Kauniečiai šventė Laimės dieną: muzika skambėjo pro langus, laimės ieškojo ant stogų, miesto gatves nuspalvino šokėjai
Šeštadienį Kaune švenčiama Laimės diena, sutapusi su muziejų ir galerijų atidarymu. Laimės dienos iššūkiu tapo ir vis dar esantys karantino ribojimai, tačiau organizatoriai į situaciją pažvelgė kūrybiškai: muzika skambėjo pro langus, ant stogų, gatvėse. Švęsti laimę kauniečius pakvietė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda, Kauno miesto savivaldybė ir įvairios kultūros įstaigos.Read more
Modernizmo architektūros interpretacijoms atrinkti dar du menininkai
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas „Modernizmas ateičiai 365/360“, be jau savo kūrybines interpretacijas pradėjusių keturiolikos menininkų, tarptautinėms rezidencijoms atrinko dar du: tai grafinio koliažo meistrą iš Tel Avivo (Izraelis) Shay Zilberman ir architektūros ir kultūros paveldo puoselėtoją bei lego modelių kūrėją Roką Mikšiūną iš Kauno.
Read more
Laimės diena Kaune kviečia pakilti ir švęsti laimę su kultūra
Kovo 20-ąją sugrįžta Tarptautinė laimės diena, o drauge su ja duris pirmiesiems lankytojams atveria muziejai bei galerijos. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” komanda, Kauno miesto savivaldybė ir kultūros įstaigos kvies prisijungti švenčiant šiemet su Laimės diena sutampantį muziejų ir galerijų atidarymą.
Staigmeną miestiečiams Laimės dienos popietę ruošia Kauno miesto savivaldybė: orkestro „Ąžuolynas“ gyvo garso koncertą, kurį praeinantieji Laisvės alėja galės išgirsti... pro savivaldybės pastato langus.
„Džiaugiamės galėdami padovanoti kauniečiams malonias akimirkas saugiai, netikėtai ir šiek tiek kitaip. Daug kam šis laikotarpis buvo sudėtingas, sunkiai įveikiamas, keliantis nerimą, o ir gerokai prailgęs. Todėl Laimės dieną kviečiame pažvelgti kita kryptimi, tiesiog pakelti akis aukštyn, pasimėgauti gražia muzika ir pasidalinti šypsena su pačiais artimiausiais“, – apie šventinio koncerto sumanymą pasakoja Kauno miesto mero pavaduotojas Mantas Jurgutis.
Kokie laukia kiti netikėčiausi Laimės dienos renginiai ir kas dar galėtų padėti pakelti „laimės koeficientą“?
„Švęsime laimę su atsivėrusia kultūra: įvairūs kiti netikėtumai miestiečius pasitiks visame mieste. Muziejuose bei galerijose pirmųjų apsilankiusiųjų lauks kruopščiai kuriamos staigmenos, kiemuose bei balkonuose skambės muzika, rajono gatvėse sveikinimus ir linkėjimus skleis Laimės autobusas, mieste netikėtai pasirodys persirengę šokėjai, šiuolaikinio cirko atlikėjai. Laimės dienos lankytojai galės išvysti ir „Kino pavasario“ specialiai Laimės dienai dovanojamą trumpametražį animacinį filmą bei vaizdo-garso instaliaciją Kauno autobusų stotyje“, – sako Laimės dienos organizatorė Irutė Tumaitė.
Pasak I. Tumaitės, jau nuo vidurdienio ne tik kauniečius, bet ir visos Lietuvos žmones tiesiogiai pasieks „Laimės maratonas“ – įvairius mūsų laimės ir laimingumo aspektus paliečiantys pasidalijimai gerąja praktika ir sėkmės istorijomis. Maratono metu įvairiausi specialistai – psichologai, gyvenimo būdo treneriai, žinomi žmonės dalinis žiniomis ir patirtimi, kaip ir kur ieškoti mumyse slypinčių laimės daigų, kaip paleisti savo nerimą, išmokti savistabos. Maratonui vadovaus „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” Laimės dienos ambasadorė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ autorė, radijo ir televizijos laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė. Maratono transliacijas bus galima stebėti tiesiogiai visą Laimės šeštadienio pusdienį „Kaunas 2022“ Facebook paskyroje.
Laimingų akimirkų, susitikimų ir netikėtumų žada duris atvėrusios įvairios Kauno kultūros įstaigos: staigmenos lauks Vinco Kudirkos bibliotekoje, Kauno apskrities viešoji biblioteka kvies pakilti į vaizduotės kuriamus padebesius, skaitant pozityviausias bibliotekų darbuotojų atrinktas knygas. Nacionalinis Kauno dramos teatras kvies įsižiūrėti į vienuolika gražiausių darbų, sukurtų teatro šimtemčio proga. Į nemokamą ekskursiją po slėpiningą, kupiną romantiškų istorijų Kauno art deco perlą – Žaliakalnį, (būtina registruotis) pakvies Kauno miesto muziejus.
Visą išsamią Laimės dienos programą galima rasti Laimės dienos svetainėje.
Pasaulinę Laimės dieną imta minėti 2013 metais, Jungtinių Tautų iniciatyva. „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022” komanda oficialiais laimės dienos ambasadoriais Lietuvoje tapo prieš trejus metus.
