Teatre apsigyveno Mitinis Kauno Žvėris
Kauno valstybiniame lėlių teatre pradedama rodyti žaismingą spektaklį-žaidimą „Kauno Žvėris“. Objektų teatro principu sukurtame pastatyme vizualiai ir žaidybiškai, pasitelkus pagrindines jusles – regą, klausą, uoslę ir lytėjimą, – kartu su mažaisiais žiūrovais keliaujama ieškoti Mitinio Kauno Žvėries.
„Pažinimas yra didžiausias vaizduotės priešas. Kaip ir tikėjimui. Bet žaidimas be vaizduotės – neįdomus. Aš tikiu, kad Kaune gyvena Žvėris. Aš gyvenu įdomiai“, – teigia spektaklio autorius ir režisierius Andrius Žiurauskas. Šis vaikų spektaklis yra repertuarinis, jį rodys tiek 2021, tiek ir 2022 metais. Repertuaras organizuojamas atsižvelgiant į pandemijos situaciją, tad žiūrovai kviečiami sekti Teatro programą.
Spektaklio „Kauno Žvėris“ partneris – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o „Mitinis Kauno Žvėris“ – tai „Kaunas 2022“ programa, kurios metu visi kartu kuriame šiuolaikinę Kauno ir Kauno rajono legendą. Žvėries istorija yra miesto istorija, kuriai pasitelkiamas Mitinis Žvėris – kaip Miesto Saugotojas bei miesto talismanas. Plačiau susipažinti su Kauno Žvėrimi galima interneto svetainėje www.kaunolegenda.lt.
Iki šiol į pasimatymus su Žvėrimi jau buvo kviesta Kauno pilyje – čia galima pasiklausyti, kaip knarkia Žvėris, Kauno tvirtovės I forte pasitinka Žvėries guolio instaliacija, o Žvėries pasakų galima pasiklausyti Kauno geležinkelių stoties perone: „Mitinio Kauno Žvėries“ traukinys neleis nuobodžiauti laukiantiems savojo traukinio ar tiesiog panorusiems atvykti į pasimatymą su Kauno Žvėrimi.
„Kauno Žvėris įgauna įvairius pavidalus ir tampa įkvėpimo šaltiniu įvairiems kūrėjams. Vienas smagiausių ir įtaigiausių būdų pristatyti Žvėrį vaikams – teatras, o ypač netradicinės jo formos“, – teigia „Kaunas 2022“ Mitinio Kauno Žvėries programos koordinatorė Renata Bartusevičūtė. Kitais metais numatoma R. Laužinyko „Ash-Žvėris“ premjera, kuri bus orientuota į paauglius, jaunimą.
Primename, kad Europos kultūros sostinės metais Kaune ir Kauno rajone renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Tad Mitinį Kauno Žvėrį įvairiomis formomis bus galima sutikti ne kartą.
„Kaunas 2022“ kampanijai – aukščiausias „BalticBest“ įvertinimas
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kampanija „Mes Išaugom“ buvo pastebėta ir įvertinta tarptautiniu mastu – „BalticBest“ marketingo apdovanojimuose. Vienoje kompleksiškiausių ir konkurencingiausių Integruotos reklamos kampanijos kategorijoje „Mes Išaugom“ pelnė aukščiausią apdovanojimą – aukso medalį.
„Kampanija „Mes Išaugom“ buvo nominuota net keturiose kategorijose – Filmo kūrybos menas, TV reklama, Vaizdo klipai ir filmai internete bei Integruota reklama. Pastarojoje gavome aukščiausią įvertinimą. Tarptautinė komisija labai teigiamai įvertino projektą nuo drąsaus kūrybinio koncepto iki realizacijos bei pasiektų rezultatų. Tai – svarus įvertinimas „Kaunas2022“ komandai, kūrybinei agentūrai „Marios“ ir medijų partneriams, kurių pagalba įgyvendinome plačią ir stiprią komunikacijos kampaniją“, – teigė „Kaunas 2022“ rinkodaros vadovas Danas Viluckas. „BalticBest“ konkurse darbus vertino ir apdovanojimus skyrė autoritetinga bei įvairialypė marketingo profesionalų komisija iš skirtingų šalių: Surinamo, Armėnijos, Bosnijos ir Herzegovinos, Islandijos ir Jamaikos. Paminėtina, kad ne visoms kategorijoms komisija skyrė aukso ar sidabro medalius. Pritrūkus cinkelio, kai kuriose kategorijose aukščiausias įvertinimas buvo bronzos medalis, kitose neapdovanota nė bronza. Komisijos verdiktui buvo pateikta daugiau nei 200 darbų iš aštuonių šalių.
Atspindi Kauno virsmą iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę
„Kaunas 2022“ kampanija „Mes išaugom“ kalba apie tai, kad Kaunas išaugo iš laikinosios sostinės ir 2022-aisiais taps šiuolaikine Europos kultūros sostine. Reklamos agentūros „Marios“ kūrybinės komandos teigimu, kampanija siekta parodyti maksimaliai autentišką, ne dirbtinai oficialų miesto portretą, sukonstruotą iš Kauno praeities, atminties, nostalgijos ir energingo, protestuojančio, alternatyvaus gatvės poezijos, slemo, garso takelio. „Kuriant šią kampaniją, ypač vaizdo klipą, vaizdo medžiagos autentiškumas, kolektyvinės atminties, kokį Kauną prisimena skirtingos kartos, perteikimas buvo svarbiausia. Turėjo būti unikalu ir kartu atpažįstama, žadinti nostalgiją, ir atrodyti, skambėti šiuolaikiškai ir moderniai, nes tokia bus būsimų renginių programa. Pasirinktas kelias visą klipą konstruoti iš archyvinės medžiagos buvo drąsus sprendimas. Reikėjo atspindėti šimtus kitąmet vyksiančių skirtingų kultūros renginių, parodyti, kad „Kaunas2022“ programa bus skirta visiems – bendruomenėms, kauniečiams, miesto svečiams, – o ne dar vienas menininkų menininkams kuriamas festivalis. Visa tai reikėjo padaryti sudėtingomis pandemijos sąlygomis, kai organizuoti darbą, įgyvendinti šį kūrybinį sumanymą, buvo tikrai sudėtinga. Bet mums pasisekė, darbui prie šios kampanijos, suburti didelę ir tikrai talentingą komandą, įgyvendinimo procese „integruoti“ daug skirtingų nuomonių ir kompetencijų, išlaikant kūrybinio sumanymo stilistinį vientisumą ir emocinę įtaigą“, – teigė „Marios“ kūrybos vadovė Renata Šarkauskaitė.
Anot „Kaunas 2022“ kūrybos vadovo Lauryno Rėčkaus, teiginys „Mes Išaugom“ gali būti interpretuojamas plačiai: tiesioginė jo reikšmė atspindi Kauno progresavimą, pokytį bei „prisirpimą“ Europos kultūros sostinės titului. „Tačiau žodis „išaugti“ gali turėti ir kitą atspalvį: galima išaugti senus drabužius, senus įpročius, miestą supančius stereotipus ir klišes. Mes tikime, jog Kaunas išaugo. Visomis šiomis prasmėmis“, – teigė Laurynas.
Siekia realių kultūrinių postūmių Kaune
Klipo kūrimui pandemijos sąlygomis buvo pasirinktas kelias nieko naujai nefilmuoti, o miesto portretą sukurti iš jau esančios filmuotos medžiagos – po gabalėlį iš archyvų suklijuoti užfiksuotus įdomiausius momentus į bendrą visumą. Klipe rodoma miesto įvairovė, jos nefasadinė, nepasaldinta pusė, sudaryta ir iš undergroundo, ir iš marginalinių sferų, kurios leidžia Kauną pamatyti kitais kampais ir taip, kaip nėra įprasta.
„Federico Fellini yra pasakęs, kad kūrybiškumą jam geriausiai paskatindavo įvairūs suvaržymai, pavyzdžiui, į rankas atiduotas avansas ar galutinė data filmui pastatyti. Ko gero, šiuo atveju mūsų komandai ir agentūrai „Marios“ Covid-19 suvaržymai padarė lygiai tokią pačią paslaugą – pastatė į rėmus, kuriuose kūrybiškas ir skvarbus sprendimas buvo neišvengiamas. Ką jau kalbėti apie tai, jog esame viešas projektas, skrupulingai skaičiuojantis ir audituojantis kiekvieną išleistą centą.
