Menininkai apie istorijos suvokimą: mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų
Istorijos pamokos – per trumpos, o vadovėliai – per ploni, kad įsigilintume į savo istoriją, juolab kad vis garsiau kalbama apie tai, jog egzistuoja ne vienas jos variantas. Į pagalbą siekiantiems geriau suprasti, kaip klostėsi pasaulio tėkmę lėmę įvykiai, ateina menas. Kaip jis padeda suprasti sudėtingą istoriją, buvo diskutuojama Litvakų kultūros forume. Baigiantis rugsėjui renginys į Kauną, šių metų Europos kultūros sostinę, sukvietė akademikus, kultūros lauko atstovus ir kūrėjus iš viso pasaulio.
Pokalbį „Ar menas padeda suprasti sudėtingą istoriją?“ moderavo VU TSPMI profesorė, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė. Ji prie stalo sukvietė anksčiau tądien savo kūrybos metodus ir projektus pristačiusius prelegentus. Tai menininkė, rašytoja, meno kuratorė Paulina Eglė Pukytė, dailininkas, projekto „Ecce Homo“ (Kauno IX fortas) autorius Bruce Clarke ir forumą organizavusi „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė, menotyrininkė Daiva Price.
Dar iki apvaliojo stalo diskusijos pradžios P. E. Pukytė forumo dalyviams surengė ekskursą į 2017-uosius, kai buvo pakviesta kuruoti 11-ąją Kauno bienalę. „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ – taip vadinosi įvykis, į apmąstymus įtraukęs ir tuos, kurie šiuolaikiniam menui visiškai abejingi, bet, žinoma, turi savo nuomonę apie istoriją ir jos įprasminimą. Japonų menininko Tatzu Nishi į sovietinę virtuvę uždaryta Juozo Zikaro „Laisvė“ tuomet sukėlė net protestų bangą, suskaldė visuomenę. Iš pradžių apšaukę žydiškas dainas Demokratų aikštėje Vilijampolėje dainavusią moterį vietos gyventojai po dešimt savaičių trukusio performanso jos pasigedo. Įsižiūrėję į fasadą Laisvės alėjoje praeiviai išvysdavo pastato savininko užprotestuotą memorialinę lentą Pasaulio tautų teisuoliui Janui Zwartendijkui. „Siekėme skatinti tokius paminklus, su kuriais žmonės galėtų bendrauti, taip pat pakeisti disbalansą, kam ir kaip statomi paminklai“, – audringą šiuolaikinio meno sezoną Kaune prisiminė P. E. Pukytė.
Kuratorė į V. Davoliūtės klausimą, kaip vieni paminklai trukdo, o kiti – padeda suvokti istorijos sudėtingumą, atsakė, jog atminties objekto sukūrimui skirtų viešųjų konkursų rezultatai dažnai vidutiniški. „Reikėtų klausti, ko nori žmonės – o jie galbūt nori vidutinio, gražaus, paprasto meno; visgi patekinti visų norus reiškia pasakyti nedaug. Tad mano idėja – galime pasitikėti menininkais, kad jie paminklą sukurtų kaip prasmingą meno išraišką, kad objektas būtų galingas ir kalbėtų, bet ne totalitariniu stiliumi.“
Kad vis naujų tragedijų priežasčių reikia ieškoti neišmoktose istorijos pamokose, Litvakų kultūros forume priminė vizualiojo meno kūrėjas Bruce Clarke. Jo mintis stimuliuojanti paroda šiuo metu veikia Kauno tvirtovės IX forte. Lietuva, PAR, Didžioji Britanija, Prancūzija – dar ne visa menininko gyvenimo geografija. Jis dirbo ir su bendruomenes įtraukusiais projektais, skirtais 1994 m. Ruandoje įvykusio tutsių genocido aukų atminimui išsaugoti. Menininkas diskusijos metu priminė, kad istorinių įvykių sąsajos akivaizdžios. Pavyzdžiui, vieno nacių lyderių Hermanno Göringo tėvas buvo Pietvakarių Afrika vadintos Vokietijos kolonijos gubernatorius, kurio namai iškilo ant vietos gyventojų hererų kapinių, o vokiečius į kontinentą sutraukusi aukso karštinė baigėsi hererų ir namų žudynėmis, pirmuoju XX a. genocidu. Ar paradoksalu, kad Heinricho Ernsto Göringo vardu gatvė Vindhuko mieste vadinta iki pat Namibijos nepriklausomybės 1990 m.? O gal galima tai vadinti istorine amnezija? B. Clarke retoriškai klausė, kodėl tos amnezijos tiek daug, ir kodėl leidžiame blogiui klestėti – net ir šiandien. „Taigi manau, kad menas yra žvilgsnis į atmintį. Netikiu paminklais klasikine jų prasme, tokie jie nepadeda išsaugoti ir įprasminti atminties viešojoje sąmonėje. Mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų“, – sakė litvakų kilmės menininkas, pabrėžęs, kad negali būti vienos istorijos versijos – tai veikiau dėlionė.
V. Kavoliūtė pasiteiravo D. Price, kiek pastangų teko įdėti, kad Kaunas taptų apmąstymų vieta. Anot menotyrininkės, Kaunas jau gali būti pavyzdžiu, kaip per miesto istoriją papasakoti viso regiono istoriją. Kaunas gali papasakoti, kas čia įvyko Antrojo pasaulinio karo metais ir jam pasibaigus – tai istorijos pamoka: „Turime vytis, nes kalbėti pradėjome tik prieš 30 metų, ir per pastarąjį dešimtmetį įgavome pagreitį.“ „Atminties biuro“ vadovė pabrėžė nesanti istorikė, tačiau tikinti, jog menas yra galingesnis už plikus faktus ir skaičius, nes įtraukia emociją. „Noriu iš naujo pergalvoti Kauną ir suprasti, kaip kiti jį vertina ir suvokia“, – teigė kuratorė, į Europos kuktūros sostinę sukvietusi įvairius šiuolaikinius kūrėjus iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. „Grįžtančių litvakų indėlis – spragos, apie kurią žinių dabartiniai kauniečiai neturi, užpildymas“, – pastebėjo D. Price.
Pasigirdus klausimui, kaip pasiekti tuos, kurie į panašius renginius nevaikšto ir nesidomi istorija bei menu, iš tradicinių galerijos rėmų išėjusios Kauno bienalės atvejį priminė P. E. Pukytė. Ji refervo į dar vieną japono T. Nishi kūrinį, kai į butą Laisvės alėjoje įtupdyta Lenino statula, o nuomos skelbimas išspausdintas laikraštyje. Gero sandorio ieškantiems skaitytojams didesnio nepatogumo gigantiška statula nebūtų kėlusi – siekę kuo greičiau įsikraustyti sakė, jog ją tiesiog apdengtų.
Diskusijoje aptartas ir meno poveikio trukmės aspektas. Ar „Atminties biuro“ inicijuoti projektai netaps tik laikinu atminimo festivaliu? Pabrėžta, kad nors vienas renginys esminio pokyčio sukurti negali, ši programa – tai ir ilgalaikiai meno objektai, ir leidiniai, ir nuolat pildomi interneto archyvai, be to, ypač didelį susidomėjimą renginiais rodo jaunoji karta, kuri savo ruožtu patirtį perduos kitiems. „Naratyvas keičiasi, ir tai svarbiausia – pokytį liudija ir muziejų ekspozicijos, šiandien pasakojančios tas istorijas, kurios prieš dešimtmetį gulėjo saugyklose“, – reziumavo D. Price.
„Kaunas 2022“ inicijuotame Litvakų kultūros forume taip pat diskutuota apie litvakiškosios tapatybės skirtumus ir kismą, žydų bendruomenę šiuolaikinėje Lietuvoje, istorijų virsmą meno kūriniais ir kitus klausimus. Šis forumas – vienas baigiamųjų programos „Atminties biutas“ akcentų. Rudenį taip pat galite aplankyti Istorijų festivalio renginius, tarp kurių – koncertai, parodos, istorijų pasakojimo vakarai. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Diskusijoje apie litvako tapatybę – raginimai siekti tiesos ir susitaikymo su praeitimi
„Svarbiausia – tiesa ir susitaikymas. Lankydamasis Kaune pastebėjau daugiau istorijos ženklų – bandymų pažymėti tai, kas tam tikrose vietose nutiko jo didelei žydų bendruomenei. Juk prieš II pasaulinį karą 25 procentai kauniečių buvo žydai. Šie ženklai yra bandymas susitaikyti su tuo, kas įvyko. Pasaulyje dėl to dažnai vyksta ginčai – pavyzdžiui, kai Lenkija pavertė Aušvicą valstybiniu muziejumi, kilo konfliktų dėl to, kaip jie perteikia istoriją. Bet aš manau, kad reikia būti tam atviresniais – taip, istorija ne visada pasakojama visiškai tiksliai, bet jei bandoma ją pasakoti, ieškoti tiesos, reikia tą palaikyti“, – sakė Jeilio universiteto prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktaras, profesorius Peter Salovey, dalyvavęs Kaune vykusiame Litvakų kultūros forume, kurį surengė „Kaunas 2022“ ir „Atminties biuras“.
Litvakas – nebūtinai iš buvusių LDK žemių
Forumo diskusijoje „Ką reiškia būti litvaku“ prof. Peter Salovey kartu su kitais renginio dalyviais gilinosi į litvako tapatybės klausimus. Psicholingvistė, Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden renginyje atkreipė dėmesį, kad šiandien litvako apibrėžimas yra platesnis, nei įprasta manyti – paprastai litvakais buvo vadinami žydai, kildinami iš istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių, tačiau iš tiesų ši sąvoka nebūtinai turi būti siejama su gimimo vieta.
