G. Balčytis: „Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose“
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=wu7tTngMgZo[/embedyt]
Ne pati patogiausia vieta pokalbiui, bet tikrai simboliška – su architektu Gintaru Balčyčiu, šiemet įvertintu Nacionaline kultūros ir meno premija, susitikome… jau beveik šimtamečiame Aleksoto funikulieriuje. Interviu įsibėgėjus, netrukome pamesti skaičių, kiek gi kartų kilome viršun ir leidomės žemyn, bet pašnekesio apie amžinybę ir laikinumą, tendencijas ir tikrąją kokybę, nuolatinį miesto augimą vagono judėjimas palaikė tiesiog puikiai.
Kiek architektas yra solo atlikėjas, o kiek – komandos žaidėjas?
Architektas juk sau nestato, jis tik projektuoja, turi užsakovą. Bet galutinis architektūrinio darbo objektas yra pastatas. Tu gi kuri pastato viziją, o statant įsitraukia užsakovas, bendruomenė, statybininkai – tai begalė įvairių interesų, kurie suderinami arba ne. Tad neabejotinai architektas yra komandos dalis, o kokį vaidmenį užima, priklauso nuo asmenybės, jos savybių. Manau, visi vaidmenys geri – vieni muša įvarčius, kiti treniruoja, bet visi yra svarbūs. O dalyvauti privalai, jeigu nori, kad pastatytas pastatas būtų bent kiek panašus į tai, ką tu sugalvojai.
Ar kurdamas architektas, miesto planuotojas turi siekti amžinumo, ar aktualumo?
Tikriausiai, svarbiausi dalykas architektui yra erdvė ir funkcija. Šiuo požiūriu architektas turėtų kokybės, kurią galima laikyti amžinu dalyku. Kita vertus, meninėse disciplinose visada yra madų, ir tai nebūtinai blogas dalykas. Blogai nebent tai, kad nutinka, jog, kai projektuojama laikantis karščiausių tendencijų, pastačius pastatą jis jau būna morališkai pasenęs. Tarkime, šabloniniai, visiems architektams įkyrėję, fasadiniai sprendimai vis pristatomi kaip nauji atradimai – tokie dalykai link amžinybės neveda. Vėlgi, kadangi architektūra yra funkcinis menas, aš nemanau, kad pastatai laikui bėgant neturėtų kisti – jeigu kinta pastato funkcija, natūralu, kad ir architektūra kinta. Tad galbūt sakyčiau, kad amžina tas kas sugeba keistis... Šiuo požiūriu tie pastatai, kurie suteikia galimybę esant poreikiui juos modifikuoti, nėra blogi. Nors kūrėjas galbūt tikisi, kad jo kūrinys toks, koks pastatytas, yra pats geriausias, ir jo be autoriaus sutikimo ar žinios keisti nepadoru. Bet aš taip nemanau.
Architektas ir miestiečiai, bendruomenė, visuomenė. Kiek skiriate savo laiko išgirsti, kaip miesto ateitį mato kiti, ne tiesioginis užsakovas? Kaip integruojate bendruomenės poreikius į savo vizijas
Bendruomenės nuomonė ir interesų suderinimas yra labai svarbūs ir tampa vis aktualesni. Tikiu, kad architektas visą profesinį gyvenimą apie tai mąsto, galbūt ne visada tiesiogiai. Juk negali negalvoti apie miesto vystymąsi. Vėlgi pastebėsiu, kad patys architektai namų nestato ir miestų nekuria – tai daro užsakovai, tiek privatūs, tiek savivaldybės ar valstybės lygmens. Visgi, prisimenant, kad architektūra yra meninė specialybė, kūrybinis procesas, turbūt sunku nesutikti, kad šimtui žmonių bendrai suprojektuoti pastatą neįmanoma. Reikėtų nepamiršti, kad kūrėjas turi ambicijų, kurias siekia įgyvendinti, ir jo kūriniai neprivalo visiems patikti. Neretai būna, kad plačiajai visuomenei pastatas labai patinka, o štai architektų bendruomenėje jis kritikuojamas. Arba, atvirkščiai, kolegoms labai patinka, o visuomenė nesupranta, nevertina. Ir tai nieko nuostabaus – kiekvienam dalykui suprasti, reikia vienokio ar kitokio pasiruošimo, ir architektūrai suprasti bendrojo išmanymo tikrai nepakanka. Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo. Iš abiejų pusių yra taškų, kuriuos reikia nugludinti. Čia daugiau kalbu apie ambicingesnius projektus, kurie, nepriklausomai nuo dydžio, pasižymi originalesne architektūra. O kas originalu, tas iškelia diskusijas, iššaukia apmąstymus. Menas, jeigu nekviečia diskutuoti, tai tikriausiai nelabai ko ir vertas.
