„Kaunas 2022“ metus atversiantis „Sukilimas“: 50 lokacijų, 30 programos dalių, 800 menininkų ir atlikėjų

Nuo Čekiškės iki Palemono, nuo Garliavos iki Šilainių, nuo V. Putvinskio gatvės iki Prisikėlimo bazilikos, nuo tardymo izoliatoriaus iki filharmonijos. Viduje, lauke, aikštėse, skveruose, gatvėse, ant žemės ir virš jos. Sausio 19-23 dienomis kultūros išvengti nepavyks – Kaunas ir Kauno rajonas oficialiai taps Europos kultūros sostine. Didžiojo atidarymo savaitgalio renginiai, paversiantys Kauną viena didele Europos scena, ne tik dovanos įspūdingų tiek savo dydžiu, tiek jaukumu patirčių, bet ir nuteiks iki pat naujųjų truksiančiam kultūros maratonui.

Nuotr.autorius: M.Plepys

Kol kas joks miestas nėra bandęs keistis per naujo mito susikūrimą. Trys didieji Europos kultūros sostinės renginiai – „Šiuolaikinio Kauno mito trilogija“ – ir yra sudaryti iš metaforiškojo šio miesto kūno, Kauno Žvėries, sukilimo, pasirodymo ir sutarimo su juo. Pirmasis trilogijos veiksmas ir taps didžiojo savaitgalio akcentu.

„Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos pirmajame veiksme „Sukilimas“ tilps iš viso net 30 skirtingų projektų, sujungsiančių 50 lokacijų Kaune ir Kauno rajone – į savaitgalio veiksmą įsitrauks 800 Lietuvos bei užsienio menininkų ir atlikėjų“, – skaičiuoja vieną ambicingiausių renginių savo karjeroje įgyvendinantis „Kaunas 2022“ technikos prodiuseris Aistis Lansbergas.

„Sukilimo“, prasidėsiančio sausio 19 d. Kauno rajone ir įspūdingais šviesos ratais artėsiančio link miesto centro, kulminacija šeštadienį, sausio 22 d. įvyks 19:30 val. Bet iš viso sausio 19–23 dienomis Kaune ir Kauno rajone vyks per 100 renginių: premjerų, parodų, koncertų, susitikimų ir siurprizų, kuriuos jungs naujojo Kauno mito pasakojimas ir Žvėries sukilimas.

Nuotr.autorius: M.Plepys

„Visi po atidarymo akimirkos vyksiantys savaitgalio renginiai taps vieno žaidimo dalimi – kviesime visus prisijungti ir drauge ieškoti Kauno Žvėries pėdsakų. Manau, tokio Europos kultūros sostinės atidarymo iki šiol nebuvo – tokio, kuris miestą paverstų žaidimų aikštele, kurią tyrinėdami kauniečiai ir jų svečiai galės susipažinti su visa 2022-ųjų programa ir jos temomis“, – sako didžiųjų trilogijos renginių režisierius Chris Baldwin.

Anot milžinišką patirtį europinio masto renginiuose sukaupusio Ch. Baldwin, „Kaunas 2022“ atvejis unikalus ir tuo, kad tokios apimties renginius teko derinti ir organizuoti pandemijos sąlygomis – iki šiol ne visi didžiulės komandos nariai yra susitikę gyvai! „Didžiuojamės tuo, kad pavyko sukurti išties daugiasluoksnį renginį, kuris, beje, atsparus pandemijai – tai yra, pagrindiniai savaitgalio akcentai galės vykti net pasikeitus saugumo reikalavimams, nors, tikimės, to neprireiks. Laukia šiuolaikinė, virtualią ir tikrą realybes derinanti, tarptautinė ir itin įtraukianti patirtis, sužavėsianti tiek stebėsiančius renginius savo akimis, tiek per ekranus visame pasaulyje“, – neabejoja profesionalas.

Nuotr.autorius: M.Plepys

Pirmąjį „Kaunas 2022“ savaitgalį kartu rengia daugybė projekto partnerių – miesto teatrai, muziejai, galerijos, menininkai, bendruomenės. Ne tik Kauno ir Lietuvos – šia proga miestą aplankys ir taip pat 2022-aisias Europos kultūros sostine tapsiančio Novi Sado (Serbija) atstovai. Jau sausio 19–23 dienomis bus atidarytos tokios parodos, kaip šiuolaikinio meno genijaus Williamo Kentridge’o „Tai, ko nepamename“, o Lietuvos banko rūmuose įsikurs menininkės ir aktyvistės Yoko Ono instaliacija „Ex It“. Be to, būtent „Sukilimo“ metu kūrybiškais akcentais bus pristatomos visos „Kaunas 2022“ programos ir jų planai visiems ateinantiems metams.

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.

Visą 2022-ų metų programą rasite šiuo adresu.

Nuotr.autorius: M.Plepys

Naujame leidinyje – turtingos Kauno žydų istorijos mozaika

Ar žinote, kokia įmonė Kaune tarpukariu gamino radijo imtuvus pavadinimu „Tautofonas“? Jie, kaip rašė to meto spauda, buvo „neblogesni už užsienio“! O ar nutuokiate, kad Napoleono kalnas, arba Jiesios piliakalnis, kadaise vadintas Žydkalniu? Na, galbūt būsite girdėję, kad legendinio berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas Hermanas Perelšteinas vaikystėje gyveno ir šiandien vienu gražiausių Kauno namų vadinamame daugiabutyje Vytauto prospekte?..

Šie ir šimtai kitų įdomių istorinių faktų, kasdienybėje neretai dengiamų storais atminties dažų sluoksniais, atskleidžiami naujoje knygoje „Kauno žydai“. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ inicijuotas, autorių kolektyvo parengtas leidinys jau išleistas lietuvių ir anglų kalbomis.

Nuotr.autorius: M.Plepys

„Esu įsitikinusi, kad norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų. Kad iš tiesų suprastume, kuo gyveno žmonės prieš 50 ar 150 metų, reikia žinoti, kaip jie mąstė, jautėsi, kaip jie matė pasaulį. Todėl didelį vaidmenį pasakojime skyrėme istorinių šaltinių citatoms ir prisiminimams. Šie intarpai – laiko liudininkai. Jie suteikia istorijai gyvybę, kvėpavimą, spalvas“, – naująjį leidinį pristato dr. Daiva Citvarienė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ vadovė. Ji knygą „Kauno žydai“ sudarė drauge su istoriku Arvydu Pakštaliu. „Atminties biuras“ per keletą veiklos metų taip pat inicijavo Istorijų festivalį Kaune, keletą gatvės meno piešinių bei kitus žydišką atmintį aktualizuojančius projektus.

Nuotr.autorius: M.Plepys

Penki šimtai metų žydų istorijos knygoje „Kauno žydai“ telpa į vos porą šimtų puslapių. „Primename svarbiausius čia gyvenusių ir kūrusių kauniečių vardus, jų indėlį į švietimo, kultūros, medicinos, pramonės, verslo ir kitas gyvenimo sritis, paliečiame ir skaudžius istorijos puslapius. Labai tikiuosi, kad knyga inspiruos tolesnius tyrimus“, – tuo, kad ši istorija dar tik pradedama rašyti, tiki D. Citvarienė. Anot menotyrininkės, knygą palankiai sutiko Kauno žydų bendruomenė. Taip pat neabejojama, kad ji taps aktualiu suvenyru kitąmet „Kaunas 2022“ renginius – tokius, kaip Pasaulio litvakų kongresas – lankysiantiems šaknų Lietuvoje turintiems kultūros sostinės svečiams.

Leidinį, kurį sudaro įvairias epochas ir gyvenimo sritis tyrinėjantys straipsniai, gausiai iliustruoja ne tik dokumentai, fotografijos, kita neretam dar nematyta archyvinė medžiaga, bet ir unikalios iliustracijos. Jų autorius – dizaineris Darius Petreikis, gerai žinomas ne tik dėl darbo kultūros žurnale „Nemunas“, bet ir kaip „Kaunas 2022“ projekto talismano, Kauno Žvėries, įvaizdžio autorius.

„Istorija gali būti įdomi, žaisminga. Juk čia mes kalbame apie kelių šimtų metų Kauno žydų istoriją, pasakojame apie šios bendruomenės kultūrą, tradicijas, papročius. Norėjome tą istoriją papasakoti šviesiai, su šiokia tokia humoro doze. Juk žydų istorija – ne tik Holokaustas. Tai daug daugiau, tai šimtmečiai kultūros, tradicijų, papročių“, – laikydama leidinį rankose kalba D. Citvarienė.

Knygą „Kauno žydai“ netrukus bus galima įsigyti „Kaunas 2022“ biure (Laisvės al. 36) ir „Kaunas IN“ turizmo informacijos centre, esančiame Kauno rotušėje (Rotušės a. 15).

Nuotr.autorius: M.Plepys

Paroda: Optimizmo architektūra - Kauno fenomenas 1918-1940 / Unité d'Habitation Le Corbusier, Marselis

„Kolektiv Cité Radieuse" galerijoje, įsikūrusioje „Unité d'Habitation Le Corbusier" padalinyje Marselyje, nuo 2021 m. gruodžio 11 d. iki 2022 m. sausio 9 d. bus pristatyta paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918-1940 m.", kuri atidarys Europos kultūros sostinės metus „Kaunas 2022".

