Meno prodiuserė Asta Ivanauskienė: apie aktualius dalykus menas prabyla pirmas
Upė mieste mus ir sujungia, ir išskiria – norėdami pereiti į kitą pusę ieškome tilto, karštą vasaros dieną renkamės prie vandens atsigaivinti. Žalios upių pakrantės traukia, betone įkalintos upių vagos kviečia persvarstyti žodžių „laisvė“, „tėkmė“ prasmes. Vis dėlto, meno projektas „Tekančios jungtys“ (angl. Flowing Connections, FLOC), siejantis prie upių įsikūrusius miestus, apima daug platesnį kontekstą, paliesdamas ekologijos, darnaus sugyvenimo žemėje, technologijų progreso klausimus.
„Politikai ar ekonomistai apie problemas pradeda kalbėti gerokai per vėlai“, – įsitikinusi Asta Ivanauskienė, kultūros ir meno projektų prodiuserė, kuratorė, „Ars Futuri“ organizacijos vadovė.
OSTRALE bienalės šiuolaikinio meno paroda Drezdene – pirmoji iš FLOC projekte numatytųjų. FLOC jungia keturis miestus Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje, glaudžiai susijusius su vandeniu, tuo pačiu sujungia dvi Europos kultūros sostines – Kauną ir Rijeką Kroatijoje (2020-ųjų Europos kultūros sostinė).
Drezdene liepos mėnesį atidaryta paroda veikė iki spalio pradžios. Vėliau ji keliaus į Budapeštą ir Kauną, kur bus eksponuojama Kauno centriniame pašte, Kaunui jau esant Europos kultūros sostine – 2022-ųjų spalio-lapkričio mėnesį. Parodoje eksponuojami dešimties lietuvių menininkų darbai.
Žemiau pateikiamame interviu Kauno parodos prodiuserė ir organizatorė A. Ivanauskienė kalba apie meną ir jo vietą diskurse aktualiausiais šių laikų klausimais. Apie meno universalumą ir unikalumą globalaus pasaulio kontekste.
– OSTRALE 2021 aprašyme teigiama, jog parodoje dalyvaujančiais meno kūriniais siekiama tyrinėti būdus, kuriais mes – žmonės, gyvūnai, gamta – galime darniai sugyventi. Jūsų akimis – kiek tai menininkams pavyko?
– Sakyčiau, pavyko tiek, kiek iš tiesų realiai ir sugyvename mes, žmonės, gyvūnai ir gamta. Ostralės bienalės atrinkti menininkai labai atvirai analizuoja ir gvildena šias sąsajas. Meno kūriniai pasižymi nepatogumu, nuoširdumu, intymumu ir daugiasluoksniškumu.
– Kas jums paliko giliausią įspūdį šioje parodoje? Kokių minčių ji sukėlė?
– Gebėjimas per materialią formą išreikšti ir atskleisti šiandien egzistuojančius visuomenės iššūkius, problemas ar tiesiog realybę buvo tai, kas mane labiausiai palietė. Negaliu atsižavėti talentais, kurie sugeba meno kūriniu klausti, diskutuoti ar paaiškinti tam tikrus aktualius procesus. Minčių daug: apie klimato kaitą, migraciją, žmogaus orumą, laiką ir laikinumą, darbštumą, pagarbą kitoms gyvybės rūšims, gamtai. Svarbiausia, kad tai, ką patyrei parodoje, tave keičia taip, kad nebemąstai taip pat, kaip iki pamatydamas meno kūrinius.
– Apie tokias problemas kaip klimato kaitą, socialinę/ekonominę nelygybę, kitas problemines visuomenės sritis kalba politikai, visuomeninės organizacijos ir kiti veikėjai. Ką menas įneša į šią diskusiją?
– Vis dėlto, manau, kad menas visuomet pirmesnis kalba apie aktualius dalykus. Kai kalba politikai ar ekonomistai, jau yra gerokai per vėlu, žala jau padaryta. Mes, žmonės, esam emocinės būtybės. Mums nepakanka skaičių – reikia išjausti. Esam empatiški, dėl to menas paliečia ir kalba apie esmines, gilesnes aktualijas, padeda pamatyti iš kitos perspektyvos.
