V. Jakas: „Gyventi pasidaro įdomiau, kai savyje vėl atrandi norą kurti“
Išskirtinį bendruomeniškumo ir bendrakūrybos pavyzdį Kaune – „Kiemo galeriją“ – pildo vis nauji netikėti kūriniai. Liepos mėnesį vykusiose atvirose dirbtuvėse Baltojo namo sienas papuošė veidrodinės gyvenimo gėlės, kurias galėjo kurti visi panorusieji. Kiekvienas sukurtas žiedas atspindi jį kūrusį žmogų bei jo gyvenimo istoriją.
Pirmieji sienos piešiniai buvo anksčiau čia gyvenusių kaimynų portretai. Gerokai vėliau, kai buvo įgyvendinamas menininko Vytenio Jako kiemo scenografijų projektas, čia atsirado ir knygų iliustratorės, menininkės Staselės Jakunskaitės kiemo viduryje sukurtas spalvingas piešinys „Sapnų siuvykla“. Šis kūrinys paskatino ir į kitus pilkus kiemo pastatus pažvelgti spalvingai: vietos menininko Vytenio Jako iniciatyva gimė Juodasis ir Mėlynasis namas. Šiais metais drauge su VšĮ „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kuriamas Baltasis namas, kuris yra įžanga į 2022 metų bendruomenines veiklas Centro seniūnijoje.
Skatina nebijoti kurti
Liepos mėnesį prie Baltojo namo „Kiemo galerijoje“ vyko atviros kūrybinės dirbtuvės, kurių metu kiekvienas kaunietis ar miesto svečias galėjo sukurti savo gyvenimo gėlę ant vienos iš pastato sienų, panaudojant veidrodžių gabalėlius. Pirmosios veidrodinės gėlės, simbolizuojančios čia gyvenusias tris seseris, sienas papuošė dar 2014 m. vykusio gatvės meno festivalio „Nykoka“ metu. Dirbtuvių „Susikurk gyvenimo gėlę“ tematiką padiktavo viena iš seserų – Kazimiera. Ji puošė kiemelį gėlėmis, o V. Jakas panoro šią idėją pratęsti kūrybiškai. „Negražių gėlių tiesiog nebūna – tokia tezė turėtų paskatinti žmones nebijoti kurti. Kiekvienas sukurtas žiedas atspindi jį kūrusį žmogų, jo istoriją. Aš noriu pratęsti sesers Kazimieros idėją – auginti gėles, puošti kiemą, džiuginti gyventojus ir čia atėjusius svečius. O visų svarbiausia – džiaugtis tuo kūrybiniu impulsu, kuris įvyksta susitikus įvairiems žmonėms prie bendro kūrinio“, – pasakojo Vytenis.
Pagrindinis Baltojo namo akcentas – veidrodžiai. „Kūrinio įgyvendinimui veidrodžius pasirinkau dėl to, jog jie yra mistinis, magiškas dalykas. Aš į veidrodį žiūriu kaip į nebaigtinę realybę, kurioje viskas gali pasirodyti kitu kampu, kitaip. Veidrodis yra toks arčiausiai čia ir dabar realybės egzistuojantis atspindys, kuris tiesiog atspindi tikrovę. Kiekvienas iš mūsų rytą pradeda nuo veidrodžio. Pradžia, čia ir dabar, nuolatinė refleksija su aplinka“, – paklaustas, kodėl Baltojo namo idėjai įgyvendinti pasirinko būtent veidrodžius, atsakė Vytenis Jakas.
