Tarp Kauno ir Kortreiko: paroda, skirta dizaino inovacijų kultūrai

Organizatorių nuotr.

Kaunas ir Kortreikas – du Europos miestai, kuriuose vis plačiau skleidžiasi dizaino inovacijų kultūra. Tarp šių miestų užsimezgusi draugystė tęsiasi jau kelerius metus, o jos rezultatas – spalio 7 d. atidaroma paroda „Stories of Design Innovation: from Kortrijk to Kaunas“, kurioje bus pristatoma 10 Lietuvos ir Belgijos įmonių sukurtų inovatyvių produktų ir paslaugų.

„Kortreiko regionas Flandrijoje išsiskiria savo patirtimi puoselėjant dizaino inovacijų kultūrą. Tai regionas, kuris žino, kaip sėkmingai jungti kūrybiškumą su kultūra, švietimu ir verslu. Kaunas – mokslo ir kultūros centras, kuris dar ieško dizaino ir verslo sričių vienijimosi galimybių. Šie dizaino miestai panašūs ir tuo, kad Kaunas Europos kultūros sostinės metus švenčia 2022-aisiais, o Kortreikas šį titulą ketina pasimatuoti 2030-aisiais. Žvelgdami į ateitį, matome naujų bendradarbiavimo galimybių“, – pasakoja projekto kuratorė Jūratė Tutlytė.

Flandrijos vyriausybės ir „Kaunas 2022“ dėka, 2021–2022 m. Kaunas turėjo galimybę taikyti jau daugiau nei 10 metų „Designregio Kortrijk“ diegiamą licencijuotą dizaino inovacijų programą „5X5®“, kuria siekiama padidinti mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumą, sujungiant įmones su dizaineriais ir vystant inovatyvius, nestandartinius produktus bei paslaugas.

„Dizainas yra galingas įrankis, kai ieškoma nestandartinių sprendimų vystant inovatyvius produktus bei paslaugas, taip pat siekiant jų komercinės sėkmės, skverbiantis ir įsitvirtinant Lietuvos bei užsienio rinkose“, – apie projekto aktualumą pasakoja kuratorė Jūratė Tutlytė.

Ekspozicijoje – nuo baldų serijos iki laisvalaikio batelių iš perdirbtų medžiagų

Kauno „Žalgirio“ arenoje atidaromoje ekspozicijoje „Stories of Design Innovation: from Kortrijk to Kaunas“,  bus galima susipažinti su 5 Belgijos ir 5 Lietuvos dizaino istorijomis. Parodos eksponatai pateikiami tarsi provokuojantys pasakojimai, kurie atskleidžia, kaip įmonės, išdrįsusios kitu kampu pažvelgti į iššūkių sprendimą, sukūrė naujus produktus bei paslaugas, užtikrinusius jų veiklos tęstinumą ar augimą.

Tarp lietuvių sukurtų produktų bus galima išvysti lauko baldų seriją balkonams ir terasoms, maisto produktų eksporto plėtrą skatinantį įrankį „China Challenge“, unikalią Lietuvoje skaitmeninės keraminės spaudos ant stiklo dizaino paslaugą, kapsulinę mados kolekciją bei naują lietuviškų suvenyrų serijos koncepciją. Belgijos įmonės į parodą atveža nuosaikaus dizaino pakabinamą gartraukį, medienos smulkintuvą, minkštą baldą-sėdmaišį, batus iš perdirbtų medžiagų ir stiklo profilių sprendimus.

„Prisijungti mane paskatino ne tik pats programos sumanymas bei konceptas, bet ir galimybė pačiam išbandyti savo jėgas tarptautiniame projekte. Juk tai kita, man mažiau pažįstama šalis, su kitokiais papročiais ir kultūra. Priėmiau tai kaip dar vieną iššūkį, priverčiantį mane išlipti iš komforto zonos ir iš arti pamatyti, kaip į pasaulį žvelgia kiti prekės ženklai bei kompanijos,“ – pasakoja su Lietuvos dizaineriais lauko baldų seriją pristatysiantis kūrėjas Bart Van Houcke,

„Manau, kad „5X5® Kaunas“ esmė yra parodyti verslui, kad dizainas aprėpia gerokai daugiau nei vien produkto ar logotipo dizainą, bet gali būti taikomas ir kaip paslaugų bei verslo procesų dizainas“, – pasakoja projekte su įmone „LITAO Consultancy Group“ dalyvaujanti verslininkė Lina Bartusevičiūtė.

Parodą spalio 7–14 dienomis galima aplankyti kasdien, 10-18 val. „Žalgirio“ arenoje, erdvėje prie amfiteatro. Spalio 18–31 d. paroda veiks Vytauto Didžiojo universitete, K. Donelaičio g. 52, I aukšto foje.

 


Pasaulinės premjeros ir menas netradicinėse erdvėse: svarbiausi spalio mėnesio renginiai Kaune

Iš tamsos, G. Jovaišos nuotr.

Nors Europos kultūros sostinės metai Kaune pamažu artėja link pabaigos, spalį kultūros entuziastų laukia dar ne viena įkvepianti patirtis. Nuo dizaino renginių, pasaulinio garso menininkų parodų iki muzikinių premjerų: „Kaunas 2022“ organizatoriai rekomenduoja, ką pamatyti ir kur apsilankyti rudeniui įpusėjus.

„Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“

„Paroda, XX amžiaus laikmečio dvasią atskleisianti per persipynusią skirtingų meno rūšių sinergiją“ – taip būtų galima pristatyti parodą „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“. Spalio 1 d. duris atvėrusioje ekspozicijoje – ryškiausių pasaulio menininkų kurtų kilimų raštai ir kolekciniai baldai.

Kada: spalio 1–14 d.
Kur: Kauno menininkų namai
Daugiau informacijos galima rasti čia.

Austinis menas, E. Kinaičio nuotr.

Yoko Ono retrospektyvinė paroda „Laisvės pažinimo sodas“

„Laisvės pažinimo sodas“ (angl. The Learning Garden of Freedom) – retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su menininkės įkurta „Studio One“ Niujorke, Šiuolaikinio meno centru ir Kauno paveikslų galerija. Parodoje gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų ir performanso meno.

Kada: iki gruodžio 4 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Daugiau informacijos galima rasti čia. 

Yoko Ono paroda, L. Žemgulio nuotr.

„Royal Philharmonic Orchestra“ koncertas

Kauno valstybinė filharmonija ir „Kaunas 2022“ publikai pristato išskirtinį tarptautinį projektą, kurtą su garsiuoju „Royal Philharmonic Orchestra“ ir fortepijono virtuozu Simonu Trpčeskiu. 76-ąjį gimtadienį švenčiantis Karališkasis filharmonijos orkestras yra Jungtinės Karalystės muzikinio gyvenimo lyderis, kurio misija – praturtinti klausytojų gyvenimus tobula ir patrauklia orkestrinės muzikos patirtimi. Programoje skambės Sergejaus Prokofjevo „Klasikinė simfonija“ bei Jeano Sibeliuso antroji simfonija.

Kada: spalio 12 d.

Kur: „Žalgirio“ arena

Įsigyti bilietus galima čia.

„Istorijų festivalis“. „Dibukas“

Gaivinti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį kviečiantis „Istorijų festivalis“ tęsiasi ir kviečia į dar vieną premjerą. Jau spalio 14-15 d. Kauno kino centre „Romuva“ žiūrovų lauks  mistiška ir paslapčių kupina patirtis – muzikinis spektaklis „Dibukas“. Kauno miesto simfoninio orkestro ir grupės Izraelio aktorių kuriamas pasirodymas apjungs muzikos, kino ir teatro sritis bei papasakos žydiškojo folkloro įkvėptą meilės istoriją.

Kada: spalio 14–15 d.
Kur: Kino centras „Romuva“
Įsigyti bilietus galima čia.

Tarptautinis dizaino tinklų forumas  

Kaunas šiais metais gali pasigirti ne tik Europos kultūros sostinės titulu, bet ir tuo, kad pamažu tampa tikru dizaino traukos centru. Spaliui „Kaunas 2022“ programa „Dizainas laimei“ paruošė ne vieną siurprizą. Kaune pirmą kartą susitiks svarbiausios pasaulio dizaino organizacijos: UNESCO Dizaino miestų tinklas, ICoD, BEDA ir EIDD. Spalio 14 d. Kaune vyksiantis Tarptautinių dizaino tinklų forumas koncentruosis į laimingo miesto sąvoką ir kūrimą bei ieškos atsakymo į klausimą, ką galime padaryti, kad žmogus savo aplinkoje jaustųsi pilnavertiškai. 

Kada: spalio 14 d.
Kur: „Žalgirio“ arenos amfiteatras

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Dizaino renginiai, M. Plepio nuotr.

Andrew Lloyd Webber „Requiem“

1986 m. Andrew Lloyd Webber „Requiem“ laimėjo „Grammy“ apdovanojimą už geriausią šiuolaikinę klasikinę kompoziciją. Šį įspūdingą koncertą spalio 31 d. bus galima išgirsti ir Kaune! „Žalgirio“ arenoje kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru publika išvys gausų būrį žinomų atlikėjų: tenorą Edgarą Montvidą, Ukrainos nacionalinės operos solistę Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, galingu skambesiu pasižymintį Kauno valstybinį chorą ir kt.

Kada: spalio 31 d.
Kur: „Žalgiro“ arena
Įsigyti bilietus galima čia.

