Aktualijos

„Fluxus festivalyje“ – nuo grojančių kibirais iki kosminių žonglierių

Tik nugriaudėjus žinioms apie Kauno oro uosto pavadinimo keitimą į „Fluxus“ oro uostą, šeštadienį Kauną užliejo bene spalvingiausia ir linksmiausia tradicija tapęs „Fluxus festivalis“. Vis daugiau dėmesio sulaukiantis renginys šiemet su užsidegimu įtraukė ne tik kasmetinius renginio dalyvius entuziastus, bet ir pro šalį einančius kauniečius. Renginio organizatorius džiugino ne tik dalyvių skaičius, bet ir beribė į kalną kopiančiųjų fantazija: Parodos kalną tvindė įvairiausiais kostiumais vilkintys dalyviai – lipo ir sniego žmogus, ir fluksiška milžinė, ir savadarbiais lėktuvais nešini mačiūnai ar kosminiai žonglieriai.
„Šis festivalis pasižymi fantazijos nestokojančia bendrakūryba – „Fluxus festivalio“ dalyviai patys kuria ir dekoruoja savo kostiumus bei netikėčiausias transporto priemones ir fluxiškai kopia į kalną. Esu įsitikinusi, kad bendruomeniškesnio įvykio negalima nė įsivaizduoti“, – teigė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė ir „Fluxus festivalio“ organizatorė Simona Savickaitė. Anot jos, šiais metais itin džiugino išskirtinis dalyvių skaičius: organizatoriai skaičiavo, kad festivalį aplankė net 1 300 be galo kūrybingų ir nebijančių savo fantazijas išlaisvinti žmonių. 
Šiųmetis „Fluxus festivalis“ kvietė ne tik į spalvingąją vakarinę dalį – kauniečiams ir miesto svečiams siūlė dieną praleisti „Kaunas 2022“ organizuojamuose renginiuose. Programą atidarė baigiamasis bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ organizuojamo paskaitų ir diskusijų ciklo renginys – diskusija apie bendruomenes ir jų veiklas „Kūryba ir dialogas: pokyčiai bendruomenėse“. Joje savo istorijas pasakojo aktyvistai iš Kauno ir jo rajonų, džiaugėsi bendruomeniniais pasiekimais: bendrakūrybos ir meno galia suartinti žmones. 
Festivalio dieną visi praeiviai turėjo galimybę susikurti fluxišką kostiumą, pasidaryti makiažą ar šukuoseną ir netgi pasipuošti savo nemotorinę transporto priemonę. Dirbtuvių medžiagomis bei priemonėmis buvo pasirūpinta, todėl prisijungti galėjo visi norintys – net ir tie, kurie dieną planavo praleisti visai kitaip. Buvo pagalvota apie viską: prieš pat kopimą, šalia J. Mačiūno aikštės, vieno iš sėkmingiausių „Kaunas 2022“ jaunimo programos projektų „KOMODA“ atstovai laukė nepasiruošusių kopimui ar vėluojančiųjų. Jie buvo papuošti „Fluxus“ akcentais ir galėjo drąsiai žygiuoti į nuotykių kupiną Parodos kalną. 
Laukiant, kol automobilių eismas bus uždarytas, dėmesį patraukė itin didelė Brazilijos vėliava, šviečiantys skėčiai ir šaukštais daužomi būgnai. „Vos tik pajudėjus į viršų, atrodė, kad pasaulis trumpam sustojo, o vienybė ir noras kopti – keistis – tiesiog sklandė ore“, – pasakojo renginio dalyvė Gertrūda. 
Užkopusius dalyvius pasitiko mistiška festivalio dekoracija tapęs dūmais ir galingomis šviesomis papuoštas „Hegelmann“ vilkikas. Jo viduje buvę savanoriai pasitiko ir skambiais šūkiais sveikino užkopusiuosius. Netrukus visi renginio dalyviai susibūrė į Vytauto parką, kuris taip pat tarsi apsirėdė kostiumu ir nakčiai tapo treilerių parku – tarsi anonsu būsimųjų metų, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine.
Parke vyko įvairiausios bendruomenių šventės – buvo surengti įtraukiantys festivaliai festivalyje. Čia buvo galima išvysti tarsi 2022 metų anonsą – visas šventes nuo Kalėdų iki Žemės dienos, nuo Rasų šventės iki tarptautinės sportinių kelnių dienos. Visam veiksmui pasiruošti Kauno mikrorajonai būrėsi į bendrakūrybos dirbtuves, kurias jau nuo rugpjūčio mėnesio kruopščiai planavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“
Renginio pabaigoje vyko tarpdisciplininio menininko Simono Nekrošiaus pasirodymas, po kurio dalyviai buvo pakviesti atvykti į kitų, 2022-ųjų metų, „Fluxus festivalį“. Visas vyksmas buvo transliuojamas gyvai, todėl negalėjusieji atvykti turėjo šansą bent per atstumą pajusti „Fluxus festivalio“ dvasią ir nuotaiką.
„Fluxus festivalis“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Primename, kad Europos kultūros sostinės metais Kaune ir Kauno rajone renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Ilgai kartu su daugybe partnerių brandintą Europos kultūros sostinės metų programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atskleis jau šio mėnesio pabaigoje. Rugsėjo 22 d. vyksiančioje tarptautinėje spaudos konferencijoje bus pristatomos „Kauno 2022“ bei kitų Europos kultūros sostinių – „Esch 2022“ ir „Novi Sad 2022“ –  programų detalės tarptautinei ir nacionalinei žurnalistų publikai. Rugsėjo 23–24 d. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pakvies į jau ketvirtą kartą rengiamą Europos kultūros sostinės forumą, kuris šiemet bus dedikuotas išsamiai „Kaunas 2022“ programos apžvalgai ir įvertinimui. 
 
Nuotr. autorius: A. Aleksandravičius

by Sandra

Žaismingas akibrokštas: Kauno oro uostas tampa „Fluxus“ oro uostu

„Jei žmonės, keliaudami į Kauną ar iš jo, nustebs pamatę žodį „fluxus“ ir pasitikrins jo reikšmę internete – jau labai gerai“, – šypsosi aktorius Tomas Erbrėderis, penktadienį, rugsėjo 10 d., atlikęs svarbų vaidmenį netikėtoje ceremonijoje Tarptautiniame Kauno oro uoste. Tiksliau, „Fluxus“ oro uoste – taip, švenčiant Europos kultūros sostinės metus, iki 2022 m. pabaigos vadinsis antrieji pagal dydį oro vartai Lietuvoje.
Įkvėpimas būti drąsiems
Šiuo simboliniu iškabos pakeitimu „Kaunas 2022“ su partneriais nusprendė dar kartą priminti apie unikalias Kaune gimusio „fluxus“ meno srovės pradininko Jurgio Mačiūno, arba George Maciunas, idėjas, kurioms ištikimos ir tokios pasaulinio garso asmenybės, kaip Yoko Ono ar Nam June Paik.
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė pabrėžia, kad „fluxus“ – nekonvencinio meno, meno be taisyklių, kūrybiškumo ir žaismės ženklas. „Kauno oro uosto sutikimas dalyvauti  šiame fluxsiškame žaidime rodo, koks yra įtraukus šis projektas, kaip jis užburia, įtraukia ir motyvuoja bendradarbiauti“, – sako V. Vitkienė. Anot jos, „fluxus“ dvasia „Kaunas 2022“ projektuose jaučiama nuo pirmųjų dienų. „Fluxus Labas“ – taip vadinasi viena iš svarbiausių „Kaunas 2022“ programų, bendruomenių laboratorijos, veikiančios Kauno mikrorajonuose ir suburiančios vietos gyventojus bei įvairių sričių menininkus, drauge kuriančius šiuolaikines vertybes. Na, o „Fluxus“ festivalis – vienas ryškiausių šiuolaikinės sostinės programos renginių, šios programos triumfo diena, kuri šiemet vyks rugsėjo 11 d. ir (ne)tradiciškai kulminuos kopimu į Parodos kalną.
Būtent kopimu į Parodos kalną prieš keletą metų susidomėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Tomas Erbrėderis. „Fluxus“ oro uosto atidaryme lakūną Mačiūną suvaidinęs menininkas pasakojo tuomet su bičiuliu architektu prie akcijos prisijungęs spontaniškai ir dalyvaujantis joje kasmet. T. Erbrėderis, tapęs ir oro uosto persimainymo režisieriumi, išsidavė, kad mąstydamas apie rugsėjo 10-osios renginį ir prisimindamas,  kiek drąsos turėjo Mačiūnas kurdamas JAV prieš 60 metų, turėjo save net kiek pristabdyti… „Man patinka šio kūrėjo mintys apie tai, kad menas turi būti prieinamas visiems ir gali būti kuriamas iš to, kas yra po ranka“, – pabrėžia aktorius, kviečiantis pamąstyti, ar apskritai toks judėjimas, kaip „fluxus“, įmanomas šiandien, – „Juk neužtenka vien apsivilkti spalvingo kostiumo – po juo turi slypėti idėja.“ 