Fantastiška, jog absoliučiai tik vietinei auditorijai skirtas reklaminis produktas puikiai įvertintas ir suprastas tarptautiniame lygyje“, – teigė L. Rėčkus. Anot jo, šios kampanijos galutinė misija yra ne apdovanojimai ar parodymai televizijoje, o realus kultūrinių postūmių jausmas Kaune. „Sukryžiuotais pirštais su laikomomis špygomis nekantriai laukiu 2022-ųjų. Bus įdomu“, – intrigavo L. Rėčkus.
Europos kultūros sostinės metais Kaunas ir Kauno rajonas taps milžiniška kultūros scena – čia renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų. Kultūros išvengti tikrai nepavyks – bus surengta daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų.
„Mes Išaugom“ vaizdo įrašą galite pamatyti paspaudus čia.
Kauno autobusų stotyje – buvusio „Tulpės“ kooperatyvo namo meninė interpretacija
Kauno autobusų stotyje nuo šios savaitės eksponuojama buvusio „Tulpės“ kooperatyvo namo meninė interpretacija. Apie 4,4 metrų aukščio ir 15 metrų ilgio kūrinys – menininko iš Izraelio Shay Zilbermano darbas ir Kaune vykstančios modernizmo architektūros projekto „MoFu“ dalis.
Tai – vienas iš bandymų kūrybiškai pažvelgti į Kauno modernizmo architektūrą, susikurti savo santykį su miestą garsinančiu istoriniu palikimu ir išryškinti charakteringus pastatų fasadų elementus – linijas, pamėginant pažaisti ir atskleisti, kas slypi už jų. Tyrinėdamas archyvus, S.Zilbermanas išsirinko 40 ikoniškų ir mažiau garsių Kauno modernizmo pastatų projektų. Remdamasis šiais dokumentais, jis ant popieriaus lapo atkūrė pastatų fasadų kontūrus – taip, kaip juos braižė architektai.
Vėliau piešiniai apdoroti skaitmeniniu būdu ir išpjauti organinio stiklo plokštėje, taip sukuriant įvairių spalvų trafaretus. Šias plokštes menininkas naudojo kurdamas pastele nupieštų paveikslų seriją, kurioje išryškėjančios linijos ir figūros susijungia į įsivaizduojamą tinklelį. Tai – alternatyvus, poetiškas, tyrimais paremtas modernistinio Kauno atvaizdavimas.
„Šiam projektui įkvėpimo sėmiausi iš tiesių linijų, atsirandančių liniuote matuojant atstumą nuo vieno taško iki kito. Liniuotė – modernistinis architekto darbo įrankis. Piešimas naudojant trafaretus dažnai siejamas su vaikyste. Tai žaismingas eksperimentas, kurio metu svarbu tik viena – piešti už linijų“, – apie projektą sako pats autorius.
Paveikslų serija bus eksponuojama 2022 metais „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ atidarymo metu. Parodoje „Modernizmas ateičiai 360/365” bus pristatomi ir kitų šio projekto menininkų darbai, interpretuojantys modernizmą Kaune, Lvove, Brno, Kortrijke ir Tel Avive
„Prieš atvykdamas darbuotis į Kauną, kūrėjas S.Zilbermanas aktyviai tyrinėjo Kauno modernistinę architektūrą, rinko medžiagą apie pastatus ir konsultavosi su architektūros istoriku. Jį domino įvairūs architektūriniai aspektai, pradedant nuo ikoniškų apvalių langų ir plokščių stogų, baigiant palei pastatų fasadus išsilanksčiusiais lietvamzdžiais. Izraelio menininkas dirbo su keliasdešimt Kauno pastatų, bet ekspozicijai Kauno autobusų stotyje pasirinko būtent „Tulpės“ kooperatyvo pastatą, esantį A.Mickevičiaus g. 15“, – sakė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė.
„Tulpės“ pastatas buvo pastatytas 1925 metais, o jo architektas – Antanas Macijauskas. U.M.Andrijauskaitė svarstė, kad galbūt menininką suintrigavo šio pastato fasade itin stipriai išreikštas tautinis stilius.
– Šis kūrinys – tarsi įžanga į būsimąją 2022 metų parodą ir viso projekto pristatymą? – 15min paklausė U.M.Andrijauskaitės.
– Taip, šio kūrinio eksponavimas – tai nedidelė įžanga į kitus metus. Šią vasarą Kaune bei kituose „MoFu“ partnerių miestuose – Lvove (Ukraina), Kortreike (Belgija) ir Brno (Čekija) jau buvo pristatyti pirmieji menininkų rezidencijų rezultatai, o visus modernizmą interpretuojančius kūrinius bus galima pamatyti parodoje 2022-aisiais metais. S.Zilbermano kūrinys Kauno autobusų stotyje kabos bent vienerius metus ir sveikins visus, atvykusius į Europos kultūros sostinę autobusais.
– Kodėl pasirinkta vieta – Kauno autobusu stotis? Tai – tiesiog tinkama erdvė pristatymui ar yra ir simbolinė šios vietos reikšmė? Kuo patrauklus būdas tokius darbus pristatyti ne kultūros erdvėse, tačiau viešose miesto vietose?
– Jau nuo pat kūrybinio proceso pradžios menininkas žinojo, jog savo kūrinį nori eksponuoti vietoje, pro kurią praeina daug žmonių, ir taip pakviesti juos trumpam stabtelėti, apsidairyti aplinkui bei pasigrožėti Kauno modernistine architektūra bei jos meninėmis interpretacijomis. Todėl kūrinio eksponavimo vieta pasirinkta labai tikslingai: pro autobusų stoties duris kasdien keliauja didžiuliai žmonių srautai, o šioje vietoje įkurdintas S.Zilbermano kūrinys labai simboliškai pasitinka į Kauną atvykstančius svečius bei sugrįžtančius kauniečius.
S.Zilberman rezidenciją Kaune parėmė Izraelio ambasada Vilniuje, o kūrinį eksponuoti priėmė „Kaunas 2022“ partneriai – bendrovė „Kautra“. Viliamės, jog kūrinys sudomins praeivius, ir jie 2022 metų sausį užsuks į buvusiame Centriniame Kauno pašte įrengtą parodą pažiūrėti likusių S.Zilbermano darbų bei kitų „MoFu 360/365“ rezidencijų mainuose dalyvavusių menininkų kūrinių.
Be pastarojo pastato, į S.Zilbermano kūrinius įsiliejo ir kiti daugiau ar mažiau žinomi Kauno modernizmo objektai: Iljinų šeimos namas (Donelaičio g. 19), „Dainos“ ir „Romuvos“ kino teatrai, Žaliakalnio vandens stotis, Tyrimų laboratorija (KTU Cheminės technologijos fakulteto C Korpusas) ir kiti.
– Jūs pati esate „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė , tad kokia jums atrodo ši sukurta menininko interpretacija – ką matote, žiūrėdama į ją, kuo ir kaip kitaip jį pristato Kauno modernizmą?
– Teko stebėti visą ilgą kūrybinį procesą. Iš pradžių menininko atsirinkti Kauno pastatai virto iš plonyčių linijų sudėliotais trafaretais, tada trafaretai buvo vežiojami pieštukais bei pastele ant popieriaus, sujungiant skirtingų modernistinių Kauno pastatų fasadus į naujas, dar nematytas konstrukcijas. Tokį modernistinės architektūros perkėlimą ir atkartojimą siečiau su tuo, jog modernizmas – tai globalus reiškinys, ir panašūs elementai architektūroje atsirado panašiu metu, bet labai skirtingose pasaulio vietose. Į Kauną atvykęs S.Zilbermanas buvo nustebintas atradęs nemažai panašumų su jam gerai pažįstamais Tel Avivo modernizmo pastatais. Iš tiesų, kauniečio akiai jau įprastus juostinius langus bei lenktus balkonus galime atrasti ir kituose miestuose, tiek Europoje, tiek ir kituose žemynuose. Man pačiai šis autobusų stotyje įkurdintas meno kūrinys patinka tuo, jog jis žavingai žaidžia su šviesa: iš išorės kiek kuklesnis ir matinis, žiūrint į jį iš stoties vidaus virsta neįprastu vitražu, pro plonas fasado linijas įsileidžiančiu saulę vidun.
