„Nacionalinė ekspedicija“ prisišvartuos Kaune: kviečia į viešas diskusijas apie miestą
„Nacionalinė ekspedicija“, per septynerius metus upėmis apkeliavusi Lietuvą, Baltarusiją, Latviją, Lenkiją, išnaršiusi senąsias LDK valdas ir Vidurio Europą, prisišvartuos Kaune – Europos kultūros sostinėje. Žiūrovų pamiltas ir savotišku šalies istorijos populiarinimo ambasadoriumi tapęs projektas kartu su „Kaunas 2022“ visą savaitgalį (birželio 17–19 d.) kvies diskutuoti apie miestą, istoriją ir Europos kultūros sostinės titulą.
„Lietuva neįsivaizduojama be Kauno lygiai taip pat, kaip Senasis žemynas neįsivaizduojamas be savo kultūros. Tad labai džiugu, kad šiemet „Nacionalinė ekspedicija“ į Kauną atvyksta ne tik kaip į istoriškai svarbų miestą, bet ir į šių metų Europos kultūros centrą. Tikiu, kad diskusijose Kaunas dar sykį atsiskleis kaip atviras ir šiuolaikiškas miestas, kuriame yra vietos naujoms idėjoms,“ – į renginius kviečia „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Viešoms diskusijoms „Nacionalinė ekspedicija“ surinko didelį būrį Lietuvos istorikų, visuomenininkų, mokslininkų, kultūros ir meno ekspertų. Dauguma jų – kauniečiai, apie savo gimtąjį miestą galintys papasakoti iš skirtingų perspektyvų. Apie tai, ar Kaunas tikrai yra lietuviškiausias miestas, kokia miesto misija bei kokius pokyčius atnešė Kultūros sostinės metai, diskutuoti kvies režisierius Gytis Padegimas, krepšinio treneris Rimas Kurtinaitis, prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Rasutė Žukienė, dr. Rytis Bulota, prof. Antanas Kulakauskas, žurnalistas, „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas, dr. Vilma Akmenytė – Ruzgienė ir kiti dalyviai.
Birželio 17 d. programoje – dvi diskusijos: „Kaunietis – kilmės vieta ar savimonė?“ bei „Kaunas – lietuviškiausias Lietuvos miestas. Ar tikrai?“. Birželio 18 d. dalyviai svarstys ar Kaunas buvo Lietuvos pasipriešinimo sovietmečiu sostinė bei ar Kauno misija – būti alternatyva Vilniui. Birželio 19 d. laukia įtraukiantis pokalbis apie Europos kultūros sostinę ir kelionę iš laikinumo į normalumą.
Pasidalinti idėjomis bei užduoti klausimus bus kviečiami ir gyventojai bei miesto svečiai. Jie galės ne tik klausyti, bet ir aktyviai įsitraukti į diskusijas ar pareikšti savo nuomonę.
„Nacionalinės ekspedicijos“ diskusijos bus puiki galimybė viešai padiskutuoti ne tik apie Kauno vietą ir vaidmenį Lietuvos istorijoje, bet ir geriau pažinti pačius kauniečius – galbūt paneigti kai kuriuos mitus, pamatyti dabarties Kauno – visiškai europietiško didmiesčio veidą. Tikiu, kad ši mūsų kūrybinės grupės ir „Kauno – Europos kultūros sostinės“ iniciatyva sudomins daugelį mano mylimo gimtojo miesto žmonių“, – į renginį kviečia „Kaunas 2022“ ambasadorius Edmundas Jakilaitis.
Profesorius A. Bumblauskas nedaugžodžiauja. „Už ką mylim Kauną Lietuvos istorijoje? Už sviestą, ANBO ir krepšinį“, – teigia jis.
Viešų diskusijų partneris – „Kaunas 2022“. Diskusijas moderuos „Kaunas 2022“ ambasadorius Edmundas Jakilaitis bei Robertas Petrauskas. Renginiai vyks Kauno Rotušės aikštėje įsikūrusioje „Kaunas 2022 vasaros scenoje“. Daugiau informacijos apie diskusijų temas ir dalyvius rasite čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kauno centriniame pašte skamba ukrainiečių kalba: „CulturEukraine“ erdvėje įsikūrė menininkų bendruomenė
Buvusiuose Kauno centrinio pašto rūmuose jau kelis mėnesius skamba ukrainiečių kalba. Čia įsikūrusi „Kaunas 2022 CulturEukraine“ erdvė tapo laikinu kūrybiniu prieglobsčiu ne vienam dėl karo iš Ukrainos pasitraukusiam žmogui. Atvėrus centro duris, pasitinka aktyvi bendruomenė – čia vyksta susibūrimai, gimsta parodų ir koncertų, įvairių iniciatyvų idėjos.
„CulturEukraine“ – atvira bendradarbiavimo erdvė Ukrainos kūrybininkams ir menininkams. Jau nuo kovo mėnesio centre vyksta įvairios veiklos, o čia įkurtose erdvėse, individualiose studijose bei dirbtuvėse verda gyvenimas. Šiuo metu „CulturEukraine“ centre dirba bei veiklas organizuoja 15 bendruomenės narių.
Anot „Kaunas 2022“ Tarptautinių ryšių koordinatorės Monikos Inčerytės džiugina tai, kad centras tapo terpe naujoms pažintims – čia kyla bendrų projektų ir veiklų idėjos. Prie jų prisijungia tiek į Kauną neseniai atvykę, tiek mieste jau ne vienerius metus namus kuriantys ukrainiečiai. Centre vyksta šokių pamokos, studentų susitikimai. Nuo pat centro veiklos pradžios vedamos kūrybinės dirbtuvės vaikams, dirba psichologės.
Idėjų centre netrūksta, o užsimezgusios draugystės miestui dovanoja ir naujus renginius. Birželio 8 d. pasirodymą surengė trys muzikantės – dainininkės Katerina ir Aliona bei profesionali pianistė Zlata. Anot moterų, jas į centrą atvedė noras kurti muziką bei galimybė kartu repetuoti. „Kiekvienas koncertas yra svarbus įvykis, tačiau šis pasirodymas ypatingas ir tuo, kad man jis buvo pirmasis tokio masto renginys Kaune. Lietuva mums labai draugiška ir atvira, tad norėjau su šios šalies žmonėmis pasidalinti savo muzika, padovanoti ukrainietiškų dainų skambesį,“ – šiltai apie savo patirtį Kaune atsiliepia dainininkė Aliona Kravtsova.
„Smagu, kad centre žmonės gali bendrauti – tiek dirbdami prie bendrų projektų, tiek susitikę prie arbatos puodelio. Čia įsikūrę žmonės atsidavę savo veikloms – bendruomenės nariai nusiteikę ne laukti, kol situacija pasikeis, o aktyviai iš naujo kurti savo gyvenimus – veikti, integruotis į miesto kasdienybę,“ – pasakoja Monika Inčerytė.
Anot jos, Ukrainiečių bendruomenė įsitraukė ir į ne vieną mieste vykusį renginį – dalyvavo Kiemų šventėje, didžiojo Santakos savaitgalio renginiuose, o tradicinėje amatų mugėje pristatė ukrainiečių rašytojų knygas bei rankdarbius, atvežtus iš Lvivo. Bendruomenė vis geriau pažįsta laikinais namais tapusį Kauną – gegužės pabaigoje, visi norintys dalyvavo ekskursijoje, kuri supažindino su Kauno modernizmo architektūra.
