Vienintelė knyga apie Kauną iki pat 2022-ųjų: tilpo 700 metų ir 33 istorijos

Kauno miesto muziejus pristato paskutinį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektą. Tai knyga „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“ – aštuonių autorių kolektyvinis darbas, kuriame išlikę istoriniai faktai ir pavienės biografinės detalės panaudojami kuriant nedidelius apsakymus apie daugiau nei septynis amžius siekiančią miesto istoriją.

„Ši knyga yra pirmoji ir vienintelė istorijos populiarinimo knyga apie Kauną nuo seniausių laikų iki šių dienų. Kadangi parašyta lengvai skaitomu, įtraukiančiu stiliumi, ji bus patraukli tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Labai džiaugiamės, kad Kaunas pagaliau turi savęs vertą knygą“, – sako Kauno miesto muziejaus vadovas Gabrielius Sužiedėlis.

Knyga susideda iš 33 skyrių, kiekviename iš jų siekiama atskleisti tam tikras temas: erdvė, teisė, religija, amatai, pramonė, prekyba, švietimas, valdžia, mityba, medicina, karas, nusikaltimai, kultūra, sportas, šventės – visa tai yra kasdienybė šiandien, lygiai su tomis pačiomis problemomis susidūrė ir mūsų protėviai. Knygos autoriai viliasi, kad kelionė knygos puslapiais suartins dabarties kaunietį bei miesto svečią su tais, kurie ne per vieną dieną, o per ilgus amžius pastatė šį miestą.

„Tikrieji kaunistikos profesionalai knygoje vargu ar ras dar negirdėtų istorijų, nepažįstamų asmenybių ir faktų. Kaipgi kitaip, juk visa šios knygos pasakojimo konstrukcija paremta jų atliktais moksliniais tyrimais, rastais šaltiniais, pateiktomis interpretacijomis. Tačiau mes ir neturėjome tikslo imtis naujų tyrinėjimų. Mūsų sumanymas – naujai papasakoti daugiau nei 700 metų miesto istoriją, leidžiant skaitytojui pajusti skirtingų epochų kauniečių kasdienybę“, – sako knygos projekto vadovė dr. Inga Puidokienė.

Knygos projekto vadovės teigimu, į savo pasakojimą autoriai sudėjo mokslinei knygai būdingas nuorodas, taip bet kuriam skaitytojui sudarydami galimybę patikrinti informaciją. Tokiu būdu jie kiekvieną tarsi skatina imtis gilesnių bet kurio įvykio studijų. Tačiau norėdami miesto istoriją pristatyti įtraukiau, autoriai pasirinko ir keletą visiškai moksliniam tekstui nebūdingų priemonių, kurių tikslas – ne akademiškai papasakoti istoriją, o leisti kartu su veikėjais pasivaikščioti miesto gatvėmis, patiems tapti kai kurių įvykių dalyviais.

Knygos autorė – dr. Giedrė Milerytė-Japertienė. Bendraautoriai: dr. Laima Bucevičiūtė, dr. Simonas Jazavita, dr. Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, dr. Inga Puidokienė, dr. Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Knygos dizainą kūrė Inga Navickaitė-Drąsutė kartu su iliustratore Gabriele Gudaityte. Knyga parengta lietuvių ir anglų kalbomis.

Knygos pristatymas vyks 2022 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 18 val. istoriniuose „Pienocentro“ rūmuose (Laisvės al. 55, Kaunas), III aukšte.  Renginio svečiai galės pabendrauti su autoriais ir įsigyti pristatomą knygą. Renginį moderuos Dovilė Filmanavičiūtė. Renginio rėmėjas – AB „Kauno baldai“.

Knyga yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.


„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa baigėsi: organizatoriai atskleidžia svarbiausius skaičius ir ateities planus

Audra, V. Sidabro nuotr.

2,4 milijonus lankytojų per 5 metus pritraukęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas gali būti vadinamas sėkmės istorija. Daugiau nei 3000 renginių svečiams iš viso pasaulio padovanojusi programa, išaugęs turizmas, tarptautinės žiniasklaidos dėmesys ir didžiulis dalyvių skaičius – svarbiausius pasiekimus bei Kultūros sostinės palikimą pirmadienį vykusioje paskutinėje „Kaunas 2022“ spaudos konferencijoje aptarė Kultūros ministras Simonas Kairys, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė ir Komunikacijos bei rinkodaros vadovas Mindaugas Reinikis.

„Kaunas 2022“ kelionė iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę prasidėjo dar 2015 m. – būtent tuomet pradėta ruošti paraiška Europos kultūros sostinės konkursui laimėti. 2017 m. kovą paaiškėjo, kad Kaunas parengtais planais ir programa įtikino Tarptautinę Europos ekspertų komisiją – miestui buvo suteikta galimybė 2022-aisiais pasipuošti svarbiausio ES kultūrinio projekto titulu.

„Galvojau, kad tituliniams metams pasibaigus bus liūdna, tačiau šiandien jaučiu, kad daug dalykų tik prasideda, o kaip viskas judės toliau priklausys nuo mūsų“ – kalbą pradėjo LR Kultūros ministras Simonas Kairys. Anot Ministro, 2022-ieji –  neeiliniai ir žaidimo taisykles stipriai pakeitę metai – pandemija, karas Ukrainoje ir kiti iššūkiai organizatorius privertė į projektą pasižiūrėti kitaip, prisitaikyti prie esamos situacijos.

„Manau, kad didžiausias projekto keltas iššūkis buvo suprasti, kad esame Europos kultūros scenos dalimi: kaip svarbu sukurti galimybę dialogui, tarptautiniam bendradarbiavimui, būti atvirais. [...] Šis titulas visam likusiam pasauliui primena, kad šimtmečiais buvome Europos dalimi, kad net po 50 metų sudėtingame juodame tunelyje, šiandien esame grįžę į Europos šeimą“, – kalbėjo Kultūros ministras.

M. Plepio nuotr.

Renginiuose – rekordinis lankytojų ir įsitraukusių menininkų skaičius

Anot „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, per penkerius projekto įgyvendinimo metus, įvairaus tipo renginiuose – festivaliuose, koncertuose, parodose, spektakliuose, šiuolaikinio šokio pasirodymuose ir kitose meninėse iniciatyvose lankėsi 2,4 milijonai kultūros mėgėjų. Daugiau nei pusė jų renginius aplankė 2022-aisiais.

Kultūros sostinę Kaune ir Kauno rajone kūrė 19 tūkst. menininkų ir kūrėjų iš viso pasaulio – Europos, Japonijos, JAV, Pietų Afrikos, Izraelio, ir kt. Visgi didžiąją dalį renginių – 70 % – Kaunui kūrė ir įgyvendino Lietuvos menininkai. Vien per 2022 m. Lietuvos ir užsienio kūrėjai Kaune ir Kauno rajone surengė daugiau nei 1600 visuomenei prieinamų kultūrinių iniciatyvų.

Europos kultūros sostinės projektams įgyvendinti iš viso skirta 26 milijonai Eur, kitaip tariant, 13 Eur žmogui per penkerius metus. Prie kultūrinių iniciatyvų prisidėjo daugiau nei 50 rėmėjų ir partnerių, kurių prisidėjimo vertė finansine parama bei paslaugomis siekė 2,8 milijonus Eur.

M. Plepio nuotr.

Nuo „BBC“ ir „The Guardian“ iki „National Geographic“

Projekto vadovė Virginija Vitkienė pabrėžė, kad „Kaunas 2022“ projektas buvo matomas ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame pasaulyje – 66 šalyse, tarp kurių ne tik Europos valstybės, bet ir JAV, Indija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kanada, PAR, Pietų Korėja ar Singapūras. Mieste viešėjo daugiau nei 170 užsienio žurnalistų.

6 milijonus skaitytojų turintis mokslo populiarinimo žurnalas „National Geographic“ pabrėžė, kad Kaunas „pagaliau susilaukia pelnyto pripažinimo“, „The Telegraph“ teigė, kad „miestas išgyveną tikrą meno renesansą“, o „The Guardian“ Kultūros sostinę įtraukė tarp 10 išskirtiniausių Europos miestų.

Apie Kauną taip pat kalbėjo tokie žiniasklaidos portalai kaip BBC, CNN, The Times, „Rai“, „Deutsche Welle“, „Financial Times“, „Euronews“. Skaičiuojama, kad naujienos apie „Kaunas 2022“ projektą pasiekė daugiau nei 3 milijardus žmonių visame pasaulyje. Užsienio žiniasklaidos atstovų dėmesį traukė ne tik vykstantys renginiai, bet ir gatvės menas, atminties temos, Kauno modernizmo architektūra, pasaulinio garso menininkų vizitai.

Anot komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovo Mindaugo Reinikio, „Kaunas atsirado žemėlapiuose, kuriuose anksčiau nėra buvęs, tačiau tai tikriausiai pilnai suprasime praėjus keliems dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams“.

Nemuno 7, M. Plepio nuotr.

Suaktyvėjęs turizmas

Tarptautinės spaudos dėmesys bei aukšto meninio lygio renginiai ir parodos lėmė ir išaugusį turistų skaičių. 2022 m. Kaune su nakvyne viešėjo daugiau nei 309 tūkst. turistų, kurių daugumą sudarė svečiai iš Vokietijos, Italijos bei kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos, Estijos. Džiugino tai, kad vis daugiau žmonių Kauną rinkosi ne trumpalaikei išvykai – mieste svečiai praleisdavo visą savaitgalį ar kelias dienas.

