Miesto – iki pat jo apatinio rūbo – pažinti neįmanoma. Jis nesileidžia nurengiamas. Bet ieškoti jo sluoksnių verta. Kaunietė Kotryna Lingienė tą ir daro. Ieško Kauno, skirtingų jo spalvų, didelio ir mažo miesto jausmo, tylos arba triukšmo, esančių tarp buvimo ir užmaršties. Ieško visur: centre, klaidžiodama miegamuosiuose rajonuose, architektūroje, gatvės mene, žiūrėdama į įvairias iškabas, skaitydama gatvių pavadinimus. Ne tik ieško – dalijasi atradimais. „Bet kuo daugiau žinai, tuo labiau atrodo, kad nieko nežinai“, – sako Kotryna.

Kotryna yra žurnalistė, puikiai pažįstama Kauno, o ir ne tik jo, kultūros lauko žmonėms. Kartu su vyru ir bendraminčiais ji kuria žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, yra LRT radijo bendradarbė, pasakojanti apie Kauną ir jo žmones.

K. Lingienė – ir viena iš miesto kultūros trenerių. Nuo vasario vidurio toliau tęsis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ savanorystės programa, kviesianti jungtis savanorius. Pažinti miestą ir pasakoti apie jį – to mokomi „Kaunas 2022“ savanoriai, vadinami kultūristais.

Kauno kultūristų programa startavo pernai, kai savanoriai buvo kviečiami jungtis prie „Kaunas 2022“ komandos. Jiems buvo rengiami mokymai, kurie vadinami Kauno kultūros treniruote. Būtent ją ir vedė Kotryna.

Artėjant 2022-iesiems, kultūros sostinėms metams, savanorių gretos augs, o 2022 metais, jei baigsis pandemija, mieste lankysis daug užsienio svečių – ne tik turistų, tačiau ir kultūros ekspertų, menininkų.

– Kotryna, kaip pati tapai miesto kultūros trenere?

– Parengiau vieną iš leidinių savanoriams – „Kultūristo atlasas“. Jis yra apie tai, kaip galima pasakoti apie Kauną atvykusiems ir 2022 metais atvyksiantiems svečiams. Pagal tą leidinį parengiau mokymus savanoriams. Pirmieji mokymai vyko liepos mėnesį, kiti – žiemą, jau nuotoliniu būdu.

– Tad kaip pasakoti apie Kauną?

– Aš pasirinkau du atskaitos taškus – oro uostą ir geležinkelio stotį, nes tai miesto vartai, kur ir atvyks svečiai. Žinoma, gali ir automobiliu, tačiau šios dvi vietos buvo mano kūrybinis pasirinkimas.

Tad nuo geležinkelio stoties aš keliauju per Vytauto prospektą, Kauno centrą, tada – per Senamiestį.

Centrinėje miesto dalyje kalbame apie programą „Modernizmas ateičiai“ ir modernizmo architektūrą, taip pat naudojamės „Atminties biuro“ programos, atidengiančios Kauno istorijos sluoksnius, atradimais.

Aplankome mikrorajonus, kur bendruomenės jau dirba kartu su menininkais ir taip ieško savo tapatybės, stiprybės, sprendžia, kaip save pristatyti pasauliui. Apėję visą Kauną, toliau keliaujame į Kauno rajoną. Ten koncentruojamės į „Šiuolaikinių seniūnijų“ programą – kas gyvenvietėse jau vyksta arba vyks artimiausiu metu, taip pat prisimename miestų, miestelių istoriją. Taip pat domimės, kas yra įdomaus, istorinio, ką jau galima pamatyti, ką žmonės veikė ir veikia.

– Kur tu pati išmokai Kauno?

– Vienas pirmų dalykų, ką sakau mokymų metu dalyviams, ir visą laiką sau primenu: kuo daugiau žinai – tuo daugiau nežinai. Geriausias gidas tas, kuris nebijo pasakyti, kad jis kažko nežino. Bet jis nutuokia, kur ieškoti atsakymo. Kartais geriau pasakyti, kad nesi tikras, nei bandyti išvesti teoriją iš kažkur girdėtų istorijų, kurios nebūtinai yra teisingos.

Aš pati jau šešti metai vėl gyvenu Kaune, sugrįžau iš Vilniaus, kuriame gyvenau 14 metų. Tad sugrįžusi pradėjau Kauno mokytis iš naujo. Su vyru ir bendraminčiais leidžiame žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“, tad kiekvieną mėnesį vis ko nors naujo apie Kauną pasimokome. Ar apie skulptūrą, ar apie muziką, apie literatūrą, kūno kultūrą, maisto kultūrą, gatvės meną.

Taip pat esu Lietuvos radijo bendradarbė – kiekvieną savaitę irgi pasakoju ką nors apie Kauną. Žinios vis akumuliuojasi, o ratas žmonių, kurie gali man papasakoti ką nors įdomaus, plečiasi.

