Pedagogams talkinantis kūrybingumo mokytojų duetas: mokytojai gali turėti ir turi daug iniciatyvos
Visai neseniai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pakvietė Kauno miesto ir Kauno rajono mokytojus priimti iššūkį – dalyvauti „Kūrybingumo ambasadorių“ kurse ir taip pamankštinti bei pastiprinti savo kūrybingumo raumenis. Šis kvietimas buvo atviras visų sričių pedagogams, o mokymai jau prasidėjo. Kūrybingumo keliais ir takeliais dalyvius veda „Kūrybingumo mokyklos“ įkūrėjai komunikacijos specialistas Tomas Ramanauskas ir Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius Kristupas Sabolius. Apie tai, kuo naujos žinios svarbios ir „po pamokų“, pasakoja dėstytojų duetas.
„Kūrybingumo mokyklos“ kontekste esate dirbę su įvairiomis grupėmis, įvairiai motyvuotomis. Ar turite patirties konkrečiai su pedagogais?
Kristupas Sabolius: Jei kalbame apie švietimo ir edukacijos momentus kūrybingume, galime pažvelgti į tai iš dviejų pusių. Pirmiausia, kokios yra švietimo problemos ugdant kūrybingumą? Tai plati tema, matome čia daug skaudulių. Kita vertus, gali klausti – ar kūrybingumo galima mokytis. Čia atradome radikalią jungtį – mokydamasis kūrybingumo tu iš tiesų mokaisi kitaip mokytis, taip gali spręsti švietimo problemas. Ši įžvalga nuvedė mus į edukacijos sferą.
Pradėjome nuo darbo su moksleiviais, bet šiuo metu turime jau keletą programų, skirtų konkrečiai mokytojams, tai mūsų stiprioji pusė. Vilniuje antrus metus sėkmingai dirbame su dviejų lygių ambasadorių programa. Su atskiromis grupėmis dirbame ir kituose miestuose. Su suomiais ir estais vykdome fenomenais grįsto mokymo programą pedagogams. Kaunui skirta programa jau patikrinta metodiškai, norime gerąją praktiką perkelti čia. Iki šiol šiame mieste nesame dirbę. Smagu, kad „Kaunas 2022“ parodė iniciatyvą, radome sąlyčio taškų.
Paprastai nekyla didelių klausimų apie kūrybingumą humanitariniuose moksluose. O kuo tai naudinga, pavyzdžiui, fizinio lavinimo, matematikos pamokose, kurios stereotipiškai atrodo itin griežtai struktūruotos?
Tomas Ramanauskas: Tiesa, tikslieji mokslai – tai nuolatinis mokymasis testams. Natūralus klausimas, kylantis tiek pedagogams, tiek mokiniams – kam kūrybingumas, jei prizas yra teisingas atsakymas? Visgi, kaip Kristupas minėjo, kūrybingumą matome kaip įrankį geriau mokytis, geriau įsiminti, giliau suprasti. Kai esi susidomėjęs, geriau įsimeni informaciją. Tuomet ne taip svarbu, kokia tai disciplina. O kad tikslieji mokslai persisunkę kūrybingumu – faktas. Jie nėra tiesiog formulių rinkiniai. Juk už formulių slepiasi didieji išradėjai, kurie būtent dėka savo neordinaraus, inovatyvaus mąstymo sukūrė naujus etalonus, formules, lygtis, atradimus.
Ar nėra pavojaus, kad galbūt vyresnio amžiaus, savo sritį gerai išmanantys pedagogai į mokymus žiūrės skeptiškai? Ar stereotipas, kad jaunesnis žmogus yra atviresnis?
K.S.: Galbūt šiuo klausimu mums tiesiog pasisekė – mūsų metodikos mokytis norinčių kol kas yra tiek daug, kad vargiai susiduriame su skeptikais. Vos spėjame patenkinti pozityviai nusiteikusių poreikius. Mokytojai, su kuriais susiduriame, labai šviesūs, atviri ir smalsūs, nepaisant to, kad jų padėtis nėra lengva. Manau, humanitariniame spektre ši profesija viena sudėtingiausių. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų dėstytojams nedaug tenka susidurti su studentų angažuotumu – jei ir reikia, jie šio klausimo gali nespręsti. Pedagogai, dirbantys su vaikais, turi būti labai rimti motyvatoriai. Jie kovoja su abejingumu, socialine neteisybe, disproporcijomis. Čia kūrybingumas ateina kaip daugybės faktorių – kritinio mąstymo, motyvacijos, požiūrio į problemas – sudedamoji dalis. To ir mokome – neskleidžiame žinių kietąja prasme. Mokome, kaip atgaivinti žinias, nekeičiant turinio paversti jas dinamiškomis.