OSTRALE šiuolaikinio meno paroda. „Srovės nepasroviui“

Dresdene vykstanti OSTRALE bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų, organizuojama netradicinėse, kitai funkcijai projektuotose ne menui skirtose erdvėse. „Srovės nepasroviui“ – paskutinė keliaujančios OSTRALE bienalės renginių dalis, pasakojanti apie globalumą su visomis šio daugiasluoksnio reiškinio srovėmis. Pajauskime, kaip laiko tėkme alsuoja Kauno centrinio pašto sienos.

Kada: spalio 5–lapkričio 13 d.

Kur: Kauno centrinis paštas

Daugiau informacijos galima rasti čia.

„Istorijų festivalis“. Paroda „Iš tamsos“  

Pirmą kartą paroda pristatyta Didžiojoje Britanijoje. Dabar ji perkurta specialiai Kaunui, nes čia ir įvyko parodoje pasakojama istorija. Menininkė Jenny Kagan (GB) atgaivina tėvų pasakojimus apie jų išgyvenimus Kaune Holokausto metu. Parodos aplinka – vaizdai, muzika, projekcijos ir kiti elementai  įtraukia žiūrovus į asmenišką ir kartu universalų pasakojimą, kviečiantį tyrinėti savo jausmus ir išgyvenimus atminties, šviesos ir tamsos akivaizdoje.

Kada: iki spalio 30 d.

Kur: Gimnazijos g. 2/4

Daugiau informacijos galima rasti čia.

Iš tamsos, G. Jovaišos nuotr.

Kultūros ruduo tęsiasi

Spalį Kaune – renginiai ir parodos kiekvieno skoniui. Kauno centriniame pašte malonus siurprizas lauks porceliano meno mėgėjų. Tai – XXI-oji tarptautinė kaulinio porceliano simpoziumo paroda „Porceliano miestas“. Pasiilgusiųjų teatro laukia Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatomas vieno žymiausių šiuolaikinių teatro režisierių, menininko Roberto Wilsono spektaklis „Dorianas“. Kultūros laive-žemkasėje „Nemuno7“ – paroda „Takūs kūnai 5/5. Sąsajos“, o ieškantys bendraminčių galės atsiversti menininko Donato Stankevičiaus kartu su Kauno fotografijos galerija siūlomą leidinį – išradingą, vintažine dvasia pulsuojantį, sprendimą – „Kauno miesto ir rajono kultūros abonentų knygą“. Visą „Kaunas 2022“ programą galima rasti www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

G. Jovaišos nuotr.

 


Tūkstančiai žiūrovų klausėsi „Kauno kantatos“: netikėto formato kūrinys kvietė patirti nutylėtas miesto istorijas

Kauno Kantata, G. Jovaišos nuotr.

Įtraukianti patirtis – daugybę kartų įvairiuose anonsuose skambėjusi frazė. Visgi rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje laukė būtent tai. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų, nustebino net ir visko mačiusius žiūrovus. „Pati bandžiau atsiminti, ar daugybėje aplankytų muzikos renginių kada teko ką nors panašaus patirti, bet ne“, – pasakoja „Kauno kantatos“ prodiuserė, teatrologė Ina Pukelytė.

Kauno „Žalgirio“ arenoje klausytojų laukė pirmą kartą Lietuvoje įgyvendinama unikali, specialiai Kaunui kurta muzikinė patirtis. Atsisakiusi įprasto koncertų formato, tarptautinė kūrėjų komanda gausiai susirinkusią publiką kvietė vaikščioti tarp arenoje įkurtų devynių scenų. Čia, visai šalia žiūrovų, įsikūrė beveik 300 skirtingų muzikos žanrų atlikėjų,  kurie, garsų ir vaizdų kalba, atgaivino nutylimas ir skaudžias miesto istorijas.

Iš Lietuvos kilę menininkai Philipas Milleris (PAR) ir Jenny Kagan (JK) kelerius metus rinko Kauno istorijas – trėmimų, Holokausto, „vilko vaikų“, Sibiro tremčių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose. Paieškų rezultatas – vaizdais ir garsais prabilusi muzikinė patirtis, leidusi klausytojams patiems pasirinkti, iš kokios perspektyvos ir nuotolio klausyti atlikėjų – tai daryti buvo galima stovint visai šalia scenos arba, atvirkščiai, pasirinkus tolimesnį matymo kampą. Arenoje vienu metu skambėjo daugybė dirigento Karolio Variakojo vedamų skirtingų muzikos instrumentų, melodijų ir balsų, meistriškai kuriančių harmonijos ir disbalanso, kakofonijos ir tylos akimirkas.

Kauno Kantata, G. Jovaišos nuotr.

Scenose – 300 atlikėjų iš Lietuvos bei užsienio

Susirinkusieji galėjo išgirsti beveik 300 atlikėjų – Kauno miesto simfoninį orkestrą, klezmerių orkestrą, folkloro ansamblį, solistus Rafailą Karpį, Agnę Stančikaitę, Steponą Zonį, skaitoves Bellą Shirin ir Violetą Rakauskaitę-Shtromas. Pasitelkdami menininkės Jenny Kagan kurtas vizualizacijas, jie pasakojo miesto istorijų nuotrupas, kuriose – išgyvenimai ir viltis, kad tokios žmonijos tragedijos nebepasikartos.

„Kauno kantata“ skambėjo net penkiomis kalbomis – anglų, lietuvių, rusų, vokiečių bei jidiš. Lietuvių kalba kūrinius atliko ir iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs solistas, muzikos aranžuotojas Tshegofatso Moeng. Anot atlikėjo, kūrinio tematinės linijos galėjo būti atpažįstamos kiekvienam žmogui. „Didžiulė prabanga ir iššūkis kūrinį papasakoti tokia daugybe spalvų“, – prieš kūrinio premjerą pasakojo solistas.

„Manau, kad „Kauno kantata“ yra būdas suvokti, kad mes turime gerbti pagrindines žmogiškąsias vertybes. Dabar – tinkamas laikas pradėti analizuoti, aiškintis, suprasti tas skriaudas, kurios buvo padarytos tokių kraugeriškų režimų kaip komunizmas ar nacizmas ir daryti tam tikras išvadas,“ – apie „Kauno kantatą“ svarstė solistas Rafailas Karpis.

Skambant muzikai buvo galima išgirsti ir Bellos Shirin bei Violetos Rakauskaitės-Shtromas skaitomus pasvarstymus bei istorijas. „Kada sumažėja tavęs – mažėju ir aš. Vieną sykį nubusiu stotyje ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale sukrutės ir nutols. Greičiau ir greičiau. O mudu stovėsime, nežiūrėdami vienas į kitą. Svetimi ir tapatūs“, – šios ir kitos eilutės skambėjo arenoje, jas įvairiomis kalbomis buvo galima išvysti ir čia įrengtuose milžiniškuose ekranuose.

„Be reikalo manoma, jog klausytis sudėtingų istorijų yra tik neigiama ir skausminga patirtis. Užaugau tokioje aplinkoje, kurioje apie sunkius išgyvenimus buvo kalbama. Pamatydamas blogiausia, tuo pačiu pamatai ir geriausia. Tai – toks požiūrio taškas, kuris, manau, galėtų būti naudingas ir Lietuvai“, – pasakojo „Kauno kantatos“ vizualiųjų sprendimų menininkė J. Kagan.

Visą „Kaunas 2022“ programą galima rasti www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

 

Kauno Kantata, G. Jovaišos nuotraukos


Europos fortų kongresas – Kauno tvirtovėje, dedikuojamas bendruomenėms

IV forto Kauno vizualizacija, archit. M. Maziliauskas

Jau šią savaitę spalio 6-7 dienomis, Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Kauno fortuose įvyks Europos tvirtovių kongresas, o į Kauno tvirtovę atvyks kelios dešimtys atstovų iš skirtingų Europos pilių, tvirtovių ar fortų. Kongreso metu dalyviai aptars gynybinio paveldo pritaikymą visuomenės poreikiams, dalinsis patirtimi kaip sėkmingai dirbti su vietos bendruomenėmis, siekiant pritaikyti nenaudojamus ir apleistus fortus, bunkerius. Europoje – tūkstančiai pačių įvairiausių karinių objektų, kurie per daugelį metų prarado savo gynybinę paskirtį ir šiuo metu atlieka visai kitokį vaidmenį bendruomenės, miesto, valstybės gyvenime.
         „Šimtmečius karas buvo Europos kasdienybė, susipriešinusios valstybės siekė kuo stipriau įsitvirtinti, tobulėjant mokslui – tobulėjo ir griaunamoji jėga, atsirado vis galingesnė
artilerija. O fortifikatoriai siekė pastatyti vis stipresnę ir atsparesnė pilį, tvirtovę, kuri atlaikytų priešo puolimą. Todėl įvairiausių tvirtovių ir įtvirtinimų prisikaupė tūkstančiai. Kongrese dalyvaus pačių įvairiausių tvirtovių atstovai, štai Šibeniko tvirtovė – tikra viduramžiu pilis ant Adrijos jūros kranto, o Olandijoje gausu panašių fortų kaip ir pas mus Kaune, tačiau nacionalinis pasididžiavimas – Naujoji vandens linija, o įtvirtinimų būdas neįprastas – priešus turėjo sustabdyti vanduo, kuomet didžiulės teritorijos buvo numatytos juo užsemti vandeniu, dirbtinai užtvindyti. Taip pat, kongrese lankysis ir atstovai iš Venecijos, Forto Marghera – tvirtovės, kuri prieš kelis šimtmečius saugojo vieną turtingiausių Europos miestų.

