Scenos meno virtuozas Claudio Stellato: „Spektaklis – tai gyvenimo patirtis, kurios vedamas aš tampu kažkuo kitu“

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „Contempo“ rugpjūčio 22-23 dienomis pristatomas spektaklis „Work“ – trečiasis scenos meno virtuozo italo Claudio Stellato kūrinys, šiemet Avinjono festivalio įtrauktas į 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Visi menininko gerbėjai žino, kad reikia paskubėti – vienas ryškiausių Europos vardų iš kitų išsiskiria tuo, jog vienu metu kuria tik vieną spektaklį, su juo keliauja po įvairias šalis ir po tam tikro pasirodymų skaičiaus niekada prie jo nebegrįžta, todėl proga jį pamatyti Kaune, – beveik unikali.

„Daugelio žmonių pagrindinis siekis – viską daryti greitai, – viename interviu užsimena C. Stellato. ⎯ Jie nori spektaklį sukurti per mėnesį, dvidešimt dienų ar aštuonias savaites. Ir man atrodo, kad tai toks keistas prieštaravimas: kritikuoti visuomenę, kuri gyvena per greitai, ir tuo pat metu labai greitai kurti. Gyvenime aš irgi esu labai greitas, bet kūryboje – baisiai sulėtėju. Tam tikra prasme, esu prieštara. Bet aš myliu tą, ką darau, o šiai aistrai, kaip ir kūrybai, reikia tiek laiko, kiek jai reikia. Kūryboje negali būti aiškių terminų. Darbas yra baigtas tada, kai jis baigtas – nei anksčiau, nei vėliau.“

Naujasis jūsų projektas, kaip sufleruoja pavadinimas, yra apie darbą, tačiau įtariu, kad iš tikrųjų yra ne visai taip.

– Man „Work“ yra apie aistrą. Aš neinu į darbą – aš nedirbu, o tik turiu galimybę patirti malonumą. Nuėjęs į studiją galiu žaisti su daiktais ir žmonės man už tai moka. Juk tai nuostabu! Ruošdamas pasirodymą aš tiek daug išmokstu. Man tai nėra tik paprastas spektaklis – tai gyvenimo patirtis, kurios vedamas aš vis labiau ir labiau tampu kažkuo kitu.

Esate menininkas, kuris dirba lėtai, rengia nedaug pasirodymų, daug gastroliuoja. Matydami tokį darbo principą, viena vertus, galime kalbėti apie lėtą, sąmoningą kūrybą bei tvarumą, kita vertus – spektaklio kūrimo procesas tampa labai ilgas ir jo metu daug kas gali pasikeisti. Ką suteikia galimybė neskubėti?

– Man labiausiai patinka tai, kad pirmuosius metus mes esame visiškai laisvi – neturime premjerų, be jokių apribojimų galime išpildyti kiekvieną šovusią idėją. Jeigu kas nors ateina ir man sako, kad nori sudaužyti mašiną plaktuku, jis gali imti ir tą daryti. Aš visiškai nieko neriboju: darome viską, kas šauna į galvą ir gali būti naudinga būsimam projektui. Nuostabu būti nevaržomam. Taip galime tyrinėti, studijuoti vienus ar kitus dalykus, nejaučiame streso, kad turime būti pasiruošę pabaigti spektaklį konkrečiai dienai. Mes galime pristatyti savo kūrinį tada, kai jaučiame, kad galime tą daryti. Taigi aš nejaučiu tos įprastinės įtampos dėl pasiruošimo, kad premjera vyks už kelių dienų, kad reikia spėti kažką padaryti per ateinančias kelias savaites. Mes nuolat viską darome: kuriame scenografiją, atliekame kitus fizinius darbus. Pavyzdžiui, mūsų atlikėjai kartu yra ir technikai. Aš esu režisierius, scenografas ir technikas. Mūsų trupėje visi daro viską ir mes mėgaujamės savo laisve.

Greičiausiai susiduriate su labai stipriomis asmenybėmis –  juk dirbti keletą mėnesių ar metų, nematant jokio apčiuopiamo rezultato, tikrai ne kiekvienam.

– Taip, tai labai ypatingi, stiprūs žmonės, turintys daug aistros, kuriems nesvarbu, kad pradirbę visą dieną mes neturime jokio rezultato. Jie žino, kad rezultatai ateis vėliau. Jie nejaučia įtampos dėl to, kad dienos pabaigoje reikia turėti sukurtą scenografiją ar tam tikrą fragmentą. Mes galime praleisti 12 valandų darydami vieną dalyką ir net nežinoti, kodėl tai darome.

„Work“ yra trečiasis jūsų kūrinys, kuriame jūs toliau tyrinėjate ryšį tarp kūno ir objekto. Kuo jis jums įdomus?

– Esu cirko artistas ir mane labai džiugina daiktai, kurie, kitaip negu šokyje, yra kūno pratęsimas. Žinote, pradėjęs dirbti prie naujo projekto, aš iš pradžių dirbu vienas, o kai esi vienas, pradedi ieškoti draugų (juokiasi). Daiktai juos imituoja lengviausiai.

Mėgstate dirbti ne tik su scenos profesionalais, bet ir visiškai su scena nesusijusiais žmonėmis. Ką tai suteikia pasirodymui ir visam procesui?

– Dirbdamas su neprofesionalais nesi įpareigotas taikytis prie vienos ar kitos cirko mokyklos kalbos ir turi atrasti kūno kalbą, paremtą paprastais judesiais ar veiksmais: bėgimu, griovimu, statymu, taisymu. Tai tokia kūno kalba, kuri pasiekiama visiems – tereikia stumti save į kraštutinumus.

Praėjusieji metai buvo nelengvi mums visiems. Pasikeitusi kasdienybė, nesaugumas, tuščios scenos, uždari muziejai, galerijos ir kino salės pavertė mus šiek tiek tingiais ir apatiškais. Tačiau gyvenimas tęsiasi: mes ir toliau dirbame, susitinkame su žmonėmis, pramogaujame, kuriame. Kas šiuo metu jums padeda išlaikyti kūrybiškumą?

– Kol kalbamės, mūsų autobusiukas su visa komanda keliauja į Prancūziją. Kelionė truks dvi dienas, todėl aš ir mano kolega nusprendėme pasidaryti kažką panašaus į rezidenciją autobuse. Mes piešiame,o  sustoję poilsio aikštelėse ir pasitelkdami autobusiuką bei pieštukus, kuriame tam tikrus fizinius objektus.

Aš manau, kad pavojus kūrybiškumui kyla nustojus dirbti. Ir tai ne visuomenės ar pandemijos klausimas. Karantino metu aš nesustojau – darbui ir kūrybiškumui reikia aistros. Žinoma, kartais man visai nesinori kurti. Bet be kūrybiškumo aš negaliu gyventi.

 

Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.

Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/

 

Nuotraukos autorius Hubert Amiel


Festivalio „ConTempo“ belaukiant: smalsumas ir kūrybiškumas padeda gyventi spalvingiau

Jeigu reikėtų išrinkti populiariausių, visų darbuotojų ir darbdavių geidžiamų savybių dešimtuką, jame tikrai atsidurtų kūrybiškumas. Apie jį ir jam taip būtiną smalsumą šiandien kalbama pakankamai dažnai ir garsiai – kaip ir apie tai, jog pandeminis laikotarpis nebuvo pats palankiausias jam skleistis, o menas ir kultūrinės patirtys gali tapti priemone, gydančia apnūdusią vaizduotę. Atsiverti naujoms formoms, nematytiems kūrybiniams sprendimams ir įsitikinti, jog scenos menai yra vienas iš įkvėpimo šaltinių gyventi spalvingiau kviečiantys scenos menų festivalio „ConTempo“ organizatoriai neabejoja, kad rugpjūčio 17-26 dienomis Kaune ir Kauno rajone vyksiantis renginys ne tik sužadins kūrybingumui tokį būtiną smalsumą, bet ir suteiks didžiulę džiaugsmo dozę. Apie šių savybių svarbą ir reikalingumą šiandienos pasaulyje pasakoja „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė, režisierius Artūras Areima ir reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ dėstytojas Rimantas Stanevičius.

Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė mano, kad smalsumas ir kūrybiškumas – vienas kitą papildantys veiksniai. „Kūrybiškumas nuspalvina kasdienybę, palengvina krizines situacijas, įpučia daugiau pozityvumo ir optimizmo, o smalsumas suteikia galimybę pažinti nepažintą. Kuo smalsesnis žmogus, tuo turtingesnis jo laisvalaikis, platesnis draugų ratas, išgyventa daugiau patirčių. Stebėdama kitų darbus, lankydamasi skirtingų meno sričių renginiuose stengiuosi įsikvėpti, atrasti naujų, man dar nežinomų reiškinių, kūrybinių sprendimų ir idėjų. Genama smalsumo, kuris su kiekvienu pamatytu kokybišku spektakliu tik auga, lavinu ir savo kūrybiškumą kaip festivalio ir kultūros organizacijos vadovė. Iki pandemijos gyvai tekdavo peržiūrėti apie 200 spektaklių per metus ir iš jų vos 10 sujaukdavo mintis, suaktyvindavo širdies plakimą bei sukeldavo euforiją. Man labai patinka kūrėjai, kurių spektakliai įkvepia ir vis mintyse sugrįžta net ir po labai ilgo laiko“, – sako ji.

Spektaklio „Už geresnį pasaulį“ kūrėjas, lietuvių režisierius Artūras Areima, paklaustas, ką jam reiškia smalsumas, neabejoja, kad jis – gyvybės variklis, kuris veda žmogų pirmyn, verčia jį ieškoti, mąstyti, būti nuolat atmerktomis akimis, verčia būti kūrybišku, imliu. „Smalsumas moko žmogų, kad plaukimas pasroviui nėra vienintelis būdas. Galima, kaip lašišoms, plaukti ilgus kilometrus prieš srovę vardan tikslo, galima nerti gilyn, šokinėti virš vandens ir t.t. Dingus smalsumui žmogus virsta „couch potato“ – gyvu lavonu“, – neabejoja kūrėjas.

O kaip menininkas vertina kūrybiškumą? „Kūrybiškumas – arba ką aš esu linkęs laikyti kūrybiškumu – tai gebėjimas sukurti neegzistuojantį pasaulį scenoje, sukurti naują realybę iš jau esamos realybės liekanų, nuolaužų, skeveldrų, naują interpretacinį lauką, kuris būtų pilnas apmąstymų, bet ne atsakymų, daugiau nuojautos elementų, o ne teiginių“, – sako jis. – Kaip G. Deleuz‘as teigė: „Mes praradome pasaulį, kuris būtų pirmapradiškas savas, pirmapradiškai suprantamas, o kartu – bendras su kitais prasminis kontekstas. Patirtis, galima sakyti, pati skeldėja, skyla į elementus, atomus. Kaip tik todėl esą reikia „atsiversti į empirizmą“. Todėl neinterpretatyvų, iš pirmo žvilgsnio suprantamą kūrybą laikau tuščia, kartotina, pigia, skirta masėms. Tokios kūrybos šiandien yra apstu, todėl kūrybiškumas, menas, iš esmės pati kultūra šiandien yra labai nuvertinama ir išstumiama į paraštes kaip nereikalingas visuomenėje dalykas“.

Smalsumą kaip vieną pamatinių savo vertybių ir gyvenimo perpetuum mobile išskiria ir agentūros „Milk“ kūrybos vadovas, reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ dėstytojas ir kūrybiškumo stovyklos Kintų meno rezidencijoje vadovas Rimantas Stanevičius. Pasak jo, smalsumas padeda susikaupti, įsitraukti, įsiminti ir motyvuoja veikti. „Kol esame vaikai, mes visi smalsūs: kas atsitiks, jei įkiši virbalą į rozetę? Ar įlipus į šio kaštono viršūnę matosi Vilnius? Ar tikrai negalima triratuku nuvažiuoti laiptais iš antro aukšto? Tada išgirstame daug spigių „Ne!!! Atsargiai! Negalima!!!“ ir užaugame bijodami smalsauti. O jei vis dar pasmalsaujame paauglystėje, tai dažniausiai tokie bandymai baigiasi klausimu „Ko čia žiūri?!“ ir mėlyne po akimi. Žodžiu, iki pilnametystės išmokstame, kad smalsauti yra pavojinga. Ačiū Dievui, yra profesijų, kur smalsauti yra tiesioginis darbas. Kas bus, jei elementariąsias daleles pagreitinsime dvylikos kilometrų vamzdyje ir leisime joms susidaužti kaktomis? Kas būtų, jei taksi firmai neturėtų nė vieno automobilio? Man atrodo, kad mes jau suprantame smalsumo vertę progresui ir koreguojame savo švietimo sistemą bei auklėjimo vadovėlius, kad nenugalabytume to vidinio vaiko savyje“, – džiaugiasi jis.

Prakalbus apie kūrybingumą, R. Stanevičius sako, kad jam kūrybingumas – tai sugebėjimas rasti mažiau akivaizdų, bet efektyvesnį sprendimą. „Tai galėjimas iš kirvio išvirti košę, gebėjimas generuoti ir atpažinti idėjas, alternatyvas ar galimybes, kurios gali būti naudingos sprendžiant bet kokią problemą. Idėja, savo ruožtu, yra niekas kitas kaip nauja senų elementų kombinacija. Paprastai vienas iš elementų bus tiesiogiai susijęs su sprendžiama užduotimi, o kitas – iš bendrojo išsilavinimo, iš gyvenimo, iš keisto hobio. Kitaip tariant, visiškai nesusijęs su pirmine užduotimi. Taip mes vėl grįžtame prie smalsumo ir plataus bendro išsilavinimo bei noro kažką sužinoti, kol dar nežinai, kam tai bus naudinga“, – pasakoja kūrybiškumo dėstytojas.

O kaip šiais neramiais laikais, kai viskas taip greitai kinta ir, regis, daugelio galvose daug praktiškesnės problemos užima vietą, rasti laiko ir priemonių treniruoti kūrybiškumui? „Kūrybiniai raumenys mūsų trupėje lavinami nuolat“, – neslepia A. Areima. – Be repeticijų bei jų metu skirtų užduočių, t.y., tam tikrų knygų skaitymo, filmų, spektaklių, susijusių su kuriamo spektaklio tematika, peržiūromis, trupės viduje rengiame judesio užsiėmimus bei postmodernistinės filosofijos seminarus. Nuo 2019 m. mūsų teatre pradėtas vystyti edukacinių renginių ciklas „Projekcija“, kurio metu AAT teatre siekiame pristatyti tiek Lietuvoje kuriančius šiuolaikinius menininkus, tiek iš kitų pasaulio šalių tarptautiniu mastu pripažintus kūrėjus, kurie veda užsiėmimus, seminarus, paskaitas. „Projekcija“ festivalis yra atviras ne tik mūsų trupei, bet ir visai plačiai Lietuvos teatro bendruomenei.“

Apie nuolatines nuolatinį mokymąsi, naujų patirčių bei elementų paieškas kalba ir R. Stanevičius. „Mokausi bitininkystės, kinų kalbos, groti saksofonu, kaligrafijos, modeliuoti trimačius objektus ir suprasti, kaip veikia finansų rinkos. Ką tik baigiau EMBA programą „Berlin School of Creative Leadership. Mokausi mokydamas reklamos mokyklos studentus ir žaisdamas su mažametėmis dukromis. Tereikia pasiduoti vaikams ir jie jus užkrės savo smalsumu, kūrybingumu ir energija pamėginti neišbandytas veiklas“, – neabejoja jis.

Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.

Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/

 

Nuotraukos autorius M. Plepys

 


Aplink Kauną vis garsiau skamba „Šiuolaikinių seniūnijų“ meninės idėjos

Kaip skamba Kauno rajonas? Į šį klausimą vis sunkiau atsakyti vienu sakiniu. Įsibėgėjus projektui „Šiuolaikinės seniūnijos“, kuriame dalyvauja net 15 vietos bendruomenių ir kviestinių menininkų, vis ryškesni seniūnijų pasirinkti meninės raiškos būdai. Nuo roko muzikos iki klasikos, neaplenkiant sakytinio žodžio ir net repo – būtent šio žanro atlikėjas padeda kurti naująjį Vilkijos himną. Bet apie viską nuo pradžių…

Rokas – ir autobusų stotelėje

 Liepos 2 d. Karmėlavoje nugriaudėjo tradicinis „Kaunas 2022“ ir Ramučių kultūros centro organizuojamas roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Jį praturtino ir projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“, kuriame Karmėlavos seniūnija dalyvauja itin entuziastingai. Kasmet Ramučiuose vykstantis renginys šiemet sutraukė daugiausia žiūrovų per visą festivalio istoriją.

Iškilmingas šventės atidarymas vyko dar Kauno mieste – vakarop šešių baikerių klubų nariai pajudėjo maršrutu Kauno rajono savivaldybė–Karmėlava II–Ramučiai. Čia publiką audrino roko muzikos atlikėjai „Medutis“, „Miss match“, „Garma“, Justinas Lapatinskas su grupe, „Black Spikes“ bei Jeronimas Milius su grupe. Koncertais šventė nesibaigė – kitą dieną Ramučių kultūros centras pakvietė į neeilinę ekskursiją „Neatrasta Karmėlavos istorija“, kuri vyko retrobusais. Entuziastai aplankė tokias vietos įdomybes, kaip Narėpų gynybiniai bunkeriai, I Pasaulinio karo karių kapinės, arklių pašto stotis.

Anšlaginį „Gatvės roko“ festivalį praeiviams ir atvykėliams primena Šarūno Juknio ir Tado Vincaičio-Plūgo Ramučiams padovanotas gatvės meno kūrinys ant autobusų stotelės. Tai – jau trečias roko dvasia alsuojantis meno kūrinys šioje seniūnijoje.

Istorija repo ritmu

Dešiniajame Nemuno krante esanti Vilkijos seniūnija prie Kaunas 2022 projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ prisijungė 2019-aisiais – per šį laikotarpį bendruomenė surengė jau ne vieną renginį, sukūrė keletą ilgalaikių projektų, atmosferą taip pat paįvairino nauji gatvės meno kūriniai. Į Vidurvasario šventę „Kelkis ir judėk Vilkijoje 2021“ bendruomenė savo narius ir svečius pakvietė liepos 24 d.

Šįkart Vilkija savo jau šešis su puse šimtus metų siekiančią savo istoriją nusprendė šiuolaikiškai, hiphopo ritmu. Į pagalbą bendruomenė pasikvietė kaunietį atlikėją, dainų kūrėją ir renginių režisierių Donatą Medzevičių-Medoną. Jis Vilkijoje sakosi išnaudojęs visus savo talentus – ir prisidėjo prie „razinų“ pridėjimo šventės scenarijuje, ir padovanojo miestui dainą, kurioje praeitis pinasi su dabartimi.

„Kelkis ir judėk“, – kviečia naujojo kūrinio pavadinimas ir priedainis, o Medono repuojamame tekste minimas unikalus Nemuno krantus jungiantis keltas „Vilkynė“ (beje, taip pat „dalyvavęs“ Vidurvasario šventėje!), kiti išskirtiniai čia esantys objektai, Vilkijos pavadinimo legenda, geografinės vietovės ypatybės, ir net Vilkijos bažnyčios statybas dar caro laikais inicijavęs kunigas Stanislovas Bačkis.

Atlikėjas teigia, kad šis kūrybinis procesas leido jam geriau pažinti Vilkiją, esančią visai netoli dabartinės jo gyvenamosios vietos – Kulautuvos, kurioje yra ir muzikanto protėvių šaknys. Beje, praėjusiais metais Medonas mostelėjo kūrinį ir Kulautuvai – kaimynų dienos proga sukurta daina taip ir vadinasi, „Kaimynas kaimynui kaimynas“.

Taigi nenuostabu, kad dainą Vilkijai reperis įrašė su „back“ vokalistėmis iš savo krašto – Kulautuvos, o šventės metu įvyko vaizdo klipo premjera. „VideoRidas“ sukurtame klipe – ne tik vaizdingos panoramos, bet ir jau minėta bažnyčia bei kiti Vilkijos kraštui ir tapatumui svarbūs akcentai. Na, o spalvingos, dalyvių kostiumais džiuginusios šventės kulminacija tapo Marijaus Gvildžio Vilkijai sukurtos kinetinės skulptūros atidengimas.

Kačerginėje – žodžių pynės

Baigiantis vasarai į šiltą, savitą ir kūrybingą sezono įprasminimo šventę visus pakvies Kačerginės seniūnija, pasirinkusi atsigręžti į literatūrinę kurortinio miestelio tradiciją. Surinkus vietos gyventojų pasakojimus, prisiminimus apie miestelį, nuspręsta sudaryti Kačerginės pasakojimų rinkinį. Jo herojai ir siužetas – visų surinktų pasakojimų junginys. Kūrybinį procesą drauge su bendruomenės nariais įgyvendina rašytoja Enrika Striogaitė bei fotografas Remis Ščerbauskas.

Šis pasakojimų rinkinio pristatymas vyks 2022 m., o šiemet pakaunės kurorte „iškylauja“ klasikinės muzikos skambesiai – tai smuikininkės, prodiuserės Barboros Valiukevičiūtės indėlis. Koncertų ciklas Kačerginėje prasidės rugpjūčio 8-ąją vakaru „Mačernio sodai“. Baigiamojo sezono koncerto rugsėjo 5 d. metu Kačerginės prieplaukoje skambės J. S. Bacho ir A. Corelli muzika styginiams.

„Šiuolaikinės seniūnijos“ – tai Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Pirmuosius žingsnius projektas ėmė žengti 2019 m., ilgainiui suburdamas Akademiją, Babtus, Domeikavą, Ežerėlį, Garliavos apylinkes, Kačerginę, Karmėlavą, Kulautuvą, Lapes, Linksmakalnį, Raudondvarį, Ringaudus, Rokus, Samylus bei Vilkiją.

Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.

 

Nuotraukos autorius A. Aleksandravičius


Europos kultūros sostinės šventė atkeliauja į Klaipėdą

Liepos 31 d., šeštadienį, 21 val. Klaipėdos uoste įsikūrusioje TEMA galerijoje (Naujoji uosto g. 3) bus atidaryta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasada. Atidarymo metu „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas pasakos apie Europos kultūros sostinės metus bei kultūros renginius Kaune ir Kauno rajone. Po pokalbio vyks „Despotin Fam ir Genys“ koncertas.