„Kaunas 2022“ Laimės dienos ambasadorė R.Kulvinskytė: „Negalime reikalauti iš gyvenimo rožių, kai patys elgiamės kaip bulvės“
Kovo 20 dieną minima Tarptautinė laimės diena. Šiais metais ji vėl grįžta į Kauną ir visą Lietuvą – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kviečia ją minėti jau ketvirtą kartą. „Kai „Kaunas 2022“ pasiūlė prisijungti prie šventės rengimo, kai išsigryninome šių metų temą – psichinės sveikatos stiprinimas ir žinutę METAS PAKILTI ir kai galiausiai pamačiau Laimės dienos simbolį – pienės pūką, verkiau kaip mažas vaikas. Mums taip to reikia!“ – sako Laimės dienos ambasadore tapusi Rimantė Kulvinskytė.
Read more
Profesorius V.Ališauskas: tai, kas vadinama kultūra, yra tikro gyvenimo tikra dalis, o ne jo priedas ar pagražinimas
Laimė gali būti užrašyta knygos puslapiuose. Arba pasislėpusi už filmo garso takelio. Ji gali nužengti tiesiai iš paveikslo arba ištiesti ranką pakilus scenos uždangai. Nelygu, kaip matuojame laimę. Viena iš jos sudedamųjų yra ir kultūra. Kokią svarbą ji turi kasdien, o ypač – pandemijos apimtame pasaulyje?
Read more
Keliautojas Dainius Babilas: „Kuo daugiau susikaupusių rūpesčių kasdienybėje, tuo ilgesnio žygio reikia“
Kaunietis Dainius Babilas yra alpinistas, keliautojas, kultūros, švietimo ir jaunimo projektų organizatorius, taip pat jis – keliautojų ir žygeivių klubo „Narsuoliai“ vadovas. Nors keliones sustabdė karantinas, tačiau tie, kuriems judėjimas yra gyvenimo būdas, alternatyvų randa ir karantino metu. Viena iš tokių – ėjimas pėsčiomis.Read more
Dizainas kaip raktas į visiems atvirą miestą: „Kaunas 2022“ kviečia naudoti Prieinamumo gidą
„Universalus dizainas yra lygmuo, kurį visi svajojame pasiekti“, – sako Jonas Liugaila, vienas iš prekės ženklų ir paslaugų dizaino agentūros „Critical“ įkūrėjų.Read more
Mokyklą ir darželį įkūrę kauniečiai: pirmokus ir antrokus pradėjome mokyti universitete, nes dar neturėjome patalpų
Nes ne kiekvienas suaugęs gali dirbti mokykloje ir vėl pasijusti vaiku. Nes aš pats – šiek tiek vaikas. Nes visą laiką šypsausi. Nes noriu išmokyti vaikus pažinti ne tik pasaulį, bet ir aplinką, kurioje jie yra. Tai – Kauno darželio ir mokyklos „Herojus“ mokytojų pasvarstymai atsakant į klausimus, kodėl jie yra mokytojai. Ir kokie. Kaune esantis „Herojus“ ne tik ypatinga vieta – išskirtinė ir pačios mokyklos istorija.
„Aš niekada nesvajojau, kad būsiu mokyklos direktorius“, – šypteli Andrius Pelegrimas.
„O man mokyti visą laiką patiko ir gerai sekėsi“, – sako Dovilė Pelegrimė.
Jie abu yra šeima ir „Herojaus“ įkūrėjai. Pokalbis su Dovile ir Andriumi – apie Lietuvoje atrastas amerikas, vaikus, požiūrį į mokymo procesą ir kūrybiškumą.
„Įdomūs kauniečiai“ – 15min straipsnių ciklas, skirtas supažindinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu, pomėgiais ir požiūriu yra savo miesto ambasadoriai. 2022 metais Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine. Kurkime ją kartu. Kultūra – ne tik koncertų salės, muziejai ar dailės parodos. Kultūra – tai žmonės.
– Be istorijos, kaip atsirado „Herojus“, kalbėti būtų sunku. Taigi, kaip?
Andrius: Natūraliai. Žinot, kai būni dešimtoje klasėje, galvoji ir planuoji kuo būsi užaugęs: teisininku, verslininku, gaisrininku ar valstybės prezidentu.
Mano sąraše nebuvo plano, kad tapsiu mokyklos direktoriumi. Įstojau į VDU mokytis istorijos, ten pat baigiau istorijos magistrą. Dovilė – literatūros magistrą.
Būdamas antrame kurse, išvažiavau į Ameriką ir taip susiklostė, kad 12 metų dirbau vadovu didelėje korporacijoje, kurioje kuriamos ir leidžiamos knygos bei aplikacijos, skirtos lavinti vaikų skaitymo įgūdžius, emocinį intelektą ir tuo pačiu mokant tėvus tam tikrų ugdymo principų.
Tai buvo tiek kūrybinis, tiek su žmogiškųjų išteklių valdymu susijęs darbas. Emocinis intelektas ir bendradarbiavimas – iš ten ateina visa mūsų patirtis.
Dovilė: Kai paaugo mūsų vaikai, kartais vykdavau kartu į Ameriką ar Kanadą. Per šias keliones pažinome daug įdomių mokyklų. Būdama Lietuvoje, dirbau korepetitore.
Andrius: Dovilės pomėgis yra mokymas, tad nuo to viskas ir prasidėjo. Kai mūsų vaikai ūgtelėjo, atidarėme studiją, kurioje vyko popamokinė veikla. 2015-ais metáis pradėjo vaikų daugėti. Galvojome apie jų mokymą, bet niekada neplanavome, kad tai bus didelė mokykla.