Verslas be kultūros – netvarus
„Labai džiaugiamės tuo, kad jau kitais metais Kaunas taps Europos kultūros sostine, o tai reiškia, kad ir šio miesto oro uostas taps kultūros vartais tūkstančiams atskrendančių lankytojų. Ta proga ir oro uostas laikinai užsideda „Fluxus“ skrybėlę. Tikime, kad organizatoriai pasiūlys nestandartinių sprendimų, kurie ne tik pasitiks bet ir nuo pirmo žingsnio kultūrinėmis iniciatyvomis įtrauks atvykusius svečius“, – apie bičiulišką partnerystę su drąsių idėjų nestokojančia „Kaunas 2022“ komanda pasakoja valstybės įmonės „Lietuvos oro uostai“ generalinis direktorius Marius Gelžinis.
Prie drąsaus ir svarbaus Kaunui, Kauno rajonui bei visai Lietuvai žingsnio prisidėjo ir įmonė „Imlitex Holdings“, finansavusi naujojo „Fluxus“ oro uosto iškabos gamybą. „Manome, kad verslas be kultūros, vertybių ir filosofijos yra visiškai netvarus ir betikslis. Siekiame keisti visuomenės požiūrį, kad verslas visuomet ieško tik finansinių naudų, todėl stengiamės augti kaip socialiai atsakingas, draugiškas bendruomenei verslas ir skleisti žinią, kad pasaulį galima keisti ne tik pinigais“, – įsitikinęs „Imlitex Holdings“ valdybos pirmininkas Vygandas Blandis. Anot jo, šios įmonės vertybės – bendrumas, patikimumas ir kūrybiškumas – sutampa su „Kaunas 2022“ vizija ir idėjomis. „Kauną matome, kaip turintį potencialą, todėl kultūringos bendruomenės ugdymas yra labai svarbus. Norime miesto, kuriame visi svajotų gyventi, o svajonę gali įžiebti tik mylintys šį miestą.“
Kitais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps milžiniška Europos scena – čia renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų. Kultūros išvengti tikrai nepavyks – bus surengta daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Su daugybe partnerių ilgai brandinta didžioji Europos kultūros sostinės metų programa bus atskleista spaudos konferencijos metu rugsėjo 22 d. bei tarptautinio Europos kultūros sostinės forumo metu rugsėjo 23–24 d.

Nuotr. autorius A. Aleksandravičius

by Sandra

Kaunas ruošiasi ne tik linksmam, bet ir intelektualiam „Fluxus festivaliui“

Jau šį šeštadienį, rugsėjo 11 d., Kauną spalvins bendruomeninis „Fluxus festivalis“, kurio kulminacija – išradingasis fluxiškas kopimas į Parodos kalną. Ketvirti metai rengiamas festivalis šiemet atspindės treilerį (anonsą) į 2022-uosius metus, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Todėl Kauno ir Kauno rajono bendruomenės įvairiomis formomis ir priemonėmis kvies paminėti visas metų šventes – nuo Kalėdų iki Žemės dienos, nuo Rasų šventės iki tarptautinės sportinių kelnių dienos. 
„Džiaugiuosi, kad mano sugalvota fluxiško lipimo į kalną idėja kauniečiams patiko. Aš manau, kad mūsų miestas tikrai yra nusipelnęs karnavalo. Ir štai Kaunas turi savo festivalį, kuris ne tik linksmas, bet ir intelektualus!“ – teigė „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas. Anot „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės ir „Fluxus festivalio“ organizatorės Simonos Savickaitės, šis festivalis pasižymi fantazijos nestokojančia bendrakūryba – festivalio dalyviai patys kuria ir dekoruoja savo kostiumus bei netikėčiausias transporto priemones ir fluxiškai kopia į kalną. „Bendruomeniškesnio įvykio turbūt negalima nė įsivaizduoti – visos veiklos yra kuriamos Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojų, ir kiekviena iš veiklų kviečia renginio dalyvius dalyvauti bendrakūryboje“, – pasakojo Simona. 
Tradicinį gyvenimą paverčia fluxišku
Pirmaisiais festivalio metais į Parodos kalną kopė apie 500 dalyvių. 2019 m. buvo sumanyta didįjį kopimą surengti naktį, kad renginys būtų mistiškesnis, ir jo dalyviai laisviau jaustųsi. „Išnaudojome šviesas, kurios kūrė ypatingą atmosferą. Šiame naktiniame renginyje dalyvavo apie trisdešimt Kauno miesto ir rajono bendruomenių. Ir kopiančiųjų jau buvo apie 1 500. Na, o pernai festivalis dėl pandemijos buvo mažesnis, turėjome labai atsakingai reguliuoti srautus. Tačiau, nepaisant apribojimų, vis tiek buvo žavu matyti, kaip tradicinis gyvenimas  paverčiamas į fluxišką“, – sakė festivalio organizatorė Simona. 
Įtrauks į festivalius festivalyje
Šiemet festivalio dalyviai tradiciškai susitiks fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno skvere, o kopdami į kalną įsitrauks į (ne)tikėtą ir (ne)paprastą meninį Kauno miesto ir rajono bendruomenių veiksmą. Festivalio komanda šiais metais pristatys naujieną – užlipusieji ant Parodos kalno galės keliauti į dvi dalis padalintą Vytauto parką. Čia Kauno miesto bendruomenės pristatys savo veiklas, kurioms ruošiasi kitais metais. Parke vyks įvairiausios bendruomenių šventės – bus surengti įtraukiantys festivaliai festivalyje. 
„Mane labai žavi, kaip žmonės pasiruošia šiam festivaliui. Bendruomenės ruošiasi net kelias savaites, gamina įvairiausius akcentus. Tai sukuria dalyvių bendrystę ir atsiperka su kaupu pažintimis, kurios be galo praturtina“, – džiaugėsi dalyvių drąsa ir išmone Simona. 
Šių metų „Fluxus festivalį“ išskirtinai lydės būgnų ir kitų mušamųjų (net ir netradicinių!) garsai. Renginį atidarys kibirų orkestras su kojūkininke priešakyje, o finalinius pasirodymu taps tarpdisciplininio meno kūrėjo Simono Nekrošiaus performansas. 
„Fluxus festivalį“ aktorius Artūras Murauskas reporterio vaidmenyje tiesiogiai transliuos į „Kaunas 2022“ socialinę platformą „Facebook“ @kaunas2022. 
Kviečiame susipažinti su visa „Fluxus festivalio“ programa:
14–16 val. Diskusija apie bendruomenes ir jų veiklas „Kūryba ir dialogas: pokyčiai bendruomenėse” („O kodėl ne?”, Perkūno al. 4, Kaunas). Baigiamasis „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ organizuojamo paskaitų ir diskusijų ciklo „Kūryba ir dialogas: pokyčiai bendruomenėse“ renginys.
17– 21.30 val. Fluxus kostiumų dirbtuvės – pasiruošimas kopimui į Parodos kalną (Kauno paveikslų galerijos kiemas, K. Donelaičio g. 16, Kaunas). Organizatoriai kviečia pasigaminti fluxus kostiumą. Reikiamomis priemonėmis bus pasirūpinta, tačiau galima atsinešti ir savo.
17–21.30 val. Fluxus makiažo ir šukuosenų dirbtuvės – pasiruošimas kopimui į Parodos kalną (Vaikų literatūros muziejus, K. Donelaičio g. 13, Kaunas). Organizatoriai kviečia susikurti fluxus šukuoseną bei makiažą. Reikiamomis priemonėmis bus pasirūpinta, tačiau galima atsinešti ir savo.
17–21.30 val. Fluxus transporto priemonių (paspirtukų, dviračių, riedlenčių ir t. t.) dekoravimo dirbtuvės – pasiruošimas kopimui į Parodos kalną (KTU universiteto kiemas, K. Donelaičio 20, Kaunas). Organizatoriai kviečia dekoruoti savo transporto priemones. Dekoravimo priemonėmis bus pasirūpinta, tačiau galima atsinešti ir savo.
21.45–00.00 val. „Fluxus festivalis“ – kopimas į Parodos kalną (J. Mačiūno aikštė, K. Donelaičio g. 2, Kaunas). 
Primename, kad Europos kultūros sostinės metais Kaune ir Kauno rajone renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Ilgai kartu su daugybe partnerių brandintą Europos kultūros sostinės metų programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atskleis jau šio mėnesio pabaigoje. Rugsėjo 22 d. vyksiančioje tarptautinėje spaudos konferencijoje bus pristatomos „Kauno 2022“ bei kitų Europos kultūros sostinių – „Esch 2022“ ir „Novi Sad 2022“ –  programų detalės tarptautinei ir nacionalinei žurnalistų publikai. Rugsėjo 23–24 d. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pakvies į jau ketvirtą kartą rengiamą Europos kultūros sostinės forumą, kuris šiemet bus dedikuotas išsamiai „Kaunas 2022“ programos apžvalgai ir įvertinimui. 