„Litvakais save vadino ir žydai, gimę Izraelyje ar Šiaurės Afrikoje. Modernioje hebrajų kalboje litvakas – tai žydas, kuris nėra hasidas. Tad apibrėžiama per supriešinimą su tuo, kas nėra litvakas. Man patinka įvairialypiškumas – kalbų, tapatybių. Tad raginčiau ne brėžti kažkokias ribas, o prisijungti. Mes visi galime būti litvakais“, – pažymėjo profesorė.
Antrindamas pašnekovei, Jogailos universiteto (Lenkija) profesorius Robert Kusek pažymėjo, kad jį maloniai nustebino Litvakų kultūros forumo dalyviai, litvakais vadindami ne vien iš istorinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos kilusius žydus. „Nustebau supratęs, kaip patogiai žmonės jaučiasi naudodami terminą „litvakas“ įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, Pietų Afrika kaip puikus pavyzdys apie litvakų šaknų susiskaidymą. Tai tinkamas būdas elgtis“, – diskusijoje sakė prof. R. Kusek.
„Litvako tapatybė turi ne tik religinį pobūdį – akcentuojama ir žodžio, intelektinės diskusijos svarba, emocijų vengimas. Visa tai yra litvakų tapatybės dalis, kuri leidžia juos palyginti su škotais. Litvakai yra žydų pasaulio škotai, intelektualai, žmonės, kurie dideliais kiekiais emigravo iš šaltos šalies“, – kruopštų, mokslišką litvakų būdą renginyje priminė Brandeis universiteto (JAV) profesorius emeritas Antony Polonsky.
Hebrajų kalbą išpopuliarino darželių mokytojos
Litvakų kultūros forumo metu Kaune buvo eksponuojama paroda, kurios vienoje fotografijoje buvo vaizduojamas ir Vilniaus gubernijoje gimęs litvakas Eliezeris Ben–Jehuda, laikomas šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu. Diskusijoje kalbėjusi prof. T. Walden patikslino, kad šiandien verta prisiminti ir mažiau žinomą istorijos puslapį – prie hebrajų kalbos išplitimo ženkliai prisidėjo grupė jaunų moterų, darželio mokytojų, kurios mokė vaikus hebrajų kalba.
„Nei viena jų nebuvo gimusi Palestinoje ir nei vienai iš jų hebrajų kalba nebuvo gimtoji, jos tiesiog buvo geriausios Izraelio mokyklų mokinės ir buvo atrinktos, pasiųstos mokytis ikimokyklinio ugdymo. Jų dėka hebrajų kalba tapo kasdiene kalba, ja kalbėjo vaikai, kurie parsinešdavo tą kalbą namo“, – pastebėjo T. Walden.
Lietuvoje žydai autonomijos siekė aktyviau
Grįždamas prie litvakų sąvokos aptarimo, Jeilio universiteto prezidentas prof. P. Salovey pasitelkė palyginimą tarp vaikystėje veikusių Niujorko restoranų, kurie patiekdavo dviejų rūšių žydiškus patiekalus: košerinius arba košerinio stiliaus. Abi rūšys niekuo nesiskyrė, tik antroji nebuvo oficiali, patvirtinta rabinų. Panašiai yra ir su litvakais: kai kurie yra litvakai, kilę iš istorinių Lietuvos žemių, kiti – mokėsi litvakų stiliumi arba jį perėmė, perėmė jų maisto tradicijas ir pan.
Antony Polonsky, prisimindamas litvakų patirtis Lietuvoje ir Lenkijoje, pastebėjo, kad abiejose šalyse klestėjo tie patys judėjimai, sionizmas, žydų ortodoksija, tačiau Lietuvoje buvo juntamas didesnis žydų bendruomenės siekis turėti autonomiją. „Aišku, tai buvo utopija, nacionalinėje valstybėje to neįmanoma padaryti. Tačiau Lietuvoje daug toliau buvo pažengusi idėja, kad žydai turėtų valdyti save, turėtų savo ministeriją, švietimo sistemą, mokesčius ir t. t. Tai atspindi Lietuvos žydų lyderystės pobūdį“, – pažymėjo Brandeis universiteto prof. emeritas.
Anot P. Salovey, visgi, aptariant litvakų diasporas, skirtumų reikėtų ieškoti gilinantis ne į kilmės šalių ypatybes, o į emigravimo aplinkybes. „Manau, skirtumus litvakų diasporoje lemia ne tautybė ar etninė kilmė, o tai, kada ir kodėl šeima išvyko iš šios pasaulio dalies. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių priežasčių, labai skiriasi nuo tų, kurie išgyveno holokaustą. Žmonės, kurie buvo priversti išvykti dėl pavojaus gyvybei, kuriems pavyko išgyventi, o kiti žuvo – jie tą sugrįžimo, buvimo tam tikros bendruomenės dalimi idėją priima kitaip nei tie, kurie išvyko dėl ne tokių traumuojančių priežasčių“.
Pirmasis žingsnis – dalyvavimo pripažinimas
Kalbėdama apie litvakų, žydų praeities vertinimą, prof. Tsvia Walden pabrėžė, kad svarbu ne tik tiesos ieškojimas, bet ir atvirumas kitam. „Pirmas žingsnis siekiant susitaikymo yra pripažinti kitą versiją, o ne atmesti, paneigti. Būkime drąsūs, tolerantiški ir aktyvūs, pasiryžę priimti vieni kitus. Man tai yra moralinis apsisprendimas ir, jei jo laikysimės, galbūt pasaulis taptų geresniu“, – vylėsi profesorė.
„Kalbant apie tiesą, kito pripažinimą – svarbu pripažinti ne tiek kitą, kiek patį dalyvavimą, įsitraukimą. Šiandien daug noriai kalbame, kiek mes prisidedame prie klimato ar ekonominių krizių, o apie sudėtingą praeitį ne visuomet kalbame noriai. Visgi, kalbant apie Lenkiją, per pastaruosius 20 metų, daug buvo padaryta dėl lenkų atsakomybės Holokausto metu. Antai Krokuvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, taip pat mažuose miesteliuose, kaimuose daug darbo atliko vietos istorikai, istorijos mokytojai. Tai yra pirmasis žingsnis – įsitraukimo, dalyvavimo pripažinimas“, – diskusijoje pabrėžė prof. Robert Kusek, pasidalindamas požiūriu į Lenkijos pažangą dirbant sudėtingais žydų istorijos klausimais.
Litvakų ateitis – šviesi
Jo mintis papildydamas A. Polonsky pastebėjo, jog šiandien Lenkijos žmonės apskritai rodo didesnį atvirumą, ypač kalbant apie santykius su ukrainiečiais. „Lenkijos visuomenė labai įspūdingai sureagavo priimdama Ukrainos pabėgėlius, žmonės darė viską, kad juos priglaustų. Reikia turėti omenyje, kad anksčiau santykiai tarp lenkų ir ukrainiečių buvo įtempti. Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, paklausta apie šį pokytį, atsakė taip: „Jis įvyko todėl, kad mes į juos žiūrime pirmiausia kaip į žmones, o ne kaip į ukrainiečius“, – rašytoją pacitavo forumo dalyvis.
Diskusijos pabaigoje aptardami litvakų ateitį, jų tradicijų perdavimą iš kartos į kartą, svečiai pasidalino įvairiomis nuomonėmis, tačiau buvo viltingi – anot jų, tokie renginiai, kaip Litvakų kultūros forumas, rodo, jog litvako tapatybės idėja gali būti taikoma įvairiems tikslams, suvienyti, sujungti skirtingas kartas.
„Litvakų kultūra tampa įtraukia. Manau, kad ir pasauliečių žydų bendruomenė turi būdų perduoti savo branginamas vertybes iš kartos į kartą. Apskritai, manau, jaunoji karta siekia būti įtraukia ir įtraukti kitus – aš optimistė“, – kalbėjo Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden.
Diskusija „Ką reiškia būti litvaku?“ vyko Litvakų kultūros forumo metu. Diskusijos moderatorius – Brandeis universiteto profesorius emeritas, prof. Antony Polonsky (PAR/Jungtinė Karalystė). Dalyviai: Jeilio universiteto prezidentas ir Chriso Argyrio psichologijos profesorius Peter Salovey (JAV), Jogailos universiteto profesorius prof. Robert Kusek (Lenkija), psicholingvistė, Negevo Ben Guriono universiteto profesorė Tsvia Walden (Izraelis).
Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 d. organizavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais. Renginio kuratorė – VDU dėstytoja, knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Price.
Kompozitorė Zita Bružaitė: šiuolaikinio Kauno mitas – ne tik kultūros sostinės metams
Lapkričio pabaigoje Kaunas perleis kultūros sostinės titulą kitiems Europos miestams. Uždarymo renginys – „Sutartis“ – pakvies kauniečius sudaryti sutartį su savo miestu. Juo baigsis šiuolaikinio miesto mito trilogija, lydėjusi per visus Europos kultūros sostinės metus. Vis dėlto, „Sutarties“ kompozitorė Zita Bružaitė įsitikinusi – jei tik to norėsime, mitas su 2022-aisiais nesibaigs.
„Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį – tuomet jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet jis išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir miesto naratyve“, – mano Z. Bružaitė.
Kompozitorė, kurios kūryba papuošė ne vieną „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programos renginį, panašiai mano ir apie kultūros sostinės metus, teigdama, kad kūrybinis bendradarbiavimas, kurį paskatino ir įgalino „Kaunas 2022“, tęsis. „Sutartis“ – didžiausias ir svarbiausias kultūros sostinės programai skirtas Z. Bružaitės kūrinys.
„Svajojau dalyvauti didelio kūrinio gimime, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, šis miestas mane užaugino ir išaugino sparnus“, – sako kompozitorė, primindama, jog specialiai Europos kultūros sostinės uždarymui sukurtas kūrinys visas iš eilės – nuo pradžios iki pabaigos – bus atliktas tik renginio metu.
