„Kaunas 2022“ savanorė Renata: „Iš savanorystės gavau daugiau, nei daviau pati“
Viena yra, kai dirbi už atlyginimą, tačiau visai kas kita, kai darai tai tik iš idėjos. Kitoks jausmas ir daugiau pilnatvės. Tuo įsitikino profesijos mokytoja dirbanti Renata Ramanauskienė. Studentus apskaitos ir buhalterinių dalykų mokanti Renata jau maždaug metus laisvu metu savanoriauja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Read more
Mokyklą ir darželį įkūrę kauniečiai: pirmokus ir antrokus pradėjome mokyti universitete, nes dar neturėjome patalpų
Nes ne kiekvienas suaugęs gali dirbti mokykloje ir vėl pasijusti vaiku. Nes aš pats – šiek tiek vaikas. Nes visą laiką šypsausi. Nes noriu išmokyti vaikus pažinti ne tik pasaulį, bet ir aplinką, kurioje jie yra. Tai – Kauno darželio ir mokyklos „Herojus“ mokytojų pasvarstymai atsakant į klausimus, kodėl jie yra mokytojai. Ir kokie. Kaune esantis „Herojus“ ne tik ypatinga vieta – išskirtinė ir pačios mokyklos istorija.
„Aš niekada nesvajojau, kad būsiu mokyklos direktorius“, – šypteli Andrius Pelegrimas.
„O man mokyti visą laiką patiko ir gerai sekėsi“, – sako Dovilė Pelegrimė.
Jie abu yra šeima ir „Herojaus“ įkūrėjai. Pokalbis su Dovile ir Andriumi – apie Lietuvoje atrastas amerikas, vaikus, požiūrį į mokymo procesą ir kūrybiškumą.
„Įdomūs kauniečiai“ – 15min straipsnių ciklas, skirtas supažindinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu, pomėgiais ir požiūriu yra savo miesto ambasadoriai. 2022 metais Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine. Kurkime ją kartu. Kultūra – ne tik koncertų salės, muziejai ar dailės parodos. Kultūra – tai žmonės.
– Be istorijos, kaip atsirado „Herojus“, kalbėti būtų sunku. Taigi, kaip?
Andrius: Natūraliai. Žinot, kai būni dešimtoje klasėje, galvoji ir planuoji kuo būsi užaugęs: teisininku, verslininku, gaisrininku ar valstybės prezidentu.
Mano sąraše nebuvo plano, kad tapsiu mokyklos direktoriumi. Įstojau į VDU mokytis istorijos, ten pat baigiau istorijos magistrą. Dovilė – literatūros magistrą.
Būdamas antrame kurse, išvažiavau į Ameriką ir taip susiklostė, kad 12 metų dirbau vadovu didelėje korporacijoje, kurioje kuriamos ir leidžiamos knygos bei aplikacijos, skirtos lavinti vaikų skaitymo įgūdžius, emocinį intelektą ir tuo pačiu mokant tėvus tam tikrų ugdymo principų.
Tai buvo tiek kūrybinis, tiek su žmogiškųjų išteklių valdymu susijęs darbas. Emocinis intelektas ir bendradarbiavimas – iš ten ateina visa mūsų patirtis.
Dovilė: Kai paaugo mūsų vaikai, kartais vykdavau kartu į Ameriką ar Kanadą. Per šias keliones pažinome daug įdomių mokyklų. Būdama Lietuvoje, dirbau korepetitore.
Andrius: Dovilės pomėgis yra mokymas, tad nuo to viskas ir prasidėjo. Kai mūsų vaikai ūgtelėjo, atidarėme studiją, kurioje vyko popamokinė veikla. 2015-ais metáis pradėjo vaikų daugėti. Galvojome apie jų mokymą, bet niekada neplanavome, kad tai bus didelė mokykla.
Viskas buvo žingsnis po žingsnio, bendruomenė pasitikėjo mumis ir taip viskas pradėjo augti. Šiuo metu pas mus mokosi 180 vaikų ir dirba 50 profesionalių mokytojų.
– O kas toliau, gal universitetu tapsit?
Dovilė: Universitetu, sakot?
Andrius: Mes ir pradėjom labai juokingai. Mes pradėjome prieš beveik penkerius metus universitete.
Dovilė: Šios patalpos, kuriose šiuo metu esame, buvo įrenginėjamos. Artėjo rugsėjo 1-oji ir reikėjo patalpų, kuriose vyktų pamokos. Viskas taip susidėliojo, kad mus laikinai priėmė universitetas į savo auditorijas.
– Kur jūs esate įsikūrę dabar?
Dovilė: Šiuo metu „Herojaus“ pradinė ir pagrindinė mokykla yra Kauno „Doke“, o darželis – atskirame pastate Aleksote.
– Jūsų manymu, kur yra skirtis tarp valstybinės ir nevalstybinės ugdymo įstaigos?
Andrius: Valstybinės mokyklos steigėjas būna savivaldybė, tuo tarpu nevalstybinės gali būti fizinis ar juridinis asmuo. Taip pat reiktų skirti, ar tai tradicinio ar netradicinio ugdymo mokykla. „Herojus“ yra tradicinio ugdymo mokykla, kuri vadovaujasi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bendrosiomis programomis, tačiau pasirenka įvairias programos įgyvendinimo formas, o ugdymo turinį išplėčia.
Labiausiai akcentuočiau pačios mokyklos kultūros išskirtinumą. Tiek valstybinės, tiek nevalstybinės gali būti labai geros mokyklos. Ir atvirkščiai. Čia didžiausią vaidmenį atlieka mokyklos vadovas ir mokytojai – kokią kultūrą jie kuria ir puoselėja.
– Kaip jūs atsirinkote mokytojus?
Andrius: Tai procesas, trunkantis apie tris savaites. Yra keturi etapai, per kuriuos žingsniuoja mokytojai, norintis būti „Herojaus“ komandos dalimi. Mano tikslas – kad mokytojai suprastų, kaip veikia „Herojus“. Jie susipažįsta su mokyklos kultūra, mokymo įrankiais, esminiais principais ir, svarbiausia, su kitais komandos nariais.
Čia dirbti nėra lengva. Taip, klasės mažesnės, tačiau tokį variantą pasirinkome, nes norėjome, jog mokytojo laikas administracijai sumažėtų, o visa energija būtų skirta kontaktui su vaikais, mokomojo turinio kūrimui ir asmeniniam tobulėjimui.
Aš tikiu, kad mokykla yra stipri tiek, kiek stiprūs joje esantys mokytojai. O stiprumą aš suvokiu ne kaip tobulumą. Noriu, kad žmogus stengtųsi, reflektuotų savo paties gebėjimus. Noriu, kad mokytojas šiandien būtų nors šiek tiek geresnis, negu buvo vakar. Motyvuotas ir nuolat tobulėjantis mokytojas vaikams yra pats geriausias pavyzdys.
– O kaip jums atrodo, jei tėvai pasirenka privačią mokyklą – jų lūkesčiai ir reikalavimai didesni?
Dovilė: Matyt, kad taip. Būna pokalbiai ir su tėvais, kurių metu pamatome, ar mūsų lūkesčiai sutampa su jų. Tėvams čia patinka tiek dėl bendros mokyklos kultūros, stiprios ir kūrybiškos mokytojų bendruomenės, tiek dėl mokinių kiekio klasėse. Turime savo sistemą, programas, viziją ir stiprias vertybes.
Andrius: Taip, yra procesas. Mes vaikų neatsirinkinėjame, nes tai būtų neetiška ir nelogiška, bet tėvai turi suprasti, kokia ši įstaiga. Kuomet ugdome vaiką – reikalingas ir tėvų indėlis. Jei pamatinėmis vertybėmis mūsų nuomonės nesutampa, tuomet mums nepakeliui.
– Kas yra pamatinės vertybės?
Andrius: Tėvams papasakoju, parodau įvairius mokymo įrankius, mūsų „Dienos planą“, „Dalyko žurnalą“, kokia yra vizija, kokį vaiką mes matome ateityje. Ir paprastai jie jaučia: ta kultūra jiems patinka ar ne. Jau per pirmąjį pokalbį šeima, pabuvusi bendroje „Herojaus“ erdvėje ir pamačiusi kaip vaikai mokosi, tai pajaučia.
Kitame etape duodu namų darbų: daugiau sužinoti apie pačią organizaciją ir principus, susitarimus, lūkesčius.
Kitas žingsnis – komunikacija, kaip su mokytoju reikia bendrauti, kokius klausimus galima užduoti, ko negalima daryti.
Vienas iš esminių punktų – jei yra žeminamas mokytojo vardas, nepagarbiai kalbama, kelionė su „Herojumi“ baigiasi. Bet kol kas to dar nėra tekę daryti.
– Andriau, jūs esate griežtas mokyklos direktorius?
