Litvakų kultūros forumas pagerbs žmones, garsinančius Lietuvą svetur
„Lietuvos žydų praeitis vis dar neužima jai tinkamos vietos mūsų šalies istoriniame panteone. Masinėje Lietuvos kultūroje apie ją iki šiol žinoma per mažai, turint omenyje, kokią didelę įtaką Lietuvos žydai turėjo mūsų miestų, kaimų, meno, kultūros raidai. Labai dažnai būtent jų dėka Lietuva yra žinoma pasaulyje. Vien tarp Nobelio premijos laureatų yra nemažai Lietuvos žydų... Tad svarbu pagerbti žmones, kurie išvykę iš Lietuvos tiek daug nuveikė, garsindami mūsų šalies vardą“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis, vienas iš rugsėjo pabaigoje Kaune vyksiančio Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos narių. Forumą organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“.
Pasak profesoriaus, žydų istorija Lietuvoje siekia jau daugiau nei 600–700 metų. XIV amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė skatino žydų persikėlimą, joje jau buvo apie 6 tūkst. žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, istorinėje LDK teritorijoje iš viso gyveno daugiau nei milijonas žydų, iš jų 147 tūkst. – Lietuvoje.
Istorinėje LDK teritorijoje gimę žydai, arba litvakai, turėjo ir tebeturi didelę įtaką viso pasaulio kultūrai ir mokslui: jų pasiekimai JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse svariai prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo – neretai net labiau, nei mūsų šalyje ir svetur plačiai pripažinti lietuviai. „Pavyzdžiui, Kaune yra gatvė, pavadinta žydų rašytojo Abraomo Mapu vardu. Kai kuriose šalyse, tarkim, Izraelyje, A. Mapu yra kur kas labiau žinomas nei Maironis ar kiti iškilūs Lietuvos veikėjai“, – pažymi prof. Š. Liekis.
Tokių litvakų asmenybių, kurios yra pripažintos pasaulyje, o Lietuvoje – nepakankamai įvertintos, yra nemažai, tikina profesorius. Pavyzdžiui, Vilniaus gubernijoje gimė leksikografas Eliezeris Ben–Jehuda, kuris sukūrė šiuolaikinę hebrajų kalbą ir parengė pirmąjį hebrajų kalbos žodyną. Balstogėje gimė gydytojas, filologas Liudvikas Zamenhofas, kuris sukūrė labiausiai paplitusią dirbtinę kalbą esperanto.
Rugsėjo 29–30 dienomis Kaune vyksiantis Litvakų kultūros forumas sieks paskleisti žinią apie Lietuvoje gyvenusių žydų kultūrą ir istoriją: renginys suburs dešimtis akademikų, istorikų, muziejininkų, meno, švietimo ir kitų sričių atstovų. Forume bus aptariama ne tik litvako tapatybė, bet ir kultūra kaip raktas į istoriją, atminties įamžinimas kaip būdas kurti geresnę ateitį. Kai kuriems forumo dalyviams tai bus pirmas apsilankymas tėvų gimtinėje.
„Forumo programa akcentuoja paveldą, Lietuvos žydų vietą Lietuvoje, Europoje ir pasaulinėje kultūroje ir civilizacijoje, bando tai apmąstyti. Pakviesta daug iškilių žmonių, kurie patys šiuos klausimus apmąstė, kurie tapatinasi, sieja savo šaknis su dabartine Lietuvos Respublika“, – apibendrina VDU profesorius.
Litvakų kultūros forume susirinks gausus būrys kūrėjų, menininkų ir akademikų. Tarp jų – litvakas, garsiosios kauniečių Soloveičikų giminės palikuonis, Jeilio universiteto prezidentas, VDU garbės daktaras prof. Peter Salovey, taip pat – garsus istorikas, Brandeis universiteto profesorius emeritas, Lenkijos žydų istorijos ekspertas prof. Antony Polonsky.
Forume taip pat dalyvaus rašytoja, meno kuratorė Paulina Pukytė, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, menininkė Jyll Bradley, psicholingvistė prof. Tsvia Walden, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė ir daugybė kitų.
Aptardamas litvakus ir jų reikšmę, prof. Šarūnas Liekis pabrėžia, kad šis terminas gali apibūdinti ne tik Lietuvos žydus. „Litvakas pirmiausia reiškia žmogų, kuris išpažįsta tam tikrą judaizmo religinę srovę. Pas mus ši religinės tapatybės atmaina yra sutapatinama su lietuviškumu, tačiau iš tikrųjų tai neturi nieko bendro su etniškumu“, – patikslina profesorius.
„Per žydišką kultūrą, norime parodyti Lietuvos praeities ir kultūros universalumą. Pavyzdžiui, „Fluxus“ yra universalus reiškinys Vakarų kultūroje, per kurį lengva atpažinti ir Lietuvą, kadangi jį kūrė išeiviai iš Lietuvos. To paties siekiama ir šiuo forumu“, – tikina prof. Š. Liekis.
Forumo dienomis vyks ne tik pranešimai ir diskusijos, bet ir specialūs muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje: Marijos Krupoves jidiš dainų koncertas bei kompozitoriaus Philipo Millerio ir menininkės Jenny Kagan „Kauno kantata“.
„Kantatoje“ muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. Įspūdingas muzikos ir video vaizdų labirintas sukurtas bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos ir užsienio atlikėjais. „Kantatą“ atliks daugiau nei 200 muzikantų, Kauno simfoninis orkestras, chorai ir ansambliai.
Litvakų kultūros forumas vyks rugsėjo 29–30 d. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Forumą pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais.
Forumo programa ir registracija: https://kaunas2022.eu/litvakforum/
„Kauno kantata“ „Žalgirio“ arenoje suburs beveik 300 atlikėjų: žiūrovai patys pasirinks, ko klausyti
„Kauno kantata“ „Žalgirio“ arenoje suburs beveik 300 atlikėjų: žiūrovai patys pasirinks, ko klausyti
Įtraukianti patirtis – daugybę kartų įvairiuose anonsuose skambėjusi frazė. Visgi rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje laukia būtent tai. Dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (PAR) ir Jenny Kagan (JK) kuriama „Kauno kantata“ – tai nepaprastas ir nepakartojamas garso ir vaizdo labirintas, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.
Šis projektas – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas, atminties temas šiuolaikiškai pateikiantis kūrinys, kurio premjerai ruošiamasi jau kelerius metus.
Beveik 300 atlikėjų gyvai
„Pati bandžiau atsiminti, ar daugybėje aplankytų muzikos renginių kada teko ką nors panašaus patirti, bet ne“, – įsitikinusi „Kauno kantatos“ prodiuserė, teatrologė Ina Pukelytė. Ji išduoda, kad šio eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą atliekančius muzikantus. Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daugelis kitų.