by Sandra

Ekskursas: švytuoklė

Visuomeninė iniciatyva „Ekskursas“ vėl kviečia atrasti, pažinti ir patirti Kauno modernizmą gyvai. Nemokamas rudens ekskursijų ciklas jungiasi su vienos dienos festivalio formatu ir rugsėjo 12 dieną pasiūlys tiek naujai parengtas ekskursijas, tiek ir seniau lankytus pastatus: iš viso net 8 skirtingos ekskursijos po senus ir atnaujintus paveldo objektus. „Ekskursas“ siekia supažindinti tiek vietos gyventojus, tiek miesto svečius su ryškiausiais modernios tarpukario valstybės ženklais, jos kūrėjomis asmenybėmis ir atsiradimo aplinkybėmis glaustame 45 minučių pasakojime. Rugsėjo 12 d. kviečiame visus atvykti prie Soboro, kur 9:30–16:00 val. bus galima registruotis į patikusią ekskursiją ir ją iškart pradėti nuo renginio paviljono. Už patikusią ekskursiją galima atsidėkoti arbatpinigiais. 
Šiųmečio renginio pavadinimas užkoduoja dualumą: tarp seno ir atnaujinto pastato, tarp miesto centro ir pakraščių, tarp pastato elementų vertės ir bevertiškumo. Pagrindinis renginio plakatas vaizduoja architekto Felikso Vizbaro sukurtą „Pažangos“ bendrovės rūmų neįgyvendintą projekto versiją. Šis pastatas reprezentuoja Kauno modernizmo architektūros vertinimą tarp Vakarų architektūroje vertinamo modernizmo ir, vadinamojo, tautinio stiliaus paieškų. Norime apie tai kalbėti su ekskursijų lankytojais, rodyti ir atrasti tai, ką verta saugoti ateities kartoms, nenumaldomai švytuojant senovinio laikrodžio švytuoklei.  
Festivalio laikas parinktas neatsitiktinai – 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo būti karūnuotas kunigaikštis Vytautas Didysis, kurio atminties gyvu paminklu tapo ne skulptūra, o pastatas. Tai Vytauto Didžiojo muziejus, kurio dalį – Vytauto Didžiojo karo muziejaus karilioną – aplankysime rugsėjo 12 dienos ekskursijose. Lankytojai turės unikalią progą pamatyti vieną iš ryškiausių Kauno miesto simbolių iš vidaus ir sužinoti kaip jis buvo pastatytas. 
Programoje pasirodo iki šiol beveik nelankyti ir nematyti buv. bendrovės „Pažanga“ rūmai (1933–1934 m.), jei neskaitysime apsipirkimo maisto prekių parduotuvėje prie fontano. Puošnūs, žaibų zigzagais papuošti balkonai ir fasadas slepia ženkliai didesnį pastatą, kurio koridoriais ir bandysime pasivaikščioti, atrasti čia veikusių įstaigų, redakcijų ir, žinoma, garsiojo restorano ant stogo, ženklų. Kas žino, jei laikas būtų susiklostęs kitaip, galbūt ne Centrinis Paštas, o šis pastatas galėjo tapti garsiausiu Felikso Vizbaro, ir kartu, Kauno statiniu?  
Dar viena staigmena – tai E. A. Fryko suprojektuoti puošnūs miesto burmistro A. J. Gravrogko namai (1930–1932 m.). Kas yra vaikščioję V. Putvinskio gatve, tikrai nepraleido pro akis puošnių J. Zikaro bareljefų ir ąžuolo lapais papuoštų prabangių durų. Šįkart užeisime į vidų, kur yra išlikę autentiškų baldų ir šviestuvų, apžiūrėti prabangių butų ir tolydžio atsiveriančių vis platesnių Maironio g. panoramų pro ištaigingas balkonų baliustradas. 
Šiemet „Ekskursas“ bendradarbiauja su analoginės spaudos kūrėjomis „Hands on Press“, kurių įkvėpti parengėme vieną teminę ekskursiją apie klestinčio tarpukario Kauno ženklus: spaustuves ir leidyklas. Pasirodo jų buvo ne viena, ne dvi, o kaip kultūrinio gyvenimo sąlygos, jos gerai atskleidžia, kaip gerai buvo apsiskaitę, domėjosi spausdintu žodžiu kauniečiai. Tai bus vienintelė kiek ilgesnė ekskursija, kurios metu bus galimybė aplankyti pačią spaustuvę „Hands on Press“, pamatyti risografijos ir kitos analoginės spaudos galimybes.  
Renginio metu paviljone pirmą kartą pristatysime ir pasiūlysime įsigyti „Ekskurso“ suvenyrų: kokybiškų drobinių maišelių su žavinga iliustracija. Taip pat tarp 10 ir 13 val. su „Hands on Press“ įkūrėjų ir dizainerių pagalba bus galimybė patiems lankytojams šilkografijos būdu atsispausti ryškiaspalvį maišelį. Nepraleiskite progos – dirbtuvės vyks tol, kol bus panaudotas numatytas tiražas. 
Ekskursijų ciklas tęsis rugsėjo 19 ir 26 dienomis, kai su išankstine registracija lankysime kitus 5 objektus Kaune ir Kauno rajone. Registracija bus skelbiama www.ekskursas.lt puslapyje.  
Festivalio darbo laikas: 2021 09 12 09:30–16:00 val. Registracija vyks gyvos eilės principu, palaikant saugų atstumą tarp žmonių. Atsižvelgiant į SAM rekomendacijas ir saugumą, bus renkami dalyvių kontaktiniai duomenys (vardas, pavardė, tel. nr.).  
Projektas yra dalinai finansuojamas „Kaunas 2022“, koordinuojant programai „Modernizmas ateičiai“. Ekskursijų festivalis rengiamas kartu su Architektūros ir urbanistikos tyrimų centru AUTC. 
Festivalio ir ekskursijų ciklo vizualinis identitetas „Hands on Press“: Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė-Drąsutė. 

by Sandra

Kopti į kalną atbulomis? „Fluxus festivalyje“ ir tai – įmanoma!

