„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir Pažaislio muzikos festivalio koncertas, skirtas paremti talentingiausius Ukrainos jaunuosius muzikantus
Pažaislio muzikos festivalis ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rugpjūčio 12 d. pakvies į išskirtinį muzikinį projektą „Pasaulio muzikos žvaigždės Ukrainai“, skirtą paremti Ukrainos jaunimo simfoninį orkestrą (YsOU). Orkestro, kuris vienija talentingiausius Ukrainos jaunuosius muzikantus, įkūrėja ir meno vadovė – pasaulinio garso dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv. Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme O. Lyniv kartu su savo tautiečiais – baritonu Andrei Bondarenko, smuikininku Andrii Murza, jauna Lietuvos dainininke Austėja Zinkevčiūte, Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru atliks programą, skirtą savo Tėvynei. Visos už koncerto bilietus surinktos lėšos bus skirtos minėtam orkestrui.
O.Lyniv Ukrainos jaunimo simfoninį orkestrą (YsOU) įkūrė 2017 m. Orkestro nariai dėl jų šalyje Rusijos pradėto karo buvo priversti palikti Ukrainą. O. Lyniv iniciatyva ir pastangomis su Europos partnerių pagalba Slovėnijos sostinėje buvo įkurta stovykla „Muzika ateičiai: Ukraina“, kurioje jaunieji menininkai turi visas galimybes tęsti savo muzikinį kelią, taip apsaugodami ukrainiečių kultūrą nuo šiuo metu vykstančio agresyvaus naikinimo.
Menininkė savo „Facebook“ paskyroje neseniai prisiminė „YsOU“ įkūrimą ir jo pasiekimus šiandiena: „Dabar net sunku įsivaizduoti, kad buvo laikas ir Ukrainos jaunimo simfoninio orkestro nebuvo. O pristatant šią idėją kolegoms, teko išgirsti ir tokių atsiliepimų, kad Ukrainoje niekam jo neprireiks ir šis projektas neįdomus. Mes ne tik gyvuojame jau 6 metus, bet ir tapome tikru, stipriu prekės ženklu, viena ryškiausių Ukrainos jaunųjų muzikantų kolektyvų tarptautinėje arenoje. O šio sezono kvietimas koncertuoti Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene – geriausias to patvirtinimas.“
Ukrainos jaunimo simfoninio orkestro sėkmė paskatino plėtoti veiklą. O. Lyniv pasidalino informacija, jog neseniai „YsOU“ paskelbė konkursą talentingam jaunimui dalyvauti orkestro projektuose.
„Didžiuojamės ir be galo džiaugiamės galėdami pakviesti tokio lygio menininkus kaip O. Lyniv ir jos kolegas koncertuoti Pažaislio muzikos festivalyje. Kartu su lietuviais ukrainiečiai publikai pristatys įspūdingą programą, kurioje skambės gražiausia muzika nuo ukrainietiškų baladžių, patriotinės muzikos kūrinių iki didžiųjų meistrų – Mozarto, Verdi, Rosinni kūrybos. Šis koncertas neeilinis – jo publikai teks garbinga pareiga prisidėti prie jaunų, talentingų ukrainiečių muzikantų sėkmingos veiklos, kuri negali nutrūkti dėl jų šalyje vykstančio brutalaus Rusijos sukelto karo. O. Lyniv įkurta kūrybinė stovykla „Muzika ateičiai: Ukraina“ privalo gyvuoti, o mes turime prie to prisidėti taip, kaip galime“, – programą ir ypatingą koncerto misiją pristatė Pažaislio muzikos festivalio direktorė Giedrė Mikaitienė.
O. Lyniv savo šalyje, be nuopelnų ugdant jaunus talentus, dar yra festivalio „LvivMozArt“ įkūrėja ir meno vadovė. Tarptautinį pripažinimą pelniusi menininkė taip pat yra pirmoji italų operos teatro „Comunale di Bologna“ orkestro vyriausioji dirigentė moteris, o nuo 2022 m. ir šio teatro muzikos vadovė, bei pirmoji moteris dirigentė „Bayreuth Festival“ istorijoje. 2020 m. Tarptautiniuose operos apdovanojimuose („International Opera Awards“) ji pelnė „operos Oskarą“ geriausios dirigentės kategorijoje.
_________________________
Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme įvyksiantis muzikinis projektas „Pasaulio muzikos žvaigždės Ukrainai“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 “ programos dalis.
Daugiau informacijos
Lina Krėpštaitė
Projektų kuratorė
Pažaislio muzikos festivalis
Mob. +370 686 40 516
El. p. [email protected]
Ukraine! Unmuted: šiuolaikinis Ukrainos menas Kaune – Europos kultūros sostinėje 2022
Rudenį Kaune vyks šiuolaikinio Ukrainos meno trienalė „Ukrainian Cross-Section 2022. Ukraine! Unmuted”. Šiuolaikinių menininkų darbus pristatantis projektas apims ir diskusijas, ir esė knygą.
Šiuolaikinio Ukrainos meno trienalė „Ukrainian Cross-Section” prasidėjo kaip mėginimas atskleisti, koks Ukrainos menas buvo ir yra, leidžiant kalbėti pačiam menui. „Ukrainian Cross-Section” idėja – pristatyti šiuolaikinį Ukrainos meną auditorijai už Ukrainos ribų.
Penktoji trienalė „Ukrainian Cross-Section 2022. Ukraine! Unmuted” vyks 2022 m. rudenį Kaune (Lietuvoje). Projekte pristatomi Ukrainos menininkų darbai. Trienalę kuruoja Vlodko Kaufman, Serhiy Petlyuk ir Oksana Forostyna, trienalės vadovė – Lida Savchenko-Duda.
„Ukrainiečių balsai tapo geriau girdimi žmonėms atkreipus dėmesį į sprogimus ir įsijungus garsą. Karas yra kaina, kurią Ukraina sumokėjo, kad atsidurtų ne tik viso pasaulio žurnalistų, bet ir kultūros institucijų bei išsilavinusių sluoksnių dėmesio centre – žmonių, formuojančių meno kanoną, kuriančių ir griaunančių hierarchijas bei deklaruojančių vieną ar kitą kultūros reiškinį esant įdomų ir vertingą arba pasmerktą užmarščiai. Ukrainos menininkai turi savo skalę, pagal kurią skirsto laikus į gerus ir blogus: dažniausiai klestėjimo laikotarpiai – tai pauzės tarp karų ir represijų. Ir tą laiką jie deramai išnaudojo, ypač per pastaruosius 30 metų. Nors, nepaisant visų kliūčių, ukrainiečių menas organiškai įsipynė į bendrą Europos kultūros audinį, jis liko vadinamojoje aklojoje zonoje – visada esantis, bet nematomas. „Ukrainietiškas pjūvis“ – tai apžvalga to, kas negalėjo būti išgirsta tarp skaidrių sienų ar pamatyta anapus optinių iliuzijų. Tai apžvalga to, kas priartina supratimą,“ – rašoma parodai „Ukraine! Unmuted“ skirtame kuratorių tekste.
„Ukrainian Cross-Section 2022“ susideda iš kelių dalių. Buvusiame Kauno centriniame pašte įsikūrusioje kūrybinėje kultūrinėje erdvėje „CulturEUkraine“ veiks paroda. Parodos „Ukraine! Unmuted“ tema bus nagrinėjama diskusijose su Ukrainos ir užsienio pranešėjais bei dvikalbiame ukrainiečių ir anglų kalbomis parengtame ukrainiečių meno kritikų, filosofų ir rašytojų tekstų rinkinyje. Ypatingas dėmesys skiriamas kolonializmo kontekstui ir kai kurių išskirtinių XX–XXI a. Ukrainos meno reiškinių reinterpretacijai ir aktualizavimui. Organizacija „Kaunas 2022“ inicijavo „Ukraine! Unmuted“ skirtas meno rezidencijas, kuriose Ukrainos menininkai 2022 m. galės praleisti dirbdami prie savo projektų Kaune.
Trienalę remia „Kaunas 2022“ (Lietuva) ir ZMIN fondas (orig. Фундація ЗМІН) (Ukraina).
Idėja kilo daugiau nei prieš dešimtmetį Lvive, vienos iš kultinių šio miesto ir Ukrainos kultūros institucijų, meno asociacijos „Dzyga“, aplinkoje ir buvo plėtojama bendradarbiaujant su partneriais iš Liublino – fondu „Trans Kultura“. Viskas prasidėjo nuo siekio suvokti ir apibrėžti ukrainietiškumą šiuolaikiniame mene ir suteikti susitikimo vietą kūrėjams, laikantiems Ukrainą ne tiesiog teritorija, bet „svarbia savo teritorija“ – teritorija, kurioje bendraujama, patiriama ir keičiamasi.
„Pjūvis“ yra kuratorinis projektas. Šiandien „Ukrainian Cross-Section” idėją plėtoja Ukrainos nevyriausybinė organizacija Šiuolaikinio meno institutas (orig. Institute of Actual Art) ir savivaldybės įstaiga Kultūros strategijos institutas (Institute of Actual Art, CSI).