Kauno miestas garsėja unikalia istorijos ir kūrybiškumo sinteze architektūroje ir dizaine.

Auksinis tarpukario amžius pasižymėjo modernizmo architektūra, kuri Kauną pavertė perspektyviu Europos didmiesčiu, atspindinčiu to meto optimizmą ir viltis dėl kultūrinių, socialinių ir technologinių naujovių.

Nuotr.autorius: T. Stukas

Per šį laikotarpį Kaunas stipriai pakeitė savo fizinį, istorinį ir kultūrinį identitetą: per mažiau nei 20 metų gyventojai pastatė daugiau nei 12 000 naujų pastatų, pakeitusių visą miesto veidą. Šis atsinaujinimas tapo naujuoju Kauno paveldu ir jo genius loci išraiška.

Po Antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos metais Kauno tarpukario modernizmo architektūra buvo gyvas buvusios valstybės atminimas, simbolinis langas į Vakarus ir tapo architektūriniu etalonu sovietų architektams.

Paroda ne tik švenčia miesto architektūros istoriją, bet ir apdovanoja bei atgaivina optimistinę šio laikotarpio viziją, stiprindama Kauno kultūrinį gyvenimą, bendruomenės kūrimą, fizines ir socialines inovacijas.

Nuotr.autorius: T. Stukas

Adresas : Galerija „Kolektiv Cité Radieuse" - Unité d'Habitation Le Corbusier

280 Bvd Michelet, 3 aukštas Nr. 313, 13000 Marselis

Tel.nr. : 0624686670

Tvarkaraštis: trečiadienis-sekmadienis: 10:00-18:00 / 2021 m. gruodžio 11 d. - 2022 m. sausio 9 d.

Kuratorė : Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Giedrė Jamkevičiūtė ir Matas Šiupšinskas

Koordinatorė: Vaiva Marija Bružaitė

kaunas2022.eu | www.modernizmasateiciai.lt


Estijos Majamo meno ir technologijų ūkis skelbia tarptautinį atvirą kvietimą technologijų meno parodai „Wild Bits“

Estijos technologijų ir meno ūkis „Majamas“ skelbia atvirą kvietimą menininkams kurti „Wild Bits“ rezidencijoje, po kurios bus surengta lauko paroda netoliese esančiame kalvotame pietinės Estijos kaime Otepėje. „Wild Bits“ yra viena iš pagrindinės „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“ programos dalių.

2022-ųjų m. vasarą 3 savaičių rezidencijos laikotarpiu bus kuriami meno projektai, kurie bus eksponuojami lauko erdvėse prie Majamo. Tai yra pirmasis atviras kvietimas kurti darbus „Wild Bits“ parodos programai, kuri vyks nuo 2022 iki 2025 m. Sukurti darbai liks Majame, kur 2024-ųjų m. vasarą bus eksponuojami pagrindinėje „Wild Bits“ parodoje bei satelitinėse parodose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje iki 2025 m. Vienas menininkas bus pasirinktas ir iš Lietuvos, kadangi menininkų rezidavimas bendrai finansuojamas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos lėšomis. Parodos partneris iš Lietuvos yra landšafto dizaino festivalis „Magenta“, kuris yra ir oficialus „Kaunas 2022“ programos partneris. „Magenta“ festivalyje 2022-ųjų m. rugsėjo mėn. Lietuvos auditorijai bus pristatyti 3 pasirinkti darbai.

Majamas ieško meno projektų, kuriais tyrinėjama žmogaus būsena šiuolaikinėje technologijų visuomenėje ir ieškoma žmogaus, technologijų ir gamtos sąlyčio taškų. Meno kūriniai turėtų įsilieti į įvairų landšaftą, apsuptą miškų, pievų, pelkių ir vandens telkinių – upelių ir ežerų. Sukurti meno kūriniai turėtų būti atsparūs lauko sąlygoms. Dalyvauti kviečiami įvairių disciplinų menininkai iš Estijos ir kitų šalių.

„Majamas kviečia mus svajoti, tyrinėti, išrasti ir kurti naujas galimybes žmonėms, kad galėtume pozityviai žvelgti į gyvenimą gana niūriai atrodančioje ateityje,“ – teigia menininkas Timo Toots.

Projektus atrinks Majame kuriančių menininkų komanda: Timo Toots ir Mari-Liis Rebane, menininkas Taavi Suisalu, specifinio šioje vietoje vykstančio urbanistinio festivalio UIT organizatoriai Kadri Lind ir Marie Kliiman. Šiais metais komandą papildys kviestinis svečias iš užsienio Gediminas Banaitis-Skrandis iš „Kaunas 2022“. 2022 m. rezidencijai bus atrinkta nuo trijų iki penkių projektų. Pasirinkti projektai gaus menininkui skirtą sumą – po 2000 eurų, o jų gamybos biudžetas sieks iki 5000 eurų. Dalyvių transporto ir apgyvendinimo išlaidos bus apmokamos pagal susitarimą. „Wild Bits“ rezidencijos ir parodos programą bendrai finansuoja „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“. Satelitinę parodą „Kaunas 2022“ remia Estijos kultūros fondas ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Paraiškos priimamos iki 2021 m. gruodžio 12 d., o atrinkti projektai bus paskelbti 2022 m. sausio mėn.

Daugiau informacijos apie paraiškų teikimą ir dalyvavimą rasite paspaudus šią nuorodą

MAJAMAS

Nedidelis meno centras Majamas (estų kalboje reiškiantis Žemės stotį) įsikūręs sename Estijos pietuose esančio Otepės gamtos rezervato ūkyje. Anksčiau žemės ūkiui naudoti pastatai konvertuoti į aukštųjų technologijų meno studiją ir menininkams skirtą rezidenciją. Majamui vadovauja menininkai Timo Toots ir Mari-Liis Rebane.

www.maajaam.ee


Po susitikimo su Europos Komisijos žiuri – „Kaunui 2022“ reikšmingas Melinos Mercouri prizas

Kartu su paskutiniąja Europos komisijos išvada „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda išgirdo puikią žinią. Įvertinusi pasirengimą ir dar 2017 metais prisiimtų įsipareigojimų  įvykdymą, žiuri rekomendavo miestui skirti Melinos Mercouri prizą – 1,5 milijono eurų. Šis prizas Europos kultūros sostinėms skiriamas tuomet, jei yra sėkmingai įgyvendinami projekto paraiškoje surašyti planai ir užtikrinama projekto valdymo kokybė, įgyvendinti finansuotojų įsipareigojimai (projektas yra finansuojamas Kauno ir Kauno rajono savivaldybių bei LR Vyriausybės).

Iki šiol vykusiuose dviejuose EK monitoringo ir „Kaunas 2022“ komandos susitikimuose buvo nuosekliai analizuojama pasirengimo 2022-tiesiems eiga, partnerysčių plėtra, prisidėjimas prie Kauno miesto Kultūros strategijos įgyvendinimo, komunikacijos planai ir veiksmai. Nuo pat projekto pradžios itin aukštai vertintas bendruomenių ir visuomenės įtraukimas į pasiruošimą Europos kultūros sostinės programai, kultūros decentralizacijos veiksmai Kauno miesto mikrorajonuose ir Kauno rajono gyvenvietėse. 2021 metų spalį vykusio trečiojo susitikimo metu žiuri nariai didžiausią dėmesį skyrė „Kaunas 2022” projekto tęstinumo planui. Šis prizas skiriamas Kultūros pokyčiams užtvirtinti. „Melinos Mercouri prizą gauna beveik visi Europos kultūros sostinių miestai. Jis sudaro santykinai nedidelę šio ilgamečio, pokyčius per kultūrą kuriančio, projekto biudžeto dalį. Svarbu, kad projekto dalininkai, skyrę tiek daug energijos ir resursų šiam olimpiados lygio renginiui, panaudotų šį įvertinimo ženklą, užtikrindami naujai atsiradusių meno ir kultūros reiškinių tęstinumą. Man dar reikšmingesnis šioje ataskaitoje atrodo išreikštas kokybinis įvertinimas ir padėka, jog sugebėjome net COVID aplinkybėmis pasiekti ir įtraukti tiek žmonių, mobilizuoti partnerius, laimėti tarptautinius įvertinimus už integruotos komunikacijos ir rinkodaros kampanijas. Ir, svarbiausia, – sukurti aukščiausio lygio 2022-ųjų meninę programą, kuri, remdamasi vietos tapatumu ir unikalumu, praturtina bendrąją Europos kultūrą“, – teigė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Nuotr.autorius: M. Plepys

Žiuri tiek susitikimo metu, tiek išvadoje, kaip visai Europos kultūrai reikšmingą faktorių įvardijo bendros kūrybos (co-creation) metodikų kūrimą, taikymą ir metodologinės medžiagos rengimą anglų kalba. Taip pat buvo išreikštas pageidavimas, jog Kaune ir Kauno rajone sukaupta patirtimi ir toliau būtų dalijamasi tiek tęsiant Europos kultūros sostinės forumą Kaune, tiek viešinant metodologinę medžiagą ir dalijantis gerąja patirtimi su kitais miestais ir regionais.