Jau birželio 15 d. „CulturEukraine“ erdvė taps traukos centru ir dėl čia atidaromos parodos „Menas tarp sienų“. Parodoje bus eksponuojami aštuonių menininkų, gyvenančių trijose sulaikymo stovyklose Lietuvoje, kūriniai. Ši socialinė meno ekspozicija leis naujai pažvelgti į žmones, kurie jau daugiau nei dešimt mėnesių gyvena visai šalia mūsų. Liepos viduryje planuojama ukrainiečių menininkių ir vaikų paroda.
„CulturEUkraine“ – vieta dirbti ir kurti, bendrauti ir susitelkti. Centras atviras visiems, savo laikinais namais pasirinkusiems Kauną. Rezervuoti nemokamą darbo erdvę ar studiją galima čia. Daugiau informacijos apie centre vykstančius renginius ir veiklas rasite čia.
Kaunas 2022 traukiniu siunčia Europai gyvos muzikos „siuntą“
Jau šį sekmadienį iš Kauno geležinkelio stoties išriedės neįprastas traukinys. Juo nuo vienos Europos kultūros sostinės – Kauno iki kitos Europos kultūros sostinės - Ešo prie Alzeto kelionę pradės Railways brass kvintetas. Muzikos atlikėjai iš Lietuvos, keliaudami traukiniais, atsitiktinei publikai skleis žinią apie Kauną, koncertuos traukinių vagonuose, traukinių stotyse, miestų parkuose ir aikštėse, pristatys Kauną ir jame vykstančius Europos kultūros sostinės renginius.
„Kultūrą galime gabenti ir vagonais“- šmaikštauja šio muzikinio traukinio idėjos įgyvendintojas Eugenijus Butvydas. O tais vagonais dešimt dienų keliaus išskirtinai lietuviška muzika – nuo mūsų klasikų iki šuolaikinių kompozitorių. Railways brass kvintetas į savo repertuarą įtraukė ir S.Šimkaus „Bakūžę samanotą“, J.Naujalio „Svajonę“ ir A.Remesos „Jomarką“. Tad Europos publika turės puikią galimybę susipažinti su Lietuvos autorių kūriniais.
Pirmasis muzikinis Railways brass kvinteto pasirodymas skambės Kauno geležinkelio stoties keleiviams. Po pasirodymo muzikantai iškart keliaus į Lenkiją – Balstogę ir Varšuvą. Vėliau gyva muzika užlies Berlyną ir Kelną. Ypatingas sutikimas kvinteto laukia Eše prie Alzeto – juk šis miestas kaip ir Kaunas šiemet yra paskelbtas Europos kultūros sostine. Ir simboliška kelionės pabaiga- Europos sostinėje- Briuselyje.
Organizatorių info.:
Pasiteiravimui 8 612 68419
Papildoma informacija:
Kelionės maršrutas: Kaunas - Balstogė - Varšuva - Berlynas - Kelnas - Ešas prie Alzeto – Briuselis
Išvykimas: birželio 12 d. 15 val. Kauno geležinkelio stotyje.
Railways brass kvintetas (Lietuva)
Vilius Laureckis (trimitas)
Gvidas Aleksandravičius (trimitas)
Danielius Štrapenskas (valtorna)
Jovaras Šiekštelė (trombonas)
Laimonas Masevičius (tūba) (projekto meno vadovas)
Programa
- Giedraitis „Papliauškutis“
- McCartney „Ticket to the Ride“
- Adomavičius „Vilniaus Belzebubo bliuzas“
- Adomavičius „Brass Polka“
- Naujalis „Svajonė“
- Adomavičiaus „Fantazija“
- Remesa „Jomarkas“
- Šimkus „Kur bakūžė samanota“
Susipažinkime su kompozitoriais!
Rimantas Giedraitis – fleitistas, kompozitorius ir aranžuotojas, be kurio neapsieina nė viena Lietuvos dainų šventė ar pučiamųjų orkestrų fiestos. Nors kompozicijų R. Giedraičio repertuare nėra daug, tačiau visos jos yra labai originalios, mėgstamos, bei grojamos pučiamųjų ansamblių.
Tauras Adomavičius (1945) – iš Kauno kilęs kompozitorius ir dirigentas. Jo kūrybos interesų laukas – pučiamųjų muzika, kadangi pats groja trombonu. Jo kūriniai pasižymi įdomiomis džiazinėmis harmonijomis, bei intriguojančiomis melodijomis.
Juozas Naujalis (1869-1934) – vienas žymiausias Lietuvos ir Kauno kompozitorių, pedagogas, vargonininkas, choro dirigentas, muzikinio švietimo Lietuvoje pradininkas. Nors kompozitoriaus muzika pagrįsta paprastomis raiškos priemonėmis, tačiau yra labai daininga ir romantiška. „Svajonė“ tai viena ryškiausių J. Naujalio kompozicijų skirta styginių kvartetui, labai mėgstama atlikėjų ir klausytojų.
Stasys Šimkus (1887-1943) – kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas, muzikinius pradmenis gavęs iš J. Naujalio Kaune. Jo harmonizuotos ir originalios dainos skirtos chorui padarė didelę įtaką Lietuvos tautinei kultūrai.
Alvidas Remesa (1951) – Kauno kompozitorius, pedagogas, muzikos terapeutas sukūręs per šimtą įvairaus žanro kūrinių pradedant dainomis ir baigiant simfonijomis bei scenine muzika, o reikšmingiausią ir didžiausią kūrybos dalį sudaro religiniai opusai.
Prasideda „Šiuolaikinės seniūnijos“: Kulautuvoje atgims vietos legendos
Kauno rajoną viena didele scena paversiantis „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas prasideda. Netrukus veiksmas įsisuks Ežerėlyje, o jau birželio 11 d. turininga programa vilios į Kulautuvą. Čia, vienoje gražiausių Kauno rajonų vietų, bus pristatomi kelerių metų kūrybinio proceso darbo vaisiai – nuo skulptūrų ir įtraukiančio maršruto iki bendruomeninio muzikinio spektaklio.
Kultūros sostinės metams Kulautuvos bendruomenė ruošėsi nuo pat 2020-ųjų, kai prisijungė prie „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“. Kartu su skirtingų sričių menininkais bendruomenė tyrinėjo savo miestelį, kūrė netikėtus maršrutus po mylimas vietas, jas puošė naujais meno kūriniais ir ieškojo savo Kulautuvos recepto. Kūrybinio proceso rezultatais pasimėgauti bus galima jau visai netrukus.
Nuo gatvės meno objektų iki kelionės unikaliu maršrutu
Birželio 11 d. kulautuviečius ir miesto svečius trumpam sustoti kvies įvairiose vietose išsibarstę meno kūriniai ir kultūrinė programa, pristatoma kartu su projekto partneriais. V. Augustausko gatvėje, netoli kūrinio „Namai“ (aut. Laura Slavinskaitė), bus galima išbandyti interaktyvų žaidimą „Koolautuva“ (aut. Gytis Dovydaitis). Dievų ir deivių slėnyje įsikurs Ingos Kaminskės fotografijų paroda „Neatrastai atrasta Kulautuva“. Staigmenos slėpsis ir kitose miestelio erdvėse – Mažųjų laivų prieplaukoje lauks menininko Džiugo Karaliaus skulptūra „Uoste šuolis“, o Akacijų alėjoje bus atidengta menininkų Žilvino Marcinkevičiaus ir Rolando Skaisgirio interaktyvi skulptūra „Žmonių likimai. Kauno 1936 m. telefonų knyga“ (VšĮ „Kultūrinės ir istorinės atminties fondas“). Pavargusius nuo įspūdžių, pailsėti kvies čia pat Akacijų parke laukianti „Bendruomenės erdvė“ – vietos menininkės Gailos Akelienės su bendruomene sukurti suoleliai iš Akacijų alėjoje augusių medžių.