M. Plepio nuotr.

Nuo naujų kultūros erdvių iki tradicija tapusių festivalių

Dalis pamėgtų festivalių bei renginių tapo neatsiejama miesto bei rajono dalimi: toliau tęsis Tarptautinė laimės diena bei tradicija tapęs „Fluxus festivalis“, Literatūros savaitė, į Kauno mikrorajonus muziką ir pasirodymus neš „Kultūra į kiemus“, „Istorijų festivalis“ ir tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, dizaino mėgėjai galės dalyvauti landšafto dizaino festivalyje „Magenta“; ir toliau vyks Europos kultūros sostinės forumas bei visų pamėgtas šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Kauno rajone tęsis bendruomeninis projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“.

Mieste veiklas tęs ir 2022 m. duris atvėrusi bendradarbystės erdvė „CulturEukraine“, parodų ir renginių erdve tapęs Kauno centrinis paštas. Istorinius metus primins „Fluxus“ vardą įgijęs Kauno oro uostas bei vaikų pamilta Kauno Mitinio Žvėries skulptūra. Įvairiose Kaune ir Kauno rajone veikiančiose meno įstaigose ateityje planuojama eksponuoti per 1000 pastaraisiais metais sukurtų kūrinių, skulptūrų bei leidinių.

Kauno rajone ir toliau veiks viešo meno objektų maršrutas „Smaragdo kelias“, kuriame – net 50 Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių; bei Zapyškyje įsikūręs, meno ir kultūros erdve tapęs laivas-žemkasė  „Nemuno 7“.

M. Plepio nuotr.

Kultūros sostinė atsisveikina siųsdama 2022 bučinius

Anot „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, svarbiausias „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ dėmuo vis dėlto yra prie šio projekto prisidėję žmonės: menininkai, kultūros atstovai, bendruomenės, savanoriai ir partneriai, Kauną pavertę viena didele Europos scena.

Kultūros sostinės titulą kitiems trims Europos miestams perduodantis Kaunas atsisveikina simboliškai – Lietuvai, Europai ir visam pasauliui siųsdamas 2022 bučinius. Nuo pat 2017 m. fotografas Remis Ščerbauskas siekė įamžinti Kultūros sostinės renginių dalyvius, bendruomenės narius, menininkus, kauniečius ir miesto svečius, savanorius, prie projekto įgyvendinimo prisidėjusią komandą bei tuos, kurie dažnai likdavo už rampos šviesų. Visi šie žmonės besiruošiant titulo metams savo energija kėlė ir kelia miesto kultūrą į naują lygmenį.

„Kiekviena Europos kultūros sostinė yra unikali ir išskirtinė, tačiau smagu susilaukti teigiamų komentarų, pavyzdžiui apie tai, kad Kaunas Europos kultūros sostinių projektą ir vėl pavertė madingu. Apie mus dar išgirsite“, – pozityviai baigta spaudos konferencija.

 


Melagienos, fotografija ir pasaulio menininkų darbai: parodos, kurias gruodžio mėnesį verta aplankyti Kaune

"Instant Comedy", autr. Filip Markiewicz, Esch 2022

Nors Kultūros sostinės titulą Kaunas pamažu perleidžia kitiems trims Europos miestams, meno mylėtojams nusiminti neverta. „Kaunas 2022“ organizatoriai kviečia nepraleisti paskutinės galimybės apsilankyti ne tik lankomumo rekordus jau pagerinusiose pasaulio menininkų ekspozicijose, bet ir naujai atidarytose parodose. Žemiau – rekomendacijos, ką pamatyti ir kur apsilankyti prasidedant pirmajam žiemos mėnesiui.

Filip Markiewicz. „Ultrasocial Pop“

Liuksemburgo menininkas Filip Markiewicz atvyko į Kauną su tarpdisciplininiu projektu „Ultrasocial Pop“, 2019 m. įvertintu prestižiniu „Art Prize Bourse Bert-Theis“ prizu. „Ultrasocial Pop“ jungia tapybą, piešimą, kiną, performansą ir unikalų muzikinį projektą. Instaliacijos idėja – atskleisti tikrovės užkulisius ir sukurti naują savitą dada-siurealistinės popkalbos formą, bandant suprasti šiandieninės Europos visuomenės raidą.

Kada: iki gruodžio 31 d.
Kur: galerija „Meno parkas“
Daugiau informacijos galima rasti čia.

„The Family of Man“

„The Family of Man“ (liet. Žmonių šeima) – vienos žymiausių fotografijos parodų (1955, MoMA) meno istorijoje fragmentas atkeliavo į Kauną ir kviečia susipažinti su humanistinės fotografijos ištakomis. Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama pagrindinės parodos „The Family of Man“  dalies reprodukcija, susideda iš šeimos fotografijų. Instaliaciją sudaro Roberto Carringtono, Nato Farbmano, Vito Fiorenzos, Nina Leen, Carlo Mydanso fotografijos.

Kada: iki gruodžio 31 d.
Kur: Kauno fotografijos galerija
Daugiau informacijos galima rasti čia.

„Fake News“

„Melagienos – žavus manipuliacinių technologijų ir žmogiško bukumo derinys, neabejotinai smerktina praneštos tikrovės vizija. Bet ar joje glūdintis poreikis perrengti tikrovę įtaigesniais pavidalais, nėra savaip giminingas meninei vaizduotei?“ – klausia projekto „Fake news“ kuratorė, tapytoja Rebeka Bruder. Tai  – socialiai angažuotas projektas, nukreiptas į grėsmes ir iššūkius, kylančius susiduriant su praneštos tikrovės iškraipymais, tačiau pasitelkiantis ne informacinio saugumo specialistus, bet menininkus, kurių santykis su objektyviu pranešimu taip pat gana komplikuotas. Esminis projekto keliamas klausimas: ar meninės vaizduotės ir melagienų mišinys yra sprogus?

Kada: iki gruodžio 19 d.
Kur: Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Drobė“
Daugiau informacijos galima rasti čia.

Kaunas PHOTO Mitinio žvėries buveinės, L. Žemgulio nuotr.

„Mitinio Žvėries buveinės Kauno modernizmo pjūviuose“

Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO 2021 m. surengė meninę rezidenciją, kurios metu menininkas iš Naujosios Zelandijos Chirag Jindal žvelgė giliau į Kauno modernizmo embleminius pastatus, į vieną atvaizdą sutalpindamas tiek jų matomąją dalį, tiek ir požemius.

Pasak idėjos autoriaus ir projekto meno vadovo Mindaugo Kavaliausko, paslaptimi išliks menininko kūrybinis metodas, tačiau kūriniai praskleis paslapties skraistę į tai, ko kauniečiai ir miesto svečiai, ko gero, niekada nepamatytų – požemius ir jų lokaliai globalias istorijas, kuriuose galimai nuo seno slėpėsi mitinis Kauno Žvėris. 

Parodą geriausia apžiūrėti tamsiu paros metu.

Kada: iki sausio 8 d.
Kur: Vienybės aikštė
Daugiau informacijos galima rasti čia.

Luko Kolmogorcevo personalinė paroda „Trauma“

Luko Kolmogorcevo parodoje pristatomų meno kūrinių pagrindinė idėja siejama su asmeninio laiko tėkmės ir laikinumo pajautos patirtimis. Jausti laikinumą mūsų aplinkoje visada traumuojanti patirtis. Mes šią patirtį tramdome, suvaldome vien tam, kad galėtume gyventi didesnėse ar mažesnėse komforto zonose. Rinkdamas ir komponuodamas objektų formas, jų simbolinius turinius, Lukas Kolmogorcevas išskiria tris pagrindines temas – medicina, gamta, žmogus. Ši pagrindinių temų grandinė privertė menininką ieškoti formų, kurios vizualiai sukelia trauminių potyrių asociacijas. Menininko kūrinių kompozicijose aiškiai galima atpažinti gydančius ir žeidžiančius elementus. 

Kada: iki gruodžio 15 d.
Kur: Kauno menininkų namai
Daugiau informacijos galima rasti čia.

Paroda Working Class Heroes, G. Jovaišos nuotr.

Paroda „Working Class Heroes“

Laisvė, galia, pinigai, žmogaus teisės – tai universalios temos, į kurias gilinasi pirmasis Liuksemburgo Darbo muziejus MUAR/ Musée vun der Aarbecht. Kauno Paveikslų galerijoje eksponuojama MUAR paroda „Working Class Heroes“ šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre Bausch (1891–1935), Léon Weirich (1878–1942) ir Jean Schortgen (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Asmeninės istorijos žmonių, sukūrusių Liuksemburgą, iš naujo kelia klausimus – kas sukūrė jūsų šalį, kas šiandien atstovauja jūsų teises?

Kada: iki 2023 m. vasario 23 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Williamo Kentridgo paroda, M. Plepio nuotr.

W. Kentridge'as. „Tai, ko nepamename“

William Kentridge (PAR) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs, vienas įtaigiausių šių laikų menininkų – pirmą kartą parodą pristatantis Lietuvoje ir Kaune – ten, iš kur kyla jo šeimos litvakiškos šaknys. Menininkas dažnai apibūdinamas kaip skaudžiai atviras humanistas. Parodoje „Tai, ko nepamename“ (kuratorė – Virginija Vitkienė)  susiliečia skirtingos technikos, skirtingi žanrai, bet labai panašios dominuojančios spalvos. Juoda ir balta. Menininkas geba įtraukti lankytoją į praėjusius įvykius ir padėti pasijusti lyg jis juose būtų čia ir dabar. Jis genialiai derina aštrų turinį ir paveikią estetiką, supurto išankstines žiūrovo nuostatas ar stereotipinį požiūrį.

„Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – sako menininkas.

Kada: iki gruodžio 4 d.
Kur: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Daugiau informacijos galima rasti čia.

Yoko Ono paroda, L. Žemgulio nuotr.