          „Šiandien Europos tvirtovė yra Ukraina. Ten vyksta kova dėl visos Europos, todėl turime palaikyti, stiprinti ją. Europos tvirtovių federacija pradėjo bendradarbiavimą ir su gynybinio paveldo atstovais iš Ukrainos, kuriama partnerystės programa, kuri padės išsaugoti Ukrainos paveldą – jos istorines vertybes. Kongrese dalyvaus ir atstovai iš Ukrainos“. – teigia Kauno tvirtovės parko direktorius Egidijus Bagdonas.

            Mums, lietuviams, didžiausias pasididžiavimas - antikiniai piliakalniai, kurie, tarsi, ir turėtų būti tas svarbiausias, antikinės Lietuvos palikimas, menantis šimtmečius ir tūkstantmečius protėvių kovos už laisvę ir nepriklausomybę - kongrese išgirsime ir apie juos.

O Kauno fortai beveik visą šimtmetį buvo visiškai pamiršti, riogsojo miesto pakraščiuose niekam nereikalingi ir apleisti. Buvo įprasta manyti, jog tai nesavas, okupacinis palikimas, o fortus Rusijos caras pastatė ginti ne Lietuvą, o savo imperiją. Dažnai sakau – iš lietuviško molio plytų, ir prakaito pastatyta ši tvirtovė visgi nepadėjo išsaugoti Rusijos imperijos, o šiandien matomi jos griuvėsiai primena – jog tai tapo mūsų galimybę atkurti Lietuvos valstybę. Todėl šiandien jie simbolizuoja laisvę.“ – sako Kauno tvirtovės parko direktorius. Tačiau neužtenka vien istorijos ar kiek pakreipto pasakojimo krypties, jog žmonės pamiltų fortus ir imtų jais rūpintis. Iš Kauno fortų patirties matome, jog svarbiausią vaidmenį čia atlieka vietos bendruomenės, kurios pastebėjo fortų potencialą, čia buvo pradėtos rengti bendruomenės šventės, Joninės, Koncertai, šiuolaikinio meno parodos.
               Pastaruosius penkerius metus didžiule parama įvairioms iniciatyvos buvo ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” programa, ir pirmieji renginiai daugelyje fortų įvyko palaikomi Kaunas 2022 bendruomenių programos. Kartu pasitinkant Europos kultūros sostinės metus, dalis bendruomeninių iniciatyvų virto festivaliais – pavyzdžiui, šią vasarą Kauno tvirtovės III-ajame forte įvyko „SteamPunk“ festivalis. Tvirtovės požemiuose taip pat
vyko ir industrinės muzikos „MATTERS“ pasirodymai, o Kauno tvirtovės I-ajame forte lankytojus pasitiko Kauno mitinio žvėries meninės instaliacijos.

V fortas, Kaunas, S. Irmanto nuotr.

      „Šio kongreso tikslas – aptarti pavyzdžius ir pasidalinti patirtimi kaip buvę kariniai objektai yra pritaikomi, kaip juos panaudoti prasmingai. Labai svarbu, jog paveldas nebūtų išsaugojamas tik dėl to, jog turi tokį statusą. Svarbu, jog būtų funkcija – nauda bendruomenei. Ir štai matome iš įvairiausių pavyzdžių, jog galima šiuos objektus pritaikyti – ir ne tik muziejinėms funkcijoms, tačiau kaip kultūriškai aktyvias erdves – kūrybinėms industrijoms, menui, edukacijai, aktyviam laisvalaikiui, sportui ir t.t.“. – teigia organizatoriai. Skaičiuojama, jog per pastaruosius penkerius metus iš viso įvyko daugiau nei du šimtai įvairiausių bendruomeninių renginių, o Kauno tvirtovės parko fortus turėjo galimybę aplankyti dešimtys tūkstančių lankytojų. Žinoma, tai galbūt atrodo kaip mažas įvykis viso miesto mastu, tačiau nepamirškime jog dar ne taip seniai apleistuose fortuose tiesiog nebuvo įmanoma suorganizuoti jokio renginio. Augo Sosnovskio barščiai, gyveno benamiai, rinkosi narkomanai, požemiuose buvo kūrenamos padangos, o lankytojus pasitiko atviri šuliniai, ir šiukšlių kalnai. „Skamba dramatiškai. Tačiau taip ir buvo. Šiandien tik kai kuriuose fortuose dar galima pamatyti tokius „akcentus“, kurie dar vis primena kuo buvo virtę Kauno fortai. Taip. Darbo dar labai daug. Kol kas tvarkymo darbai apsiriboja daugiau higiena, bandome įvesti daugiau švaros ir šviesos. Šaliname menkaverčius krūmynus, naikiname Sosnovskio barščius, valome patalpas. Ir padedame bendruomenių renginiuose, pasirūpiname, jog jie įvyktų kuo sklandžiau.“ – teiga E. Bagdonas
Europos tvirtovių kongreso temą pasirinkta neatsitiktinai, nes žinoma, jog Kaunas
stipriausias būtent šioje – bendruomenių ir kultūrinio bendradarbiavimo srityje. „Žinoma, tvirtovės fortai yra savaime tvarūs – gal šiek tiek pagriuvę, aptrupėję, bet visumoje dar stovės šimtmečius. Reikia tik žmogiškos šilumos, ir todėl čia bendruomenė atlieka lemiamą vaidmenį. Mūsų idėja, vizija – dirbti darnoje tarp gamtos, žmogaus ir istorijos.“ – teigia Kauno tvirtovės parko atstovai.


Kaune atidaroma tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Srovės nepasroviui“

F. Leyser nuotr.

Kauno centrinio pašto rūmuose startuoja šiuolaikinio meno paroda „Srovės nepasroviui“, kurioje pristatomi menininkų iš įvairių pasaulio šalių darbai, dalyvavę 2021-ųjų OSTRALE bienalėje – vienoje didžiausių šiuolaikinio meno parodų Vokietijoje. Parodos atidarymas – spalio 5 d. 18 val.

Dresdene vykstanti OSTRALE bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų, kurioje 2021-aisiais dalyvavo 138 menininkai, pagal kilmę atstovaujantys 34 tautoms (tarp jų – ir Lietuvai). Kūrinius bienalei atvirame konkurse siūlė viso pasaulio menininkai, taip pat ir tarptautinės kuratorių komisijos nariai iš Kroatijos, Lietuvos ir Vengrijos partnerių institucijų.

Bienalės rengėjai tarpdisciplininį savo parodų turinį siekia pristatyti ne tik Vokietijoje, bet ir įvairiose Europos vietose, todėl rengia išvažiuojamąsias parodas. Bendradarbiaujama su Europos kultūros sostinėmis tapusiais miestais, todėl šiemet, kai šį titulą nešioja Kaunas, OSTRALE bienalės renginius pasitinkame Lietuvoje.

Parodos netradicinėse erdvėse

Kauno centrinio pašto rūmai parodai pasirinkti ne atsitiktinai – OSTRALE šiuolaikinio meno centras parodas organizuoja netradicinėse, kitai funkcijai projektuotose ne menui skirtose erdvėse. Transformuojant šias erdves gimsta ir nauji kontekstai – pastato istorija, jo praeitis daro įtaką parodos lankytojų potyriams ir sukuria meno kūrinius papildančias asociacijas bei nuorodas. 

Kauno centriniame pašte pristatoma kūrinių dalis iš 2021 metais Dresdene vykusios OSTRALE bienalės BREATHTURN (Kvėpavimo posūkis). Ji buvo eksponuojama buvusiame Rytų Vokietijos elektronikos įmonės valgyklos pastate Robotron-Kantine. Kaip kūriniai atsiskleis erdvėje Kaune, lankytojai galės įvertinti jau netrukus.

F. Leyser nuotr.

Srovės nepasroviui – paroda apie gyvūnų, žmonių ir srautų judėjimą

Pasak parodos Kaune kuratorės Patricijos Gilytės, srovių, materijos, gyvūnų ir žmonių srautų judėjimo ir susidūrimo su apribojimais temos parodoje persipina su individualiomis, skirtinguose politinės ir ekonominės realybės kontekstuose subrendusių kūrėjų intencijomis. Tai – paroda apie globalumą su visomis šio daugiasluoksnio reiškinio srovėmis, neišsipildymais, potekstėmis. 

Kadaise pašto siuntų skirstymo patalpose atsidūrusios ir savomis trajektorijomis iš siuntėjų pas gavėjus iškeliaujančios pakuotės, laiškai ar atvirlaiškiai kartais pasiekdavo adresatą, o kartais ir pradingdavo. Parodos lankytojai galės ieškoti tik jam skirtos svetimtautiškos, kitakalbės, svetimšalio slapta perduotos žinios, užkoduotos meno kalbos forma, o kartu pajausti, kaip laiko tėkme alsuoja Kauno centrinio pašto sienos, atsiverdamos kvėpavimo posūkiui.

Atidarymo vakarą – unikalūs performansai

Parodoje apsilankę atidarymo vakarą, lankytojai turės galimybę pamatyti lietuvių menininko Luko Eugenijaus Kolmogorcevo performansą „Niekieno žemė“ ir iraniečių kilmės menininkės Sarvenaz Mostofey specialiai Kauno centrinio pašto patalpoms pritaikytą garso kūrinį.

„Srovės nepasroviui“ | OSTRALE šiuolaikinio meno paroda yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Paroda veiks iki 2022 m. lapkričio 13 d. Kauno centrinio pašto rūmuose (Laisvės al. 102)

Parodos atidarymas:
2022 spalio 5 d. 18:00.
Atidarymo dieną įėjimas nemokamas.

