklo. Tiesiog nebuvo tokių galimybių būti visiems kartu.  

– Minite, jog grupėje vis keitėsi žmonės arba su kuo nors jungiatės kurti. Kaip skirstotės atsakomybėmis: ar kažkas atsakingas už muziką, ar jūs visi – žmogus-orkestras? 

– Aš dažniausiai esu atsakingas už muziką. Kviečiu kitus muzikantus ir sprendžiu, kas prisijungia. Šiaip dažniausiai neturime didelių collab’ų (liet. – bendradarbiavimų) su kitais atlikėjais. Po trečio mūsų albumo 2018 metais turėjom keletą kūrinių su kitais reperiais, pavyzdžiui: Tie Geresni, kai prisijungė Karpis, arba Kastetas iš G&G Sindikato. Collab’ų yra, bet jie – už albumo ribų. Bet šiaip kituose albumuose nėra tiek daug bendrų kūrinių – kažkaip mes labiau kliaunamės vieni kitais. Tiesą sakant, net tuos skirtingus albumus skirtingi nariai stūmė idėjiškai skirtingais etapais.  

– Nuo 2007m., nepaisant sąstato pokyčių, kaip keitėsi jūsų skambesys, muzika? Ar vis tik išlaikote tą pačią liniją? 

– Keitėsi, be abejo. Sunku iš tikrųjų išbūti tam pačiam skambesy. Iš tikrųjų mūsų grupės filosofija tokia, kad visada esame paieškose: naujų formų, naujų skambesių. Kai išleidome pirmą albumą, jis gal buvo labiau paremtas tuometine electronic beats ir hip-hop jazz skambesiu. Antras albumas turėjo bass muzikos priemaišų, grime’o vietų. Trečias – labiau konceptualus, jame yra daugiau elektronikos, trap’o sąskambių. 

 Dabar ruošiamės naujam leidimui. Šiame koncerte dar nespėsime pristatyti, bet šiais metais turėtų pasirodyti naujų kūrinių. Bandome iš naujo permąstyti klasikinio hiphopo skambesį šių dienų technologiniame kontekste, kurie leidžia skambesį padaryti labiau paveikų (aut. pastaba – muzikine prasme). 

– Lauksime albumo. Gal turite dar grupės planų? Tikslų? 

– Sunku pasakyt dėl tikslų, nes mes pasidarėme tokia boutique grupė. Klausytojų ratas nėra labai didelis. Mes visada juokaujam, kad mūsų tikrų fanų visoj Lietuvoj yra tūkstantis ir jie lanko visus mūsų koncertus. Mūsų grupė vis dar pusiau emigracijoj. Bet matyt, kad visada taip ir bus. Tad tas kūrybinis procesas labiau spontaniškai užsikuria, gal labiau solinių projektų šie metai atneš.  

– Artėja koncertas Kaune. Kokie lūkesčiai iš miesto? Ar yra tekę čia koncertuoti? 

– Kaune yra tekę koncertuoti labai trumpai. Toje pačioje „Vasaros scenoje“ dalyvavome „Live from Kaunas streets“ renginyje. Lūkesčiai – kad ateis senų fanų arba šiaip kažkur girdėjusių mūsų muziką ir tie, kurie mėgsta gyvą skambesį. Taip intensyviai su gyva grupe koncertavome pirmą penkmetį (2011–2016m.). Vėliau, po antro albumo, pradėjome koncertuoti su didžėjum, kurdami naujas aranžuotes. Šie metai gal atnešė pasiilgimo vėją: gyvo skambesio, tos laisvos improvizacijos energijos, kuri kartu su grupe vyksta. 

– Kaip suprantu, atliksite ne konkretų albumą, o... 

– Popuri, galima sakyti (juokiasi). 

– Ačiū! 

Visi „Kaunas 2022“ vasaros scenos renginiai – nemokami. Koncertai ir kiti įvykiai Kauno rotušės aikštėje suplanuoti iki pat rudens.  

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 

Interviu autorė: Sandra Karnilavičiūtė
Nuotraukų autorius: Rytis Šeškaitis

by Sandra

Džiugas ir Pilypas iš grupės „jauti“: jausmas kuriant yra bendras

Kaune tęsiasi koncertai daugiabučių kiemuose. „Kultūra į kiemus“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ idėja, debiutavusi 2020 metais, pirmojo karantino metu. Ji nesibaigė ir pasibaigus jam. Ne tik nesibaigė, bet ir įgavo naujas spalvas.  

