Šiuolaikinės seniūnijos, A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Net neabejoju, kad Kauno rajono seniūnijoms, bendruomenėms reikėjo drąsos. Tai buvo savotiškas pastūmėjimas už komforto zonos ribų“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ regioninių partnerysčių kuratotė Milda Rutkauskaitė, apžvelgdama kelis metus vykusį ir šiemet pasibaigusį „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą. 

M. Plepio nuotr.

Unikalios po vieną, stiprios kartu

Unikalios po vieną, stiprios kartu – tai frazė, kuri skambėjo nuo pat 2019 metų, kuomet projektas startavo. Įsitraukti į kūrybinį nuotykį buvo pasiūlyta visoms penkiolikai Kauno rajono seniūnijų.

Į projektą buvo pakviesti įsijungti profesionalūs menininkai, kurie bendruomenėms turėjo pagelbėti kūrybiniuose sprendimuose ir visi kartu ieškoti kiekvienos seniūnijos unikalumo bei išskirtinumo. Svarbiausi darbai tęsėsi dvejus metus – tiek laiko buvo skirta ne tik atrasti save, tačiau visuomenei, o ir patiems sau, pristatyti rezultatą: spektaklį, meno galeriją, gatvės meno kūrinį ar festivalį. 

A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Tai buvo nuolatinis darbas įsivaizduojant, kad po dviejų metų mes pristatysime rezultatą. Kaip tuos dvejus metus išlaikyti ryšį, santykį, motyvaciją? Bendruomenėms reikėjo ir padrąsinimo, bet tikrai nereikėjo lipti ant kulnų ir nuolat kartoti, kad jie gali. Jos pačios gana greitai pajuto, patikėjo, kad gali būti unikalios“, – sako M. Rutkauskaitė. 

Tiesa, kai „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja buvo pristatyta, netrūko ir abejonių: ar bendruomenės turi ką parodyti, kuo jos unikalios, pagaliau – kuo jos gali būti įdomios profesionaliems menininkams?

„Kokie profesionalūs menininkai? Ir dar iš užsienio? Kokios minios renginiuose?“ Buvo ir tokių abejonių“, – juokėsi M. Rutkauskaitė.  

Tačiau į veiklas ir renginius įsitraukė tūkstančiai žmonių. Vieni iš jų – kaip dalyviai, kiti – kaip žiūrovai. 

G. Jovaišos nuotr.

Pagalbos iš šalies neprireikė 

Šiemet „Šiuolaikinės seniūnijos“ pristatė savo darbo rezultatus, idėjomis ir sukurtais darbais nuspalvindamos Kauno rajoną dar nematytomis kultūros spalvomis.  

„Kaip reiktų vertinti visą projektą? Veikiausiai atvykstančiųjų į renginius skaičiumi, taip pat tikinčiųjų, kad už miesto centro ribų gali būti kokybiško kultūrinio turinio, skaičiumi. 

Kitas efektas – į renginius įsitraukiantys bendruomenės nariai. Per kelis metus aiškiai pasimatė – bendruomenės narių, turinčių motyvacijos ir norinčių įsitraukti į renginius, daugėja“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė. 

Vienas iš iliustratyvių pavyzdžių – Lapių seniūnijoje. Pasak M. Rutkauskaitės, kai prieš kelis metus čia vyko pirmasis tvarumo festivalis, padėjo „Kaunas 2022“ savanoriai, o šiemet pagalbos iš šalies neprireikė: „Lapėse atsirado 17 skirtingo amžiaus vietos gyventojų, kurie pasakė, kad bus renginio dieną ir nori būti festivalio dalimi, padėti jį įgyvendinti. Turbūt visose 15 seniūnijų galima atrasti panašių pavydžių.“

M. Plepio nuotr.

Garliaviškiai veiklas tęs ir toliau

Vieną iš įspūdingiausių festivalių surengė Garliavos apylinkių bendruomenės, pakvietusios į Stimpanko festivalį. Jis buvo pirmasis ne tik Kauno rajone, tačiau vienas iš pirmųjų Baltijos regione.