Viskas buvo žingsnis po žingsnio, bendruomenė pasitikėjo mumis ir taip viskas pradėjo augti. Šiuo metu pas mus mokosi 180 vaikų ir dirba 50 profesionalių mokytojų.
– O kas toliau, gal universitetu tapsit?
Dovilė: Universitetu, sakot?
Andrius: Mes ir pradėjom labai juokingai. Mes pradėjome prieš beveik penkerius metus universitete.
Dovilė: Šios patalpos, kuriose šiuo metu esame, buvo įrenginėjamos. Artėjo rugsėjo 1-oji ir reikėjo patalpų, kuriose vyktų pamokos. Viskas taip susidėliojo, kad mus laikinai priėmė universitetas į savo auditorijas.
– Kur jūs esate įsikūrę dabar?
Dovilė: Šiuo metu „Herojaus“ pradinė ir pagrindinė mokykla yra Kauno „Doke“, o darželis – atskirame pastate Aleksote.
– Jūsų manymu, kur yra skirtis tarp valstybinės ir nevalstybinės ugdymo įstaigos?
Andrius: Valstybinės mokyklos steigėjas būna savivaldybė, tuo tarpu nevalstybinės gali būti fizinis ar juridinis asmuo. Taip pat reiktų skirti, ar tai tradicinio ar netradicinio ugdymo mokykla. „Herojus“ yra tradicinio ugdymo mokykla, kuri vadovaujasi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bendrosiomis programomis, tačiau pasirenka įvairias programos įgyvendinimo formas, o ugdymo turinį išplėčia.
Labiausiai akcentuočiau pačios mokyklos kultūros išskirtinumą. Tiek valstybinės, tiek nevalstybinės gali būti labai geros mokyklos. Ir atvirkščiai. Čia didžiausią vaidmenį atlieka mokyklos vadovas ir mokytojai – kokią kultūrą jie kuria ir puoselėja.
– Kaip jūs atsirinkote mokytojus?
Andrius: Tai procesas, trunkantis apie tris savaites. Yra keturi etapai, per kuriuos žingsniuoja mokytojai, norintis būti „Herojaus“ komandos dalimi. Mano tikslas – kad mokytojai suprastų, kaip veikia „Herojus“. Jie susipažįsta su mokyklos kultūra, mokymo įrankiais, esminiais principais ir, svarbiausia, su kitais komandos nariais.
Čia dirbti nėra lengva. Taip, klasės mažesnės, tačiau tokį variantą pasirinkome, nes norėjome, jog mokytojo laikas administracijai sumažėtų, o visa energija būtų skirta kontaktui su vaikais, mokomojo turinio kūrimui ir asmeniniam tobulėjimui.
Aš tikiu, kad mokykla yra stipri tiek, kiek stiprūs joje esantys mokytojai. O stiprumą aš suvokiu ne kaip tobulumą. Noriu, kad žmogus stengtųsi, reflektuotų savo paties gebėjimus. Noriu, kad mokytojas šiandien būtų nors šiek tiek geresnis, negu buvo vakar. Motyvuotas ir nuolat tobulėjantis mokytojas vaikams yra pats geriausias pavyzdys.
– O kaip jums atrodo, jei tėvai pasirenka privačią mokyklą – jų lūkesčiai ir reikalavimai didesni?
Dovilė: Matyt, kad taip. Būna pokalbiai ir su tėvais, kurių metu pamatome, ar mūsų lūkesčiai sutampa su jų. Tėvams čia patinka tiek dėl bendros mokyklos kultūros, stiprios ir kūrybiškos mokytojų bendruomenės, tiek dėl mokinių kiekio klasėse. Turime savo sistemą, programas, viziją ir stiprias vertybes.
Andrius: Taip, yra procesas. Mes vaikų neatsirinkinėjame, nes tai būtų neetiška ir nelogiška, bet tėvai turi suprasti, kokia ši įstaiga. Kuomet ugdome vaiką – reikalingas ir tėvų indėlis. Jei pamatinėmis vertybėmis mūsų nuomonės nesutampa, tuomet mums nepakeliui.
– Kas yra pamatinės vertybės?
Andrius: Tėvams papasakoju, parodau įvairius mokymo įrankius, mūsų „Dienos planą“, „Dalyko žurnalą“, kokia yra vizija, kokį vaiką mes matome ateityje. Ir paprastai jie jaučia: ta kultūra jiems patinka ar ne. Jau per pirmąjį pokalbį šeima, pabuvusi bendroje „Herojaus“ erdvėje ir pamačiusi kaip vaikai mokosi, tai pajaučia.
Kitame etape duodu namų darbų: daugiau sužinoti apie pačią organizaciją ir principus, susitarimus, lūkesčius.
Kitas žingsnis – komunikacija, kaip su mokytoju reikia bendrauti, kokius klausimus galima užduoti, ko negalima daryti.
Vienas iš esminių punktų – jei yra žeminamas mokytojo vardas, nepagarbiai kalbama, kelionė su „Herojumi“ baigiasi. Bet kol kas to dar nėra tekę daryti.
– Andriau, jūs esate griežtas mokyklos direktorius?
Andrius: Gal reikėtų sakyti, kad reiklus. Matot, mes turime tokį principą – kieta meilė. Aš padėsiu žmogui, kuo galėsiu. Kalbu apie savo mokytojus. Jei aš keliu lūkesčius, kad jie kuria turinį, kuria mokymo priemonę – mes sutariame tą terminą.