„Labai džiaugiuosi, kad pirma „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ ambasada įsikuria būtent Klaipėdoje. Mieste, kurį labai mėgstu. Mieste, kuriame yra labai daug gerų kultūrinių iniciatyvų. Europos kultūros sostinės titulas yra svarbus ne tik miestui, bet visai valstybei, visam regionui. Tai yra naujų kultūrinių įgūdžių kūrimas, taip pat europinių vertybių puoselėjimas. Tos vertybės yra inkliuzyvumas, regiono plėtra, pasiekiamumas. Šį savaitgalį Europos kultūros sostinės šventė atkeliauja į Klaipėdą, tačiau tikiu, kad vieną dieną pati Klaipėda taps Europos kultūros sostine“, – teigė „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas. Anot jo, „Kaunas 2022“  ambasada įsikurs progresyvaus jaunimo susibūrimo vietoje – tokiu būdu yra palaikomi šie originaliai, kūrybiškai, ekologiškai mąstantys žmonės. TEMA galeriją įkūrė kūrybinė bendruomenė TEMA ir šviesų menininkas Linas Kutavičius.

„Kaunas ir Klaipėda, kaip du Lietuvos didmiesčiai, pateko į finalą dėl Europos kultūros sostinės titulo. Didžiausi komplimentai uostamiesčiui, kuris siūlė parengti labai puikią programą. Todėl „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ su malonumu pakvies į Kauną Klaipėdos kūrėjus, atlikėjus, menininkus – norime išlaikyti kultūrinį Kauno ir Klaipėdos bendradarbiavimą. Ambasadą atidarysime ir Vilniuje – lankytojams patogioje vietoje bus galima gauti aktualiausią informaciją apie kitų metų programą. O ji – išties įspūdinga ir ambicinga! Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau, nei metuose yra dienų: su 80 partnerių organizacijų surengsime daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Išsami programa visuomenei bus pristatyta jau šį rugsėjį“, – teigė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

 

Šiuo metu TEMOS galerijoje galima aplankyti Remigijaus Treigio fotografijų parodą „Vilniaus dienoraštis“. Paroda veiks iki rugpjūčio 12 d. Daugiau informacijos https://www.facebook.com/tematema/

 

Nuotraukos autorė Arūnė Baronaitė


Kauno IX Fortą interpretuojanti K. Pisarikova: kančia ten yra neapsakoma

„Įvykiai, su kuriais yra siejamas Kauno IX forto memorialinis kompleksas, yra pernelyg žiaurūs, kad bent viena jiems apibūdinti skirta metafora taptų pakankama. Lenkiuosi savo kartai, kuri nepatyrė panašių išgyvenimų ir kartu jaučiu begalinį dėkingumą už galimybę gyventi taikoje ir laisvėje“, – sako menininkė iš Čekijos Karin Pisarikova.

K.Pisarikova – viena iš menininkų, dalyvaujančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekte, iš dalies finansuojamame „Creative Europe“, „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Įvairūs menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 17 meninių projektų XX amžiuje statytuose modernistiniuose pastatuose. Iš jų – šeši objektai Kaune.

„Projekto „Atplauk pieno puta“ idėja – interpretuoti ir perteikti Kauno IX forto memorialą vizualine kalba pasitelkiant ne logines, o emocines asociacijas. Užfiksuoti genius loci ir priminti apie žmogaus atsparumą: psichologinį, emocinį, fizinį ir bendruomeninį.

Projekto ikonologija buvo tiesiogiai pasirinkta iš aukščiausios memorialo skulptūrinės grupės dalies „Išsilaisvinimas“, vaizduojančios galingas figūras, kylančias ir besivaduojančias iš smurto, teroro, priespaudos. Svarbi šios ikonologijos dalis yra sugniaužti kumščiai, vainikuojantys kompoziciją, todėl susitelkiau į šį unikalų gestą ir plėtojau jį toliau“, – sako menininkė.

K.Pisarikova – menininkė, kuratorė ir asocijuotoji dėstytoja, gimusi Brno mieste, Čekijoje. Įkvėpimo savo kūrybai ji daugiausia semiasi iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų.

Karin dažniausiai kuria menines instaliacijas, taip pat turi patirties performansų, vaizdo meno ir fotografijos srityse. Autorės kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Tokį pasirinkimą lemia plauko nevienareikšmiškumas, taip pat jo ryšys su pačiu kūnu. Pagrindinės menininkės kūrybos temos: žmogaus gyvenimas, kūrybinio proceso įsiliejimas į kasdienybę, autentiškumas, fikcija ir realybė.

Todėl projekte naudojami žmogaus plaukai nebuvo naujas ar atsitiktinis elementas. K.Pisarikova savo kūrybiniams sumanymams juos naudoja jau daugelį metų: dėl jų reikšmės – tiek teigiamos, tiek ir neigiamos konotacijos bei tiesioginio ryšio su žmogaus kūnu, ryšio su protėviais, galiausiai – tai begalinio augimo ciklas.

Kūrybinės grupės dėvimi vienodi kostiumai atspindi viso pasaulio žmones suvienodinančias uniformas – sportinė apranga, pilka spalva – jos taip pat susilieja su Kauno IX forto memorialo betono atspalviais.

O kūrėjos vaikai, su kuriais šiame projekte dirbo kartu, simbolizuoja viltį bei buvimą „čia ir dabar“ – vaikai, kurie niekam nepriklauso, kurie atsiranda ir dingsta, kurie gali būti tiek dovana, tiek pragaištis visai planetai, tačiau, be jokių abejonių, jie simbolizuoja žmonijos atsparumą, gebėjimą pakilti ir žiūrėti pirmyn, nepaisant visų praeityje nutikusių blogybių.

– Kodėl dalyvaujate „MoFu“ projekte ir kas jus paskatino tą padaryti?

– Užaugau modernistiniame name, pastatytame 1930 metais. Tai buvo mano šeimos namai nuo tada, kai man sukako treji. Todėl pamaniau, kad šis projektas puikiai tiks man.

Anksčiau buvau kūrusi projektus, susijusius su namais. Taip pat sujungdavau juos į vieną kūną. Taigi, kai susilaukiau vaikų, aš pradėjau galvoti apie namus. Vis tiek pirmieji vaiko namai yra motinos vidus ir nuo tada tu pradedi keisti savo namus. Ir kas mums yra namai? Tai tik prieglobstis mūsų kūnui. Šis konceptas pasirodė įdomus, tikėjausi darbo su modernistine architektūra. Be to, ir mano tėtis architektas. Jis turėjo ryšį su brutalizmo architektūra.

Iš pradžių bijojau pandemijos, todėl pildžiau paraišką dalyvauti projekte Brno, bet buvau atrinkta darbui Kaune. Nekantravau čia atvykti, nes aš mėgstu aplankyti skirtingas pasaulio vietas. Tiek darbe, tiek gyvenime mėgstu netikėtumus. Kartais susitinki kažką arba atsitinka kažkas ir supranti, jog tai buvo malonus netikėtumas.

– Interpretuojate Kauno IX fortą. Kokia buvo jūsų pažintis su šiuo objektu? Koks jis jums pasirodė?

– Manau, jog tai tamsi vieta su labai daug sunkios energijos. Kai pirmą kartą čia apsilankiau, vizitas buvo šokiruojantis. Sunku kalbėti šia tema. Tai, kas ten vyko, to kančia yra neapsakoma, nesuprantama mums arba tik man, nes aš niekada neturėjau tokių sunkumų savo gyvenime.