Siekia „ištraukti“ iš rutinos
Ne paslaptis, jog menas yra veiksminga priemonė, padedanti atsiverti bei pažinti save ir aplinkinius. V. Jakas pastebi, jog šiuolaikiniai žmonės yra per daug susvetimėję, o šią problemą gali padėti išspręsti kūryba. „Kuo mes esame artimesni vieni su kitais, tuo lengviau mums sekasi spręsti iškilusius iššūkius, problemas. Meno vaidmuo – „ištraukti“ žmogų iš rutininių scenarijų, iš įprasto gyvenimo ritmo. Tai padeda į tą pačią aplinką bei save patį pažvelgti kitaip. Gyventi pasidaro įdomiau, kai savyje vėl atrandi norą kurti.“
Panašią mintį tęsia ir „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė: „Kiemeliai dažnai yra gana uždari, kaimynai nepažįsta vieni kitų. Pastebėjome, kad šiuo atžvilgiu unikali seniūnija yra Centras – renginių gausu, tačiau dauguma jų skirti plačiajai miesto auditorijai, trūksta nedidelių, kamerinių erdvių, kuriose kaimynai galėtų tiesiog susitikti ir artimiau pažinti vieni kitus. „Kiemo galerijos“ pavyzdys įrodė, kokį didelį pokytį gali sukurti sąveika tarp menininko, bendruomenės ir kūrybos. Norisi tokias iniciatyvas plėsti plačiau ir skatinti žmones papasakoti savo kiemo istorijas, dalintis prisiminimais bei patiems tapti menininkais“.
Suburs bendrai muzikos ir istorijų šventei kiemuose
Bendradarbiaujant su „Kiemo galerijos“ menininkais, atviros galerijos idėja 2022-aisiais pasklis po dar daugiau Kauno Centro ir Senamiesčio kiemų: kaimynai bus kviečiami susiburti ir ieškoti jiems svarbių tapatybės ženklų, istorijų, prisiminimų. Kūriniai gims susitikimų su menininkais metu, o jų idėjiniai autoriai – visa prisijungusi kiemo bendruomenė. Spalvingais akcentais planuojama papuošti šešis Centro seniūnijos kiemus, o 2022 m. liepos 16 d. juos suburti bendrai muzikos ir istorijų šventei kiemuose.
„Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Daugiau informacijos apie bendruomenines veiklas Kauno mieste ir rajone ieškokite www.fluxuslabas.lt
Festivalio „ConTempo“ belaukiant: smalsumas ir kūrybiškumas padeda gyventi spalvingiau
Jeigu reikėtų išrinkti populiariausių, visų darbuotojų ir darbdavių geidžiamų savybių dešimtuką, jame tikrai atsidurtų kūrybiškumas. Apie jį ir jam taip būtiną smalsumą šiandien kalbama pakankamai dažnai ir garsiai – kaip ir apie tai, jog pandeminis laikotarpis nebuvo pats palankiausias jam skleistis, o menas ir kultūrinės patirtys gali tapti priemone, gydančia apnūdusią vaizduotę. Atsiverti naujoms formoms, nematytiems kūrybiniams sprendimams ir įsitikinti, jog scenos menai yra vienas iš įkvėpimo šaltinių gyventi spalvingiau kviečiantys scenos menų festivalio „ConTempo“ organizatoriai neabejoja, kad rugpjūčio 17-26 dienomis Kaune ir Kauno rajone vyksiantis renginys ne tik sužadins kūrybingumui tokį būtiną smalsumą, bet ir suteiks didžiulę džiaugsmo dozę. Apie šių savybių svarbą ir reikalingumą šiandienos pasaulyje pasakoja „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė, režisierius Artūras Areima ir reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ dėstytojas Rimantas Stanevičius.
Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė mano, kad smalsumas ir kūrybiškumas – vienas kitą papildantys veiksniai. „Kūrybiškumas nuspalvina kasdienybę, palengvina krizines situacijas, įpučia daugiau pozityvumo ir optimizmo, o smalsumas suteikia galimybę pažinti nepažintą. Kuo smalsesnis žmogus, tuo turtingesnis jo laisvalaikis, platesnis draugų ratas, išgyventa daugiau patirčių. Stebėdama kitų darbus, lankydamasi skirtingų meno sričių renginiuose stengiuosi įsikvėpti, atrasti naujų, man dar nežinomų reiškinių, kūrybinių sprendimų ir idėjų. Genama smalsumo, kuris su kiekvienu pamatytu kokybišku spektakliu tik auga, lavinu ir savo kūrybiškumą kaip festivalio ir kultūros organizacijos vadovė. Iki pandemijos gyvai tekdavo peržiūrėti apie 200 spektaklių per metus ir iš jų vos 10 sujaukdavo mintis, suaktyvindavo širdies plakimą bei sukeldavo euforiją. Man labai patinka kūrėjai, kurių spektakliai įkvepia ir vis mintyse sugrįžta net ir po labai ilgo laiko“, – sako ji.