Ir tada aš jiems padėsiu. Jei lūkesčiai aukšti, tai turi būti pagalba žmogui, kad juos galėtų įgyvendinti. Mes tai darome kartu. Tačiau terminas niekur nedings, įsipareigojimas irgi ir tikslas nebus mažinamas. Lygiai taip pat su vaikais.
Dovilė: Andrius laikosi taisyklių, griežtų susitarimų, bet tuo pačiu ir dūksta ant kalno su vaikais, maudo juos sniege, kartu žaidžia. Visuomet yra balansas. Vaikai gauna daug linksmų dalykų, mes juokaujame kartu, praleidžiame daug laiko, žaidžiame stalo žaidimus, einame į lauką. Jei niekas kitas tuo metu negali – su vaikais į lauką eina Andrius.
Andrius: Mūsų mokytojai yra reiklūs vaikų pastangoms ir veiksmams, tačiau pagarba asmeniui visuomet išlieka. Svarbiausia yra sutarimas ir atsakomybė. Manau, kad mokytojas ar vadovas turi gauti leidimą, teisę kritikuoti ir girti mokinį. Jeigu leidimas yra, tada tai tampa konstuktyvia kritika, o ne bausme ir asmenybės žeminimu. Taip mes galime mokytis, vesti žmogų, padėti jam atskleisti visa potencialą.
Beje, vaikai į mus kreipiasi taip, kaip mes kreipiamės vieni į kitus. Mokytoja Dovile, direktoriau Andriau. Priešmokyklinukas Kajus mane vadina erektoriau Andriau. Jis dar susipykęs su D raide.
– Keičiasi tėvų ir vaikų požiūris į patį udymo procesą?
Andrius: Kartais yra sakoma: vaikai dabar kitokie. Su jais sunku surasti kontaktą, jie negerbia mokytojų. Aš nelabai tikiu tuo ir manu, kad suaugę nededa pastangų juos suprasti ir kurti santykius. „Herojuje“ mes laikomės principo duok, kad gautum. Paradokyt vaikams, kas esate, kuo jūs gyvenate, kokie jūsų pomėgiai, kokios jūsų stiprybės. Tada vaikai dalinsis savais dalykais. Taip rasis tikroji pagarba asmeniui. Vaikai tiesiog jumis žavėsis, o jūs – jais.
Pavyzdžiui, valgymo zona pas mus yra bendra. Galima matyti mokytoją, sėdintį su vaikais ir kartu užkandžiaujantį. Kalbantį apie šios dienos mokymosi tikslus ar tiesiog diskutuojantį bendromis temomis.
Atsimenu, mano mokykloje mokytojai buvo vienoje pusėje, o mokiniai kitoje. Mokytojus praleisdavo užsisakyti maisto be eilės. Tai isivaizduokit, jei aš esu paauglys ir matau tokį procesą? Kas darosi mano maištaujančioje galvoje?
Mes, mokytojai, patys turime žengti pirmąjį žingsnį, parodyti pavyzdį. Tada mus gerbs dėl to, ką darome ir nereikės reiklauti pagarbos dėl to, kas esame.
– Ugdymo procese svarbu kūrybiškumas?
Andrius: Labai. Bet žmonės kartais nežino, kas yra kūrybiškumas, jie tai maišo su meniškumu ir stiliumi. Aš, pavyzdžiui, drabužiams mažiau dėmesio skiriu, o Dovilė visą laiką gerai atrodo. Ji turi savo braižą, dar gražiai piešia. Tai visi ir sako, kad Dovilė kūrybiška, o aš bele kaip.
Dar tikima, kad kūrybiškumas yra įgimta. Tu arba esi toks, arba ne. Ir neva to ugdyti negalima, tai nelavinimas dalykas. Tai netiesa. Mes visi esame kūrybiški vien todėl, kad esame žmonės. Atkreipkite dėmesį į darželinukus. Jie gali viską: piešti, šokti, dainuoti, kurti ir visuomet yra pilni originalių idėjų. Tikrieji darželio mokytojai būna tokie patys, jie gali viską. Tad pirma yra mūsų pačių požiūris ir tikėjimas. Aš galiu būti ar aš esu kūrybiškas.
Kūrybiškumas yra visose srityse. Tiek menuose, tiek matematikoje, tiek maisto gaminime, versle ar sporte. Vien tik lakios vaizduotės ir originalių idėjų nepakanka, visa tai reikia paversti realybe, o tai yra darbas, pastangos, nuolatiniai bandymai ir nesekmės.
Mes pamirštame, kad didžiausi pasaulio kūrėjai yra savo srities meistrai, ekspertai, į savo darbą investavę dienas, mėnesius ir metus. Savo originalias idėjas įgyvendino kasdienių darbu.
Vincentas van Gogas sukūrė kelis tūkstančius meno darbų, Pikaso dar daugiau. Geriausi pasaulio atletai, verslininkai, vadovai skiria 4–5 valandom daugiau laiko meistrystės ugdymui per dieną, nei vidutinis darbuotojas tiesiog atlikdamas esmines darbo funkcijas savo darbe.
Tad kūrybiškumas yra ir kai tu atlieki dalykus geriau, nei kitas, esi produktyvus, nuolatos tobulėjantis žmogus. Vaizduotė, originalios idėjos tampa realybe tik tada, kada mes imamės veiksmo.
