Baltijos taikomojo teatro mokykla (BATS) kviečia menininkus ir edukatorius iš Lietuvos ir kaimyninių šalių į tęstinius mokymus. Trijų kūrybinių dirbtuvių metu bus gilinamąsi į teatrą ir dramaturgiją kaip galingus įrankius siekiant asmeninių ir socialinių pokyčių. Antrus metus vykdoma mokymų programa labiausiai skirta stiprinti lietuvių, latvių ir estų socialiai įsitraukusių menininkų ir edukatorių kūrybinio tarpininkavimo (angl. facilitation) įgūdžius.

Baltijos taikomojo teatro mokyklos veiklą organizuoja menų agentūra „Artscape“ bendradarbiaudama su Estijos teatro ir dramaturgijos švietimo asociacija (MTÜ Eesti Teatri- ja Draamahariduse Selts (ETDS)), organizacija „Initium“ Latvijoje bei vokiečių teatro trupe „äctiveäctive“. Programą finansuoja Vokietijos ambasada Lietuvoje ir  projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Šių mokymų, vyksiančių įkvepiančiose Kauno miesto vietose bei gamtoje, metu ne daugiau kaip aštuoniolika atrinktų dalyvių turės galimybę susipažinti ir praplėsti savo žinias apie taikomąjį teatrą ir jo metodus kuriant įvairias menines formas, o taip pat padės suburti įvairių sričių praktikų iš Baltijos šalių tinklą.

Šiais metais BATS mokymus ves Kristina Werner (Vokietija) ir Nazha Harb (Libanas). Abi yra baigusios Taikomojo teatro programą „Goldsmiths“ universitete Londone, ir turi didelę darbo teatre bei su bendruomenėmis patirtį. Viena iš BATS bendraįkūrėjų Kristina jau daugiau nei 10 metų dirba su bendruomenėmis Vokietijoje, Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje. Ji yra sukūrusi kelis dokumentinio teatro spektaklius, taip pat veda mokymus įvairiose kultūros įstaigose bei organizacijose. Nasha pasitelkia taikomojo teatro bei dramos terapijos metodus dirbdama kalėjimuose bei reabilitacijos centruose, be to, dėsto universitete bei vaidina spektakliuose.

Kristina, kartu su menų agentūra „Artscape“ praeitais metais įkūrėte Baltijos taikomojo teatro mokyklą. Kaip kilo ši mintis?

Kai prieš septynerius metus atvykau į Lietuvą pirmą kartą ir pasakodavau žmonėms apie taikomąjį teatrą, daugelis būdavo nustebę, kad tokia sritis apskritai egzistuoja, nors dalis tų žmonių patys dirbo su bendruomenėmis ar kūrė dokumentinius spektaklius. Jaučiau, kad taikomąjį teatrą supa stigma, kad į jį yra žvelgiama kaip į antrarūšį meną, nerimtai. Ir vis dėlto mane kvietė prisidėti prie bendruomeninių projektų bei teatro pastatymų, sukuriant juose tokią atvirą terpę, kurioje žmonės galėtų jaustis savimi.

Tad kurdama mokyklą ir vesdama mokymus siekiu sujungti du dalykus: jautrumą ir atvirumą grupės, su kuria dirbama, dinamikai, energijai ir kontekstui, o taip pat praktinius, metodologinius įrankius, padedančius sutelkti grupę bendram rezultatui – galutiniam produktui. Mokymuose noriu dalintis sukaupta patirtimi, kaip per bendravimą, žaidimus ir patyriminius pratimus galima sukurti atvirą erdvę, kurioje skleidžiasi kolektyvinis kūrybiškumas.

Nazha, koks buvo Tavo kelias į taikomąjį teatrą?

Mano gyvenime teatras visada užėmė svarbią vietą kaip gydanti ir padedanti keistis meno forma. Prieš susidomėdama taikomuoju teatru dirbau programinės įrangos kūrėja, o taip pat vaidinau spektakliuose. Tačiau teatras man suteikė tokį impulsą asmeniniam augimui ir vidiniam išsilaisvinimui, kad norėjau dalintis šia jo galia su savo bendruomene ir žmonėmis, kurie mane supa. Iš pradžių mokiausi dramos terapijos, o po to atradau taikomąjį teatrą ir pasukau į tą sritį, nes man ji pasirodė universalesnė ir suteikė žinių bei praktinių įrankių, kaip būti grupės mentoriumi (angl. facilitator) neperžengiant etinių ir atsakomybės prieš kitą ribų.

Nazha, gal galėtum papasakoti plačiau apie savo darbą šioje srityje?

