Aktualijos

Festivalyje „ConTempo“ – katalonų choreografo kūrinys „Orbes“, tyrinėjantis atsitiktinumą ir simetriją 

Festivalyje „ConTempo“ pristatomo katalonų menininko Jordi Galí kūrinys „Orbes“ svyruoja tarp instaliacijos, šokio ir šiuolaikinio cirko. Dvi dienas – trečiadienį ir ketvirtadienį – prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios 150 minučių vyksiantis tam tikrų taisyklių ir derinių žaidimas, kurio metu žiūrovui paliekama laisvė ateiti ir išeiti norimu metu, kvestionuoja judesio ir vietos sąsajas, o atlikėjų kūnams susidūrus su nerašytomis taisyklėmis gimsta keista fizinio kontakto poezija.  
„Labai smagu suprasti, jog šokis mums siūlo išbandyti kitokį būdą suvokti pasaulio dėsnius ir mūsų santykį su juo. „Orbes“ puikiai pavyksta išlaisvinti mūsų suvokimą“, – apie pasirodymą yra sakęs prancūzų žurnalistas, šokio kritikas Gerardas Mayenas. 
Šokėjas ir choreografas J. Galí dar 2010-aisiais sukūrė savitą judesio kalbą, kuriai būtinas kitas. „Aš niekada neieškau išskirtinių judesių – man reikalingi paprasti ir gražūs žmonių judėjimai“, – atskleidžia menininkas ir priduria, kad nenori būti apribotas vienos, tam tikros prasmės.  
Kūrinys „Orbes“, kurio pavadinimas yra senas prancūzų kalbos žodis reiškiantis planetas, žiūrovą žavi lygiai taip pat kaip žvaigždžių judėjimas: pritraukimas arčiau, atstūmimas, kontaktas be kontakto, taisyklės, kurias reikia iššifruoti… Penkių erdvėje esančių atlikėjų kūnai tampa pačios instaliacijos architektais, aktoriais, medžiagomis, statytojais ir konstrukto detalėmis, visus susirinkusius užburdami judesiais, kurie atitinka logiką, taisykles ir kartu vyksta netikėtomis kryptimis, tyrinėdami atsitiktinumą bei simetriją. 
„Šis pasirodymas gali vykti tik dėl to, kad kiekvienas jo dalyvis prisiima atsakomybę“, – sako choreografas, atskleisdamas, kad būtent laikas yra pagrindinis „Orbes“ elementas, vaizduojamas savotiško laikrodžio – ant žemės esančio didžiulio apskritimo, ribojančio atlikėjų perimetrą ir pažymėto 120 mažų spalvotų kubelių. Vienas kubas reiškia vieną judesio struktūrą, kurią atlikus yra pašalinamas. „Orbes“ pabaigoje kubelių nelieka.  
„Įtampa tarp kūnų, siekiančių sukurti figūras, suteikia galimybę kurti naratyvą ne psichologiniu, bet abstrakčiu požiūriu“, – po „Orbes“ pasirodymo Nacionaliniame Katalonijos meno muziejuje, Barselonoje, sakė menininkas Xavieras Manubens. – Yra begalė galimybių žiūrėti į figūras, o kiekviena galimybė turi daugybę požiūrio taškų. Rodyti spektaklį viešojoje erdvėje yra būdas jį įtraukti į viską, kas vyksta, kuo tampama, kad jis būtų to paties lygio kaip visi, ir suteikti jam galimybę atsiriboti nuo savęs. Urbi ir Orbi, miestui ir pasauliui“. 
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“. 
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/ 

by Sandra

Festivalį „ConTempo“ atidarysiantys „Rhizome“: „Norint sukurti tuštumą, reikia pašalinti viską, išskyrus ją pačią“

Atrodo, kad žodis „pasirodymas“ buvo specialiai sukurtas apibūdinti šioms dvidešimt penkioms minutėms poezijos tarp dangaus ir žemės. Jų metu, nepaisydama jokių gravitacijos dėsnių, liekna figūra baltais marškinėliais 6 metrų aukštyje, be jokių apsaugų, pasikliaudama vien tik savo rankų jėga ir raumenų galia, kuria minimalistinį baletą vis kitame gamtos, miesto ir architektūros fone, kuriame vieninteliu garso takeliu tampa menininkės kvėpavimas ir aplinkos skleidžiami garsai.
Toks yra šiandien festivalį „ConTempo“ atidarysiančių cirko bei judesio konceptualistų „Rhizome“ ir jo įkūrėjos Chloé Moglia spektaklis „Horizon“, kurį festivalio žiūrovai galės pamatyti net keliose skirtingose Kauno ir Kauno rajono vietose: prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro), Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, IX forto aukų paminklo ir Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje.
Menininkė C. Moglia įsitraukia į pokalbį visa esybe, tarsi judėtų ant trapecijos ar stulpo. Nesvarbu, kokiu atstumu būtų pakilusi virš žemės paviršiaus – šešis metrus ar vos du centimetrus – menininkė visuomet susimąsto, dėl kokių priežasčių pasirinko kabėti ore. „Pirmiausia dėl to, kad ten jaučiuosi beveik gyva. Kabėjimas viena ranka tuštumoje leidžia visu kūnu pajusti, kas yra rizika ir pavojus. Tai lavina vaizduotę, galingesnę už tą, kuri atsiskleidžia atliekant virtuoziškas figūras“.
Gimusi Perpinjane, Prancūzijoje, ir augusi keramikos, kurią maitino žemės, vandens ir ugnies sąveika, pasaulyje, C. Moglia mokėsi akrobatikos su trapecija ir kovos menų, o 2009 m. Bretanėje įkūrė „Rhizome“. Sujungus kovos menus ir meninį mastymą, jos akistata su tuštuma tapo dar vienu eksperimentavimo būdu, kuriančiu prasmę ir keliančiu nebylius klausimus, sudarančius jos pasirodymų esmę.„Kas yra tuštuma? Paskubomis užmetę akį į žodyną liekame sugluminti – pasirodo, yra visokių tuštumų ir tuštuma, kurią žmogus pasiekia vakuuminio siurblio dėka, mažai ką turi bendro su induistine, budistine tuštumomis, vakuumu, kurį kažkas sukuria apie save uždegdamas cigarą, dar mažiau su ta, kuri baugina akrofobą, bet jaudina alpinistą. Pasirodo, jog žodis „tuščias“, kad ir kaip ironiškai skambėtų, yra perpildytas prasmėmis. Todėl dažnai turime patikslinti, ką šiuo miglotu žodžiu norime pasakyti. Dažnai manoma, kad vakuumas yra tai, kas lieka inde, kai viskas iš jo pašalinama. Kitaip sakant, tai žiojėjimo, visiškos tuštumos vieta. Tačiau taip galvodami susiduriame su loginiais netikslumais: jei tuštuma egzistuoja, tai tik todėl, kad ji nėra niekas, priešingai – dėl to, kad ji yra kažkas ypatingo. Todėl akivaizdu, jog norint sukurti tuštumą, reikia pašalinti visiškai viską, išskyrus ją pačią“.
 Savo spektakliui „Horizon“ C. Moglia sukūrė specialią įrangą, vadinamą kreive. Ant trijų kojų sumontuota lanksti, 6 metrų aukščio ir 250 kg svorio rampa gali būti pastatyta visose įmanomose vietose. „Nestandartinėse erdvėse man įdomu tai, kokią vietą užimu šią akimirką, kai aplink vyksta įprastas gyvenimas. Aš siūlau situacijas, kurios palankios stebėti gyvus daiktus. Mane ypač domina tankio ir nykimo, svorio ir lengvumo kreivės, susijusios su išplėstu erdvėlaikiu. Stengiuosi išgryninti stebėjimo ir dėmesio sistemą, kad suvokčiau smulkiausias detales. Sustabdymo praktika, atkreipianti dėmesį į stiprybės ir trapumo paradoksą, yra veiksmingas būdas padidinti gyvenimo „čia ir dabar“ intensyvumą. Aš jį naudoju kaip prasmės ir tankio generatorių“.
 Pasirodyme visi žiūrovai priverčiami pakelti savo galvas į viršų, kur virš jų atsivėręs horizontas kupinas įtampos ir, paradoksalu, atsipalaidavimo. Stebint judančią artistę sustingsta laikas ir grožis slypi toli gražu ne efektuose ar rekvizituose. C. Moglia juda sklandžiai, tyrinėdama gravitaciją, valdydama galūnes, susisukdama ir išsitiesdama. Begalinės tuštumos variacijoje jausmų aštrumas, visiškai sutelktas į dabartį, padeda sutramdyti pavojų kvapą sulaikiusios auditorijos akyse. Galinga ir tuo pat metu lengva menininkė puoselėja tylą, iš kurios gimsta įsiklausymas ir lavinama vaizduotė. Kas mane įkvepia? Kiekvieno „išsikvėpimo“ pabaigoje nepaprastai gera jausti, kaip atsiranda naujas „įkvėpimas“. Kad tai pajusčiau, leidžiu sau pratęsti laiką. Be prievartos, labai lengvai. Paskęsti šioje tuštumoje, tyloje, kur galėčiau išgirsti tam tikrą skambutį ir pajusti ateinančio „įkvėpimo“ galią. Tai man nepriklauso – aš nieko nedarau. Jis pats įvyksta ir vis prasideda iš naujo. Kiekvieną kartą tas jausmas yra unikalus, tačiau tuo pat metu nieko nėra įprastesnio. Tai tarsi visą naktį laukti saulės. „Įsikvėpti“ man reiškia duoti laiko šiems pastebėjimams. Taip pat aš kvėpuoju knygomis, nes jos yra būtina pertvarkos dalis. Ypač tos, kurios siūlo daugiau dėmesio skirti pasauliui už mūsų minčių ir diktuojamų modelių ribų.
 
 Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius: Nans Kong Win Chang

by kulturistai

Patris Židelevičius: „Man muzikos kūrimas yra meditacija“

Kompozitoriaus Patrio Židelevičiaus kūriniuose galima išgirsti ne tik poeziją, violončelę, elektroninės muzikos garsus, bet ir... modernizmo architektūrą. „Karantino laikotarpiu, kai teko užsisklęsti namie, pamėgau įrašinėti lauke. Galima sakyti, man tas užsisklendimas padėjo atsiverti“, – sako P. Židelevičius. Šiandien kaunietis menininkas teigia ištyrinėjęs ne vaizdinį, bet ir garsinį savo gimtojo miesto peizažą.
Vienuolikos tarpukario laikotarpiu Kaune atsiradusių laiptų įrašus P. Židelevičius pavertė garso instaliacija „Pakopa“, kurią jau kitų metų pradžioje išgirs miesto gyventojai ir svečiai. Įrašus kompozitorius surinko „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rezidencijos „MoFu 360/365“ metu.
„Galvojant apie Kauno modernizmą laiptai nėra ta detalė, kuri pirmiausia ateitų į galvą. Tačiau būtent laiptai žymi Kauno išsiplėtimą tarpukariu – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę. Laiptai daug ką pasako apie Kauną, jo geografiją“, – pasakoja projekto autorius.
Pasak P. Židelevičiaus, garsinis Kauno reljefas – labai įdomus ir įvairus. 20 dienų įrašinėjęs laiptus, kompozitorius grįždavo skirtingu paros metu, fiksuodavo garsus lipdamas į viršų ir leisdamasis žemyn, kol galiausiai pavykdavo užfiksuoti įrašą, atitinkantį tos vietos sukeliamą jausmą. Beje, praėjusiaisiais metais garso menininkas lauko įrašų metodu bandė „prakalbinti“ ir Kauno modernizmo pastatus.
„Man labai pasisekė, kad turėjau progą patekti į daugelį pastatų, pamatyti Kauno modernizmo „užkulisius“. Tai – labai praturtinanti patirtis. Įrašinėdamas „Pakopą“ atradau tokių vietų, apie kurias nesu girdėjęs, kuriose nesu buvęs. Kiekvienam taip gali nutikti: nukrypsti nuo savo paviršinio maršruto ir nustembi, kokių dalykų galima atrasti“, – sako P. Židelevičius.
Interviu žemiau – garso menininko interviu apie „Pakopą“, bendradarbiavimą su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektu bei apie tai, ko trūksta Kauno menininkams.
– Kaip jums gimė idėja įrašinėti laiptus?
– Kone prieš metus aš prisiminiau seną gerą lauko įrašų žanrą. Jis gimė ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai tik atsirado galimybė įrašinėti nebe studijoje, o už jos ribų. Karantino suvaržymai savotiškai davė man postūmį ir aš pradėjau aktyviai rinkti lauko įrašus. Praėjusių metų rugsėjį, kiek tik leido sąlygos, tyrinėjau Kauno modernizmo pastatus – įrašinėjau jų vidų ir išorę, ieškojau struktūros, melodijos, kurios suteiktų pastatui tam tikrą naratyvą. Taip atsirado mano „Lauko įrašų istorijos“ kūrybinė platforma apie Kauno modernizmą.
„Pakopa“ – tai tarsi šio sumanymo tęsinys. Norėjau parodyti kitą požiūrį į Kauno modernizmą, atkreipti dėmesį į tai, kas galbūt pamiršta. Laiptų Kaune turime daugiau nei 50, o tai juk kažką sako apie miestą ir jo geografiją, tiesa? Kita vertus, mes, gana aktyviai naudodami laiptus, apie juos nesusimąstome kaip apie kažkokį išskirtinį elementą. Ir, galiausiai, jei jau grįžtant prie modernizmo – būtent tarpukariu atsirado pirmieji vieši laiptai Kaune. Jie žymi miesto išsiplėtimą – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę.
– Įrašinėjote vienuolika laiptų. Kaip juos pasirinkote?
– Pasirinkau laiptus, kuriuos galima rasti 1943-ųjų metų Kauno žemėlapyje. Ne visi jie yra geros būklės, informacijos apie juos rasti sudėtinga, laiptų brėžinių nėra, tačiau yra išlikusios istorijų nuotrupos iš tų laikų žiniasklaidos. Man įdomus ir ėjimo aspektas – laiptai yra tarsi vektorius, apibrėžiantis judėjimo kryptį, jais judame viršun ir apačion. Be to, svarbus ir tikslas: ar einame dėl praktinių tikslų, judėdami iš A per B į C, ar mūsų ėjimas diskursyvus, t. y. padiktuotas miesto, kurį mes tyrinėjame, o gal konceptualus – kai einame su tikslu susirinkti tam tikrą medžiagą. Sakyčiau, kad aš vaikščiojau vedamas ir diskurso, ir koncepcijos, dokumentavau vietas, kurių galbūt ir neliks, pavyzdžiui bebaigiančius griūti Limos laiptus, ar tas, kurios dar tik atsiras, kaip iš naujo statomi Lakūnų gatvės laiptai.
– Limos gatvės laiptai man visiškai negirdėti.
– Limos laiptai yra už dabartinės „Ikea“ parduotuvės, ten, kur tarpukario laikotarpiu veikė tekstilės fabrikas „Lima“. Šiandien laiptai avarinės būklės, kad ant jų patektum reikia perlipti betoninę pertvarą, tvorą, o lipant pasitinka iškrypusios pakopos ir praėjimą draudžiantys užrašai... Įrašinėjau Pakrantės tako, Ožeškienės, Aušros, Dzūkų gatvės, Kauko, Vaižganto, Fryko, Lakūnų gatvės, Aleksoto ir Garliavos laiptus.
– Kaip jie susijungs vienoje garso instaliacijoje?
– Garso instaliaciją „Pakopa“, kuri bus pristatyta 2022-ųjų vasario mėnesį, greičiausiai sudarys 11 kūrinių, nes visi laiptai yra skirtingi ne tik architektūriškai, bet ir pagal savo garsinį naratyvą. Instaliacijos pagrindas – lauko įrašai, bet kadangi ji bus pristatyta Kauno centrinio pašto laiptinėje, norėjau jai suteikti antrą sluoksnį. Taip atsirado partitūros, sukurtos pačių laiptų pagrindu. Pavyzdžiui, Vaižganto gatvės laiptai yra gana autentiški, granitiniai, žiūrint nuo jų viršaus Kaunas atrodo kaip koks Italijos miestas. Patys laiptai – poilsio aikštelės, pakopos, vėl poilsio aikštelės – padiktuoja tam tikrą ritmą. Garliavos tako laiptų (juos rasite šlaite eidami nuo Aleksoto tilto Veiverių gatvės link; praėję tarpukario laikotarpio namą už jo pamatysite takelį, o palipę aukščiau – ir laiptus) įrašas labai charakteringas. Lipant šiais apleistais laiptais labai gerai girdisi: iš apačios į viršų erdvė susitraukia, arti atsiranda medis, tvora, sienos, transporto ūžesys tyla. Perstatomi Lakūnų gatvės laiptai šiandien kol kas yra tik lietaus paplautos pakopos molyje. Jų ritmą galima „nuimti“ arba nuo pamatų arba nuo grunto. Bet kokiu atveju, tai bus gana triukšmingas kūrinys.
Aš norėjau, kad klausydamiesi įrašo žmonės pasijustų taip, lyg patys liptų laiptais, tai yra – suteikti pirmojo asmens patirtį. Tam tikslui naudojau šiek tiek modifikuotą binauralinę (abiejų ausų) įrašo techniką. Be to, kai kuriuose įrašuose girdžiuosi aš pats, lipantis laiptais.
– O kas dar, be jūsų paties žingsnių, girdisi tuose įrašuose?
– Oi, tiek visko girdisi! Pavyzdžiui, pokytis tarp garsų, kuriuos girdi laiptų apačioje, viduryje ir viršuje. Jau minėjau Garliavos tako laiptus, kurių viršuje transporto srautas girdisi gerokai mažiau. Vaižganto gatvės laiptuose yra kanalizacijos šulinio dangčiai, girdisi čiurlenantis vanduo. Praeini pro vartelius, duris į kiemą, ir jos man lipant laiptais atsidaro. Girdisi prasilenkiantys žmonės, lūžtančios šakelės ant apleistų laiptų, šnarantys lapai, bitės, kiti vabzdžiai, visa antropogeninė garso tarša, visa natūrali aplinka.
– Kiek užtrukote, kol įrašėte visus 11 laiptų?