Norintys geriau pažinti vietovę galės leistis pačių kulautuviečių sukurtu ir įtraukiančiu maršrutu, išbandyti gido vedamą ekskursiją ar pasiplaukioti laivu „Zapyškis“. Vakaro kulminacija vyks pušų paunksmėje – tai bendruomeninio muzikinio spektaklio premjera, subūrusi ne vieną mėnesį repetavusius gyventojus.
Tyrinės Kulautuvos legendas
Už Kulautuvoje vyksiančio spektaklio „Ar atgimsi tu nauja nata?“ vairo – aktorius ir režisierius Eimutis Kvoščiauskas, kuriam vietovė – itin artima. Visai netoli, Vilkijoje, prabėgo jo paties vaikystė bei paauglystė. „Kulautuva – nuostabus miestelis miškų apsuptyje, čia puikiai dera kerinti gamta ir aktyvi, iniciatyvi bendruomenė. Manau, kad kulautuviečiai išsiskiria savo kūrybiškumu, veiklumu, drąsa,“ – mintimis dalinasi režisierius.
Spektaklis taip pat remiasi į vaizdingą vietovę bei ją apipynusias legendas. Tiesa, čia neišvysime lietuviškam folklorui būdingų tragiškų pabaigų ar liūdnų siužeto vingių – kulautuviečiai nusprendė ieškoti savosios legendų versijos ir žiūrovams padovanoti linksmesnį bei pozityvesnį istorijos atspalvį.
Visas bendruomenės pasirodymas kuriamas pasitelkiant vietinių žmonių talentus ir sugebėjimus – nuo kostiumų kūrimo iki tekstų rašymo ir dainų atlikimo. Anot E. Kvoščiausko – nors reginį kuria aktyvūs bendruomenės nariai ir mėgėjai, ne vienas jų galėtų žengti ir į profesionalią sceną. „Mane nustebino, kokia veikli yra ši bendruomenė. Žmonės, grįžę po darbų, noriai repetuoja, kuria pasirodymus, dalyvauja kitose veiklose, buriasi menininkai ir aktyvistai. Darbas vyksta sklandžiai, esu nustebintas šios bendruomenės imlumu, tarp jų matau ne vieną aktoriniais gebėjimais apdovanotą žmogų. Nors scenoje išvysime apie 20 atlikėjų, prie renginio įgyvendinimo prisidėjo beveik pusšimtis žmonių“.
Spektaklio premjera ir pažintis su „Koolautuva“ – įspūdingame pušyne prie Nemuno – jau birželio 11 dieną.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
„Vasaros scenoje“ – drąsūs ukrainiečių grupės FO SHO pareiškimai
Birželio 11-ąją „Kaunas 2022“ organizuoja įgalinantį ir pakylėsiantį vakarėlį, skirtą Ukrainos dienai. Tą dieną „Vasaros scenoje“ svečiuosis Ukrainos muzikos grupės TONKA ir FO SHO. Grupės FO SHO narės – ryškios tiesos ieškotojos. Jų hip-hop ir R&B stilius susilieja su politinėmis ir socialinėmis temomis, kurios kviečia ne tik šokti, bet ir susimąstyti. Artėjant renginiui – pokalbis su spalvinga seserų grupe.
Kaip kilo mintis sukurti grupę?
Esame seserys ir visą gyvenimą dainavome kartu, tačiau dėl didelio amžiaus skirtumo maniau (Betty), kad mums niekada nepavyks susiburti kaip atlikėjoms. Kažkada kartu pasidarėme asmenukę ir pastebėjome, kad atrodome kaip tikra grupė. Tuo metu rašiau daug dainų ir vieną iš kūrinių – „Xtra“ – parodžiau sesei. Ji dainą tiesiog įsimylėjo. Sutarėme ją kurti kartu – taip ir pasirodė mūsų pirmasis kūrinys.
Jūsų dainos skamba labai stipriai ir energingai, įkvepia. Iš kur ta galia? Kokią pagrindinę žinutę siunčiate savo klausytojams?
Kiekvienas žmogus turi savo unikalią pusę, amatą. Tuo kiekvienas žmogus ir išsiskiria. Kai tik atrandi savo amatą, tampi „extra“ (aut. pastaba – ypatingas, aukščiausia rūšis). Kiekvieno žmogaus kilmė ir savybės mus daro išskirtiniais. Stengiamės žmones įgalinti, suteikti jiems energijos ir priminti, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir gražus.
Mes taip pat užaugome unikalioje aplinkoje – buvome juodaodės merginos slaviškajame pasaulyje, tad turėjome savų sunkumų. Kiekvienoje šalyje žmonės turi savo istorijas, iš kurių galima pasisemti įkvėpimo. Ne iš neigiamos, o iš teigiamos pusės.
Prieš kelias dienas koncertavote „Forbes Under 30 Summit“. Repavote ukrainiečių kalba. Ar yra manančių, jog repuoti ukrainietiškai – neįmanoma? Kaip sugalvojote repuoti savo kalba? Ukrainoje tai – nauja ar įprasta ?
Tai – visiškai nauja. Pradėkime nuo to, kad hiphopas mūsų šalyje apskritai nėra populiarus. Ukraina – slaviška šalis, tad čia, kaip ir Rusijoje ar Baltarusijoje, žmonės daugiau klausosi baladžių. Visgi reikia pripažinti, kad hiphopas sulaukia vis daugiau susidomėjimo. Repuoti ukrainietiškai – vis dar neįprasta, netgi yra sakančių, jog tai neįmanoma. Vis dėlto, mes nusprendėme priimti šį iššūkį. Mėgstame savo kalbą, o kuriant muziką — ją tyrinėjame. Dabar kuriame daugiau dainų ukrainiečių kalba – labai svarbu palaikyti kultūrą, ypač tokiu sudėtingu metu.
Dainuojate tarptautiniuose koncertuose. Ar ukrainiečių kalba, kaip barjeras, netrukdo suprasti jūsų kūrybos?
Visų pirma, muzika yra universali kalba. Juk kartais mums patinka dainos, net jei kalbos ir nesuprantame. Vertiname muzikos grožį ir to užtenka. Kurti muziką ukrainiečių kalba nėra lengva. Nors ne visi ją supranta, tai yra puiki galimybė išgirsti šios kalbos grožį. Kalba yra tarsi naujas skonis, o ragauti – nuostabu. Kad žinutė būtų lengviau „virškinama“ ir pasaulis suprastų, ką svarbaus turime pasakyti, dainas rašėme ir anglų kalba. Taip pat esame parašiusios keletą dainų ukrainietiškai. Karo metu išleidome dainą pavadinimu U CRY NOW, kurioje susipina anglų ir ukrainiečių kalbos.
Kalbant apie situaciją Ukrainoje, ar, jūsų nuomone, kultūra, šiuo atveju – muzika, yra tinkama priemonė kovoti šiame kare?
Taip, žinoma. Kultūriškai muzika yra įrankis skleisti ir kalbėti tiesą. Skleidžiame informaciją ir savo socialiniuose tinkluose Instagram ir Facebook. Tikime, kad kiekvienas amatas ir verslas gali būti panaudojamas kurti taikai tarp tautų.
Kaip veikia jūsų grupė? Ar dainas ir muziką kuriate pačios?