Dar 2010 m. surengta pirmoji trienalė buvo bandymas suvokti Ukrainos šiuolaikinio meno tapatybę. Vėliau, 2013 m., savianalizė tapo centrine Liubline vykusio projekto „Lyman“ ašimi. Kaip Europos kultūros sostinės programos dalis, 2016 m. organizuota trienalė „reCREATION“ vyko Lvivui skirto mėnesio Vroclave metu – ją sudarė paroda, Ukrainos medijų meno retrospektyva bei performansai. Joje buvo apmąstoma meno būklė Ukrainoje karo ir pokyčių akivaizdoje. 2019 m. Kultūros kongreso Lvive metu surengtas „Ukrainian Cross-Section” buvo proga kritiškai pažvelgti, kuo Ukrainos menas galėtų būti įdomus pasaulinei auditorijai.
Trienalėse dalyvauja menininkai iš įvairių Ukrainos miestų. Atskaitos taškas – Ukrainos mene vykstančių transformacijų procesai, pastebimi per medijas, nagrinėjamas temas, diskursus, interpretacijas, vardus, (ne)kintančias tradicijas ir eksperimentus. Nuo 2010 m. „Ukrainian Cross-Section” pristatė 172 meno projektus ir 123 autorių bei menininkų grupių darbus iš Lvivo, Kyjivo, Chersono, Užhorodo, Charkivo, Odesos, Ivano Frankivsko, Irpinės, Sudova Vyšnios, Drohobyčo, Dnipro, Černivcių, Lucko, Čerkasų, Zaporižios, Donecko, Vinycios, Sumų ir Poninkos.
_______
Šiuolaikinio meno institutas Lvive yra ne pelno siekianti organizacija, skirta plėtoti, skatinti ir populiarinti šiuolaikinį meną. Institutas bendradarbiauja su tokiais projektais, kaip „Ukrainian Cross-Section”, Šiuolaikinio meno savaitė, Performanso dienos Lvive, Performanso mokykla, „Transgresijos“ ir kitais.
Kultūros strategijos institutas Lvive yra savivaldybės įstaiga, įsteigta koordinuoti 2025 m. Lvivo kultūros plėtros strategijos įgyvendinimą ir stebėseną. Kultūros strategijos instituto misija – analitinė parama kultūros srityje veikiančioms institucijoms ir iniciatyvoms, stiprinant ir puoselėjant Lvivo kultūros centrų institucinius gebėjimus ir potencialą. https://isc.lviv.ua/en/
„Virmenska 35“ yra 1998 m. Lvive įkurta nepriklausoma ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas yra skatinti įvairių šiuolaikinio meno krypčių vystymąsi, įskaitant vizualiuosius menus, muziką, literatūrą, teatrą, kiną ir multimedijas. Organizacija siekia stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kultūros srityje ir įgyvendinti visuomenės socialinius bei kultūrinius interesus.
ZMIN fondas yra privatus ukrainiečių fondas, įsteigtas siekiant sustiprinti veiksmingą pokytį visuomenėje ir tvarų vystymąsi. Fondo vizija – aktyvi, įtrauki pilietinė visuomenė, reaguojanti ir gebanti suvienyti jėgas vardan geresnio rytojaus. https://www.zmin.foundation/eng/home-eng
Kaunas 2022 yra organizacija, atsakinga už programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ įgyvendinimą. Ji siekia suvienyti kultūros organizacijas ir kūrėjus Kauno regione, Lietuvoje ir Europoje bendram tikslui: įtraukiant vietos gyventojus ir įvairių sektorių partnerius atskleisti Europos kultūrų įvairovę ir vietos tapatybę joje. https://kaunas2022.eu/en/
Rugpjūtį „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – orkestrai, elektronika ir lietuviškos „Vestuvės“
Su kiekviena diena vis artyn ruduo ir renginių po stogu sezonas, tad kiekviena diena – tai gera proga pasimėgauti muzikos garsais ir kultūra po atviru dangumi. Jau ketvirtą mėnesį Kauno Rotušės aikštėje veikianti „Kaunas 2022“ vasaros scena per rugpjūtį pasiūlys daugiau nei tuziną renginių. Programoje – ir premjeros, ir tarptautinės bičiulystės, ir ypatingas vakaras, dedikuotas karo krečiamai Ukrainai.
Pirmąkart viešai – Monikaze su orkestru
„Tai yra koncertas, kurio laukiu nuo gruodžio, kuomet pirmą kartą pamačiau „Laws of Distraction“ ištrauką. To užteko, kad suprasčiau, jog tai bus išskirtinis projektas. Įrašas atėmė žadą, o Kaune „Laws of Distraction“ pirmą kartą bus sugrotas gyvai prieš auditoriją. Šio renginio nevalia praleisti – čia didžiausia vyšnia ant Vasaros scenos torto“, – intriguoja „Kaunas 2022“ Vasaros scenos renginių prodiuserė Eglė Aleksandravičiūtė, kalbėdama apie rugpjūčio 5-ąją Kauną ištiksiančią muzikinę dovaną. Po Monikaze slapyvardžiu besislepianti Monika Zenkevičiūtė – šiemet Metų elektroninės muzikos atlikėjos apdovanojimą MAMA pelniusi kūrėja, dominanti vis platesnį melomanų ratą. „Laws of Distraction“ – tai solinė jos programa, atliekama su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.
„Kaunas 2022“ Vasaros scena tradiciškai atidaroma dar iki savaitgalio – ne išimtis ir rugpjūčio pradžia. Jau ketvirtadienį, rugpjūčio 4 d., Rotušės aikštėje laukia įstabus vakaras su mūsų šalyje gyvenančia latve Dana Indāne-Surkiene. Ji – vokalistė, laisvo improvizacinio dainavimo atlikėja, kurios kūrybinis muzikinis gyvenimas prasidėjo ankstyvoje vaikystėje ir per dešimtmečius pasireiškė įvairiuose tarpdisciplininiuose muzikos ir teatro meno projektuose. Išskirtiniame koncerte kauniečiai ir miesto svečiai išgirs subtilią, užburiančią ir vidinės ramybės teikiančią muziką bei poeziją iš atlikėjos albumo „Gaidību dziesmas / Songs of Mother and Field“.
Rugpjūčio 6-ąją Vasaros scenoje – jaunoji lietuviška alternatyva. Vakaro garso takelį kurs artistiškumu ir vokalo diapazonu išsiskirianti viena įdomiausių atlikėjų šiandieninėje lietuviškosios muzikos scenoje Godo Yorke (Goda Sasnauskaitė), indie ir post punk žanrus pinantis iš solinio projekto grupe tapęs „Gruodis“ bei greitą gitarinį šokį propaguojantys „Orai“.
Artėjant Žolinei – portugališkas ir tautiškas vakarai
Greičiausiai nedaugelis žino, kad tarpukariu ambasadomis knibždėjusiame Kaune šiandien veikia Portugalijos konsulatas. Šios šalies garbės konsulo Daliaus Raškinio ir Lisabonoje veikiančio Camões instituto kvietimu Rotušės aikštėje rugpjūčio 11 d. koncertuos projektas „Lavoisier“. Duetas save pristato prancūzų mokslininko Antoine Laurent de Lavoisier citata: „Gamtoje nėra praradimų, nėra kūrybos – tik transformacija“. Portugalai taip pat remiasi tropikalizmo idėjomis ir kviečia muziką suvokti ne tik kaip individualumo išraišką, bet ir kaip bendrą susivokimą ir buvimą pasaulyje, kuriame gyvename čia ir dabar.
Pasitinkant ilgąjį Žolinės savaitgalį, rugpjūčio 12 d., Kauno širdyje netrūks įvairių epochų ir požiūrių. Rotušės aikštėje koncertą surengs Klaipėdos jaunimo teatre susibūrusi grupė „Graži ir ta galinga“. Merginos klausia – kas bendra tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir sovietinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje, ir nukeltų ne tik į skirtingus istorinius laikotarpius, bet ir į skirtingus moters gyvenimo tarpsnius, suskambančius vis kitu muzikos stiliumi.
Lietuviškos „Vestuvės“ ir viešnios iš Vokietijos
„Teatras be „Vestuvių“ – ne teatras. Vokiečiai turi Bertolto Brechto „Vestuves“, lenkai – Witoldo Gombrowicziaus ir Stanislawo Vyspianskio. Na, o mes irgi turime – OKT „Vestuves“, – po spektaklio yra sakęs režisierius Oskaras Koršunovas. Nors paremtas B. Brechto pjese, lietuviškasis pastatymas yra unikalus, esminė medžiaga statant spektaklį – jį kūrusių menininkų asmeninė patirtis bei juos supanti tikrovė. Aktoriai žaibiškai reaguoja į nuolatos visuomenėje kintančius įvykius, todėl kaskart žiūrovų laukia vis kitoks vakaras – aktualus, kupinas atpažįstamų situacijų ir įtraukiantis. Kaunietiškoji „Vestuvių“ versija – rugpjūčio 18 d. Rotušės aikštėje.
Rugpjūčio 19 d. Kaune pirmąkart pasirodys Miuncheno merginų duetas „Umme Block“. Jų viešnagė – „Kaunas 2022“ draugystės su svarbiu pietų Vokietijos festivaliu „Nürnberg Pop Festival“ rezultatas. Unikalus dueto skambesys – tai vokalas, analoginiai sintezatoriai, elektrinė gitara ir ritmo mašinos. Visa tai kuria dramatišką, melancholišką, svajingą garso takelį, kurio pulsuojantis ritmas nepalieka abejingų ir kviečia alsuoti pilnais plaučiais.
Kaune mylimos matematinio roko grupės „jautì“, Vasaros scenoje koncertavusios birželį, vokalistas Džiugas Širvys rugpjūčio 20-ąją pristatys solinę savo kūrybą. Atlikėjas nevengia 8-ojo dešimtmečio įtakos, populiarioji muzika jo kūriniuose subtiliai derinama su country ir alternatyva.
