„Kaunas 2022“ atidarymo savaitgalis artėja: atveriami nemokamai bilietai į didįjį atidarymo šou
Visos Europos ir net pasaulio akys nukreiptos į Kauną ir Kauno rajoną. Jau sausio 19 d. prasidės įžanginiai Europos kultūros sostinės titulo metų renginiai „Šviesos ratai“, kurie ugningais žingsniais įvykius priartins prie jų epicentro. Sausio 22 d., didžiojo atidarymo vakarą, niekas nė neketins miegoti – intensyvus ypatingų renginių grafikas sudėliotas iki pat paskutinių savaitgalio akimirkų.
Pirmieji ugningi akcentai – Kauno rajone
Nuo Čekiškės iki Vandžiogalos, nuo Šilainių iki Aleksoto – įžanga į kultūros sostinės metus sausio 19 d. įsižiebs atokiausiose Kauno rajono seniūnijose, vėliau persikels į miesto mikrorajonus.
Šie meniniai akcentai, simboliškai vadinami „Šviesos ratais“ – šaukliai, kviečiantys budinti Kauno Mitinį Žvėrį. Vietos gyventojai kviečiami prisijungti prie Mitiniam Žvėriui dedikuotos muzikinės perkusijos miniatiūros ir atlikti ją kartu su profesionaliais muzikantais. Tereikia atsinešti skambančių daiktų, kurių kiekvienas ras namuose – tinka net puodai ir kibirai!
Įžanginius renginius nutvieks paslaptingi šviesų šou (dalyviai: Arkadijus Gotesmanas, „Ritmas kitaip“, „Viduramžiai.lt“) bei chorų ir ansamblių pasirodymai.
Trečiadienį, sausio 19 d. Kauno Mitinio Žvėries žadinimo ritualui bursis Vandžiogalos, Čekiškės ir Piliuonos gyventojai. Sausio 20 d. sutemus veiksmas persikels į Garliavą, Akademiją ir Domeikavą. Artėdami prie miesto centro, „Šviesos ratai” sausio 21 d. stabtelės Kauno miesto mikrorajonuose – Petrašiūnuose, Aleksote ir Šilainiuose. Visi renginiai skirtingose vietose prasidės tą pačią valandą – nuo 19:30 val.
Atidarymai – ir muziejuose bei galerijose
Didysis „Kaunas 2022“ atidarymo renginys „Sukilimas“ vyks šeštadienį, sausio 22 d., 19:30 val. Tiek iki jo starto, tiek nuskambėjus finaliniams akordams, miestiečiams, Kauno rajono gyventojams bei svečiams „Kaunas 2022“ su partneriais pasiūlys per 100 meninių ir kultūrinių įvykių – koncertų, parodų, šokio pasirodymų ir kt., įskaitant unikalų Mitinio Žvėries žaidimą miesto gatvėse.
Būtent atidarymo savaitgalį atveriamos vienos svarbiausių Europos kultūros sostinės parodų, viena jų – šiuolaikinio meno žvaigždės iš Pietų Afrikos Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko nepamename“. Visus metus Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyksiančią parodą kuruoja „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleis tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“. Tai – Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžianti tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“, įsikursianti ikoniniame Kauno centriniame pašte. Parodos organizatorius – „Kaunas 2022”.
Vėliau šiemet Kauno paveikslų galerijoje atidaromą Yoko Ono parodą anonsuoja šios meno pasaulio nonkonformistės instaliacija „Ex It“. Įspūdingas dydžiu ir gelme kūrinys įkurdintas daugelio nė karto nelankytuose Lietuvos banko rūmuose. Parodą organizuoja Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).
Parodas „Kaunas 2022“ atidarymo proga dovanoja ir dar du šiemet Europos kultūros sostinės titulu pasipuošę miestai: galerijoje „Meno parkas“ į liuksemburgiečių Martine Feipel ir Jeano Bechameil parodą „Rytojaus pasaulio mechanika“ kviečia Ešas prie Alzeto. Novi Sadas (Serbija) savo avangardo meną pristatys Kauno fotografijos galerijoje.
Veiksmas – net vitrinose ir požeminėje perėjoje
Vos pasibaigus didžiajam atidarymo renginiui šeštadienio vakarą, Kauno Kristaus prisikėlimo bazilika taps švyturiu, kelrode žvaigžde miestą patirti pasiryžusiems šventės dalyviams. Šviesos spindulys bus matomas iš tolimiausių miesto vietų, o keliaudamas iki bažnyčios kiekvienas susikurs savo maršrutą.
Vaikštinėjantys Laisvės alėja ir jos prieigomis atkreips dėmesį į parodą „Lietuvos dizainas: from Temporary to Contemporary“. Lietuviško dizaino raidą pristatanti ekspozicija įsikurs tokių legendinių vietų, kaip Kauno centrinis knygynas, „Spurginė“, „Vilties“ vaistinė, taip pat Nacionalinio Kauno dramos teatro, net Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos prokuratūros ir kitų įstaigų vitrinose.
Iš Laisvės alėjoje esančių kavinių vitrinų pasigirs ir Pietų Afrikos kompozitoriaus, litvako Philipo Millerio kantatos garsai, o pasaulinė „Kauno kantatos“ premjera įvyks 2022-ų metų rudenį.
Visą savaitgalį interaktyvią meno instaliaciją patirti ragins Laisvės alėjoje veikianti Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Čia, sutikę robotą-poetą, galėsite tapti technologijų bendraautoriais, o į klasikinę literatūrą, kalbą, sakinius bei įprastas žodžio reikšmes pažvelgti iš naujos perspektyvos.
Kauno apskrities viešoji biblioteka, tuo tarpu, kvies aplankyti skulptūrų parodą „Kauno žvėries brolija“ ir pratęsti pažintį su mi(s)tinėmis būtybėmis interaktyvų vaidmenų žaidimą.
Kartu su „Kaunas 2022“ į Šiuolaikinę sostinę žygiuoja ir tokie istoriniai miesto „senbuviai“, kaip Kauno tvirtovė. Instaliacija „Komendanto bunkeris / Į šiuolaikinę tvirtovę“ kvies pirmą kartą įžengti į paslaptingą objektą Vytauto parke – komendanto bunkerį.
Netikėto veiksmo netruks ir viešosiose erdvėse. Net septyniose skirtingose vietose lauks ypatingi – ir vis kitokie – „PinoKeys“ pasirodymai. Kūrybiniame procese savo jėgas sujungė menininkai ir žmonės su negalia.
Įtraukiantys modernaus šokio žanro butoh pasirodymai „Butoh. Atminties judesiai“ vyks požeminėje perėjoje prie Kauno geležinkelio stoties. Tai – preliudija į rudenį IX forte vyksiantį iš Pietų Afrikos Respublikos kilusio šokėjo ir choreografo Tebby W. T. Ramasike pasirodymą.
Vienybės aikštė – simbolinė pusiaukelė iki Prisikėlimo bazilikos, paskutinės pirmosios trilogijos dalies kelionės stotelės, kurioje vėlyvą vakarą koncertuo ruošis Kauno valstybinis choras. Būtent Vienybės aikštėj taps idealia vieta atsipūsti, sušilti, pasistiprinti ir pasimėgauti gyva muzika.
Atidarymo vakarą renginiai vyks iki pat vidurnakčio, o kitą dieną (sausio 23 d.) jie visus pakvies tęsti kultūrinę kelionę per miestą.
Puiki proga aplankyti jau vykstančias parodas
Sausio 19–23 dienomis ypatingas programas ir ekskursijas siūlys besibaigianti tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „MagiC Carpets Landed“ ir paskutinį mėnesį veikianti 13-oji Kauno bienalė, kurių eksponatai laukia tokiose vietose, kaip Krepšinio namai, Velnių muziejus, Kauno paveikslų galerija, Kauno geležinkelio stotis bei viešosios erdvės.
Pamatyti Istorinę LR Prezidentūrą kitomis akimis kvies naujoji šio muziejaus ekspozicija „Rūmų istorijos“. Ji siekia laikus, kai pastate buvo įsikūrusi Kauno gubernatoriaus rezidencija, vėliau lankėsi Vokietijos kaizeris, pietavo kareiviai, veikė sovietiniai mokytojų namai, o baigiasi pastarųjų metų įvykiais ir idėjomis.
Dvi modernistinei architektūrai neabejingiems patiksiančios ekspozicijos veikia istoriniuose A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. Paroda „ARNO FUNKcionalizmas“ skirta vienam įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų, inžinierių, interjerų meistrų – Arnui Funkui. Tuo tarpu interaktyvi, pastatų kopijų gausi paroda „Moder…Kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“, skirta vaikams, bet tinkama ir suaugusiesiems.
„Kaunas 2022“ atidarymo renginiuose privalu laikytis LR Vyriausybės nustatytų sveikatos saugos taisyklių – saugaus atstumo laikymosi, nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimo ir kitų aktualių rekomendacijų.
Nemokamų registracijos bilietų skaičius yra ribotas
Nemokami registracijos bilietai į didįjį Kauno – Europos kultūros sostinės atidarymą – pirmąjį šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmą – „Sukilimas“ platinami bilietų platformoje ČIA.
Organizatoriai primena, jog dėl pandemijos valdymo reikalavimų, bilietų skaičius – ribotas. Didysis atidarymas bus transliuojamas per televiziją, internetu bei oficialiose KAUNAS 2022 Facebook ir Youtube paskyrose.
Visi šie ir dar daugiau atidarymo savaitgalio renginių – inteligentiškas „apšilimas“ prieš visus veiksmo kupinus metus, kuomet Kaunas ir Kauno rajonas bus viena Europos scena.
Pilną ir aktualią Europos kultūros sostinės atidarymo renginių programą galima visada turėti po ranka, atsisiuntus mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“ arba rasti www.kaunas2022.eu/sukilimas
Buvę Kauno centrinio pašto rūmai atsivers Europos kultūros sostinės renginiams
Lietuvos paštas ir VšĮ „Kaunas 2022“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Joje numatyta, kad Lietuvos paštas 2022-aisiais metais atveria organizacijai buvusio Kauno centrinio pašto rūmus – juose visus metus vyks „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginiai.
„Iškeldami pašto veiklą iš istorinių pastatų visuomet ieškome sprendimų, kad pastatas būtų kuo greičiau prasmingai įveiklintas. Buvęs Kauno centrinio pašto pastatas yra išskirtinis savo istorija ir architektūros reikšme. Džiaugiamės, kad sprendžiant klausimus dėl naujojo pastato savininko, šis išskirtinis pastatas rado laikinus šeimininkus, kurie rūmų erdves išnaudos prasmingai veiklai bei atvers duris plačiajai visuomenei,“ – sako Lietuvos pašto komunikacijos vadovė Ugnė Bartašiūtė.
