Kokie yra multikultūriškos Kauno istorijos įamžinimo būdai? Ar įmanoma įvairių kartų, bendruomenių, profesijų, požiūrių atstovams sutarti dėl įamžinimo scenarijaus? Tai kultūros tyrėjai, istorikai bei žydų bendruomenės atstovai aptarė sausio 12 d. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtoje viešoje diskusijoje „Daugiatautė miesto praeitis: ką ir kaip prisiminti?“.

Akivaizdu, kad aukščiau minėti klausimai yra svarbūs ir aktualūs – renginys sulaukė net didesnio, nei buo prognozuota, dėmesio, dar iki diskusijos pradžios muziejaus muzikos salėje neliko laisvų kėdžių. Penktadienio popietę diskusijoms laiko rado išties daug turinčių ką pasakyti svečių: Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, rašytojas ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovas Markas Zingeris, „Sugiharos fondo: diplomatai už gyvybę“ vykdantysis direktorius Simonas Dovidavičius, Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas, LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė, buvusi „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vadovė Elona Bajorinienė, kultūrologė Violeta Davoliūtė, teatrologė Ina Pukelytė, istorikas Linas Venclauskas. Diskusiją moderavo VDU profesorius Šarūnas Liekis.

Atminties įamžinimo procesuose neliko nepastebėtas ir Kauno – būsimos Europos kultūros sostinės vaidmuo, diskusija pradėta projekto „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ pristatymu. Pasak šios programos kuratorės Daivos Citvarienės, Europos kultūros sostinės titulas, kaip rodo istorija, „tampa galimybe permąstyti savo istoriją, dažnai konfliktišką praeitį, prisiminti tai, kas ilgą laiką buvo pamiršta arba nustumta į paraštes. Mes visuomet kuriame scenarijus, bet jų nesukursime, nežinodami, kas mes esame“.

„Atminties biuras“, skatinantis atsigręžti į sudėtingą ir turtingą miesto istoriją, kuri XXI amžiuje tūno nugrimzdusi gilioje užmarštyje, dar tik pradeda savo kelią. Žadama, kad diskusijų bus ir daugiau, todėl kitos etninės, socialinės ir religinės grupės mieste neliks pamirštos.