Skepsio esame išgirdę mažai, ir dažniausiai dėl to, kad žmonės per mažai žino apie tai, kas iš tiesų yra kūrybingumas. Jie mano, kad tai dailės būrelio analogas, kažkas nerimto. Kai supranta viso to praktinę vertę, pamato, kad tai yra požiūrio kampas, problemų diagnozavimo ir sprendimo būdas, nuomonė keičiasi.
Projekte remiamasi ambasadorystės principu. Kas labiausiai motyvuos programos dalyvius dalintis naujomis žiniomis su kitais? Ar tai, kad ir pačių darbas bus lengvesnis, jei kolegos „kalbės ta pačia kalba“?
K.S.: Norime kuo plačiau paskleisti idėjas, todėl ir sukūrėme ambasadorių programą. Vilniuje jau veikia programos antrasis lygis. Siekiame, kad ambasadoriai patys taptų lektoriais, pristato teorinę medžiagą kolegomis, taip pat siekiame, kad jie taptų specialistais, galėtų vesti mokymus, perkelti metodikas į kitus kontekstus nepriklausomai nuo mūsų.
T.R.: Žinoma, sėkmės formulėmis dalintis ne visi nori. Bet logika čia paprasta – pasidalindamas tuo, ką pats sužinojai „Kūrybingumo mokykloje“, savo žinių poveikį padaugini keliasdešimt kartų. Tai draugiškos dalybos, padedančios gerinti atmosferą ne tik tavo kabinete. Teko pastebėti, kad mokytojai, kurie jungiasi prie ambasadorių programos, jau turi sparnus ir yra aukščiau vidurkio. Klausimas, ar jie moko mus, ar mes juos. Sulaukiame puikių idėjų, kaip dar galima taikyti mūsų siūlomas technikas.
K.S.: Dirbame su viešuoju sektoriumi – keliuose miestuose bendradarbiaujame su savivaldybėmis, taip įsipareigodami neelitizuoti žinių. Priešingai – viena iš mokymų užduočių ir yra dalintis tuo, ką išgirdai, su bent penkiais kolegomis, megzti kontaktus. Dalinamės prezentacijomis, kitais įrankiais, kuriuos dalyviai laisvi pildyti ir jais naudotis.
Galbūt po jūsų pamokų mokytojai taps drąsęsni kelti didžiuosius klausimus švietimo sistemoje, kurios tobulinimui ribų nėra? Ar neturite tokio tikslo?
K.S.: Ugdymo planuose, kuriuos priimame kaip duotybę, yra tikrai nemažai laisvės. Egzistuoja atspirties ir finišo taškai. Tačiau perėjimai nuo A iki Z gali būti kiekvieno pasirinkimas. Mokytojai gali turėti ir turi daug iniciatyvos. Tai, kaip reikia mokytis sisteminiu lygmeniu, yra svarbu. Mes gi ieškome gerųjų praktikų ir siūlome metodus, kurie atveria kitokią prieigą prie ugdymo turinį. Ne, mes tiesiog keliame klausimą, kaip mokytis ir išmokti geriau. Ne tik gauti žinių, bet ir kitų kompetencijų, apskritai praplėsti asmenybės spektrą. Su visomis mokyklinės programos dalimis galima dirbti įvairiai. Metodai, kuriuos siūlome, išmėginami praktiškai, nebėgant nuo ugdymo planų. Praktikų testavimas kuria prielaidą kalbėti apie alternatyvas, taip sistema ir keičiama iš vidaus – galima sakyti, molekuliniu lygmeniu. Galbūt laikui einant tai virs didesniais pokyčiais, bet mes manome, kad tai ilgesnio proceso dalis.
Kuo pamokos dalyviams padeda „po darbo“?
T.R.: Bet ko mokydamasis dedi žinias tiek į karjeros taupyklę, tiek į asmeninę. Ypač mūsų srityje – negali juk būti beprotiškai kūrybingas savo profesijoje ir siaubingai nekūrybingas likusiame gyvenime. Tikiu, tai susiję. Juk viena pagrindinių kūrybingumo sąlygų yra smalsumas, noras plėsti matymo lauką. Taigi mokymasis šiuo atveju reiškia visapusišką tobulėjimą. Edukacijoje sudėtinga pasakyti, kur baigiasi profesija ir prasideda laikas po darbo. Perfrazuojant poetą Aidą Marčėną, į vidų augantis žmogus visuomet turės, ką duoti kitiems. Emocinis krūvis šioje srityje itin didelis. Mokytojas – itin atsakinga ir sudėtinga specialybė. Palyginčiau net su chirurgais, kurių rankose yra gyvybės. Mokytojų rankose yra gyvenimai.
Prisiminkite savo laiką mokykloje. Ar išskirtumėt bent po vieną pedagogą, kuriam esate dėkingi už tai, kokie esate dabar?