Numatyta, kad buvę Kauno pašto rūmai bus naudojami kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių erdvė, kurioje šiais metais vyks susitikimai su kūrėjais, parodos, instaliacijos ir kitos kultūrinės iniciatyvos. Planuojama, kad 2022-ųjų eigoje čia bus surengtos akcentinės metų parodos: vasarai čia įsikurs paroda ,,1972: pramušti sieną", skirta Romui Kalantai atminti, o rudenį pasitiks Ostralės bienalės paroda „Srovės nepasroviui/Vandens galia“, kurioje bus eksponuojami įspūdingi menininkų darbai, anksčiau pristatyti vienoje didžiausių Vokietijos šiuolaikinio meno parodų. Jau šį mėnesį rūmuose vyks ir vienas svarbiausių „Kaunas 2022“ programos renginių – Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžianti tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“, kuri lankytojams duris atvers Kauno – Europos kultūros sostinės titulo atidarymo savaitgalį.
„Bendradarbiavimas su Lietuvos paštu turi stiprią simbolinę prasmę, kadangi misija stiprinti bendruomenių ryšius atliepia ir „Kaunas 2022“ programos tikslus – sujungti miesto ir rajono gyventojus bei menininkus naujiems kultūriniams potyriams. Istoriniame pastate vyks ne viena paroda, artimiausioji – „Modernizmas ateičiai 360/365“, tad ekspozicijos įrengimas Kauno centriniame pašte – vienas esminių, jau dabar matomų, bendradarbiavimo rezultatų. Tarptautinės parodos turiniu siekiama kurti emocinį ryšį su 20 amžiaus architektūros paveldu – Europoje ir Kaune, tame tarpe ir pačiais centrinio pašto rūmais, kurie ne vienam kūrėjui yra tapę įkvėpimo meninei interpretacijai šaltiniu“- teigė tarptautinės parodos „Modernizmas ateičiai 360/365“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.
Buvę Kauno centrinio pašto rūmai atidaryti 1932 m. Juos kūrė architektas Feliksas Vizbaras. Šie rūmai laikomi išskirtinės istorinės ir kultūrinės vertės kultūros paveldo objektu, reprezentuojančiu Kauno modernizmo architektūrą. Visai neseniai rūmai buvo įrašyti į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.
Šiuo metu pastatas priklauso Lietuvos paštui, tačiau rūmai yra netinkami šiuolaikinei pašto veiklai, be to, pastato išsaugojimui ir naudojimui reikalingos didelės investicijos, kurių bendrovė negali skirti. Siekiant užtikrinti reikiamas investicijas pastato atnaujinimui bei prasmingam prikėlimui, pastatą Kultūros ministerija planuoja išpirkti. Atlikus pastato įveiklinimo galimybių studiją, pagrindinė rekomendacija – išpirkus pastatą jame įsteigti daugiafunkcį Architektūros centrą, vykdantį ir muziejinę veiklą.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Kultūra miegant, kultūra automobilyje: „Kaunas 2022“ pristato intriguojančią svetingumo programą
Ar esate kada patyrę kultūrą saldžiai sapnuodami lovoje, sukurtoje tarpukario meistrų? O tiesiog patogiai keliaudami iš taško A į tašką B? Šias ir kitas ypatingas kaunietiškas patirtis sukūrė projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ svetingumo programa „Patirk Kauną“. „Išbandę bent vieną mūsų pasiūlymą nebegalvosite, kad Kaunas – tai tik Laisvės alėja“, – suokalbiškai šypsosi programos atstovai.
Kultūra net miegant
„Kultūros nakvynė“ – ta patyriminė viešnagė teminiuose „AirBnb“ apartamentuose. 2022-aisiais galėsite rinktis iš specialiai šiai programai atrinktų įvairias Kauno epochas pristatančių butų – kai kurie jų svečiams duris atvers pirmąkart!
Į optimistiškąjį tarpukarį svečių mintis nuneš autentiškas radijas, grojantis Danieliaus Dolskio šlagerį „Lietuvaitė“, vakarui mieste įkvėps iš spintos mojuojančios Laikinosios sostinės damų suknelės, įspūdį sustiprins autentiškuose art deco buteliukuose laikomi kvepalai… Žinoma, ir laikmetį atspindinčios knygos, net stalo žaidimai – tai, ko nerastumėte įprastuose šiuolaikiniuose viešbučiuose.
Kas gi nenorėtų apsistoti Italija dvelkiančioje tarpukario architekto Stasio Kudoko viloje ant Žaliakalnio šlaito, rūpestingai restauruotoje medinėje viloje Panemunėje ar tikrame Art Deco muziejuje pačiame Kauno centre? Tuo tarpu besidomintys šaltojo karo epocha ir pokario dizainu, turėtų susivilioti 70-ųjų stiliaus apartamentais. Neatmetama galimybė, kad „Kultūros nakvynės“ pasiūlymų, o ir apartamentų ar vilų atstovaujamų laikmečių, skaičius įsibėgėjus 2022-iesiems pagausės.
Kultūros konsjeržai
Vis daugiau keliautojų neapsiriboja „tradiciniais“ turistiniais objektais ir ieško autentiškų patirčių, žmogiškųjų istorijų bei tikrojo, dar įdomesnio miesto atradimo vietinio gyventojo akimis. Jei nedrąsu vaikštinėti vienam ar kalbinti pirmą gatvėje sutiktą žmogų, čia padės Kultūros konsjeržai. Tai – kauniečiai, pasiruošę pademonstruoti savo svetingumą, pavedžioti po žemėlapiuose nepažymėtas mėgstamas savo vietas ar ypatingiausius objektus – žinoma, ir pakonsultuoti apie „Kaunas 2022“ programą. Gyvai arba raštu – ir nemokamai.
Šoferiai – istorijų pasakotojai
Kauno svečiai, Europos kultūros sostinėje turėsiantys nedaug laiko, bet didelį apetitą naujiems potyriams, o gal tiesiog atvykę lietingą dieną, galės išsikviestį… kultūros šoferį. Paprastai kalbant, tai – privatus turas automobiliu, už kurio vairo – įdomi, Kauną itin artimai pažįstanti asmenybė.
Tarp su avantiūra jau sutikusių kultūros šoferių – menininkai, architektūros ekspertai, fotografai, kultūros lauko ir net gastronomijos žinovai. Visi jie ne tik atskleis esminius Kauno akcentus bei tokias vietas, apie kurias nerašoma turistiniuose giduose, bet ir pasidalins vietinio patirtimi bei patarimais.
Rezervuokite „Patirk Kauną“ patirtis jau dabar: https://kaunas2022.eu/patirk-kauna/
Visos šios kūrybingos idėjos, kurios bus įgyvendintos 2022 m., skirtos tam, kad Europos kultūros sostinės metais Kauną ir Kauno rajoną būtų galima pažinti kuo patogiau ir artimiau. Kultūros šiemet išvengti tikrai nepavyks – bus surengta daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Didysis Europos kultūros sostinės metų titulo atidarymo renginys „Sukilimas“ miestiečių laukia jau sausio 22 d., 19:30 val. Pilnos atidarymo renginių programos ieškokite https://kaunas2022.eu/sukilimas/ ir mobiliojoje programėlėje „Kaunas 2022“. Nemokami registracijos bilietai nuo sausio 10 d., čia.
Atskleidžiama didžiojo „Kaunas 2022“ atidarymo renginio „Sukilimas“ programa (savaitgalį – per 100 įvykių)
Prie Kauno „Žalgirio“ arenos prasidėję neįprasti konstrukcijų montavimo darbai sufleruoja – penkerius metus vykęs pasiruošimas artėja prie kulminacijos: 2022 m. sausio 22 d 19:30 val. įspūdingu vaizdo, judesio, muzikos ir šviesų šou „Sukilimas“ Kaunas ir Kauno rajonas oficialiai atidarys Europos kultūros sostinės titulo metus. Grandiozinis atidarymo renginys taps simboline įžanga į renginiais, įvykiais ir patirtimis turtingą visų metų programą.
Masinio šou dalimi galės tapti kiekvienas
„Sukilimas“ – tai pirmasis „Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos“ veiksmas. Ši trilogija – miesto, tarsi gyvos būtybės, tarsi Mitinio Žvėries pakilimo, pasirodymo ir sutarimo su juo pasakojimas, kurio žinia pasieks visą Europą. Įžanginiai „Sukilimo“ renginiai Kauno rajono seniūnijose ir miesto mikrorajonuose startuos jau sausio 19 d.
Šeštadienį, sausio 22 d., nuo 19:30 val. „Sukilimą“ stebėti bus kviečiamas kiekvienas, atvykęs į Nemuno salos prieigas. Šou didžiausią Baltijos šalyse „Žalgirio“ areną pavers milžiniška scena-ekranu, kuris bus puikiai matomas iš daugelio vietų, tad renginys žada būti tikrai masiškas.
„Atidarymo šou užkodavome pozityvią žinią – gyvenimo sunkumais galime pasidalinti mainydamiesi kultūrinėmis patirtimis ir istorijomis. Taigi, „Sukilimas“ – tai pasakojimas apie Kauną Lietuvai ir Europai. Žinią skleidžia Kauno balsai, pastatai ir praeities fragmentai – tai istorijos, artimos kiekvienam“, – sako „Sukilimo“ ir kitų didžiųjų 2022 m. renginių režisierius britas Chrisas Baldwinas.
Kartu su režisieriumi Chrisu Baldwinu „Sukilimui“ rengiasi ir jį kurti padeda keli šimtai meno, kultūros ir kitų sričių profesionalų. Tarp jų – išskirtiniais performansais pagarsėjęs prancūzų skulptorius Olivier Grossetête, kaunietis kompozitorius Antanas Jasenka, mados dizainerė Sandra Straukaitė, kostiumų kūrėjos Aleksandra Jacovskytė ir Julija Skuratova, dirigentas Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Vilnius“, solistai Joana Gedmintaitė ir Merūnas Vitulskis, Kauno šokio teatro „Aura“ trupė, choreografai Birutė Letukaitė, Aušra Krasauskaitė ir Darius Berulis, jaunosios kartos Lietuvos poetai, video meno kūrėjai, Kauno valstybinio lėlių teatro butaforės bei daugybė kitų.
Įspūdingą vaizdo, šviesos, judesio, muzikos spektaklį, kuris bus transliuojamas visam pasauliui, palydės kvietimas žaisti. Miestiečiai ir miesto svečiai turės galimybę šventinį vakarą tęsti Kauno Žvėries miesto žaidime, kuris drieksis per visą Kauno centrą: čia dalyvių lauks kelios dešimtys įvairių renginių, performansų ir įtraukiančių atrakcijų, prie kurių įgyvendinimo prisideda daugiau nei 70 partnerių organizacijų.Visi šventės dalyviai bus kviečiami pasiimti specialų žemėlapį ir ieškoti vietų, kuriose Žvėris paliko pėdsaką – ir taip iššifruoti žaidimo atsakymą. Pirmieji 1000 teisingai atsakiusių bus apdovanoti „Kaunas 2022“ prizais.
Atidarymo savaitgaliui – 100 įvykių
Tiek sausio 22 d., tiek ir visą likusį savaitgalį, Kaune ir Kauno rajone vyks apie 100 skirtingų kultūrinių įvykių, kuriems ruošiasi visa „Kaunas 2022“ komanda kartu su partneriais.