Andrius: Gal reikėtų sakyti, kad reiklus. Matot, mes turime tokį principą – kieta meilė. Aš padėsiu žmogui, kuo galėsiu. Kalbu apie savo mokytojus. Jei aš keliu lūkesčius, kad jie kuria turinį, kuria mokymo priemonę – mes sutariame tą terminą.
Ir tada aš jiems padėsiu. Jei lūkesčiai aukšti, tai turi būti pagalba žmogui, kad juos galėtų įgyvendinti. Mes tai darome kartu. Tačiau terminas niekur nedings, įsipareigojimas irgi ir tikslas nebus mažinamas. Lygiai taip pat su vaikais.
Dovilė: Andrius laikosi taisyklių, griežtų susitarimų, bet tuo pačiu ir dūksta ant kalno su vaikais, maudo juos sniege, kartu žaidžia. Visuomet yra balansas. Vaikai gauna daug linksmų dalykų, mes juokaujame kartu, praleidžiame daug laiko, žaidžiame stalo žaidimus, einame į lauką. Jei niekas kitas tuo metu negali – su vaikais į lauką eina Andrius.
Andrius: Mūsų mokytojai yra reiklūs vaikų pastangoms ir veiksmams, tačiau pagarba asmeniui visuomet išlieka. Svarbiausia yra sutarimas ir atsakomybė. Manau, kad mokytojas ar vadovas turi gauti leidimą, teisę kritikuoti ir girti mokinį. Jeigu leidimas yra, tada tai tampa konstuktyvia kritika, o ne bausme ir asmenybės žeminimu. Taip mes galime mokytis, vesti žmogų, padėti jam atskleisti visa potencialą.
Beje, vaikai į mus kreipiasi taip, kaip mes kreipiamės vieni į kitus. Mokytoja Dovile, direktoriau Andriau. Priešmokyklinukas Kajus mane vadina erektoriau Andriau. Jis dar susipykęs su D raide.
– Keičiasi tėvų ir vaikų požiūris į patį udymo procesą?
Andrius: Kartais yra sakoma: vaikai dabar kitokie. Su jais sunku surasti kontaktą, jie negerbia mokytojų. Aš nelabai tikiu tuo ir manu, kad suaugę nededa pastangų juos suprasti ir kurti santykius. „Herojuje“ mes laikomės principo duok, kad gautum. Paradokyt vaikams, kas esate, kuo jūs gyvenate, kokie jūsų pomėgiai, kokios jūsų stiprybės. Tada vaikai dalinsis savais dalykais. Taip rasis tikroji pagarba asmeniui. Vaikai tiesiog jumis žavėsis, o jūs – jais.
Pavyzdžiui, valgymo zona pas mus yra bendra. Galima matyti mokytoją, sėdintį su vaikais ir kartu užkandžiaujantį. Kalbantį apie šios dienos mokymosi tikslus ar tiesiog diskutuojantį bendromis temomis.
Atsimenu, mano mokykloje mokytojai buvo vienoje pusėje, o mokiniai kitoje. Mokytojus praleisdavo užsisakyti maisto be eilės. Tai isivaizduokit, jei aš esu paauglys ir matau tokį procesą? Kas darosi mano maištaujančioje galvoje?
Mes, mokytojai, patys turime žengti pirmąjį žingsnį, parodyti pavyzdį. Tada mus gerbs dėl to, ką darome ir nereikės reiklauti pagarbos dėl to, kas esame.
– Ugdymo procese svarbu kūrybiškumas?
Andrius: Labai. Bet žmonės kartais nežino, kas yra kūrybiškumas, jie tai maišo su meniškumu ir stiliumi. Aš, pavyzdžiui, drabužiams mažiau dėmesio skiriu, o Dovilė visą laiką gerai atrodo. Ji turi savo braižą, dar gražiai piešia. Tai visi ir sako, kad Dovilė kūrybiška, o aš bele kaip.
Dar tikima, kad kūrybiškumas yra įgimta. Tu arba esi toks, arba ne. Ir neva to ugdyti negalima, tai nelavinimas dalykas. Tai netiesa. Mes visi esame kūrybiški vien todėl, kad esame žmonės. Atkreipkite dėmesį į darželinukus. Jie gali viską: piešti, šokti, dainuoti, kurti ir visuomet yra pilni originalių idėjų. Tikrieji darželio mokytojai būna tokie patys, jie gali viską. Tad pirma yra mūsų pačių požiūris ir tikėjimas. Aš galiu būti ar aš esu kūrybiškas.
Kūrybiškumas yra visose srityse. Tiek menuose, tiek matematikoje, tiek maisto gaminime, versle ar sporte. Vien tik lakios vaizduotės ir originalių idėjų nepakanka, visa tai reikia paversti realybe, o tai yra darbas, pastangos, nuolatiniai bandymai ir nesekmės.
Mes pamirštame, kad didžiausi pasaulio kūrėjai yra savo srities meistrai, ekspertai, į savo darbą investavę dienas, mėnesius ir metus. Savo originalias idėjas įgyvendino kasdienių darbu.
Vincentas van Gogas sukūrė kelis tūkstančius meno darbų, Pikaso dar daugiau. Geriausi pasaulio atletai, verslininkai, vadovai skiria 4–5 valandom daugiau laiko meistrystės ugdymui per dieną, nei vidutinis darbuotojas tiesiog atlikdamas esmines darbo funkcijas savo darbe.
Tad kūrybiškumas yra ir kai tu atlieki dalykus geriau, nei kitas, esi produktyvus, nuolatos tobulėjantis žmogus. Vaizduotė, originalios idėjos tampa realybe tik tada, kada mes imamės veiksmo.
– Andriau, minėjote, kad kūrybiškumą maišo su meniškumu. Bet taip pat ir kultūrą maišo su menu.
Andrius: Kultūra yra visuomenė, ji yra mūsų sukurti produktai, pridėtinė vertė. Viskas, ką mes sukuriame ir viskas, kas lieka po mūsų. Juk gyvename vieną kartą. Arba atsimename po vieną gyvenimą. Jei jau taip yra, tai reikia sušokti taip, kad visi matytų, girdėtų, žinotų. Atiduoti visą save.
Dėl to „Herojuje“ mes ir stengiamės. Mūsų mokytojai dalyvauja LRT pamokėlėse, mes patys kuriame mokymo įrankius, priemones ir tai darome maksimaliai gerai. Kiekvieną dizaino elementą stengiamės išdirbti geriausiai, kaip galime.
Dovilė: Jei parduodame senas knygas, tai padarome socialinį projektą, padarome jas rožines.
Andrius: Ir detektyvas su vaikais rašytas yra, ir spektakliai kurti, ir galerijos atidarytos. Mes darome produktą. Kodėl? Nes galime padaryti ir tai gali būti pelninga tiek materialine, tiek dvasine prasme. Antras labai svarbus momentas – vaikai tą mato bei supranta – jų indėlis neša visuomenei vertę.
Rožinės knygos projektas mums atvėrė akis. Jau daug metų bendradarbiaujame su R.Kaukėno labdaros grupe. Mums „Herojaus“ tėveliai ir kiti žmonės aukoja senas knygas, kurias mūsų mokiniai ir mokytojai apvelka rožiniu viršeliu, padaro gražų dizainą ir jas parduoda iš naujo. Visas lėšas skiriame onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Dovilė: Jau ketverius metus iš eilės su šiomis knygomis važiuojame į Knygų mugę. Ta pinkknygė jau tapo mūsų prekės ženklu. Vaikai žino, kad pinkinti reiškia paversti knygą rožine, paversti ją gražia, parduoti ir pinigus skirti onklogine liga sergantiems vaikams.
Andrius: Šis projektas vaikams suteikia jausmą, kad jie prisideda prie pokyčio visuomenėje, už mokyklos ir savo šeimos ribų.
– Kokį matote „Herojų“ po, pavyzdžiui, penkerių metų?
Andrius: Man labai patinka kūrybinė pusė, tad labai akcentuojamės į mokymų priemonių kūrimą, video turinio kūrimą, animaciją. Tai ir tęsime.
„Herojus“ yra trys dalykai: mokykla, darželis ir mūsų pačių kuriami produktai, kuriuos vadiname „Herojaus daiktais“ (literatūra vaikams, knygos, mokymosi priemonės, ugdymo programa, animacija ir video turinys, „Herojaus“ drabužių linija).
Šiuo metu statome naują mokyklą – daugiafunkcinį pastatą. Ketiname į ją įsikelti 2022-aisiais, Kauno – Europos kultūros sostinės metais. Tai bus didelis pastatas miesto centre, o mūsų tikslas – auganti mokykla. Mokykla, kurioje žmogus ruošiamas gyvenimui. Norime, kad ši mokykla taip pat būtų atvira miestui ir kultūrai.
– Didelis užmojis.
Andrius: Taip, bet sakyčiau, kad natūraliai atsiradęs. „Herojus“ auga ten, kur auga jo mokytojai ir vaikai.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko
Kiekvieną dieną su Kaunu susipažįstanti K. Lingienė: visi žino, kad yra Ožeškienės gatvė. O kas yra Ožeškienė?