Parodos darbo laikas:
II-VII – 10:00 – 18:00
IV – 11:00 – 19:00
I – uždaryta

Bilietus galima įsigyti renginio vietoje. Vienas bilietas galioja į visas apsilankymo metu Kauno centriniame pašte veikiančias parodas.

Parodos Kaune kuratorė: Patricija Gilytė

Parodos Kaune architektė: Sigita Kundrotaitė-Savickė

OSTRALE bienalės Dresdene kuratoriai:  Nataša Bodrožić, Ivana Meštrov, Patricija Gilytė, Krisztián Kukla, Andrea Hilger, Antka Hofmann.

Kaune eksponuojamų darbų autoriai: Bronė Sofija Gideikaitė, Daina Vanagaitė-Belžakienė, Daniel Chong, Eszter Szabó, Farid Rasulov, Firoz Mahmud, Gabriele Engelhardt, Goran Škofić, Ivan Milenković, Sarvenaz Mostofey, Jana Rinchenbachová, Michael Grudziecki, Nikita Kadan, Philipp A. Schäfer, Predrag Pavić, Seçkin Aydin, Toni Meštrović, Volker Kreidler, Zsolt Ferenczy 

AIR projekto menininkai: Gabrielė Gervickaitė, Anna Fabricius, KOLXOZ.

Parodos partneriai: „Kaunas 2022“ (Lietuva), OSTRALE – Šiuolaikinio meno centras (Vokietija), „Slobodne veze“ (Kroatija), art quarter Budapest (Vengrija).

Projektą finansuoja: „Kaunas 2022“, Lietuvos kultūros taryba, „Flowing connections“ („Tekančios jungtys“) – projektas, bendrai finansuojamas pagal ES programą „Kūrybiška Europa“.

Parodos prodiuseris: VšĮ „Ars futuri“.


Muzikiniame spektaklyje „Dibukas“ – mistinių paslapčių kupina meilės istorija

G. Jovaišos nuotr.

Jau spalio 14-15 d. Kauno kino centras „Romuva“ žiūrovus pakvies į mistišką ir paslapčių kupiną patirtį – muzikinį spektaklį „Dibukas“. Kauno miesto simfoninio orkestro ir grupės Izraelio aktorių kuriamas pasirodymas apjungs muzikos, kino ir teatro sritis bei papasakos žydiškojo folkloro įkvėptą meilės istoriją.

XX a. pradžioje rašytojas, žydų folkloro tyrinėtojas, kultūros ir politikos veikėjas Simonas Ansky parašė mistikos, magijos ir simbolinių prasmių kupiną pjesę „Dibukas“. Ja žavėjosi ne tik žydai, bet ir kiti Europos šalių žiūrovai. 1937 m. Lenkijoje pagal „Dibuko“ istoriją buvo sukurtas filmas. Būtent šią kino juostą įgarsins bei autentišku muzikiniu pasirodymu pavers Lietuvos bei Izraelio menininkai.

Artėjant pasirodymui, apie jo idėją, autentišką meilės istoriją ir šiuolaikišką požiūrį į kultūrą pasakoja Izraelio menininkų trupės „Sala-manca Collective“ narys Diego Rotman.

Diego Rotman, asmeninio archyvo nuotr.

Diego, esate aktorių grupės „Sala-Manca Collective“ narys. Kas būdinga jūsų trupės kūrybai?

Manau, kad „Sala-manca“ pasižymi šiuolaikišku požiūriu į tradicines temas. Gilinamės ne tik į jau žinomus, bet ir į naujus šaltinius, tekstus, interpretacijas. Norime pasiūlyti šiuolaikišką požiūrį į paveldą, žydiškąją kultūrą ir kultūrą apskritai.

Jūsų pasirodymas žada padovanoti mistišką, paslapčių kupiną istoriją, paremtą žydiškuoju folkloru. Joje pasakojama apie dibuką. Ar galite paaiškinti, kas tai per sutvėrimas?

„Dibuku“ vadinamas žydiškasis apsėdimo variantas. Tradicinėse žydų ortodoksų bendruomenėse buvo tikima, kad kartais mirusiojo dvasia, įkalinta tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, gali apsėsti gyvo žmogaus kūną. Dažniausiai – tekėti besiruošiančią moterį. Kai minėta dvasia apsėda kūną, žmogus ir tampa vadinamuoju dibuku.

Pagal šias istorijas buvo sukurta žymi XX a. pjesė, rodyta daugybė jos variantų. Koks bus jūsų kuriamas pasirodymas?

Išties, „Dibukas“ – viena kanoniškiausių pjesių žydų teatre. Rusų kalba parašyta tarp 1914-1917 metų, vėliau ji buvo išversta į jidiš bei hebrajų kalbas, rodyta daugybė skirtingų jos versijų. 

Mūsų pasirodymas remiasi pagal šią pjesę sukurtu žymiu Michal Waszynski filmu, pasirodžiusiu 1937 m. Praturtinsime jį muzika bei gyvais dialogais – savo balsus (visai kaip dibuką) atiduosime šio kinematografinio šedevro aktoriams. Tai simbolizuos žydiškosios kultūros, sunaikintos Holokausto metu, tęstinumą.

Apie ką pasakoja ši istorija?

„Dibuko“ temos – bendražmogiškos, būtent todėl jis buvo rodomas tiek daug kartų – ne tik žydų teatre, bet ir visame pasaulyje. Visų pirma, tai – meilės istorija, kuri paliečia skirtingus gyvenimo etapus, tyrinėja lyčių klausimus bei mirties sampratą. Savo ruožtu, „Sala-manca“ kvies susimąstyti ir apie tai, kaip šiuolaikiškai pristatyti folkloro elementus bei kultūrinį palikimą.

Spektaklyje muziką atliks Kauno miesto simfoninis orkestras. Koks bus jo vaidmuo?

Pasirodyme skambės Kauno miesto simfoninio orkestro atliekama kompozitoriaus Bedřich Smetana muzika. Iškilų čekų muziką pasirinkome neatsitiktinai – žymaus jo kūrinio „Die Moldau“ muzikinė linija atsikartoja ir Izraelio himne. Tai – įdomi detalė, kuri kvestionuoja šalių muzikinės tradicijos savitumą. Tai, kad kūrinį atliks Lietuvos muzikantai, situacijai suteikia dar kitokį atspalvį.

Kaip jaučiatės „Dibuką“ pristatydami Kaune? Ar jums, kaip menininkui, rodyti spektaklį svetimoje šalyje kelia iššūkių?

Aš esu kilęs iš Argentinos, tačiau Jeruzalėje gyvenu daugiau nei 20 metų. Negana to, mūsų trupė „Sala-manca“ dažnai pasirodo kituose miestuose ir šalyse. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad kūrinio pristatymas svetimoje šalyje man visuomet kelia šiek tiek jaudulio – juk pasirodymo kontekstas labai priklauso nuo visuomenės, kurioje jis pristatomas. Susitikimas su užsienio publika – rizikingas, tačiau labai įdomus procesas.

Muzikinį spektaklį „Dibukas“ bus galima išvysti spalio 14-15 d., Kauno „Romuvos“ kino teatre. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.


Solistas T. Moeng: „Kauno kantatos“ grožis – kūrinio universalumas“

T. Moeng, G. Jovaišos nuotr.

„Neslėpsiu –  jaudinuosi, tačiau tuo pačiu nepaprastai džiaugiuosi – į viską žvelgiu labai optimistiškai“, –  pokalbį pradeda iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs operos dainininkas, muzikos aranžuotojas Tshegofatso Moeng. Jau rugsėjo 30 – spalio 1 d. atlikėją bus galimą išgirsti viename paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių – miesto istorijos vingiams dedikuotame koncerte „Kauno kantata“. Pačiame repeticijų įkarštyje T. Moeng dalinasi mintimis apie kūrinio universalumą, neįprastą formatą ir muziką.

Artėjanti premjera – kelerių metų rezultatas, kurį kuria kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir vizualiųjų sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija). Lietuviškų šaknų turintys menininkai pasiryžo surinkti Kauno istorijas – trėmimų, Holokausto, „vilko vaikų“, Sibiro tremčių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose.

Kantatos repeticija, G. Jovaišos nuotr.

Skirtumai – tik žemėlapyje

Dokumentinę medžiagą kantatai Ph. Miller ir Jenny Kagan pradėjo rinkti dar 2020 m. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų ieškota ir kitų šalių archyvuose. Nors „Kauno kantata“ kalba apie Lietuvai aktualius istorinius įvykius, anot T. Moeng, kūrinio tematinės linijos bus atpažįstamos kiekvienam žmogui. „Jau nuo pat žmonijos pradžios pasaulyje vyksta daugybė su rasine, religine diskriminacija susijusių negandų. Galbūt visa tai kyla iš to, kad bijome vieni kitų, bandome primesti savo įsitikinimus. Mano šalyje – Pietų Afrikos Respublikoje –  ir visame Afrikos žemyne, priespaudos, praeities agresijos paliktos žaizdos tebėra aktualios. Galbūt dėl to „Kauno kantatos“  temos man yra tokios pažįstamos bei artimos“, – teigia atlikėjas.

Anot T. Moeng, susitapatinti su kūriniu yra kiekvieno menininko užduotis ir siekiamybė. „Statydami G. Verdžio operą taip pat negalime žinoti, koks gyvenimas buvo XIX a. Kiekviename kūrinyje reikia atrasti asmeninę pasakojimo liniją“, – pasakoja jis.