– Gal prisimenate atvejį iš asmeninės patirties, kai menas iš tiesų padarė poveikį – pakeitė požiūrį, aplinkybes ar panašiai?
– Aš visuomet patyrusi meną jaučiuosi pasikeitusi ar bent jau noriu keistis. Ir tai susiję ne tik su vizualiaisiais menais. Po gero literatūros kūrinio, koncerto ar spektaklio dar kurį laiką kontempliuoji ir tuomet pajauti, kaip vertybinis požiūris įgauna stuburą, keičia kasdienius įpročius. Juk tai jau senai įrodyta ir moksliniais tyrimais. Ne veltui civilizuoti kraštai įtraukia kultūros ir meno programą į vaikų edukaciją ar, kaip dabar jau pastebime Kanadoje, pasitelkia gydymui. Menas – visagalis.
– Drezdene paroda eksponuojama „Rytų“ modernizmo architektūros pastate iš 1960-ųjų. Tuo tarpu Kaune ji vyks Kauno centriniame pašte. Kokį poveikį eksponuojamiems darbams gali turėti vieta? Kaip paroda keičiasi keliaudama po skirtingus miestus?
– Ostralės idėja yra atgaivinti visuomenei svarbias erdves. Kauno centrinio pašto pasirinkimas tobulai išpildo pirminę parodos erdvių idėją. Mums reikia daugiau žmonių, kuriems rūpėtų paveldas, architektūra ir kultūra bendrai. Juolab, kad parodai pasirinkta siuntų paskirstymo patalpa, kurioje mes parodų dar nesame matę.
– Pristatomajame bienalės filme lietuvių menininkų kuratorė Patricija Gilytė išsako mintį, jog Rytų Europos menininkus sieja ne tiek geografija, kiek istorinės aplinkybės. Ką apie tai manote? Kiek lietuvių menininkų darbai yra unikalūs – tiek Vakarų, tiek Rytų Europos meno kontekste?
– Sutinku su kuratorės Patricijos Gilytės mintimi – Rytų Europoje mes esame patyrę skaudžių, traumuojančių išgyvenimų. Ir tai tikrai atsispindi menininkų kūryboje. Tačiau labai noriu pabrėžti, kad šiandien kuriantys menininkai gyvena globaliame pasaulyje – jie vietinėse bendruomenėse taip pat išgyvena ir visas globalias aktualijas. Lietuvių menininkų darbai yra unikalūs tiek, kiek unikalūs ir kitų šalių kūrėjų darbai. Aš nežinau, ar tikrai reikia pabrėžti nacionalinį išskirtinumą?!
– Esate meno projektų prodiuserė, kuratorė. Ar jūs pati menininkė?
– Taip, esu prodiuserė, tačiau nesu menininkė. Kūrybiškumo man netrūksta, tačiau jį realizuoju įgyvendindama meno ir kultūros projektus, analizuodama poreikius, juos formuodama, sukurdama formą, viešą komunikaciją, padėdama menininkams, kūrėjams išreikšti žinutę, kurią jie nori pasakyti visuomenei.
– Gal galite papasakoti plačiau apie savo veiklą? Kuo ji jus džiugina, kas yra didžiausi iššūkiai?
– Mano veikla – kultūros ir meno projektų prodiusavimas. Tai yra ir įvairių renginių, tokių kaip šiuolaikinio meno bienalės, organizavimas bei įgyvendinimas, meno kūrinių, instaliacijų įrengimas viešosiose erdvėse, taip pat tam tikrų erdvių įveiklinimas pasitelkiant meną ir kultūrą. Tai – pakankamai plati veikla, reikalaujanti daug kūrybiškumo, modernios vadybos išmanymo bei talento. Prie mano prodiusuojamų projektų dirba labai atsidavusių, talentingų žmonių komandos. Tas tikriausiai džiugina labiausiai – kiekvieną dieną sutinki ypatingus žmones, esi nuolat apsuptas unikalių idėjų, geranoriškų ambicijų, kokybiško meno. Iššūkių netrūksta, bet jie tik priduoda skonio. Jei konkrečiau – šiandien man didžiausias iššūkis prodiusuojamuose projektuose yra prieinamumo įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie fizinę negalią turinčius asmenis. Kaip sukurti meno erdves, kuriose mes visi, VISI galėtume mėgautis kultūra?
– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ jau kelerius metus „judina“ Kauno kultūrinį gyvenimą, stengiasi į jį įtraukti kauniečius. Kiek, jūsų nuomone, tai pavyko? Kokius matote pokyčius mieste, miestiečių elgsenoje, požiūryje į kultūros/meno renginius?
– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ yra labai stipri organizacija, tiek savo vidinės kultūros, tiek keliamų ambicingų tikslų, tiek aukštų standartų programos įgyvendinime prasme. Ne paslaptis, kad juntamas ir visuomenės alkis menui, kultūrai. Visas šis kontekstas sukuria pokyčius mieste. Mes laisvesni, mes tolerantiškesni, mes atviresni, mes nuoširdesni, mes veiklesni. Ir tai – tik kultūros žmonių dėka.
– Kuo gyvenate šiandien? Kokių planų turite?
– Aš gyvenu šiandien Ostralės bienale, aplinkos dizaino objektu „Nemuno7“ ir kitais prodiusuojamais kultūros ir meno projektais. Tiesa pasakius, net nejaučiu, kad tai – darbas, tiesiog įdomi kelionė su nuostabiais žmonėmis. O planai – visiškai pasitikiu ateitimi, ji tokia mistiška, žavi ir daug žadanti.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Aldona Tüür
Robertas Wilsonas: „Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti“
Daugiau nei pusę amžiaus savo kūriniais teatro pasaulį stebinantis Robertas Wilsonas jau pažįstamas Lietuvos auditorijai. Dukart kūręs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šįkart amerikietis dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Spektaklio „Dorianas“ premjera numatyta kitų metų rugsėjo pabaigoje, tai – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Tiesa, kalbantis su formos meistru tituluojamu režisieriumi iškart po aktorių atrankos, iškyla netikėtas klausimas – ar tai tikrai bus monospektaklis?..
Man susidarė įspūdis, kad čia, Kaune, teatro darbuotojai jūsų bijo – pagarbiai, bet bijo. Greičiausiai ne tik Kaune. Ką apie tai manote?
Aš pats savęs bijau (juokiasi).
Iš tiesų nežinau. Visuomet buvau kiek kitoks. Manau, šiandien aktoriams atranka galėjo pasirodyti keista. Tokie mano metodai, niekuomet nesu tikras, kaip pasielgsiu. Matyt, jei būčiau studijavęs teatro profesiją, jei būčiau norėjęs dirbti teatre, jo nekurčiau.
Esu iš Teksaso. Į teatrą pirmąkart nuėjau palyginus vėlai, ir man labai nepatiko. Nepatiko aktoriai, nepatiko vaidyba, ji pasirodė nereikalinga ir sudėtinga. Nenorėjau sėdėti priešais trupę, besistengiančią man primesti savo emocijas. Geriau būčiau sėdėjęs vienas kambaryje. Tuomet nuėjau į operą, ir man dar labiau nepatiko. Vėl mieliau būčiau grįžęs į savo kambarį, užsidaręs duris ir klausęs įrašo, nei stebėčiau, kaip solistas man prieš akis pervaidina. Kostiumai pasirodė tiesiog juokingi, kaip ir scenografija. Tikrai mieliau būčiau užmerkęs akis (juokiasi).
Taigi greičiausiai dėl to, kad labai nepatiko viskas, ką mačiau, ir ėmiau kurti teatrą. Šios karjeros neplanavau, viskas nutiko netyčia. Su kurčiu juodaodžiu berniuku, niekuomet nelankiusiu mokyklos ir nemokėjusio žodžių, parašiau pjesę. Jos trukmė – septynios valandos. Niujorke žmonės sakė, kad negaliu tokios statyti – ji per ilga, žmonės nesupras, jie neišsėdės septynių valandų veiksme be žodžių.