Spektaklio „Už geresnį pasaulį“ kūrėjas, lietuvių režisierius Artūras Areima, paklaustas, ką jam reiškia smalsumas, neabejoja, kad jis – gyvybės variklis, kuris veda žmogų pirmyn, verčia jį ieškoti, mąstyti, būti nuolat atmerktomis akimis, verčia būti kūrybišku, imliu. „Smalsumas moko žmogų, kad plaukimas pasroviui nėra vienintelis būdas. Galima, kaip lašišoms, plaukti ilgus kilometrus prieš srovę vardan tikslo, galima nerti gilyn, šokinėti virš vandens ir t.t. Dingus smalsumui žmogus virsta „couch potato“ – gyvu lavonu“, – neabejoja kūrėjas.
O kaip menininkas vertina kūrybiškumą? „Kūrybiškumas – arba ką aš esu linkęs laikyti kūrybiškumu – tai gebėjimas sukurti neegzistuojantį pasaulį scenoje, sukurti naują realybę iš jau esamos realybės liekanų, nuolaužų, skeveldrų, naują interpretacinį lauką, kuris būtų pilnas apmąstymų, bet ne atsakymų, daugiau nuojautos elementų, o ne teiginių“, – sako jis. – Kaip G. Deleuz‘as teigė: „Mes praradome pasaulį, kuris būtų pirmapradiškas savas, pirmapradiškai suprantamas, o kartu – bendras su kitais prasminis kontekstas. Patirtis, galima sakyti, pati skeldėja, skyla į elementus, atomus. Kaip tik todėl esą reikia „atsiversti į empirizmą“. Todėl neinterpretatyvų, iš pirmo žvilgsnio suprantamą kūrybą laikau tuščia, kartotina, pigia, skirta masėms. Tokios kūrybos šiandien yra apstu, todėl kūrybiškumas, menas, iš esmės pati kultūra šiandien yra labai nuvertinama ir išstumiama į paraštes kaip nereikalingas visuomenėje dalykas“.
Smalsumą kaip vieną pamatinių savo vertybių ir gyvenimo perpetuum mobile išskiria ir agentūros „Milk“ kūrybos vadovas, reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ dėstytojas ir kūrybiškumo stovyklos Kintų meno rezidencijoje vadovas Rimantas Stanevičius. Pasak jo, smalsumas padeda susikaupti, įsitraukti, įsiminti ir motyvuoja veikti. „Kol esame vaikai, mes visi smalsūs: kas atsitiks, jei įkiši virbalą į rozetę? Ar įlipus į šio kaštono viršūnę matosi Vilnius? Ar tikrai negalima triratuku nuvažiuoti laiptais iš antro aukšto? Tada išgirstame daug spigių „Ne!!! Atsargiai! Negalima!!!“ ir užaugame bijodami smalsauti. O jei vis dar pasmalsaujame paauglystėje, tai dažniausiai tokie bandymai baigiasi klausimu „Ko čia žiūri?!“ ir mėlyne po akimi. Žodžiu, iki pilnametystės išmokstame, kad smalsauti yra pavojinga. Ačiū Dievui, yra profesijų, kur smalsauti yra tiesioginis darbas. Kas bus, jei elementariąsias daleles pagreitinsime dvylikos kilometrų vamzdyje ir leisime joms susidaužti kaktomis? Kas būtų, jei taksi firmai neturėtų nė vieno automobilio? Man atrodo, kad mes jau suprantame smalsumo vertę progresui ir koreguojame savo švietimo sistemą bei auklėjimo vadovėlius, kad nenugalabytume to vidinio vaiko savyje“, – džiaugiasi jis.
