Kompozitorius Paulius Kilbauskas: kiekvienas miestas gali turėti savo skambesį
Kaip galėtų skambėti miestas, kuriame gyvenate? Į šį nekasdienišką klausimą turbūt galėtų atsakyti tikras „garsų kolekcionierius“, vienas iš legendinės grupės „Empti“ įkūrėjų, filmų, teatro ir medijų kompozitorius Paulius Kilbauskas, į kurio kūrybinių darbų portfolio būtų galima įrašyti dar vieną – garsinio identiteto kūrimą šių metų Europos kultūros sostinei – Kaunui.
Kompozitoriaus kurtas muzikinis takelis skamba „Kaunas 2022“ įvaizdinėse reklamose, renginių anonsuose ir specialiai projektui dedikuotuose filmukuose, tačiau ryšys su Kaunu yra ne tik darbinis, o kaip pats kūrėjas sako – „draugiškas“: Paulius savo vaikystę leido Žaliakalnyje, Kaune sugrojo pirmąjį legendinės grupės „Empti“ koncertą, o dabar turi ir garbingą Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 ambasadoriaus titulą.
Apie tai, kaip skamba miestai, kas įkvepia kūrėją ir kodėl muzika teka kaip vanduo, pasakoja Paulius Kilbauskas.
Pauliau, kuriate muzikinius takelius filmams, žinoma, muziką atlikėjams, grupėms, o dabar įgyvendinote visiškai kitokį projektą – sukūrėte ir Europos kultūros sostinės „Kaunas 2022“ muzikinį takelį. Kas jus įkvėpė? Ir ar šio kūrinio kūrybinis procesas skyrėsi nuo kitų?
Manau, kad kiekvienas projektas turi savo metodiką, tad ir čia ne išimtis, pavyzdžiui, svarbus užsakovo komandos įsitraukimas. Kalbant apie įkvėpimą, man „raktas“ buvo „Kaunas 2022“ logotipas – raidė „K“. Stilizuota raidė sudaryta iš penkių linijų – būtent tai man davė mintį, kad gal vertėtų melodiją kurti iš penkių natų. Manau, kad tai gerai suveikė, paspartino kūrybinį procesą ir taip gimė muzikinis takelis.
https://www.youtube.com/watch?v=WfSDS43MrwM
Tad galima teigti, kad „Kaunas 2022“ vizualinis identitetas įkvėpė garsinį?
Tikrai taip.
Ar tai yra Kauno miesto ar „Kaunas 2022“ muzikinis takelis? O gal tokios distinkcijos brėžti negalime?
Geras klausimas. Kurdamas jį, labiau rėmiausi pačia Europos kultūros sostinės idėja, tačiau, žinoma, galvojau, apie tai kaip ši muzika miesto kontekste skambės ateityje, po projekto ir po šio tūkstančio renginių.
O jei kalbėtume apie miesto garsą: Kaunas tituluojamas upių miestu – čia susibėga dvi didžiosios Lietuvos upės, jums pačiam labai artimas vandens motyvas. Kaip manote, ar vandens tėkmę būtų galima atrasti Kauno garsiniame identitete?
Nežinau. Kaunas – upių miestas... Tad galbūt.
Vandens motyvas stipriai juntamas ir jūsų kūryboje. Jūsų paskutinis albumas vadinasi „Vanduo“, o kažkuriame interviu minėjote, kad savo darbiniams failams duodate su vandeniu susijusius pavadinimus. Kodėl vanduo? Juk atrodo, kad iš gamtoje esančių garsų būtų galima pasirinkti daugybę kitų.
Tiesiog iš pasąmonės išplaukė. Vandens motyvas yra labai platus: jis tave ramina, duoda minčių, gali į tėkmę žiūrėt nesustodamas. Nesu filosofas, bet tas pasąmoninis vandens motyvas atėjo natūraliai.
Dabar populiaru, o gal net gi būtina, kad miestas turėtų savo vizualinį identitetą: tokį turi visi Lietuvos miestai ir net mažesni miesteliai. Kaip galvojate, ar garsinis identitetas miestui būtinas, kaip ir vizualinis?
Aš manau, kad būtinybės nėra, pats miestas geriausiai žino, ko jam reikia – vienam mažiau, kitam – turbūt labiau. Kalbant apie garsą, kaip marketingo elementą: su garsu, skirtingai nei su vaizdu, yra kiek sunkiau, kadangi jį sudėtingiau ištransliuoti miestui, dėl kanalų ribotumo. Čia jau reikėtų nemažai pagalvoti, kaip tai padaryti.
Pauliau, o jeigu kalbėtume apie bet kurį Lietuvos miestą, nebūtinai Kauną, ar jums iškart ateitų mintys, kaip tas miestas galėtų skambėti?
Galima kalbėti apie Vilnių, kadangi, įdomu, bet būtent ties tuo dabar ir dirbame – gal ne visai oficialiai, bet kuriame tarsi Vilniaus muzikinį takelį.
Papasakokite plačiau.
Prieš keletą metų su Vygintu Kisevičiumi pradėjome kurti garso takelį trumpametražiui Eitvydo Doškaus filmui „Čia buvo Vilnius“. Projektas gana ilgai buvo vystomas, jam sekėsi ir nesinorėjo tiesiog jo „paleisti“, bet dar kažkur su juo „nueiti“: galiausiai išvystėme idėją, kurią pristatysime liepos 15-ąją, Valdovų rūmuose. Tai bus gyvas filmo įgarsinimas – miesto garsinio identiteto atskleidimas. Tarsi simfonija, tarsi koncertas, tarsi kinas. Mes dar patys nežinome, į ką finale užaugsim (šypsosi). Bet jau dabar užaugome iki audiovizualinio miesto koliažo „Tarsi Vilnius“.
Miesto identiteto atskleidime bus daug miesto garsų, orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno bei choras „Bel Canto“ – nemaža žmonių ir garsų amplitudė.
Labai įdomu. Viskas jūsų gyvenime sukasi apie garsus. Kas tai – darbas, hobis, laisvalaikis?
Man studija, ir apskritai muzika, yra viskas viename: čia mano pasaulis. Tai ir sportas, ir menas, buvimas su savimi, atsipalaidavimas. Žodžiu, aš toks (juokiasi).
O būna, kad pavargstate nuo garsų? Kai norisi juos apleisti, uždarius studijos duris.
Tuomet renkuosi pasivaikščiojimą miške. Apskritai, įdomu tai, kad namuose aš beveik neklausau muzikos. Turbūt natūralu. Daugiau renkuosi kiną. Tai – mano mylima meno rūšis.
Tačiau ar išvykus į mišką, nebūna taip, kad vis tiek galvojate, kad galėtumėte įsirašyti vienus ar kitus gamtos garsus ir vėliau panaudoti savo kūryboje? Ilsitės, bet mintyse esate kūrybiniame procese?
O taip. Tikrai. Tas kūrybinis procesas yra nesustojantis, jis niekad neišsijungia. Jis galvoje visada skamba ir sukasi. Dar kol kas neišmokau „išsijungti“. Gal reikės pradėti medituoti (juokiasi).
O kaip pats jaučiatės, kai kažkur – kine, teatre ar kur kitur – skamba šio kūrybinio proceso rezultatai? Ar kyla mintys „čia galėjau kitaip“ ar klausote ramiai, atsipalaidavęs?
Nežinau. Visada kyla mintys, kad „galėjau kažką pridėti“, „čia pakeisti“. Žinoma, tos mintys vidinės, jų niekas negirdi, bet taip jau kūrėjams yra. O išgirdus savo kūrybą kažkokiame renginyje… Mano vaikai ja labiau džiaugiasi, negu aš pats (juokiasi).
O kokios muzikinės vizualizacijos dabar skamba jūsų studijoje ir galvoje? Ar dar galime tikėtis jūsų kurtą skambesį išgirsti ateities „Kaunas 2022“ renginiuose su naujomis variacijomis?
Kaip tik šiuo metu dirbu prie ateinančio „Santakos“ renginio klipo muzikinio takelio. Kaip programos ambasadorius, visuomet prisidedu prie įvairių pranešimų, klipų, renginių skambesio – siekiu suteikti jiems personalizuotą skambesį, adaptuoti esantį muzikinį takelį.
Ačiū Jums už pokalbį.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
Nuotr. autorė Nendrė Žilinskaitė
Šokio spektaklio „Esybė“ choreografas Ryu Suzuki: mūsų kūnai ir protai yra neatsiejami
Tekančios saulės šalies kultūrą kviečiantis švęsti festivalis, nuo balandžio 25-osios iki gegužės pirmosios, apims visą Kauną – čia vyks, jau tradicija tampančios, Japonijos dienos „WA“. Šiomis dienomis fiziškai tolimos valstybės atstumas sumažėja iki minimumo, kadangi miestas, per įvairias iniciatyvas, renginius ir meninius pasirodymus gyvena japonų kultūra ir siekia susipažinti su šios šalies žmonių gyvenimo būdu ir kasdienybės filosofija.
Vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų – choreografo iš Japonijos Ryu Suzuki kartu su Kauno šokio teatru „Aura“ specialiai festivaliui kuriamas šokio spektaklis „Esybė“, kuriame pasakojama ir diskutuojama apie šių dienų žmonijos siekį realybę patraukti į užribį ir persikelti į alternatyvų, metapasaulį, kuriame nebelieka kūniškojo žmogaus pavidalo, tik visada gebantys transformuotis abstraktūs vizualiniai pavidalai – avatarai, kartais savo esybe primenantys anapus esančius vaiduoklius.
Apie žmogaus kūno reikšmę, jo (ne)pamatuojamas galimybes ir baimes bei kaip istorinės asmenybės, japonų diplomato Čijunės Sugiharos, idėjos atsispindi šių laikų kontekste, kalbame su šokio spektaklio „Esybė“ choreografu Ryu Suzuki.
Kokia istorija slypi už spektaklio „Esybė“ ir ką jis pasakoja žiūrovui?
Šokio spektaklis „Esybė“ neturi vienos siužeto linijos, tačiau yra padalintas į tris skirtingas dalis. Pirmojoje dalyje pasakojama apie kūnus, kurie slepiasi už avatarų (liet. vizualinė asmens reprezentacija internete (aut. past)) virtualiame pasaulyje. Kam juos naudojame? Pavyzdžiui, žmogus turi ką pasakyti, tačiau nedrįsta to sakyti savo lūpomis, savo vardu, bijote išreikšti tikrąjį aš, tuomet avataras veikia kaip apsauginis skydas prieš pasaulį.
Antroji dalis yra apie elgesį su fiziniu kūnu taip, lyg jis būtų virtualiame pasaulyje. Problema yra tame, kad tiek suaugę, tiek vaikai, kalbėdami anonimiškai, pamiršta, kad už avatarų slepiasi realūs žmonės, o išsakyti žodžiai virtualybėje, gali sužeisti kūną realybėje. Šioje dalyje, priešingai nei pirmoje, avataras yra ne kaip skydas, bet veikia kaip ginklas.
Trečioji dalis vis dar kūrybinėje būsenoje, tačiau norėčiau, kad ši dalis pristatytų kūno teikiamą džiaugsmą ir jo galimybes.
Pačioje pradžioje, tikiu, jog žiūrovai ateis su idėja, kad sąmonė ir protas juos apibrėžia kaip asmenybes, tačiau kūrinio pabaigoje, norėčiau, kad jie atsigręžtų į savo kūnus ir išeitų su mintimis: „O, Dieve, mes turime tokius nuostabius kūnus!”
Kodėl pasirinktas avatarų motyvas? Iš kur jis kilo?
Iš tiesų avatarai atsirado labai seniai. Japonijoje mes turime labai daug siaubo istorijų, kuriose veikia anapusiniai veikėjai – vaiduokliai, šmėklos. Šios istorijos atsirado dar senovėje, tuomet, kai nebuvo virtualaus pasaulio, tad žmonės save išreikšti tikrąsias savo mintis pasirinkdavo per trečiąjį asmenį – vaiduoklį. Taigi vaiduokliai tapo savotiškai avatarais. Tie herojai siaubo istorijose gali pasakyti daug dalykų, ko negalėtų realybėje, tačiau kartu sako, kad – „Ei, tai juk netikra, tai tik siaubo istorija“. Pradėjau galvoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje galėtų būti vaiduoklio atitikmuo, suvokiau, jog tai – avatarai internete – be kūno, bet kalbantys ir pasakantys daug.
Gyvename pasaulyje, kuris „keliasi“ į metapasaulį – alternatyvią virtualybę, kuriame, atrodytų, jog fizinis kūnas nebėra reikalingas ar nėra toks svarbus. Kokius jausmus tai kelia Jums, kaip šokėjui, kurio pagrindinis darbo „įrankis“ yra kūnas – baimę, skausmą, suvokus, jog kūnas gali ir neegzistuoti, kad egzistuotų žmogus?
Nors iš dalies tai gali skambėti baisiai, tačiau suvokiu, kad persikėlimas į virtualų pasaulį iš dalies gali būti ir išgelbėjimas: tarkime, jeigu įvykus nelaimei, netekčiau galimybės vaikščioti, skirtingi avatarai virtualiame pasaulyje man suteiktų jausmą, jog galiu vėl šokti ir vaikščioti. Bet tuo pačiu metu, įsivaizduokite, jeigu taip lengvai galėtume tai padaryti realiame gyvenime – nustotume tinkamai rūpintis savo kūnu ir jo svarba kažkur dingtų, tai taptų kažkuo, ką galima lengvai pakeisti. Ir tai neramina.
Štai pavyzdžiui, Japonijos Vyriausybė pristatė mokslinių tyrimų programą, kuri siekia sukurti technologiją, kuri leistų valdyti kelis avatarus vienu metu. Šią idėją jie pateikia, kaip „proto išlaisvinimą nuo ribojimų“, turint omenyje, kad mūsų kūnai ir yra apribojimas mums patiems. Tai šiek tiek liūdina.
Ar manote, kad mes tarytum apleidžiame savo materialiuosius kūnus, kurdami save virtualybėje?
Iš esmės, ir taip – ir ne. Kol kas dar negalime egzistuoti be kūno, kadangi turime valgyti, daugintis, tačiau judame link to. Apleidžiame savo kūnus, nors to ir labai nenoriu.
Mes kalbame apie kūną ir sąmonę, protą kaip du atskirus vienetus. Ar galime kelti klausimą, kuris iš jų yra stipresnis – kūnas ar protas? Ypatingai dabar, išgyvenant labai sunkius laikus. Ar toks sulyginimas apskritai yra įmanomas?
Manau, kad tai vienis – kūnas ir protas yra sujungti. Jų atskirti negalime. Pamenu, buvau Tokijuje, kuomet buvo paskelbtas griežtas karantinas – negalėjau treniruotis, nes buvau „įkalintas“ vieno kambario bute, kūnui trūko erdvės judėjimui, tačiau išgyveno ir vidinis pasaulis, kadangi nuolatinis buvimas viename kambaryje slėgė. Taigi, buvo sunku dvejopai. Kūnas ir protas – neatskiriami.
Ryu, galbūt tokį stiprų dėmesį telkiate į virtualų pasaulį ir šiuolaikines technologijas, nes esate iš šalies, kuri būtent ir garsėja savo technologine pažanga?
Sakyčiau, turbūt garsėjo (juokiasi). Daugybė šalių, pavyzdžiui, Kinija ir Pietų Korėja ar kai kurios Europos šalys lenkia Japoniją savo technologine pažanga. Galų gale – Lietuva! Kol viešiu čia, Kaune, dar nei karto neatsiskaičiau grynais pinigais, visada – bankine kortele, o, štai, Japonijoje tenka, ir dažnai.
Ar pirmą kartą viešite Lietuvoje?