Yoko Ono retrospektyvinė paroda „Laisvės pažinimo sodas“

Meno pasaulio nonkonformistę Yoko Ono atpažįsta visi: muzikos prodiuserė, ryški Niujorko meno scenos figūra ir legendinės roko grupės „The Beatles“ įkūrėjo Johno Lenono žmona, kadaise kartu su Jurgiu Mačiūnu buvusi prie Fluxus judėjimo ištakų.  Yoko Ono braižui būdingas politiškumas ir visuomeniškumas, tad jos darbai neprarandanti aktualumo, skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį. Šios menininkės kūrybą visą rudenį galima pamatyti Kauno paveikslų galerijoje.

„Laisvės pažinimo sodas“ (kuratorius – Jon Hendricks) – retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su jos įkurta „Studio One“ Niujorke, Šiuolaikinio meno centru ir Kauno paveikslų galerija. Parodoje gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų ir performanso meno. Paroda kviečia žiūrovus ne tik stebėti meno kūrinius galerijos erdvėse, bet ir patiems įsitraukti į kūrybos procesus, sekant menininkės paliktomis instrukcijomis.

Kada: iki gruodžio 4 d.

Kur: Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Paroda „ANBO. Avangardo Naujokai Bet Oho“

Lietuvos aviacijos muziejus kartu su „Kaunas 2022“ šį rudenį pristato parodą „ANBO. Avangardo Naujokai Bet Oho“. Paroda vainikuoja visą pusmetį kurtą tinklalaidžių ciklą apie ANBO epochos Lietuvą nuo 1925 m. iki 1939 m. Parodos pagrindinė tema – pažintis su Antano Gustaičio gyvenimu ir jo indėliu Lietuvos aviacijai: pačio sukurtais moderniais ANBO lėktuvais.

Šalia šio svarbaus tarpukario Lietuvos dėmens vyko miestų ir žmonių modernizacija, todėl paroda taip pat pasakoja apie Antano Gustaičio Lietuvą – europietišką, stilingą, avangardišką ir ambicingą: iki šiol stovinčius Art Deco pastatus ir interjere naudojamus baldus, garsias asmenybes, pramonės augimą, sveikatos ir švietimo reformas, sukurtus meno šedevrus, susisiekimą pagerinusius sprendimus ir kitas avangardiškas gyvenimo dalis.

Kada: nuo lapkričio 24 d.
Kur: Lietuvos aviacijos muziejus.
Daugiau informacijos galima rasti čia.

Iliustracijų paroda ir „Palangos Juzė“ iš 30 tūkst. lego detalių

Kauno ledo rūmuose menininkas Rokas Mikšiūnas pristato iš beveik 30 tūkst. lego kaladėlių sukurtą skulptūrą „Palangos Juzė“, o greta eksponuojama Tado Bujanausko iliustracijų paroda. Menininkų sukurtas projektas, skirtas priminti apie laiko paliestas Kauno ir Kauno rajono skulptūras, o į paminklų istoriją, jų svarbą formuojant miesto veidą pažiūrėti kitokiu žvilgsniu.

Rokas Mikšiūnas –  mokslininkas, architektūros ir kultūros paveldo puoselėtojas ir lego modelių kūrėjas. Tikromis ir virtualiomis lego kaladėlėmis jis atkuria Kauno ir Vilniaus architektūrą, ypač domisi tarpukario modernizmo pastatais.

Menininkas Tadas Bujanauskas siekia priminti apie laiko ir žmonių užmirštas skulptūras Kaune. Iliustracijų ciklą įkvėpė menininko asmeniniai atradimai, susidomėjimas skulptūrų autoriais ir jų sukūrimo istorijomis. Menininką keri skulptūros esančios ne centre, o tolimesniuose Kauno mikrorajonuose. 

Kada: iki gruodžio 31 d.
Kur: Kauno ledo rūmai, „Caffeine“

Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Palangos Juzė, Roko Mikšiūno iliustracija

„Kaunas 2022“ uždarymo savaitgalį sutarta: Kaunas yra amžinas

M. Plepio nuotr.

Tuzinais, šimtais ir tūkstančiais galima skaičiuoti paskutiniojo oficialaus Kauno – Europos kultūros sostinės savaitgalio rezultatus. Susikertantys ir prasilenkiantys renginių ir įvykių maršrutai, renkami Kauno Žvėries žaidimo antspaudai ir dalinami pažadai pasirūpinti savimi ir miestu, rankų paspaudimai ir apsikabinimai, žibančios akys ir telefonų lempelės, ekspromtu sutviskusios skambant finaliniams baletorijos „Sutartis“ akordams „Žalgirio“ arenoje – Kaunas ir Kauno rajonas užtvindytas viltimi, kad po įspūdingos metus trukusios programos pozityvus, motyvuojantis ir auginantis santykis su savimi ir aplinka, kuriame kultūra – bene svarbiausias dėmuo, niekur nedings.

G. Jovaišos nuotr.

Europos dėmesys Kaunui

„Dažnai manoma, kad kultūra – tik dėl smagumo. Visgi ji – mūsų visuomenės ir sielos pagrindas, neatsiejama gyvenimo dalis. Asmeniškai tikiu, kad Europos kultūros sostinių tradicija yra viena svarbiausių Europos programų, kurianti tvarų teigiamą efektą. Kultūra moko, transformuoja, suteikia vilties ir perspektyvos, įkvepia vienybę ir solidarumą“, – penktadienio rytą teigė Rumunijos prezidentas Klausas Iohannis. Jis drauge su Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos lyderiais bei internetu prisijungusiu Ukrainos vadovu Volodymyru Zelenskiu atidarė tarptautinį simpoziumą „Europos idėja“. Intelektualų – akademikų ir praktikų – suvažiavimas Vytauto Didžiojo universitete buvo solidžiausias „Sutarties“ savaitgalio renginys. Savo svoriu ir diskusijų gelme jis įrodė, kokia svarbi yra viena mažiausių žemyno šalių ir šiemet svariausiu titulu savo gyvenime pasipuošęs bei jo pagalba globalius iššūkius atlaikęs miestas.

G. Jovaišos nuotr.

Burianti ir auginanti muzika

Nuo skambiai debiutavusio Lietuvos jaunimo džiazo orkestro koncerto ir jidiš dainų puokštės Kauno menininkų namuose bei chorinės ir eksperimentinės muzikos renginio „Tykumos paslaptingame „Kauno vandenų“ rezervuare iki Karo muziejaus sodelyje pasigirdusių „Tabalų“, avangardiškai elektroninių performansų kino teatre „Daina“ ir naktinio klubo „Lizdas“ užimtoje M. Žilinsko dailės galerijoje – melomanų ausys lepintos visą ilgąjį Europos kultūros sostinės savaitgalį. Vienas laukiamiausių koncertų vyko Kauno rajone – penktadienį Raudondvario dvaro teritoriją šokių aikštele po atviru dangumi pavertė atlikėjas „Ten Walls“. 

Žinoma, įspūdingiausias garsų audinys nuvilnijo šeštadienio vakarą „Žalgirio“ arenoje – kompozitorės Zitos Bružaitės specialiai šiai progai parašytą kūrinį „Sutartis“ atliko solistai Jeronimas Milius ir Monika Pleškytė, Kauno bigbendas, Kauno pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, ansamblis „Giunter Percussion“ ir kiti, diriguojami talentingojo Ričardo Šumilos. Beveik 9 tūkstančiams susirinkusių žiūrovų magiją kūrė ir Petro Lisausko vedamos jungtinės šokėjų pajėgos, kurių gretose – ir „Nuepiko“, ULNA, „Šeiko šokio teatro“ trupės, ir augantys talentai.

„Sutartį“ žiūrovams padovanojo: meninės idėjos autorė ir kompozitorė Zita Bružaitė, režisierius Gediminas Šeduikis, libreto autorė Daiva Čepauskaitė, scenografijos autorė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, choro meno vadovė Danguolė Beinarytė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, choreografė Agnija Šeiko, dirigentas Ričardas Šumila.

S. Petkaus nuotr.

Parodos – pasitiktos ir išlydėtos

„Sutarties“ savaitgalį atidaryta šūsnis parodų, kurios lauks lankytojų ir vėliau šiemet. Iki pat Naujųjų atviros spalvingojo lenkų kilmės liuksemburgiečio Filipo Markiewicz „Ultrasocialinis popsas“ galerijoje „Meno parkas“ ir šios kaimynystėje, Kauno fotografijos galerijoje, eksponuojama pasaulį apkeliavusios humanistinės fotografijos ištakas pristatančios parodos „The Family of Man“ ištrauka. Į melagienas menininkų žvilgsniu kviečia pažvelgti Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Drobė“, buvusiame tekstilės fabrike Šančiuose atvėrusi parodą „Fake News“. Vienybės aikštėje ratu susispietė modernistinių pastatų požemius atvėrusi fotografijų paroda „Mitinio Žvėries buveinės“ – ji, efektingiausia sutemus, smalsuolių dėmesį žada traukti visą šventinį laikotarpį.

Lankomkumo rekordus gerino ir jau paskutines dienas veikiančios Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“ Kauno paveikslų galerijoje, šiuolaikinio meno trienalė UKRAINE! UNMUTED Kauno centriniame pašte bei Williamo Kentridge’o „Tai, ko neatsimename“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Jas tyrinėjo ir pavieniai svečiai, ir į eskursijas būręsi meno mylėtojai. Išskirtinį maršrutą po mieste kūrusiems menininkams svarbias vietas pasiūlė ir Kauno modernaus meno fondas.

G. Jovaišos nuotr.

Tamsą sklaidančios instaliacijos

Socialinius tinklus marginusiuose „Sutarties“ savaitgalio įspūdžiuose itin dažnai fiksuotos žiemos laiku gyvenančius Kauną ir Kauno rajoną nuspalvinusios meninės instaliacijos. Nuo miesto centro, kuriame vienam efektingam šviesų spektakliui susivienijo daugybė kultūros įstaigų ir kitų pastatų, iki siaurutės gatvelės Senamiestyje, virtusios meno „Arterija“. Nuo stabtelėti privertusios instaliacijos „Procesas“ Nepriklausomybės aikštėje iki laiptų į Mitinio Žvėries guolį, tik šiam savaitgaliui atsiradusių Kauno tvirtovės I forte – visi šie meniniai akcentai pabrėžė, kad Kaunas – ne tik gražus, bet ir siekiantis būti laimingu miestas.