Iš pradžių dainas rašydavau aš (Betty). Dabar Sonia taip pat prisideda prie kūrybos ir rašymo proceso. Mes pačios esame prodiuserės. Žinome, ko norime. Dirbame kartu su aranžuotojais, bet dažniausiai pačios vedame kūrybinį procesą. Siona yra profesionali pianistė, o Miriam – profesionali smuikininkė. Mes visos susitelkiame bendram tikslui.
Koks jūsų, kaip grupės, tikslas?
Mūsų žanras yra hiphopas ir R&B. O hiphopas visada buvo prasmingas, garsėjo drąsiais pareiškimais. Tad mes taip pat nuo to nenutolstame. Pavyzdžiui, dainoje BLCK SQR, atskleidžiame tiesą apie ukrainiečių menininką Kazimirą Malevičių (Kazimir Malevich), kuris, anot Rusijos propagandos, yra Rusijos menininkas. Iš tiesų, jis yra lenkų-ukrainiečių kilmės kūrėjas, gimęs Kijyve. Taip pat dainuojame apie tai, kad gyvename labai keistame pasaulyje. Turime daug pinigų koronavirusui, karui, branduolinei energijai, bomboms, tačiau ar užtektų pinigų tiems, kurie miršta iš bado? Kaip Afrikoje, Azijoje ir daugelyje kitų vietų. Yra daugybė temų, kuriomis norime kalbėti. Viena jų – politika. Esame optimistės, tačiau taip pat siekiame tiesos ir prasmės, kuri padėtų mūsų visuomenei ir žemei tapti geresnėms.
Yra sakančių, kad nereikėtų maišyti politikos ir kultūros ar politikos ir sporto. Jūs esate puikus pavyzdys, kad tai daryti būtina. Ar lengva/sunku pasiekti šį tikslą? Ar muzika šiame kontekste gali būti priimama rimtai?
Žinoma. Karo metu muzikantai kariams dainuoja, pakelia jų dvasią. Muzika daro didelę įtaką kiekvienam. Ji gali keisti mūsų nuotaiką: liūdinti arba džiuginti. Muzika yra svarbus įrankis, veikiantis emocijas. Tiesa, kartais žmonės nori tiesiog pasilinksminti: klausytis muzikos ir šokti negalvodami apie rimtus dalykus. Tai yra gerai, tačiau neturėtume pamiršti, kad muzika gali įkvėpti teigiamiems pokyčiams ir priversti susimąstyti apie išties svarbias temas. Atrodo, kad šiuo metu muzika vis rečiau kalba apie prasmingus dalykus. Norėtume, jog tai pasikeistų, todėl pradedame nuo savęs. Yra žmonių, kuriančių prasmingą muziką, pavyzdžiui, Kendrick Lamar ar Tyler The Creator, bet tokių atlikėjų – nedaug. Esame šio muzikos pasaulio mažumos dalis, kuri stengiasi dalintis tiesa ir paskatinti žmones susimąstyti. Be jokios abejonės, mes taip pat galime ir mokame linksmintis – ne visuomet esame rimtos. Kuriame balansą.
Į Kauno „Vasaros sceną“ koncertuoti atvykstate Ukrainos dieną. Kaip ją švenčiate savo šalyje? Gal galite pasidalinti kultūros įdomybėmis, tradicijomis?
Visų pirma, tai mūsų maistas, tokie patiekalai kaip barščiai, palianica (ukrainietiška duona). Pavyzdžiui, kai su kuo nors susitinkame pirmą kartą, vaišiname duona – palianica – ir druska. Taip priimame savo svečius. Dar yra lašiniai, kurių mes, žydės, nevalgome, nes tai kiaulienos patiekalas, bet ukrainiečiai juos tikrai mėgsta. Be abejo, dainuojame ukrainietiškas dainas. Išmokysime jas dainuoti ir jus. Dėvime tradicinius Ukrainos drabužius – Vyshyvanka. Dar rankomis piname vainikus – karūnas – iš įvairių laukinių gėlių kaip pienės ar rugiagėlės, kurių spalva vaizduoja Ukrainos vėliavą.
Kokius linkėjimus perduotumėte Kaunui?
Esame be galo dėkingos už paramą. Tai daug reiškia. Žinote, tai tarsi brolystė ar seserystė. Visų pirma, mes visi esame žmonės. Visi esame šio pasaulio vaikai. Ačiū, kad kovojate už tiesą ir meilę. Tai yra labai svarbu, džiugina. Nekantraujame susitikti su jumis!
Slava Ukraini!
Gerojam Slava!
„Vasaros scena“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Pagrindinis projekto partneris – „Švyturys nealkoholinis“. Projekto draugai – Ukrainos institutas.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Festivalio „Audra“ kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for...“ režisieriai: absoliučiai visas menas yra politiškas
Dar visai neseniai protestas Lietuvoje nebuvo įprasta reakcijos forma. Tačiau paskutiniaisiais metais šis socialinis reiškinys mūsų visuomenėje sutinkamas vis dažniau – mitingais, piketais, susibūrimais visuomenės grupės ar pavieniai asmenys stengiasi būti išgirsti, perduoti vienokias ar kitokias idėjas bei daryti įtaką sprendimams.„Kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa“, – prisipažįsta festivalio „Audra“ metu vyksiančių kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for...“ viena iš kūrėjų, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, kuri kartu su kolega aktoriumi Gediminu Rimeika ir kitais scenos menininkais bei tyrinėtojais birželio 27 – liepos 2 dienomis gilinsis į protestą, jaunų žmonių problemas kasdienybėje bei taps tarpininkais tarp idėjos, miesto ir jauno žmogaus.
Į festivalį „Audra“ ateinate su projektu – kūrybinėmis dirbtuvėmis „We stand for...“, kurių metu paliesite labai įdomų ir paskutiniais metais itin aktualų socialinį reiškinį – protestą. Kodėl tyrinėjimui buvo pasirinkta tokia reakcijos forma ir ką jums, kaip kūrėjams, svarbu ja perduoti?
Uršulė Bartoševičiūtė: Susirinkimų laisvė, kaip pamatinė demokratinė laisvė, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, ir kituose dokumentuose. Ji privalo būti nuolat permąstoma, kontekstualizuojama ir apie tai ypač svarbu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Visi anksčiau minėti dokumentai šią teisę įvardija kaip vieną centrinių įrankių demokratijos užtikrinime. Tai yra pilietinius, socialinius procesus ypač stipriai ir staigiai akseleruojantis veiksmas. Aš į šį procesą su jaunais žmonėmis įeinu „lygiomis“ – man tai taip pat tyrinėjimų objektas, nemanau, kad dirbtuvėse egzistuos mokytojo – mokinio dinamika. Yra jaunosios kartos problemų ir procesų, kurių aš nebesuprantu, neužčiuopiu ir noriu išgirsti šias problemas iš pirmų lūpų – suprasti už ką ir prieš ką pasiruošę pasisakyti paaugliai ir jauni suaugę. Kaip savo idėjas reprezentuoti pasitelkiant menines formas, kaip pasinaudoti miestu kaip scena, kaip išsigryninti, už ką ir prieš ką yra stovima, kaip žinoti savo teises, laisves ir pareigas, išlieka svarbiausiais projekto klausimais.
Dar visai neseniai protestas Lietuvoje buvo labiau išimtis nei taisyklė. Turbūt sudėtinga kalbėti ir apie mūsų mitingo kultūrą. Kaip manote, kodėl šis pareiškimų įrankis mūsų šalyje atsirado tik dabar? Kaip įsivaizduojate jo tolimesnę raidą?