T.R: O, ne (juokiasi)!
K.S.: Prisimenu įspūdingą matematikos mokytoją. Jis, tiesą pasakius, turėjo įtakos tam, kad stočiau mokytis klasikinės filologijos. Pitagoro teoremą, Euklido geometriją jis pristatydavo kaip stebuklus, įvykusius Graikijoje. Pitagorizmo žavesys tas, kad pasaulio prigimtis susiejama su skaičiais. Tai apsvaigina – graikai buvo pamišę dėl tokių dalykų. Taip pat diskutuodavome pamokose apie paraleles tarp režisieriaus Pier Paolo Pasolini ir matematikos... Taigi, vienas kūrybingiausių mano mokytojų buvo matematikas, išmokęs visų pirma požiūrio į savo discipliną, pristatęs, kiek joje esama turto. Turtas šiuo atveju yra sąsajos, kurios paverčia žinias lengvai suvaldomu dalyku. O tada teoremos pasirodo kaip jau šalutinis suvokimo produktas, leidžiantis, pvz., suprasti, kaip nuostabiai mąstė graikai.
T.R.: Mokiausi Šeškinės vidurinėje, kaip galite įsivaizduoti, sostinės paraštėse. Ten gyvenau, man labai patiko – ne tiek dėl mokyklos, kiek dėl draugų. Mokyklos iš esmės nekenčiau. Tai buvo prastas etapas mano gyvenime. Mokiausi vidutiniškai, patyriau daug streso, sunkiai sekdavosi susikaupti – ne tas man rūpėjo. Ir staiga vieną dieną į mūsų klasę įėjo naujas anglų kalbos mokytojas amerikonas – įsivaizduokite, ką tai reiškė laikais, kuriais dar nebuvo interneto ir beveik nesimatė užsienietiškų automobilių. Tik vėliau sužinojau, kad jis buvo misionierius, atvykęs skleisti tikėjimo. Visgi, tai jo pamokose neatsiskleidė. Buvome „apakę“ nuo jo gyvybingumo, noro susikalbėti visomis prasmėmis, galinčio ir leidžiančio juokauti. Laukdavome jo pamokų, nes jų metu nejausdavome mokymosi kupros, kaip įprastai. Palyginčiau tai su jausmu pirmąkart pradėjus naudotis internetu. Ar su vakarietiška kramtoma guma.
Straipsnis iš naujienų portalo Delfi.
Nuotr. V. Paškelytės
Kompozitorius Martynas Timinskas interpretuoja Kauno Brazilką. Garsų šulinyje – gyvūnai, žmonės, automobiliai
Kaip galima išgirsti mikrorajoną, jei jis būtų tik garsas? Jei Kauno Laisvės alėjoje girdėtųsi aukštakulniai ar praeivių telefonų skambėjimas, tai Žaliakalnio rajone esančioje Brazilkoje greičiau išgirsi paukščius ir lauko darbų garsus. Čia menines interpretacijas pradėjęs muzikantas Martynas Timinskas per garsus ieško šios vietos išskirtinumo.
Vis daugiau akių pritraukianti miesto modernistinė architektūra, vadinama Kauno pasididžiavimu, plečia savo gerbėjų ratą tiek užsienyje, tiek Lietuvoje ir tampa naujos kartos kūrėjų įkvėpimu. Ar dar liko kas nepastebėta? „Taip, nes mūsų tarpukario paveldas gausus dar daugeliu neiššifruotų galimybių, o jo pasakojimas turi giminingą tiltą su kitų – nuo rytinės, centrinės iki vakarų – Europos miestų istorijomis“ – teigia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovai.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdo projektą, iš dalies finansuojamą „Creative Europe „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Jau prasidėjo lokalios, o kiek vėliau vyks ir tarptautinės menininkų rezidencijos Kaune, Lvove, Kortrijke ir Brno, Tel Avive, o projektas truks dar metus. Menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 14 meninių projektų modernistiniuose pastatuose.
Šie 14 unikalių projektų stiprins Europos modernizmo paveldo pasakojimą bei sieks atspindėti dabartinę jo reikšmę globaliai visuomenei. Galutinis projekto rezultatas bus pristatytas parodoje Kaune, Europos kultūros sostinės 2022 atidarymo savaitgalį. Jo metu taip pat bus galima susipažinti su parodoje dalyvausiančių meninių projektų bei visą kūrybinį procesą iliustruojančiu ir reprezentuojančiu leidiniu.
Koks yra miesto garsas?
Kaune, Žaliakalnio šiaurinėje pusėje (vadinamoje Brazilkoje), menines interpretacijas jau pradėjo muzikantas Martynas Timinskas. Muzikantas, kompozitorius, garso inžinierius M.Timinskas per garsus ieško šios vietos išskirtinumo.