Iš visos kūrinių, iškilusių per jūsų karjerą, paletės, kuris yra pats bendruomeniškiausias?
Tikriausiai naujausias, Vilkaviškio autobusų stotis. Visų pirma, ten įkūnyta ne tik funkcija, kuriai numatytas pastatas, bet ir viešoji erdvė, kurioje bendruomenė jau pradėjo savarankiškai daryti įvairius renginius, vystyti veiklas. Beje, tas projektas dar ne visai pabaigtas, ten dar numatyta aikštė, kurioje norui pastatyti medžio formos betoninį laikrodį. Ir ši dalis turėtų būti įgyvendinta šią vasarą – laikrodžio statybai bendruomenė renka pati pinigus. Ne savivalda, ne investuotojas, bet žmonės rūpinasi – tai įrodo, jog jie pastatą priėmė.
Apie Kauno autobusų stotį taip pat netrūko pozityvių kalbų – visgi ar vilkaviškiečiams pasisekė labiau?
Jos tiesiog kitokios. Kauno autobusų stotis – vienas iš Kauno ženklų, kuris labai greitai pritapo, nebuvo kažkokių didelių nepasitenkinimų. Gal atvirkščiai – toks netikėtas Kauno žingsnis nuskambėjo per visą šalį, o, tarkime, sostinėje sprendimai iki šiol nepriimti. Bet tai yra miesto pastatas, jis savo architektūra ir urbanistiniu užmanymu labai taikliai ir gerai įsiliejo į aplinką ir dabar apie jį galbūt ir nedaug kas kalba, nes jis tapo tiesiog įprastas, o tai reiškia, kad labai gerai susigyveno su aplinka. O Vilkaviškio autobusų stotis dabar daug kur akcentuojama, nes yra nauja, o ir jos koncepcija yra šiek tiek kitokia. Tai pastatas-parkas. Dabar gi daug kalbama apie medžių kirtimą, tad pagalvojau, kad juos reikia kaip tik išsaugoti. Reikia tausoti ką turi. Juk sakoma, kad pastatų pasaulyje yra ženkliai per daug pristatyta, naujų mes galėtume šimtą metų nestatyti išvis, ir vis tiek jų būtų pakankamai.
Prieš šimtą metų turbūt kauniečiai lygiai taip pat stebėjosi naujais pastatais, naujais kūriniais, kuriuos šiandien atrandame iš naujo, žavimės jais, siekiame pasaulio dėmesio. Ko galėtume pasimokyti iš tuometinių architektų, kūrusių modernistinį Kauno veidą?
Lengva pastebėti ar diskutuoti apie tokius reiškinius, kurie įvyko seniai. Taigi tą Kauno vystymąsi, kuris vyko prieš šimtą metų, dabar galima susisteminti. Tai yra gera starto pozicija – atsiremti į tai, ką turime, ir kurti kažką naujo. Įvertinti dabartinius procesus tikriausiai nėra taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad Kaunas, tiesą sakant, mažai stato. Mano supratimu, tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu dar toli gražu atsiliekam nuo to Pirmosios respublikos laikotarpio. Dažnai lyginamės su Vilnium, bet, manau, niekad sostinės nepavysim. Tikriausiai to ir nereikia daryti, tiesiog Kauno išskirtinumas galėtų būti ypatingai kokybiško produkto – tiek planavimo, tiek rezultato, – siekimas.
Tad kiek šiuolaikiškas yra dabartinis architektūrinis Kauno veidas, profesionalo akimis?
