„Nesu tikras, ar jau galiu vadintis menininku, bet tinkamesnio apibūdinimo turbūt nerasime“, – kuklinasi liuksemburgietis Serge Eckeris. Jo kūrybinėje biografijoje – tokie įrašai, kaip aliumininė intervencija Liuksemburgo policijos būstinės prieigose, medžio ir projekcijų lydinys Venecijos bienalėje, fiktyvus pasienis meno galerijoje, infraraudonaisiais spinduliais šildoma skulptūra, betoninis-popierinis lėktuvėlis pievoje ar plaukiojanti instaliacija-plaustas Plovdive, Bulgarijoje.

Apie visuomenę ir bendruomenes, aktualius socialinius iššūkius įvairiomis raiškos priemonėmis prabylanti S.Eckerio kūryba yra pasiekusi Austrijos, Estijos, Graikijos, JAV auditorijas, o su Lietuva jį sieja glaudus, nors, kaip pats sako, atsitiktinis ryšys. Pirmasis sutapimas – ir menininko gimtasis Esch-sur-Alzette, ir Kaunas 2022-aisiais bus Europos kultūros sostinės. Liuksemburgietis savo kūrybinį pėdsaką paliks Kauno rajone – kol kas nuotoliniu būdu jis kuria kartu su lietuviu Algimantu Šlapiku.

Projektas „Karmėlavos aplinkos meno objektas“ – jau kelerius metus vykstančios „Kaunas 2022“ inicijuotos programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis. S.Eckerio ir A.Šlapiko idėja „Skraidantys cepelinai“ nugalėjo konkurse, kuriame savo nuomones išreiškė ir vietos bendruomenė, ir kultūros sostinės sukviesti profesionalai. Naujoji meninė instaliacija bus įkurdinta Vilniaus gatvėje, tarp Karmėlavos I ir II gyvenviečių.

– Serge, kaip prasidėjo jūsų, kaip menininko, kelias? Koks tuomet buvo kultūrinis klimatas Liuksemburge, ar jis jau spėjo pasikeisti?

– Projektais, susijusiais su menu, pradėjau užsiimti 2010-aisiais – tiesiog per atsitiktinumą. Man buvo smalsu, ką galiu nuveikti su savo įgūdžiais. Tuomet užsiėmiau architektūrinėmis vizualizacijomis. Meninis klimatas Liuksemburge pastaraisiais metais pagerėjo. Mano kartos kūrėjai suprato, kad turi dirbti kartu ir palaikyti vienas kitą – tik taip susidarys kritinė masė, kuri visuomenėje kažką reiškia. Šiuo metu gerai dirba ir mūsų Kultūros ministerija – jos žmonės stengiasi, kad COVID-19 situacija būtų bent jau patenkinama ir ne tokia pavojinga egzistenciniu požiūriu.

– Dirbate su įvairiomis medijomis. Kaip pasirenkate tinkamiausią konkrečiai idėjai – ieškote naujų metodų išraiškai ar renkatės tai, ką gerai išmanote?

– Man daug kas nutinka atsitikinai ar dėl to, kad esu smalsus. Tiesiog klausiu savęs, ar veiks viena ar kita priemonė. Daug dirbu su skaitmeninėmis priemonėmis – tai 3D modeliavimas, 3D skenavimas, fotografija, eskizavimas. Ypač patinka stebėti, kas nutinka, kai jos suklysta – tai vadinamieji gličai. Arba pakeičiu daugiakampių skaičių. Tokie eksperimentai – realybės rekonstrukcijos – kaip vietos ar objekto nuskaitymas 3D skaitytuvu yra lyg jų vertimas į skaitmeninę kalbą, labai įdomūs, bet tikrasis iššūkis, ir tai man labai patinka, kai šią informaciją reikia grąžinti į realų pasaulį. Kad ir 3D spausdintuvu arba dirbant su kitais menininkais ir amatininkais. Apskritai bet kuriame darbe man įdomiausia – procesas.

– Jūsų kūryba neišsitenka Liuksemburge. Ar keliaudamas siekiate plėsti savo auditoriją? Galbūt svečiose šalyse ieškote įkvėpimo?

– Kelionėse vystau naujas idėjas, mąstau apie procesus, susipažįstu su kitokiomis, nei manoji, realybėmis. Nuostabu galėti pažinti daugiau šalių, kraštovaizdžių, metodų, kelių, istorijų, skonių. Tai primena, kiek mažai išmanome ir kad skirtumai yra labai subjektyvus dalykas. Žinoma, parodos ar projektai svetur yra geras būdas keliauti, bet šia prasme esu prastas pardavėjas ir meno reklamuotojas. Tiesiog dirbu tai, ką dirbu, ir naudojuosi galimybėmis kur nors išvykti.

– 2016-aisiais buvote Nidos meno kolonijos rezidentas. Kaip išgirdote apie šią vietą?