M.Timinsko atliekamo garsinio tyrimo / projekto „Šiaurinio šlaito istorijos“ tikslas yra autorinis garso meno ir elektroninės muzikos kūrinys, atspindintis šiaurinio Žaliakalnio šlaito, vadinamo Brazilka, tapatybę ir jos socialinių santykių bei garsinio lauko dinamiką. Naratyvas konstruojamas remiantis rajono gyventojų pasakojimais, kūrinyje naudojami lauko tyrimų metu įrašyti garsai, taip pat pasitelkiami muzikos instrumentai, įrašyti tyrinėjamoje aplinkoje. Kalbantis su gyventojais dėmesys skiriamas bendruomenės ritualams, darbams, pramogoms, dainoms ir vaikų žaidimams, taip pat gyvūnų garsams. Miesto, gamtos garsai, gyventojų prisiminimų, kuriamų tradicijų interpretacijos bus sujungiamos į vientisą muzikinį kūrinį. Jį numatoma iliustruoti archyvine medžiaga, fotografijomis, vaizdo įrašais.
„Man ši tema pasirodė įdomi ir artima. Vienas pirmųjų Kauno prisiminimų, kai atvažiavome su tėvais, o mane čia atkraustė kaip studentą, ir yra Brazilkos pakraštys bei Argentinka, pro kur įvažiavom ir kur ilgą laiką studijuodamas gyvenau. Pirmasis Kauno įspūdis ir buvo tas šlaitas. Todėl kai pasiūlė dalyvauti šiame projekte, man suskambėjo. Net nežinau, kur link mane tai nuves“, – sakė M.Timinskas.
– Martynai, kaip mikrorajoną atspindėti garsu? Kas yra jo garsas?
– Pats sau dar į šį klausimą atsakinėju, renku medžiagą, klausau. Pagrindinis garsas, žinoma, kurio niekaip neišvengsi, yra aplink esantys automobiliai. Labai gaila, kad negalima nusikelti į tuos laikus, kai tokio eismo nebuvo. Antra vertus, jie lygiai taip pat yra rajono dvasia – žmonės nuolatos gyvena šiame garso fone. Automobiliai ant to kalno girdisi iš visur – iš Varnių, Jonavos gatvių. O kiti garsai – gyvūnai, kurių daug: šunys, katės, paukščiai. Labai džiaugiuosi, kad įrašinėti pradėjau žiemą, nes labai norėjau žiemos garsų. Pavyzdžiui, sniegas, ledas, taip pat paukščiai. Žiemą jie renkasi ten, kur juos lesina gyventojai. Dabar jau jų nerandu toje vietoje – jie išskrido maitintis kitur.
– Jūsų projektą galima įvardyti kaip garsinį tyrimą?
– Garsinis ir vaizdinis tyrimas, iš dalies – istorinis. Visoks. Kartu dirba fotografas Justinas Stonkus, instaliacijos dailininkas Cretu Alexandru Constantinas. Justinas fotografuoja architektūrą, buitį ir būtį, aš iš šių nuotraukų darau vizualizacijas būsimai parodai, kurioje pristatysim bent vieną, o gal ir kelias projekcijas. Viskas priklausys, nuo parodos erdvės ir architektų. Cretu Alexandru rengia šviesų ir dekoracijų instaliaciją Brazilkos prieigose – Antano Samuolio-Samulevičiaus skvere.
– Jei palygintume garsus čia ir, pavyzdžiui, Laisvės alėjoje, jie, žinoma, skirtųsi? Pavyzdžiui, miesto centre galbūt išgirstume daugiau aukštakulnių garsų?
– Taip. O čia nuosavų namų kvartalas, čia paprastai žmonės dirba lauko darbus. Kiekvienam laikui savi darbai – vieną kartą sniegą kasa, kitą kartą medžius geni, kažką kala, šluoja. Garsas yra žmogaus buvimas aplinkoje, suaugusiųjų darbai ar pašnekesiai, vaikai, žaidžiantys žaidimų aikštelėje. Kurdamas stengiuosi rasti tai, kas būtų prasminga, kad garso tyrimas netaptų tik žmonių istorijų, kurias aš surenku interviu forma ar tiesiog besikalbėdamas, perpasakojimu. Kaip tai papasakoti, kad tai nebūtų tik skaitomas tekstas?
– Kokios patirtys bendraujant su vietos gyventojais? Jie noriai kalbasi?