Prie „Kauno kantatos“ T. Moeng prisilietė ne tik atlikdamas solisto partiją – ne vienerius metus su kompozitoriumi Philipu Milleriu bendradarbiaujantis menininkas aktyviai dalyvavo ir kūrybiniame procese. „Ph. Milleris – mano mentorius, žmogus, iš kurio galiu daug ko išmokti. Jis – nepaprastai kūrybiškas, puikus istorijų pasakotojas, kurio darbai kalba patys už save“, – apie draugystę su kompozitoriumi pasakoja T. Moeng. Būtent Ph. Milleris solistą pakvietė prisijungti prie „Kauno kantatos“. Menininkų bendradarbiavimo rezultatą kauniečiai jau galėjo išgirsti ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje W. Kentridge ekspozicijoje „Tai, ko nepamename.“

„Tiesą sakant, prieš atvykdamas į Lietuvą, žinojau tik tai, kurioje žemėlapio vietoje ją rasti“, – juokiasi atlikėjas. „Susipažinęs su kūriniu pradėjau domėtis ir šalies istorija – okupacijomis, Lietuvos žydų likimu. Šie miesto pasakojimai leido dar sykį suprasti, kokie savitai panašūs yra visų mūsų išgyvenimai“.

Kantatos repeticija, G. Jovaišos nuotr.

300 atlikėjų kuriamas reginys

Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, folkloro ansambliai, solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas. Eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą kuriančius atlikėjus. Unikalaus pasirodymo formato dėka, susirinkusieji galės patys pasirinkti, ko klausyti ir ką žiūrėti.

„Kauno kantatai“ ruošėmės kelerius metus, tad pasirodymo vizija nuolat keitėsi. Tik paskutinių repeticijų metu mes patys pamatėme, kaip idėja iš užrašų ant popieriaus tampa realybe. Tai – labai didelis, logistiškai sudėtingas projektas. Didžiulė prabanga ir iššūkis kūrinį papasakoti tokia daugybe spalvų“, – atvirauja T. Moeng. „Dainuosime įvairiomis kalbomis – vokiečių, rusų, lietuvių, jidiš. Man tai ir yra šio kūrinio grožis – žmonės su skirtingomis patirtimis, savitais išgyvenimais pasakos labai universalią istoriją“.

„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Kantatos repeticija, G. Jovaišos nuotr.

Litvakų kultūros forumo pranešėjas A. Polonsky: gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą visuomenę

M. Plepio nuotr.

Istorikas Antony Polonsky, Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius, į Lietuvą grįžta nebe pirmą kartą. Pietų Afrikos Respublikoje gimusio, šiuo metu Anglijoje gyvenančio profesoriaus šaknys – mūsų šalyje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šiame regionui ir litvakiškajai tapatybei jis skiria daugiausiai savo dėmesio, mokslinių tyrimų ir publikacijų. Rugsėjo 29–30 d. vyksiančiame Litvakų kultūros forume A. Polonsky skaitys pranešimą ir moderuos diskusiją. Prieš kelionę į Kauną jis sutiko pasidalinti keletu minčių.

Gal galime pradėti mūsų pokalbį nuo to apibrėžimo, kas esate? Juk istorijos studijos – tai siekis išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esi. Ar ne taip?

Gimiau Pietų Afrikoje. Jaunystėje dalyvavau politikoje. Aktyvistai buvo pasidalinę į liberalus, kurie norėjo išplėsti afrikiečių teises, ir marksistus-leninistus, kurie manė, kad vienintelis būdas tai pasiekti – socialistinė revoliucija. Tuo metu aš priklausiau pastarajai grupei, nors niekada nebuvau komunistų partijos narys.

Vėliau, studijuodamas Lenkijoje, įsitikinau, kad komunizmas šiame regione prarado daug daugiau laisvės, nei tikėjausi, ir daug daugiau nei Pietų Afrikoje. Tai paveikė visus gyvenimo aspektus. Įsitikinimas, kad tai buvo veiksmingesnė ekonominė sistema nei vakarietiškoji, neatitiko tikrovės. Dėl to apsisukau 180 laipsnių kampu, kaip dažnai nutinka tokiose situacijose, ir tapau aktyviu politinės opozicijos Lenkijoje, išaugusios į „Solidarumo“ judėjimą, šalininku. Opozicijos tikslas buvo sukurti alternatyvią politinę visuomenę, kuri iš esmės išstumtų komunistinę sistemą. Perėjimas Lenkijoje vyko derybų keliu. Yra teigiančių, kad derybose buvo nusileista per daug, bet aš manau, kad tai buvo bene geriausias kelias priekin. Tai paskatino ne tik panašių pokyčių bangą Rytų ir Vidurio Europoje, bet ir Michailo Gorbačiovo bandymus pertvarkyti sovietinę sistemą. Pastarojo problema buvo ta, kad jis buvo nuoširdus reformatorius ir tikėjo, kad Sovietų Sąjungą galima pakeisti, o tai galiausiai pasirodė neįmanoma. Sąjunga žlugo, o įvairios respublikos, pradedant Lietuva, tapo nepriklausomos. Viltis, kad tai bus naujos politinės santvarkos pradžia, buvo labai reali. Visgi liberalių demokratinių sistemų sukūrimas Rytų Europoje ir Rusijoje buvo sunkesnė užduotis, nei tikėjomės.

Taigi esu žmogus, kuris savo politines idėjas plėtojo veikiamas Pietų Afrikos Respublikos politinės sistemos ir Lenkijos raidos, ir kuris vis dar pasisako už liberalią politinę transformaciją ir parlamentinę konstitucinę sistemą visoje Rytų Europoje ir Rusijoje. Galiu pridurti, kad esu iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių žydų šeimos, ir tai turėjo įtakos mano požiūrio formavimuisi.. Nuo mažens suvokiau savo žydiškąją tapatybę, tuo pačiu ir tapatybių įvairovę Rytų Europoje. Buvau įsitikinęs, kad įvairovę reikia išsaugoti tuo pat metu judant į priekį ir randant politinį ir socialinį sutarimą. Visgi pastaraisiais metais reikalai ėmė krypti atgal.

Antony Polonsky, asmeninio archyvo nuotr.

Kaip į tai, jog norite tyrinėti savo šaknis, reagavo Jūsų šeima?

Mano šeimos istorija gana marga. Tėvo šeima buvo tipiški imigrantai iš Gardino, išvykę, nes susidūrė su ekonominiais sunkumais. Jie kalbėjo jidiš kalba, o ryšiai su gimtuoju kraštu buvo riboti. Mamos šeima – iš Marijampolės ir nedidelio Smilgių miestelio. Senelis mokėsi rusiškoje gimnazijoje, įsteigtoje po 1863 m. sukilimo, vėliau išvyko studijuoti medicinos į Charkivo universitetą. Čia buvo tarp geriausiųjų, bet išgirdo, kad jei norėtų siekti karjeros Rusijoje, turėtų tapti stačiatikiu. Jis to nepadarė. Išvyko į Vokietiją, kur tęsė mokslus. Galiausiai atsidūrė PAR. Jų požiūris buvo rusifikuotas, jei galima taip pasakyti. Kai pasakiau močiutei, kad noriu studijuoti Lenkijos istoriją, ji atšovė: „Juk lenkai visi baisūs šovinistai“.

Taigi suvokiau regiono kompleksiškumą, o ir mano tėvams mano domėjimasis Lenkija ar Lietuva neatrodė keistas, jie jį net skatino. Manau, mano patirtis šiek tiek skyrėsi nuo kitų Pietų Afrikos žmonių. Čia virė savi konfliktai, ir žydai, būdami atskira etnine grupe, taip pat ne visuomet sutarė, kurią pusę palaikyti. Šie vidiniai prieštaravimai iš dalies priminė tai, kas vyko ir Rytų Europoje.

Lietuviškai yra išėjusi Jūsų knyga „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“. Įdomu, kad mūsų šalies pavadinimas atsirado būtent ruošiant ją lietuviams skaitytojams. Taip pat buvote dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano Šarūno Liekio disertacijos vadovas. Kaip užsimezgė šis ryšys?

Šarūnas įstojo į Brandeiso universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriame dėstau. Jo disertacija buvo apie žydų autonomiją Lietuvoje, ji vėliau išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Mes glaudžiai bendradarbiavome, žaviuosi jo darbu. Tai yra žmogus, įsipareigojęs plėtoti demokratinę tradiciją Lietuvoje bei išryškinti daugiatautę ir daugiakultūrę šalies praeitį.

Savo darbuose visada stengiausi pabrėžti buvusios Abiejų Tautų Respublikos žydų bendrumą. Savo trijų tomų veikalą šia tema pavadinau „Žydai Lenkijoje ir Rusijoje“. Daugeliu atžvilgių man būtų labiau patikęs toks pavadinimas, kokiu knyga pasirodė Lietuvoje, bet leidėjas Didžiojoje Britanijoje norėjo trumpesnio.

Knygoje pasakoju bendrą Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų istoriją ir analizuoju, kaip šios bendruomenės vystėsi po ATR padalijimų tiek iš dalies autonomiškoje Lenkijoje, tiek Rusijos imperijos sudėtyje buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose. Dėstau, kaip vystėsi lietuvių tautinis atgimimas, ir kaip jo veikėjai ieškojo sąjungininkų tarp vietos žydų. Visa tai neabejotinai padėjo žydams sukurti nepriklausomą švietimo sistemą ir galimybes puoselėti savo kultūrą. Tuomet sekė lituanizacija. Kas žino, kaip reikalai būtų klostęsi, jei ne karas.