Kauniečių iniciatyva „Kultūra į kiemus“ buvo išrinkta tarp dešimties geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje, ji atrinkta tarp dešimties unikaliausių muzikos projektų pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose.  

Liepos 14 dieną Krėvos g. 10, Parko namų kieme, vyks akustinis grupės „jauti“ vokalisto Džiugo Širvio akustinis koncertas. Viena populiariausių grupių į Kauną sugrįš ir liepos 30-ąją – koncertuos „Kaunas 2022“ organizuojamų „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte. 

Apie tai ir savo muziką – pokalbis su D. Širviu ir grupės „jauti“ gitaristu Pilypu Gruzdžiu. 

– Pokarantininė vasara jūsų grupei – intensyvi koncertais?

P. Gruzdys: Daug koncertų. Mes labai laimingi, nes galime daryti tai, ką norime. Kurti muziką ir groti.

– Džiugai, viename iš Kauno kiemų vyks akustinis jūsų koncertas. Kaip pats atradote „Kultūrą į kiemus“? Ar ji atrado jus?

D. Širvys: Apie tai buvo paskelbta feisbuke. Mane pritagino, klausė, gal man įdomu? Kiek vėliau, po Kaune vykusios koncerto Ukrainai, susitikome su Goda iš „Kaunas 2022“. Taip ir sutarėme.

„Kultūra į kiemus“ atrodo labai miela idėja – bendruomeniška. Ji suburia žmones iš artimiausių kiemų, butų pasiklausyti  muzikos. Toks koncertas – ir daug intymesnis, nei tu prekiauji bilietais į savo koncertą ir ten ateina tavo fanai. Šis koncertas nemokamas, prieinamas visiems. Žmonės išeina į lauką pasivaikščioti ir išgirsta muziką. Man tai įdomu. Gal žmonės taip susipažins su mano muzika? Įdomi patirtis ir nežinau, kas laukia. Tikiuosi, kad bus labai jauku. 

– Neseniai išleidote savo debiutinį albumą „Pastorių vaikai“. Ką  jums pačiam reiškia šio albumo pasirodymas? Ir kaip žinoti, jausti, kada tam ateina laikas? 

D. Širvys: Tikriausiai, kai tu nori dalintis savo kūryba plačiau, kai pasitiki savo sukrutu darbu – tada ateina toks momentas. Nori dalintis, išleisti albumą, pradėti koncertuoti, užmegzti ryšį su savo klausytojais, plėsti savo klausytojų ratą ir padaryti taip, kad ši veikla būtų tavo pagrindinė veikla. Nes tu ja degi, tu ja džiaugiesi.

– „Kultūra į kiemus“ – ne vienintelis jūsų vasaros pasirodymas Kaune. Kartu su grupe „jauti“ grosite vienoje iš šiuolaikinių Kauno rajono seniūnijų – Babtuose. Kuo skiriasi koncertai – viename jūs apšildote žinomą grupę, o štai čia – nemokamas pasirodymas Babtų gyventojams? 

D. Širvys: Prie kiekvieno koncerto yra skirtingas priėjimas. Būdamas ant scenos tu matai, kad yra žmonės, kurie žino tavo muziką ir tu nori su jais pašėlti, šokti, dainuoti. Ir yra kitas momentas, kai tu atvažiuoji į tau nežinomą mažesnį miestelį, kur žmonės ateina tavęs paklausyti, nes jiems tiesiog įdomu. Gal jie dar nėra tavęs girdėję?

Kai apšildai didelę grupę, žinai, kad nesi čia pagrindinis veikėjas ir atlikėjas, nes žmonės atėjo ne dėl tavęs. Tada gal bandai įrodyti, kad esi vertas apšildyti atlikėją, esi pakankamai geras, kad paklausytų ir tavęs. 

Tai iš esmės skirtingi koncertų formatai, todėl ir reikia skirtingo priėjimo, bendravimo su žiūrovais. 

Babtuose mus turbūt žino ne visi, nes mes ten nesame koncertavę, neturime savo auditorijos. Tikimės, kad po koncerto apie mus sužinos daugiau. 