Apie „MoFu“
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdo projektą, iš dalies finansuojamą „Creative Europe „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Vyksta vietos rezidencijų pristatymai bei užsienio kūrėjų vizitai Kaune, Lvove ir Brno, Tel Avive. Projekto turinys bus kuriamas iki rugsėjo mėnesio, o vėliau bus rengiamasi visus juos pristatyti tarptautinėje parodoje. Menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 17 meninių projektų XX amžiuje statytuose modernistiniuose pastatuose. Iš jų – šeši objektai Kaune. 17 unikalių projektų stiprins Europos modernizmo paveldo pasakojimą bei sieks atspindėti dabartinę jo reikšmę globaliai visuomenei.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Nuotraukų autoriai – M. Plepys ir A. Aleksandravičius
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Kaune atsivers didžiausia pokalbių platforma – Europos kultūros sostinės forumas
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rengiasi neeiliniam įvykiui: jau šį rugsėjį atskleis kartu su daugybe partnerių ilgai brandintą Europos kultūros sostinės metų programą. Rugsėjo 22 d. vyksiančioje tarptautinėje spaudos konferencijoje bus pristatomos „Kauno 2022“ bei kitų Europos kultūros sostinių – „Esch 2022“ ir „Novi Sad 2022“ – programų detalės tarptautinei ir nacionalinei žurnalistų publikai. Po spaudos konferencijos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pakvies į jau ketvirtą kartą rengiamą Europos kultūros sostinės forumą, kuris šiemet bus dedikuotas išsamiai „Kaunas 2022“ programos apžvalgai ir įvertinimui.
Rugsėjo 23–24 d. vyksiančiame forume šešių „Kaunas 2022“ programų kuratoriai ir programų partneriai kalbės apie kultūros sostinės viziją, penkerius metus vystytų veiklų rezultatus, didžiausius pasiekimus, išmoktas kultūros sostinės pamokas, formavusias programą ir, svarbiausia, – apie tai, kokie ryškiausi projektai, įvykiai laukia 2022-aisiais. „Kasmetinis Europos kultūros sostinės forumas, įsteigtas Kaune dar 2018 metais, yra pirmoji tokio formato iniciatyva Europos kultūros sostinių tinkle. Ir labai pasiteisinusi, paklausi tiek tarp vietos kultūros praktikų, vertinama tarptautiškai. Forume nuolat savo patirtimis dalinasi Europos kultūros sostinių tinklo vadovai, kuratoriai, prodiuseriai. Jis yra tapęs ir partnerysčių mezgimo vieta. Ne viena Kauno kultūros organizacija forumo metu užsimezgusias kūrybines pažintis pavertė tarptautiniais meno projektais 2022-iems. Šių metų forumo, pavadinto „Būti Europos scena“, metu norime ne tik anonsuoti, kas bus Kauno ir Kauno rajono scenoje, bet ir dalintis tuo, kas vyko per penkerius metus užkulisiuose. Šitos informacijos itin laukia besiruošiančių Europos Kultūros sostinių organizatoriai”, – teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Šis gyvas susitikimas suteiks unikalią galimybę susiburti ir apsikeisti karščiausiomis naujienomis iš kiekvienos Europos kultūros sostinės programos. 2022 metais Kaunas taps milžiniška Europos kultūros scena – čia vyks daugiau renginių nei metuose dienų. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa užlies įprastas ir netikėčiausias Kauno ir Kauno rajono erdves. Kultūros išvengti tikrai nepavyks: kauniečiai ir miesto svečiai bus apdovanoti pasaulinio lygio parodomis ir spektaklių premjeromis, viešo meno kūriniais, scenos menų pasirodymais jaukiose kamerinėse erdvėse, bet taip pat naujos kokybės masiniais renginiais Kaune ir Kauno rajone. „Kaunas 2022“ programoje – daugiau kaip 1 000 renginių. Kitąmet vyks virš 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių – daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertinių pasirodymų.
Anot „Kaunas 2022“ programos vadovės Anos Kočegarovos-Maj, kultūros sostinės programa – neišsemiama. Todėl šiemet norėta didžiausią pokalbių platformą – Europos kultūros sostinės forumą – skirti būtent jai ir išsamiai papasakoti, kokie projektai sudarys programą, kokiais rezultatais džiaugiamasi jau šiandien. „Taip pat forumo dalyviai sužinos programos dalyvių patirtis, Kaune ir Kauno rajone išsivysčiusias partnerystes. Bus paliesta ir programos tęstinumo tema. Spaudos konferencija ir forumas – tarsi paskutinis žvilgterėjimas į nueitą kelią, nuo kurio bus pradedamas atgalinis skaičiavimas iki tikrojo 2022-ųjų starto. Rugsėjo renginių cikle bene visą savaitę Kaunas bus visos Europos dėmesio centre. Sudalyvauti jame jau išreiškė norą daug užsienio kolegų, šiuo metu žengiančių savo kultūros sostinės projekto pradinius žingsnius. Taip pat susidomėjimą reiškia vietos bei užsienio medijų atstovai, kurie pirmą kartą aplankys Kauną ir, tikiuosi, išsiveš gerų žinių apie jį. Paraleliai su spaudos konferencija ir forumu organizuosime ir Europos kultūros sostinių tinklo suvažiavimą, į Kauną pritrauksiantį apie 130 buvusių ir būsimų kultūros sostinių organizatorių“, – sakė A. Kočegarova-Maj.
Forumo organizatoriai jo dalyvius pakvies aplankyti skirtingas su 2022-ųjų programa ir kultūros sostinės partnerystėmis susijusias kultūrines miesto erdves. Renginio, truksiančio net dvi dienas – rugsėjo 23 ir 24 – programą, kaip įprasta, papildys kultūrinis turinys. „Kaunas 2022“ kviečia registruotis į forumo renginius ir programos atnaujinimus stebėti renginio puslapyje www.forumas.kaunas2022.eu Registracijos vietų skaičius į skirtingose vietose vyksiančias forumo sesijas yra ribotas, todėl forumo organizatoriai dalyvius kviečia registruotis kaip įmanoma anksčiau. Spaudos konferencija bei forumas bus tiesiogiai transliuojami www.facebook.com/kaunas2022, įrašai bus talpinami www.kaunas2022.eu.
Festivalyje „ConTempo“ – katalonų choreografo kūrinys „Orbes“, tyrinėjantis atsitiktinumą ir simetriją
Festivalyje „ConTempo“ pristatomo katalonų menininko Jordi Galí kūrinys „Orbes“ svyruoja tarp instaliacijos, šokio ir šiuolaikinio cirko. Dvi dienas – trečiadienį ir ketvirtadienį – prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios 150 minučių vyksiantis tam tikrų taisyklių ir derinių žaidimas, kurio metu žiūrovui paliekama laisvė ateiti ir išeiti norimu metu, kvestionuoja judesio ir vietos sąsajas, o atlikėjų kūnams susidūrus su nerašytomis taisyklėmis gimsta keista fizinio kontakto poezija.
„Labai smagu suprasti, jog šokis mums siūlo išbandyti kitokį būdą suvokti pasaulio dėsnius ir mūsų santykį su juo. „Orbes“ puikiai pavyksta išlaisvinti mūsų suvokimą“, – apie pasirodymą yra sakęs prancūzų žurnalistas, šokio kritikas Gerardas Mayenas.
Šokėjas ir choreografas J. Galí dar 2010-aisiais sukūrė savitą judesio kalbą, kuriai būtinas kitas. „Aš niekada neieškau išskirtinių judesių – man reikalingi paprasti ir gražūs žmonių judėjimai“, – atskleidžia menininkas ir priduria, kad nenori būti apribotas vienos, tam tikros prasmės.
Kūrinys „Orbes“, kurio pavadinimas yra senas prancūzų kalbos žodis reiškiantis planetas, žiūrovą žavi lygiai taip pat kaip žvaigždžių judėjimas: pritraukimas arčiau, atstūmimas, kontaktas be kontakto, taisyklės, kurias reikia iššifruoti… Penkių erdvėje esančių atlikėjų kūnai tampa pačios instaliacijos architektais, aktoriais, medžiagomis, statytojais ir konstrukto detalėmis, visus susirinkusius užburdami judesiais, kurie atitinka logiką, taisykles ir kartu vyksta netikėtomis kryptimis, tyrinėdami atsitiktinumą bei simetriją.
„Šis pasirodymas gali vykti tik dėl to, kad kiekvienas jo dalyvis prisiima atsakomybę“, – sako choreografas, atskleisdamas, kad būtent laikas yra pagrindinis „Orbes“ elementas, vaizduojamas savotiško laikrodžio – ant žemės esančio didžiulio apskritimo, ribojančio atlikėjų perimetrą ir pažymėto 120 mažų spalvotų kubelių. Vienas kubas reiškia vieną judesio struktūrą, kurią atlikus yra pašalinamas. „Orbes“ pabaigoje kubelių nelieka.