Garliaviškiai Stimpanko temą pasirinko po to, kai apylinkėse apsilankė menininkas, kuratorius ir kultūros komunikatorius Hugo Herrera Tobón.

Jis tyrinėjo Ilgakiemio, Juragių ir Sąnašos bendruomenes. Menininkas pastebėjo, kad Garliavos apylinkėse gyvenantys žmonės mėgsta kaupti įvairius daiktus ir savo kieme juos perdirbti, pritaikyti. Pavyzdžiui, iš padangos padaryti vazoną gėlėms. Arba atsiranda panašūs išradimai.

Apie tai kalba ir Stimpankas, kuris gretinamas su tvarumo tema. Tai – labai vizualus ir tuo išskirtinis žanras. Jo sekėjai patys gaminasi kostiumus ir dažnai perdirba įvairius buityje naudojamus daiktus. Pavyzdžiui, ant kostiumo priklijuoja nenaudojamus laikrodžius, įvairias grandines. Tad šis žanras tapo puikia proga išreikšti Garliavos apylinkių gyventojų pomėgį. 

„Ne taip seniai sužinojau, kad Garliavos apylinkėse susibūrė Stimpanko organizacija. Ji vienija žmones, kurie susidomėję, suinteresuoti šiuo judėjimu ir ketina festivalį organizuoti toliau. Vienas iš sėkmės rodiklių – kai atsiranda organizacija, kuri ruošiasi imtis iniciatyvos – kad niekas nepasimirštų, kas buvo nuveikta iki šių metų“, – pasakojo M. Rutkauskaitė. 

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Miuziklas, festivaliai, galerija

Kaip sakė M. Rutkauskaitė, dar vienas iš gražių pavyzdžių – Kulautuvos seniūnija, kur pati bendruomenė su režisieriumi Eimučiu Kvoščiausku sukūrė bendruomeninį miuziklą. 

„Dalyvius, kurie jį kūrė, galima skaičiuoti dešimtimis. Visi – aktoriai, dainininkai, šokėjai – iš Kulautuvos. Ir jų buvo gausus būrys. E. Kvoščiauskas žada nesustoti ir bendruomeninį miuziklą parodyti kituose miestuose. Dėl tokių pavyzdžių labai smagu“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė. 

Tuo tarpu Linksmakalnio bendruomenė į savo kasdienybę įsileido šiuolaikinį cirką ir kartu su italų režisieriumi Roberto Magro sukūrė spektaklį „Radijo angelai“. Rokų seniūnija atgaivino senąjį mitą, pasakojantį Rokų susikūrimo istoriją, Ežerėlis įsirengė galeriją po atviru dangumi, Karmėlavoje vyko roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Kiekviena iš penkiolikos seniūnijų ieškojo ne tik kūrybinių sprendimų, tačiau ir galimybės išnaudoti savo aplinką: parkus, prieplauką, upes, architektūrą. 

Prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto prisijungė menininkai Algimantas Šlapikas, Remis Ščerbauskas, Marijus Gvildys, Rytis Šeškaitis, R. Magro, E. Kvoščiauskas ir kiti, o finaliniuose renginiuose koncertavo žinomos Lietuvos grupės, vyko maisto degustacijos, edukaciniai užiėmimai. Visose seniūnijose į renginius įsitraukė įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikų iki senjorų. 

E. Kinaičio nuotr.

Pamatas – seniūnijų tradicijos

Pasak M. Rutkauskaitės, kalbant apie stipriąsias projekto puses, verta paminėti susikūrusius žmonių ryšius – pradėję kurti ir dalyvauti kūrybiniuose procesuose, jie rado tvirtesnį santykį vieni su kitais, stiprėjo pačios bendruomenės. 