U.B.: Esame įpratę taip save pozicionuoti – esą esame labai rami, tyli, viešų pareiškimų vengianti visuomenė. Tačiau istoriškai turime ne vieną precedentą, kai susibūrimai, tam tikras visuomeninis spaudimas, keitė politinį tvarkaraštį. Ir Romo Kalantos aktas, ir dainuojanti revoliucija, ir Sausio 13-osios įvykiai – visa tai aktyvios pilietinės visuomenės aktai. Nepailstantys aktyvistai užtikrino susibūrimo laisves ir pirmosiose „Vilniaus Pride“, o praeitąmet – ir „Kaunas Pride“.
Išties, paskutiniu metu visuomenė dažniau susirenka kalbėti apie socialinius probleminius taškus, tokius kaip partnerystės įstatymas, pandemijos valdymo politika, Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimai ir panašiai.
Šių procesų suaktyvėjimą, visų pirma, siečiau su pandemija ir abejonėmis dėl jos valdymo politikos. Žmonės pavargo, buvo izoliuoti, ilgėjosi bendruomenės jausmo, per dvejus metus pasijuto nutolę nuo įtakos sprendimams, jautėsi negirdimi, neišklausyti, nutildyti, pažeminti. Tai – sudėtingi, pavojingi jausmai. Tačiau pirmieji protestai pasirodė sėkmingi, susilaukė didžiulio susidomėjimo, taigi šie procesai įgavo pagreitį. Ir visgi – kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa.
Gediminas Rimeika: Man atrodo, tai yra būtinas įvykis, kurio metu turime galimybę taikiai išgirsti bendruomenių balsą.
Kaip ir kiek menas, kultūra gali veikti mitingų bei protestų kultūrą?
G.R.: Neturiu kito apibrėžimo kaip tik „daug“.
U.B.: Manau, kad tai susisiekiantys indai. Bendruomenės pasitelkia meninius, performatyvius veiksmus norėdamos būti išgirstos. Jie piešia transparantus, dainuoja, šoka, atlieka tam tikrus veiksmus apibrėžtoje erdvėje ir laike, veda tam tikrus performatyvius socialinius ritualus. Mano nuomone, tai bene gryniausia meno rūšis. Ji turi ir spektakliui / performansui būdingus komponentus – atliekantįjį, žiūrintįjį, apibrėžtą laiką ir erdvę, idėją, ideologiją. Labai įdomu dekonstruoti mitingo, protesto veikimo principus. Galime kvestionuoti tokius populiarus menininkus ar menininkų grupes kaip Christoph Schlingensief, „Center for Political Beauty“, Vienos Akcionistus, Ai Weiwei, „Guerilla Girls“ – būtent šie kūrėjai yra menininkai: aktyvizmas, politinis angažuotumas yra arba neatsiejama jų kūrybos dalis, arba centrinė kūrybos tema.
Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas. Man atrodo, kad viską geriausiai apibendrina mintis, kad absoliučiai visas menas yra politiškas.
Būsimų kūrybinių dirbtuvių dalyviai – 10-12 klasių moksleiviai. Regis, jau nebe tie labiausiai maištaujantys paaugliai, tačiau vis labiau į suaugusiųjų gyvenimą žengiantys, aktyvūs, smalsūs žmonės. Kuo dar išsiskiria ši amžiaus grupė?
G.R.: Manau, kad tai svarbi amžiaus grupė, kurią visuomenė dažniau verčia klausyti negu išsakyti, kalbėti, formuoti savo nuomonę.
U.B.: Smagiai sutapo, kad Seime priimtas įstatymas, pajauninantis minimalų Seimo narių amžių. Taigi šie žmonės – jau be penkių minučių potencialūs Seimo nariai. Man atrodo, kad mes dažnai nuvertiname gimnazijos amžiaus žmonių sąmoningumą dalyvaujant politiniuose ir bendruomeniniuose procesuose, mokyklose skatindami juos mąstyti ir veikti konservatyviai, tradicionalistiškai, kanoniškai. Mąstymo procesai kinta iš esmės – išjudame iš binarinių suvokimo ribų, tačiau mokinius vis dar verčiame rašyti keisčiausius rašinėlius, neįtraukiant jiems svarbių temų, tokių kaip tapatybė, identitetas, politiškumas ir panašiai. Kalbame apie abstrakčias, dažnai krikščioniškas vertybes. Taip, jos svarbios, tačiau progresas slypi iš esmės permąstytuose galios santykiuose ir mechanizmuose.
Šiandien protestai vyksta ne tik gatvėse – socialinėje erdvėje labai lengva ne tik išreikšti vienokią ar kitokią nuomonę, dalintis įvairaus pobūdžio naujienomis, skleisti norimą informaciją, rasti bendraminčių, bet ir būti pelnytai ar visiškai nekaltai nucancelintam. Kaip manote, ar gyvi protestai vis dar išlieka paveikesne, daugiau dėmesio iš reikiamų žmonių ar institucijų sulaukiančia forma?
G.R.: Taip, išlieka.
U.B.: Gyvas protestas, kaip minėjau anksčiau, ypač svarbus dėl savo galimybių performatyvumui. Čia galėtume palyginti meno stebėjimą online ir gyvai: abu variantai yra įmanomi, tačiau fizinis dalyvavimas vienoje vietoje vienu metu kartu su savo bendruomene turi visai kitokią įtaką ir paveikumą.
Nuomonės raiškos internete nelaikyčiau tapačia protestui. Tai daugiau aktyvizmas, nuomonių pliuralizmas, diskusija. Tačiau su nekantrumu laukčiau įdomių skaitmeninių protesto akcijų, kai perbraižomos skaitmenos – analogo ribos.
Svarbu ir ką laikysime protestu – juk egzistuoja ir hakeriai, pavyzdžiui, „Anonymous“ grupė. Ar tai aktyvizmas, mitingas, protestas? Nežinau – reikės išsiaiškinti su jaunais žmonėmis.
Kaip manote, kiek menininkas, kūrėjas arba tiesiog jaunas žmogus turi laisvės išsakyti savo nuomonę? Ar normalu, kad atšaukimo kultūra gali būti protesto pasekme?
U.B.: Verčių (ang. value) ir nuomonių pliuralizmas yra sudėtingas, permąstymo reikalaujantis procesas, o ne demokratijos status quo. Pliuralizmo kaip tokio įvertinimas ir persvarstymas ir vyksta pilietiškai angažuotoje visuomenėje. Aš, kaip jauna menininkė, jaučiu laisvę išsakyti savo nuomonę, tiesa pasakius, nesu iš kolegų girdėjusi apie bet kokį susidorojimą ar cenzūrą kultūrinėse įstaigose dėl jų politinių pasisakymų. Šiose įstaigose egzistuoja kitos problemos. O dėl atšaukimo kultūros – į galvą neateina pavyzdys, kad protestuojantis žmogus būtų cancelintas. Jie gali būti atšaukiami dėl veiksmų ar pasisakymų, bet ne dėl pačio protesto akto: čia svarbus turinys, o ne forma.
G.R.: Menininkas ir jaunas žmogus yra skirtingi dalykai. Mes visi turime laisvę išsakyti savo nuomonę, nes gyvename demokratinėje valstybėje. Reikia džiaugtis tokia privilegija.
O koks vaidmuo protestų kultūroje tenka miestui?
G.R.: Miestas yra erdvė, aplinka, namai.
U.B.: Vienas iš dviejų centrinių – mūsų projekto rėmuose – asmuo, kuris yra bendruomenės narys, susiduria būtent su miestu. Kiekvienas miestas turi savo ritmą, kultūrą, greitį, problemas. Tai jau susiję ir su platesniais diskursais, tokiais kaip erdvės / miesto architektūros filosofija ir politika, viešųjų erdvių naudojimo kultūra, kuri gali daug pasakyti apie politinę miesto kryptį, klasinį miesto iš(si)skirstymą ir t.t.