Čia atvykęs stengiesi pagarbiai kalbėti apie atminimą be jokių gilių detalių, kas vyko šioje vietoje.

– Ar galėtumėte detalizuoti savo idėjos interpretaciją?

– Didžiausią dėmesį skyriau IX forto memorialui. Tai brutalistinis paminklas. Žiūrint į skleidžiamą žinutę man buvo įdomu, kaip keitėsi jo fazės per laiką.

Didžiausią dėmesį skyriau jo galutinei formai ir kokią žinutę norėjo atskleisti skulptorius, taip pat laikinam skulptūros aspektui. Čia matoma kančia, viltis. Yra trys dalys ir finalinė yra pergalė, kuri ryškiausiai išsiskyrė. Tai šiek tiek kontraversiška, bet man tai buvo stiprus vizualinis signalas.

– Įkvėpimo savo kūrybai jūs semiatės iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų, o kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Kaip žmogaus plaukas – kaip kūrybinis „instrumentas“ – atsirado jūsų kūryboje? Ir kodėl?

– Manau, jog kiekvienas iš mūsų savo gyvenime esame patyrę, kai kažkas atsiranda atsitiktinai ir tu nežinai, kodėl. Man tai visada buvo plaukai. Nuo mažens mėgau plaukus ir tokio tipo medžiagas.

Aš dirbu kirpėja, tai mano antrasis darbas. Ypač plaukus pradėjau naudoti atsikrausčiusi į Japoniją (menininkė 2015 m. Tama menų universitete, Tokijuje, įgijo mokslų daktarės laipsnį – aut. past.) , nes tai buvo kažkas, ką aš žinojau ir galėjau tapatintis net ir svetimoje šalyje. Aš nesupratau kalbos ir buvau pasimetusi. Netoli tos vietos, kurioje gyvenau, buvo kirpykla ir aš galėjau užuosti pažįstamą kvapą ant šlapių plaukų. Plaukai išties turi specifinį kvapą.

Tada iš lėto pradėjau megzti ryšius su žmonėmis eidama ten ir prašydama medžiagų savo darbams.

Taip pat Japonijoje (manau, kad ir daugelyje kultūrų, bet ypač – Japonijoje) plaukai yra glaudžiai susiję su gyvenimu. Ilgi, vešlūs ir juodi plaukai simbolizuoja gyvybę, gerą energiją. Todėl, jei žmogus pradeda žilti, tai reiškia, jog jį apleidžia jėgos. Būtent dėl to daugelis japonų vyrų dažosi plaukus, nes žili plaukai simbolizuoja, jog žmogus negali daugiau dirbti. Plaukai turi supergalią. Man tai buvo energija.

Pradėjau daryti skulptūras ir įvairias instaliacijas iš plaukų. Padariau iš plaukų medūzą. Man plaukai asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi. Gražu, kai jie būna ant galvos, tačiau juos nukirpus tai tampa atgrasu, tai tampa objektu. Tik vieno grybšnio klausimas – virsmas nuo gražaus iki šlykštaus.

– Kokį santykį jūs, kaip kūrėja, užmezgėte su Kaunu ir jo istorija?

– Mums buvo surengtas turas po Kauno modernistinės architektūros objektus. Ir man ji pasirodė labai graži. Įsimintinos ir skulptūros. Kokį ryšį bandžiau sukurti? Brno ir Kaunas turi stiprų ryšį ne tik todėl, kad jie – miestai partneriai, bet ir todėl, kad dalijasi panašia modernizmo istorija.

Nuo 1930 iki 1995 metų šiuose miestuose buvo stipri modernizmo architektūros banga. Pas mus, kaip ir pas jus, gyveno nemažai žydų, likęs jų kultūrinis palikimas, yra memorialinių skulptūrų, kurios yra įtrauktos į UNESCO sąrašus. Taigi, tokie panašumai leidžia jaustis kaip namuose.

– Ar jūsų projektas Kaune galėtų tapti tiltu tarp dviejų miestų, kuris gilintų pažinimą su XX a. architektūra ir jos istorijomis?

– Tai būtų šaunu. Aš visada stengiuosi galvoti, kaip sujungti arba išmokti daugiau apie skirtingas kultūras. Tai ypač naudinga ir svarbu man, nes taip tu gali daugiau išmokti apie save. Taip tu gali pažvelgti į savo įsitikinimus, labiau suprasti save. Tai – savotiška kelionė po savo sielą.

– Lietuvoje buvote beveik mėnesį, kuriate ir keliaujate su šeima. Koks jūsų šeimos ryšys su jūsų kūryba, koks vaidmuo?

– Jie yra dalis manęs. Tai ilga istorija. Čekijoje mes turime judėjimą, jis vadinasi „Mamos – meno mylėtojos“. Ten yra grupelė kūrėjų, kurios tuo pačiu metu yra ir motinos.

Ne visada lengva dirbti su šeima. Būna menininkams skirtos vietos apsistoti, bet dažniausiai ten nepriima su šeima. Jei turi mažą vaiką, tu negali jo tiesiog palikti vieno namuose.

Kai mano vyras dirba, aš ne visada turiu galimybę su kažkuo palikti dvejų metų vaiką. Bet kartu aš noriu dirbti, nes kitu atveju turėčiau dešimties metų pertrauką.

Nenoriu laukti, todėl turiu į kūrybinį procesą įtraukti ir savo šeimą. Taip ir įgyvendinu didžiąją dalį savo idėjų. Žinoma, kai turiu galimybę, bandau viena atlikti projektus. Tačiau, jei tai užtrunka ilgiau, turiu įtraukti ir savo šeimą. Dalyvaudama projekte Kaune aš norėjau ne tik pasidaryti keletą nuotraukų ir išvykti, bet ir pajusti čia tvyrančią atmosferą, o kad tą padaryčiau – turėjau įtraukti ir savo šeimą.

Kartais jie yra inspiracija. Aš jiems aiškinu, kokia tai vieta, kas joje vyko. Ir jie buvo ypač susidomėję. Vaikai skaitė istorijas ir su jomis tapatinosi. Tai padėjo pamatyti pasaulį, kuriame gyveno tie – kiti – vaikai.

– Kokias vertybes akcentuojate mene ir kaip tai padeda išpildyti idėjas?

– Aš noriu šiek tiek atsitraukti ir kalbėti apskritai apie žmoniją, žmogaus patirtis. Didžiausią dėmesį noriu skirti žmonių ištvermei, vilčiai, išlikimui. Kaip aš jas išreiškiu? Mėgstu mitologiją, manau, tai daug ko mus išmoko. Taigi, aš panaudojau mitologiją ir savo darbe.

Herojaus kelionę, kai herojus pradeda ir eina. Jis patiria iššūkių, sunkumų, pasiekia žemiausią tašką. Ten visada būna kova, vidinė arba išorinė. Taigi, herojaus kelionė gali būti skirta ir vidinėms kovoms apibūdinti. Herojus leidžiasi į nežinomybę, ten patiria sunkumus, iššūkius ir pagundas. Ten yra mirtis ir atgimimas.