Negalima sakyti, kad viskas yra gerai, arba viskas yra blogai. Taip paprasčiausiai nebūna. Visgi pastebėsiu, kad didelės iniciatyvos iš savivaldybės planavimo procesams nėra. Pavyzdžiui, atnaujinome Laisvės alėją, viskas puiku, bet ji jau egzistavo. Ar sala eksploatuojama – statomas muziejus. Manau, tai labai gerai. Nežiūrint to, upės kaip buvo atskirtos nuo miesto, taip ir yra atskirtos. Miestas kaip plėtėsi į užmiesčius, taip ir plečiasi toliau, nežiūrint to, kad yra milžiniškos teritorijos miesto centre, kurios taip ir stovi neužstatytos. Dėl to galėtų būti daugiau optimizmo urbanistine prasme, daugiau naujų procesų, kurie inicijuotų miesto plėtrą ateičiai, nes architektūra per vieną dieną nevyksta. Jeigu optimizmas randasi planavimo projektuose, tai tie projektai išsikristalizuoja ir realybėje pasimato po gerų dešimtmečių. Taigi galvočiau, kad Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose. Jeigu mes to sieksime, tai neabejoju, kad ir pasieksime, belieka... siekti, norėti to.
Architektas Gintaras Balčytis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. G. Balčyčiui – pakeliui. O jums?
Nuotraukos autorius Martynas Plepys
13-oji Kauno bienalė: Once Upon Another Time…gyveno jie jau kitaip
Vienas didžiausių šiuolaikinio meno festivalių, Baltijos regione, 13-oji Kauno bienalė, vyks 2021 m. lapkričio 12 d. – 2022 vasario 20 dienomis. Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Bienalė suburs 23 tarptautinius menininkus ir jų grupes iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Brazilijos. 13-ojoje Kauno bienalėje – viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių, atidarysiančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus, bus pristatyti dešimties menininkų nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai.
Pasak parodos kuratorės J. Drouin-Brisebois, pasinėrę į susitikimų su šiuolaikiniu menu neįprastose vietose seriją, lankytojai įsitrauks į tiriamąją architektūros ir gyvos Kauno istorijos kelionę, pateikiamą stebinančiais ir gyvybingais būdais. „Savo darbais, išreiškiančiais įtraukias ir rezonuojančias istorijas, menininkai analizuoja gyvų būtybių, kurios vis dar patiria įvairias priešiškumo formas: neteisybę, priespaudą ir klimato pokyčius, atsparumą ir prisitaikymą. Parodos tikslas – per istorijų pasakojimo sukuriamą artumo jausmą, skatinti auditorijas susijungti, puoselėti empatiją ir, tikimės, sukurti naują supratimą“, – sako parodos kuratorė.
Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pabrėžia, jog šių metų parodos tema yra reikšminga ne tik vietos, bet ir globaliu mastu. „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ – tai nuoroda į pasakojimo, gyvos istorijos svarbą. Retai visą pasaulį vienu metu apima tokia krizė, kurios padariniai – socialiniai visuomenės gyvenimo sferų pertvarkymo rezultatai. Tamsiausiais žmonijos istorijos etapais išlieka gyvos istorijos, iš kurių mes mokomės įveikti gyvenimo mums skirtus iššūkius, surasti išeitį iš sudėtingų situacijų, tikėti šviesios ir taikios ateities vizija. Pristatydami pasakojimus iš įvairių pasaulio šalių – nuo Lietuvos iki Kanados – siekiame atrasti sąlyčio taškus tarp skirtingų (o gal ir ne?) asmeninių ar kolektyvinių patirčių. Man be galo džiugu, kad daugeliui užsienio menininkų Lietuva yra atradimas, o kai kurie mato ją kaip vilties pavyzdį savo gimtosioms (Kosovas, Baltarusija) šalims“, – parodos temą pristato N. Kulik.
13-oje Kauno bienalėje dalyvaujantys menininkai atsižvelgia į šiuo metu aktualias temas: migracijos problemas, aktyvizmo ir komunikacijos svarbą, bendruomenės kūrimą, kelia ekologijos ir tvarumo klausimus. Paroda siekiama kviesti lankytojus į prasmingus susitikimus su šiuolaikiniu menu ir jį kuriančiais profesionalais, iš naujo atrasti netikėtas erdves, apmąstyti žmonijos išgyvenimo istorijas su kuriomis susiduriame šiandien ar patyrėme netolimoje praeityje bei pasinerti į alternatyvios ateities vizijas.
Parodą organizuoja Kauno bienalė. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, renginiui skirta Kanados menų tarybos parama. Renginys pristatomas bendradarbiaujant su Kanados ambasados biuru Lietuvoje, ir yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.
