Po labai ilgos pertraukos su gyvu garsu grįžta ekscentriški ir repuojantys „Despotin fam“. Nuo 2007–2008 m. susibūrusi grupė liepos 22 d. 20 val. lankysis Kaune ir „Kaunas 2022 Vasaros scenoje“ patieks gyvo skambesio, apjungto džiazo improvizacija, repu ir punk roko energija. Artėjant koncertui kalbiname grupės narį Vaiper – Vitalijų Puzyriov. 

 

– Kaip atsirado grupė? 

– Sudėtis keitėsi per laiką, bet iš esmės branduolys liko. Pačią idėją mes sugalvojome trise: aš (Vaiper), Shmėkla (Paulius Sugintas) ir Liezhuvis (Justas Rudžianskas). Susipažinom, kai su Shmėkla leidome tokį underground’inį albumą „Iš kitos ekrano pusės“ ir pakvietėme grupę „Ganja crew“ iš Marijampolės apšildyti. Po kiek laiko netikėtai susitikome su Liezhuviu ir sugalvojome vėl sujungti jėgas. 

Kažkada dėl neatmenamų aplinkybių aš negalėjau atvykti į savo koncertą ir Liezhuvis mane pavadavo, nes mintinai mokėjo tą mūsų albumą. Jis taip susibendravo su mano kolega Shmėkla, kad nusprendėm – taip lemta ir būsim trise. Nuo kokių 2008–2009 metų pradėjom galvoti apie bendrą kūrybą – buvo visai ilgas procesas, kol 2009 m. išleidom kūrinį „Noriu rėkt“ su Jazzu. Pradėjom leisti muziką, žmonėms labai patiko, tad priėjom taško, kad reikia išleisti albumą. 2010m. pasirodė mūsų albumas „Odisėja 49“. Taip ir susikūrė mūsų  grupės „Despotin fam“ branduolys. 

 

– Kažkada užsiminėte, jog atsiradote dėka „Satta Outside“ festivalio, ką turėjote omenyje? 

– Taip, tai buvo pirmasis mūsų didžiausias gyvas gigas (aut. pastaba – koncertas). Pirmoj gyvos grupės sudėty buvo gal 12 žmonių: 3 pritariantys vokalai, 3 pučiamieji, gitara, klavišiniai, bosas, būgnai, didžėjus. Kažkurioj sudėty net Justinas Jarutis grojo. 

 

– Seną kūrinį panaudojote naujai interpretacijai, dar grojate gyvai. Kaip atrodo kūrybinis procesas? Kas diktuoja jūsų muziką: garsas, tekstas, nuotaikos? 

– Nuotaikos. Nuotaikos diktuoja mūsų kūrybinį procesą. Kūriniai prasideda skirtingai: kartais tekstu, kartais muzika. Dabar pastaruoju metu dažniau prasideda nuo muzikos, motyvų. Bet dažniausiai – nuo idėjos: ką mes norim pasakyt, išreikšti poziciją. Per visą laiką išleidom jau tris albumus. Temos varijuoja, bet yra apie individo laisvę, kalbame apie politines realijas – nuo to priklauso ir muzikinis konceptas. 

Mes leidžiam mums būti šiek tiek labiau radikalesniais savo sprendimuose ir rizikuoti, neieškoti priimtinų formų visiems žmonėms. Labiau ieškome, kaip tai tarnauja kūriniui. Nors turėjom ir populiarių kūrinių: ko gero, tai „Noriu rėkt“ arba tarp žmonių gerai žinomas „Narkotikai“. Iš paskutinio albumo garsesnis – „Praregėjęs Pamatai“. 

Mūsų grupę 2012 m. ištiko emigracija – Lietuvoje aš likau vienas. Du likusius albumus įrašėm internetu. Trečio albumo neturėjom pilnavertiško, nebuvo reklaminio ciklo. Tiesiog nebuvo tokių galimybių būti visiems kartu.  