– Andriau, minėjote, kad kūrybiškumą maišo su meniškumu. Bet taip pat ir kultūrą maišo su menu.
Andrius: Kultūra yra visuomenė, ji yra mūsų sukurti produktai, pridėtinė vertė. Viskas, ką mes sukuriame ir viskas, kas lieka po mūsų. Juk gyvename vieną kartą. Arba atsimename po vieną gyvenimą. Jei jau taip yra, tai reikia sušokti taip, kad visi matytų, girdėtų, žinotų. Atiduoti visą save.
Dėl to „Herojuje“ mes ir stengiamės. Mūsų mokytojai dalyvauja LRT pamokėlėse, mes patys kuriame mokymo įrankius, priemones ir tai darome maksimaliai gerai. Kiekvieną dizaino elementą stengiamės išdirbti geriausiai, kaip galime.
Dovilė: Jei parduodame senas knygas, tai padarome socialinį projektą, padarome jas rožines.
Andrius: Ir detektyvas su vaikais rašytas yra, ir spektakliai kurti, ir galerijos atidarytos. Mes darome produktą. Kodėl? Nes galime padaryti ir tai gali būti pelninga tiek materialine, tiek dvasine prasme. Antras labai svarbus momentas – vaikai tą mato bei supranta – jų indėlis neša visuomenei vertę.
Rožinės knygos projektas mums atvėrė akis. Jau daug metų bendradarbiaujame su R.Kaukėno labdaros grupe. Mums „Herojaus“ tėveliai ir kiti žmonės aukoja senas knygas, kurias mūsų mokiniai ir mokytojai apvelka rožiniu viršeliu, padaro gražų dizainą ir jas parduoda iš naujo. Visas lėšas skiriame onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Dovilė: Jau ketverius metus iš eilės su šiomis knygomis važiuojame į Knygų mugę. Ta pinkknygė jau tapo mūsų prekės ženklu. Vaikai žino, kad pinkinti reiškia paversti knygą rožine, paversti ją gražia, parduoti ir pinigus skirti onklogine liga sergantiems vaikams.
Andrius: Šis projektas vaikams suteikia jausmą, kad jie prisideda prie pokyčio visuomenėje, už mokyklos ir savo šeimos ribų.
– Kokį matote „Herojų“ po, pavyzdžiui, penkerių metų?
Andrius: Man labai patinka kūrybinė pusė, tad labai akcentuojamės į mokymų priemonių kūrimą, video turinio kūrimą, animaciją. Tai ir tęsime.
„Herojus“ yra trys dalykai: mokykla, darželis ir mūsų pačių kuriami produktai, kuriuos vadiname „Herojaus daiktais“ (literatūra vaikams, knygos, mokymosi priemonės, ugdymo programa, animacija ir video turinys, „Herojaus“ drabužių linija).
Šiuo metu statome naują mokyklą – daugiafunkcinį pastatą. Ketiname į ją įsikelti 2022-aisiais, Kauno – Europos kultūros sostinės metais. Tai bus didelis pastatas miesto centre, o mūsų tikslas – auganti mokykla. Mokykla, kurioje žmogus ruošiamas gyvenimui. Norime, kad ši mokykla taip pat būtų atvira miestui ir kultūrai.
– Didelis užmojis.
Andrius: Taip, bet sakyčiau, kad natūraliai atsiradęs. „Herojus“ auga ten, kur auga jo mokytojai ir vaikai.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko
Kiekvieną dieną su Kaunu susipažįstanti K. Lingienė: visi žino, kad yra Ožeškienės gatvė. O kas yra Ožeškienė?
Miesto – iki pat jo apatinio rūbo – pažinti neįmanoma. Jis nesileidžia nurengiamas. Bet ieškoti jo sluoksnių verta. Kaunietė Kotryna Lingienė tą ir daro. Ieško Kauno, skirtingų jo spalvų, didelio ir mažo miesto jausmo, tylos arba triukšmo, esančių tarp buvimo ir užmaršties. Ieško visur: centre, klaidžiodama miegamuosiuose rajonuose, architektūroje, gatvės mene, žiūrėdama į įvairias iškabas, skaitydama gatvių pavadinimus. Ne tik ieško – dalijasi atradimais. „Bet kuo daugiau žinai, tuo labiau atrodo, kad nieko nežinai“, – sako Kotryna.
Kotryna yra žurnalistė, puikiai pažįstama Kauno, o ir ne tik jo, kultūros lauko žmonėms. Kartu su vyru ir bendraminčiais ji kuria žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, yra LRT radijo bendradarbė, pasakojanti apie Kauną ir jo žmones.
K. Lingienė – ir viena iš miesto kultūros trenerių. Nuo vasario vidurio toliau tęsis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ savanorystės programa, kviesianti jungtis savanorius. Pažinti miestą ir pasakoti apie jį – to mokomi „Kaunas 2022“ savanoriai, vadinami kultūristais.
Kauno kultūristų programa startavo pernai, kai savanoriai buvo kviečiami jungtis prie „Kaunas 2022“ komandos. Jiems buvo rengiami mokymai, kurie vadinami Kauno kultūros treniruote. Būtent ją ir vedė Kotryna.
Artėjant 2022-iesiems, kultūros sostinėms metams, savanorių gretos augs, o 2022 metais, jei baigsis pandemija, mieste lankysis daug užsienio svečių – ne tik turistų, tačiau ir kultūros ekspertų, menininkų.