– Taip, nuo pat pradžios. Jie yra bendraujantys, jiems įdomu, kai vaikštai po jų rajoną su kažkokiu pūkuotu mikrofonu. Vieni paklausia: „gal jūs čia, vyrai, matuojate, nes kanalizacijos projekto laukiame, gal kada padarys“. Pasikalbam ir apie kanalizaciją. Vyresni gyventojai papasakoja ir apie šlaitus, apie Varnių gatvės šlaitą, kur buvo parodinis namukų griovimas. Tada susirinko „Komjaunimo tiesa“, pasifilmavo visi, nugriovė du namukus ir tuo griovimas baigėsi.
Išgirstame daug istorijų, daug ką tikriname. Vienas pašnekovas minėjo Juozą Gruodį, kurio namas įsikūręs kaimynystėje – kitoje Varnių gatvės pusėje. Aš pats dirbu su klasikine muzika, domiuosi ir lietuvių kompozitoriais. Tad ieškom čia ir J.Gruodžio darbų, mat pašnekovai minėjo apie jo sukurtą Brazilkai dedikuotą dainą. Bet kol dar tokių faktų neatradom – ieškom. Viskas yra procese, o pokalbiai su vietiniais žmonėmis atveria ir daug minčių, ir naujų galimybių.
– Jums pačiam šis projektas leido labiau pažinti – pamatyti naujomis akim ir išgirsti naujomis ausim – Brazilką?
– Visiškai. Pati Brazilka, jos slapti takeliai iki šiol tikrai buvo nepažinti. Taip pat visada buvau kūrėjas studijoje, niekada nebuvau daręs lauko įrašų. Tad tie atradimai yra kalbant ir apie patį įrašinėjimą, ir medžiagos atranką. Išmokau įdomių dalykų. Dabar reikia pagalvoti apie vizualizacijas, kaip viską pateksime.
Kas ir kodėl yra Brazilka?
- Yra mitas, kad į Brazilką kraustėsi iš Brazilijos grįžę asmenys, tačiau, istorikės Austros Meidutės-Drigotienės teigimu, jis nelabai pagrįstas.
- Rajonas tokį pavadinimą gavo dėl savo išvaizdos: čia stovėjo namai ant šlaitų, pastatyti iš bet kokių medžiagų (kartono, šiferio, metalo lakštų). Panašiai kaip Brazilijos favelos. Gyvenimo būdas taip pat priminė Brazilijos favelas.
- „Žmonės buvo vieningi, vienas kitą palaikė, buvo gana draugiški. Bendraudavo vieni su kitais, turėdavo susitikimo vietas, kur moterys kartu gamindavo vakarienę, vyrai kortom žaisdavo, vaikai visuomet šalimais lakstydavo. Tad ir išvaizda, ir gyvenimo būdas lėmė tą pavadinimą“, – interviu yra sakiusi istorikė.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Justino Stonkaus
Pasaulinei Kultūros dienai – net šeši turiningi maršrutai po Kauną
Šiandien, balandžio 15-tą, simbolinį, penkioliktą kartą minint kultūros dieną, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” komanda, sveikindama visas kultūros organizacijas bei miestiečius, kviečia šią dieną praleisti kultūringai, atrandant vis kitas Kauno miesto vietas bei žvilgterėti į rajoną.Read more
Cerebriniu paralyžiumi sergantį sūnų auginanti Anastasija: „Dalyvavimas ėjimo varžybose man leido kitomis akimis pamatyti sūnų“
„Aš visada sakau, kad ėjimo laikas – tai laikas su savimi“, – sako Anastasija Rein. Moteris dažnai žingsniuoja ne viena, o kartu su savo dešimtmečiu sūnumi Oskaru. Berniukas serga cerebriniu paralyžiumi, o po operacijos medikai jam patarė kuo daugiau judėti. Anastasija jau kelerius metus telefone turi ir žingsniavimo programėlę, kuri, kaip sako pati, padeda neaptingti ir nueiti savo užsibrėžtą žingsnių skaičių.Read more
„Kaunas 2022“ ambasadorė Rūta MUR: „Esu drovi ir mane atrakinti reikia nemažai laiko“
Muzikos kūrėja ir atlikėja Rūta MUR muziką kurti padėjo 2015 metais, o šiandien jau džiaugiasi vis augančiu matomumu. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi Rūta, kalbėdama apie Kauno viziją, sako pasitikinti Kaunu ir jo žmonių sprendimais. „Tegu jis būna toks, koks nori būti. Lietuvos širdžiai suklysti neįmanoma. Tikiuosi prisidėti prie jo žydėjimo savo pasirodymais ir galbūt net tapti jo gyventoja ne tik vasarai. Tebūnie tai mano besąlygiškos meilės Kaunui prisipažinimas“, – sako atlikėja. Read more
MagiC Carpets Landed: Exhibition Dates and Curator Announced
Kaunas Biennial is delighted to announce that the international exhibition “MagiC Carpets Landed” will take place in Kaunas (Lithuania) on 5 November 2021 – 23 January 2022. The “Magic Carpets Landed” exhibition will be one of the most prominent visual art events opening the programme of “Kaunas – European Capital of Culture 2022”.