– „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą uždarys „Sutartis“. Gal galite atskleisti šiek tiek renginio detalių? Kas jums pačiai atrodo įspūdingiausia?
– Visą laiką vengiu pristatymų, kuriuose kartojama „nauja“, „negirdėta-nematyta-nepatirta“ ir panašūs apibūdinimai. Tačiau faktas – naujas kūrinys, specialiai sukurtas Kauno Europos Kultūros sostinės uždarymui ir vientisas, kokį matysime lapkričio mėnesį, turės vieną-du gyvenimus. Esu numačiusi, kad kai kurie renginio epizodai galės gyvuoti kaip atskiri muzikiniai numeriai, tačiau tokį, koks bus uždaryme, bus vienintelė proga pamatyti ir išgirsti.
Labai sunku įvardinti įspūdingumą, nes dar vyksta kūrybinis procesas, tačiau kai susijungs muzika, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir įsivaizduojamo mitinio Žvėries vaizdiniai, tekstas, medžiai, vanduo, solistai, šokėjai, choras, orkestras, šviesos ir bendra kūrinio emocija – turėtų atsirasti ir įspūdis, kuris (kartu su visa kūrybine komanda tuo tikime) visus pakerės. Kerai, istorija, paslaptis, energija – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.
– Įprasta manyti, kad šiuolaikinė muzika skirta ne kiekvienam, ji tarsi meta iššūkį klausytojui. Kaip pasirengti priimti šiuolaikinę muziką? Kiek išsilavinęs turi būti jūsų klausytojas?
– „Sutartyje“ skambės ne tokia muzika, kuriai reikėtų specialaus pasirengimo ar atlikti kokius nors namų darbus, nes ji pastatyta ant pamatinių polių – melodijos, harmonijos, susiliejančių ir energingai pulsuojančių ritmų. Visuose elementuose išgirsite ir šiuolaikiškesnį muzikos piešinį, ir džiazo, pop skambesį ar net operos elementus, sietinus su bel canto tradicija. Visą kūrinį rekomenduočiau žiūrėti-klausyti kompleksiškai, kaip atėjus į kino teatrą. Juk žiūrėdami kino filmą mes neatsiejame muzikos nuo vaizdo, nes jei pabandytume tai padaryti – oi kokių šiuolaikinių ir net radikalių garso srautų išgirstume. Tokių, kurie puikiai atspindi šiuolaikinės muzikos estetiką.
Tačiau kadangi pasirodyme jungsis daug kitų meninių sprendimų – muzikos įveikinėti nereikės. Kai kurie muzikiniai fragmentai būtinai jums įkris į ausis ir išsinešite juos iš arenos savo mintyse. Taip, kaip ir kūrinyje nuskambėjusias bei librete esančias idėjas, vaizdo, šviesos, judesio vizualinius pakilimus ir atoslūgius. Nors tai yra naujas muzikinis kūrinys, tačiau klausytojui bus atpažįstamas, tarsi kažkur girdėtas, matytas ir vis tik – naujas.
– „Sutarties“ režisierius Gediminas Šeduikis teigia, kad jam, kaip operos režisieriui, muzikinis naratyvas svarbiau už tekstą. O kaip yra jums? Nuo ko pradedate kurti muziką?
– Tekstas man labai svarbus. Šiuo atveju, poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės nubrėžti istorijos ir prasmių punktyrai. Dar prieš atsirandant tekstams turėjau galvoje viziją, kurią labai nerišliais žodžiais bandžiau atpasakoti tiek Daivai, paskui – Gediminui ir kitiems pasirodymo kūrėjams: dailininkei, scenografijos autorei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei, šviesų dailininkui Anriui Stasiuliui.
Kai pirmieji garsai „išauga“ galvoje ir kai jie galiausiai pradeda skambėti aiškiai ir garsiai kaip varpų dūžiai – tuomet imi ir užrašai... Pradžiai po ranka svarbu turėti pieštuką ir popieriaus skiautę. Jau vėliau seka technikos, amato ir technologijų klausimai.
– Atrodo, kad ne tik kūrėte muziką, bet prisilietėte ir prie teksto gimimo – procesas skamba labai organiškai. Kur ieškojote inspiracijų? Kas jus įkvėpė?
– Pabandysiu atgaminti pradžią. Tik reikia turėti galvoje, kad nuo pradžios iki finalinio brūkšnio ir spektaklio, būna, daug kas pasikeičia. Itin daug. Taip ir šiuo atveju – minčių raizgalyne išsikerojęs užmanymas keitėsi, tačiau idėjos šaknis pasiliko.
Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams ir programų sudarymui (o tai buvo maždaug prieš trejus metus) pasvajojau, kad man būtų įdomu ir prasminga sukurti ar kitaip dalyvauti didelio kūrinio gimime, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, dažnai kartoju, kad šis miestas mane išaugino ir suteikė man sparnus. Po truputį būsimos vizijos mozaiką pradėjau dėlioti nuo padrikų žodžių ir minčių – „Hanzos pasiuntinys“, „mitinis Žvėris“, „pradžia, kai nebuvo Kauno ir gal net – Lietuvos“, „miesto kūrimasis“, „miesto pakilimai, klestėjimas ir audros“, „miestas ir žmonės“ ir panašiai. Šiuos raktinius žodžius suvaldė ir sukūrė nuoseklų turinį bei struktūrą jau mano minėta „Sutarties“ libreto autorė Daiva Čepauskaitė, kuri daug domėjosi Kauno istorija, ieškojo miesto tapatybės ženklų.
Labai svarbus buvo atlikėjų numatymas. Būsimo kūrinio idėja gimė man dirbant koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“, todėl iškart dėliojosi ir instrumentinės, Kauno bigbendo, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“, Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ projekcijos. Tačiau renginyje esama ir kitų atlikėjų, su kuriais gyvenime esu ne kartą susidūrusi ir jų dalyvavimas praturtina mano muzikinę partitūrą. Tai – Kauno styginių kvartetas, „Giunter Percussion“, Danguolės Beinarytės vadovaujami chorai „Jaunystė“, „Dangi&Dangiukai“. Ir žinoma – judesio, šokio vizija, kuri nuo pat pradžių gyveno mano vaizduotėje ir kurią su Šeiko šokio teatru bei kitomis trupėmis („Nuepiko“, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla, „Ulna“) kuria choreografė Agnija Šeiko. Reikšmingi šiame kūrinyje solistų Monikos Pleškytės (sopranas), Jeronimo Miliaus (tenoras), šokėjo Petro Lisausko vaidmenys. Su šiais atlikėjais savo muzikoje susitinku pirmą kartą. O visus muzikinius procesus patikėta suvaldyti dirigentui Ričardui Šumilai.
– Apskritai, ar sunku, ar lengva kurti „pagal užsakymą“, tam tikrai progai? Kaip tuomet yra su menine laisve?
– Kiekviename užsakyme gali rastis daug laisvių ir kiekvienoje laisvėje – daug suvaržymų. Čia ir slypi kūrybiškumo paslaptis – kaip tau pavyks įveikti, atverti aklinai uždarytus langus arba kaip, lengvo įkvėpimo pagautam, neužsiliūliuoti. Kitas dalykas, kas tampa itin svarbu jau kūrybinio proceso eigoje – kūrybinė grupė. Tokiuose kaip šis kūriniuose, žinia, veikia prisitaikymo, suderinamumo, meninių ambicijų ir žmogiškojo santykio išsigryninimo momentai. Kiekvienas joje esantis narys savaip papildo, nukreipia meninių sprendimų tėkmę.
Man tokie kūriniai, kuriuose yra ir laisvės, ir suvaržymų arba, kaip aš juokauju, „specialiųjų sąlygų“ patinka – ir nesvarbu ar jame esu pakviesta kurti muziką „pagal užsakymą“ ar turiu neribotas laisves ir teises.
– Kas buvo didžiausias iššūkis kuriant muziką „Sutarčiai“?
– Didelė kūrinio apimtis, daug sudedamųjų dalių, ir daug dalykų, kuriuos reikia iš anksto apgalvoti, pvz.: būsimą pasirodymo pristatymo erdvę bei techninius (garso, šviesos) aspektus. Aš jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu būtina sklandi tarpusavio komunikacija, darbų planavimas ir žinojimas, kad visada gali prireikti kitų sprendimų, kuriuos reikės priimti teisingai ir greitai.
Sakyčiau, kad kūrybos procesas yra pats maloniausias, įskaitant net ir mano paminėtas apimtis, sudėtį. Tačiau, kaip mano profesorius Julius Juzeliūnas sakydavo: „sukurti kūrinį – tai tik pusė darbo, o štai jo paleidimas į gyvenimą apima dar tiek pat arba daugiau...
– Tai – ne pirmas jūsų indėlis į „Kaunas 2022“ programą. Gal galite papasakoti apie savo asmeninį kūrybinį kelią šiame projekte? Ką išsinešite iš šių bendradarbiavimų?
– „Kaunas 2022“ programoje „Sutartis“ bus mano trečiasis ir didžiausias indėlis. Pirmuoju darbu įvardiju muzikinę programą „Made in Kaunas“ su Kauno bigbendu ir valstybiniu choru „Vilnius“, kuri buvo atlikta gegužės mėnesį ir skirta lietuvių disidento Romo Kalantos 50-mečiui. „Made in Kaunas“ programoje skambėjo lietuviškų (daugiausiai – Kauno) grupių bigbyto dainos. Vėlgi – tai buvo prieš kelerius metus kruopščiai parengta koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ iniciatyva. Antrasis „veiksmas“ kultūros sostinės programoje –muzikinės dalies parodoje „1972: pramušti sieną“ kuravimas.