– Kotryna, kaip pati tapai miesto kultūros trenere?
– Parengiau vieną iš leidinių savanoriams – „Kultūristo atlasas“. Jis yra apie tai, kaip galima pasakoti apie Kauną atvykusiems ir 2022 metais atvyksiantiems svečiams. Pagal tą leidinį parengiau mokymus savanoriams. Pirmieji mokymai vyko liepos mėnesį, kiti – žiemą, jau nuotoliniu būdu.
– Tad kaip pasakoti apie Kauną?
– Aš pasirinkau du atskaitos taškus – oro uostą ir geležinkelio stotį, nes tai miesto vartai, kur ir atvyks svečiai. Žinoma, gali ir automobiliu, tačiau šios dvi vietos buvo mano kūrybinis pasirinkimas.
Tad nuo geležinkelio stoties aš keliauju per Vytauto prospektą, Kauno centrą, tada – per Senamiestį.
Centrinėje miesto dalyje kalbame apie programą „Modernizmas ateičiai“ ir modernizmo architektūrą, taip pat naudojamės „Atminties biuro“ programos, atidengiančios Kauno istorijos sluoksnius, atradimais.
Aplankome mikrorajonus, kur bendruomenės jau dirba kartu su menininkais ir taip ieško savo tapatybės, stiprybės, sprendžia, kaip save pristatyti pasauliui. Apėję visą Kauną, toliau keliaujame į Kauno rajoną. Ten koncentruojamės į „Šiuolaikinių seniūnijų“ programą – kas gyvenvietėse jau vyksta arba vyks artimiausiu metu, taip pat prisimename miestų, miestelių istoriją. Taip pat domimės, kas yra įdomaus, istorinio, ką jau galima pamatyti, ką žmonės veikė ir veikia.
– Kur tu pati išmokai Kauno?
– Vienas pirmų dalykų, ką sakau mokymų metu dalyviams, ir visą laiką sau primenu: kuo daugiau žinai – tuo daugiau nežinai. Geriausias gidas tas, kuris nebijo pasakyti, kad jis kažko nežino. Bet jis nutuokia, kur ieškoti atsakymo. Kartais geriau pasakyti, kad nesi tikras, nei bandyti išvesti teoriją iš kažkur girdėtų istorijų, kurios nebūtinai yra teisingos.
Aš pati jau šešti metai vėl gyvenu Kaune, sugrįžau iš Vilniaus, kuriame gyvenau 14 metų. Tad sugrįžusi pradėjau Kauno mokytis iš naujo. Su vyru ir bendraminčiais leidžiame žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, tad kiekvieną mėnesį vis ko nors naujo apie Kauną pasimokome. Ar apie skulptūrą, ar apie muziką, apie literatūrą, kūno kultūrą, maisto kultūrą, gatvės meną.
Taip pat esu Lietuvos radijo bendradarbė – kiekvieną savaitę irgi pasakoju ką nors apie Kauną. Žinios vis akumuliuojasi, o ratas žmonių, kurie gali man papasakoti ką nors įdomaus, plečiasi.
– Tavo nuomone, kiek svečio įspūdis apie miestą priklauso nuo to, kaip jis bus sutiktas?
– Manau, kad labai stipriai priklauso. Jei tai žmogus, kuris atvyksta ne darbo reikalais, o laisvalaikiu, vadinasi, jam Kaunas kuo nors jau yra įdomus. Svarbu suprasti, kuo. Gal tai architektūra besidomintis žmogus, o gal jam svarbus gatvės menas, o gal žmogus čia atvyko tiesiog gerai praleisti laiką? Galbūt jis ieško savo giminių šaknų? Šis keliavimo būdas – ar priežastis – vis populiarėja. Žmonės atvažiuoja tyrinėti, kelia klausimus. Na, ir gamtos atžvilgiu Kaunas gali būti puiki stotelė.
Svarbu yra pirmas kontaktas, pirmas pasikalbėjimas. Tad iki tol nereikia užsibrėžti tikslių ribų.
– Kas tau pačiai buvo atradimas Kaune?
– Aš esu iš tų žmonių, kuriems įdomu viskas. Ir man patinka nustebti. Patinka vis ką nors naujo sužinoti.
Su viena kolege, kuri dirba paveldo srityje, neseniai kalbėjome apie dabartinę J.Jablonskio gimnaziją. Abi joje mokėmės (aš trumpiau), ir tuo metu visai nekreipėme dėmesio į mokyklos pastatą, o dabar juk tai pripažintas modernistinis šedevras. Daug tokių objektų, vietų Kaune, kuriuos atrandi tik po kurio laiko. Gal net per atstumą.
Man patinka tiesiog vaikščioti gatvėmis, nebūtinai centre, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose. Esu žodžio žmogus, tad man visada labai įdomios iškabos – kaip žmonės savo fantaziją šioje srityje išreiškia. Paslaugų užvadinimai – kokių tik nėra. Žodžiu, labai patinka iškabų menas.
Paskutiniu metu susidomėjau gatvių pavadinimais – dabar tai mano aistra. Kalbinau specialistus, esu apsikrovusi knygomis, straipsniais, taip pat bandau atkasti dalykų, kodėl gatvės pavadintos vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, visi žino E. Ožeškienės gatvę Kaune. O kas ji pati? Tai va, praėjusią savaitę nusipirkau seną Elzės Ožeškienės knygą.
Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą E.Ožeškienė Vilniuje turėjo savo knygyną, pati buvo rašytoja. Itin glaudaus ryšio su Kaunu daug neturėjo, nors labai mėgo Nemuną, leisdavo laiką Druskininkuose. Yra parašiusi romaną, kuris taip ir vadinasi „Prie Nemuno“. Lietuvių kalba knyga pasirodė 1958 metais. Ją ir įsigijau.
Galima manyti, kad dėl to Nemuno jos vardo gatvės pavadinimas Kaune išliko per visas okupacijas. Niekas jos nepervadino. Nes mums juk Nemunas yra irgi labai svarbus. Bet tai ne išvada, tik pamąstymas.
– Yra dvi kategorijos keliautojų. Vieni lanko vadinamas turistines vietas, kiti – tas, kurios neturistinės. Tu taip pat siūlai susipažinti ir su Kauno mikrorajonais. Kuo jie įdomūs?
– Centras visuomet yra dailus, sutvarkytas, jis yra tai, ką miestas nori, kad tu matytum. Gali labai puikiai, patogiai praleisti laiką vien tik Senamiestyje, vien tik Rotušės aikštėje.
Bet autentiška gyvybė verda gyvenamuosiuose rajonuose. Juose taip pat gausu kultūros – nebūtinai aukštosios – objektų. Sienų piešiniai, skulptūros, naujos bažnyčios, parkai. Galų gale, turgūs.
– Kalbant apie savanorius, kaip manai, kad skatina jungtis prie kultūros savanorystės?
– Savanoris ieško, kaip įdomiai praleisti savo laisvą laiką, ir kad tai būtų naudinga ne tik jam. Kultūros savanoriai ir patys save turtina, ir su kitais geru dalijasi. Nors įprasta galvoti, kad savanoriauja jaunimas, kurie mokosi mokyklose ar pirmuose universitetų kursuose, nes tai turi įtakos stojamiesiems balams ir t. t. Bet man smagu ir įdomu buvo pamatyti, kad tarp Kauno kultūros savanorių yra įvairaus amžiaus žmonių. Ir jų akys dega lygiai taip pat.
Jie domisi Kaunu, siekia jį atrasti iš naujo. Tarp savanorių yra žmonių, kurie neseniai atvykę į Kauną, tačiau yra ir tokių, kurie nemažai metų čia gyvena, yra senbuviai. Ir jiems vis dar įdomu. Tai yra svarbiausia, tai, man rodos, ir vienija juos. Jie domisi savo miestu, nebijo nežinoti, taip pat nori apie Kauną papasakoti kitiems.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Martyno Plepio
Kauno modernizmo architektūros paraiška pateikta UNESCO: ekspertai vertins ne tik tai, kas išliko, tačiau ir norą išsaugoti
Po kelerius metus trukusio intensyvaus ekspertų darbo UNESCO Pasaulio paveldo centrui Paryžiuje pateikta nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ Ji teikiama vertinti tarptautiniams ekspertams ir UNESCO Pasaulio paveldo komitetui, siekiant Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Pirmieji darbai rengiant dokumentus, reikalingus Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pradėti dar 2016 metais. Tokią paraišką gali teikti tik valstybė, ją pasirašo šalies kultūros ministras.
„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiandien savo rankose laikome šią solidžią paraišką, kurią jau galime vadinti mūsų visos šalies laimėjimu.
Kelerius metus trukęs procesas leido iš naujo pažvelgti į unikalią Kauno modernizmo architektūrą, išryškinti ją kaip ypač reikšmingą vertybę, paskatinti didesnį visuomenės susidomėjimą ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Šis rezultatas nebūtų buvęs įmanomas be Kauno miesto savivaldybės lyderystės, be nuoseklaus dialogo su vietos bendruomene ir kultūros organizacijomis. Tikiu, kad šios pastangos bus vainikuotos palankiu sprendimu ir Kauno modernizmo architektūra taps UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo dalimi“, – teigė kultūros ministras Simonas Kairys.
Paraišką rengusios ekspertų grupės vadovė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė sako, kad jos vertinimas gali užtrukti ir iki 2023 metų, nes pandemija riboja galimybę keliauti: „Priklausys, kaip sparčiai galės keliauti tarptautiniai ekspertai, kurie vertins paraišką. Jie privalo atvykti į vietą, susitikti su specialistais, bendruomenėmis, valdžios institucijomis. Tai nėra tik vietos vertinimas, bet ir bendravimas su žmonėmis“.
Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių
Nominacinė byla „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–39“ yra išsamus 500 puslapių leidinys.
„Pats procesas, žinoma, buvo labai ilgas ir dėl to naudingas, nes kiekviena šalis UNESCO konvencijos narė, teikianti paraišką Pasaulio paveldo sąrašui, turi pakankamai laiko įsivertinti, ką ji turi ir ką ji teikia.
Tai atsakingas sprendimas, nes pateikus paraišką šalis turi būti įsipareigojusi išskirtinę visuotinę vertę, kurią užrašo – kuo objektas ir vietovė vertinga – išsaugoti“, – sakė M.Drėmaitė.