Prakalbus apie kūrybingumą, R. Stanevičius sako, kad jam kūrybingumas – tai sugebėjimas rasti mažiau akivaizdų, bet efektyvesnį sprendimą. „Tai galėjimas iš kirvio išvirti košę, gebėjimas generuoti ir atpažinti idėjas, alternatyvas ar galimybes, kurios gali būti naudingos sprendžiant bet kokią problemą. Idėja, savo ruožtu, yra niekas kitas kaip nauja senų elementų kombinacija. Paprastai vienas iš elementų bus tiesiogiai susijęs su sprendžiama užduotimi, o kitas – iš bendrojo išsilavinimo, iš gyvenimo, iš keisto hobio. Kitaip tariant, visiškai nesusijęs su pirmine užduotimi. Taip mes vėl grįžtame prie smalsumo ir plataus bendro išsilavinimo bei noro kažką sužinoti, kol dar nežinai, kam tai bus naudinga“, – pasakoja kūrybiškumo dėstytojas.
O kaip šiais neramiais laikais, kai viskas taip greitai kinta ir, regis, daugelio galvose daug praktiškesnės problemos užima vietą, rasti laiko ir priemonių treniruoti kūrybiškumui? „Kūrybiniai raumenys mūsų trupėje lavinami nuolat“, – neslepia A. Areima. – Be repeticijų bei jų metu skirtų užduočių, t.y., tam tikrų knygų skaitymo, filmų, spektaklių, susijusių su kuriamo spektaklio tematika, peržiūromis, trupės viduje rengiame judesio užsiėmimus bei postmodernistinės filosofijos seminarus. Nuo 2019 m. mūsų teatre pradėtas vystyti edukacinių renginių ciklas „Projekcija“, kurio metu AAT teatre siekiame pristatyti tiek Lietuvoje kuriančius šiuolaikinius menininkus, tiek iš kitų pasaulio šalių tarptautiniu mastu pripažintus kūrėjus, kurie veda užsiėmimus, seminarus, paskaitas. „Projekcija“ festivalis yra atviras ne tik mūsų trupei, bet ir visai plačiai Lietuvos teatro bendruomenei.“
Apie nuolatines nuolatinį mokymąsi, naujų patirčių bei elementų paieškas kalba ir R. Stanevičius. „Mokausi bitininkystės, kinų kalbos, groti saksofonu, kaligrafijos, modeliuoti trimačius objektus ir suprasti, kaip veikia finansų rinkos. Ką tik baigiau EMBA programą „Berlin School of Creative Leadership. Mokausi mokydamas reklamos mokyklos studentus ir žaisdamas su mažametėmis dukromis. Tereikia pasiduoti vaikams ir jie jus užkrės savo smalsumu, kūrybingumu ir energija pamėginti neišbandytas veiklas“, – neabejoja jis.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“.
Visa festivalio programa: https://www.contempofestival.lt/programa-2021-2/
Nuotraukos autorius M. Plepys
Aplink Kauną vis garsiau skamba „Šiuolaikinių seniūnijų“ meninės idėjos
Kaip skamba Kauno rajonas? Į šį klausimą vis sunkiau atsakyti vienu sakiniu. Įsibėgėjus projektui „Šiuolaikinės seniūnijos“, kuriame dalyvauja net 15 vietos bendruomenių ir kviestinių menininkų, vis ryškesni seniūnijų pasirinkti meninės raiškos būdai. Nuo roko muzikos iki klasikos, neaplenkiant sakytinio žodžio ir net repo – būtent šio žanro atlikėjas padeda kurti naująjį Vilkijos himną. Bet apie viską nuo pradžių…
Rokas – ir autobusų stotelėje
Liepos 2 d. Karmėlavoje nugriaudėjo tradicinis „Kaunas 2022“ ir Ramučių kultūros centro organizuojamas roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Jį praturtino ir projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“, kuriame Karmėlavos seniūnija dalyvauja itin entuziastingai. Kasmet Ramučiuose vykstantis renginys šiemet sutraukė daugiausia žiūrovų per visą festivalio istoriją.