Kiekvienas dalyvavimas atvėrė daug langų ir durų į istoriją, patyrimus, prasiplėtė naujai sutiktų žmonių ratas, su kuriais, net neabejoju, bendrausime ir toliau. Manau, kad Europos kultūros sostinės metai Kaunui atnešė didelį matomumą ir tai yra labai svarbu čia gyvenantiems ar miestą atrandantiems.
– Ką manote apie naujai sukurtą Kauno Žvėries mitą? Kiek jis turi šansų išlikti publikos širdyse ir Kauno naratyve?
– Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Mito tvarumas priklauso nuo to, ar jis bus auginamas, ar bus jo reminiscencijų ateityje. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį – tuomet jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir Kauno miesto naratyve.
Įsigyti bilietus į „Kaunas 2022“ programos uždarymo renginį „Sutartis“ galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Pirmą kartą Lietuvoje vykusiame Tarptautinių dizaino tinklų forume – dėmesys žmogui ir miestui
Kaunas vis dažniau atsiranda pasauliniame dizaino žemėlapyje. Vienas to įrodymų – spalio 14 d. įvykęs Tarptautinis dizaino tinklų forumas, kuriame pirmą kartą šalies istorijoje viename mieste susitiko ne tik dizaino, architektūros bei urbanistikos profesionalai, bet ir svarbiausios pasaulinės dizaino tinklų organizacijos.
Tarptautinis dizaino tinklų forumas – „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ organizuojamo Tarptautinio dizaino festivalio dalis. Jo metu Kaune svečiavosi UNESCO Dizaino miestų tinklų, ICoD (International Council of Design), BEDA (Bureau of European Design Associations), EIDD (Design for All Europe) atstovai.
Anot Lietuvos dizaino asociacijos Valdybos nario, Vilniaus dailės akademijos lektoriaus Jono Liugailos, tokio mastelio ir koncentracijos renginio, kai vienoje vietoje vienu metu susiburia tiek tinklų, Lietuvoje dar nebuvo: „Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar pasaulyje tai gana retas reiškinys. Tai – ir pasikeitimas informacija, ir tinklaveika.“
„Kaunas 2022 vadovė“ Virginija Vitkienė pabrėžia, kad svarbu tai, jog Kaunas pamažu atranda šiuolaikinio dizaino tapatybę. „Kaunas – UNESCO dizaino miestų tinklo narys, tad labai svarbu atsiremti ne tik į nuostabią modernizmo laikų dizaino tradiciją, kurią Kaunas puoselėja jau daug metų, bet ir atrasti šiuolaikinę dizaino tapatybę, pamatyti miestą kaip šiuolaikinio dizaino ir kultūros centrą tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Dizainas tampa viena esminių patogaus miesto, skirto laimingiems žmonėms metodu bei įrankiu.“
BEDA prezidentė bei UNESCO dizaino miestų tinklo narė Isabelle Verilhats teigia, kad dizaino bendruomenės keliamiems tikslams įgyvendinti, būtina tarptautinė kooperacija. „Džiaugiuosi būdama Kaune. Dizainas padeda užmegzti ryšį su žmonėmis, gerina visuomenines erdves, paslaugas, kuria geresnį pasaulį. Esame įpareigoti dirbti drauge – be bendradarbiavimo tarp įvairių dizaino bendruomenių, negalėtume įveikti šiandieninių iššūkių“, – pasakoja I. Verilhats.
Forume – laimingo miesto apibrėžimas ir gerųjų praktikų pavyzdžiai iš viso pasaulio
Tarptautinio dizaino tinklų forume buvo diskutuojama apie tai, kaip dizainas gali prisidėti prie laimingo miesto ir bendruomenės kūrimo, dalintasi sėkmingiausių dizaino projektų pavyzdžiais. J. Liugaila pabrėžia, kad nors šiandien dizainas gali būti suvokiamas itin plačiai, viena iš kertinių dizainerių pozicijų – kad miestai yra skirti žmonėms. „Dizainas sprendžia ir vertybinius, identiteto klausimus, tai, kaip žmonės supranta, patiria miestą, kokį požiūrį į jį turi. Jei aplink mus esanti aplinka paiso įvairių kultūrinių, ekologinių, socialinių, ekonominių ir net psichologinių aspektų, leidžia visiems žmonėms realizuoti savo poreikius – tai yra geras dizainas“.
Šios idėjos atsispindėjo ir forume pristatytose diskusijose. Apie įtraukų dizainą, jo siūlomus miesto transformacijos modelius ir kylančius iššūkius pasakojo dizaino srities profesionalai, urbanistikos žinovai ir svarbiausių dizaino organizacijų atstovai iš viso pasaulio. Pranešimų metu buvo ieškoma ir gerųjų praktikų pavyzdžių bei ateities perspektyvų. Dėmesys skirtas ir karo alinamai Ukrainai – šalies architektas Maksym Holovko pristatė kuriamus sugriautų miestų atstatymo gidus.
Apie sovietmečio palikimą ir jo transformaciją pasakojo restauratorius, meno istorikas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas. Sporto rinkodaros specialistas Girmantas Neniškis aptarė Klaipėdos vizualinio identiteto kūrimą, o profesorė Marija Drėmaitė pristatė Kauno optimizmo architektūrą bei jos palikimą šių dienų kontekste. Humoro nestokojantis kūrybinis duetas broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai papasakojo apie daugybę diskusijų ir dėmesio socialiniuose tinkluose sulaukusį Alytaus vizualinį identitetą.
Tarp pranešėjų iš užsienio – viena iš Lenkijos Eismo projektavimo asociacijos įkūrėjų Monika Domanska, auditorijas visame pasaulyje įkvepiantis pranešėjas, dizaineris ir autorius Rama Gheerawo, Ukrainos architektas Maksym Holovko, „EIDD – Design for All Europe“ įkūrėjas Pete Kercher, ilgametę patirtį parodų organizavime turintis specialistas Eduardo J Teixeira-Alves, strateginio prekės ženklo dizaino agentūros „Werklig“ įkūrėjas ir Helsinkio vizualinio identiteto autorius Anssi Kähärä, ICoD prezidentas Johnathon Strebly ir įvairių dizaino idėjų autorė, BEDA valdybos narė ir tvaraus dizaino balsas – Ingrid van der Wacht.
Nespėjusiems sudalyvauti forume – paskutinė galimybė apsilankyti dizaino festivalio parodose
Tarptautinis dizaino festivalis tęsiasi – įvairiose Kauno vietose išsibarstė parodos, kuriose – nuo grafinio dizaino istorijų iki sėkmingiausių dizaino produktų pavyzdžių.
Kauno centriniame pašte įsikūrusioje parodoje „Kauno asorti“, kurią kuruoja Karolina Jakaitė, iki spalio 23 d. pristatomos XX a. II pusės Lietuvos grafinio dizaino istorijos. Plakatai ir jų eskizai, dėžutės, prekių ženklų projektai pasakoja ne tik apie dizaino istoriją, kūrėjus ir jų darbus, bet taip pat savaip kalba apie laiką, tapatumą, tvarumą, atliepia šių dienų aktualijas. Iki spalio 23 d. galima aplankyti ir čia įsikūrusį tarptautinį kaulinio porceliano simpoziumą bei parodą „Porceliano miestas“ (kuratorius Remigijus Sederevičius).
Buvusiame Jurgio ir Aleksandros Iljinų name veikia „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ interpretacijų paroda. Tai – dizainerių ir menininkų iš įvairių Europos šalių pasiūlyti dizaino prototipai, skirti masiškesnei gamybai. Visi jie susiję su Kauno modernizmo architektūra ar ornamentika.
Nuo spalio 18 iki 30 d. VDU multifunkciniame mokslo ir inovacijų centre ( Donelaičio g. 52) galima apsilankyti parodoje „5x5 dizaino inovacijų istorijos nuo Kortreiko iki Kauno“, kurioje pristatoma 10 Lietuvos ir Belgijos įmonių sukurtų inovatyvių produktų ir paslaugų. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Tarptautiniame dizaino projekte sukurta baldų serija balkonams ir terasoms užpildė nišą Lietuvoje
Kompanija „IDDO slow living“ – viena iš penkių lietuvių įmonių, dalyvaujančių Flandrijos vyriausybės finansuojamoje dizaino inovacijų programoje „5X5® Kaunas“: kartu su belgų dizaineriu Bart Van Houcke ir lietuve dizainere Rūta Lendraityte Utalla sukurtas produktas – minimalizmo ir švaros estetikos kupina lauko baldų kolekcija LEAF – pristatoma iki spalio 14 d. „Žalgirio“ arenoje vykstančioje bendroje Lietuvos ir Belgijos įmonių parodoje „Stories of Design Innovation: from Kortrijk to Kaunas“.
„Nors prie projekto prisijungėme vėliau nei kiti dalyviai, tačiau turėjome labai aiškų norą ir tikslą – sukurti „Iddo“ dvasią atspindinčią lauko baldų seriją. Tad šiuo aspektu klausimų nekilo, juolab kad ir laikas spaudė, tad be ilgų įangų kibome į darbus,“ – komandinio darbo pradžią projekte „5X5® Kaunas“ prisimena „Iddo slow living“ kūrybos vadovė Ieva Dorelaitienė.
Šiaurietiškos dvasios estetiką ir minimalistinį modernumą propaguojantis baldų bei interjero aksesuarų prekinis ženklas, jau pamėgtas šiuolaikiškų miesto gyventojų už savo natūralumą, kokybę ir išgrynintą dizainą, prisijungti prie „5X5® Kaunas“ ryžosi dėl unikalios progos padirbėti su užsienio dizaineriais. Juolab kad šiuo projektu populiarinamą dizaino mąstysenos metodą savo darbuose lietuvių įmonė taiko jau nuo pat savo veiklos pradžios.