Nors dirbtuvėse aprėpsime ir globalesnes problemas, manau, kad gyvenamoji erdvė yra labai svarbi.
„Meno ir mokslo laboratorijos“ – MMLAB – veiklose nuolat skatinami eksperimentai: naujų temų, formų paieškos, labai svarbi jaunų kūrėjų paieška ir įtraukimas, kurio metu, turbūt galima sakyti, įvyksta tam tikri mainai tarp profesionalo ir savo kelią pradedančio arba dar tik jo ieškančio žmogaus. Kas svarbiausia tokioje bendrystėje ir bendradarbystėje? Kokias patirtis išsineš „We stand for...“ dalyviai?
U.B.: Man šiame projekte svarbus kolektyvinis tyrimas kaip kūrybos strategija. Įdomu, kad ateiname su labai konkrečia forma – protestu – tačiau neprimetame jokio turinio. Tiek tarp mentorių, tiek su dalyviais nesame iš anksto nusprendę, už ką ar prieš ką stovime, težinome formą. Neabejoju, kad netgi mudu su Gediminu, nors sutardami dėl kai kurių problemų, dėl kitų turbūt diskutuosime. Man įdomu, kaip susidurs skirtingi politiniai žiūros taškai ir kokią sinergiją jie sukurs.
Su visais projekto mentoriais užsiimame labai skirtinga kūrybine praktika temine prasme – mūsų nejungia, pavyzdžiui, tai, kad esame visi vienodai socialiai ar politiškai angažuoti, nesame iš vieno miesto ar vieno teatro. Tokiame bendradarbiavime esminis dėmuo yra nuolatinis jėgos pa(si)skirstymo tam tikroje grupėje kvestionavimas.
G.R.: Šį klausimą sunku atsakyti, nes tai bus aišku kūrybinio proceso metu, kuris yra be galo svarbi šio projekto dalis.
Festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių dirbtuvių galutinis rezultatas – teatrinės ekskursijos po Kauno miesto centrą. Kaip protestą jose pamatys atėjęs žiūrovas?
U.B.: Į šį klausimą atsakymą turėsime tik paskutinę dirbtuvių dieną. Protesto, mitingo ar kitokio performatyvaus veiksmo režisūra ir turinys bus mūsų – dirbtuvių mentorių, vadovų – ir dalyvių bendras produktas: neprimetame jokios politinės ar socialinės agendos, tvarkaraščio. Kartu sukursime tam tikrą akciją. Visgi šio projekto esmė slypi procese – kelionėje iki mitingo: kaip formuosime grupes, kaip dalysimės užduotimis, kaip rasime mus jungiančius taškus, kuriuos norime palaikyti ar kuriems priešinamės.
G.R.: Pranešime laiką ir vietą, kur protestas-spektaklis prasidės ir pasibaigs. Lengviausiai tokia informacija sklinda socialinių medijų pagalba.
Registruotis į nemokamas kūrybines teatro dirbtuves galima čia. Vietų skaičius – ribotas.
Šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.
Interviu paruošė Daiva Juonytė
Neeilinis įvykis Kaune: susitiks svarbiausios pasaulio dizaino organizacijos
Kaunas – miestas, galintis pasigirti turtingu kultūriniu gyvenimu bei unikalia urbanistikos ir dizaino sinergija. Augantys tarptautiniai ryšiai ir Europos kultūros sostinės titulas į miestą atvilios ir svarbiausias pasaulio dizaino organizacijas – spalio mėnesį Kaune vyks Tarptautinių dizaino tinklų forumas. Čia bus analizuojamos laimingo, kūrybiško miesto idėjos ir dizaino galimybės.
Kaunas yra pirmasis miestas regione, kuriam buvo suteiktas UNESCO Dizaino miesto statusas. Tai – ir svarbus įvertinimas, ir rimtas įsipareigojimas, kurį miestas vykdo itin atsakingai. Jau spalio mėnesį į Kauną atvyks keturios pagrindinės dizaino organizacijos – UNESCO Dizaino miestų tinklas, ICoD, BEDA ir EIDD, kurios ne tik vykdys uždaras sesijas, bet ir dalyvaus Tarptautinių dizaino tinklų forume ir dalinsis patirtimi bei plėtos bendradarbiavimo galimybes. Prie forumo prisijungs ir svečiai – „Valensija – pasaulio dizaino sostinė 2022“.
Anot Tarptautinio dizaino tinklų forumo organizatorių, tai puiki galimybė stiprinti Kauno įvaizdį nacionaliniame ir tarptautiniame kontekstuose, didinti autentiško dizaino tankį, spręsti miesto patogumo ir prieinamumo klausimus, o, galiausiai, padėti žmonėms į dizainą pažvelgti iš įvairių kontekstų – landšafto, urbanistikos ar verslo.
Dizaino programos bei partnerių renginiai Kaune vyks visus metus. Zapyškyje jau prisišvartavo laivas-žemkasė „Nemuno 7“, pristatoma vis daugiau dizaino ir meno objektų viešosiose miesto erdvėse. Dar rugsėjo mėnesį startuos landšafto dizaino festivalis MAGENTA, kiek vėliau bus pristatomos avangardo, dizaino inovacijų ir kitos parodos.
Spalio 14 d. vyksiantis Tarptautinių dizaino tinklų forumas – neeilinis įvykis tiek Lietuvoje, tiek visame regione – pirmą kartą viename mieste susitiks didžiausios pasaulio dizaino organizacijos. Forumo tema koncentruosis į laimingo miesto sąvoką ir kūrimą bei kels klausimą, ką galime padaryti, kad žmogus savo aplinkoje jaustųsi pilnavertiškai. Forumas organizuojamas su Lietuvos dizaino asociacija ir Lietuvos dizaino forumu.
„Šis forumas – išskirtinė galimybė tarptautinei dizaino bendruomenei pristatyti Kauną kaip UNESCO dizaino miestą. Renginys dėl čia dalyvaujančių organizacijų svarbus ne tik ilgalaikei tinklaveikai – lietuvių dizainerių, urbanistikos specialistų, dizaino formuotojų įsitraukimui, bet ir yra aktualus savo tematika. Manau, kad svarbu ir būtina kalbėti apie miestą ir žmogų, jų tarpusavio sąveiką. Tikimės, kad Kaunas šiais metais dizaino pasaulyje taps miestu-atradimu,“ – pasakoja „Kaunas 2022“ programos Dizainas laimei kuratorė Donata Jutkienė.
Pasaulinio garso dalyviai ir turininga programa
Forumo programą sudarys trys dalys – pagrindinė ir paralelinė sesijos bei dirbtuvės. Pirmojoje bus pristatomi drąsiausi žymiausių dizaino lauko atstovų pranešimai, o likusios dalys orientuosis į praktišką patirtį ir potyrius.
Pagrindinėje sesijoje dalyvaus pranešėjai iš visos Europos, o tarp jų – ir tokie žymūs vardai kaip Johnathon Strebly (organizacijos ICoD prezidentas) ar Daan Roosergaarde. Pastarasis – olandų menininkas ir inovatorius, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą ir pasauliui pristatęs daugybę pripažinimo sulaukusių instaliacijų. Savo projektuose menininkas analizuoja švarios energijos, erdvės ir vandens galimybes, rūšiavimo, tvarumo, ekologijos ir urbanistikos temas. Tarp žymiausių darbų – projektai WATERLICHT, SMOG FREE PROJECT ir SPACE WASTE LAB. Kaune Daan Roosergaarde kvies diskutuoti apie dizaino vaidmenį mūsų visuomenėje ir kūrybiškumo svarbą.