Nuotraukos autorė M. Stasiulionytė
Cerebriniu paralyžiumi sergantį sūnų auginanti Anastasija: „Dalyvavimas ėjimo varžybose man leido kitomis akimis pamatyti sūnų“
„Aš visada sakau, kad ėjimo laikas – tai laikas su savimi“, – sako Anastasija Rein. Moteris dažnai žingsniuoja ne viena, o kartu su savo dešimtmečiu sūnumi Oskaru. Berniukas serga cerebriniu paralyžiumi, o po operacijos medikai jam patarė kuo daugiau judėti. Anastasija jau kelerius metus telefone turi ir žingsniavimo programėlę, kuri, kaip sako pati, padeda neaptingti ir nueiti savo užsibrėžtą žingsnių skaičių.Read more
„Kaunas 2022“ ambasadorė Rūta MUR: „Esu drovi ir mane atrakinti reikia nemažai laiko“
Muzikos kūrėja ir atlikėja Rūta MUR muziką kurti padėjo 2015 metais, o šiandien jau džiaugiasi vis augančiu matomumu. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi Rūta, kalbėdama apie Kauno viziją, sako pasitikinti Kaunu ir jo žmonių sprendimais. „Tegu jis būna toks, koks nori būti. Lietuvos širdžiai suklysti neįmanoma. Tikiuosi prisidėti prie jo žydėjimo savo pasirodymais ir galbūt net tapti jo gyventoja ne tik vasarai. Tebūnie tai mano besąlygiškos meilės Kaunui prisipažinimas“, – sako atlikėja. Read more
Naujoji Kauno legenda
Šiuolaikinio kauniečio jau seniai nebešildo vien nostalgiški prisiminimai iš tarpukario istorijos. Kaunas išaugo! Iš pasimetusio jaunuolio į subrendusį suaugusįjį. Iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę. Iš kadais gaubusių stereotipų į įdomų, gyvą, kultūros ir valstybingumo idėjų pilną miestą. „Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia esantys ir šia idėja tikintys žmonės“, – sako kitąmet šalies kultūros padangę sudrebinsiančio projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatorė ir vadovė Virginija Vitkienė.
– Virginija, projektas „Kaunas 2022“ gimė jūsų iniciatyva. Prisiminkime, kaip ir nuo ko tada, 2015-aisiais, viskas prasidėjo?
– Prasidėjo viskas natūraliai, nuo diskusijų ir didelio noro, kad mums visiems gyventi savo mieste būtų gera. Norėjome būti laimingi, o tai įmanoma tik supamiems laimingų žmonių. Iki 2015 metų, kai buvo pradėta faktiškai rengtis Europos kultūros sostinės programai, Kaunas buvo akivaizdžiame sąstingyje, miestą buvo užgulęs pesimizmas, nuobodulys, tam tikras abejingumas. Be to, miestas sirgo amnezija ir sunkiai rodė pastangas sveikti... Užuot savo talentais gerinę miesto mikroklimatą, daugybė žmonių, ypač jaunų, jį paliko. Per nepriklausomybės laikotarpį Kaunas buvo netekęs ketvirtadalio gyventojų! Bet mes, tie, kuriems dėl šito skaudėjo (kartais labai aštriai), matėme miesto potencialą, istorinę patirtį, unikalią architektūrą ir urbanistiką, intelektualines galias. Miestas turėjo viską, kad būtų įdomus ne tik saviškiams, bet ir visai Lietuvai, Europai ir pasauliui! Tik buvo aišku – tuos pasakojimus, istorijas ir patį miestą reikia pažadinti. Tapti Europos kultūros sostine, kas lygu pasitelkus kultūrą savo rankomis ir širdimis sukurti pokytį, kaip nuoširdžiai atrodė ir tebeatrodo, ‒ neišvengiamybė, likimas, būtinybė.
– Sakoma, kad kiekvienas pasaulio miestas turi savo žodį. Kaip jūs apibūdintumėte Kauno tapatybę? Ką šis miestas turi išskirtinio?
– Kaunas per daug įvairus, kad jam užtektų vieno žodžio. Iš mano (kultūrinio) burbulo žiūrint, šiuo metu dominuojantis žodis yra „bendruomeniškumas“, jį suprantu kaip sudėtinį, iš „bendrystės“ ir „meno“. Be to, esu girdėjusi, kad kiekvienas tikras miestas turi turėti savo legendą – gyventojus vienijantį pasakojimą. Dažniausiai legendos atkeliauja iš senų senovės. Tačiau mes Kaune darome gana neįprastą, bent man iki šiol negirdėtą dalyką – kuriame naująją miesto legendą. Ir kuriame ne vien sau – kviečiame visus Lietuvos žmones ir europiečius 2022-aisiais ją išgyventi Didžiojoje Kauno trilogijoje, kuri vyks tris savaitgalius: 2022 m. sausio 20–23 d., gegužės 20–22 d. ir lapkričio 25–27 d.