Būtent atidarymo savaitgalį atveriamos ir vienos svarbiausių Europos kultūros sostinės parodų, kurių pirmoji – šiuolaikinio meno žvaigždės iš Pietų Afrikos Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko nepamename“ (kuratorė Virginija Vitkienė, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžianti tarptautinė paroda Modernizmas ateičiai 360/365“ („Kaunas 2022“ programos dalis, organizatorius „Kaunas 2022“, Kauno centrinis paštas), taip pat – Yoko Ono instaliacija „Ex It“ (organizatorius Šiuolaikinio meno centras) išskirtinėje Lietuvos banko rūmų lokacijoje. Suplanuota ir daug išankstinių premjerų „pro rakto skylutę“, kurių metu bus galima paragauti to, ką „Kaunas 2022“ pasiūlys vėliau šiemet.
„Pirmam iš trijų esminių „Kaunas 2022“ metų renginių, kartu su dešimtimis partnerių esame parengę itin turtingą programą – kviečiu visus skirti laiko su ja susipažinti ir savo maršrutus mieste susiplanuoti iš anksto, kad pamatytumėte ir įvertintumėte kuo daugiau. Neabejoju kauniečių ir miesto svečių sąmoningumu – mūsų komanda daro viską, kad Europos kultūros renginiai būtų maksimaliai saugūs, bet prie pandeminės realybės turime prisitaikyti kiekvienas asmeniškai. Atsižvelgdami į besikeičiančias sąlygas esame parengę ne vieną efektingą ir kūrybingą atidarymo savaitgalio scenarijų – žinoma, tikimės, kad galėsime džiaugtis ilgiausiai kuriamu planu „A“, – sako „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Kad žiūrovai galėtų patogiai stebėti „Sukilimo“ spektaklį ir saugiai judėti, sausio 22 d. eismas Karaliaus Mindaugo prospekte ir Naujamiesčio dalyje bus ribojamas, o su detaliais eismo pasikeitimus šventinėmis dienomis, miestiečiai ir svečiai bus supažindinti jau netrukus.
Renginio metu bus privalu laikytis visų LR Vyriausybės nustatytų sveikatos saugos taisyklių – saugaus atstumo laikymosi, nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimo ir kitų aktualių rekomendacijų.
Nemokami registracijos bilietai į didįjį atidarymo renginį bus platinami nuo sausio 10 d., adresu www.kaunas.2022.eu. Pilną ir aktualią Europos kultūros sostinės renginių programą galima visada turėti po ranka, atsisiuntus mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“ arba rasti interneto svetainėje https://kaunas2022.eu/sukilimas/
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Virginija Vitkienė: 2022-aisiais Europos kultūros sostinės renginiuose Kaune laukiame 1,5 milijono lankytojų
„Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leis pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje“, – įsitikinusi „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Vis dėlto, pasak jos, pagrindinis programos akcentas yra ne garsūs vardai, o tikslas, dėl kurio ji įgyvendinama – išauginti visuomenės poreikį kultūrai.
Būtent šio tikslo vedama „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda per penkerius pasiruošimo metus ugdė gyventojų įsitraukimą į kultūros ir meno kūrybą, kvietė į pramoginius ir edukacinius renginius. Šio darbo rezultatai matyti jau šiandien, o 2022-aisiais įvyksiantis kultūros sprogimas Kaune nuaidės per visą Lietuvą.
„Europos kultūros sostinės titulo metai – per daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių kainavęs projektas, kad skirtume jį tik Kaunui ar kauniečiams. Tai – Europos lygmens renginys, kurį skiriame visai Lietuvai“, – teigia V. Vitkienė.
Europos kultūros sostinės titulo metų programa Kaune, kurią rengia per 500 kultūros darbuotojų iš 72 organizacijų yra tokia plati ir gili, jog jai pristatyti vieno interviu nepakanka. Vis dėlto, V. Vitkienės žvilgsnis į Europos kultūros sostinės titulo metus Kaune iš paukščio skrydžio padės susidėlioti svarbiausius programos akcentus.
– Kai kalbėjomės pernai panašiu metu, sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą prieš startą. Kaip jaučiatės dabar, 2022-ųjų išvakarėse?
– Mūsų komandai 2022-ieji jau prasidėjo. Žinome ne tik renginių dienas, bet ir valandas, minutes, kokie svečiai dalyvaus ir kur jie lankysis. Jau gyvename sausio mėnesio pabaiga. Pagrindiniai mūsų iššūkiai dabar susiję su logistika, techniniais, organizaciniais klausimais. Nors, žinoma, labiausiai širdis virpinantis momentas yra Kauno Europos kultūros sostinės titulo metų inauguracinis renginys 2022 metų sausio 22 dieną.
– Gal galite apie jį papasakoti plačiau?
– Kaunas – Europos kultūros sostinės programą įgyvendiname jau penkerius metus. 2022-uosius vadiname Europos kultūros sostinės titulo metais, tad 2022 metų sausio 19–23 dieną įvyks įžanginiai metų renginiai Kauno rajone ir Kaune.
Šis savaitgalis sausio pabaigoje – tai pirmoji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis – „Sukilimas“. Ji prasidės Šviesos ratų renginiais atokiausiose Kauno rajono gyvenvietėse, kas vakarą renginiams artėjant prie Kauno centro, kol visi susirinksime prie „Žalgirio“ arenos sausio 22 dienos vakare. Po atidarymo ceremonijos, kuri vyks nuo 19.30 ir truks valandą, miestiečiai bus pakviesti į Kauno Naujamiestį – Vienybės aikštės ir Prisikėlimo bažnyčios link – kur iki vidurnakčio vyks arti 30 įvairių renginių, meno instaliacijų, veiks įvairios kultūros įstaigos, bus galima užeiti pasišildyti.
Nors renginys bus transliuojamas visais kanalais, tokie momentai nepamirštami. Kviečiu būti vietoje.
– Reklamose jau rodote veidus žmonių, kurių sulauksime Kaune 2022-asiais: performatyvaus meno pionierė Marina Abramovič, šiuolaikinio meno genijus Williamas Kentridge‘as, pasaulinis teatro inovatorius Robertas Wilsonas, aktyvistė ir meninkė Yoko Ono. Kurio iš šių svečių labiausiai laukiate Jūs?
– Aš labiausiai laukiu Williamo Kentridge‘o parodos ir vizito. Šį, vieną įtakingiausių šiuolaikinių pasaulio menininkų iš Pietų Afrikos Respublikos, įkalbėti dalyvauti mūsų programoje buvo nelengva. Turintis litvakų kraujo (vieni proseneliai – iš Kauno, kiti – iš Utenos) jis daugybę metų kartojo, jog į Lietuvą nevažiuos. Suprantama – mūsų šalyje net ir 21-ajame amžiuje nepakankamai kalbama apie holokaustą, ištrynusį ir šio menininko giminaičių gyvenimus ir vardus iš Kauno istorijos.
Todėl laikau ypatingu laimėjimu tai, kad W. Kentridge‘as, kuris anksčiau net nesutikdavo skolinti kuratoriams savo kūrinių eksponuoti Lietuvoje, ne tik atidarys čia savo asmeninę parodą, bet ir kartu su kitu litvakų menininku kompozitoriumi Philipu Milleriu pristatys naują kūrinį, sukurtą šiam sugrįžimui. Williamo Kentridge paroda „Tai, ko nepamename“ veiks visus metus. Beje, jau šiandien M.K. Čiurlionio muziejaus vidiniame kiemelyje galima pamatyti ją anonsuojančius kūrinius.
Ši paroda ypatinga tuo, jog yra susijusi su vienu iš pagrindinių Kaunas 2022 uždavinių – per kultūrą siekiame atgaivinti miesto atmintį, paskatinti kauniečius ir Lietuvos gyventojus būti atviresniems sau, savo istorijai ir Kitam.
– Į ką dar siūlote atkreipti dėmesį kitų metų programoje?
– Šiame kontekste taip pat norėčiau paminėti menininkės Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“ rugpjūčio-spalio mėnesiais. Jenny – litvakė iš Jungtinės Karalystės, jos šaknys – Kaune, iš kur kilęs jos senelis, suprojektavęs ir pastatęs „Pasakos“ kino teatrą. Vėliau jis tapo viena iš pirmųjų „Lietūkio“ garažo aukų, nužudytų 1941-ųjų birželį. Menininkės tėvai išgyveno Didžiąją akciją Kauno gete, vėliau pabėgo ir, padedami lietuvio Vytauto, devynis mėnesius slėpėsi dėžėje viename iš Vilijampolės fabrikų.
Įspūdinga J. Kagan instaliacija per vienos šeimos istoriją perteiks holokausto tragediją. Instaliacija veiks viename iš šiuo metu dar renovuojamų pastatų Birštono ir Gertrūdos gatvių sankryžoje netoli Istorinės prezidentūros.
– Kaune 2022-aisiais viešės pasaulinio garso kūrėjai. Ką tai duos Kaunui, ilgalaikėje perspektyvoje?
– Didžiuojuosi mūsų partneriais – vietos kultūros organizacijomis – kurios į Kauną pakvietė tokios kategorijos menininkus. Mariną Abramovič pristato galerija „Meno parkas“, Šiuolaikinio meno centras atveža Yoko Ono parodą, Kauno nacionalinis dramos teatras – Roberto Wilsono pasirodymus. Žinoma, Europos kultūros sostinė – magiškas titulas, menininkų kvietimui tai pridėjo papildomo svorio ir suteikė reikiamą biudžetą.
Kultūrinė programa, kurioje dalyvauja tokio lygio žvaigždės, leidžia pažymėti Kauną šiuolaikinės kultūros pasaulio žemėlapyje. Tai – vardai, kuriuos į savo istoriją trokšta įsirašyti daugybė pasaulio kultūros institucijų.
– Ko gero, žinomiausios populiariojoje kultūroje yra jūsų programos žvaigždės moterys – Marina Abramovič ir Yoko Ono.
– Aktyvistė ir meninkė Yoko Ono šiandien jau yra garbingo amžiaus, nekeliauja, tad tikriausiai Lietuvoje sulauksime tik jos kūrinių. Pirmoji instaliacija Lietuvos banko patalpose Maironio gatvėje atsidarys jau sausio mėnesį – „Sukilimo“ savaitgalį, o į retrospektyvinę Y. Ono parodą kviesime nuo rugsėjo.
Na, o Marina Abramovič į Kauną atvyks pavasarį. Kovo 31 d. numatomas jos susitikimas su visuomene „Žalgirio“ arenoje. Jeigu kai kurie kiti mūsų reklamuojami menininkai plačiajai visuomenei galbūt yra nežinomi, tai M. Abramovič galima laikyti nuomonės formuotoja, žinomumu prilygstančia tokioms popkultūros žvaigždėms kaip Lady Gaga. Leidyklos „Kitos knygos“ lietuviškai išleista M. Abramovič biografija „Eiti kiaurai sienas“ kelis kartus kartojo tiražą – tai rodo šios asmenybės įtaką ir populiarumą Lietuvoje.