Ne, tai antrasis kartas. Prieš šešerius metus šokau tarptautiniame šokio festivalyje AURA, kuriame atlikau solo partiją, tačiau šis kartas yra pirmasis, kuomet pasirodysiu kaip choreografas. Tai – pirmasis mano spektaklis Europos šalyje! Taigi – tai mano Europinis debiutas.
Kaunas švenčia Europos kultūros sostinės titulą, o vienas programos renginių – Japonijos kultūros dienos. Kaip jaučiatės, kad Kaunas tiek dėmesio skiria jūsų gimtosios šalies kultūrai?
Jausmas išskirtinis ir puikus, pasirodyti Kaune, kuris turi istorinį ryšį su Japonija. Manyčiau, kad už tai turėtume dėkoti japonų diplomatui Čijunei Sugiharai, kurio nuveikti darbai buvo pagerbti ir įamžinti Kaune. Man Čijunės Sugiharos idėjos itin artimos – jis suprato, kad žmonės – tai ne tik skaičiai, tačiau tai – tikri gyvenimai ir kūnai, kurie yra svarbesni už bet kokią sistemą pasaulyje, net jei ji būtų didžiausia pasaulyje. Net ir repeticijų metų šokėjams niekuomet neduodu numerių, o visuomet kreipiuosi į juos vardais – tokiu būdu noriu juos kur kas geriau pažinti kaip žmones.
Dėkoju už pokalbį.
Šokio spektaklio „Esybė“ premjera įvyks balandžio 29 d., Verslo lyderių centre (BLC), Kaune. Šis renginys yra Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
Parodos „Kaunas–Vilnius koncepcijos bendraautorius: tarp Kauno ir Vilniaus nėra nei pradžios, nei pabaigos
Vilniuje įsikūręs MO muziejus ir Kauno miesto muziejus kviečia į dualistinę ekspoziciją, kurioje – pasakojimas apie du miestus arba du miestai, pasakojantys istoriją: nuo balandžio 23 dienos čia bus atverta, abu didmiesčius jungianti, bendra paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. Parodos rėmuose kalbama apie šių dviejų miestų (ne)priklausomybę vienas nuo kito, raidos žingsnius ir tapatybės ieškojimą įvairiais Lietuvos istorijos tarpsniais.
Svarbu paminėti, kad prie parodos išpildymo ir įgyvendinimo dirbo gausi komanda kuratorių, tarp kurių – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė.
Apie tarp Vilniaus ir Kauno stūksančius kalnus, eksponuojamus miestiečių reliktus ir šio unikalaus formato miestų dialogo svarbą pasakoja vienas iš parodos koncepcijos bendraautorių – Tomas Vaiseta.
Parodos pavadinime, kaip ir jos išpildyme, naudojamas kalno simbolis. Sakykite, kodėl parodos naratyvui pasirinktas būtent šis gamtos, o ne, tarkime, kitas, abiems miestams būdingas, gamtos motyvas (upė, miškas/parkas vidury miesto ir t.t.)?
Kauno ir Vilniaus santykiams nagrinėti tikrai galėtų tikti ir kiti gamtos elementai, pavyzdžiui, upė. Juk daina „Žemyn upe“ pasakoja ir apie šių miestų konkurenciją dėl Lietuvos širdies statuso, ir apie jų pamatinį ryšį (jie įsikūrę vienos upės slėnyje ir yra jos sujungti), bet kalnai šiuo požiūriu atrodo mažiau tikėtas pasirinkimas.
Viena vertus, kalno idėja leidžia šiek tiek atitrūkti nuo dviejų konkrečių miestų ir juos pamatyti kaip universalią miesto ar polio idėją. Polis kuriasi kalne ir aplink kalną, todėl jis tampa centro simboliu. Kaunietis Algirdas Patackas rašė, kad Kaunas yra Lietuvos kalnas, o kitas kaunietis Gintaras Beresnevičius, persikėlęs gyventi į Vilnių, teigė, kad Lietuvos kosminis kalnas yra Gedimino kalnas. Taigi jie būtų nesutarę, kur yra mitologinis Lietuvos centras, bet būtų sutarę, kad tai yra kalnas.
Kita vertus, kalno metafora labai plati, todėl tinka nusakyti sudėtingiems Kauno ir Vilniaus santykiams. Kalnas – tai ir kliūtis, ir jungtis. Nuo kalno viršaus galima apžvelgti panoramą, o jo papėdėje pakliūti į šešėlį, būti užgožtam. Pagaliau, Lietuvos kontekste „kalnas“ gali reikšti ir iš stokos kylantį kompleksą, nes kalnų Lietuvoje neturime. O jų neturėdami, kalvas vis tiek vadiname kalnais.
Beje, net pačios parodos erdvės susijusios su kalnais. Kaune ji rodoma ant Pelėdų kalno, o Vilniuje – Tauro kalno papėdėje.
Viešojoje erdvėje įsišaknijusi, kiek komiška, idėja apie dviejų miestų priešpriešą, ir jau folkloru tapęs Kauno-Vilniaus lyginimas(is). Ar paroda, griaudama kalnus, stengiasi drauge nuversti ir šį stereotipinį mąstymą/matymą? Jei taip, kokiu būdu tai daroma?
Taip, pavadinime užrašytas posakis „nuversti kalnus“ nusako parodos rengėjų siekį pamatyti, kas slepiasi už paviršutiniškai ryškiausiai matomų, stereotipais ir klišėmis apipintų Kauno ir Vilniaus santykių formų – konkurencijos, stumdymosi, vienas kito gnaibymo. Nuversti kalnus – tai bent pamėginti įveikti tarp dviejų miestų esančias kliūtis ir kompleksus. Tai nereiškia, kad tarp Kauno ir Vilniaus neegzistuoja konkurencija, nuolatinis lyginimasis ir su tuo susijusi begalė nuoskaudų, tam tikros miestų savivokos formos, kurios kartais vadinamos antramiestoze ir vilnocentrizmu.
Varžymosi reiškinys gana natūralus ir tipiškas, ir nebūtinai turi vien neigiamą įtaką miestų gyvenimui ir tarpusavio sąveikai. Todėl apie konkurenciją parodoje taip pat kalbame, parodome tuos pačius popkultūroje iškylančius stereotipus ir klišes (pavyzdžiui, vienas kitų pravardžiavimą „portugalais“ ir „kavianskais“, kvailą konkuravimą kalėdinėmis eglėmis). Dviem politiniams ir kultūriniams centrams išsitekti šalia, vos šimto kilometrų atstumu, nėra paprasta.
Tačiau daug svarbiau pasakyti, kad tai nėra vieninteliai Kauną ir Vilnių siejantys ryšiai. Bent žvelgdami į XX amžiaus politinę, kultūrinę ir socialinę istoriją, galime matyti, kaip vieno miesto buvimas šalia (net tada, kai jie atsidurdavo skirtingose valstybėse) veikė kito raidą. Pavyzdžiui, tarpukario Kauno ir iškilimą, ir to iškilimo ribojimą veikė tai, kad Vilnius priklausė Lenkijai ir trokšta jį atgauti. Tarp jų visuomet vyko žmonių, kultūros, idėjų apytaka, jie tarsi sujungti vieno kraujotakos rato, ir tai paliko abiejuose miestuose daug pėdsakų.
Mūsų užduotis buvo parodyti tų pėdsakų pavyzdžius – kaip kultūros artefaktais įsispaudė Kauno ir Vilniaus poveikis vienas kitam ir kaip menininkai nuo XX a. pradžios iki šių dienų savo darbais sąmoningai ar ne tai atspindi. Tarkime, architektas Vladimiras Dubeneckis, XX a. pirmoje pusėje, Kaune, kurdamas modernų tautinį stilių, įkvėpimo sėmėsi ir iš Vilniaus baroko. Parodoje galima pamatyti išlikusius jo Kaunui skirtų projektų eskizus, kuriuose randame tai, ką jis pats vadino „Vilniaus atbalsiu“. Arba, pavyzdžiui, šiuolaikinis Lietuvos menininkas Juozas Laivys yra pasiūlęs idėją „Dvimiesčio galerija Vilnius–Kaunas“. Jis sukūrė šimtą atvirlaiškių ir juose pateikė greitkelyje tarp Vilniaus ir Kauno galimas įgyvendinti menines idėjas. Taigi, iš vienos pusės – miestai tarsi simboliškai sujungiami, bet iš kitos pusės tos meninės idėjos taip sunkiai įgyvendinamos, kad aiškiai ironizuoja dviejų miestų sujungimo galimybę.
Paroda gvildena dviejų miestų (ne)priklausomybę vienas nuo kito, jų raidą ir identitetą nagrinėja įvairias pjūviais. Sakykite, kokia forma parodoje pristatomos šios tapatybės? Nuotraukos, video formatas, o gal tai pačių miestiečių reliktai, turintys simbolinę prasmę?
Parodą daugiausia sudaro meno kūriniai (tapyba, fotografija, instaliacijos ir pan.) ir kultūros artefaktai (vaizdo įrašai, internetiniai memai, vaikų piešiniai, dokumentai, laiškai, spauda). Tarp jų vizualiai, ko gero, išsiskirs gana didelės arba labai ryškios šiuolaikinės skulptūros ir instaliacijos, pavyzdžiui, Kaune Dano Aleksos „Sietynas“ iš stiklo šukių, Vilniuje Cooltūrisčių rožinės pūkuotos kregždės ir Augusto Serapino šiltnamis ar specialiai parodai Andriaus Labašausko Kaune ir Vilniuje sukurti „Bonkeris“ ir „Suvaržyta“, kuria sukuriamas kelių metrų aukščio kalno karkasas.
Miestiečių reliktų taip pat bus galima pamatyti. Turbūt įdomiausi bus susiję su sporto sirgalių atributika. Pavyzdžiui, Kaune galima pamatyti matematikos mokytojos Vandos šeimai megztus Kauno „Žalgirio“ spalvų ir simbolikos kostiumėlius, sirgalių trisdešimt metų muštą būgną, vardu Akela, ir pan. Prie panašių eksponuojamų daiktų paminėčiau ir dar vieną įdomybę – žirkles ir juostą iš Vilniaus-Kauno magistralės atidarymo ceremonijos.
Visiškai unikalūs, prie jokių kitų eksponatų nepriskirtini bus architekto Povilo Konkulevičiaus kolekcijos pavyzdžiai. Jis ne vienerius metus vaikšto po Žaliakalnį ir iš griaunamų medinukų griuvėsių traukia vertingus namų elementus – langų rėmus, rankenėles, vyrius, kabliukus, duris, profilius.
Norint suprasti ir pajausti parodą, reikia aplankyti abiejuose miestuose esančias ekspozicijas. Kaip pradėti skaityti pasakojimą apie du miestus? Ar kažkuris miestas yra pradžia, o kažkuris – pasakojimo pabaiga?
Tarp Kauno ir Vilniaus nėra nei pradžios, nei pabaigos. Jie – viename apskritime, rate, užburtame rate, nors parodos kontekste tiksliau būtų sakyti – užburtame kalne. Todėl pradėti žiūrėti parodą galima bet kuriame mieste, tačiau būtina nuvykti ir į kitą, nes kitaip pasakojimas apie dviejų miestų santykius nebus išpildytas iki galo. Įtariu, kad pabuvojus vieno miesto ekspozicijoje, o paskui aplankius kitą, gali kilti noras grįžti į pirmąją ir pamatyti kitomis akimis. Užburto rato įspūdį turėtų sustiprinti ir tai, kad abiejuose miestuose parodos skyriai yra tie patys, tik turinys kitas.
Kaip iš to užburto kalno ištrūkti, neįsivaizduoju. Bet ant jo išaugusi šiuolaikinė Lietuva, tad ištrūkti gal visai ir nereikia.
Prieš keliolika metų pristatyta Kauno ir Vilniaus kaip dvimiesčio-dipolio idėja, prieš keletą metų buvo vėl atgaivinta ir įtraukta į Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano 2030 m. strategiją. Jūsų nuomone, ar tai tik utopinė vizija, liksianti dūlėti teorinėse perspektyvose ar galimas realus planas? Ar miestus sieja tik pragmatiniai panašumai ir fizinis artumas?
Dipolio idėja atsirado vėliausiai paskutiniais sovietinės okupacijos dešimtmečiais, o politikai ją kartas nuo karto ištraukia rūpindamiesi savo politiniais interesais, o ne Kauno ir Vilniaus ateitimi. Du miestai nuo pradžių pradžios, kaip minėjau, yra sujungti gamtos – vienos upės, jos slėnio. Tad gamtinis dipolis egzistuoja seniai ir jį sukūrė ne politikai, o ledynai. Intensyvi žmonių migracija tarp dviejų miestų, kapitalo, kultūros, idėjų mainai juos taip pat daro tam tikrais aspektais panašius į dipolį. Pavyzdžiui, modernaus šokio tradicija, iš dalies prasidėjusi tarpukariu Kaune nuo Danutės Nasvytytės, dabar jau įgavusi dipolystės bruožų.
Bet, tiesą sakant, to ir užtenka. Teisingiau, verta gerinti (greitinti) susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno, bet palikti juos gyvuoti kaip atskirus miestus. Jie unikalūs, įdomūs, autentiški, skirtingi. Vizija Kauną ir Vilnių sujungti į vieną miestą (ką tai bereikštų) turbūt skamba pragmatiškai, tačiau manau, kad kultūros požiūriu yra nedovanotina ir abiem miestams kenksminga: nesiliaujantis kultūrinis alsavimas vienas kitam į veidą šiems miestams daug vertingesnis ir prasmingesnis nei jų pavertimas vienu kūnu, urbanistiniu mutantu.
Dėkoju už pokalbį.
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ nuo balandžio 23 dienos veiks MO muziejuje Vilniuje, kita ekspozicijos dalis – Kaune, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27). Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Virginija Vitkienė: „Kultūra yra stipriausias priešnuodis propagandai, turintis ilgalaikį poveikį“
Prieš porą savaičių Kauno centriniame pašte duris atvėrė „CulturEUkraine“ erdvė, kuri kviečia įsikurti ukrainiečius kultūros sektoriaus darbuotojus, menininkus ir visus, norinčius kurti. Pašte įrengtoje bendradarbystės erdvėje jie ras aplinką kūrybinėms idėjoms įgyvendinti. „Norime išnaudoti savo turimus išteklius ir prisidėti prie paramos Ukrainai“, – teigia organizacijos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Pasak jos, šiandien vykstantis karas atidengė kariaujančių šalių skirtingas kultūrines sanklodas: imperialistinį menkavertiškumą iš vienos pusės ir europietiškomis vertybėmis grįstą laikyseną iš kitos.
„Kultūra prasideda šeimoje, prie pietų stalo, ji ugdoma darželyje, mokykloje. Žiūrint į tai, kaip laikosi Ukrainos vykdomoji valdžia, jos žmonės, kaip jie kalba ir reaguoja į kitų pasisakymus, matosi, jog ta visuomenė mąsto plačiomis, europietiškomis kategorijomis, vadovaujasi tomis vertybėmis“, – teigia V. Vitkienė.
Ji primena, kad egzistencinės grėsmės akivaizdoje psichologai ragina visų pirma rūpintis savo sveikata. Estetinės patirtys, kultūriniai renginiai, kuriuose susitinkame su panašiais į save, stiprina psichologinį visuomenės atsparumą.
Žemiau publikuojamame interviu su V. Vitkiene kalbamės apie naujai įrengtą erdvę, „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą Rusijos ir Ukrainos karo akivaizdoje ir apie tai, kaip kultūros sektoriaus stiprinimas gali padėti naikinti karo padarinius.
– Praėjusią savaitę Kauno centriniame pašte duris atvėrė „CulturEUkraine“ erdvė. Gal galite papasakoti plačiau apie tai? Kam skirta ši erdvė?