„Įtampa tarp kūnų, siekiančių sukurti figūras, suteikia galimybę kurti naratyvą ne psichologiniu, bet abstrakčiu požiūriu“, – po „Orbes“ pasirodymo Nacionaliniame Katalonijos meno muziejuje, Barselonoje, sakė menininkas Xavieras Manubens. – Yra begalė galimybių žiūrėti į figūras, o kiekviena galimybė turi daugybę požiūrio taškų. Rodyti spektaklį viešojoje erdvėje yra būdas jį įtraukti į viską, kas vyksta, kuo tampama, kad jis būtų to paties lygio kaip visi, ir suteikti jam galimybę atsiriboti nuo savęs. Urbi ir Orbi, miestui ir pasauliui“.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Festivalį „ConTempo“ atidarysiantys „Rhizome“: „Norint sukurti tuštumą, reikia pašalinti viską, išskyrus ją pačią“
Atrodo, kad žodis „pasirodymas“ buvo specialiai sukurtas apibūdinti šioms dvidešimt penkioms minutėms poezijos tarp dangaus ir žemės. Jų metu, nepaisydama jokių gravitacijos dėsnių, liekna figūra baltais marškinėliais 6 metrų aukštyje, be jokių apsaugų, pasikliaudama vien tik savo rankų jėga ir raumenų galia, kuria minimalistinį baletą vis kitame gamtos, miesto ir architektūros fone, kuriame vieninteliu garso takeliu tampa menininkės kvėpavimas ir aplinkos skleidžiami garsai.
Toks yra šiandien festivalį „ConTempo“ atidarysiančių cirko bei judesio konceptualistų „Rhizome“ ir jo įkūrėjos Chloé Moglia spektaklis „Horizon“, kurį festivalio žiūrovai galės pamatyti net keliose skirtingose Kauno ir Kauno rajono vietose: prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro), Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, IX forto aukų paminklo ir Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje.
Menininkė C. Moglia įsitraukia į pokalbį visa esybe, tarsi judėtų ant trapecijos ar stulpo. Nesvarbu, kokiu atstumu būtų pakilusi virš žemės paviršiaus – šešis metrus ar vos du centimetrus – menininkė visuomet susimąsto, dėl kokių priežasčių pasirinko kabėti ore. „Pirmiausia dėl to, kad ten jaučiuosi beveik gyva. Kabėjimas viena ranka tuštumoje leidžia visu kūnu pajusti, kas yra rizika ir pavojus. Tai lavina vaizduotę, galingesnę už tą, kuri atsiskleidžia atliekant virtuoziškas figūras“.
Gimusi Perpinjane, Prancūzijoje, ir augusi keramikos, kurią maitino žemės, vandens ir ugnies sąveika, pasaulyje, C. Moglia mokėsi akrobatikos su trapecija ir kovos menų, o 2009 m. Bretanėje įkūrė „Rhizome“. Sujungus kovos menus ir meninį mastymą, jos akistata su tuštuma tapo dar vienu eksperimentavimo būdu, kuriančiu prasmę ir keliančiu nebylius klausimus, sudarančius jos pasirodymų esmę.„Kas yra tuštuma? Paskubomis užmetę akį į žodyną liekame sugluminti – pasirodo, yra visokių tuštumų ir tuštuma, kurią žmogus pasiekia vakuuminio siurblio dėka, mažai ką turi bendro su induistine, budistine tuštumomis, vakuumu, kurį kažkas sukuria apie save uždegdamas cigarą, dar mažiau su ta, kuri baugina akrofobą, bet jaudina alpinistą. Pasirodo, jog žodis „tuščias“, kad ir kaip ironiškai skambėtų, yra perpildytas prasmėmis. Todėl dažnai turime patikslinti, ką šiuo miglotu žodžiu norime pasakyti. Dažnai manoma, kad vakuumas yra tai, kas lieka inde, kai viskas iš jo pašalinama. Kitaip sakant, tai žiojėjimo, visiškos tuštumos vieta. Tačiau taip galvodami susiduriame su loginiais netikslumais: jei tuštuma egzistuoja, tai tik todėl, kad ji nėra niekas, priešingai – dėl to, kad ji yra kažkas ypatingo. Todėl akivaizdu, jog norint sukurti tuštumą, reikia pašalinti visiškai viską, išskyrus ją pačią“.
Savo spektakliui „Horizon“ C. Moglia sukūrė specialią įrangą, vadinamą kreive. Ant trijų kojų sumontuota lanksti, 6 metrų aukščio ir 250 kg svorio rampa gali būti pastatyta visose įmanomose vietose. „Nestandartinėse erdvėse man įdomu tai, kokią vietą užimu šią akimirką, kai aplink vyksta įprastas gyvenimas. Aš siūlau situacijas, kurios palankios stebėti gyvus daiktus. Mane ypač domina tankio ir nykimo, svorio ir lengvumo kreivės, susijusios su išplėstu erdvėlaikiu. Stengiuosi išgryninti stebėjimo ir dėmesio sistemą, kad suvokčiau smulkiausias detales. Sustabdymo praktika, atkreipianti dėmesį į stiprybės ir trapumo paradoksą, yra veiksmingas būdas padidinti gyvenimo „čia ir dabar“ intensyvumą. Aš jį naudoju kaip prasmės ir tankio generatorių“.
Pasirodyme visi žiūrovai priverčiami pakelti savo galvas į viršų, kur virš jų atsivėręs horizontas kupinas įtampos ir, paradoksalu, atsipalaidavimo. Stebint judančią artistę sustingsta laikas ir grožis slypi toli gražu ne efektuose ar rekvizituose. C. Moglia juda sklandžiai, tyrinėdama gravitaciją, valdydama galūnes, susisukdama ir išsitiesdama. Begalinės tuštumos variacijoje jausmų aštrumas, visiškai sutelktas į dabartį, padeda sutramdyti pavojų kvapą sulaikiusios auditorijos akyse. Galinga ir tuo pat metu lengva menininkė puoselėja tylą, iš kurios gimsta įsiklausymas ir lavinama vaizduotė. Kas mane įkvepia? Kiekvieno „išsikvėpimo“ pabaigoje nepaprastai gera jausti, kaip atsiranda naujas „įkvėpimas“. Kad tai pajusčiau, leidžiu sau pratęsti laiką. Be prievartos, labai lengvai. Paskęsti šioje tuštumoje, tyloje, kur galėčiau išgirsti tam tikrą skambutį ir pajusti ateinančio „įkvėpimo“ galią. Tai man nepriklauso – aš nieko nedarau. Jis pats įvyksta ir vis prasideda iš naujo. Kiekvieną kartą tas jausmas yra unikalus, tačiau tuo pat metu nieko nėra įprastesnio. Tai tarsi visą naktį laukti saulės. „Įsikvėpti“ man reiškia duoti laiko šiems pastebėjimams. Taip pat aš kvėpuoju knygomis, nes jos yra būtina pertvarkos dalis. Ypač tos, kurios siūlo daugiau dėmesio skirti pasauliui už mūsų minčių ir diktuojamų modelių ribų.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius: Nans Kong Win Chang
Patris Židelevičius: „Man muzikos kūrimas yra meditacija“
Kompozitoriaus Patrio Židelevičiaus kūriniuose galima išgirsti ne tik poeziją, violončelę, elektroninės muzikos garsus, bet ir... modernizmo architektūrą. „Karantino laikotarpiu, kai teko užsisklęsti namie, pamėgau įrašinėti lauke. Galima sakyti, man tas užsisklendimas padėjo atsiverti“, – sako P. Židelevičius. Šiandien kaunietis menininkas teigia ištyrinėjęs ne vaizdinį, bet ir garsinį savo gimtojo miesto peizažą.
Vienuolikos tarpukario laikotarpiu Kaune atsiradusių laiptų įrašus P. Židelevičius pavertė garso instaliacija „Pakopa“, kurią jau kitų metų pradžioje išgirs miesto gyventojai ir svečiai. Įrašus kompozitorius surinko „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rezidencijos „MoFu 360/365“ metu.
„Galvojant apie Kauno modernizmą laiptai nėra ta detalė, kuri pirmiausia ateitų į galvą. Tačiau būtent laiptai žymi Kauno išsiplėtimą tarpukariu – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę. Laiptai daug ką pasako apie Kauną, jo geografiją“, – pasakoja projekto autorius.