„Europos kultūros sostinė yra svarbiausias Europos sąjungos kultūros projektas, leidžiantis paskirtiems miestams pažvelgti į save iš šalies, ir įdarbinus kūrybingumą, sukurti naują vietos naratyvą, įsitinklinti nacionaliniu ir Europos mastu. Turbūt svarbiausia, ką išsinešime iš šios patirties – tai kokybės ir kiekybės pokytis. Prieš septynerius metus pradėję keliese, dabar jau kartu su daugiau nei 70 Lietuvos ir keliais šimtais Europos kultūros organizacijų bei daugiau nei 500 kultūros profesionalų galime pakeisti savo vietą taip, kad ji būtų įdomi visai Europai ir pasauliui“, – sako Virginija Vitkienė.

Nuotr.autorius: M. Plepys

Su trečiąja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ataskaita bei žiuri komisijos išvada galima susipažinti: https://kaunas2022.eu/planai-ir-ataskaitos/

„Kaunas 2022“ programa: www.kaunas2022.eu


Išskirtiniai Kauno modernistinės architektūros ir dizaino pasiekimai pasiekė Bilbao dizaino savaitę

Sparčiai artėjant 2022-iesiems – Europos kultūros sostinės metams, Kaunas vis intensyviau reprezentuoja save tarptautinėse miestų platformose, o Kauno kūrėjus galima sutikti už tūkstančių kilometrų. Ne išimtis – Bilbao Bizkaia Dizaino Savaitė, vykstanti lapkričio 18–25 dienomis, kurioje galima susipažinti su Kauno kūrėjais ir Kaunas 2022 veikla.

Bilbao dizaino savaitė – kasmetinis renginys, kuriuo siekiama skatinti kūrybinių industrijų sektoriaus veiklą per konferencijas, paskaitas, dirbtuves, pristatymus ir susitikimus vykstančius įvairiose miesto vietose bei įtraukiant įvairias kultūrines įstaigas, asociacijas, universitetus ir kūrėjus, menininkus. Šių metų tema „Crossings &Transitions“ (Perėjos ir perėjimai) nagrinėja dabarties laikotarpį, suteikiant išskirtinį dėmesį klimato kaitai, socio-ekonominėms ir sveikatos krizėms, žmonijos senėjimui, technologinei pažangai ir skaitmeninėms transformacijoms, kurios stumia pasaulį į naujas kasdienybės perspektyvas, tvarumą, atvirumą ir kūrybiškumą.

Nuotr.autorius: G.Banaitis

Dizaino savaitės metu buvo galima susipažinti su Kauno – Europos kultūros sostinės planais ir pasiekimais, identitetu atskleidžiamu per dizaino, architektūros interpretacijas ir išgirsti Gintaro Balčyčio bei Gerdos Liudvinavičiūtės pranešimus, pažinti jų kūrybiškumo ir įkvėpimo šaltinius. Susipažinti su šiuolaikinės architektūros ir dizaino ypatumais buvo galima Guggenheim muziejuje ir šiuolaikinio meno ir laisvalaikio centre Azkuna Zentroa.

Kauno vystomos veiklos ir temos domina kūrėjus ir kultūros mėgėjus visoje Europoje, tad Bilbao dizaino savaitėje galima išvysti ir Gedimino Banaičio parengtą parodą „Designing Optimism“, kurios ekspozicijoje galima išvysti programos Modernizmas ateičiai projektus ir modernizmo interpretacijas, kurias atskleidžia Timotiejus Norvila – Morfai, Gerda Liudvinavičiūtė [Celsius273], jaunimo projektas Komoda, Mantas Kuginis, filmo „Klostės“ režisierė Aideen Barry, Studio Falbanka, Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro projektas tortuose atkuriantis modernistinius pastatus, Rokas Mikšiūnas ir bendras LRT, Lietuvos šokio informacijos centro projektas „Šiuolaikinis šokis ir architektūra“.

Nuotr.autorius: G.Banaitis

Nuo 2015-ųjų metų Kaunas dalyvauja UNESCO Dizaino miestų tinklo iniciatyvose ir dalinasi šiuolaikine kultūra su pasauliu. Prisijungdami prie Tinklo miestai patvirtina savo įsipareigojimą dalintis geriausia patirtimi, vystyti partnerystes, kurios skatina kūrybiškumą ir dizaino pramonę, stiprinti dalyvavimą kultūriniame gyvenime. Per pastaruosius metus Kaunas dalyvauja daugybėje tarptautinių iniciatyvų, kurios skatina pripažinti dizaino svarbą mieste, o dalyvavimas UNESCO Kūrybinių miestų tinklo veikloje suaktyvėjo.

Nuotr.autorius: G.Banaitis

Režisierius Chris Baldwin: Kultūros sostinių sėkmės formulės dalis – vietos gyventojai ir svečiai, priimantys kvietimą įsitraukti

 

Režisierius Chris Baldwin… yra daug daugiau nei tik režisierius! Jau daugelį metų įvairios šalyse dirbantis, jau prie keleto Europos kultūros sostinių sėkmės prisidėjęs britas savo atvirumo kitoms kultūroms ir naujoms patirtims dėka yra tikrų tikriausias europietis. Jam pasiduoda didžiausio masto renginiai – net olimpinių žaidynių akcentai. Nenuostabu, kad būtent jam patikėta režisuoti unikalią simfoniją „Šaipėrantas“ (kompozitorius Antanas Jasenka, dirigentas Modestas Pitrėnas), skirtą didžiajam „Kaunas 2022“ atidarymui (sausio 22 d., 19:30 val.). Per keletą metų itin jautriai Kauną pažinęs Chris Baldwin pasakoja apie savą Europos ir europiečio sampratą – ir tai, ko jį moko nuolatinės kelionės po mūsų žemyną.

Žemiau pateikiame interviu su režisieriumi Chris Baldwin.

- Esate britas, bet itin daug darbų nuveikėte regionuose, kurie vadinami postsovietiniais ar postautoritariniais. Ieškojote nuotykių?

- Britas! Kad aš žinočiau, ką tai reiškia. Gimiau Oksforde XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje – buvau pokario šeimos jaunėlis. Augome lyg ir gerai suvokdami, kas yra britiška. Juk tai mes, kartu su amerikiečiais, laimėjome karą prieš Vokietiją. Britiška – teisinga ir demokratiška, britiška – tai nepasiduoti patyčioms. Kai paaugau, pasimokiau, ėmiau suprasti, kad tai – patogus mitas, o realybė ir istorija kiek labiau komplikuotos. Tikėjimas tokiais mitais žmogų daro pažeidžiamu kitiems galimiems mitams.  Ir šiandien, „Brexit“ laiku, ta Britanija, kurią kadaise pažinojau, man menkai teatpažįstama.

Pavartojote terminą „postautoritarinis“ – jis įdomus, pats jį naudoju. Jis suponuoja, kad autoritariniai režimai – jau praeityje. Bet pastarojo laiko įvykiai rodo, kad turime šią sąvoką permąstyti.

O dirbti šiuose kraštuose pradėjau griūvant Berlyno sienai. Dėsčiau ir kūriau tuometinėje Vakarų Vokietijoje, Ingolštato universitete. Britų taryba pakvietė pakeliauti po Rytų Vokietiją, užmegzti kontaktus su tenykščiais teatrais. Taip ir padariau. Sutikau puikių žmonių, užsibuvau porą dešimtmečių.

Dar prieš tai, 9-jo dešimtmečio viduryje, daug dirbau Ispanijos teatruose, taip pat – su pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojais. Buvo įdomu siekti to, kad darbas su mokiniais taptų ne toks autoritarinis, labiau kūrybiškas. Tuomet atradau, kad klasės ir mokymo programos turi daug bendra su repeticijų salėmis ir scenarijais. Abiem atvejais jaučiamos politinės visuomenės nuotaikos. Pavyzdžiui, jei 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose mokinys ispanų mokykloje kalbėdavo baskų kalba,  mokytojai jiems galėdavo duoti – ir duodavo – į kailį. Taip buvo ne tik mokyklose. Taigi šalyse, kuriose autoritarinė valdžia nuversta ne taip seniai, toks požiūris į problemų sprendimą, discipliną mokyklose, ligoninėse,  teatruose, darželiuose vis dar gajus.

1995-aisiais Varšuvoje stačiau spektaklį pagal Charlotte Keatley pjesę – tuomet mano teorija, regis, pasitvirtino. Jaučiau, jog aktoriai tikisi, kad režisierius bus diktatorius. Panašiai būdavo ir Ispanijoje, Rytų Vokietijoje. Man tai pasirodė įdomu, tuo pačiu baugu! Kažkas kažkada sakė, kad Franko bus gyvas tol, kol paskutinis mokytojas, gavęs išsilavinimą jo valdymo metais, neišeis į pensiją. Pamaniau, aha, kokiais 2010-aisiais… Nors gal tai ir nėra visai tikslu, nes daug pedagogų Ispanijoje iš esmės nesutiko su Franko ideologija. Bet visgi tai kelia rimtų klausimų apie istorijos palikimą ir vertybes, švietime ir kultūroje perduodamas  iš kartos į kartą.