– Karo akivaizdoje, kaip ir daugelis Lietuvos įmonių bei gyventojų, supratome, kad norime išnaudoti savo turimus išteklius ir prisidėti prie paramos Ukrainai. Visų pirma, Kaunui esant Europos kultūros sostine, turime tikrai nemažą matomumą, platų partnerių tinklą Europoje, esame girdimi Briuselyje. Galime siųsti žinią įvairiose platformose, skaityti pranešimus konferencijose, pasistengti, kad ukrainiečių balsas būtų girdimas
Mūsų įstaiga, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, yra gavusi panaudai visą Kauno centrinį paštą. Tai – pakankamai geros būklės patalpos, kurios visos kol kas nebuvo įveiklintos. Jas parengėme, kad patalpos būtų jaukios ir tinkamos naudoti, ir kviečiame jose įsikurti darbui ukrainiečius kūrybinio sektoriaus darbuotojus. Kviečiame dizainerius, menininkus, rašančius žmones, žurnalistus, programuotojus, medijų kūrėjus, kurie laikinai rado prieglobstį Kaune. Kauno centriniame pašte jiems nemokamai siūlome bendradarbystės erdvę, kurioje jie ras pagrindinius biuro patogumus.
– Ar jau atsirado tokių darbuotojų?
– Kol kas – ne. Tiesa, ukrainiečių šeimos, daugiausiai – mamos su vaikais – ateina, ieško informacijos, teiraujasi, kur galėtų gauti kokias paslaugas. Dabar tai – tiesiog atvira erdvė, kur žmonės gali ateiti pabendrauti. Joje yra įsikūrusi Kauno ukrainiečių bendruomenė, organizuojamos nedidelės veiklos, pavyzdžiui, meno terapijos užsiėmimai, susitikimai su psichologais.
– Kalbate apie tai, kad „ukrainiečių balsas būtų girdimas“. Kaip tai atrodo praktiškai?
– Na, pavyzdžiui, „CulturEUkraine“ erdvėje yra ir bendro naudojimo patalpų, kuriose tikimės organizuoti įvairius renginius, susitikimus su Lietuvos visuomene, kauniečiais. Turime platų kultūros organizacijų tinklą, manome, kad galime padėti kūrybinio sektoriaus darbuotojams iš Ukrainos į jį įsilieti, galbūt rasti naujų klientų, ryšių, partnerių.
Kita vertus, planuojame kurti renginių, kuriuose dalyvautų ir mūsų, ir Ukrainos menininkai iš visos Lietuvos, įrašų ciklą. Šią medžiagą pamatytų platesnės auditorijos, tokia meninė komunikacija pasiektų daugelį Europos šalių.
– Šie metai Kaunui – ypatingi. Mieste vyksta didžiulė kultūros šventė, lankosi įspūdingo masto kultūros pasaulio žvaigždės, numatyti didžiuliai renginiai. Kaip jaučiatės Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje? Kiek jis turi įtakos jūsų numatytai programai?
– Karas – tai, kad jis įvyko ir tebevyksta, mus visus sukrėtė. Peržiūrėjome savo programą, siekiame įtraukti į ją kuo daugiau Ukrainos partnerių (jų turėjome, bet planuojame atrasti daugiau), kviesti Ukrainos menininkus į rezidencijas, atlikėjus – koncertuoti Kauno scenose. Stengiamės tokiu būdu išreikšti palaikymą Ukrainai.
Iš tiesų, šiandien mes matome, kokia aktuali yra mūsų parengta programa. Daugiau nei pusė jos renginių yra skirta traumų gydymui, istorinės atminties atgaivinimui. Šiandien Kaune eksponuojami Williamo Kentridge’o, Yoko Ono darbai yra apie karo, represijų poveikį visuomenei. Netolimoje ateityje planuojami renginiai tik sustiprina pojūtį, kad šiomis temomis kalbėtis yra kaip niekada aktualu. Štai gegužės mėnesį vyks rezistencinio judėjimo paroda „1972: pramušti sieną“, skirta Romo Kalantos susideginimo 50-mečiui – labai aktuali šiuolaikiniam kontekstui. Kovo pabaigoje į Kauną atvyksta Marina Abramovič, kurios visa kūryba paženklinta jos jaunystės išgyvenimų komunistinėje Jugoslavijoje ir kuri yra asmeniškai sujaudinta šiandien vykstančio karo Ukrainoje. Garsiausia pasaulyje performanso menininkė M. Abramovič yra sukūrusi ir instaliacijų, kurių viena – krištolinė raudų siena, skirta holokausto aukoms atminti – yra Kijeve. Netoli tos vietos neseniai krito bombos.
Žinoma, ir iš savo partnerių girdime, ir patys matome, jog bilietai į kultūros renginius netirpsta taip greitai, kaip tikėjomės. Žmonės tarsi nejaukiai jaučiasi mėgaudamiesi estetiniais išgyvenimais, kai visai netoli siaubiami miestai ir žudomi žmonės. Tačiau psichologai teigia, jog, norėdami išgyventi ir padėti kitiems, turime saugoti savo sveikatą. Kultūriniuose renginiuose susitinkame su panašiais į save, galime pasidalinti skausmu ir nerimu, tampa lengviau. Kultūra yra didžiausias propagandos priešnuodis, turintis ilgalaikį poveikį.
– Šiandien vykstančiame kare iš dalies turbūt ir stebime kaip susiduria skirtingos kultūros.
– Šis karas atidengė esminį skirtumą tarp Ukrainos ir Rusijos žmonių, visiškai skirtingą jų kultūrinę sanklodą. Parodė, kad egzistuoja imperialistinis menkavertiškumas ir europietiška laikysena. Kultūra prasideda šeimoje, prie pietų stalo, ji ugdoma darželyje, mokykloje. Žiūrint į tai, kaip laikosi Ukrainos vykdomoji valdžia, jos žmonės, kaip jie kalba ir reaguoja į kitų pasisakymus, matosi, jog ta visuomenė mąsto plačiomis, europietiškomis kategorijomis, vadovaujasi tomis vertybėmis.
Kita vertus, ta neapykantos kalba, kurią girdime iš Rusijos, kariniai agresijos veiksmai akivaizdžiai parodo tos šalies kultūrą. Netikiu didinga Rusijos kultūra – tai yra mitas. Visi aiškiai tai pamatėme.
– „CulturEUkraine“ atidarymas buvo pažymėtas renginiu, pritraukusių gausų kauniečių būrį. Ukrainos palaikymo renginiai vyksta nuolat daugelyje Lietuvos miestų. Kiek jie iš tiesų veiksmingi kovojant prieš agresiją?
– Renginys buvo skirtas informuoti visuomenę, kad atidarėme tokią erdvę, siekėme, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Kasdienis darbas, žinoma, nėra toks parodomasis, bet jis labai prasmingas. Kaip jau matėme iš pandeminės situacijos, šis karas pateiks stiprių išbandymų mūsų visuomenei. Visiems reikės susikaupti, kad juos išlaikytume. Todėl tikiu, kad padėdami kultūros sektoriui mes prisidėsime ne tik prie to, kad ukrainiečiai kūrėjai atras ryšių, užsakymų Lietuvoje ir Europoje, bet ir prie visuomenės atsparumo ugdymo.
Karui pasibaigus to reikės – turėsime padėti Ukrainai atsistatyti. Beje, Kauno centrinis paštas, kuriame jau veikia architektūros centras, po karo galėtų tapti centru dirbti tarptautinei architektų komandai, planuojančiai tuos atstatymo darbus. Tai bus sudėtingas procesas – ne tik pastatyti naujus miestus, bet ir išvalyti karo griovimo pasekmes.
– Na, o realiai, šiandien – sakykime atsiranda dizainerė iš Ukrainos, kuri nori pradėti darbą biure Kauno centriniame pašte. Ką ji ten gali rasti?
– Yra darbo vieta – stalas, kėdė, internetas, kava, arbata. Galima eiti, jungtis kompiuterį ir dirbti. Kol kas ukrainiečių kultūros darbuotojų bendruomenė Kaune, Lietuvoje – tik kuriasi. Čia yra viena iš vietų, kurioje galėtų tarpti jų idėjos.
– Ačiū už pokalbį.
„CulturEUkraine“ centro erdvės yra atviros kūrybai, bendradarbystei, parodoms ir kitiems meniniams projektams. Taip pat, tai yra platforma visiems Ukrainos kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus atstovams, padėsianti rasti darbo pasiūlymų – šiuo metu esama keletas laisvų pozicijų Kaunas 2022 bei partnerių projektuose. Registracija vyksta šioje formoje.
Interviu parengė Aldona Tüür
Mariną Abramović į Kauną pakvietęs Arvydas Žalpys: „Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį“
Likus savaitei iki vieno didžiausių „Kaunas 2022“ įvykių, Marinos Abramović parodos „Būties atmintis“ atidarymo, su jos kuratoriumi, galerijos „Meno parkas“ vadovu Arvydu Žalpiu susėdome kavinėje „Kultūra“. Besikalbant apie iki liepos vyksiančią išsamią serbų menininkės kūrybos retrospektuvą ir kovo 31 d. įvyksiančią atvirą jos paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“, į Kauno paveikslų galeriją bandė patekti grupelė užsieniečių. Likus savaitei!
A. Žalpys įsitikinęs, kad mūsų regiono gyventojų pasaulėvaizdis artimas šios menininkės kūrybai. Apsilankymas neatpažįstamai pasikeitusioje Paveikslų galerijoje, pasinėrimas į vizijas, kuriose gausu fatališkų ateities nuojautų, žada tapti dramatišku, magišku iššūkiu. Rekomenduojama tam skirti gal net visą dieną. O kol „Būties atmintis“ įrenginėjama, su kuratoriumi kalbamės apie parodos priešistorę, būsimą paskaitą ir kitas įdomias detales.
Arvydai, kada jūs susipažinote su Marinos Abramović kūryba? Turbūt sovietinės okupacijos metais tai padaryti nebuvo lengva?
Tikrai seniai, dar tada, kai ji aktyviai kūrė, o mes Lietuvoje apie tai gaudavome šiokių tokių žinių. Jos kūrybą matėme kaip socialinį protestą, išmąstytą, konceptualų meną. „Performanso“ sąvoka į Lietuvą atėjo vėliau. Man ji buvo įdomi aktualijomis kūryboje ir tuo, kaip ji tai darė. Be abejo, žinios buvo skurdžios, bet informacija praslysdavo. Pavyzdžiui, per draugus gaudavome lenkiškų žurnalų, tokių, kaip „Sztuka“. Dar užsisakinėjau vengriškos spaudos – buvau pramokęs šios kalbos. Šios šalies žurnalai buvo itin svarbus langas į pasaulį – vartydamas puslapius, žiūrėdamas į reprodukcijas bandydavau užčiuopti, kaip žmonės kuria, kaip atrodo ekspozicijos... Visi tuomet panašiai ieškojome informacijos. Žinios, bent man, buvo siekiamybė. Grįžtant prie Abramović, tikrai taip, jos, kaip ištrūkusios iš Rytų bloko, asmenybė, mums visiems tuo metu darė didelį įspūdį, intrigavo. Na, o atkūrus Nepriklausomybę, kai eteris atlaisvėjo, vėliau ir internetas atsirado, gavus daugiau informacijos, tapo dar įdomiau. Man asmeniškai Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, ne tiesiog „menas vardan grožio“, bet menas tam, kad išjudintų, priverstų mąstyti.
O kada pamatėte jos kūrybą gyvai?
Esu vieną kitą kūrinį matęs užsienio galerijose. Bet tikrasis susitikimas įvyko 2019 metais, kai Marinos Abramović retrospektyvinė paroda „Valymas“ surengta Torunės šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“. Paroda užėmė net 3000 kvadratinių metrų. Mūsų galerija, „Meno parkas“, artimai draugauja su kolegomis šiame Lenkijos mieste. Vykau į parodos, jau keliavusios iš Belgrado į Vokietiją, Švediją, atidarymą. Įrašai internete niekuomet neatstos to įspūdžio, kuris kyla pamačius meną realybėje. Tai verčia permąstyti daug ką – visą gyvenimą, idėjas, prasmę. Ne tik meną. Tai mane paveikė, iki šiol negaliu pamiršti to jausmo, nors pažintis buvo palyginti trumpa. Tokių retrospektyvų – tai yra, kad per gyvenimą sukurtų tokių kūrinių – galėčiau tik palinkėti daugeliui menininkų.
Torunėje dalyvavau spaudos konferencijoje. Uždaviau vieną kitą klausimą, tik net nebeatsimenu, kuo domėjausi. Turiu pasakyti, kad ji tikrai nėra toks žmogus, kokiu ją bando parodyti kritikai, turiu galvoje ne meno kritikus. Galbūt su jos komanda sudėtingiau, bet pati Abramović yra šilta, jautri, atvira aplinkai. Jai jau 75-ri, tai jaučiais, ir tame nieko keista – kai jaunystėje savo kūną aukoji didžiajam menui tikrąja to žodžio prasme, tai negali neturėti įtakos ateityje.
Į Kauną iš Lenkijos grįžau su viltimi – supratau, kad norėtųsi ją pasikviesti pas mus. Tuomet dar neturėjau vizijos, kokio lygio parodą galėtume surengti. Neturėjau ir tokios patirties, nors 30 metų kuruoju parodas. Bet į šį darbą, kurį šiuo metu dirbame Kauno paveikslų galerijoje, įeina viskas nuo A iki Z. Mūsų nedidelei komandai tai milžiniškas iššūkis. Na, bet pamaniau, kad Kaunas juk taps Europos kultūros sostine, galbūt mano idėja sudomins projekto organizatorius.
Negi kilo abejonių dėl sudominimo?
Na, žinote, „Kaunas 2022“ nuo pradžių turėjo aiškius tikslus, programos rėmus, o mes, kaip ir kiti, turėjome galimybę teikti pasiūlymus ir tikėtis būti išgirsti, kalbėtis, ar sutampa įsivaizdavimas. Tenka ir dabar išgirsti komentarų, kad va, atvežame senus darbus, gerai žinomą vardą...
Bet juk būtent vardo žinojimu daugelio santykis su Marina Abramović ir baigiasi.
Tikrai taip. Todėl reikia pamatyti. Reikia pamatyti ją pačią. Nors meno erdvių situacija Kaune gerokai apriboja mūsų galimybes pačios parodos turiniui – tai net ne biudžeto klausimas. Kalbant apie pinigus, visuomet yra galimybė tartis, atvirai išsakyti galimybes. Tartis, beje, reikia ne su pačia Abramovič, o su tekstų autoriais, distributoriais, architektais (jie kūrė parodą Belgrade, jų kandidatūra Kaunui buvo pasiūlyta pačios menininkės), kūrinių video dokumentacijų teisių turėtojais. Bet visi linkę klausytis ir įvertinti situaciją. Taigi turime geriausia, ką galėjome turėti su savo pajėgumais.
Kiek laiko truko pasiruošimas parodai Kaune?
Trejus metus nuolatinio darbo. Komunikavimo, diskusijų. Visa tai labai įdomu, nors tikrai nelengva. Kaip jau minėjau, „Meno parko“ kolektyvas kamerinis. Šiemet dėl darbų krūvio atsisakėme dalyvavimo užsienio mugėse, o pačioje galerijoje dar turėsime ne vieną „Kaunas 2022“ programos parodą. Kartais net stebiuosi, kaip visa tai pavyksta.