Iškilmingas šventės atidarymas vyko dar Kauno mieste – vakarop šešių baikerių klubų nariai pajudėjo maršrutu Kauno rajono savivaldybė–Karmėlava II–Ramučiai. Čia publiką audrino roko muzikos atlikėjai „Medutis“, „Miss match“, „Garma“, Justinas Lapatinskas su grupe, „Black Spikes“ bei Jeronimas Milius su grupe. Koncertais šventė nesibaigė – kitą dieną Ramučių kultūros centras pakvietė į neeilinę ekskursiją „Neatrasta Karmėlavos istorija“, kuri vyko retrobusais. Entuziastai aplankė tokias vietos įdomybes, kaip Narėpų gynybiniai bunkeriai, I Pasaulinio karo karių kapinės, arklių pašto stotis.
Anšlaginį „Gatvės roko“ festivalį praeiviams ir atvykėliams primena Šarūno Juknio ir Tado Vincaičio-Plūgo Ramučiams padovanotas gatvės meno kūrinys ant autobusų stotelės. Tai – jau trečias roko dvasia alsuojantis meno kūrinys šioje seniūnijoje.
Istorija repo ritmu
Dešiniajame Nemuno krante esanti Vilkijos seniūnija prie Kaunas 2022 projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ prisijungė 2019-aisiais – per šį laikotarpį bendruomenė surengė jau ne vieną renginį, sukūrė keletą ilgalaikių projektų, atmosferą taip pat paįvairino nauji gatvės meno kūriniai. Į Vidurvasario šventę „Kelkis ir judėk Vilkijoje 2021“ bendruomenė savo narius ir svečius pakvietė liepos 24 d.
Šįkart Vilkija savo jau šešis su puse šimtus metų siekiančią savo istoriją nusprendė šiuolaikiškai, hiphopo ritmu. Į pagalbą bendruomenė pasikvietė kaunietį atlikėją, dainų kūrėją ir renginių režisierių Donatą Medzevičių-Medoną. Jis Vilkijoje sakosi išnaudojęs visus savo talentus – ir prisidėjo prie „razinų“ pridėjimo šventės scenarijuje, ir padovanojo miestui dainą, kurioje praeitis pinasi su dabartimi.
„Kelkis ir judėk“, – kviečia naujojo kūrinio pavadinimas ir priedainis, o Medono repuojamame tekste minimas unikalus Nemuno krantus jungiantis keltas „Vilkynė“ (beje, taip pat „dalyvavęs“ Vidurvasario šventėje!), kiti išskirtiniai čia esantys objektai, Vilkijos pavadinimo legenda, geografinės vietovės ypatybės, ir net Vilkijos bažnyčios statybas dar caro laikais inicijavęs kunigas Stanislovas Bačkis.
Atlikėjas teigia, kad šis kūrybinis procesas leido jam geriau pažinti Vilkiją, esančią visai netoli dabartinės jo gyvenamosios vietos – Kulautuvos, kurioje yra ir muzikanto protėvių šaknys. Beje, praėjusiais metais Medonas mostelėjo kūrinį ir Kulautuvai – kaimynų dienos proga sukurta daina taip ir vadinasi, „Kaimynas kaimynui kaimynas“.
Taigi nenuostabu, kad dainą Vilkijai reperis įrašė su „back“ vokalistėmis iš savo krašto – Kulautuvos, o šventės metu įvyko vaizdo klipo premjera. „VideoRidas“ sukurtame klipe – ne tik vaizdingos panoramos, bet ir jau minėta bažnyčia bei kiti Vilkijos kraštui ir tapatumui svarbūs akcentai. Na, o spalvingos, dalyvių kostiumais džiuginusios šventės kulminacija tapo Marijaus Gvildžio Vilkijai sukurtos kinetinės skulptūros atidengimas.
Kačerginėje – žodžių pynės
Baigiantis vasarai į šiltą, savitą ir kūrybingą sezono įprasminimo šventę visus pakvies Kačerginės seniūnija, pasirinkusi atsigręžti į literatūrinę kurortinio miestelio tradiciją. Surinkus vietos gyventojų pasakojimus, prisiminimus apie miestelį, nuspręsta sudaryti Kačerginės pasakojimų rinkinį. Jo herojai ir siužetas – visų surinktų pasakojimų junginys. Kūrybinį procesą drauge su bendruomenės nariais įgyvendina rašytoja Enrika Striogaitė bei fotografas Remis Ščerbauskas.