Kita vertus, M. Abramovič kūriniai, kuriuos pristatysime keturis mėnesius truksiančioje parodoje Kauno paveikslų galerijoje, reikalauja tam tikro išankstinio pasirengimo. Retrospektyva tikrai didelė – parodą eksponuosime per visus galerijos aukštus.
– Tyrimai rodo, kad kultūros vartotojai, kultūros turistai – tai aukštesnio išsilavinimo ir pajamų, vyresnio amžiaus žmonės. Kam skirta jūsų programa?
– Besirengdami Kauno – Europos kultūros sostinės metams organizavome daugybę renginių plačiajai visuomenei jiems lengvai prieinamose vietose, siekdami veiklomis parodyti kad kultūra yra skirta visiems. Menininkai kartu su bendruomenėmis kūrė projektus, aktyvinome gyventojų įsitraukimą į meną ir kultūrą. Bendruomenių, miestiečių telkimui ir įtraukimui skyrėme labai daug dėmesio ir lėšų, tad šiandien turime subūrę daugiau nei kelių tūkstančių aktyvių bendruomenių narių, kurie patys ne tik dalyvauja, bet ir prisideda prie renginių kūrimo, taip pat tūkstančio savanorių komandą. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymo savaitgalį scenoje pasirodys per 800 atlikėjų: tarp jų – ir mūsų bendruomenių projektuose pastebėti ir įvertinti meno ir kultūros kūrėjai.
– Vis dėlto, kas yra Kauno – Europos kultūros sostinės renginių lankytojas? Ką šiuose renginiuose atras įvairios jų grupės?
– Kai važiuojame į užsienį, atrodo natūralu aplankyti geriausias galerijas, susiplanuoti vizitus į muziejus, kartais – net ir prisiderinti savo atvykimo laiką prie tam tikro spektaklio ar koncerto. Šiemet visa tai turėsime Kaune. Europos kultūros sostinės titulo metų programos knyga (ją galima rasti ir internete) – storas almanachas, o juk jame pateikiami tik trumpi pagrindinių renginių pristatymai.
Turėsime parodų, spektaklių, koncertų, skirtų jaunimui. Organizuosime tarptautines konferencijas kultūros sektoriaus profesionalams; šalia jau minėtųjų parodų, vyks ir teminės, labiau specializuotos. Plačiajai visuomenei siūlysime ir renginius viešosiose miesto erdvėse. Vyks festivaliai – scenos menų, istorijų, kiti, organizuosime bendruomenių šventes ir mieste, ir Kauno rajone. Kaimynų dienai bendrą stalą 2022-aisiais dengsime nuo Soboro iki pat senamiesčio.
Siekiame programą kurti įvairiausių interesų ir galimybių žmonėms – visiems. Turime strateginį tikslą – kitąmet Europos kultūros sostinės renginiuose sulaukti virš pusantro milijono lankytojų. Žinoma, tokios programos, kuri yra ir plati, ir gili, ir įvairi negalėtume įgyvendinti vieni – programą ruošiant kartu dirba 72 kultūros organizacijos, mažiausiai 500 žmonių.
– Europos kultūros sostinės titulas tampa traukos objektu ir užsienio turistams. Kas jiems galėtų būti įdomiausia Kauno programoje?
– Bendraudami su užsienio žurnalistais ir net meno, kultūros istorikais pastebime, jog jie turi labai ribotą suvokimą apie mūsų gyvenimą sovietmečiu už geležinės uždangos. Vakarų Europos gyventojų žinios neretai paviršutiniškos – jiems, pavyzdžiui, sudėtinga suprasti, jog apie kai kuriuos istorijos momentus kelios kartos žmonių nesimokė nei mokykloje, nei universitete. Jie sako: „Juk ir sovietmečiu universitetai egzistavo!“...
Gegužės mėnesio viduryje atidarysime vadinamosios rezistencinės Kauno kultūros sezoną, sutampantį su Romo Kalantos susideginimo penkiasdešimtmečiu. Renginių cikle numatyta ir paroda Kauno centriniame pašte „1972: pramušti sieną“, kuruojama Rasos Žukienės ir plataus ekspertų rato, kurioje bus pristatyti to laikmečio artefaktai, muzika, kinas, mada, vizualieji menai, religinė rezistencija vėlyvajame sovietmetyje. Vyks mokslinė konferencija, spektaklių premjeros Valstyviniame Kauno muzikiniame ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Šie renginiai bus aktualūs ne tik tos kartos, kuri prisimena įvykius, žmonėms, bet ir jaunimui, kuris žinių apie sovietmečio cenzūros, režimo, kalbos laisvės ribojimo laikus turi mažiau. Dar vienas svarbus žiūrovas ir šios programos lankytojas – europietis, svečias iš Vakarų demokratijos šalių, kur dėl nepakankamo konteksto išmanymo sovietizmą neretai romantizuoja. Manau, kad būtent ši programos dalis edukacine prasme bus ypač aktuali užsienio svečiams.
– Vėl prakalbome apie istorinę atmintį. Panašu, kad jai jūsų programoje skiriama ypač daug dėmesio.
– Siekiame, kad Kaunas prisimintų savo daugiakultūrę tapatybę, todėl „Atminties biuro“ rengiama programos dalis – labai plati. Didelė dalis atminčiai skirtos programos skirta žydų kultūros paveldui atrasti ir įreikšminti. Tarp jų yra ir Pasaulinis litvakų forumas su tarptautine konferencija ir įspūdingo kūrinio „Kauno kantata“, kuriama litvakų kilmės menininkų su daugiau nei 300 atlikėjų, pristatymu.
Bus atnaujintos ir kai kurių muziejų ekspozicijos. Pavyzdžiui, jau šiandien galima apsilankyti atnaujintoje Istorinės prezidentūros parodoje „Rūmų istorijos“, kurioje per vieno pastato valdytojų istoriją papasakota Kauno, Lietuvos ir net regiono istorija. Norėjome, kad lenkų, rusų, žydų, vokiečių turistai galėtų atrasti save, savo santykį su mūsų miestu. Taip pat, planuojama atnaujinti Sugiharos namų ekspoziciją, padaryti ją prieinamą neįgaliesiems, atidaryti lauko parodą.
– Paklausius jūsų akivaizdu, kad mūsų gyvenimas kitais metais iš tiesų pasikeis. Kaip jūs manote, kas iš Europos kultūros sostinės sukeltų pokyčių išliks Kaune?
– Jei kalbėtume apie renginius, labai norėtųsi, kad išliktų dauguma naujai atsiradusių festivalių. Pavyzdžiui, Istorijų festivalis, įgyvendinamas kartu veikiant daugiau nei dešimčiai kultūros įstaigų. Jau šiandien akivaizdu, kad išliks įgytos kompetencijos – mūsų, kultūros sektoriaus darbuotojų gebėjimas kartu dirbti, o tuo pačiu išliks ir padidėjęs bendruomeniškumas. Kauno ir Kauno rajono kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacija ir naujos kompetencijos, tikiu, užtikrins ir po 2022-ųjų tarptautinius aukšto lygio renginius, pradėtų festivalių ir renginių tęstinumą.
Matote, kalbu daugiausiai apie „minkštąją“ dalį, į kurią daugiausiai investavome ir kuri jau šiandien teikia grįžtamąją vertę. Žinoma, norėtųsi daugiau infrastruktūros pokyčių, tokių kaip Vyriausybės gera valia ir iniciatyva Kauno centrinio pašto pastate įsteigti tarptautinį architektūros centrą. Pastato susigražinimo visuomenės reikmėms procesas prasidės jau 2022-ųjų sausį, kai jame bus atidaryta paroda „Modernizmas ateičiai 365/360”.
Kita vertus, Kaune vis dar trūksta patalpų menininkų rezidencijoms, nepriklausomiems scenos menams. Ypatingai jaučiamas muziejininkystės standartus atitinkančių parodų salių trūkumas, todėl ir daugelis parodų kitąmet žiūrovus pakvies į įvairias nemuziejines erdves. Tikimės, kad Europos kultūros sostinės programa taps lemiamu faktoriumi, paskatinsiančiu sprendimų priėmėjus atsigręžti į šias problemas.
125 kartus aplink Žemę Europos kultūros sostinės link
Beveik metus trukęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ žingsnių iššūkis Kauno miesto ir rajono gyventojams baigiasi šiandien. 11 mėnesių kartu su kultūra žingsniavę miesto ir rajono gyventojai pasiruošę sukilti ir sausio 19-23-ią dienomis atidaryti didžiausia scena Europoje tampantį Kauną!
„Kaunas 2022“ kartu su mobiliąja vaikščiojimo programėle „#walk15“ bei verslo, turizmo ir tarptautinės rinkodaros plėtros agentūra „Kaunas IN“ dar sausio mėnesį Kauno mieste ir rajone gyvenantiems žmonėms metė iššūkį „Nė žingsnio be kultūros“, kuriuo kvietėme nužingsniuoti vieną iš ypatingų Europos kultūros sostinės titulo atidarymo datų – 2022 01 22. Nekantriai kultūros sprogimo Kaune laukiantiems žingsniuotojams apeiti kiek daugiau nei ratą aplink Žemės rutulį pasirodė paprasta – iššūkis buvo įveiktas vos per dvi savaites, o šiandien jis nueitas jau beveik 124 kartus, iš viso beveik 2,5 milijardo žingsnių.
„Kauniečių raginti žingsniuoti nereikia. Vaikščiojimo iniciatyvos mieste priimamos su didžiausiu entuziazmu ir todėl tiek man, tiek „#walk15“ komandai visada labai gera sugrįžti į šį, tuoj Europos kultūros sostine tapsiantį miestą. Miesto gyventojų aktyvumą iliustruoja ir iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ rezultatai. Pirminis iššūkio tikslas viršytas per dvi savaites, o iš viso įveiktas atstumas tolygus net 124 kelionėms aplink Žemę. Tai – daugiau nei nuostabu! Sveikinu visus kauniečius tokiu įspūdingu aktyvumu žengiant į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus,“ – sako „walk15“ kūrėja, „Kaunas 2022“ ambasadorė Vlada Musvydaitė.
Prie iššūkio prisijungė net 69 komandos iš įvairių Kauno miesto ir rajono gyvenviečių. Nuo miesto mikrorajonų – Vilijampolės, Aukštųjų ir Žemųjų Šančių, Aleksoto, Kalniečių ir kitų – iki rajono miestų ir kaimų – Raudondvario, Ežerėlio, Čekiškės, Vandžiogalos, Akademijos... Iššūkyje žingsniavo beveik 4 tūkstančiai gyventojų, o gausiausios komandos subūrė po daugiau nei kelis šimtus narių – Dainavoje žingsniavo 492, Ramučiuose – 433, o Raudondvaryje – 358 žmonės.
Pažinti miestą ir rajoną iš naujo ir atrasti ypatingas jo vietas ir žmones kvietė kiekvieną mėnesį pasirodę nauji maršrutai, kuriuos „Kaunas 2022“ komanda sudarė kartu su „Kaunas IN“, Europos kultūros sostinės programų kuratoriais, savanoriais, jaunuoliais, Kauno Mitiniu Žvėrimi bei įvairiomis organizacijomis.