Užtruko koncepcijos sukūrimas – ką mes galime padaryti, ką ir kaip rodysime? Didžiosios Abramović instaliacijos Kaune tiesiog netilptų. Daug padėjo Torunėje jos parodą kuravęs Waclawas Kuczma. Per diskusijas gimė mūsiškė paroda. Norėjau kaip galima daugiau gyvo veiksmo, paroda „Būties atmintis“ – milžiniška video instaliacija. Daug persipinančių garsų, vaizdų. Tai labai išsamus kūrybos pristatymas nuo pat pirmųjų darbų, žiūrovui suteikiant perspektyvą iš šių dienų pozicijos. Kaip sakė pati menininkė, tai lyg choras. O su ja bendraujame nuolat, dabar – kiekvieną dieną. Kiekviena detalė svarbi. Pavyzdžiui, suprojektavus apatinį parodos aukštą turėjome du variantus. Man priimtinesnis buvo vienas, už kitą kovojo architektai. Malonu, kad galiausiai sutapo mano ir menininkės nuomonės. Beje, ji pati jau šeštadienį atvyksta į Kauną.
Ar nebuvo minčių atkurtį kurį nors performansą?
Buvo, juk performansas Lietuvoje populiarus, pati menininkė tai pastebėjusi ir domėjosi detaliau. Bet net džiaugiuosi, kad nepavyko dėl to susitarti. Matote, nebūtume galėję to siūlyti išskirtinai lietuvių menininkams, būtų reikėję rengti tarptautinį atvirą kvietimą, kūrybinę stovyklą, kviesti mentorius. Pamatėme, kad tai – ne mūsų jėgoms, neturėtume tam biudžeto. Bet turime geriausia, ką galėjome turėti. Net baigus derinti sutartį dėl kūrinių parodai, dar pavyko įtraukti keletą, dėl kurių pradžioje nesitarėme, bet man atrodė labai svarbu juos pristatyti.
O ar iškart buvo tariamasi ir dėl pačios menininkės atvykimo į atidarymą, paskaitos surengimo?
Taip, tai buvo mano svajonė.
Galbūt įtakos turėjo geopolitinė situacija? Ar ji jaučia kokį nors ryšį su Baltijos šalimis?
Apie tai daug nekalbame, išskyrus pačias aktualiausias detales, pavyzdžiui, karo pabėgėlių situaciją. Abramović visgi svarbiausia tema yra menas. Kaip jau minėjau, performansas Lietuvoje, taip pat Mačiūnas, Mekas. Domėjosi, ar turime Meko muziejų. Nors, taip, ji viešai yra paskelbusi savo aiškią poziciją prieš Rusijos karą Ukrainoje, tai padarė pirmomis karo dienomis, ruošia apie tai meninį projektą.
Grįžtant prie paskaitos, pradžioje buvo numatytas susitikimo su publika formatas – toks, kaip buvo Torunėje. Tuomet dalyvavo keletas kuratorių, meno kritikai, kažkiek žiūrovų. Bet kai į Kauną atvyko Marinos Abramović instituto direktorius Giuliano Argenziano ir pamatė, kiek Lietuvoje pažengęs performanso menas, sulaukėme pasiūlymo formatą keisti. Ši paskaita Kaune ruošiama specialiai Lietuvos auditorijai, iki šiol ji nebuvo skaityta. Tai bus pasakojimas apie performanso praietį, dabartį, ateitį. Daugiau turinio negaliu išduoti, nelabai ir žinau detalių. Didžiulėje „Žalgirio“ arenos scenoje ji bus viena. Jau turime atsiųstą medžiagą, bus tikrai daug vaizdo, įrengiami specialūs ekranai. Smagu, kad pastaruoju metu kalbantis, kai papasakojome, į kokią auditoriją orientuojamės, kiek publikos planuojame sulaukti, ji sutiko, kad renginys truktų ne valandą, o ir visas dvi. Tai gražus gestas. Tad esu įsitikinęs, kad šis susitikimas norintiems ją pamatyti, išgirsti kalbant, yra unikali proga. Bus galimybė užduoti klausimus – menininkės pageidavimu stovės du mikrofonai, iš abiejų scenos pusių, ir visi norintys galės, sulaukę eilės, paklausti to, kas juos labiausiai domina.
Tad paskaita gali užsitęsti ir kokias penkias valandas...
Matysime, kokia kalbi mūsų auditorija (juokiasi). Bet susidomėjimas tikrai juntamas – tiek kalbant apie paskaitą, tiek apie parodą. Į jos atidarymą taip pat pasiūlėme nedidelį kiekį bilietų, jie jau beveik išparduoti. Planuojame, kad atidarymo metu menininkė pasirašys bent 150 knygų. Priminsiu, kad lietuvišką katalogo „Valytoja“ versiją, kurią išvertė Agnė Narušytė, išleido „Meno parkas“ – tai padarėme dar rugsėjį, ir publika tikrai noriai jį perka. Beje, jau yra atvykę TV žurnalistai iš Vokietijos, jie filmuoja pasirengimą. Interviu galimybe domisi švedai. Menotyrininkė Laima Kreivytė jau parengė interviu, dar vieną filmuos LRT. Menininkės pasiryžimas skirti tiek dėmesio Lietuvai irgi daug pasako.
Net meno mokyklos iš visos Lietuvos domisi, planuoja vykti grupėmis. Nekalbu jau apie artimus kaimynus Latvijoje, Lenkijoje. Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį. Ir čia kalbu ne tik metaforiškai – Kauno paveikslų galerijoje iš tikrųjų kabos žemėlapis, keliaujantis su menininkės kūriniais iš šalies į šalį. Ir jame pažymėsime mūsų miestą. Vėliau jis keliaus toliau.
Ką iš parodos jos lankytojai galės parsinešti namo, atsiminimui?
Suvenyrų, žinoma. Ne tiek daug, kiek galbūt kokiame „Tate Modern“, bet tikrai bus. Dalį jų atsivežame iš užsienio, iš kompanijų, įsigijusių autorines teises. Tokie dalykai, kaip dėlionės, stiklinės, kortos. Išdrįsome pasiūlyti ir savo idėjų – „Meno parko“ kuratorė ir dizainerė Airida Rekštytė sukūrė keletą projektų. Marškinėliai, puodeliai, krepšiai – tai buvo patvirtinta, parodos lankytojai galės įsigyti ir kaunietiškų suvenyrų.
A. Abramović gyva paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.” vyks kovo 31 d., Žalgirio arenoje. Bilietus galite įsigyti čia. Kaune menininkė viešės savo retrospektyvinės parodos „Būties atmintis“ atidarymo proga. Paroda Kauno paveikslų galerijoje visiems žiūrovams bus atverta nuo kovo 30 d.
Parengė Kotryna Lingienė
Pastatą-vaiduoklį Kaune „sugriausiantis“ prancūzas: „Tai yra žinutė apie tai, kad su šia pabaiga kažkas prasideda“
Jei ne kiekvieną mėnesį, tai kiekvieną sezoną visuomenės dėmesio centre atsiranda kokia nors skulptūra – kartais jas, praėjusių epochų liudininkes, norima pašalinti iš šiuolaikinio konteksto, kitąsyk nesutariama, ką gi reikėtų pastatyti siekiant įprasminti vieną ar kitą asmenybę ar įvykį. Bet jei prasmė yra ne rezultate, o procese?
Į Europos, Azijos, Amerikos dangų keliantis didingiausių statinių kopijas ir jas be jokios dvejonės naikinantis menininkas Olivier Grossetête taip ir mano. „Kaunas 2022“ kvietimu šis prancūzų kūrėjas, kvestionuojantis monumento svorį visuomenėje, rengia ypatingą instaliaciją Nemuno saloje. O. Grossetête – Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymo šou „Sukilimas“ dalyvis, kurio – ir jo dirbtuvėse dalyvavusių kauniečių – rankose yra viešbučio-vaiduoklio „Britanika“ likimas. Tiksliau, pastato maketo, kurio aukštis – net 22 metrai.
Kauno – Europos kultūros sostinės atidarymo, pirmojo šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmo tema – „Sukilimas“. Ar pavadintumėte savo meninės praktikos pradžią sukilimu prieš nusistovėjusias normas?
Taip, išties, dalis mano meninės veiklos – tai autoriteto kvestionavimas. Pirmąja savo kartonine konstrukcija siekiau parodyti savivaldybės įvaizdžio tuštumą. Kai buvau studentas, vietos savivaldybė gavo nemažą finansavimą ir pirmas dalykas, ką su tais pinigais padarė, tai apšvietė pastatą. Buvo juokinga, nes apšvietimą vidurnaktį išjungdavo, lyg kokioje pasakoje apie Pelenę. Man norėjosi iš to pasijuokti ir padaryti tai su kartonu – medžiaga, kuri pati irgi yra netikrumo simbolis, menkavertė. Neturėjau oficialaus leidimo tai daryti, tad pasikviečiau visus savo draugus, mums visai neblogai sekėsi, tada prisijungė praeiviai. Man patiko tas simbolinis veiksmas – per šią akciją visuomenė tarsi susigrąžino į savo rankas jai priklausančią valdžią.
Kiekviename mieste, kuriame pristatote savo idėjas – ir jas nugriaunate – jums talkina patys įvairiausi žmonės iš vietos bendruomenių. Kokias asmenybes suburiate, kodėl jiems įdomu prie jūsų prisijungti?
Šių konstrukcijų tikslas yra statyti jas su kitais žmonėmis. Paprastai dirbtuvės trunka apie savaitę, į jas susirenka įvairūs žmonės – vaikai, senjorai, žmonės, turintys socialinių problemų, besiintegruojantys, savanoriai, vaikų ir tėvų grupės. Viena iš šių konstrukcijų stiprybių yra tai, kad aplink tokį trapų, neapibrėžtą objektą susikuria nuostabiai galinga kolektyvinė energija. Nepaisant amžiaus ir socialinių skirtumų, žmonės dirba kartu.
Man tai yra galimybė susitikti su žmonėmis ir dalintis su jais ta pačia patirtimi. Būtent taip kuriami ryšiai. Kai buvau studentas, man labai patiko situacionizmo sąvoka, pats terminas, susijęs su situacijų, kurios būtų nukrypusios nuo normų, kūrimu. Taigi ir mūsų kūriniai siekiant žaidybiškumo, neturint jokių konkrečiai naudingų tikslų, tampa situacionistiniais. Tokiu būdu žmonės atranda vieni kitus, pradeda bendrauti ir dalintis bendra patirtimi. Prašydami žmonių kažką daryti, mes jiems daug duodame, suteikiame galimybę tapti pačiais svarbiausiais procese, kuriame kažkas atsiranda. Ypač tai svarbu dabar, kai žmonės yra priešinami. Žmonėms svarbu dalintis laiku kartu. Šios akcijos žmones suvienija, jos kelia nuotaiką ir liudija estetinio grožio buvimą.
Kitas momentas yra griovimo momentas. Man tai yra paskutinis patirties taškas. Jei tik statytume ir paliktume konstrukciją savai mirčiai, galėtume manyti, kad tikslas ir rezultatas yra konstruoti. Tačiau man svarbus yra visas nueinamas kelias – ne pati konstrukcija, o žmonių subūrimas, bendra kūryba. Griovimas padeda tašką šioje kelionėje ir iškelia ją, arba procesą, virš rezultato. Tai linksma, tai desakralizuoja ir objektą, ir rezultatą, kuris, mano manymu, mums šiais laikais per daug rūpi. Viskas yra judesyje, ir mums tą judesį reikia priimti. Viskas atsiranda ir dingsta, reikia palikti vietos kažkam kitam, kas ateis. Todėl kuriant man yra svarbiausias yra pats kūrybos veiksmas. Kai procesas pasibaigia, pereinama prie kitų dalykų. Nėra prasmės laikytis to, kas jau įvyko.
Ar nesudėtinga suderinti asmenines menines ambicijas ir darbą komandoje, bendruomenėje?
Ne. Gal pradžioje buvo šiek tiek sunkiau, bet dabar, pandemijos laikotarpiu, kai veiklos sustojo, galėjau skirti laiko ir suprasti, kad dirbti vienam savo dirbtuvėse nėra prasmės. Vienintelė prasmė man yra kurti kartu. Taip, aš turiu tam tikrus tikslus, siekius, bet ne rezultatas yra svarbus, o būtent tas procesas. Taigi, ne, nėra sudėtinga, aš vis labiau siekiu dirbti kolektyviniuose projektuose, kur susikuria kolektyvinės energijos, kur galima kitaip nei piramidės principu kurti kartu, kur galima pajusti ir suvokti kolektyvo galią ir atitolinti kiekvieno nedidelio asmeninio ego pretenzingumą. Jei tik pavyksta nutolinti kiekvieno individo asmeninius siekius, kolektyvinė jėga yra nuostabiai turtinga. Man tai nėra kokia nors prieštara, tai yra labai turtinga situacija. Galbūt mano meninė ambicija yra tuo dalintis, kreipti link kelio, o ne rezultato. Be abejo, aš kuriu eskizus, piešinius, susieju juos su kontekstu, prasme, tai mano meninio darbo dalis. Bet ir čia dažnai konstrukcijos yra kuriamos bendradarbiaujant su organizatoriais, kurie geriau supranta vietinį kontekstą. Man atrodo, kad tai yra svarbu – kad objektas atspindėtų vietą, o ne mano asmeninius siekius.
Ar skiriasi žinutės, kurias griovimo veiksmu pranešate skirtinguose miestuose ar šalyse?
Iš tiesų tai nėra labai svarbu. Svarbiau yra tai, kaip žmonės jaučiasi, kai jie išgyvena tą bendrakūrybos procesą. Laikas – dirbtuvės, dėžių atidarymai, karpymai – kai dar nežinai, kas su visu tuo bus daroma, yra svarbus. Pamažu pamatai, kaip tos dėžės virsta formomis, kurias vėliau statome kartu. Justi ta didžiulė kolektyvinė energija, nes pats statinys yra sunkus, Kaune jis svers 2 tonas. Pakelti 2 tonas į 22 m aukštį yra šis tas, tai reikia pajusti savo kūnu.
Žmonės didžiuojasi savo darbu ir dažnai klausia, kodėl gi dabar reikia visa tai sugriauti. Kai supranti, kad yra griaunama tai, kas mums buvo labai gražu, vyksta kažkas džiaugsmingo, suvokiama proceso visuma, ir tada tai netampa praradimu. Mes bijome mirties, tai baisu, bet pabaiga gali būti kažko kito pradžia. Tai gali būti džiaugsmingu momentu. Būtent apie tai kalbama tais darbais.
Kelis kartus, taip pat ir Kaune, buvome pakviesti atidaryti festivalį ar Europos kultūros sostinės metus griaunant. Tai yra žinutė apie tai, kad su šia pabaiga kažkas prasideda. Kai kuriose šalyse, beje, prašydavo ilgiau palikti konstrukciją. Taip atsitiko Korėjoje, kur siekiant konstrukciją išlaikyti ji tiesiog… sulijo.
Žmonės kurdami ir griaudami konstrukciją išgyvena patirtį, o ne kokį nors racionalų supratimą. Man atrodo, kad mums kartais reikia išjungti savo smegenis, pajusti, kad svarbu dalykus išgyventi. Puiku, kad konstrukcija buvo sukurta ir išgyventa.
Statymas ir griovimas – tam tikra prasme vaikiški užsiėmimai, šis ciklas primena LEGO ar kitus konstruktorius. Tokių žaidimų suaugus nebelieka, nebent esi statybų darbuotojas. Ar vidinio vaiko išlaisvinimas jums, kaip menininkui, svarbus?
Jau daug kalbėjau apie konstravimą ir griovimą, bet taip, man svarbu konstruoti žaidžiant. Taip, tai panašu į LEGO, kuris yra skirtas konstravimui, o ne žaidimui, nes vos sukonstravus objektas išardomas ir užleidžiama vieta kitam objektui. Man taip pat svarbu užleisti vietą manyje tūnančiam vaikui ir užleisti vietą ateities vaikams. Visi tie menininkai, kurie nori kovoti su laiku, man atrodo labai pretenzingi. Ir taip mes turime visko per daug.