Tuomet nuvykau į Prancūziją. Pierre Cardin pakvietė mane dviems pasirodymams teatre. Rodėme „Kurčiojo žvilgsnį“ penkis su puse mėnesio, kiekvieną vakarą, 2200 žiūrovų auditorijai. Charlie Chaplinas žiūrėjo spektaklį du kartus. Taip padariau karjerą, nors nieko nežinojau apie teatrą ir jo nemėgau. Mane ėmė kviesti Milano „La Scala“, Berlyno opera… Ir, žinote, kaskart maniau: „Gerai, pastatysiu dar vieną spektaklį, nes reikia mokėti nuomą“. Iš tiesų norėjau būti tapytoju, bet nebuvau pakankamai geras (juokiasi). Taigi jau 55-rius metus dirbu teatre.
Ar Kaune radote, ko ieškojote?
Tiesą sakant, ne. Bet esu plačių pažiūrų. „Dorianą“ statome ir Vokietijoje, ten jau turime aktorių, ir jis visiškai, visiškai kitoks, nei tie, kuriuos sutikau Kaune. Jis unikalus.
Monospektalio žanras man nesvetimas. Pats 1975 m. parašiau Hamleto monologą, 1977 m. suvaidinau spektaklį Paryžiuje. Dabar monologą atlieka kitas aktorius, ir pirmiausia, ką aš jam pasakiau, buvo „tu niekada nepadarysi to, ką padariau aš“. Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti. Jis – nedidelio ūgio, o aš tuomet buvau aukštas ir lieknas. Visai kitoks kūno sudėjimas ir visai kitoks aktorius. Iš dalies dėl tų skirtumų jį ir pasirinkau. Judesiai tie patys, apšvietimas toks pats, scenografija ta pati, bet jis – visai kitas žmogus. Ir Kaune mes ieškome kitokio. Nenorėtume padaryti kažko panašaus kaip Vokietijoje.
Tai bus skirtingi spektakliai?
Žinoma, nes skirsis aktoriai. Aš karts nuo karto prikeliu spektaklius. Pavyzdžiui mano ir Philipo Glasso operos „Einšteinas paplūdimyje“ premjera įvyko 1976 m., o prieš keletą metų jį vėl pastatėme. Judesio, scenografijos, muzikos, šviesų prasme viskas tas pats, bet žmonės jau kiti, taigi ir istorija kita.
Monospektaklis – tai daug kūrybinės laisvės, bet ir daug spaudimo aktoriui, ar ne taip?
Žinote, šįvakar pagalvojau, kad galbūt kviesime du aktorius. Nežinau, dar mąstau.
Du – vis tiek mažiau nei, tarkime, dešimt.
Sunkumas tame, kad būdamas vienas scenoje neturi partnerio. Partneris – tai publika.
Prieš keletą metų stačiau „Mariją, Škotijos karalienę“, šiame monospektaklyje vaidino prancūzė Isabelle Huppert. Planavau, kad vaidins Nicole Kidman, tuomet Meryl Streep, Cate Blanchett… Visos jos atsisakė, nes nenorėjo scenoje būti be partnerio. Isabelle tame nematė jokių problemų.
Mūsų pokalbio metu paminėjote jau nemažai žymių asmenybių, garsių muzikos, kino kontekste. Galima dar pridėti Lou Reed, David Byrne ar Lady Gaga, kuri irgi nėra profesionali teatro aktorė. Ko išmokstate iš menininkų, dirbančių kitose sferose?
Lady Gaga yra nepaprasta. Jos talentas milžiniškas. Ji puikiai skambina fortepijonu, pavyzdžiui, Mocartą. Kūriau jos videoportretą – nufilmavau gal dvi dešimtis variantų. Viename ji vienuolika valandų stovėjo nejudėdama. Vienuolika valandų, o ji juk superžvaigždė. Kaip išstovėti nejudant tiek laiko ir būti įdomiam? Ji tai sugeba, nes ji – nuostabi. Dar ji skaitė tekstą apie Markizą de Sadą, kurį parašiau remdamasis paveikslais, rodomais Luvre. Ji tai sugeba ne prasčiau nei klasikinė aktorė. Profesionaliau nebūna. Todėl, kad ji ruošia namų darbus, sunkiai dirba. Yra itin inteligentiška.