Miesto – iki pat jo apatinio rūbo – pažinti neįmanoma. Jis nesileidžia nurengiamas. Bet ieškoti jo sluoksnių verta. Kaunietė Kotryna Lingienė tą ir daro. Ieško Kauno, skirtingų jo spalvų, didelio ir mažo miesto jausmo, tylos arba triukšmo, esančių tarp buvimo ir užmaršties. Ieško visur: centre, klaidžiodama miegamuosiuose rajonuose, architektūroje, gatvės mene, žiūrėdama į įvairias iškabas, skaitydama gatvių pavadinimus. Ne tik ieško – dalijasi atradimais. „Bet kuo daugiau žinai, tuo labiau atrodo, kad nieko nežinai“, – sako Kotryna.
Kotryna yra žurnalistė, puikiai pažįstama Kauno, o ir ne tik jo, kultūros lauko žmonėms. Kartu su vyru ir bendraminčiais ji kuria žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, yra LRT radijo bendradarbė, pasakojanti apie Kauną ir jo žmones.
K. Lingienė – ir viena iš miesto kultūros trenerių. Nuo vasario vidurio toliau tęsis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ savanorystės programa, kviesianti jungtis savanorius. Pažinti miestą ir pasakoti apie jį – to mokomi „Kaunas 2022“ savanoriai, vadinami kultūristais.
Kauno kultūristų programa startavo pernai, kai savanoriai buvo kviečiami jungtis prie „Kaunas 2022“ komandos. Jiems buvo rengiami mokymai, kurie vadinami Kauno kultūros treniruote. Būtent ją ir vedė Kotryna.
Artėjant 2022-iesiems, kultūros sostinėms metams, savanorių gretos augs, o 2022 metais, jei baigsis pandemija, mieste lankysis daug užsienio svečių – ne tik turistų, tačiau ir kultūros ekspertų, menininkų.
– Kotryna, kaip pati tapai miesto kultūros trenere?
– Parengiau vieną iš leidinių savanoriams – „Kultūristo atlasas“. Jis yra apie tai, kaip galima pasakoti apie Kauną atvykusiems ir 2022 metais atvyksiantiems svečiams. Pagal tą leidinį parengiau mokymus savanoriams. Pirmieji mokymai vyko liepos mėnesį, kiti – žiemą, jau nuotoliniu būdu.
– Tad kaip pasakoti apie Kauną?
– Aš pasirinkau du atskaitos taškus – oro uostą ir geležinkelio stotį, nes tai miesto vartai, kur ir atvyks svečiai. Žinoma, gali ir automobiliu, tačiau šios dvi vietos buvo mano kūrybinis pasirinkimas.
Tad nuo geležinkelio stoties aš keliauju per Vytauto prospektą, Kauno centrą, tada – per Senamiestį.
Centrinėje miesto dalyje kalbame apie programą „Modernizmas ateičiai“ ir modernizmo architektūrą, taip pat naudojamės „Atminties biuro“ programos, atidengiančios Kauno istorijos sluoksnius, atradimais.
Aplankome mikrorajonus, kur bendruomenės jau dirba kartu su menininkais ir taip ieško savo tapatybės, stiprybės, sprendžia, kaip save pristatyti pasauliui. Apėję visą Kauną, toliau keliaujame į Kauno rajoną. Ten koncentruojamės į „Šiuolaikinių seniūnijų“ programą – kas gyvenvietėse jau vyksta arba vyks artimiausiu metu, taip pat prisimename miestų, miestelių istoriją. Taip pat domimės, kas yra įdomaus, istorinio, ką jau galima pamatyti, ką žmonės veikė ir veikia.
– Kur tu pati išmokai Kauno?
– Vienas pirmų dalykų, ką sakau mokymų metu dalyviams, ir visą laiką sau primenu: kuo daugiau žinai – tuo daugiau nežinai. Geriausias gidas tas, kuris nebijo pasakyti, kad jis kažko nežino. Bet jis nutuokia, kur ieškoti atsakymo. Kartais geriau pasakyti, kad nesi tikras, nei bandyti išvesti teoriją iš kažkur girdėtų istorijų, kurios nebūtinai yra teisingos.
Aš pati jau šešti metai vėl gyvenu Kaune, sugrįžau iš Vilniaus, kuriame gyvenau 14 metų. Tad sugrįžusi pradėjau Kauno mokytis iš naujo. Su vyru ir bendraminčiais leidžiame žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, tad kiekvieną mėnesį vis ko nors naujo apie Kauną pasimokome. Ar apie skulptūrą, ar apie muziką, apie literatūrą, kūno kultūrą, maisto kultūrą, gatvės meną.
Taip pat esu Lietuvos radijo bendradarbė – kiekvieną savaitę irgi pasakoju ką nors apie Kauną. Žinios vis akumuliuojasi, o ratas žmonių, kurie gali man papasakoti ką nors įdomaus, plečiasi.
– Tavo nuomone, kiek svečio įspūdis apie miestą priklauso nuo to, kaip jis bus sutiktas?
– Manau, kad labai stipriai priklauso. Jei tai žmogus, kuris atvyksta ne darbo reikalais, o laisvalaikiu, vadinasi, jam Kaunas kuo nors jau yra įdomus. Svarbu suprasti, kuo. Gal tai architektūra besidomintis žmogus, o gal jam svarbus gatvės menas, o gal žmogus čia atvyko tiesiog gerai praleisti laiką? Galbūt jis ieško savo giminių šaknų? Šis keliavimo būdas – ar priežastis – vis populiarėja. Žmonės atvažiuoja tyrinėti, kelia klausimus. Na, ir gamtos atžvilgiu Kaunas gali būti puiki stotelė.
Svarbu yra pirmas kontaktas, pirmas pasikalbėjimas. Tad iki tol nereikia užsibrėžti tikslių ribų.
– Kas tau pačiai buvo atradimas Kaune?
– Aš esu iš tų žmonių, kuriems įdomu viskas. Ir man patinka nustebti. Patinka vis ką nors naujo sužinoti.
Su viena kolege, kuri dirba paveldo srityje, neseniai kalbėjome apie dabartinę J.Jablonskio gimnaziją. Abi joje mokėmės (aš trumpiau), ir tuo metu visai nekreipėme dėmesio į mokyklos pastatą, o dabar juk tai pripažintas modernistinis šedevras. Daug tokių objektų, vietų Kaune, kuriuos atrandi tik po kurio laiko. Gal net per atstumą.
Man patinka tiesiog vaikščioti gatvėmis, nebūtinai centre, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose. Esu žodžio žmogus, tad man visada labai įdomios iškabos – kaip žmonės savo fantaziją šioje srityje išreiškia. Paslaugų užvadinimai – kokių tik nėra. Žodžiu, labai patinka iškabų menas.
Paskutiniu metu susidomėjau gatvių pavadinimais – dabar tai mano aistra. Kalbinau specialistus, esu apsikrovusi knygomis, straipsniais, taip pat bandau atkasti dalykų, kodėl gatvės pavadintos vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, visi žino E. Ožeškienės gatvę Kaune. O kas ji pati? Tai va, praėjusią savaitę nusipirkau seną Elzės Ožeškienės knygą.
Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą E.Ožeškienė Vilniuje turėjo savo knygyną, pati buvo rašytoja. Itin glaudaus ryšio su Kaunu daug neturėjo, nors labai mėgo Nemuną, leisdavo laiką Druskininkuose. Yra parašiusi romaną, kuris taip ir vadinasi „Prie Nemuno“. Lietuvių kalba knyga pasirodė 1958 metais. Ją ir įsigijau.
Galima manyti, kad dėl to Nemuno jos vardo gatvės pavadinimas Kaune išliko per visas okupacijas. Niekas jos nepervadino. Nes mums juk Nemunas yra irgi labai svarbus. Bet tai ne išvada, tik pamąstymas.
– Yra dvi kategorijos keliautojų. Vieni lanko vadinamas turistines vietas, kiti – tas, kurios neturistinės. Tu taip pat siūlai susipažinti ir su Kauno mikrorajonais. Kuo jie įdomūs?
– Centras visuomet yra dailus, sutvarkytas, jis yra tai, ką miestas nori, kad tu matytum. Gali labai puikiai, patogiai praleisti laiką vien tik Senamiestyje, vien tik Rotušės aikštėje.
Bet autentiška gyvybė verda gyvenamuosiuose rajonuose. Juose taip pat gausu kultūros – nebūtinai aukštosios – objektų. Sienų piešiniai, skulptūros, naujos bažnyčios, parkai. Galų gale, turgūs.
– Kalbant apie savanorius, kaip manai, kad skatina jungtis prie kultūros savanorystės?
– Savanoris ieško, kaip įdomiai praleisti savo laisvą laiką, ir kad tai būtų naudinga ne tik jam. Kultūros savanoriai ir patys save turtina, ir su kitais geru dalijasi. Nors įprasta galvoti, kad savanoriauja jaunimas, kurie mokosi mokyklose ar pirmuose universitetų kursuose, nes tai turi įtakos stojamiesiems balams ir t. t. Bet man smagu ir įdomu buvo pamatyti, kad tarp Kauno kultūros savanorių yra įvairaus amžiaus žmonių. Ir jų akys dega lygiai taip pat.
Jie domisi Kaunu, siekia jį atrasti iš naujo. Tarp savanorių yra žmonių, kurie neseniai atvykę į Kauną, tačiau yra ir tokių, kurie nemažai metų čia gyvena, yra senbuviai. Ir jiems vis dar įdomu. Tai yra svarbiausia, tai, man rodos, ir vienija juos. Jie domisi savo miestu, nebijo nežinoti, taip pat nori apie Kauną papasakoti kitiems.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Martyno Plepio
Įpūtė gyvybę tūkstančiams nuotraukų: užmigusios Kauno pastatuose, istorijos atgis filme „Klostės“
Vos vieneri metai – tiek laiko lieka, kol 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Tiek laiko lieka, kol iš užmaršties pašauktos miesto istorijos į žiūrovus prabils animaciniame filme „Klostės“ (angl. Pleats or Folds), kurį įkvėpė Kauno modernizmo architektūra. Ypatingą, juodai baltą, nebylų animacinį pasakojimą kartu su šimtais kauniečių bei Kauno rajono gyventojų, bei visa meno ir kultūros bei kūrėjų bendruomene, kuria žinoma menininkė ir režisierė iš Airijos Aideen Barry.
Read more
Modernizmas ateičiai 365/360: atrinkti menininkai, intepretuosiantys modernizmo architektūrą
Gegužės mėnesį laimėjęs „Kūrybiškos Europos“ finansavimą, „Kaunas 2022“ projektas „Modernizmas ateičiai 365/360“ įgauna pagreitį: kruopšiai įvertinusi konkursui pateiktus darbus, komisija išrinko menininkus, kursiančius vietinėse ir tarptautinėse rezidencijose. Įvairių disciplinų kūrėjai modernistinę architektūrą intepretuos 8 vietos ir 7 tarptautinėse rezidencijose Kaune, Lvove (Ukraina), Kotrtijke (Belgija) ir Brno (Čekija). Atrinktų menininkų sąrašą galima rasti šiame dokumente.
Savo aplinkose kuriančių menininkų ieškojo projekto partneriai iš Lvovo, Brno ir Kortrijko, siūlydami jiems kūrybiškai interpretuoti modernizmo paveldą savo ir partnerių miestuose. Menininkų kūrybai buvo siūlomi ne tik visuomenei puikiai atpažįstami ir lankytinų objektų sąrašuose esantys pastatatai, pavyzdžiui, buvusi Prior universalinė parduotuvė Brno, Karininkų ramovė Kaune ar Profesinės sąjungos rūmai Lvove, tačiau ir privatūs gyvenamieji namai, pavyzdžiui Bohuslavo Fuchso vila, esanti Brno, ar Gaverzicht Waregem vila Kortrijke ir daugelis kitų.
Vizijas, kaip jie interpretuotų savo ar kitose šalyse esantį modernistinės architektūros paveldą, menininkai aprašė paraiškose, kurių sulaukta tikrai daug ir stiprių: menininkai kruopščiai išstudijavo interpretacijoms siūlomus modernistinius pastatus, analizavo autentiškus sluoksnius, įžvelgė ir konfliktinių niuansų, susijusių su paveldo ir šiuolaikinės visuomenės santykiu.
„Didžiausias dėmesys, vertinant pasiūlytas idėjas, buvo skiriamas jų konceptualumui ir meninių formų įvairovei. Modernistinius pastatus siūlyta interpretuoti šviesos, objektų ar garso instaliacijomis, eksperimentine dokumentika, provokacijomis, grafinio dizaino projektais ir kitais originaliais sprendimais. Labai svarbiu kriterijumi laikėme menininko viziją, kaip į bendrakūrybos procesą įtraukti tyrėjus, kūrėjus ir vietos bendruomenę bei sukurti ilgai išliekantį rezultatą“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.
Projekto organizatoriai tikisi, jog net ir pandemijos sąlygomis pavyks įgyvendinti visus sumanymus, žinoma, iš anksto ruošiantis procesui, renkant reikalingą informaciją apie pastatus ir jų istoriją, užmezgant kontaktą su vietos bendruomene ir kūrėjais.
Šių, iš viso 15-oje rezidencijų kuriančių menininkų darbo rezultatą bus galima pamatyti 2022-aisiais Kaune, Europos kultūros sostinės atidarymo renginiuose.
Luko Mykolaičio nuotr.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ skelbia antrojo partnerysčių kvietimo vertinimo rezultatus
Į rudens pradžioje paskelbtą „Kaunas 2022“ kvietimą partnerystei, kuriant Europos kultūros sotinės programą 2022-aisiais, atsiliepė 47 kultūros organizacijos, pateikusios 52 baigtinius įvairių meno krypčių projektus, galinčius įsilieti į pagrindinę programą ir ją sustiprinti.
Read more
Kauno modernizmo architektūros paraiška pateikta UNESCO: ekspertai vertins ne tik tai, kas išliko, tačiau ir norą išsaugoti
Po kelerius metus trukusio intensyvaus ekspertų darbo UNESCO Pasaulio paveldo centrui Paryžiuje pateikta nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ Ji teikiama vertinti tarptautiniams ekspertams ir UNESCO Pasaulio paveldo komitetui, siekiant Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Pirmieji darbai rengiant dokumentus, reikalingus Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pradėti dar 2016 metais. Tokią paraišką gali teikti tik valstybė, ją pasirašo šalies kultūros ministras.
„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiandien savo rankose laikome šią solidžią paraišką, kurią jau galime vadinti mūsų visos šalies laimėjimu.
Kelerius metus trukęs procesas leido iš naujo pažvelgti į unikalią Kauno modernizmo architektūrą, išryškinti ją kaip ypač reikšmingą vertybę, paskatinti didesnį visuomenės susidomėjimą ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Šis rezultatas nebūtų buvęs įmanomas be Kauno miesto savivaldybės lyderystės, be nuoseklaus dialogo su vietos bendruomene ir kultūros organizacijomis. Tikiu, kad šios pastangos bus vainikuotos palankiu sprendimu ir Kauno modernizmo architektūra taps UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo dalimi“, – teigė kultūros ministras Simonas Kairys.
Paraišką rengusios ekspertų grupės vadovė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė sako, kad jos vertinimas gali užtrukti ir iki 2023 metų, nes pandemija riboja galimybę keliauti: „Priklausys, kaip sparčiai galės keliauti tarptautiniai ekspertai, kurie vertins paraišką. Jie privalo atvykti į vietą, susitikti su specialistais, bendruomenėmis, valdžios institucijomis. Tai nėra tik vietos vertinimas, bet ir bendravimas su žmonėmis“.
Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių
Nominacinė byla „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–39“ yra išsamus 500 puslapių leidinys.
„Pats procesas, žinoma, buvo labai ilgas ir dėl to naudingas, nes kiekviena šalis UNESCO konvencijos narė, teikianti paraišką Pasaulio paveldo sąrašui, turi pakankamai laiko įsivertinti, ką ji turi ir ką ji teikia.
Tai atsakingas sprendimas, nes pateikus paraišką šalis turi būti įsipareigojusi išskirtinę visuotinę vertę, kurią užrašo – kuo objektas ir vietovė vertinga – išsaugoti“, – sakė M.Drėmaitė.
Pasak M.Drėmaitės, 2016 metais prasidėjęs paraiškos rengimas, 2017 metų parengta paraiška į preliminarųjį sąrašą, o vėliau pilnoji paraiška buvo svarbus laikas patiems tyrėjams, rengėjams, miesto valdžios atstovams, paveldosaugininkams: „Galima net sakyti, kad tai buvo laikas užaugti, subręsti, suprasti, kas tai per daiktas, koks procesas, kokia tai nominacija, objektas. Nes keitėsi ir ribos, ir sampratos, ar čia yra tik pastatų sąrašas. Dabar pateiktas vadinamasis urbanistinis kraštovaizdis. Urbanistikos paveldo vietovė sudaryta iš dviejų dalių - Naujamiesčio ir Žaliakalnio. Procesas ilgas, bet labai naudingas – įsivertinimui pačiam – kas gi yra tas Kauno modernizmas.“
Vertybės teritoriją sudaro Naujamiestis (trys teminės zonos: centrinė (administracinė), gyvenamoji ir pramoninė) ir Žaliakalnis (penkios teminės zonos: miestas-sodas (Minties ratas), Kauko rajonas, Perkūno rajonas, Ąžuolyno parkas su sporto infrastruktūra ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dabartinis Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetas).
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų statybas
M. Drėmaitė akcentavo, kad kalbama ne apie atskirus objektus ar pastatus, tačiau apie visumą, o visuma ir yra stiprioji Kauno modernizmo pusė.
Teikiama nominacija apima 1919–1939 metų laikotarpio statybas, kai Kaunas buvo laikinoji sostinė.
„Ir tas laikinosios sostinės statusas buvo staigus, netikėtas, nes niekas neplanavo, kad Kaunas bus sostinė. Kai 1919 metų sausį vyriausybė turėjo staiga persikelti į Kauną, visi galvojo, kad apsistos trumpam, o tai užtruko 20 metų. Per tą laiką reikėjo spręsti ir pastatyti naujai nacionalinei valstybei tinkamą europietišką miestą. Tokia yra pagrindinė paraiškos idėja – kad tai europietiškas modernistinis miestas, kuris patyrė nepaprastai greitą ir gausią modernistinio sluoksnio transformaciją.
O po Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugo didžiosios imperijos, Europoje atsirado daug naujų valstybių, kurios turėjo susikurti naujas sostines ir jos visos pasirinko modernizmą kaip savo architektūrinę kalbą. Tai leido atsikratyti imperinių patirčių, susikuriant modernų įvaizdį nebeatrodyti imperiniais provincijos miestais“, – kalbėjo istorikė.
Ar miestas turi šansų?
Ar Kaunas turi šansų? Tokio klausimo bene dažniausiai sulaukia paraiškos rengėjai. Pasak M. Drėmaitės, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo Kauno gyventojų noro išsaugoti miesto modernistinį sluoksnį.
„Kiek jie nori tai išsaugoti, pabrėžti, išryškinti? Kai tarpukariu daug miestų modernizavosi, Kaune šis sluoksnis išliko autentiškas ir jis, ko gero, geriausiai Kaune ir yra išlikęs. Tokioje kompaktiškoje teritorijoje didelė koncentracija modernistinių pastatų.
Kiek miesto gyventojai, valdžia, paveldo specialistai, investuotojai, verslas – norės šį sluoksnį išsaugoti, išryškinti, puoselėti – tiek to šanso ir bus. Atvykę UNESCO ekspertai žiūrės ir išlikimo laipsnį, ir norą išsaugoti. Net, sakyčiau, įsipareigojimą išsaugoti“, – kalbėjo M.Drėmaitė.
Istorikės nuomone, paraiškos rengimas ir kelias, kuris per šį laiką buvo nueitas viešinimo, supratimo, istorijos pažinimo, praeities urbanistinio sluoksnio prasme jau pats savaime yra labai naudingas.
„Atlikti tyrimai, darbai, kurie yra sudėti į 500 puslapių bylą gali būti labai gera miesto inventorizacija, atlikta 2020 metais“, – sakė M. Drėmaitė.
Ne tik privilegija, bet ir didelė atsakomybė
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė sako, kad sėkmės atveju Kaunui gavus UNESCO pripažinimą, tai būtų puiki galimybė sustiprinti miesto ir šalies žinomumą bei tapti įkvepiančiu XXI a. paveldosaugos pavyzdžiu.
„Viena vertus, tarpukaris paliko išskirtinį pėdsaką mieste, kuris suteikia Kaunui unikalų charakterį ir dvasią, bet kita vertus, mes esame ne vienintelis miestas pasaulyje, kuris gali save tituluoti modernistiniu.
Tai reiškia, kad sėkmės atveju Kaunas įgytų galimybę reprezentuoti modernistinį miestą kaip savitą kultūrinį, socialinį ir, žinoma, architektūrinį XX amžiaus reiškinį tarptautiniu mastu. Tai yra ne tik didelė privilegija, bet ir atsakomybė.
Puoselėdami modernistinį miestą kaip iš praeities paveldėtą pastatų, gatvių, gamtos elementų ir, galiausiai, funkcijų visumą bendruomenė turės atrasti receptą kaip išlaikyti fizinį autentiškumą, tačiau tuo pat metu būti XXI amžiaus miestu.
Palikimas turės būti suvokiamas ne tik kaip istorinė vertybė, tačiau ir kai inspiracija kokybiškos, tvarios ir socialiai jautrios miesto ateities kūrimui. „Kaunas 2022“ labai palaiko siekį gauti nominaciją, linkime sėkmės ir neabejojame, kad tai prisidės prie bendrų „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslų“, – kalbėjo V.Migonytė-Petrulienė.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko
Lėtosios mados dizainerė V. Strasevičiūtė: „Drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas. Man būtų įdomu pažvelgti į jūsų spintą“
Ar atnaujinate savo spintos turinį kaskart, kai parduotuvės skelbia išpardavimus ar paskelbia naujojo sezono pradžią? Jei taip, kiek jūsų spintoje yra nereikalingų ir nedėvimų drabužių? Ir ar tikrai drabužis yra tik vienam sezonui? Lėtosios mados dizainerė Vida Strasevičiūtė sako, kad mums kartais trūksta visai nedaug – tik, prieš perkant, pagalvoti.
Viena iš lėtosios mados iniciatyvos „Upcycled by LT“ įkūrėjų dizainerė V.Strasevičiūtė mada susidomėjo dar vaikystėje. Teisingiau, jai kilo klausimų, kokių mes kartais sau neužduodame metų metais. Arba neužduodame iš viso. Lėtoje kryptyje Vida dirba jau aštuonerius metus. Pernai ji prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos ir taps ambasadore, o Vidos siunčiama žinutė yra tvarus vartojimas.
Vartojimo kultūra, tvarumas ir darnus vartojimas yra vienas iš programos „Kaunas 2022“ akcentų: tai yra kultūros dalis, o tvarus vartojimas gražina, ilgina, tausoja, puoselėja aplinką.
„Mano mama daug metų dirbo kailių pramonėje, o aš vaikystėje sukiodavausi jos darbe. Matydavau, kiek lieka žaliavos. Dar matydavau, kaip iš gabaliukų siūdavo gaminius ir juos parduodavo pigiau – tarsi antrarūšius. Man buvo labai įdomu, atrodė paradoksalu, kad tokia brangi žaliava, į kurią įdedama daug daugiau žmogaus rankų darbo, yra parduodama pigiau“, – sakė V.Strasevičiūtė.
– Vida, kilę klausimai vaikystėje padiktavo ir jūsų gyvenimo kryptį – pasirinkote su mada susijusias studijas?
– Studijavau kostiumo dizainą ir mane visada domino mados pramonės sukeliamos problemos. Intuityviai. Ilgainiui supratau, kad mano gyvenimo būdas įgavo terminą „lėtoji mada“.
Mano pomėgiai, užsiėmimai buvo ką nors sukonstruoti, sukurti iš to, kas jau yra, ir taip prikelti antram gyvenimui. Pradėjau gilintis labiau ir ieškoti pavyzdžių, kas vyksta pasaulyje, mados pramonėje, kokie yra sprendimai panaudoti likučius, atraižas. Pamačiau, kad tai pasaulyje yra augantis reiškinys.
Studijų laikais ėmiau daugiau eksperimentuoti su kailiu. Netrukus supratau, kad gaminio iš likučių, atraižų kainą galima pakelti tik dizaino pagalba. Tai reiškia, kad reikia ieškoti naujų būdų, naujų išraiškos formų. Svarbu žaliavos nešvaistyti. Taip pat svarbu įvertinti ir žmogaus rankų darbą.
Magistrinio darbo tyrimo metu teko susitikti su įmonėmis ir pamatyti, kokie kiekiai lieka po gamybos. Taip ir liko ši kryptis: panaudoti tai, kas jau yra, o ne imti naują ir gaminti dar vieną drabužį.
Prasidėjo viskas nuo kailių atraižų, o vėliau sprendimų buvo įvairiausių. Dabar mes dirbame ir su vilnos likučiais, ir su kitais audiniais.
– Ar pati pastebite didesnį susidomėjimą? Kas jūsų pirkėjas?
– Mūsų atveju yra kiek sudėtinga dėl naudojamo natūralaus kailio, dėl priešpriešos visuomenėje. Užduotis yra kiek sunkesnė, nes daug kas tiesiog pamatęs ir išgirdęs, kad tai natūralus kailis, net nebeklauso toliau, kad tai yra avikailio atraižos, kurios priešingu atveju būtų išmetamos. Tačiau mes stengiamės nešvaistyti tos žaliavos, kuri jau yra. Kailis yra be galo ilgaamžė žaliava.
Daug kas savo spintose dar turi senų kailinių, o juos išmesti gaila, nes kailis. Dėvėti – modelis pasenęs. Todėl teikiame ir tokią paslaugą: sukurti naują dizainą iš to, ką žmogus turi. Tai tikrai pasiteisino ir vis daugiau žmonių į mus kreipiasi, prašydami prikelti daiktą antram gyvenimui.
Kalbant apie pasirinkimą, jaučiasi, kad žmonių sąmoningumas auga ir jiems drabužio istorija, rankų darbas vis labiau svarbus. Ir dar ambasadorystės akcentas – tu pasirenki prikelti daiktą antram gyvenimui, o ne pirkti naują.
– Kur galima susipažinti su jūsų gaminiais?
– Socialiniuose tinkluose, platformoje etsy.com, kur reiktų ieškoti pagal mūsų pavadinimą – Upcycled by LT.
– Esate sakiusi, kad mūsų mąstymas apie drabužius išsikreipė tiek, kad padariniai dabar tampa katastrofiški. Ką turėtoje mintyse?
– Kalbu apie masinį vartojimą ir apie tai, kad rinka mus įpratino pirkti negalvojant, kas tą drabužį gamino, iš ko jis yra pagamintas, apie prekės ženklų sekimą ir beprotišką mados greitį.
Tokių drabužių gamyba didėja. Jie neišperkami, o jau atkeliauja į lentynas nauji. Taip didinami taršos kiekiai. Mano siūlymas yra atsigręžti kiekvienam į save ir pagalvoti apie tai, kodėl ir kiek, kuriam laikui tu rūbą perki. Buvo atlikti tyrimai Anglijoje, kiek žmonės apskritai nusiperka rūbų, kurių nė karto neapsivelka. Ankstesnių tyrimų duomenimis, Anglijoje apie 30 milijardų svarų per metus buvo išleista drabužiams, kurie nebuvo dėvimi nė karto. Ir šie skaičiai tik auga, atspindėdami, kad poreikį apsirengti keičia nesąmoningas poreikis tiesiog pirkti.
Drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas. Tačiau kam, kodėl? Taip drabužis nebetenka savo pirminės funkcijos – yra tik noras turėti daugiau. Čia – tiek madoje, tiek kitoje pramonėje.
– Jei pažvelgtume į didžiuosius prekybos centrus, dominuoja drabužių parduotuvės. Kas mus skatina pirki naujus drabužius – tik reklama ar tam tikros giluminės priežastys?
– Kalbant apie Lietuvą, manau, kad ir istorinės šaknys gana gilios. Ilgai gyvenome deficito laikais, kai nieko nebuvo. Ir staiga viskas atsidarė. Negana to, kad auga pasirinkimas, dar ir mažėjanti kaina, žinoma, prisideda. Tada tu pasijauti visagalis ir galintis turėti viską, turėti daug. Esi turtingas nuo daiktų ir drabužių kiekio.
Bet man smagu, kad viešoje erdvėje, žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie tvarią madą, darnų vartojimą. Žmonės atsigręžia ir supranta, kad jiems tiek nereikia, o nenumaldomas alkio malšinimas veda prie to, kad mes turime tiesiog per daug. Ir nebežinome, ką su daiktais daryti. Tada išmetame. Vis daugiau žmonių supranta, kad išmesti yra negerai. Tarša be galo didelė, o tekstilės perdirbimas – problema, kurios sprendimo dar nerandama.
– Drabužių pardavėjai kasmet skelbia naują sezoną. Kas yra naujas drabužio sezonas, ar apskirtai drabužis turi savo sezoną, pagaliau – ar jis gali susidėvėti per tokį trumpą laiką?
– Tai reklamos triukas, nes jie nuolatos turi atsinaujinti, ką nors naujo duoti žmonių akimis, kad pirkėjai pradėtų norėti pirkti.
O sezonas... Tai greitosios mados raktas. Ir, pripažinkime, jie siūlo ne aukštos kokybės drabužius. Todėl dažnai ir tarnaują tik vieną sezoną.
Be kita ko, sezonų nemažėja – jų yra dar daugiau. Yra pristatomos kolekcijos tarp sezonų, kurias pildo ir papildo. Seniau būdavo dvi kolekcijos: ruduo–žiema ir pavasaris–vasara. Dabar yra skaičiuojama iki aštuonių. Absurdiška.
Tačiau greitoji mada tinka ne visiems. Tyrimai rodo, kad vis labiau pasiteisina mažesnės nišinės parduotuvės, atsižvelgiančios į aktualius ir savalaikius pirkėjų poreikius.
– Pernai kartu su partneriu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pasiūlėte iniciatyvą „Tvarink spintą“. Tai buvo drabužių kūrimas konkretiems žmonėms pagal jų poreikius, atsižvelgiant į problemas, su kuriomis jie susiduria, naudoti tai, kas yra jų aplinkoje. Įvaizdį kūrėte dešimčiai skirtingų profesijų, poreikių ir išvaizdos žmonių. Kokia tai patirtis buvo jums pačiai?
– Tai buvo eksperimentas, labai įdomus ir smagus. Kai Lietuvos kultūros tarybai rašiau dėl stipendijos projektui, tada ir gimė šios iniciatyvos idėja.
Supratau, kad didžiajai visuomenės daliai perteikti savo vertybes ir idėjas yra gana sunku, nes didieji dažnai mus užgožia. Bet dirbti su individualiais žmonėmis, atsižvelgiant į realius jų poreikius ir problemas, pasiūlant ir parodant kitus pasirinkimus, sprendimus, buvo įdomu. Parodyti kryptį, kad galima perdaryti iš to, ką turi, sukurti tai, kas tinka tavo figūrai, panaudoti likučius ir atraižas – aš tikrai pajutau, kad žmones tai paveikė.
Po projekto vienas iš dalyvių man atvežė savo seną paltą ir sako: „Galvojau išmest, bet tu mokei, kad negalima. Tai gal čia galima ką nors padaryti?“ Žmonės suprato, kad yra kitas pasirinkimas.
Kiekvienas projekto dalyvis išsinešė tam tikrą patirtį. Mano tikslas buvo tą patirtį padaryti kuo gilesnę ir įsimintinesnę. Norėjau, kad drabužius, kuriuos išsinešė, iš tikrųjų jie vilkėtų su malonumu ir toliau skleistų tvaraus vartojimo, lėtosios mados žinutę.
Juk kiekvienas iš tų dešimties dalyvių turi savo ratą, žmones, su kuriais bendrauja. Tad kasdieninėse situacijose ar paklaustas, iš kur šis rūbas, jis skleis tvarumo idėją. Taip mažais žingsniais skleisis sąmoningumas.
– Ką pasakytumėte kiekvienam, galvojančiam apie tvarų vartojimą?
– Vieną mintį, kuri yra viską aprėpianti. Kiekvienas rūbas gali būti tvarus, jei mes prisiimsime atsakomybę, kad jis gyvuotų kuo ilgesnį laiką.
Jeigu mums patiems pabosta, gal galima pasiūlyti kam nors iš draugų? Žinoma, yra labdaros fondai, iniciatyvos, kur galima atiduoti nedėvimus drabužius. Bet dažnai tai būna atsikratymas – tarsi padarei gerą darbą, bet nebūtinai to drabužio kam nors reikia.
Todėl visų pirma siūlykime draugams, kam rūbas galėtų tikti ir patikti. Taip pat yra platformos, kur galima parduoti, atiduoti. Toks pasirinkimas ir yra atsakomybė, kad drabužis gyvuotų kuo ilgiau.
– Pirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėje patenka po tvarumo ženklu?
– Taip, žinoma. Tvariu pasirinkimu vadinčiau ir vietinių gamintojų, siuvėjų ir dizainerių palaikymą. O dėvėtų drabužių parduotuvėje tu gali atrasti ką nors, kas nustebins ir spintoje liks ilgam. Svarbu yra vengti greitojo ciklo, kurį siūlo parduotuvės.
– Vida, jei pasikviesčiau jus į svečius ir parodyčiau savo spintą, pasiūlytumėte, ką galėčiau padaryti su nebedėvimais drabužiais?
– Čia idėją pasakėt. Projekto „Tvarink spintą“ kryptis buvo darbas su individualiais žmonėmis. Nevažiavau pas juos į namus. Jie patys atsinešdavo tuos drabužius. O tokį spintos eksperimentą labai maloniai priimčiau. Man būtų įdomu pamatyti jūsų spintą.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Kompozitorius P. Kilbauskas: kiekvienas garsas gali tapti muzika, bet iš uodo zvimbtelėjimo muzika nebus maloni
2020-uosius kiekvienas prisiminsime savaip. Vieniems tai – sunkūs, o kitiems – kūrybiški metai. Būtent tokie jie ir buvo kompozitoriui Pauliui Kilbauskui, kuris metus vadina išretėjusio laiko metais.
Paulius Kilbauskas – filmų, teatro ir medijos kompozitorius, projektų „Empti“, „Overtone“, „Bango Collective“, „Dublicate“, „Amberscope“ autorius ir bendraautoris.
„The Bus“ kartu su Domu Strupinsku už muziką I. Jonyno filmui „Lošėjas“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, o filmo „Čia buvo Saša“ kartu su Vygintu Kisevičiumi kurtas garso takelis buvo nominuotas Obanjė kino festivalyje.
Paulius – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Nors pats kūrėjas nėra kaunietis, tačiau šį miestą vadina savo antraisiais namais.