Sykį mes sukūrėme ir sugriovėme objektą tą pačią dieną. Prisimenu, kaip vakare kažkoks žmogus atsivedė dar penkis ir jiems įrodinėjo, kad, tikrai, čia stovėjo didelis daiktas. Iš tiesų, ryte tas žmogus eidamas į darbą matė mus, išimančius kartono dėžes, per pietus – kaip mes konstruojame, o penktą valandą – pačią konstrukciją, kurią norėjo parodyti savo šeimai ar draugams. Jam turbūt ta konstrukcija atminty išliko dar monumentalesnė, nei iš tiesų buvo, nes liko tik kaip labai ryškus prisiminimas, kurio jis tikriausiai niekada nepamirš. Tas laikinumo momentas gali giliai įsirėžti atmintin. Laikinumas tampa brangintinu dalyku.
Kodėl būtent kartoninės dėžės, ne kokia kita lengva medžiaga, yra pagrindinis jūsų kūrybos įrankis? Ar tai turi papildomą meninę prasmę?
Visų pirma kartonas turi plastinės mechanikos, tai solidi ir tuo pačiu lengva medžiaga. Jis nėra brangus, labai dažnai išmetamas ir jį galima naudoti kitų daiktų pakavimui. Kai vaikai gauna dovanas, jie jas išvynioja ir pasilieka dėžutes, kad galėtų su jomis žaisti, nes dėžutės suteikia žymiai daugiau galimybių nei pačios dovanos, kurios dažniausiai turi vieną funkciją. Dėžutės gali tapti bet kuo. Gal aš vis dar esu vaikas ir dėl to jas naudoju?
Man taip pat įdomus pakavimo ir santykio su architektūra momentas. Architektūra yra pakuotė ir vienas iš galios instrumentų, galios ženklas. Pavyzdžiui, savivaldybių pastatai kuriami taip, kad sudarytų įspūdį, kad merai ar kiti politikai yra geresni nei paprasti žmonės, nors tikrai nesu tuo tikras. Taigi, man atrodo, kad architektūra ir kartonas turi kai ką bendro. Abu yra pakuotės, abu iš dalies yra tuščiaviduriai. Būtent tas santykis man yra įdomus ir aktualus.
Kiek domitės pastatų, kurių replikas jums tenka kurti, istorijomis, priežastimis, kodėl jie pasirenkami viename ar kitame mieste? O galbūt jos nėra svarbios? Tarkime, ką žinote apie viešbutį Kaune?
Viena vertus, patį procesą galima kurti bet kur, jis visada turės tą pačią svarbią konstravimo energiją. Patys meno objektai yra tarsi šimtalapiai – kuo daugiau sluoksnių, tuo daugiau interpretacijos galimybių. Atrasti pastatą su istorija ir prasme miestui yra svarbu. Tai leidžia žmonėms labiau susitapatinti su pačiu projektu. Būtent todėl kartais konstrukcijas kuriame bendradarbiaudami su organizatoriais. Jie žymiai geriau orientuojasi situacijoje, žino, kas yra svarbu žmonėms. Aš taip pat dalinuosi savo vizija, mes kartu ją išgryniname. Sujungę kelis intelektus į kolektyvinį gauname kažką, apie ką prieš tai nei vieni, nei kiti nebuvome pagalvoję.
Kaune buvo du viešbučiai – „Respublikos“ ir „Britanikos“. Abu lyg kokie slegiantys besibaigiančios sovietų epochos reliktai. Vienas buvo nugriautas, o kitas taip ir liko lyg žaizda mieste. Vieni nori jį palikti, kiti nori griauti. Taigi, gal galima jį nugriauti bent jau žaidžiant. Man atrodo, kad mano pasiūlytas pastatas yra gražesnis nei tikrasis (juokiasi). Galbūt tokiu būdu galima į šį pastatą pažvelgti kitaip. Iš tiesų projektas nebuvo negražus, tik laikui bėgant tas skeletas pavirto baisiu. Galbūt bus galima pasinaudoti mūsų vizija ir remiantis tuo, kas yra, sukurti kažką kita? Gal gražesnį, atitrūkusį nuo pirminės minties projektą?
Galbūt esate susidūręs su objektų, kuriuos interpretuojate savo darbuose, architektais? Ar girdėjote jų reakcijų?
Dažniausiai dirbame su senais pastatais, taigi architektų tiesiog nebėra gyvųjų tarpe. Dažniausiai nėra galimybės su jais susitikti. Japonijoje bandėme dirbti su architektu, bet tai dėl pandemijos taip ir neįvyko.
Esate kūręs daugelyje šalių, nuolat keliaujate. Ar tikite, kad kuo didesniam žmonių ratui prieinami kultūra ir menas – pagrindiniai raktai į vieningą Europą?
Ne tik raktai į vieningą Europą. Apskritai, jei žmonės labiau domėtųsi kultūra, viskas klostytųsi žymiai geriau. Kultūra leidžia sukurti bendrus atskaitos taškus, turėti bendras patirtis, ryšius. Man yra svarbu jungti skirtybes. Tai viena iš kolektyvinių projektų užduočių ir ambicijų. Kaip priimti bendrus sprendimus, kurie nesiremtų balsavimu? Nes balsavimas susijęs su pykstančiais žmonėmis. Kaip pasirinkti būdus, kurie remtųsi susitarimu? Dažnai grupėje būna disonuojančių balsų, bet tai yra tie balsai, kurie yra ir mumyse. Mes nesame tik kažkoks vienas dalykas, aš nesu tik menininkas, aš taip pat kažkur kamputyje esu rasistas, manyje yra visokių balsų. Kolektyve šie balsai yra ne tik kitų žmonių, bet taip pat ir mūsų. Taigi, kaip su tuo susitaikyti? Kad kitas nėra priešas, o tik mūsų pačių atspindys? Taigi visi sprendimai yra priimami klausantys kitų balsų, o tik paskui ne priimame sprendimą, o pabandome kažką daryti. Ir jeigu tai neveikia, grįžtame atgal, sprendimai nėra amžini.
Manau, kad žmonija dabar bando eiti tuo keliu, baigėsi vertikalybė. Būtent dabar vertikalybė suvokia, kad ji nebėra legitimi, todėl naudoja agresyvią jėgą. Man atrodo, kad tai yra pabaigos pradžia. Menininkai ir kultūra yra čia tam, kad galbūt pasiūlytų kažką kita, kad išbandytų kitus, galbūt netikrus, kelius sugyventi, kaip vaikų žaidimuose, kai nebenorėdami toliau žaisti jie rodo čiurą, nes žaidimas nebeveikia. Susikurtos politinės ir ekonominės taisyklės tėra žaidimas, niekada nesupratau, kodėl vieni miršta iš bado, o kiti maudosi aukse, tam nėra jokio realaus pagrindo. Kartais reikia rodyti čiurą ir keisti žaidimo taisykles. Menas yra būdas kurti ir išbandyti taisykles.
Europos kultūros sostinės titulo metai prasidės sausio 22 d. 19:30 val. prie „Žalgirio“ arenos didžiuoju atidarymo šou – pirmuoju Kauno mito trilogijos veiksmu – „Sukilimas“!
Interviu autorės Ina Pukelytė ir Kotryna Lingienė
Virginija Vitkienė: 2022-aisiais Europos kultūros sostinės renginiuose Kaune laukiame 1,5 milijono lankytojų
„Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leis pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje“, – įsitikinusi „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Vis dėlto, pasak jos, pagrindinis programos akcentas yra ne garsūs vardai, o tikslas, dėl kurio ji įgyvendinama – išauginti visuomenės poreikį kultūrai.
Būtent šio tikslo vedama „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda per penkerius pasiruošimo metus ugdė gyventojų įsitraukimą į kultūros ir meno kūrybą, kvietė į pramoginius ir edukacinius renginius. Šio darbo rezultatai matyti jau šiandien, o 2022-aisiais įvyksiantis kultūros sprogimas Kaune nuaidės per visą Lietuvą.
„Europos kultūros sostinės titulo metai – per daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių kainavęs projektas, kad skirtume jį tik Kaunui ar kauniečiams. Tai – Europos lygmens renginys, kurį skiriame visai Lietuvai“, – teigia V. Vitkienė.
Europos kultūros sostinės titulo metų programa Kaune, kurią rengia per 500 kultūros darbuotojų iš 72 organizacijų yra tokia plati ir gili, jog jai pristatyti vieno interviu nepakanka. Vis dėlto, V. Vitkienės žvilgsnis į Europos kultūros sostinės titulo metus Kaune iš paukščio skrydžio padės susidėlioti svarbiausius programos akcentus.
– Kai kalbėjomės pernai panašiu metu, sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą prieš startą. Kaip jaučiatės dabar, 2022-ųjų išvakarėse?
– Mūsų komandai 2022-ieji jau prasidėjo. Žinome ne tik renginių dienas, bet ir valandas, minutes, kokie svečiai dalyvaus ir kur jie lankysis. Jau gyvename sausio mėnesio pabaiga. Pagrindiniai mūsų iššūkiai dabar susiję su logistika, techniniais, organizaciniais klausimais. Nors, žinoma, labiausiai širdis virpinantis momentas yra Kauno Europos kultūros sostinės titulo metų inauguracinis renginys 2022 metų sausio 22 dieną.
– Gal galite apie jį papasakoti plačiau?
– Kaunas – Europos kultūros sostinės programą įgyvendiname jau penkerius metus. 2022-uosius vadiname Europos kultūros sostinės titulo metais, tad 2022 metų sausio 19–23 dieną įvyks įžanginiai metų renginiai Kauno rajone ir Kaune.
Šis savaitgalis sausio pabaigoje – tai pirmoji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis – „Sukilimas“. Ji prasidės Šviesos ratų renginiais atokiausiose Kauno rajono gyvenvietėse, kas vakarą renginiams artėjant prie Kauno centro, kol visi susirinksime prie „Žalgirio“ arenos sausio 22 dienos vakare. Po atidarymo ceremonijos, kuri vyks nuo 19.30 ir truks valandą, miestiečiai bus pakviesti į Kauno Naujamiestį – Vienybės aikštės ir Prisikėlimo bažnyčios link – kur iki vidurnakčio vyks arti 30 įvairių renginių, meno instaliacijų, veiks įvairios kultūros įstaigos, bus galima užeiti pasišildyti.
Nors renginys bus transliuojamas visais kanalais, tokie momentai nepamirštami. Kviečiu būti vietoje.
– Reklamose jau rodote veidus žmonių, kurių sulauksime Kaune 2022-asiais: performatyvaus meno pionierė Marina Abramovič, šiuolaikinio meno genijus Williamas Kentridge‘as, pasaulinis teatro inovatorius Robertas Wilsonas, aktyvistė ir meninkė Yoko Ono. Kurio iš šių svečių labiausiai laukiate Jūs?
– Aš labiausiai laukiu Williamo Kentridge‘o parodos ir vizito. Šį, vieną įtakingiausių šiuolaikinių pasaulio menininkų iš Pietų Afrikos Respublikos, įkalbėti dalyvauti mūsų programoje buvo nelengva. Turintis litvakų kraujo (vieni proseneliai – iš Kauno, kiti – iš Utenos) jis daugybę metų kartojo, jog į Lietuvą nevažiuos. Suprantama – mūsų šalyje net ir 21-ajame amžiuje nepakankamai kalbama apie holokaustą, ištrynusį ir šio menininko giminaičių gyvenimus ir vardus iš Kauno istorijos.
Todėl laikau ypatingu laimėjimu tai, kad W. Kentridge‘as, kuris anksčiau net nesutikdavo skolinti kuratoriams savo kūrinių eksponuoti Lietuvoje, ne tik atidarys čia savo asmeninę parodą, bet ir kartu su kitu litvakų menininku kompozitoriumi Philipu Milleriu pristatys naują kūrinį, sukurtą šiam sugrįžimui. Williamo Kentridge paroda „Tai, ko nepamename“ veiks visus metus. Beje, jau šiandien M.K. Čiurlionio muziejaus vidiniame kiemelyje galima pamatyti ją anonsuojančius kūrinius.
Ši paroda ypatinga tuo, jog yra susijusi su vienu iš pagrindinių Kaunas 2022 uždavinių – per kultūrą siekiame atgaivinti miesto atmintį, paskatinti kauniečius ir Lietuvos gyventojus būti atviresniems sau, savo istorijai ir Kitam.
– Į ką dar siūlote atkreipti dėmesį kitų metų programoje?
– Šiame kontekste taip pat norėčiau paminėti menininkės Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“ rugpjūčio-spalio mėnesiais. Jenny – litvakė iš Jungtinės Karalystės, jos šaknys – Kaune, iš kur kilęs jos senelis, suprojektavęs ir pastatęs „Pasakos“ kino teatrą. Vėliau jis tapo viena iš pirmųjų „Lietūkio“ garažo aukų, nužudytų 1941-ųjų birželį. Menininkės tėvai išgyveno Didžiąją akciją Kauno gete, vėliau pabėgo ir, padedami lietuvio Vytauto, devynis mėnesius slėpėsi dėžėje viename iš Vilijampolės fabrikų.
Įspūdinga J. Kagan instaliacija per vienos šeimos istoriją perteiks holokausto tragediją. Instaliacija veiks viename iš šiuo metu dar renovuojamų pastatų Birštono ir Gertrūdos gatvių sankryžoje netoli Istorinės prezidentūros.
– Kaune 2022-aisiais viešės pasaulinio garso kūrėjai. Ką tai duos Kaunui, ilgalaikėje perspektyvoje?
– Didžiuojuosi mūsų partneriais – vietos kultūros organizacijomis – kurios į Kauną pakvietė tokios kategorijos menininkus. Mariną Abramovič pristato galerija „Meno parkas“, Šiuolaikinio meno centras atveža Yoko Ono parodą, Kauno nacionalinis dramos teatras – Roberto Wilsono pasirodymus. Žinoma, Europos kultūros sostinė – magiškas titulas, menininkų kvietimui tai pridėjo papildomo svorio ir suteikė reikiamą biudžetą.
Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leidžia pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje. Tai – vardai, kuriuos į savo istoriją trokšta įsirašyti daugybė pasaulio kultūros institucijų.
– Ko gero, žinomiausios populiariojoje kultūroje yra jūsų programos žvaigždės moterys – Marina Abramovič ir Yoko Ono.
– Aktyvistė ir meninkė Yoko Ono šiandien jau yra garbingo amžiaus, nekeliauja, tad tikriausiai Lietuvoje sulauksime tik jos kūrinių. Pirmoji instaliacija Lietuvos banko patalpose Maironio gatvėje atsidarys jau sausio mėnesį – „Sukilimo“ savaitgalį, o į retrospektyvinę Y. Ono parodą kviesime nuo rugsėjo.
Na, o Marina Abramovič į Kauną atvyks pavasarį. Kovo 31 d. numatomas jos susitikimas su visuomene „Žalgirio“ arenoje. Jeigu kai kurie kiti mūsų reklamuojami menininkai plačiajai visuomenei galbūt yra nežinomi, tai M. Abramovič galima laikyti nuomonės formuotoja, žinomumu prilygstančia tokioms popkultūros žvaigždėms kaip Lady Gaga. Leidyklos „Kitos knygos“ lietuviškai išleista M. Abramovič biografija „Eiti kiaurai sienas“ kelis kartus kartojo tiražą – tai rodo šios asmenybės įtaką ir populiarumą Lietuvoje.
Kita vertus, M. Abramovič kūriniai, kuriuos pristatysime keturis mėnesius truksiančioje parodoje Kauno paveikslų galerijoje, reikalauja tam tikro išankstinio pasirengimo. Retrospektyva tikrai didelė – parodą eksponuosime per visus galerijos aukštus.
– Tyrimai rodo, kad kultūros vartotojai, kultūros turistai – tai aukštesnio išsilavinimo ir pajamų, vyresnio amžiaus žmonės. Kam skirta jūsų programa?
– Besirengdami Kauno – Europos kultūros sostinės metams organizavome daugybę renginių plačiajai visuomenei jiems lengvai prieinamose vietose, siekdami veiklomis parodyti kad kultūra yra skirta visiems. Menininkai kartu su bendruomenėmis kūrė projektus, aktyvinome gyventojų įsitraukimą į meną ir kultūrą. Bendruomenių, miestiečių telkimui ir įtraukimui skyrėme labai daug dėmesio ir lėšų, tad šiandien turime subūrę daugiau nei kelių tūkstančių aktyvių bendruomenių narių, kurie patys ne tik dalyvauja, bet ir prisideda prie renginių kūrimo, taip pat tūkstančio savanorių komandą. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymo savaitgalį scenoje pasirodys per 800 atlikėjų: tarp jų – ir mūsų bendruomenių projektuose pastebėti ir įvertinti meno ir kultūros kūrėjai.
– Vis dėlto, kas yra Kauno – Europos kultūros sostinės renginių lankytojas? Ką šiuose renginiuose atras įvairios jų grupės?
– Kai važiuojame į užsienį, atrodo natūralu aplankyti geriausias galerijas, susiplanuoti vizitus į muziejus, kartais – net ir prisiderinti savo atvykimo laiką prie tam tikro spektaklio ar koncerto. Šiemet visa tai turėsime Kaune. Europos kultūros sostinės titulo metų programos knyga (ją galima rasti ir internete) – storas almanachas, o juk jame pateikiami tik trumpi pagrindinių renginių pristatymai.
Turėsime parodų, spektaklių, koncertų, skirtų jaunimui. Organizuosime tarptautines konferencijas kultūros sektoriaus profesionalams; šalia jau minėtųjų parodų, vyks ir teminės, labiau specializuotos. Plačiajai visuomenei siūlysime ir renginius viešosiose miesto erdvėse. Vyks festivaliai – scenos menų, istorijų, kiti, organizuosime bendruomenių šventes ir mieste, ir Kauno rajone. Kaimynų dienai bendrą stalą 2022-aisiais dengsime nuo Soboro iki pat senamiesčio.
Siekiame programą kurti įvairiausių interesų ir galimybių žmonėms – visiems. Turime strateginį tikslą – kitąmet Europos kultūros sostinės renginiuose sulaukti virš pusantro milijono lankytojų. Žinoma, tokios programos, kuri yra ir plati, ir gili, ir įvairi negalėtume įgyvendinti vieni – programą ruošiant kartu dirba 72 kultūros organizacijos, mažiausiai 500 žmonių.
– Europos kultūros sostinės titulas tampa traukos objektu ir užsienio turistams. Kas jiems galėtų būti įdomiausia Kauno programoje?
– Bendraudami su užsienio žurnalistais ir net meno, kultūros istorikais pastebime, jog jie turi labai ribotą suvokimą apie mūsų gyvenimą sovietmečiu už geležinės uždangos. Vakarų Europos gyventojų žinios neretai paviršutiniškos – jiems, pavyzdžiui, sudėtinga suprasti, jog apie kai kuriuos istorijos momentus kelios kartos žmonių nesimokė nei mokykloje, nei universitete. Jie sako: „Juk ir sovietmečiu universitetai egzistavo!“...
Gegužės mėnesio viduryje atidarysime vadinamosios rezistencinės Kauno kultūros sezoną, sutampantį su Romo Kalantos susideginimo penkiasdešimtmečiu. Renginių cikle numatyta ir paroda Kauno centriniame pašte „1972: pramušti sieną“, kuruojama Rasos Žukienės ir plataus ekspertų rato, kurioje bus pristatyti to laikmečio artefaktai, muzika, kinas, mada, vizualieji menai, religinė rezistencija vėlyvajame sovietmetyje. Vyks mokslinė konferencija, spektaklių premjeros Valstyviniame Kauno muzikiniame ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Šie renginiai bus aktualūs ne tik tos kartos, kuri prisimena įvykius, žmonėms, bet ir jaunimui, kuris žinių apie sovietmečio cenzūros, režimo, kalbos laisvės ribojimo laikus turi mažiau. Dar vienas svarbus žiūrovas ir šios programos lankytojas – europietis, svečias iš Vakarų demokratijos šalių, kur dėl nepakankamo konteksto išmanymo sovietizmą neretai romantizuoja. Manau, kad būtent ši programos dalis edukacine prasme bus ypač aktuali užsienio svečiams.
– Vėl prakalbome apie istorinę atmintį. Panašu, kad jai jūsų programoje skiriama ypač daug dėmesio.
– Siekiame, kad Kaunas prisimintų savo daugiakultūrę tapatybę, todėl „Atminties biuro“ rengiama programos dalis – labai plati. Didelė dalis atminčiai skirtos programos skirta žydų kultūros paveldui atrasti ir įreikšminti. Tarp jų yra ir Pasaulinis litvakų forumas su tarptautine konferencija ir įspūdingo kūrinio „Kauno kantata“, kuriama litvakų kilmės menininkų su daugiau nei 300 atlikėjų, pristatymu.
Bus atnaujintos ir kai kurių muziejų ekspozicijos. Pavyzdžiui, jau šiandien galima apsilankyti atnaujintoje Istorinės prezidentūros parodoje „Rūmų istorijos“, kurioje per vieno pastato valdytojų istoriją papasakota Kauno, Lietuvos ir net regiono istorija. Norėjome, kad lenkų, rusų, žydų, vokiečių turistai galėtų atrasti save, savo santykį su mūsų miestu. Taip pat, planuojama atnaujinti Sugiharos namų ekspoziciją, padaryti ją prieinamą neįgaliesiems, atidaryti lauko parodą.
– Paklausius jūsų akivaizdu, kad mūsų gyvenimas kitais metais iš tiesų pasikeis. Kaip jūs manote, kas iš Europos kultūros sostinės sukeltų pokyčių išliks Kaune?
– Jei kalbėtume apie renginius, labai norėtųsi, kad išliktų dauguma naujai atsiradusių festivalių. Pavyzdžiui, Istorijų festivalis, įgyvendinamas kartu veikiant daugiau nei dešimčiai kultūros įstaigų. Jau šiandien akivaizdu, kad išliks įgytos kompetencijos – mūsų, kultūros sektoriaus darbuotojų gebėjimas kartu dirbti, o tuo pačiu išliks ir padidėjęs bendruomeniškumas. Kauno ir Kauno rajono kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacija ir naujos kompetencijos, tikiu, užtikrins ir po 2022-ųjų tarptautinius aukšto lygio renginius, pradėtų festivalių ir renginių tęstinumą.
Matote, kalbu daugiausiai apie „minkštąją“ dalį, į kurią daugiausiai investavome ir kuri jau šiandien teikia grįžtamąją vertę. Žinoma, norėtųsi daugiau infrastruktūros pokyčių, tokių kaip Vyriausybės gera valia ir iniciatyva Kauno centrinio pašto pastate įsteigti tarptautinį architektūros centrą. Pastato susigražinimo visuomenės reikmėms procesas prasidės jau 2022-ųjų sausį, kai jame bus atidaryta paroda „Modernizmas ateičiai 365/360”.
Kita vertus, Kaune vis dar trūksta patalpų menininkų rezidencijoms, nepriklausomiems scenos menams. Ypatingai jaučiamas muziejininkystės standartus atitinkančių parodų salių trūkumas, todėl ir daugelis parodų kitąmet žiūrovus pakvies į įvairias nemuziejines erdves. Tikimės, kad Europos kultūros sostinės programa taps lemiamu faktoriumi, paskatinsiančiu sprendimų priėmėjus atsigręžti į šias problemas.
Viena knygos „Kauno žydai“ sudarytojų Daiva Citvarienė: „Norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų“
Žadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename – vienas ambicingiausių projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tikslų. Jam įgyvendinti įsteigta programa „Atminties biuras“ pasitinkant „Kaunas 2022“ atidarymą išleidžia gausiai iliustruotą knygą „Kauno žydai“. Apie leidinio priežastis, turinį ir asmeninį santykį su žydiškuoju Kaunu pasakoja viena jo sudarytojų, programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Citvarienė.
- Greičiausiai „Kauno žydai“ galėjo būti ir filmas, ir straipsnių ciklas, ir dar koks nors objektas, pasakojantis istorijas. bet kodėl knyga?
- Tikrai taip, toks filmas galėtų atsirasti. Ir reikia pasakyti, kad su „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ nuo 2019 m. pristatėme nemažai žydišką atmintį aktualizuojančių projektų, o mieste pasirodė keletas gatvės meno kūrinių, kurie primena čia gyvenusius žydų kilmės kauniečius.
Tačiau šią knygą laikau vienu svarbiausių projektų. Jos idėją ėmėme vystyti vos laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Pirma, norėjome užpildyti miesto istorijos spragą. Antra, mums buvo svarbu sukurti išliekamąjį projektą, kuris nepasibaigtų po 2022-ųjų. Knyga, kitaip nei paroda ar spektaklis, liks dar ne vienerius metus. Tai mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas.
- Knygoje gausiai cituojami įvairūs šaltiniai, taip pat publikuojamos tikrai ne visiems matytos istorinės nuotraukos, dokumentai, net reklamos. Kokie radiniai archyvuose jus, jau nemažai žinančius apie temą, labiausiai nustebino? Kas asmeniškai labiausiai palietė ir sujaudino?
- Negaliu kalbėti už kitus knygos autorius, kurių dauguma istorikai ir jų santykis su ikonografine medžiaga turbūt šiek tiek kitoks.
Aš nesu istorikė ir man nėra taip svarbu, ar fotografija anksčiau buvo publikuota, ar ji reta. Man svarbiau, kiek fotografijoje matyti istorijos, kiek ji gali papasakoti apie tą laiką, žmogų, įvykį, kiek ji iškalbinga. Kartu – kiek nuotrauka mums šiandien pasako apie tuometinį Kauną, kauniečius ir jų gyvenimą, kiek ji įdomi paprastam knygos skaitytojui, ne istorijos specialistui.
Aš asmeniškai labai apsidžiaugiau pamačiusi pavėsinės, kurioje rašė rašytojas Abraomas Mapu fotografiją. Buvau ne kartą skaičiusi apie šią pavėsinę ant Aleksoto kalno, tad ši fotografija buvo labai malonus atradimas, padedantis geriau įsivaizduoti skaitytas istorijas ir tų laikų miestą.
Kitas atradimas – sudeginto Kauno geto fotografijų rinkinys. Tai vieni labiausiai sukrečiančių mano matytų miesto vaizdų.
Tačiau šioje knygoje ne mažiau už iliustracijas mums svarbūs Kaune gyvenusiųjų ar čia besilankiusių atsiminimai, liudijimai – jie irgi yra tam tikros istorijos „iliustracijos“. Džiaugiuosi, kad knygoje įdėjome nemažai anglakalbiuose šaltiniuose rastų atsiminimų apie XIX – XX a. pradžios Kauną, kurie vaizdingai papildė kuriamą miesto paveikslą. Be to, knygos turinį prasmingai praplečia ir mūsų pačių prieš keletą metų kalbintų kauniečių atsiminimai – Frumos Kučinskienės, Julijanos Zarchi, Bellos Shirin ir kitų.
- Penki šimtai metų – ir vos du šimtai puslapių! Kaip konstravote, koncentravote knygos naratyvą, galbūt stalčiuose liko medžiagos dar kelioms publikacijoms?
- Turbūt pirmiausia svarbu pasakyti, kad rengėme knygą, kuri skirta ne akademinei bendruomenei, o smalsiems, besidomintiems istorija. Nesiekėme sukurti enciklopedijos ar išsamios Kauno žydų istorijos. Ši knyga – tarsi įvadas, pravertos durys į mažai tyrinėtą miesto praeities pasaulį. Tai pirmoji pažintis su Kauno žydais, jų istorija mieste. Primename svarbiausius čia gyvenusių ir kūrusių kauniečių vardus, jų indėlį į švietimo, kultūros, medicinos, pramonės, verslo ir kitas gyvenimo sritis, paliečiame ir skaudžius istorijos puslapius. Labai tikiuosi, kad knyga inspiruos tolesnius šios istorijos tyrimus.
Esu įsitikinusi, kad norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų. Kad iš tiesų suprastume, kuo gyveno žmonės prieš 50 ar 150 metų, reikia žinoti, kaip jie mąstė, jautėsi, kaip jie matė pasaulį.
Man asmeniškai įdomus muziejų konstruojamas santykio su istorija formatas. Pvz., Varšuvos Polin Lenkijos žydų istorijos muziejuje istorija pasakojama pasitelkiant šaltinių citatas, liudijimus, prisiminimus. Panašius istorijos pasakojimo principus norėjosi perkelti ir į šią knygą.
Todėl didelį vaidmenį pasakojime skyrėme istorinių šaltinių citatoms ir prisiminimams. Šie intarpai – laiko liudininkai. Jie suteikia istorijai gyvybę, kvėpavimą, spalvas.
- Ar daug teko rasti neatitikimų, prieštaravimų šaltiniuose rengiant tekstus? Kaip visgi nuspręsti, kuri tiesa – tiesiausia, tyrinėjant tai, ko liudininkų neretai nebėra?
- Kauno žydų istorija dar labai fragmentiškai tyrinėtas laukas. Mūsų, sudarytojų (knygą sudarėme kartu su Kauno istoriku Arvydu Pakštaliu) tikslas buvo surinkti jau padarytus kitų autorių tyrimus, sujungti juos į vieną pasakojimą ir mėginti užpildyti kai kurias spragas. Arvydas itin gerai pažįsta Lietuvos archyvus ir pakoregavo kai kuriuos jau spėjusius įsitvirtinti teiginius. Kita vertus, net neabejoju, kad po knygos pasirodymo paaiškės nauji faktai, atradimai, galbūt ir netikslumai. Manau, kad tai labai natūralus procesas. Kauno žydų istorija dar tik pradedama rašyti.
- Knygoje prisimenami visai neseniai išėję Leonidas Donskis, Irena Veisaitė. Galbūt kažko taip ir nespėjote pakalbinti?
- Liūdna, kad paskutinieji knygos puslapiai buvo skirti per anksti išėjusiems – Leonidui ir Irenai. Iš tiesų gaila, kad nespėjome su Irena pakalbėti apie šią knygą, kol dar galėjome tą padaryti. Rengiant tekstą apie Leonidą supratome, kiek mažai žinome apie jo šeimos istoriją… Kita vertus, mums buvo labai svarbu, kad šie ir kiti šių dienų kauniečiai mums primintų, kad žydų istorija Kaune gyva, ji tęsiasi.
- Kaip suformavote autorių kolektyvą – jis nemažas, ar teko pandeminėmis sąlygomis dirbti kartu, galbūt aptarti vienas kito idėjas, ar visgi didžiausias darbas teko sudarytojams?
- Kaip minėjau, mūsų, sudarytojų, darbas buvo surinkti tyrimus, kurie jau atlikti. Tačiau didžiausias darbas prasidėjo bandant šiuos fragmentiškus tyrimus sudėti į vieną pasakojimą. Tuomet didelis darbas teko mano kolegai Arvydui – pildyti esamas spragas. Na, o mano užduotis buvo atstovauti skaitytojams – kelti klausimus, kvestionuoti teiginius, kurie kartais atrodo „savaime suprantami“ istorikams, bet ne tokie aiškūs kitiems skaitytojams. Be to, atrodė svarbu ne tik pasakoti, bet ir pristatyti papročius, kultūrą, specifinius terminus. Taip atsirado tekstą papildantis žodynėlis.