Taigi jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu ir gyvenu visur Europoje. Ispanija, Lenkija, Vokietija, Airija, šiuo metu – Bulgarija. Aš – Europietis. Mano ir mano vaikų gyvenimą Europa neišpasakytai praturtino. Nenoriu pasakyti, kad ES dėka esame labiau pasiturintys – turiu omenyje laisvę keliauti. Na, JK šią laisvę iš savęs ką tik atėmė. Man nesuvokiama, kaip faktas, kad tavo vaikai nebegalės laisvai dirbti ir studijuoti 27 šalyse, gali reikšti „laisvės susigrąžinimą.“ Čia ir vėl galiu paminėti netikrą, pavojingą, gąsdinantį mitą. Tokie mitai gali priversti mus tiesiog atiduoti savo laisves.

- Dirbate su itin didelio masto renginiais – ne tik Europos kultūros sostinėse, bet ir olimpinėse žaidynėse! Dydis – įvykio, o ir biudžeto – įpareigoja ar kaip tik išlaisvina? Kokie iššūkiai kyla?

- Iššūkis – surasti istoriją! Sukurti naudingą ir žavingą mitą. Ne visi jie naudingi. Tai rimta užduotis ir atsakomybė, į kurią negali žiūrėti atmestinai – juk turi sudominti plačią auditoriją ir tuo pačiu nesivadovauti stereotipais. Turi suteikti laisvę kiekvienam pamąstyti apie tai, ką reiškia būti kartu. Būtent tai ir patraukė mane į Kauną – komanda buvo išsigryninusi tikslus ir degė aistra juos pasiekti. Mane sužavėjo mintis, kad mūsų darbus įkvėps ypatingas Kauno Žvėries mitas. Taigi kai paaiškėja istorija ir jos priežastis, didieji kūrybiniai, biudžeto ir techniniai iššūkiai gerokai palengvėja.

Žinoma, pastarieji metai pažymėti pandemijos ženklu. Dideliems renginiams tai reiškia milžiniškus iššūkius. Kuriant daugiabalsę istoriją prireikia daug repeticijų, susitikimų, pokalbių. Patys renginiai turi priminti karnavalą, kad žmonės galėtų susibūrę į grupes patirti įsimintinas akimirkas. Covid-19 išmokė mus dirbti kitaip – ir tai nebuvo bloga patirtis. Daug labiau tapome priklausomi nuo technologijų ir interneto, bet juk mažiau keliavome, o tai gerai klimatui. O kai pagaliau galime susitikti, tai dar ypatingesnis jausmas. Ir visai nekeista, kad pandemija privertė pasaulį atsigręžti į kultūrą. Knygų pardavimai išaugo, kaip ir internetu filmus transliuojančių platformų pelnai. Žmonės juk istorijų pasakotojai, pandemija to neatėmė, veikiau atvirkščiai. Klausimas tik toks – kas pasakos istorijas? Ar jos padės mums suprasti iššūkių priežastis? Ar visgi taps naujais mitais, vedančiais link autoritarizmo?

- Dirbote Europos kultūros sostinėse Vroclave Lenkijoje, Golvėjuje Airijoje, o dabar – Kaune. Palygintumėt šiuos miestus ir jų ambicijas?

- Miestą įprasmina ir daro atpažįstamu jo geografinė lokacija. Pavyzdžiui, Koribo upė Airijoje – viena trumpiausių Europoje, tuo pačiu viena srauniausių ir pavojingiausių. Vakarų Airijos kraštas atšiaurus, o rožinis dangus ir panašaus atspalvio dirva – tiesiog neįtikėtini. Yra kolonializmo pėdsakų – visur. Kiek įtakos šie dalykai turėjo Golvėjaus identitetą? Labai daug. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais miesto demografija drastiškai pasikeitė. Taigi Europos kultūros sostinės titulas jam leido pažvelgti į tai, kaip praeitis informuoja dabartį, ir kaip globali prekyba bei komunikacija veikia visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus. Vandenys, oras, kalbos, religijos, architektūra, dizainas, miesto erdvės, kitų kultūrų įtakos – kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste tai atsiskleidžia vis naujai, ir tai mūsų visų europietiška bendrystė.

Vroclavo gyvenime irgi svarbi upė – Oderis. Taip pat šio miesto identitetą apibrėžia karai, kalba, žmonių skaičiaus augimas ir mažėjimas. Kauną gi apibrėžia dvi upės – Nemunas ir Neris. Sutapimas tai ar pasekmė, kad šis miestas įsikūrė magiškoje erdvėje,  jų santakoje?

Visa tai man ir yra Europa. Tai, kaip mes elgiamės su savo daugiakalbe, sienų išvagota, konkuruojančių mitų gausia patirtimi. Kaip pernai pasakė JAV istorikas Timothy Snyder, „Europa, tu didesnė už savo mitus!“ Na, o kultūros sostinių kontekste mane žavi, kad pastaruosius 10–15 metų jos pabrėžia amžinąją europietiškojo gyvenimo įvairovę per savo auditorijas, bendruomenes, menininkus. Šiandien kovojame su XX a. kilusiais iššūkiais, tad tik sugebėjimas gyventi drauge padės susidoroti su grėsmėmis, kurios nepaiso sienų. Taip, visos šalys skirtingos, bet nei pandemijoms, nei klimato kaitai nereikia vizų, šios bėdos nepaiso religijų ir kalbų skirtumų.

- Esate profesionalas, visgi ar dirbdamas su lietuvių menininkais ir bendruomenėmis spėjote šio to naujo išmokti?

- Kaunas – puikus mokytojas. Čia daug sužinau apie viltį, džiaugsmą ir sunkumus.  Kartą atvykęs į jūsų miestą įsėdau į jauno kauniečio vairuojamą taksi automobilį. Jis puikia anglų kalba man papasakojo, kad kurį laiką gyveno Airijoje, Korko mieste. Tuomet išdėstė savo šeimos istoriją žlungant Sovietų Sąjungai, užsiminė, kad giminaičiams teko kovoti Afganistane. Tai buvo puikus, šviesus jaunas žmogus, mokantis pasakoti – jo istorijos savaip europietiškos.

Turiu paminėti ir nuostabius įvairių kartų menininkus, kurie kuo puikiausiai darbuojasi nuotoliniu būdu ir nuolat pažeria įvairių nuorodų į XX a. pradžios poeziją, tapybą, architektūrą. Daug sužinau apie Lietuvos kultūrą, jos ryšį su istorija ir politika, kaimynais ir bendruomenėmis. Kasdien išmokstu vis daugiau.

- Kaip manote, ar per keletą pasiruošimo 2022-iesiems metų Kaunas spėjo išaugti dalį stereotipų, problemų, ribų? Kokių pokyčių šiame mieste pastebėjote  pats?

- Pokalbio pradžioje minėjau, kad dirbdamas Ispanijoje ir Lenkijoje supratau, jog nuo autoritarizmo nereikia bėgti paknopstomis – nuo jo reikia gintis. Ir tai ilgas procesas, kuriame veikia kultūra, švietimas, pilietinė visuomenė ir institucijos. „Kaunas 2022“ čia irgi suvaidino itin ryškų vaidmenį. Taip nutinka visose Europos kultūros sostinėse – tai ne tiesiog grandioziniai festivaliai, o procesai. Visgi į festivalių apibrėžimą įeina ne tik veiksmas ant scenos, bet ir auditorija, taip ir kultūros sostinių sėkmės formulės dalis – vietos gyventojai ir svečiai, priimantys kvietimą įsitraukti. Nebijokite prisijungti, kurkite drauge – taip Kaunas bus ir jūsų Europos kultūros sostinė.

Peržengti ribą, sulaužyti stereotipą – tai aktyviai prisidėti prie proceso,  kuriančio naujas reikšmes, naudingus kultūrinius įvykius, padedančius suprasti mus supantį pasaulį. Kaunas pasikeitė. Jis sraunesnis, atviresnis, radosi daugiau ryšių ir sąlyčio taškų pačiame mieste ir jo istorijoje. Kaunas šiuolaikinis! Tai – Europos miestas, galintis pasidalinti giliai europietiškomis istorijomis. Tai ir ateityje dar laukiantys darbai taps „Kaunas 2022“ palikimu. Palikimas – svarbu, jis padės suvokti kūrybinių ir finansinių investicijų prasmę. Liverpulyje vis dar kalbama apie šio titulo palikimą, o praėjo jau 22 metai.

- Ar išduosite, koks bus idėjinis „Kaunas 2022“ atidarymo renginio sausį stuburas? Kokią žinutę jūs pats asmeniškai norite perduoti žiūrovams?

- Mitas! Kauno Žvėries mitas. Ši istorija tęsis ir gegužę bei lapkritį. Tai būdas visiems susitelkti – miestui, šaliai – ir pradėti metus su kultūra. Kaip ir visi mitai, Kauno Žvėris nėra realus. Visgi tai žavinga priežastis susitikti, pareflektuoti ir pamąstyti. Atidarymo savaitgalyje (2022 m., sausio 19-23 d.) laukiami visi. Šis renignys – šansas pasikalbėti apie Kauną, jo praeitį, dabartį ir, visų svarbiausia, ateitį. Be to, pirmąkart Europos kultūros sostinių istorijoje titulu džiaugsis trys miestai – Kaunas, Ešas ir Novi Sadas. Nuostabi proga išplėsti galimybes auditorijoms ir bendruomenėms geriau pažinti viena kitą.

 

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.