„Aš nesu kaunietis, bet man Kaunas – kaip antri namai. Mano tėtis, mano mama, mano pirma meilė, mano pirma videokasetė iš Kauno, netgi mano pirmas pamatytas videofilmas buvo Kaune. Kaune pradėjau groti – mano pirmasis koncertas įvyko kažkokiame VDU festivalyje rudenį, kai man buvo 16 metų.
Daug laiko praleidau Žaliakalnyje, pas močiutę. Nors mes jau seniai buvome persikraustę į Vilnių, kur gyvenom ir augom, bet tais kartais, kai išveždavo pas močiutę, išliko ryškiausi prisiminimai. Toks tas mano ryšys – viskas ten prasidėjo“, – apie save ir Kauną sako P. Kilbauskas.
– Pauliau, kokie jums pačiam buvo 2020 metai. Žinoma, palietė karantinas?
– Karantinas palietė labai. Jis davė daugiau laiko kūrybai. Sakyčiau, kad praėjusieji metai buvo su nemažai pliusų. Man visai gerai, kad laikas praretėjo, kad atsirado daugiau kūrybiško laiko. Nelabai galiu skųstis.
– Labai gražiai pasakėte: praretėjo laikas.
– Taip, nes iki tol buvo bėgam, skubam, darom. O dabar atsirado ramybės. Sako, kad tarp minčių reikia ilginti pauzes. Labai fainai, kad tos pauzės gyvenime atsiranda.
– Pernai pristatėte albumą „Vanduo“ ir jį lydintį vaizdo klipą...
– ... ten ne visai vaizdo klipas. Buvo taip. Kiekvienai kompozicijai buvo sukurtos, nufilmuotos Julijos Goyd vizualizacijos. Sumontuota vandens tėkmė, o Gabrielius Jauniškis nufilmavo visą kūrybinį procesą. Tai trumpas dokumentinis filmas apie tai, kaip vyksta albumo kūrybinis procesas.
– Tame filme yra įgarsinta Vilnelė? Kaip ir pačiame albume?
– Taip, aš ir pradėjau nuo Vilnelės garsų. Upė yra stuburas.
– Ar viskas turi savo garsą ir ar kiekvienas garsas gali tapti muzika?
– Gal ir gali kiekvienas garsas tapti muzika, bet klausimas tada, koks būtų toks muzikos taikinys? Yra tokių garsų, kurių ne visada malonu klausytis. Pavyzdžiui, iš uodo zvimbtelėjimo muzika bus nelabai maloni. Yra garsų, kurie teikia malonumą. Taip pat yra ir tokių, kur neteikia. Nesinori iš tokių daryti muzikos. Nepriimtum jų kaip muzikos.
– O jums pačiam, kurie garsai yra mieliausi ausiai?
– Turbūt gamtos, išskyrus uodą ir musę. Mano visas gyvenimas yra garsai ir muzika, todėl sunku išskirti. Neturiu kito darbo, pomėgio. Ir darbas, ir hobis, ir sportas, ir meditacija – viskas yra viename. Čia mano gyvenimas.
– Jūs esate sakęs, kad jūsų muzika yra daugiausia apie vandenį. Ar tiesa?
– Tiesa.
– Kodėl?
– Mano kūryboje nei motyvo, nei pagrindo, kodėl taip yra, nėra. Kodėl aš taip darau, ką? Filosofijų neieškau. Natūraliai viskas, net kodiniai gabalų pavadinimai dažniausiai būna susiję su vandeniu. Anksčiau į tai net nekreipdavau dėmesio. Upė, jūra, lašas... O pernai ėmė ir viskas susivedė: kaip albumas turi atrodyti, kaip turėtų būti. Vanduo natūraliai išplaukė – kelias, raktas į naują kūrybinį procesą.
– Apie albumą „Vanduo“ taip pat esate sakęs, kad jis atsirado ir po pažinčių su žmonėmis, kurie turi savitą požiūrį į tai, ką muzika sukelia žmogaus viduje. Jūsų kūrybos lauke žmonės dažnai keičiasi, ar turite branduolį, su kuo jums patinka dirbti?
– Priklauso nuo situacijos. Kartais ir vienam smagu pabūti, bet niekada neatsisakau ir pažinčių, kurios man įdomios. Pokyčiai visada smagūs.
– O jei pats atsakinėtumėt į klausimą, ką muziką sukuria žmogaus viduje?
– Nuo – iki. Priklausomai, ko klausai, kada, kur. Labai skirtingai. Štai dabar su kolegomis jau turime įsirengę patalpas. Jos gerai padarytos. Mano draugas yra tikras akustikos meistras, tad viską suskaičiavo. Pusantrų metų remontuose praleidom. Ir su akmens vata dirbom. Kai nori tobulo garso ar jo ieškai, labai daug aukoji. Bet dabar turim tobulas erdves, kur tikrai skamba muzika. Be pašalinių trukdžių ir akustiškai sutvarkytose patalpose.
– Esate ir filmų muzikos kompozitorius. Kaip gimsta garso takeliai? Pavyzdžiui, kalbant apie filmą „Čia buvo Saša“?
– Kiekvienam filmui yra atskiri kodai, atskiri susitarimai. Būna, kad skaitai scenarijų, o tada kalbiesi su režisieriumi, žiūri filmą kartu, būni pirminėje ar antrinėje montažo stadijoje. Prieš kuriant muziką dažniausiai apsisprendi, kokiais ginklais kovosi. Šiuo atveju mes kartu su režisieriumi žiūrėjome pagrindinę montažo stadiją, galvojome, ką ir kaip padaryti. Ir natūraliai... Pagrindinė aktorė vaidino dviprasmišką asmenybę. Jai tai gerai, tai blogai. Nesuprasi. Mes apsisprendėme: jos pasaulis visada yra juoda–balta. Gal pabandome visą filmą padaryti dviem instrumentais – pianinu ir senoviniu, 1976 metų gamybos, sintezatoriumi? Dar buvo mintis visą filmą padaryti tik su baltais klavišais. Bet nepavyko. Pianinas simbolizuoja šviesiąją aktorės pusę, o kitas instrumentas – dark (tamsų) pasaulį sukuria.
– Klausant jūsų man pasirodė, kad filmo takelio kūrimas kažkuo panašus į logotipo kūrimą. Yra iš ko, pasirinkimų daug, bet dizaineris turi tiesiog pataikyti. Jis tiesiog turi tikti. Ar tai nėra kažkas panašaus?
– Taip, tik mums dar špargalkė yra pats vaizdas. Aš ne filosofuotojas. Ir man viskas yra per jausmą. Ką padiktuoja pats vaizdas, tai muzika ir turi atspindėti. Tavo užduotis – padėti režisieriui papasakoti istoriją. Yra tam tikri rėmai, kuriuose tu turi žaisti savo žaidimą.
– Kai priimate pasiūlymą, svarbu, kad pats filmas patiktų?
– Tai pirmas reikalas. Kurdamas muziką, reklamai gali nusileisti, nes tai tavo uždarbis. Bet kinas kas kita, jis turi būti prie širdies. Aš nežinau, ar yra tokių žmonių, kurie, sukandę dantis, įgyvendina? Bet tada turėtų labai jaustis. Man atrodo, kad taip nebus vieno bendro darbo. Meniškų projektų, sukandęs dantimis, aš nekuriu.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Skulptorius A. Šlapikas: „Rutina yra labai puikus dalykas. Disciplina – taip pat. Nes tada gali tikėtis iš chaoso sukurti kūrinį“
„Kartais geriau, kad žmogus iš lėto meną išlukštentų. Jeigu greitai supranti, jei viskas aišku – greitai perjungi kanalą. Menas turėtų kalbėti užuominomis“, – sako skulptorius Algimantas Šlapikas. Ne vieną personalinę parodą surengęs menininkas pernai įsitraukė ir į Kauno rajono bendruomenių veiklas bei dirbo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ „Šiuolaikinių seniūnijų“ programoje. „Jie mane ištraukė iš mano celės“, – juokavo A.Šlapikas.
Neseniai menininkas baigė darbą Linksmakalnio seniūnijoje ir miestelyje jau pastatyta jo sukurta skulptūra – granito suoliukas su angelo sparnais. Kiek seniau jis sukūrė skulptūrą Lapių miestelyje, kai čia vyko „Šiuolaikinių seniūnijų“ inicijuotas tvarumo festivalis. Ši skulptūra, atsižvelgiant į festivalio temą ir vietos specifiką, vaizduoja lapes, sprunkančias iš konteinerio.
– Tai buvo pirmas jūsų darbas, nauja patirtis, kada kūrybos procese dalyvavo ir vietos bendruomenė?
– Turbūt taip, Lietuvoje pirmą kartą. Kalbant apie Lapes, prieš tai pasiūliau keturis eskizų variantus. Bendruomenė apsisprendė, kuris jiems patinka. Jis ir buvo kuriamas.