 

Nuotraukos autorius – M. Plepys

Teksto autorės – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė ir Sandra Karnilavičiūtė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

 


Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ – geriausi Europos scenos meno kūriniai ir kūrybiškumą skatinantys susitikimai

Vasaros pabaigoje, kai dažnas mūsų ieškome įkvėpimų naujiems darbams, kūrybai ir gyvenimui,  tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ visus, palengva grįžtančius į rudenėjantį Kauną, kviečia papildyti savo kūrybiškumo rezervuarus bei atverti duris smalsumui, juokui, nuostabai ir netikėtiems patyrimams. Rugpjūčio 17-26 dienomis jau trečiąjį kartą Kauno mieste ir Kauno rajone vyksiantis renginys miestiečius bei miesto svečius per 10 festivalio dienų kvies pamatyti 10 geriausių Lietuvos ir Europos šiuolaikinio scenos meno projektų, tarp kurių – ir į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą įtrauktas Claudio Stellato spektaklis „Work“.

 

„Nuo 2019-ųjų Kaune ir Kauno rajone organizuojamas festivalis „ConTempo“ labai nuosekliai atspindi pamatinę „Kaunas 2022“ vertybę – visuomenės įtraukimą į kultūrą viešosiose erdvėse. Tiesa, labai aukšto lygio, profesionalų kurti spektakliai vyksta ir tradicinėse erdvėse, tad žiūrovai gali rinktis jiems patrauklias vietas ir ten vykstančius šiuolaikinio meno pasirodymus. Festivalis planuoja augti, plėstis – kitais metais, kai Kaunas ir Kauno rajonas bus tituluojamas Europos kultūros sostine, „ConTempo“ renginiai vyks daug ilgiau – visą rugpjūčio mėnesį. Renginiuose netrūks tarptautinio lygio žvaigždžių, trupių, tad labai kviečiu sekti informaciją ir žymėtis kalendoriuose šiuos įtraukiančius ir praturtinančius šiuolaikinius scenos meno pasirodymus“, – teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

 

„ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė sako, kad pandemijai šiek tiek sujaukus festivalio planavimą ir nuoseklumą, šiemet žiūrovų laukia labai ambicinga ir šiuolaikiška programa. „Pirmą kartą „ConTempo“ vyks net dešimt dienų ir jų metu meniniais tiltais sujungs ne tik Kauną, Klaipėdą ir Vilnių, bet ir visą Europą. Šių metų festivalio programoje – puikiai visoje Europoje žinomi vardai: scenos meno virtuozas italas Claudio Stellato, cirko ir šokio pasaulyje pripažinimą pelnęs Alexanderis Vantournhoutas, cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali, taip pat išskirtinai festivalio programai sukurti darbai. Todėl Lietuvos žiūrovai turės tikrai išskirtinę galimybę pasimėgauti aukščiausios prabos scenos meno darbais, kurių pavyzdžių Lietuvoje kol kas dar neturime“, – atskleidžia ji.

 

Garsiausi Europos scenos meno kūriniai ir fantastinis lietuvių kūrėjų pasakojimas

 

Formuojant šių metų programą buvo svarbiausia, kad ji nebūtų atrenkama pagal įsivaizduojamą miesto ar regiono auditorijos skonį. „Manome, kad festivalio programa leidžia susipažinti su labai plačiai išvystytais scenos meno žanrais, naujausiomis Europos ir viso pasaulio tendencijomis, menininkais, kurie šiuo metu stebina, glumina ir kelia klausimus. Siekiame, kad festivalio programa įkvėptų ne tik žiūrovus, bet ir vietos meno bendruomenę bei patį miestą augti, eksperimentuoti, išbandyti naujus kūrybinius kelius. Neturime tikslo patikti visiems, siekiame kurti diskusiją ir dialogą per santykį tarp kūrėjo ir žiūrovo bei tos magiškos energijos apykaitos, vykstančios spektaklių metu, kai nutinka patys didžiausi stebuklai. Mes labai pasitikime žiūrovais ir esame tikri, jog tie, kurie pakliūva į festivalį planuotai arba ne, puikiai susidoros su jiems mestais iššūkiais“, – neabejoja ji.

 

Vienas tokių spektaklių – italo Claudio Stellato spektaklis „Work“, įtrauktas į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Vinys, šiek tiek medžio, dažų, įrankių ir kasdienių veiksmų, kurie iš pažiūros nėra svarbūs, spektaklyje yra naujai reflektuojami ir transformuojami nepaprastoje statybų aikštelėje. Medžiagoms ir scenografijos elementams nuosekliai keičiantis, pradės ryškėti tikrieji paveikslai, o žiūrovas taps sudėtingo, nelogiško ir absurdiško meno kūrinio kūrimo liudininku.

 

Kvestionuoti kūno ir objekto santykius kvies naujasis belgų kūrėjo Alexanderio Vantournhouto spektaklis „Screws“. Pasitelkę ledo batus, boulingo kamuolius ir kitus neįprastus daiktus spektaklio šokėjai virs būtybėmis, nepaisančiomis jokių fizikos dėsnių. Kartu su penkiais šokėjais-akrobatais A. Vantournhoutas žiūrovą ves maršrutu, kuriame daugybė mikro pasirodymų – nuo trumpučių solo ir duetų iki kelių šokėjų kompozicijų. Šis įvietintas spektaklis kvies pajudėti iš savo vietos, vaikščioti po spektaklio erdvę ir kiekvienam žiūrovui pačiam pasirinkti kampą, iš kurio galima stebėti visas miniatiūrines kompozicijas.

 

Mokslininkams tyrinėjant, kaip spalvos, veikdamos informacijos apdorojimo procesus smegenyse, pakeičia žmonių elgseną ir ar gali turėti įtakos mūsų norui padėti kitiems, vokiečių cirko artistas Kolja Huneckas spektaklyje „CM_30“ žiūrovus kvies į pasivaikščiojimą po spalvų pasaulį, kuriame kartu su jais kurs sinestetinę spalvų erdvę, akustiškai užpildytą Rutgerio Zuydervelto sukurtomis kompozicijomis, padedančiomis stipriai patirti visatos laikinumą ir grožį.

 

Į fantastinį pasakojimą kvies lietuvių režisierius Artūras Areima.  Savo spektaklio adaptacijoje–meniniame filme „Už geresnį pasaulį“ kūrėjas vysto mintį, jog žmogus turėtų ieškoti gilaus santykio su gamta, į ją žvelgti ne iš naikinimo, o iš išsaugojimo perspektyvos, suvokti save kaip jos dalį, o ne apibrėžtos teritorijos savininką, pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę bei susidurti su galimais žmogaus neatsakomybės sukeltais padariniais.

 

Konceptualieji Rhizome ir Jordi Gali bei Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Stepai, gazo!“

 

Per metus festivaliui stipriai ūgtelėjus, programą praplėtė ir lietuvių kūrėjų darbai, kuriuos šiemet „ConTempo“ atstovauja išskirtinai jaunosios kartos Lietuvos režisieriai – Artūras Areima, Aleksandras Špilevojus ir teatrai „Kosmos Theater“ bei „Teatronas“.

 

Aleksandras Špilevojus festivalio gerbėjams pristatys spektaklį „Stepai, gazo!“, kurio metu papasakos iki šiol mažai girdėtą, realiais faktais paremtą, taip pat ir pačių aktorių išmone, fantazija ir smagiomis prielaidomis praskiestą istoriją apie kunigaikščio Stepono Batoro gyvenimą.

 

Cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali patiks subtilius, meditatyvius pasirodymus mėgstantiems žiūrovams – Jordi Gali spektaklyje „Orbes“, kaip ir ankstesniuose savo kūriniuose, tyrinėja judesio atsiradimą materijos ir konteksto atžvilgiu, o Rhizome reflektuoja gravitaciją sustingusiame laike.