M. Plepio nuotr.

Leidėjo noras gana simptomiškas, jis parodo, kaip iš Vakarų matomas mūsų regionas.

Lietuva yra nepriklausoma ir svarbi šalis. Vienas iš dabartinės krizės rezultatų yra tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai šiandien yra daug artimesni nei prieš penkerius metus. Žinoma, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vis dar egzistuoja konfliktas tarp populistinio ir nacionalistinio žvilgsnio į istoriją, menkinančio neigiamus nacionalinės praeities aspektus, ir savikritiškesnio požiūrio, kuris sako, kad norėdami judėti į priekį, turime pripažinti praeityje padarytas klaidas.

Tikiuosi, kad kova už demokratinių vertybių išsaugojimą prieš Rusijos keliamą grėsmę taip pat paskatins geriau suprasti, kad reikia susitaikyti su sunkiais nacionalinės praeities aspektais, tamsiąja praeitimi. Pamatysime, kaip visa tai pavyks įgyvendinti. Juk ir vienas Litvakų kultūros forumo tikslų yra pripažinti žydų praeities Lietuvoje svarbą ir su ja susitaikyti.

Jauniems žmonėms, šiandien regintiems karą Ukrainoje, tai pirmas toks įvykis jų gyvenimuose, jie neturi su kuo palyginti savo emocijų ir reakcijų. Kaip manote, ar empatijos galima išmokti? 

Empatijos jausmo ugdymas, gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą pliuralistinę visuomenę. Bet tam, kad empatija išsivystytų, reikia ir saugumo jausmo. Dabar jo trūksta. Nežinome, kaip baigsis karas Ukrainoje. Lietuva ir Lenkija yra Rusijos ekspansijos perspektyvoje, jei rusai pasiektų savo tikslus. Tokiomis aplinkybėmis labai lengva jausti empatiją ukrainiečių pabėgėliams. Tai bendras Lenkijos ir Lietuvos bruožas, nes kovojame su tuo pačiu priešu.

Bet, žvelgiant plačiau, supratimo trūksta. Vienas iš tokio empatijos trūkumo pavyzdžių galėtų būti Lenkijos pareikštas ketinimas pateikti reikalavimus Vokietijai dėl reparacijų. Niekas neneigia to, kad Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai nukentėjo, bet kelti šį klausimą dabar, kai Vokietija yra toje pačioje koalicijoje ir yra viena neryžtingiausių jos narių, atrodo labai trumparegiška.

Jūs esate ne tik „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo pranešėjas, bet ir patariamojo komiteto narys. Kas jums buvo svarbiausia sudarant forumo programą?

Man svarbūs ryšiai tarp žmonių. Norisi kalbėti apie litvakų tapatybę, aiškintis, kokį vaidmenį litvakai atlieka šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaip galima sustiprinti litvakų diasporos ir Lietuvos ryšius? Kaip šiuos pokyčius veikia dabartinė politinė krizė? Kaip galime su ja tvarkytis? Kaip litvakų diasporos ir nedidelės Lietuvos žydų bendruomenės bei visos Lietuvos santykius veikia būtinybė susitaikyti su tamsia praeitimi, su tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, skirtingai nei žydai, lietuviai susidūrė su dviem priešais – naciais ir sovietais? Daliai žydų tapimas Sovietų Sąjungos dalimi rodėsi kaip vienintelis būdas išsigelbėti nuo Holokausto. Bet sovietų vaidmens nacių pralaimėjime problema šiandien yra daug gilesnė nei prieš 10 metų.

Didelė forumo programos dalis – parodos, koncertai, meninių tyrimų pristatymai. Ar jūs, kaip akademikas, tikite, kad menas iš tiesų gali išgelbėti pasaulį – na, bent jau padėti jam susikalbėti?

Išgelbėti – ne, bet menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime. Manau, kad turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria. Žinoma, šiandien tai ir vėl tapo problema. Ar dera viešai atlikti rusiškus kūrinius, ypač – Ukrainai skirtuose renginiuose? Reikia iš naujo ieškoti bendros kalbos, taip pat ir meno pasaulyje.

M. Plepio nuotr.

„Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvietė po visą pasaulį pasklidusius litvakus trumpam sugrįžti į protėvių žemę ir susitikti Litvakų kultūros forume. Rugsėjo 29–30 d. suplanuotos garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos, kurių metu kalbama apie litvakišką tapatybę, atmintį ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities dialogo vizijas. Diskusijas lydės turtinga kultūrinė programa – koncertai, parodų atidarymai ir kt. Daugiau informacijos galite rasti čia.

 


Litvakų kultūros forume – apie meno vaidmenį sudėtingoje istorijoje

Daiva Price. G. Jovaišos nuotr.

Litvakų kultūros forume – apie meno vaidmenį sudėtingoje istorijoje

„Lietuvos žydai yra neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Mūsų žodynas, mūsų virtuvė ir kitos sritys yra neatsiejamai susijusios su žydiška kultūra. Holokausto tragedija ne tik sunaikino 90 procentų mūsų kaimynų – žydų. Ji paliko tokį trauminį pėdsaką mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurio dar iki galo nesuvokiame. Juk buvo sunaikinta dalis mūsų tapatybės, mūsų istorijos. Todėl kalbėti apie litvakus pirmiausia yra svarbu mums, norintiems geriau suprasti savo istoriją ir save pačius joje“, – tikina dr. Daiva Price, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ ir Litvakų kultūros forumo kuratorė. Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 dienomis Kaune organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“. Renginys pakvies aptarti ne tik litvakiškosios tapatybės bruožus, bet ir meno vaidmenį kalbant apie sudėtingą istoriją.

Pasak dr. Daivos Price, forumas vainikuos ilgamečius „Atminties biuro“ darbus, skirtus atkreipti dėmesį į tai, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, kurį pastatė įvairių tautybių, religijų ir kultūrų kauniečiai. Svarbu šiandien prisiminti jų vardus, istorijas ir nuopelnus – o ypač žydų, kurie tarpukariu buvo didžiausia etninė mažuma mieste.

„Beveik trečdalis kauniečių buvo žydai. Tai tikrai didelė bendruomenė, įnešusi nepaprastai reikšmingą indėlį į miesto kultūrą,  mediciną, pramonę, architektūrą, sportą. Kauno žydai mylėjo savo miestą, aktyviai prisidėjo prie jo augimo, modernėjimo, kūrė čia savo ateitį. Jei mes darysime tą patį, šis miestas turės ateitį“, – žydų reikšmę Lietuvos ir Kauno istorijai primena dr. D. Price.

Būsimame Litvakų kultūros forume sudėtingos temos, siejamos su litvakais, bus nagrinėjamos pasitelkiant meną. „Meno kalba kaip jokia kita gali kalbėti apie sudėtingas žmonijos patirtis, traumas, skausmą, mirtį ir gyvenimą, kviesti dialogui apie atvirumą kitam ir kitokiam. Taigi Litvakų forume bandysime apibendrinti – o kaip menui sekasi kalbėti apie sudėtingą istoriją, kaip menas gali mums padėti prisiminti? Kartu padiskutuosime, ką reiškia būti litvaku. Tačiau forumas skirtas ne tik litvakams – jis skirtas visiems, kuriems rūpi miesto istorija ir jo ateitis“, – svarbiausias būsimo renginio temas įvardija „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė.

Forume lankysis pasaulio litvakai, kauniečiai, sugrįšiantys į savo tėvų, protėvių šalį: tarp jų ir vienas garsiausių pasaulio litvakų, menininkas William Kentridge, Jenny Kagan, Philip Miller, Marilia Destot ir daugelis kitų. Forumas pakvietė į Kauną ir garsius akademikus – prof. Peter Salovey, prof. Antony Polonsky, prof. Tsvia Walden ir kitus.

Iškiliausi Kauno žydai – garsesni pasaulyje, nei Lietuvoje

Žydų svarbą Lietuvai primena ir kitas „Atminties biuro“ projektas, knyga „Kauno žydai“, kurioje dr. Daiva Price kartu su VDU istoriku Arvydu Pakštaliu pristato nepaprastai turtingą žydų istoriją Kaune.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste veikė žydų įkurtos ligoninės, kirpyklos, siuvyklos, spaustuvės, teatrai, sporto klubai, fabrikai, kino teatrai, bibliotekos ir knygynai. Ši knyga – mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas“, – paaiškina knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė.

Pasak pašnekovės, talentingi žydai paliko ryškų pėdsaką visose Kauno gyvenimo srityse – pavyzdžiui, miesto muzikinis gyvenimas tarpukariu buvo itin aktyvus, nepaprastai aukšto profesionalaus lygio. Dauguma muzikantų buvo žydai, europinio lygio menininkai: Hofmekleriai, Stupeliai ir kt. Tokia pati tendencija buvo pastebima ir kitose srityse.

„Paradoksalu, bet dauguma iškiliausių kauniečių žydų šiandien yra labiau žinomi pasaulyje, nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lėja Goldberg – bene garsiausia Izraelio poetė, vaikų literatūros autorė, vertėja, kurios atvaizdas yra ant šimto šekelių kupiūros. Tai viena garsiausių kauniečių Izraelyje, bet mes iki šiol nieko apie ją nežinojome, neturėjome jos kūrybos vertimų. Laimei, padėtis keičiasi, šiai temai skiriama vis daugiau parodų, leidinių, televizijos laidų“, – pasakoja dr. Daiva Price.

Paroda „Iš Tamsos“, G. Jovaišos nuotr.