Net 12 maršrutų siūlė Kauną pažinti vis iš kitos perspektyvos: „Gatvės menas ir atmintis“ kvietė aplankyti sienas, pasakojančias Kauno miesto archyvus praturtinančias istorijas, iššūkį įveikti 13 iš daugiau nei 60 Kaune esančių laiptų metė bei su nefasadiniais Kauno elementais supažindino „Kaunas 2022“ jaunimo programos „Kylantis Kaunas“ dalyviai, o projekto savanoriai, specialius lyderystės mokymus baigę Kauno ekspertai, dalinosi netikėčiausiais miesto akcentais maršrute „Kultūristo gidas“.
Sekdami maršrutą „Asmenybės“ iššūkio dalyviai pasisvečiavo ypatingų Kaune gyvenusių žmonių namuose ir kitose jiems svarbiose vietose, „Nuo Barakų iki P.A.R.A.K.O.“ maršrute kartu su „Fluxus Labas!“ komanda žingsniuotojai tyrinėjo Šančių unikalumą, vasarą kartu su „Kaunas IN“ bei „KMN kultūros infocentras“ komandomis patyrė „Kultūrinį šoką“, kvapą sulaikė žiūrėdami į „Panoraminį Kauną“, keliavo tarp „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto dalyvių – Kačerginės ir Kulautuvos, sekė Mitinio Kauno Žvėries pėdsakais, pasinėrė į kino aikštele įvairiuose filmuose bei serialuose tapusias Kauno erdves ir grožėjosi Kauno modernistine architektūra, pretenduojančia tapti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo dalimi.
Kiekvienas iš šių maršrutų ne tik pristatė vis kitokį Kauno miestą ir jo rajoną, bet ir įvairias „Kaunas 2022“ projekto dalis, tad akyliausieji pastebėjo ir didžiausių kitų metų projektų detales. 2022-aisiais, Europos kultūros sostinės titulo metais Kaune ir Kauno rajone vyks daugiau renginių nei metuose dienų: suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Kultūros maratonas, besitęsiantis visus 2022-uosius, bus tikrasis iššūkis Kauno miesto ir rajono gyventojams bei jų svečiams, tačiau nuo kultūros pabėgti nepavyks niekam!
Ruoštis nepamirštamam maratonui galite ir toliau žingsniuodami „Kaunas 2022“ kartu su „Kaunas IN“ paruoštais maršrutais, kuriuos rasite „#walk15“ programėlėje.
Visos 2022-ųjų metų programos ieškokite šiuo adresu.
„Kaunas 2022” projektas „Kultūra į kiemus” tapo unikaliausiu muzikos projektu pasaulyje
„Kaunas 2022” bendruomenių programos „Fluxus labas“ projektas „Kultūra į kiemus“, Kauno miesto ir rajono daugiabučių kiemus pavertęs koncertų salėmis, ne tik įkvėpė Kauno miesto ir rajono gyventojus, tačiau ir buvo įvertintas užsienio šalyse. 2020-ais metais buvo išrinktas tarp dešimties geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje Politikos inovacijų instituto apdovanojimuose, o šįmet projektas išrinktas unikaliausiu muzikos projektu pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award “ apdovanojimuose.
Karantino pradžia nebuvo itin smagi - užsidarę namuose visi stebėjo koncertus, spektaklius ir pasirodymus tik kompiuterių ar televizorių ekranuose, o prisilietimai ar šiltas ryšys egzistavo tik virtualioje aplinkoje. Namai virto biurais, kino ir koncertų salėmis, restoranais, bibliotekomis, darželiais ir mokyklomis. Nepaslaptis - daugeliui tai buvo nepakeliama psichologiškai ir liūdino visus, kurie buvo pratę prie renginių ir kultūros.
Kultūros trūkumą pastebėjusi „Kaunas 2022“ bendruomenių programa “Fluxus Labas” inicijavo projektą “Kultūra į kiemus” tam, kad sugrąžintų žmonėms tiesioginį ryšį ir dalinimąsi džiaugsmu su aplinkiniais bei atvežtų kultūrą tiesiai po langais. Projektas gyventojus kvietė stebėti įvairių sričių profesionalų – teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, muzikos atlikėjų – pasirodymus tiesiai iš savo VIP ložių - namų balkonų.
Tarp dalyvių buvo „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, šokio trupės „Nuepiko“ narys Marius Pinigis, žinomi atlikėjai ir dainų kūrėjai Jurga Šeduikytė, Erika Jennings ir Jurgis Didžiulis, Rūta MUR, Kamanių šilelis, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, baritonas Raimondas Baranauskas ir kt.. Apie projekto sėkmę ir įspūdžius pasakoja “Fluxus Labas” programos kuratorė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė ir koordinatorė Simona Savickaitė.
Kaip gimė "Kultūra į kiemus" ir kokie procesai vyko užkulisiuose, organizuojant šį projektą?
Aistė: "Kultūra į kiemus" gimė labai netikėtai: sužinojus, kad įvedamas karantinas, ėmėme mąstyti, kad negalime tiesiog visko sustabdyti ir palikti bendruomenes. Įkvėpimu tapo internete jau sklandantys pavyzdžiai iš Italijos apie koncertus, sporto treniruotes balkonuose. Finansų beveik neturėjome, tad pradėjome galvoti, kokius vietos gyventojus galima įtraukti. Taip pradžioje zumbos treniruotes kiemuose savanoriškai ėmė vesti viena trenerė iš Šilainių Karolina Budrytė, o vėliau, dėka partnerių, pagrindinio projekto rėmėjų „Švyturys nealkoholinis“ ir išsiplėtusios organizacinės komandos, tai išsivystė į "Kultūra į kiemus". Darbo buvo labai daug: kiemų paieška, derinimas su bendruomenėmis ir labai intensyvus pasirodymų grafikas. Kadangi dauguma žmonių tuomet buvo namuose, o viešos komunikacijos vengėme, siekdami išvengti buriavimosi kiemuose, tai kvietimus palikdavome gyventojams prie durų 1 - 2 dienos iki pasirodymo. Daug pagelbėjo ir pačios kiemų bendruomenės.
Simona: Kiemų bendruomenės labai prisidėjo padedant nešioti kvietimus, suteikiant koncertams elektros, informuojant kaimynus. Gelbėdavo ir visai paprastais, bet labai svarbiais daiktais, kurių pritrūkdavome – šluotomis, kėdėmis, lipnia juosta.
Kokie buvo įsimintiniausi projekto pasirodymai/reakcijos?
Aistė: Man asmeniškai įsimintiniausias buvo pirmasis pasirodymas, kai viename Dainavos kieme Marius Pinigis atliko šiuolaikinio šokio pasirodymą. Tai buvo standartinis, duobėtas ir automobiliais užgrūstas daugiabučio kiemas, kurio fone šiuolaikinis pasirodymas atrodė labai kontrastingai. Vis dėlto po pasirodymo, kurį stebėjo beveik pilnai užpildyta auditorija, t.y. beveik visuose languose bei balkonuose buvo žiūrovai, jie ilgai plojo ir buvo keista, bet miela, daugiabučių kieme girdėti bravo šūksnius.
Simona: Man labiausiai įsiminė Jurgio Didžiulio ir Erikos Jenings koncertas Šilainiuose, kuomet tūkstantiniame kieme žmonės dainavo pro langus, mojavo kaimynams, grojo gitaromis ir kitais instrumentais – girdėjosi žiūrovų šūksniai, komentarai reakcijos. Kieme tvyrojo didelio bendruomeniškumo, vienybės ir džiugesio nuotaika.
Kokių atsiliepimų sulaukėte?
Simona: Sulaukėme labai daug prašymų atvykti į kiemus, kuriuose dar nebuvome. Žinoma, dauguma dėkojo, kad šiuo įtemptu karantino metu “atnešėme” į jų kiemą daug pozityvumo ir vilties.
Aistė: Matėsi, jog pasirodymai atnešė daug pozityvių įspūdžių visiems, tačiau dėl griežtų karantino ribojimų, gyvai išgirsti atsiliepimų nebuvo daug galimybių. Vis dėlto, man atrodo, "Kultūra į kiemus" vienodai daug gerų emocijų, įkvėpimo ir palaikymo suteikė tiek namuose uždarytiems gyventojams, tiek profesionaliems atlikėjams. Šie koncertai kiemuose atlikėjams tapo galimybe po ilgo laiko pagaliau vėl koncertuoti gyvai publikai ir matėsi, kad jiems tai be galo svarbu. Be to, tai tapo dideliu impulsu, kad profesionalus menas iš salių atkeliautų tiesiai pas žmones (turbūt didžiausią įspūdį žmonės padarė operos bei orkestrų pasirodymai kiemuose).
Koks jausmas gauti apdovanojimą? Kokios komandos nuotaikos?
Simona: Neįtikėta! Nuostabu, kad visos pastangos ir laikas gvildenant projekto koncepciją ir bei ją įgyvendinant yra pastebėtos ir įvertintos pasauliniame lygmenyje.
Projektas buvo atrinktas tarp 10 unikaliausių muzikos projektų pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose, kuriems nominavo Lina Navickaitė-Martinelli, LMTA Muzikologijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė ir žurnalo „Lithuanian Music Link“ redaktorė. L. Navickaitės-Martinelli teigimu, projektas kuria vertę profesionalią kultūrą pristatydamas atvirose erdvėse ir suteikdamas progą kultūros ir pramogų pasiilgusiems žmonėms prasmingai praleisti laiką ir patirti teigiamas emocijas sudėtingu pandemijos laikotarpiu.
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=NEk-2oorM_g[/embedyt]
Viena knygos „Kauno žydai“ sudarytojų Daiva Citvarienė: „Norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų“
Žadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename – vienas ambicingiausių projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tikslų. Jam įgyvendinti įsteigta programa „Atminties biuras“ pasitinkant „Kaunas 2022“ atidarymą išleidžia gausiai iliustruotą knygą „Kauno žydai“. Apie leidinio priežastis, turinį ir asmeninį santykį su žydiškuoju Kaunu pasakoja viena jo sudarytojų, programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Citvarienė.
- Greičiausiai „Kauno žydai“ galėjo būti ir filmas, ir straipsnių ciklas, ir dar koks nors objektas, pasakojantis istorijas. bet kodėl knyga?
- Tikrai taip, toks filmas galėtų atsirasti. Ir reikia pasakyti, kad su „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ nuo 2019 m. pristatėme nemažai žydišką atmintį aktualizuojančių projektų, o mieste pasirodė keletas gatvės meno kūrinių, kurie primena čia gyvenusius žydų kilmės kauniečius.
Tačiau šią knygą laikau vienu svarbiausių projektų. Jos idėją ėmėme vystyti vos laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Pirma, norėjome užpildyti miesto istorijos spragą. Antra, mums buvo svarbu sukurti išliekamąjį projektą, kuris nepasibaigtų po 2022-ųjų. Knyga, kitaip nei paroda ar spektaklis, liks dar ne vienerius metus. Tai mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas.
- Knygoje gausiai cituojami įvairūs šaltiniai, taip pat publikuojamos tikrai ne visiems matytos istorinės nuotraukos, dokumentai, net reklamos. Kokie radiniai archyvuose jus, jau nemažai žinančius apie temą, labiausiai nustebino? Kas asmeniškai labiausiai palietė ir sujaudino?
- Negaliu kalbėti už kitus knygos autorius, kurių dauguma istorikai ir jų santykis su ikonografine medžiaga turbūt šiek tiek kitoks.
Aš nesu istorikė ir man nėra taip svarbu, ar fotografija anksčiau buvo publikuota, ar ji reta. Man svarbiau, kiek fotografijoje matyti istorijos, kiek ji gali papasakoti apie tą laiką, žmogų, įvykį, kiek ji iškalbinga. Kartu – kiek nuotrauka mums šiandien pasako apie tuometinį Kauną, kauniečius ir jų gyvenimą, kiek ji įdomi paprastam knygos skaitytojui, ne istorijos specialistui.
Aš asmeniškai labai apsidžiaugiau pamačiusi pavėsinės, kurioje rašė rašytojas Abraomas Mapu fotografiją. Buvau ne kartą skaičiusi apie šią pavėsinę ant Aleksoto kalno, tad ši fotografija buvo labai malonus atradimas, padedantis geriau įsivaizduoti skaitytas istorijas ir tų laikų miestą.
Kitas atradimas – sudeginto Kauno geto fotografijų rinkinys. Tai vieni labiausiai sukrečiančių mano matytų miesto vaizdų.
Tačiau šioje knygoje ne mažiau už iliustracijas mums svarbūs Kaune gyvenusiųjų ar čia besilankiusių atsiminimai, liudijimai – jie irgi yra tam tikros istorijos „iliustracijos“. Džiaugiuosi, kad knygoje įdėjome nemažai anglakalbiuose šaltiniuose rastų atsiminimų apie XIX – XX a. pradžios Kauną, kurie vaizdingai papildė kuriamą miesto paveikslą. Be to, knygos turinį prasmingai praplečia ir mūsų pačių prieš keletą metų kalbintų kauniečių atsiminimai – Frumos Kučinskienės, Julijanos Zarchi, Bellos Shirin ir kitų.
- Penki šimtai metų – ir vos du šimtai puslapių! Kaip konstravote, koncentravote knygos naratyvą, galbūt stalčiuose liko medžiagos dar kelioms publikacijoms?
- Turbūt pirmiausia svarbu pasakyti, kad rengėme knygą, kuri skirta ne akademinei bendruomenei, o smalsiems, besidomintiems istorija. Nesiekėme sukurti enciklopedijos ar išsamios Kauno žydų istorijos. Ši knyga – tarsi įvadas, pravertos durys į mažai tyrinėtą miesto praeities pasaulį. Tai pirmoji pažintis su Kauno žydais, jų istorija mieste. Primename svarbiausius čia gyvenusių ir kūrusių kauniečių vardus, jų indėlį į švietimo, kultūros, medicinos, pramonės, verslo ir kitas gyvenimo sritis, paliečiame ir skaudžius istorijos puslapius. Labai tikiuosi, kad knyga inspiruos tolesnius šios istorijos tyrimus.
Esu įsitikinusi, kad norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų. Kad iš tiesų suprastume, kuo gyveno žmonės prieš 50 ar 150 metų, reikia žinoti, kaip jie mąstė, jautėsi, kaip jie matė pasaulį.
Man asmeniškai įdomus muziejų konstruojamas santykio su istorija formatas. Pvz., Varšuvos Polin Lenkijos žydų istorijos muziejuje istorija pasakojama pasitelkiant šaltinių citatas, liudijimus, prisiminimus. Panašius istorijos pasakojimo principus norėjosi perkelti ir į šią knygą.
Todėl didelį vaidmenį pasakojime skyrėme istorinių šaltinių citatoms ir prisiminimams. Šie intarpai – laiko liudininkai. Jie suteikia istorijai gyvybę, kvėpavimą, spalvas.
- Ar daug teko rasti neatitikimų, prieštaravimų šaltiniuose rengiant tekstus? Kaip visgi nuspręsti, kuri tiesa – tiesiausia, tyrinėjant tai, ko liudininkų neretai nebėra?
- Kauno žydų istorija dar labai fragmentiškai tyrinėtas laukas. Mūsų, sudarytojų (knygą sudarėme kartu su Kauno istoriku Arvydu Pakštaliu) tikslas buvo surinkti jau padarytus kitų autorių tyrimus, sujungti juos į vieną pasakojimą ir mėginti užpildyti kai kurias spragas. Arvydas itin gerai pažįsta Lietuvos archyvus ir pakoregavo kai kuriuos jau spėjusius įsitvirtinti teiginius. Kita vertus, net neabejoju, kad po knygos pasirodymo paaiškės nauji faktai, atradimai, galbūt ir netikslumai. Manau, kad tai labai natūralus procesas. Kauno žydų istorija dar tik pradedama rašyti.
- Knygoje prisimenami visai neseniai išėję Leonidas Donskis, Irena Veisaitė. Galbūt kažko taip ir nespėjote pakalbinti?
- Liūdna, kad paskutinieji knygos puslapiai buvo skirti per anksti išėjusiems – Leonidui ir Irenai. Iš tiesų gaila, kad nespėjome su Irena pakalbėti apie šią knygą, kol dar galėjome tą padaryti. Rengiant tekstą apie Leonidą supratome, kiek mažai žinome apie jo šeimos istoriją… Kita vertus, mums buvo labai svarbu, kad šie ir kiti šių dienų kauniečiai mums primintų, kad žydų istorija Kaune gyva, ji tęsiasi.
- Kaip suformavote autorių kolektyvą – jis nemažas, ar teko pandeminėmis sąlygomis dirbti kartu, galbūt aptarti vienas kito idėjas, ar visgi didžiausias darbas teko sudarytojams?
- Kaip minėjau, mūsų, sudarytojų, darbas buvo surinkti tyrimus, kurie jau atlikti. Tačiau didžiausias darbas prasidėjo bandant šiuos fragmentiškus tyrimus sudėti į vieną pasakojimą. Tuomet didelis darbas teko mano kolegai Arvydui – pildyti esamas spragas. Na, o mano užduotis buvo atstovauti skaitytojams – kelti klausimus, kvestionuoti teiginius, kurie kartais atrodo „savaime suprantami“ istorikams, bet ne tokie aiškūs kitiems skaitytojams. Be to, atrodė svarbu ne tik pasakoti, bet ir pristatyti papročius, kultūrą, specifinius terminus. Taip atsirado tekstą papildantis žodynėlis.
- Jei knygą perskaitęs moksleivis ar istorijos, literatūros studentas nuspręstų atidžiau gilintis į kurį nors laikotarpį, giminę, įvykį, koks pasirinkimas „Atminties biurą“ labiausiai pradžiugintų?
- Kaip sakiau, Kauno žydų istorija dar tik pradedama tyrinėti. Ši knyga galėtų būti bent tris kartus storesnė, joje liko nepaminėta daugybė čia gyvenusių ir kūrusių žmonių. Labai tikiuosi, kad visi tie vardai neliks užmarštyje ir kiti autoriai juos prikels naujam gyvenimui. Todėl sveikinčiau visas iniciatyvas tyrinėti šią istoriją.
- Greičiausiai jau sulaukėte pirmųjų reakcijų. Kokios jos?
- Mūsų draugai – Kauno žydų bendruomenė – apie šią knygą žinojo nuo pat jos rengimo pradžios. Tikiu, kad jos labai laukė. Mums – tai ne tik duoklė čia gyvenusiems, istorijai, bet ir dovana šiai bendruomenei, žmonėms, kurie tapo mūsų draugais.
Žinau, kad daugeliui jų ši knyga yra svarbus ženklas, kad jų istorija, jų šeimų, bendruomenės drama nėra užmiršta.
- Kam knyga gali būti skaudi?
- Knyga skaudi visiems, kurie suvokia, kokio masto tragedija įvyko Europoje ir mūsų mieste Antrojo pasaulinio karo metu. Žiūrint į visas iki karo darytas fotografijas spaudžia širdį žinant, koks likimas laukė visų jose besišypsančių žmonių. Pasakojant apie šią nepaprastai turtingą miesto istoriją, apie žmones, taip svariai prisidėjusius prie miesto kūrimo, suvoki, kiek daug mes netekome. Sunku suprasti, kaip tai galėjo įvykti…
- Knygą iliustruoja charakteringi piešiniai, kurių autoriaus braižas jau atpažįstamas sekantiems „Kaunas 2022“ veiklą – Darius Petreikis sukūrė ir Kauno Žvėries įvaizdį. Kodėl pasirinkta būtent tokia stilistika, koks animacinius primenančių herojų santykis su tekstais?
- Labai norėjosi, kad tai nebūtų tradicinė knyga su istoriniais faktais ir dokumentinėmis fotografijomis. Norėjosi, kad ją į rankas paimtų ne tik užkietėję istorijos mylėtojai, kad ji žadintų visų smalsumą.
Tikiu, kad apie istoriją nebūtina pasakoti tik rimtai. Istorija gali būti įdomi, žaisminga. Juk čia mes kalbame apie kelių šimtų metų Kauno žydų istoriją, pasakojame apie šios bendruomenės kultūrą, tradicijas, papročius. Norėjome tą istoriją papasakoti šviesiai, su šiokia tokia humoro doze. Juk žydų istorija – ne tik Holokaustas. Tai daug daugiau, tai šimtmečiai kultūros, tradicijų, papročių. Mums labai svarbu tai priminti.
- Knyga išleista ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Ar tikimasi, kad „Kauno žydai“ taps suvenyru 2022-aisiais Lietuvoje apsilankysiantiems svečiams iš užsienio?
- Šios knygos auditorija yra ne tik kauniečiai, lietuviai, bet ir pasaulio litvakai, visi besidomintys šio regiono istorija. Todėl mums buvo svarbu išleisti knygą ir anglų kalba. Tuo labiau, kad 2022 m. spalio 29–30 d. Kaune vyks Pasaulio litvakų forumas. Be to, kitais metais planuojame surengti apie 20 žydiškajai atminčiai skirtų renginių – parodų, koncertų, spektaklių. Na, o Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje visus ateinančius metus bus galima pamatyti vieno garsiausių pasaulio litvakų – Williamo Kentridge‘o (PAR) – parodą „Tai, ko nepamename“. Taigi knyga prasmingai papildys šią didžiulę programą, tikiu, ji taps svarbiu „Kaunas 2022“ projekto suvenyru.
- Daiva, kokia Jums asmeniškai svarbiausia vieta Kaune, simbolizuojanti žydiškąjį Kauną ar vis dar turinti jo aurą?
- Aš pati sau žydišką Kauną atradau ne taip ir seniai, 2016 m., kurdama audiovizualinį meninį maršrutą „Dvasios gidas po senąjį Kauną“. Tada, ieškodama vietų šiam projektui ėmiau atidžiau tyrinėti pastatus, pro kuriuos kasdieną praeidavau, domėtis tuo, kas plika akimi ne iškarto pamatoma.