Rugsėjo 11 d. Kaune aidės didžiausias ir bene spalvingiausias bendruomeninis „Fluxus festivalis“. Šių metų renginys kvies dalyvauti diskusijose, o po jų įtrauks į fantazijos nestokojančią bendrakūrybą – festivalio dalyviai patys kurs ir dekoruos savo kostiumus bei netikėčiausias transporto priemones ir fluxiškai kops į Parodos kalną.  
Nuo 2018 m. miestą fluxus būdu miestą žadinantis renginys šiemet atspindi treilerį (anonsą) į 2022-uosius metus, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė, todėl Kauno ir Kauno rajono bendruomenės kvies paminėti visas metų šventes. Į „Fluxus festivalio“ kulminaciją – kopimą į Parodos kalną – jo organizatoriai ragina pažvelgti išradingai – įmanoma viskas, ką leidžia dalyvių fantazija. „Galima lipti atbulomis ar ant rankų, nešant dėdę ar auksinę žuvelę, su riedučiais ar su banglente, o gal tiesiog dėvint Kalėdų senelio kostiumą“, – vardijo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Simona Savickaitė. 
Praėjusiais metais dėl pandemijos „Fluxus festivalis“ nevyko taip, kaip norėta, tačiau šiemet su bendruomenėmis bus susitinkama gyvai, ir tai, anot renginio organizatorių, jau yra šventė. „Esu labai laiminga, kad šį bendruomeninį renginį kuria daugiau nei 200 įvairių socialinių grupių ir įsitikinimų žmonių – nuo moksleivių iki senjorų. Tai ir yra tikrasis fluxus – įveikę savo baimes kuriame, darome tai, ko galbūt niekada nesame darę, leidžiamės į avantiūras“, – teigė S. Savickaitė. Anot jos, bendruomeniškesnio įvykio turbūt negalima nė įsivaizduoti – visos veiklos yra kuriamos Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojų, ir kiekviena iš veiklų kvies renginio dalyvius dalyvauti bendrakūryboje. „Vien kostiumai festivalyje išlaisvina – bendraudami žmonės pradeda kurti bendrystę“, – įsitikinusi Simona.  
Festivalio dalyviai susitiks fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno skvere, o užkopę į kalną įsitrauks į (ne)tikėtą ir (ne)paprastą meninį Kauno miesto ir rajono bendruomenių veiksmą. „Visa tai – tik dalis „Fluxus“ festivalio. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ visą „Fluxus“ festivalio dieną kvies švęsti bendruomeniškumą ir paversti šią dieną tikra visų kauniečių ir Kauno rajono gyventojų susibūrimo bei draugystės švente“, – pasakojo S. Savickaitė. 
 
Kviečiame susipažinti su visa „Fluxus“ festivalio programa: 
14–16 val. Diskusija apie bendruomenes ir jų veiklas „Kūryba ir dialogas: pokyčiai bendruomenėse” („O kodėl ne?”, Perkūno al. 4, Kaunas). Baigiamasis „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ organizuojamo paskaitų ir diskusijų ciklo „Kūryba ir dialogas: pokyčiai bendruomenėse“ renginys. 
17– 21.30 val. Fluxus kostiumų dirbtuvės – pasiruošimas kopimui į Parodos kalną (Kauno paveikslų galerijos kiemas, K. Donelaičio g. 16, Kaunas). Organizatoriai kviečia pasigaminti fluxus kostiumą. Reikiamomis priemonėmis bus pasirūpinta, tačiau galima atsinešti ir savo. 
17–21.30 val. Fluxus makiažo ir šukuosenų dirbtuvės – pasiruošimas kopimui į Parodos kalną (Vaikų literatūros muziejus, K. Donelaičio g. 13, Kaunas). Organizatoriai kviečia susikurti fluxus šukuoseną bei makiažą. Reikiamomis priemonėmis bus pasirūpinta, tačiau galima atsinešti ir savo. 
17–21.30 val. Fluxus transporto priemonių (paspirtukų, dviračių, riedlenčių ir t. t.) dekoravimo dirbtuvės – pasiruošimas kopimui į Parodos kalną (KTU universiteto kiemas, K. Donelaičio 20, Kaunas). Organizatoriai kviečia dekoruoti savo transporto priemones. Dekoravimo priemonėmis bus pasirūpinta, tačiau galima atsinešti ir savo. 
21.45–00.00 val. „Fluxus festivalis“ – kopimas į Parodos kalną (J. Mačiūno aikštė, K. Donelaičio g. 2, Kaunas).  
„Fluxus Labas!“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Primename, kad Europos kultūros sostinės metais Kaune ir Kauno rajone renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. 
 
Nuotr. autorius: A. Aleksandravičius

by Sandra

„MoFu“ projekto menininkai apie legendines „Tris mergeles“ ir sovietmečio modernizmą: diskusija tik prasideda