Monografijoje – apie žydų teatrą tarpukario Lietuvoje

Vieną iš itin reikšmingų darbų, skirtų Lietuvos žydų kultūrai, parengė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto docentė dr. Ina Pukelytė – jos monografija „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ atskleidžia įdomių detalių apie teatro srityje dirbusių litvakų veiklas tarpukariu.

„Faktai rodo, kad ne tik Kaune, bet ir Lietuvos mažuose miesteliuose, štetluose, kur buvo žydų bendruomenės, vyko intensyvus teatro gyvenimas. Grupė žydų intelektualų, kultūros žmonių darė viską, kad žydų teatras klestėtų“, – pasakoja doc. dr. I. Pukelytė, monografijoje chronologiškai atkūrusi žydų teatro Kaune istoriją.

Tarp Lietuvos žydų, palikusių ryškiausią pėdsaką Kauno teatre, docentė įvardija entreprenerius Gabrielių Laną ir Borisą Bukancą, kurie į Lietuvą atveždavo žvaigždes iš viso pasaulio. Viena tokių žvaigždžių – iš Rumunijos kilusi aktorė Rachelė Berger, karjeros pradžioje dirbusi Paryžiuje ir Londone.

„Ji tapo Žydų teatro Lietuvoje direktore ir labai intensyviai rūpinosi teatro repertuaro, atlikimo kokybe. Galima teigti, kad tai buvo viena pirmųjų moterų Lietuvoje, kuri užėmė vadovaujančią poziciją kultūros lauke“, – pabrėžia teatrologė, papildydama, jog tiek iš šio teatro, tiek kitų kultūros įstaigų veiklos matyti, jog Kaunas tarpukariu buvo aktyvus kultūros centras.

Verta pasimokyti bebaimiškumo

Doc. dr. I. Pukelytės teigimu, iš tarpukario Kaune gyvenusių žydų šiandien mums visiems verta pasimokyti gebėjimo žvelgti į priekį, siekio visada eiti pirmyn. 

„Tai bebaimė, į ateitį žiūrinti tauta, kuri daro viską, kad skleistų savo kultūrą, neprisiriša prie vienos vietos – galbūt tai prieštarauja mūsų lietuviškam sėsliam būdui, bet tarpukariu jie daug keliavo, turtino aplinkinius, atveždavo naujienas iš šalių, į kurias lietuviai nevažiuodavo, ir taip juos užkrėsdavo noru keistis patiems“, – pasakoja VDU docentė.

Pasak jos, prieš dešimtmetį, pradedant rengti monografiją, Lietuvoje buvo dar nedaug žinoma apie litvakų, Lietuvos žydų paveldą, trūko išsamesnių tyrimų. Tačiau Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės jau tuomet skleidė žinią apie žydų kultūrą, atsivėrė skaitmeniniai archyvai ir kiti šaltiniai – tai paskatino teatrologę pasidomėti ir tarpukario Lietuvos žydų teatru. 

„Egzistuoja ryški takoskyra tarp dviejų žydų kultūrų – jidiš kalbos, kuri buvo naudojama kasdieniam gyvenimui, labiau žemesnių, vidutinių klasių, ir hebrajų, sakralios kalbos, kurią dabar naudoja žydai Izraelyje, ir kuri siejama su konservatyviomis pažiūromis, siekiu suburti žydus po viena pasaulėžiūra. Tai atsispindėjo ir teatre: jidiš yra liaudies teatras, skirtas masėms, tad populiarus, o hebrajų – siejamas su meniniais iššūkiais, avangardinis, eksperimentinis“, – žydų teatro ypatumus atskleidžia doc. dr. I. Pukelytė. 

Rengiant knygą, mokslininkei įvairiuose šaltiniuose pavyko rasti daug netikėtų atradimų, tarp jų ir keliančių šypseną. „Pavyzdžiui, dienraštyje „Sekmadienis“ aprašomos žydų aktorės Rachelės Berger bėdos – kaip ją persekioja gerbėjai, nori įlašinti jai į akis valerijono. Tokia trumpa žinutė, skatinanti eiti žiūrėti jos spektaklio į žydų teatrą. Tarpukario spaudoje tokių smagių istorijų buvo gausybė“, – pažymi teatrologė, taip pat parengusi ir romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuriame pasakojama apie dvi jaunas moteris tarpukario Kaune – žydaitę Rachelę ir lenkaitę Zofiją.

Litvakų kultūros forumas vyks rugsėjo 29–30 d. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Forumą organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais.

Doc. dr. Ina Pukelytė. Asm. archyvo nuotr.

Avangardinio meno parodoje Kaune – autentiški kilimai iš viso pasaulio

Wiener Werkstatte kilimas, 1910 m. Austrija

„Paroda, XX amžiaus laikmečio dvasią atskleisianti per persipynusią skirtingų meno rūšių sinergiją“ – taip būtų galima pristatyti vieną unikaliausių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatomų renginių – parodą „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“. Šios avangardinio meno simbiozės rėmuose bus pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų, tokių kaip  Jean Lurçat, Jacques Borker, Laila Karttunen, Ivan Da Silva Bruhns, Louis Marcoussis, Ralph Pearson, Frankas Stella Jean Burkhalter kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko kolekciniai baldai.

Simbolinę prasmę turinčioje lokacijoje, architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio projektuotame pastate – dabartiniuose Kauno menininkų namuose, įsikursiančią parodos ekspoziciją rengia rytietiškų kilimų ekspertė, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėja Lauros Bohne drauge su išskirtinių, antikvarinių kilimų galerijos, įsikūrusios Milane, savininku bei kilimų meno žinovu – Alberto Levi.

Su parodos organizatoriais  – Laura Bohne ir Alberto Levi kalbame apie XX amžiaus kilimų meno įtaką pasaulio meno istorijai, parodos reikšmę pasauliniame kultūros kontekste ir nuolatines estetų grožio paieškas nūdienos pasaulyje.

Jeigu pradėtume kalbėti apie kilimų meną, dažnas paminėtų Turkiją, Iraną – vietas, kur kilimas „gimė“. Parodoje bus pristatomi XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų kurti kilimai. Kodėl pasirinkti būtent šie kontinentai ir šis laikotarpis?  

Alberto: Mane visada žavėjo XX amžius: šio amžiaus menas, dizainas. Ir tuo pačiu, žinoma, visada mėgau kilimus. Taigi, kai atradau XX amžiaus menininkų sukurtus kilimus, aš užsidegiau, kadangi iki tol didžiausia problema, kalbant apie kilimų meną, būdavo anonimiškumas, trūko autorystės elemento. Tu niekada negalėjai žinoti, kas yra vieno ar kito kilimo autorius. Gal tai moteris iš kažkokio kaimo, genties? Žinoma, būta tokių, kurie buvo pagaminti dirbtuvėse ir jie visi turėjo autorystę, tačiau dažniausiai jie buvo gaminami komerciniais pagrindais ir siunčiami į Vakarus.

Europietiškieji ar amerikietiškieji XX a. kilimai turi savo kūrėją, dingsta anonimiškumas, o pats kilimas nėra gaminamas, siekiant patenkinti rinkos poreikį, siekis čia – išreikšti meniškąją sielą. Daugybę šių kilimų kūrė garsūs architektai, didieji dizaineriai ir tapytojai, todėl aišku, kad jie turėjo meniškąjį elementą.

Mes matome kilimus labai dažnai ir juos nuasmeniname: mes pastebime spalvas, iš jo sklindančią magiją, matome ir dizainą, tačiau neturime koordinačių, kurios leistų nusakyti, kieno tai meno kūrinys ir apskritai, kad tai – meno kūrinys. Tuo tarpu, kalbant apie 20 amžiaus Europos ir Amerikos kilimus, mes turime tas taip reikalingas koordinates, kadangi dažnai tuo laikmečiu sukurti kilimai referuoja į tam tikrus stilius.

Alberto Levi, asmeninio archyvo nuotr.

Kalbant apie XX a. Ameriką, tai buvo didžių galimybių žemė. Žinoma, ši šalis visuomet buvo galimybių žemė, tačiau XX amžiuje ypač. Daugybė kūrėjų, menininkų bėgo į Ameriką, kuomet prasidėjo karas Europoje. Amerika buvo labai „imli“ Europoje kuriamam menui (yra ir dabar), o štai Amerika supažindino atvykusius su tam tikromis technikomis, kurios nebuvo vystomos Europoje. Taigi Amerikos ir Europos simbiozė buvo ypatinga, leidusi laisvai išreikšti tai, apie ką yra XX amžius, ką jis turi naujo. Modernizmas, pertrauka nuo tradicijų, inovacijos daugybėje sektorių – politikoje, psichologijoje, filosofijoje. XX a. buvo jaudinantis amžius, kuriame susijungė ir persidengė rašytojai, filosofai, menininkai, rankdarbių kūrėjai. Ir, jei geriau pažvelgtume, kilimai yra geriausias šio ryšio pavyzdys.

XX amžiaus menininkų kurti kilimai žavi. Kadangi juose atsiranda judesys, trimatis vaizdas. Šio amžiaus Amerikos ir Europos menininkai kilimų meną ir jų tekstūrą perkėlė į kitą lygį.  Turiu omenyje, kad čia nebeliko svarbiausias objektų detalumas (kaip pavyzdžiui persiškuose kilimuose), kilimas tapo savęs išraiškos terpe, tad manau, kad netgi dabartiniai kilimai, kurie yra daromi Indijoje ar Irane yra labai įkvėpti XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų darbų. Šis laikotarpis buvo nepaprastai svarbus kilimų meno istorijoje.