Pasak P. Židelevičiaus, garsinis Kauno reljefas – labai įdomus ir įvairus. 20 dienų įrašinėjęs laiptus, kompozitorius grįždavo skirtingu paros metu, fiksuodavo garsus lipdamas į viršų ir leisdamasis žemyn, kol galiausiai pavykdavo užfiksuoti įrašą, atitinkantį tos vietos sukeliamą jausmą. Beje, praėjusiaisiais metais garso menininkas lauko įrašų metodu bandė „prakalbinti“ ir Kauno modernizmo pastatus.
„Man labai pasisekė, kad turėjau progą patekti į daugelį pastatų, pamatyti Kauno modernizmo „užkulisius“. Tai – labai praturtinanti patirtis. Įrašinėdamas „Pakopą“ atradau tokių vietų, apie kurias nesu girdėjęs, kuriose nesu buvęs. Kiekvienam taip gali nutikti: nukrypsti nuo savo paviršinio maršruto ir nustembi, kokių dalykų galima atrasti“, – sako P. Židelevičius.
Interviu žemiau – garso menininko interviu apie „Pakopą“, bendradarbiavimą su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektu bei apie tai, ko trūksta Kauno menininkams.
– Kaip jums gimė idėja įrašinėti laiptus?
– Kone prieš metus aš prisiminiau seną gerą lauko įrašų žanrą. Jis gimė ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai tik atsirado galimybė įrašinėti nebe studijoje, o už jos ribų. Karantino suvaržymai savotiškai davė man postūmį ir aš pradėjau aktyviai rinkti lauko įrašus. Praėjusių metų rugsėjį, kiek tik leido sąlygos, tyrinėjau Kauno modernizmo pastatus – įrašinėjau jų vidų ir išorę, ieškojau struktūros, melodijos, kurios suteiktų pastatui tam tikrą naratyvą. Taip atsirado mano „Lauko įrašų istorijos“ kūrybinė platforma apie Kauno modernizmą.
„Pakopa“ – tai tarsi šio sumanymo tęsinys. Norėjau parodyti kitą požiūrį į Kauno modernizmą, atkreipti dėmesį į tai, kas galbūt pamiršta. Laiptų Kaune turime daugiau nei 50, o tai juk kažką sako apie miestą ir jo geografiją, tiesa? Kita vertus, mes, gana aktyviai naudodami laiptus, apie juos nesusimąstome kaip apie kažkokį išskirtinį elementą. Ir, galiausiai, jei jau grįžtant prie modernizmo – būtent tarpukariu atsirado pirmieji vieši laiptai Kaune. Jie žymi miesto išsiplėtimą – iš slėnio į kalną, iš dvimatės erdvės į trimatę.
– Įrašinėjote vienuolika laiptų. Kaip juos pasirinkote?
– Pasirinkau laiptus, kuriuos galima rasti 1943-ųjų metų Kauno žemėlapyje. Ne visi jie yra geros būklės, informacijos apie juos rasti sudėtinga, laiptų brėžinių nėra, tačiau yra išlikusios istorijų nuotrupos iš tų laikų žiniasklaidos. Man įdomus ir ėjimo aspektas – laiptai yra tarsi vektorius, apibrėžiantis judėjimo kryptį, jais judame viršun ir apačion. Be to, svarbus ir tikslas: ar einame dėl praktinių tikslų, judėdami iš A per B į C, ar mūsų ėjimas diskursyvus, t. y. padiktuotas miesto, kurį mes tyrinėjame, o gal konceptualus – kai einame su tikslu susirinkti tam tikrą medžiagą. Sakyčiau, kad aš vaikščiojau vedamas ir diskurso, ir koncepcijos, dokumentavau vietas, kurių galbūt ir neliks, pavyzdžiui bebaigiančius griūti Limos laiptus, ar tas, kurios dar tik atsiras, kaip iš naujo statomi Lakūnų gatvės laiptai.
– Limos gatvės laiptai man visiškai negirdėti.
– Limos laiptai yra už dabartinės „Ikea“ parduotuvės, ten, kur tarpukario laikotarpiu veikė tekstilės fabrikas „Lima“. Šiandien laiptai avarinės būklės, kad ant jų patektum reikia perlipti betoninę pertvarą, tvorą, o lipant pasitinka iškrypusios pakopos ir praėjimą draudžiantys užrašai... Įrašinėjau Pakrantės tako, Ožeškienės, Aušros, Dzūkų gatvės, Kauko, Vaižganto, Fryko, Lakūnų gatvės, Aleksoto ir Garliavos laiptus.
– Kaip jie susijungs vienoje garso instaliacijoje?
– Garso instaliaciją „Pakopa“, kuri bus pristatyta 2022-ųjų vasario mėnesį, greičiausiai sudarys 11 kūrinių, nes visi laiptai yra skirtingi ne tik architektūriškai, bet ir pagal savo garsinį naratyvą. Instaliacijos pagrindas – lauko įrašai, bet kadangi ji bus pristatyta Kauno centrinio pašto laiptinėje, norėjau jai suteikti antrą sluoksnį. Taip atsirado partitūros, sukurtos pačių laiptų pagrindu. Pavyzdžiui, Vaižganto gatvės laiptai yra gana autentiški, granitiniai, žiūrint nuo jų viršaus Kaunas atrodo kaip koks Italijos miestas. Patys laiptai – poilsio aikštelės, pakopos, vėl poilsio aikštelės – padiktuoja tam tikrą ritmą. Garliavos tako laiptų (juos rasite šlaite eidami nuo Aleksoto tilto Veiverių gatvės link; praėję tarpukario laikotarpio namą už jo pamatysite takelį, o palipę aukščiau – ir laiptus) įrašas labai charakteringas. Lipant šiais apleistais laiptais labai gerai girdisi: iš apačios į viršų erdvė susitraukia, arti atsiranda medis, tvora, sienos, transporto ūžesys tyla. Perstatomi Lakūnų gatvės laiptai šiandien kol kas yra tik lietaus paplautos pakopos molyje. Jų ritmą galima „nuimti“ arba nuo pamatų arba nuo grunto. Bet kokiu atveju, tai bus gana triukšmingas kūrinys.
Aš norėjau, kad klausydamiesi įrašo žmonės pasijustų taip, lyg patys liptų laiptais, tai yra – suteikti pirmojo asmens patirtį. Tam tikslui naudojau šiek tiek modifikuotą binauralinę (abiejų ausų) įrašo techniką. Be to, kai kuriuose įrašuose girdžiuosi aš pats, lipantis laiptais.
– O kas dar, be jūsų paties žingsnių, girdisi tuose įrašuose?
– Oi, tiek visko girdisi! Pavyzdžiui, pokytis tarp garsų, kuriuos girdi laiptų apačioje, viduryje ir viršuje. Jau minėjau Garliavos tako laiptus, kurių viršuje transporto srautas girdisi gerokai mažiau. Vaižganto gatvės laiptuose yra kanalizacijos šulinio dangčiai, girdisi čiurlenantis vanduo. Praeini pro vartelius, duris į kiemą, ir jos man lipant laiptais atsidaro. Girdisi prasilenkiantys žmonės, lūžtančios šakelės ant apleistų laiptų, šnarantys lapai, bitės, kiti vabzdžiai, visa antropogeninė garso tarša, visa natūrali aplinka.
– Kiek užtrukote, kol įrašėte visus 11 laiptų?
– Įrašinėjau 20 dienų. Vienų laiptų įrašas truko nuo keturių minučių iki vienuolikos – priklausomai nuo to, koks paros metas, kiek esu pavargęs, kelinti tai laiptai per dieną, ar lipu aukštyn ar žemyn... Ne visi įrašai buvo įdomūs, išraiškingi, grįždavau įrašinėti iš naujo. Buvo laiptų, kuriuos teko įrašyti penktą ryto, vien dėl to, kad nebūtų transporto. Įrašinėjau tol, kol įrašas mane tenkino, kol pavykdavo užfiksuoti tą nuotaiką, kurią toje vietoje jaučiu.
Iš tiesų, šis procesas yra tarsi gyvas kūrinio atlikimas dar prieš jam atsirandant – kai einu su mikrofonu ir įrašinėju, aš jau atlieku kūrinį, užsidėjęs ausines aš jo klausausi. Kai pristatysiu savo garso instaliaciją parodoje, tai jau bus kaip ir to kūrinio eksponavimas.
– Iš to, ką minėjote anksčiau, supratau, kad „Pakopa“ – ne vienintelis jūsų projektas, susijęs su Kaunu.