 

Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/


Susitikimo vieta – Kaunas: Europos kultūros sostinės programą nusagstys pasaulinio garso žvaigždės

Vos paskelbus, kad 2022-aisiais būtent Kaunas ir Kauno rajonas taps Europos kultūros sostine, netruko suaktyvėti tarptautiniai vietos menininkų, prodiuserių, kultūros operatorių mezgami ir tvirtinami ryšiai. Tad nenuostabu, kad 2022-ieji ne vienam renginių organizatoriui, režisieriui, vadybininkui, atlikėjui taps svajonių išsipildymo metais, o prie pasaulinės kokybės įpratusiems kultūros gerbėjams iš visos Europos – priežastimi galbūt pirmąkart atrasti Kauną, Šiuolaikinę sostinę, ir įvertinti čia kunkuliuojantį meno įvykių katilą.

Nors „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą kuria tūkstančiai vietos gyventojų, kuriems ji visų pirma ir skirta, būtent didieji kultūros vardai kuria ir pagrindžia visą keletą metų trunkančio projekto vertę.

Vieniems pasaulinio garso menininkams kultūros sostinės titulas – akstinas aplankyti protėvių žemę, kitų viešnagė taps ilgamečio bendro darbo vaisiumi. Viena aišku – Kaunas 2022 m. taps žemyno epicentru, kuriame apsilankyti norės visi. Visi nuo teatro superžvaigždės Roberto Wilsono iki performanso sinonimu tapusios serbės Marinos Abramović.

Išgyti nuo to, ko nepamename

Skambiausias šiuolaikinio meno vardas „Kaunas 2022“ parodų programoje – Williamas Kentridge‘as (g. 1955, PAR) pirmą kartą pristatomas Lietuvoje, Kaune, kur jo litvakiškos kilmės šaknys. Vienas įtaigiausių šiuo metu kuriančių menininkų, sąžiningas ir skaudžiai atviras humanistas, dėl kurio varžosi geriausios pasaulio galerijos, užaugo įstabios gamtos ir pramoninio kraštovaizdžio kontrastų pažymėtame Johanesburge. Jo darbai persmelkti vietos jausenos ir aštrių temų – žmogaus teisių, rasinės ir turtinės nelygybės, revoliucijų, gluminančios akistatos tarp garbingų idealų ir gėdingos, į žmogaus orumą besikėsinančios kasdienybės.

William Kentridge

Kaip pasakojo parodą „Tai, ko nepamename“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje kuruojanti „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, ji menininką kviesdama į Kauną (o tai vyko dar nuo 2016 m.) žinojo, kad jis turi moralinę teisę atsisakyti vykti į šalį, iš kurios dar XIX a. pab., carinių pogromų laikais, iškeliavo ir todėl XX a. tragiškų įvykių išvengė jo proseneliai ir seneliai. „Vyliausi, kad jis vien savo sutikimu dalyvauti prisidės prie taip reikalingo proceso, atminties susigrąžinimo, padėdamas mums gydytis nuo to, ko nepamename ar nenorime prisiminti“, – kalba menotyrininkė. Anot jos, sutikęs dalyvauti, Kentridge‘as įsijungė su jam būdinga didele energija, ir šalia savo tokių pripažintų kūrinių, kaip „Laiko atmetimas“ (Refusal of Time), „Piešimo pamokos“ (Drawing Lessons), „Piešiniai projekcijai“ (Drawings for Projections), specialiai parodai sukūrė paukščių piešinių seriją ir muziejaus auditorijai pritaikytą instaliaciją „Tu, kuris niekad neatvykai“ (You Who Never Arrived).

"The Refusal of Time", Photo by: Niels Fabaek

„Linkiu žiūrovams parodą „Tai, ko nepamename“ patirti kaip sąmoningą bandymą atsiminti, lyg tai būtų vienintelis sąžiningas būdas gyventi ir sugyventi. Kviečiu kartu su autoriumi reflektuoti tiek globalius, tiek asmeniškus atminties trūkius“, – sako V. Vitkienė. W. Kentridge’o paroda Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyks nuo sausio 22 d. iki pat lapkričio 30 d.

Tarptautinių vėjų gausa teatre

„Nacionalinis Kauno dramos teatras yra vienas didžiausių kultūros sostinės partnerių, „vežantis“ didžiulį jos programos krūvį ir rengiantis tikrai įspūdingas premjeras su garsiausiais Europos ir Lietuvos režisieriais. Tai puikiai iliustruoja faktą, kad Kaunas tampa viena didžiule Europos scena“, – dar baigiantis vasarai, pasitinkant 102-ąjį teatro sezoną, kalbėjo „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova–Maj. Ir išties – solidžios, ilgai brandintos kūrybinės bendradarbystės su Vokietijos, Kanados, Vengrijos, Norvegijos, Liuksemburgo, JAV, Sakartvelo ir Latvijos menininkais pagaliau virs net aštuoniomis universalias temas nagrinėjančiomis premjeromis.

Bene didžiausias įvykis teatro istorijoje ir drauge didžiausia paslaptis – JAV teatro grando režisieriaus Roberto Wilsono statomas spektaklis „Dorianas“ pagal Oscaro Wilde’o kūrybą ir gyvenimą. Režisierius Kaune viešėjo spalio pradžioje, kuomet susipažino su teatro komanda ir, daugeliui netikėtai, planuotam monospektakliui „Dorianas“ pasirinko du lietuvių aktorius – Mantą Zemlecką ir Dainių Svoboną. „Doriano“ premjera Kaune – 2022 m. rudenį.

Dorian. Photo by: John Deakin

Kitas itin svarbus vardas, pagaliau kuriantis seniausiame Lietuvos dramos teatre – Oskaras Koršunovas. Visame pasaulyje gastroliuojantis, garsiausiuose teatruose ir festivaliuose premjeras pristatantis vilnietis pagaliau savo talentą dovanos Kaunui. Šiam režisieriui patikėta prisidėti prie antrosios „Šiuolaikinės Kauno mito trilogijos“ dalies „Santaka“. Ten, kur susitinka Nemunas ir Neris, gegužės pabaigoje vyks įvairius menus sintetizuosiantis kūrybinis veiksmas „Žvėries pasirodymas“. Vėliau šis unikalus darbas bus perkeltas į Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiąją sceną.

Oskaras Koršunovas

Pagaliau jos Kaune!

„Pagaliau“, – neabejotinai šūktelėjo ne tik galerijos „Meno parkas“ komanda, galutinai patvirtinusi vieną ambicingiausių įvykių savo istorijoje, bet ir daugelis gyvai ar virtualiai stebėjusių „Kaunas 2022“ programos pristatymą.

2022-ųjų pavasarį būsiančių Kaune laukia unikali galimybė aplankyti žinomiausių pasaulio menininkių Marinos Abramović personalinę parodą „Būties atmintis“.  Jau dabar aišku, kad tai – ir pačios kūrėjos vizitas Kaune – taps vienu svarbiausių Europos kultūros sostinės įvykių.

Marina Abramovic, Photo by: Marco Anelli

Ekspozicija Kauno paveikslų galerijoje bus sukurta remiantis pasaulį apkeliavusiu parodų ciklu „The Cleaner“ (liet. Valytojas). Bus galima išvysti svarbiausius Abramović kūrybos etapus nuo 1960-ųjų – eksponuoti garsiausius kūrinius, interviu videodokumentacijas ir žymiausias menininkės videoinstaliacijas. Šį įspūdingą projektą galerija „Meno parkas“ pristato bendradarbiaudama su Torunės šiuolaikinio meno centru „Znaki Czasu“, 2019 m. sėkmingai surengusiu „The Cleaner“, bei „Marinos Abramović institutu“, konsultuojantis su Belgrado šiuolaikinio meno muziejumi bei Stokholmo „Moderna Museet“.

Simboliška, kad 2022-aisiais Kaune bus pristatoma ir čia gimusio fluxus judėjimo išradėjo George Mačiūnas bičiulės Yoko Ono kūryba. „Laisvės pažinimo sodas“ (angl. The Learning Garden of Freedom) – tai retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su menininkės įkurta „Studio One“ Niujorke ir Kauno paveikslų galerija, esančia netoli Mačiūno vaikystės namų. Yoko Ono parodą Kaune pristato Šiuolaikinio meno centras (kuratorius: Jonas Hendricksas (US).

Parodoje, veiksiančioje rudenį gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų, tekstinių kūrinių (angl. word pieces) ir performanso.  Tuo tarpu žavingame tarpukariniame Lietuvos banko pastate beveik visus metus bus eksponuojamas ikoninis menininkės kūrinys „Exit It“.

Yoko Ono, Photo by: Bjarke Orsted

Pasaulinio garso muzikos programa – su lietuviškais prieskoniais

„Kaunas 2022“ – puiki proga į Lietuvą susikviesti tiek užsienio menininkus, tiek svetur daug laiko praleidžiančius mūsų talentus. Pažaislio muzikos festivalio kvietimą maloniai priėmė viena tituluočiausių dirigenčių Mirga Gražinytė-Tyla, dalyvausianti specialiai Europos kultūros sostinės metams organizuojamame festivalyje „Pasaulio muzikos žvaigždės Pažaislyje“.