– Kaip jums sekėsi dirbti su bendruomene? Esate labiau individualistas, kalbant apie kūrybą?
– Individualistas. Jie mane ištraukė iš mano celės. Ar įmanoma visą darbą daryti žmonių aplinkoje? Neįmanoma, o kaimynai mano ir taip yra labai kantrūs. Triukšmas, dulkės. Tas procesas yra visiškai neromantiškas – tai kaip fabrikas, tai gamyba. Eskizo pristatymas, o paskui pabaigtuvės ir finalas buvo su bendruomene.
– Kada pristatėte darbą bendruomenei, nebuvo nustebimo, pavyzdžiui, blogąja prasme? Ne taip suprato žmonės, jie ne to norėjo?
– Ne, nes prieš tai su bendruomene vyko teisingas procesas. Jie ne tik matė maketus, tačiau buvo paaiškinta ir idėja. Dėl to nebuvo netikėtumo, kada gauni Kalėdų dovaną, o išsivyniojęs – nustembi. Tuomet jau galvoji, kur ją padėti. Čia viskas vyko palaipsniui ir, manau, teisingai. Kartais atrodo, kad Vilniuje, Kaune ar kituose didmiesčiuose – centre – kažkaip lengviau priimamas, mažiau konfliktuoja menas, bet bendruomenėje ir rajone inciatyva, kūrinys irgi buvo priimtas labai draugiškai. Tai malonu. Aš manau, kad nebūtina visko labai centralizuoti, kad viskas – tik į centro taškus.
– Jūsų manymu, kaip skulptūra keičia aplinką?
– Kontekstas visada yra svarbu. Aš sau paprieštaraučiau: ne visą laiką aplinka būna tokia graži, kad nieko ir nereikia, kad jos nesugadintume. Menas yra skirtingas: vienas yra puošybinis, kitas – memorialinis, o kitas konceptualusis. Pastarasis yra objektas, aplinkai pasakojantis pasakojimą.
Tai nėra puošmena, tai nėra skirta tiesiog ant jo atsisėti. Skulptūra Lapėse ir byloja, kad tai yra simbolis. Konteineris, lapių siluetai. Tai ir protestuojantis simbolis. Nes mes savo nereikalingus daiktus vežam į Lapes, į sąvartyną. Ta idėja tarsi įvyniota į gražų saldainio popieriuką, ji konfliktuojanti. Menas iš tiesų atlieka šią funkciją – ne tiesiog gražaus daikto išpildymas.
– Kiek skulptūroje svarbūs simboliai? Skulptorius S. Žirgulis yra pasakęs: jei padarysi tiesiai, tai išeis plakatas.
– Taip, teisingai. Arba koks šūkis, raginimas ginti, raginimas kariauti. Geras menas turi daug sluoksnių. Ir kartais geriau, kad žmogus iš lėto jį išlukštentų. Jeigu greitai supranti, jei viskas aišku – greitai perjungi kanalą. Menas turėtų kalbėti užuominomis.
– Kalbant apie skulptūrą, ji įdomi ir tuo, kad yra viešas menas. Tarkim, dailininkas savo darbus pristato galerijose, parodose, kur ateina tuo besidomintys žmonės. Skulptoriaus darbai dažnai – nori jis to, ar ne – tampa vieši. Jūsų tai netrikdo?
– Čia yra turbūt didžioji problema. Jei turi savo sklypą, savo sodą ir darai jame skulptūrų parką, tada darai sau. O kai kūrinys iškeliauja – tu pateiki jį aplinkai. Ne į savo smėlio dėžę padedi. Pavyzdžiui, diskusijos dėl Lukiškių aikštės. Jos turbūt bus nesibaigiančios, nes yra autorius su savo sprendiniu ir yra žmonės, kuriuos tai tiesiogiai liečia: per jų praeitį, per jų veiklą. Kuo kūrinys atlieka labiau visuomenišką memorialinę funkciją, tuo labiau autorius turi užmiršti savo ambicijas.
Nors, aišku, nėra tai visai įmanoma – juk braižas vis tiek išlieka. Bet dailininkas turi suprasti kontekstą, kam jis kuria, kas bus jo žiūrovai. Jei tau tinka tas vaizdas – nebūtinai kitam jis gali būti priimtinas. Menas turi įvairius aspektus. Kokia proga – toks ir rūbas.
– Kitas pavyzdys: Vyčio paminklas Kaune, taip pat sukėlęs nemažai diskusijų. Kodėl visuomenė taip jautriai reagavo?
– Jis yra didelis, atsiranda istorinėje vietoje. Pavyzdžiui, menininkai, skulptoriai, kurių tai duona, nagrinėja tą abėcėlę po kiekvieną raidę. Mes dar giliau galime diskutuoti: kaip jis nulipdytas, kokia jo stilistika. Labai plačiai. O jei žiūri visuomenė – žiūri kaip į simbolį.
– O jūs mėgstate dalyvauti tokio pobūdžio diskusijose?
– Mėgstu, tik neturiu daug progų. Todėl su savimi padiskutuoju, nes dirbant savo ceche diena su naktimi tik kaitaliojasi. Arba su savo mokiniais Kauno dailės gimnazijoje dar padiskutuoju. Tai padeda visiškai nesulaukėti. Man ir dabar įdomu kalbėti. Juk visą laiką kalbi su medžiaga, savo kūriniu. Kartais aplinkui vyksta dalykų, apie kuriuos norėtųsi savo nuomonę pasakyt.
– Kokias medžiagas mėgstate?
– Šiuo metu daugiausia kuriu iš granito, metalo. Anksčiau dažnai medį naudojau. Bet, žinot, yra problema. Medį išnešus į lauką, jis greitai supūva, o į rūsį nebetelpa. Su akmeniu, metalu paprasčiau – „išmeti“ į lauką, ir jam nieko. Bet kuriant neįmanoma, paspartinti proceso. Techniniai procesai vyksta tam tikru greičiu. Parašyt turbūt irgi greitai negalima?
– Na gal.
– Bet gal priklauso ir nuo to, kaip greitai rašai ir kaip galvoji? O skulptūroje yra tonos, kilogramai, medžiagos pasipriešinimas. Kūrybos – 10 minučių. Visa kita – akmentašio darbas.
– Esate sakęs: nereiktų pradėti kūrybos siekiant įtikti visiems. O kam reikia įtikti ir ar apskritai reikia?
– Kalbėti ir kurti reikia tai, kuo tiki. Daryti tai savitai ir daug kartų. Aš manau, kad žmonės vėliau ar anksčiau tai supras ir įvertins. Bet pataikauti tikrai negalima. Čia ne politika.
– Kaip keičiasi idėja nuo pirmosios vizijos iki rezultato, ir kas tą pokytį lemia?
– Svarbiausia prieš akis matyti jau pabaigtą darbą. Tada tik lieka jį įgyvendinti. Dabar gal lėčiau dirbu, bet tikslingiau. Tačiau netikėtumo faktorius visą laiką egzistuoja. Eskizas yra viena, o bedarant jis vis tiek varijuoja ir kinta. Net po kelių metų, pažiūrėjęs į savo darbą, pagalvoji, kad gal kažką kitaip reikėjo padaryti. Baigtas darbas yra tik proceso pjūvis tam tikrame taške.
– Skulptūra yra paranki meno forma menininkui kalbėti – meno kūriniu pasakyti tai, ką jis nori?
– Viena geriausių po muzikos, nes skulptūra yra trimatė, ji apžiūrima iš visų pusių. Ji gyvena viduje ir lauke, apsupta žmonių ir gamtos. Aš manau, kad skulptorius turi įveikti medžiagą arba prisitaikyti prie jos. Skulptūra yra brangi investicija laiko, energijos prasme. Dabar skulptūra, manau, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Mūsų šiuolaikinio gyvenimo sprinto rungtyje jai sunku tapti nugalėtoja.
– Minėjote, kad tikro kūrybinio proceso nėra tiek daug. Jums savo kūryboje netrūksta pačios kūrybos?
– Turiu kelias knygeles. Vieną ironiškai vadinu išminties knygele. Kai ką nors sugalvoju – ten piešiu mažus eskizus. Skulptūrų sumanymus. Pavyzdžiui, kai pavargęs ar nėra minčių, pasklaidau šią užrašų knygutę, pasiimu kokią nors idėją ir turiu darbo maždaug mėnesiui. Toje knygelėje užfiksuoju spontaniškai kilusias idėjas – tai trunka kelias minutes, o po to ilgas kūrinio įgyvendinimo procesas. Kitoje knygelėje užrašau darbo valandas, kiek laiko sugaištu prie konkretaus projekto. Tai ateityje leidžia nuspėti kūrybos proceso trukmę. Šios dvi knygelės man – kaip dangaus ir žemės sąjunga. Aš manau, kad rutina yra labai puikus dalykas. Disciplina – taip pat. Nes tada tu gali tikėtis iš chaoso sukurti kūrinį.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. Eriko Ovčarenko