– Jau minėjau „Lauko įrašų istorijas“, kurių metu įrašinėjau Kauno centriniam pašte, Žaliakalnio funikulieriuje, Kauno filharmonijoje, „Palemono keramikoje“, A. ir P. Galaunių namuose ir kitose vietose. Ši medžiaga – A. ir P. Galaunių namų pianino įrašai, improvizacijos, kai kurių kūrinių partitūros – bus panaudota airės menininkės Aideen Barry kuriamame filme apie Kauno modernizmą „Klostės“. Be to, 2020-aisiais dalyvavau „Istorijų“ festivalyje, kuriame kūriau garso takelius Lėjos Goldberg, žymios žydų poetės, kuri jaunystėje gyveno Žaliakalnyje, poezijai. Eilėraščiai skaitomi lietuvių ir hebrajų kalbomis; mano muzika praplečia teksto metaforas garsais.
– Pats esate kaunietis. Ką naujo atrandate tyrinėdamas jums gerai pažįstamą miestą?
– Nuo vaikystės Kauno modernizmo architektūra man patikdavo savo apvalainais kampais, ji atrodė draugiška. Tačiau iki pradėdamas bendradarbiauti su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ turėjau tokį labiau išorinį, stebėtojo santykį su mūsų paveldu. Gavęs galimybę patekti į, ant, už Kauno modernizmo pastatų, pamatęs modernizmo „užkulisius“ aš atradau Kauną iš naujo. Man rodos, kad mes visi esame šiek tiek įpratę keliauti tais pačiais maršrutais, nors kartais, net ir pačioje Laisvės alėjoje pasukę į šalį, galime maloniai nustebti dėl to, ką ten atrasime.
Visi šie praėję ir, tikiuosi, ateinantys metai leis mums visiems Kauną pažinti iki atomo, iki kiekvieno kiemo ir tarpuvartės, kas yra iš tiesų nepaprasta patirtis. Na, o aš, asmeniškai, dabar jau žinau, kurioje Kauno vietoje galima išgirsti įdomių garsų.
– Kiek Kaunas yra atviras kuriantiems žmonėms, menininkams? Ar pakanka galimybių atsiskleisti?
– Esu optimistas, todėl manau, kad Kaunas suteikia labai puikias galimybes kurti meną. Galbūt neturime daug aktyvių kūrėjų, tačiau jie visi yra ypač draugiški ir palaikantys. Daug galimybių menininkams suteikia Kauno menininkų namai, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas, kuris labai pakėlė kultūros lygį Kaune, priartino meną prie visuomenės, sudarė sąlygas dialogui tarp menininkų ir miesto bendruomenės. Kaune žmonės ir taip draugiški, bet dabar situacija dar pagerėjo.
Kita vertus, mums vis dar trūksta erdvių, kuriose galėtume kurti kartu, savotiško menininkų hubo, kokių yra, pavyzdžiui, Vilniuje. Juo labiau, kad Kaune, net ir pačiame jo centre yra nemažai tuščių pastatų – potencialių patalpų hubui. Man atrodo, kad toks veiklos centras suteiktų svarbų postūmį naujiems bendradarbiavimams, projektams, renginiams ir kitiems sumanymams.
– Esate ne tik kompozitorius, bet ir atlikėjas – griežiate violončele. Koks jūsų santykis su šiomis, susijusiomis, bet visgi skirtingomis veiklomis?
– Violončele griežti pradėjau penkerių, o kai man buvo keturiolika gavau pora kvietimų improvizuoti kartu su elektroninės muzikos atlikėjais. Buvo labai įdomi ankstyvos paauglystės patirtis: savotiškas maištas, tik ne prieš tėvus, o prieš klasikinę formą – sonatas, etiudus, stambias formas. Pradėjęs naujo skambesio paieškas susidomėjau ambient, drone, musique concrète žanrais – palyginti abstrakčia muzika. Grodamas violončele pradėjau daryti garso kilpas: viena frazė, ant jos antra ir taip toliau... Mano kūryba buvo labai asmeniška – instrumentu, kuris mielas mano širdžiai, tarsi rašiau dienoraštį. Vėliau kūrybinės ambicijos augo, pradėjau kurti sudėtingesnius kūrinius, aranžuotes, naudoti sintezatorių.
Ir vis dėlto nesu tikras, ar galiu save vadinti kompozitoriumi – man šis žodis primena tas stambias formas prieš kurias savo kūrybos kelio pradžioje siekiau maištauti. Mieliau save vadinu garso menininku.
– Iš jūsų išvardintų žanrų man girdėtas vienintelis – ambient. Wikipedia sako, kad ambient muzikoje tonas ir atmosfera svarbiau nei struktūra ar ritmas. Ir vis dėlto, kai kalbėjote apie Kauno modernizmo pastatus, laiptų įrašus, minėjote naratyvo paieškas. Naratyvas, mano supratimu – jau struktūra.
– Tiesa, ambientas irgi turi struktūras. Ir harmoninę, ir, dažniausiai, melodinę, ir formą. Tiesiog ji yra kitokia nei klasikinių kūrinių. Kitas dalykas – ambientas neretai painiojamas su nepretenzinga muzika, kurią aš vadinu spa muzika. Ji dažniausiai yra foninė, į ją galima įsiklausyti, bet tikėtina, kad joje neišgirsite nei kokių nors gilesnių sluoksnių, nei naratyvo.
Tuo tarpu, aš kuriu eksperimentinę, elektroninę, arba tiksliau – elektroakustinę ambiento muziką, kurioje gali išgirsti violončelę, elektroninius instrumentus ir... pastatus. Pavyzdžiui, Kauno centriniame pašte aš grojau violončele ir įrašinėjau skambesį, todėl kūrinyje skamba pats pastatas – jis suteikia aidą. Tikriausiai ir mano muziką galima pasileisti fone ir veikti kitus dalykus, tačiau taip pat galima nusiteikti įdomiai septynių minučių kelionei – nerti į garsus kuo giliau ir bandyti atrasti, ką jie slepia.
– Populiaru manyti, kad šiandien yra tiek technologijų, kad kurti muziką gali kiekvienas. Ar iš tiesų taip yra?
– Kitaip tariant, kiekvienas fotografas, kas turi „Instagramą“. Žinote, mane tai džiugina. Bet kokia kūryba – fotografija, filmavimas, tapyba, muzika – suteikia nepaprastai gerų patirčių. Pavyzdžiui, man muzikos kūrimas yra meditacija, būdas pabėgti nuo kasdienybės. Todėl tik džiaugiuosi, jei kuo daugiau žmonių patiria tokius jausmus. Kita vertus, suprantu, jog egzistuoja mėgėjiškumo baimė, bet, mano supratimu, ji – visiškai nereikalinga. Taip, kaip žmonės atsirenka, kokias prekes jiems pirkti, taip jie atsirinks ir ką jiems klausyti.
Kurti muziką padedant technologijoms iš tiesų įmanoma kiekvienam. Jei kažko nemoki, visada gali paieškoti informacijos internete, jos ten yra begalės. Beje, vieną savo pirmųjų kūrinių sukūriau net nemokėdamas iki galo naudotis tam tikra muzikos kūrimo programa – išgavau nerealius garsus, gaila, kad tie įrašai neišliko. Paprastai pradedančių kūrėjų entuziazmas ilgainiui nuslopsta. Na, o jei taip neatsitinka ir jie kuria toliau, jie tobulėja, atranda savo klausytoją.
Galbūt mano požiūris per daug pozityvus, bet vis dar laikau save tokiu augančiu kūrėju. Na, aš moku groti violončele, pažįstu natas, žinau muzikos teorijos, turiu kompiuterį, bet nesu baigęs kompozicijos klasės Lietuvos Muzikos Akademijoje... Nuo kažko juk reikia pradėti ir aš tikrai džiaugčiausi jei Kaune atsirastų daugiau kūrėjų – tada tikrai sukurtume savo hubą.
– Ačiū už pokalbį.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Nuotraukos autorius Justinas Stonkus
Spektaklio „Screws“ kūrėjas Alexanderis Vantournhoutas: „Scenoje papildomi daiktai tampa protezais, kuriančiais naują kūną“
Menininkas Alexanderis Vantournhoutas ankstyvoje jaunystėje užsiėmė gimnastika, lankė dziudo, cirką bei šoko gatvės šokius. Tarptautiniame scenos menų festivalyje „Contempo“ rugpjūčio 20-22 dienomis spektaklį „Screws“ pristatysiantis kūrėjas sako per visus tuos metus pastebėjęs, jog jam įdomiausia tyrinėti tuos dalykus, kurių sprendimui tenka pasitelkti judėjimą, kūną ar judesio kalbą.