„Mūsų klientas itin vertina natūralumą ir galimybę daiktą atnaujinti. Jam svarbu, kaip daiktas buvo pagamintas, kas jį gamino. Todėl labai akcentuojame rankų darbą – jo daugiausiai yra interjero detalėse, nes už kiekvienos jų stovi žmogus, meistras, asmenybė. Kita vertus, tai nereiškia, kad ignoruojame technologijas ir inovacijas: gaminant baldus pasitelkiami įrengimai, mašinos. Tai, ką jų padedami galime padaryti paprasčiau, efektyviau, tvariau – tą ir stengiamės įdiegti bei naudoti gamyboje,“ – pasakoja I. Dorelaitienė.
Dirbti su lietuviais paskatino noras prisiliesti prie kitokios kultūros
Iki tol dirbę tik su Lietuvos dizaineriais, šįkart naująją lauko baldų seriją lietuviai ėmėsi kurti su Bart Van Houcke, produktų dizaineriu iš Belgijos.
Apie „5X5®“ programą B. Van Houcke jau žinojo iš anksčiau ir ja domėjosi, tad išgirdęs, kad programa plečiasi į užsienį ir vyks Lietuvoje, Kaune, nedvejodamas pateikė paraišką dalyvauti. „Prisijungti mane paskatino ne tik pats programos sumanymas bei konceptas, bet ir galimybė pačiam išbandyti savo jėgas su užsienio kompanija tarptautiniame projekte. Juk tai kita, man mažiau pažįstama šalis, su kitokiais papročiais ir kitokia kultūra. Priėmiau tai kaip dar vieną iššūkį, priverčiantį mane išlipti iš komforto zonos ir iš arti pamatyti, kaip į pasaulį žvelgia kiti prekės ženklai / kompanijos,“ – pasakoja belgų dizaineris. Tai, kad teko dirbti su labai ryškų identitetą ir atpažįstamą veidą turinčiu prekės ženklu, dizaineris taip pat vertina kaip dar vieną iššūkį, kurio su malonumu ėmėsi: „Mano užduotis buvo atliepti ir nenutolti nuo „IDDO“ vertybių, tačiau tuo pačiu pasiūlyti šį tą naujo ir praturtinančio. Nupiešti kažką labai tipinio ir būdingo konkrečiam prekės ženklui – paprasta, tačiau tai tebus dar vienas eilinis produktas jų asortimente. O aš išsikėliau užduotį juos kiek pastūmėti ir parodyti, kad apsibrėžtame lauke kompanija gali siekti kur kas daugiau, kartu nenukrypdami nuo savo vizijos“. Kad geriau pajustų ir suprastų lietuvių poreikius, norus bei puoselėjamas vertybes, B. Van Houcke savaitę laiko viešėjo Lietuvoje ir dirbo su įmonės žmonėmis. O viešnagės pabaigoje jau turėjo patvirtintą dizaino konceptą ir pradėtą kurti kolekciją LEAF.
Pabodusius pilkus ir žalsvus atspalvius keičia terakota
Lauko baldus LEAF įkvėpė gamtos formų tobulumas: visą kolekciją vienija archetipinė forma – apskritimas.
„Viena įpjova apskritime leido sukurti labai skirtingas ir įvairias stalo versijas: įprastas terasos stalas, šoninis staliukas, sieninis stalas su komoda. Šiais baldais siekiau išlaikyti „IDDO“ unikalumą, bet kartu suteikti jiems inovatyvumo. Patrauklus ir baldų universalumas: jie tinkami tiek erdvioms terasoms, tiek mažiems balkonams, leidžia klientams patiems eksperimentuoti su funkcionalumu ir spalvomis. Baldai papildo vienas kitą, todėl galima kurti skirtingas kompozicijas bei kombinacijas, pagal poreikį adaptuoti prie skirtingų erdvių,“ – sako dizaineris B. Van Houcke.
„Iš pirmo žvilgsnio galite nepastebėti, kad kolekcijos LEAF gaminiai iš tikrųjų yra meno kūriniai. Bet pažvelkite atidžiau ir pamatysite, kad tai ne tik gražūs objektai: ši kolekcija kupina netikėtų detalių ir sudėtingų inžinerinių sprendimų,“ – pažymi prie kolekcijos dirbusi dizainerė Rūta Lendraitytė Utalla.
Finalinėje programos „5X5® Kaunas“ parodoje „IDDO slow living“ pristatys pirmuosius prototipus, kuriuos vėliau tobulinant, bus sukurti pirkėjus pavasarį pasieksiantys gaminiai.
„Šie prototipai dar nėra tobuli: dalis kolekcijos produktų jau baigti, kitus dar reikia testuoti, galbūt atlikti inžinerinius pakeitimus ir pan. Paprasčiausiai nebepakako laiko gamybai, bandymams, testavimui, tačiau tai ne bėda: šiems darbams turėsime visą žiemą. O pavasarį tikimės pristatyti visus kolekcijos produktus ir startuoti su pardavimais,“ – pasakoja I. Dorelaitienė.
Parodoje Kaune bus pristatytas LEAF kolekcijos balkoninis kavos staliuko variantas, lentynėlės, pietų stalas terasai ir konsolė, kuri gali būti ir stalo dalis, ir lentynėlė balkone gėlėms, ir mini baras.
Pristatymui pasirinkta terakotos spalva, nes pilki, žali atspalviai jau tampa įprasti ir į tendencijas, madą atkeliauja šiek tiek ryškesnės spalvos. Kūrėjai tikisi, kad šis spalvoto, ryškaus rudens laikas taps įkvėpimu lauko baldų komplektui, kuriuo kitąmet pasipuoš ne vienas Lietuvos balkonėlis ar terasa.
Pamatyti šį ir kitus Lietuvos įmonių kartu su dizaineriais programoje „5X5® Kaunas“ sukurtus projektus bus galima bendroje Lietuvos ir Belgijos įmonių parodoje „Stories of Design Innovation: from Kortrijk to Kaunas“.
Iki spalio 14 d. paroda veiks „Žalgirio“ arenoje, erdvėje prie amfiteatro, nuo 10 iki 18 val.
Spalio 18–31 d. paroda veiks Vytauto Didžiojo universitete, I a. fojė (Donelaičio g. 52, Kaunas).
Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dizaino programos ir Flandrijos vyriausybės finansuojamos Dizaino inovacijų programos „5x5® Kaunas“ dalis.
Lapkričio mėnesį Kaune prasidės Ukrainos meno trienalė „Ukraine! Unmuted“
Lapkričio 4 d. Kaune – Europos kultūros sostinėje – prasidės penktoji Ukrainos šiuolaikinio meno trienalė „Ukrainian Zriz 2022. UKRAINE! UNMUTED“. Mėnesį trunkančioje renginių programoje – ne tik šalies kūrėjus pristatanti meno paroda, bet ir performansas, diskusijos bei esė knygos pristatymas. Renginių metu bus bandoma atskleisti, koks Ukrainos menas buvo ir yra, leidžiant kalbėti pačiam menui.
„Ukrainian Zriz“ – jau 15 metų Ukrainos šiuolaikinį meną užsienyje pristatanti platforma. Šiais metais projektas dėl karo ir sudėtingos padėties šalyje palieka meno parodos formatą ir tampa erdve mąstyti ir kalbėti apie Ukrainą bei Ukrainos kultūrą. Trienalę kuruoja Vlodko Kaufman, Serhiy Petlyuk ir Oksana Forostyna, trienalės vadovė – Lida Savchenko-Duda.
Nuo performanso iki meno parodos
Trienalė 2022-aisias vyks Europos kultūros sostinės titulą švenčiančiam Kaune, kuriame šiais metais suplanuota gausi renginių programa. Lapkričio 4 d. „Ukrainian Zriz. UKRAINE! UNMUTED“ atidarys performansų programa „Short stories about the path“, kurioje – Ukrainos menininkų Volodymyr Topiy, Iurii Shtaida, Natalia Lisova, Yaryna Shumska ir Volodymyr Kaufman pasirodymai.
Svarbi programos dalis – 17 meno projektų pristatanti paroda, kurioje – Ukrainos menininkų iš Dnipro, Chersono, Kijevo, Charkivo, Lvivo, Odesos bei Donecko darbai. „CulturEUkraine“ centre atidaromoje ekspozicijoje bus galima išvysti vaizdo kūrinius, instaliacijas bei kitus objektus, tapybos, grafikos, fotografijos darbus bei performansą.
„Atrenkant trienalėje dalyvausiančius menininkus, domėjomės tais projektais, kurių žvilgsnis yra gilesnis – ypač kalbant apie esamą situaciją Ukrainoje. Nors šie kūriniai galėjo būti sukurti ir prieš Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, jie vis tiek gilinasi į tai, ant ko mes, ukrainiečiai, stovime, kokio masto yra mūsų patirtos traumos. Svarbu perteikti, kad ukrainiečių kultūra yra savarankiška, verta dėmesio ir gilesnio tyrinėjimo, o ne priedas prie „rusų kultūros“, kaip kadaise į ją žiūrėjo pasaulis“, – teigia vienas trienalės kuratorių, Volodymyr Kaufman.
Parodoje darbus pristatys menininkai Yana Bachynska, Lia Dostlieva ir Andrii Dostliev, Kostiantyn Zorkin, Zhanna Kadyrova, Alevtina Kakhidze, Nikolay Karabinovych, Myro Klochko ir Anatoliy Tatarenko, Sasha Kurmaz, Katya Libkind, Kateryna Lysovenko, Pavlo Makov, Sergiy Petlyuk, Viacheslav Poliakov, Andriy Rachinskiy and Daniil Revkovskiy, Fantastic Little Splash (Lera Malchenko ir Oleksandr Hants), Stanislav Turina, Volodymyr Kaufman (bendradarbiaujant su Maksym Mazur, Serhiy Savchenko, Yana Krykun, Sergiy Radkevych, Natalka Shymin, Natalia Lisova). Parodą lapkričio mėnesį bus galima aplankyti ir specialių turų su kuratoriais metu.