Pasak M.Drėmaitės, 2016 metais prasidėjęs paraiškos rengimas, 2017 metų parengta paraiška į preliminarųjį sąrašą, o vėliau pilnoji paraiška buvo svarbus laikas patiems tyrėjams, rengėjams, miesto valdžios atstovams, paveldosaugininkams: „Galima net sakyti, kad tai buvo laikas užaugti, subręsti, suprasti, kas tai per daiktas, koks procesas, kokia tai nominacija, objektas. Nes keitėsi ir ribos, ir sampratos, ar čia yra tik pastatų sąrašas. Dabar pateiktas vadinamasis urbanistinis kraštovaizdis. Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių - Naujamiesčio ir Žaliakalnio. Procesas ilgas, bet labai naudingas – įsivertinimui pačiam – kas gi yra tas Kauno modernizmas.“
Vertybės teritoriją sudaro Naujamiestis (trys teminės zonos: centrinė (administracinė), gyvenamoji ir pramoninė) ir Žaliakalnis (penkios teminės zonos: miestas-sodas (Minties ratas), Kauko rajonas, Perkūno rajonas, Ąžuolyno parkas su sporto infrastruktūra ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dabartinis Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetas).
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų statybas
M. Drėmaitė akcentavo, kad kalbama ne apie atskirus objektus ar pastatus, tačiau apie visumą, o visuma ir yra stiprioji Kauno modernizmo pusė.
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų laikotarpio statybas, kai Kaunas buvo laikinoji sostinė.
„Ir tas laikinosios sostinės statusas buvo staigus, netikėtas, nes niekas neplanavo, kad Kaunas bus sostinė. Kai 1919 metų sausį vyriausybė turėjo staiga persikelti į Kauną, visi galvojo, kad apsistos trumpam, o tai užtruko 20 metų. Per tą laiką reikėjo spręsti ir pastatyti naujai nacionalinei valstybei tinkamą europietišką miestą. Tokia yra pagrindinė paraiškos idėja – kad tai europietiškas modernistinis miestas, kuris patyrė nepaprastai greitą ir gausią modernistinio sluoksnio transformaciją.
O po Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugo didžiosios imperijos, Europoje atsirado daug naujų valstybių, kurios turėjo susikurti naujas sostines ir jos visos pasirinko modernizmą kaip savo architektūrinę kalbą. Tai leido atsikratyti imperinių patirčių, susikuriant modernų įvaizdį nebeatrodyti imperiniais provincijos miestais“, – kalbėjo istorikė.
Ar miestas turi šansų?
Ar Kaunas turi šansų? Tokio klausimo bene dažniausiai sulaukia paraiškos rengėjai. Pasak M. Drėmaitės, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo Kauno gyventojų noro išsaugoti miesto modernistinį sluoksnį.
„Kiek jie nori tai išsaugoti, pabrėžti, išryškinti? Kai tarpukariu daug miestų modernizavosi, Kaune šis sluoksnis išliko autentiškas ir jis, ko gero, geriausiai Kaune ir yra išlikęs. Tokioje kompaktiškoje teritorijoje didelė koncentracija modernistinių pastatų.
Kiek miesto gyventojai, valdžia, paveldo specialistai, investuotojai, verslas – norės šį sluoksnį išsaugoti, išryškinti, puoselėti – tiek to šanso ir bus. Atvykę UNESCO ekspertai žiūrės ir išlikimo laipsnį, ir norą išsaugoti. Net, sakyčiau, įsipareigojimą išsaugoti“, – kalbėjo M.Drėmaitė.
Istorikės nuomone, paraiškos rengimas ir kelias, kuris per šį laiką buvo nueitas viešinimo, supratimo, istorijos pažinimo, praeities urbanistinio sluoksnio prasme jau pats savaime yra labai naudingas.
„Atlikti tyrimai, darbai, kurie yra sudėti į 500 puslapių bylą gali būti labai gera miesto inventorizacija, atlikta 2020 metais“, – sakė M. Drėmaitė.
Ne tik privilegija, bet ir didelė atsakomybė
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė sako, kad sėkmės atveju Kaunui gavus UNESCO pripažinimą, tai būtų puiki galimybė sustiprinti miesto ir šalies žinomumą bei tapti įkvepiančiu XXI a. paveldosaugos pavyzdžiu.
„Viena vertus, tarpukaris paliko išskirtinį pėdsaką mieste, kuris suteikia Kaunui unikalų charakterį ir dvasią, bet kita vertus, mes esame ne vienintelis miestas pasaulyje, kuris gali save tituluoti modernistiniu.
Tai reiškia, kad sėkmės atveju Kaunas įgytų galimybę reprezentuoti modernistinį miestą kaip savitą kultūrinį, socialinį ir, žinoma, architektūrinį XX amžiaus reiškinį tarptautiniu mastu. Tai yra ne tik didelė privilegija, bet ir atsakomybė.
Puoselėdami modernistinį miestą kaip iš praeities paveldėtą pastatų, gatvių, gamtos elementų ir, galiausiai, funkcijų visumą bendruomenė turės atrasti receptą kaip išlaikyti fizinį autentiškumą, tačiau tuo pat metu būti XXI amžiaus miestu.
Palikimas turės būti suvokiamas ne tik kaip istorinė vertybė, tačiau ir kai inspiracija kokybiškos, tvarios ir socialiai jautrios miesto ateities kūrimui. „Kaunas 2022“ labai palaiko siekį gauti nominaciją, linkime sėkmės ir neabejojame, kad tai prisidės prie bendrų „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslų“, – kalbėjo V.Migonytė-Petrulienė.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko