Interviu

Avangardinio meno parodoje Kaune – autentiški kilimai iš viso pasaulio

„Paroda, XX amžiaus laikmečio dvasią atskleisianti per persipynusią skirtingų meno rūšių sinergiją“ – taip būtų galima pristatyti vieną unikaliausių programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatomų renginių – parodą „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“. Šios avangardinio meno simbiozės rėmuose bus pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų, tokių kaip  Jean Lurçat, Jacques Borker, Laila Karttunen, Ivan Da Silva Bruhns, Louis Marcoussis, Ralph Pearson, Frankas Stella Jean Burkhalter kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko kolekciniai baldai.

Simbolinę prasmę turinčioje lokacijoje, architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio projektuotame pastate – dabartiniuose Kauno menininkų namuose, įsikursiančią parodos ekspoziciją rengia rytietiškų kilimų ekspertė, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėja Lauros Bohne drauge su išskirtinių, antikvarinių kilimų galerijos, įsikūrusios Milane, savininku bei kilimų meno žinovu – Alberto Levi.

Su parodos organizatoriais  – Laura Bohne ir Alberto Levi kalbame apie XX amžiaus kilimų meno įtaką pasaulio meno istorijai, parodos reikšmę pasauliniame kultūros kontekste ir nuolatines estetų grožio paieškas nūdienos pasaulyje.

Jeigu pradėtume kalbėti apie kilimų meną, dažnas paminėtų Turkiją, Iraną – vietas, kur kilimas „gimė“. Parodoje bus pristatomi XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų kurti kilimai. Kodėl pasirinkti būtent šie kontinentai ir šis laikotarpis?  

Alberto: Mane visada žavėjo XX amžius: šio amžiaus menas, dizainas. Ir tuo pačiu, žinoma, visada mėgau kilimus. Taigi, kai atradau XX amžiaus menininkų sukurtus kilimus, aš užsidegiau, kadangi iki tol didžiausia problema, kalbant apie kilimų meną, būdavo anonimiškumas, trūko autorystės elemento. Tu niekada negalėjai žinoti, kas yra vieno ar kito kilimo autorius. Gal tai moteris iš kažkokio kaimo, genties? Žinoma, būta tokių, kurie buvo pagaminti dirbtuvėse ir jie visi turėjo autorystę, tačiau dažniausiai jie buvo gaminami komerciniais pagrindais ir siunčiami į Vakarus.

Europietiškieji ar amerikietiškieji XX a. kilimai turi savo kūrėją, dingsta anonimiškumas, o pats kilimas nėra gaminamas, siekiant patenkinti rinkos poreikį, siekis čia – išreikšti meniškąją sielą. Daugybę šių kilimų kūrė garsūs architektai, didieji dizaineriai ir tapytojai, todėl aišku, kad jie turėjo meniškąjį elementą.

Mes matome kilimus labai dažnai ir juos nuasmeniname: mes pastebime spalvas, iš jo sklindančią magiją, matome ir dizainą, tačiau neturime koordinačių, kurios leistų nusakyti, kieno tai meno kūrinys ir apskritai, kad tai – meno kūrinys. Tuo tarpu, kalbant apie 20 amžiaus Europos ir Amerikos kilimus, mes turime tas taip reikalingas koordinates, kadangi dažnai tuo laikmečiu sukurti kilimai referuoja į tam tikrus stilius.

Kalbant apie XX a. Ameriką, tai buvo didžių galimybių žemė. Žinoma, ši šalis visuomet buvo galimybių žemė, tačiau XX amžiuje ypač. Daugybė kūrėjų, menininkų bėgo į Ameriką, kuomet prasidėjo karas Europoje. Amerika buvo labai „imli“ Europoje kuriamam menui (yra ir dabar), o štai Amerika supažindino atvykusius su tam tikromis technikomis, kurios nebuvo vystomos Europoje. Taigi Amerikos ir Europos simbiozė buvo ypatinga, leidusi laisvai išreikšti tai, apie ką yra XX amžius, ką jis turi naujo. Modernizmas, pertrauka nuo tradicijų, inovacijos daugybėje sektorių – politikoje, psichologijoje, filosofijoje. XX a. buvo jaudinantis amžius, kuriame susijungė ir persidengė rašytojai, filosofai, menininkai, rankdarbių kūrėjai. Ir, jei geriau pažvelgtume, kilimai yra geriausias šio ryšio pavyzdys.

XX amžiaus menininkų kurti kilimai žavi. Kadangi juose atsiranda judesys, trimatis vaizdas. Šio amžiaus Amerikos ir Europos menininkai kilimų meną ir jų tekstūrą perkėlė į kitą lygį.  Turiu omenyje, kad čia nebeliko svarbiausias objektų detalumas (kaip pavyzdžiui persiškuose kilimuose), kilimas tapo savęs išraiškos terpe, tad manau, kad netgi dabartiniai kilimai, kurie yra daromi Indijoje ar Irane yra labai įkvėpti XX amžiaus Europos ir Amerikos menininkų darbų. Šis laikotarpis buvo nepaprastai svarbus kilimų meno istorijoje.

Pagrindinė parodos ašis – kilimai, tačiau čia bus pristatomi ir lietuvių kūrėjų, dizainerių istoriniai baldai. Kaip kilo idėja kurti tokią sinergiją parodos pavidalu?

Laura: XX amžiaus modernizmas palietė labai daug sričių: meną plačiąja prasme, muziką, taikomąją dailę. Ir Lietuva čia nėra išimtis: kas tuomet vyko Europoje, sinchroniškai vyko ir čia – Kaune, tad tai, ką tuomet turėjome geriausio Europoje, norėjome parodyti šioje parodoje. Lankytoją norėjome supažindinti iš to laikmečio perspektyvos, padėti jam suprasti, kaip tai buvo modernu – formos, raštai, žinutė per formą. Žinoma, žiūrint iš dabartinės pozicijos visos tos spalvos ir formos mums dabar yra pažįstamos, priimtinos, nešokiruoja, tačiau tuomet – 1920-1930 metų laikotarpiu – priversdavo pakelti antakį. Esminė šios sinergijos žinutė – avangardas nebuvo tik apie kilimą, jis buvo visame kame, tad yra labai svarbu susieti Europos virsmą, ir Lietuvos – kaip neatsiejamą dalį.  

Parodos idėją apibūdina ir garsiojo vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo terminas „zeitgeist“, lietuviškai reiškiantis „laiko dvasią“. Toji „laiko dvasia“ viena idėja, jausmu, mintimi jungia individus, nepaisant jų sociokultūrinės padėties, kilmės, amžiaus, net gi šalies, o parodoje šis terminas atsiskleidžia per skirtingose lokacijose kurtus, tačiau tą pačią modernizmo žinią nešančius kūrinius – nesvarbu ar tai būtų kilimas, ar baldas. Svarbiausia čia tampa laiko dvasią atsispindinčios idėjos.

Alberto: kai Laura pasiūlė padaryti instaliaciją, t.y. pristatant kilimus, šalia jų eksponuoti to paties laikotarpio baldus, pamaniau,  jog tai – puiki sinergija, nes abu eksponatai gali papildyti vienas kitą ir padėti suprasti, kaip viskas buvo taip susiję. Audėjai, baldininkai, tekstilininkai – jie  visi dirbo viename dideliame XX amžiaus projekte – siekdami naujovių, palikdami tradicijas kitapus. Tad matyti, kaip lietuvis Art Deco baldininkas gamina daiktą, kalbantį ta pačia amerikietiško avangardinio kilimo kalba, yra gražu. Tai padeda padaryti šią žinią dar universalesnę. Ir todėl manau, kad tai gera idėja.

Laura, kodėl parodos vietai buvo pasirinkti Kauno menininkų namai? Kaip tai padės atskleisti ekspozicijos grožį, prasmę?

Laura: labai trumpai – mano nuomone, tai pati geriausia vieta šiai parodai atsiskleisti, kadangi, visų pirma – tai nėra muziejus – tai vila, turėjusi itin spalvingą gyvenimą, sąsajas su Italija ir reprezentuojanti modernizmo stilių, dėl to ši vieta leidžia geriausiai ištransliuoti mūsų norimą žinutę, kadangi pati ekspozicijos vieta nukelia į aną laikmetį, tarsi viską apjungia.  Šios vietos parodai būčiau laukusi ir keletą metų, kadangi tuomet nežinojau ar mano norimu laiku ji bus laisva, tačiau šie metai – Europos kultūros metai – atrodė labiausiai tinkami.

Būdama Italijoje, šį pastatą nuotraukoje pristačiau Alberto ir jo žmonai – sulaukiau paskatinimo, jog darytume parodą būtent čia. Man asmeniškai, tai yra viena gražiausių vilų Kaune, kuri emociškai įstrigusi dar nuo vaikystės.

Ar galima teigti, jog per kilimų raštus, technikas ir spalvas galime skaityti pasaulio istoriją?

Alberto: Žinoma! Kilimai yra gryniausias jų laikmečio reprezentavimas. XX amžiaus kilimuose, kuriuos kūrė Europoje ir Amerikoje, tai atsispindi labai stipriai – jie labai tampriai susiję su meno istorija, kadangi juose atsispindi abstrakcionizmo, kubizmo idėjos ir raštai, ar architektūroje matomas Bauhaus stilius. Kilimai – tai austiniai XX amžiaus istorijos dokumentai, kuriuos galima skaityti.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte, ruošiant parodą? Juk kolekciniai kilimai reikalauja specialių eksponavimo, gabenimo sąlygų?

Laura: pirmiausiai, ribotos galimybės leidžiančios tvirtinti eksponatus viloje. Nei kalti, nei gręžti nebuvo galima. Žinoma – katalogo ruošimas, trukęs visą vasarą ir reikalavęs daug derinimo darbų, atidumo. Ir, aišku, pačio pagrindinio didžiojo kilimo eksponavimas. Didžioji menininkų namų aktų salė pavirs dideliu „salionu“ (šypsosi).

Eksponatų pristatymas yra susijęs su dideliu stresu – tokį krūvį jau esu nešusi prieš dešimtmetį, kuomet rengėme pirmąją kilimų parodą Kaune. Vienas svarbiausių ir džiaugsmingiausių momentų, tai, kad žmonės, kurie yra mūsų komandos nariai, turi idėjų, yra  savo srities žinovai. Esu be galo jiems dėkinga. Nežiūrint į tai, kad tai yra įtemptas laikas – tuo pačiu tai yra be galo malonus procesas, kuris suteikia galimybę augti.

Alberto: kai nusprendėme rengti parodą, atskridau į Kauną apžiūrėti patalpų. Žinoma, mus ribojo erdvių galimybės. Kilimai yra dideli, jie gali būti ir labai dideli! Štai, pavyzdžiui, eksponuosime menininko Jean Lurçat kurtą kilimą, kuris kadaise priklausė Helenai Rubenstein – labai svarbus Art Deco stiliaus kilimas. Mums reikėjo didelio kambario. Laimei, Kauno menininkų namuose tokį kambarį, kuris talpintų bene 7 metrų kilimą, radome. Dėl erdvių ribotumo, turėsime 11 meno dirbinių.

Turiu didžiulę kolekciją, tad turėjome būti labai atidūs atsirenkant, bet tam tikra prasme tai buvo gerai, nes mes tikrai labai atidžiai vykdėme atranką, nes kai neturi daug erdvės, atsineši tik būtiniausius dalykus, kurie iš tikrųjų sukuria žinią. Ir man patinka tai, ką pasirinkome. Galų gale, tai nėra didžiulė paroda, tačiau kiekvienas kūrinys labai reprezentuoja stilių.

Jūsų manymu – kokia yra pagrindinė žinutė, kurią neša ši paroda? Ką jums reiškia ši paroda, kaip estetui, meno pasaulio žmogui?

Laura: kadangi jau penkiolika metų kiekvieną dieną „gyvenu kilimais“, man tai yra artimiausia ir svarbi tema. Šios parodos tikslas, man asmeniškai, yra  sklaida apie Kauną ir Lietuvą, kuri pasieks mano draugus ir kolegas įvairiose pasaulio šalyse. Pažindami vieni kitus per kultūrą, mes tampame artimesni vieni kitiems. Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet tuo pačiu metu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis. Kilimo likimas yra it pasmerktas nuo pat jo sukūrimo pradžios: patiestas ant žemės jis apstatomas baldais, ir tampa savaime suprantamas su laiku lyg ir  nematomas, o pakabintas ant sienos jis lyg ir praranda savo paskirtį. Šioje parodoje mes norime atskleisti taip pat ir ši aspektą. Kaunui avangardo, modernizmo tema – aktuali ir svarbi. Kuo mes daugiau matome, apsikeičiame patirtimi, kuo labiau mes tampame tarptautiški kultūrine prasme – tuo daugiau atsiranda idėjų, noro, galimybių ir žinoma drąsos jas realizuoti.

Sociumas, ryšiai, santykiai ir tarpusavio pasitikėjimas – yra pagrindas tam, kad vyktų kultūriniai mainai.

Alberto: kaip ir minėjau, manau, kad austinė terpė pasiūlė menininkams ir dizaineriams naują saviekspresijos būdą.  Tai buvo naujas būdas save išreikšti, nepaisant to, kad Europoje kilimai buvo kuriami ir 18, 17 ar 16 amžiuose, net gi – Viduramžiais tam tikruose kraštuose.  Bet tuo metu jie buvo labai skirtingi. Jie buvo reprezentuojantys – pastatus, žmones – kaip gobelenai. Jie buvo visiškai skirtingi ir neturėjo tokios pridėtinės vertės, kokią turėjo XX amžiuje kurtieji. Manau, kad kilimo indėlis XX a. Europos meno istorijoje yra esminis, nes kilimo mene pavyko užfiksuoti ir ant austos drobės užšaldyti koncepcijas, kurios dizaino ir tapybos srityje būtų tik trumpalaikės.

Manau, kad pasauliui pats laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiamas pakankamas dėmesys. Daugelis žmonių kilimo nematė kaip meno kūrinio – jie gražūs, praktiški, bet tai nėra menas jų akyse. Paroda pramuš šį barjerą. Ir tai – mano troškimas, nes visada jaučiau, kad kilimas ilgą laiką buvo apribotas amatininkų erdvėse.

Paroda veiks spalio 1 -14 dienomis Kauno menininkų namuose (KMN), V. Putvinskio g. 56. Paroda yra Kaunas 2022 programos „Dizainas laimei“ dalis. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

by Ugne

Bella Shirin: žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti

„Kada sumažėja tavęs – mažėju ir aš. Vieną sykį nubusiu stotyje ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale sukrutės ir nutols. Greičiau ir greičiau. O mudu stovėsime, nežiūrėdami vienas į kitą. Svetimi ir tapatūs“. Tai – citata iš „Kauno kantatos“, kuri nuskambės iš kaunietės Bellos Shirin lūpų. 

Po Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi ir 17 pirmųjų savo gyvenimo metų čia praleidusi B. Shirin vėliau gyveno Izraelyje, JAV. Vėliau, jausdama ilgesį Kaunui, moteris savo namais pasirinko šį miestą. Apie Bellos gyvenimą yra sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, B.Shirin – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.

Šiuo metu kartu su visa kūrybine grupe B.Shirin ruošiasi „Kauno kantatos“ premjerai, kuri „Žalgirio“ arenoje įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Jos kūrėjai – du iš Lietuvos kilę menininkai – Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė).

Pokalbis su B.Shirin – ne tik apie būsimąją premjerą, tačiau ir apie tai, ką reiškia būti litvaku bei kaip kultūra padeda kalbėtis sudėtingomis temomis. 

– Ką jums pačiai simbolizuoja „Kauno kantata“ ir apie ką ji?

– Kai aš buvau mažytė, mano tėvai kalbėdavosi tarpusavyje apie tai, kad Niujorkas yra pasaulio ašis. Tėvas slapta, dar sovietmečiu, klausydavosi Amerikos radijo. Tada man buvo kokie 5–6 metai. Aš jiems sakydavau: ką jūs čia tauškiate? Kaunas yra pasaulio ašis.

Ta mintis man liko iki pat dabar. Kai aš buvau Niujorke – man Kaunas buvo pasaulio ašis. Niujorkas nepatiko. Jaučiu nepaprastą ryšį su Kaunu.

Pamenu, kai tėvas sirgo, jam reikėjo išvažiuoti gydytis į Krymą. Atrodo, ten gražus oras, nėra lietaus, vienas malonumas. Bet aš norėjau į Kauną, namo. Kokia tu keista ir nedėkinga, sakydavo man.

Kada su šeima išvažiavome gyventi į Izraelį, man buvo labai sunku įprasti. Ilgėjausi Kauno.

Todėl „Kauno kantata“ man visų pirma ir yra apie Kauną. Projekte pasirodys skirtingų tautų atstovai – lenkai, rusai, žydai, lietuviai, nes juk Kaunas visada buvo daugiakultūris, daugiatautis miestas.

Kantatoje dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daug kitų. Joje skambės ir šiuolaikinė muzika. Aš, tiesą sakant, nelabai mėgstu šiuolaikinę muziką, tačiau Philipas atliko puikų darbą.

Mūsų pažintis su šiuo kompozitoriumi ir garso menininku irgi buvo įdomi. Mus supažindino 2017 metais, kai jis atvažiavo į „Kauno bienalę“ ir jai sukūrė garsines intervencijas žydų gyventose Kauno vietose.

Aš esu buvusi Pietų Afrikos Respublikoje. Mudu įsikalbėjome, jis paklausė, kokia mano mergautinė pavardė. Kai pasakiau, jam kilo kitas klausimas – ar turiu šioje šalyje giminių? Taip, ten gyvena mano pusbrolis. „Jis mano gydytojas“, – pasakė Philipas. Toks ypatingas mūsų ryšys.

Man, tiesa, ne visą laiką patinka, ką jis rašo, nors yra gabus, talentingas žmogus. Buvo sumanymas, kad savo tekstą „Kauno kantatoje“ aš skaitysiu anglų kalba. Pasakiau, jog ne. Man reikia skaityti ta kalba, kurią aš jaučiu. Kitaip nieko nebus. Aš ne papūga. O ta kalba, kurią aš jaučiu, yra lietuvių.

Pasakiau, kad skaitysiu lietuviškai, nes kai skaitau lietuviškai – tai būna iš visos širdies. Beje, vieną frazę sakyti atsisakiau. Man atrodo, jog ji netinka, ja lyginami žmonės. O juk kiekviena tauta turi savo skausmą.

– Žodžiu išties galima įskaudinti, įžeisti. Jus pačią kas nors neatsargiais žodžiais yra įskaudinęs?

– Aš turiu dramblio odą. Mano tėvas mane taip išauklėjo, sakydamas, kad man reikės įgyti dramblio odą ir gyvatės stuburo lankstumą. O ką tai reiškia? Suprasi, sakydavo tėvas.

Ir aš, man atrodė, supratau: turbūt reikia įlįsti į čemodaną, kuris – didelis – buvo mūsų namuose. Nors buvau tokia storuliukė, bet įlindau. „Bandau būti lanksti, kaip gyvatė“, – paaiškinau nustebusiam tėvui.

Tik gerokai vėliau man tapo aišku, ką tėvas norėjo pasakyti. Aš turėjau išmokti neįsižeisti. Išmokti reaguoti.

Man gyvenime niekas nėra pasakęs žydė ar žydelka. Jei ir pasakytų, tai dėl ko man įsižeisti, juk nemeluoja ir tai yra tiesa. O tai, kad žmogus, nepažindamas manęs, turi problemą, kad aš žydelka – tai ta problema yra jo, ne mano.

– Bella, ką reiškia būti litvaku?

– Tai didžiulė garbė. Pasaulyje litvakai yra labai gerbiami. Didžiausi rabinai yra kilę iš Lietuvos. Kai aš atvažiavau į Ameriką – ši šalis nenorėjo įsileisti net izraeliečių. Bet užtekdavo pasakyti, kad aš iš Lietuvos – durys atsidarydavo. Nes iš čia yra garbingi, dori žydai. Gal kiti įsižeis, bet sakoma, kad litvakai yra žydų elitas.

– Kaune yra ir litvakų bendruomenė?

– Taip, yra, bet aš jai nepriklausau. Ji puikiai veikia, organizuoja šventes, koncertus pasaulio teisuolių šeimoms. O aš pati neskiriu žmonių pagal tautybes, nes visi mes esame žmonės. Visi gimstame, augame, mokomės – visi tikime į tą patį Dievą, tik kiekviena tauta vadina jį kitu vardu. Ar ten, aukštai, sėdi dešimt Dievų? Ne, juk jis tik vienas. Tik kiekvienas jį vadina savu vardu ir kreipiasi savo kalba.

– Kiek svarbi yra kultūra kalbant apie istorinę atmintį, kiek svarbu apskritai apie tai kalbėti – per kultūros iniciatyvas?

– Labai svarbu. Žmonės, ypatingai jaunesni, nežino apie žydus. Pirmoji, kur pradėjo teršti, buvo Rūta Vanagaitė – ji parašė per aštriai. Labai aštriai. Bet kai pradėjo apie tai kalbėti – tada žmonės panoro žinoti.

Manęs dažnai klausia apie šventes, apie žydiškus patiekalus – viskas, pasirodo, labai įdomu. Žydai juk buvo labai aktyvūs. Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, Smetonos laikais. Ir daug žydų tokių buvo. Buvo nuostabus gyvenimas.

Mano tetos mokėsi kartu su lietuvių vaikais, kai staiga atsitiko toks siaubas. Todėl žmonės, jaunimas nori suprasti, kas iš tikrųjų nutiko.

Yra daug žydų, kurie iki dabar pyksta. Manau, kad reikia dialogo – atsisėsti ir kalbėtis. Ar net ekskursijų, susitikimų šeimoms iš Izraelio su lietuvių šeimomis, o lietuvių šeimoms – pabūti Izraelio šeimose. Kai kartu praleidi daug laiko – suartėji. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti.

– Jūsų nuomone, ar Kaunas atviras skirtingoms tautoms, jų kultūroms?

– Visiškai. Ir žmonės čia atviri. Jie, išsilaisvinę iš okupacijos, pradėjo kalbėti. Atsirado noras suprasti, be to, ir žiniasklaidoje daug kabama šiomis temomis. Yra kuriamos laidos apie žydiškumą. Žmonės girdi, supranta, kad žydai – ne kažkokios pabaisos.

– Daug mitų buvo sukurta?

– Daug. Pamenu, kai tik atvažiavau į Kauną, sutikau poliklinikoje vieną jauną aktorę. Pradėjome kalbėtis ir ji nustebo sužinojusi, kad aš – žydė. Pirmą kartą, sako, matau žydę.

Pasiūliau užeiti pas mane į svečius, išgerti kavos. Matau, kad žvelgia į mane didelėmis akimis. „Aš tavęs nesuvalgysiu“, – nusijuokiau. Mudvi gėrėme kavą, o ji po to pas mane užsukdavo dažnai. Pasakojo ir apie tai, kaip vaikystėje jos močiutė sakydavo, kad Velykoms žydai vaikų kraują macų gamybai naudoja. Tokios nesąmonės.

– O kalbant apie gerus dalykus, pavyzdžiui, apie žydų verslumą. Tai ne mitas? 

– Ne, ne mitas. Iš žydų geriausi verslininkai yra gimę Persijoje, taip pat gruzinai. Jei praeitume Tel Avivo gatvėmis – dauguma parduotuvių yra gruzinų.

Jie puikūs ir tai, turbūt, genuose. Bet ne visi. Tarkime, aš esu visiškas nulis versle – nemoku nei prašyti, nei uždirbti. Tiesa, daug metų Izraelyje dirbau banke – buvau patarėja investicijų klausimais.

– Patiko darbas?

– Ką jūs! Bet algos buvo geros. Buvau viena, reikėjo auginti sūnų, reikėjo išgyventi.

– Jūsų gyvenimą lydi pozityvumas. Pamenu, kai per pandemiją žmonės dalijosi ištuštėjusių parduotuvių lentynų nuotraukomis, jūs dalijotės priešingomis – kur matėsi pilnos lentynos. Sakėte, kad nereikia skleisti panikos ir netiesos.

– Taip! Man ir dabar gaila, kai yra juodinama mūsų vyriausybė. Man skaudu. Asmeniškai aš nemėgstu ginčytis ir niekada to daryti nemėgau. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kaip sakė I. Kantas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.

Nemėgstu ir kritikuoti. Visada paklausiu savęs, ar aš padaryčiau geriau? Ne. Tai ir užsičiaupi. Neteisiu žmonių, nes nesu nė vieno jų kailyje. Nesugebu to. Tai kaip aš galiu juos smerkti?

– Iš kur atsirado tokia gyvenimo filosofija? Galbūt kuo daugiau gyvenime esi patyręs sunkumų ir išgyvenimų – tuo daugiau tavyje žmogaus?

– Arba gali būti atvirkščiai. Toks žmogus tampa blogesnis, užsidaręs, piktas. Būna visaip. Bet reikia norėti suprasti ir dirbti su savimi: skaityti, gilintis ir nebijoti eiti į praeitį klausiant kodėl, kas atsitiko, ką man pasakė? Kaip tai paveikė?

Man pavyko tai padaryti Lietuvoje, kai pirmą kartą atvažiavau. Užtruko tris mėnesius – tada išeidavau tik į parduotuvę ir niekur daugiau. Sėdėdavau namuose, rūkydavau ir mąstydavau. Rašydavau savo mintis. Norėjau suprasti save, kodėl aš taip dariau, kodėl pykau ir kodėl aš nervuojuosi? Didžiulis noras suprasti save.

– O humoro jausmas gyvenime jums dažnai padėjo?