Sutarties pasirašymas, L. Žemgulio nuotr.

Sutartis su savimi

Svarbiausią „Kaunas 2022“ suvenyrą – sutartį, pasirašytą su savimi ir miestu, namo parsinešė beveik 4 tūkstančiai kultūros žaidimo taisyklių besilaikiusių „Sutarties“ savaitgalio dalyvių. Kaip ir pirmųjų dviejų Kauno trilogijos veiksmų „Sukilimas“ ir „Santaka“ proga, taip ir baigiantis lapkričiui miestiečiai šmirinėjo gatvėmis ieškodami specialių stotelių ir efektingai pasipuošusių personažų, kurie žaidimo knygeles žymėjo antspaudais.

Kiekvienas miestas yra gražus. Kiekvienas miestas yra meilės miestas. Visi miestai yra kaip Kaunas ir Kaunas yra kaip visi miestai. Kiekvienas miestas praeityje patyrė kančių. Kiekvienas miestas siekia būti laimingas ateityje. Žmonės, kuriuos pažįstame yra geri. Žmonės, kurių nepažįstame yra geri. Žmonės, kurių nesuprantame, yra geri. Mano laisvė priklauso nuo kitų laisvės. Kaunas yra amžinas. Šie „Sutartyje“ įrašyti punktai priminė rūpintis savimi, kitais ir savo miestu.

Ne tik vizualiai įspūdinga, bet ir asmeniškai kiekvienam dedikuota „Sutarties“ pasirašymo ceremonija šimtus kartų įvyko linkėjimais margintoje požeminėje perėjoje prie Nemuno. Žinoma, ir kiekvieno, išgyvenusio Kauno virsmą „iš laikinosios į šiuolaikinę“, širdyje bei galvoje. Juk, kaip skelbia paskutinis „Sutarties“ punktas, Kaunas yra amžinas.


Lapkričio mėnesio renginiai Kaune: ko nepraleisti?

„Sutarties“ repeticija, G. Jovaišos nuotr.

Paskutinis rudens mėnuo „Kaunas 2022“ programoje pažymėtas ypatingomis patirtimis. Lapkritį duris atvers naujos parodos, stebins muzikinės ir teatro premjeros, o paskutinius akcentus sudės didžiulė uždarymo programa „Sutartis“. „Kaunas 2022“ dalijasi rekomendacijomis, ką pamatyti ir ko nepraleisti Europos kultūros sostinės metams artėjant link pabaigos.

Ukrainos šiuolaikinio meno trienalė „Ukraine! Unmuted“

Jau lapkričio 4 d. prasideda Ukrainos šiuolaikinio meno trienalė „Ukrainian Cross-Section 2022. UKRAINE! UNMUTED“. Trienalės programa Lietuvos auditoriją kvies pažinti Ukrainos meną šiandieniniame kontekste, o šalies kūrėjai prabils per parodą, performansą bei atviras diskusijas. Anot trienalės organizatorių, „Ukraine! Unmuted“ – unikali galimybė išgirsti ilgai tildytą Ukrainos kultūros balsą, o apie tai, koks Ukrainos menas buvo ir yra, leisti kalbėti pačiam menui. Svarbiausias trienalės programos akcentas – 17 meno projektų pristatanti paroda, kurioje – Ukrainos menininkų vaizdo kūriniai, instaliacijos, tapybos, grafikos, fotografijos darbai.

Kada: paroda veiks iki gruodžio 4 d.

Kur: Kauno centrinis paštas

Daugiau informacijos galima rasti čia.

“Protecting Layer”, aut. Konstiantyn Zorkin

„Nešantys šviesą“. Simfonija dedikuota Čijunei Sugiharai

Antrojo pasaulinio karo metais, Japonijos imperijos vicekonsulas Čijunė Sugihara išgelbėjo daugiau nei 6 000 iš Europos bėgančių žydų gyvybių. Ši herojiška istorija jau lapkričio 5 d. suskambės Kauno valstybinėje filharmonijoje, kur bus atliekamas muzikinis kūrinys „Nešantys šviesą“. Kartu su Kauno valstybiniu choru bei Kauno miesto simfoniniu orkestru šį pasakojimą klausytojams pristatys violončelės virtuozė Kristina Reiko Cooper bei Lietuvos ir viso pasaulio klausytojams puikiai pažįstamas, prestižinių „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas, dirigentas Konstantinas Orbelianas.

Kada: lapkričio 5 d.

Kur: Kauno valstybinė filharmonija

Įsigyti bilietus galima čia.

OSTRALE šiuolaikinio meno paroda „Srovės nepasroviui“

Dresdene vykstanti OSTRALE bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų, organizuojama netradicinėse, kitai funkcijai projektuotose, ne menui skirtose erdvėse. „Srovės nepasroviui“ – paskutinė keliaujančios OSTRALE bienalės renginių dalis, pasakojanti apie globalumą su visomis šio daugiasluoksnio reiškinio srovėmis. Pajauskime, kaip laiko tėkme alsuoja Kauno centrinio pašto sienos.

Kada: iki lapkričio 13 d.

Kur: Kauno centrinis paštas

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Paroda „Working Class Heroes“

Laisvė, galia, pinigai, žmogaus teisės – tai universalios temos, į kurias gilinasi pirmasis Liuksemburgo Darbo muziejus MUAR/ Musée vun der Aarbecht. Kauno Paveikslų galerijoje eksponuojama MUAR paroda „Working Class Heroes“ šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre Bausch (1891–1935), Léon Weirich (1878–1942) ir Jean Schortgen (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Asmeninės istorijos žmonių, sukūrusių Liuksemburgą, iš naujo kelia klausimus – kas sukūrė jūsų šalį, kas šiandien atstovauja jūsų teises?

Kada: iki 2023 m. vasario 23 d.

Kur: Kauno paveikslų galerija

Daugiau informacijos galima rasti čia.

G. Jovaišos nuotr.

Tarptautinis simpoziumas „Europos idėja“

Kas kitas, jei ne kultūros žmonės, atsakys į svarbiausius klausimus: kas yra Europa? Ar galima tapti europiečiu? Ar tai kultūrinė sąvoka? Ar Europą galima suvokti kaip projektą? Kas kalba ir kas turi teisę kalbėti Europos vardu? Šiuos klausimus kels ir šių dienų iššūkius Europai apmąstys tarptautinis simpoziumas. Dviejų dienų renginyje susitiks Europos ir pasaulio intelektualai, mokslininkai, menininkai bei politikai. Simpoziume dalyvaus Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Latvijos ir Estijos prezidentai. Simpoziumą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Kada: lapkričio 24–25 d.

Kur: Vytauto Didžiojo universitetas

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Spektaklis „Kauno asamblėja“ 

„Kauno asamblėja“ – unikalus spektaklis, sukurtas iš realių žmonių pokalbio, įvykusio 2021 m. rugsėjo mėnesį Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje. Jungtinė spektaklio kūrėjų komanda – „Porte Parole“ teatras iš Kanados ir NKDT aktoriai pakvietė keturis paprastus nepažįstamus žmones į bendrą vakarienę. Vakarienės metu jie diskutavo temomis, kurios jiems rūpi, dėstė savo požiūrius, gynė savo nuomones, įrodinėjo savo tiesas, ginčijosi, konfliktavo, liejo emocijas ir galų gale ieškojo būdų susikalbėti. Tai, ką matysite scenoje, yra aktorių suvaidinta ta pati vakarienė – atviras, nepagražintas, intriguojantis nuomonių ringas, kuriame kaunasi ne politikai, įžymybės ar TV veidai, o paprasti Lietuvos piliečiai.

Kada: lapkričio 25, 27 d.

Kur: Nacionalinis Kauno dramos teatras

Įsigyti bilietus galima čia.

Yoko Ono retrospektyvinė paroda „Laisvės pažinimo sodas“

„Laisvės pažinimo sodas“ (angl. The Learning Garden of Freedom) – retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su menininkės įkurta „Studio One“ Niujorke, Šiuolaikinio meno centru ir Kauno paveikslų galerija. Parodoje gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų ir performanso meno.

Kada: iki gruodžio 4 d.

Kur: Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Yoko Ono paroda, L. Žemgulio nuotr.

W. Kentridge'as. „Tai, ko nepamename“

William Kentridge (PAR) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs, vienas įtaigiausių šių laikų menininkų – pirmą kartą parodą pristatantis Lietuvoje ir Kaune – ten, iš kur kyla jo šeimos litvakiškos šaknys. Menininkas dažnai apibūdinamas kaip skaudžiai atviras humanistas. Parodoje „Tai, ko nepamename“ (kuratorė – Virginija Vitkienė)  susiliečia skirtingos technikos, skirtingi žanrai, bet labai panašios dominuojančios spalvos. Juoda ir balta. Menininkas geba įtraukti lankytoją į praėjusius įvykius ir padėti pasijusti lyg jis juose būtų čia ir dabar. Jis genialiai derina aštrų turinį ir paveikią estetiką, supurto išankstines žiūrovo nuostatas ar stereotipinį požiūrį.

„Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – sako menininkas.

Kada: iki lapkričio 30 d.

Kur: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Williamo Kentridgo paroda, M. Plepio nuotr.

Kaunas 2022“ uždarymo programa „Sutartis“

„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ kelionė, padovanojusi daugiau nei 1500 renginių ir iniciatyvų, pamažu artėja link pabaigos. Organizatoriai rudens pabaigoje kviečia į paskutinį „Kaunas 2022“ nuotykį – net 4 dienas truksiančią, ypatingus metus uždarančią programą „Sutartis“. Lapkričio 24–27 d. Kaune ir Kauno rajone vyks nemokamas „Ten Walls“ koncertas, daugybė renginių, parodų, spektaklių ir didysis, „Žalgirio“ arenoje vyksiantis, uždarymo pasirodymas.