– Kadaise Kaunas buvo tam tikrame sąstingyje, tačiau šiandien matome, į kokį modernų, gyvą, įdomų miestą jis išaugo. Kas jį iš laikinosios sostinės padėjo užauginti į šiuolaikinę kultūros sostinę?
– Mane trikdė, kad Kaunas pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos kontekste buvo joks, o Europoje tokį miestą retai kas išvis buvo girdėjęs. Europos kultūros sostinės projektas iš esmės yra edukacinis, pokyčio projektas. Pasirengimui miestai turi ketverius‒penkerius metus. Mes juos naudojame miesto potencialui išryškinti. Visų pirma, pasitelkdami kultūrą kuriame emocinius saitus miesto ir rajono gyventojų savimonėje, o tada natūraliai keičiasi ir regiono įvaizdis Lietuvoje. Kai mums įdomi mūsų aplinka, kaimynystė, mes patys – tuomet būname įdomūs ir kitiems. Na, o kur dar Kauno modernizmo architektūros potencialas! Jau dabar inicijuotais tarptautiniais projektais Europoje keliame didžiulį susidomėjimą. Iki 2022-ųjų, Europos kultūros sostinės titulo metų ir per juos, modernizmo pastatuose vyks daugiau kaip 365 meno ir kultūros renginiai. Tad kitąmet susiplanavę kelionę į Kauną būtinai ieškokite specialiųjų „Modernizmo ateičiai“ skirtų maršrutų ir patys galėsite pasivaikščioti kiemais ir aplankyti modernistinius interjerus ‒ kaip Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ veikėjai.
Atminties tema inicijavome Istorijų festivalį, kuriame prisimename ir naujai įvertiname daugiatautį ir daugiakultūrį miestą. O juk visai neseniai galvojome, kad Kaunas visada buvo lietuviškiausias Lietuvos miestas! Deja, jis toks tapo labai žiauriomis aplinkybėmis, kurių nevalia pamiršti, apie kurias turime kalbėtis, kad jos neturėtų nė menkiausio šanso pasikartoti. Kauniečiams padedame atrasti jų bendramiestiečius Emmanuelį Leviną, Leą Goldberg, daugybę kitų Kauną kūrusių žydų, lenkų, rusų, vokiečių, lenkų asmenybių. Tad miesto pokytį, apie kurį klausiate, paskatino atminties sužadinimas, domėjimasis savo aplinka, istorija, kaimynais. Galima sakyti, kultūros sektorius kartu su Kauno ir Kauno rajono gyventojais mokosi būti svetingi savo vietos ir kultūros ekspertai.
„Kaunas 2022“ šūkis „iš laikinosios į šiuolaikinę“ ir yra nuoroda į užaugimą, tapimą suaugusiais. Ne todėl, kad nevertintume Kauno kaip laikinosios sostinės periodo. Atvirkščiai ‒ miesto tapatybei tai buvo ypatingas laikotarpis, padėjęs Rusijos imperijos pakraščio gynybiniam miestui tapti moderniu Europos miestu, pilnu kultūros ir valstybingumo idėjų. Tačiau šiandieniniam Kaunui ir kauniečiui nebeužtenka vien nostalgiškos tarpukarinio Kauno adoracijos. Šiandienos žmonės, kultūros įstaigos, savivalda, mokyklos, universitetai irgi yra labai įdomūs. Kaunas dabar geriausia vieta gyventi ir kurti, nes tokį jį daro čia gyvenantys žmonės. Panašu, kad tuo pamažu patikime ne tik mes. Tačiau pradedame nuo savęs.
– 2022-aisiais Kaunas visą šalį nustebins daugiau nei 400 renginių, dar daugiau įvairių veiklų. Papasakokite apie pačius įspūdingiausius laukiamus momentus.