– Įrašinėjau 20 dienų. Vienų laiptų įrašas truko nuo keturių minučių iki vienuolikos – priklausomai nuo to, koks paros metas, kiek esu pavargęs, kelinti tai laiptai per dieną, ar lipu aukštyn ar žemyn... Ne visi įrašai buvo įdomūs, išraiškingi, grįždavau įrašinėti iš naujo. Buvo laiptų, kuriuos teko įrašyti penktą ryto, vien dėl to, kad nebūtų transporto. Įrašinėjau tol, kol įrašas mane tenkino, kol pavykdavo užfiksuoti tą nuotaiką, kurią toje vietoje jaučiu.
Iš tiesų, šis procesas yra tarsi gyvas kūrinio atlikimas dar prieš jam atsirandant – kai einu su mikrofonu ir įrašinėju, aš jau atlieku kūrinį, užsidėjęs ausines aš jo klausausi. Kai pristatysiu savo garso instaliaciją parodoje, tai jau bus kaip ir to kūrinio eksponavimas.
– Iš to, ką minėjote anksčiau, supratau, kad „Pakopa“ – ne vienintelis jūsų projektas, susijęs su Kaunu.
– Jau minėjau „Lauko įrašų istorijas“, kurių metu įrašinėjau Kauno centriniam pašte, Žaliakalnio funikulieriuje, Kauno filharmonijoje, „Palemono keramikoje“, A. ir P. Galaunių namuose ir kitose vietose. Ši medžiaga – A. ir P. Galaunių namų pianino įrašai, improvizacijos, kai kurių kūrinių partitūros – bus panaudota airės menininkės Aideen Barry kuriamame filme apie Kauno modernizmą „Klostės“. Be to, 2020-aisiais dalyvavau „Istorijų“ festivalyje, kuriame kūriau garso takelius Lėjos Goldberg, žymios žydų poetės, kuri jaunystėje gyveno Žaliakalnyje, poezijai. Eilėraščiai skaitomi lietuvių ir hebrajų kalbomis; mano muzika praplečia teksto metaforas garsais.
– Pats esate kaunietis. Ką naujo atrandate tyrinėdamas jums gerai pažįstamą miestą?
– Nuo vaikystės Kauno modernizmo architektūra man patikdavo savo apvalainais kampais, ji atrodė draugiška. Tačiau iki pradėdamas bendradarbiauti su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ turėjau tokį labiau išorinį, stebėtojo santykį su mūsų paveldu. Gavęs galimybę patekti į, ant, už Kauno modernizmo pastatų, pamatęs modernizmo „užkulisius“ aš atradau Kauną iš naujo. Man rodos, kad mes visi esame šiek tiek įpratę keliauti tais pačiais maršrutais, nors kartais, net ir pačioje Laisvės alėjoje pasukę į šalį, galime maloniai nustebti dėl to, ką ten atrasime.
Visi šie praėję ir, tikiuosi, ateinantys metai leis mums visiems Kauną pažinti iki atomo, iki kiekvieno kiemo ir tarpuvartės, kas yra iš tiesų nepaprasta patirtis. Na, o aš, asmeniškai, dabar jau žinau, kurioje Kauno vietoje galima išgirsti įdomių garsų.
– Kiek Kaunas yra atviras kuriantiems žmonėms, menininkams? Ar pakanka galimybių atsiskleisti?
– Esu optimistas, todėl manau, kad Kaunas suteikia labai puikias galimybes kurti meną. Galbūt neturime daug aktyvių kūrėjų, tačiau jie visi yra ypač draugiški ir palaikantys. Daug galimybių menininkams suteikia Kauno menininkų namai, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas, kuris labai pakėlė kultūros lygį Kaune, priartino meną prie visuomenės, sudarė sąlygas dialogui tarp menininkų ir miesto bendruomenės. Kaune žmonės ir taip draugiški, bet dabar situacija dar pagerėjo.
Kita vertus, mums vis dar trūksta erdvių, kuriose galėtume kurti kartu, savotiško menininkų hubo, kokių yra, pavyzdžiui, Vilniuje. Juo labiau, kad Kaune, net ir pačiame jo centre yra nemažai tuščių pastatų – potencialių patalpų hubui. Man atrodo, kad toks veiklos centras suteiktų svarbų postūmį naujiems bendradarbiavimams, projektams, renginiams ir kitiems sumanymams.
– Esate ne tik kompozitorius, bet ir atlikėjas – griežiate violončele. Koks jūsų santykis su šiomis, susijusiomis, bet visgi skirtingomis veiklomis?
– Violončele griežti pradėjau penkerių, o kai man buvo keturiolika gavau pora kvietimų improvizuoti kartu su elektroninės muzikos atlikėjais. Buvo labai įdomi ankstyvos paauglystės patirtis: savotiškas maištas, tik ne prieš tėvus, o prieš klasikinę formą – sonatas, etiudus, stambias formas. Pradėjęs naujo skambesio paieškas susidomėjau ambient, drone, musique concrète žanrais – palyginti abstrakčia muzika. Grodamas violončele pradėjau daryti garso kilpas: viena frazė, ant jos antra ir taip toliau... Mano kūryba buvo labai asmeniška – instrumentu, kuris mielas mano širdžiai, tarsi rašiau dienoraštį. Vėliau kūrybinės ambicijos augo, pradėjau kurti sudėtingesnius kūrinius, aranžuotes, naudoti sintezatorių.
Ir vis dėlto nesu tikras, ar galiu save vadinti kompozitoriumi – man šis žodis primena tas stambias formas prieš kurias savo kūrybos kelio pradžioje siekiau maištauti. Mieliau save vadinu garso menininku.
– Iš jūsų išvardintų žanrų man girdėtas vienintelis – ambient. Wikipedia sako, kad ambient muzikoje tonas ir atmosfera svarbiau nei struktūra ar ritmas. Ir vis dėlto, kai kalbėjote apie Kauno modernizmo pastatus, laiptų įrašus, minėjote naratyvo paieškas. Naratyvas, mano supratimu – jau struktūra.
– Tiesa, ambientas irgi turi struktūras. Ir harmoninę, ir, dažniausiai, melodinę, ir formą. Tiesiog ji yra kitokia nei klasikinių kūrinių. Kitas dalykas – ambientas neretai painiojamas su nepretenzinga muzika, kurią aš vadinu spa muzika. Ji dažniausiai yra foninė, į ją galima įsiklausyti, bet tikėtina, kad joje neišgirsite nei kokių nors gilesnių sluoksnių, nei naratyvo.
Tuo tarpu, aš kuriu eksperimentinę, elektroninę, arba tiksliau – elektroakustinę ambiento muziką, kurioje gali išgirsti violončelę, elektroninius instrumentus ir... pastatus. Pavyzdžiui, Kauno centriniame pašte aš grojau violončele ir įrašinėjau skambesį, todėl kūrinyje skamba pats pastatas – jis suteikia aidą. Tikriausiai ir mano muziką galima pasileisti fone ir veikti kitus dalykus, tačiau taip pat galima nusiteikti įdomiai septynių minučių kelionei – nerti į garsus kuo giliau ir bandyti atrasti, ką jie slepia.
– Populiaru manyti, kad šiandien yra tiek technologijų, kad kurti muziką gali kiekvienas. Ar iš tiesų taip yra?
– Kitaip tariant, kiekvienas fotografas, kas turi „Instagramą“. Žinote, mane tai džiugina. Bet kokia kūryba – fotografija, filmavimas, tapyba, muzika – suteikia nepaprastai gerų patirčių. Pavyzdžiui, man muzikos kūrimas yra meditacija, būdas pabėgti nuo kasdienybės. Todėl tik džiaugiuosi, jei kuo daugiau žmonių patiria tokius jausmus. Kita vertus, suprantu, jog egzistuoja mėgėjiškumo baimė, bet, mano supratimu, ji – visiškai nereikalinga. Taip, kaip žmonės atsirenka, kokias prekes jiems pirkti, taip jie atsirinks ir ką jiems klausyti.
Kurti muziką padedant technologijoms iš tiesų įmanoma kiekvienam. Jei kažko nemoki, visada gali paieškoti informacijos internete, jos ten yra begalės. Beje, vieną savo pirmųjų kūrinių sukūriau net nemokėdamas iki galo naudotis tam tikra muzikos kūrimo programa – išgavau nerealius garsus, gaila, kad tie įrašai neišliko. Paprastai pradedančių kūrėjų entuziazmas ilgainiui nuslopsta. Na, o jei taip neatsitinka ir jie kuria toliau, jie tobulėja, atranda savo klausytoją.
Galbūt mano požiūris per daug pozityvus, bet vis dar laikau save tokiu augančiu kūrėju. Na, aš moku groti violončele, pažįstu natas, žinau muzikos teorijos, turiu kompiuterį, bet nesu baigęs kompozicijos klasės Lietuvos Muzikos Akademijoje... Nuo kažko juk reikia pradėti ir aš tikrai džiaugčiausi jei Kaune atsirastų daugiau kūrėjų – tada tikrai sukurtume savo hubą.
– Ačiū už pokalbį.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.

Nuotraukos autorius Justinas Stonkus

by kulturistai

Spektaklio „Screws“ kūrėjas Alexanderis Vantournhoutas: „Scenoje papildomi daiktai tampa protezais, kuriančiais naują kūną“

Menininkas Alexanderis Vantournhoutas ankstyvoje jaunystėje užsiėmė gimnastika, lankė dziudo, cirką bei šoko gatvės šokius. Tarptautiniame scenos menų festivalyje „Contempo“ rugpjūčio 20-22 dienomis spektaklį „Screws“ pristatysiantis kūrėjas sako per visus tuos metus pastebėjęs, jog jam įdomiausia tyrinėti tuos dalykus, kurių sprendimui tenka pasitelkti judėjimą, kūną ar judesio kalbą.
 „Tai susiję su situacijomis, kur žodžiai, kad ir kokie stiprūs jie būtų, nėra pakankami“, – sako A. Vantournhoutas. – Kaip galima mirtį apibūdinti žodžiais? Kas ją gali geriau atskleisti per judesį ir ramybę negu kūnas? Arba kaip dar aiškiau parodyti meilę, jeigu ne intymiu judesiu, tam tikru gestu, kurį visiškai unikalus, atskiras žmogus perduoda kitam? Man įdomu tyrinėti šias temas – nesuprantamas, pernelyg ambicingas, apimančias sudėtingus, nežodinius žmonių tarpusavio sąveikos taškus.“
 – Spektaklyje „Screws“ žiūrovą vedate maršrutu, kuriame daugybė mikro pasirodymų – nuo trumpučių solo ir duetų iki kelių šokėjų kompozicijų. Neatsiejama šio meninio proceso dalimi tampa papildomi daiktai, tokie kaip ledo batai, boulingo kamuolys ar dviračio šalmas. Kaip jie atsirado pasirodyme?
– Daiktai visada mane žavėjo. Kaip sumažinti rankų darbą ir vietoj jo naudoti, pavyzdžiui, derliaus ėmimo mašiną? Spektaklyje, užuot bandęs būti originalus su mus supančiais, kasdieniais daiktais, nusprendžiau, kad turėtų būti įdomu naudoti labai specifinius objektus ir leisti atlikėjams judėti tiek, kiek leidžia tų objektų ergonomika – kiek daiktas pats gali tą padaryti. Jei boulingo kamuolys yra skirtas užsimoti ir mesti tam tikra kryptimi, aš jį taip ir naudoju. Skirtumas tik tas, kad kamuoliui įgavus inerciją, pradedu sekti kiekvieną jo judesį.
– Prisitaikyti prie šių papildomų daiktų turbūt nėra lengva. Kiek laiko reikia atlikėjui susigyventi su jais?
– Tai šiek tiek užtrunka. Spektaklyje šie objektai nėra vien tik daiktai – čia jie tampa protezais, kurie pritvirtinti prie žmogaus sukuria naują kūną. Pavyzdžiui, ledo batai žmogų prailgina 4 centimetrais. Ir atlikėjas gali susižeisti vien dėl to, kad mūsų refleksai yra labai stiprūs ir prie pokyčio taip greitai neprisitaiko.
Tuo pat metu labai įdomu yra tai, kad atlikėjas niekada iki galo nepripranta prie papildomo daikto ar jo keliamo pokyčio. Papildomi objektai scenoje keičia kūną, pavyzdžiui, ledo batai suteikia daugiau sukibimo, nors sukti pėdą darosi sudėtingiau negu prieš tai. Visi šie procesai man atskleidžia labai įdomią trintį – kaip atlikėjai susigyvena su tokia į užduotį orientuota choreografija, kurioje niekaip nepaslėpsi asmenybės – ji tampa puikiai matoma.
 – Spektaklio metu žiūrovas gali laisvai judėti, vaikščioti, pasirinkti kampą, iš kurio nori stebėti pasirodymą. Tam tikra prasme lankytojas gauna galimybę prie spektaklio priartėti tiek, kiek jam patogu ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Ką tokia laisvė suteikia?
– Žiūrovas kviečiamas judėti kartu su spektakliu, kuris nuostabiai sustiprina jo kinestetiškai fizinę patirtį. Juk priartėjęs prie atlikėjo gali matyti, kaip parausta jo oda, kaip pradeda bėgti prakaitas ar pasirodo tikri, nesuvaidinti bruožai ir emocijos.
– „Screws“ matome figūras, kurių vienas atlikėjas negali atlikti. Kiek šiuolaikiniame cirke ar šokyje svarbus partneris?
– Šiame spektaklyje niekas negalėtų vykti be objekto ir partnerio. Pagrindinė „Screws“ tema yra vidinė ir tarpusavio priklausomybė. Juk dėl bendro svorio, pusiausvyros tarp stūmimo ir traukimo radimo, bendro judėjimo viskas yra labai glaudžiai susiję. Tai judėjimas kartu tam tikromis geometrinėmis formomis: radialine, veidrodine, taškine.
 – Praėjusieji metai privertė sulėtėti ar net sustoti nemažą dalį kūrėjų. Ką jie atnešė jums?
– Kadangi visas pasaulis pamažu atitolo nuo prisilietimų, mes sukūrėme pasirodymą „Snakearms“, kuris yra duoklė rankos paspaudimui – pirmajam realiam kontaktui su kitu. Kartu su Emmi Väisänen paprastą veiksmą pavertėme sudėtingu delnų, rankų, galūnių duetu.
Taip pat karantino laikotarpiu sukūrėme „Through the Grapevine“ ir tą darėme 18 savaičių, o ne 10, kaip paprastai. Visus metus mes sunkiai dirbome. Todėl dabar, šiek tiek šviesesniais laikais, galime sau leisti truputį paatostogauti, turėti daugiau laisvalaikio. Karantinas, bent jau pradžioje, buvo puikus laikotarpis ieškoti, besąlygiškai tyrinėti ir tą daryti nesiekiant jokio tikslo. Tiesą pasakius, jaučiausi labai išlaisvintas.
 
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
 
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius: Laurent Paillier
 

by kulturistai

Festivalio „ConTempo“ svečias Kolja Huneckas: „Spektaklyje diskai ir lempos tampa mano tapybos įrankiu“

2019 metais baigęs cirko studijas „Codarts“ menų universitete, Roterdame, cirko artistas Kolja Huneckas iškart buvo nominuotas „circusnext 2020-2021“ – prestižinei Europos cirko projektų platformai. Į Kauną festivalio „ConTempo“ kvietimu kitą savaitę atvykstantis ir net du vakarus kontempliatyvų spektaklį „CM_30“ pristatysiantis menininkas į poetišką vienį sujungs erdvę, žiūrovus ir spalvotus savadarbius diskus, o svaiginantis, bet kartu atpalaiduojantis šviesos, spalvų, šešėlių ir muzikos reginys visus susirinkusius panardins į ramią ir spalvotą atmosferą.
„Spalvos yra labai galingos ir aš pats tai stipriai patyriau“, – prisipažįsta K. Huneckas. – Kelias valandas praleidęs studijoje, apšviestoje žalia šviesa, supratau, kaip ji pakeitė mano suvokimą. Turbūt dėl to spektaklis „CM_30“ tapo meditatyvus – juk jame šviečianti monochromatinė šviesa leidžia auditorijai nurimti.“
– Kolja, kaip susidomėjote cirku?
– Mokykloje reikėjo pristatyti projektą ir aš pradėjau žongliruoti kamuoliukais bei diabolo. Laikui bėgant šis pomėgis niekur nedingo – jis buvo gyvas ir per savaitines jaunimo cirko treniruotes. Baigęs mokyklą nusprendžiau gilintis į žongliravimo kamuoliais subtilybes ir pasirinkau cirko bakalauro studijas „Codarts“ menų universitete, Roterdame.
– O tada įūsų gyvenimą atėjo magija – magija tikrąja žodžio prasme!
– Miunchene dirbau su draugu, kuris jai skyrė labai daug dėmesio. Mes kartu mokėmės Roterdame ir nuo tada aš jos nepaleidau – naudojau ją savo asmeniniuose darbuose.
– Dar studijuodamas sukūrėte vien tik jums būdingą stilių – pradėjote derinti teatrą su vinilinėmis plokštelėmis. Ir nors paskutiniais metais jos išgyveno atgimimą, jūs jas naudojote ne visai pagal paskirtį.
– Universitete, gavęs užduotį, pradėjau tyrinėti magiją bei žongliravimą vinilo plokštelėmis. Tiek jomis susidomėjau, kad su šiais diskais dirbau ir toliau – naudodamas jas sukūriau baigiamąjį projektą „me-mo-ri!“ Tačiau vinilo plokštelės labai trapios ir greitai lūžta, todėl pamažu pradėjau naudoti skaidresnį ir tvirtesnį plastiką. Supratau, kad naudodamas paprastus diskus, turėsiu daugiau galimybių pasakyti žiūrovams tai, ką noriu. Juk paprastai žmonės turi savo nuomonę, susijusią su tam tikrais kasdienio gyvenimo atributais. Pavyzdžiui, vinilai jiems asocijuojasi su didžėjais ar primena senelius. O neutralūs objektai nesukuria klišinių asociacijų.
– Spektaklyje „CM_30“ žiūrovą kviečiate į pasivaikščiojimą po spalvų pasaulį, kuriame kartu su juo kuriate sinestetinę spalvų erdvę, akustiškai užpildytą Rutgerio Zuydervelto sukurtomis kompozicijomis, padedančiomis stipriai patirti visatos laikinumą ir grožį. Kaip pasirodyme atsirado spalvos?
– Nuo pirmųjų prototipų, kuriems naudojau skaidrų plastiką, sukūriau kitokio tipo diskus: kai kurie jų veidrodiniai, kiti – su viduje esančiais spalvų filtrais. Papildomai pastačiau 30 cm skersmens lempas, prie kurių diskus galima pritvirtinti, taip pakeičiant visos erdvės atmosferą. „CM_30“ diskai ir lempos tampa mano tapybos įrankiu.
– Negalime pamiršti ir dar vieno svarbaus elemento – muzikos.
– Muziką spektakliui sukūrė olandų kompozitorius Rutgeris Zuyderveltas-Machinefabriek. Kartu kūrėme ryšį tarp vaizdinės ir akustinės patirties, kad žiūrovai galėtų visiškai pasinerti į ramią „CM_30“ atmosferą.
– Turbūt galima teigti, kad kiekvienas, apsilankęs spektaklyje „CM_30“, iš jo išsineš labai skirtingas patirtis?
– Spalvos suvokimas – labai subjektyvus. Pavyzdžiui, mano raudona atrodo kitaip nei jūsų raudona. Be to, asociacijos vizualios informacijos, cirko technikos ir muzikos atžvilgiu yra labai įvairios, todėl norėčiau, kad kiekvienas žiūrovas atsisėstų, atsipalaiduotų ir mėgautųsi asmeniniu įspūdžiu bei patirtimi.
 
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt
 
Nuotraukos autorius M. Ziemer
 

by kulturistai

Scenos meno virtuozas Claudio Stellato: „Spektaklis – tai gyvenimo patirtis, kurios vedamas aš tampu kažkuo kitu“

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „Contempo“ rugpjūčio 22-23 dienomis pristatomas spektaklis „Work“ – trečiasis scenos meno virtuozo italo Claudio Stellato kūrinys, šiemet Avinjono festivalio įtrauktas į 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Visi menininko gerbėjai žino, kad reikia paskubėti – vienas ryškiausių Europos vardų iš kitų išsiskiria tuo, jog vienu metu kuria tik vieną spektaklį, su juo keliauja po įvairias šalis ir po tam tikro pasirodymų skaičiaus niekada prie jo nebegrįžta, todėl proga jį pamatyti Kaune, – beveik unikali.
„Daugelio žmonių pagrindinis siekis – viską daryti greitai, – viename interviu užsimena C. Stellato. ⎯ Jie nori spektaklį sukurti per mėnesį, dvidešimt dienų ar aštuonias savaites. Ir man atrodo, kad tai toks keistas prieštaravimas: kritikuoti visuomenę, kuri gyvena per greitai, ir tuo pat metu labai greitai kurti. Gyvenime aš irgi esu labai greitas, bet kūryboje – baisiai sulėtėju. Tam tikra prasme, esu prieštara. Bet aš myliu tą, ką darau, o šiai aistrai, kaip ir kūrybai, reikia tiek laiko, kiek jai reikia. Kūryboje negali būti aiškių terminų. Darbas yra baigtas tada, kai jis baigtas – nei anksčiau, nei vėliau.“
– Naujasis jūsų projektas, kaip sufleruoja pavadinimas, yra apie darbą, tačiau įtariu, kad iš tikrųjų yra ne visai taip.
– Man „Work“ yra apie aistrą. Aš neinu į darbą – aš nedirbu, o tik turiu galimybę patirti malonumą. Nuėjęs į studiją galiu žaisti su daiktais ir žmonės man už tai moka. Juk tai nuostabu! Ruošdamas pasirodymą aš tiek daug išmokstu. Man tai nėra tik paprastas spektaklis – tai gyvenimo patirtis, kurios vedamas aš vis labiau ir labiau tampu kažkuo kitu.
– Esate menininkas, kuris dirba lėtai, rengia nedaug pasirodymų, daug gastroliuoja. Matydami tokį darbo principą, viena vertus, galime kalbėti apie lėtą, sąmoningą kūrybą bei tvarumą, kita vertus – spektaklio kūrimo procesas tampa labai ilgas ir jo metu daug kas gali pasikeisti. Ką suteikia galimybė neskubėti?
– Man labiausiai patinka tai, kad pirmuosius metus mes esame visiškai laisvi – neturime premjerų, be jokių apribojimų galime išpildyti kiekvieną šovusią idėją. Jeigu kas nors ateina ir man sako, kad nori sudaužyti mašiną plaktuku, jis gali imti ir tą daryti. Aš visiškai nieko neriboju: darome viską, kas šauna į galvą ir gali būti naudinga būsimam projektui. Nuostabu būti nevaržomam. Taip galime tyrinėti, studijuoti vienus ar kitus dalykus, nejaučiame streso, kad turime būti pasiruošę pabaigti spektaklį konkrečiai dienai. Mes galime pristatyti savo kūrinį tada, kai jaučiame, kad galime tą daryti. Taigi aš nejaučiu tos įprastinės įtampos dėl pasiruošimo, kad premjera vyks už kelių dienų, kad reikia spėti kažką padaryti per ateinančias kelias savaites. Mes nuolat viską darome: kuriame scenografiją, atliekame kitus fizinius darbus. Pavyzdžiui, mūsų atlikėjai kartu yra ir technikai. Aš esu režisierius, scenografas ir technikas. Mūsų trupėje visi daro viską ir mes mėgaujamės savo laisve.
– Greičiausiai susiduriate su labai stipriomis asmenybėmis –  juk dirbti keletą mėnesių ar metų, nematant jokio apčiuopiamo rezultato, tikrai ne kiekvienam.
– Taip, tai labai ypatingi, stiprūs žmonės, turintys daug aistros, kuriems nesvarbu, kad pradirbę visą dieną mes neturime jokio rezultato. Jie žino, kad rezultatai ateis vėliau. Jie nejaučia įtampos dėl to, kad dienos pabaigoje reikia turėti sukurtą scenografiją ar tam tikrą fragmentą. Mes galime praleisti 12 valandų darydami vieną dalyką ir net nežinoti, kodėl tai darome.
– „Work“ yra trečiasis jūsų kūrinys, kuriame jūs toliau tyrinėjate ryšį tarp kūno ir objekto. Kuo jis jums įdomus?
– Esu cirko artistas ir mane labai džiugina daiktai, kurie, kitaip negu šokyje, yra kūno pratęsimas. Žinote, pradėjęs dirbti prie naujo projekto, aš iš pradžių dirbu vienas, o kai esi vienas, pradedi ieškoti draugų (juokiasi). Daiktai juos imituoja lengviausiai.
– Mėgstate dirbti ne tik su scenos profesionalais, bet ir visiškai su scena nesusijusiais žmonėmis. Ką tai suteikia pasirodymui ir visam procesui?
– Dirbdamas su neprofesionalais nesi įpareigotas taikytis prie vienos ar kitos cirko mokyklos kalbos ir turi atrasti kūno kalbą, paremtą paprastais judesiais ar veiksmais: bėgimu, griovimu, statymu, taisymu. Tai tokia kūno kalba, kuri pasiekiama visiems – tereikia stumti save į kraštutinumus.
– Praėjusieji metai buvo nelengvi mums visiems. Pasikeitusi kasdienybė, nesaugumas, tuščios scenos, uždari muziejai, galerijos ir kino salės pavertė mus šiek tiek tingiais ir apatiškais. Tačiau gyvenimas tęsiasi: mes ir toliau dirbame, susitinkame su žmonėmis, pramogaujame, kuriame. Kas šiuo metu jums padeda išlaikyti kūrybiškumą?
– Kol kalbamės, mūsų autobusiukas su visa komanda keliauja į Prancūziją. Kelionė truks dvi dienas, todėl aš ir mano kolega nusprendėme pasidaryti kažką panašaus į rezidenciją autobuse. Mes piešiame,o  sustoję poilsio aikštelėse ir pasitelkdami autobusiuką bei pieštukus, kuriame tam tikrus fizinius objektus.
Aš manau, kad pavojus kūrybiškumui kyla nustojus dirbti. Ir tai ne visuomenės ar pandemijos klausimas. Karantino metu aš nesustojau – darbui ir kūrybiškumui reikia aistros. Žinoma, kartais man visai nesinori kurti. Bet be kūrybiškumo aš negaliu gyventi.
 
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
 
Nuotraukos autorius Hubert Amiel

by kulturistai

V. Jakas: „Gyventi pasidaro įdomiau, kai savyje vėl atrandi norą kurti“

Išskirtinį bendruomeniškumo ir bendrakūrybos pavyzdį Kaune – „Kiemo galeriją“ –  pildo vis nauji netikėti kūriniai. Liepos mėnesį vykusiose atvirose dirbtuvėse Baltojo namo sienas papuošė veidrodinės gyvenimo gėlės, kurias galėjo kurti visi panorusieji. Kiekvienas sukurtas žiedas atspindi jį kūrusį žmogų bei jo gyvenimo istoriją.  
Pirmieji sienos piešiniai buvo anksčiau čia gyvenusių kaimynų portretai. Gerokai vėliau, kai buvo įgyvendinamas menininko Vytenio Jako kiemo scenografijų projektas, čia atsirado ir knygų iliustratorės, menininkės Staselės Jakunskaitės kiemo viduryje sukurtas spalvingas piešinys „Sapnų siuvykla“. Šis kūrinys paskatino ir į kitus pilkus kiemo pastatus pažvelgti spalvingai: vietos menininko Vytenio Jako iniciatyva gimė Juodasis ir Mėlynasis namas. Šiais metais drauge su VšĮ „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kuriamas Baltasis namas, kuris yra įžanga į 2022 metų bendruomenines veiklas Centro seniūnijoje. 
Skatina nebijoti kurti
Liepos mėnesį prie Baltojo namo „Kiemo galerijoje“ vyko atviros kūrybinės dirbtuvės, kurių metu kiekvienas kaunietis ar miesto svečias galėjo sukurti savo gyvenimo gėlę ant vienos iš pastato sienų, panaudojant veidrodžių gabalėlius. Pirmosios veidrodinės gėlės, simbolizuojančios čia gyvenusias tris seseris, sienas papuošė dar 2014 m. vykusio gatvės meno festivalio „Nykoka“ metu. Dirbtuvių „Susikurk gyvenimo gėlę“ tematiką padiktavo viena iš seserų – Kazimiera. Ji puošė kiemelį gėlėmis, o V. Jakas panoro šią idėją pratęsti kūrybiškai. „Negražių gėlių tiesiog nebūna – tokia tezė turėtų paskatinti žmones nebijoti kurti. Kiekvienas sukurtas žiedas atspindi jį kūrusį žmogų, jo istoriją. Aš noriu pratęsti sesers Kazimieros idėją – auginti gėles, puošti kiemą, džiuginti gyventojus ir čia atėjusius svečius. O visų svarbiausia – džiaugtis tuo kūrybiniu impulsu, kuris įvyksta susitikus įvairiems žmonėms prie bendro kūrinio“, – pasakojo Vytenis.
Pagrindinis Baltojo namo akcentas – veidrodžiai. „Kūrinio įgyvendinimui veidrodžius pasirinkau dėl to, jog jie yra mistinis, magiškas dalykas. Aš į veidrodį žiūriu kaip į nebaigtinę realybę, kurioje viskas gali pasirodyti kitu kampu, kitaip. Veidrodis yra toks arčiausiai čia ir dabar realybės egzistuojantis atspindys, kuris tiesiog atspindi tikrovę. Kiekvienas iš mūsų rytą pradeda nuo veidrodžio. Pradžia, čia ir dabar, nuolatinė refleksija su aplinka“, – paklaustas, kodėl Baltojo namo idėjai įgyvendinti pasirinko būtent veidrodžius, atsakė Vytenis Jakas.
Siekia „ištraukti“ iš rutinos
Ne paslaptis, jog menas yra veiksminga priemonė, padedanti atsiverti bei pažinti save ir aplinkinius. V. Jakas pastebi, jog šiuolaikiniai žmonės yra per daug susvetimėję, o šią problemą gali padėti išspręsti kūryba. „Kuo mes esame artimesni vieni su kitais, tuo lengviau mums sekasi spręsti iškilusius iššūkius, problemas. Meno vaidmuo – „ištraukti“ žmogų iš rutininių scenarijų, iš įprasto gyvenimo ritmo. Tai padeda į tą pačią aplinką bei save patį pažvelgti kitaip. Gyventi pasidaro įdomiau, kai savyje vėl atrandi norą kurti.“
Panašią mintį tęsia ir „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė: „Kiemeliai dažnai yra gana uždari, kaimynai nepažįsta vieni kitų. Pastebėjome, kad šiuo atžvilgiu unikali seniūnija yra Centras – renginių gausu, tačiau dauguma jų skirti plačiajai miesto auditorijai, trūksta nedidelių, kamerinių erdvių, kuriose kaimynai galėtų tiesiog susitikti ir artimiau pažinti vieni kitus. „Kiemo galerijos“ pavyzdys įrodė, kokį didelį pokytį gali sukurti sąveika tarp menininko, bendruomenės ir kūrybos. Norisi tokias iniciatyvas plėsti plačiau ir skatinti žmones papasakoti savo kiemo istorijas, dalintis prisiminimais bei patiems tapti menininkais“.
Suburs bendrai muzikos ir istorijų šventei kiemuose
Bendradarbiaujant su „Kiemo galerijos“ menininkais, atviros galerijos idėja 2022-aisiais pasklis po dar daugiau Kauno Centro ir Senamiesčio kiemų: kaimynai bus kviečiami susiburti ir ieškoti jiems svarbių tapatybės ženklų, istorijų, prisiminimų. Kūriniai gims susitikimų su menininkais metu, o jų idėjiniai autoriai – visa prisijungusi kiemo bendruomenė. Spalvingais akcentais planuojama papuošti šešis Centro seniūnijos kiemus, o 2022 m. liepos 16 d. juos suburti bendrai muzikos ir istorijų šventei kiemuose. 
„Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Daugiau informacijos apie bendruomenines veiklas Kauno mieste ir rajone ieškokite www.fluxuslabas.lt