Kada: lapkričio 24–27 d.

Kur: Įvairios vietos Kaune ir Kauno rajone

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

„Sutarties“ repeticija, G. Jovaišos nuotr.

S. Straukaitė apie teatro ir mados simbiozę, patirtį Kaune, Čiurlionį ir plastiką

Sandra Straukaitė, P. Gasiūno nuotr.

Regis, Lietuvos kūrėjos, drabužių dizainerės, teatro kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės naujai pristatyti nereikia: į teatro ir mados sūkurį prieš daugiau kaip du dešimtmečius įsisukusi menininkė nuosekliai kasmet palieka viešumoje pastebimą kūrybos pėdsaką.

Viena naujausių ir intensyvių jos kūrybinių veiklų –  kostiumų kūrimas „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijai. Trečiąjį trilogijos veiksmą, pavadintą „Sutartis“, pirmą ir paskutinį kartą gyvai bus galima pamatyti lapkričio 26 dieną. 

S. Straukaitė pasakoja, kad šį kartą pasirodymo artistams prireiks arti 100 kostiumų. Pokalbyje paaiškėja –  pastarųjų idėjas įkvėpė ir tekančių upių, ir plastiko maišelių, ir Čiurlionio paveikslų vaizdiniai. 

Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantis įspūdingo masto teatralizuotas pasirodymas, kuriam S. Straukaitė kuria kostiumus, rengiamas kartu su gausia Lietuvos menininkų kūrybine grupe: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kompozitore Zita Bružaite, scenografe Sigita Šimkūnaite, choreografe Agnija Šeiko ir kitais. Tarp atlikėjų  – dainininkų Jeronimo Miliaus, Monikos Pleškytės vardai, pagrindinis šokėjas – Petras Lisauskas. Kartu su solistais rikiuojasi visas Kauno muzikinio gyvenimo branduolys: orkestras, kvartetas, ansambliai, chorai, vokalinės ir choreografinės grupės. 

Kostiumus daugiau kaip 20 spektaklių sukūrusi ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota menininkė daro nemažą įtaką ir lietuviškam mados pasauliui. Daugiau negu dvidešimt metų S. Straukaitė kartu su kitais kūrėjais organizuoja festivalį „Mados infekcija“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jos kūryba apibūdinama kaip nonkonformistinė, paradoksali, su avangardo ir transformacijos elementais. 

Nepaisant skambių epitetų ir įvertinimų, menininkė apie kūrybą kalba be perdėtų intonacijų, ramiai, su lengva humoro gaidele.  „Darau darbus iš širdies – pažiūrėsim, kas gausis“, – apie pasirengimą „Sutarčiai“ sako ji. S. Straukaitei teatras ir mada – it du susisiekiantys indai, o inspiracijos kūrybai gimsta susitikus bendraminčius.

M. Plepio nuotr.

  Kaip nutiko, kad Jūs atsidūrėte „Sutarties“ kūrybinėje grupėje?

  Mes su G. Šeduikiu, S. Šimkūnaite bendradarbiaujame dar nuo to laiko, kai buvo G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Vilniuje  ar Klaipėdoje R. Vagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymai. Palaipsniui bendras darbas kėlėsi ir į kitus projektus. Mes bendraminčiai – gerai jaučiamės kartu, visi vieni kitus suprantame.  Kurdami daug kalbamės, nebijome pasakyti, siūlyti vienas kitam idėjas, net pakritikuoti. Smagu, kai pavyksta sutikti tokią komandą. Pas mus nėra tokio susiskirstymo – čia mano, čia tavo ar panašiai. Visi „sergame“ kartu už gerą galutinį rezultatą.

Apskritai, mane labai traukia darbas tokio didelio mąsto projektuose. Aš visa savo esybe už mūsų lietuvišką kūrybinę industriją, už Lietuvos kūrėjus ir jų bendradarbiavimą. Štai ir „Sutartyje“ bus originali kompozitorės muzika, specialiai pasirodymui sukurta choreografija ir dar daug kitų įdomių dalykų.

– Kokiu ritmu šiandien gyvenat Jūs ir „Sutartyje“ dirbanti komanda? Juk panašu, kad iki pasirodymo laiko liko ne tiek ir daug. Stereotipiškai įsivaizduotume: kuo arčiau spektaklis ar pasirodymas, tuo daugiau nemiegotų naktų, sprendžiamų problemų...

– Gyvename artėjančio renginio nuotaikomis, ruošiamės labai intensyviai – tarkim, kostiumai gaminami pilnu pajėgumu. Ar būna gyvenime nemiegotų naktų? Nutinka visko, bet stengiamės profesionaliai organizuotis procesą ir darbą.  Man pačiai visada norisi pradėti kuo anksčiau, netempti, nelaukti paskutinės minutės. Nes darbui skirtas laikas prabėga akimirksniu – nepajunti, kaip jau finišas.  O dar panašiuose dideliuose projektuose, žiūrėk, iškyla įvairių techninių problemų. Žinia, ir „Sutartis“ – labai įdomus, bet kartu ir labai sudėtingas projektas. Viską reikia labai gerai apgalvoti, net ir išsibandyti. Štai ir dabar darome kostiumus testavimui. Pasibandom, pasižiūrim, kaip veikia, ir judame toliau. 

Sutarties repeticija, G. Jovaišos nuotr.

– Prabilote apie kostiumus. Papasakokite apie juos daugiau. Kiek jų kuriate? Iš kur sėmėtės įkvėpimo sumanymams? Kokias šiuolaikinio miesto mito gijas pynėte? Ir kokias žinutes norėtumėte ištransliuoti „Sutarties“ žiūrovams?

– Tiksliai neskaičiavau kiek, tačiau „Sutartyje“ tikrai bus apie 100 kostiumų. Visada taip būna: pradedi skaičiuot ir tada – vaje, kiek daug! Na, bet čia būdinga dideliems pastatymams. Šokėjai, chorai, solistai – visus gi reikia tinkamai aprengti.

Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora. Nuo pirmųjų arijų tai bus kaip vandens versmė. Ji panaši į žmogaus jaunystę, kai gyvastis teka, kunkuliuoja, dar viskas prieš akis. Visa tai išauga į upės tėkmę ir simbolizuoja žmogaus brandą. Tuo tarpu metų naštą ir slopstantį judesį parodo ledas – upė sušąla, apšarmoja, pabąla. 

Dar viena inspiracija pastatymui buvo M. K. Čiurlionis. Būtent su jo vardu labai norisi sieti Kauną, nes čia yra jo vardo muziejus, daugybė žmonių lengvai atpažįsta jo kūrybą. Kas gali būti gražiau? Ir kodėl gi nepanaudojus čiurlioniškos spalvų paletės?

M. K. Čiurlionis, Ramybė. M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo nuotr.

Tai, ką pasakojate, yra tarsi vaizdiniai iš praeities. O kokios šiuolaikinės inspiracijos padiktavo kūrybinius sumanymus?

– Nuolat girdime, kad globali problema – plastikas. Viskas juo užteršta, ypač vanduo, vandens telkinių pakrantės. O kodėl jo nepanaudojus kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, kostiumams? Net ir taip galima kovoti su tarša. Būtent šio spektaklio kai kuriuos kostiumų elementus kuria Greta Germanavičiūtė, pagal specialią technologiją pakartotinai panaudodama plastiko gaminius. 

Beje, spektakliui naudojom ne tik plastikinius maišelius, iš atliekų kategorijos atkeliauja senos, skirtos išmetimui video juostelės. Jas irgi galima pritaikyti ir padaryt objektą, meno kūrinį. Prisiminiau Žilviną Kempiną ir jo video juostų instaliacijas.

Beje, kurdama kostiumus, kartu siekiu ir tvarumo. Nusprendžiau 30 šokėjų kostiumus daryti transformuojamus, kai tą patį drabužį galima panaudoti įvairiems choreografijos sprendimams. Žinoma, yra pagunda vardan efekto kaskart prikurti daugybę kostiumų, bet ar  iš tiesų to reikia? Juk galima būti ir taupiam galvojant apie galimų atliekų kiekį, juk šis pastatymas- vienkartinis.

Sandra Straukaitė, P. Gasiūno nuotr.

Kaip Jums teatras siejasi su mada? Juk kuriate ne tik operų pastatymams?

– Sakyčiau, man teatras ir mada yra kaip du susisiejantys indai, jie papildo vienas kitą, atveria daug daugiau prasmių, platesnį jų lauką. Teatre panaudoju tai, kas ateina iš mados pasaulio – o ir aš pati labai daug naudojuosi teatrine patirtimi. Būtent teatre ateina supratimas ir apie apšvietimą, ir apie teatro magiją, ir optines iliuzijas ar net apgaules (juokiasi). Teatralizuoti parodymai pereina ir į madą. Visi nuo to tik išlošia – buvimas kostiumų dailininke ir drabužių dizainere leidžia atsinaujinti, įkvėpimo semtis abiejuose pusėse. Man nesinori kartotis. Tam tikra prasme, tik paneigdamas save gali atrasti, sukurti kažką naujo. 

Teatras duoda daug galimybių nuolat tobulėti – paleidi į sceną kostiumus ir tada supranti, kas suveikia, o ko kitam kartui nebereikėtų daryt. Kai esi jaunas, dar dažnai nematai galutinio rezultato – išleidi „kostiumus“ į sceną ir galvoji: o dieve, ką aš padariau, kas čia bus! O po to, kai įsižiebia rampų šviesos ir viskas susijungia į visumą – kostiumas suveikia, atrodo visai kitaip negu manei. Šiandien, su patirtimi, tokios metamorfozės nebegąsdina, jau nebebijai. Aš įsivaizduoju, kiek nerimo būna jauniems kūrėjams. Pasitikėjimą savimi duoda per daug metų įgyta patirtis. Bet nesinori užsistovėti, kurti  vis kitaip, taigi smagu dirbti su jaunais žmonėmis, jie atneša, duoda daug naujų inspiracijų. 