Ar jūs visuomet sunkiai dirbote?
Taip. Aš lėtai mokausi. Mokykloje būdavau paskutinis, o dirbdavau sunkiau nei daugelis klasės draugų. Teksaso universitete gyvenau viename kambaryje su vaikinu, kuris buvo pirmas savo grupėje, o aš vos išlaikiau. Visą laiką mokiausi, ruošiau namų darbus, o jis tarsi prašvilpė mokslus. Man buvo daug sunkiau. Pavyzdžiui, Hamletą mokiausi ketverius su puse metų. Toks lėtas esu. Mokiausi dieną naktį, duše, gatvėje, autobuse, visur. Bet jau kai išmokstu, tai visam laikui.
Ilgai nešiojotės mintį apie „Dorianą“?
Gal trejus ar ketverius metus. Pradėjau nuo idėjos apie tai, kad du yra vienas. Nors tai monospektaklis, bet jame du personažai yra vienas. Tai lyg dvi rankos, kairė ir dešinė, bet vienas kūnas. Arba kairys ir dešinys smegenų pusrutuliai, bet vienas protas. Manome, kad vienas plius vienas – tai du, bet suma gali būti ir vienas. Rojus ir pragaras – vienas pasaulis, ne du.
Su rašytoju, dramaturgu Darrylu Pinckney pirmąkart dirbote prieš daugiau nei trisdešimt metų, buvo daug sėkmingų pastatymų. Ar jis buvo pirmasis kandidatas rašyti „Doriano“ scenarijų?
Žinote, teatre man ypač nuobodus dialogų pingpongas. - Labas, kaip sekasi? Kaip tavo vardas? Tavo gražūs plaukai. - Mano vadas Bobas. - Ką veikei vakar? - Daug degtinės išgėriau. - Tai šiandien nekažką? Va šito teatre aš nekenčiu. Darrylas tuo tarpu žodžiais formuoja kūną, kuriame pingpongo situacijai nėra vietos. Jis su kalba dirba itin elegantiškai. Įdomu, kaip „Dorianas“ išverstas į lietuvių kalbą. Net jei galiausiai turėsime du aktorius, tai tikrai nebus - Labas, kaip tu? - Normaliai. atvejis.
„Dorianas“ paremtas Oscaro Wilde‘o kūriniu ir rašytojo biografija, taip pat – tapytojo Francis Bacono gyvenimu. Kieno tai idėja?
Labiau Darryllo. Su juo klausėmės Peggy Lee dainos „The Alley Cat Song“. Peggy Lee tokia cool ir tuo pat metu karšta – ironiška. Mąstėme apie benamę katę, taip ir prasidėjo „Dorianas“. Netyčia atradome paralelę su Francis Baconu – sakoma, į jo studiją įsibrovęs vagis, o jis, vietoje to, kad iškviestų policiją, pasisiūlė nutapyti nepažįstamojo portretą. Jie tapo mylimaisiais. Pasirodė, kad tai neįprasta, keista, paralelė su Oscaru Wilde’u.
Ar galime tikėtis klasikinio Wilsono pastatymo?
Kaip teigė Marcelis Proustas, „visuomet rašau tą patį romaną“. O kai Alberto Einsteino paprašė pakartoti, ką sakė, jis atšovė: „Nėra prasmės kartotis, nes mintis visuomet ta pati.“
Atsibundu ir darau tai, ką turiu padaryti. Neinu į biurą, iš biuro negrįžtu namo, nežiūriu televizoriaus, neglostau šuns. Mano darbas yra gyvenimas, aš nemąstau apie tai, kaip apie darbą. Darau, ką darau.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=MYyrTPiAczo[/embedyt]
Išskirtinio muzikinio filmo premjeroje Kaunas atsiskleidžia kaip viena didelė Europos scena
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=DcqZWNzoUFc[/embedyt]
Kaunas pasitinka Europos kultūros sostinės titulo metus. Visas miestas ir rajonas gyvena laukimu ir ruošiasi tapti viena didele Europos scena. Šia proga vieni žymiausių šiuolaikinių Lietuvos atlikėjų bei šokėjų sutiko vienintelį kartą pasirodyti netikėtose Kauno erdvėse. „Kaunas – viena didelė Europos scena“ – taip vadinasi naujas muzikinis filmas, kurio premjera „LRT Plius“ eteryje suplanuota spalio 3 d.