- Jei knygą perskaitęs moksleivis ar istorijos, literatūros studentas nuspręstų atidžiau gilintis į kurį nors laikotarpį, giminę, įvykį, koks pasirinkimas „Atminties biurą“ labiausiai pradžiugintų?
- Kaip sakiau, Kauno žydų istorija dar tik pradedama tyrinėti. Ši knyga galėtų būti bent tris kartus storesnė, joje liko nepaminėta daugybė čia gyvenusių ir kūrusių žmonių. Labai tikiuosi, kad visi tie vardai neliks užmarštyje ir kiti autoriai juos prikels naujam gyvenimui. Todėl sveikinčiau visas iniciatyvas tyrinėti šią istoriją.
- Greičiausiai jau sulaukėte pirmųjų reakcijų. Kokios jos?
- Mūsų draugai – Kauno žydų bendruomenė – apie šią knygą žinojo nuo pat jos rengimo pradžios. Tikiu, kad jos labai laukė. Mums – tai ne tik duoklė čia gyvenusiems, istorijai, bet ir dovana šiai bendruomenei, žmonėms, kurie tapo mūsų draugais.
Žinau, kad daugeliui jų ši knyga yra svarbus ženklas, kad jų istorija, jų šeimų, bendruomenės drama nėra užmiršta.
- Kam knyga gali būti skaudi?
- Knyga skaudi visiems, kurie suvokia, kokio masto tragedija įvyko Europoje ir mūsų mieste Antrojo pasaulinio karo metu. Žiūrint į visas iki karo darytas fotografijas spaudžia širdį žinant, koks likimas laukė visų jose besišypsančių žmonių. Pasakojant apie šią nepaprastai turtingą miesto istoriją, apie žmones, taip svariai prisidėjusius prie miesto kūrimo, suvoki, kiek daug mes netekome. Sunku suprasti, kaip tai galėjo įvykti…
- Knygą iliustruoja charakteringi piešiniai, kurių autoriaus braižas jau atpažįstamas sekantiems „Kaunas 2022“ veiklą – Darius Petreikis sukūrė ir Kauno Žvėries įvaizdį. Kodėl pasirinkta būtent tokia stilistika, koks animacinius primenančių herojų santykis su tekstais?
- Labai norėjosi, kad tai nebūtų tradicinė knyga su istoriniais faktais ir dokumentinėmis fotografijomis. Norėjosi, kad ją į rankas paimtų ne tik užkietėję istorijos mylėtojai, kad ji žadintų visų smalsumą.
Tikiu, kad apie istoriją nebūtina pasakoti tik rimtai. Istorija gali būti įdomi, žaisminga. Juk čia mes kalbame apie kelių šimtų metų Kauno žydų istoriją, pasakojame apie šios bendruomenės kultūrą, tradicijas, papročius. Norėjome tą istoriją papasakoti šviesiai, su šiokia tokia humoro doze. Juk žydų istorija – ne tik Holokaustas. Tai daug daugiau, tai šimtmečiai kultūros, tradicijų, papročių. Mums labai svarbu tai priminti.
- Knyga išleista ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Ar tikimasi, kad „Kauno žydai“ taps suvenyru 2022-aisiais Lietuvoje apsilankysiantiems svečiams iš užsienio?
- Šios knygos auditorija yra ne tik kauniečiai, lietuviai, bet ir pasaulio litvakai, visi besidomintys šio regiono istorija. Todėl mums buvo svarbu išleisti knygą ir anglų kalba. Tuo labiau, kad 2022 m. spalio 29–30 d. Kaune vyks Pasaulio litvakų forumas. Be to, kitais metais planuojame surengti apie 20 žydiškajai atminčiai skirtų renginių – parodų, koncertų, spektaklių. Na, o Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje visus ateinančius metus bus galima pamatyti vieno garsiausių pasaulio litvakų – Williamo Kentridge‘o (PAR) – parodą „Tai, ko nepamename“. Taigi knyga prasmingai papildys šią didžiulę programą, tikiu, ji taps svarbiu „Kaunas 2022“ projekto suvenyru.
- Daiva, kokia Jums asmeniškai svarbiausia vieta Kaune, simbolizuojanti žydiškąjį Kauną ar vis dar turinti jo aurą?
- Aš pati sau žydišką Kauną atradau ne taip ir seniai, 2016 m., kurdama audiovizualinį meninį maršrutą „Dvasios gidas po senąjį Kauną“. Tada, ieškodama vietų šiam projektui ėmiau atidžiau tyrinėti pastatus, pro kuriuos kasdieną praeidavau, domėtis tuo, kas plika akimi ne iškarto pamatoma.
Man žydiškas Kaunas atrodo vis dar paslėptas. Labai gaila, kad šios istorijos ženklai beveik išnykę arba mes jų nepastebime. Būtent dėl šios priežasties inicijavome keletą gatvės meno kūrinių. Norėjome, kad čia gyvenusių kauniečių veidai ir vardai grįžtų į mūsų gatves. Šio projekto dėka mieste pasirodė Rosian Bagriansky ir jos mamos Gertos atvaizdas (darbas sukurtas priešais Lietuvos karininkų ramovę A. Mickevičiaus g.). Į Kęstučio g., kurioje kažkada gyveno, grįžo garsioji Izraelio poetė Lėja Goldberg, o Kačerginės centre vėl matyti prieš karą čia atostogavusių draugų kompanija – kūrinys sukurtas pagal prieš Antrąjį pasaulinį karą prie Nemuno darytą fotografiją.
Bet kalbant apie aurą, man toks yra pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Kauno I-oji muzikos mokykla – 1905 metais įsteigti rabino Icchako Elchanano Spektoriaus žydų našlaičių namai. Nuostabu, kad ten vis dar matyti laiko sluoksniai, ne iki galo išblukę senieji užrašai. Simboliška, kad šiame pastate fortepijonu groti mokėsi ir mano sūnus.
Kita man asmeniškai svarbi vieta – Žydų ligoninė A. Jakšto gatvėje. Aš joje gimiau. Labai laukiu jos atgimimo. Ir, be abejo, Kauno Choralinė sinagoga – vienas gražiausių žydiško paveldo pastatų, vis dar laukiantis savo naujojo aukso amžiaus.
Kita vertus, ne mažiau svarbios tos vietos, kurių mes jau nebeidentifikuojame kaip žydiškų, pamiršome ar nežinome jų istorijos. Tai J. Naujalio muzikos mokykla (buvusi Kauno žydų realinė gimnazija), VDU teisės fakultetas Jonavos g. (buvusi ORT profesinio mokymo mokykla), Kauno apskrities sporto medicinos centras D. Poškos g. (buvę OZE sveikatos namai), pastatas Kęstučio g. 8 – buvęs gydytojo E. Elkeso namas ir privati ligoninė, ar Naujoji sinagoga Birštono g., kurioje šiuo metu įsikūrusios mašinų remonto dirbtuvės. Ką jau bekalbėti apie senamiestį ar Laisvės alėją, kurioje veikė žydų knygynai, fotoateljė, parduotuvės, kirpyklos, kino teatrai, restoranai… Šis miesto istorijos puslapis liko tarsi nematomas, neatpažįstamas. Mūsų pareiga jį priminti.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: www.kaunas2022.eu
„Kaunas 2022“ parodą pristatysiantis W.Kentridge'as: daužyti sukonstruotų nežinojimų formas
Grandiozinė Williamo Kentridge'o paroda (kuratorė Virginija Vitkienė) „Tai, ko nepamename“ (That Which We Do Not Remember), vyksianti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, pažymėtina, kaip vienas svarbiausių įvykių kitų metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje.
1955 m. Johanesburge (Pietų Afrikos respublikoje) gimęs litvakiškas šaknis turintis menininkas jau kelis dešimtmečius meno terpėje žinomas ir įvertintas daugybe apdovanojimų, jo kūriniai aplankė svarbiausias pasaulio galerijas ir tapo didžiųjų kolekcijų dalimi. Kentridge‘as – intelektualus, provokuojantis emocijai ir apmąstymui. Jo įkvėpimo šaltiniai – nuo mokslo iki grožinės literatūros, o meninės priemonės pačios įvairiausios – nuo piešinių anglimi, tapybos, tekstilės, animuotų filmų iki operinių pastatymų. Tai atspindi paties autoriaus išsilavinimo spektrą ir platų interesų lauką.
– Daug ką studijavote ir turėjote mokytojų. Ar esate pats mokytojas?
– Mano žmona mėgsta pasakoti apie žydų vyrus: jie niekada nepalieka, bet sulaukę penkiasdešimties tampa rabinais. Taigi kartais galvoju, kad tapau 66-erių metų rabinu. O turint omenyje „Mažiau vykusios idėjos centrą“ [Centre for the Less Good Idea – jo iniciatyva įsteigtas 2016 m. – S.B.], ten daug ką darau tarsi mokytojas.
Metų metus, kai manęs prašydavo mokyti, manydavau, na, vis dar mokausi pats, neturiu ko kitus mokyti. Dabar jaučiu, kad vis dar mokausi, bet jau galiu kai ką perduoti ir kitiems. Ir dar daugiau, dažnai mokausi dirbdamas su jaunesniais studentais. Studijoje įgijau pakankamai patirties: dabar kartais galiu atsiliepti į vargus ir nerimą, kurie apima jaunesnius menininkus – ir mane tokie dalykai aplankydavo, kai buvau daug jaunesnis. Nesakau, kad dabar nėra nerimo, bet tai kitokio pobūdžio nerimas, ne tas, kurį jaučia jaunas menininkas.
– Kas jums pačiam suteikia drąsos kurti?
– Pradžioje sunku būti užimtam tuo, kad tęsi darbą diena iš dienos, ar būtum rašytojas, ar tapytojas. Manau, tai reikalauja daugiau drąsos negu tęsti, kai jau turi tam tikrą trajektoriją ir pagreitį, ir pavykusių projektų patirtį. Kol dar tik pradedi, kiekvienas naujas kūrinys yra gyvybiškai svarbus. Jei vienas piešinys ar vienas paveikslas, regis, nesiklijuoja ir neturi vertės – ar tai rodo tiesą apie tai, kas aš esu? Esu pasmerktas, kad viskas nepavyktų! Tad įveikti tai yra tam tikra meninė drąsa. Čia irgi reikia atkaklumo, užsispyrimo, storos odos, kad neimtum į širdį žmonių atsiliepimų apie savo darbus, jeigu jiems nepatinka. Man to niekada nepavyko pasiekti. Manau, būti menininku labai dažnai reiškia psichinę stoką, turimą tam tikrą įtrūkį, spragą. Tai jausmas, kad nepakanka tavęs paties. Privalai paskui save palikti objektų ir daiktų pėdsaką, kurį kiti žmonės matytų, kurį ir pats matytumei žiūrėdamas į tuos objektus. Kalbame ne apie drąsą – apie neadekvatumą.
– Kokį matote ryšį, jei toks yra, tarp originalumo ir autentiškumo?
– Autentiškumas kaip išeities taškas manęs nedomina. Man smalsu tai, kas randasi proceso metu. Labiau domiuosi kvailyste arba, kitaip tariant, pasiduodu impulsui, pirmai idėjai, priimu ir išbandau abejotiną dalyką ir tikrinu, kur tai nuves. Didžioji dalis mano sukurtų projektų ir atradimų, kurie buvo įdomūs ir man, ir kitiems, kilę iš neautentiškumo. Pradedi nuo galvojimo apie vieną dalyką, o tada jau seki viena idėja ir tada kas nors dar gimsta. Nėra taip, kad aiški mintis ir ryški tyrimo linija veda prie atsakymo į klausimą, kurį sau uždavei.
– Jūsų kūriniuose pastebime daug negatyvumo, išvertimo, neigimo. Ar tai jūsų meninė priemonė? Ką jums tai reiškia?
– Negatyvai mane domina fotografiniu, metaforiniu požiūriu. Negatyvai yra tai, kas įsirašo ant fotojuostos, iš kurios gaminame antrąjį negatyvą, kuris yra pozityvus atspaudas. Nufilmuoji ant balto popieriaus įvairiomis trajektorijomis vaikštinėjančias skruzdėles, o tada apverti: baltas popierius tampa nakties dangumi, o juodos skruzdės – šviesos taškeliais nakties skliaute. Sukūrei judančių žvaigždžių ir planetų bandą. Tai praktinis negatyvo panaudojimas, kuris nėra tuštuma, bet parodo ir akivaizdžią tamsos jėgą. Vietoj to, jog padarytume išvadą, kad viską galima paaiškinti šviesos buvimu, kaip buvo manoma nuo Platono laikų ir vėliau, šviesą turime matyti šalia tamsos tam, jog ją suvoktume. Kartais tam, kad dalykai įgautų prasmę, reikia to keisto tamsos ir šviesos mišinio. Mane dominanti tuštuma – juodoji skylė. Juodoji skylė kosmose, kaip galingos gravitacijos vieta, sugerianti visą šviesą ir visa, ką ji praryja. Pabaigos neišvengiamybė. Žinoma, pasitelkęs pavyzdį iš fizikos, bandau įprasminti mūsų pačių juodąją skylę – kapą šešios pėdos po žeme, į kurį mes keliaujame, į šitą tuštumą. Jei negali pakelti minties apie tuštumos neišvengiamybę, kabiniesi į tikėjimą, jog kas nors visgi gali ištrūkti iš tos tamsos – tokiu atveju tikime siela.
– Dažnai kūryboje kalbate apie entropiją. Kas tai?
– Kūrėjo pareiga yra priešintis entropijai. Jeigu išmeti vazą, ji sudūžta ant grindų. Jei surenki šukes ir vėl išmeti jas į orą, labai neįtikėtina, kad jos vėl suformuos tiksliai tokią vazą, kokia buvo prieš sudūžtant. Tai toji statistinė neįmanomybė, kuri yra entropijos pagrindas: tvarkingi dalykai virsta netvarka. Kūrėjo darbas yra surinkti tuos fragmentus, indo šukes, suplėšyto popieriaus skiautes ir rekonstruoti ką nors naujo, naują vaizdinį. Forma yra koliažas, bet tai tik kitas pasakymo būdas, kad iš aplinkoje ir savyje atrastų fragmentų mes konstruojame savo suvokimą. Tas mūšis prieš entropiją – ir faktas, kad studijoje šią kovą laimime kasdien – pastato entropiją į svarbią vietą ir paverčia ją geru įrankiu.
– Koks jūsų santykis su tradicija?
– Mane domina vertimo klaidos, įsivaizduotas, o ne giliai suvoktas kontekstas. Skeptiškai žiūriu į tapatybės meną ir tapatybės politiką, vietoj to domėdamasis benkartiškumo politika, mišrūniškumu, pasipriešinimu tradicijai bei tikėjimu, kad dauguma tradicijų yra išgalvotos ir sukonstruotos. Išties kolonijiniame pasaulyje kolonistų administracijų užduotis buvo išgalvoti gentis, miestus, klanus ir škotiškąjį tartaną [audinys kiltų siuvimui – S. B.], reiktų suvokti juos kaip dirbtinius dalykus, o ne tuos, kuriuos reikėjo atrasti. Turime būti atsargūs su tradicija, nes, netgi neigdamos ją, mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.
- Ar menas galėtų būti pavadintas geriausia priemone istorijos naratyvų kūrimui?
– Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Manau, vienas iš dalykų, kuriems dabar skiriu dėmesio, tai žvilgsnio nukreipimas į pakraščius, į dalykus, kuriuos atidėjau į tolimesnę spintą. Ištraukti juos vėl, peržiūrėti. Dėl to, kad mene dirbama su fragmentais, prasmės konstruojamos per koliažą, mes galime kurti kitus naratyvus, taip pat istorijos pasakojimus sudėdami kartu skirtingus fragmentus. Taigi, kas yra studijoje natūralus procesas: iš vieno piešinio imamas fragmentas, fotografijos detalė, iš tų skirtingų fragmentų sukonstruojamas vaizdinys – toks modelis tinka ir mūsų istorijos supratimui.