„Tai susiję su situacijomis, kur žodžiai, kad ir kokie stiprūs jie būtų, nėra pakankami“, – sako A. Vantournhoutas. – Kaip galima mirtį apibūdinti žodžiais? Kas ją gali geriau atskleisti per judesį ir ramybę negu kūnas? Arba kaip dar aiškiau parodyti meilę, jeigu ne intymiu judesiu, tam tikru gestu, kurį visiškai unikalus, atskiras žmogus perduoda kitam? Man įdomu tyrinėti šias temas – nesuprantamas, pernelyg ambicingas, apimančias sudėtingus, nežodinius žmonių tarpusavio sąveikos taškus.“
– Spektaklyje „Screws“ žiūrovą vedate maršrutu, kuriame daugybė mikro pasirodymų – nuo trumpučių solo ir duetų iki kelių šokėjų kompozicijų. Neatsiejama šio meninio proceso dalimi tampa papildomi daiktai, tokie kaip ledo batai, boulingo kamuolys ar dviračio šalmas. Kaip jie atsirado pasirodyme?
– Daiktai visada mane žavėjo. Kaip sumažinti rankų darbą ir vietoj jo naudoti, pavyzdžiui, derliaus ėmimo mašiną? Spektaklyje, užuot bandęs būti originalus su mus supančiais, kasdieniais daiktais, nusprendžiau, kad turėtų būti įdomu naudoti labai specifinius objektus ir leisti atlikėjams judėti tiek, kiek leidžia tų objektų ergonomika – kiek daiktas pats gali tą padaryti. Jei boulingo kamuolys yra skirtas užsimoti ir mesti tam tikra kryptimi, aš jį taip ir naudoju. Skirtumas tik tas, kad kamuoliui įgavus inerciją, pradedu sekti kiekvieną jo judesį.
– Prisitaikyti prie šių papildomų daiktų turbūt nėra lengva. Kiek laiko reikia atlikėjui susigyventi su jais?
– Tai šiek tiek užtrunka. Spektaklyje šie objektai nėra vien tik daiktai – čia jie tampa protezais, kurie pritvirtinti prie žmogaus sukuria naują kūną. Pavyzdžiui, ledo batai žmogų prailgina 4 centimetrais. Ir atlikėjas gali susižeisti vien dėl to, kad mūsų refleksai yra labai stiprūs ir prie pokyčio taip greitai neprisitaiko.
Tuo pat metu labai įdomu yra tai, kad atlikėjas niekada iki galo nepripranta prie papildomo daikto ar jo keliamo pokyčio. Papildomi objektai scenoje keičia kūną, pavyzdžiui, ledo batai suteikia daugiau sukibimo, nors sukti pėdą darosi sudėtingiau negu prieš tai. Visi šie procesai man atskleidžia labai įdomią trintį – kaip atlikėjai susigyvena su tokia į užduotį orientuota choreografija, kurioje niekaip nepaslėpsi asmenybės – ji tampa puikiai matoma.
– Spektaklio metu žiūrovas gali laisvai judėti, vaikščioti, pasirinkti kampą, iš kurio nori stebėti pasirodymą. Tam tikra prasme lankytojas gauna galimybę prie spektaklio priartėti tiek, kiek jam patogu ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Ką tokia laisvė suteikia?
– Žiūrovas kviečiamas judėti kartu su spektakliu, kuris nuostabiai sustiprina jo kinestetiškai fizinę patirtį. Juk priartėjęs prie atlikėjo gali matyti, kaip parausta jo oda, kaip pradeda bėgti prakaitas ar pasirodo tikri, nesuvaidinti bruožai ir emocijos.
– „Screws“ matome figūras, kurių vienas atlikėjas negali atlikti. Kiek šiuolaikiniame cirke ar šokyje svarbus partneris?
– Šiame spektaklyje niekas negalėtų vykti be objekto ir partnerio. Pagrindinė „Screws“ tema yra vidinė ir tarpusavio priklausomybė. Juk dėl bendro svorio, pusiausvyros tarp stūmimo ir traukimo radimo, bendro judėjimo viskas yra labai glaudžiai susiję. Tai judėjimas kartu tam tikromis geometrinėmis formomis: radialine, veidrodine, taškine.
– Praėjusieji metai privertė sulėtėti ar net sustoti nemažą dalį kūrėjų. Ką jie atnešė jums?
– Kadangi visas pasaulis pamažu atitolo nuo prisilietimų, mes sukūrėme pasirodymą „Snakearms“, kuris yra duoklė rankos paspaudimui – pirmajam realiam kontaktui su kitu. Kartu su Emmi Väisänen paprastą veiksmą pavertėme sudėtingu delnų, rankų, galūnių duetu.
Taip pat karantino laikotarpiu sukūrėme „Through the Grapevine“ ir tą darėme 18 savaičių, o ne 10, kaip paprastai. Visus metus mes sunkiai dirbome. Todėl dabar, šiek tiek šviesesniais laikais, galime sau leisti truputį paatostogauti, turėti daugiau laisvalaikio. Karantinas, bent jau pradžioje, buvo puikus laikotarpis ieškoti, besąlygiškai tyrinėti ir tą daryti nesiekiant jokio tikslo. Tiesą pasakius, jaučiausi labai išlaisvintas.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius: Laurent Paillier
Festivalio „ConTempo“ svečias Kolja Huneckas: „Spektaklyje diskai ir lempos tampa mano tapybos įrankiu“
2019 metais baigęs cirko studijas „Codarts“ menų universitete, Roterdame, cirko artistas Kolja Huneckas iškart buvo nominuotas „circusnext 2020-2021“ – prestižinei Europos cirko projektų platformai. Į Kauną festivalio „ConTempo“ kvietimu kitą savaitę atvykstantis ir net du vakarus kontempliatyvų spektaklį „CM_30“ pristatysiantis menininkas į poetišką vienį sujungs erdvę, žiūrovus ir spalvotus savadarbius diskus, o svaiginantis, bet kartu atpalaiduojantis šviesos, spalvų, šešėlių ir muzikos reginys visus susirinkusius panardins į ramią ir spalvotą atmosferą.
„Spalvos yra labai galingos ir aš pats tai stipriai patyriau“, – prisipažįsta K. Huneckas. – Kelias valandas praleidęs studijoje, apšviestoje žalia šviesa, supratau, kaip ji pakeitė mano suvokimą. Turbūt dėl to spektaklis „CM_30“ tapo meditatyvus – juk jame šviečianti monochromatinė šviesa leidžia auditorijai nurimti.“
– Kolja, kaip susidomėjote cirku?
– Mokykloje reikėjo pristatyti projektą ir aš pradėjau žongliruoti kamuoliukais bei diabolo. Laikui bėgant šis pomėgis niekur nedingo – jis buvo gyvas ir per savaitines jaunimo cirko treniruotes. Baigęs mokyklą nusprendžiau gilintis į žongliravimo kamuoliais subtilybes ir pasirinkau cirko bakalauro studijas „Codarts“ menų universitete, Roterdame.
– O tada įūsų gyvenimą atėjo magija – magija tikrąja žodžio prasme!
– Miunchene dirbau su draugu, kuris jai skyrė labai daug dėmesio. Mes kartu mokėmės Roterdame ir nuo tada aš jos nepaleidau – naudojau ją savo asmeniniuose darbuose.
– Dar studijuodamas sukūrėte vien tik jums būdingą stilių – pradėjote derinti teatrą su vinilinėmis plokštelėmis. Ir nors paskutiniais metais jos išgyveno atgimimą, jūs jas naudojote ne visai pagal paskirtį.
– Universitete, gavęs užduotį, pradėjau tyrinėti magiją bei žongliravimą vinilo plokštelėmis. Tiek jomis susidomėjau, kad su šiais diskais dirbau ir toliau – naudodamas jas sukūriau baigiamąjį projektą „me-mo-ri!“ Tačiau vinilo plokštelės labai trapios ir greitai lūžta, todėl pamažu pradėjau naudoti skaidresnį ir tvirtesnį plastiką. Supratau, kad naudodamas paprastus diskus, turėsiu daugiau galimybių pasakyti žiūrovams tai, ką noriu. Juk paprastai žmonės turi savo nuomonę, susijusią su tam tikrais kasdienio gyvenimo atributais. Pavyzdžiui, vinilai jiems asocijuojasi su didžėjais ar primena senelius. O neutralūs objektai nesukuria klišinių asociacijų.