Tokio masto ir kompleksiškumo imersinis kūrinys neįsivaizduojamas be choro – jų prie projekto prisijungė ne vienas. Tai ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai. Taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.
„Itin malonu šiame projekte dirbti su vienu užimčiausių šalies aranžuotojų Jievaru Jasinskiu, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėju dirigentu Karoliu Variakoju bei „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisieriumi Chrisu Baldwinu“, – apie bendradarbystę geriausio įmanomo įspūdžio vardan pasakoja „Kauno kantatos“ prodiuserė. Paklausta apie didžiausius iššūkius I. Pukelytė sako, kad sudėtingiausia buvo suderinti šimtų žmonių grafikus – profesionalūs muzikantai dirba įprastu metu, o mėgėjų kolektyvai repetuoti gali tik vakarais.
Kantatoje sklendžianti mintis – žvilgsnis į kitą
Pirmoji „Kauno kantatos“ sėkla pasėta „Kaunas 2022“ vadovei Virginijai Vitkienei lankantis Pietų Afrikos Respublikoje, kur moteris išgirdo ją palietusį litvako kompozitoriaus Philipo Millerio kūrinį apartheido tema. Iš Lietuvos kilęs menininkas dalyvavo ne vienoje Kauno bienalėje – čia susipažino su Anglijoje gimusia vizualių sprendimų menininke Jenny Kagan, kurios tėvai – kauniečiai (šiuo metu Gimnazijos g. 4 veikia menininkės šeimos istoriją atskleidžianti paroda „Iš tamsos“). Tad į kvietimą parašyti kūrinį pagrindinei „Kaunas 2022“ programai kompozitorius atsakė pasiūlymu dirbti kartu su J. Kagan.
Dokumentinę medžiagą kantatai menininkai pradėjo rinkti 2020 m., jiems talkino archyvuose ne vieną valandą praleidęs Kauno jaunimas. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų, ieškota ir kitų šalių archyvuose. Be Holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, taip pat – pokariu kentėjusių „vilko vaikų“ likimai.
„Nesiekiame dokumentinio atpasakojimo – juk kuriame meną. Norime atskleisti istorijos kompleksiškumą. Į faktus Jen ir aš žiūrime kaip į akimirkas, į dviejų žmonių susidūrimus, kuriuose slypi vienas kito žmogiškumo atpažinimas. Kai tai įvyksta, kai supranti, kad kitas yra pažeidžiamas, kad jo gyvybė gal net priklauso nuo tavęs, tampi kito atžvilgiu etiškas – apie tai juk rašė Kaune gimęs filosofas Emmanuelis Levinas“, – svarsto P. Milleris, trečios kartos PAR litvakas, kurio seneliai iš Lietuvos ir Latvijos išvyko dar iki Antrojo pasaulinio karo.
J. Kagan atskleidžia, kad kantatoje bus ir Kauno gete išgyvenusios, čia būsimąjį vyrą sutikusios jos mamos istorija apie gelbėtoją: „Šis kūrinys yra visų pirma Philipo Millerio darbas, jo pasakojimas, tačiau aš savo tyrimais irgi prisidėjau. Iš pradžių parodą „Iš tamsos“ ir kantatą siekiau atskirti, bet vėliau supratau, kad bus puiku, jei šie projektai susikirs. Tas pats tekstas, kurį rasite parodoje, bus ir kantatoje. Tai mano mamos žodžiai: „Kodėl kas nors renkasi rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų mus – neišsprendžiamas klausimas.“
„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“
Kaip savo prisiminimuose rašė Kaune gimusi Margarita Štromaitė, Antrojo pasaulinio karo metais jos, gete sutikto būsimo vyro Juozo Kagano ir jo mamos Miros gyvybes išgelbėjo Vytauto Rinkevičiaus šeima. „<… > nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už tai grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena.“ Tik praėjus dvidešimčiai metų po karo Margarita susitiko su vieninteliu Holokaustą išgyvenusiu giminaičiu, broliu Aleksandru Štromu. 1965-aisiais Margaritai ir tuomet jau Josephui gimė dukra Eugenija. Arba Jenny.
Jenny Kagan nuo rugpjūčio 4-osios Kaune, Europos kultūros sostinėje pristato parodą „Iš tamsos“. Joje jautriais meniniais sprendimais, tekstų ir garso įrašų pagalba, pristato jaudinančią savo šeimos istoriją, atidengiančią nepažintus Kauno atminties puslapius. Kartu tai istorija apie žmogiškumą ir šviesą, būtiną išgyventi mums kaip civilizacijai. Paroda Gimnazijos g. 4 – „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio dalis. Ne pirmą kartą su savo kūryba į Kauną grįžtanti menininkė, daugelį metų dirbusi šviesų režisiere teatre, sutiko papasakoti daugiau apie savo kūrybinę kelionę.
„Iš tamsos“ – paroda, anonsuota jau prieš keletą metų. Ar pastarieji dveji, kupini įvairiausių trukdžių, turėjo įtakos tam, ką išvysime Kaune?
Daug laiko užėmė tinkamos parodai vietos radimas – šis Gimnazijos gatvėje yra trečiasis. Pirmajame mums nepavyko susitarti su savininkais. Aš jau buvau parengusi projektą... Lietuvoje lankiausi ir pandemijos metu, nes mirė mano teta Irena Veisaitė, vykau į jos laidotuves. Buvo 2020 m. gruodis, norėjau pamatyti ir antrąjį pastatą, kurį komanda rado. Jis nė iš tolo neprilygo pirmajam, bet tuo metu jau sakiau, kad reikia pradėti. Grįžau namo, viską suplanavau, sukūriau modelį. Ir vėl savininkai pasitraukė... Ir tada atsirado šis pastatas, praėjusią vasarą pagaliau buvome patikinti, kad galime parodą įrengti čia. Ši paroda neatsiejama nuo lokacijos.
Sutapimas ar ne, bet pastatas yra netoli apleistos sinagogos, kurioje kūrėte vienos iš ankstesnių Kauno bienalių metu.
Taip! Be to, mano mama lankė mokyklą kitoje gatvės pusėje, o senelis kažkada gyveno už kelių šimtų metrų, taigi tai tikrai puiki vieta. Pastato savininkas yra nuostabus žmogus. Jie manęs paklausė, kuria pastato dalimi norėčiau naudotis, ir aš paprašiau… visos. Pirmame pastato aukšte nebuvo galimybės vaikščioti tarp patalpų, o į viršų nebuvo laiptų. Sugalvojau beprotišką idėją ant pastolių įrengti koridorius, kurie sujungtų visas šias dalis. Žiūrovai vaikščios į automobilių stovėjimo aikštelę, koridoriumi, į gatvę, vėl į koridorių, ir tada į kitą pastatą, todėl tai bus nuotykis. Manau, kad bus labai įdomu vien nueiti į pastatą; taigi nesvarbu, kad pati paroda nebus tokia fantastiška (juokiasi). Bet tikrai, tai padeda. Kai 2016 m. rengiau šią parodą Jungtinėje Karalystėje, pastatas sukūrė pusę jos atmosferos.