Mano pagridinė veikla yra darbas su kaliniais ir priklausomybių turinčiais žmonėmis reabilitacijos centruose. Vedu grupines sesijas pasitelkdama dramos terapijos technikas, padedančias vizualizuoti ir išskaidyti problemas į atskirus mažesnius fragmentus, dėl ko tampa lengviau jas suvaldyti ir įveikti. Be kita ko, grupinės sesijos naudingos ir tuo, kad jų dalyviai gauna galimybę susitikti ir išgirsti tuos, kurie išgyvena panašias situacijas, ir kartu ieškoti sprendimų.

Kristina?

Jau 12 metų dirbu teatro pedagogikos srityje. Pradžia buvo čekų ir vokiečių teatro kūrėjų tinklas, su kuriuo įgyvendinome teatro projektus su jaunimu iš Čekijos ir Vokietijos. Po studijų Londone dirbau ten globos namuose, taip pat su jaunais žmonėmis, patiriančiais mokymosi sunkumų ar turinčiais fizinę negalią. O tada atvykau į Lietuvą, kur dirbant su įvairiomis bendruomenėmis sukūrėme ne vieną teatro kūrinį (pavyzdžiui, spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame kalbama apie atominės elektrinės uždarymą Visagine). Nuo tada mokau edukatorius, menininkus bei kultūros įstaigų darbuotojus pasitelkti taikomojo teatro įrankius savo darbe.

Šiųmetiniai mokymai skirti ypatingai temai. Kristina, Gal galite plačiau apie ją papasakoti?

Pandemijos metu daug mus pasiekiančios informacijos buvo apie netektį: mums brangių žmonių, darbų, siekių, pagaliau – normalumo. Taip įnirtingai stengėmės prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo, kad, regis, neturėjome laiko išgedėti to, ko netekome. Tikime, kad pripažinus netektis ir jas išgedėjus galėsime sąmoningiau žengti į naują pradžią, o menas yra galinga priemonė, padedanti įveikti sunkumus bei pažvelgti į juos iš kitos perspektyvos.

Taikomasis teatras Lietuvoje vis dar ganėtinai naujas. Kaip dalyviai priėmė mokymus praeitais metais?

Praeitų metų mokymai buvo praturtinanti patirtis. Jose dalyvavo žmonės iš labai skirtingų sričių, tačiau visus juos vienijo noras sužinoti daugiau apie taikomąjį teatrą ir kaip jis gali padėti jiems kasdieniame darbe. Daug mokymų dalyvių, padedami mentorių, vėliau prisijungė kaip savanoriai prie įvairių bendruomeninių projektų. Praeitų metų programa parodė, kaip svarbu yra mokytis per patirtį: kaip aktyviai atliekant užduotis, analizuojant jas grupėje, o vėliau pritaikant tai individualiose praktikose, sukauptos žinios ir įgūdžiai yra ne tik įtvirtinami, bet ir toliau vystydamiesi įgauna individualų braižą, savitą kūrybinio tarpininkavimo formą.

Praeitų metų mokymų dalyviai dalinasi savo įspūdžiais:

Adelė (aktorė iš Vilniaus): „Man patiko, kad ilgai analizuodavome kiekvieną žaidimą. Galėjome kalbėti ir klausinėti tiek, kiek mums atrodė būtina, ir tas atskleidė, kokios plačios gali būti kiekvieno žaidimo galimybės. Be to, patys viską išbandę pamatėme to naudą ne tik proto, bet ir fiziniam lygmenyje.“

Sandija (dramaturgė, teatro režisierė iš Latvijos): „Man patiko, kad be to, jog išmokome naujų pratimų ir susipažinome su dramos terapijos metodu, taip pat kalbėjomės svarbiomis temomis, kaip pavyzdžiui, savęs ugdymas, savęs ir bendruomenės pažinimas. Kitaip tariant – kaip tapti lyderiu, kuris spinduliuotų energiją tiek iš vidaus, tiek išorėje. Taip pat supratome, kokia svarbi yra darbo etika, t.y. ką galime daryti, ir ko nedera. Tas man buvo vertingiausia. Labai džiaugiuosi dalyvavusi.“

Benjaminas (IT specialisto padėjėjas „Danske“ banke, Vilnius): „Man be galo patiko daryti teatro pratimus drauge su kitais. Mano smalsi prigimtis džiūgavo galėdama sužinoti ką nors naujo apie tai, kam jaučiu aistrą. Manau, kad šie mokymai pakeitė tai, kaip įsiklausau į kitus, dabar užduodu daugiau klausimų ir stengiuosi geriau suprasti kito perspektyvą. Be to, jie man suteikė daug teigiamų impulsų socialiniame gyvenime.“

Kur / Kada

Pirmos dirbtuvės: liepos 21–24 d. (Pagulbis, Lietuva)

Antros dirbtuvės: rugsėjo 8–12 d. (Gulbene, Latvija)

Trečios dirbtuvės: spalio 22–25 d. (Kaunas, Lietuva)

 

Daugiau informacijos svetainėje arba el. paštu.

Nuotr. iš BATS archyvo.