„Architektūra yra ne tiek to laikmečio dvasios, kiek mūsų asmeninių istorijų ir patirčių jame atspindys“, – teigia menininkas Tadas Stalyga, kuris kartu su interjero architekte Rita Kundrotaite rengia legendinio Kauno restorano „Trys mergelės“ meninę interpretaciją. Pasak menininkų, pastatas ir šiandien kupinas gyvybės, o jo architektūriniai sprendimai vis dar stebina. 
Savo projektu, kuris bus pristatytas visuomenei kitų metų pradžioje bendroje Kauno, Lvovo, Kortrijko, Brno ir Tel Avivo parodoje „MoFu 360/365“ [Modernism for the Future 360/365], kūrėjai tikisi paskatinti visuomenę diskusijai apie tą architektūros palikimą, kurio dar neišmokome vertinti.
Ne Kaune gimę, tačiau save kauniečiais laikantys menininkai teigia asmeninių prisiminimų, susijusių su „Trimis mergelėmis“ neturintys, tačiau pastato idėja ir jos menine raiška susižavėję nuo pirmojo apsilankymo.
„Kai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda kūrybinei interpretacijai pasiūlė rinktis vieną iš sovietmečio modernizmo pastatų, Rita iškart prisiminė „Trijų mergelių“ restoraną. Esu tame pastate kūręs vieną iš savo projektų, jis, nepaisant dabartinės būklės, yra iš tiesų įstabus“, – sako T. Stalyga.
T. Stalygos ir R. Kundrotaitės rengiamoje instaliacijoje kauniečiai ir miesto svečiai galės susipažinti su autentiškomis legendinio restorano interjero ir eksterjero detalėmis, vaizdo medžiaga. Žiūrovas bus pakviestas diskusijai: instaliacija leis įvertinti skirtingus požiūrius į tai, kaip būtų galima integruoti sovietmečio modernizmą į šiuolaikinio miesto veidą.
„Visuomenės įsitraukimas į pastatų restauravimo darbus gali turėti svorio. Štai neseniai virė diskusija dėl Kauno viešosios bibliotekos renovavimo. Iš pradžių buvo siūloma pastatą padengti žaliu tinku, tačiau kauniečiai idėjai pasipriešino, tad buvo rastas kitas sprendimas“, – teigia R. Kundrotaitė. 
Žemiau publikuojamame interviu menininkai pasakoja apie tai, ką pavyko atskleisti tyrinėjant vieną iš įspūdingiausių 1970-ųjų architektūros objektų mūsų regione.
– Kaip pasirinkote interpretuoti „Tris mergeles“?
Tadas Stalyga (toliau – T.S.): Vienam iš mano organizuojamo festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ projektų šiek tiek ten filmavau. Tai – nepaprastas pastatas su ilga istorija, kurioje gausu posūkių, o jo ateitis po rekonstrukcijos taip pat gali būti vertinama įvairiai. Mane jis suintrigavo ir įtraukė.
– Ką turite omenyje?
T.S.: Šiandien buvusį restoraną planuojama perstatyti, padidinant jo aukštingumą (numatyti berods papildomi keturi aukštai), pakeičiant paskirtį. Tuo pačiu pasikeis ir pastato forma, ir, tikėtina, jo dvasia. Gali būti, kad atsitiktiniai praeiviai nebesupras, kad tai buvo išskirtinė vieta.
Rita Kundrotaitė (toliau – R.K.): Pasikeis pastato architektūrinė kalba, pati jo idėja. Kiek mes žinome, architektai, suprojektavę „Tris mergeles“, siekė jį kuo labiau integruoti į krantą. Po rekonstrukcijos jis nebe įsilies į aplinką, o išsiskirs iš jos.
– Kalbate apie išskirtinę „Trijų mergelių“ architektūrą, kuriamą nuotaiką. Gal galite paaiškinti plačiau? Kokias asociacijas jums kelia šis pastatas? Kuo jis ypatingas?
R.K.: Pastatas labai atliepia aplinką. Įsivaizduokite – ten yra netgi tokia akmeninė sienelė, kurią tais laikais naudodavo pramoginiam laipiojimui. Paprastai sovietmečiu buvo kuriami tipiniai projektai: keliose vietose buvo galima rasti tokį patį kino teatrą ar parduotuvę, o čia – visiškai unikalus projektas. Jauni architektai Alfredas ir Viktorija Jakučiūnai juo labai sėkmingai perteikė to laikmečio idėjas.
T.S.: Iš tiesų, įdomu tai, kad nors „Trijų mergelių“ architektūra modernistinė, minimalistinė, interjere buvo šiltesnių, „minkštesnių“ akcentų, pasitaikė ir liaudies meno motyvų. Tam laikotarpiui tai buvo tikrai unikalūs sprendimai, dėl kurių architektai pelnė pripažinimą Sovietų Sąjungos mastu.
Nors į Kauną atsikrausčiau jau gerokai po „Trijų mergelių“ žydėjimo laikotarpio ir neturiu jokių asmeninių prisiminimų, susijusių su šia vieta, pastato idėja ir jos meninė išraiška stulbina dar ir dabar. Šiandien belikęs tik pastato kevalas, tačiau tai, kokie yra tūriai, kokios erdvės, kaip jos tarpusavyje sąveikauja, rodo jo išskirtinumą.
– Kaip planuojate tai pertekti savo instaliacijoje?
T.S.: Instaliacijoje planuojame turėti du pagrindinius elementus: vaizdo įrašus ir vietoje surinktus artefaktus – nuolaužas, nuotrupas, fasado, interjero detales. Šiuo metu renkame medžiagą, rugsėjo pradžioje pristatysime projektą vietos bendruomenei, o vėliau projektas keliaus į parodą, kurioje bus eksponuojamos visos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” kuruojamo tarptautinio projekto „MoFu 360/365“ metu sukurtos modernizmo interpretacijos penkiuose užsienio miestuose. 
Iš savo pusės, aš rengiu vaizdo instaliaciją, kurioje skirtinguose ekranuose bus rodomi skirtingų žmonių interviu, tame tarpe ir interviu su pastato architekte Viktorija Jakučiūniene. Interviu tarsi atstovaus skirtingas pozicijas, o žiūrovas bus patalpintas į diskusijos centrą. Šalia to bus Ritos surinkti objektai, kurie atspindi tam tikrus sprendimus, savotiškas apčiuopiamas „Trijų mergelių“ archyvas.
R.K.: Aš juokaudama sakau, kad užsiimu archeologija – renku medžiagas, „skaitau“ jų pasakojamas istorijas. Per tuos objektus man labai aiškiai atsiskleidžia laiko tėkmė: paimi kažkokį gabalą ir matai: originalus teraco grindinys, ant jo – kiliminė danga ir taip toliau... Per tokias detales matosi, kaip pastatas apaugo istoriniais sluoksniais. Tai – juslinis, jutiminis ne teorinis prisilietimas prie architektūros. 
T.S.: Pavyzdžiui, radom fasado apdailos, pagamintos iš cemento, sumaišyto su grūstu stiklu, gabalą – jis žvilga, tviska... Įdomus sprendimas, nesam tikri, kaip dažnai naudojamas.
R.K.: Jis šiek tiek primena vandens mirgėjimą ar žvaigždžių švytėjimą. Tarpukario modernizmo pastatuose toks švytėjimas buvo kuriamas įvairiomis medžiagomis, naudojant smulkintą akmenį.
– Papasakokite apie tas dvi diskusijos puses: ką jos atstovauja? 
T.S.: Tai nėra konfliktas tarp tų, kurie sako, jog pastato nereikia tvarkyti, ir tų, kurie sako – tvarkyti būtina. Abi pusės sutaria, jog pastatą reikia restauruoti. Mes bendravome su vietos gyventojais, architektais, paveldosaugininkais ir jie visi teigė, jog tvarkyti būtina. Klausimas, vertas diskusijos: kaip tą daryti?