Kiek „Iš tamsos“ turinio pasikeitė nuo 2016 m.? Galbūt padarėte naujų atradimų, naujų kūrinių?
Pasikeitė daug, atsirado ir naujų dalykų. Paroda pasikeitė bet labiau, nei tikėjausi. Kai kas pasikeitė dėl lokacijos. Anglijoje paroda vyko sename teatre, visur buvo tinklas, taigi nemaža dalis eksponatų kabėjo. Čia savininkai pasakė, kad su pastatu galime daryti bet ką, išskyrus kabinimą ant lubų.
Ar galite papasakoti daugiau apie parodos genezę?
Viskas prasidėjo nuo mano mamos. Na, abu mano tėvai visada pasakodavo apie laiką karo metais Kaune, praleistą slėptuvėje, dėžėje. Ši dėžė buvo šeimos istorija.
Maždaug prieš 12 metų nustojau dirbti teatre ir įstojau studijuoti piešimo. Turėjau atlikti projektą ir paklausiau mamos (tėvas jau buvo miręs): „Kodėl mums kartu nenupiešus tos dėžės?“. Kai buvau vaikas, įsivaizdavau ją visai nedidelę, bet paaugusi nuvykau į Anos Frank namus Olandijoje ir pamačiau jos butą. Pagalvojau, aha, štai kaip atrodo slėptuvė. Jau gerokai vėliau šiek tiek daugiau pasikalbėjau su mama ir supratau, kad iš tikrųjų ta dėžė buvo arčiau mano pirmųjų įsivaizdavimų. Visgi norėjau ją nupiešti, kad galėčiau geriau įsivaizduoti. Nebuvau labai gera piešėja, mama vis sakydavo: „Na, nežinau, nežinau.“
Tuomet pradėjau gaminti nedidelius maketus. Ji sakydavo: „Ne, šiek tiek didesnė, o lova buvo va čia.“ Tada aš sukūriau tikro dydžio maketą, o ji įėjusi pasakė: „Durys ne toje pusėje.“ Manau, kad visada stengiausi tą dėžę padidinti, nes negalėjau patikėti, kad ji iš tikrųjų tokia maža.
Vėliau tą pačią vasarą vietinis muziejus norėjo surengti parodą, bet dėžė netilpo pro jo duris. Nurėžiau dar 6 colius. Mama atėjusi tarė: „Dabar dydis puikus.“
Po dvejų metų mama mirė. Norėjau tęsti darbą, buvau suvokusi dėžės dydį, bet nelabai supratau, kur ji buvo pastate, kaip funkcionavo. Peržiūrėjau visus tėvo archyvus, aprašymų, ir radau jo dėžės aprašymą, kuris šiek tiek kitoks. Taigi sukonstravau ir jo versiją, o parodoje yra trys, pridėjau ir savąją, iš vaikystės, žaislų dėžės. Būtent nuo to ir požiūrio, kad atmintis nėra fiksuota, prasidėjo paroda. Trys slėptuvės Kaune šiek tiek kitokios, bet jos visos yra.
Antrasis kertinis akmuo buvo Didžioji akcija, Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vykusios 1941 m. spalio 28-ąją. Aš pati gimiau spalio 28-ąją, todėl mamai tai visada buvo svarbus dalykas. Tapo svarbus ir man, norėjau kalbėti apie skirstymą į kairę arba į dešinę, kad žmonės labai asmeniškai pajustų, kokia trapi yra akimirka ir kaip lengva ją pakreipti bet kuria kryptimi.
Sukūriau labirintą, kuriame buvo trys stotelės. Žydai turi tokį lošimo vilkelį, „dreidl“. Taigi suki vilkelį ir per šį spygliuotos vielos labirintą eini arba į vieną, arba į kitą pusę. Kaune dėl pastato specifikos tas kūrinys nebūtų suveikęs. Ilgai bandžiau jį įsprausti, o paskui supratau, kad tiesiog privalau kažką pakeisti. Labirintas virto žaidimų kambariu, bet idėja ta pati, susijusi su atsitiktinumu ir tuo, kad viskas bet kada gali pakrypti į bet kurią pusę.
Dar yra žvaigždžių peizažas iš spygliuotos vielos, labai gražus. Norėjau kažko pakylėjančio, nes tai sunki istorija. Bet juk galų gale mano tėvai išgyveno, ir galų gale tai meilės istorija. Kauno versijoje spygliuotos vielos žvaigždžių peizažas vis dar yra, tačiau rasti jam vietos buvo tikrai sudėtinga. Šis kūrinys mažesnis, bet tikiu, kad vis tiek nepaprastas.
Man buvo svarbu, kad parodoje būtų kažkas, kuo žmonės galėtų pasimėgauti. Žinau, kad tai skamba kvailai, bet jei jau ketini prašyti žmonių klausytis istorijos, turi suteikti jiems galimybę mėgautis patirtimi. Noriu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Taigi žaidimų kambarys man pasirodė gera idėja.
Mąstau apie Anos Frank palikimą. Neseniai pasirodė Izraelio režisieriaus Ari Folmano animacinis filmas, kuriame pagrindinė veikėja yra įsivaizduojama Anos draugė, Manau, kad tai tinkamas būdas užmegzti ryšį su jaunąja auditorija. Su pačiais mažiausiais, o tai labai svarbu.
Taip. Šį kartą įgyvendinau ir tai, ko nepadariau praėjusį kartą. Kalbu apie „Lietūkio“ garažo žudynes (1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, kur nukankinta daugiau nei 50 žydų, – red. past.), nes ten žuvo mano senelis. Anglijoje šis įvykis nieko nereiškia, bet čia mane pribloškė, kiek mažai žmonių apie tai žino. Susipažinau su keliais parodoje dirbančiais žmonėmis, kurie visi yra išsilavinę, besidomintys istorija žmonės, 30-40 metų amžiaus, visi gyvena Kaune, ir nė vienas iš trijų nebuvo apie tai girdėjęs.
Papasakoti šią istoriją yra labai sunku, bet labai svarbu. Daug galvojau apie tai, kaip tai padaryti. Mano senelis buvo kino teatro „Pasaka“, ir mes rekonstravome jo neoninę iškabą. Kai supratau, ką žodis „pasaka“ reiškia angliškai, pagalvojau: „Na, ir dovanėlė!“
Šiame kino teatre Savanorių prospekte veikia džentelmenų klubas. Ar buvote viduje?