Filmas žiūrovus pakvies keliauti realiame gyvenime sunkiai įgyvendinamu, todėl itin įkvepiančiu maršrutu po būsimąją Europos kultūros sostinę. Maršrutas prasideda ant šią vasarą automobiliams uždarytas Petro Vileišio tilto, jungiančio Vilijampolę ir Senamiestį, tęsiasi per VDU botanikos sodą, Nemuno ir Neries santaką, Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės konstrukcijas, M. Žilinsko dailės galerijos ir Kauno autobusų stoties stogus.
Muzikos pasaulio atstovai šioje kelionėje – tokie jaunąją urbanistinės kultūros mylėtojų kartą džiuginantys kūrėjai, kaip Monika Liu, Lukas Pilkauskas ir grupė „Flash Voyage“, taip pat – didingos dinastijos atstovas pianistas Lukas Geniušas bei disko skambesio Lietuvoje pradininkas kompozitorius Teisutis Makačinas. „Kviesdami herojus mąstėme apie tai, kad kūrinys turi pasiekti kiekvieną lietuvį, žiūrintį kanalą „LRT Plius“, nepriklausomai nuo jo amžiaus ar skonio – taigi ieškojome balanso tarp pripažintos klasikos ir drąsių šiuolaikinių sprendimų“, – šypsosi filmo kūrime dalyvavusi „Kaunas 2022“ atstovė Irutė Tumaitė. Ji prideda, kad šiuo kūriniu norėjosi dar kartą pabrėžti, kad Kaunas – šiuolaikinio šokio lopšys, tad ypatingi vaidmenys skirti šokio trupei „Nuepiko“, šokėjui Petrui Lisauskui bei išskirtinį braižą turintiems broliui ir seseriai Jokūbui ir Stefanijiai Nosovams.
Filmą režisavo Tomas Lukaševičius, kurio balsas puikiai pažįstamas radijo programos „LRT Opus“ klausytojams, o drąsios vizualinės idėjos – unikaliomis lokacijomis pasižyminčio audiovizualinio elektroninės šokių muzikos projekto „Antidote“ sėkėjams. „Ypač džiugu, kad tokių objektų, kaip Kauno autobusų stotis ar Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė, valdytojai bemat sutiko su mūsų avantiūra ir visais įmanomais būdais prisidėjo prie kokybiško bei kūrybiško jos įgyvendinimo – tai tik dar kartą patvirtina, kokia didelė jėga yra vienos pagrindinių Europos kultūros sostinės idėjų, bendrakūrystė ir partnerystė“, – džiaugiasi I. Tumaitė. Anot jos, filmas įprasmina ir kultūros decentralizacijos principą, kuris itin aktualus „Kaunas 2022“ programos įgyvendinime, bei leidžia nusiteikti, kad kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas bus išties pilni kultūros.
Po premjeros televizijoje spalio 3 d. „Kaunas 2022“ muzikinis filmas kurį laiką bus pasiekiamas LRT.lt mediatekoje. Vėliau „Kaunas – viena didelė Europos scena“ papildys kūrybinį „Kaunas 2022“ arsenalą ir bus rodomas įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje – pavyzdžiui, dar šiemet išskirtinius Lietuvos menininkų pasirodymus išvys „Expo 2020“ lankytojai Dubajuje.
2022 metais Kaunas iš tiesų taps milžiniška Europos kultūros scena – čia vyks daugiau renginių nei metuose dienų. Kultūros išvengti tikrai nepavyks: kauniečiai ir miesto svečiai bus apdovanoti pasaulinio lygio parodomis ir spektaklių premjeromis, viešo meno kūriniais, scenos menų pasirodymais jaukiose kamerinėse erdvėse, bei naujos kokybės masiniais renginiais Kaune ir Kauno rajone. „Kaunas 2022“ programoje – daugiau kaip 1 000 renginių. Kitąmet vyks virš 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių – daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertinių pasirodymų.