Vienas variantas: paimame projektą, pavadiname jį rekonstrukcija, nekreipiame dėmesio į tai, kad išnyksta ir pastato dvasia ir jo funkcija. Kitas: pagalvojame apie tai, kuo pastatas reikšmingas Kaunui, kuo jis unikalus, kiek įmanoma išsaugoti jo išskirtinių savybių ir kaip jas pritaikyti šiuolaikiniam miesto poreikiui. Šiandien turime ir medžiagų, ir šiuolaikiškų sprendimų tokiam požiūriui įgyvendinti, bet tam reikia miesto įsitraukimo. Situacija yra tokia, kad Kaune nebeliko daugelio sovietmečio modernizmo pastatų: „Merkurijus“ nugriautas, o galėjo tapti, pavyzdžiui, meno galerija; „Buities“ pastatas Vytauto prospekte, kuris pagal brėžinius buvo tobulas bauhauzo architektūros pavyzdys, yra neatpažįstamai rekonstruotas. 
Yra išlikęs pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą, kurtas „Merkurijaus“ architekto Algimanto Antano Sprindžio, viliuosi, kad jis išliks. Dar yra „Britanikos“ viešbučio griuvėsiai – ne pats geriausias ir ne geriausios būklės sovietmečio modernizmo pavyzdys. 
Jei kalbėtume apie interjerą, puikus pavyzdys galėtų būti Kauno „Spurginė“. Išsaugotas originalus interjeras ne tik neatbaido kauniečių ir miesto svečių, bet netgi tampa traukos objektu. Todėl mes klausiame: o kodėl kažkas panašaus negalėtų atsitikti „Trims mergelėms“?
R.K.: Apskritai, klausimas, kaip sovietmečio modernizmo architektūra turėtų būti atnaujinta yra labai sudėtingas – net ir architektai neprieina vieningos nuomonės. To pavyzdys: diskusija apie Panevėžio kino teatrą „Garsas“, kuriame kuriasi Stasio Eidrigevičiaus meno centras. Buvo daug diskutuojama, ar pastatą reikėtų iš esmės perstatyti ir pakeisti, ar iš esmės palikti, koks jis yra. 
– Panašią temą paliečiau kalbėdamasi ir su kita „MoFu“ kūrėja – Belgijoje gyvenančia lenke architekte Malgorzata Olchowska. Ji teigė, kad Lenkijoje, skirtingai nei Belgijoje, 1950-60-70-aisiais pastatyta architektūra nėra vertinama, nekalbama apie jos išsaugojimą. Kalbėjome apie tai, kiek tai susiję su pačių pastatų architektūrine verte, ir kiek – su laikmečiu ir santvarka, kada jie iškilo.
R.K.: Manau, kad patys neturėtume elgtis kaip okupantai – mėginti ištrinti istoriją taip, tarsi jos nė nebūtų buvę.
T.S.: Jei kalbame konkrečiai apie „Tris mergeles“, tai tas pastatas yra ne sovietmečio atspindys, o dviejų labai talentingų kauniečių projektuotas objektas. Joje daugelis žmonių išgyveno savo istorijas, turi prisiminimų, patirčių, susijusių su ta vieta. Beje, net nesu tikras, kad „Trijų mergelių“ atveju ypač veiksmingas tas sovietmečio palikimo naratyvas – jau greičiau baiminamasi, kad ta vieta neliktų apleista, kad nebūtų pavojinga aplinkiniams gyventojams.
– Jūsų tiesa: ideologinės dilemos tikriausiai kyla, kai diskutuojame apie sovietmečio figūroms pastatytų paminklų likimą. Tačiau, vis dėlto, nors Kauno tarpukario modernizmui jau suteiktas Europos paveldo ženklas, tačiau vėlesnių modernizmo objektų vis dar nepastebime kaip kuo nors ypatingų.
T.S.: Iš tiesų, nors ši tendencija ypač ryški posovietinėse šalyse, tačiau net ir ne visose vakarų Europos šalyse vadinamasis brutalizmas (architektūrinis stilius, iškilęs 1950-aisiais – aut. past.) yra deramai vertinamas. Pavyzdžiui, gyvendamas Birmingeme, Anglijoje stebėjau kaip nemaža dalis to laikmečio pastatų buvo griaunami, vietoj to statoma nauja stiklinė architektūra. Gali būti, kad mums tiesiog neužtenka 50-ies ar 60-ies metų laikotarpio, kad įvertintume architektūrą kaip saugotiną.
– Gal galėtumėte man, paprastam žmogui, ne architektei, paaiškinti, kodėl reikia išsaugoti modernistinę architektūrą ir kuo joje reikėtų žavėtis?
T.S: Jei kalbėtume apie XX a. modernizmo lūžį – konstruktyvizmą, bauhauzą, kai tiek menas, tiek architektūra pasuko funkcionalizmo kryptimi, buvo atsisakyta dekoratyvių elementų – atsirado įdomi to laikmečio raiška. Praėjus tam tikram laikui viskas keičiasi – keičiasi medžiagos, sprendimai ir to, kas buvo nebelieka. Kiekvienas, eidamas pėsčiųjų tiltu į Nemuno salą šiandien gali pamatyti formas, elementus, kurių šiuolaikiniuose objektuose nebeliko. Gal kai kam jos gali tapti įkvėpimu?
R.K.: Man atrodo, kad svarbiausias argumentas čia yra istorinis palikimas – išsaugoti prisiminimą aplinkos, kurioje gyveno mūsų tėvai. Pasistengti, kad neišnyktų tas laikotarpis visiškai. Istorinė atmintis padeda labiau gerbti aplinką kurioje gyveni ir jausti atsakomybę už jos ateitį.
– Ką modernizmas davė šiuolaikinei architektūrai? Kas išliko?
R.K.: Išliko funkcionalumo idėja, tūrių komponavimas, linijų švarumas. Taip pat – siekis įsijungti, reaguoti į aplinką – čia labai geras pavyzdys yra amerikiečių architekto Franko Lloydo Wrighto projektuoti pastatai. 
– Rengiant paraišką „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektui Kauno tarpukario modernizmas buvo įvardytas kaip viena iš „probleminių“ sričių: kauniečiai, esą, nežino, kokią vertę turi šis paveldas. Kaip jūs vertinate situaciją šiandien?
T.S.: Manau, kad tarpukario modernizmo vertė plačiajai visuomenei šiandien yra atskleista – atliktas didžiulis viešinimo darbas, į kurį įsitraukė ir patys kauniečiai. Prie to prisidėjo ir menininkų interpretacijos, įvairios kūrybinės dirbtuvės, renginiai. Tiesa, kalbant apie sovietinio modernizmo paveldą esame tik diskusijos pradžioje.
– Esate skirtingų sričių – konceptualaus ir taikomojo – meno atstovai. Kaip sekasi bendradarbiauti? Ką gaunate iš tokios patirties?
R.K.: Nors esame, kaip jūs sakote, iš skirtingų sričių, bet mus sieja interesai, žinios, patirtys. Tas skirtingumas labai praturtina rezultatą, atsiranda daugiau sluoksnių, gylio...
T.S.: Ir daugiau ginčų.
– Dėl ko dažiausiai ginčijatės?
T.S.: Dėl visko. Nors, galbūt reikėtų sakyti, kad mes ne ginčijamės, o papildome vienas kito nuomonę: Rita reiškiasi viena forma, aš – kita. Mes ieškome, kaip integruoti tas mintis į vieną visumą, kad jos derėtų, o ne konfliktuotų tarpusavyje.
Aš apskritai esu linkęs į tarpdisciplininį bendradarbiavimą, man toks procesas yra labai praturtinantis. Vienas ne visada viską pamatai.
R.K.: Tai – jau antrasis mūsų projektas kartu, ir, nors nesinori apie ateitį daug kalbėti, kol šis darbas nepabaigtas, tikriausiai – ne paskutinis. 
T.S.: Taigi – jau apsišlifavom.
– Ačiū už pokalbį. 
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027” – Europos Sąjungos programos.
Interviu autorė: Aldona Tüür
Nuotr. autorius: M. Plepys