Ne. Tiesiog praeinu pro šalį.
Parodos pabaigoje pristatau naują kūrinį, kuriame naudojamos nuotraukos iš garažų. Mama turėjo albumą su šeimos nuotraukomis, o paskutiniame puslapyje buvo „Lietūkio“ kadrai. Šeštajame dešimtmetyje vienas vokiečių laikraštis juos išspausdino, o ji gavo kopijas ir įdėjo į šeimos albumą.
Kita didelė naujovė man pačiai yra ta, kad dirbu dviem kalbomis. Nauji iššūkiai visada įdomu. Taip pat yra daugiau garso, nes įrašėme skambančius kūrinius abiem kalbomis. Pirmoje parodoje buvo per daug skaitymo, ir vis dar daug! Yra daug knygų, kurias reikia atversti, ir taisyklė yra tokia, kad turėtumėte viską perskaityti per 30 sekundžių, nes manau, kad tiek trunka žmonių dėmesio koncentracija. Tiesiog reikia žiūrovams žmonėms pakankamai konteksto, kad kūriniai turėtų prasmę. Kai kurie praleis valandų valandas skaitydami kiekvieną žodį, o kiti neskaitys nieko. Tai yra gerai. Paroda sukurtas taip, kad veiktų tiek, kiek jūs ją įsitrauksite.
Ar čia padeda jūsų ilgametė patirtis teatro srityje?
Sakyčiau, kad tai tarsi teatras be aktorių. Nežinau, kaip reaguos Lietuvos publika. Anglijoje turėjome visus tuos lagaminus, kuriuos galima atidaryti, ir pirmieji žiūrovai jų net nelietė. Galiausiai ant jų užrašiau: „Atidaryki mane“. Tada žmonės įsidrasino. Reikia ir čia išsiaiškinti, kiek instrukcijų turiu perduoti žmonėms, kad jie imtųsi veiksmo. Yra stalčių, kuriuos reikia atidaryti, ir telefonų, kuriuos reikia pakelti. Ar žmonės pakels ragelį, išgirdę skambutį? Ar atidarys kiekvieną stalčių? Tai – atradimų kupina kelionė, ir esu tikra, kad vis ką nors keisime.
Kai pirmą kartą su mama pradėjote piešti dėžę, kurioje slėpėsi jūsų tėvai, ar galėjote įsivaizduoti, kad po 12 metų atidarysite parodą mieste, kuriame vyko veiksmas? Ką ji apskritai jautė Lietuvai?
Mama lankė Lietuvą gana reguliariai. Aš vykdavau kartu su ja. Jos požiūris į gyvenimą buvo toks, kad negalima teisti. Galima teisti tik žmones, kurie vykdo nusikaltimus, o ne jų aplinkinius. Žmones, ne tautybes. Viena iš daugelio istorijų, kurias ji man papasakojo ir užrašė, buvo apie 1939 m. į Europos krepšinio čempionato finalą, kuriam buvo pastatyta Kauno sporto salė. Kai Lietuva nugalėjo Latviją, ji buvo pasibaisėjusi, kad lietuvių publika šūkavo prieš latvių krepšininkus. Jai buvo 16 metų. Nuostabus pirmasis dienoraščio įrašas, kuriame jos pozicija išreikšta tikrai aiškiai. Yra dar vienas pasakojimas apie tai, kaip jiems išėjus iš geto ir vokiečiams traukiantis mama su draugu ėjo keliu, o ten sėdėjo vokiečių kareivis. Draugas rūkė. Vokietis paprašė cigaretės. Draugas pažvelgė kareivį taip, tarsi anas būtų purvas ant jo bato pado. Mama pasibaisėjo, nes, nors vokiečiai išžudė visą jos šeimą, bet, pasak jos, tai buvo vienas žmogus, ir jis norėjo tik cigaretės. Tas žmogus nebūtinai ką nors padarė.
Jūsų požiūris toks pats?
Manau, kad tai vienintelis būdas judėti į priekį.
Ar kada nors pagalvojote apie tai, kas būtų nutikę, jei jūsų tėvai būtų likę Lietuvoje?
Niekada nesusimąsčiau.
Manau, kad net jūsų vardas būtų kitoks.
Tiesą sakant, esu pavadinta savo Štuthofe žuvusios močiutės Eugenijos vardu. Iš pradžių buvau Ženia, tuomet Jenny. Manau, kad guvenimas būtų kitoks, nes mano tėvai būtų kitokie. Tėvas buvo nepaprastai sėkmingas Anglijoje, ir neabejoju, kad jis būtų buvęs sėkmingas visur, kur tik būtų buvęs. Galbūt jis būtų buvęs labiau pripažintas čia, Lietuvoje. Anglijoje jis visada buvo išsišokėlis žydų emigrantas, kuris bandė pakilti aukščiau savo padėties. Siekė būti priimtas į aukštuosius britų visuomenės sluoksnius, galiausiai tapo lordu. Visgi, jo liūdesiui, niekada visiškai nepriklausė tam elitui, kurio dalimi taip troško tapti.
Mano mama iki karo nebuvo buvusi Anglijoje. Mano tėvas ten jau gyveno, jo šeima buvo Anglijoje. Po karo jis norėjo grįžti. Vienintelis likęs gyvas mamos giminaitis buvo jos jaunesnysis brolis Aleksandras Štromas, taigi jai norėjosi likti. Išvykti paskatino tai, kad sužinojus apie „Lietūkį“ jai buvo per sunku gyventi Kaune. Kaip gyventi, kai žinai, kad bet kuris praeivis gali būti žmogus, mirtinai sumušęs tavo tėvą?
Į Kauną sugrįžtantis Istorijų festivalis pakvies į kelionę namo
Kelionė namo – toks šių metų Istorijų festivalio šūkis. Jau ketvirtus metus „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojamas festivalis šiemet kviečia grįžti į tikrus ir simbolinius namus. Į Kauną su parodomis, koncertais ir spektakliais grįžta ne vienas litvakų menininkas iš Jungtinės Karalystės, Pietų Afrikos Respublikos, Izraelio ir kitų valstybių. Festivalio istorijos padės geriau pažinti ne tik savo miestą, bet ir suprasti, kas mes ir iš kur mes atėjome.
Jau nuo 2019 m. vykstantis Istorijų festivalis žadina daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, skatina savo miesto ar miestelio, jo istorijos ir savęs pažinimą. Festivalio repertuare – parodos, koncertai, spektakliai ir ekskursijos. Iniciatyva jungia ir tuos, kurie mėgsta pasakoti miesto istorijas, ir tuos, kurie yra smalsūs – nori pažinti savo aplinką, tyrinėti praeitį ir istoriją.
„Gerai papasakota istorija – galimybė ne tik kalbėti apie svarbius dalykus, bet ir lavinti vaizduotę, ugdyti empatiją, o galiausiai – naujai atrasti save. Istorijų festivalis kvies atverti primirštus miesto ir rajono puslapius, prisiminti čia gyvenusius skirtingų religijų, tautybių žmones, kuriems taip pat turime būti dėkingi už tai, koks Kaunas yra šiandien. Tikiu, kad iš Istorijų festivalio renginių lankytojai išeis sužinoję kažką naujo, geriau pažinę savo aplinką, jautresni kitam ir kitokiam“, – pasakoja Istorijų festivalio kuratorė Daiva Citvarienė-Price.
Festivalio programą atidarys žydiškajai atminčiai skirti renginiai
Šiais metais Istorijų festivalis truks daugiau nei 4 mėnesius – nuo liepos vidurio iki lapkričio pabaigos. Liepą festivalis startuoja neatsitiktinai – būtent šį mėnesį buvo likviduotas Kauno getas. Simboliškai renginių programą pradės žydiškajai atminčiai skirti renginiai. Kiek vėliau, spalio viduryje, festivalis kvies kalbėti apie šiandieninį Kauną pasakojimų programoje „Kur man tave rasti?“, o festivalio pabaigoje pažvelgs į ateitį – tarptautinis simpoziumas „Europos idėja“ aiškinsis, kokia Europa yra šiandien ir kas jos laukia ateityje.
Jau šią savaitę Istorijų festivalis pakvies į pirmąją kelionę – parodą „Kelionė“. Liepos 14 d. pristatomi prancūzų menininkės Marilios Destot darbai, kuriuose atsivers intymus asmeninių istorijų pasaulis.
Liepos 15 d. Lauko terasoje festivalis pristatys net tris miesto istorijas pasakojančią unikalią garsinės realybės mobiliąją aplikaciją KOSMOS APP. Ramybės parko, IX forto ir mokslininkų Minkovskių istorijas kūrėjai pasakoja jungdami istoriją ir poeziją, dokumentiką ir fikciją. Projektą KOSMOS APP pristatys jo kūrėjai Žilvinas Vingelis, Mykolas Natalevičius, Andrius Šiurys bei Domas Raibys.
Liepos 16 d. Kauno geto likvidavimo tragediją primins Kauno muzikinio teatro projektas, kurio metu gyva žmonių eisena simboliškai pakartos istorinį Kauno geto gyventojų Didžiosios akcijos metu nueitą kelią. „Susitaikymo kelią“ papildys meninės instaliacijos, o simbolinio kelio pabaigoje įvyks Giuseppe’s Verdi operos „Nabukas“ pristatymas (režisierius Kęstutis S. Jakštas).
Išnykusią miesto atmintį žadins Jyll Bradley (JK) skulptūrinė instaliacija „Slenkstis“. Jau šį sekmadienį, liepos 17 d., menininkė Bradley ir projekto koordinatorė, gidė Karina Židokaitė, pakvies į projekto pristatymą – ekskursiją. Jos dalyviai bus vedami keliu, pažymėtu kadaise čia buvusiomis, bet išnykusiomis mezuzomis. Prieš II pasaulinį karą Kaune gyveno beveik 40 000 žydų, o mezuza buvo įprastas vaizdas ant tūkstančių durų. Po Holokausto šis matomas žydų gyvenimo ženklas išnyko be pėdsakų kartu su čia gyvenusiais žmonėmis. „Slenkstis“ iš naujo simboliškai į Kauno gatves grąžins mezuzų kalbą.
Net 4 mėnesius truksiančioje programoje – nuo parodų iki muzikinių patyrimų
Tarp didžiųjų programos renginių – rugpjūčio 4 dieną duris atversianti paroda „Iš tamsos“. Litvakė menininkė Jenny Kagan (JK) sugrįžo į Kauną papasakoti tai, ką girdėjo visą savo vaikystę – tėvų išgyvenimo istoriją Kaune II pasaulinio karo metu. Interaktyvi parodos aplinka – vaizdai, muzika, projekcijos ir kiti elementai – įtrauks žiūrovus į asmenišką ir kartu universalų pasakojimą, kviečiantį tyrinėti savo jausmus ir išgyvenimus atminties, šviesos ir tamsos akivaizdoje.
Vasarai baigiantis, festivalis pakvies į litvakų muzikos programą mieste ir Kauno rajone. Vienas projektų – Klezmeriai grįžta į Kauno rajoną“ – žadins pakaunės miestelių atmintį. Rugpjūčio 12–14 d. Čekiškėje, Babtuose, Vilkijoje, Kulautuvoje, Zapyškyje ir Kačerginėje, kur kažkada gyvavo gausios žydų bendruomenės, vyks ekskursijos ir klezmerių muzikos koncertai. Čia gros smuikininkas Borisas Kirzneris, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, akordeonistas Darius Bagdonavičius ir klarnetistas Haroldas Petrulis.
Rugsėjį išlydės keli grandioziniai muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje. Rugsėjo 29 d. – Marijos Krupoves jidiš dainų koncertas, skirtas žydiškai miesto atminčiai ir ypatingai Kauno dvasiai. Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – „Kauno kantata“. Kompozitorius Philipas Milleris (PAR) ir vizualių sprendimų menininkė Jenny Kagan (JK) muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakos sudėtingą istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istoriją bei jos paliktus pėdsakus kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. Įspūdingas muzikos ir video vaizdų labirintas kuriamas bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos ir užsienio atlikėjais – „Kantatą“ atliks virš 200 muzikanų, tarp kurių – solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), Kauno simfoninis orkestras, chorai, ansambliai ir kt. Režisierius – Chrisas Baldwinas (JK/Bulgarija), dirigentas – Karolis Variakojis.
Žydiškai atminčiai skirtą programos dalį rugsėjo 29–30 dienomis vainikuos „Kaunas 2022“ litvakų kultūros forumas“. Kelias dienas truksiančiame forume – diskusijos su garsiais menininkais, mokslininkais bei kultūros pasaulio atstovais. Bus keliami klausimai: ką šiandien reiškia būti litvaku? Kaip menas gali padėti prisiminti?
Spalį į mistinę patirtį paslapčių mylėtojus pakvies muzikinis spektaklis „Dibukas“. Simono Ansky sukurtą mistikos, magijos ir simbolinių prasmių kupiną pjesę „Dibukas“ ir pagal jos istoriją sukurtą filmą Kultūros sostinėje papildys Kauno miesto simfoninis orkestras ir grupė Izraelio aktorių, kurie atkurs mistinę spektaklio atmosferą, paremtą dvasių istorijomis.
Rudenėjant festivalis atsigręš į šiuolaikinio Kauno istorijų apmąstymus. Tai padaryti padės pasakojimų programa „Kur man tave rasti?“. Lietuvos ir užsienio pasakotojai (storyteleriai) miesto gatvėse, kavinėse ir kiemuose pasakos šių dienų istorijas, į kurias įsitrauks ir mieste gyvenantys įvairių tautų kauniečiai. Festivalis klausimu – kas yra Europa šiandien ir kas laukia Europos ateityje?
Istorijų festivalis prasideda jau liepos 14 dieną. Daugiau apie projektą ir pilną renginių programą rasite čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Liepa Kaune: kelionės laiku ir festivaliai kas savaitę
Kaunas šį mėnesį tapo audringiausių festivalių lokacija ir istorijos laiko kapsule. Bendruomenių, jaunimo, kultūros centrų ir meno profesionalų organizuotos iniciatyvos veikia ne tik miesto centre. Įvairūs pasirodymai mikrorajonuose ir šiuolaikinėse seniūnijose neleis pamiršti, jog Kaunas – Europos kultūros sostinė. Kaune maišysis šiuolaikiškumo ir atminties stichijos, kurias įvaldys kiekvienas išdrįsęs dalyvauti.
Šiuolaikinės seniūnijos: Karmėlava, Vilkija, Babtai, Garliavos apylinkės
Pirmąjį liepos savaitgalį Karmėlava pakvies kvėpuoti roko dvasia „Gatvės roko“ festivalyje su daug muzikos, gatvės meno, fotografijos ir cepelinų. Vilkijoje liepos 23 d. – „Kelkis ir judėk“ šventė, kurioje: skulptoriaus Marijaus Gvildžio kinetinė skulptūra, „Labaiteatro“ spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu“ ir Jurgio Didžiulio koncertas. Babtuose 30 d. laukia „Vasaros naktipiečiai“ maisto laboratorijose-troleibusuose, o naktyje tarp šviesų šou koncertuos „Jauti“ ir „Baltos varnos“. Tą pačią dieną į Garliavos apylinkes kvies Stimpanko festivalis, kurio sumanytojai iš Ilgakiemio, Sąnašos ir Juragių vėl padės nusikelti į Stimpanko pasaulį.
Šiuolaikinių seniūnijų renginiai nemokami. Programa: čia
Bardų festivalis „Akacijų alėja“
Bardų festivalis „Akacijų alėja“ yra vienas pirmųjų ir ilgiausiai gyvuojantis nemokamas dainuojamosios poezijos festivalis Lietuvoje, kuriam šiemet sukanka 22 metai. Remiantis ilgametėmis tradicijomis, šio festivalio programa susideda iš trijų elementų: jaunųjų bardų, profesionalių muzikantų ir „ateivių“ iš kitų muzikos pasaulio žanrų. Šiais metais kartu su kasmetiniais svečiais scena dalinsis Andrius Mamontovas ir grupė „Baltos varnos“.
Kada: liepos 8–9 d.
Kur: Kulautuva
Marillios Destot paroda „Kelionė“
Prancūzų menininkės Marilia Destot paroda „The Journey“ (liet. kelionė) pasakoja apie atmintį ir poetišką jos prigimtį bei trapumą. Parodoje pristatomi įvairia technika atlikti meniniai pastarųjų metų projektai, kuriuose menininkė tyrinėja savo šeimos istorines šaknis Lietuvoje, žydišką paveldą ir atkuria vaizduotės aktyvuojamą atmintį.
Kada: liepos 14 d. – rugpjūčio 28 d.
Kur: LSMU Emanuelio Levino centras
Eisena „Susitaikymo kelias“ ir Giuseppe‘s Verdi opera „Nabukas“
Visa, kas vyksta ar įvyko Kauno mieste – yra visų kauniečių atsakomybė. Todėl visi Kauno piliečiai yra kviečiami dalyvauti istorinėje eisenoje ir premjeroje, nepriklausomai nuo tautybės ir įsitikinimų. Gyva žmonių eisena kartos istorinį Kauno geto gyventojų Didžiosios akcijos metu nueitą kelią nuo Vilijampolės iki IX forto. „Susitaikymo kelią“ papildys meninės instaliacijos, išryškinančios istorinius ir emocinius įvykio aspektus. Simbolinio kelio pabaigoje vyks Giuseppe’s Verdi operos „Nabukas“ pristatymas (režisierius Kęstutis S. Jakštas).
Kada: liepos 16 d.
Kur: eisena nuo Kauno geto vartų Vilijampolėje (Linkuvos g. 2), opera prie Kauno IX forto
Kultūra į kiemus: Panemunė, Centras ir Gričiupis
Užimkite vietas VIP ložėse – savo balkonuose arba patogiai įsitaisykite savo kiemuose. Liepos mėnesį įvairių meno rūšių – teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, muzikos – profesionalai pasirodymus rengs Panemunės, Centro ir Gričiupio gyventojų kiemuose. Kultūra prisipildys aktyvių bendruomenių, kurios bendradarbiauja ir prisijungia prie „Fluxus Labas“ iniciatyvų, kiemai. „Kultūra į kiemus“ projektas apsilankys vienuolikoje Kauno miesto seniūnijų.
„Kultūra į kiemus“ grafikas liepą:
Liepos 5–7 d. – Panemunė. Liepos 13–14, 16 d. – Centras. Liepos 19–21 d. – Gričiupis.
Organizatoriai: „Kaunas 2022“
Renginys nemokamas
Istorijų festivalis. Instaliacija viešose erdvėse „Slenkstis“. Pristatymas
Vykdant projektą, miesto centro gyventojai ir įmonės buvo kviečiami „priimti“ menininkės Jyll Bradley (GB) sukurtas mezuzas – žydiškojo paveldo elementą. Šis kūrinys – taip pat ir individualios asmeninės šviesos idėjos metafora, prie kurios galėjo prisidėti kiekvienas, sutikęs suteikti naujajai mezuzai vietą. Menininkės kūrinys – stilizuotas organinio stiklo ir medienos objektas, kuriame vietoje tradicinio ritinėlio saugoma vizualinė mezuzos „tapatybė“. Juo menininkė siekia sugrąžinti mezuzos simbolį į Kauno gatves, kuriose kadaise buvo daug žydų.
Kada: liepos 17 d.
Partneriai: Kauno žydų bendruomenė
Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“
Paskutinis mėnuo aplankyti vienos garsiausių pasaulyje menininkių Marinos Abramović parodą „Būties atmintis“. Ekspozicijoje išsamiai pristatoma M. Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų, o taip pat paroda dėmesį traukia unikalia forma – pirmą kartą ji rengiama kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios menininkės performansų dokumentacijų ir filmų.
Kada: iki liepos 31 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija
Parodos lankymas mokamas.
Organizatorius: galerija „Meno parkas“ ir „Kaunas 2022“
Didysis kultūros laivas „Nemuno7“
„Nemuno7“ – tai Europoje unikalus upių technikos ir landšafto dizaino projektas, tarnausiantis kaip vieša kultūrinė erdvė. Objekte derinama technikos istorija, paveldas ir šiuolaikinė architektūra tapo nauju Kauno rajono traukos objektu vietiniams gyventojams, svečiams iš Lietuvos ir užsienio. Šiais metais laivas yra erdvė parodai apie vandens ir žmogaus ryšius „Takūs kūnai“, o lauko ekspozicija „Tarpti“ – neatsiejama dalis, pratęsianti šį dialogą.
Kada: II - V 16:00 - 20:00 VI - VII 12:00 - 20:00
Kur: Kairysis Nemuno krantas Zapyškyje, Kauno r.
Organizatorius: VšĮ „Ars Futuri
Bilietai: čia
Kaunas 2022 vasaros scena
Visą šiltąjį sezoną Kauno senamiesčio širdis – Rotušės aikštė – plaks kultūros ritmu. Kauno gyventojus ir svečius įsimintiniausiais pasirodymais, koncertais, degustacijomis ir susitikimais džiugins čia įsikūrusi „Vasaros scena“. Iki rugsėjo jūsų lauks kruopščiai parengtos meninės programos savaitgaliai ir šimtai nemokamų renginių su geriausiais Lietuvos ir užsienio muzikos atlikėjais ir kitais pasirodymais. Liepos mėnesį „Vasaros scenos“ Monsieur Doumani (CY), Theodore (GR), THE ROOP (LT), Elektro Guzzi (AT), Jurga Šeduikytė (LT).
Kada: gegužės 12 d. – rugsėjo 24 d.
Kur: Kauno rotušės aikštė
Organizatorius: „Kaunas 2022“
Renginiai nemokami
Vasarai tik prasidėjus, kartu su savimi visuomet turėkite apsauginio kremo nuo saulės ir „Kaunas 2022“ programėlę savo telefone. Taip visuomet išliksite kultūros ir renginių sūkuryje. Mieste praūžusi 5 dienų stichija, festivalis „Audra“, sugriovė nuobodaus Kauno stereotipus ir parodė, kuo gyvena šiuolaikinis miestas. Paroda „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“ vis dar kviečia pažinti konkuruojančius, nesutariančius Vilnių ir Kauną, kurie yra būtini vienas kitam. Kaip ir kasmet, į Pažaislio muzikos festivalį sugužės įvairiausi atlikėjai: nuo džiazo iki operos, nuo kvarteto iki simfoninio orkestro.
„Kaunas 2022” atminties programa nuties tiltus tarp skirtingų kultūrų, religijų, kalbų
2022-aisiais „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvies į metus truksiantį kultūrinį Kauno DNR tyrimą. Itin turtinga ir daugiasluoksnė meninė programa paskatins drąsią akistatą su sudėtinga miesto praeitimi, tarsi veidrodžiu, padedančiu geriau pažinti save ir savo žmogiškumą.
Lietuvos ir pasaulio kūrėjus bei būrį partnerių sukvietusi renginių programa leis geriau pažinti savo miestą, o atvykusiems ji taps naujų Kauno istorijų atlasu. Tyrinėti miestą padės pasaulyje žinomi menininkai Williamas Kentridge‘as, Philipas Milleris, Jenny Kagan, menininkų grupė „Sala-Manca Collective“ ir kiti. Parodose, koncertuose ir spektakliuose – naujai prakalbinti svarbiausi miesto istorijos įvykiai, formavę, keitę ir auginę šį miestą nuo antrojo pasaulinio karo, 1972- ųjų „Kauno pavasario“ iki šių dienų miesto mitų, istorijų ir legendų.
Istorijų festivalis – net keturis mėnesius
Didysis „Atminties biuras“ programos renginys, lankytojų jau pamėgtas „Istorijų festivalis“ 2022-aisiais vyks net keturis mėnesius ir kalbės apie sugrįžimą ir bendrystę. Šiame kaip niekad susipriešinusiame pasaulyje bandysime užmegzti naują santykį ne tik su savo skausminga istorija, bet ir tais, kurie šiandien gyvena greta mūsų. Itin didelėje festivalio programoje – įvairiausių formų istorijos, kurios tiesia tiltus tarp skirtingų kultūrų, religijų, kalbų. Istorijos, kurios moko užjausti ir įsiklausyti į Kitą.
Tarptautinė programa kvies į pasaulyje įvertintų menininkų parodas, spektaklius, koncertus, miesto istorijos entuziastų sukurtus naujus maršrutus ir ekskursijas pažinti kitokią miesto pusę. Istorijų pasakotojų projektas „Kur man tave rasti?“, pasklis po miesto kavines, gatves ir kiemus, ieškos visų norinčių išgirsti šiuolaikinio pasaulio istorijas ir jomis pasidalinti. Galiausiai, Europos idėjai skirta konferencija kels vieną aktualiausių šiandienos klausimų – kas yra Europa ir kokia mūsų vieta joje?
Ypatingas dėmesys Kauno žydiškajai atminčiai
„Atminties biuro“ programa ir „Istorijų festivalis“ itin daug dėmesio skirs žydiškai miesto atminčiai. 2022-aisiais Europos kultūros sostinė pakvies po visą pasaulį pasklidusius litvakus susitikti pasauliniame litvakų forume. Rugsėjo 29-30 dienomis diskusijų ir kultūros programoje garsūs menininkai, mokslininkai bei kultūros pasaulio atstovai kalbėsis apie litvakišką tapatybę, atmintį, ir kultūros vaidmenį, įprasminant daugiakultūrę atmintį, kuriant naujas dialogo galimybes.
Vienas laukiamiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” renginių – kompozitoriaus Philipo Milerio ir dailininkės Jenny Kagan kūrinys „Kauno Kantata: susitaikymas“. Keletą metų kuriama iki šiol didžiausia ir masiškiausia Kauno muzikinė patirtis, skirta simboliniam tautų susitaikymui, nuskambės Litvakų forumo metu. Prie šio vokalinės instrumentinės muzikos kūrinio prisijungė daugiau nei 400 atlikėjų: vietos muzikantų ir dainininkų, chorų, skirtingų žanrų ir kartų atstovų.
Žydiškajai temai skirti ir didieji keturis mėnesius truksiančio „Istorijų festivalio“ programos renginiai – parodos, spektakliai, muzikiniai pasakojimai, instaliacijos skirtos žydiškosios atminties paveldui ir kultūros ženklams miesto erdvėse ir daug kitų iveiklų. Į programos kūrimą ypač aktyviai įsijungė litvakai menininkai, sugrįžę į Lietuvą iš Pietų Afrikos Respublikos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio. Svarbiausi renginiai: Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko neatsimename“, muzikinis spektaklis „Dibukas“, Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“, fotografijų paroda „Paskutinieji litvakai“, meninė instaliacija viešose erdvėse „Slenkstis – Threshold“ ir kiti.