Man žydiškas Kaunas atrodo vis dar paslėptas. Labai gaila, kad šios istorijos ženklai beveik išnykę arba mes jų nepastebime. Būtent dėl šios priežasties inicijavome keletą gatvės meno kūrinių. Norėjome, kad čia gyvenusių kauniečių veidai ir vardai grįžtų į mūsų gatves. Šio projekto dėka mieste pasirodė Rosian Bagriansky ir jos mamos Gertos atvaizdas (darbas sukurtas priešais Lietuvos karininkų ramovę A. Mickevičiaus g.). Į Kęstučio g., kurioje kažkada gyveno, grįžo garsioji Izraelio poetė Lėja Goldberg, o Kačerginės centre vėl matyti prieš karą čia atostogavusių draugų kompanija – kūrinys sukurtas pagal prieš Antrąjį pasaulinį karą prie Nemuno darytą fotografiją.
Bet kalbant apie aurą, man toks yra pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Kauno I-oji muzikos mokykla – 1905 metais įsteigti rabino Icchako Elchanano Spektoriaus žydų našlaičių namai. Nuostabu, kad ten vis dar matyti laiko sluoksniai, ne iki galo išblukę senieji užrašai. Simboliška, kad šiame pastate fortepijonu groti mokėsi ir mano sūnus.
Kita man asmeniškai svarbi vieta – Žydų ligoninė A. Jakšto gatvėje. Aš joje gimiau. Labai laukiu jos atgimimo. Ir, be abejo, Kauno Choralinė sinagoga – vienas gražiausių žydiško paveldo pastatų, vis dar laukiantis savo naujojo aukso amžiaus.
Kita vertus, ne mažiau svarbios tos vietos, kurių mes jau nebeidentifikuojame kaip žydiškų, pamiršome ar nežinome jų istorijos. Tai J. Naujalio muzikos mokykla (buvusi Kauno žydų realinė gimnazija), VDU teisės fakultetas Jonavos g. (buvusi ORT profesinio mokymo mokykla), Kauno apskrities sporto medicinos centras D. Poškos g. (buvę OZE sveikatos namai), pastatas Kęstučio g. 8 – buvęs gydytojo E. Elkeso namas ir privati ligoninė, ar Naujoji sinagoga Birštono g., kurioje šiuo metu įsikūrusios mašinų remonto dirbtuvės. Ką jau bekalbėti apie senamiestį ar Laisvės alėją, kurioje veikė žydų knygynai, fotoateljė, parduotuvės, kirpyklos, kino teatrai, restoranai… Šis miesto istorijos puslapis liko tarsi nematomas, neatpažįstamas. Mūsų pareiga jį priminti.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa: www.kaunas2022.eu
„Kaunas 2022“ parodą pristatysiantis W.Kentridge'as: daužyti sukonstruotų nežinojimų formas
Grandiozinė Williamo Kentridge'o paroda (kuratorė Virginija Vitkienė) „Tai, ko nepamename“ (That Which We Do Not Remember), vyksianti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, pažymėtina, kaip vienas svarbiausių įvykių kitų metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje.
1955 m. Johanesburge (Pietų Afrikos respublikoje) gimęs litvakiškas šaknis turintis menininkas jau kelis dešimtmečius meno terpėje žinomas ir įvertintas daugybe apdovanojimų, jo kūriniai aplankė svarbiausias pasaulio galerijas ir tapo didžiųjų kolekcijų dalimi. Kentridge‘as – intelektualus, provokuojantis emocijai ir apmąstymui. Jo įkvėpimo šaltiniai – nuo mokslo iki grožinės literatūros, o meninės priemonės pačios įvairiausios – nuo piešinių anglimi, tapybos, tekstilės, animuotų filmų iki operinių pastatymų. Tai atspindi paties autoriaus išsilavinimo spektrą ir platų interesų lauką.
– Daug ką studijavote ir turėjote mokytojų. Ar esate pats mokytojas?
– Mano žmona mėgsta pasakoti apie žydų vyrus: jie niekada nepalieka, bet sulaukę penkiasdešimties tampa rabinais. Taigi kartais galvoju, kad tapau 66-erių metų rabinu. O turint omenyje „Mažiau vykusios idėjos centrą“ [Centre for the Less Good Idea – jo iniciatyva įsteigtas 2016 m. – S.B.], ten daug ką darau tarsi mokytojas.
Metų metus, kai manęs prašydavo mokyti, manydavau, na, vis dar mokausi pats, neturiu ko kitus mokyti. Dabar jaučiu, kad vis dar mokausi, bet jau galiu kai ką perduoti ir kitiems. Ir dar daugiau, dažnai mokausi dirbdamas su jaunesniais studentais. Studijoje įgijau pakankamai patirties: dabar kartais galiu atsiliepti į vargus ir nerimą, kurie apima jaunesnius menininkus – ir mane tokie dalykai aplankydavo, kai buvau daug jaunesnis. Nesakau, kad dabar nėra nerimo, bet tai kitokio pobūdžio nerimas, ne tas, kurį jaučia jaunas menininkas.
– Kas jums pačiam suteikia drąsos kurti?
– Pradžioje sunku būti užimtam tuo, kad tęsi darbą diena iš dienos, ar būtum rašytojas, ar tapytojas. Manau, tai reikalauja daugiau drąsos negu tęsti, kai jau turi tam tikrą trajektoriją ir pagreitį, ir pavykusių projektų patirtį. Kol dar tik pradedi, kiekvienas naujas kūrinys yra gyvybiškai svarbus. Jei vienas piešinys ar vienas paveikslas, regis, nesiklijuoja ir neturi vertės – ar tai rodo tiesą apie tai, kas aš esu? Esu pasmerktas, kad viskas nepavyktų! Tad įveikti tai yra tam tikra meninė drąsa. Čia irgi reikia atkaklumo, užsispyrimo, storos odos, kad neimtum į širdį žmonių atsiliepimų apie savo darbus, jeigu jiems nepatinka. Man to niekada nepavyko pasiekti. Manau, būti menininku labai dažnai reiškia psichinę stoką, turimą tam tikrą įtrūkį, spragą. Tai jausmas, kad nepakanka tavęs paties. Privalai paskui save palikti objektų ir daiktų pėdsaką, kurį kiti žmonės matytų, kurį ir pats matytumei žiūrėdamas į tuos objektus. Kalbame ne apie drąsą – apie neadekvatumą.
– Kokį matote ryšį, jei toks yra, tarp originalumo ir autentiškumo?
– Autentiškumas kaip išeities taškas manęs nedomina. Man smalsu tai, kas randasi proceso metu. Labiau domiuosi kvailyste arba, kitaip tariant, pasiduodu impulsui, pirmai idėjai, priimu ir išbandau abejotiną dalyką ir tikrinu, kur tai nuves. Didžioji dalis mano sukurtų projektų ir atradimų, kurie buvo įdomūs ir man, ir kitiems, kilę iš neautentiškumo. Pradedi nuo galvojimo apie vieną dalyką, o tada jau seki viena idėja ir tada kas nors dar gimsta. Nėra taip, kad aiški mintis ir ryški tyrimo linija veda prie atsakymo į klausimą, kurį sau uždavei.
– Jūsų kūriniuose pastebime daug negatyvumo, išvertimo, neigimo. Ar tai jūsų meninė priemonė? Ką jums tai reiškia?
– Negatyvai mane domina fotografiniu, metaforiniu požiūriu. Negatyvai yra tai, kas įsirašo ant fotojuostos, iš kurios gaminame antrąjį negatyvą, kuris yra pozityvus atspaudas. Nufilmuoji ant balto popieriaus įvairiomis trajektorijomis vaikštinėjančias skruzdėles, o tada apverti: baltas popierius tampa nakties dangumi, o juodos skruzdės – šviesos taškeliais nakties skliaute. Sukūrei judančių žvaigždžių ir planetų bandą. Tai praktinis negatyvo panaudojimas, kuris nėra tuštuma, bet parodo ir akivaizdžią tamsos jėgą. Vietoj to, jog padarytume išvadą, kad viską galima paaiškinti šviesos buvimu, kaip buvo manoma nuo Platono laikų ir vėliau, šviesą turime matyti šalia tamsos tam, jog ją suvoktume. Kartais tam, kad dalykai įgautų prasmę, reikia to keisto tamsos ir šviesos mišinio. Mane dominanti tuštuma – juodoji skylė. Juodoji skylė kosmose, kaip galingos gravitacijos vieta, sugerianti visą šviesą ir visa, ką ji praryja. Pabaigos neišvengiamybė. Žinoma, pasitelkęs pavyzdį iš fizikos, bandau įprasminti mūsų pačių juodąją skylę – kapą šešios pėdos po žeme, į kurį mes keliaujame, į šitą tuštumą. Jei negali pakelti minties apie tuštumos neišvengiamybę, kabiniesi į tikėjimą, jog kas nors visgi gali ištrūkti iš tos tamsos – tokiu atveju tikime siela.
– Dažnai kūryboje kalbate apie entropiją. Kas tai?
– Kūrėjo pareiga yra priešintis entropijai. Jeigu išmeti vazą, ji sudūžta ant grindų. Jei surenki šukes ir vėl išmeti jas į orą, labai neįtikėtina, kad jos vėl suformuos tiksliai tokią vazą, kokia buvo prieš sudūžtant. Tai toji statistinė neįmanomybė, kuri yra entropijos pagrindas: tvarkingi dalykai virsta netvarka. Kūrėjo darbas yra surinkti tuos fragmentus, indo šukes, suplėšyto popieriaus skiautes ir rekonstruoti ką nors naujo, naują vaizdinį. Forma yra koliažas, bet tai tik kitas pasakymo būdas, kad iš aplinkoje ir savyje atrastų fragmentų mes konstruojame savo suvokimą. Tas mūšis prieš entropiją – ir faktas, kad studijoje šią kovą laimime kasdien – pastato entropiją į svarbią vietą ir paverčia ją geru įrankiu.
– Koks jūsų santykis su tradicija?
– Mane domina vertimo klaidos, įsivaizduotas, o ne giliai suvoktas kontekstas. Skeptiškai žiūriu į tapatybės meną ir tapatybės politiką, vietoj to domėdamasis benkartiškumo politika, mišrūniškumu, pasipriešinimu tradicijai bei tikėjimu, kad dauguma tradicijų yra išgalvotos ir sukonstruotos. Išties kolonijiniame pasaulyje kolonistų administracijų užduotis buvo išgalvoti gentis, miestus, klanus ir škotiškąjį tartaną [audinys kiltų siuvimui – S. B.], reiktų suvokti juos kaip dirbtinius dalykus, o ne tuos, kuriuos reikėjo atrasti. Turime būti atsargūs su tradicija, nes, netgi neigdamos ją, mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.
- Ar menas galėtų būti pavadintas geriausia priemone istorijos naratyvų kūrimui?
– Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Manau, vienas iš dalykų, kuriems dabar skiriu dėmesio, tai žvilgsnio nukreipimas į pakraščius, į dalykus, kuriuos atidėjau į tolimesnę spintą. Ištraukti juos vėl, peržiūrėti. Dėl to, kad mene dirbama su fragmentais, prasmės konstruojamos per koliažą, mes galime kurti kitus naratyvus, taip pat istorijos pasakojimus sudėdami kartu skirtingus fragmentus. Taigi, kas yra studijoje natūralus procesas: iš vieno piešinio imamas fragmentas, fotografijos detalė, iš tų skirtingų fragmentų sukonstruojamas vaizdinys – toks modelis tinka ir mūsų istorijos supratimui.
– Jūsų kūrybos paroda įspūdingos apimties ir jai bus skiriama itin daug dėmesio. Jūs pats nesate lankęsis Lietuvoje. Koks jūsų asmeninis santykis su mūsų šalimi?
– Visada priskyriau save litvakams, dalimi Pietų Afrikos žydų bendruomenės, kuri atvyko iš Lietuvos (tai šalis, iš kurios atvyko didžioji dalis Pietų Afrikos žydų). Tačiau niekada nesu buvęs Lietuvoje. Mano senelis autbiografijoje parašė tik vieną sakinį apie vietą, kurioje jis praleido kelis pirmuosius gyvenimo metus. Jis paprasčiausiai sako: „Gimiau Lietuvoje, iš kurios atvyko daugelis Pietų Afrikos žydų, palikau Lietuvą ir nuvykau į Angliją.“ Žinau apie istorines komplikacijas tarp žmonių, kurių šeimos atvyko iš Lietuvos, bet niekada patys nesijautė lietuviais, visada jautėsi istoriškai autsaideriais šalyje, kurioje užaugo ir gyveno. Lietuvoje tarp štetlų ir lietuvių buvo tam tikras apartheidas. Neturiu žinių apie gyvenimą štetluose, apie savo protėvių gyvenimą Lietuvoje. Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga. Prieš vienuolika metų mano dukra apsilankė Lietuvoje ir atrado, kad nėra beveik jokio pripažinimo apie tai, kas ten yra įvykę. Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų. Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymas – 2022 m. sausio 19-23 d. (didysis atidarymo šou – 2022 m. sausio 22 d., 19:30 val.)
Autorius: Sandra Bernotaitė
Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“
Kitų metų sausio mėnesį „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvies į sensacingą meno įvykį: į Lietuvą pirmą kartą atvyksta pasaulyje pripažintas litvakiškas šaknis turintis kūrėjas iš Pietų Afrikos Williamas Kentridge‘as. Jo paroda „Tai, ko nepamename“ (That Which We Do Not Remember) visus metus veiks Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir pritrauks ne tik kauniečių, bet ir svečių iš viso pasaulio dėmesį.
1955 m. gimęs Johanesburge, advokatų pasižymėjusių ginant nukentėjusiuosius nuo apartheido šeimoje, W. Kentridge‘as studijavo politikos mokslus, vizualiuosius menus, aktorystę ir režisūrą. Toks išsilavinimas ir platus interesų akiratis, gyvenant ir kuriant kontrastingoje Pietų Afrikos aplinkoje, sąlygojo temų pasirinkimą: žmogaus teisės, rasinė ir turtinė nelygybė, revoliucijos, santykis tarp centro ir periferijos, tradicijos ir užribio, idealų ir juos gniuždančios kasdienybės.
Sukonstruotos tradicijos ir nežinojimai
Pats W. Kentridge‘as savo kilmę pristato šitaip: „Esu augęs kolonijinėje šalyje, Pietų Afrikoje, tačiau turiu žydiškas šaknis, Rytų Europos kilmę, su anglosaksiškuoju pasauliu sieja mokykla ir kalba, ir knygos, su Jungtinėmis Amerikos Valstijoms – populiariosios kultūros įtaka, jos filmai, muzika, televizija, susijęs (tolimiau) su Pietų Afrikos vidaus tradicijomis, todėl turėčiau pasakyti, kad mano kūriniai visada kalba apie benkartiškumą, apie netyrumą, apie skepticizmą gilios tradicijos atžvilgiu, apie suvokimą, kad jeigu esi už tradicijos ar jos pakraščiuose, turėtum su tuo dirbti produktyviausiai.“
Jis skeptiškas tapatybės meno ir tapatybės politikos atžvilgiu, todėl perspėja, kad turime būti atsargūs su tradicija – dauguma atvejų, tai yra išgalvoti konstruktai: „Mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.“
Kentridge‘ui nekelia pasitikėjimo istoriniai naratyvai, suteikiantys melagingą ramybės pojūtį, nukreipiantys mintis nuo nepatogių temų: „Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Dar būna neišmanymas, susijęs su dalykais, kuriuos turėtume žinoti, jeigu būtume atlikę tikrą tyrimą, o ne tiesiog paprasčiausiai likę patenkinti pirmuoju lengvu atsakymu į kilusius istorinius klausimus.“
Alternatyvaus mąstymo ir matymo visuma
Atrodo, nėra medijos, kurios W. Kentridge‘as nenaudotų: nuo grafikos, tapybos, tekstilės iki videoinstaliacijų, filmų, performansų. Menininkas kuria judančius paveikslus, derina juos su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja visa tai su statiškais ir kinetiniais objektais, garso instaliacijomis, dalį piešinių iškelia ant sienų ir baldų, kuria atviras ir intymias erdves žiūrovui, atlieka performansus pats, tapdamas personažu, aktoriumi, režisuoja operas, kuria jų scenografiją.
Ekspozicijos architektės Sabine‘os Theunissen pasiūlytoji parodos trajektorija ves per kelis muziejaus aukštus, įvairias patalpas, kur pasitiks iš skirtingo žanro kūrinių sukonstruotos alternatyvaus mąstymo ir pasaulio matymo visumos. Tokia scenografija geriausiai atspindi W. Kentridge‘ui būdingą įvykio kūrimo atmosferą ir leis patirti jo kūrybos daugialypumą.
Kentridge‘o darbų korpusas – ištisi mikropasauliai, jungiami į savotišką visatą. Tokia kūryba įtraukia bendradarbiauti įvairių sričių kūrėjus, sinchronizuoja jų matymą ir pastangas ieškoti geresnės savo ir žmonijos versijos. Šią atsikartojančią temą ir jos simbolius žiūrovas matys pačioje ekspozicijos pradžioje: ant muziejaus kiemelio sienų perkeltoje „Kauno procesijoje“ (Kaunas Procession).
Dažnai pradėdamas piešti anglimi, jis nutrina, papildo remarkomis ir korektūromis, palikdamas visus žymėjimus, nes jie statiškame piešinyje leidžia pajusti laiko dėmenį. Menininkas iš piešinių stopkadro technika yra sukūręs trumpametražių filmų seriją „Piešiniai projekcijai“ (Drawings for Projection) – jie bus demonstruojami atskiroje, specialiai įrengtoje filmų kabinoje, jų repertuaras keisis kas mėnesį.
Integruota į M. K. Čiurlionio nuolatinę darbų ekspoziciją trijų dalių videoinstaliacija „Piešimo pamokos“ (Drawing Lessons) taps simboliniu didžiųjų meistrų dialogu ir net polilogu. Didžiausia patalpa skirta penkių vaizdo projekcijų ir kinetinio objekto instaliacijai „Laiko atmetimas“ (The Refusal of Time). Tai menininko šedevras, atskleidžiantis jo mąstymo amplitudę ir naudojamų priemonių spektrą.
Kulminacija žiūrovo laukia trajektorijos gale. Specialiai muziejaus amfitetrinės auditorijos erdvei sukurta instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“ (You Who Never Arrived). Iš keturių megafonų sklis Philipo Millerio sukurta muzika, atliekama dviejų dainininkų – afrikiečio ir litvako. Auditorijos suolai ir sienos su langais bus padengtos piešiniais. Viena jų dalis – Pietų Afrikos kraštovaizdis, kita – apleistų, išvartytų paminklinių akmenų kompozicija, vaizdas iš Senųjų žydų kapinių Kaune.
„Kentridge’o kūrybai būdingas natūralus kalbėjimas apie politines, pilietines ir socialines realijas – tai jo skiriamasis bruožas, jis genialiai žongliruoja tarp turinio aštrumo ir paveikios estetikos“, – teigia parodos kuratorė Virginija Vitkienė.
Atmintį žadinantys balsai
Autentiškumas kaip išeities taškas W. Kentridge‘o nedomina. Abejonė, klaida, kvailystė, nežinojimas, netikrumas – negatyvai ir neiginiai yra šio kūrėjo energijos šaltinis. „Žinau, kad patariama daryti jogą, bandyti nuraminti viduje triukšmaujančius balsus. Bet man ši balsų daugybė visada buvo kūrybos ir energijos šaltinis. Mano stiprus tikėjimas yra tam tikras antidzen, ne raminantis, o skatinantis balsus tam, kad atrastum, kas esi, iš to, ką jie su tavimi daro“, – komentuoja kūrėjas.
Galbūt būtent toks polinkis į prieštaravimą pasitarnavo tam, kad po ilgų susirašinėjimų ir derybų šis menininkas sutiko atvykti į šalį, kurioje nėra niekada buvęs ir, kaip prisipažįsta, anksčiau net nesvarstė apie tai. Tai, ką jis žino apie Lietuvą yra stereotipai, neigiamas įvaizdis – įsivaizduota šalis. Prieš vienuolika metų jo dukra Alice Kentridge apsilankė Kaune ir nerado ženklų apie pripažinimą to, kas istoriškai yra įvykę – apie turtingą ir aktyvų žydų bendruomenės gyvenimą, kurį žiauriai nutraukė Holokaustas.
Dabar jau ir jo dukra, ir jis pats žino, kad situacija gerokai pasikeitusi, atminties žadinimo procesai vyksta, ir sugrįžtančių litvakų nepasitinka nutylėjimų tuštuma. „Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga. – kalba W. Kentridge‘as. – Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.“
Tai, ko nepamenu
Parodos pavadinimas kilo iš piešinio, kuris buvo Romos krantinės projekto dalis. W. Kentridge‘ui būdingas intuityvus sprendimas – ne padengti krantinės sieną dažais, o nuplauti bakterijų sluoksnį, paliekant tamsias piešinių figūras, kurios per laiką susiniveliuos, nes nešvarumai ir vėl uždengs visą plotą. Kai netyčia liko neužpildyta viena krantinės atkarpa, menininkas paliko ten juodą stačiakampį su užrašu „Quello che non ricordo“ – tai, ko neprisimenu.
„Tai turėtų atstoti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – juodo stačiakampio prasmę aiškina autorius, kviesdamas atkreiptį dėmesį į sukonstruoto istorijos žinojimo, selektyvios atminties paliktą tuštumą ir pasekmes mūsų pasaulio suvokimui.
Parodos kuratorė V. Vitkienė tikisi, kad W. Kentridge‘o kūrybos atvykimo į Lietuvą įvykis bus stipriai paveikus: „Žiūrovo išankstinis nusistatymas bus supurtytas, stereotipinis požiūris – kvestionuojamas, nuostatas ir stereotipus teks paleisti. „Tai, ko nepamename“ kviečia mus į dialogą su savimi, su savo atminties trūkiais ir nušvitimais.“