by Sandra

Festivalio „ConTempo“ belaukiant: smalsumas ir kūrybiškumas padeda gyventi spalvingiau

Jeigu reikėtų išrinkti populiariausių, visų darbuotojų ir darbdavių geidžiamų savybių dešimtuką, jame tikrai atsidurtų kūrybiškumas. Apie jį ir jam taip būtiną smalsumą šiandien kalbama pakankamai dažnai ir garsiai – kaip ir apie tai, jog pandeminis laikotarpis nebuvo pats palankiausias jam skleistis, o menas ir kultūrinės patirtys gali tapti priemone, gydančia apnūdusią vaizduotę. Atsiverti naujoms formoms, nematytiems kūrybiniams sprendimams ir įsitikinti, jog scenos menai yra vienas iš įkvėpimo šaltinių gyventi spalvingiau kviečiantys scenos menų festivalio „ConTempo“ organizatoriai neabejoja, kad rugpjūčio 17-26 dienomis Kaune ir Kauno rajone vyksiantis renginys ne tik sužadins kūrybingumui tokį būtiną smalsumą, bet ir suteiks didžiulę džiaugsmo dozę. Apie šių savybių svarbą ir reikalingumą šiandienos pasaulyje pasakoja „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė, režisierius Artūras Areima ir reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ dėstytojas Rimantas Stanevičius.
Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė mano, kad smalsumas ir kūrybiškumas – vienas kitą papildantys veiksniai. „Kūrybiškumas nuspalvina kasdienybę, palengvina krizines situacijas, įpučia daugiau pozityvumo ir optimizmo, o smalsumas suteikia galimybę pažinti nepažintą. Kuo smalsesnis žmogus, tuo turtingesnis jo laisvalaikis, platesnis draugų ratas, išgyventa daugiau patirčių. Stebėdama kitų darbus, lankydamasi skirtingų meno sričių renginiuose stengiuosi įsikvėpti, atrasti naujų, man dar nežinomų reiškinių, kūrybinių sprendimų ir idėjų. Genama smalsumo, kuris su kiekvienu pamatytu kokybišku spektakliu tik auga, lavinu ir savo kūrybiškumą kaip festivalio ir kultūros organizacijos vadovė. Iki pandemijos gyvai tekdavo peržiūrėti apie 200 spektaklių per metus ir iš jų vos 10 sujaukdavo mintis, suaktyvindavo širdies plakimą bei sukeldavo euforiją. Man labai patinka kūrėjai, kurių spektakliai įkvepia ir vis mintyse sugrįžta net ir po labai ilgo laiko“, – sako ji.
Spektaklio „Už geresnį pasaulį“ kūrėjas, lietuvių režisierius Artūras Areima, paklaustas, ką jam reiškia smalsumas, neabejoja, kad jis – gyvybės variklis, kuris veda žmogų pirmyn, verčia jį ieškoti, mąstyti, būti nuolat atmerktomis akimis, verčia būti kūrybišku, imliu. „Smalsumas moko žmogų, kad plaukimas pasroviui nėra vienintelis būdas. Galima, kaip lašišoms, plaukti ilgus kilometrus prieš srovę vardan tikslo, galima nerti gilyn, šokinėti virš vandens ir t.t. Dingus smalsumui žmogus virsta „couch potato“ – gyvu lavonu“, – neabejoja kūrėjas.
O kaip menininkas vertina kūrybiškumą? „Kūrybiškumas – arba ką aš esu linkęs laikyti kūrybiškumu – tai gebėjimas sukurti neegzistuojantį pasaulį scenoje, sukurti naują realybę iš jau esamos realybės liekanų, nuolaužų, skeveldrų, naują interpretacinį lauką, kuris būtų pilnas apmąstymų, bet ne atsakymų, daugiau nuojautos elementų, o ne teiginių“, – sako jis. – Kaip G. Deleuz‘as teigė: „Mes praradome pasaulį, kuris būtų pirmapradiškas savas, pirmapradiškai suprantamas, o kartu – bendras su kitais prasminis kontekstas. Patirtis, galima sakyti, pati skeldėja, skyla į elementus, atomus. Kaip tik todėl esą reikia „atsiversti į empirizmą“. Todėl neinterpretatyvų, iš pirmo žvilgsnio suprantamą kūrybą laikau tuščia, kartotina, pigia, skirta masėms. Tokios kūrybos šiandien yra apstu, todėl kūrybiškumas, menas, iš esmės pati kultūra šiandien yra labai nuvertinama ir išstumiama į paraštes kaip nereikalingas visuomenėje dalykas“.
Smalsumą kaip vieną pamatinių savo vertybių ir gyvenimo perpetuum mobile išskiria ir agentūros „Milk“ kūrybos vadovas, reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ dėstytojas ir kūrybiškumo stovyklos Kintų meno rezidencijoje vadovas Rimantas Stanevičius. Pasak jo, smalsumas padeda susikaupti, įsitraukti, įsiminti ir motyvuoja veikti. „Kol esame vaikai, mes visi smalsūs: kas atsitiks, jei įkiši virbalą į rozetę? Ar įlipus į šio kaštono viršūnę matosi Vilnius? Ar tikrai negalima triratuku nuvažiuoti laiptais iš antro aukšto? Tada išgirstame daug spigių „Ne!!! Atsargiai! Negalima!!!“ ir užaugame bijodami smalsauti. O jei vis dar pasmalsaujame paauglystėje, tai dažniausiai tokie bandymai baigiasi klausimu „Ko čia žiūri?!“ ir mėlyne po akimi. Žodžiu, iki pilnametystės išmokstame, kad smalsauti yra pavojinga. Ačiū Dievui, yra profesijų, kur smalsauti yra tiesioginis darbas. Kas bus, jei elementariąsias daleles pagreitinsime dvylikos kilometrų vamzdyje ir leisime joms susidaužti kaktomis? Kas būtų, jei taksi firmai neturėtų nė vieno automobilio? Man atrodo, kad mes jau suprantame smalsumo vertę progresui ir koreguojame savo švietimo sistemą bei auklėjimo vadovėlius, kad nenugalabytume to vidinio vaiko savyje“, – džiaugiasi jis.
Prakalbus apie kūrybingumą, R. Stanevičius sako, kad jam kūrybingumas – tai sugebėjimas rasti mažiau akivaizdų, bet efektyvesnį sprendimą. „Tai galėjimas iš kirvio išvirti košę, gebėjimas generuoti ir atpažinti idėjas, alternatyvas ar galimybes, kurios gali būti naudingos sprendžiant bet kokią problemą. Idėja, savo ruožtu, yra niekas kitas kaip nauja senų elementų kombinacija. Paprastai vienas iš elementų bus tiesiogiai susijęs su sprendžiama užduotimi, o kitas – iš bendrojo išsilavinimo, iš gyvenimo, iš keisto hobio. Kitaip tariant, visiškai nesusijęs su pirmine užduotimi. Taip mes vėl grįžtame prie smalsumo ir plataus bendro išsilavinimo bei noro kažką sužinoti, kol dar nežinai, kam tai bus naudinga“, – pasakoja kūrybiškumo dėstytojas.
O kaip šiais neramiais laikais, kai viskas taip greitai kinta ir, regis, daugelio galvose daug praktiškesnės problemos užima vietą, rasti laiko ir priemonių treniruoti kūrybiškumui? „Kūrybiniai raumenys mūsų trupėje lavinami nuolat“, – neslepia A. Areima. – Be repeticijų bei jų metu skirtų užduočių, t.y., tam tikrų knygų skaitymo, filmų, spektaklių, susijusių su kuriamo spektaklio tematika, peržiūromis, trupės viduje rengiame judesio užsiėmimus bei postmodernistinės filosofijos seminarus. Nuo 2019 m. mūsų teatre pradėtas vystyti edukacinių renginių ciklas „Projekcija“, kurio metu AAT teatre siekiame pristatyti tiek Lietuvoje kuriančius šiuolaikinius menininkus, tiek iš kitų pasaulio šalių tarptautiniu mastu pripažintus kūrėjus, kurie veda užsiėmimus, seminarus, paskaitas. „Projekcija“ festivalis yra atviras ne tik mūsų trupei, bet ir visai plačiai Lietuvos teatro bendruomenei.“
Apie nuolatines nuolatinį mokymąsi, naujų patirčių bei elementų paieškas kalba ir R. Stanevičius. „Mokausi bitininkystės, kinų kalbos, groti saksofonu, kaligrafijos, modeliuoti trimačius objektus ir suprasti, kaip veikia finansų rinkos. Ką tik baigiau EMBA programą „Berlin School of Creative Leadership. Mokausi mokydamas reklamos mokyklos studentus ir žaisdamas su mažametėmis dukromis. Tereikia pasiduoti vaikams ir jie jus užkrės savo smalsumu, kūrybingumu ir energija pamėginti neišbandytas veiklas“, – neabejoja jis.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
 