– Kaip jau užsiminiau, Europos kultūros sostinės programą pradėsime pirmąja Didžiosios mitinės Kauno trilogijos dalimi – miesto saugotojo (Kauno Mitinio Žvėries) ir paties miesto žadinimu. Šalia specialiosios lauko programos Kauno rajono gyvenvietėse ir Kauno miesto naujamiesčio teritorijoje (nuo Žalgirio arenos iki Prisikėlimo bažnyčios), atidarymo metu jau veiks parodos galerijose ir muziejuose.
Metus atidarysime modernizmo architektūrai dedikuota tarptautine paroda „Modernizmas 360/365“. Specialią programą Europos kultūros sostinės atidarymo svečiams pasiūlys 13-oji Kauno bienalė ir šios organizacijos kuruojama kita tarptautinė paroda „Magic Carpets Landed“. „Meno parko“ galerija ir Šiuolaikinio meno centras pristatys dar kelias itin ryškių menininkų vizualiojo meno parodas. MO muziejus kartu su Kauno miesto muziejumi kuria Kauno ir Vilniaus santykių stereotipus analizuojančią parodą, kuri veiks ir Vilniuje, ir Kaune. Naujus spektaklius stato visa galybė Kaune veikiančių teatrų. Šalia kauniečiams jau keletą metų žinomų festivalių, tokių kaip Laimės diena, Fluxus festivalis, Istorijų festivalis, Dizaino festivalis, Landšafto dizaino festivalis ir ConTempo šiuolaikinių scenos menų festivalis, startuos ir Literatūros savaitė, Europos jaunimo festivalis, Optimizmo muzikos festivalis modernizmo architektūros pastatuose ir kiti. Kartu su litvakų menininkais Philipu Milleriu ir Jenny Kagan kuriame Kauno kantatą – muzikinį chorinį kūrinį Kauno tautinių mažumų atminties tema.
Programa yra gausi ir turininga, o pagrindinių grandų vardus, kuriuos kol kas nutylime, ir visą 2022-ųjų programą paskelbsime 2021 m. rugsėjį vyksiančiame Europos kultūros sostinės forume. Nutylėjimą lemia ir pandemijos aplinkybės, verčiančios rengtis keliems scenarijams. Turime planus A ir B, o kai kuriems projektams ir C ‒ priklausomai nuo metų laiko ir galimų epidemiologinių aplinkybių svyravimo.
Tačiau galiu patikinti – stiprią, įdomią, prasmingą programą kuriame ir visos Lietuvos gyventojams, ir kaimyninių šalių kultūros turistams. Tad kviečiame pasirinkti Kauną savo laisvalaikio tikslu ištisus 2022-uosius. Juk net 75 % Lietuvos gyventojų gali pasiekti Kauną automobiliu vos per vieną valandą! Renginių kalendorių dėliojame taip, kad kiekvieną 2022-ųjų savaitgalį vyktų atidarymai, premjeros, festivaliai ‒ kiekvieną šių metų dieną lauktų didesnė kultūros pasiūla, nei įmanoma aprėpti.
– Virginija, pakalbėkime apie ateitį. Kaip manote, kokios įtakos Kaunui turės šis didžiulio masto projektas? Apskritai, kokių pokyčių šiame mieste tikitės artimiausiais metais?
– Didžiausią motyvaciją šiam įtemptam darbui teikia tai, kad Kaune ir Kauno rajone jau įvyko labai daug ilgalaikių pokyčių! Pirmiausia, kultūros organizacijos pradėjo tinklintis, naudotis viena kitos žiniomis, resursais, dalintis idėjomis, daugelis jų pirmą kartą pradėjo dirbti tarptautiškai, kurti bendrus spektaklius ar parodas. Be to, daugiau atvirumo atsirado ne tik kultūros sektoriaus viduje. Išmokome atsiverti bendruomenėms ir kurti su vietos gyventojais, jų teritorijoje ir apie juos. Daugybė menininkų įgyvendino savo meno projektus bendruomenėse pirmą kartą, o paskui ir antrą, trečią ‒ nes pajutę emocinę grąžą nebenori sustoti. O juk Lietuvoje bendruomeninio meno praktikos prieš tai buvo itin retos, pavienės.
Bendruomeniškais metodais dirbame ir paveldo srityje, buriame modernizmo turto savininkų ir mylėtojų bendruomenę. Atminties programoje pasakojame tautinių mažumų bendruomenių ir asmenybių istorijas, taip ugdydami daug empatiškesnį miestą.