– Spektaklyje „CM_30“ žiūrovą kviečiate į pasivaikščiojimą po spalvų pasaulį, kuriame kartu su juo kuriate sinestetinę spalvų erdvę, akustiškai užpildytą Rutgerio Zuydervelto sukurtomis kompozicijomis, padedančiomis stipriai patirti visatos laikinumą ir grožį. Kaip pasirodyme atsirado spalvos?
– Nuo pirmųjų prototipų, kuriems naudojau skaidrų plastiką, sukūriau kitokio tipo diskus: kai kurie jų veidrodiniai, kiti – su viduje esančiais spalvų filtrais. Papildomai pastačiau 30 cm skersmens lempas, prie kurių diskus galima pritvirtinti, taip pakeičiant visos erdvės atmosferą. „CM_30“ diskai ir lempos tampa mano tapybos įrankiu.
– Negalime pamiršti ir dar vieno svarbaus elemento – muzikos.
– Muziką spektakliui sukūrė olandų kompozitorius Rutgeris Zuyderveltas-Machinefabriek. Kartu kūrėme ryšį tarp vaizdinės ir akustinės patirties, kad žiūrovai galėtų visiškai pasinerti į ramią „CM_30“ atmosferą.
– Turbūt galima teigti, kad kiekvienas, apsilankęs spektaklyje „CM_30“, iš jo išsineš labai skirtingas patirtis?
– Spalvos suvokimas – labai subjektyvus. Pavyzdžiui, mano raudona atrodo kitaip nei jūsų raudona. Be to, asociacijos vizualios informacijos, cirko technikos ir muzikos atžvilgiu yra labai įvairios, todėl norėčiau, kad kiekvienas žiūrovas atsisėstų, atsipalaiduotų ir mėgautųsi asmeniniu įspūdžiu bei patirtimi.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt
Nuotraukos autorius M. Ziemer
Scenos meno virtuozas Claudio Stellato: „Spektaklis – tai gyvenimo patirtis, kurios vedamas aš tampu kažkuo kitu“
Tarptautiniame scenos menų festivalyje „Contempo“ rugpjūčio 22-23 dienomis pristatomas spektaklis „Work“ – trečiasis scenos meno virtuozo italo Claudio Stellato kūrinys, šiemet Avinjono festivalio įtrauktas į 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Visi menininko gerbėjai žino, kad reikia paskubėti – vienas ryškiausių Europos vardų iš kitų išsiskiria tuo, jog vienu metu kuria tik vieną spektaklį, su juo keliauja po įvairias šalis ir po tam tikro pasirodymų skaičiaus niekada prie jo nebegrįžta, todėl proga jį pamatyti Kaune, – beveik unikali.
„Daugelio žmonių pagrindinis siekis – viską daryti greitai, – viename interviu užsimena C. Stellato. ⎯ Jie nori spektaklį sukurti per mėnesį, dvidešimt dienų ar aštuonias savaites. Ir man atrodo, kad tai toks keistas prieštaravimas: kritikuoti visuomenę, kuri gyvena per greitai, ir tuo pat metu labai greitai kurti. Gyvenime aš irgi esu labai greitas, bet kūryboje – baisiai sulėtėju. Tam tikra prasme, esu prieštara. Bet aš myliu tą, ką darau, o šiai aistrai, kaip ir kūrybai, reikia tiek laiko, kiek jai reikia. Kūryboje negali būti aiškių terminų. Darbas yra baigtas tada, kai jis baigtas – nei anksčiau, nei vėliau.“
– Naujasis jūsų projektas, kaip sufleruoja pavadinimas, yra apie darbą, tačiau įtariu, kad iš tikrųjų yra ne visai taip.
– Man „Work“ yra apie aistrą. Aš neinu į darbą – aš nedirbu, o tik turiu galimybę patirti malonumą. Nuėjęs į studiją galiu žaisti su daiktais ir žmonės man už tai moka. Juk tai nuostabu! Ruošdamas pasirodymą aš tiek daug išmokstu. Man tai nėra tik paprastas spektaklis – tai gyvenimo patirtis, kurios vedamas aš vis labiau ir labiau tampu kažkuo kitu.
– Esate menininkas, kuris dirba lėtai, rengia nedaug pasirodymų, daug gastroliuoja. Matydami tokį darbo principą, viena vertus, galime kalbėti apie lėtą, sąmoningą kūrybą bei tvarumą, kita vertus – spektaklio kūrimo procesas tampa labai ilgas ir jo metu daug kas gali pasikeisti. Ką suteikia galimybė neskubėti?
– Man labiausiai patinka tai, kad pirmuosius metus mes esame visiškai laisvi – neturime premjerų, be jokių apribojimų galime išpildyti kiekvieną šovusią idėją. Jeigu kas nors ateina ir man sako, kad nori sudaužyti mašiną plaktuku, jis gali imti ir tą daryti. Aš visiškai nieko neriboju: darome viską, kas šauna į galvą ir gali būti naudinga būsimam projektui. Nuostabu būti nevaržomam. Taip galime tyrinėti, studijuoti vienus ar kitus dalykus, nejaučiame streso, kad turime būti pasiruošę pabaigti spektaklį konkrečiai dienai. Mes galime pristatyti savo kūrinį tada, kai jaučiame, kad galime tą daryti. Taigi aš nejaučiu tos įprastinės įtampos dėl pasiruošimo, kad premjera vyks už kelių dienų, kad reikia spėti kažką padaryti per ateinančias kelias savaites. Mes nuolat viską darome: kuriame scenografiją, atliekame kitus fizinius darbus. Pavyzdžiui, mūsų atlikėjai kartu yra ir technikai. Aš esu režisierius, scenografas ir technikas. Mūsų trupėje visi daro viską ir mes mėgaujamės savo laisve.
– Greičiausiai susiduriate su labai stipriomis asmenybėmis – juk dirbti keletą mėnesių ar metų, nematant jokio apčiuopiamo rezultato, tikrai ne kiekvienam.
– Taip, tai labai ypatingi, stiprūs žmonės, turintys daug aistros, kuriems nesvarbu, kad pradirbę visą dieną mes neturime jokio rezultato. Jie žino, kad rezultatai ateis vėliau. Jie nejaučia įtampos dėl to, kad dienos pabaigoje reikia turėti sukurtą scenografiją ar tam tikrą fragmentą. Mes galime praleisti 12 valandų darydami vieną dalyką ir net nežinoti, kodėl tai darome.
– „Work“ yra trečiasis jūsų kūrinys, kuriame jūs toliau tyrinėjate ryšį tarp kūno ir objekto. Kuo jis jums įdomus?
– Esu cirko artistas ir mane labai džiugina daiktai, kurie, kitaip negu šokyje, yra kūno pratęsimas. Žinote, pradėjęs dirbti prie naujo projekto, aš iš pradžių dirbu vienas, o kai esi vienas, pradedi ieškoti draugų (juokiasi). Daiktai juos imituoja lengviausiai.
– Mėgstate dirbti ne tik su scenos profesionalais, bet ir visiškai su scena nesusijusiais žmonėmis. Ką tai suteikia pasirodymui ir visam procesui?
– Dirbdamas su neprofesionalais nesi įpareigotas taikytis prie vienos ar kitos cirko mokyklos kalbos ir turi atrasti kūno kalbą, paremtą paprastais judesiais ar veiksmais: bėgimu, griovimu, statymu, taisymu. Tai tokia kūno kalba, kuri pasiekiama visiems – tereikia stumti save į kraštutinumus.
– Praėjusieji metai buvo nelengvi mums visiems. Pasikeitusi kasdienybė, nesaugumas, tuščios scenos, uždari muziejai, galerijos ir kino salės pavertė mus šiek tiek tingiais ir apatiškais. Tačiau gyvenimas tęsiasi: mes ir toliau dirbame, susitinkame su žmonėmis, pramogaujame, kuriame. Kas šiuo metu jums padeda išlaikyti kūrybiškumą?
– Kol kalbamės, mūsų autobusiukas su visa komanda keliauja į Prancūziją. Kelionė truks dvi dienas, todėl aš ir mano kolega nusprendėme pasidaryti kažką panašaus į rezidenciją autobuse. Mes piešiame,o sustoję poilsio aikštelėse ir pasitelkdami autobusiuką bei pieštukus, kuriame tam tikrus fizinius objektus.
Aš manau, kad pavojus kūrybiškumui kyla nustojus dirbti. Ir tai ne visuomenės ar pandemijos klausimas. Karantino metu aš nesustojau – darbui ir kūrybiškumui reikia aistros. Žinoma, kartais man visai nesinori kurti. Bet be kūrybiškumo aš negaliu gyventi.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius Hubert Amiel