Išskirtiniame Irenos Veisaitės atminimui dedikuotame koncerte 2022 m. rugsėjo 2 d. moteris diriguos Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Kauno valstybiniam chorui, jungtiniam tarptautiniam chorui bei pianistei Onutei Gražinytei (taip, jos seserys!). Baroko perlu vadinamame Pažaislio vienuolyne skambės įvairiomis spalvomis žėrintis Maurice‘o Ravelio „Koncertas fortepijonui ir orkestrui G-dur“, o koncerto kulminacija taps pasaulinė vieno įdomiausių XX a. lenkų kompozitoriaus Mieczysławo Weinbergo „Devintosios simfonijos“ premjera.

Europos kultūros sostinės lankytojai spalio 9 d. turės unikalią progą išgirsti vieną prestižiškiausių Jungtinės Karalystės orkestrų – „Royal Philharmonic Orchestra“. Orkestras Kauno sporto halėje pasirodys kartu su galingu skambesiu pasižyminčiu Kauno valstybiniu choru ir atliks Ludwigo van Beethoveno „Choralinę fantaziją, op. 80“ – žymiosios „Odės džiaugsmui“, Europos Sąjungos himno, pirmtakę.

2022-aisiais pirmą kartą Lietuvoje skambės vieno žinomiausių šiuolaikinių kompozitorių Andrew Lloyd Webber prestižiniu „Grammy“ muzikos apdovanojimu įvertintas „Requiem“. Kūrinį atliks projektą inicijavęs Kauno miesto simfoninis orkestras bei gausus būrys visame pasaulyje žinomų atlikėjų ir solistų: Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, Lina Dambrauskaitė (sopranas), Edgaras Montvidas (tenoras), dirigentas Constantine‘as Orbelianas.

„Manau, kad tai bus modernus šiuolaikinio miesto kultūrą atspindintis renginys, kurio žmonės ilgai nepamirš“, – sako projekto vadovas Algimantas Treikauskas, visus raginantis spalio 30 d. apsilankyti „Žalgirio“ arenoje.

Mirga Gražinyte-Tyla, Photo by: Frans Jansen

Sugrįžti namo

​​Visą dėmesį daugiakultūrei miesto atminčiai skirianti „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ prisideda prie to, kad Kauną, kaip savo protėvių žemę, aplankytų ne vienas iškilus tarptautinis kūrėjas. Tokio svarbaus darbo rezultatas – 2022-aisiais Kaune vyksiantis pasaulinis litvakų forumas, kurio diskusijų ir kultūros programoje garsūs menininkai, mokslininkai bei kultūros pasaulio atstovai kalbėsis apie litvakišką tapatybę, atmintį, ir kultūros vaidmenį, įprasminant daugiakultūrę atmintį, kuriant naujas dialogo galimybes.

Vienas laukiamiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – Pietų Afrikoje gimusio ir kuriančio, iš Kauno kilusio kompozitoriaus Philipo Milerio ir JK užaugusios dailininkės Jenny Kagan, kurios šaknys – taip pat Kaune, kūrinys „Kauno Kantata: susitaikymas“, palydėsiantis forumą. Keletą metų kuriama iki šiol didžiausia ir masiškiausia Kauno muzikinė patirtis – tai daugiau nei 400 atlikėjų: vietos muzikantų ir dainininkų, chorų, skirtingų žanrų ir kartų atstovų. J. Kagan Kaune surengs ir personalinę savo šeimos – moters tėvai susipažino Kauno gete – istoriją pasakojančią parodą.

Svarbu pabrėžti, kad kiekviena iš aštuonių „Kaunas 2022“ programos šakų, švenčiančių dizainą, modernizmą, bendruomenes, bendrakūrystę ir ateitį, turi savo superherojus – ir nėra jokios abejonės, kad dalis jų dar tik blykstelės ateityje, o viena didele Europos scena tapsiantys Kaunas ir Kauno rajonas jiems taps kūrybiniu tramplinu. Juk tai – vienas populiariausios kultūrinės iniciatyvos Europoje tikslų ir tiesiog neišvengiama pasekmė.

 

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.

 

Visa 2022 metų programa


Festivalį „ConTempo“ atidarysiantys „Rhizome“: „Norint sukurti tuštumą, reikia pašalinti viską, išskyrus ją pačią“

Atrodo, kad žodis „pasirodymas“ buvo specialiai sukurtas apibūdinti šioms dvidešimt penkioms minutėms poezijos tarp dangaus ir žemės. Jų metu, nepaisydama jokių gravitacijos dėsnių, liekna figūra baltais marškinėliais 6 metrų aukštyje, be jokių apsaugų, pasikliaudama vien tik savo rankų jėga ir raumenų galia, kuria minimalistinį baletą vis kitame gamtos, miesto ir architektūros fone, kuriame vieninteliu garso takeliu tampa menininkės kvėpavimas ir aplinkos skleidžiami garsai.

Toks yra šiandien festivalį „ConTempo“ atidarysiančių cirko bei judesio konceptualistų „Rhizome“ ir jo įkūrėjos Chloé Moglia spektaklis „Horizon“, kurį festivalio žiūrovai galės pamatyti net keliose skirtingose Kauno ir Kauno rajono vietose: prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro), Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, IX forto aukų paminklo ir Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje.

Menininkė C. Moglia įsitraukia į pokalbį visa esybe, tarsi judėtų ant trapecijos ar stulpo. Nesvarbu, kokiu atstumu būtų pakilusi virš žemės paviršiaus – šešis metrus ar vos du centimetrus – menininkė visuomet susimąsto, dėl kokių priežasčių pasirinko kabėti ore. „Pirmiausia dėl to, kad ten jaučiuosi beveik gyva. Kabėjimas viena ranka tuštumoje leidžia visu kūnu pajusti, kas yra rizika ir pavojus. Tai lavina vaizduotę, galingesnę už tą, kuri atsiskleidžia atliekant virtuoziškas figūras“.

Gimusi Perpinjane, Prancūzijoje, ir augusi keramikos, kurią maitino žemės, vandens ir ugnies sąveika, pasaulyje, C. Moglia mokėsi akrobatikos su trapecija ir kovos menų, o 2009 m. Bretanėje įkūrė „Rhizome“. Sujungus kovos menus ir meninį mastymą, jos akistata su tuštuma tapo dar vienu eksperimentavimo būdu, kuriančiu prasmę ir keliančiu nebylius klausimus, sudarančius jos pasirodymų esmę.„Kas yra tuštuma? Paskubomis užmetę akį į žodyną liekame sugluminti – pasirodo, yra visokių tuštumų ir tuštuma, kurią žmogus pasiekia vakuuminio siurblio dėka, mažai ką turi bendro su induistine, budistine tuštumomis, vakuumu, kurį kažkas sukuria apie save uždegdamas cigarą, dar mažiau su ta, kuri baugina akrofobą, bet jaudina alpinistą. Pasirodo, jog žodis „tuščias“, kad ir kaip ironiškai skambėtų, yra perpildytas prasmėmis. Todėl dažnai turime patikslinti, ką šiuo miglotu žodžiu norime pasakyti. Dažnai manoma, kad vakuumas yra tai, kas lieka inde, kai viskas iš jo pašalinama. Kitaip sakant, tai žiojėjimo, visiškos tuštumos vieta. Tačiau taip galvodami susiduriame su loginiais netikslumais: jei tuštuma egzistuoja, tai tik todėl, kad ji nėra niekas, priešingai – dėl to, kad ji yra kažkas ypatingo. Todėl akivaizdu, jog norint sukurti tuštumą, reikia pašalinti visiškai viską, išskyrus ją pačią“.

 Savo spektakliui „Horizon“ C. Moglia sukūrė specialią įrangą, vadinamą kreive. Ant trijų kojų sumontuota lanksti, 6 metrų aukščio ir 250 kg svorio rampa gali būti pastatyta visose įmanomose vietose. „Nestandartinėse erdvėse man įdomu tai, kokią vietą užimu šią akimirką, kai aplink vyksta įprastas gyvenimas. Aš siūlau situacijas, kurios palankios stebėti gyvus daiktus. Mane ypač domina tankio ir nykimo, svorio ir lengvumo kreivės, susijusios su išplėstu erdvėlaikiu. Stengiuosi išgryninti stebėjimo ir dėmesio sistemą, kad suvokčiau smulkiausias detales. Sustabdymo praktika, atkreipianti dėmesį į stiprybės ir trapumo paradoksą, yra veiksmingas būdas padidinti gyvenimo „čia ir dabar“ intensyvumą. Aš jį naudoju kaip prasmės ir tankio generatorių“.

 Pasirodyme visi žiūrovai priverčiami pakelti savo galvas į viršų, kur virš jų atsivėręs horizontas kupinas įtampos ir, paradoksalu, atsipalaidavimo. Stebint judančią artistę sustingsta laikas ir grožis slypi toli gražu ne efektuose ar rekvizituose. C. Moglia juda sklandžiai, tyrinėdama gravitaciją, valdydama galūnes, susisukdama ir išsitiesdama. Begalinės tuštumos variacijoje jausmų aštrumas, visiškai sutelktas į dabartį, padeda sutramdyti pavojų kvapą sulaikiusios auditorijos akyse. Galinga ir tuo pat metu lengva menininkė puoselėja tylą, iš kurios gimsta įsiklausymas ir lavinama vaizduotė. Kas mane įkvepia? Kiekvieno „išsikvėpimo“ pabaigoje nepaprastai gera jausti, kaip atsiranda naujas „įkvėpimas“. Kad tai pajusčiau, leidžiu sau pratęsti laiką. Be prievartos, labai lengvai. Paskęsti šioje tuštumoje, tyloje, kur galėčiau išgirsti tam tikrą skambutį ir pajusti ateinančio „įkvėpimo“ galią. Tai man nepriklauso – aš nieko nedarau. Jis pats įvyksta ir vis prasideda iš naujo. Kiekvieną kartą tas jausmas yra unikalus, tačiau tuo pat metu nieko nėra įprastesnio. Tai tarsi visą naktį laukti saulės. „Įsikvėpti“ man reiškia duoti laiko šiems pastebėjimams. Taip pat aš kvėpuoju knygomis, nes jos yra būtina pertvarkos dalis. Ypač tos, kurios siūlo daugiau dėmesio skirti pasauliui už mūsų minčių ir diktuojamų modelių ribų.