– Jūsų kūrybos paroda įspūdingos apimties ir jai bus skiriama itin daug dėmesio. Jūs pats nesate lankęsis Lietuvoje. Koks jūsų asmeninis santykis su mūsų šalimi?
– Visada priskyriau save litvakams, dalimi Pietų Afrikos žydų bendruomenės, kuri atvyko iš Lietuvos (tai šalis, iš kurios atvyko didžioji dalis Pietų Afrikos žydų). Tačiau niekada nesu buvęs Lietuvoje. Mano senelis autbiografijoje parašė tik vieną sakinį apie vietą, kurioje jis praleido kelis pirmuosius gyvenimo metus. Jis paprasčiausiai sako: „Gimiau Lietuvoje, iš kurios atvyko daugelis Pietų Afrikos žydų, palikau Lietuvą ir nuvykau į Angliją.“ Žinau apie istorines komplikacijas tarp žmonių, kurių šeimos atvyko iš Lietuvos, bet niekada patys nesijautė lietuviais, visada jautėsi istoriškai autsaideriais šalyje, kurioje užaugo ir gyveno. Lietuvoje tarp štetlų ir lietuvių buvo tam tikras apartheidas. Neturiu žinių apie gyvenimą štetluose, apie savo protėvių gyvenimą Lietuvoje. Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga. Prieš vienuolika metų mano dukra apsilankė Lietuvoje ir atrado, kad nėra beveik jokio pripažinimo apie tai, kas ten yra įvykę. Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymas – 2022 m. sausio 19-23 d. (didysis atidarymo šou – 2022 m. sausio 22 d., 19:30 val.)
Autorius: Sandra Bernotaitė
Režisierius Chris Baldwin: Kultūros sostinių sėkmės formulės dalis – vietos gyventojai ir svečiai, priimantys kvietimą įsitraukti
Režisierius Chris Baldwin… yra daug daugiau nei tik režisierius! Jau daugelį metų įvairios šalyse dirbantis, jau prie keleto Europos kultūros sostinių sėkmės prisidėjęs britas savo atvirumo kitoms kultūroms ir naujoms patirtims dėka yra tikrų tikriausias europietis. Jam pasiduoda didžiausio masto renginiai – net olimpinių žaidynių akcentai. Nenuostabu, kad būtent jam patikėta režisuoti unikalią simfoniją „Šaipėrantas“ (kompozitorius Antanas Jasenka, dirigentas Modestas Pitrėnas), skirtą didžiajam „Kaunas 2022“ atidarymui (sausio 22 d., 19:30 val.). Per keletą metų itin jautriai Kauną pažinęs Chris Baldwin pasakoja apie savą Europos ir europiečio sampratą – ir tai, ko jį moko nuolatinės kelionės po mūsų žemyną.
Žemiau pateikiame interviu su režisieriumi Chris Baldwin.
- Esate britas, bet itin daug darbų nuveikėte regionuose, kurie vadinami postsovietiniais ar postautoritariniais. Ieškojote nuotykių?
- Britas! Kad aš žinočiau, ką tai reiškia. Gimiau Oksforde XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje – buvau pokario šeimos jaunėlis. Augome lyg ir gerai suvokdami, kas yra britiška. Juk tai mes, kartu su amerikiečiais, laimėjome karą prieš Vokietiją. Britiška – teisinga ir demokratiška, britiška – tai nepasiduoti patyčioms. Kai paaugau, pasimokiau, ėmiau suprasti, kad tai – patogus mitas, o realybė ir istorija kiek labiau komplikuotos. Tikėjimas tokiais mitais žmogų daro pažeidžiamu kitiems galimiems mitams. Ir šiandien, „Brexit“ laiku, ta Britanija, kurią kadaise pažinojau, man menkai teatpažįstama.
Pavartojote terminą „postautoritarinis“ – jis įdomus, pats jį naudoju. Jis suponuoja, kad autoritariniai režimai – jau praeityje. Bet pastarojo laiko įvykiai rodo, kad turime šią sąvoką permąstyti.
O dirbti šiuose kraštuose pradėjau griūvant Berlyno sienai. Dėsčiau ir kūriau tuometinėje Vakarų Vokietijoje, Ingolštato universitete. Britų taryba pakvietė pakeliauti po Rytų Vokietiją, užmegzti kontaktus su tenykščiais teatrais. Taip ir padariau. Sutikau puikių žmonių, užsibuvau porą dešimtmečių.
Dar prieš tai, 9-jo dešimtmečio viduryje, daug dirbau Ispanijos teatruose, taip pat – su pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojais. Buvo įdomu siekti to, kad darbas su mokiniais taptų ne toks autoritarinis, labiau kūrybiškas. Tuomet atradau, kad klasės ir mokymo programos turi daug bendra su repeticijų salėmis ir scenarijais. Abiem atvejais jaučiamos politinės visuomenės nuotaikos. Pavyzdžiui, jei 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose mokinys ispanų mokykloje kalbėdavo baskų kalba, mokytojai jiems galėdavo duoti – ir duodavo – į kailį. Taip buvo ne tik mokyklose. Taigi šalyse, kuriose autoritarinė valdžia nuversta ne taip seniai, toks požiūris į problemų sprendimą, discipliną mokyklose, ligoninėse, teatruose, darželiuose vis dar gajus.
1995-aisiais Varšuvoje stačiau spektaklį pagal Charlotte Keatley pjesę – tuomet mano teorija, regis, pasitvirtino. Jaučiau, jog aktoriai tikisi, kad režisierius bus diktatorius. Panašiai būdavo ir Ispanijoje, Rytų Vokietijoje. Man tai pasirodė įdomu, tuo pačiu baugu! Kažkas kažkada sakė, kad Franko bus gyvas tol, kol paskutinis mokytojas, gavęs išsilavinimą jo valdymo metais, neišeis į pensiją. Pamaniau, aha, kokiais 2010-aisiais… Nors gal tai ir nėra visai tikslu, nes daug pedagogų Ispanijoje iš esmės nesutiko su Franko ideologija. Bet visgi tai kelia rimtų klausimų apie istorijos palikimą ir vertybes, švietime ir kultūroje perduodamas iš kartos į kartą.
Taigi jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu ir gyvenu visur Europoje. Ispanija, Lenkija, Vokietija, Airija, šiuo metu – Bulgarija. Aš – Europietis. Mano ir mano vaikų gyvenimą Europa neišpasakytai praturtino. Nenoriu pasakyti, kad ES dėka esame labiau pasiturintys – turiu omenyje laisvę keliauti. Na, JK šią laisvę iš savęs ką tik atėmė. Man nesuvokiama, kaip faktas, kad tavo vaikai nebegalės laisvai dirbti ir studijuoti 27 šalyse, gali reikšti „laisvės susigrąžinimą.“ Čia ir vėl galiu paminėti netikrą, pavojingą, gąsdinantį mitą. Tokie mitai gali priversti mus tiesiog atiduoti savo laisves.
- Dirbate su itin didelio masto renginiais – ne tik Europos kultūros sostinėse, bet ir olimpinėse žaidynėse! Dydis – įvykio, o ir biudžeto – įpareigoja ar kaip tik išlaisvina? Kokie iššūkiai kyla?
- Iššūkis – surasti istoriją! Sukurti naudingą ir žavingą mitą. Ne visi jie naudingi. Tai rimta užduotis ir atsakomybė, į kurią negali žiūrėti atmestinai – juk turi sudominti plačią auditoriją ir tuo pačiu nesivadovauti stereotipais. Turi suteikti laisvę kiekvienam pamąstyti apie tai, ką reiškia būti kartu. Būtent tai ir patraukė mane į Kauną – komanda buvo išsigryninusi tikslus ir degė aistra juos pasiekti. Mane sužavėjo mintis, kad mūsų darbus įkvėps ypatingas Kauno Žvėries mitas. Taigi kai paaiškėja istorija ir jos priežastis, didieji kūrybiniai, biudžeto ir techniniai iššūkiai gerokai palengvėja.
Žinoma, pastarieji metai pažymėti pandemijos ženklu. Dideliems renginiams tai reiškia milžiniškus iššūkius. Kuriant daugiabalsę istoriją prireikia daug repeticijų, susitikimų, pokalbių. Patys renginiai turi priminti karnavalą, kad žmonės galėtų susibūrę į grupes patirti įsimintinas akimirkas. Covid-19 išmokė mus dirbti kitaip – ir tai nebuvo bloga patirtis. Daug labiau tapome priklausomi nuo technologijų ir interneto, bet juk mažiau keliavome, o tai gerai klimatui. O kai pagaliau galime susitikti, tai dar ypatingesnis jausmas. Ir visai nekeista, kad pandemija privertė pasaulį atsigręžti į kultūrą. Knygų pardavimai išaugo, kaip ir internetu filmus transliuojančių platformų pelnai. Žmonės juk istorijų pasakotojai, pandemija to neatėmė, veikiau atvirkščiai. Klausimas tik toks – kas pasakos istorijas? Ar jos padės mums suprasti iššūkių priežastis? Ar visgi taps naujais mitais, vedančiais link autoritarizmo?
- Dirbote Europos kultūros sostinėse Vroclave Lenkijoje, Golvėjuje Airijoje, o dabar – Kaune. Palygintumėt šiuos miestus ir jų ambicijas?
- Miestą įprasmina ir daro atpažįstamu jo geografinė lokacija. Pavyzdžiui, Koribo upė Airijoje – viena trumpiausių Europoje, tuo pačiu viena srauniausių ir pavojingiausių. Vakarų Airijos kraštas atšiaurus, o rožinis dangus ir panašaus atspalvio dirva – tiesiog neįtikėtini. Yra kolonializmo pėdsakų – visur. Kiek įtakos šie dalykai turėjo Golvėjaus identitetą? Labai daug. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais miesto demografija drastiškai pasikeitė. Taigi Europos kultūros sostinės titulas jam leido pažvelgti į tai, kaip praeitis informuoja dabartį, ir kaip globali prekyba bei komunikacija veikia visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus. Vandenys, oras, kalbos, religijos, architektūra, dizainas, miesto erdvės, kitų kultūrų įtakos – kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste tai atsiskleidžia vis naujai, ir tai mūsų visų europietiška bendrystė.
Vroclavo gyvenime irgi svarbi upė – Oderis. Taip pat šio miesto identitetą apibrėžia karai, kalba, žmonių skaičiaus augimas ir mažėjimas. Kauną gi apibrėžia dvi upės – Nemunas ir Neris. Sutapimas tai ar pasekmė, kad šis miestas įsikūrė magiškoje erdvėje, jų santakoje?
Visa tai man ir yra Europa. Tai, kaip mes elgiamės su savo daugiakalbe, sienų išvagota, konkuruojančių mitų gausia patirtimi. Kaip pernai pasakė JAV istorikas Timothy Snyder, „Europa, tu didesnė už savo mitus!“ Na, o kultūros sostinių kontekste mane žavi, kad pastaruosius 10–15 metų jos pabrėžia amžinąją europietiškojo gyvenimo įvairovę per savo auditorijas, bendruomenes, menininkus. Šiandien kovojame su XX a. kilusiais iššūkiais, tad tik sugebėjimas gyventi drauge padės susidoroti su grėsmėmis, kurios nepaiso sienų. Taip, visos šalys skirtingos, bet nei pandemijoms, nei klimato kaitai nereikia vizų, šios bėdos nepaiso religijų ir kalbų skirtumų.
- Esate profesionalas, visgi ar dirbdamas su lietuvių menininkais ir bendruomenėmis spėjote šio to naujo išmokti?
- Kaunas – puikus mokytojas. Čia daug sužinau apie viltį, džiaugsmą ir sunkumus. Kartą atvykęs į jūsų miestą įsėdau į jauno kauniečio vairuojamą taksi automobilį. Jis puikia anglų kalba man papasakojo, kad kurį laiką gyveno Airijoje, Korko mieste. Tuomet išdėstė savo šeimos istoriją žlungant Sovietų Sąjungai, užsiminė, kad giminaičiams teko kovoti Afganistane. Tai buvo puikus, šviesus jaunas žmogus, mokantis pasakoti – jo istorijos savaip europietiškos.
Turiu paminėti ir nuostabius įvairių kartų menininkus, kurie kuo puikiausiai darbuojasi nuotoliniu būdu ir nuolat pažeria įvairių nuorodų į XX a. pradžios poeziją, tapybą, architektūrą. Daug sužinau apie Lietuvos kultūrą, jos ryšį su istorija ir politika, kaimynais ir bendruomenėmis. Kasdien išmokstu vis daugiau.
- Kaip manote, ar per keletą pasiruošimo 2022-iesiems metų Kaunas spėjo išaugti dalį stereotipų, problemų, ribų? Kokių pokyčių šiame mieste pastebėjote pats?
- Pokalbio pradžioje minėjau, kad dirbdamas Ispanijoje ir Lenkijoje supratau, jog nuo autoritarizmo nereikia bėgti paknopstomis – nuo jo reikia gintis. Ir tai ilgas procesas, kuriame veikia kultūra, švietimas, pilietinė visuomenė ir institucijos. „Kaunas 2022“ čia irgi suvaidino itin ryškų vaidmenį. Taip nutinka visose Europos kultūros sostinėse – tai ne tiesiog grandioziniai festivaliai, o procesai. Visgi į festivalių apibrėžimą įeina ne tik veiksmas ant scenos, bet ir auditorija, taip ir kultūros sostinių sėkmės formulės dalis – vietos gyventojai ir svečiai, priimantys kvietimą įsitraukti. Nebijokite prisijungti, kurkite drauge – taip Kaunas bus ir jūsų Europos kultūros sostinė.
Peržengti ribą, sulaužyti stereotipą – tai aktyviai prisidėti prie proceso, kuriančio naujas reikšmes, naudingus kultūrinius įvykius, padedančius suprasti mus supantį pasaulį. Kaunas pasikeitė. Jis sraunesnis, atviresnis, radosi daugiau ryšių ir sąlyčio taškų pačiame mieste ir jo istorijoje. Kaunas šiuolaikinis! Tai – Europos miestas, galintis pasidalinti giliai europietiškomis istorijomis. Tai ir ateityje dar laukiantys darbai taps „Kaunas 2022“ palikimu. Palikimas – svarbu, jis padės suvokti kūrybinių ir finansinių investicijų prasmę. Liverpulyje vis dar kalbama apie šio titulo palikimą, o praėjo jau 22 metai.
- Ar išduosite, koks bus idėjinis „Kaunas 2022“ atidarymo renginio sausį stuburas? Kokią žinutę jūs pats asmeniškai norite perduoti žiūrovams?
- Mitas! Kauno Žvėries mitas. Ši istorija tęsis ir gegužę bei lapkritį. Tai būdas visiems susitelkti – miestui, šaliai – ir pradėti metus su kultūra. Kaip ir visi mitai, Kauno Žvėris nėra realus. Visgi tai žavinga priežastis susitikti, pareflektuoti ir pamąstyti. Atidarymo savaitgalyje (2022 m., sausio 19-23 d.) laukiami visi. Šis renignys – šansas pasikalbėti apie Kauną, jo praeitį, dabartį ir, visų svarbiausia, ateitį. Be to, pirmąkart Europos kultūros sostinių istorijoje titulu džiaugsis trys miestai – Kaunas, Ešas ir Novi Sadas. Nuostabi proga išplėsti galimybes auditorijoms ir bendruomenėms geriau pažinti viena kitą.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: https://kaunas2022.eu/programa/