Ne mažiau svarbi šiemet lietuvių ir anglų kalbomis pasirodysianti knyga „Kauno žydai“. Tai pirmasis toks žydiškosios Kauno istorijos pristatymas nuo svarbiausių faktų, sąvokų ir vardų. Ši iki šiol išsamiausia knyga šia tema nesiekia atsakyti į visus klausimus, tačiau pradedant XV a. nuosekliai primins kauniečių žydų indėlį į švietimo, medicinos, pramonės, verslo, kultūros ir kitas gyvenimo sritis, palies ir skaudžius istorijos puslapius.
Nepaklusniųjų laikui skirti renginiai ir kitoks žvilgsnis į miestą ir miestiečius
Speciali renginių programa primins didžiausią istorinį lūžį mieste gyvenime lėmusį laiką. 1972 m. gegužės 14 d. susideginęs devyniolikmetis Romas Kalanta ir po to sekę įvykiai paskatino vadinamojo „Kauno pavasario“ gimimą – daugiatūkstantinius antisovietinius protestus, vykusius daugiausiai Laisvės alėjoje. Šie įvykiai paliko trauminius pėdsakus ne tik tolesnėje miesto raidoje, jos kultūriniame gyvenime, bet ir didelės dalies jaunų kauniečių likimuose. Šiuos istorinius įvykius ir nepaklusniųjų laikotarpį „Kaunas 2022” programoje aktualizuos šiai temai skirti spektakliai, parodos, koncertai, diskusijos, susitikimai ir kt.
Svarbiausia šios programos ašimi taps paroda „1972: režimas, jaunimas ir menas“, kurioje paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakos apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje. Paroda atskleis mąstysenų įvairovę ir kūrybą visus niveliavusiame sovietiniame fone. Ji tyrinės, kaip estetinis skonis ir etinės nuostatos sovietmečiu formavo kitokius gyvenimo modelius ir nepaklusimo valdžiai atmosferą.
Kitu kampu į miestą ir miestiečius pažvelgti kvies miesto tapatybei skirtų renginių serija. Gvildensime miestą, naujai patyrinėsime pramoninį miesto paveldą ir fabrikų istorijas. Bene įdomiausias programos akcentas – Kauno ir Vilniaus pokalbis apie dviejų miestų priešpriešą, tylią kovą ir nebylią priklausomybę. Dviejuose miestuose vienu metu vyksiančioje parodoje MO bei Kauno miesto muziejus primins, kaip didieji miestai formavo vienas kitą ir kaip iš jų įtampos iškilo šiuolaikinė Lietuva.
Svarbūs renginiai: Paroda „1972: režimas, jaunimas ir menas“, koncertas „Made in Kaunas“, Istorinis-dokumentinis spektaklis „Kalanta“, roko opera „Kalanta“, paroda „Kaunas – Vilnius: nuversti kalnus“, maršrutas „Atminties ratas“, paroda „Didžioji pramonė“ ir kiti.
Kauno sienos irgi pasakoja istorijas
Kaunas ir Kauno rajonas pasidabino gatvės meno kūriniais, sugrąžinančiais prieš mus gyvenusiųjų veidus, pasakojantys jų likimus, pristatantys kultūrą. Taip į Kauną vėl grįžo poetė Lėja Goldberg, charizmatiškoji Rosian su mama Gerta ir totorių palikimo ženklai. Šių prasmingų sieninių piešinių vis daugėja, tad klaidžiodami po Kauną, Kulautuvą ar Kačerginę, nepamirškite pasidairyti ir stabtelėti paskaityti užrašus. Specialaus atminties gatvės meno maršruto ieškokite puslapyje www.atmintiesvietos.lt
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
„Open Mic“: prie mikrofono pasakoti savo gyvenimo istorijų rikiuosis Kaune gyvenantys užsieniečiai
„Žmonėms būdingas vienas bendras panašumas, jie visi yra labai skirtingi“, yra pasakęs žinomas rašytojas Robertas Zendas. Nors mūsų patirtys, kultūros, iš kurių ateiname, įsitikinimai ir pomėgiai skiriasi, visi mėgstame pasakoti istorijas – nuo garsiausių kino filmo prodiuserių ir animatorių kaip Waltas Disney'jus, skaitomiausių rašytojų kaip J.K. Rowling, įtakingiausių pasaulio vadovų, tokių kaip Richardas Bransonas ir televizijos žvaigždžių kaip Oprah Winfrey iki Kaune gyvenančių vertėjų, advokatų, komunikacijos specialistų, studentų, atvykusių gyventi į Kauną. Read more
Istorijų pasakojimas, arba „kinas galvoje“
Istorijas pasakojame vasarą prie laužo, girdime, kaip jos gimsta troleibuse tarp greta susėdusių keleivių, istorijomis dalijasi po ilgo nesimatymo susitikusios draugės, vaikams savo jaunystės istorijas pasakoja jų seneliai, tačiau ar žinojote, kad istorijų pasakojimas jau tapo profesija? Vasario mėnesį Samylų, Vilkijos ir Linksmakalnio gyventojus pasakojimo meno mokė dvi profesionalios pasakotojos, gyvenančios ir dirbančios Škotijoje ir Olandijoje, Daiva Ivanauskaitė ir Milda Varnauskaitė.Read more
„Atminties biuras” skelbia kvietimą Kauno miesto ir rajono kultūros organizacijoms teikti pasiūlymus istorijų festivaliui
Kaupiate, saugote ir pasakojate miesto ir miestelių istorijas, tyrinėjate jų atmintį? Kviečiame įsijungti į istorijų festivalį ir dalintis šiais pasakojimais naujomis formomis ir inovatyviais būdais. Gal ketinate teatro ar storytellingo priemonėmis papasakoti apie savo muziejuje eksponuojamą parodą? Gal norite pasidalinti savo archyvų lobiais? O galbūt jums žinoma istorija geriausiai skamba muzikos garsais ar yra jautriausiai išpasakojama šviesos, gatvės, grafikos, fotografijos, literatūros ar kita meno kalba?Read more
„Atminties biuro“ pristatyme aptarti istorijos įamžinimo scenarijai
Kokie yra multikultūriškos Kauno istorijos įamžinimo būdai? Ar įmanoma įvairių kartų, bendruomenių, profesijų, požiūrių atstovams sutarti dėl įamžinimo scenarijaus? Tai kultūros tyrėjai, istorikai bei žydų bendruomenės atstovai aptarė sausio 12 d. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtoje viešoje diskusijoje „Daugiatautė miesto praeitis: ką ir kaip prisiminti?“.Read more