Programos „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidėse – radikalios mintys apie paveldą

M. Plepio nuotr.

„Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė“, – sako žurnalistė, kultūros leidinių redaktorė, LRT RADIJO bendradarbė Kotryna Lingienė, pokalbyje palietus paveldosaugos temą.

Kadaise architektūrą studijavusi K. Lingienė kartu su sutuoktiniu Kęstučiu Lingiu kuria tinklalaidžių ciklą, kuriame bus įamžintos tarptautinės konferencijos „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ įdomiausios įžvalgos. Rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vykstanti konferencija užbaigia penkerius metus trukusią „Kaunas 2022“ programą „Modernizmas ateičiai“.

Pasak K. Lingienės, paviršutiniška, neargumentuota kritika ar stereotipinis visuomenės įsivaizdavimas, esą už paveldą yra atsakinga tik valdžia, rodo mūsų emocinio ryšio su aplinkos objektais, praeitimi trūkumą.  Iš naujo permąstyta tema ir ženkliai praplėstas interpretacijų laukas leidžia visuomenei atkurti gijas, jungiančias ją ir supančią aplinką. Juolab, kad šiuolaikinėje kultūroje apstu įrankių subjektyviai meninei ar objektyvesnei mokslo tyrimų interpretacijai skleisti – tam itin pasitarnauja šiuolaikinės medijos. Apie tai ir daugiau – šiame pokalbyje.

Kotryna, kiek pačiai yra artima paveldo tema? Ar tavo dėmesio centre Kauno – miesto, kuriame gyveni,  paveldas? Ar tavo interesai apima daugiau?

Prieš keliolika metų baigiau architektūros, vėliau – architektūros istorijos ir teorijos studijas. Nors pagal specialybę neteko rimčiau dirbti, šešeri metai universitete, akademinės pažintys su savo sričių profesionalais architektais, urbanistais, paveldosaugininkais, galiausiai karjeras darantys bendramoksliai, kurių darbai mane pasiekia įvairiausiais kanalais, negalėjo neįsiminti visam likusiam gyvenimui. Tai viena mano interesų sričių, tik nepasakyčiau, kad paveldas man įdomiau už šiuolaikinę architektūrą ar plytos svarbesnės už medžius. Stebiu visumą ir bandau suprasti, iš ko ji sudaryta, kaip ir kodėl tos sandaros formulė keičiasi.

Kotryna Lingienė, M. Plepio nuotr.

„Modernizmas ateičiai“ – penkerius metus trunkanti programa, kurią galima vaizdingai sulyginti su kelione. Ko šioje kelionėje įdomaus, artimo pavyko aptikti? O gal yra ir ne tokių malonių atradimų?

Nors aktualios yra visos „Kaunas 2022“ programos ir kaip žurnalistė esu ne kartą pasakojusi ir apie jaunimo ar bendruomenių idėjas, taip pat Kauno Žvėrį, man, kaip tiesiog Kotrynai, artimiausios yra dvi. Tai „Atminties biuras“ ir „Modernizmas ateičiai“. Mano galvoje jos persipynusios, papildo ir vis naujai atskleidžia viena kitą. Abejose svarbūs žmonių liudijimai ir gebėjimas žvelgti tarp eilučių, taigi ir plytų ar lentų eilių. Namas be čia gyvenusių žmonių likimų pažinimo tėra mūro krūva. Žmogus be savo istorijos, kurioje svarbius vaidmenis kuria jo kiemas, gatvė, kvartalas, kaimynai ir santykiai su jais, tėra vieniša būtybė. Nesu tikra, ar čia daugiau malonių atradimų, ar verčiančių susimąstyti. Galbūt visgi pastarųjų, bet tai nėra blogai. Tai augina ir turtina. Didelė privilegija, kad šiandien į skaudžius dalykus galime žvelgti iš istorinės perspektyvos, kad mūsų šalyje masiškai nežudomi žmonės, negriūna miestai, nors tai vyksta visai šalia. Turime savo situaciją vertinti ir kasdien mokytis tam, kad tamsa nenugalėtų.

Pavyzdžiui, gali žiūrėti į Kaune kadaise Petro Klimo šeimai pastatytą vilą, pavadintą diplomato dukters vardu – „Eglutė“ – ir galvoti, aha, neblogai tarpukariu žmonės gyveno, dailius namus statėsi. Dabar vila padalinta keliems savininkams, ji stokoja pirminio grožio – tai irgi nesunku pastebėti, tai primena okupaciją ir nacionalizaciją. Bet svarbu ir pažvelgti į kitą Vaižganto gatvės pusę, į Klimo svainės namą, kuriame jis glaudėsi jau Lietuvą okupavus sovietams, jau grįžęs iš Sibiro lagerio (o prieš tai dar kalintas nacių). Ar galite įsivaizduoti skausmą žmogaus, kuris penkiolika metų kasdien pro langą mato savo šeimos, likusios vakaruose, Prancūzijoje, namus? Namus, dedikuotis dukteriai, kurios daugiau taip ir nebepamatė. Aš to suvokti negaliu. Ir kas pasakys, modernizmo tai istorija, valstybingumo, ar tiesiog vieno žmogaus tragedija?

Kaip manai, kokie mitai, susiję su paveldu, egzistuoja kolektyviniame suvokime? Kokius konflikto taškus galima įžvelgti? Galbūt tinklalaidės padės sklaidyti įtampą?

Paveldas, krepšinis, žalieji plotai, šiuolaikinis menas, krašto ar sveikatos apsauga – visame kame turime dešimtis tūkstančių ekspertų, ir Lietuva šiuo klausimu nėra kažkuo išskirtinė pasaulyje. Manau, čia ir yra didysis paradoksas – nepasitikime metų metus konkrečioje srityje dirbančių, nuolat kompetencijas auginančių žmonių įžvalgomis, patarimais, idėjomis. Bet patys, skyrę gal tik kelias valandas pasidomėti vienu ar kitu klausimu, o gal ir visai nepasidomėję, nes mums tai atrodo nereikšminga, tolima, per brangu, per pretenzinga, įsivaizduojame žinantys geriau. Todėl, apibendrintai kalbant, mediniai langai, galintys tarnauti dar dešimtmečius, keičiami plastmasiniais. Arba išnyksta postmodernistiniai kūriniai, nes kuo trumpesnė istorinė distancija, tuo mažiau vertės objekte ar asmenybėje įžvelgiame. Lygiai kaip į jauną žmogų žiūrime įtariai, tiesa? Dar vienas gana plačiai paplitęs įsivaizdavimas – kad paveldu turi rūpintis išskirtinai valdžia ar valstybė. Manau, taip yra dėl emocinio ryšio nebuvimo, o jo nėra, nes tam neskiriama laiko. To nemokoma mokykloje, kaip ir daugelio kitų išties svarbių žmogiškų dalykų. Taip, tinkalalaidėse apie tai kalbėsime tikrai daug.

M. Plepio nuotr.

Kaip „Modernizmas ateičiai“ pakeitė pačios suvokimą apie paveldą? Kokios idėjos, pavyzdžiai jau dabar „užkabino“ permąstyti paveldo temą iš naujo? Kokie nauji klausimai kyla?

Man patinka, kad ši programa nėra tik apie gražius vaizdus, tobulas fotografijas, sėkmės istorijas. Asmeninis ryšys su architektūra, urbanistika, kraštovaizdžiu atskleidžiamas ne visuomet tikėtais būdais. Nuo kino filmo iki tortų, nuo garso įrašų iki šokio. Skulptūra, fotografija, tekstilė, video, tekstai, dabar ir tinklalaidės – pasitelkiamos turbūt visos įmanomos medijos, kurios, beje, padeda ne tik geriau suvokti pastatus, bet ir atrasti asmenybes. Nekantrauju įsigyti naują knygą apie architektą Arną Funką. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė yra nuostabi ir tuo pačiu labai tiksli ir atsakinga istorijų pasakotoja, ir neabejoju, kad jos bendras kūrinys su savitai miestą fiksuojančiu fotografu Luku Mykolaičiu bei leidinio ir parodos apie Funką dizainere Vika Pranaityte, kuri pati dirba architekte, bus vienas prasmingiausių 2022 metų suvenyrų.

Dar labai patinka galimybė aplankyti pastatus, į kuriuos gal ir visai nepažvelgdavai, arba tuos, į kuriuos tik seilę pavarvindavai. Pavyzdžiui, to paties Funko projektuotas Iljinienės namas K. Donelaičio gatvėje – su žurnalu sekėme jo istoriją, pardavimą, lankėmės dar vykstant remonto darbams, taip pat – ką tik juos baigus. Dabar pastate veikia dizaino studija „Blank Page“, smagu, kad jos įkūrėjai suvokia, kokioje lobių skrynioje įsikūrė. Labai laukiu galimybės apsilankyti čia konferencijos „Modernizmas ateičiai“ metu atidaromoje parodoje „Interpretuotas Kauno modernizmas“. Norėčiau, kad panašios iniciatyvos nesibaigtų su metų pabaiga. Juk, tarkim, į „Ekskurso“ pasivaikščiojimus neįmanoma patekti, visos vietos išgraibstomos vos paskelbus registraciją. Vadinasi, žmonėms vis labiau įdomu giliau pažinti miestą. Čia vėl grįžtu prie asmeninės akistatos. Priversti susimąstyti gali vienintelė detalė ar net kvapas, sužadinantis prisiminimą.

Kaip kilo idėja rengti „Modernizmas ateičiai“ tinklalaidžių ciklą? Ar buvo įvykis, idėja, žmogus, kurie paskatino tai padaryti?

Reikėtų padėkoti programos kuratorei Viltei Migonytei-Petrulienei – tai ji nusprendė atsisakyti tradicinio leidinio, lydinčio konferenciją. Pati matau tam keletą racionalių priežasčių – pasaulinė popieriaus krizė, sausakimšos lentynos, tradicinio spaudos formato apribojimai turinio kiekiui ir įvairovei. Be to, tinklalaidė gali pasiekti daugiau žmonių, net tų, kurie apie programą, konferenciją ir patį Kauną iki šiol nėra girdėję. Galbūt tai bus pašnekovų aplinka, o gal atsitiktinai „Spotify“ epizodą atradę klausytojai. Ką gali žinoti, gal jie dėl to aplankys Kauną ar bet kurį kitą objektą, apie kurį kalbame tinklalaidėse? Kritiškiau pažvelgs į savo rajoną? Nueis į kaimynų susitikimą? Sustabdys ar incijuos procesą?

Kokią matote jūsų, kaip tinklalaidės kūrėjų, misiją? Vardan ko tai darote? Ir ko tikėtis būsimiems klausytojams?

Kviesdami pašnekovus neapsiribojome tik konferencijos dalyviais, nors, žinoma, jų minčių bus galima išgirsti tikrai nemažai. Iš viso epizodų bus dešimt, jie bus publikuoti iki „Kaunas 2022“ uždarymo. Internetinis formatas suteikia galimybę pakalbinti ir tuos, kurie iki šiol programoje „Modernizmas ateičiai“ niekaip nedalyvavo. Kartu su Vaidu Petruliu ieškojome tokių žmonių, kurie galėtų papasakoti išskirtines istorijas, atskleistų netikėtą, net radikalų požiūrį į paveldą, galėtų diskutuoti apie jo apibrėžimą apskritai. Tai nebūtinai architektai ir nebūtinai paveldo ekspertai, nors jau galiu pasidžiaugti pokalbiu su savo srities žvaigžde Jorge Otero-Pailos. Jis „Modernizmo ateičiai“ konferencijoje pasakos apie eksperimentinę paveldosaugą ir meną kaip globos būdą, o tinklalaidei aptarėme ir dar šį tą, kas tikrai privers suklusti ir permąstyti savo įsitikinimus.

Apskritai dabartinis etapas priverčia kvestionuoti daugelį iki šiol galiojusių normų ir susitarimų, tai neišvengiama ir asmeninio santykio su aplinka, atsakomybės prisiėmimo kontekste. Galbūt įrašiusi visus pokalbius galėčiau papasakoti dar daugiau, bet kol kas mane labiausiai palietė interviu su ukrainiečiu Dmitrijumi. Jis su bendraminčiais gana netikėtu būdu tvarko rusų sugriautus kaimus – projektas „Repair Together“ atskleidžia itin subtilius ryšio su namais, išlikimo savimi ir buvimo bendruomenės dalimi bei psichologinės būsenos karo metu niuansus.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Daugiau informacijos apie rugsėjo 21–22 dienomis Kaune vyksiančią konferenciją „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ ir ją lydinčius renginius galima rasti čia. Tinklalaidžių klausytis galima „Spotify“ platformoje, „Modernism for the Future“ kanale. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 


IX forte performansą atliksiantis T. Ramasike’ė: „Bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa“

 

Tebby Ramasike, K. Jurevičiūtės nuotr.

Pietų Afrikoje gimęs šokėjas ir choreografas Tebby’is W. T. Ramasike’ė jau tris dešimtmečius yra profesionaliojoje scenoje. Jis nevengia remtis skausmingais istoriniais įvykiais, kuriuos, susiejęs su asmenine patirtimi, perteikia kūno kalba. 2022 m. rugsėjo 24 d. T. W. T. Ramasike’ė Kauno IX forto muziejuje atliks performansą „Mano kūno fragmentai“. Daugiau apie pasirodymą, šokį trauminių patirčių kontekste ir tai, kodėl svarbu prisiminti istorinius įvykius, kviečiame skaityti interviu.

Pasirodymas „Mano kūno fragmentai“ yra tarptautinio projekto „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ dalis. Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje atliksite performansą „Mano kūno fragmentai“. Pirmiausia norėtųsi klausti, kokie įspūdžiai, emocijos apėmė apsilankius IX forte, kai 2021 m. buvote atvykęs ruoštis pasirodymui?

Tai buvo gana pribloškianti patirtis. Anksčiau mačiau nuotraukas, kuriomis pasidalino Bruce’as [menininkas Bruce’as Clarke’as], tad tikėjausi kitokios vietos. Bet kai atvykome, tiesiog pajutau – oho! Iš pradžių nežinojau, kaip tai išreikšti. Buvau toks priblokštas... Jaučiau, kiek čia daug skausmo... Balsas manyje rėkė iš skausmo, balsas šaukė iš vilties. Iš tikrųjų, tai viršijo mano lūkesčius. Jaučiau, kad stoviu šventoje žemėje. Šioje vietoje energija buvo stipri ir unikali. Mano dėmesį patraukė ne vietos struktūra, o aplinka, medžiai. Jie tapo šios simbolinės tautos, kurios nariai čia neteko gyvybių, reprezentacija. Šioje vietoje dvasia buvo gyva.

Man pasirodė labai įdomu, kad ėjau ne į muziejų. Ėjau ne į ekspozicines erdves. Buvau įtrauktas į gyvąją žmonijos sielą. Žmonijos, kuri prarasta. Pajutau ryšį ir iš karto galvoje ėmė gimti kūrybinės idėjos. Tariau: „Manau, kad atvykau į reikiamą vietą. Štai, kur priklausau, štai, ką noriu daryti.“ Mano siela, mano širdis virpėjo, o dvasia norėjo gyventi, stverti, skristi. Mane tai labai praturtino.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti performansą, kurį atliksite IX forte? 

Grįšiu prie projekto pradžios. 2018 m. dalyvavau butoh ir akusmatinės muzikos festivalyje Paryžiuje. Atsitiko, kad atlikau pasirodymą pagal Jacobo kompoziciją. Buvo ir kitas butoh šokėjas Denisas, su kuriuo iš pradžių bendradarbiavome, bet, deja, jis smarkiai susirgo. Denisas atliko pasirodymą pagal René kompoziciją. Jacobo kompozicija man metė iššūkį – trumpa, sudėtinga ir tokia, pagal kurią niekada nesvajojau pasirodyti. Buvo sunku, bet per performansą viskas susidėliojo į vietas. Man patiko Deniso performansas ir René kompozicija. Tada jiems trims papasakojau savo idėją: keturiese esame toje pačioje erdvėje, mes, šokėjai, kuriame šokį, o jūs, kompozitoriai, tuo pačiu metu komponuojate. Pasiūliau jiems bendradarbiauti nedideliame projekte Amsterdame.

Tada pradėjau vystyti idėjas apie Holokaustą ir apartheidą. Tuo laiku rašiau eilėraštį, pavadintą „Mano kūno fragmentai“. Šį eilėraštį inspiravo matyti Holokausto vaizdai. Viską – Holokausto ir apartheido vaizdus – sudėjau kartu. Tuo metu labai susirgau. Buvau paguldytas į ligoninę, man atliko 3 operacijas. Gulint ligoninėje visi šie vaizdai ėmė grįžti, jaučiau, tarsi būčiau viso to dalis. Mano kūnas iro. Jaučiau, kad kūnas byra į dalis, tad tiesiog ištariau – „Mano kūno fragmentai“.

Kitas klausimas – ką man su tuo daryti? Kas šiame projekte svarbiausia? Ar jis yra apie Holokaustą? Ar apie apartheidą? Ar apie mane, gulintį ligoninėje ir mirštantį? Kaip butoh praktikas, visada daug dirbu su kūnu. Ir sakau – jis [projektas] apie kūną.

Kai po ilgo laiko pamačiau savo tėvus Pietų Afrikoje, jų kūnai buvo deformavęsi, pasikeitę. Tada pradėjau galvoti apie žmones naikinimo stovyklose. Kas nutikdavo, kai jų kūnus sudėdavo į krosnis? Ėmiau galvoti apie žmones, kurie Pietų Afrikoje buvo iškeldinti. Mačiau, kaip kankino ir degino mano vaikystės draugą, regėjau jo kūną... Taigi, tai buvo apie yrantį kūną, kuris keičiasi, deformuojasi.

Patirtis ligoninėje ir kovojimas mane paveikė psichologiškai. Buvo labai sunku. Tuo metu turėjau atlikti pasirodymą. Jis buvo apie pasipriešinimą priespaudai, pasipriešinimą sunkumams, taip pat – apie viltį, kovą prieš kažką, atsparumą.

Galvodamas apie tuos krosnyse esančius ar degančius kūnus, mąsčiau apie tylų jų riksmą. Įsivaizdavau šaukiantį kūną. Kūną, pavirstantį šaukiančiu balsu. Tas balsas tapo mano vidiniu „aš“. Šokis virto mano gelbėtoju, gydytoju. Balsai galvoje tarsi sakė – „šok, šok ir niekada nenustok šokęs.“ Turėjau šokti, kad išgyvenčiau. Iki šiol kartoju, kad jei nešokčiau, turbūt jau seniai būčiau atsisveikinęs su šiuo gyvenimu. Šokis man padėjo judėti toliau. Taip pat – priešintis, niekada nesustoti ir turėti vilties.

Žmonės klausia, ar šis kūrinys yra apie Holokaustą. Ne, nėra. Ir jis nėra apie apartheidą. Nors mano šaltiniu tampa siaubingi žmonijos istorijos įvykiai, nutikę praeityje (deja, jie vis dar vyksta dabar), kūrinys kartu yra apie socialinę krizę, kurioje mes, kaip žmonės, atsiduriame. Tai tylus būdas kalbėti kūnu, šokiui tampat nutildytų žmonių balsu: išryškinti tą skausmą, tą kančią, atkreipti dėmesį į tai, į ką daugelis neatkreipia. 

Šiame kūrinyje nusprendžiau pasitelkti butoh žanrą, perteikiantį kūno pasipriešinimą gravitacijai. Mano kūnui tai meta didelį iššūkį išeiti iš komforto zonos į nežinomą teritoriją. Kartu tai susiję su vidine laisve, kuri išreiškiama butoh, ritualiniu šokiu ar net elektronine muzika, kuri taip pat turi savo pasipriešinimo būdą.

Paminėjote butoh žanrą. Ką galvojate ir jaučiate šokdamas butoh? Kuo butoh išsiskiria iš kitų žanrų?

Tai perėjimas į kitą pasaulį. Daug dirbu su dvasingumu, stengiuosi jį susieti su ritualiniu šokiu ir butoh praktika. Man tai visada yra tarsi dvasinė kelionė. Jaučiu, kad pereinu iš vieno gyvenimo į kitą. Iš būties į nebūtį.

Butoh suteikia man žengimo į gilų pasąmoninį pasaulį jausmą. Esu aukštesniame dvasingumo, o gal egzistencijos, lygmenyje. Tuo pačiu visada kyla klausimai: kur tai mane nuves? Kiekvienas klausimas sukelia skirtingą jausmą, skirtingą mintį. Niekada nebūna taip pat.

Manyje tai vis dar auga. Negaliu sakyti, kad esu tobulas butoh šokėjas ar kad esu blogas butoh šokėjas. Esu butoh praktikas, tiesiog praktikuojuosi. Išplėtojau savo afrobutoh konceptą. Galėčiau sakyti, kad butoh iš tiesų praturtino mano, kaip šokėjo, karjerą. Į šokį ir save, kaip šokėją, žiūriu iš kitos perspektyvos, suprasdamas savo kūną, mintis.

Kaip butoh išsiskiria iš kitų žanrų? Na, visų pirma, žmonės jo bijo. [juokiasi] Kai kalbame apie butoh, jie sako: „O, ar čia tas apie bjaurius kūnus ir mirtį?“ Taip žmonės reaguoja į butoh. Jie nenori turėti nieko bendro su tuo, kas susiję su skausmu, kančia ir mirtimi. Ypač mirtimi ir tamsa. Visada žmonėms sakau, kad toje bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa.

Tebby Ramasike, K. Jurevičiūtės nuotr.

Trumpam stabtelkime pasvarstyti apie grožį, šviesą ir šokį – kas, Jūsų manymu, tragedijos ir trauminių patirčių kontekste yra šokis? Priemonė įsijausti į kitų žmonių patirtį? Gijimo būdas?..

Į šį klausimą nelengva atsakyti, bet pabandysiu. Kai žvelgiu apibendrintai, nėra taip labai paprasta, bet asmeniškai man – lengva šokiu išreikšti traumines ar tragiškas patirtis, nes su jomis teko daug susidurti. Nors žmonės visada sako, kad esu laimingas, mano pasaulis iš tiesų yra tragiškas ar susijęs su trauma.

Sugeriu daug žmonių tragiškų ir trauminių patirčių, klausausi jų istorijų. Iš esmės įsijaučiu į jų situaciją. Kai pradedu tai daryti, kartais galiu iš to kažką sukurti. Šokiu man lengviau tai išreikšti. Taip pat pastebiu, kad šokis man padeda pagyti. Galiu turėti daug rūpesčių ir visko gali man nutikti, bet vos tik sudedu visa į šokį, jaučiu tą gydančią jėgą. Kaip man sakė žmonės, į jų gyvenimo tamsą atnešu šviesą ir juos gydau. Štai kodėl visada į savo veiklą žiūriu kaip į dvasinį gydymą.

Nereikėtų sakyti: „O, mano kūrinys bus apie traumines patirtis.“ Manau, kad jei pradėčiau taip teigti, mano šokėjai išskubėtų pro duris, o jei tai pasakyčiau publikai, ji neateitų pažiūrėti performanso. [juokiasi] Tai kažkas, ką laikai kūrinyje. Trauminėmis patirtimis įprastai nesidalini. Jos yra viduje. Kiekvienas susiduria su trauma vis kitaip. Kiekviena trauminė patirtis yra skirtinga.

Iš tiesų, keliuose šokiuose išreiškiu daug savo trauminių patirčių, kurios kartais mane gąsdina. Tada iškyla problema – ką jaučia auditorija, kai išgyvenu trauminę būseną? Įsijautimas į ją, kai atlieku šokį, man padeda kažką paleisti, gydo mane, apvalo. Man tai tarsi ritualas. Tai tampa lyg apeigine kelione. Man ir, manau, daugeliui žmonių, šokis yra gijimas, terapija. Gaila, kad daug žmonių to nemato. Jie į šokį žvelgia kaip į hobį, tiesiog šokimą, nesuvokia, kad šokant žmogaus viduje kažkas įvyksta. Šokis teikia džiaugsmą, gyvenimą, šviesą, gydo daugelį žmonių.

Grįžkime prie Jūsų pasirodymo IX forte. Prie jo prisideda tarptautinė komanda. Gal galėtumėte pristatyti jos narius?

Trumpai juos pristatysiu. Pradėsiu nuo René. René Baptistas Huysmansas yra kompozitorius ir garso menininkas iš Amsterdamo. Jo specializacija – elektroninių garsų koliažai ir lauko įrašai.

Jacobas Elkinas yra multiinstumentalistas iš Niujoko, JAV. Jis moko Jungtinių Tautų tarptautinėje mokykloje, yra elektroninės mikrotoninės muzikos specialistas. Neklauskite manęs, kas tai... Štai kodėl jo muzika tokia sudėtinga – visi šitie terminai... Tai ne ta pati elektorinė muzika, kurią žinome. [juokiasi]

Vienas pirmųjų komandos narių buvo Denisas Sanglardas, bet dėl sveikatos problemų jis nebegalėjo tęsti projekto. Denisas yra butoh šokėjas ir aktorius. Jis vis dar labai įsitraukęs į kūrinį, tik laikosi nuošalyje – yra tarsi treneris, teikia atgalinį ryšį.

Tada turime Ellen Knops, kuri yra iš Amsterdamo. Ji mūsų šviesų dizainerė, mėgstanti improvizuoti ir pajausti vietą. Ellen nuvyksta į vietą ir mato, kokia yra tos vietos energija bei ką ji leidžia padaryti su šviesomis. Ellen dirbo su daugeliu mano kūrinių. Su ja dirbti fantastiška.

Tada – Anne Oomen, olandų mados tekstilės dizainerė iš Šiaurės Brabanto. Anne specializacija – šilkas. Ji daug dirba su šokėjais, judesiu. Anne pati buvo šokėja. Susižavėjimą šokiu ji paverčia sklandžiu šilko judesiu. Anne kūrinius labai įdomu stebėti ant šokėjo kūno. Ją pasirinkau ir dėl to. Daugelį metų norėjome dirbti karu, pagaliau čia pirmasis projektas. Įkvėpimo ji semiasi iš abstrakčiosios tapybos ir moderniojo meno kūrėjų.

Toliau – Elizabeth Damour. Ji yra iš Paryžiaus. Elizabeth – prancūzų butoh atlikėja, psichoterapeutė. Jai patinka dalintis, perduoti, prisijungti prie nuolatinio tobulėjimo proceso. Ji taip pat dirba su jaunais žmonėmis. Iš tiesų, pradžioje Elizabeth prisijungė prie projekto kaip mano asistentė, o ne šokėja. Galiausiai, kai Denisas nebegalėjo toliau dalyvauti, vienintelė išeitis buvo Elizabeth.

Dar turime Zo Fan. Projekte ji yra išorės menininkė. Iš tikrųjų, ji – Bruce’o asistentė. Bruce’as ją pasiūlė būti mūsų videografe. Zo yra iš Singapūro, bet gyvena Paryžiuje. Ji – kino režisierė, fotografė ir videografė.

Prie projekto prisidėjo ir daugiau žmonių, ne vien mes – yra žmonių iš išorės, kurie įsitraukė.

Jūsų performansas glaudžiai siesis su menininko Bruce’o Clarke’o dviejų dalių paroda, eksponuojama Kauno IX forto muziejuje, – bus atliekamas jos fone. Koks jos ir šokio santykis? Kaip jie papildo vienas kitą?

Įdomu, kad pradžioje Bruce’o nepažinojau. Frankas [Frankas Schroederis, Nacionalinio rezistencijos ir žmogaus teisių muziejaus direktorius] žinojo mano kūrinius ir pažinojo Bruce’ą, taigi, pakvietė jį kurti parodą [Liuksemburge]. Manau, kad pamatęs Bruce’o kūrinį, jame įžvelgė mane. Kai pirmą kartą išvydau Bruce’o skulptūras, norėjosi klausti: „Kur tu mane radai?“ [juokiasi]. Taip pat įžvelgiau save. Manau, kad iškart užsimezgė ryšys.

Iš tiesų, mane sudomino Bruce’o kilmė: gimęs Didžiojoje Britanijoje, turintis žydišką šeimą, [ryšių] su Lietuva, gyvenęs Pietų Afrikoje, įsijungęs į kovą prieš apartheidą. Tada pamačiau jo darbus ir buvau visiškai suviliotas. Norėjau sužinoti daugiau apie jo kūrinius, ėmė gimti idėjos. Mane patraukė ir jo darbas Ruandoje genocido tema. Galvojau: „Visa tai susiję su trauma. Šios tragiškos situacijos sukėlė daug traumų žmonių gyvenimuose.“ Ir man patiko, nes tai buvo Tebby’is. [juokiasi] Taigi, pagalvojau: „Nebijosiu bandyti rasti sąsajų su jo kūryba. Tiesiog būsiu atvira knyga.“

Esu dirbęs su menininkais praeityje – šokdavau, ką jie nutapydavo, arba pagal jų skulptūras. Bet dabar yra kitaip. Savo istorijas stengiamės papasakoti skirtingais būdais, bet tuo pačiu papildome vienas kitą. Nusprendėme įvesti mano ir skulptūrų tarpusavio dialogą, kaip jas naudoju, – jos turi būti kitas atlikėjas.

Šis tas įdomaus atėjo man į galvą apie IX forto muziejų: jei turime Bruce’o skulptūras ir aš, susisiejęs su šia instaliacija, palieku erdvę, kas nutinka? Mano idėja – tu sukuri ryšį su šiomis skulptūromis, išvyksti, o ryšys turėtų likti, nors fizinio kūno ten ir nebėra. Ryšys turėtų pasilikti tose skulptūrose, nes jos buvo performanso dalis. Tai įmanoma, nes visada galvoju, kad sukurta energija net išėjus iš erdvės turėtų joje likti. Turiu omenyje, pabuvęs IX forto muziejuje ir išvykęs, vis dar galėjau kvėpuoti ta energija.

Kas nutinka man? Tai kitas klausimas – ryšys tarp instaliacijos ir šokio. Kas nutinka man, kai šoku su tomis skulptūromis, kai užmezgu su jomis ryšį? Kas nutinka man po to, kai išeinu kaip šokėjas? Ar tiesiog išeini ir pamiršti apie jas [skulptūras]? Ne. Galėčiau pasirinkti taip daryti, bet nenoriu, nes jos yra gyvos. Tai didis, labai svarbus meno kūrinys. Bruce’o kūryboje tikrai radau kažką stipraus, kas iš tikrųjų gali praturtinti šokį.

Tebby Ramasike, K. Jurevičiūtės nuotr.

Paskutinis klausimas – kaip manote, kodėl šiandienos žmogui svarbu ir reikalinga prisiminti traumines patirtis, pavyzdžiui, Holokaustą?

Kas nutiko praeityje, per Holokaustą kuria mūsų ateitį. Tai mūsų istorijos dalis. Ar esi žydas, ar afrikietis, ar europietis... Tai dalis mūsų, ne tik žydų bendruomenės. Pasaulio, kuriame gyvename, dalis. Ir, deja, kas nutiko per Holokaustą, vėl grįžta – tai vyksta dabar. Nors ir kitokiu mastu, kitokiu būdu... Matau tai augant. Matau, kaip Prancūzijoje grįžta nacionalistai. Tada Putinas. Jis nori, kad rusai būtų valdančiąja rase, kaip Hitleris kadaise norėjo, jog valdančiąja rase būtų vokiečiai.

Žinoma, žmonės nenori turėti nieko bendro su trauma, jie nori atsiriboti nuo Holokausto. Tai – ne tragiška istorija, o labai traumuojanti, žudanti žmonijos dvasią. Gebėti išsaugoti ją atmintyje reiškia tuo tikėti, suprasti ir suteikti reikiamą svarbą. Čia ne tas įvykis, kuriam įvykus jį lengvai užmiršti. Tai svarbus istorinis įvykis mūsų gyvenimuose. Dabartinei, mūsų ir ateities kartoms būtina suprasti, prisiminti, žinoti, kas įvyko. Nes tai nutiks. Jau sakome, kad istorija kartojasi.

Tikiuosi, kad pasaulis atsivers, patikės, galiausiai pasakys „mes supratome“ ir nustos neigti. Holokaustas įvyko, trauminės patirtys, kurias patyrė žmonės, buvo, mes negalime to paneigti. Gaila, bet neigimas sukelia daug smurto, o tai baugina.

Parengė Henrika Kryževičienė

Tebby’io W. T. Ramasike’ės performansas „Mano kūno fragmentai“ vyks 2022 m. rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje. Daugiau informacijos apie renginį: www.9fortomuziejus.lt  

Projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas 2022“

Informaciniai partneriai: LRT, „Kauno diena“, KB „Katos grupė“ | ACM

Partneriai: Nacionalinis rezistencijos ir žmogaus teisių muziejus (Liuksemburgas), „Ešas 2022“


Kūrybiška Kauno modernizmo  interpretacija: filmas „Klostės“ grįžta į gimtąjį miestą

Kadras iš filmo „Klostės“

„Kaunas – apie Kauną“, – taip būtų galima įvardinti idėjinę, airių kūrėjos ir menininkės Aideen Barry režisuoto filmo „Klostės“, jungiančiąją giją. Juodai balto kolorito, nebylusis ir stop kadro animacijos technikos siurrealistinis filmas pasakoja (ne)įtikėtinas ryškių kauniečių istorijas, vykstančias Kaune skirtingais istoriniais laikotarpiais, įliejant jas į esminius Kauno modernizmo architektūros simbolius. Meninis–eksperimentinis architektūros filmas, nuo pat vasario mėnesio buvo pristatomas užsienio kino festivaliuose, o rugsėjo 21-24 dienomis sugrįžta ten, kur ir gimė – Kauną,  ir bus pristatytas simbolinėje vietoje –  kino centre „Romuva“.

Filmą kūrė gausi kelių šimtų žmonių kūrybinė komanda, pradedant nuo aktorių, kurių šįkart didelė dalis nebuvo profesionalūs kino atlikėjai, o įvairių profesijų atstovai – šokėjai, dainininkai, fotografai, sporto treneriai ir net „Kaunas 2022“ savanoriai. Spalvingos asmenybės turi ir skirtingus santykius su Kaunu: vieni – čia gimę ir augę, kiti – atvykę jau vėliau, tačiau visi be išimties turintys savitą ryšį su miestu ir jo įvairiasluoksne kultūra, istorija ir architektūra. Visi jie – Kauno gyventojai.

Natūralu, kad didžiulė komanda dirba ne tik žiūrovui matomoje pozicijoje – kadre, tačiau ir už jo. Tai – žmonės, atsakingi už šviesą, garsą, vaizdą. Tad šiandien apie filmavo užkulisius, iššūkius ir Kaune pasislėpusias bei atrastas klostes kalbame su atstovais iš abiejų kadro pusių: aktoriais – profesionaliais šokėjais, filme įkūnijusiais velnius – Mariumi Pinigiu ir Adrian Carlo Bibiano bei video, animacijos ir garso menininku, „Klosčių“ kinematografu Miku Zabulioniu.

Kadre šokantys velniai – duoklė lietuviškajam folklorui 

Viename savo interviu, filmo režisierė Aideen Barry yra minėjusi, jog pastebėjo, kad lietuviškame folklore labai svarbus velnias, tad natūralu, jog filme skirta duoklė tiek šiam personažui, tiek pasauliniame kontekste unikaliam, Kaune įsikūrusiam Velnių muziejui ir jo įkūrėjui Antanui Žmuidzinavičiui.

Kadras iš filmo „Klostės“

Filme vaidinate velnius, sakykite, kaip sekėsi įkūnyti šiuos personažus, apie ką jie?

Marius: mes vaidinome skirtingus velnius, maniškis, kurį vaidinau, buvo labai aiškiai paimtas iš lietuviško folkloro – aš vaidinau lietuviškąjį velnią – Pinčiuką. Lyginant su kitomis kultūromis, lietuviškasis yra labiau žaismingas, mėgstantis smagias išdaigas, bet ne blogybes. Buvo nepaprastai smagu įkūnyti savąjį personažą, galbūt dėl to, kad aš netgi vizualiai buvau panašus į velniūkštį Pinčiuką (juokiasi). Be to, Aideen buvo labai kūrybiškai atvira, o tai leido per trumpą laiką atrasti savąjį personažą ir jį įkūnyti.

Carlo: filme režisierė per velnio personažą kartu atskleidžia ir lietuviškąjį folklorą, jo išskirtinumą, nes, pavyzdžiui, mano kultūroje, iš kurios atvykau, velnias nėra toks žaismingas kaip lietuviškasis, jis – turintis negatyvų, pykčio atspalvį. Kalbant apie asmeninę patirtį, galimybė įkūnyti „blogiuką“ – man suteikė labai daug džiaugsmo ir smagumo! Juk gyvenime neturime tokio šanso būti blogais, daryti blogus dalykus, o vaidinti „blogiuką“ ir įkūnyti jį filmo aikštelėje suteikia labai daug smagių akimirkų.

Marius: taip, tikrai pritariu Carlo. Šiek tiek paatvirausiu – vienoje iš filmo scenų, kurioje pasirodome, vyko kova. Tikra fizinė kova, bet juk realybėje mes fiziškai nekovojame, na, o štai filmavimo aikštelėje turėjome tokią smagią galimybę (juokiasi).

Carlo: žinoma, toji kova buvo surežisuota choreografija. Kadangi filme pasitelkiama sustabdyto kadro animacija (angl. stop motion), kuomet kiekvieną judesys užfiksuojamas atskiru kadru, tad, tarkime, norint užfiksuoti dešimties sekundžių sceną, kurioje vyko choreografija grįsta velnių kova, gali prireikti ir keturių valandų! Tai reikalauja didelės fizinės ištvermės ir kantrybės, kadangi suklydus kadrą gali tekti kartoti vėl ir vėl.

Velnių muziejus, M. Plepio nuotr.

Ar fizinės ištvermės reikalaujančios scenos ir buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte filmavimo metu? Papasakokite apie patį kūrybinį procesą.

Marius daug laiko atimantys kadrų fiksavimai, smulkios klaidelės, kurios versdavo kartoti ilgai fiksuojamus kadrus bei didelės fizinės ištvermės reikalaujančios scenos. Kadangi mūsų scena buvo labai fiziška – daugybė, ne itin kūnui komfortabilių pozicijų, daug dinamikos, turėjome sustoti nepatogiose pozose – kaip, pavyzdžiui, Neo „Matricos“ filme (juokiasi) – tai kėlė tikrai nemažai sunkumų ir iššūkių. Ir, žinoma, visuomet reikėjo sekti savo judesius. Įdomu, kad filme viskas labai kinta, labai daug dinamikos, sunku nuspėti logiką, tačiau pati filmo technika kino pasaulyje yra viena seniausių – stop kadras, šiame kūrinyje įgaunantis naują atspalvį.

Carlo: dėl stop kadro animacijos technikos turėjome ir smagių, kuriozinių situacijų. Esu dirbęs su šia technika mėgėjiškai ir dabar, kai dirbau su profesionalais, mano patirtis pasiteisino: turėjome sceną, kurią užtruko užfiksuoti geras trisdešimt minučių, kol galiausiai supratau, jog viską darėme klaidingai ir visos fotografijos nuėjo perniek, kadangi aktoriai buvo pasisukę ne į reikiamą pusę. Tad viską turėjome pakartoti iš naujo (šypsosi).

Grįžtant prie filmo idėjos, kaip galvojate – ar filmas labiau yra apie architektūrą ar apie žmones, kurie gyvena tuose pastatuose? 

Marius: mano manymu, žinoma, apie žmones. Žmonės ir jų istorijos įprasmina tuos pastatus. Mes naudojame architektūrą kaip vietą, kurioje veikiame, kuriame santykius. Mes nekuriame santykių su pastatais. Žinoma, yra daugybė kadrų, kurie skirti pastatams, dizainui, jų ornamentams, detalėms, tačiau tai tik papildo veikėjų santykius, suteikia laiko pajautimą, tam tikrą skonį ir atmosferos pojūtį.

Carlo: sakyčiau, jog nėra architektūros be priešistorės, kuri yra sujungta su žmonėmis: kaip toji architektūra atsirado, kas ją sukūrė ir kokią rolę ji vaidina dabar – jau kitoje istorijoje, kitu laikmečiu. Viskas yra persipynę.

Ar sutinkate su teiginiu, jog filmas gali papasakoti miesto istoriją?

Marius: Tai nėra linijinis, kaip mums dažnai įprasta, tradicinis Kauno istorijos perpasakojimas. Tai – šiuolaikiškas postdramaturgiškas kūrinys, kuriame apie Kauną pasakojama jam būdingu, fluxišku būdu – sumaišant istoriją, modernizmą, persipinančius folkloro elementus. Pirmiausiai – tai meninis filmas, kuriame nesiekiama preciziškai tikslaus istorinio Kauno atvaizdavimo. Tai žinia, kad turime keistis, tartum alternatyvi istorija, kuriame kortos šiek tiek sumaišytos.

Carlo: trumpas atsakymas būtų – taip (šypsosi). Man labai svarbu, kad nors ir filme viskas pateikiama kūrybiškai, nors ir žiūrime meninį filmą, tačiau jame vis tiek tas pats Kaunas, kurį gali surasti išėjus į gatvę. Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti juos skirtingose šviesose.

M. Plepio nuotr.

 „Klosčių“ operatorius Mikas Zabulionis: šis filmas – tai  kūrybiška Kauno miesto interpretacija

Mikai, filme „Klostės” užimate operatoriaus, kinematografo poziciją. Esate video, animacijos ir garso menininkas. Sakykite, kokius savo „gebėjimus” „technikas” panaudojote filmo kūryboje? Esate studijavęs animaciją, ar jos čia prireikė? Galbūt prisidėjote ir prie muzikinio takelio?

Šio filmo kūryboje buvau atsakingas tik už vaizdą. Dažnai, kai dirbu su video kūryba, liečiuosi ir prie postprodukcijos, tačiau šiuo atveju, gal kiek neįprasta man, tačiau reikėjo stipriai specializuotis ir dirbti tik su kamera.

Ne paslaptis, kad jūsų šeima stipriai prisidėjusi prie Kauno architektūrinio išpildymo. Kadangi filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams galbūt konsultavotės ar gavot pastabų?

Šiuo atveju ne, neteko. Apie pačius objektus, jų fiksavimą sprendė filmo režisierė Aideen kartu su Kaunas 2022 komanda. Aš atėjau vėlesniame etape, kuomet tas sugalvotas idėjas reikėjo ištransliuoti į vaizdinį formatą.

M. Plepio nuotr.

Papasakokite apie patį filmavimo procesą. Kiek užtrukote, kaip vyko darbas, kokie iššūkiai jūsų laukė? Turint omeny, kad pati filmo režisierė – negyvena Lietuvoje. Ar dirbant kartu vizijos sutapo, kaip sekėsi siekti bendro išpildymo?

Buvo intensyvus laikas – viską padarėme per du etapus: rudenį ir vėliau – pavasarį, visą gegužės mėnesį filmavom. Kadruotes apspręsdavome iš vakaro, kartais dar aptardami ryte prieš pat filmavimą. Būdavo taip, jog tos dienos kadrus, suderindavome iš vakaro. Dažniausiai filmo kūrime tokie procesai apima savaites ar net mėnesius, tačiau šiuo atveju intensyvumas natūralu – buvo daug kintamųjų. Būdavo ruošiamos skirtingos lokacijos, koją kišo ir COVID situacija, dėl kurios „iškrito“ ir kai kurie komandos nariai – pagal tai kito ir filmavimo tvarkaraštis.

Kalbant apie techninius iššūkius, daugelyje scenų buvo naudojamas žaliasis fonas (angl. green screen), tad visuomet reikėdavo labai tiksliai prieš filmavimus įsivardinti atspindžius, kitus aspektus, kaip vaizdas turės būti apdirbtas vėlesniuose etapuose. Kadangi nebuvau dizaino efektų vadovas, šia role dalijomės su filmo režisiere.

Mikai, ar galima sakyti, kad šis filmas yra Kauno istorijos pasakojimas ir būtent per jį galima susipažinti su miesto istorija, jos architektūrinėmis klostėmis?

Tai nėra koks nors dokumentinis, analitinis filmas. Atvirkščiai – tai kūrybinė Kauno miesto interpretacija. Suprasti istoriją per ją būtų galima, tačiau pirmiausiai tai – interpretacija. Filmas vienareikšmiškai yra apie žmones, kadangi jame atsispiriama į tuose pastatuose įvykusias istorijas, ten gyvenusius ar juos kūrusius asmenis, o architektūra naudota kaip priemonė, įveiklinanti tuos personažus.

M. Plepio nuotr.

Filmo premjera su išankstine registracija vyks rugsėjo 21 d. Nespėję užsiregistruoti, filmą išvysti galės ir rugsėjo 22-24 d. Šiomis dienomis „Romuvos“ foje žiūrovus taip pat pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija. Įsigyti bilietus galima „Romuvos“ kino teatro internetinėje svetainėje.


Sovietmečio hipių mada: iki skutelių sudėvėti džinsai, valstietiškos skrandos ir gildantis širdį laisvės ilgesys

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Bene prieš penkiasdešimt metų tuometiniame Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tarp jaunimo pradėjusi plisti hipių mada buvo gerokai daugiau negu tik aprangos stilius ir įdomesnių drabužių vilkėjimas. Tokia mintis peršasi išgirdus menotyrininkės, universiteto profesorės, parodų kuratorės Rasos Žukienės pasakojimą. Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo čia iš tiesų svarbus.

Kaip pasakoja tyrėja, tuometiniai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.

Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R. Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 metais Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos. Parodą, šiuo metu eksponuojamą  Kauno centriniame pašte, pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Ne kiek hipius, tačiau visą daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą atskleidžiančią ekspoziciją Kauno gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti iki rugpjūčio 31 dienos.

1972 metais, po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos?  Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R. Žukiene.

Rasa Žukienė, M. Plepio nuotr.

Kaip atsitiko, kad šalia R. Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tarsi tapo labiau pastebimi?

– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eisenoje dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė  8-9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Tarybų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė –  kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo Kalantos žūties.  Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.

„Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, bei jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius“. Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?

– Trumpų  mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktus su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?

Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV,  Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir toks egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.

Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.

Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Koko Šanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo 5-6 eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.

Kauno S. Žuko moksleiviai R. Lukošiūnas, R. Jankauskas-Kampas, V. Balsys, R. Zinkevičius, Seirijai, 1974, V.Obcarsko asm. arch. nuotr.

O kaip hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?

– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas tas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, studentams egzistavo akylesnė išvaizdos kontrolė. Jie gi turėjo karinį parengimą, tam skirtas katedras, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.

Dar vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Taip pat jie mėgo gėlėtus marškinius, šie privalėjo būt

labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus.  Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams   –  nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi.  O apie džinsus apskritai verta atskirai pakalbėti.

Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?

– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.

Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80-90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet tuometinių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.

Beje, kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje mes lankytojams galime parodyti tik vienerius džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.

„1972. Pramušti sieną“, M. Plepio nuotr.

Suintrigavo faktas, kad džinsai į Tarybinę Lietuvą papuldavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kokiu būdu juos gaudavo jaunimas?

– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 metais vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atstatyti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo įvykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. O tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduot. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.

Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilo plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai už labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.

Kas diktuodavo tuometiniams hipiams madas? Kas buvo jų ikonos? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.

– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų „madistų“ nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar panašiai. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko.  Taip pat labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi būdavo vinilo plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.

Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo pasakyti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometinei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Francisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?

– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios  – absoliuti laisvė ir taika. Taip pat svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos.  Jiems visiems norėjosi  laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje. Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Na, bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juoda arba balta spalvų čia negali būti.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

 

Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d., Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.


Programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė: „Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims“

Architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė 2022-uosius neabejotinai atsimins visą gyvenimą. Projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė su būriu talkininkų šiemet Kauno centrinį paštą keliems mėnesiams pavertė Architektūros centru, žinią apie optimistinį kaunietiškąjį modernizmą skleidė po visą pasaulį, o dabar jo laukia čia, mūsų mieste – rugsėjį Kaune įvyks tarptautinė konferencija „Modernizmas ateičiai“. Jos metu – ir ypatingo filmo „Klostės“ premjera. Maža to – praėjusių metų pabaigoje kaunietė išleido monografiją „Weekendų miestai ir priemiesčiai“ apie kurortus Lietuvoje! Atostogų temą šįkart palikome nuošalyje – su Vilte ir taip vos spėjome aptarti modernistų judėjimą, auginamą jau penkerius metus.  

Ką tu asmeniškai laikai didžiausia šios programos sėkme? Galbūt tai vienas nedidelis įvykis, o gal tavo pačios nauji įgūdžiai, pažintys, būsimi projektai, kurių idėjos kilo šiemet? 

Asmeniškai – patirtį. Nesu dirbusi įdomesniame, tiek galimybių bei iššūkių turinčiame projekte, su tokia profesionalia komanda. Žinoma, ne visų programos veiklų pradžios, kaip, matyt, įprasta, buvo sklandžios, ne visos naktys miegotos, bet visi patyrimai verti ir brangūs. Norėtųsi tikėti, kad panašų jausmą po projekto išsineš ir mūsų partneriai, miestiečiai. Nuo 2018 metų stojusi už programos „Modernizmas ateičiai“ vairo jau mačiau, kaip gerai strategiškai buvo parengta programa, kaip logiškai išskirtos tikslinės veiklų grupės, apimančios skirtingas auditorijas, iškelti ambicingi tikslai, beliko mąstyti apie priemones jiems pasiekti, išsibandyti naujus įrankius. Tiesa, neturėjome stebuklingos sėkmės formulės, nežinojome, kas mūsų aplinkoje pasiteisins, kas ne, o ir Europos kultūros sostinių kontekste architektūros ir paveldo temų tyrinėjimas ir interpretavimas nebuvo ir dar dabar nėra dažna praktika.  

Didžiausia motyvacija buvo ta, kad Kaunas jau turėjo tarptautinį pripažinimą, 2015 metais gautą Europos paveldo ženklą, o sulig tuo ėmė vis aktyviau veikti bendruomeninės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Gražinkime Kauną“. Taigi, vienu metu tai buvo ir dovana, ir atsakomybė. Dalintis ja kvietėme Kauno ir kitų miestų kultūros organizacijas. Nepaisant to, kad intensyviai darbavomės visus penkerius metus, pirmas stiprus jausmas, kad programa tikrai pasiteisina, apėmė po pirmojo kvietimo partneriams teikti paraiškas į visas Kultūros sostinės programų kryptis. Kad „Modernizmas ateičiai“ idėja tikrai sėkminga, jaučiu šiais metais pagaliau dalyvaudama partnerių renginiuose. Visi jie yra vientisa programos sėkmės ir skirtingų patirčių istorija. Tuo labai tikiu.  

Visgi kuriuos partnerių renginius įsiminsi kaip itin pasisekusius? 

Visus! Nebūčiau svajojusi geresnio turinio modernizmui. Partnerių programa apima labai plačią auditoriją, kurta skirtingų interesų ir amžiaus grupėms. Nuo architektūros specialistams ir entuziastams skirtų projektų, tokių kaip: knygos apie Arną Funką leidybos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), su aklaisiais ir silpnaregiais kurto taktilinio interaktyvus architektūros pažinimo paviljono, geidulingas modernistinio miesto paslaptis dekoduojančios parodos „Geismo architektūra“ ar kaskart aktualiausias pasaulines šiuolaikinės architektūros temas aktualizuojančios Kauno architektūros festivalio programos (Lietuvos architektų sąjunga), tarpkontinentines architektūros idėjas jungiančios modernizmo vasaros mokyklos (KTU)… Iki įspūdingas fotografijos asmenybes pristatančių parodų (Kauno fotografijos galerija), meno objektų, inspiruotų modernizmo istorijų, miesto viešose erdvėse (Lietuvos dailininkų sąjunga), išplėsti modernybės geografines ribas skirtų pranešimų, paskaitų, parodų, performansų  (Kauno menininkų namai), patyriminių ekskursijų („Ekskursas“, Kauno šokio teatras „Aura“) ar intelektualios muzikos festivalio metalo fabrike „Optimismo“ bei po įvairias Kauno ir Kauno rajono erdves pasklidusių pasaulio muzikos programų („GM Gyvai“).   

Sausį kultūros sostinės metus Kaune pradėjo tarptautinė paroda „MoFu 360/365“, kurios pavadinime esantys skaičiai simbolizavo atitinkamai visas galimas modernizmo perspektyvas bei kasdienybės paveldą. Kaip pačiame Kaune sekėsi su komanda įgyvendinti užsibrėžtą formulę „360/365“?  

Visad mačiau šią programą kaip bendruomeninių ir tarpsektorinių paveldo patirčių platformą, kurioje visi mokomės, turime teisę suklysti, nesutarti, atrasti ir bendrai kurti, dalintis atsakomybe už tai, kad modernizmas būtų dar labiau suprastas, pastebėtas ir įvertintas. Prisipažinsiu, tiesioginis darbas su bendruomene man niekada nebuvo komforto sritis, todėl esu be galo dėkinga komandos nariams, kurie ėmėsi lyderystės mezgant kontaktą su vietos gyventojais. Žilvinas Rinkšelis su savanoriais aplankė daugybę modernistinių butų, nufilmavo dešimtis įdomių pasakojimų, aprašė šimtus pastatų modernizmo svetainės žemėlapyje. Taip palaipsniui skaičiais „360/365” užkoduota kasdienybės paveldo sąvoka įgavo aiškesnį pavidalą.  

Taip, „360“ – visos įmanomos modernizmo perspektyvos: kultūrinė, socialinė ir t.t., buvo paliestos ne tik asmeninių pokalbių su gyventojais, viešų diskusijų metu, bet ir įvairių sričių kūrėjų atliktose meninėse interpretacijose apie XX amžiaus architektūrą ir ją liudijantį idėjų sudėtingumą bei skirtingus pastatų, visuomenės likimus. Kitaip tariant, sukaupti autentiški liudijimai apie Kauno modernizmą tapo inspiracija naujo pasakojimo kūrimui ir kalbai, kuri būtų suprantama platesnei auditorijai.  

Tuo tarpu skaičius „365“ skirtas atkreipti dėmesį ne tik bažnyčių, muziejų ar pan. įstaigų reprezentatyvumą, bet ir į kasdienybės architektūrą: gyvenamuosius namus, pramonės pastatus ar laisvalaikio vietas. Ar visiems modernizmo interpretacijų kalba buvo įdomi? Būtų naivu manyti, kad ir šio laikotarpio paveldą visi iki ausų ėmė ir įsimylėjo kaip ir, kad visų kūrėjų perduodamas žinutes perskaitė ar jomis susižavėjo. Tai nedemotyvavo, gal tik didesnį galvosūkį kėlė – kaip dar, kaip kitaip, kur ieškoti sumanymams lėšų.  

Džiaugiuosi, kad fortūna stovėjo ne nugarą atsukusi ir ne visai toli, tik laukė didesnių pastangų, kurios pasiteisino visus keturis kartus gaunant papildomą finansavimą iš „Kūrybiškos Europos“ ir „Interreg Europe“ fondų. Tai atrišo rankas pasitelkti užsienio parnerystes, kviesti ir priimti Ukrainos, Belgijos, Čekijos, Izraelio ir kitų šalių kūrėjus, siekiant vientisesnio pasakojimo apie modernizmo architektūrą kaip reiškinį, kurį patyrė Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos miestai. Didelė pagalba ir entuziazmas jaučiamas ir iš užsienio ambasadų, Lietuvos kultūros instituto. To rezultatas matomas ir šiandien. Kaip tik šiuo metu visą rugpjūtį Kaune vieši Ukrainos menininkė Lia Dostlieva. Kuruojama Monikos Amyros Pociūtės, Lia kuria dviejų kultūrų tapatybę apjungsiantį futuristinį kostiumą, kuriame menininkė paliks žinutę ir apie savo šalies ateities (at)statymo / (at)kūrimo jausmą.   

Kaip vertintum kauniečių įsitraukimą į savo aplinką? Ar jis padidėjo „Modernizmo ateičiai“ ir partnerių iniciatyvų dėka – ekskursijos, parodos net vaikams, straipsniai, video, projektai su šokiu ir kitais menais… ar tai sužadino didesnę meilę miestui? Ir ar būtent meilė, empatija yra tas jausmas, apie kurį reikia kalbėti kalbant apie miesto ir asmens santykį?  

Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims. Tikiu, kad inerciją tokiam pojūčiui sukurti suteikė partnerių veiklos ir miestiečių iniciatyvos. Tiek minėtos ekskursijos, tarptautinės fotografijos, architektūros parodos, šokio pasirodymai, intelektualios šiuolaikinės ir pasaulio muzikos koncertai, skulptūrinės kompozicijos, atsiveriančios netikėtose miesto erdvėse ir t.t. Nors kokybiško kultūrinio turinio, kuris yra skirtas architektūros temai, šiais metais ypač daug, kartais imu galvoti, jog modernizmas kaip reiškinys čia turi vis mažesnę rolę. Ypač naujamiestyje tarpukario palikimas kultūrai yra ideali scenografija, kuri kartais inspiruoja, kartais papildo ar asistuoja, o kartais padeda išpildyti ar sustiprinti projekto idėją, meninei formai suteikia unikalumo, ženkliškumo. Tai vienareikšmiškai padeda didinti žinojimą, auginti smalsumą ir supratimą, pamatyti galimybes, kas sąlygoja ir tampresnio emocinio ryšio su savo aplinka atsiradimą. Iš to seka ir praktiniai sėkmingi mažieji ar didieji paveldosaugos procesai. Vieni susiję su asmeninėmis meilės modernizmui istorijomis, kiti – su politine valia ir intelektualinių resursų jungimu.  

Vienas itin lauktų įvykių, dėl karo ir jo pasekmių nukeltas neribotam laikui – Kauno modernizmo architektūros įtraukimas į UNESCO (tai yra, nukelta UNESCO sesija Rusijoje, kur ir galėjo būti priimtas šis sprendimas). Optimizmo lyg ir mažiau... Kokios nuotaikos dėl to tvyro „Modernizmo ateičiai“ ir bendraminčių komandoje? 

Visgi būkim optimistai. Kol laukiam ir viliamės agresoriaus kapituliacijos – niekas rankų nesuriša veikti išvien paveldo išsaugojimo ir darnaus, kokybiško miesto kūrimo linkme. UNESCO miestui vertės neprideda, tik žinomumą, todėl čia svarbus kasdienis visų indėlis ir pastangos.  

Viena programos puošmenų, režisierės Aideen Barry kurtas filmas „Klostės“, jau pristatytas ne viename tarptautiniame festivalyje. Kokių atgarsių sulaukė šis kūrinys?  

Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad filmas, nuo metų pradžios rodytas didžiuosiuose Kanados, Anglijos, Airijos ir Italijos ekranuose, rugsėjį pagaliau bus pristatytas ir Kaune, kino teatre „Romuva“. Ilgai to laukėme. 

Tarptautinių filmų festivalių organizatoriai dalinosi labai pozityviais atsiliepimais, daugelis žiūrovų po peržiūrų spėriai „googlino“ artimiausius skrydžių bilietus į Kauną, domėjosi miesto istorija ir kultūrine programa. Beje, prieš seansus žiūrovai buvo kviečiami perskaityti Sandros Bernotaitės tekstą, kuriame rašytoja meistriškai sudėlioja esminius filmo naratyvo akcentus, atsako į klausimą, koks architektūros, kaip pagrindinio personažo, vaidmuo ir kodėl pasitelkiama siurrealistinė, kelianti nuostabą bei šypseną judančių paveikslėlių estetika. Premjeros Kaune metu lauks įdomus pokalbis, kuriame dalyvaus filmo režisierė Aideen Barry, Sandra Bernotaitė ir filmui į tarptautinius festivalius padėjusi patekti kino komunikacijos specialistė Rita Stanelytė.     

Šis projektas pristatomas ir kaip unikalus daugiau kaip 600 vietos gyventojų ir profesionalų apjungęs kūrybinis procesas, trukęs du metus. Filmo kūrimas buvo lydimas pandemijos, todėl jo valdymas mūsų komandai, ir ypač prodiuserei Ugnei Marijai Andrijauskaitei, pareikalavo milžiniškų pastangų. Įsitraukti buvo kviečiami muzikos, kūrybinio rašymo, stop kadro animacijos entuziastai ir net maisto gamybos studentai iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro, kurie, beje, po filmo peržiūros žiūrovus pakvies pasivaišinti milžinišku modernistiniu tortu. Nespėję užsiregistruoti į premjerą rugsėjo 21 d., filmą pamatyti galės ir 22-24 dienomis. „Romuvos“ fojė žiūrovus pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija. 

Modernistai jau laukia ir tarptautinės konferencijos rugsėjį. Kaip šis renginys, pavadintas kaip irpati programa, išaugo nuo 2018 m., kai vyko pirmąkart? 

Pirmoje tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“ (2018 m.), kuri tuo pačiu metu buvo ir simbolinis programos atidarymas, didžiausias dėmesys buvo skiriamas kultūrinės modernizmo paveldo vertės suvokimui ir Kauno unikalumo paieškoms, ypač pasitelkiant užsienio šalių patirtis. Tarp jų pristatyti ir pirmą kartą Lietuvoje viešėjusios Filmo „Klostės“ kūrėjos Aideen Barry video projektai, skirti jautrioms socialinėms temoms, Sharon Golan Yaron Tel Avivo – Liebling House taikomi šiuolaikiniai kūrybiniai ir edukaciniai paveldo pažinimo metodai, diskutuota ir mūsų kontekstui aktualia nacionalinių modernizmų tema ir kt.  

Šių metų konferencijoje (rugsėjo 21–22 d.) „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“, uždarančioje programą, turėsime daug daugiau kuo pasidalinti ir patys. Penkerius metus šiuolaikinėje „kultūros paveldo laboratorijoje“ veikė, mokė ir neįtikėtinas patirtis dovanojo šimtai miestiečių ir rajono gyventojų, dešimtys kultūros organizacijų ir menininkų, todėl, tikiu, kad dviejų dienų programoje įdomybių ir aktualumų ras visi.  

Nuo kūrybinių paveldo prieinamumo dirbtuvių, seminarų, kuriuose, remiantis Kauno – Europos kultūros sostinės patirtimi, bus diskutuojama apie šiuolaikinių interpretacijų vaidmenį, taip pat šia tema vyks aktualūs pokalbiai, pranešimai ir diskusijos „Žalgirio“ arenoje su žymiuoju Niujorko menininku, architektu ir paveldosaugininku Jorge Otero-Pailos, architektūros kritiku ir tyrinėju Grzegorz Piątek, architekte, architektūros istorike, architektūros ir meno projektų kuratore Ievgenija Gubkina ir daugeliu kitų. Programoje taip pat numatyti ir dviejų parodų atidarymai, Marijos Drėmaitės knygos apie Arną Funką pristatymas bei jau minėta „Klosčių“ premjera. Taigi, simbolinis atsisveikinimas bus labai optimistinis.  

Kokių planų turi „Modernizmo ateičiai“ komanda pasibaigus šiam projektui? 

Labai sunku kalbėti ar svajoti apie ateitį, nors ir netolimą, kai priešaky su nepamainoma Vaiva Marija Bružaite ir kitais kolegomis liko tiek darbų nuveikti. Žinau, kad visi modernistai, kad ir ką ateityje veiktų, turės ypatingą asmeninį ryšį su paveldu. Galiu tik visiems palinkėti, kad neprarastų užsidegimo ir nepatingėtų dalintis su kitais išmoktomis pamokomis ir patirtimi.  


Kompozitorė Zita Bružaitė: viskas man Kaune gražu, istoriška ir prasminga

Nuo gegužės vidurio Kauno centriniame pašte veikiančią parodą „1972-ieji. Pramušti sieną“ ekspertai laiko būtinąja Europos kultūros sostinės programos stotele. „Tai – galimybė vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą“, – teigia parodos muzikinės dalies kuratorė kompozitorė Zita Bružaitė. Rugpjūtis – paskutinis ekspozicijos veikimo mėnuo. 

Pasak jos, vien kalbėti apie sovietų okupaciją nepakanka; išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių.  

Įžengus į pagrindinėje centrinio pašto salėje esančią muzikos ekspoziciją lankytoją užlieja 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio muzika. Z. Bružaitės teigimu, taip kelionė į tą laikmetį, kurį daugelis norėtume pamiršti, tampa emociškai paveikesnė. 

„Muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Dėl slėpinių pati itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę,“ – sako kompozitorė.

Z. Bružaitė teigia, jog nors kiekvienas, apsilankęs parodoje susidėlios savo paveikslą, „1972-ieji. Pramušti sieną“ gali tapti geru startu platesniems ir gilesniems to laikotarpio atminties tyrimams. Kaune gimusi ir užaugusi kompozitorė ypač vertina Europos kultūros sostinės titulo suteiktą galimybę menininkams kartu kurti ir garsinti miesto kultūrinį gyvenimą.

 

– Kiek ir kaip jūs pati prisimenate laikotarpį, kuriam skirta paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“? Kokios jūsų asmeninės asociacijos su juo? 

– Tuo metu buvau ikimokyklinio amžiaus. Tik paauglystės metais, mokydamasi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) išgirdau apie Romą Kalantą, Kauno bigbyto dvasią, „Prahos pavasarį“, nes tuomet mano viduje budinosi maištininkės dvasia. Žinoma, „bitlomanijos“ kerai veikė, tačiau kai jų klausiausi, „The Beatles“ muzika jau nebuvo toks neprieinamas ir uždraustas vaisius – dainos skambėjo ir iš plokštelių, ir iš juostinių magnetofonų.  

Beje, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgirdau „Emerson, Lake & Palmer“, o per juos naujai atradau Modesto Musorgskio Parodos paveikslėlius ir amerikiečio Aarono Coplando „Fanfaras paprastam žmogui“. Taip rokas man padėjo pažinti XX-ojo amžiaus šiuolaikinės muzikos aukso fondą ir šiek tiek pajutau to laikotarpio dvelksmą. Paskui roko muzikos karuselė įsisuko visu greičiu – tarsi vieną dieną prabusčiau atmerktomis akimis. Tuo metu aplink skambant disko muzikos hitams pradėjau gaudyti ir vytis roko istoriją... Klausiausi „Pink Floyd“, „Kiss“, „Styx“, „Led Zeppelin“, „The Eagles“, „The Doors“, „Deep Purple“ ir kitų. 

 

– Kokius šio laikotarpio atspindžius matote savo gyvenime ir kūryboje?  

Dideliu atradimu man buvo „King Crimson“ grupė, kurios muzika mane pasiekė gan vėlai, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ji padėjo suprasti, kad riba tarp progresyvaus roko ir šiuolaikinės muzikos yra trapi, daug linijų persipina, viena kitą papildo. Tokios paralelės dar ir šiandien man leidžia savo muzikoje žaisti in-between (liet. „tarp“ – aut. past.). 

– Apie sovietmečiu vyravusią meno cenzūrą, visuomenės represijas parodoje „1972. Pramušti sieną“ kalbama ir per muziką. Kuo ypatinga to laikmečio muzika? 

– Vis tik muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Antai, Broniaus Kutavičiaus muzika, jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ – tai buvo totalus kultūrinis sprogimas! O atrodo labai „nekaltai“ sukomponuotas kūrinys – lietuvių liaudies dainų motyvai, atliekami solistės ir choro, ragai, vargonų skambesys... Tačiau žmonės pajuto ir išgirdo B. Kutavičiaus siunčiamą žinutę. Todėl dėl slėpinių itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę – be pavadinimo, kuris gali būti labai abstraktus, gali daugiau nieko nebūti. 

Kita vertus – yra pavojų, kad tokią muziką aktyvūs ideologai „perpasakos“ taip, kaip jiems reikės. Perpasakos, interpretuos, prisigalvos didaktinių veiklų. Aš pamenu savo šviesios atminties profesoriaus, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pasakojimus, kaip, jam rašant operą „Sukilėliai“ pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, jis ne kartą, ir dar viduryje nakties (!), saugumui turėjo aiškintis dėl operos siužeto vingių. Opera dėl politinių priežasčių buvo uždrausta ir galiausiai buvo pastatyta po 20-ies metų – 1977-aisiais. Kaip žinia, vėliau J. Juzeliūnas labai aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinį gyvenimą, nuo 1988 m. buvo Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tai – tik viena istorija, net ne istorija, o praeities gyvenimo krislas. O kiek jų būta... Kiek tikrinimo, nepasitikėjimo, gaudymo, įtarumo, vienos ideologijos propagandos...  

 

Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį parodos lankytojams? 

– Kiekvienas surikiuos savo verčių stulpelius, kuriuose bus įvairių meno sričių eksponatų. Aš taip pat pabandžiau susidėlioti savąjį, kuris, manau, yra ir bus vertingas laikmečio kūrybos liudijimas. Tai – Modrio Tenisono pantomima, Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Birželis, vasaros pradžia“, Orūno Urbono sukonstruoti sintezatoriai, Alvydo Šaltenio tapybos darbai, režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Mamutų medžioklė“.  

Na, o to laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai yra jos tvarumo ir vertės įrodymas. 

 

– Esate „1972. Pramušti sieną“ parodos muzikinės dalies kuratorė. Apskritai, muziką „rodyti“ yra gana netradicinis formatas – juk jos klausome.  

– Visą laiką kartojau tai, kas man atrodo svarbu – įžengus į ekspozicinę muzikos salę turi užlieti to meto muzika. Taip kelionė į 8-ojo dešimtmečio pradžią bus tikslingesnė ir emociškai paveikesnė. Rengiant parodą, visuose žingsniuose daug bendravome su jos kuratore prof. dr. Rasa Žukiene. Rodėsi, kad veriame buvusio laikmečio karoliukus iš muzikos, afišų, nuotraukų, instrumentų, repertuaro sąrašų, sąsiuvinių, natų, plokštelių, radijo imtuvų... O kur dar istorijos, kurias teko išgirsti bendraujant su žmonėmis.  

Žinoma, graužia kartėlis, kad vis tik – tai labai mažas to laikmečio atspindys, kad pilnam paveikslui dar visko galėtų būti daugiau ir giliau. Kita vertus, guodžia mintis, kad ši paroda gali tapti geru startu kitoms. 

 

– Parodoje demonstruojama labai įvairi kolekcija – nuo realių iki savadarbių instrumentų, koncertų plakatų, aprangos. Kuo jie įdomūs? Kuris iš jų vertingiausias? 

– Inžinieriaus Orūno Urbono sukurtas sintezatorius, A1, „String Machine“ ir efektams skirtas „Phaser“ – elektroniniai muzikos instrumentai ir prietaisai. Jų išskirtinumas – talentingo žmogaus alkis, kurio rezultatais naudojosi ir džiaugėsi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, ansamblio „Kertukai“ nariai ir visi kiti.   

– Galbūt teko girdėti atsiliepimų iš parodos lankytojų? Kokie jie?  

Įstrigo kelių žmonių mintys, kurie panašiai kalbėjo, vertindami parodą, kaip galimybę vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą. Buvo ir raginimų: kol dar yra žmonių, galinčių pasidalinti daiktais, meno kūriniais, istorijomis – skubėti tai padaryti. Svarbu nuspręsti, kaip ir kur, tai yra – kokia atminties institucija galėtų tuos darbus nuosekliai daryti, nes yra grėsmių, kad apeidami sovietiniais metais patirtus asmeninius skaudulius liksime be reikšmingų to laikmečio artefaktų. 

 

Įdomu, jog vartojate žodį „apeiti“. Jis iš dalies susišaukia su didelės mūsų visuomenės dalies nuostata neprisiminti sovietmečio, ignoruoti to laikmečio palikimą, tarsi tikintis, kad šis mūsų istorijos tarpsnis išnyks kaip nebuvęs. Iš tiesų, tema – sudėtinga. Koks jūsų būdas apie tai kalbėti? 

– Reikia ir būtina kalbėti. Kaip? Argumentuotą ir kritinio vertinimo disputą įsivaizduoju paremtą tyrimais. Sovietinė okupacija ženklino, jei ir ne mūsų ar mūsų vaikų, tai tikrai – mūsų tėvų ar senelių gyvenimus. Būtų daugiau nei lengvabūdiška kalbėti trafaretinėmis frazėmis, kurių nemažai girdisi aplinkui – pamirškime, ši epocha mums nesvarbi, skausminga, veidmainiška ir panašiai. Tačiau nė vienas laikmetis negali būti išimtas, ištrintas iš istorijos žemėlapio, kitaip mes matysime ne visą panoramą. Dar daugiau – vien kalbėjimo nepakanka, nes išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių ir kitų artefaktų. Ir jie turėtų būti prieinami, pasiekiami. 

 

– Jūsų pavardę randu ir prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo renginio kūrėjų. Kuo jums svarbus bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte? 

– Gimiau Kaune, čia – mano namai. Kur buvus, kur nebuvus, visada noriu grįžti namo, prie Neries, į Vilijampolę, kurioje gimusi pradėjau vaikščioti ir kurioje gyvenu dabar. Daug kas žino ir ne kartą girdėjo mane sakant, kad geriausiai jaučiuosi čia ir viskas man šiame mieste gražu, istoriška, prasminga. Jaučiau pasididžiavimą ir pakylėjimą, kai perskaičiau žinutę, kad Kaunas bus Europos kultūros sostine. Bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte man pirmiausia reiškia miesto ir jame kuriančių žmonių darną bei kūrybinę sinergiją. 

 

– Kaip manote, kaip šis projektas pakeis Kauno kultūrinį gyvenimą? Galbūt jo poveikį jau pajutote asmeniškai? 

– Manau, kad šis projektas visus mus įsuko į verpetą. Į tokį didelį, kuris prasideda Kaune, bet juo nesibaigia. Europos kultūros sostinė – ne tik įspūdingas kiekis iniciatyvų, parodų, koncertų, spektaklių ir panašių renginių, tai – garsas, kuris sklinda į visas puses ir padeda atrasti miestą ir žmones, šalį ir kultūrą. 

Paroda Kauno centriniame pašte veiks iki rugpjūčio 31 d. Parodos kuratorė: Rasa Žukienė. Organizatorius: „Kaunas 2022“. 

Nuotr.autorius M.Plepys


Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“

JennyKagan-Grazvydo-Jovaisos-nuotr.

Kaip savo prisiminimuose rašė Kaune gimusi Margarita Štromaitė, Antrojo pasaulinio karo metais jos, gete sutikto būsimo vyro Juozo Kagano ir jo mamos Miros gyvybes išgelbėjo Vytauto Rinkevičiaus šeima. „<… > nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už tai grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena.“ Tik praėjus dvidešimčiai metų po karo Margarita susitiko su vieninteliu Holokaustą išgyvenusiu giminaičiu, broliu Aleksandru Štromu. 1965-aisiais Margaritai ir tuomet jau Josephui gimė dukra Eugenija. Arba Jenny.  

Jenny Kagan nuo rugpjūčio 4-osios Kaune, Europos kultūros sostinėje pristato parodą „Iš tamsos“. Joje jautriais meniniais sprendimais, tekstų ir garso įrašų pagalba, pristato jaudinančią savo šeimos istoriją, atidengiančią nepažintus Kauno atminties puslapius. Kartu tai istorija apie žmogiškumą ir šviesą, būtiną išgyventi mums kaip civilizacijai. Paroda Gimnazijos g. 4 – „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio dalis. Ne pirmą kartą su savo kūryba į Kauną grįžtanti menininkė, daugelį metų dirbusi šviesų režisiere teatre, sutiko papasakoti daugiau apie savo kūrybinę kelionę.  

„Iš tamsos“ – paroda, anonsuota jau prieš keletą metų. Ar pastarieji dveji, kupini įvairiausių trukdžių, turėjo įtakos tam, ką išvysime Kaune? 

Daug laiko užėmė tinkamos parodai vietos radimas – šis Gimnazijos gatvėje yra trečiasis. Pirmajame mums nepavyko susitarti su savininkais. Aš jau buvau parengusi projektą... Lietuvoje lankiausi ir pandemijos metu, nes mirė mano teta Irena Veisaitė, vykau į jos laidotuves. Buvo 2020 m. gruodis, norėjau pamatyti ir antrąjį pastatą, kurį komanda rado. Jis nė iš tolo neprilygo pirmajam, bet tuo metu jau sakiau, kad reikia pradėti. Grįžau namo, viską suplanavau, sukūriau modelį. Ir vėl savininkai pasitraukė... Ir tada atsirado šis pastatas, praėjusią vasarą pagaliau buvome patikinti, kad galime parodą įrengti čia. Ši paroda neatsiejama nuo lokacijos. 

Sutapimas ar ne, bet pastatas yra netoli apleistos sinagogos, kurioje kūrėte vienos iš ankstesnių Kauno bienalių metu. 

Taip! Be to, mano mama lankė mokyklą kitoje gatvės pusėje, o senelis kažkada gyveno už kelių šimtų metrų, taigi tai tikrai puiki vieta. Pastato savininkas yra nuostabus žmogus. Jie manęs paklausė, kuria pastato dalimi norėčiau naudotis, ir aš paprašiau… visos. Pirmame pastato aukšte nebuvo galimybės vaikščioti tarp patalpų, o į viršų nebuvo laiptų. Sugalvojau beprotišką idėją ant pastolių įrengti koridorius, kurie sujungtų visas šias dalis. Žiūrovai vaikščios į automobilių stovėjimo aikštelę, koridoriumi, į gatvę, vėl į koridorių, ir tada į kitą pastatą, todėl tai bus nuotykis. Manau, kad bus labai įdomu vien nueiti į pastatą; taigi nesvarbu, kad pati paroda nebus tokia fantastiška (juokiasi). Bet tikrai, tai padeda. Kai 2016 m. rengiau šią parodą Jungtinėje Karalystėje, pastatas sukūrė pusę jos atmosferos.  

Kiek „Iš tamsos“ turinio pasikeitė nuo 2016 m.? Galbūt padarėte naujų atradimų, naujų kūrinių? 

Pasikeitė daug, atsirado ir naujų dalykų. Paroda pasikeitė bet labiau, nei tikėjausi. Kai kas pasikeitė dėl lokacijos. Anglijoje paroda vyko sename teatre, visur buvo tinklas, taigi nemaža dalis eksponatų kabėjo. Čia savininkai pasakė, kad su pastatu galime daryti bet ką, išskyrus kabinimą ant lubų. 

Ar galite papasakoti daugiau apie parodos genezę? 

Viskas prasidėjo nuo mano mamos. Na, abu mano tėvai visada pasakodavo apie laiką karo metais Kaune, praleistą slėptuvėje, dėžėje. Ši dėžė buvo šeimos istorija.  

Maždaug prieš 12 metų nustojau dirbti teatre ir įstojau studijuoti piešimo. Turėjau atlikti projektą ir paklausiau mamos (tėvas jau buvo miręs): „Kodėl mums kartu nenupiešus tos dėžės?“. Kai buvau vaikas, įsivaizdavau ją visai nedidelę, bet paaugusi nuvykau į Anos Frank namus Olandijoje ir pamačiau jos butą. Pagalvojau, aha, štai kaip atrodo slėptuvė. Jau gerokai vėliau šiek tiek daugiau pasikalbėjau su mama ir supratau, kad iš tikrųjų ta dėžė buvo arčiau mano pirmųjų įsivaizdavimų. Visgi norėjau ją nupiešti, kad galėčiau geriau įsivaizduoti. Nebuvau labai gera piešėja, mama vis sakydavo: „Na, nežinau, nežinau.“ 

Tuomet pradėjau gaminti nedidelius maketus. Ji sakydavo: „Ne, šiek tiek didesnė, o lova buvo va čia.“ Tada aš sukūriau tikro dydžio maketą, o ji įėjusi pasakė: „Durys ne toje pusėje.“ Manau, kad visada stengiausi tą dėžę padidinti, nes negalėjau patikėti, kad ji iš tikrųjų tokia maža. 

Vėliau tą pačią vasarą vietinis muziejus norėjo surengti parodą, bet dėžė netilpo pro jo duris. Nurėžiau dar 6 colius. Mama atėjusi tarė: „Dabar dydis puikus.“ 

Po dvejų metų mama mirė. Norėjau tęsti darbą, buvau suvokusi dėžės dydį, bet nelabai supratau, kur ji buvo pastate, kaip funkcionavo. Peržiūrėjau visus tėvo archyvus, aprašymų, ir radau jo dėžės aprašymą, kuris šiek tiek kitoks. Taigi sukonstravau ir jo versiją, o parodoje yra trys, pridėjau ir savąją, iš vaikystės, žaislų dėžės. Būtent nuo to ir požiūrio, kad atmintis nėra fiksuota, prasidėjo paroda. Trys slėptuvės Kaune šiek tiek kitokios, bet jos visos yra.  

Antrasis kertinis akmuo buvo Didžioji akcija, Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vykusios 1941 m. spalio 28-ąją. Aš pati gimiau spalio 28-ąją, todėl mamai tai visada buvo svarbus dalykas. Tapo svarbus ir man, norėjau kalbėti apie skirstymą į kairę arba į dešinę, kad žmonės labai asmeniškai pajustų, kokia trapi yra akimirka ir kaip lengva ją pakreipti bet kuria kryptimi.  

Sukūriau labirintą, kuriame buvo trys stotelės. Žydai turi tokį lošimo vilkelį, „dreidl“. Taigi suki vilkelį ir per šį spygliuotos vielos labirintą eini arba į vieną, arba į kitą pusę. Kaune dėl pastato specifikos tas kūrinys nebūtų suveikęs. Ilgai bandžiau jį įsprausti, o paskui supratau, kad tiesiog privalau kažką pakeisti. Labirintas virto žaidimų kambariu, bet idėja ta pati, susijusi su atsitiktinumu ir tuo, kad viskas bet kada gali pakrypti į bet kurią pusę.  

Dar yra žvaigždžių peizažas iš spygliuotos vielos, labai gražus. Norėjau kažko pakylėjančio, nes tai sunki istorija. Bet juk galų gale mano tėvai išgyveno, ir galų gale tai meilės istorija. Kauno versijoje spygliuotos vielos žvaigždžių peizažas vis dar yra, tačiau rasti jam vietos buvo tikrai sudėtinga. Šis kūrinys mažesnis, bet tikiu, kad vis tiek nepaprastas. 

Man buvo svarbu, kad parodoje būtų kažkas, kuo žmonės galėtų pasimėgauti. Žinau, kad tai skamba kvailai, bet jei jau ketini prašyti žmonių klausytis istorijos, turi suteikti jiems galimybę mėgautis patirtimi. Noriu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Taigi žaidimų kambarys man pasirodė gera idėja.  

Mąstau apie Anos Frank palikimą. Neseniai pasirodė Izraelio režisieriaus Ari Folmano animacinis filmas, kuriame pagrindinė veikėja yra įsivaizduojama Anos draugė, Manau, kad tai tinkamas būdas užmegzti ryšį su jaunąja auditorija. Su pačiais mažiausiais, o tai labai svarbu.  

Taip. Šį kartą įgyvendinau ir tai, ko nepadariau praėjusį kartą. Kalbu apie „Lietūkio“ garažo žudynes (1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, kur nukankinta daugiau nei 50 žydų, – red. past.), nes ten žuvo mano senelis. Anglijoje šis įvykis nieko nereiškia, bet čia mane pribloškė, kiek mažai žmonių apie tai žino. Susipažinau su keliais parodoje dirbančiais žmonėmis, kurie visi yra išsilavinę, besidomintys istorija žmonės, 30-40 metų amžiaus, visi gyvena Kaune, ir nė vienas iš trijų nebuvo apie tai girdėjęs. 

Papasakoti šią istoriją yra labai sunku, bet labai svarbu. Daug galvojau apie tai, kaip tai padaryti. Mano senelis buvo kino teatro „Pasaka“, ir mes rekonstravome jo neoninę iškabą. Kai supratau, ką žodis „pasaka“ reiškia angliškai, pagalvojau: „Na, ir dovanėlė!“ 

Šiame kino teatre Savanorių prospekte veikia džentelmenų klubas. Ar buvote viduje?  

Ne. Tiesiog praeinu pro šalį. 

Parodos pabaigoje pristatau naują kūrinį, kuriame naudojamos nuotraukos iš garažų. Mama turėjo albumą su šeimos nuotraukomis, o paskutiniame puslapyje buvo „Lietūkio“ kadrai. Šeštajame dešimtmetyje vienas vokiečių laikraštis juos išspausdino, o ji gavo kopijas ir įdėjo į šeimos albumą. 

Kita didelė naujovė man pačiai yra ta, kad dirbu dviem kalbomis. Nauji iššūkiai visada įdomu. Taip pat yra daugiau garso, nes įrašėme skambančius kūrinius abiem kalbomis. Pirmoje parodoje buvo per daug skaitymo, ir vis dar daug! Yra daug knygų, kurias reikia atversti, ir taisyklė yra tokia, kad turėtumėte viską perskaityti per 30 sekundžių, nes manau, kad tiek trunka žmonių dėmesio koncentracija. Tiesiog reikia žiūrovams žmonėms pakankamai konteksto, kad kūriniai turėtų prasmę. Kai kurie praleis valandų valandas skaitydami kiekvieną žodį, o kiti neskaitys nieko. Tai yra gerai. Paroda sukurtas taip, kad veiktų tiek, kiek jūs ją įsitrauksite.  

Ar čia padeda jūsų ilgametė patirtis teatro srityje? 

Sakyčiau, kad tai tarsi teatras be aktorių. Nežinau, kaip reaguos Lietuvos publika. Anglijoje turėjome visus tuos lagaminus, kuriuos galima atidaryti, ir pirmieji žiūrovai jų net nelietė. Galiausiai ant jų užrašiau: „Atidaryki mane“. Tada žmonės įsidrasino. Reikia ir čia išsiaiškinti, kiek instrukcijų turiu perduoti žmonėms, kad jie imtųsi veiksmo. Yra stalčių, kuriuos reikia atidaryti, ir telefonų, kuriuos reikia pakelti. Ar žmonės pakels ragelį, išgirdę skambutį? Ar atidarys kiekvieną stalčių? Tai – atradimų kupina kelionė, ir esu tikra, kad vis ką nors keisime.  

Kai pirmą kartą su mama pradėjote piešti dėžę, kurioje slėpėsi jūsų tėvai, ar galėjote įsivaizduoti, kad po 12 metų atidarysite parodą mieste, kuriame vyko veiksmas? Ką ji apskritai jautė Lietuvai? 

Mama lankė Lietuvą gana reguliariai. Aš vykdavau kartu su ja. Jos požiūris į gyvenimą buvo toks, kad negalima teisti. Galima teisti tik žmones, kurie vykdo nusikaltimus, o ne jų aplinkinius. Žmones, ne tautybes. Viena iš daugelio istorijų, kurias ji man papasakojo ir užrašė, buvo apie 1939 m. į Europos krepšinio čempionato finalą, kuriam buvo pastatyta Kauno sporto salė. Kai Lietuva nugalėjo Latviją, ji  buvo pasibaisėjusi, kad lietuvių publika šūkavo prieš latvių krepšininkus. Jai buvo 16 metų. Nuostabus pirmasis dienoraščio įrašas, kuriame jos pozicija išreikšta tikrai aiškiai. Yra dar vienas pasakojimas apie tai, kaip jiems išėjus iš geto ir vokiečiams traukiantis mama su draugu ėjo keliu, o ten sėdėjo vokiečių kareivis. Draugas rūkė. Vokietis paprašė cigaretės. Draugas pažvelgė kareivį taip, tarsi anas būtų purvas ant jo bato pado. Mama pasibaisėjo, nes, nors vokiečiai išžudė visą jos šeimą, bet, pasak jos, tai buvo vienas žmogus, ir jis norėjo tik cigaretės. Tas žmogus nebūtinai ką nors padarė. 

Jūsų požiūris toks pats? 

Manau, kad tai vienintelis būdas judėti į priekį. 

Ar kada nors pagalvojote apie tai, kas būtų nutikę, jei jūsų tėvai būtų likę Lietuvoje? 

Niekada nesusimąsčiau. 

Manau, kad net jūsų vardas būtų kitoks. 

Tiesą sakant, esu pavadinta savo Štuthofe žuvusios močiutės Eugenijos vardu. Iš pradžių buvau Ženia, tuomet Jenny. Manau, kad guvenimas būtų kitoks, nes mano tėvai būtų kitokie. Tėvas buvo nepaprastai sėkmingas Anglijoje, ir neabejoju, kad jis būtų buvęs sėkmingas visur, kur tik būtų buvęs. Galbūt jis būtų buvęs labiau pripažintas čia, Lietuvoje. Anglijoje jis visada buvo išsišokėlis žydų emigrantas, kuris bandė pakilti aukščiau savo padėties. Siekė būti priimtas į aukštuosius britų visuomenės sluoksnius, galiausiai tapo lordu. Visgi, jo liūdesiui, niekada visiškai nepriklausė tam elitui, kurio dalimi taip troško tapti.  

Mano mama iki karo nebuvo buvusi Anglijoje. Mano tėvas ten jau gyveno, jo šeima buvo Anglijoje. Po karo jis norėjo grįžti. Vienintelis likęs gyvas mamos giminaitis buvo jos jaunesnysis brolis Aleksandras Štromas, taigi jai norėjosi likti. Išvykti paskatino tai, kad sužinojus apie „Lietūkį“ jai buvo per sunku gyventi Kaune. Kaip gyventi, kai žinai, kad bet kuris praeivis gali būti žmogus, mirtinai sumušęs tavo tėvą?  


Rugpjūtį duris atvers interaktyvi menininkės Jenny Kagan paroda „Iš tamsos

JennyKagan-Grazvydo-Jovaisos-nuotr.

Rugpjūčio 4 d. Kaune atidaroma litvakės menininkės Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Jungtinėje Karalystėje užaugusi kūrėja sugrįžta į Kauną, kad atvirai papasakotų tai, ką girdėjo visą vaikystę – nepaprastą savo tėvų, kauniečių Juozapo Kagano ir Margaritos Štromaitės, išgyvenimo Kaune Holokausto metais istoriją. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojama paroda dabartiniame kontekste kaip niekad aktuali. Kaip ir kitos programos iniciatyvos, tai yra bandymas į šį miestą sugrąžinti miesto pirmtakų – įvairių tautybių kauniečių – likimus ir istorijas. 

„Jie susipažino 1943 m. gete. Jai buvo tik 18 metų“, –  skaudžias tėvų susipažinimo aplinkybes pristato J. Kagan. Negailestingas istorijos vingis, kitaip nei daugybei kitų žmonių, jiems baigėsi laimingai – padedama lietuvių gelbėtojų, pora išgyveno karą slapstydamiesi. Rugpjūčio pradžioje, sukrečiančią netekties, meilės bei išlikimo istoriją atskleis duris atversianti, itin atvira ir šiandien kaip niekad prasminga paroda „Iš tamsos“. 

Parodoje – neretai nutylimi Kauno istorijos puslapiai 

Jenny Kagan projekto „Iš tamsos“  idėja gimė prieš 15 metų. Pradėjusi studijuoti braižybą, menininkė kartu su mama nusprendė nubraižyti „dėžę“, menančią emocinę ir simbolinę šeimos istoriją. Ne vienerius metus su šeima kurta „dėžės“ idėja virto autorės bandymu išsiaiškinti istorijos fragmentus, suvesti juos į platesnį kontekstą. 

„Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas. Per savo gyvenimą neradusi tokio būdo, ji man paliko pasakojimus ir viltį, kad jos istorija pergyvens ją pačią. Ji niekada nebūtų įsivaizdavusi, kad ši istorija sugrįš namo į Kauną. Bet žinau – mama džiaugtųsi dėl to, kad ji čia rado savo vietą. Ir ratas kažkaip užsidarė,“ – apie parodos idėją pasakoja menininkė Jenny Kagan. 

Anot parodos organizatorių, „Iš tamsos“ yra ne tik prarastų Kauno gyventojų atminimas, bet ir galimybė pasimatuoti savo vertybes – kaip mes pasielgtume šviesos ir tamsos akivaizdoje? Kiek jautrumo turime kitam? Jenny Kagan pasakojama istorija šiandieninio karo akivaizdoje tampa dar artimesnė ir aktualesnė. 

„Programa kilo iš noro kalbėti apie visus – šviesius ir tamsius – Kauno istorijos puslapius. Ji gimė suvokus, kad tūkstančių miestiečių, čia gyvenusių ir kūrusių savo ateities planus, šiandien mieste neberasime. Kartu su jais amžiams išnyko dalis Kauno tapatybės. Kita dalis – kartu su iš čia išplėštais atsiminimais – išsibarstė po skirtingus pasaulio kampelius – Jungtines Valstijas, Izraelį, Pietų Afriką, Jungtinę Karalystę, Lenkiją...“, – pasakoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda – parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė ir programos kuratorė Daiva Citvarienė-Price. „Kaip elgiuosi aš, pasibeldus karui? Ar pasirenku kairę, ar dešinę? Jei privalau, į kurią pusę siunčiu kitą? Ar atidarau duris tam, kurį persekioja? Ar užmerkiu akis ir lieku pasyvus stebėtojas?..“ –  klausia parodos organizatorės. 

Pasakojimai apie Kauną Antrojo pasaulinio karo metais 

„1941 m. spalio 28 d. visi Kauno geto gyventojai atsikelia prieš aušrą. Tiesą sakant, dauguma jų nemiegojo. Jie pasipila iš namų nenatūralioje ir iškilmingoje tyloje, kai kurie nešini žvakėmis keliui pasišviesti, apgaubti savo iškvepiamo oro rūko stingdančiame nakties šaltyje. Ar tąryt snigo? Negaliu jums pasakyti,“ – apie sunkiai suvokiamą geto gyvenimą primena laiškų ir dienoraščių ištraukos, pagal tėvų pasakojimus parašytos pačios J. Kagan (parodoje galima skaityti ir autentiškus jos tėvo rašytus laiškus). Sekant vaizdais, muzika, projekcijomis ir išsaugotomis pasakojimų nuotrupomis žiūrovas kviečiamas pajausti asmenišką, tačiau aktualų pasakojimą.  

Kitos parodos istorijos primena apie tai, kad net ir tamsiausiose situacijose galima atrasti šviesos – pasakojimuose atsiskleidžia užsimezgusios draugystės, meilė, pagalba, gerumas – viskas tilpo už storų geto sienų. „Tai istorija apie priespaudą ir persekiojimą, nesuvokiamą netektį ir siaubą, bet visų pirma tai – meilės bei išlikimo istorija“, – sako menininkė. 

„Istorijų festivalis“ Kaune tęsis net 4 mėnesius 

Kaune atidaroma paroda – „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojamo „Istorijų festivalio“ dalis. Net 4 mėnesius, nuo liepos vidurio iki lapkričio pabaigos truksianti programa, siekia žadinti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, skatinti savo miesto ar miestelio, jo istorijos ir savęs pažinimą. Festivalio repertuare – parodos, koncertai, spektakliai ir ekskursijos. 

Paroda „Iš tamsos“ duris atvers rugpjūčio 4 d., Gimnazijos g. 4, šalia  Istorinės LR Prezidentūros Kaune. Paroda veiks iki spalio 30 d. „Iš tamsos“ prodiuserė – Justina Petrulionytė-Sabonienė, programos kuratorė - Daiva Price. Parodos organizatorius – „Kaunas 2022“. 

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 


„Vasaros scenoje“ pasirodysiantys „Despotin fam“: leidžiame sau rizikuoti

Po labai ilgos pertraukos su gyvu garsu grįžta ekscentriški ir repuojantys „Despotin fam“. Nuo 2007–2008 m. susibūrusi grupė liepos 22 d. 20 val. lankysis Kaune ir „Kaunas 2022 Vasaros scenoje“ patieks gyvo skambesio, apjungto džiazo improvizacija, repu ir punk roko energija. Artėjant koncertui kalbiname grupės narį Vaiper – Vitalijų Puzyriov. 

 

– Kaip atsirado grupė? 

– Sudėtis keitėsi per laiką, bet iš esmės branduolys liko. Pačią idėją mes sugalvojome trise: aš (Vaiper), Shmėkla (Paulius Sugintas) ir Liezhuvis (Justas Rudžianskas). Susipažinom, kai su Shmėkla leidome tokį underground’inį albumą „Iš kitos ekrano pusės“ ir pakvietėme grupę „Ganja crew“ iš Marijampolės apšildyti. Po kiek laiko netikėtai susitikome su Liezhuviu ir sugalvojome vėl sujungti jėgas. 

Kažkada dėl neatmenamų aplinkybių aš negalėjau atvykti į savo koncertą ir Liezhuvis mane pavadavo, nes mintinai mokėjo tą mūsų albumą. Jis taip susibendravo su mano kolega Shmėkla, kad nusprendėm – taip lemta ir būsim trise. Nuo kokių 2008–2009 metų pradėjom galvoti apie bendrą kūrybą – buvo visai ilgas procesas, kol 2009 m. išleidom kūrinį „Noriu rėkt“ su Jazzu. Pradėjom leisti muziką, žmonėms labai patiko, tad priėjom taško, kad reikia išleisti albumą. 2010m. pasirodė mūsų albumas „Odisėja 49“. Taip ir susikūrė mūsų  grupės „Despotin fam“ branduolys. 

 

– Kažkada užsiminėte, jog atsiradote dėka „Satta Outside“ festivalio, ką turėjote omenyje? 

– Taip, tai buvo pirmasis mūsų didžiausias gyvas gigas (aut. pastaba – koncertas). Pirmoj gyvos grupės sudėty buvo gal 12 žmonių: 3 pritariantys vokalai, 3 pučiamieji, gitara, klavišiniai, bosas, būgnai, didžėjus. Kažkurioj sudėty net Justinas Jarutis grojo. 

 

– Seną kūrinį panaudojote naujai interpretacijai, dar grojate gyvai. Kaip atrodo kūrybinis procesas? Kas diktuoja jūsų muziką: garsas, tekstas, nuotaikos? 

– Nuotaikos. Nuotaikos diktuoja mūsų kūrybinį procesą. Kūriniai prasideda skirtingai: kartais tekstu, kartais muzika. Dabar pastaruoju metu dažniau prasideda nuo muzikos, motyvų. Bet dažniausiai – nuo idėjos: ką mes norim pasakyt, išreikšti poziciją. Per visą laiką išleidom jau tris albumus. Temos varijuoja, bet yra apie individo laisvę, kalbame apie politines realijas – nuo to priklauso ir muzikinis konceptas. 

Mes leidžiam mums būti šiek tiek labiau radikalesniais savo sprendimuose ir rizikuoti, neieškoti priimtinų formų visiems žmonėms. Labiau ieškome, kaip tai tarnauja kūriniui. Nors turėjom ir populiarių kūrinių: ko gero, tai „Noriu rėkt“ arba tarp žmonių gerai žinomas „Narkotikai“. Iš paskutinio albumo garsesnis – „Praregėjęs Pamatai“. 

Mūsų grupę 2012 m. ištiko emigracija – Lietuvoje aš likau vienas. Du likusius albumus įrašėm internetu. Trečio albumo neturėjom pilnavertiško, nebuvo reklaminio ciklo. Tiesiog nebuvo tokių galimybių būti visiems kartu.  

– Minite, jog grupėje vis keitėsi žmonės arba su kuo nors jungiatės kurti. Kaip skirstotės atsakomybėmis: ar kažkas atsakingas už muziką, ar jūs visi – žmogus-orkestras? 

– Aš dažniausiai esu atsakingas už muziką. Kviečiu kitus muzikantus ir sprendžiu, kas prisijungia. Šiaip dažniausiai neturime didelių collab’ų (liet. – bendradarbiavimų) su kitais atlikėjais. Po trečio mūsų albumo 2018 metais turėjom keletą kūrinių su kitais reperiais, pavyzdžiui: Tie Geresni, kai prisijungė Karpis, arba Kastetas iš G&G Sindikato. Collab’ų yra, bet jie – už albumo ribų. Bet šiaip kituose albumuose nėra tiek daug bendrų kūrinių – kažkaip mes labiau kliaunamės vieni kitais. Tiesą sakant, net tuos skirtingus albumus skirtingi nariai stūmė idėjiškai skirtingais etapais.  

 

– Nuo 2007m., nepaisant sąstato pokyčių, kaip keitėsi jūsų skambesys, muzika? Ar vis tik išlaikote tą pačią liniją? 

– Keitėsi, be abejo. Sunku iš tikrųjų išbūti tam pačiam skambesy. Iš tikrųjų mūsų grupės filosofija tokia, kad visada esame paieškose: naujų formų, naujų skambesių. Kai išleidome pirmą albumą, jis gal buvo labiau paremtas tuometine electronic beats ir hip-hop jazz skambesiu. Antras albumas turėjo bass muzikos priemaišų, grime’o vietų. Trečias – labiau konceptualus, jame yra daugiau elektronikos, trap’o sąskambių. 

 Dabar ruošiamės naujam leidimui. Šiame koncerte dar nespėsime pristatyti, bet šiais metais turėtų pasirodyti naujų kūrinių. Bandome iš naujo permąstyti klasikinio hiphopo skambesį šių dienų technologiniame kontekste, kurie leidžia skambesį padaryti labiau paveikų (aut. pastaba – muzikine prasme). 

 

– Lauksime albumo. Gal turite dar grupės planų? Tikslų? 

– Sunku pasakyt dėl tikslų, nes mes pasidarėme tokia boutique grupė. Klausytojų ratas nėra labai didelis. Mes visada juokaujam, kad mūsų tikrų fanų visoj Lietuvoj yra tūkstantis ir jie lanko visus mūsų koncertus. Mūsų grupė vis dar pusiau emigracijoj. Bet matyt, kad visada taip ir bus. Tad tas kūrybinis procesas labiau spontaniškai užsikuria, gal labiau solinių projektų šie metai atneš.  

 

– Artėja koncertas Kaune. Kokie lūkesčiai iš miesto? Ar yra tekę čia koncertuoti? 

– Kaune yra tekę koncertuoti labai trumpai. Toje pačioje „Vasaros scenoje“ dalyvavome „Live from Kaunas streets“ renginyje. Lūkesčiai – kad ateis senų fanų arba šiaip kažkur girdėjusių mūsų muziką ir tie, kurie mėgsta gyvą skambesį. Taip intensyviai su gyva grupe koncertavome pirmą penkmetį (2011–2016m.). Vėliau, po antro albumo, pradėjome koncertuoti su didžėjum, kurdami naujas aranžuotes. Šie metai gal atnešė pasiilgimo vėją: gyvo skambesio, tos laisvos improvizacijos energijos, kuri kartu su grupe vyksta. 

 

– Kaip suprantu, atliksite ne konkretų albumą, o... 

– Popuri, galima sakyti (juokiasi). 

 

– Ačiū! 

 

Visi „Kaunas 2022“ vasaros scenos renginiai – nemokami. Koncertai ir kiti įvykiai Kauno rotušės aikštėje suplanuoti iki pat rudens.  

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 

 

Interviu autorė: Sandra Karnilavičiūtė
Nuotraukų autorius: Rytis Šeškaitis


Džiugas ir Pilypas iš grupės „jauti“: jausmas kuriant yra bendras

Kaune tęsiasi koncertai daugiabučių kiemuose. „Kultūra į kiemus“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ idėja, debiutavusi 2020 metais, pirmojo karantino metu. Ji nesibaigė ir pasibaigus jam. Ne tik nesibaigė, bet ir įgavo naujas spalvas.  

Kauniečių iniciatyva „Kultūra į kiemus“ buvo išrinkta tarp dešimties geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje, ji atrinkta tarp dešimties unikaliausių muzikos projektų pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose.  

Liepos 14 dieną Krėvos g. 10, Parko namų kieme, vyks akustinis grupės „jauti“ vokalisto Džiugo Širvio akustinis koncertas. Viena populiariausių grupių į Kauną sugrįš ir liepos 30-ąją – koncertuos „Kaunas 2022“ organizuojamų „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte. 

Apie tai ir savo muziką – pokalbis su D. Širviu ir grupės „jauti“ gitaristu Pilypu Gruzdžiu. 

– Pokarantininė vasara jūsų grupei – intensyvi koncertais?

P. Gruzdys: Daug koncertų. Mes labai laimingi, nes galime daryti tai, ką norime. Kurti muziką ir groti.

– Džiugai, viename iš Kauno kiemų vyks akustinis jūsų koncertas. Kaip pats atradote „Kultūrą į kiemus“? Ar ji atrado jus?

D. Širvys: Apie tai buvo paskelbta feisbuke. Mane pritagino, klausė, gal man įdomu? Kiek vėliau, po Kaune vykusios koncerto Ukrainai, susitikome su Goda iš „Kaunas 2022“. Taip ir sutarėme.

„Kultūra į kiemus“ atrodo labai miela idėja – bendruomeniška. Ji suburia žmones iš artimiausių kiemų, butų pasiklausyti  muzikos. Toks koncertas – ir daug intymesnis, nei tu prekiauji bilietais į savo koncertą ir ten ateina tavo fanai. Šis koncertas nemokamas, prieinamas visiems. Žmonės išeina į lauką pasivaikščioti ir išgirsta muziką. Man tai įdomu. Gal žmonės taip susipažins su mano muzika? Įdomi patirtis ir nežinau, kas laukia. Tikiuosi, kad bus labai jauku. 

– Neseniai išleidote savo debiutinį albumą „Pastorių vaikai“. Ką  jums pačiam reiškia šio albumo pasirodymas? Ir kaip žinoti, jausti, kada tam ateina laikas? 

D. Širvys: Tikriausiai, kai tu nori dalintis savo kūryba plačiau, kai pasitiki savo sukrutu darbu – tada ateina toks momentas. Nori dalintis, išleisti albumą, pradėti koncertuoti, užmegzti ryšį su savo klausytojais, plėsti savo klausytojų ratą ir padaryti taip, kad ši veikla būtų tavo pagrindinė veikla. Nes tu ja degi, tu ja džiaugiesi.

– „Kultūra į kiemus“ – ne vienintelis jūsų vasaros pasirodymas Kaune. Kartu su grupe „jauti“ grosite vienoje iš šiuolaikinių Kauno rajono seniūnijų – Babtuose. Kuo skiriasi koncertai – viename jūs apšildote žinomą grupę, o štai čia – nemokamas pasirodymas Babtų gyventojams? 

D. Širvys: Prie kiekvieno koncerto yra skirtingas priėjimas. Būdamas ant scenos tu matai, kad yra žmonės, kurie žino tavo muziką ir tu nori su jais pašėlti, šokti, dainuoti. Ir yra kitas momentas, kai tu atvažiuoji į tau nežinomą mažesnį miestelį, kur žmonės ateina tavęs paklausyti, nes jiems tiesiog įdomu. Gal jie dar nėra tavęs girdėję?

Kai apšildai didelę grupę, žinai, kad nesi čia pagrindinis veikėjas ir atlikėjas, nes žmonės atėjo ne dėl tavęs. Tada gal bandai įrodyti, kad esi vertas apšildyti atlikėją, esi pakankamai geras, kad paklausytų ir tavęs. 

Tai iš esmės skirtingi koncertų formatai, todėl ir reikia skirtingo priėjimo, bendravimo su žiūrovais. 

Babtuose mus turbūt žino ne visi, nes mes ten nesame koncertavę, neturime savo auditorijos. Tikimės, kad po koncerto apie mus sužinos daugiau. 

– Esate sakę, kad prieš kelis metus grojote Kaune už tris eurus – tiek kainavo bilietas į jūsų koncertą. Dabar esate viena iš populiariausių Lietuvos grupių. Kaip manote, koks yra tas populiarumo receptas? 

D. Širvys: Mes labai nuosekliai ir strategiškai dirbame kalbant apie mūsų muziką, kūrybą. Dabar muzika – mūsų pagrindinė veikla. Norime, kad tai tęstųsi. Būna, kad žmonės muzikuoja savo malonumui ir į tai nededa didžiausių vilčių. O mes tik tai ir norime daryti, todėl stengiamės augti.

Svarstome, ką mes galime padaryti, kad plėstume savo auditoriją? Taip atsirado bendros dainos su Justinu Jaručiu, Monika Liu, Monique, Gabriele Vilkickyte. 

– Viena gražiausių, jautriausių jūsų dainų  – „Pražys“, kartu su Gabriele Vikickyte. Vaizdo klipe nusifilmavo ir aktorių Latėnų šeima. Sunku buvo juos įkalbinti? 

D. Širvys: Kadangi Gabrielė gražiai ir sklandžiai kalba, moka švelniai prieiti prie žmonių, jai ir pavyko. Kai su Gabriele parašėme dainą apie brandžią meilę, apie meilę, kuri užaugo, buvo ir kitų porų, kurias norėjome kviesti filmuotis. Ne visi sutiko. O Latėnai yra aktoriai, jie patys norėjo išbandyti tokią patirtį – kartu su mumis nuvažiuoti į mano tėvų sodybą ir nusifilmuoti klipe.

Nereikėjo nieko daryti, stengtis, nes jie patys yra labai mieli žmonės. Jie atsisėda vienas kitam ant kelių, kibina vienas kitą, paerzina. Mums reikėjo tik uždokumentuoti, ką jie veikia. Taip gimė visas klipas. 

Jų meilė prasidėjo prieš daug metų, filmo „Riešutų duona“ filmavimo aikštelėje. Tokia pat žavi ir tokia pat gyva ji yra ir dabar. Man atrodo, kad mums pavyko įgyvendinti idėją ir parodyti brandžią meilę. Ir ji puikiai siejasi su mūsų daina. 

– Ar grupės „jauti“ nariai jaučia vienodai – tai, ką jie nori ištransliuoti? 

P. Gruzdys: Dažniausiai taip, pasikalbame apie tai, ką mes norime ištransliuoti. Dainoje viskas paprastai transliuojasi per žodžius. Tad taip, iš esmės su žodžiais galime tapatintis visi. Jausmas kuriant yra bendras.

– Kas jums yra svarbiau – kūrybinis procesas ar jo rezultatas? 

D. Širvys: Kartais būna, kad procesas trunka ilgai ir yra varginantis. Tarsi pametame kūrybos džiaugsmą. Bet bandome jo nepamiršti. Kai kartu atsiranda idėjos, jos įgyvendinamos – tai suteikia labai daug džiaugsmo. Bet smagiausia dalis yra tai, ką mes sukūrėme ir ką galime groti gyvai. Gyvas kontaktas su žmonėmis. Daugiausiai emocijų ir ištransliuojame grodami gyvai.

– Kokie būtų raktiniai žodžiai, pristatant jūsų kūrybą? 

D. Širvys: Mūsų muziką ir dainos yra apie šviesą. Norime savo muzika kalbėti apie šviesius dalykus. Turime dainą „Daugiau šviesos“, mūsų įkurta mažoji bendrija irgi vadinasi „Daugiau šviesos“. Tokia ir yra mūsų kūryba.

– Jūsų manymu, kiek kūrėjas gali ir turi kalbėti apie mūsų gyvenimo aktualijas? 

P. Gruzdys: Nėra būtinybės apie tai kalbėti, bet muzikantui svarbu kalbėti apie tai, kas svarbu yra jam pačiam. Jei muzikantas nenori liesti tam tikrų temų, jis to daryti neprivalo. Bet jei jis jaučia pareigą ištransliuoti savo žinutę ar temą – žinoma, kad taip. Ir tada, jei jam svarbu, bus svarbu ir klausantiems.

Projektas „Kultūra į kiemus“ šią savaitę svečiuojasi Centre, o kitą savaitę kelsis į Gričiupio kiemus. Daugiau informacijos apie kultūros vizitus Kauno kiemuose rasite čia. 

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.