– Tavo nuomone, kiek svečio įspūdis apie miestą priklauso nuo to, kaip jis bus sutiktas?

– Manau, kad labai stipriai priklauso. Jei tai žmogus, kuris atvyksta ne darbo reikalais, o laisvalaikiu, vadinasi, jam Kaunas kuo nors jau yra įdomus. Svarbu suprasti, kuo. Gal tai architektūra besidomintis žmogus, o gal jam svarbus gatvės menas, o gal žmogus čia atvyko tiesiog gerai praleisti laiką? Galbūt jis ieško savo giminių šaknų? Šis keliavimo būdas – ar priežastis – vis populiarėja. Žmonės atvažiuoja tyrinėti, kelia klausimus. Na, ir gamtos atžvilgiu Kaunas gali būti puiki stotelė.

Svarbu yra pirmas kontaktas, pirmas pasikalbėjimas. Tad iki tol nereikia užsibrėžti tikslių ribų.

– Kas tau pačiai buvo atradimas Kaune?

– Aš esu iš tų žmonių, kuriems įdomu viskas. Ir man patinka nustebti. Patinka vis ką nors naujo sužinoti.

Su viena kolege, kuri dirba paveldo srityje, neseniai kalbėjome apie dabartinę J.Jablonskio gimnaziją. Abi joje mokėmės (aš trumpiau), ir tuo metu visai nekreipėme dėmesio į mokyklos pastatą, o dabar juk tai pripažintas modernistinis šedevras. Daug tokių objektų, vietų Kaune, kuriuos atrandi tik po kurio laiko. Gal net per atstumą.

Man patinka tiesiog vaikščioti gatvėmis, nebūtinai centre, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose. Esu žodžio žmogus, tad man visada labai įdomios iškabos – kaip žmonės savo fantaziją šioje srityje išreiškia. Paslaugų užvadinimai – kokių tik nėra. Žodžiu, labai patinka iškabų menas.

Paskutiniu metu susidomėjau gatvių pavadinimais – dabar tai mano aistra. Kalbinau specialistus, esu apsikrovusi knygomis, straipsniais, taip pat bandau atkasti dalykų, kodėl gatvės pavadintos vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, visi žino E. Ožeškienės gatvę Kaune. O kas ji pati? Tai va, praėjusią savaitę nusipirkau seną Elzės Ožeškienės knygą.

Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą E.Ožeškienė Vilniuje turėjo savo knygyną, pati buvo rašytoja. Itin glaudaus ryšio su Kaunu daug neturėjo, nors labai mėgo Nemuną, leisdavo laiką Druskininkuose. Yra parašiusi romaną, kuris taip ir vadinasi „Prie Nemuno“. Lietuvių kalba knyga pasirodė 1958 metais. Ją ir įsigijau.

Galima manyti, kad dėl to Nemuno jos vardo gatvės pavadinimas Kaune išliko per visas okupacijas. Niekas jos nepervadino. Nes mums juk Nemunas yra irgi labai svarbus. Bet tai ne išvada, tik pamąstymas.

– Yra dvi kategorijos keliautojų. Vieni lanko vadinamas turistines vietas, kiti – tas, kurios neturistinės. Tu taip pat siūlai susipažinti ir su Kauno mikrorajonais. Kuo jie įdomūs?

– Centras visuomet yra dailus, sutvarkytas, jis yra tai, ką miestas nori, kad tu matytum. Gali labai puikiai, patogiai praleisti laiką vien tik Senamiestyje, vien tik Rotušės aikštėje.

Bet autentiška gyvybė verda gyvenamuosiuose rajonuose. Juose taip pat gausu kultūros – nebūtinai aukštosios – objektų. Sienų piešiniai, skulptūros, naujos bažnyčios, parkai. Galų gale, turgūs.

– Kalbant apie savanorius, kaip manai, kad skatina jungtis prie kultūros savanorystės?

– Savanoris ieško, kaip įdomiai praleisti savo laisvą laiką, ir kad tai būtų naudinga ne tik jam. Kultūros savanoriai ir patys save turtina, ir su kitais geru dalijasi. Nors įprasta galvoti, kad savanoriauja jaunimas, kurie mokosi mokyklose ar pirmuose universitetų kursuose, nes tai turi įtakos stojamiesiems balams ir t. t. Bet man smagu ir įdomu buvo pamatyti, kad tarp Kauno kultūros savanorių yra įvairaus amžiaus žmonių. Ir jų akys dega lygiai taip pat.

Jie domisi Kaunu, siekia jį atrasti iš naujo. Tarp savanorių yra žmonių, kurie neseniai atvykę į Kauną, tačiau yra ir tokių, kurie nemažai metų čia gyvena, yra senbuviai. Ir jiems vis dar įdomu. Tai yra svarbiausia, tai, man rodos, ir vienija juos. Jie domisi savo miestu, nebijo nežinoti, taip pat nori apie Kauną papasakoti kitiems.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Nuotr. Martyno Plepio