– Dažnai. Ir tėvų išmintis labai daug. Kai aš prisimenu jų girdėtus posakius... Jau minėtas posakis apie dramblio odą ir gyvatės stuburą.

Kai nusižudė mano mama, po metų-kitų pažįstami norėjo supažindinti tėvą su viena labai turtinga moterimi. Bet ji jam nepatiko, sakė, kad negraži. Nusistebėjau: tokiame amžiuje ieškoti grožio? O tėvas man: ji atrodo kaip pelė iš rūgpienio. Jidiš kalboje ši frazė skamba nuostabiai.

Ir dar vienas svarbus iš tėvų išgirstas posakis: nebūk teisus, būk išmintingas.

„Žalgirio“ arenoje  „Kauno kantata“ įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. Bilietus į renginį galima įsigyti čia.

by Ugne

IX forte performansą atliksiantis T. Ramasike’ė: „Bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa“

Pietų Afrikoje gimęs šokėjas ir choreografas Tebby’is W. T. Ramasike’ė jau tris dešimtmečius yra profesionaliojoje scenoje. Jis nevengia remtis skausmingais istoriniais įvykiais, kuriuos, susiejęs su asmenine patirtimi, perteikia kūno kalba. 2022 m. rugsėjo 24 d. T. W. T. Ramasike’ė Kauno IX forto muziejuje atliks performansą „Mano kūno fragmentai“. Daugiau apie pasirodymą, šokį trauminių patirčių kontekste ir tai, kodėl svarbu prisiminti istorinius įvykius, kviečiame skaityti interviu.

Pasirodymas „Mano kūno fragmentai“ yra tarptautinio projekto „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ dalis. Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje atliksite performansą „Mano kūno fragmentai“. Pirmiausia norėtųsi klausti, kokie įspūdžiai, emocijos apėmė apsilankius IX forte, kai 2021 m. buvote atvykęs ruoštis pasirodymui?

Tai buvo gana pribloškianti patirtis. Anksčiau mačiau nuotraukas, kuriomis pasidalino Bruce’as [menininkas Bruce’as Clarke’as], tad tikėjausi kitokios vietos. Bet kai atvykome, tiesiog pajutau – oho! Iš pradžių nežinojau, kaip tai išreikšti. Buvau toks priblokštas... Jaučiau, kiek čia daug skausmo... Balsas manyje rėkė iš skausmo, balsas šaukė iš vilties. Iš tikrųjų, tai viršijo mano lūkesčius. Jaučiau, kad stoviu šventoje žemėje. Šioje vietoje energija buvo stipri ir unikali. Mano dėmesį patraukė ne vietos struktūra, o aplinka, medžiai. Jie tapo šios simbolinės tautos, kurios nariai čia neteko gyvybių, reprezentacija. Šioje vietoje dvasia buvo gyva.

Man pasirodė labai įdomu, kad ėjau ne į muziejų. Ėjau ne į ekspozicines erdves. Buvau įtrauktas į gyvąją žmonijos sielą. Žmonijos, kuri prarasta. Pajutau ryšį ir iš karto galvoje ėmė gimti kūrybinės idėjos. Tariau: „Manau, kad atvykau į reikiamą vietą. Štai, kur priklausau, štai, ką noriu daryti.“ Mano siela, mano širdis virpėjo, o dvasia norėjo gyventi, stverti, skristi. Mane tai labai praturtino.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti performansą, kurį atliksite IX forte? 

Grįšiu prie projekto pradžios. 2018 m. dalyvavau butoh ir akusmatinės muzikos festivalyje Paryžiuje. Atsitiko, kad atlikau pasirodymą pagal Jacobo kompoziciją. Buvo ir kitas butoh šokėjas Denisas, su kuriuo iš pradžių bendradarbiavome, bet, deja, jis smarkiai susirgo. Denisas atliko pasirodymą pagal René kompoziciją. Jacobo kompozicija man metė iššūkį – trumpa, sudėtinga ir tokia, pagal kurią niekada nesvajojau pasirodyti. Buvo sunku, bet per performansą viskas susidėliojo į vietas. Man patiko Deniso performansas ir René kompozicija. Tada jiems trims papasakojau savo idėją: keturiese esame toje pačioje erdvėje, mes, šokėjai, kuriame šokį, o jūs, kompozitoriai, tuo pačiu metu komponuojate. Pasiūliau jiems bendradarbiauti nedideliame projekte Amsterdame.

Tada pradėjau vystyti idėjas apie Holokaustą ir apartheidą. Tuo laiku rašiau eilėraštį, pavadintą „Mano kūno fragmentai“. Šį eilėraštį inspiravo matyti Holokausto vaizdai. Viską – Holokausto ir apartheido vaizdus – sudėjau kartu. Tuo metu labai susirgau. Buvau paguldytas į ligoninę, man atliko 3 operacijas. Gulint ligoninėje visi šie vaizdai ėmė grįžti, jaučiau, tarsi būčiau viso to dalis. Mano kūnas iro. Jaučiau, kad kūnas byra į dalis, tad tiesiog ištariau – „Mano kūno fragmentai“.

Kitas klausimas – ką man su tuo daryti? Kas šiame projekte svarbiausia? Ar jis yra apie Holokaustą? Ar apie apartheidą? Ar apie mane, gulintį ligoninėje ir mirštantį? Kaip butoh praktikas, visada daug dirbu su kūnu. Ir sakau – jis [projektas] apie kūną.

Kai po ilgo laiko pamačiau savo tėvus Pietų Afrikoje, jų kūnai buvo deformavęsi, pasikeitę. Tada pradėjau galvoti apie žmones naikinimo stovyklose. Kas nutikdavo, kai jų kūnus sudėdavo į krosnis? Ėmiau galvoti apie žmones, kurie Pietų Afrikoje buvo iškeldinti. Mačiau, kaip kankino ir degino mano vaikystės draugą, regėjau jo kūną... Taigi, tai buvo apie yrantį kūną, kuris keičiasi, deformuojasi.

Patirtis ligoninėje ir kovojimas mane paveikė psichologiškai. Buvo labai sunku. Tuo metu turėjau atlikti pasirodymą. Jis buvo apie pasipriešinimą priespaudai, pasipriešinimą sunkumams, taip pat – apie viltį, kovą prieš kažką, atsparumą.

Galvodamas apie tuos krosnyse esančius ar degančius kūnus, mąsčiau apie tylų jų riksmą. Įsivaizdavau šaukiantį kūną. Kūną, pavirstantį šaukiančiu balsu. Tas balsas tapo mano vidiniu „aš“. Šokis virto mano gelbėtoju, gydytoju. Balsai galvoje tarsi sakė – „šok, šok ir niekada nenustok šokęs.“ Turėjau šokti, kad išgyvenčiau. Iki šiol kartoju, kad jei nešokčiau, turbūt jau seniai būčiau atsisveikinęs su šiuo gyvenimu. Šokis man padėjo judėti toliau. Taip pat – priešintis, niekada nesustoti ir turėti vilties.

Žmonės klausia, ar šis kūrinys yra apie Holokaustą. Ne, nėra. Ir jis nėra apie apartheidą. Nors mano šaltiniu tampa siaubingi žmonijos istorijos įvykiai, nutikę praeityje (deja, jie vis dar vyksta dabar), kūrinys kartu yra apie socialinę krizę, kurioje mes, kaip žmonės, atsiduriame. Tai tylus būdas kalbėti kūnu, šokiui tampat nutildytų žmonių balsu: išryškinti tą skausmą, tą kančią, atkreipti dėmesį į tai, į ką daugelis neatkreipia. 

Šiame kūrinyje nusprendžiau pasitelkti butoh žanrą, perteikiantį kūno pasipriešinimą gravitacijai. Mano kūnui tai meta didelį iššūkį išeiti iš komforto zonos į nežinomą teritoriją. Kartu tai susiję su vidine laisve, kuri išreiškiama butoh, ritualiniu šokiu ar net elektronine muzika, kuri taip pat turi savo pasipriešinimo būdą.

Paminėjote butoh žanrą. Ką galvojate ir jaučiate šokdamas butoh? Kuo butoh išsiskiria iš kitų žanrų?

Tai perėjimas į kitą pasaulį. Daug dirbu su dvasingumu, stengiuosi jį susieti su ritualiniu šokiu ir butoh praktika. Man tai visada yra tarsi dvasinė kelionė. Jaučiu, kad pereinu iš vieno gyvenimo į kitą. Iš būties į nebūtį.

Butoh suteikia man žengimo į gilų pasąmoninį pasaulį jausmą. Esu aukštesniame dvasingumo, o gal egzistencijos, lygmenyje. Tuo pačiu visada kyla klausimai: kur tai mane nuves? Kiekvienas klausimas sukelia skirtingą jausmą, skirtingą mintį. Niekada nebūna taip pat.