Kaip šiandien apibūdintumėte savo kūrybinį braižą? Ir kaip jis formavosi? Teko girdėti, kad pirmoji profesinė pažintis su kostiumų dizainu, mada kadaise užsimezgė būtent Kaune. 

– Kostiumuose aš nesusismulkinu, aš tarsi darau plačiais potėpiais, stengiuosi įžvelgti architektūrinį sprendimą, aprėpti visumą, žvelgti tarsi kiek iš tolo. Nemėgstu paskęsti smulkmenose ir mikrodetalėse. Labiau patinka dirbti platesniais mostais, potėpius daryti laisva ranka. Stengiuosi „neužsižaisti“, nes juk kostiumus realizuoja kiti žmonės, jie negali „užsikasti“ smulkmenose. Norisi matyt idėją, tūrius, svarbu pajausti medžiagas. Beje, to pirmiausia išmokau Kaune, kai nuo 14 metų  atvažiavau čia mokytis.

Kaunas žymi mano svarbaus gyvenimo etapą – į jį kažkada pasukau, kad galėčiau įgyti daugiau žinių apie madą į tuometinį S. Žuko technikumą. Tai nuostabi meno mokykla ant Pelėdų kalno. Kūrimas šiame projekte leido prisiminti, kokioje gražioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis mes mokėmės. Tai padėjo formuotis estetiniam suvokimui, prioritetams. Kaunas mane ir šiandien žavi kaip miestas, ypač jo modernizmas, ypač šiemet jis tiesiog nusipelnė būti dėmesio centre. Mane jis nustebino tuo, kas parodė užmojį – tapo tikra kultūros sostine. Dabar tiesiog akivaizdu, kaip svarbu turėti sodrią kultūrinę aplinką – tai žmones įkvepia į ją įsitraukti. Iki tol klaidinęs įspūdis, kad Kaunas tuščias, sklaidosi. Savo akimis matėme, kiek Kaune susitelkia žmonių į kultūros renginius, kokios eilės prie muziejų, kokia judri, gyvybinga gali būti miesto erdvė. Beje, mados talentų konkursas „Mados injekcija“ taip pat persikelia į Kauną – šiemet gruodžio pradžioje jis vyks Kauno centriniame pašte.

Dėkoju Jums už pokalbį.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Įsigyti bilietus į trečiąjį Šiuolaikinio mito trilogijos veiksmą „Sutartis“ galima čia.


Tarptautinis muzikinis spektaklis „GOOD GIRLS“: žiūrovų laukia premjera, į abortą žvelgianti be sielvarto 

Knygos GOOD GIRLS viršelis, E. Lushchyk iliustr.

Net trijose šalyse lapkritį sveiko maišto į abortų diskursą įneš trijų aktorių atliekamas muzikinis spektaklis „Good Girls”. Po pirmųjų premjerų Liuksemburge, lapkričio 17–19 d. Kauno miesto kameriniame teatre pristatomas spektaklis toliau savo kelionę tęs Londone. Spektaklio, kuris yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programos dalis, režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir aktorės Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika į nėštumo nutraukimą žiūri be stereotipiškai su abortais asocijuojamos dramos. 

Nors graudinančios istorijos sukuria „gerą“ siužeto liniją, svarbu išgirsti kitą aborto patirčių pusę. Remiantis moterų iš Lietuvos, Liuksemburgo ir Jungtinės Karalystės abortų liudijimais, „Good Girls“ į abortą žvelgia be apgailestaujančio ir besiteisinančio žvilgsnio. „Kodėl abortas visada turi būti graudi istorija? Nors kai kurių šalių įstatymai vis dar nėra abortuoti (sąmoningas kalambūras: Lenkija, Malta – mes žiūrim į jus), kitos laikosi tvirtai. Bet… ar tikrai?“, – klausia spektaklio kūrėjai.

2020 m. paviešintas JAV atliktas tyrimas, kurio metu 5 metų laikotarpiu apklaustos daugiau nei 600 moterų atskleidė, jog po aborto 84% jaučia teigiamus jausmus ir aborto nesigaili. Nepaisant to, beveik 70% jų bijo, jog bus stigmatizuojamos, jei žmonės sužinos apie nutrauktą nėštumą (Rocca et al., 2020).

Spektaklio režisierė iš Liuksemburgo Larisa Faber rašo pjeses teatrui ir kinui, atliepdama aktualias socialines ir politines temas. Larisa yra baigusi kino ir dramos studijas Londone, o šiuo metu dirba su įvairiakalbiais projektais visoje Europoje. Plačiau apie spektaklį interviu su kūrėja.

-        Kokia šio spektaklio kelionė? Kada gimė jo idėja?

-        Jei trumpai, kelionė buvo tikrai ilga... Pirmą kartą idėją pristačiau 2019 m. pradžioje. Prireikė šiek tiek laiko, kol visose 3 šalyse (Lietuva, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė) suradau tinkamus partnerius, tačiau mano patirtis rodo, kad verta palaukti tinkamų koprodiuserių, net jei dėl to procesas užtrunka.

-       Kiti jūsų darbai, kaip „Stark Bollock Naked“ taip pat nagrinėja moters reprodukcinę, fizinę ir emocinę sveikatą, moters būseną po gimdymo. Kodėl gilinatės į šias temas?

-      Taip, išties esu kai ką parašiusi ir apie gimdymą. Temas tyrinėju chronologiškai, kuomet šios tampa aktualios mano pačios gyvenime. Su kiekviena patirtimi sužinojau kažką gilaus apie savo kūną, tačiau taip pat ir apie jį gaubiančius tabu – ar tai būtų abortų ar pogimdyvinio laikotarpio tabu. Tvyro daug tylos ir stigmos apie šias labai įprastas patirtis. Kažkodėl viešai apie jas retai kalbame.

Iliustracija iš knygos GOOD GIRLS, E. Lushchyk iliustr.

-        Kuo šis kūrinys skiriasi nuo ankstesnės jūsų kūrybos?

-      Šis spektaklis labai skiriasi nuo mano pirmosios pjesės „Disko Demencija“ (orig. Disko Dementia). Ten veiksmas vyksta slaugos namuose ir kalba apie smurtą prieš pagyvenusius žmones. Tam tikra prasme ta pjesė taip pat yra susijusi su nutildymu, su kitokiu tabu, tačiau tonas ir žanras yra visiškai kitoks.

-         Muzikiniame spektaklyje abortų tema perteikiama pasitelkiant komedijos elementus. Kodėl pasirinkote būtent tokią išraiškos formą?

-       Tai gali padėti pralaužti egzistuojančią stigmą. Abortas visada buvo ir bus neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Atrodo nelogiška šią temą sieti tik su vienu žanru. Muzikinis spektaklis ir kartu su juo išleista knyga – tai būdas užduoti klausimą – kodėl mes negalime dainuoti ir šokti apie bet kokias mūsų išgyventas patirtis?.. „Good Girls“ kuria terpę moterims, kurios pasidarė abortą ir dėl to nesigaili, o kitiems suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į šią patirtį ir emocijas, kurios tikrai ne visada atsispindi žiniasklaidoje. Tai darau siekdama kovoti su mitais ir stigma apie abortus.

-      Spektaklis išsiskiria ir savo tarptautine komanda. Kaip sekėsi dirbti su kūrėjais iš svetur?

-        Kiekvienas projektas – tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis. Nauji žmonės gali būti rizika arba praturtinanti patirtis. Paprastai man patinka patikimų ir naujų bendrakūrėjų derinys. Kurdama šį spektaklį taip pat norėjau dirbti ir su žmonėmis iš 3 partnerių šalių - Liuksemburgo (kompozitorė Catherine Kontz, dailininkė Marie-Luce Theis ir video menininkė Shade Cumini), Lietuvos (dvi aktorės ir dramaturgė) ir Jungtinės Karalystės (knygos redaktorė Lilly Burton), tačiau prisijungė ir menininkės iš Vokietijos (choreografė Hannah Ma), Ukrainos (knygos iliustratorė Eleonora Luščyk ir turinio kūrėja socialiniams tinklams Valerija Voščevska), Taivano (turinio kūrėja socialiniams tinklams Kassy Cho). Kartais šis tarptautiškumas reikalavo darbo nuotoliu ir kėlė iššūkių, tačiau tampa labai malonu juos įveikus. Manau, kad labai naudinga ir toliau plėsti partnerių ratą.

Iliustracija iš knygos GOOD GIRLS, E. Lushchyk iliustr.

-   Ar nenuogąstaujate, jog spektaklis gali būti nesuprastas Lietuvos ar kitų užsienio šalių publikos? Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis?

-    Tikrai ne. Jei patinka stebinantis, jaudinantis ir linksmas vakaras teatre, „Good Girls“ kaip tik tau! Norėčiau, jog po spektaklio žiūrovai jaustųsi įkvėpti, sužinoję kažką nauja ir gerai praleidę laiką.

Muzikinį spektaklį lydi „Good Girls“ leidinys, kuriame bus galima rasti originalias Ukrainos menininkės Eleonoros Luščyk iliustracijas ir surinktas moterų istorijas įvairiomis kalbomis. Abortas sudėtingu procesu gali tapti dėl informacijos, tinkamų teisinių struktūrų, priemonių ir moralinės paramos stokos, tad knyga – tarsi apčiuopiamas įrankis abortą pasidariusių moterų stigmai spręsti.