Ukrainos nepriklausomybės dienai – jautrus koncertas
Trečiadienį, rugpjūčio 24 d. Kauno Rotušės aikštė nusidažys mėlyna ir geltona spalvomis. Čia įvyks Ukrainos Nepriklausomybės dienai skirtas koncertas. Vasaros scenoje gros smuiko ir bajano duetas iš Ukrainos „YeS Duet” ir VDU Kamerinis orkestras (Vyr. dirigentas Vytautas Lukočius).
Koncerto programoje skambės ukrainiečių kompozitorių kūriniai, žymių klasikų A. Vivaldžio, J. S. Bacho kūryba bei specialiai „YeS Duet“ koncertiniam turui per Lietuvą kompozitoriaus Jievaro Jasinskio sukurtos kompozicijos smuikui, bajanui ir kameriniam orkestrui. Šis renginys yra „Kaunas 2022“ solidarumo išraiška karą išgyvenančiai Ukrainai. Projekto iniciatyva Kauno centriniame pašte nuo kovo veikia centras „CulturEUkraine“, skirtas karo pabėgėliams, siekiantiems tęsti pamėgtas kūrybines veiklas ar pradėti naujas.
Kaune – bičiuliai iš Estijos
Po mažiau nei dvejų metų Europos kultūros sostinės titulu pasipuoš senas Kauno bičiulis, Estijos miestas Tartu. Ar esate girdėję, kad kadaise Kaune veikė restoranas „Tartu“, o Kauno vardu pavadinta vieta – Estijoje? Ilgus metus vyksta ir meniniai bei kultūriniai miestų mainai. Šias tradicijas pratęs net du vasaros pabaigos koncertai.
Rugpjūčio 25 d. Rotušės aikštėje viešės jaunosios kartos estų atlikėja Anna Kaneelina su grupe. Jos prieš trejus metus išleistas debiutinis albumas sužavėjo publiką, kaip ir nežemiškas Annos sceninis įvaizdis bei originalūs saviraiškos būdai. Drąsiai dalindamasi savo vidiniu pasauliu atlikėja į muziką išlieja tiek gyvenimo skausmą, tiek grožį.
Rugpjūčio 26 d. „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – Estijos scena besidomintiems gerai pažįstamo Jonas Kaarnamets laikas. Jis žinomas kaip alternatyvaus pop grupės „Frankie Animal“ vienas įkūrėjų, o solinę kūrybą, kurioje tamsioji elektroninės muzikos kūryba dera su šiuolaikiniu pop skambesiu, pristato jonas.f.k slapyvardžiu.
Visi „Kaunas 2022“ vasaros scenos renginiai – nemokami. Koncertai ir kiti įvykiai Kauno rotušės aikštėje suplanuoti iki rudens.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“
Kaip savo prisiminimuose rašė Kaune gimusi Margarita Štromaitė, Antrojo pasaulinio karo metais jos, gete sutikto būsimo vyro Juozo Kagano ir jo mamos Miros gyvybes išgelbėjo Vytauto Rinkevičiaus šeima. „<… > nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už tai grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena.“ Tik praėjus dvidešimčiai metų po karo Margarita susitiko su vieninteliu Holokaustą išgyvenusiu giminaičiu, broliu Aleksandru Štromu. 1965-aisiais Margaritai ir tuomet jau Josephui gimė dukra Eugenija. Arba Jenny.
Jenny Kagan nuo rugpjūčio 4-osios Kaune, Europos kultūros sostinėje pristato parodą „Iš tamsos“. Joje jautriais meniniais sprendimais, tekstų ir garso įrašų pagalba, pristato jaudinančią savo šeimos istoriją, atidengiančią nepažintus Kauno atminties puslapius. Kartu tai istorija apie žmogiškumą ir šviesą, būtiną išgyventi mums kaip civilizacijai. Paroda Gimnazijos g. 4 – „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio dalis. Ne pirmą kartą su savo kūryba į Kauną grįžtanti menininkė, daugelį metų dirbusi šviesų režisiere teatre, sutiko papasakoti daugiau apie savo kūrybinę kelionę.
„Iš tamsos“ – paroda, anonsuota jau prieš keletą metų. Ar pastarieji dveji, kupini įvairiausių trukdžių, turėjo įtakos tam, ką išvysime Kaune?
Daug laiko užėmė tinkamos parodai vietos radimas – šis Gimnazijos gatvėje yra trečiasis. Pirmajame mums nepavyko susitarti su savininkais. Aš jau buvau parengusi projektą... Lietuvoje lankiausi ir pandemijos metu, nes mirė mano teta Irena Veisaitė, vykau į jos laidotuves. Buvo 2020 m. gruodis, norėjau pamatyti ir antrąjį pastatą, kurį komanda rado. Jis nė iš tolo neprilygo pirmajam, bet tuo metu jau sakiau, kad reikia pradėti. Grįžau namo, viską suplanavau, sukūriau modelį. Ir vėl savininkai pasitraukė... Ir tada atsirado šis pastatas, praėjusią vasarą pagaliau buvome patikinti, kad galime parodą įrengti čia. Ši paroda neatsiejama nuo lokacijos.
Sutapimas ar ne, bet pastatas yra netoli apleistos sinagogos, kurioje kūrėte vienos iš ankstesnių Kauno bienalių metu.
Taip! Be to, mano mama lankė mokyklą kitoje gatvės pusėje, o senelis kažkada gyveno už kelių šimtų metrų, taigi tai tikrai puiki vieta. Pastato savininkas yra nuostabus žmogus. Jie manęs paklausė, kuria pastato dalimi norėčiau naudotis, ir aš paprašiau… visos. Pirmame pastato aukšte nebuvo galimybės vaikščioti tarp patalpų, o į viršų nebuvo laiptų. Sugalvojau beprotišką idėją ant pastolių įrengti koridorius, kurie sujungtų visas šias dalis. Žiūrovai vaikščios į automobilių stovėjimo aikštelę, koridoriumi, į gatvę, vėl į koridorių, ir tada į kitą pastatą, todėl tai bus nuotykis. Manau, kad bus labai įdomu vien nueiti į pastatą; taigi nesvarbu, kad pati paroda nebus tokia fantastiška (juokiasi). Bet tikrai, tai padeda. Kai 2016 m. rengiau šią parodą Jungtinėje Karalystėje, pastatas sukūrė pusę jos atmosferos.
Kiek „Iš tamsos“ turinio pasikeitė nuo 2016 m.? Galbūt padarėte naujų atradimų, naujų kūrinių?
Pasikeitė daug, atsirado ir naujų dalykų. Paroda pasikeitė bet labiau, nei tikėjausi. Kai kas pasikeitė dėl lokacijos. Anglijoje paroda vyko sename teatre, visur buvo tinklas, taigi nemaža dalis eksponatų kabėjo. Čia savininkai pasakė, kad su pastatu galime daryti bet ką, išskyrus kabinimą ant lubų.
Ar galite papasakoti daugiau apie parodos genezę?
Viskas prasidėjo nuo mano mamos. Na, abu mano tėvai visada pasakodavo apie laiką karo metais Kaune, praleistą slėptuvėje, dėžėje. Ši dėžė buvo šeimos istorija.
Maždaug prieš 12 metų nustojau dirbti teatre ir įstojau studijuoti piešimo. Turėjau atlikti projektą ir paklausiau mamos (tėvas jau buvo miręs): „Kodėl mums kartu nenupiešus tos dėžės?“. Kai buvau vaikas, įsivaizdavau ją visai nedidelę, bet paaugusi nuvykau į Anos Frank namus Olandijoje ir pamačiau jos butą. Pagalvojau, aha, štai kaip atrodo slėptuvė. Jau gerokai vėliau šiek tiek daugiau pasikalbėjau su mama ir supratau, kad iš tikrųjų ta dėžė buvo arčiau mano pirmųjų įsivaizdavimų. Visgi norėjau ją nupiešti, kad galėčiau geriau įsivaizduoti. Nebuvau labai gera piešėja, mama vis sakydavo: „Na, nežinau, nežinau.“
Tuomet pradėjau gaminti nedidelius maketus. Ji sakydavo: „Ne, šiek tiek didesnė, o lova buvo va čia.“ Tada aš sukūriau tikro dydžio maketą, o ji įėjusi pasakė: „Durys ne toje pusėje.“ Manau, kad visada stengiausi tą dėžę padidinti, nes negalėjau patikėti, kad ji iš tikrųjų tokia maža.
Vėliau tą pačią vasarą vietinis muziejus norėjo surengti parodą, bet dėžė netilpo pro jo duris. Nurėžiau dar 6 colius. Mama atėjusi tarė: „Dabar dydis puikus.“
Po dvejų metų mama mirė. Norėjau tęsti darbą, buvau suvokusi dėžės dydį, bet nelabai supratau, kur ji buvo pastate, kaip funkcionavo. Peržiūrėjau visus tėvo archyvus, aprašymų, ir radau jo dėžės aprašymą, kuris šiek tiek kitoks. Taigi sukonstravau ir jo versiją, o parodoje yra trys, pridėjau ir savąją, iš vaikystės, žaislų dėžės. Būtent nuo to ir požiūrio, kad atmintis nėra fiksuota, prasidėjo paroda. Trys slėptuvės Kaune šiek tiek kitokios, bet jos visos yra.
Antrasis kertinis akmuo buvo Didžioji akcija, Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vykusios 1941 m. spalio 28-ąją. Aš pati gimiau spalio 28-ąją, todėl mamai tai visada buvo svarbus dalykas. Tapo svarbus ir man, norėjau kalbėti apie skirstymą į kairę arba į dešinę, kad žmonės labai asmeniškai pajustų, kokia trapi yra akimirka ir kaip lengva ją pakreipti bet kuria kryptimi.
Sukūriau labirintą, kuriame buvo trys stotelės. Žydai turi tokį lošimo vilkelį, „dreidl“. Taigi suki vilkelį ir per šį spygliuotos vielos labirintą eini arba į vieną, arba į kitą pusę. Kaune dėl pastato specifikos tas kūrinys nebūtų suveikęs. Ilgai bandžiau jį įsprausti, o paskui supratau, kad tiesiog privalau kažką pakeisti. Labirintas virto žaidimų kambariu, bet idėja ta pati, susijusi su atsitiktinumu ir tuo, kad viskas bet kada gali pakrypti į bet kurią pusę.
Dar yra žvaigždžių peizažas iš spygliuotos vielos, labai gražus. Norėjau kažko pakylėjančio, nes tai sunki istorija. Bet juk galų gale mano tėvai išgyveno, ir galų gale tai meilės istorija. Kauno versijoje spygliuotos vielos žvaigždžių peizažas vis dar yra, tačiau rasti jam vietos buvo tikrai sudėtinga. Šis kūrinys mažesnis, bet tikiu, kad vis tiek nepaprastas.
Man buvo svarbu, kad parodoje būtų kažkas, kuo žmonės galėtų pasimėgauti. Žinau, kad tai skamba kvailai, bet jei jau ketini prašyti žmonių klausytis istorijos, turi suteikti jiems galimybę mėgautis patirtimi. Noriu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Taigi žaidimų kambarys man pasirodė gera idėja.
Mąstau apie Anos Frank palikimą. Neseniai pasirodė Izraelio režisieriaus Ari Folmano animacinis filmas, kuriame pagrindinė veikėja yra įsivaizduojama Anos draugė, Manau, kad tai tinkamas būdas užmegzti ryšį su jaunąja auditorija. Su pačiais mažiausiais, o tai labai svarbu.
Taip. Šį kartą įgyvendinau ir tai, ko nepadariau praėjusį kartą. Kalbu apie „Lietūkio“ garažo žudynes (1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, kur nukankinta daugiau nei 50 žydų, – red. past.), nes ten žuvo mano senelis. Anglijoje šis įvykis nieko nereiškia, bet čia mane pribloškė, kiek mažai žmonių apie tai žino. Susipažinau su keliais parodoje dirbančiais žmonėmis, kurie visi yra išsilavinę, besidomintys istorija žmonės, 30-40 metų amžiaus, visi gyvena Kaune, ir nė vienas iš trijų nebuvo apie tai girdėjęs.
Papasakoti šią istoriją yra labai sunku, bet labai svarbu. Daug galvojau apie tai, kaip tai padaryti. Mano senelis buvo kino teatro „Pasaka“, ir mes rekonstravome jo neoninę iškabą. Kai supratau, ką žodis „pasaka“ reiškia angliškai, pagalvojau: „Na, ir dovanėlė!“
Šiame kino teatre Savanorių prospekte veikia džentelmenų klubas. Ar buvote viduje?
Ne. Tiesiog praeinu pro šalį.
Parodos pabaigoje pristatau naują kūrinį, kuriame naudojamos nuotraukos iš garažų. Mama turėjo albumą su šeimos nuotraukomis, o paskutiniame puslapyje buvo „Lietūkio“ kadrai. Šeštajame dešimtmetyje vienas vokiečių laikraštis juos išspausdino, o ji gavo kopijas ir įdėjo į šeimos albumą.
Kita didelė naujovė man pačiai yra ta, kad dirbu dviem kalbomis. Nauji iššūkiai visada įdomu. Taip pat yra daugiau garso, nes įrašėme skambančius kūrinius abiem kalbomis. Pirmoje parodoje buvo per daug skaitymo, ir vis dar daug! Yra daug knygų, kurias reikia atversti, ir taisyklė yra tokia, kad turėtumėte viską perskaityti per 30 sekundžių, nes manau, kad tiek trunka žmonių dėmesio koncentracija. Tiesiog reikia žiūrovams žmonėms pakankamai konteksto, kad kūriniai turėtų prasmę. Kai kurie praleis valandų valandas skaitydami kiekvieną žodį, o kiti neskaitys nieko. Tai yra gerai. Paroda sukurtas taip, kad veiktų tiek, kiek jūs ją įsitrauksite.
Ar čia padeda jūsų ilgametė patirtis teatro srityje?
Sakyčiau, kad tai tarsi teatras be aktorių. Nežinau, kaip reaguos Lietuvos publika. Anglijoje turėjome visus tuos lagaminus, kuriuos galima atidaryti, ir pirmieji žiūrovai jų net nelietė. Galiausiai ant jų užrašiau: „Atidaryki mane“. Tada žmonės įsidrasino. Reikia ir čia išsiaiškinti, kiek instrukcijų turiu perduoti žmonėms, kad jie imtųsi veiksmo. Yra stalčių, kuriuos reikia atidaryti, ir telefonų, kuriuos reikia pakelti. Ar žmonės pakels ragelį, išgirdę skambutį? Ar atidarys kiekvieną stalčių? Tai – atradimų kupina kelionė, ir esu tikra, kad vis ką nors keisime.
Kai pirmą kartą su mama pradėjote piešti dėžę, kurioje slėpėsi jūsų tėvai, ar galėjote įsivaizduoti, kad po 12 metų atidarysite parodą mieste, kuriame vyko veiksmas? Ką ji apskritai jautė Lietuvai?
Mama lankė Lietuvą gana reguliariai. Aš vykdavau kartu su ja. Jos požiūris į gyvenimą buvo toks, kad negalima teisti. Galima teisti tik žmones, kurie vykdo nusikaltimus, o ne jų aplinkinius. Žmones, ne tautybes. Viena iš daugelio istorijų, kurias ji man papasakojo ir užrašė, buvo apie 1939 m. į Europos krepšinio čempionato finalą, kuriam buvo pastatyta Kauno sporto salė. Kai Lietuva nugalėjo Latviją, ji buvo pasibaisėjusi, kad lietuvių publika šūkavo prieš latvių krepšininkus. Jai buvo 16 metų. Nuostabus pirmasis dienoraščio įrašas, kuriame jos pozicija išreikšta tikrai aiškiai. Yra dar vienas pasakojimas apie tai, kaip jiems išėjus iš geto ir vokiečiams traukiantis mama su draugu ėjo keliu, o ten sėdėjo vokiečių kareivis. Draugas rūkė. Vokietis paprašė cigaretės. Draugas pažvelgė kareivį taip, tarsi anas būtų purvas ant jo bato pado. Mama pasibaisėjo, nes, nors vokiečiai išžudė visą jos šeimą, bet, pasak jos, tai buvo vienas žmogus, ir jis norėjo tik cigaretės. Tas žmogus nebūtinai ką nors padarė.
Jūsų požiūris toks pats?
Manau, kad tai vienintelis būdas judėti į priekį.
Ar kada nors pagalvojote apie tai, kas būtų nutikę, jei jūsų tėvai būtų likę Lietuvoje?
Niekada nesusimąsčiau.
Manau, kad net jūsų vardas būtų kitoks.
Tiesą sakant, esu pavadinta savo Štuthofe žuvusios močiutės Eugenijos vardu. Iš pradžių buvau Ženia, tuomet Jenny. Manau, kad guvenimas būtų kitoks, nes mano tėvai būtų kitokie. Tėvas buvo nepaprastai sėkmingas Anglijoje, ir neabejoju, kad jis būtų buvęs sėkmingas visur, kur tik būtų buvęs. Galbūt jis būtų buvęs labiau pripažintas čia, Lietuvoje. Anglijoje jis visada buvo išsišokėlis žydų emigrantas, kuris bandė pakilti aukščiau savo padėties. Siekė būti priimtas į aukštuosius britų visuomenės sluoksnius, galiausiai tapo lordu. Visgi, jo liūdesiui, niekada visiškai nepriklausė tam elitui, kurio dalimi taip troško tapti.
Mano mama iki karo nebuvo buvusi Anglijoje. Mano tėvas ten jau gyveno, jo šeima buvo Anglijoje. Po karo jis norėjo grįžti. Vienintelis likęs gyvas mamos giminaitis buvo jos jaunesnysis brolis Aleksandras Štromas, taigi jai norėjosi likti. Išvykti paskatino tai, kad sužinojus apie „Lietūkį“ jai buvo per sunku gyventi Kaune. Kaip gyventi, kai žinai, kad bet kuris praeivis gali būti žmogus, mirtinai sumušęs tavo tėvą?
Savaitgalį Vilkiją žadins būgnų garsai, J. Didžiulis, teatras ir lazerių šou
„Kelkis ir judėk“. Taip pavadinta šventė šeštadienį vyks Kauno rajone, Vilkijoje – vienoje iš šiuolaikinių Kauno rajono seniūnijų. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ finaliniai renginiai šiemet vyksta visame Kauno rajone, o į Vilkiją organizatoriai kviečia tuos, kurie mėgsta energingos muzikos rimtus, žavisi perkusija ir nori pažadinti savyje miegantį vaiką.