Programoje – kvietimas kalbėti apie situaciją Ukrainoje
„Karas yra kaina, kurią Ukraina moka, kad patrauktų pasaulio dėmesį ir išeitų iš aklosios zonos – ir šiandien yra diena, kai apie Ukrainą reikia kalbėti daugiau ir intensyviau“, – įsitikinusi trienalės vadovė Lida Savchenko-Duda.
Šių metų programoje numatytos keturios viešos diskusijos, paliesiančios kultūrinės diplomatijos, Rusijos kolonijinės politikos paliktų traumų temas. Tarp pranešėjų – Paweł Potoroczyn (filosofas, buvęs Lenkijos instituto Niujorke ir Londone, Adomo Mickevičiaus instituto vadovas), Carl Henrik Fredriksson (kultūros žurnalo „Eurozine“ atstovas), Jacek Dehnel (poetas, menininkas), Yaroslava Strikha (literatūros kritikė) ir kiti.
Meninę bei diskusijų programą praturtins ir esė knyga, skirta pristatyti ukrainiečių kultūrą užsieniečiams, sugriauti apie šalį vyraujančius stereotipus. Savo kurtus tekstus pristatys Ivan Kozlenko, Kateryna Botanova, Mykola Ryabchuk, Vitaliy Portnikov, Zoya Zvinyatskovska, Halyna Kruk bei Yurko Vovkohon – kultūros vadybininkas ir Ukrainos armijos karys, atskleisiantis, kaip kariaujantys kultūros žmonės gali perteikti šią patirtį kitiems. Diskusijų programos ir leidinio kuratorė – vertėja, leidėja ir autorė Oksana Forostyna.
Trienalę organizuoja Kultūros strategijos institutas Lvive, Lvivo savivaldybės institucija, NVO „Aktualiojo meno institutas“ ir Virmenska 35. Projektą remia „Kaunas 2022”, Lvivo miesto taryba, ZMIN fondas ir Tarptautinis renesanso fondas (Ukraina).
Paroda veiks lapkričio 4 – gruodžio 4 d., „CulturEUkraine“ centre, įsikūrusiame Kauno centriniame pašte, Laisvės al. 102, pirmame ir antrame aukštuose. Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Nepatogus kinas“ į Kauną kviečia architektūros ir kino gerbėjus
Per Lietuvą keliaujantis festivalis „Nepatogus kinas“ Kaunui šiemet skiria ypatingą dėmesį. „Mes norim, kad žiūrėtum filmus modernistiniuose pastatuose“, – kviečia organizatoriai ir 2022–ųjų Europos kultūros sostinėje pristato ypatingą programą, o savo žiūrovus iš visos Lietuvos kviečia spalio savaitgalius praleisti Kaune.
Tradicinius susitikimus Kauno „Romuvos“ kino teatre šiemet papildė patyriminiai seansai Kauno modernistinio paveldo pastatuose. Žiūrovų čia laukia specialiai sudaryta filmų programa „Judančio(s) miesto vizijos“, pasakojanti apie miestą ir žmogų jame. Na, o tam, kad filmo ir pastato patirtys dar gražiau susilietų, prieš kiekvieną šios programos seansą žiūrovai leisis į pasivaikščiojimus kartu su „Ekskurso“ komanda.
Spalio 16 d. „Nepatogus kinas“ kviečia į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademiją. Po ekskursijos čia bus galima išvysti filmą „Begalybė pagal Florianą“ (rež. Oleksiy Radynski) – apie vizionierių, modernizmo architektą, tapytoją, poetą, fleitininką, vadinamą Ukrainos Leonardu Da Vinčiu. Florianas Jurjevas 90-ojo gimtadienio išvakarėse sulaukia skambučio – jo projektuotas avangardinis architektūros pastatas, vadinamas Kyjivo NSO, bus paverstas į prekybos centrą. Pasak „Ekskurso“ komandos, šis filmas palies ir pačiam Kauno modernizmui aktualią temą: kaip apsaugoti vertingiausius istorinius pastatus, į kuriuos taikosi privatūs investuotojai?
Spalio 22 d. žiūrovai kviečiami į Žemės ūkio rūmus. Režisierės Barboros Sliepkovos filmą „Linijos“ bus galima išvysti lengvai atpažįstamame, bet mažai kieno dar aplankytame unikaliame Kauno pastate – Žemės ūkio rūmuose. Juose, pasak „Ekskurso“ komandos, galima pasakoti didžiąją dalį Lietuvos XX a. istorijos. Na, o juodai baltas filmas, kurį žiūrovai išvys po ekskursijos, buvo įkvėptas socialistinio modernizmo architektūros linijų. Tokių, kurios virsta gatvių juostomis, senų ir naujų pastatų kontūrais, instrumentų stygomis, elektros laidais, nematomomis gijomis, jungiančiomis skirtingus miesto gyventojus.
Spalio 23 d. architektūros ir filmų gerbėjai rinksis buvusioje automatinėje telefonų stotyje – čia po ekskursijos vyks lietuvių režisierių Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės filmo „Geras gyvenimas“ peržiūra. 4–ajame deš. iškilusiame kadaise svarbiame Kauno telekomunikacijų objekte šiandien patalpas nuomojasi įvairios įmonės, tad verslumo epicentre žiūrėti filmą „Geras gyvenimas“ – itin simboliška. Ši istorija kviečia žiūrovus susipažinti su unikaliu startuoliu, kurio darbuotojai nuomojasi bendrą gyvenamąjį bei darbo plotą ir savo privačius gyvenimus tvarko taip, lyg šie būtų įmonės dalis.
Spalio 29 d. specialiąją „Nepatogaus kino“ programą Kaune užbaigs Virpi Suutari filmas „Aalto“, pasakojantis apie vieną esminių skandinaviško dizaino ir vieną didžiausių moderniosios architektūros kūrėjų Alvarą Aalto. Filmo peržiūra neatsitiktinai vyks Lietuvos sporto universiteto centriniuose rūmuose. Ši vieta, pabrėžiant gryno oro svarbą sportuojančiam organizmui, pasirinkta tikslingai: „arti centro ir sykiu toli nuo dulkių ir miesto triukšmo“.
Simboliška, kad filmo herojaus architekto Alvaro Aalto suprojektuota Paimio sanatorija (1933 m.) Suomijoje demonstruoja labai panašias idėjas apie gryno oro svarbą ir modernizmo architektūrą. Rengėjai žada, kad kiekvienam į filmo peržiūrą atėjusiam lankytojui turėtų labai greitai paaiškėti LSU rūmų architekto V. Landsbergio–Žemkalnio ir A. Aalto sugretinimas.
Programa „Judančio(s) miesto vizijos“ yra oficialios „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis ir yra finansuojama projekto lėšomis. Šios programos filmai ir ekskursijos yra nemokami, tačiau būtina rezervacija, tad žiūrovai kviečiami išsiimti nemokamą bilietą į norimą seansą festivalio puslapyje www.nepatoguskinas.lt.
Visą festivalio filmų ir renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. „Nepatogus kinas“ iki spalio 30 d. vyksta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus kino teatruose, virtualioje kino salėje namų ekranuose ir 210 Lietuvos bibliotekų. Kaip ir kasmet, žiūrovai gali išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai gali ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.
10 parodų, kurias šį rudenį verta aplankyti Kaune
Ruduo – puikus metas sugrįžti į parodų erdves. Europos kultūros sostinės titulą švenčiančiame Kaune jų kaip niekada daug. Nuo porceliano dirbinių iki šiuolaikinio meno – „Kaunas 2022“ organizatoriai rekomenduoja, ko nepraleisti ir ką aplankyti rudeniui įpusėjus.
Yoko Ono retrospektyvinė paroda „Laisvės pažinimo sodas“
Meno pasaulio nonkonformistę Yoko Ono atpažįsta visi: muzikos prodiuserė, ryški Niujorko meno scenos figūra ir legendinės roko grupės „The Beatles“ įkūrėjo Johno Lenono žmona, kadaise kartu su Jurgiu Mačiūnu buvusi prie Fluxus judėjimo ištakų. Yoko Ono braižui būdingas politiškumas ir visuomeniškumas, tad jos darbai neprarandanti aktualumo, skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį. Šios menininkės kūrybą visą rudenį galima pamatyti Kauno paveikslų galerijoje.
„Laisvės pažinimo sodas“ (kuratorius – Jon Hendricks) – retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su jos įkurta „Studio One“ Niujorke, Šiuolaikinio meno centru ir Kauno paveikslų galerija. Parodoje gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų ir performanso meno. Paroda kviečia žiūrovus ne tik stebėti meno kūrinius galerijos erdvėse, bet ir patiems įsitraukti į kūrybos procesus, sekant menininkės paliktomis instrukcijomis.
Kada: iki gruodžio 4 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Srovės nepasroviui“ | OSTRALE šiuolaikinio meno paroda
Dresdene vykstanti OSTRALE bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų, organizuojama netradicinėse, kitai funkcijai projektuotose, ne menui skirtose erdvėse. „Srovės nepasroviui“ (kuratorė – Patricija Gilytė) – paskutinė keliaujančios OSTRALE bienalės renginių dalis, pasakojanti apie globalumą su visomis šio daugiasluoksnio reiškinio srovėmis.