Subjektyviame Garliavos apylinkių žemėlapyje – suartėjusi bendruomenė
„Tai pirmas kartas, kai šiame projekte dalyvauja ne profesionalūs menininkai“, – sako iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobón, jau antrąkart šiemet viešintis Garliavos apylinkėse. Hugo – jau ne vieną planetos regioną per asmenines patirtis pasauliui pristačiusio projekto „Subjective atlas“, („Subjektyvus atlasas“), atstovas.Read more
Tarptautiniame festivalyje Kaune – magiškas objektų pasaulis ir provokuojantys projektai
Rugpjūčio 23–25 dienomis Kaune vyks naujas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Pirmojo festivalio programoje – išskirtiniai, drąsūs, provokuojantys ir atviri projektai, kuriuos pristato Europoje gerai žinomi kūrėjai iš Belgijos, Šveicarijos, Izraelio, Italijos, Ispanijos ir, žinoma, Lietuvos. Per tris dienas Kauno mieste ir rajone bus pristatyti net 12 renginių, beveik visi jie, išskyrus vieną, nemokami.
Read more
Savaitgalį Kaune – pokalbiai ir veiksmai apie triukšmą, monstrus, hiperkarą ir žmogaus virsmą mašina
Jei pavargote nuo to, kad kiekvienas trijų ar daugiau žmonių susibūrimas vadinamas festivaliu, ir nesiginčijate dėl to, kad šiuo metu gyvename vėlyvojo kapitalizmo epochoje, greičiausiai ateinantį savaitgalį jums būtų įdomu praleisti Kaune. Čia pirmąkart vyks „Asimpoziumas apie (įvairius) dalykus“ – laikina susitikimų platforma, įsteigta programos „Kaunas 2022“ industrinės kultūros programos „Matters“.
Read more
Kauno daugiabučių istorijos: nuo rūkymų balkone iki kiemo švenčių
Kaimynas gali paskolinti cukraus arba supykęs iškviesti policiją. Kaimynas gali tapti problema arba geru bičiuliu, pas kurį skubėsi su maža ar didele bėda. Turi kaimyną – turi problemą. Arba turi kaimyną – turi pagalbą.
Read more
Kaune atidaroma nauja kultūros ir renginių erdvė: su vaizdu į Soborą
Liepos 24-ą dieną Kaune, M.Žilinsko galerijos kieme, atsidaro nauja kultūros erdvė – vasaros terasa „Laukas“. Kaip sako jos sumanytojai, čia pat greta esančio klubo „Lizdas“ įkūrėjai Mantas Pakeltis ir Žilvinas Širka, „Laukui“ tiesiog atėjo laikas. Terasa veiks ne tik vasarą, ji bus atidaryta, kol, pasak Manto ir Žilvino, balas ims traukti ledas.
Read more
Karmėlavą su fotoaparatu atrandantis menininkas A.Morozovas: čia – ne tik kelias iki oro uosto ar cepelinai
Karmėlavoje (Kauno r.) pradėtas meninis socialinis fotografijos tyrimas, skirtas šiuolaikinei „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Karmėlavos seniūnijai bei jos žmonėms. „Kvietimas pažinti Karmėlavą per fotografiją, sutikti ten gyvenančius žmones, senbuvius ir naujakurius, mane sudomino“, – sako fotografijos tyrimą pradėjęs fotomenininkas Artūras Morozovas.
Read more
Tarp turgaus ir bibliotekos esančią sieną Kaune papuošė vietos gyventojų sukurta mozaika
Eigulių mikrorajone pristatyta bendruomenės sukurta mozaika, kurios detales kūrė vietiniai žmonės. Kūrinys perkeltas ant sienos sukuriant bendruomeninį kūrinį viešojoje erdvėje – tarp turgaus ir kultūros židinio – bibliotekos. Mozaika pristatyta Eigulių iniciatyvų festivalio metu.
Read more