Jaunimo programos pasiekimai išvis stulbinantys. Per pastaruosius ketverius metus „Kauno iššūkio“ programą baigusių jaunuolių projektų gausa, gylis ir įvairovė pateisino ir net viršijo lūkesčius. Dabar jiems teks atsakomybė įgyvendinti Europos jaunimo festivalį, o organizacinė patirtis bei įgytos pažintys, draugystės tiems žmonėms taps gyvenimo patirtimi.
Šios išaugusios kompetencijos ir pasikeitę veiklos būdai turi išliekamosios vertės. Juk nuo kultūros gyvybingumo priklauso miesto ir regiono įvaizdis nacionaliniu ir tarptautiniu mastu! Tad Kaunui sėkmingai įgyvendinus šį projektą tikėtina ilgalaikė vietinio ir tarptautinio turizmo augimo perspektyva. O ir kauniečiai, kaip patvirtina kelių pastarųjų metų populiacijos augimo (nebe mažėjimo!) statistika, mieliau liks Kaune, o ne vyks iš jo ieškoti įdomesnių vietų.
Teksto autorė Karolina Aleksandravičiūtė, „Lamų slėnis“
Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės
„Kaunas 2022“ ambasadorė J.Arlauskaitė-Jazzu: „Žodžio ir saviraiškos laisvė, žmogaus teisės – žinia, kurią privalau skleisti“
„Kūrybai man reikia vienatvės ir tylos. Tik tada natūraliai išlieju susikaupusias patirtis“, – sako Justė Arlauskaitė-Jazzu. J.Arlauskaitė prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių, o ateidama atsineša ir savo žinią – apie žodžio ir saviraiškos laisvę, žmogaus teises. Mat kultūra yra itin erdvus žodis, savyje talpinantis begalę sluoksnių ir spalvų.Read more
Bendruomenių verslas: kaip iš vienos minties gimsta idėjos apie muilo operą, o Pelėdų kalnas tampa ne tik kalnu
Trečius metus iš eilės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kviečia į kūrybinių ir kultūrinių bendruomenės verslų kūrimo ir plėtros mokymus. Kas yra bendruomenių verslas, kodėl verta jį kurti? Apie tai patirtimi dalijasi ir bendruomenės, jau įžengusios į šio verslo sritį.Read more
Kaunietė Jurgita per mėnesį nuėjo beveik 800 tūkst. žingsnių: „Visiems siūlyčiau eiti“
Laisvalaikį ir jo pasirinkimus itin apribojęs karantinas tapo iššūkiu tiems, kurie be kelionių ir aktyvaus gyvenimo būdo neįsivaizduoja savo kasdienybės. Tuo pačiu – paskatino ieškoti ir alternatyvų. Kaunietei Jurgitai Benaitytei tokia alternatyva tapo kasdienis vaikščiojimas pėsčiomis.Read more
Kaunas residents celebrated the Day of Happiness: they were looking for happiness on the roofs, music sounded through the windows, dancers enlivened the city streets
On Saturday, the Day of Happiness was celebrated in Kaunas, and it coincided with the opening of museums and galleries. The lockdown restrictions which are still in place became a challenge for the Day of Happiness events, but the organizers looked at the situation creatively. Music was played through the windows and on the roofs. Kaunas residents were invited to celebrate happiness by the team of “Kaunas – European Capital of Culture 2022“, Kaunas City Municipality and various cultural institutions.
Read more
Two more artists selected for interpretations of the modernist architecture
In addition to the fourteen artists who have already started their creative interpretations for the project “Modernism for the Future 365/360” implemented by the programme “Kaunas – European Capital of Culture 2022”, two more were selected for international residencies: Shay Zilberman, a master of graphic collage from Tel Aviv (Israel), and Rokas Mikšiūnas, a promoter of architectural and cultural heritage and creator of the LEGO models from Kaunas.
Shay Zilberman will create interpretations of the modernist architecture in Kaunas, while Rokas Mikšiūnas will do the same in Tel Aviv. The artists will start working already in early summer.
Other artists from various disciplines will interpret the modernist architecture in 8 local and 7 international residencies in Kaunas, Lviv (Ukraine), Kortrijk (Belgium) and Brno (Czechia), and from now also in Tel Aviv.
The result of the work of these artists creating in 17 artistic residencies will be presented to the public in 2022 in Kaunas, at the opening events of the European Capital of Culture.
The project “Modernism for the Future 365/360” is co-funded by the Creative Europe programme.