Parodoje žiūrovas gali ieškoti tik jam skirtos svetimtautiškos, kitakalbės, svetimšalio slapta perduotos žinios, užkoduotos meno kalbos forma, o kartu pajausti, kaip laiko tėkme alsuoja Kauno centrinio pašto sienos.
Kada: spalio 5 – lapkričio 13 d.
Kur: Kauno centrinis paštas
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“
„Paroda, XX amžiaus laikmečio dvasią atskleisianti per persipynusią skirtingų meno rūšių sinergiją“ – taip būtų galima pristatyti vieną unikaliausių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatomų renginių – parodą „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“. Šios avangardinio meno simbiozės rėmuose pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų, tokių kaip Jean Lurçat, Jacques Borker, Laila Karttunen, Ivan Da Silva Bruhns, Louis Marcoussis, Ralph Pearson, Frankas Stella Jean Burkhalter kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko, 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko kolekciniai baldai.
Simbolinę prasmę turinčioje lokacijoje, architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio projektuotame pastate – dabartiniuose Kauno menininkų namuose įsikūrusią parodos ekspoziciją parengė rytietiškų kilimų ekspertė, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėja Laura Bohne drauge su išskirtinių, antikvarinių kilimų galerijos, įsikūrusios Milane, savininku bei kilimų meno žinovu – Alberto Levi.
Kada: spalio 1–14 d.
Kur: Kauno menininkų namai
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Istorijų festivalis“. Interaktyvi paroda „Iš tamsos“
Savo tėvų – kauniečių Juozapo Kagano ir Margaritos Štromaitės – Holokausto išgyvenimo istoriją papasakoti pasiryžusi menininkė Jenny Kagan parodoje „Iš tamsos“ kviečia leistis į skaudžius, tačiau vilties kupinus prisiminimus, kuriuose veriasi ne tik asmeniniai jos šeimos likimo vingiai, bet ir Antrojo pasaulinio karo įvykių Lietuvoje paveikslas. Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Negailestingas istorijos vingis, kitaip nei daugybei artimųjų, jiems baigėsi laimingai – pora išgyveno karą slapstydamiesi. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug 9 mėnesius. Toji medinė dėžė – tėvų slėptuvė – tapo parodos „Iš tamsos“ šaknimis, savotišku leitmotyvu.
„Iš Tamsos“ (prodiuserė – Justina Petrulionytė-Sabonienė) lankytojus pasitinka savotiškame laukiamajame – parodą rekomenduojama apžiūrėti vaikštant itin mažomis grupėmis, tad norint išvysti ekspoziciją gali tekti šiek tiek palaukti. Tai padaryti tikrai verta, nes paroda suteikia galimybę leistis į itin asmenišką kelionę – dalį eksponatų galima paimti į rankas, tyrinėti patiems atsiverčiant dienoraščių ištraukas, pakėlus suskambantį telefoną ar atsidarant skirtingose vietose išdėstytus lagaminus. Keliaujant iš vieno kambario į kitą, veriasi šiandien sunkiai suvokiama žmonijos tragedija, kurioje, kaip ir visuose išgyvenimuose, netrūksta žmogiškumo, drąsos, pasiaukojimo, o svarbiausia – vilties.
Kada: iki spalio 30 d.
Kur: Gimnazijos g. 2/4
Daugiau informacijos galima rasti čia.“
Parodos Kauno centriniame pašte
Kultūra šį rudenį keliasi ir į Kauno centrinį paštą. Modernizmo architektūros lopšyje įsikūrė daugybė parodų, kuriose – patirtys įvairių pomėgių lankytojams. Nuo porceliano dirbinių iki šiuolaikinio meno apraiškų ar architektūrinių vizijų – užsukę tikrai atras dominančią ekspoziciją.
Iki mėnesio pabaigos čia galima aplankyti kaulinio porceliano simpoziumą ir parodą „Porceliano miestas“ (kuratorius Remigijus Sederevičius). Parodoje „Kauno asorti“ (kuratorė Karolina Jakaitė), pristatomos XX a. II pusės Lietuvos grafinio dizaino istorijos. Interaktyvi paroda „Archi/Textūra“ pristato trejus metus vykdytus architektės Rasos Chmieliauskaitės ir menotyrininko dr. Justino Kalinausko tyrimus nevizualios patyriminės architektūros tema. Tarpkultūrinė Lietuvos-Japonijos architektūrinės rezidencijos programa „ARCHI/TEXTŪRA: invisible & similar“, skirta nevizualaus architektūros pažinimo tyrimams kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariais. Parodoje „Rytai rytai 5“ pristatoma keturiasdešimt Lietuvos ir Japonijos architektų ir architektų biurų sukurtų projektų.
Kada: iki spalio 30 d.
Kur: Kauno centrinis paštas
Daugiau informacijos galima rasti čia.
W. Kentridge'as. „Tai, ko nepamename“
William Kentridge (PAR) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs, vienas įtaigiausių šių laikų menininkų – pirmą kartą parodą pristatantis Lietuvoje ir Kaune – ten, iš kur kyla jo šeimos litvakiškos šaknys. Menininkas dažnai apibūdinamas kaip skaudžiai atviras humanistas. Parodoje „Tai, ko nepamename“ (kuratorė – Virginija Vitkienė) susiliečia skirtingos technikos, skirtingi žanrai, bet labai panašios dominuojančios spalvos. Juoda ir balta. Menininkas geba įtraukti lankytoją į praėjusius įvykius ir padėti pasijusti lyg jis juose būtų čia ir dabar. Jis genialiai derina aštrų turinį ir paveikią estetiką, supurto išankstines žiūrovo nuostatas ar stereotipinį požiūrį.
„Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – sako menininkas.
Kada: iki lapkričio 30 d.
Kur: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Meno parodoje „ArtVilnius’22“ diskusija apie bendrakūrystę
Spalio 7 d. šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’22“ Vyriausybės kanceliarija inicijavo diskusiją „Kaunas 2022 – bendrakūrystė Lietuvai ir pasauliui“. Diskusijoje dalyvavo kultūros ministras Simonas Kairys, projekto „Kaunas 2022“ direktorė Virginija Vitkienė ir galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys. Diskusiją moderavo Rytis Zemkauskas – projekto „Kaunas 2022“ kuratorius, žurnalistas.
Diskusijoje nagrinėta bendrakūrystės svarba įgyvendinant didelio masto projektus, apžvelgta, ką Kauno miestui, šaliai ir pasauliui davė projektas „Kaunas 2022“.
V. Vitkienė paminėjo, kad įgyvendinant projektą „Kaunas 2022“ surengta virš 1 050 bendrų renginių, į aktyvią veiklą įsitraukė apie 80 Lietuvos ir 200 užsienio kultūros įstaigų. Kaip nurodė V. Vitkienė, projektą įgyvendino net 500 vadybininkų bendrakūrėjų, kurie visas idėjas ir projektus sujungė į vieną didelį bendrakūrystės projektą. Programa buvo rengiama net 4 metus. V. Vitkienės teigimu, projektas „Kaunas 2022“ pagimdė ir naują tvaresnio bendradarbiavimo tarp kultūros įstaigų tradiciją, kurios iki šiol Lietuva stokojo.
Kaip sakė A. Žalpys, projektas „Kaunas 2022“ bendrakūrystės idėją iš teorinio lygmens pakėlė į praktinį. „Viename projekte dalyvavo ne viena, o po dešimt institucijų. Tai suteikė energiją, puikų užnugarį, pasitikėjimą ir pagalbą, – sakė meno kuratorius. – Projektas „Kaunas 2022“ parodė, kad svarbiausia turėti idėją, partnerius, o tik tada galvoti apie finansavimą.“
S. Kairys atkreipė dėmesį, kad kultūros sostinės vardas suteikiamas ne dėl to, kad šalyje viskas gerai, o dėl to, kad suvokiamos problemos, su kuriomis susiduria kultūros sektorius, ir žinoma, kaip jas spręsti. „Šitą titulą gauni už supratimą, kokių iššūkių bei problemų turi ir kaip šis titulas gali tai pakeisti“, – sakė kultūros ministras. S. Kairio požiūriu, reikėjo įveikti ir egoizmą: „Miestas ir bendruomenė mokėsi būti platforma. Siekėme parodyti, ne tik ką turime gero Kaune, bet ir tai, kokia platforma galime būti, kokių bendrų projektų, sąveikų, minčių galime turėti.“
Diskusijos dalyviai džiaugėsi svarbiais įgyvendintais projektais, tokiais kaip Marinos Abramovič paroda „Būties atmintis“, taip pat sprendė, kokių savybių reikia turėti norint sėkmingai veikti bendros kūrybos srityje. V. Vitkienė teigė, kad pats kultūros sostinės titulas pritraukia tarptautines žvaigždes, tačiau ne mažiau svarbu ir sugebėti išnaudoti suteiktą galimybę. Reikia pasidžiaugti, kad šia galimybe buvo pasinaudota – sustiprėjo profesionalų kompetencijos, atsirado daugybė naujų bendros produkcijos projektų (pavyzdys – Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuris per metus įgyvendino 7 bendros produkcijos spektaklius su užsienio teatrais, tarp jų ir Roberto Wilsono premjerą su Vokietijos teatru).
S. Kairys paminėjo, kad šiam projektui pasibaigus Kultūros ministerija, pasinaudodama gerąja patirtimi, sieks ir toliau plėtoti bendrakūrystę, susietą su svarbiomis datomis (projektas „Vilnius 700“, Kultūros sezonas Prancūzijoje, minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines).
Diskusijos dalyviai nurodė, kad didelė dalis auditorijų, kurios domėjosi projektu „Kaunas 2022“ ir dalyvavo renginiuose, atstovų tapo ir šio projekto bendrakūrėjais ir gali kartu džiaugtis rezultatu. Diskusijos dalyviai apibrėžė Lietuvos kultūrinio gyvenimo problemas: jų nuomone, kultūrinis šalies pajėgumas auga, tačiau aktualus išlieka kultūrinių erdvių klausimas.