Liepos 23 dieną Vilkijos šventėje ,,Kelkis ir judėk“, kuri vyks nuo ryto iki vakaro, bus pristatyta antroji skulptoriaus Marijaus Gvildžio kinetinė skulptūra, šeimas džiugins „Labaiteatro“ spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu“, tarp žiūrovų vaikštinėjantys mimai, vyks paplūdimio tinklinio varžybos, interaktyvus būgnų šou. Vakarą užbaigs Jurgio Didžiulio koncertas. Renginį remia Kauno rajono savivaldybė bei Vilkijos seniūnija.
Būgnai, lazeriai, skulptūra, J. Didžiulis ir V. Diawara
Šventės režisierius Donatas Medzevičius prie bendruomenės veiklų „Šiuolaikinių seniūnijų“ programoje prisijungė pernai. Tuomet Vilkijoje buvo surengtas pirmasis bendruomenės renginys, o šiemet – finalas.
„Pernai sugalvojome, kad šventės vedėjas – iš Vilkijos herbo nužengęs Juozapas. Identiškai jį atkartojome. Tad Juozapas grįžta šiemet, lydimas būgnų ritmais ir jis į šventę atplauks keltu „Vilkynė“. Šventėje bus nemažai perkusijos – ji skambės ir Vilkijos kelte, kelios valandos bus skirtos būgnų ratui. Žmonės, besikeldami keltu, galės prisijungti prie grojančių būgnininkų, pabūgninti ir gal likti tame rate.
Interaktyvus būgnų šou vyks scenoje, kur įsijungti žiūrovus kvies perkusistas iš Klaipėdos Jotvilas Švirinas. Būgnas yra pradžios garsas. Šiemet mes tai akcentuojame – skambesys, būgnas, jo vibracija kviečia liestis, paliesti, keltis ir judėti. Visa šventės programa yra interaktyvi, kad žmonės galėtų ne tik stebėti, bet taptų renginio dalimi.
Po būgnų šou – interaktyvus žaidimas-spektalis „Kai užaugsiu – būsiu, kurį pristato „Labaiteatras“, – kalbėjo D. Medzevičius.
Spektaklio metu žiūrovai kviečiami įsikūnyti į pasirinktą specialybę: aktoriaus, mokslininko ar gaisrininko ir patirti ją per muziką ir žaidimą: „Žinoma, tai galbūt labiau tinka šeimoms. Tačiau ne tik. Juk kiekvienas turime savo vidinį vaiką, kurį ir kviesime išlaisvinti“.
Renginio metu pasirodys Viktoras Diawara su savo įkurtu muzikos projektu „Afrodelic“, apjungiančiu skirtingus pasaulius, kultūras ir laikmečius.
„Prieš reginio finalą koncertuos Jurgis Didžiulis. Tai muzikantas, kuris eina į žmones ir jo pasirodymas neapsiriboja scena. Jurgis kvies žmones – tiesiogine prasme – keltis, pajudėti, padainuoti kartu. Jo performansai yra įkvepiantys, motyvuojantys ir tai, ką jis daro, yra unikalu, lankstu“, – sakė D. Medzevičius.
Šventės finalas – Vilkiją nuspalvinsiantys lazeriai. Jų „šokis“ derės ir su Vilkijai sukurta daina „Kelkis ir judėk“, kuri taip pat skambės renginio pabaigoje. Joje, pasak režisieriaus, atsispindi esminiai Vilkijos ženklai ir dabartis. Po visko šventės dalyviai dar bus kviečiami pasilikti vakarinėje diskotekoje.
Įtrauks vietos žmones
Kaip sakė D. Medzevičius, šiuolaikinė seniūnija yra ta, kuri nebijo priimti kitokį, nei mažuose miestuose bei miesteliuose įprastą švenčių ir renginių turinį: „Ne tokį, kokį jie miestelių šventėse įpratę matyti, o platesnio požiūrio.
Man šiuolaikiškumas asocijuojasi su savo ribų plėtimu. Kai man sako, kad pas mus tokie žmonės, aš sakau, kad ne. Nes žmonės yra visokie. Ir jei mes pateiksime kitokį –įdomesnį – turinį, žmonės su juo susipažins, o kitą kartą bus dar įdomiau ateiti.“
Lygindamas pernai ir šių metų šventes režisierius akcentavo, jog pernai tiesiogiai veiklose scenoje dalyvavo ir patys Vilijos žmonės, vietos meno kolektyvai. Tuo tarpu finaliniam renginiui scena atiduota profesionalams, tačiau tokiems, kurie į interaktyvias veiklas įtrauks ir vietos žmones.
Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai ir „Kaunas 2022“ regioninių partnerysčių koordinatorius Lukas Alsys sako, kad, kalbant apie Vilkiją, čia įdomiausia yra Nemunas, keltas „Vilkynė“ ir L. Amstrongo amfiteatras.
„Ten ir bus visa renginio širdis. Žodžiais to nenupasakosi, tą reikia pamatyti, pajusti – Nemuną ir visą idilę. O kartu su Jurgiu Didžiuliu, manau, judės visa Vilkija“, – kalbėjo L. Alsys.
„Šiuolaikinės seniūnijos“ tapo gyvenimo būdu
„Šiuolaikinės seniūnijos“ Kauno rajone vyksta jau ketvirtus metus.
„Pernai ir šiemet projektas jau įgauna tokį veidą, kokį mes tikimės matyti toliau. Kai mes kalbame apie bendruomenių menus, pradžioje skeptikų būna daugiau, nei entuziastų. Nežinau, nuo ko tai priklauso – ar nuo mūsų būdo, nuo tradicijų ar nuo kažko kito.
Bet bendruomenių menas žmones sujungia, jie laukia ir jiems patinka. Patinka naujas Vilkijos šūkis, daina, naujos erdvės, kurias formuoja rajono savivaldybė. Manyčiau, kad tikslą pasiekėme“, – kalbėjo L. Alsys.
„Šiuolaikinės seniūnijos“, sakė L. Alsys, tapo kultūros filosofija, žmonių gyvenimo būdu: „Šiuolaikinė seniūnija suponuoja, kad čia vyksta kažkas daugiau, nei įprastas gyvenimas ir man atrodo, kad šitas projektas įrodė: kartu su vietos žmonėmis, su rajono savivaldybės atstovais, su „Kaunas 2022“ galime tai sukurti. Sukurti daugiau, nei kasdienis gyvenimas, o meninės ir kultūrinės intervencijos kasdieninį gyvenimą labai pakeitė.
Žmonės reaguoja, reiškia savo nuomonę, ko tikisi iš to kultūrinio gyvenimo. Pats svarbiausias dalykas – jie patys aktyviai inicijuoja kultūrinius projektus, susitikimus, bendruomenių susibūrimus.“
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Teksto autorė Jurgita Lieponė
Nuotraukų autorius Andrius Aleksandravičius
„Kaunas 2022“ komanda nustebino europarlamentarus: to dar nesame matę
Kaunas – Europos kultūros sostinė pritraukia vis daugiau dėmesio ir vizitų iš užsienio. Liepos 18–20 d. miestas sulaukė garbingų svečių – Kaune lankėsi Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto narių delegacija, kurie susitiko su Kultūros ministerijos, Kauno miesto savivaldybės atstovais ir „Kaunas 2022“ programos rengėjais.
Šešių europarlamentarų delegacija Kaune svečiavosi tris dienas – mieste jie ne tik dalyvavo vizituose, bet ir savo akimis pamatė nemažą dalį vykstančių renginių bei parodų. Anot EP Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkės S. Verheyen, svarbiausias buvo palikimo klausimas – kas laukia miesto Kultūros sostinės metams pasibaigus.
„Norėjome ne tik patikrinti skaičius ar faktus, bet ir pamatyti ilgalaikes perspektyvas. Įsitikinome, kad į Kauną ne tik atvyksta pasaulinio garso menininkai, bet ir dirbama ties miesto tapatybės, bendruomenės, jaunųjų kūrėjų įtraukties klausimais. Smagu matyti, kaip prie projektų prisijungia vietos bendruomenės, privatus ir viešasis sektoriai. Labai svarbu, kad į projektą būtų įtraukti vietos žmonės, kad kultūra išsivystytų iš pačios bendruomenės, neštų džiaugsmą, skatintų prisijungti“, – pasakojo S. Verheyen.
Savo kalboje pirmininkė akcentavo ir Kauno rajone vykstančius renginius, laivą-žemkasę „Nemuno7“, modernistinę Kauno architektūrą, buvusių ir esamų Europos kultūros sostinių įsitraukimą į programą.
Delegacijos narius taip pat sužavėjo, kad miestas nebijo papasakoti istorijų, kurios dažnai nepasiekia viešumos. „Nutylimos istorijos, skaudūs miesto likimo vingiai taip pat turi būti išgirsti“, – teigė N. Kizilyürekas.
Kaune ir Kauno rajone renginiai vyksta ne tik šiais metais – programa kartu su vietos bendruomenėmis kuriama jau penkerius metus. Kaune rajone vyksta Šiuolaikinių seniūnijų renginiai, mikrorajonuose gyventojus džiugina festivaliai ir tarptautinio dėmesio susilaukęs projektas „Kultūra į kiemus“. „Kaunas 2022“ programa siekia atgaivinti bei naujomis kultūros traukos vietomis paversti ir įvairius objektus bei erdves – Kauno rajone atidarytas viešo meno maršrutas „Smaragdo kelias“, parodų erdve paverstas laivas-žemkasė „Nemuno 7“. Buvusiuose Kauno pašto centriniuose rūmuose veikia Ukrainos menininkams bei kūrybininkams skirta erdvė „CulturEukraine“, organizuojanti susitikimus, parodas, tapusi atviros bendradarbystės centru.
Europarlamentarų dėmesį patraukė ir Kauno Mitinis Žvėris
Didelį įspūdį europarlamentarams paliko Mitinis Kauno Žvėris. Sukurtas pačios bendruomenės ir tapęs miesto mitu bei talismanu, Mitinis Kauno Žvėris neatsiejamas nuo „Kaunas 2022“ programos. Jis vienija ir tris pagrindinius kultūros sostinės renginius – programą atidariusį „Sukilimą“, pavasario pabaigoje miestą užplūdusią „Santaką“ bei rudenį įvyksiančią „Sutartį“. Mieste taip pat galima pamatyti Mitinio Žvėries skulptūrą, kurios dizainą sukūrė Darius Petreikis, keramiko doc. Remigijus Sederevičius pagamintą mitinės būtybės dantį, o Kauno pilies prieigose išgirsti Žvėries knarkimą.
„Dar nesame matę mito, susijusio su Europos kultūros sostine. Manau, kad tai puikus būdas įtraukti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius“, – pasakojo S. Verheyen. „Labai įdomu ir tai, kad po daugelio metų žmonės šį mitą prisimins kaip savą, galbūt net nežinodami, kad jis sukurtas Europos kultūros sostinės metais.“
Renginiai tęsis ir pasibaigus Europos kultūros metams Kaune
Anot „Kaunas 2022“ rinkodaros ir komunikacijos vadovo Mindaugo Reinikio, Kauno rajonas išaugo į šiuolaikinę kultūros sostinę, todėl net ir pasibaigus kultūros sostinės metams, gyventojai ir toliau džiaugsis aktyviu kultūriniu gyvenimu. Tarp ateityje planuojamų tęsti renginių – „Laimės diena“, šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“, Europos kultūros sostinės forumas, bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, „Nemuno7“ ir kitos iniciatyvos bei renginiai.
Iki metų pabaigos „Kaunas 2022“ pakvies dar ne į vieną renginį ar parodą. Likusius mėnesius kauniečius ir miesto svečius džiugins tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, „Istorijų festivalis“, landšafto dizaino festivalis „Magenta“, „Fluxus festivalis“, duris atvers Yoko Ono retrospektyva „Laisvės pažinimo sodas“, o renginius užbaigs paskutinė trilogijos dalis „Sutartis“.
EP Kultūros ir švietimo komiteto delegaciją sudarė pirmininkė S. Verheyen (Europos liaudies partija, Vokietija) ir EP nariai Niyazi Kizilyürek („Kairė“, Kipras), Marcos Ros Sempere (Socialistai ir demokratai, Ispanija), Tomasz Frankowski (Europos liaudies partija, Lenkija), Maria Walsh (Europos liaudies partija, Airija) ir Irena Joveva („Atnaujinkime Europą“, Slovėnija).
Nuotr.autorius Gražvydas Jovaiša
Rugpjūtį duris atvers interaktyvi menininkės Jenny Kagan paroda „Iš tamsos
Rugpjūčio 4 d. Kaune atidaroma litvakės menininkės Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Jungtinėje Karalystėje užaugusi kūrėja sugrįžta į Kauną, kad atvirai papasakotų tai, ką girdėjo visą vaikystę – nepaprastą savo tėvų, kauniečių Juozapo Kagano ir Margaritos Štromaitės, išgyvenimo Kaune Holokausto metais istoriją. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojama paroda dabartiniame kontekste kaip niekad aktuali. Kaip ir kitos programos iniciatyvos, tai yra bandymas į šį miestą sugrąžinti miesto pirmtakų – įvairių tautybių kauniečių – likimus ir istorijas.
„Jie susipažino 1943 m. gete. Jai buvo tik 18 metų“, – skaudžias tėvų susipažinimo aplinkybes pristato J. Kagan. Negailestingas istorijos vingis, kitaip nei daugybei kitų žmonių, jiems baigėsi laimingai – padedama lietuvių gelbėtojų, pora išgyveno karą slapstydamiesi. Rugpjūčio pradžioje, sukrečiančią netekties, meilės bei išlikimo istoriją atskleis duris atversianti, itin atvira ir šiandien kaip niekad prasminga paroda „Iš tamsos“.
Parodoje – neretai nutylimi Kauno istorijos puslapiai
Jenny Kagan projekto „Iš tamsos“ idėja gimė prieš 15 metų. Pradėjusi studijuoti braižybą, menininkė kartu su mama nusprendė nubraižyti „dėžę“, menančią emocinę ir simbolinę šeimos istoriją. Ne vienerius metus su šeima kurta „dėžės“ idėja virto autorės bandymu išsiaiškinti istorijos fragmentus, suvesti juos į platesnį kontekstą.
„Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas. Per savo gyvenimą neradusi tokio būdo, ji man paliko pasakojimus ir viltį, kad jos istorija pergyvens ją pačią. Ji niekada nebūtų įsivaizdavusi, kad ši istorija sugrįš namo į Kauną. Bet žinau – mama džiaugtųsi dėl to, kad ji čia rado savo vietą. Ir ratas kažkaip užsidarė,“ – apie parodos idėją pasakoja menininkė Jenny Kagan.
Anot parodos organizatorių, „Iš tamsos“ yra ne tik prarastų Kauno gyventojų atminimas, bet ir galimybė pasimatuoti savo vertybes – kaip mes pasielgtume šviesos ir tamsos akivaizdoje? Kiek jautrumo turime kitam? Jenny Kagan pasakojama istorija šiandieninio karo akivaizdoje tampa dar artimesnė ir aktualesnė.
„Programa kilo iš noro kalbėti apie visus – šviesius ir tamsius – Kauno istorijos puslapius. Ji gimė suvokus, kad tūkstančių miestiečių, čia gyvenusių ir kūrusių savo ateities planus, šiandien mieste neberasime. Kartu su jais amžiams išnyko dalis Kauno tapatybės. Kita dalis – kartu su iš čia išplėštais atsiminimais – išsibarstė po skirtingus pasaulio kampelius – Jungtines Valstijas, Izraelį, Pietų Afriką, Jungtinę Karalystę, Lenkiją...“, – pasakoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda – parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė ir programos kuratorė Daiva Citvarienė-Price. „Kaip elgiuosi aš, pasibeldus karui? Ar pasirenku kairę, ar dešinę? Jei privalau, į kurią pusę siunčiu kitą? Ar atidarau duris tam, kurį persekioja? Ar užmerkiu akis ir lieku pasyvus stebėtojas?..“ – klausia parodos organizatorės.
Pasakojimai apie Kauną Antrojo pasaulinio karo metais
„1941 m. spalio 28 d. visi Kauno geto gyventojai atsikelia prieš aušrą. Tiesą sakant, dauguma jų nemiegojo. Jie pasipila iš namų nenatūralioje ir iškilmingoje tyloje, kai kurie nešini žvakėmis keliui pasišviesti, apgaubti savo iškvepiamo oro rūko stingdančiame nakties šaltyje. Ar tąryt snigo? Negaliu jums pasakyti,“ – apie sunkiai suvokiamą geto gyvenimą primena laiškų ir dienoraščių ištraukos, pagal tėvų pasakojimus parašytos pačios J. Kagan (parodoje galima skaityti ir autentiškus jos tėvo rašytus laiškus). Sekant vaizdais, muzika, projekcijomis ir išsaugotomis pasakojimų nuotrupomis žiūrovas kviečiamas pajausti asmenišką, tačiau aktualų pasakojimą.
Kitos parodos istorijos primena apie tai, kad net ir tamsiausiose situacijose galima atrasti šviesos – pasakojimuose atsiskleidžia užsimezgusios draugystės, meilė, pagalba, gerumas – viskas tilpo už storų geto sienų. „Tai istorija apie priespaudą ir persekiojimą, nesuvokiamą netektį ir siaubą, bet visų pirma tai – meilės bei išlikimo istorija“, – sako menininkė.
„Istorijų festivalis“ Kaune tęsis net 4 mėnesius
Kaune atidaroma paroda – „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ organizuojamo „Istorijų festivalio“ dalis. Net 4 mėnesius, nuo liepos vidurio iki lapkričio pabaigos truksianti programa, siekia žadinti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, skatinti savo miesto ar miestelio, jo istorijos ir savęs pažinimą. Festivalio repertuare – parodos, koncertai, spektakliai ir ekskursijos.
Paroda „Iš tamsos“ duris atvers rugpjūčio 4 d., Gimnazijos g. 4, šalia Istorinės LR Prezidentūros Kaune. Paroda veiks iki spalio 30 d. „Iš tamsos“ prodiuserė – Justina Petrulionytė-Sabonienė, programos kuratorė - Daiva Price. Parodos organizatorius – „Kaunas 2022“.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
„Vasaros scenoje“ pasirodysiantys „Despotin fam“: leidžiame sau rizikuoti
Po labai ilgos pertraukos su gyvu garsu grįžta ekscentriški ir repuojantys „Despotin fam“. Nuo 2007–2008 m. susibūrusi grupė liepos 22 d. 20 val. lankysis Kaune ir „Kaunas 2022 Vasaros scenoje“ patieks gyvo skambesio, apjungto džiazo improvizacija, repu ir punk roko energija. Artėjant koncertui kalbiname grupės narį Vaiper – Vitalijų Puzyriov.
– Kaip atsirado grupė?
– Sudėtis keitėsi per laiką, bet iš esmės branduolys liko. Pačią idėją mes sugalvojome trise: aš (Vaiper), Shmėkla (Paulius Sugintas) ir Liezhuvis (Justas Rudžianskas). Susipažinom, kai su Shmėkla leidome tokį underground’inį albumą „Iš kitos ekrano pusės“ ir pakvietėme grupę „Ganja crew“ iš Marijampolės apšildyti. Po kiek laiko netikėtai susitikome su Liezhuviu ir sugalvojome vėl sujungti jėgas.
Kažkada dėl neatmenamų aplinkybių aš negalėjau atvykti į savo koncertą ir Liezhuvis mane pavadavo, nes mintinai mokėjo tą mūsų albumą. Jis taip susibendravo su mano kolega Shmėkla, kad nusprendėm – taip lemta ir būsim trise. Nuo kokių 2008–2009 metų pradėjom galvoti apie bendrą kūrybą – buvo visai ilgas procesas, kol 2009 m. išleidom kūrinį „Noriu rėkt“ su Jazzu. Pradėjom leisti muziką, žmonėms labai patiko, tad priėjom taško, kad reikia išleisti albumą. 2010m. pasirodė mūsų albumas „Odisėja 49“. Taip ir susikūrė mūsų grupės „Despotin fam“ branduolys.
– Kažkada užsiminėte, jog atsiradote dėka „Satta Outside“ festivalio, ką turėjote omenyje?
– Taip, tai buvo pirmasis mūsų didžiausias gyvas gigas (aut. pastaba – koncertas). Pirmoj gyvos grupės sudėty buvo gal 12 žmonių: 3 pritariantys vokalai, 3 pučiamieji, gitara, klavišiniai, bosas, būgnai, didžėjus. Kažkurioj sudėty net Justinas Jarutis grojo.
– Seną kūrinį panaudojote naujai interpretacijai, dar grojate gyvai. Kaip atrodo kūrybinis procesas? Kas diktuoja jūsų muziką: garsas, tekstas, nuotaikos?
– Nuotaikos. Nuotaikos diktuoja mūsų kūrybinį procesą. Kūriniai prasideda skirtingai: kartais tekstu, kartais muzika. Dabar pastaruoju metu dažniau prasideda nuo muzikos, motyvų. Bet dažniausiai – nuo idėjos: ką mes norim pasakyt, išreikšti poziciją. Per visą laiką išleidom jau tris albumus. Temos varijuoja, bet yra apie individo laisvę, kalbame apie politines realijas – nuo to priklauso ir muzikinis konceptas.
Mes leidžiam mums būti šiek tiek labiau radikalesniais savo sprendimuose ir rizikuoti, neieškoti priimtinų formų visiems žmonėms. Labiau ieškome, kaip tai tarnauja kūriniui. Nors turėjom ir populiarių kūrinių: ko gero, tai „Noriu rėkt“ arba tarp žmonių gerai žinomas „Narkotikai“. Iš paskutinio albumo garsesnis – „Praregėjęs Pamatai“.
Mūsų grupę 2012 m. ištiko emigracija – Lietuvoje aš likau vienas. Du likusius albumus įrašėm internetu. Trečio albumo neturėjom pilnavertiško, nebuvo reklaminio ciklo. Tiesiog nebuvo tokių galimybių būti visiems kartu.
– Minite, jog grupėje vis keitėsi žmonės arba su kuo nors jungiatės kurti. Kaip skirstotės atsakomybėmis: ar kažkas atsakingas už muziką, ar jūs visi – žmogus-orkestras?
– Aš dažniausiai esu atsakingas už muziką. Kviečiu kitus muzikantus ir sprendžiu, kas prisijungia. Šiaip dažniausiai neturime didelių collab’ų (liet. – bendradarbiavimų) su kitais atlikėjais. Po trečio mūsų albumo 2018 metais turėjom keletą kūrinių su kitais reperiais, pavyzdžiui: Tie Geresni, kai prisijungė Karpis, arba Kastetas iš G&G Sindikato. Collab’ų yra, bet jie – už albumo ribų. Bet šiaip kituose albumuose nėra tiek daug bendrų kūrinių – kažkaip mes labiau kliaunamės vieni kitais. Tiesą sakant, net tuos skirtingus albumus skirtingi nariai stūmė idėjiškai skirtingais etapais.
– Nuo 2007m., nepaisant sąstato pokyčių, kaip keitėsi jūsų skambesys, muzika? Ar vis tik išlaikote tą pačią liniją?
– Keitėsi, be abejo. Sunku iš tikrųjų išbūti tam pačiam skambesy. Iš tikrųjų mūsų grupės filosofija tokia, kad visada esame paieškose: naujų formų, naujų skambesių. Kai išleidome pirmą albumą, jis gal buvo labiau paremtas tuometine electronic beats ir hip-hop jazz skambesiu. Antras albumas turėjo bass muzikos priemaišų, grime’o vietų. Trečias – labiau konceptualus, jame yra daugiau elektronikos, trap’o sąskambių.
Dabar ruošiamės naujam leidimui. Šiame koncerte dar nespėsime pristatyti, bet šiais metais turėtų pasirodyti naujų kūrinių. Bandome iš naujo permąstyti klasikinio hiphopo skambesį šių dienų technologiniame kontekste, kurie leidžia skambesį padaryti labiau paveikų (aut. pastaba – muzikine prasme).
– Lauksime albumo. Gal turite dar grupės planų? Tikslų?
– Sunku pasakyt dėl tikslų, nes mes pasidarėme tokia boutique grupė. Klausytojų ratas nėra labai didelis. Mes visada juokaujam, kad mūsų tikrų fanų visoj Lietuvoj yra tūkstantis ir jie lanko visus mūsų koncertus. Mūsų grupė vis dar pusiau emigracijoj. Bet matyt, kad visada taip ir bus. Tad tas kūrybinis procesas labiau spontaniškai užsikuria, gal labiau solinių projektų šie metai atneš.
– Artėja koncertas Kaune. Kokie lūkesčiai iš miesto? Ar yra tekę čia koncertuoti?
– Kaune yra tekę koncertuoti labai trumpai. Toje pačioje „Vasaros scenoje“ dalyvavome „Live from Kaunas streets“ renginyje. Lūkesčiai – kad ateis senų fanų arba šiaip kažkur girdėjusių mūsų muziką ir tie, kurie mėgsta gyvą skambesį. Taip intensyviai su gyva grupe koncertavome pirmą penkmetį (2011–2016m.). Vėliau, po antro albumo, pradėjome koncertuoti su didžėjum, kurdami naujas aranžuotes. Šie metai gal atnešė pasiilgimo vėją: gyvo skambesio, tos laisvos improvizacijos energijos, kuri kartu su grupe vyksta.
– Kaip suprantu, atliksite ne konkretų albumą, o...
– Popuri, galima sakyti (juokiasi).
– Ačiū!
Visi „Kaunas 2022“ vasaros scenos renginiai – nemokami. Koncertai ir kiti įvykiai Kauno rotušės aikštėje suplanuoti iki pat rudens.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Interviu autorė: Sandra Karnilavičiūtė
Nuotraukų autorius: Rytis Šeškaitis
Kaune įvyks restauruoto lietuviškos kino klasikos filmo „Mano mažytė žmona“ premjera
Liepos 21 d., ketvirtadienį, 22:30 val., Lietuvos kino centras kviečia į nemokamą restauruoto ir šiuolaikiniams kino ekranams pritaikyto lietuviškos kino klasikos filmo „Mano mažytė žmona“ (rež. Raimundas Banionis, 1985 m.) premjerą. Ji vyks – Kauno kino centro „Romuva“ lauko kine, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus kiemelyje (Vytauto pr. 52).
Filmą pristatys kino kritikas Gediminas Jankauskas. Nemokamus bilietus į šį seansą bus galima atsiimti „Romuvos“ kino centro kasoje, likus kelioms dienoms iki seanso. Filmas bus rodomas su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems, filmo pristatymas – su vertimu į gestų kalbą.
Kino kritikės Rasos Paukštytės teigimu: „1985 metais režisieriaus R. Banionio debiutinis ilgametražis filmas „Mano mažytė žmona“ į lietuvišką sovietmečio kiną sugrąžino miesto jaunimo temas, kurios kine nebuvo giliau tyrinėjamos nuo sėkmingiausių Algirdo Aramino filmų „Kai aš mažas buvau“ (1969 m.), „Maža išpažintis“ (1972 m.). Būtent miesto jaunimas, jo kasdienybė, problemos, svajonės R. Banionio filme tapo jo stiprybe ir išskyrė šį filmą iš tuometinio lietuviško kino konteksto.“
Restauruoto filmo premjera sutampa su šiemet režisieriaus R. Banionio minimu 65 metų jubiliejumi. „Mano mažytė žmona“ tai – jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį restauravo Lietuvos kino centras. Prieš tai restauruoti darbai – „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1991 m.) ir „Neatmenu tavo veido“ (1990 m.).
Po premjeros Kaune filmą galės išvysti ir kitų miestų žiūrovai rugpjūčio 3–4 d. Lietuvos kino centro rengiamų Lietuviškos kino klasikos dienų metu. Vilniuje, rugpjūčio 3 d., „Pasakos“ kino teatre filmą pristatys režisierius R. Banionis ir kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė.