 

„ConTempo“ vadovė sako, kad būsimi ir esami festivalio žiūrovai turėtų būti pasiruošę leistis į nuotykius, būti atviri naujoms formoms, nematytiems kūrybiniams sprendimams ir, svarbiausia, kokybiškam bei geram laikui. „Pažadame, kad visi apsilankiusieji gaus geros energijos ir kūrybiškumo dozę. Mes labai laukiame smalsių ir atvirų žmonių, nebūtinai didelių scenos meno gerbėjų. Programa labai plati, dinamiška ir joje kiekvienas tikrai ras savo favoritą. Tie, kurie seka festivalį nuo jo pradžios jau žino, kad tikrai labai verta pamatyti ir apsilankyti bent keliuose jo renginiuose“, – ragina ji.

 

Festivalis „ConTempo“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.

 

Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“. Visa festivalio programa: www.contempofestival.lt.

 

Nuotraukos autorius Johann Walter


G. Balčytis: „Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose“

Ne pati patogiausia vieta pokalbiui, bet tikrai simboliška – su architektu Gintaru Balčyčiu, šiemet įvertintu Nacionaline kultūros ir meno premija, susitikome… jau beveik šimtamečiame Aleksoto funikulieriuje. Interviu įsibėgėjus, netrukome pamesti skaičių, kiek gi kartų kilome viršun ir leidomės žemyn, bet pašnekesio apie amžinybę ir laikinumą, tendencijas ir tikrąją kokybę, nuolatinį miesto augimą vagono judėjimas palaikė tiesiog puikiai.

Kiek architektas yra solo atlikėjas, o kiek – komandos žaidėjas?

Architektas juk sau nestato, jis tik projektuoja, turi užsakovą. Bet galutinis architektūrinio darbo objektas yra pastatas. Tu gi kuri pastato viziją, o statant įsitraukia užsakovas, bendruomenė, statybininkai – tai begalė įvairių interesų, kurie suderinami arba ne. Tad neabejotinai architektas yra komandos dalis, o kokį vaidmenį užima, priklauso nuo asmenybės, jos savybių. Manau, visi vaidmenys geri – vieni muša įvarčius, kiti treniruoja, bet visi yra svarbūs. O dalyvauti privalai, jeigu nori, kad pastatytas pastatas būtų bent kiek panašus į tai, ką tu sugalvojai.

Ar kurdamas architektas, miesto planuotojas turi siekti amžinumo, ar aktualumo?

Tikriausiai, svarbiausi dalykas architektui yra erdvė ir funkcija. Šiuo požiūriu architektas turėtų kokybės, kurią galima laikyti amžinu dalyku. Kita vertus, meninėse disciplinose visada yra madų, ir tai nebūtinai blogas dalykas. Blogai nebent tai, kad nutinka, jog, kai projektuojama laikantis karščiausių tendencijų, pastačius pastatą jis jau būna morališkai pasenęs. Tarkime, šabloniniai, visiems architektams įkyrėję, fasadiniai sprendimai vis pristatomi kaip nauji atradimai – tokie dalykai link amžinybės neveda. Vėlgi, kadangi architektūra yra funkcinis menas, aš nemanau, kad pastatai laikui bėgant neturėtų kisti – jeigu kinta pastato funkcija, natūralu, kad ir architektūra kinta. Tad galbūt sakyčiau, kad amžina tas kas sugeba keistis... Šiuo požiūriu tie pastatai, kurie suteikia galimybę esant poreikiui juos modifikuoti, nėra blogi. Nors kūrėjas galbūt tikisi, kad jo kūrinys toks, koks pastatytas, yra pats geriausias, ir jo be autoriaus sutikimo ar žinios keisti nepadoru. Bet aš taip nemanau.

Architektas ir miestiečiai, bendruomenė, visuomenė. Kiek skiriate savo laiko išgirsti, kaip miesto ateitį mato kiti, ne tiesioginis užsakovas? Kaip integruojate bendruomenės poreikius į savo vizijas

Bendruomenės nuomonė ir interesų suderinimas yra labai svarbūs ir tampa vis aktualesni. Tikiu, kad architektas visą profesinį gyvenimą apie tai mąsto, galbūt ne visada tiesiogiai. Juk negali negalvoti apie miesto vystymąsi. Vėlgi pastebėsiu, kad patys architektai namų nestato ir miestų nekuria – tai daro užsakovai, tiek privatūs, tiek savivaldybės ar valstybės lygmens. Visgi, prisimenant, kad architektūra yra meninė specialybė, kūrybinis procesas, turbūt sunku nesutikti, kad šimtui žmonių bendrai suprojektuoti pastatą neįmanoma. Reikėtų nepamiršti, kad kūrėjas turi ambicijų, kurias siekia įgyvendinti, ir jo kūriniai neprivalo visiems patikti. Neretai būna, kad plačiajai visuomenei pastatas labai patinka, o štai architektų bendruomenėje jis kritikuojamas. Arba, atvirkščiai, kolegoms labai patinka, o visuomenė nesupranta, nevertina. Ir tai nieko nuostabaus – kiekvienam dalykui suprasti, reikia vienokio ar kitokio pasiruošimo, ir architektūrai suprasti bendrojo išmanymo tikrai nepakanka. Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo. Iš abiejų pusių yra taškų, kuriuos reikia nugludinti. Čia daugiau kalbu apie ambicingesnius projektus, kurie, nepriklausomai nuo dydžio, pasižymi originalesne architektūra. O kas originalu, tas iškelia diskusijas, iššaukia apmąstymus. Menas, jeigu nekviečia diskutuoti, tai tikriausiai nelabai ko ir vertas.

Iš visos kūrinių, iškilusių per jūsų karjerą, paletės, kuris yra pats bendruomeniškiausias?

Tikriausiai naujausias, Vilkaviškio autobusų stotis. Visų pirma, ten įkūnyta ne tik funkcija, kuriai numatytas pastatas, bet ir viešoji erdvė, kurioje bendruomenė jau pradėjo savarankiškai daryti įvairius renginius, vystyti veiklas. Beje, tas projektas dar ne visai pabaigtas, ten dar numatyta aikštė, kurioje norui pastatyti medžio formos betoninį laikrodį. Ir ši dalis turėtų būti įgyvendinta šią vasarą – laikrodžio statybai bendruomenė renka pati pinigus. Ne savivalda, ne investuotojas, bet žmonės rūpinasi – tai įrodo, jog jie pastatą priėmė.

Apie Kauno autobusų stotį taip pat netrūko pozityvių kalbų – visgi ar vilkaviškiečiams pasisekė labiau?

Jos tiesiog kitokios. Kauno autobusų stotis – vienas iš Kauno ženklų, kuris labai greitai pritapo, nebuvo kažkokių didelių nepasitenkinimų. Gal atvirkščiai – toks netikėtas Kauno žingsnis nuskambėjo per visą šalį, o, tarkime, sostinėje sprendimai iki šiol nepriimti. Bet tai yra miesto pastatas, jis savo architektūra ir urbanistiniu užmanymu labai taikliai ir gerai įsiliejo į aplinką ir dabar apie jį galbūt ir nedaug kas kalba, nes jis tapo tiesiog įprastas, o tai reiškia, kad labai gerai susigyveno su aplinka. O Vilkaviškio autobusų stotis dabar daug kur akcentuojama, nes yra nauja, o ir jos koncepcija yra šiek tiek kitokia. Tai pastatas-parkas. Dabar gi daug kalbama apie medžių kirtimą, tad pagalvojau, kad juos reikia kaip tik išsaugoti. Reikia tausoti ką turi. Juk sakoma, kad pastatų pasaulyje yra ženkliai per daug pristatyta, naujų mes galėtume šimtą metų nestatyti išvis, ir vis tiek jų būtų pakankamai.