Šis spektaklis sukurtas Kauno miesto kameriniam teatrui bendradarbiaujant su Larisos Faber vadovaujama kūrybine organizacija „anonyma” ir yra dviejų Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo (Esch-zur-Alzette, Liuksemburgas) programos dalis. Lapkričio 8–12 d. spektaklis pristatomas Ešo teatre, o po premjeros Kaune – lapkričio 24–27 d. „Good Girls” pasirodys Londone, Camden People’s Theatre salėje.

Spektaklio prodiuseris – anonyma a.s.b.l. Koprodiuseriai ir partneriai: Camden People's Theatre (Jungtinė Karalystė), Théâtre d'Esch (Liuksemburgas), Kauno miesto kamerinis teatras, Esch 2022 European Capital of Culture, Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022, Planning Familial Luxembourg, Abortion Rights UK, Nebegėda. Spektaklis – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos PRODIUSAI COLAB dalis.

Daugiau informacijos: https://www.kamerinisteatras.lt/Spektaklis/repertuaras/GOOD-GIRLS/


Liuksemburgo Darbo muziejaus paroda „Working Class Heroes“ Kauno Paveikslų galerijoje

Working class heroes

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, spalio 28 d., penktadienį, 18.00 val. kviečiame į Liuksemburgo Darbo muziejaus (MUAR / Musée vun der Aarbecht) parodos „Working Class Heroes” atidarymą. Renginio metu bus parodytas specialiai šiai progai sukurtas Psilikono teatro spektaklis „DARBAS/AARBECHT“, kurį gyvai įgarsins kompozitorius ir multiinstrumentalistas Polis Belardi‘s (LU).

Laisvė, galia, pinigai, žmogaus teisės – tai universalios temos, į kurias gilinasi pirmasis Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR/ Musée vun der Aarbecht).

Paroda „Working Class Heroes“ šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre‘ą Bausch‘ą (1891–1935), Léoną Weirichą (1878–1942) ir Jeaną Schortgeną (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Asmeninės istorijos žmonių, sukūrusių Liuksemburgą – mažą kraštą Europos viduryje, iš naujo kelia klausimus: kas sukūrė jūsų šalį? kas šiandien atstovauja jūsų teisėms? kiek mes pasistūmėjome darbo teisės srityje?

Idėja įprasminti Liuksemburgo pietuose klestėjusią kalnakasybos ir plieno pramonę bei jos darbuotojų atminimą kilo šio regiono miestui Ešui prie Alzeto tapus Europos kultūros sostine. 2022 m. birželio mėnesį buvusiame kalnakasių avalynės fabrike Schungfabrik Tetanžėje Darbo muziejus atvėrė parodą „Working Class Heroes“, atkreipiančią dėmesį į darbo pasauliui aktualias temas. Dabar ši paroda ir jos idėjos pasiekė Kauną.

Darbo muziejaus pavadinimo sutrumpinimas MUAR išvertus reiškia rytojų. Todėl čia kylančios idėjos ne apsiriboja industrine praeitimi, o tvirtai siejasi su dabartimi ir ateitimi. MUAR kviečia į socialinę-politinę diskusiją, primenančią, kad šiandieninės darbo teisės ir laisvės nėra savaime suprantama ir amžina duotybė.

Kauno ir Ešo fabrikai apsikabina – darbo istorijos atgyja 

Dvi Europos kultūros sostinės – Kaunas ir Ešas prie Alzeto (Esch-sur-Alzette, LU) yra susietos industrinės praeities. Abu miestai paveldėjo pramonės griuvėsius – ne tik tuščius peizaže įsirėžusius pramoninius objektus, bet ir sudėtingus čia dirbusių žmonių prisiminimus ir emocijas. Šiame projekte Kaunas ir Ešas suvienija jėgas, kad stumtelėtų industrijos istoriją iš užmaršties, kol ji netapo trūkstama grandimi europietiškos tapatybės evoliucijoje. 

Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR / Musée vun der Aarbecht) ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ apsikeitė parodomis: „Didžioji pramonė“ šiuo metu eksponuojama Musée FERRUM Tetanžėje, o „Working Class Heroes“ atvyko į Kauno paveikslų galeriją. 

 

Kuratorė – Marie Paule Jungblut

Prodiuseris – Thomas Ebersbachas

Videoprodukcija – Sascha Helsperas

Plakato dizainas – Maxas Nillesas

Projekto vadovė – Marieke Jarvis

 

Audiovizualinis kūrinys  „DARBAS / AARBECHT“.

Spektaklio scenarijus nulemtas įdomaus sutapimo – Darbo muziejaus ir Mažųjų istorijų bendradarbiavimas prasidėjo 2020 m. Schungfabrik, Kalnakasių batų fabrike, Mažosioms istorijoms kaip tik tyrinėjant guminės avalynės fabriką „Inkaras“. Spektaklyje susitinka inkariukai ir kalnakasių batai.

Batų metafora ne tik padeda peržengti skirtingas socialines ir ekonomines sistemas, kuriose augo ir griuvo Liuksemburgo ir Lietuvos pramonė. Kairės ir dešinės kojos batai kviečia žingsniuoti ieškant vieningo ritmo, padedančio mums, tvirtai įsispyrus pėdomis, išlikti žmonėmis, nepaisant dramatiškų ekonominių ir socialinių pokyčių. Spektaklio aktoriai – miniatiūrinės lanksčios silikono figūrėlės – įkūnija originalius personažus, tokius kaip Kairys ir Dešinys Kalnakasio Batai, Brokuota „Inkaro“ Sportbačių Partija, Pamestos Pirštinės ir kitus.

Liuksemburgietis kompozitorius, džiazo atlikėjas ir multiinstrumentalistas Polis Belardi’s gyvai kuriamoje spektaklio muzikoje pasitelkia ir industrijos garsus iš savo naujo kūrinio „Symphony of the Thousand“.

 

Paroda veiks: 2022 10 28 – 2023 02 26

Papildomą informaciją teikia: Kauno paveikslų galerijos parodų kuratorė Auksė Petrulienė tel. 8 612 442 72; el. p. [email protected]

 

 

 


Kauno rajono seniūnijų kelionė: įsitraukė tūkstančiai žmonių, o menininkai padėjo atrasti išskirtinumą

Šiuolaikinės seniūnijos, A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Net neabejoju, kad Kauno rajono seniūnijoms, bendruomenėms reikėjo drąsos. Tai buvo savotiškas pastūmėjimas už komforto zonos ribų“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ regioninių partnerysčių kuratotė Milda Rutkauskaitė, apžvelgdama kelis metus vykusį ir šiemet pasibaigusį „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą. 

M. Plepio nuotr.

Unikalios po vieną, stiprios kartu

Unikalios po vieną, stiprios kartu – tai frazė, kuri skambėjo nuo pat 2019 metų, kuomet projektas startavo. Įsitraukti į kūrybinį nuotykį buvo pasiūlyta visoms penkiolikai Kauno rajono seniūnijų.

Į projektą buvo pakviesti įsijungti profesionalūs menininkai, kurie bendruomenėms turėjo pagelbėti kūrybiniuose sprendimuose ir visi kartu ieškoti kiekvienos seniūnijos unikalumo bei išskirtinumo. Svarbiausi darbai tęsėsi dvejus metus – tiek laiko buvo skirta ne tik atrasti save, tačiau visuomenei, o ir patiems sau, pristatyti rezultatą: spektaklį, meno galeriją, gatvės meno kūrinį ar festivalį. 

A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Tai buvo nuolatinis darbas įsivaizduojant, kad po dviejų metų mes pristatysime rezultatą. Kaip tuos dvejus metus išlaikyti ryšį, santykį, motyvaciją? Bendruomenėms reikėjo ir padrąsinimo, bet tikrai nereikėjo lipti ant kulnų ir nuolat kartoti, kad jie gali. Jos pačios gana greitai pajuto, patikėjo, kad gali būti unikalios“, – sako M. Rutkauskaitė. 

Tiesa, kai „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja buvo pristatyta, netrūko ir abejonių: ar bendruomenės turi ką parodyti, kuo jos unikalios, pagaliau – kuo jos gali būti įdomios profesionaliems menininkams?

„Kokie profesionalūs menininkai? Ir dar iš užsienio? Kokios minios renginiuose?“ Buvo ir tokių abejonių“, – juokėsi M. Rutkauskaitė.  

Tačiau į veiklas ir renginius įsitraukė tūkstančiai žmonių. Vieni iš jų – kaip dalyviai, kiti – kaip žiūrovai. 

G. Jovaišos nuotr.

Pagalbos iš šalies neprireikė 

Šiemet „Šiuolaikinės seniūnijos“ pristatė savo darbo rezultatus, idėjomis ir sukurtais darbais nuspalvindamos Kauno rajoną dar nematytomis kultūros spalvomis.  

„Kaip reiktų vertinti visą projektą? Veikiausiai atvykstančiųjų į renginius skaičiumi, taip pat tikinčiųjų, kad už miesto centro ribų gali būti kokybiško kultūrinio turinio, skaičiumi. 

Kitas efektas – į renginius įsitraukiantys bendruomenės nariai. Per kelis metus aiškiai pasimatė – bendruomenės narių, turinčių motyvacijos ir norinčių įsitraukti į renginius, daugėja“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė. 

Vienas iš iliustratyvių pavyzdžių – Lapių seniūnijoje. Pasak M. Rutkauskaitės, kai prieš kelis metus čia vyko pirmasis tvarumo festivalis, padėjo „Kaunas 2022“ savanoriai, o šiemet pagalbos iš šalies neprireikė: „Lapėse atsirado 17 skirtingo amžiaus vietos gyventojų, kurie pasakė, kad bus renginio dieną ir nori būti festivalio dalimi, padėti jį įgyvendinti. Turbūt visose 15 seniūnijų galima atrasti panašių pavydžių.“

M. Plepio nuotr.

Garliaviškiai veiklas tęs ir toliau

Vieną iš įspūdingiausių festivalių surengė Garliavos apylinkių bendruomenės, pakvietusios į Stimpanko festivalį. Jis buvo pirmasis ne tik Kauno rajone, tačiau vienas iš pirmųjų Baltijos regione.