 

 Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.

Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/

Nuotraukos autorius: Nans Kong Win Chang


Patris Židelevičius: „Man muzikos kūrimas yra meditacija“

Kompozitoriaus Patrio Židelevičiaus kūriniuose galima išgirsti ne tik poeziją, violončelę, elektroninės muzikos garsus, bet ir... modernizmo architektūrą. „Karantino laikotarpiu, kai teko užsisklęsti namie, pamėgau įrašinėti lauke. Galima sakyti, man tas užsisklendimas padėjo atsiverti“, – sako P. Židelevičius. Šiandien kaunietis menininkas teigia ištyrinėjęs ne vaizdinį, bet ir garsinį savo gimtojo miesto peizažą.

Vienuolikos tarpukario laikotarpiu Kaune atsiradusių laiptų įrašus P. Židelevičius pavertė garso instaliacija „Pakopa“, kurią jau kitų metų pradžioje išgirs miesto gyventojai ir svečiai. Įrašus kompozitorius surinko „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rezidencijos „MoFu 360/365“ metu.

„Galvojant apie Kauno modernizmą laiptai nėra ta detalė, kuri pirmiausia ateitų į galvą. Tačiau būtent laiptai žymi Kauno išsiplėtimą tarpukariu – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę. Laiptai daug ką pasako apie Kauną, jo geografiją“, – pasakoja projekto autorius.

Pasak P. Židelevičiaus, garsinis Kauno reljefas – labai įdomus ir įvairus. 20 dienų įrašinėjęs laiptus, kompozitorius grįždavo skirtingu paros metu, fiksuodavo garsus lipdamas į viršų ir leisdamasis žemyn, kol galiausiai pavykdavo užfiksuoti įrašą, atitinkantį tos vietos sukeliamą jausmą. Beje, praėjusiaisiais metais garso menininkas lauko įrašų metodu bandė „prakalbinti“ ir Kauno modernizmo pastatus.

„Man labai pasisekė, kad turėjau progą patekti į daugelį pastatų, pamatyti Kauno modernizmo „užkulisius“. Tai – labai praturtinanti patirtis. Įrašinėdamas „Pakopą“ atradau tokių vietų, apie kurias nesu girdėjęs, kuriose nesu buvęs. Kiekvienam taip gali nutikti: nukrypsti nuo savo paviršinio maršruto ir nustembi, kokių dalykų galima atrasti“, – sako P. Židelevičius.

Interviu žemiau – garso menininko interviu apie „Pakopą“, bendradarbiavimą su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektu bei apie tai, ko trūksta Kauno menininkams.

– Kaip jums gimė idėja įrašinėti laiptus?

– Kone prieš metus aš prisiminiau seną gerą lauko įrašų žanrą. Jis gimė ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai tik atsirado galimybė įrašinėti nebe studijoje, o už jos ribų. Karantino suvaržymai savotiškai davė man postūmį ir aš pradėjau aktyviai rinkti lauko įrašus. Praėjusių metų rugsėjį, kiek tik leido sąlygos, tyrinėjau Kauno modernizmo pastatus – įrašinėjau jų vidų ir išorę, ieškojau struktūros, melodijos, kurios suteiktų pastatui tam tikrą naratyvą. Taip atsirado mano „Lauko įrašų istorijos“ kūrybinė platforma apie Kauno modernizmą.

„Pakopa“ – tai tarsi šio sumanymo tęsinys. Norėjau parodyti kitą požiūrį į Kauno modernizmą, atkreipti dėmesį į tai, kas galbūt pamiršta. Laiptų Kaune turime daugiau nei 50, o tai juk kažką sako apie miestą ir jo geografiją, tiesa? Kita vertus, mes, gana aktyviai naudodami laiptus, apie juos nesusimąstome kaip apie kažkokį išskirtinį elementą. Ir, galiausiai, jei jau grįžtant prie modernizmo – būtent tarpukariu atsirado pirmieji vieši laiptai Kaune. Jie žymi miesto išsiplėtimą – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę.

– Įrašinėjote vienuolika laiptų. Kaip juos pasirinkote?

– Pasirinkau laiptus, kuriuos galima rasti 1943-ųjų metų Kauno žemėlapyje. Ne visi jie yra geros būklės, informacijos apie juos rasti sudėtinga, laiptų brėžinių nėra, tačiau yra išlikusios istorijų nuotrupos iš tų laikų žiniasklaidos. Man įdomus ir ėjimo aspektas – laiptai yra tarsi vektorius, apibrėžiantis judėjimo kryptį, jais judame viršun ir apačion. Be to, svarbus ir tikslas: ar einame dėl praktinių tikslų, judėdami iš A per B į C, ar mūsų ėjimas diskursyvus, t. y. padiktuotas miesto, kurį mes tyrinėjame, o gal konceptualus – kai einame su tikslu susirinkti tam tikrą medžiagą. Sakyčiau, kad aš vaikščiojau vedamas ir diskurso, ir koncepcijos, dokumentavau vietas, kurių galbūt ir neliks, pavyzdžiui bebaigiančius griūti Limos laiptus, ar tas, kurios dar tik atsiras, kaip iš naujo statomi Lakūnų gatvės laiptai.

– Limos gatvės laiptai man visiškai negirdėti.

– Limos laiptai yra už dabartinės „Ikea“ parduotuvės, ten, kur tarpukario laikotarpiu veikė tekstilės fabrikas „Lima“. Šiandien laiptai avarinės būklės, kad ant jų patektum reikia perlipti betoninę pertvarą, tvorą, o lipant pasitinka iškrypusios pakopos ir praėjimą draudžiantys užrašai... Įrašinėjau Pakrantės tako, Ožeškienės, Aušros, Dzūkų gatvės, Kauko, Vaižganto, Fryko, Lakūnų gatvės, Aleksoto ir Garliavos laiptus.

– Kaip jie susijungs vienoje garso instaliacijoje?

– Garso instaliaciją „Pakopa“, kuri bus pristatyta 2022-ųjų vasario mėnesį, greičiausiai sudarys 11 kūrinių, nes visi laiptai yra skirtingi ne tik architektūriškai, bet ir pagal savo garsinį naratyvą. Instaliacijos pagrindas – lauko įrašai, bet kadangi ji bus pristatyta Kauno centrinio pašto laiptinėje, norėjau jai suteikti antrą sluoksnį. Taip atsirado partitūros, sukurtos pačių laiptų pagrindu. Pavyzdžiui, Vaižganto gatvės laiptai yra gana autentiški, granitiniai, žiūrint nuo jų viršaus Kaunas atrodo kaip koks Italijos miestas. Patys laiptai – poilsio aikštelės, pakopos, vėl poilsio aikštelės – padiktuoja tam tikrą ritmą. Garliavos tako laiptų (juos rasite šlaite eidami nuo Aleksoto tilto Veiverių gatvės link; praėję tarpukario laikotarpio namą už jo pamatysite takelį, o palipę aukščiau – ir laiptus) įrašas labai charakteringas. Lipant šiais apleistais laiptais labai gerai girdisi: iš apačios į viršų erdvė susitraukia, arti atsiranda medis, tvora, sienos, transporto ūžesys tyla. Perstatomi Lakūnų gatvės laiptai šiandien kol kas yra tik lietaus paplautos pakopos molyje. Jų ritmą galima „nuimti“ arba nuo pamatų arba nuo grunto. Bet kokiu atveju, tai bus gana triukšmingas kūrinys.

Aš norėjau, kad klausydamiesi įrašo žmonės pasijustų taip, lyg patys liptų laiptais, tai yra – suteikti pirmojo asmens patirtį. Tam tikslui naudojau šiek tiek modifikuotą binauralinę (abiejų ausų) įrašo techniką. Be to, kai kuriuose įrašuose girdžiuosi aš pats, lipantis laiptais.

– O kas dar, be jūsų paties žingsnių, girdisi tuose įrašuose?

– Oi, tiek visko girdisi! Pavyzdžiui, pokytis tarp garsų, kuriuos girdi laiptų apačioje, viduryje ir viršuje. Jau minėjau Garliavos tako laiptus, kurių viršuje transporto srautas girdisi gerokai mažiau. Vaižganto gatvės laiptuose yra kanalizacijos šulinio dangčiai, girdisi čiurlenantis vanduo. Praeini pro vartelius, duris į kiemą, ir jos man lipant laiptais atsidaro. Girdisi prasilenkiantys žmonės, lūžtančios šakelės ant apleistų laiptų, šnarantys lapai, bitės, kiti vabzdžiai, visa antropogeninė garso tarša, visa natūrali aplinka.