Dizaino organizacijų ir kūrėjų susitikimas bei renginiai vyks spalio 14 d. Kaune, Žalgirio arenos amfiteatre.
Vasaros festivalių kalendorių atidaro „Optimismo“: per savaitę industrinė Kauno erdvė pakeista neatpažįstamai
Dabartiniai kauniečiai šią vietą žino kaip kartodromą „Vilkas“, vyresnieji galbūt mena čia veikusį „Pergalės“ metalo fabriką. XIX a. užgimęs pramoninis Kauno centro kvartalas pirmąjį birželio savaitgalį išgyvens dar vieną virsmą. Čia vos dviems paroms įsikurs šiuolaikinės elektroninės muzikos festivalis „Optimismo“.
Per savaitę keliasdešimties žmonių jėgomis industrinės lauko ir vidaus erdvės transformuotos į avangardinį tūrį, peržengiantį įprastos klubinės patirties rėmus. Festivalyje birželio 3-5 dienomis pasirodys 17 atlikėjų, iš kurių net tuzinas – iš užsienio šalių nuo Australijos ir Kinijos iki Nyderlandų ir Vokietijos. Vizualinius „Optimismo“ sprendimus kūrė tokie profesionalai, kaip Eugenijus Sabaliauskas ir Andrius Pukis, techninius – Tomas „Teex“ Sinonis.
Grįžimas į klubinės kultūros pradžią
Elektroninės šokių muzikos vakarėliai pramonei nebereikalingose industrinėse erdvėse – tokia buvo klubinės kultūros pradžia JAV ir Anglijoje. Keturios garso kolonėlės, užtemdyti langai, tvankiose studijose ar net namuose gimę kūriniai – tokie paprasti savaitgalių receptai ilgainiui transformavosi į pasaulinį judėjimą, tapusį svarbia popkultūros dalimi. Tokie festivaliai, kaip „Optimismo“ – kelionė į tradicijos pradžią, pagilinama moderniausiais audiovizualiniais sprendimais, kuriuose kokybė visuomet svarbesnė už gausą.
„Kai pirmąkart įžengiau į šį fabriką, pasakiau – laikykitės“, – diriguodamas savo komandai komentuoja Tomas „Teex“ Sinonis, renginių techninis prodiuseris. Jau 30 metų šioje srityje dirbantis Tomas teigia, kad „Optimismo“ atveju senokai neremontuotame pastate, kurio plotas – tūkstančiai kvadratinių metrų, siekta sukurti pirmapradės klubinės vietos efektą, paliekant atvirą perspektyvą į efektingai sušviestas pastato lubų konstrukcijas. Pradedant darbus teko išmontuoti čia įprastai veikiančio kartodromo trasą, tuomet atsivėrusį tūrį sudalinti minimaliai jį varžančiomis detalėmis.
Optimizmo paieškos muzikoje – iš viso pasaulio
„Optimismo“ festivalio autorių idėja – atsigręžti į „optimistiniu“ vadinamą Kauno modernizmą, į XX a. pradžią, kuomet dabartinė Europos kultūros sostinė tik žmonių užsidegimo dėka išaugo septynis kartus, ir istorijoje paieškoti įkvėpimo naujai kasdienybei, sužavėjo ne vieną muzikos kūrėją. Į Kauną birželio 3-5 dienomis atvyks prodiuseriai ir didžėjai iš Kinijos, JAV, Anglijos, Australijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos, kurių kilmės šaknys siekia Kongą, Filipinus, Vietnamą, Keniją. Ne vienas nustebo, kiek netikėtų paralelių galima išvesti tarp šimtmečio senumo įvykių ir to, kaip jie gyvena, mato pasaulį ir kuria šiandien.
Prie tokių šiuolaikinės elektronikos avangarde esančių vardų, kaip Corin, „Animistic Beliefs“, Nick Klein, Krikor, Slikback, eea, Nkisi, „Tapan“, Osheyack, Pandora’s Jukebox, Bambounou ir Black Zone Myth Chant, prisijungs ir festivalį organizuojančių komandų atstovai. Tai „Digital Tsunami“ trio Ernestas Sadau, Eivydas K ir Times New Roman bei kauniečiai „Ghia“ nariai Shapoka ir Weevil.
„Tapan“: https://www.youtube.com/watch?v=f6kDPDUbV3A&ab_channel=ElephantStudio
„Animistic Beliefs“: https://www.youtube.com/watch?v=EXpXHOJMpT4&ab_channel=AnimisticBeliefs
Slikback: https://www.youtube.com/watch?v=d7j1-rD9tYI&ab_channel=BoilerRoom
Programa lauke ir viduje
Birželio 3 d., penktadienį „Optimismo“ fabriku virtusio industrinio parko vartai atsivers 20 valandą. Skambant pirmiesiems muzikos garsams viduje, dar bus laiko apžiūrėti tvariai, iš čia pat liejamų betono elementų, sukurtų skulptūrinių ansamblių parką bei keletą istorijos epochų menančio Karmelitų kvartalo erdves. Šeštadienio dieną muzikinis veiksmas persikels į lauką, o sutemus lankytojai grįš į spinduliais ir garso bangomis virpinamą buvusio metalo fabriko erdvę.
Išankstiniais pigesniais bilietais į „Optimismo“ prekiauja „Paysera“, ribotas jų kiekis bus parduodamas ir prie įėjimo. Festivalis yra „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis.
Atverti duris ir langus kauniečius ir vėl kviečia „Kultūra į kiemus“
Šiais metais kultūros Kaune išvengti nepavyks – koncertai, renginiai, parodos laukia pačiose netikėčiausiose erdvėse. Vasarą pastarieji atkeliaus net ir į daugiabučių kiemus. Skambančia muzika ir kultūriniais pasirodymais į lauką (ar bent pro langą) išlįsti pakvies bene daugiausiai šypsenų kauniečiams padovanojusi iniciatyva „Kultūra į kiemus“. Išaugęs renginys tęsia pasirodymų maratoną ir šiltąjį sezoną žada padovanoti daugiau nei pusšimtį renginių.
„Kultūra į kiemus“ – „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ idėja, sulaukusi tarptautinio pripažinimo ir siekianti kultūriniais pasirodymais nuskaidrinti kauniečių kasdienybę. Profesionalūs menininkai ir atlikėjai jau antrus metus susiburs tam, kad kiemų bendruomenės mėgautųsi įvairiais muzikiniais, teatro, šiuolaikinio cirko pasirodymais ir bent trumpam atsidurtų renginių sūkuryje. Žiūrovams tereiks užsiimti vietas balkonuose ar savo kiemuose ir pasimėgauti unikaliais renginiais. Pasirodymai džiugins net 11 savaičių ir aplankys tiek pat skirtingų Kauno miesto seniūnijų.
Kauniečių pamiltas projektas pastebėtas ir už Lietuvos ribų. 2020-ais metais jis buvo išrinktas tarp dešimties geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje Politikos inovacijų instituto apdovanojimuose, o 2021 m. iniciatyva įvertinta kaip unikaliausias muzikos projektas pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose.
Anot „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės Godos Pomerancevos, renginio idėja kilo dar pandeminiu laikotarpiu, kuomet galimybės lankytis koncertų salėse ar renginiuose paprasčiausiai nebuvo. Tuomet iniciatyva atrodė lyg gurkšnis šviežio oro tiek menininkams ir atlikėjams, tiek ir žiūrovams. Kadangi renginiai sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų, nuspręsta iniciatyvą pratęsti. Šiandien projektas vyksta karo akivaizdoje – tad ir vėl norisi nešti šviesą bei viltį.