Garliaviškiai Stimpanko temą pasirinko po to, kai apylinkėse apsilankė menininkas, kuratorius ir kultūros komunikatorius Hugo Herrera Tobón.

Jis tyrinėjo Ilgakiemio, Juragių ir Sąnašos bendruomenes. Menininkas pastebėjo, kad Garliavos apylinkėse gyvenantys žmonės mėgsta kaupti įvairius daiktus ir savo kieme juos perdirbti, pritaikyti. Pavyzdžiui, iš padangos padaryti vazoną gėlėms. Arba atsiranda panašūs išradimai.

Apie tai kalba ir Stimpankas, kuris gretinamas su tvarumo tema. Tai – labai vizualus ir tuo išskirtinis žanras. Jo sekėjai patys gaminasi kostiumus ir dažnai perdirba įvairius buityje naudojamus daiktus. Pavyzdžiui, ant kostiumo priklijuoja nenaudojamus laikrodžius, įvairias grandines. Tad šis žanras tapo puikia proga išreikšti Garliavos apylinkių gyventojų pomėgį. 

„Ne taip seniai sužinojau, kad Garliavos apylinkėse susibūrė Stimpanko organizacija. Ji vienija žmones, kurie susidomėję, suinteresuoti šiuo judėjimu ir ketina festivalį organizuoti toliau. Vienas iš sėkmės rodiklių – kai atsiranda organizacija, kuri ruošiasi imtis iniciatyvos – kad niekas nepasimirštų, kas buvo nuveikta iki šių metų“, – pasakojo M. Rutkauskaitė. 

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Miuziklas, festivaliai, galerija

Kaip sakė M. Rutkauskaitė, dar vienas iš gražių pavyzdžių – Kulautuvos seniūnija, kur pati bendruomenė su režisieriumi Eimučiu Kvoščiausku sukūrė bendruomeninį miuziklą. 

„Dalyvius, kurie jį kūrė, galima skaičiuoti dešimtimis. Visi – aktoriai, dainininkai, šokėjai – iš Kulautuvos. Ir jų buvo gausus būrys. E. Kvoščiauskas žada nesustoti ir bendruomeninį miuziklą parodyti kituose miestuose. Dėl tokių pavyzdžių labai smagu“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė. 

Tuo tarpu Linksmakalnio bendruomenė į savo kasdienybę įsileido šiuolaikinį cirką ir kartu su italų režisieriumi Roberto Magro sukūrė spektaklį „Radijo angelai“. Rokų seniūnija atgaivino senąjį mitą, pasakojantį Rokų susikūrimo istoriją, Ežerėlis įsirengė galeriją po atviru dangumi, Karmėlavoje vyko roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Kiekviena iš penkiolikos seniūnijų ieškojo ne tik kūrybinių sprendimų, tačiau ir galimybės išnaudoti savo aplinką: parkus, prieplauką, upes, architektūrą. 

Prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto prisijungė menininkai Algimantas Šlapikas, Remis Ščerbauskas, Marijus Gvildys, Rytis Šeškaitis, R. Magro, E. Kvoščiauskas ir kiti, o finaliniuose renginiuose koncertavo žinomos Lietuvos grupės, vyko maisto degustacijos, edukaciniai užiėmimai. Visose seniūnijose į renginius įsitraukė įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikų iki senjorų. 

E. Kinaičio nuotr.

Pamatas – seniūnijų tradicijos

Pasak M. Rutkauskaitės, kalbant apie stipriąsias projekto puses, verta paminėti susikūrusius žmonių ryšius – pradėję kurti ir dalyvauti kūrybiniuose procesuose, jie rado tvirtesnį santykį vieni su kitais, stiprėjo pačios bendruomenės. 

„Kita stiprybė yra tradicijos. Nepaisant to, kad mes projektą vadiname „Šiuolaikinės seniūnijos“, jo atramos taškai, pamatai yra kiekvienos vietovės tradicijos. Jei Ežerėlis – tai fotografija, jei Kačerginė – susieta su rašymu, Lapės pasirinko svarbią visuomenei temą. Drįsčiau sakyti, kad kiekviena iš seniūnijų turi ką papasakoti ar ką parodyti, o mes šiuolaikinėmis kultūros ir meno priemonėmis padėjome tai pristatyti visuomenei. 

Visose 15 seniūnijų yra po išliekamąjį kultūrinį produktą: ar tai būtų susikūrusi nauja kultūros organizacija, ar Linksmakalnyje atsiradusi angelo skulptūra, ar bendruomenės galerija Ežerėlyje – kiekvienoje iš seniūnijų galima rasti ženklus to, kas vyko pastaruosius keletą metų“, – sakė M. Rutkauskaitė. 

 

G. Jovaišos nuotr.

Reikia kitokio žvilgsnio

Babtų kultūros centro direktorė Eglė Patinskaitė sako, kad prisijungusi prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto vietos bendruomenė pasuko ieškojimų keliu: „Ko mes norime, ko siekiame? „Šiuolaikinės seniūnijos“ mums leido kurti, kažką pasidaryti savo seniūnijos labui, vietos žmonėms. Bet kūryba niekada nėra labai lengva, todėl iš karto buvo diskusijos, idėjų generavimas, buvo ir ginčų.

Projektas mums suteikė galimybę išreikšti save, prie jo aktyviai prisijungė ir kitos seniūnijos bendruomenės – Panevėžiuko, Pagynės, Sitkūnų ir kitos. Mes kartu šį projektą vystėme ir kartu išaugome iki finalinio renginio. Tai labai svarbu. Manau, kad rezultatas geras.“

Pasak Kačerginės seniūnės Aistės Ivanovaitės-Petraitienės, visa „Šiuolaikinių seniūnijų“ kelionė buvo graži ir prasminga.

„Mums, kaip bendruomenei, šis projektas įnešė naujumo, šviežumo, gaivumo, į veiklas ir renginius įtraukė daugiau žmonių. Labai gerai atsimenu, kai miestelyje esančioje J. Biliūno aikštėje vyko scenos menų festivalio „ConTempo“ pasirodymas. Ne visiems užteko kėdžių, tad dalis senjorių susėdo ant pievos. Pasibaigus renginiui viena iš jų pasakė: nieko nesupratau, bet buvo taip gerai. 

Tada man atėjo suvokimas, kad to reikia – reikia kitokio žvilgsnio, kuris iš komforto zonos perkelia į naują erdvę, į naują matymą, supratimą. Kai kuriems senjorams išvykti kažkur toliau ir pamatyti modernų meno kūrinį yra sudėtinga. Tuo tarpu kada menas, kultūra atkeliauja į Kačerginę – tai yra fantastika“, – džiaugėsi seniūnė.

E. Kinaičio nuotr.

E. Kvoščiauskas: projektas – labai geras 

Nauja patirtis buvo ne tik pačioms bendruomenėms, bet ir prie jų prisijungusiems menininkams. Vienas iš jų – aktorius E. Kvoščiauskas, tapęs bendruomenės miuziklo Kulautuvoje režisieriumi.  

E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

„Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas – labai geras. Kaip ir sprendimas pasikviesti menininką ne iš savo rato, o iš šalies. Tai įneša naujų vėjų. Manau, kad Kauno rajonas turėjo nuostabų kultūrinį etapą tiek vietos gyventoms, tiek prisijungusiems menininkams ar atėjusiems į renginius žiūrovams. Siūlyčiau tą daryti ir kitais metais“, – sakė E. Kvoščiauskas.

Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

 


„Nemuno7“ – vienas iš 5 geriausių 2021-2022 Lietuvos architektūros objektų!

L. Mykolaičio nuotr

Spalio 13 d. Vilniaus rotušėje įvyko Lietuvos architektų sąjungos konkurso „Žvilgsnis į save 2021-2022“ apdovanojimų ceremonija, kurioje išrinkti geriausi 2021-2022 metais Lietuvoje realizuoti darbai. Tarp penkių tarptautinės komisijos išrinktų lygiaverčių nugalėtojų – „Nemuno7“!

Pasak vertinimo komisijos narės, Latvijos architektų asociacijos valdybos narės, rašytojos ir kuratorės Ievos Zibartės, „Nemuno7“ privalumas – jo neapibrėžtumas. Erdvė turi savo taisykles ir ją galima atrasti įvairiais būdais. Šis projektas parodo, kaip ribotomis priemonėmis galima sukurti prasmingus dalykus ir kaip šiuolaikinė architektūra gali būti naudojama ateities prototipams kurti.

Džiaugiamės kartu ir sveikiname projekto architektę Sigitą Kundrotaitę – Savickę, želdyno autores Ulą Mariją Bujauskaitę ir Rasą Povilionienę!

——

Tarptautinė vertinimo komisija: Serban Tiganas (Rumunija), Siiri Vallner (Estija), Ieva Zībārte (Latvija).

Pagrindiniai žiuri kriterijai, pagal kuriuos išrinkti nugalėtojai: aiški architektūrinė idėja, harmoningas objekto santykis su aplinka; adekvatus medžiagų panaudojimas, funkcionalumas, novatoriškumas, originalumas (nauja tipologija, naujos technologijos, savita, naujoviška architektūrinė išraiška, šiuolaikinės Lietuvos architektūros identiteto paieškos), objekto reikšmė miestui (socialinė, ekonominė, įtaka miesto įvaizdžiui, miestovaizdžiui),sprendimų profesionalumas, realumas, idėjų įgyvendinimo kokybė.

Su visais konkurso nugalėtojais galite susipažinti čia.