Read more
„MagiC Carpets Landed“: stebuklingi kilimai nusileis Kaune
Kauno bienalė ir keturiolika Kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių džiaugiasi galėdami pranešti, kad tarptautinė paroda „MagiC Carpets Landed“ vyks 2021 m. lapkričio 5 – 2022 m. sausio 23 dienomis Kaune. Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.
Read more
Naujoji Kauno legenda
Šiuolaikinio kauniečio jau seniai nebešildo vien nostalgiški prisiminimai iš tarpukario istorijos. Kaunas išaugo! Iš pasimetusio jaunuolio į subrendusį suaugusįjį. Iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę. Iš kadais gaubusių stereotipų į įdomų, gyvą, kultūros ir valstybingumo idėjų pilną miestą. „Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia esantys ir šia idėja tikintys žmonės“, – sako kitąmet šalies kultūros padangę sudrebinsiančio projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatorė ir vadovė Virginija Vitkienė.
– Virginija, projektas „Kaunas 2022“ gimė jūsų iniciatyva. Prisiminkime, kaip ir nuo ko tada, 2015-aisiais, viskas prasidėjo?
– Prasidėjo viskas natūraliai, nuo diskusijų ir didelio noro, kad mums visiems gyventi savo mieste būtų gera. Norėjome būti laimingi, o tai įmanoma tik supamiems laimingų žmonių. Iki 2015 metų, kai buvo pradėta faktiškai rengtis Europos kultūros sostinės programai, Kaunas buvo akivaizdžiame sąstingyje, miestą buvo užgulęs pesimizmas, nuobodulys, tam tikras abejingumas. Be to, miestas sirgo amnezija ir sunkiai rodė pastangas sveikti... Užuot savo talentais gerinę miesto mikroklimatą, daugybė žmonių, ypač jaunų, jį paliko. Per nepriklausomybės laikotarpį Kaunas buvo netekęs ketvirtadalio gyventojų! Bet mes, tie, kuriems dėl šito skaudėjo (kartais labai aštriai), matėme miesto potencialą, istorinę patirtį, unikalią architektūrą ir urbanistiką, intelektualines galias. Miestas turėjo viską, kad būtų įdomus ne tik saviškiams, bet ir visai Lietuvai, Europai ir pasauliui! Tik buvo aišku – tuos pasakojimus, istorijas ir patį miestą reikia pažadinti. Tapti Europos kultūros sostine, kas lygu pasitelkus kultūrą savo rankomis ir širdimis sukurti pokytį, kaip nuoširdžiai atrodė ir tebeatrodo, ‒ neišvengiamybė, likimas, būtinybė.
– Sakoma, kad kiekvienas pasaulio miestas turi savo žodį. Kaip jūs apibūdintumėte Kauno tapatybę? Ką šis miestas turi išskirtinio?
– Kaunas per daug įvairus, kad jam užtektų vieno žodžio. Iš mano (kultūrinio) burbulo žiūrint, šiuo metu dominuojantis žodis yra „bendruomeniškumas“, jį suprantu kaip sudėtinį, iš „bendrystės“ ir „meno“. Be to, esu girdėjusi, kad kiekvienas tikras miestas turi turėti savo legendą – gyventojus vienijantį pasakojimą. Dažniausiai legendos atkeliauja iš senų senovės. Tačiau mes Kaune darome gana neįprastą, bent man iki šiol negirdėtą dalyką – kuriame naująją miesto legendą. Ir kuriame ne vien sau – kviečiame visus Lietuvos žmones ir europiečius 2022-aisiais ją išgyventi Didžiojoje Kauno trilogijoje, kuri vyks tris savaitgalius: 2022 m. sausio 20–23 d., gegužės 20–22 d. ir lapkričio 25–27 d.
– Kadaise Kaunas buvo tam tikrame sąstingyje, tačiau šiandien matome, į kokį modernų, gyvą, įdomų miestą jis išaugo. Kas jį iš laikinosios sostinės padėjo užauginti į šiuolaikinę kultūros sostinę?