by Sandra

Startuoja tarptautinis šokio projektas: italų choreografai jungs šokį ir kovos menų praktikas

Dvi praėjusias savaites Klaipėdoje vyko tarptautinio šokio projekto kūrybinė rezidencija. Pirmą kartą būsimo spektaklio „Mikado“ repeticijose susitiko Šeiko šokio teatras, Kauno šokio trupė „Nuepiko“, italų šiuolaikinio šokio kūrėjai Vittoria de Ferrari Sapetto, Andrea Valfrè ir septyni specialią atranką įveikę šokėjai iš penkių Europos šalių. Tai išskirtinis projektas Lietuvos šokio ir kultūros lauke, kai bendro spektaklio kūrimui pajėgas sujungia du šokio teatrai, kviečiami užsienio kūrybinė grupė, atranką praėję Europos šokėjai ir vietinės bendruomenės. Trejų metų kūrybinio darbo finalu taps šokį ir kovos menus jungiančio spektaklio premjera „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje. 
Šokis ir kovos menai
„Mikado“ tyrinės šiuolaikinį žmogų, kurio gyvenimas keliasi į virtualų pasaulį, o fizinis kontaktas mąžta. Scenoje vaizdus kurs žmogaus kūnas, medinės lazdos ir nuolat mus lydintys mobilūs įrenginiai. Kūrinyje derinamos skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinė Aikido ir kitų kovos menų tradicijos bei šiuolaikinis šokis. 
„Mikado“ tyrinėja temą, kuri pandemijos metu tapo esmine: kaip kuriami žmonių ryšiai, kaip esame vieni nuo kitų priklausomi. Ironiška, kad lazdos, su kuriomis dirbame 1 metro ilgio, „saugaus atstumo“. Kūrybiniam procese jos tampa pagrindiniu komunikacijos įrankiu, kuris atriboja, bet tuo pačiu ieškai, kaip per jį gali kurti santykį. Ryškus ir domino efektas. Kadangi scenoje 16 šokėjų, sujungtų lazdomis, kiekvienas judesys veikia visą sistemą. Turi būti atsargus, jautrus ir ieškoti balanso su kitais šokėjais.“ – spektaklio idėją pristato Kauno šokio trupės „Nuepiko“ meno vadovas ir šokėjas Marius Pinigis.
Italijos geriausi
Prie spektaklio dirba net trys ryškūs Italijos menininkai. Choreografė Vittoria de Ferrari Sapetto – didžiulę patirtį turinti šokėja, dirbanti su svarbiausiais Europos choreografais ir režisieriais, tokiais kaip Jan Fabre, Sidi Larbi Cherkaoui, Damien Jalet, Quan Bui Ngnoc, Akram Khan, Romeo Castellucci ir kitais. 
„Kurti kartu su ja garbė ir didelis laimėjimas Šeiko šokio teatrui ir „Nuepiko“ Kauno šokio trupei bei partneriams, o taip pat reikšmingas žingsnis Lietuvos šokiui į tarptautinę „lygą“. Labai įdomi V. de Ferrari Sapetto darbo metodika. Kūryboje ji jungia šiuolaikinį šokį, rytų kovos menus ir teatrą. Iš to gimsta labai įvairiapusė, turtinga kūryba.“ – apie choreografę atsiliepia Šeiko šokio teatro meno vadovė Agnija Šeiko.
Šeiko šokio teatro šokėja Gintarė Marija Ščavinskaitė papildo A. Šeiko pristatydama italų kūrybos principus ir užduotis, kurių pagalba kuriama choreografija:
„Medžiagą kuriame nuo mažo impulso ir auginame iki didesnės kompozicijos. Įsiklausome ir leidžiame judesiui tekėti per lazdas ir šokėjų kūnus tarsi vandeniui. Taip atsiranda labai natūralios, vientisos judesių sekos.“
Dar du italai kurs šviesų dizainą ir muziką. Tai garsus šviesų dailininkas Giacomo Gorini, taip pat dirbęs su režisieriumi Romeo Castelluci ir pripažintas kompozitorius Giorgio Ferrero.
Atrinkti šokėjai iš visos Europos
30 į 1 vietą – tokią atranką turėjo įveikti 7 šokėjai iš Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir Rumunijos, kad galėtų prisijungti prie „Mikado“. Pandemijos įkarštyje paviešintas kvietimas dalyvauti atrankoje sulaukė didelio susidomėjimo – daugiau nei 200 paraiškų. Finaliniame atrankos etape Milane, Italijoje, septyni atlikėjai buvo pakviesti papildyti lietuvių ir italų kūrybininkų grupę.
„Kartu su mumis dirba labai įdomi, skirtinga komanda. Ne tik šiuolaikinio šokio šokėjai, bet ir cirko artistas prancūzas Nino Wassmer bei Kung Fu kovotojas rumunas Dan Mihai Rădulescu. Kurdami glaudžiame fiziniame kontakte turime galimybę keistis patirtimi, įsiklausyti ir kurti organišką ir autentišką judesį.“ – apie svečius teatre pasakojo Šeiko šokio teatro šokėjas Mantas Černeckas.
Iš užsienio atvykusius atlikėjus dalyvauti projekte patraukė galimybė dirbti su italų choreografais ir būsimo spektaklio tema – santykių kūrimas, tarpusavio priklausomybės ryšiai, hierarchija ar jos nebuvimas.
„Mane labai domina komunikacijos tema, santykių kūrimo strategijos. Šokdama pastebiu, kad esu linkusi laukti impulso, bet ne inicijuoti, todėl dabar mokausi išlyginti šias svarstykles. Tai, kas vyksta šokyje, atsikartoja gyvenime, kasdienybėje. Iš šio proceso galiu pasisemti naujų būdų kurti ryšį su pasauliu. Manau, kad „Mikado“ – labai gražus projektas, atmosfera organizacijoje labai atvira, laisva. Mano manymu, tai praturtina būsimą kūrinį, nes padeda atrasti galimybes, panaudoti bendrą komandos kūrybinį potencialą.“ – mintimis dalijosi šokėja Steffi De Leeuw iš Nyderlandų.
Šoks ir miestiečiai
Neringai 2021 metais nešant Lietuvos kultūros sostinės titulą į „Mikado“ įtrauki ir „Kultūros salos“ gyventojai, kuriems rengiami kūrybiniai šokio užsiėmimai. Kitais metais, Kaunui tampant Europos kultūros sostine, prie kūrybinio proceso prisijungs Kauno miesto ir rajono bendruomenė, šokio mėgėjai. Užsiėmimus veda spektaklio choreografai V. de Ferrari Sapetto ir A. Valfrè bei Lietuvos teatrų meno vadovai M. Pinigis ir A. Šeiko. Kartu su būriu profesionalių šokėjų bendruomenių nariai pasirodys spektaklio premjeroje.
„Mikado“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, projektą finansuoja VšĮ „Kaunas 2022“, Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Goethe’s institutas, Thomo Manno kultūros centras.
 
Nuotr. autorė - E. Sabaliauskaitė

by Sandra

Teatre apsigyveno Mitinis Kauno Žvėris

Kauno valstybiniame lėlių teatre pradedama rodyti žaismingą spektaklį-žaidimą „Kauno Žvėris“. Objektų teatro principu sukurtame pastatyme vizualiai ir žaidybiškai, pasitelkus pagrindines jusles – regą, klausą, uoslę ir lytėjimą, – kartu su mažaisiais žiūrovais keliaujama ieškoti Mitinio Kauno Žvėries. 
„Pažinimas yra didžiausias vaizduotės priešas. Kaip ir tikėjimui. Bet žaidimas be vaizduotės – neįdomus. Aš tikiu, kad Kaune gyvena Žvėris. Aš gyvenu įdomiai“, – teigia spektaklio autorius ir režisierius Andrius Žiurauskas. Šis vaikų spektaklis yra repertuarinis, jį rodys tiek 2021, tiek ir 2022 metais. Repertuaras organizuojamas atsižvelgiant į pandemijos situaciją, tad žiūrovai kviečiami sekti Teatro programą. 
Spektaklio „Kauno Žvėris“ partneris – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o „Mitinis Kauno Žvėris“ – tai „Kaunas 2022“ programa, kurios metu visi kartu kuriame šiuolaikinę Kauno ir Kauno rajono legendą. Žvėries istorija yra miesto istorija, kuriai pasitelkiamas Mitinis Žvėris – kaip Miesto Saugotojas bei miesto talismanas. Plačiau susipažinti su Kauno Žvėrimi galima interneto svetainėje www.kaunolegenda.lt.
Iki šiol į pasimatymus su Žvėrimi jau buvo kviesta Kauno pilyje – čia galima pasiklausyti, kaip knarkia Žvėris, Kauno tvirtovės I forte pasitinka Žvėries guolio instaliacija, o Žvėries pasakų galima pasiklausyti Kauno geležinkelių stoties perone: „Mitinio Kauno Žvėries“ traukinys neleis nuobodžiauti laukiantiems savojo traukinio ar tiesiog panorusiems atvykti į pasimatymą su Kauno Žvėrimi.
„Kauno Žvėris įgauna įvairius pavidalus ir tampa įkvėpimo šaltiniu įvairiems kūrėjams. Vienas smagiausių ir įtaigiausių būdų pristatyti Žvėrį vaikams – teatras, o ypač netradicinės jo formos“, – teigia „Kaunas 2022“ Mitinio Kauno Žvėries programos koordinatorė Renata Bartusevičūtė. Kitais metais numatoma R. Laužinyko „Ash-Žvėris“ premjera, kuri bus orientuota į paauglius, jaunimą. 
Primename, kad Europos kultūros sostinės metais Kaune ir Kauno rajone renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Tad Mitinį Kauno Žvėrį įvairiomis formomis bus galima sutikti ne kartą. 