„Šiais metais projektas aplankys net 88 kiemus ir palies tiek pat skirtingų bendruomenių. Mūsų tikslas – kultūrą atnešti į erdves, kuriose, galbūt, niekuomet nevyko joks veiksmas ir dovanoti ją žmonėms, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali dalyvauti renginiuose. Tikiu, kad daugiabučių kiemuose galima rasti daug atvirų, smalsių gyventojų, norinčių sužinoti ką nors naujo. Pastebėjome, kad mūsų auditorija auga – vis daugiau žmonių sužino apie renginius ir į juos atvyksta, laukia pasirodymų. Nuo veiksmu besidžiaugiančių vaikų iki senjorų – „Kultūra į kiemus“ pritraukia skirtingus žmones ir pamažu netgi augina savo gerbėjų ratą,“ – šypsosi koordinatorė.
Pasirodymuose – nuo kūrybinį kelią pradedančių iki puikiai žinomų atlikėjų
Unikalioje projekto programoje – renginiai kiekvieno žiūrovo skoniui. Nuo spektaklių, šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymų, dirbtuvių, fotografijos parodų iki koncertų. Įvairios meninės iniciatyvos ir pasirodymai vyks Šilainiuose, Eiguliuose, Dainavoje, Šančiuose, Panemunėje, Gričiupyje, Žaliakalnyje, Petrašiūnuose, Vilijampolėje, Aleksote ir miesto cente. Pastaruosius dovanos tiek pradedantieji, tiek ir puikiai žinomi atlikėjai – Dominykas Vaitiekūnas, grupė „Kūjeliai“, Vytautas V. Landsbergis, Jurga Šeduikytė, grupės „Gamka“, „Flash Voyage“ ir kiti.
Nors surengti pasirodymą daugiabučių kieme atlikėjams sukelia nemažai iššūkių, į iniciatyvą jie žiūri itin pozityviai. „Daug kas tokiuose koncertuose vyksta ekspromtu – dažniausiai negali tinkamai pasiruošti, nežinai ko tikėtis. Visgi tai būna nuotaikingas, tikras ir nuoširdus susitikimas su klausytojais. Juk kūryba pasidalini praktiškai žmonių namuose, o tai suteikia savotiško intymumo – kai kurie mojuoja ir džiaugiasi, kiti – net susigraudina. Manau, kad tokios iniciatyvos parodo, jog kiekvienas žmogus, kiekviena šeima, gyventojas ir svečias yra svarbūs. Tai gražus gestas parodyti vienas kitam rūpestį, meilę, tiesiog ateiti pas žmogų ir nieko už tai neprašyti“, – teigia Julius Vaicenavičius, grupės „Kūjeliai“ narys, kuris Kauno kiemuose žada surengti ir savo solinį pasirodymą.
Birželio programoje – pasirodymai Eiguliuose, Dainavoje iš Šančiuose. Daugiau informacijos ir pasirodymų programą galite rasti čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Mitinis Kauno Žvėris prabyla vaikams – išleista pasaka apie laimę
Kauno – Europos Kultūros sostinės talismanas, paslaptingasis Mitinis Žvėris – labai myli vaikus. Todėl birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, mažiausiems savo gerbėjams jis paruošė dovaną – knygą „Kaip šiltą vasaros naktį Žvėris kalbasi su virėju Vasiliausku apie laimę“. Knygos kūrėjai tiki, kad vaikams (ir ne tik!) skirta, spalvingai iliustruota knyga, kiekvienam skaitytojui padės tapti truputį laimingesniu.
Apie Mitinio Kauno Žvėries paliktus pėdsakus mieste jau sklando legendos – nuo įtraukiančių miesto žaidimų iki unikalios skulptūros Nemune prie „Žalgirio“ arenos ar paslaptingo pamesto danties – netikėčiausiose vietose pasirodantis mitinis miesto gyventojas nuolat įsitraukia į kauniečių ir miesto svečių gyvenimus.
Apie Kauno Žvėries nuotykius galima sužinoti ir pasinėrus į knygų pasaulį. 2020 m. buvo išleista „Kauno Žvėries pasakų knyga“. Tarp 30 istorijų, tąkart pasirodė ir pasaka „Kaip šiltą vasaros naktį Žvėris kalbasi su virėju Vasiliausku apie laimę“. Šįkart kūrinys atgimsta atskirame, daug platesniame leidinyje, kuriame – vaizdingos iliustracijos, įtraukiantis tekstas ir svarbi pamoka apie tai, kad laimė yra sukuriama.
„Žvėris labai myli Kauną, o ypač vaikus. Kodėl? Nes vaikai moka būti laimingi. Ir svarbiausia, kad jie moka būti laimingi greitai! Radai sraigę – laimė. Supiesi sūpynėse - laimė. Susidraugavai su kažkuo – laimė. Parėjo mama - laimė. Parėjo tėtis – laimė. Suaugę taip nemoka. Jiems iki pilnos laimės visada kažko trūksta, mąsto sau Žvėris... Reikia iš vaikų imti pavyzdį. Tad Žvėris tokį pavyzdį paėmė ir nutarė kitiems perduoti. Taip atsirado Žvėries laimės knyga,“ – apie kūrinio idėją pasakoja vienas iš „Kaunas 2022“ kuratorių Rytis Zemkauskas.
Knyga skirta mažiausiems skaitytojams – daug dėmesio skiriama iliustracijoms, vizualumui, parinktas ir didesnis tekstas, kuris padės istoriją suprasti dar tik pradedančiajam skaitytojui. Tiesa, nuotaikingas leidinys subalansuotas visai šeimai ir šiaip – visiems, ieškantiems laimės ir nuotykių.
„Džiaugiuosi turėjęs galimybę iliustruoti Žvėries pasaką apie laimę. Jei „Kauno Žvėries pasakų knygoje“ šiai istorijai tebuvo skirti 4 puslapiai, dabar galėjau išsiskleisti plačiai – 32 puslapiuose skirti daug dėmesio įdomioms detalėms, niuansams, ne vien pažodžiui iliustruoti tekstą, bet jį savaip interpretuoti, papildyti neaprašytais vaizdiniais. Taip knygelėje atsirado antraplanis personažas – „Krevetė“, kuri gyvena pagal savo scenarijų: kaip mes visi, ieško laimės, o vos ją suradus ir vėl nutinka netikėtas siužeto vingis…
Piešdamas iliustracijas galvojau ne tik apie vaikus, bet ir apie tėvelius ar senelius, kartu skaitysiančius šią pasaką. Norėjau ir jiems „pribarstyti“ saldainiukų – vieną kitą kultūrinę užuominą. Tikiuosi, atidesni jas visas nesunkiai suras“, – pasakoja knygų iliustracijų autorius Darius Petreikis.
„Kurdamas šią knygą tikrai jaučiausi laimingas, tikiuosi, kad ir skaitytojai jausis taip pat. Ir jei vaikai, perskaitę pasaką, nevalgys krevečių, tėveliai, kaltinkite mane“.
Knygą „Kaip šiltą vasaros naktį Žvėris kalbasi su virėju Vasiliausku apie laimę“ galima įsigyti „Kaunas 2022“ biure (Laisvės al. 36, Kaunas) „Kaunas IN“, „Kaunas 2022“ suvenyrų parduotuvėje „Akropolyje“ Kaune bei „Pegaso“ knygynuose. Malonaus skaitymo!