– Minite, jog grupėje vis keitėsi žmonės arba su kuo nors jungiatės kurti. Kaip skirstotės atsakomybėmis: ar kažkas atsakingas už muziką, ar jūs visi – žmogus-orkestras? 

– Aš dažniausiai esu atsakingas už muziką. Kviečiu kitus muzikantus ir sprendžiu, kas prisijungia. Šiaip dažniausiai neturime didelių collab’ų (liet. – bendradarbiavimų) su kitais atlikėjais. Po trečio mūsų albumo 2018 metais turėjom keletą kūrinių su kitais reperiais, pavyzdžiui: Tie Geresni, kai prisijungė Karpis, arba Kastetas iš G&G Sindikato. Collab’ų yra, bet jie – už albumo ribų. Bet šiaip kituose albumuose nėra tiek daug bendrų kūrinių – kažkaip mes labiau kliaunamės vieni kitais. Tiesą sakant, net tuos skirtingus albumus skirtingi nariai stūmė idėjiškai skirtingais etapais.  

 

– Nuo 2007m., nepaisant sąstato pokyčių, kaip keitėsi jūsų skambesys, muzika? Ar vis tik išlaikote tą pačią liniją? 

– Keitėsi, be abejo. Sunku iš tikrųjų išbūti tam pačiam skambesy. Iš tikrųjų mūsų grupės filosofija tokia, kad visada esame paieškose: naujų formų, naujų skambesių. Kai išleidome pirmą albumą, jis gal buvo labiau paremtas tuometine electronic beats ir hip-hop jazz skambesiu. Antras albumas turėjo bass muzikos priemaišų, grime’o vietų. Trečias – labiau konceptualus, jame yra daugiau elektronikos, trap’o sąskambių. 

 Dabar ruošiamės naujam leidimui. Šiame koncerte dar nespėsime pristatyti, bet šiais metais turėtų pasirodyti naujų kūrinių. Bandome iš naujo permąstyti klasikinio hiphopo skambesį šių dienų technologiniame kontekste, kurie leidžia skambesį padaryti labiau paveikų (aut. pastaba – muzikine prasme). 

 

– Lauksime albumo. Gal turite dar grupės planų? Tikslų? 

– Sunku pasakyt dėl tikslų, nes mes pasidarėme tokia boutique grupė. Klausytojų ratas nėra labai didelis. Mes visada juokaujam, kad mūsų tikrų fanų visoj Lietuvoj yra tūkstantis ir jie lanko visus mūsų koncertus. Mūsų grupė vis dar pusiau emigracijoj. Bet matyt, kad visada taip ir bus. Tad tas kūrybinis procesas labiau spontaniškai užsikuria, gal labiau solinių projektų šie metai atneš.  

 

– Artėja koncertas Kaune. Kokie lūkesčiai iš miesto? Ar yra tekę čia koncertuoti? 

– Kaune yra tekę koncertuoti labai trumpai. Toje pačioje „Vasaros scenoje“ dalyvavome „Live from Kaunas streets“ renginyje. Lūkesčiai – kad ateis senų fanų arba šiaip kažkur girdėjusių mūsų muziką ir tie, kurie mėgsta gyvą skambesį. Taip intensyviai su gyva grupe koncertavome pirmą penkmetį (2011–2016m.). Vėliau, po antro albumo, pradėjome koncertuoti su didžėjum, kurdami naujas aranžuotes. Šie metai gal atnešė pasiilgimo vėją: gyvo skambesio, tos laisvos improvizacijos energijos, kuri kartu su grupe vyksta. 

 

– Kaip suprantu, atliksite ne konkretų albumą, o… 

– Popuri, galima sakyti (juokiasi). 

 

– Ačiū! 

 

Visi „Kaunas 2022“ vasaros scenos renginiai – nemokami. Koncertai ir kiti įvykiai Kauno rotušės aikštėje suplanuoti iki pat rudens.  

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 

 

Interviu autorė: Sandra Karnilavičiūtė
Nuotraukų autorius: Rytis Šeškaitis