– Nida – nuostabi vieta, jau buvau ten keliskart lankęsis su bičiuliais lietuviais. Tais metais kūriau Liuksemburgo paviljonui Venecijos architektūros bienalėje ir man tiesiog prisireikė ištrūkti iš „tikro“ pasaulio. Taigi užpildžiau Nidos meno kolonijos anketą ir mane priėmė. Tai išties ypatinga vieta, ten galėjau nusiraminti po išprotėjusio laiko Venecijoje, susitelkti į naujus tyrimus ir paeksperimentuoti su naujomis priemonėmis. Susipažinau su Vilniaus dailės akademijos atstovais, o tai 2016 ir 2017 m. nuvedė į 3D skenavimo dirbtuves.

– Jūsų gimtasis Esch-sur-Alzette ir Kaunas kitąmet bus Europos kultūros sostinėmis. Ar sutapimas, kad jūsų kūryba sujungs šiuos du miestus?

– Liuksemburge teko pažinti ir susibičiuliauti ne su vienu lietuviu, jų dėka ne kartą lankiausi Lietuvoje ir čia radau dar daugiau draugų. Kai pamačiau, kad Kaunas ir Kauno rajonas iškovojo šį titulą, kaip ir Esch-sur-Alzette kartu su Mineto regionu, supratau, kad privalau kaip nors prisidėti prie šio proceso. Liuksemburge jau esu pradėjęs keletą projektų, o kad mane atsirinko ir Kaunas, buvau maloniai nustebintas. „Esch 2022“ ribose vykstantį projektą „Anthroposcape“ skyriau Kelio bendruomenei – jis yra apie kasybą atvirose kasyklose, dirbame kartu su paskutine čia veikiančia metalo liejykla. Šis procesas pakeitė miesto, kuriame užaugau, kraštovaizdį. Taip pat Diudelanžo komunoje kartu su menininkų kolektyvu „DKollektiv“, kuriam priklausau ir pats, vykdome procesą, pavadintą „DKollage“. Tai industrinės erdvės renovacija, kurioje dalyvauja bendruomenė. Galiausiai ši erdvė virs bendruomenei atvira kūrybos vieta. Be to, buvau komisijos, kuri atrinko fotografijas Liuksemburgo lietuvių bendruomenės parodai, narys.

– Kartu su lietuviu skulptoriumi A.Šlapiku Karmėlavoje kuriate instaliaciją, arba skulptūrinį objektą, „Skraidantys cepelinai“. Idėjos aprašyme teigiama, kad tai gali būti „ir nežinomas skraidantis objektas, ir legendinės roko grupės „Led Zeppelin“ simbolis, ir keliaujančius žmones perkeliantis orlaivis, ir kaip negandas karo metu atnešantis bombonešis.“ Ar ir jums cepelinai – daugiau nei maistas?

– Cepelinų paragavau pirmosios viešnagės Lietuvoje ir iškart patiko. Ypač mėgstu vakarykščius apkeptus. Susirašinėdami su Algimantu mąstėme apie formas – sutikite, cepelinų forma tikrai ikoniška, įdomi sąsaja su skraidančiu objektu.

– Kaip sutariate su Algimantu?

– Tai labai įdomus žmogus, turintis gerą humoro jausmą. Manau, tai ypač svarbu stengiantis dirbti kartu. Jis daug labiau patyręs negu aš, kuria jau daugelį metų, puikiai savo rankomis valdo formas, tūrius, medžiagas. Kadangi pats dirbu su 3D modeliais ir planais, man tai daro itin didelį įspūdį. Įdomu maišyti šiuos du skirtingus pasaulius – tik iš šalies jie atrodo priešingi. Man toks bendradarbiavimas – privalumas, labai įdomu, kai kiekvienas galime pasitelkti savus įgūdžius. Apmaudu, kad dėl pasaulį kamuojančios situacijos susisiekiame tik internetu – susirašinėjame, siunčiame vienas kitam eskizus, fotografijas. Kai tik galėsime, bus labai malonu su Algimantu susipažinti gyvai.

– Ar į tolesnį idėjos vystymą įsitraukė Karmėlavos bendruomenė?

– Mes su Algimantu gavome užduotį, kuri nurodė tam tikrą mąstymo vektorių, susijusį su Karmėlava, – oro uostas, militaristinis paveldas ir vietos folkloras. Tai yra cepelinai. Abu nusprendėme, kad šiek tiek humoro čia nepamaišys. Pats į Kauną dėl pandemijos atvykti kol kas neturėjau progos. Jei būčiau galėjęs, tikrai būtume suorganizavę cepelinų konkursą, o patį ikoniškiausią kūrinį būtume nuskaitę 3D skaitytuvu. Galbūt, kai skulptūra bus atidengta, galėsime surengti cepelinų festivalį (šypsosi).

– Cepelinai – ne visuomet itin teigiamame kontekste vartojamas stereotipas apie Karmėlavą. Ar jūsų meno kūrinys turės tam kokios nors įtakos?

– Jei atvirai, su stereotipais pažaisti smagu, bet tikrai negaliu numatyti reakcijų ir įtakų. Tikiuosi, kad žmonės, išvydę galutinį rezultatą, nusišypsos ir pasididžiuos tuo, ką turi. Galbūt įžvelgs jame savų reikšmių?

Teksto autorius – Gunaras Bakšejevas. Tekstą portale kaunodiena.lt  galite rasti čia.

Nuotr. autorius – M. Desard