– Esate sakę, kad prieš kelis metus grojote Kaune už tris eurus – tiek kainavo bilietas į jūsų koncertą. Dabar esate viena iš populiariausių Lietuvos grupių. Kaip manote, koks yra tas populiarumo receptas? 

D. Širvys: Mes labai nuosekliai ir strategiškai dirbame kalbant apie mūsų muziką, kūrybą. Dabar muzika – mūsų pagrindinė veikla. Norime, kad tai tęstųsi. Būna, kad žmonės muzikuoja savo malonumui ir į tai nededa didžiausių vilčių. O mes tik tai ir norime daryti, todėl stengiamės augti.

Svarstome, ką mes galime padaryti, kad plėstume savo auditoriją? Taip atsirado bendros dainos su Justinu Jaručiu, Monika Liu, Monique, Gabriele Vilkickyte. 

– Viena gražiausių, jautriausių jūsų dainų  – „Pražys“, kartu su Gabriele Vikickyte. Vaizdo klipe nusifilmavo ir aktorių Latėnų šeima. Sunku buvo juos įkalbinti? 

D. Širvys: Kadangi Gabrielė gražiai ir sklandžiai kalba, moka švelniai prieiti prie žmonių, jai ir pavyko. Kai su Gabriele parašėme dainą apie brandžią meilę, apie meilę, kuri užaugo, buvo ir kitų porų, kurias norėjome kviesti filmuotis. Ne visi sutiko. O Latėnai yra aktoriai, jie patys norėjo išbandyti tokią patirtį – kartu su mumis nuvažiuoti į mano tėvų sodybą ir nusifilmuoti klipe.

Nereikėjo nieko daryti, stengtis, nes jie patys yra labai mieli žmonės. Jie atsisėda vienas kitam ant kelių, kibina vienas kitą, paerzina. Mums reikėjo tik uždokumentuoti, ką jie veikia. Taip gimė visas klipas. 

Jų meilė prasidėjo prieš daug metų, filmo „Riešutų duona“ filmavimo aikštelėje. Tokia pat žavi ir tokia pat gyva ji yra ir dabar. Man atrodo, kad mums pavyko įgyvendinti idėją ir parodyti brandžią meilę. Ir ji puikiai siejasi su mūsų daina. 

– Ar grupės „jauti“ nariai jaučia vienodai – tai, ką jie nori ištransliuoti? 

P. Gruzdys: Dažniausiai taip, pasikalbame apie tai, ką mes norime ištransliuoti. Dainoje viskas paprastai transliuojasi per žodžius. Tad taip, iš esmės su žodžiais galime tapatintis visi. Jausmas kuriant yra bendras.

– Kas jums yra svarbiau – kūrybinis procesas ar jo rezultatas? 

D. Širvys: Kartais būna, kad procesas trunka ilgai ir yra varginantis. Tarsi pametame kūrybos džiaugsmą. Bet bandome jo nepamiršti. Kai kartu atsiranda idėjos, jos įgyvendinamos – tai suteikia labai daug džiaugsmo. Bet smagiausia dalis yra tai, ką mes sukūrėme ir ką galime groti gyvai. Gyvas kontaktas su žmonėmis. Daugiausiai emocijų ir ištransliuojame grodami gyvai.

– Kokie būtų raktiniai žodžiai, pristatant jūsų kūrybą? 

D. Širvys: Mūsų muziką ir dainos yra apie šviesą. Norime savo muzika kalbėti apie šviesius dalykus. Turime dainą „Daugiau šviesos“, mūsų įkurta mažoji bendrija irgi vadinasi „Daugiau šviesos“. Tokia ir yra mūsų kūryba.

– Jūsų manymu, kiek kūrėjas gali ir turi kalbėti apie mūsų gyvenimo aktualijas? 

P. Gruzdys: Nėra būtinybės apie tai kalbėti, bet muzikantui svarbu kalbėti apie tai, kas svarbu yra jam pačiam. Jei muzikantas nenori liesti tam tikrų temų, jis to daryti neprivalo. Bet jei jis jaučia pareigą ištransliuoti savo žinutę ar temą – žinoma, kad taip. Ir tada, jei jam svarbu, bus svarbu ir klausantiems.

Projektas „Kultūra į kiemus“ šią savaitę svečiuojasi Centre, o kitą savaitę kelsis į Gričiupio kiemus. Daugiau informacijos apie kultūros vizitus Kauno kiemuose rasite čia. 

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 

by Sandra