– Kiek užtrukote, kol įrašėte visus 11 laiptų?

– Įrašinėjau 20 dienų. Vienų laiptų įrašas truko nuo keturių minučių iki vienuolikos – priklausomai nuo to, koks paros metas, kiek esu pavargęs, kelinti tai laiptai per dieną, ar lipu aukštyn ar žemyn... Ne visi įrašai buvo įdomūs, išraiškingi, grįždavau įrašinėti iš naujo. Buvo laiptų, kuriuos teko įrašyti penktą ryto, vien dėl to, kad nebūtų transporto. Įrašinėjau tol, kol įrašas mane tenkino, kol pavykdavo užfiksuoti tą nuotaiką, kurią toje vietoje jaučiu.

Iš tiesų, šis procesas yra tarsi gyvas kūrinio atlikimas dar prieš jam atsirandant – kai einu su mikrofonu ir įrašinėju, aš jau atlieku kūrinį, užsidėjęs ausines aš jo klausausi. Kai pristatysiu savo garso instaliaciją parodoje, tai jau bus kaip ir to kūrinio eksponavimas.

– Iš to, ką minėjote anksčiau, supratau, kad „Pakopa“ – ne vienintelis jūsų projektas, susijęs su Kaunu.

– Jau minėjau „Lauko įrašų istorijas“, kurių metu įrašinėjau Kauno centriniam pašte, Žaliakalnio funikulieriuje, Kauno filharmonijoje, „Palemono keramikoje“, A. ir P. Galaunių namuose ir kitose vietose. Ši medžiaga – A. ir P. Galaunių namų pianino įrašai, improvizacijos, kai kurių kūrinių partitūros – bus panaudota airės menininkės Aideen Barry kuriamame filme apie Kauno modernizmą „Klostės“. Be to, 2020-aisiais dalyvavau „Istorijų“ festivalyje, kuriame kūriau garso takelius Lėjos Goldberg, žymios žydų poetės, kuri jaunystėje gyveno Žaliakalnyje, poezijai. Eilėraščiai skaitomi lietuvių ir hebrajų kalbomis; mano muzika praplečia teksto metaforas garsais.

– Pats esate kaunietis. Ką naujo atrandate tyrinėdamas jums gerai pažįstamą miestą?

– Nuo vaikystės Kauno modernizmo architektūra man patikdavo savo apvalainais kampais, ji atrodė draugiška. Tačiau iki pradėdamas bendradarbiauti su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ turėjau tokį labiau išorinį, stebėtojo santykį su mūsų paveldu. Gavęs galimybę patekti į, ant, už Kauno modernizmo pastatų, pamatęs modernizmo „užkulisius“ aš atradau Kauną iš naujo. Man rodos, kad mes visi esame šiek tiek įpratę keliauti tais pačiais maršrutais, nors kartais, net ir pačioje Laisvės alėjoje pasukę į šalį, galime maloniai nustebti dėl to, ką ten atrasime.

Visi šie praėję ir, tikiuosi, ateinantys metai leis mums visiems Kauną pažinti iki atomo, iki kiekvieno kiemo ir tarpuvartės, kas yra iš tiesų nepaprasta patirtis. Na, o aš, asmeniškai, dabar jau žinau, kurioje Kauno vietoje galima išgirsti įdomių garsų.

– Kiek Kaunas yra atviras kuriantiems žmonėms, menininkams? Ar pakanka galimybių atsiskleisti?

– Esu optimistas, todėl manau, kad Kaunas suteikia labai puikias galimybes kurti meną. Galbūt neturime daug aktyvių kūrėjų, tačiau jie visi yra ypač draugiški ir palaikantys. Daug galimybių menininkams suteikia Kauno menininkų namai, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas, kuris labai pakėlė kultūros lygį Kaune, priartino meną prie visuomenės, sudarė sąlygas dialogui tarp menininkų ir miesto bendruomenės. Kaune žmonės ir taip draugiški, bet dabar situacija dar pagerėjo.

Kita vertus, mums vis dar trūksta erdvių, kuriose galėtume kurti kartu, savotiško menininkų hubo, kokių yra, pavyzdžiui, Vilniuje. Juo labiau, kad Kaune, net ir pačiame jo centre yra nemažai tuščių pastatų – potencialių patalpų hubui. Man atrodo, kad toks veiklos centras suteiktų svarbų postūmį naujiems bendradarbiavimams, projektams, renginiams ir kitiems sumanymams.

– Esate ne tik kompozitorius, bet ir atlikėjas – griežiate violončele. Koks jūsų santykis su šiomis, susijusiomis, bet visgi skirtingomis veiklomis?

– Violončele griežti pradėjau penkerių, o kai man buvo keturiolika gavau pora kvietimų improvizuoti kartu su elektroninės muzikos atlikėjais. Buvo labai įdomi ankstyvos paauglystės patirtis: savotiškas maištas, tik ne prieš tėvus, o prieš klasikinę formą – sonatas, etiudus, stambias formas. Pradėjęs naujo skambesio paieškas susidomėjau ambient, drone, musique concrète žanrais – palyginti abstrakčia muzika. Grodamas violončele pradėjau daryti garso kilpas: viena frazė, ant jos antra ir taip toliau... Mano kūryba buvo labai asmeniška – instrumentu, kuris mielas mano širdžiai, tarsi rašiau dienoraštį. Vėliau kūrybinės ambicijos augo, pradėjau kurti sudėtingesnius kūrinius, aranžuotes, naudoti sintezatorių.

Ir vis dėlto nesu tikras, ar galiu save vadinti kompozitoriumi – man šis žodis primena tas stambias formas prieš kurias savo kūrybos kelio pradžioje siekiau maištauti. Mieliau save vadinu garso menininku.

– Iš jūsų išvardintų žanrų man girdėtas vienintelis – ambient. Wikipedia sako, kad ambient muzikoje tonas ir atmosfera svarbiau nei struktūra ar ritmas. Ir vis dėlto, kai kalbėjote apie Kauno modernizmo pastatus, laiptų įrašus, minėjote naratyvo paieškas. Naratyvas, mano supratimu – jau struktūra.

– Tiesa, ambientas irgi turi struktūras. Ir harmoninę, ir, dažniausiai, melodinę, ir formą. Tiesiog ji yra kitokia nei klasikinių kūrinių. Kitas dalykas – ambientas neretai painiojamas su nepretenzinga muzika, kurią aš vadinu spa muzika. Ji dažniausiai yra foninė, į ją galima įsiklausyti, bet tikėtina, kad joje neišgirsite nei kokių nors gilesnių sluoksnių, nei naratyvo.

Tuo tarpu, aš kuriu eksperimentinę, elektroninę, arba tiksliau – elektroakustinę ambiento muziką, kurioje gali išgirsti violončelę, elektroninius instrumentus ir... pastatus. Pavyzdžiui, Kauno centriniame pašte aš grojau violončele ir įrašinėjau skambesį, todėl kūrinyje skamba pats pastatas – jis suteikia aidą. Tikriausiai ir mano muziką galima pasileisti fone ir veikti kitus dalykus, tačiau taip pat galima nusiteikti įdomiai septynių minučių kelionei – nerti į garsus kuo giliau ir bandyti atrasti, ką jie slepia.

– Populiaru manyti, kad šiandien yra tiek technologijų, kad kurti muziką gali kiekvienas. Ar iš tiesų taip yra?

– Kitaip tariant, kiekvienas fotografas, kas turi „Instagramą“. Žinote, mane tai džiugina. Bet kokia kūryba – fotografija, filmavimas, tapyba, muzika – suteikia nepaprastai gerų patirčių. Pavyzdžiui, man muzikos kūrimas yra meditacija, būdas pabėgti nuo kasdienybės. Todėl tik džiaugiuosi, jei kuo daugiau žmonių patiria tokius jausmus. Kita vertus, suprantu, jog egzistuoja mėgėjiškumo baimė, bet, mano supratimu, ji – visiškai nereikalinga. Taip, kaip žmonės atsirenka, kokias prekes jiems pirkti, taip jie atsirinks ir ką jiems klausyti.

Kurti muziką padedant technologijoms iš tiesų įmanoma kiekvienam. Jei kažko nemoki, visada gali paieškoti informacijos internete, jos ten yra begalės. Beje, vieną savo pirmųjų kūrinių sukūriau net nemokėdamas iki galo naudotis tam tikra muzikos kūrimo programa – išgavau nerealius garsus, gaila, kad tie įrašai neišliko. Paprastai pradedančių kūrėjų entuziazmas ilgainiui nuslopsta. Na, o jei taip neatsitinka ir jie kuria toliau, jie tobulėja, atranda savo klausytoją.

Galbūt mano požiūris per daug pozityvus, bet vis dar laikau save tokiu augančiu kūrėju. Na, aš moku groti violončele, pažįstu natas, žinau muzikos teorijos, turiu kompiuterį, bet nesu baigęs kompozicijos klasės Lietuvos Muzikos Akademijoje... Nuo kažko juk reikia pradėti ir aš tikrai džiaugčiausi jei Kaune atsirastų daugiau kūrėjų – tada tikrai sukurtume savo hubą.

– Ačiū už pokalbį.

 

Nuotraukos autorius Justinas Stonkus