– Mane trikdė, kad Kaunas pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos kontekste buvo joks, o Europoje tokį miestą retai kas išvis buvo girdėjęs. Europos kultūros sostinės projektas iš esmės yra edukacinis, pokyčio projektas. Pasirengimui miestai turi ketverius‒penkerius metus. Mes juos naudojame miesto potencialui išryškinti. Visų pirma, pasitelkdami kultūrą kuriame emocinius saitus miesto ir rajono gyventojų savimonėje, o tada natūraliai keičiasi ir regiono įvaizdis Lietuvoje. Kai mums įdomi mūsų aplinka, kaimynystė, mes patys – tuomet būname įdomūs ir kitiems. Na, o kur dar Kauno modernizmo architektūros potencialas! Jau dabar inicijuotais tarptautiniais projektais Europoje keliame didžiulį susidomėjimą. Iki 2022-ųjų, Europos kultūros sostinės titulo metų ir per juos, modernizmo pastatuose vyks daugiau kaip 365 meno ir kultūros renginiai. Tad kitąmet susiplanavę kelionę į Kauną būtinai ieškokite specialiųjų „Modernizmo ateičiai“ skirtų maršrutų ir patys galėsite pasivaikščioti kiemais ir aplankyti modernistinius interjerus ‒ kaip Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ veikėjai.
Atminties tema inicijavome Istorijų festivalį, kuriame prisimename ir naujai įvertiname daugiatautį ir daugiakultūrį miestą. O juk visai neseniai galvojome, kad Kaunas visada buvo lietuviškiausias Lietuvos miestas! Deja, jis toks tapo labai žiauriomis aplinkybėmis, kurių nevalia pamiršti, apie kurias turime kalbėtis, kad jos neturėtų nė menkiausio šanso pasikartoti. Kauniečiams padedame atrasti jų bendramiestiečius Emmanuelį Leviną, Leą Goldberg, daugybę kitų Kauną kūrusių žydų, lenkų, rusų, vokiečių, lenkų asmenybių. Tad miesto pokytį, apie kurį klausiate, paskatino atminties sužadinimas, domėjimasis savo aplinka, istorija, kaimynais. Galima sakyti, kultūros sektorius kartu su Kauno ir Kauno rajono gyventojais mokosi būti svetingi savo vietos ir kultūros ekspertai.
„Kaunas 2022“ šūkis „iš laikinosios į šiuolaikinę“ ir yra nuoroda į užaugimą, tapimą suaugusiais. Ne todėl, kad nevertintume Kauno kaip laikinosios sostinės periodo. Atvirkščiai ‒ miesto tapatybei tai buvo ypatingas laikotarpis, padėjęs Rusijos imperijos pakraščio gynybiniam miestui tapti moderniu Europos miestu, pilnu kultūros ir valstybingumo idėjų. Tačiau šiandieniniam Kaunui ir kauniečiui nebeužtenka vien nostalgiškos tarpukarinio Kauno adoracijos. Šiandienos žmonės, kultūros įstaigos, savivalda, mokyklos, universitetai irgi yra labai įdomūs. Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia gyvenantys žmonės. Panašu, kad tuo pamažu patikime ne tik mes. Tačiau pradedame nuo savęs.
– 2022-aisiais Kaunas visą šalį nustebins daugiau nei 400 renginių, dar daugiau įvairių veiklų. Papasakokite apie pačius įspūdingiausius laukiamus momentus.
– Kaip jau užsiminiau, Europos kultūros sostinės programą pradėsime pirmąja Didžiosios mitinės Kauno trilogijos dalimi – miesto saugotojo (Kauno Mitinio Žvėries) ir paties miesto žadinimu. Šalia specialiosios lauko programos Kauno rajono gyvenvietėse ir Kauno miesto naujamiesčio teritorijoje (nuo Žalgirio arenos iki Prisikėlimo bažnyčios), atidarymo metu jau veiks parodos galerijose ir muziejuose.
Metus atidarysime modernizmo architektūrai dedikuota tarptautine paroda „Modernizmas 360/365“. Specialią programą Europos kultūros sostinės atidarymo svečiams pasiūlys 13-oji Kauno bienalė ir šios organizacijos kuruojama kita tarptautinė paroda „Magic Carpets Landed“. „Meno parko“ galerija ir Šiuolaikinio meno centras pristatys dar kelias itin ryškių menininkų vizualiojo meno parodas. MO muziejus kartu su Kauno miesto muziejumi kuria Kauno ir Vilniaus santykių stereotipus analizuojančią parodą, kuri veiks ir Vilniuje, ir Kaune. Naujus spektaklius stato visa galybė Kaune veikiančių teatrų. Šalia kauniečiams jau keletą metų žinomų festivalių, tokių kaip Laimės diena, Fluxus festivalis, Istorijų festivalis, Dizaino festivalis, Landšafto dizaino festivalis ir ConTempo šiuolaikinių scenos menų festivalis, startuos ir Literatūros savaitė, Europos jaunimo festivalis, Optimizmo muzikos festivalis modernizmo architektūros pastatuose ir kiti. Kartu su litvakų menininkais Philipu Milleriu ir Jenny Kagan kuriame Kauno kantatą – muzikinį chorinį kūrinį Kauno tautinių mažumų atminties tema.