Filme vaidina Eleonora Koriznaitė, Saulius Balandis, Ingeborga Dapkūnaitė, Linas Paugis, Juozas Marcinkevičius, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Paukštė, Eleonora Matulaitė, Antanas Barčas, Dalia Melėnaitė, E. Sedrisovaitė, Galina Dauguvietytė, Arnis Licitis, Regina Zdanavičiūtė, Vaclovas Blėdis, Tauras Čižas, Virginija Kelmelytė, Gražina Balandytė, Raimundas Banionis ir kt.
Kino juostą skaitmenino Lietuvos centrinis valstybės archyvas, vaizdo restauravimo darbus atliko lietuvių kino post-produkcijos studija „Madstone“, garso takelį restauravo kompozitorius Sigitas Mickis. Filmo restauravimo procese konsultuotasi su režisieriumi R. Banioniu ir operatoriumi Algimantu Mikutėnu.
Po pristatymo visuomenei filmas taps atviru demonstravimui visoje Lietuvoje suderinus leidimus su Lietuvos kino centru. Leidimą legaliam rodymui bei aukščiausios kokybės kopiją gali gauti bet kuri įstaiga, kultūros centras, nevyriausybinė organizacija, pasaulio lietuvių bendruomenės ar kita oficiali iniciatyvinė grupė.
Lietuvos kino centro pranešimas spaudai
Nuo žirafų iki Mitinio Žvėries – vasaros gidas šeimoms Kaune
Vasara sprogsta visomis savo spalvomis, o į Kauną atneša daugybę renginių, tarp kurių – veiklos ir patiems jauniausiems kultūros entuziastams. „Kaunas 2022“ parengė keletą rekomendacijų šeimoms, kad laikas Kultūros sostinėje būtų turiningas.
Ieškoti nuotykių – į mikrorajonų kiemus
„Kultūra į kiemus“ – projektas, nešantis muziką, pasirodymus ir gerą nuotaiką tiesiai po Kauno gyventojų langais. Plačioje programoje – ne tik muzikiniai pasirodymai, šokiai, bet ir mažiesiems skirtos veiklos. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais vaikus į kiemą išlįsti kvies aitvarų gamybos dirbtuvės, Burbulų dėdės pasirodymai ir šokio spektaklis. Renginiai vyks net 7 mikrorajonuose: Panemunėje, Centre, Gričiupyje, Žaliakalnyje, Petrašiūnuose, Vilijampolėje ir Aleksote. Kokie renginiai laukia šalia jūsų namų, sužinoti galima čia.
Ypatingoms patirtims – cirko pasirodymai ir... žirafos
Rugpjūtį į Kauno ir Kauno rajono gatves atkeliauja tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Žiūrovų rugpjūčio 1-21 dienomis laukia plati programa, kurioje – daugiau kaip 140 pasirodymų ir Baltijos regione dar nematyti kūriniai. Tarp jų – pasirodymai, sudominsiantys ir jaunąją auditoriją. Svajingą savanos atmosferą, afrikietiškus ritmus ir žaismingą pažintį su unikaliais personažais dovanos teatras „Xirriquiteula“ iš Barselonos, pristatysiantis spektaklį „Žirafos“. Kartu su linksmais ir išradingais personažais vaikai galės susipažinti Kaune ir Kauno rajone rugpjūčio 4-7 d. vykstančiuose pasirodymuose. Jauniesiems kultūros gerbėjams taip pat patiks akrobatikos elementų pilni cirko pasirodymai „Spiralė“, „Vėtrungė“ bei unikali ir emocionali virtualios realybės patirtis „Laikykis“.
Vyresni vaikai ir paaugliai galės mėgautis ir šokio ekskursija „Einu pirkti pieno“, abejingų nepaliekančiu cirko bei šokio spektakliu „L‘absolu“, teatro spektakliu „Fugit“ ar įspūdingu šokių aikštelėje kuriamu reginiu „Pasilik paskutinį šokį man“.
Daugiau apie „ConTempo“ festivalį ir čia vyksiančius renginius galite rasti čia.
Šiuolaikinių seniūnijų renginiai kvies pažinti Kauno rajoną
Iki pat spalio pradžios Kauno rajonas skleisis kaip unikali renginių ir festivalių scena – čia suplanuoti „Šiuolaikinės seniūnijų“ renginiai, kuriuose įdomių veiklų netrūks visai šeimai. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais Vilkijoje, Babtuose, Garliavos apylinkėse, Ringauduose ir Samyluose pasitiks muzikos, kultūrinių pasirodymų, edukacijų pilni renginiai. Liepą vaikų lauks „Labaiteatras“ spektaklis, „Kai užaugsiu, būsiu“, Babtuose įsikurs maisto laboratorija, o Garliavoje visi norintys susipažins su stimpanko judėjimu. Rugpjūtį jėgas išbandyti kvies tradicinis Ringaudų bėgimas bei turininga programa Samyluose.
Daugiau apie „Šiuolaikinių seniūnijų“ renginius galima rasti čia.
Pasivaikščioti ypatingu maršrutu – „Smaragdo kelyje“
Jei jau susiplanavote išvyką į Kauno seniūnijas, visai šeimai verta leistis į dar vieną nuotykį Kauno rajone. „Smaragdo kelyje“ – tiek pirmą kartą pristatomi, tiek jau ne vienerius metus džiuginantys Kauno rajono meniniai objektai – skulptūros, instaliacijos, šiuolaikinio meno kūriniai ir net senoji technika, paversta į meno galeriją ar gastronomijos centrą. Gamtoje, miestelių skveruose ir įvairiose netikėtose erdvėse pastaraisiais metais realizuotos Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos nuo šiol lengvai randamos specialiai sudarytame „Kaunas 2022“ maršrute.
Kauno Mitinio Žvėries pėdsakai
Kauno Mitinio Žvėries gerbėjai vykusiuose renginiuose jau galėjo artimiau susipažinti su Europos Kultūros sostinės talismanu. Pasakojama, kad Žvėris itin myli vasarą, tad visų mažiausių savo gerbėjų labai laukia net keliose ypatingose vietose. Norintys įsitikinti, kad Žvėris tikrai lankosi Kaune, įrodymą išgirs vaikščiodami Kauno pilies prieigose. Čia, priglaudę ausį prie vienos iš angų pilies vakariniame bokšte ir atidžiai paklausę, maži ir dideli išgirs Žvėries knarkimą.
Jeigu vis dar kyla abejonių dėl Žvėries egzistavimo, užsukti verta ir į Jonavos bei A. Jakšto gatvių sankryžos pėsčiųjų salelę. Čia galima išvysti Milžinišką Žvėries dantį, kurį Kauno senamiestyje surado ir visiems smalsuoliams pristatė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto 4D katedros Keramikos specializacijos vadovas, keramikas doc. Remigijus Sederevičius. Užbaigti Žvėries paieškų maršrutą geriausia užklydus į Kauno Nemuno salą, šalia Žalgirio arenos. Čia, ant metalinio molo, visu gražumu galima pamatyti Kauno Žvėriui sukurtą skulptūrą, kurios dizainą sukūrė Darius Petreikis. Geriausia su Žvėrimi pasisveikinti iš tolo, nuo Karaliaus Mindaugo pr. krantinės dviračio tako arba nuo „Žalgirio“ arenos tilto ties Karmelitų bažnyčia.
Pasislėpti nuo vasaros karščių – į teatrą
Pasislėpti nuo vasaros karščių rugpjūtį bus galima ir teatro salėje. „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“ – interaktyvus teatro nuotykis jaunimui. Tai keturių Europos teatrų – Norvegijos, Islandijos, Vengrijos bei Nacionalinio Kauno dramos teatro – bendrai sukurtas spektaklis, pasakojantis fantastinę istoriją apie naujo pasaulio ir naujos žmonių genties kūrimą po visuotinės planetos katastrofos. Spektaklis skirtas jaunimui nuo 13 m.
Daugiau informacijos apie spektaklius galima rasti čia.
Turiningai praleisti laiką kvies muziejai ir bibliotekos
Liepos ir rugpjūčio mėnesiais įdomios veiklos vaikams lauks ir Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Liepos 14, 21 ir 28 dienomis Vaikų literatūros skyriuje vyksiančiuose užsiėmimuose 8-12 metų vaikai galės susipažinti su robotika. Liepos 13, rugpjūčio 17 d. bibliotekos „Berželio padalinyje“ patys mažiausieji galės klausytis pasakų, eilėraščių, tyrinėti biblioteką bei knygas. Vasaros pabaigoje, rugpjūčio 24 d., Šilainių padalinyje, 7-11 metų vaikų lauks viktorina „Stebuklingas knygų pasaulis“, po kurios bus galima išbandyti virtualios realybės akinius.
Daugiau apie bibliotekoje ir jos padaliniuose vyksiančius renginius, galima sužinoti čia.
Kauno miesto muziejus iki pat liepos 15 d. kviečia į edukacines popietes vaikams. 7–10 m. lankytojų lauks daugybė įtraukiančių veiklų: orientavimosi žaidimai, kūrybinės dirbtuvės, muzika bei instrumentai. Liepos 14 d. vaikai susipažins ir su paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“.
Daugiau apie Kauno miesto muziejuje vykstančius renginius galima sužinoti čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Nuotr. autoriai: M. Plepys, G. Jovaiša