Pagrindinė parodos ašis – kilimai, tačiau čia bus pristatomi ir lietuvių kūrėjų, dizainerių istoriniai baldai. Kaip kilo idėja kurti tokią sinergiją parodos pavidalu?

Laura: XX amžiaus modernizmas palietė labai daug sričių: meną plačiąja prasme, muziką, taikomąją dailę. Ir Lietuva čia nėra išimtis: kas tuomet vyko Europoje, sinchroniškai vyko ir čia – Kaune, tad tai, ką tuomet turėjome geriausio Europoje, norėjome parodyti šioje parodoje. Lankytoją norėjome supažindinti iš to laikmečio perspektyvos, padėti jam suprasti, kaip tai buvo modernu – formos, raštai, žinutė per formą. Žinoma, žiūrint iš dabartinės pozicijos visos tos spalvos ir formos mums dabar yra pažįstamos, priimtinos, nešokiruoja, tačiau tuomet – 1920-1930 metų laikotarpiu – priversdavo pakelti antakį. Esminė šios sinergijos žinutė – avangardas nebuvo tik apie kilimą, jis buvo visame kame, tad yra labai svarbu susieti Europos virsmą, ir Lietuvos – kaip neatsiejamą dalį.  

Parodos idėją apibūdina ir garsiojo vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo terminas „zeitgeist“, lietuviškai reiškiantis „laiko dvasią“. Toji „laiko dvasia“ viena idėja, jausmu, mintimi jungia individus, nepaisant jų sociokultūrinės padėties, kilmės, amžiaus, net gi šalies, o parodoje šis terminas atsiskleidžia per skirtingose lokacijose kurtus, tačiau tą pačią modernizmo žinią nešančius kūrinius – nesvarbu ar tai būtų kilimas, ar baldas. Svarbiausia čia tampa laiko dvasią atsispindinčios idėjos.

Alberto: kai Laura pasiūlė padaryti instaliaciją, t.y. pristatant kilimus, šalia jų eksponuoti to paties laikotarpio baldus, pamaniau,  jog tai – puiki sinergija, nes abu eksponatai gali papildyti vienas kitą ir padėti suprasti, kaip viskas buvo taip susiję. Audėjai, baldininkai, tekstilininkai – jie  visi dirbo viename dideliame XX amžiaus projekte – siekdami naujovių, palikdami tradicijas kitapus. Tad matyti, kaip lietuvis Art Deco baldininkas gamina daiktą, kalbantį ta pačia amerikietiško avangardinio kilimo kalba, yra gražu. Tai padeda padaryti šią žinią dar universalesnę. Ir todėl manau, kad tai gera idėja.

Laura, kodėl parodos vietai buvo pasirinkti Kauno menininkų namai? Kaip tai padės atskleisti ekspozicijos grožį, prasmę?

Laura: labai trumpai – mano nuomone, tai pati geriausia vieta šiai parodai atsiskleisti, kadangi, visų pirma – tai nėra muziejus – tai vila, turėjusi itin spalvingą gyvenimą, sąsajas su Italija ir reprezentuojanti modernizmo stilių, dėl to ši vieta leidžia geriausiai ištransliuoti mūsų norimą žinutę, kadangi pati ekspozicijos vieta nukelia į aną laikmetį, tarsi viską apjungia.  Šios vietos parodai būčiau laukusi ir keletą metų, kadangi tuomet nežinojau ar mano norimu laiku ji bus laisva, tačiau šie metai – Europos kultūros metai – atrodė labiausiai tinkami.

Būdama Italijoje, šį pastatą nuotraukoje pristačiau Alberto ir jo žmonai – sulaukiau paskatinimo, jog darytume parodą būtent čia. Man asmeniškai, tai yra viena gražiausių vilų Kaune, kuri emociškai įstrigusi dar nuo vaikystės.

Laura Bohne, asmeninio archyvo nuotr.

Ar galima teigti, jog per kilimų raštus, technikas ir spalvas galime skaityti pasaulio istoriją?

Alberto: Žinoma! Kilimai yra gryniausias jų laikmečio reprezentavimas. XX amžiaus kilimuose, kuriuos kūrė Europoje ir Amerikoje, tai atsispindi labai stipriai – jie labai tampriai susiję su meno istorija, kadangi juose atsispindi abstrakcionizmo, kubizmo idėjos ir raštai, ar architektūroje matomas Bauhaus stilius. Kilimai – tai austiniai XX amžiaus istorijos dokumentai, kuriuos galima skaityti.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte, ruošiant parodą? Juk kolekciniai kilimai reikalauja specialių eksponavimo, gabenimo sąlygų?

Laura: pirmiausiai, ribotos galimybės leidžiančios tvirtinti eksponatus viloje. Nei kalti, nei gręžti nebuvo galima. Žinoma – katalogo ruošimas, trukęs visą vasarą ir reikalavęs daug derinimo darbų, atidumo. Ir, aišku, pačio pagrindinio didžiojo kilimo eksponavimas. Didžioji menininkų namų aktų salė pavirs dideliu „salionu“ (šypsosi).

Eksponatų pristatymas yra susijęs su dideliu stresu – tokį krūvį jau esu nešusi prieš dešimtmetį, kuomet rengėme pirmąją kilimų parodą Kaune. Vienas svarbiausių ir džiaugsmingiausių momentų, tai, kad žmonės, kurie yra mūsų komandos nariai, turi idėjų, yra  savo srities žinovai. Esu be galo jiems dėkinga. Nežiūrint į tai, kad tai yra įtemptas laikas – tuo pačiu tai yra be galo malonus procesas, kuris suteikia galimybę augti.

Alberto: kai nusprendėme rengti parodą, atskridau į Kauną apžiūrėti patalpų. Žinoma, mus ribojo erdvių galimybės. Kilimai yra dideli, jie gali būti ir labai dideli! Štai, pavyzdžiui, eksponuosime menininko Jean Lurçat kurtą kilimą, kuris kadaise priklausė Helenai Rubenstein – labai svarbus Art Deco stiliaus kilimas. Mums reikėjo didelio kambario. Laimei, Kauno menininkų namuose tokį kambarį, kuris talpintų bene 7 metrų kilimą, radome. Dėl erdvių ribotumo, turėsime 11 meno dirbinių.

Turiu didžiulę kolekciją, tad turėjome būti labai atidūs atsirenkant, bet tam tikra prasme tai buvo gerai, nes mes tikrai labai atidžiai vykdėme atranką, nes kai neturi daug erdvės, atsineši tik būtiniausius dalykus, kurie iš tikrųjų sukuria žinią. Ir man patinka tai, ką pasirinkome. Galų gale, tai nėra didžiulė paroda, tačiau kiekvienas kūrinys labai reprezentuoja stilių.

Jūsų manymu – kokia yra pagrindinė žinutė, kurią neša ši paroda? Ką jums reiškia ši paroda, kaip estetui, meno pasaulio žmogui?

Laura: kadangi jau penkiolika metų kiekvieną dieną „gyvenu kilimais“, man tai yra artimiausia ir svarbi tema. Šios parodos tikslas, man asmeniškai, yra  sklaida apie Kauną ir Lietuvą, kuri pasieks mano draugus ir kolegas įvairiose pasaulio šalyse. Pažindami vieni kitus per kultūrą, mes tampame artimesni vieni kitiems. Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet tuo pačiu metu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis. Kilimo likimas yra it pasmerktas nuo pat jo sukūrimo pradžios: patiestas ant žemės jis apstatomas baldais, ir tampa savaime suprantamas su laiku lyg ir  nematomas, o pakabintas ant sienos jis lyg ir praranda savo paskirtį. Šioje parodoje mes norime atskleisti taip pat ir ši aspektą. Kaunui avangardo, modernizmo tema – aktuali ir svarbi. Kuo mes daugiau matome, apsikeičiame patirtimi, kuo labiau mes tampame tarptautiški kultūrine prasme – tuo daugiau atsiranda idėjų, noro, galimybių ir žinoma drąsos jas realizuoti.

Sociumas, ryšiai, santykiai ir tarpusavio pasitikėjimas – yra pagrindas tam, kad vyktų kultūriniai mainai.

Alberto: kaip ir minėjau, manau, kad austinė terpė pasiūlė menininkams ir dizaineriams naują saviekspresijos būdą.  Tai buvo naujas būdas save išreikšti, nepaisant to, kad Europoje kilimai buvo kuriami ir 18, 17 ar 16 amžiuose, net gi – Viduramžiais tam tikruose kraštuose.  Bet tuo metu jie buvo labai skirtingi. Jie buvo reprezentuojantys – pastatus, žmones – kaip gobelenai. Jie buvo visiškai skirtingi ir neturėjo tokios pridėtinės vertės, kokią turėjo XX amžiuje kurtieji. Manau, kad kilimo indėlis XX a. Europos meno istorijoje yra esminis, nes kilimo mene pavyko užfiksuoti ir ant austos drobės užšaldyti koncepcijas, kurios dizaino ir tapybos srityje būtų tik trumpalaikės.

Manau, kad pasauliui pats laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiamas pakankamas dėmesys. Daugelis žmonių kilimo nematė kaip meno kūrinio – jie gražūs, praktiški, bet tai nėra menas jų akyse. Paroda pramuš šį barjerą. Ir tai – mano troškimas, nes visada jaučiau, kad kilimas ilgą laiką buvo apribotas amatininkų erdvėse.

Paroda veiks spalio 1 -14 dienomis Kauno menininkų namuose (KMN), V. Putvinskio g. 56. Paroda yra Kaunas 2022 programos „Dizainas laimei“ dalis. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

Ralph Pearson, Niujorkas, 1925