Nuotraukos autorius M. Plepys
 

by kulturistai

Aplink Kauną vis garsiau skamba „Šiuolaikinių seniūnijų“ meninės idėjos

Kaip skamba Kauno rajonas? Į šį klausimą vis sunkiau atsakyti vienu sakiniu. Įsibėgėjus projektui „Šiuolaikinės seniūnijos“, kuriame dalyvauja net 15 vietos bendruomenių ir kviestinių menininkų, vis ryškesni seniūnijų pasirinkti meninės raiškos būdai. Nuo roko muzikos iki klasikos, neaplenkiant sakytinio žodžio ir net repo – būtent šio žanro atlikėjas padeda kurti naująjį Vilkijos himną. Bet apie viską nuo pradžių…
Rokas – ir autobusų stotelėje
 Liepos 2 d. Karmėlavoje nugriaudėjo tradicinis „Kaunas 2022“ ir Ramučių kultūros centro organizuojamas roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Jį praturtino ir projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“, kuriame Karmėlavos seniūnija dalyvauja itin entuziastingai. Kasmet Ramučiuose vykstantis renginys šiemet sutraukė daugiausia žiūrovų per visą festivalio istoriją.
Iškilmingas šventės atidarymas vyko dar Kauno mieste – vakarop šešių baikerių klubų nariai pajudėjo maršrutu Kauno rajono savivaldybė–Karmėlava II–Ramučiai. Čia publiką audrino roko muzikos atlikėjai „Medutis“, „Miss match“, „Garma“, Justinas Lapatinskas su grupe, „Black Spikes“ bei Jeronimas Milius su grupe. Koncertais šventė nesibaigė – kitą dieną Ramučių kultūros centras pakvietė į neeilinę ekskursiją „Neatrasta Karmėlavos istorija“, kuri vyko retrobusais. Entuziastai aplankė tokias vietos įdomybes, kaip Narėpų gynybiniai bunkeriai, I Pasaulinio karo karių kapinės, arklių pašto stotis.
Anšlaginį „Gatvės roko“ festivalį praeiviams ir atvykėliams primena Šarūno Juknio ir Tado Vincaičio-Plūgo Ramučiams padovanotas gatvės meno kūrinys ant autobusų stotelės. Tai – jau trečias roko dvasia alsuojantis meno kūrinys šioje seniūnijoje.
Istorija repo ritmu
Dešiniajame Nemuno krante esanti Vilkijos seniūnija prie Kaunas 2022 projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ prisijungė 2019-aisiais – per šį laikotarpį bendruomenė surengė jau ne vieną renginį, sukūrė keletą ilgalaikių projektų, atmosferą taip pat paįvairino nauji gatvės meno kūriniai. Į Vidurvasario šventę „Kelkis ir judėk Vilkijoje 2021“ bendruomenė savo narius ir svečius pakvietė liepos 24 d.
Šįkart Vilkija savo jau šešis su puse šimtus metų siekiančią savo istoriją nusprendė šiuolaikiškai, hiphopo ritmu. Į pagalbą bendruomenė pasikvietė kaunietį atlikėją, dainų kūrėją ir renginių režisierių Donatą Medzevičių-Medoną. Jis Vilkijoje sakosi išnaudojęs visus savo talentus – ir prisidėjo prie „razinų“ pridėjimo šventės scenarijuje, ir padovanojo miestui dainą, kurioje praeitis pinasi su dabartimi.
„Kelkis ir judėk“, – kviečia naujojo kūrinio pavadinimas ir priedainis, o Medono repuojamame tekste minimas unikalus Nemuno krantus jungiantis keltas „Vilkynė“ (beje, taip pat „dalyvavęs“ Vidurvasario šventėje!), kiti išskirtiniai čia esantys objektai, Vilkijos pavadinimo legenda, geografinės vietovės ypatybės, ir net Vilkijos bažnyčios statybas dar caro laikais inicijavęs kunigas Stanislovas Bačkis.
Atlikėjas teigia, kad šis kūrybinis procesas leido jam geriau pažinti Vilkiją, esančią visai netoli dabartinės jo gyvenamosios vietos – Kulautuvos, kurioje yra ir muzikanto protėvių šaknys. Beje, praėjusiais metais Medonas mostelėjo kūrinį ir Kulautuvai – kaimynų dienos proga sukurta daina taip ir vadinasi, „Kaimynas kaimynui kaimynas“.
Taigi nenuostabu, kad dainą Vilkijai reperis įrašė su „back“ vokalistėmis iš savo krašto – Kulautuvos, o šventės metu įvyko vaizdo klipo premjera. „VideoRidas“ sukurtame klipe – ne tik vaizdingos panoramos, bet ir jau minėta bažnyčia bei kiti Vilkijos kraštui ir tapatumui svarbūs akcentai. Na, o spalvingos, dalyvių kostiumais džiuginusios šventės kulminacija tapo Marijaus Gvildžio Vilkijai sukurtos kinetinės skulptūros atidengimas.
Kačerginėje – žodžių pynės
Baigiantis vasarai į šiltą, savitą ir kūrybingą sezono įprasminimo šventę visus pakvies Kačerginės seniūnija, pasirinkusi atsigręžti į literatūrinę kurortinio miestelio tradiciją. Surinkus vietos gyventojų pasakojimus, prisiminimus apie miestelį, nuspręsta sudaryti Kačerginės pasakojimų rinkinį. Jo herojai ir siužetas – visų surinktų pasakojimų junginys. Kūrybinį procesą drauge su bendruomenės nariais įgyvendina rašytoja Enrika Striogaitė bei fotografas Remis Ščerbauskas.
Šis pasakojimų rinkinio pristatymas vyks 2022 m., o šiemet pakaunės kurorte „iškylauja“ klasikinės muzikos skambesiai – tai smuikininkės, prodiuserės Barboros Valiukevičiūtės indėlis. Koncertų ciklas Kačerginėje prasidės rugpjūčio 8-ąją vakaru „Mačernio sodai“. Baigiamojo sezono koncerto rugsėjo 5 d. metu Kačerginės prieplaukoje skambės J. S. Bacho ir A. Corelli muzika styginiams.
„Šiuolaikinės seniūnijos“ – tai Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Pirmuosius žingsnius projektas ėmė žengti 2019 m., ilgainiui suburdamas Akademiją, Babtus, Domeikavą, Ežerėlį, Garliavos apylinkes, Kačerginę, Karmėlavą, Kulautuvą, Lapes, Linksmakalnį, Raudondvarį, Ringaudus, Rokus, Samylus bei Vilkiją.
Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
 
Nuotraukos autorius A. Aleksandravičius

by kulturistai