by Sandra

Kauno autobusų stotyje – buvusio „Tulpės“ kooperatyvo namo meninė interpretacija

Kauno autobusų stotyje nuo šios savaitės eksponuojama buvusio „Tulpės“ kooperatyvo namo meninė interpretacija. Apie 4,4 metrų aukščio ir 15 metrų ilgio kūrinys – menininko iš Izraelio Shay Zilbermano darbas ir Kaune vykstančios modernizmo architektūros projekto „MoFu“ dalis.
Tai – vienas iš bandymų kūrybiškai pažvelgti į Kauno modernizmo architektūrą, susikurti savo santykį su miestą garsinančiu istoriniu palikimu ir išryškinti charakteringus pastatų fasadų elementus – linijas, pamėginant pažaisti ir atskleisti, kas slypi už jų. Tyrinėdamas archyvus, S.Zilbermanas išsirinko 40 ikoniškų ir mažiau garsių Kauno modernizmo pastatų projektų. Remdamasis šiais dokumentais, jis ant popieriaus lapo atkūrė pastatų fasadų kontūrus – taip, kaip juos braižė architektai.
Vėliau piešiniai apdoroti skaitmeniniu būdu ir išpjauti organinio stiklo plokštėje, taip sukuriant įvairių spalvų trafaretus. Šias plokštes menininkas naudojo kurdamas pastele nupieštų paveikslų seriją, kurioje išryškėjančios linijos ir figūros susijungia į įsivaizduojamą tinklelį. Tai – alternatyvus, poetiškas, tyrimais paremtas modernistinio Kauno atvaizdavimas.
„Šiam projektui įkvėpimo sėmiausi iš tiesių linijų, atsirandančių liniuote matuojant atstumą nuo vieno taško iki kito. Liniuotė – modernistinis architekto darbo įrankis. Piešimas naudojant trafaretus dažnai siejamas su vaikyste. Tai žaismingas eksperimentas, kurio metu svarbu tik viena – piešti už linijų“, – apie projektą sako pats autorius.
Paveikslų serija bus eksponuojama 2022 metais „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ atidarymo metu. Parodoje „Modernizmas ateičiai 360/365” bus pristatomi ir kitų šio projekto menininkų darbai, interpretuojantys modernizmą Kaune, Lvove, Brno, Kortrijke ir Tel Avive
„Prieš atvykdamas darbuotis į Kauną, kūrėjas S.Zilbermanas aktyviai tyrinėjo Kauno modernistinę architektūrą, rinko medžiagą apie pastatus ir konsultavosi su architektūros istoriku. Jį domino įvairūs architektūriniai aspektai, pradedant nuo ikoniškų apvalių langų ir plokščių stogų, baigiant palei pastatų fasadus išsilanksčiusiais lietvamzdžiais. Izraelio menininkas dirbo su keliasdešimt Kauno pastatų, bet ekspozicijai Kauno autobusų stotyje pasirinko būtent „Tulpės“ kooperatyvo pastatą, esantį A.Mickevičiaus g. 15“, – sakė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė.
„Tulpės“ pastatas buvo pastatytas 1925 metais, o jo architektas – Antanas Macijauskas. U.M.Andrijauskaitė svarstė, kad galbūt menininką suintrigavo šio pastato fasade itin stipriai išreikštas tautinis stilius.

– Šis kūrinys – tarsi įžanga į būsimąją 2022 metų parodą ir viso projekto pristatymą? – 15min paklausė U.M.Andrijauskaitės.
– Taip, šio kūrinio eksponavimas – tai nedidelė įžanga į kitus metus. Šią vasarą Kaune bei kituose „MoFu“ partnerių miestuose – Lvove (Ukraina), Kortreike (Belgija) ir Brno (Čekija) jau buvo pristatyti pirmieji menininkų rezidencijų rezultatai, o visus modernizmą interpretuojančius kūrinius bus galima pamatyti parodoje 2022-aisiais metais. S.Zilbermano kūrinys Kauno autobusų stotyje kabos bent vienerius metus ir sveikins visus, atvykusius į Europos kultūros sostinę autobusais.
– Kodėl pasirinkta vieta – Kauno autobusu stotis? Tai – tiesiog tinkama erdvė pristatymui ar yra ir simbolinė šios vietos reikšmė? Kuo patrauklus būdas tokius darbus pristatyti ne kultūros erdvėse, tačiau viešose miesto vietose?
– Jau nuo pat kūrybinio proceso pradžios menininkas žinojo, jog savo kūrinį nori eksponuoti vietoje, pro kurią praeina daug žmonių, ir taip pakviesti juos trumpam stabtelėti, apsidairyti aplinkui bei pasigrožėti Kauno modernistine architektūra bei jos meninėmis interpretacijomis. Todėl kūrinio eksponavimo vieta pasirinkta labai tikslingai: pro autobusų stoties duris kasdien keliauja didžiuliai žmonių srautai, o šioje vietoje įkurdintas S.Zilbermano kūrinys labai simboliškai pasitinka į Kauną atvykstančius svečius bei sugrįžtančius kauniečius.
S.Zilberman rezidenciją Kaune parėmė Izraelio ambasada Vilniuje, o kūrinį eksponuoti priėmė „Kaunas 2022“ partneriai – bendrovė „Kautra“. Viliamės, jog kūrinys sudomins praeivius, ir jie 2022 metų sausį užsuks į buvusiame Centriniame Kauno pašte įrengtą parodą pažiūrėti likusių S.Zilbermano darbų bei kitų „MoFu 360/365“ rezidencijų mainuose dalyvavusių menininkų kūrinių.
Be pastarojo pastato, į S.Zilbermano kūrinius įsiliejo ir kiti daugiau ar mažiau žinomi Kauno modernizmo objektai: Iljinų šeimos namas (Donelaičio g. 19), „Dainos“ ir „Romuvos“ kino teatrai, Žaliakalnio vandens stotis, Tyrimų laboratorija (KTU Cheminės technologijos fakulteto C Korpusas) ir kiti.
– Jūs pati esate „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė , tad kokia jums atrodo ši sukurta menininko interpretacija – ką matote, žiūrėdama į ją, kuo ir kaip kitaip jį pristato Kauno modernizmą?
– Teko stebėti visą ilgą kūrybinį procesą. Iš pradžių menininko atsirinkti Kauno pastatai virto iš plonyčių linijų sudėliotais trafaretais, tada trafaretai buvo vežiojami pieštukais bei pastele ant popieriaus, sujungiant skirtingų modernistinių Kauno pastatų fasadus į naujas, dar nematytas konstrukcijas. Tokį modernistinės architektūros perkėlimą ir atkartojimą siečiau su tuo, jog modernizmas – tai globalus reiškinys, ir panašūs elementai architektūroje atsirado panašiu metu, bet labai skirtingose pasaulio vietose. Į Kauną atvykęs S.Zilbermanas buvo nustebintas atradęs nemažai panašumų su jam gerai pažįstamais Tel Avivo modernizmo pastatais. Iš tiesų, kauniečio akiai jau įprastus juostinius langus bei lenktus balkonus galime atrasti ir kituose miestuose, tiek Europoje, tiek ir kituose žemynuose. Man pačiai šis autobusų stotyje įkurdintas meno kūrinys patinka tuo, jog jis žavingai žaidžia su šviesa: iš išorės kiek kuklesnis ir matinis, žiūrint į jį iš stoties vidaus virsta neįprastu vitražu, pro plonas fasado linijas įsileidžiančiu saulę vidun.
Apie „MoFu“
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdo projektą, iš dalies finansuojamą „Creative Europe „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Vyksta vietos rezidencijų pristatymai bei užsienio kūrėjų vizitai Kaune, Lvove ir Brno, Tel Avive. Projekto turinys bus kuriamas iki rugsėjo mėnesio, o vėliau bus rengiamasi visus juos pristatyti tarptautinėje parodoje. Menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 17 meninių projektų XX amžiuje statytuose modernistiniuose pastatuose. Iš jų – šeši objektai Kaune. 17 unikalių projektų stiprins Europos modernizmo paveldo pasakojimą bei sieks atspindėti dabartinę jo reikšmę globaliai visuomenei.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.

Nuotraukų autoriai – M. Plepys ir A. Aleksandravičius
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

by Sandra