Laisvalaikį ir jo pasirinkimus itin apribojęs karantinas tapo iššūkiu tiems, kurie be kelionių ir aktyvaus gyvenimo būdo neįsivaizduoja savo kasdienybės. Tuo pačiu – paskatino ieškoti ir alternatyvų. Kaunietei Jurgitai Benaitytei tokia alternatyva tapo kasdienis vaikščiojimas pėsčiomis.Aktyvius žmones ir keliautojus buriančiam klubui „Narsuoliai“ priklausanti Jurgita tapo ta, kuri per mėnesį nuėjo daugiausiai žingsnių – 794 785. Tiesa, įdomu tai, kad J.Benaitytė tiek žingsnių nuėjo tada, kai dar buvo ribojimai tarp savivaldybių – visi jos žingsniai nužingsniuoti Kaune. Jurgita, kaip ir kiti narsuoliai, dalyvauja žingsnių iššūkyje.

Paskutinius paruošiamuosius žingsnius „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams dėliojanti komanda kviečia visus Kauno miesto ir rajono gyventojus link titulo metų žengti kartu ir kviečia juos žingsnių iššūkiui. Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 1 milijardas žingsnių. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias komandas ir einant už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją.

Iššūkį priėmę miesto ir rajono gyventojai žingsnius galės rinkti namie, gražiausiose Kauno miesto bei rajono miestelių vietose bei specializuotuose, kartu su miesto verslo, turizmo plėtros ir tarptautinės rinkodaros skatinimo agentūra „Kaunas IN“ sukurtuose saugiuose ir intriguojančiuose maršrutuose, kurie kas mėnesį pasirodys „#walk15“ naudingų žingsnių programėlėje.

Iššūkis – kaip žaidimas

Kol gyvenome įprastą gyvenimą, Jurgita žingsnių neskaičiuodavo, tačiau šį kartą iššūkį priėmė kaip smagų žaidimą. „Seniau niekada to nedarydavau: eidavau, bet neskaičiuodavau. Tačiau kai dalyvauju iššūkyje, pagalvojau, kad tikslas galėtų būti 400 kilometrų per mėnesį. Kai pradėjau eiti, žiūriu, kad kilometrų skaičius didėja. Tada pagalvojau, kad gal 500 kilometrų, dar vėliau – 550. O mėnesio pabaigoje viso buvo 611 kilometrų“, – sakė Jurgita.

Padalinus kilometrus, per dieną Jurgita nueina apie 20 kilometrų. Kaip sako pati, sunku yra tik pradžioje. „Iš karto eidavau po 10 kilometrų ir galvodavau: oho, kojytes skauda. Bet paskui organizmas pripranta prie tempo, prie krūvio ir nėra sunku per dieną nueiti tuos 20 kilometrų. Atrodo, kad be jokių didelių pastangų. Kilometrus pasiskirstai dienos eigoje – per pietus išeinu maždaug pusantros valandos, po darbų prasieit, prieš miegą. Po truputį ir sukapsi kilometrai“, – pasakojo kaunietė.

„Buvo labai smagu, kai buvo daug sniego“

Kadangi nebuvo galima keliauti tarp savivaldybių, Jurgita vaikščiodavo Kaune – pačiame mieste. „Keičiau vietas, kur eiti. Buvo labai smagu, kai buvo daug sniego ir šalčiai. Kadangi esu keliautoja, turiu tinkamą tokiam orui aprangą. Nors sakoma, kad nėra blogo oro, bet jei neturi tinkamos aprangos – bus šalta. Vaikščiojome palei Kauno marias ir jomis, nuo Pažaislio. Žaliakalnis, Petrašiūnai – yra tų vietų Kaune, reikia tik išradingumo. Arba Šančiai. Tai ir atradimai, nes pamatai naujų vietų, kuri nesi buvęs“, – pasakojo pašnekovė.

Buvo tokių dienų – savaitgaliais – kai Jurgita nueidavo ne 20, o 40 ar 30 kilometrų: „Sugalvojome su kolege, kad šiandien eisime, pavyzdžiui, 40 ar 30 kilometrų. Tada ir eini nuo ryto, anksti. Bet jei darbo dieną dirbančiam žmogui, kaip man, neįmanoma taip ilgam išeiti.“

Atsiranda didesnė motyvacija

Tiek keliones į kalnus, tiek vaikščiojimą pėsčiomis Jurgita vadina savo gyvenimo būdu. O vaikščiojimas – apskirtai jos kasdienybės dalis.

„Darbai, namai – aplinkui centras, tad aš visur vaikštau pėstute. Dar kai nebuvo specialių programėlių, aš taip pat vaikščiodavau pakankamai daug. O kai atsirado iššūkis, atsirado ir vidinis jausmas, kad reikia daugiau pastangų įdėti. Taip atsiranda didesnė motyvacija, noras varžytis su kitais“, – kalbėjo Jurgita. Kalbėdama apie ėjimo pėsčiomis naudą, J.Benaitytė visų pirma akcentuoja sveikatą. „Ir kad aš būčiau stipresnė. Visą laiką mano galvoje verda mintys apie kalnus, tad tuo pačiu tai – savotiškas ruošimasis būsimoms kelionėms į kalnus. Man televizoriaus žiūrėjimas nėra labai priimtinas, svarbu, kad kuo daugiau judėčiau, kad būčiau sveikesnė, turėčiau daugiau jėgų kalnuose. Kitas dalykas, man labai patinka eiti vienai. Tada klausausi muzikos – savotiška meditacija, mano laikas sau, mintys. Man susidėlioja daug minčių dėl ateities, ką daryti, ateina naujų minčių. Ėjimas yra savotiškas pabėgimas“, – pasakojo Jurgita.

Eiti yra džiaugsmas

O nuovargis? Aišku, sako Jurgita, kad nuėjus 40 ar 50 kilometrų, pavargsti. Jauti kojas ir raumenis: „Bet visai gerai. Smagu, tai ir savo jėgų, galimybių išbandymas. Ir čia ne pabaiga, nes pavasarį svajoju nueiti daugiau“. Pasak Jurgitos, kiekvienas žmogus turi įsivertinti savo galimybes ir eiti tiek, kiek gali: „Kitiems ir 4000 žingsnių yra iššūkis. Bet eini po truputį ir adaptuojiesi. Čia kaip bėgimas – pradėk nuo kilometro, dviejų o paskui ir penkis nubėgsi. Eiti yra džiaugsmas. Pailsi galva, grynu oru pakvėpuoji, atsitrauki nuo darbų, nuo kompiuterio. Visiems siūlyčiau eiti, man labai džiugu, kad prisijungia daugiau žmonių, atsiranda įvairių iššūkių. Jie tarsi skatinimas eiti, nebūti paskutiniu. Atsiranda azartas.“

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

J. Benaitytės asmeninio archyvo nuotr.