Programa yra gausi ir turininga, o pagrindinių grandų vardus, kuriuos kol kas nutylime, ir visą 2022-ųjų programą paskelbsime 2021 m. rugsėjį vyksiančiame Europos kultūros sostinės forume. Nutylėjimą lemia ir pandemijos aplinkybės, verčiančios rengtis keliems scenarijams. Turime planus A ir B, o kai kuriems projektams ir C ‒ priklausomai nuo metų laiko ir galimų epidemiologinių aplinkybių svyravimo.
Tačiau galiu patikinti – stiprią, įdomią, prasmingą programą kuriame ir visos Lietuvos gyventojams, ir kaimyninių šalių kultūros turistams. Tad kviečiame pasirinkti Kauną savo laisvalaikio tikslu ištisus 2022-uosius. Juk net 75 % Lietuvos gyventojų gali pasiekti Kauną automobiliu vos per vieną valandą! Renginių kalendorių dėliojame taip, kad kiekvieną 2022-ųjų savaitgalį vyktų atidarymai, premjeros, festivaliai ‒ kiekvieną šių metų dieną lauktų didesnė kultūros pasiūla, nei įmanoma aprėpti.
– Virginija, pakalbėkime apie ateitį. Kaip manote, kokios įtakos Kaunui turės šis didžiulio masto projektas? Apskritai, kokių pokyčių šiame mieste tikitės artimiausiais metais?
– Didžiausią motyvaciją šiam įtemptam darbui teikia tai, kad Kaune ir Kauno rajone jau įvyko labai daug ilgalaikių pokyčių! Pirmiausia, kultūros organizacijos pradėjo tinklintis, naudotis viena kitos žiniomis, resursais, dalintis idėjomis, daugelis jų pirmą kartą pradėjo dirbti tarptautiškai, kurti bendrus spektaklius ar parodas. Be to, daugiau atvirumo atsirado ne tik kultūros sektoriaus viduje. Išmokome atsiverti bendruomenėms ir kurti su vietos gyventojais, jų teritorijoje ir apie juos. Daugybė menininkų įgyvendino savo meno projektus bendruomenėse pirmą kartą, o paskui ir antrą, trečią ‒ nes pajutę emocinę grąžą nebenori sustoti. O juk Lietuvoje bendruomeninio meno praktikos prieš tai buvo itin retos, pavienės.
Bendruomeniškais metodais dirbame ir paveldo srityje, buriame modernizmo turto savininkų ir mylėtojų bendruomenę. Atminties programoje pasakojame tautinių mažumų bendruomenių ir asmenybių istorijas, taip ugdydami daug empatiškesnį miestą.
Jaunimo programos pasiekimai išvis stulbinantys. Per pastaruosius ketverius metus „Kauno iššūkio“ programą baigusių jaunuolių projektų gausa, gylis ir įvairovė pateisino ir net viršijo lūkesčius. Dabar jiems teks atsakomybė įgyvendinti Europos jaunimo festivalį, o organizacinė patirtis bei įgytos pažintys, draugystės tiems žmonėms taps gyvenimo patirtimi.
Šios išaugusios kompetencijos ir pasikeitę veiklos būdai turi išliekamosios vertės. Juk nuo kultūros gyvybingumo priklauso miesto ir regiono įvaizdis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu! Tad Kaunui sėkmingai įgyvendinus šį projektą tikėtina ilgalaikė vietinio ir tarptautinio turizmo augimo perspektyva. O ir kauniečiai, kaip patvirtina kelių pastarųjų metų populiacijos augimo (nebe mažėjimo!) statistika, mieliau liks Kaune, o ne vyks iš jo ieškoti įdomesnių vietų.
Teksto autorė Karolina Aleksandravičiūtė, „Lamų slėnis“
Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės
„Kaunas 2022“ ambasadorė J.Arlauskaitė-Jazzu: „Žodžio ir saviraiškos laisvė, žmogaus teisės – žinia, kurią privalau skleisti“
„Kūrybai man reikia vienatvės ir tylos. Tik tada natūraliai išlieju susikaupusias patirtis“, – sako Justė Arlauskaitė-Jazzu. J.Arlauskaitė prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių, o ateidama atsineša ir savo žinią – apie žodžio ir saviraiškos laisvę, žmogaus teises. Mat kultūra yra itin erdvus žodis, savyje talpinantis begalę sluoksnių ir spalvų.Read more
Bendruomenių verslas: kaip iš vienos minties gimsta idėjos apie muilo operą, o Pelėdų kalnas tampa ne tik kalnu
Trečius metus iš eilės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kviečia į kūrybinių ir kultūrinių bendruomenės verslų kūrimo ir plėtros mokymus. Kas yra bendruomenių verslas, kodėl verta jį kurti? Apie tai patirtimi dalijasi ir bendruomenės, jau įžengusios į šio verslo sritį.Read more