Prieš šimtą metų turbūt kauniečiai lygiai taip pat stebėjosi naujais pastatais, naujais kūriniais, kuriuos šiandien atrandame iš naujo, žavimės jais, siekiame pasaulio dėmesio. Ko galėtume pasimokyti iš tuometinių architektų, kūrusių modernistinį Kauno veidą?

Lengva pastebėti ar diskutuoti apie tokius reiškinius, kurie įvyko seniai. Taigi tą Kauno vystymąsi, kuris vyko prieš šimtą metų, dabar galima susisteminti. Tai yra gera starto pozicija – atsiremti į tai, ką turime, ir kurti kažką naujo. Įvertinti dabartinius procesus tikriausiai nėra taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad Kaunas, tiesą sakant, mažai stato. Mano supratimu, tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu dar toli gražu atsiliekam nuo to Pirmosios respublikos laikotarpio. Dažnai lyginamės su Vilnium, bet, manau, niekad sostinės nepavysim. Tikriausiai to ir nereikia daryti, tiesiog Kauno išskirtinumas galėtų būti ypatingai kokybiško produkto – tiek planavimo, tiek rezultato, – siekimas.

Tad kiek šiuolaikiškas yra dabartinis architektūrinis Kauno veidas, profesionalo akimis?

Negalima sakyti, kad viskas yra gerai, arba viskas yra blogai. Taip paprasčiausiai nebūna. Visgi pastebėsiu, kad didelės iniciatyvos iš savivaldybės planavimo procesams nėra. Pavyzdžiui, atnaujinome Laisvės alėją, viskas puiku, bet ji jau egzistavo. Ar sala eksploatuojama – statomas muziejus. Manau, tai labai gerai. Nežiūrint to, upės kaip buvo atskirtos nuo miesto, taip ir yra atskirtos. Miestas kaip plėtėsi į užmiesčius, taip ir plečiasi toliau, nežiūrint to, kad yra milžiniškos teritorijos miesto centre, kurios taip ir stovi neužstatytos. Dėl to galėtų būti daugiau optimizmo urbanistine prasme, daugiau naujų procesų, kurie inicijuotų miesto plėtrą ateičiai, nes architektūra per vieną dieną nevyksta. Jeigu optimizmas randasi planavimo projektuose, tai tie projektai išsikristalizuoja ir realybėje pasimato po gerų dešimtmečių. Taigi galvočiau, kad Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose. Jeigu mes to sieksime, tai neabejoju, kad ir pasieksime, belieka... siekti, norėti to.

 

Architektas Gintaras Balčytis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. G. Balčyčiui – pakeliui. O jums?

 

Nuotraukos autorius Martynas Plepys


13-oji Kauno bienalė: Once Upon Another Time…gyveno jie jau kitaip

Vienas didžiausių šiuolaikinio meno festivalių, Baltijos regione, 13-oji Kauno bienalė, vyks 2021 m. lapkričio 12 d. – 2022 vasario 20 dienomis. Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.

Bienalė suburs 23 tarptautinius menininkus ir jų grupes iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Brazilijos. 13-ojoje Kauno bienalėje – viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių, atidarysiančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus, bus pristatyti dešimties menininkų nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai.

Pasak parodos kuratorės J. Drouin-Brisebois, pasinėrę į susitikimų su šiuolaikiniu menu neįprastose vietose seriją, lankytojai įsitrauks į tiriamąją architektūros ir gyvos Kauno istorijos kelionę, pateikiamą stebinančiais ir gyvybingais būdais. „Savo darbais, išreiškiančiais įtraukias ir rezonuojančias istorijas, menininkai analizuoja gyvų būtybių, kurios vis dar patiria įvairias priešiškumo formas: neteisybę, priespaudą ir klimato pokyčius, atsparumą ir prisitaikymą. Parodos tikslas – per istorijų pasakojimo sukuriamą artumo jausmą, skatinti auditorijas susijungti, puoselėti empatiją ir, tikimės, sukurti naują supratimą“, – sako parodos kuratorė.

Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pabrėžia, jog šių metų parodos tema yra reikšminga ne tik vietos, bet ir globaliu mastu. „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ – tai nuoroda į pasakojimo, gyvos istorijos svarbą. Retai visą pasaulį vienu metu apima tokia krizė, kurios padariniai – socialiniai visuomenės gyvenimo sferų pertvarkymo rezultatai. Tamsiausiais žmonijos istorijos etapais išlieka gyvos istorijos, iš kurių mes mokomės įveikti gyvenimo mums skirtus iššūkius, surasti išeitį iš sudėtingų situacijų, tikėti šviesios ir taikios ateities vizija. Pristatydami pasakojimus iš įvairių pasaulio šalių – nuo Lietuvos iki Kanados – siekiame atrasti sąlyčio taškus tarp skirtingų (o gal ir ne?) asmeninių ar kolektyvinių patirčių. Man be galo džiugu, kad daugeliui užsienio menininkų Lietuva yra atradimas, o kai kurie mato ją kaip vilties pavyzdį savo gimtosioms (Kosovas, Baltarusija) šalims“, – parodos temą pristato N. Kulik.

13-oje Kauno bienalėje dalyvaujantys menininkai atsižvelgia į šiuo metu aktualias temas: migracijos problemas, aktyvizmo ir komunikacijos svarbą, bendruomenės kūrimą, kelia ekologijos ir tvarumo klausimus. Paroda siekiama kviesti lankytojus į prasmingus susitikimus su šiuolaikiniu menu ir jį kuriančiais profesionalais, iš naujo atrasti netikėtas erdves, apmąstyti žmonijos išgyvenimo istorijas su kuriomis susiduriame šiandien ar patyrėme netolimoje praeityje bei pasinerti į alternatyvios ateities vizijas.

Parodą organizuoja Kauno bienalė. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, renginiui skirta Kanados menų tarybos parama. Renginys pristatomas bendradarbiaujant su Kanados ambasados biuru Lietuvoje, ir yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.

 

Nuotraukos autorė M. Stasiulionytė

 


Cerebriniu paralyžiumi sergantį sūnų auginanti Anastasija: „Dalyvavimas ėjimo varžybose man leido kitomis akimis pamatyti sūnų“

„Aš visada sakau, kad ėjimo laikas – tai laikas su savimi“, – sako Anastasija Rein. Moteris dažnai žingsniuoja ne viena, o kartu su savo dešimtmečiu sūnumi Oskaru. Berniukas serga cerebriniu paralyžiumi, o po operacijos medikai jam patarė kuo daugiau judėti. Anastasija jau kelerius metus telefone turi ir žingsniavimo programėlę, kuri, kaip sako pati, padeda neaptingti ir nueiti savo užsibrėžtą žingsnių skaičių.Read more


„Kaunas 2022“ ambasadorė Rūta MUR: „Esu drovi ir mane atrakinti reikia nemažai laiko“

Muzikos kūrėja ir atlikėja Rūta MUR muziką kurti padėjo 2015 metais, o šiandien jau džiaugiasi vis augančiu matomumu. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi Rūta, kalbėdama apie Kauno viziją, sako pasitikinti Kaunu ir jo žmonių sprendimais. „Tegu jis būna toks, koks nori būti. Lietuvos širdžiai suklysti neįmanoma. Tikiuosi prisidėti prie jo žydėjimo savo pasirodymais ir galbūt net tapti jo gyventoja ne tik vasarai. Tebūnie tai mano besąlygiškos meilės Kaunui prisipažinimas“, – sako atlikėja. Read more