Diskusijos įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=gUL1wC8mljE
Dizaino tinklų forume Kaune – diskusijos apie laimingą miestą ir parodos
Kaune prasidėjo tarptautinis dizaino festivalis, kurio baigiamasis akcentas – Tarptautinių dizaino tinklų forumas. „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame renginyje susitiks ir patirtimi dalysis pranešėjai iš tarptautinių dizaino organizacijų.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas festivalis ir forumas – proga pristatyti Kauną kaip dizaino miestą tarptautinėje erdvėje, užmegzti ryšius tarp įvairių šalių dizaino bendruomenių, susitikti kūrėjams.
Forume dalyvauja pasauliniai dizaino tinklai, tokie kaip UNESCO Dizaino miestų tinklas, icoD (International Council of Design), BEDA (Bureau of European Design Associations), EIDD (Design for All Europe).
Prieš forumą Kaune įvyks ilgametes tradicijas turinčių tarptautinių ir vietinių dizaino tinklų svarbiausi metiniai renginiai, kuriuose dalyvaus dizaino politikos formuotojai, įvairių dizaino sričių praktikai, dizaino švietėjai iš įvairiausių pasaulio šalių, o visi, kam įdomios dizaino temos, kviečiami apsilankyti ir festivalio parodose.
Dizainas atsineša žmogaus mastelį
Lietuvos dizaino asociacijos Valdybos narys, Vilniaus dailės akademijos lektorius Jonas Liugaila sako, kad tokio mastelio ir koncentracijos renginys, kai vienoje vietoje vienu metu susiburia tiek tinklų, Lietuvoje dar nėra buvęs: „Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar pasaulyje tai gana retas reiškinys. Kalbu ne tik apie kulminacinį renginį – spalio 14-ąją vyksiantį forumą, bet ir kitus, kur kelios tarptautinės organizacijos kviečia į renginius savo narius, juose dalyvaus ir Lietuvos dizaino atstovai. Tai – ir pasikeitimas informacija, ir tinklaveika.“
Pasak J. Liugailos, jau ne vienerius metus Lietuva pozicionuojama ne kaip autsaiderė, bet kaip Europos centras, kaip vieta, kur vyksta dizaino įvykiai. „Lietuvos dizaineriams bus proga patiems pristatyti savo požiūrį, atvejus, minčių braižą.
Kaunas atsiranda pasauliniame dizaino žemėlapyje – kaip vieta, kur vysta koncentracija, nuomonių apykaita“, – kalbėjo J. Liugaila.
Forumą J. Liugaila įvardijo kaip renginį, kuriame bus itin daug kokybiško turinio, taip pat vyks paralelinė sesija, kurioje Lietuvos savivaldybių atstovai kūrybinių dirbtuvių metu ieškos sprendimų savo savivaldybių problemoms ar iššūkiams: „Iššūkiai lietuviški, o dalyviai – iš užsienio, kurie atsineša įvairias patirtis.“
J. Liugaila sako, kad viena iš kertinių dizainerių pozicijų – kad miestai yra skirti žmonėms: „Dizainas atsineša žmogaus mastelį. Jo santykis su miestu yra žmogaus mastelis.“
Koks dizaino ir visuomenės tarpusavio santykis?
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė sako, kad dizaino tinkų forumas turėtų sudominti tuos, kam įdomios architektūros, dizaino, jo inovacijų temos ir naujovės, meno ir dizaino santykis.
„Forumas turėtų sudominti ne tik specialistus, bet ir apskritai tuos žmones, kurie turi polinkį mąstyti apie savo aplinką iš dizaino ir meno perspektyvos. Forume dalyvaus beveik 300 dalyvių iš viso pasaulio“, – teigė V. Vitkienė.
Kad svarbu kalbėtis apie miestų dizainą, „Kaunas 2022“ komanda suprato dar tada, kai buvo ruošiama Europos kultūros sostinės paraiška.
„Kadangi Kaunas, kaip dizaino miestas, yra UNESCO kūrybiškų miestų tinkle, tad natūralu atrodė kalbėti apie dizainą. Miesto architektūra turėjo vieną iš lemtingų vaidmenų suteikiant Kaunui Europos kultūros sostinės titulą.
Visus pastaruosius metus „Kaunas 2022“ programa „Dizainas laimei“ bandė permąstyti dizaino ir visuomenės tarpusavio santykį. Daug dėmesio skirta prieinamumui, prieš kelis metus parengtas prieinamumo gidas. Tai – praktinis gidas su labai išsamiomis instrukcijomis, skirtas kultūros įstaigoms ir patariantis, kaip užtikrinti savo paslaugų prieinamumą kuo platesnei žmonių grupei, neišskiriant judėjimo, klausos, regos negalią turinčių žmonių.
Kaune pradėta švęsti ir Laimės diena – kaip įtraukumo diena, kviečiant užtikrinti prieinamumą kuo platesnėms žmonių grupėms“, – apie dėmesį miesto dizainui kalbėjo V. Vitkienė.
Spalio 14-ąją vyksiančio forumo tema – taip pat apie laimę. „Žalgirio“ arenos amfiteatro salėje vyks bendras dizaino tinklų forumas, kuriame organizacijos siūlys savo geriausius pranešėjus. Tema – „Laimingas miestas“, tad bus diskutuojama apie miesto kokybės gerinimą.
Kviečia aplankyti parodas
V. Vitkienė siūlo nepraleisti ir kitų renginių – Kaune vyks keturios parodos, kurias irgi jungia dizaino tema.
Vienoje iš jų – „Kauno asorti“, kurią kuruoja Karolina Jakaitė, pristatomos XX a. II pusės Lietuvos grafinio dizaino istorijos. Plakatai ir jų eskizai, dėžutės, prekių ženklų projektai pasakoja ne tik apie dizaino istoriją, kūrėjus ir jų darbus, bet taip pat savaip kalba apie laiką, tapatumą, tvarumą, atliepia šių dienų aktualijas.
1984 m., minint „Taros“ biuro dvidešimtmetį, Kauno parodų rūmuose surengta Respublikinė taikomosios grafikos paroda, kurioje dalyvavo daugiau nei 100 kūrėjų, o „Kauno asorti“ bus galima išvysti rekonstruotą pirmąją „Taros“ biuro taikomosios grafikos parodą. Ji aktualizuoja daugiau nei pusę šimtmečio trunkančią Lietuvos grafinio dizaino tradiciją. Paroda nuo spalio 6-osios iki 30-osios veiks Kauno paveikslų galerijoje.
Iki spalio 30-osios galima aplankyti Kauno centriniame pašte veikiantį tarptautinį kaulinio porceliano simpoziumą ir parodą „Porceliano miestas“ (kuratorius Remigijus Sederevičius).
Tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas – projektas, kuris apjungia profesionalaus porceliano meno kūrybines dirbtuves, parodą, edukacijas, paskaitas, meninius ir mokslinius tyrimus, o taip pat viešina porceliano meną Lietuvoje ir pasaulyje.
Viena iš projekto dalių – tyrimas ir parengiama ekspozicija parodai „Porceliano miestas“, istoriškai ir teoriškai nagrinėjančiai porceliano meno ir dizaino vietą Lietuvos ir Kauno gyvenime, surandant ir pasitelkiant išlikusius „Jiesios“ dailiosios keramikos gamyklos fondus, pirmuosius porceliano projektus tuomečiame Kauno dailės institute, įtraukiant miesto muziejus, visuomenę, tarptautinius partnerius.
Dar viena paroda – „Austinis menas – 20 a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“, kurią pristato Laura Bohne (Lietuva) ir Alberto Levi (Italija). Paroda Kauno menininkų namuose veiks iki spalio 14 dienos.
Šios avangardinio meno simbiozės rėmuose bus pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų, tokių kaip Jean Lurçat, Jacques Borker, Laila Karttunen, Ivan Da Silva Bruhns, Louis Marcoussis, Ralph Pearson, Frankas Stella Jean Burkhalter kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko kolekciniai baldai.
Jurgio ir Aleksandros Iljinų name veikia „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ interpretacijų paroda. Tai – dizainerių ir menininkų iš įvairių Europos šalių ir pasiūlyti dizaino prototipai, skirti masiškesnei gamybai. Visi jie susiję su Kauno modernizmo architektūra ar ornamentika.
Dar viena paroda, veikianti „Žalgirio“ arenoje – „5x5“, parengta Kaunui bendradarbiaujant su Kortreiko miestu Belgijoje. Parodos kuratorė – Jūratė Tutlytė.
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Kauno skyrius kartu su Flandrijos (Belgija) partneriais “Designregio Kortrijk” ir Kaunas 2022 pakvietė įmones bei organizacijas pasinaudoti unikalia galimybe vienerius metus dirbant kartu su dizaineriais vystyti naujus ir tobulinti jau esamus produktus, paslaugas ar procesus.
Flandrijos kompanijos “Designregio Kortrijk vzw” programa (ir prekės ženklas) „5X5®“ sėkmingai veikia jau daugiau nei 15 metų. Nuo 2005 m. Beniliukse ją pritaikė arti 80 įvairiose srityse veikiančių įmonių: nuo baldų pramonės, medicinos prietaisų gamintojų, švietimo įstaigų ir IT kompanijų.
Dizaineriai iš Olandijos daugiau nei metus dirbo įvairiose Lietuvos pramonės įmonėse, o parodoje pristatomi šio darbo rezultatai bei dar penki pavyzdžiai, sukurti Kortreike.
Visą „Kaunas 2022“ programą galima rasti www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