Manyje tai vis dar auga. Negaliu sakyti, kad esu tobulas butoh šokėjas ar kad esu blogas butoh šokėjas. Esu butoh praktikas, tiesiog praktikuojuosi. Išplėtojau savo afrobutoh konceptą. Galėčiau sakyti, kad butoh iš tiesų praturtino mano, kaip šokėjo, karjerą. Į šokį ir save, kaip šokėją, žiūriu iš kitos perspektyvos, suprasdamas savo kūną, mintis.

Kaip butoh išsiskiria iš kitų žanrų? Na, visų pirma, žmonės jo bijo. [juokiasi] Kai kalbame apie butoh, jie sako: „O, ar čia tas apie bjaurius kūnus ir mirtį?“ Taip žmonės reaguoja į butoh. Jie nenori turėti nieko bendro su tuo, kas susiję su skausmu, kančia ir mirtimi. Ypač mirtimi ir tamsa. Visada žmonėms sakau, kad toje bjaurastyje slypi grožis, tamsoje – šviesa.

Trumpam stabtelkime pasvarstyti apie grožį, šviesą ir šokį – kas, Jūsų manymu, tragedijos ir trauminių patirčių kontekste yra šokis? Priemonė įsijausti į kitų žmonių patirtį? Gijimo būdas?..

Į šį klausimą nelengva atsakyti, bet pabandysiu. Kai žvelgiu apibendrintai, nėra taip labai paprasta, bet asmeniškai man – lengva šokiu išreikšti traumines ar tragiškas patirtis, nes su jomis teko daug susidurti. Nors žmonės visada sako, kad esu laimingas, mano pasaulis iš tiesų yra tragiškas ar susijęs su trauma.

Sugeriu daug žmonių tragiškų ir trauminių patirčių, klausausi jų istorijų. Iš esmės įsijaučiu į jų situaciją. Kai pradedu tai daryti, kartais galiu iš to kažką sukurti. Šokiu man lengviau tai išreikšti. Taip pat pastebiu, kad šokis man padeda pagyti. Galiu turėti daug rūpesčių ir visko gali man nutikti, bet vos tik sudedu visa į šokį, jaučiu tą gydančią jėgą. Kaip man sakė žmonės, į jų gyvenimo tamsą atnešu šviesą ir juos gydau. Štai kodėl visada į savo veiklą žiūriu kaip į dvasinį gydymą.

Nereikėtų sakyti: „O, mano kūrinys bus apie traumines patirtis.“ Manau, kad jei pradėčiau taip teigti, mano šokėjai išskubėtų pro duris, o jei tai pasakyčiau publikai, ji neateitų pažiūrėti performanso. [juokiasi] Tai kažkas, ką laikai kūrinyje. Trauminėmis patirtimis įprastai nesidalini. Jos yra viduje. Kiekvienas susiduria su trauma vis kitaip. Kiekviena trauminė patirtis yra skirtinga.

Iš tiesų, keliuose šokiuose išreiškiu daug savo trauminių patirčių, kurios kartais mane gąsdina. Tada iškyla problema – ką jaučia auditorija, kai išgyvenu trauminę būseną? Įsijautimas į ją, kai atlieku šokį, man padeda kažką paleisti, gydo mane, apvalo. Man tai tarsi ritualas. Tai tampa lyg apeigine kelione. Man ir, manau, daugeliui žmonių, šokis yra gijimas, terapija. Gaila, kad daug žmonių to nemato. Jie į šokį žvelgia kaip į hobį, tiesiog šokimą, nesuvokia, kad šokant žmogaus viduje kažkas įvyksta. Šokis teikia džiaugsmą, gyvenimą, šviesą, gydo daugelį žmonių.

Grįžkime prie Jūsų pasirodymo IX forte. Prie jo prisideda tarptautinė komanda. Gal galėtumėte pristatyti jos narius?

Trumpai juos pristatysiu. Pradėsiu nuo René. René Baptistas Huysmansas yra kompozitorius ir garso menininkas iš Amsterdamo. Jo specializacija – elektroninių garsų koliažai ir lauko įrašai.

Jacobas Elkinas yra multiinstumentalistas iš Niujoko, JAV. Jis moko Jungtinių Tautų tarptautinėje mokykloje, yra elektroninės mikrotoninės muzikos specialistas. Neklauskite manęs, kas tai... Štai kodėl jo muzika tokia sudėtinga – visi šitie terminai... Tai ne ta pati elektorinė muzika, kurią žinome. [juokiasi]

Vienas pirmųjų komandos narių buvo Denisas Sanglardas, bet dėl sveikatos problemų jis nebegalėjo tęsti projekto. Denisas yra butoh šokėjas ir aktorius. Jis vis dar labai įsitraukęs į kūrinį, tik laikosi nuošalyje – yra tarsi treneris, teikia atgalinį ryšį.

Tada turime Ellen Knops, kuri yra iš Amsterdamo. Ji mūsų šviesų dizainerė, mėgstanti improvizuoti ir pajausti vietą. Ellen nuvyksta į vietą ir mato, kokia yra tos vietos energija bei ką ji leidžia padaryti su šviesomis. Ellen dirbo su daugeliu mano kūrinių. Su ja dirbti fantastiška.

Tada – Anne Oomen, olandų mados tekstilės dizainerė iš Šiaurės Brabanto. Anne specializacija – šilkas. Ji daug dirba su šokėjais, judesiu. Anne pati buvo šokėja. Susižavėjimą šokiu ji paverčia sklandžiu šilko judesiu. Anne kūrinius labai įdomu stebėti ant šokėjo kūno. Ją pasirinkau ir dėl to. Daugelį metų norėjome dirbti karu, pagaliau čia pirmasis projektas. Įkvėpimo ji semiasi iš abstrakčiosios tapybos ir moderniojo meno kūrėjų.

Toliau – Elizabeth Damour. Ji yra iš Paryžiaus. Elizabeth – prancūzų butoh atlikėja, psichoterapeutė. Jai patinka dalintis, perduoti, prisijungti prie nuolatinio tobulėjimo proceso. Ji taip pat dirba su jaunais žmonėmis. Iš tiesų, pradžioje Elizabeth prisijungė prie projekto kaip mano asistentė, o ne šokėja. Galiausiai, kai Denisas nebegalėjo toliau dalyvauti, vienintelė išeitis buvo Elizabeth.

Dar turime Zo Fan. Projekte ji yra išorės menininkė. Iš tikrųjų, ji – Bruce’o asistentė. Bruce’as ją pasiūlė būti mūsų videografe. Zo yra iš Singapūro, bet gyvena Paryžiuje. Ji – kino režisierė, fotografė ir videografė.

Prie projekto prisidėjo ir daugiau žmonių, ne vien mes – yra žmonių iš išorės, kurie įsitraukė.

Jūsų performansas glaudžiai siesis su menininko Bruce’o Clarke’o dviejų dalių paroda, eksponuojama Kauno IX forto muziejuje, – bus atliekamas jos fone. Koks jos ir šokio santykis? Kaip jie papildo vienas kitą?

Įdomu, kad pradžioje Bruce’o nepažinojau. Frankas [Frankas Schroederis, Nacionalinio rezistencijos ir žmogaus teisių muziejaus direktorius] žinojo mano kūrinius ir pažinojo Bruce’ą, taigi, pakvietė jį kurti parodą [Liuksemburge]. Manau, kad pamatęs Bruce’o kūrinį, jame įžvelgė mane. Kai pirmą kartą išvydau Bruce’o skulptūras, norėjosi klausti: „Kur tu mane radai?“ [juokiasi]. Taip pat įžvelgiau save. Manau, kad iškart užsimezgė ryšys.

Iš tiesų, mane sudomino Bruce’o kilmė: gimęs Didžiojoje Britanijoje, turintis žydišką šeimą, [ryšių] su Lietuva, gyvenęs Pietų Afrikoje, įsijungęs į kovą prieš apartheidą. Tada pamačiau jo darbus ir buvau visiškai suviliotas. Norėjau sužinoti daugiau apie jo kūrinius, ėmė gimti idėjos. Mane patraukė ir jo darbas Ruandoje genocido tema. Galvojau: „Visa tai susiję su trauma. Šios tragiškos situacijos sukėlė daug traumų žmonių gyvenimuose.“ Ir man patiko, nes tai buvo Tebby’is. [juokiasi] Taigi, pagalvojau: „Nebijosiu bandyti rasti sąsajų su jo kūryba. Tiesiog būsiu atvira knyga.“

Esu dirbęs su menininkais praeityje – šokdavau, ką jie nutapydavo, arba pagal jų skulptūras. Bet dabar yra kitaip. Savo istorijas stengiamės papasakoti skirtingais būdais, bet tuo pačiu papildome vienas kitą. Nusprendėme įvesti mano ir skulptūrų tarpusavio dialogą, kaip jas naudoju, – jos turi būti kitas atlikėjas.

Šis tas įdomaus atėjo man į galvą apie IX forto muziejų: jei turime Bruce’o skulptūras ir aš, susisiejęs su šia instaliacija, palieku erdvę, kas nutinka? Mano idėja – tu sukuri ryšį su šiomis skulptūromis, išvyksti, o ryšys turėtų likti, nors fizinio kūno ten ir nebėra. Ryšys turėtų pasilikti tose skulptūrose, nes jos buvo performanso dalis. Tai įmanoma, nes visada galvoju, kad sukurta energija net išėjus iš erdvės turėtų joje likti. Turiu omenyje, pabuvęs IX forto muziejuje ir išvykęs, vis dar galėjau kvėpuoti ta energija.

Kas nutinka man? Tai kitas klausimas – ryšys tarp instaliacijos ir šokio. Kas nutinka man, kai šoku su tomis skulptūromis, kai užmezgu su jomis ryšį? Kas nutinka man po to, kai išeinu kaip šokėjas? Ar tiesiog išeini ir pamiršti apie jas [skulptūras]? Ne. Galėčiau pasirinkti taip daryti, bet nenoriu, nes jos yra gyvos. Tai didis, labai svarbus meno kūrinys. Bruce’o kūryboje tikrai radau kažką stipraus, kas iš tikrųjų gali praturtinti šokį.

Paskutinis klausimas – kaip manote, kodėl šiandienos žmogui svarbu ir reikalinga prisiminti traumines patirtis, pavyzdžiui, Holokaustą?

Kas nutiko praeityje, per Holokaustą kuria mūsų ateitį. Tai mūsų istorijos dalis. Ar esi žydas, ar afrikietis, ar europietis... Tai dalis mūsų, ne tik žydų bendruomenės. Pasaulio, kuriame gyvename, dalis. Ir, deja, kas nutiko per Holokaustą, vėl grįžta – tai vyksta dabar. Nors ir kitokiu mastu, kitokiu būdu... Matau tai augant. Matau, kaip Prancūzijoje grįžta nacionalistai. Tada Putinas. Jis nori, kad rusai būtų valdančiąja rase, kaip Hitleris kadaise norėjo, jog valdančiąja rase būtų vokiečiai.

Žinoma, žmonės nenori turėti nieko bendro su trauma, jie nori atsiriboti nuo Holokausto. Tai – ne tragiška istorija, o labai traumuojanti, žudanti žmonijos dvasią. Gebėti išsaugoti ją atmintyje reiškia tuo tikėti, suprasti ir suteikti reikiamą svarbą. Čia ne tas įvykis, kuriam įvykus jį lengvai užmiršti. Tai svarbus istorinis įvykis mūsų gyvenimuose. Dabartinei, mūsų ir ateities kartoms būtina suprasti, prisiminti, žinoti, kas įvyko. Nes tai nutiks. Jau sakome, kad istorija kartojasi.

Tikiuosi, kad pasaulis atsivers, patikės, galiausiai pasakys „mes supratome“ ir nustos neigti. Holokaustas įvyko, trauminės patirtys, kurias patyrė žmonės, buvo, mes negalime to paneigti. Gaila, bet neigimas sukelia daug smurto, o tai baugina.

Parengė Henrika Kryževičienė

Tebby’io W. T. Ramasike’ės performansas „Mano kūno fragmentai“ vyks 2022 m. rugsėjo 24 d. Kauno IX forto muziejuje. Daugiau informacijos apie renginį: www.9fortomuziejus.lt  

Projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas 2022“

Informaciniai partneriai: LRT, „Kauno diena“, KB „Katos grupė“ | ACM

Partneriai: Nacionalinis rezistencijos ir žmogaus teisių muziejus (Liuksemburgas), „Ešas 2022“

by Ugne

Programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė: „Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims“

Architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė 2022-uosius neabejotinai atsimins visą gyvenimą. Projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė su būriu talkininkų šiemet Kauno centrinį paštą keliems mėnesiams pavertė Architektūros centru, žinią apie optimistinį kaunietiškąjį modernizmą skleidė po visą pasaulį, o dabar jo laukia čia, mūsų mieste – rugsėjį Kaune įvyks tarptautinė konferencija „Modernizmas ateičiai“. Jos metu – ir ypatingo filmo „Klostės“ premjera. Maža to – praėjusių metų pabaigoje kaunietė išleido monografiją „Weekendų miestai ir priemiesčiai“ apie kurortus Lietuvoje! Atostogų temą šįkart palikome nuošalyje – su Vilte ir taip vos spėjome aptarti modernistų judėjimą, auginamą jau penkerius metus.  

Ką tu asmeniškai laikai didžiausia šios programos sėkme? Galbūt tai vienas nedidelis įvykis, o gal tavo pačios nauji įgūdžiai, pažintys, būsimi projektai, kurių idėjos kilo šiemet? 

Asmeniškai – patirtį. Nesu dirbusi įdomesniame, tiek galimybių bei iššūkių turinčiame projekte, su tokia profesionalia komanda. Žinoma, ne visų programos veiklų pradžios, kaip, matyt, įprasta, buvo sklandžios, ne visos naktys miegotos, bet visi patyrimai verti ir brangūs. Norėtųsi tikėti, kad panašų jausmą po projekto išsineš ir mūsų partneriai, miestiečiai. Nuo 2018 metų stojusi už programos „Modernizmas ateičiai“ vairo jau mačiau, kaip gerai strategiškai buvo parengta programa, kaip logiškai išskirtos tikslinės veiklų grupės, apimančios skirtingas auditorijas, iškelti ambicingi tikslai, beliko mąstyti apie priemones jiems pasiekti, išsibandyti naujus įrankius. Tiesa, neturėjome stebuklingos sėkmės formulės, nežinojome, kas mūsų aplinkoje pasiteisins, kas ne, o ir Europos kultūros sostinių kontekste architektūros ir paveldo temų tyrinėjimas ir interpretavimas nebuvo ir dar dabar nėra dažna praktika.  

Didžiausia motyvacija buvo ta, kad Kaunas jau turėjo tarptautinį pripažinimą, 2015 metais gautą Europos paveldo ženklą, o sulig tuo ėmė vis aktyviau veikti bendruomeninės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Gražinkime Kauną“. Taigi, vienu metu tai buvo ir dovana, ir atsakomybė. Dalintis ja kvietėme Kauno ir kitų miestų kultūros organizacijas. Nepaisant to, kad intensyviai darbavomės visus penkerius metus, pirmas stiprus jausmas, kad programa tikrai pasiteisina, apėmė po pirmojo kvietimo partneriams teikti paraiškas į visas Kultūros sostinės programų kryptis. Kad „Modernizmas ateičiai“ idėja tikrai sėkminga, jaučiu šiais metais pagaliau dalyvaudama partnerių renginiuose. Visi jie yra vientisa programos sėkmės ir skirtingų patirčių istorija. Tuo labai tikiu.  

Visgi kuriuos partnerių renginius įsiminsi kaip itin pasisekusius? 

Visus! Nebūčiau svajojusi geresnio turinio modernizmui. Partnerių programa apima labai plačią auditoriją, kurta skirtingų interesų ir amžiaus grupėms. Nuo architektūros specialistams ir entuziastams skirtų projektų, tokių kaip: knygos apie Arną Funką leidybos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), su aklaisiais ir silpnaregiais kurto taktilinio interaktyvus architektūros pažinimo paviljono, geidulingas modernistinio miesto paslaptis dekoduojančios parodos „Geismo architektūra“ ar kaskart aktualiausias pasaulines šiuolaikinės architektūros temas aktualizuojančios Kauno architektūros festivalio programos (Lietuvos architektų sąjunga), tarpkontinentines architektūros idėjas jungiančios modernizmo vasaros mokyklos (KTU)… Iki įspūdingas fotografijos asmenybes pristatančių parodų (Kauno fotografijos galerija), meno objektų, inspiruotų modernizmo istorijų, miesto viešose erdvėse (Lietuvos dailininkų sąjunga), išplėsti modernybės geografines ribas skirtų pranešimų, paskaitų, parodų, performansų  (Kauno menininkų namai), patyriminių ekskursijų („Ekskursas“, Kauno šokio teatras „Aura“) ar intelektualios muzikos festivalio metalo fabrike „Optimismo“ bei po įvairias Kauno ir Kauno rajono erdves pasklidusių pasaulio muzikos programų („GM Gyvai“).   

Sausį kultūros sostinės metus Kaune pradėjo tarptautinė paroda „MoFu 360/365“, kurios pavadinime esantys skaičiai simbolizavo atitinkamai visas galimas modernizmo perspektyvas bei kasdienybės paveldą. Kaip pačiame Kaune sekėsi su komanda įgyvendinti užsibrėžtą formulę „360/365“?  

Visad mačiau šią programą kaip bendruomeninių ir tarpsektorinių paveldo patirčių platformą, kurioje visi mokomės, turime teisę suklysti, nesutarti, atrasti ir bendrai kurti, dalintis atsakomybe už tai, kad modernizmas būtų dar labiau suprastas, pastebėtas ir įvertintas. Prisipažinsiu, tiesioginis darbas su bendruomene man niekada nebuvo komforto sritis, todėl esu be galo dėkinga komandos nariams, kurie ėmėsi lyderystės mezgant kontaktą su vietos gyventojais. Žilvinas Rinkšelis su savanoriais aplankė daugybę modernistinių butų, nufilmavo dešimtis įdomių pasakojimų, aprašė šimtus pastatų modernizmo svetainės žemėlapyje. Taip palaipsniui skaičiais „360/365” užkoduota kasdienybės paveldo sąvoka įgavo aiškesnį pavidalą.  

Taip, „360“ – visos įmanomos modernizmo perspektyvos: kultūrinė, socialinė ir t.t., buvo paliestos ne tik asmeninių pokalbių su gyventojais, viešų diskusijų metu, bet ir įvairių sričių kūrėjų atliktose meninėse interpretacijose apie XX amžiaus architektūrą ir ją liudijantį idėjų sudėtingumą bei skirtingus pastatų, visuomenės likimus. Kitaip tariant, sukaupti autentiški liudijimai apie Kauno modernizmą tapo inspiracija naujo pasakojimo kūrimui ir kalbai, kuri būtų suprantama platesnei auditorijai.  

Tuo tarpu skaičius „365“ skirtas atkreipti dėmesį ne tik bažnyčių, muziejų ar pan. įstaigų reprezentatyvumą, bet ir į kasdienybės architektūrą: gyvenamuosius namus, pramonės pastatus ar laisvalaikio vietas. Ar visiems modernizmo interpretacijų kalba buvo įdomi? Būtų naivu manyti, kad ir šio laikotarpio paveldą visi iki ausų ėmė ir įsimylėjo kaip ir, kad visų kūrėjų perduodamas žinutes perskaitė ar jomis susižavėjo. Tai nedemotyvavo, gal tik didesnį galvosūkį kėlė – kaip dar, kaip kitaip, kur ieškoti sumanymams lėšų.  

Džiaugiuosi, kad fortūna stovėjo ne nugarą atsukusi ir ne visai toli, tik laukė didesnių pastangų, kurios pasiteisino visus keturis kartus gaunant papildomą finansavimą iš „Kūrybiškos Europos“ ir „Interreg Europe“ fondų. Tai atrišo rankas pasitelkti užsienio parnerystes, kviesti ir priimti Ukrainos, Belgijos, Čekijos, Izraelio ir kitų šalių kūrėjus, siekiant vientisesnio pasakojimo apie modernizmo architektūrą kaip reiškinį, kurį patyrė Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos miestai. Didelė pagalba ir entuziazmas jaučiamas ir iš užsienio ambasadų, Lietuvos kultūros instituto. To rezultatas matomas ir šiandien. Kaip tik šiuo metu visą rugpjūtį Kaune vieši Ukrainos menininkė Lia Dostlieva. Kuruojama Monikos Amyros Pociūtės, Lia kuria dviejų kultūrų tapatybę apjungsiantį futuristinį kostiumą, kuriame menininkė paliks žinutę ir apie savo šalies ateities (at)statymo / (at)kūrimo jausmą.   

Kaip vertintum kauniečių įsitraukimą į savo aplinką? Ar jis padidėjo „Modernizmo ateičiai“ ir partnerių iniciatyvų dėka – ekskursijos, parodos net vaikams, straipsniai, video, projektai su šokiu ir kitais menais… ar tai sužadino didesnę meilę miestui? Ir ar būtent meilė, empatija yra tas jausmas, apie kurį reikia kalbėti kalbant apie miesto ir asmens santykį?  

Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims. Tikiu, kad inerciją tokiam pojūčiui sukurti suteikė partnerių veiklos ir miestiečių iniciatyvos. Tiek minėtos ekskursijos, tarptautinės fotografijos, architektūros parodos, šokio pasirodymai, intelektualios šiuolaikinės ir pasaulio muzikos koncertai, skulptūrinės kompozicijos, atsiveriančios netikėtose miesto erdvėse ir t.t. Nors kokybiško kultūrinio turinio, kuris yra skirtas architektūros temai, šiais metais ypač daug, kartais imu galvoti, jog modernizmas kaip reiškinys čia turi vis mažesnę rolę. Ypač naujamiestyje tarpukario palikimas kultūrai yra ideali scenografija, kuri kartais inspiruoja, kartais papildo ar asistuoja, o kartais padeda išpildyti ar sustiprinti projekto idėją, meninei formai suteikia unikalumo, ženkliškumo. Tai vienareikšmiškai padeda didinti žinojimą, auginti smalsumą ir supratimą, pamatyti galimybes, kas sąlygoja ir tampresnio emocinio ryšio su savo aplinka atsiradimą. Iš to seka ir praktiniai sėkmingi mažieji ar didieji paveldosaugos procesai. Vieni susiję su asmeninėmis meilės modernizmui istorijomis, kiti – su politine valia ir intelektualinių resursų jungimu.  

Vienas itin lauktų įvykių, dėl karo ir jo pasekmių nukeltas neribotam laikui – Kauno modernizmo architektūros įtraukimas į UNESCO (tai yra, nukelta UNESCO sesija Rusijoje, kur ir galėjo būti priimtas šis sprendimas). Optimizmo lyg ir mažiau... Kokios nuotaikos dėl to tvyro „Modernizmo ateičiai“ ir bendraminčių komandoje? 

Visgi būkim optimistai. Kol laukiam ir viliamės agresoriaus kapituliacijos – niekas rankų nesuriša veikti išvien paveldo išsaugojimo ir darnaus, kokybiško miesto kūrimo linkme. UNESCO miestui vertės neprideda, tik žinomumą, todėl čia svarbus kasdienis visų indėlis ir pastangos.  

Viena programos puošmenų, režisierės Aideen Barry kurtas filmas „Klostės“, jau pristatytas ne viename tarptautiniame festivalyje. Kokių atgarsių sulaukė šis kūrinys?  

Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad filmas, nuo metų pradžios rodytas didžiuosiuose Kanados, Anglijos, Airijos ir Italijos ekranuose, rugsėjį pagaliau bus pristatytas ir Kaune, kino teatre „Romuva“. Ilgai to laukėme. 

Tarptautinių filmų festivalių organizatoriai dalinosi labai pozityviais atsiliepimais, daugelis žiūrovų po peržiūrų spėriai „googlino“ artimiausius skrydžių bilietus į Kauną, domėjosi miesto istorija ir kultūrine programa. Beje, prieš seansus žiūrovai buvo kviečiami perskaityti Sandros Bernotaitės tekstą, kuriame rašytoja meistriškai sudėlioja esminius filmo naratyvo akcentus, atsako į klausimą, koks architektūros, kaip pagrindinio personažo, vaidmuo ir kodėl pasitelkiama siurrealistinė, kelianti nuostabą bei šypseną judančių paveikslėlių estetika. Premjeros Kaune metu lauks įdomus pokalbis, kuriame dalyvaus filmo režisierė Aideen Barry, Sandra Bernotaitė ir filmui į tarptautinius festivalius padėjusi patekti kino komunikacijos specialistė Rita Stanelytė.     

Šis projektas pristatomas ir kaip unikalus daugiau kaip 600 vietos gyventojų ir profesionalų apjungęs kūrybinis procesas, trukęs du metus. Filmo kūrimas buvo lydimas pandemijos, todėl jo valdymas mūsų komandai, ir ypač prodiuserei Ugnei Marijai Andrijauskaitei, pareikalavo milžiniškų pastangų. Įsitraukti buvo kviečiami muzikos, kūrybinio rašymo, stop kadro animacijos entuziastai ir net maisto gamybos studentai iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro, kurie, beje, po filmo peržiūros žiūrovus pakvies pasivaišinti milžinišku modernistiniu tortu. Nespėję užsiregistruoti į premjerą rugsėjo 21 d., filmą pamatyti galės ir 22-24 dienomis. „Romuvos“ fojė žiūrovus pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija. 

Modernistai jau laukia ir tarptautinės konferencijos rugsėjį. Kaip šis renginys, pavadintas kaip irpati programa, išaugo nuo 2018 m., kai vyko pirmąkart? 

Pirmoje tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“ (2018 m.), kuri tuo pačiu metu buvo ir simbolinis programos atidarymas, didžiausias dėmesys buvo skiriamas kultūrinės modernizmo paveldo vertės suvokimui ir Kauno unikalumo paieškoms, ypač pasitelkiant užsienio šalių patirtis. Tarp jų pristatyti ir pirmą kartą Lietuvoje viešėjusios Filmo „Klostės“ kūrėjos Aideen Barry video projektai, skirti jautrioms socialinėms temoms, Sharon Golan Yaron Tel Avivo – Liebling House taikomi šiuolaikiniai kūrybiniai ir edukaciniai paveldo pažinimo metodai, diskutuota ir mūsų kontekstui aktualia nacionalinių modernizmų tema ir kt.  

Šių metų konferencijoje (rugsėjo 21–22 d.) „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“, uždarančioje programą, turėsime daug daugiau kuo pasidalinti ir patys. Penkerius metus šiuolaikinėje „kultūros paveldo laboratorijoje“ veikė, mokė ir neįtikėtinas patirtis dovanojo šimtai miestiečių ir rajono gyventojų, dešimtys kultūros organizacijų ir menininkų, todėl, tikiu, kad dviejų dienų programoje įdomybių ir aktualumų ras visi.  

Nuo kūrybinių paveldo prieinamumo dirbtuvių, seminarų, kuriuose, remiantis Kauno – Europos kultūros sostinės patirtimi, bus diskutuojama apie šiuolaikinių interpretacijų vaidmenį, taip pat šia tema vyks aktualūs pokalbiai, pranešimai ir diskusijos „Žalgirio“ arenoje su žymiuoju Niujorko menininku, architektu ir paveldosaugininku Jorge Otero-Pailos, architektūros kritiku ir tyrinėju Grzegorz Piątek, architekte, architektūros istorike, architektūros ir meno projektų kuratore Ievgenija Gubkina ir daugeliu kitų. Programoje taip pat numatyti ir dviejų parodų atidarymai, Marijos Drėmaitės knygos apie Arną Funką pristatymas bei jau minėta „Klosčių“ premjera. Taigi, simbolinis atsisveikinimas bus labai optimistinis.  

Kokių planų turi „Modernizmo ateičiai“ komanda pasibaigus šiam projektui? 

Labai sunku kalbėti ar svajoti apie ateitį, nors ir netolimą, kai priešaky su nepamainoma Vaiva Marija Bružaite ir kitais kolegomis liko tiek darbų nuveikti. Žinau, kad visi modernistai, kad ir ką ateityje veiktų, turės ypatingą asmeninį ryšį su paveldu. Galiu tik visiems palinkėti, kad neprarastų užsidegimo ir nepatingėtų dalintis su kitais išmoktomis pamokomis ir patirtimi.  

by Egle_r

Rugpjūtį duris atvers interaktyvi menininkės Jenny Kagan paroda „Iš tamsos

Rugpjūčio 4 d. Kaune atidaroma litvakės menininkės Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Jungtinėje Karalystėje užaugusi kūrėja sugrįžta į Kauną, kad atvirai papasakotų tai, ką girdėjo visą vaikystę – nepaprastą savo tėvų, kauniečių Juozapo Kagano ir Margaritos Štromaitės, išgyvenimo Kaune Holokausto metais istoriją. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojama paroda dabartiniame kontekste kaip niekad aktuali. Kaip ir kitos programos iniciatyvos, tai yra bandymas į šį miestą sugrąžinti miesto pirmtakų – įvairių tautybių kauniečių – likimus ir istorijas. 

„Jie susipažino 1943 m. gete. Jai buvo tik 18 metų“, –  skaudžias tėvų susipažinimo aplinkybes pristato J. Kagan. Negailestingas istorijos vingis, kitaip nei daugybei kitų žmonių, jiems baigėsi laimingai – padedama lietuvių gelbėtojų, pora išgyveno karą slapstydamiesi. Rugpjūčio pradžioje, sukrečiančią netekties, meilės bei išlikimo istoriją atskleis duris atversianti, itin atvira ir šiandien kaip niekad prasminga paroda „Iš tamsos“. 

Parodoje – neretai nutylimi Kauno istorijos puslapiai 

Jenny Kagan projekto „Iš tamsos“  idėja gimė prieš 15 metų. Pradėjusi studijuoti braižybą, menininkė kartu su mama nusprendė nubraižyti „dėžę“, menančią emocinę ir simbolinę šeimos istoriją. Ne vienerius metus su šeima kurta „dėžės“ idėja virto autorės bandymu išsiaiškinti istorijos fragmentus, suvesti juos į platesnį kontekstą. 

„Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas. Per savo gyvenimą neradusi tokio būdo, ji man paliko pasakojimus ir viltį, kad jos istorija pergyvens ją pačią. Ji niekada nebūtų įsivaizdavusi, kad ši istorija sugrįš namo į Kauną. Bet žinau – mama džiaugtųsi dėl to, kad ji čia rado savo vietą. Ir ratas kažkaip užsidarė,“ – apie parodos idėją pasakoja menininkė Jenny Kagan. 

Anot parodos organizatorių, „Iš tamsos“ yra ne tik prarastų Kauno gyventojų atminimas, bet ir galimybė pasimatuoti savo vertybes – kaip mes pasielgtume šviesos ir tamsos akivaizdoje? Kiek jautrumo turime kitam? Jenny Kagan pasakojama istorija šiandieninio karo akivaizdoje tampa dar artimesnė ir aktualesnė. 

„Programa kilo iš noro kalbėti apie visus – šviesius ir tamsius – Kauno istorijos puslapius. Ji gimė suvokus, kad tūkstančių miestiečių, čia gyvenusių ir kūrusių savo ateities planus, šiandien mieste neberasime. Kartu su jais amžiams išnyko dalis Kauno tapatybės. Kita dalis – kartu su iš čia išplėštais atsiminimais – išsibarstė po skirtingus pasaulio kampelius – Jungtines Valstijas, Izraelį, Pietų Afriką, Jungtinę Karalystę, Lenkiją...“, – pasakoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda – parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė ir programos kuratorė Daiva Citvarienė-Price. „Kaip elgiuosi aš, pasibeldus karui? Ar pasirenku kairę, ar dešinę? Jei privalau, į kurią pusę siunčiu kitą? Ar atidarau duris tam, kurį persekioja? Ar užmerkiu akis ir lieku pasyvus stebėtojas?..“ –  klausia parodos organizatorės. 

Pasakojimai apie Kauną Antrojo pasaulinio karo metais 

„1941 m. spalio 28 d. visi Kauno geto gyventojai atsikelia prieš aušrą. Tiesą sakant, dauguma jų nemiegojo. Jie pasipila iš namų nenatūralioje ir iškilmingoje tyloje, kai kurie nešini žvakėmis keliui pasišviesti, apgaubti savo iškvepiamo oro rūko stingdančiame nakties šaltyje. Ar tąryt snigo? Negaliu jums pasakyti,“ – apie sunkiai suvokiamą geto gyvenimą primena laiškų ir dienoraščių ištraukos, pagal tėvų pasakojimus parašytos pačios J. Kagan (parodoje galima skaityti ir autentiškus jos tėvo rašytus laiškus). Sekant vaizdais, muzika, projekcijomis ir išsaugotomis pasakojimų nuotrupomis žiūrovas kviečiamas pajausti asmenišką, tačiau aktualų pasakojimą.  

Kitos parodos istorijos primena apie tai, kad net ir tamsiausiose situacijose galima atrasti šviesos – pasakojimuose atsiskleidžia užsimezgusios draugystės, meilė, pagalba, gerumas – viskas tilpo už storų geto sienų. „Tai istorija apie priespaudą ir persekiojimą, nesuvokiamą netektį ir siaubą, bet visų pirma tai – meilės bei išlikimo istorija“, – sako menininkė. 

„Istorijų festivalis“ Kaune tęsis net 4 mėnesius 

Kaune atidaroma paroda – „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojamo „Istorijų festivalio“ dalis. Net 4 mėnesius, nuo liepos vidurio iki lapkričio pabaigos truksianti programa, siekia žadinti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, skatinti savo miesto ar miestelio, jo istorijos ir savęs pažinimą. Festivalio repertuare – parodos, koncertai, spektakliai ir ekskursijos. 

Paroda „Iš tamsos“ duris atvers rugpjūčio 4 d., Gimnazijos g. 4, šalia  Istorinės LR Prezidentūros Kaune. Paroda veiks iki spalio 30 d. „Iš tamsos“ prodiuserė – Justina Petrulionytė-Sabonienė, programos kuratorė - Daiva Price. Parodos organizatorius – „Kaunas 2022“. 

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 

by Sandra