„Kita stiprybė yra tradicijos. Nepaisant to, kad mes projektą vadiname „Šiuolaikinės seniūnijos“, jo atramos taškai, pamatai yra kiekvienos vietovės tradicijos. Jei Ežerėlis – tai fotografija, jei Kačerginė – susieta su rašymu, Lapės pasirinko svarbią visuomenei temą. Drįsčiau sakyti, kad kiekviena iš seniūnijų turi ką papasakoti ar ką parodyti, o mes šiuolaikinėmis kultūros ir meno priemonėmis padėjome tai pristatyti visuomenei. 

Visose 15 seniūnijų yra po išliekamąjį kultūrinį produktą: ar tai būtų susikūrusi nauja kultūros organizacija, ar Linksmakalnyje atsiradusi angelo skulptūra, ar bendruomenės galerija Ežerėlyje – kiekvienoje iš seniūnijų galima rasti ženklus to, kas vyko pastaruosius keletą metų“, – sakė M. Rutkauskaitė. 

 

G. Jovaišos nuotr.

Reikia kitokio žvilgsnio

Babtų kultūros centro direktorė Eglė Patinskaitė sako, kad prisijungusi prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto vietos bendruomenė pasuko ieškojimų keliu: „Ko mes norime, ko siekiame? „Šiuolaikinės seniūnijos“ mums leido kurti, kažką pasidaryti savo seniūnijos labui, vietos žmonėms. Bet kūryba niekada nėra labai lengva, todėl iš karto buvo diskusijos, idėjų generavimas, buvo ir ginčų.

Projektas mums suteikė galimybę išreikšti save, prie jo aktyviai prisijungė ir kitos seniūnijos bendruomenės – Panevėžiuko, Pagynės, Sitkūnų ir kitos. Mes kartu šį projektą vystėme ir kartu išaugome iki finalinio renginio. Tai labai svarbu. Manau, kad rezultatas geras.“

Pasak Kačerginės seniūnės Aistės Ivanovaitės-Petraitienės, visa „Šiuolaikinių seniūnijų“ kelionė buvo graži ir prasminga.

„Mums, kaip bendruomenei, šis projektas įnešė naujumo, šviežumo, gaivumo, į veiklas ir renginius įtraukė daugiau žmonių. Labai gerai atsimenu, kai miestelyje esančioje J. Biliūno aikštėje vyko scenos menų festivalio „ConTempo“ pasirodymas. Ne visiems užteko kėdžių, tad dalis senjorių susėdo ant pievos. Pasibaigus renginiui viena iš jų pasakė: nieko nesupratau, bet buvo taip gerai. 

Tada man atėjo suvokimas, kad to reikia – reikia kitokio žvilgsnio, kuris iš komforto zonos perkelia į naują erdvę, į naują matymą, supratimą. Kai kuriems senjorams išvykti kažkur toliau ir pamatyti modernų meno kūrinį yra sudėtinga. Tuo tarpu kada menas, kultūra atkeliauja į Kačerginę – tai yra fantastika“, – džiaugėsi seniūnė.

E. Kinaičio nuotr.

E. Kvoščiauskas: projektas – labai geras 

Nauja patirtis buvo ne tik pačioms bendruomenėms, bet ir prie jų prisijungusiems menininkams. Vienas iš jų – aktorius E. Kvoščiauskas, tapęs bendruomenės miuziklo Kulautuvoje režisieriumi.  

E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

„Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas – labai geras. Kaip ir sprendimas pasikviesti menininką ne iš savo rato, o iš šalies. Tai įneša naujų vėjų. Manau, kad Kauno rajonas turėjo nuostabų kultūrinį etapą tiek vietos gyventoms, tiek prisijungusiems menininkams ar atėjusiems į renginius žiūrovams. Siūlyčiau tą daryti ir kitais metais“, – sakė E. Kvoščiauskas.

Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

A. Aleksandravičiaus nuotr.