Šis pasakojimų rinkinio pristatymas vyks 2022 m., o šiemet pakaunės kurorte „iškylauja“ klasikinės muzikos skambesiai – tai smuikininkės, prodiuserės Barboros Valiukevičiūtės indėlis. Koncertų ciklas Kačerginėje prasidės rugpjūčio 8-ąją vakaru „Mačernio sodai“. Baigiamojo sezono koncerto rugsėjo 5 d. metu Kačerginės prieplaukoje skambės J. S. Bacho ir A. Corelli muzika styginiams.
„Šiuolaikinės seniūnijos“ – tai Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Pirmuosius žingsnius projektas ėmė žengti 2019 m., ilgainiui suburdamas Akademiją, Babtus, Domeikavą, Ežerėlį, Garliavos apylinkes, Kačerginę, Karmėlavą, Kulautuvą, Lapes, Linksmakalnį, Raudondvarį, Ringaudus, Rokus, Samylus bei Vilkiją.
Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Nuotraukos autorius A. Aleksandravičius
Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ – geriausi Europos scenos meno kūriniai ir kūrybiškumą skatinantys susitikimai
Vasaros pabaigoje, kai dažnas mūsų ieškome įkvėpimų naujiems darbams, kūrybai ir gyvenimui, tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ visus, palengva grįžtančius į rudenėjantį Kauną, kviečia papildyti savo kūrybiškumo rezervuarus bei atverti duris smalsumui, juokui, nuostabai ir netikėtiems patyrimams. Rugpjūčio 17-26 dienomis jau trečiąjį kartą Kauno mieste ir Kauno rajone vyksiantis renginys miestiečius bei miesto svečius per 10 festivalio dienų kvies pamatyti 10 geriausių Lietuvos ir Europos šiuolaikinio scenos meno projektų, tarp kurių – ir į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą įtrauktas Claudio Stellato spektaklis „Work“.
„Nuo 2019-ųjų Kaune ir Kauno rajone organizuojamas festivalis „ConTempo“ labai nuosekliai atspindi pamatinę „Kaunas 2022“ vertybę – visuomenės įtraukimą į kultūrą viešosiose erdvėse. Tiesa, labai aukšto lygio, profesionalų kurti spektakliai vyksta ir tradicinėse erdvėse, tad žiūrovai gali rinktis jiems patrauklias vietas ir ten vykstančius šiuolaikinio meno pasirodymus. Festivalis planuoja augti, plėstis – kitais metais, kai Kaunas ir Kauno rajonas bus tituluojamas Europos kultūros sostine, „ConTempo“ renginiai vyks daug ilgiau – visą rugpjūčio mėnesį. Renginiuose netrūks tarptautinio lygio žvaigždžių, trupių, tad labai kviečiu sekti informaciją ir žymėtis kalendoriuose šiuos įtraukiančius ir praturtinančius šiuolaikinius scenos meno pasirodymus“, – teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
„ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė sako, kad pandemijai šiek tiek sujaukus festivalio planavimą ir nuoseklumą, šiemet žiūrovų laukia labai ambicinga ir šiuolaikiška programa. „Pirmą kartą „ConTempo“ vyks net dešimt dienų ir jų metu meniniais tiltais sujungs ne tik Kauną, Klaipėdą ir Vilnių, bet ir visą Europą. Šių metų festivalio programoje – puikiai visoje Europoje žinomi vardai: scenos meno virtuozas italas Claudio Stellato, cirko ir šokio pasaulyje pripažinimą pelnęs Alexanderis Vantournhoutas, cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali, taip pat išskirtinai festivalio programai sukurti darbai. Todėl Lietuvos žiūrovai turės tikrai išskirtinę galimybę pasimėgauti aukščiausios prabos scenos meno darbais, kurių pavyzdžių Lietuvoje kol kas dar neturime“, – atskleidžia ji.
Garsiausi Europos scenos meno kūriniai ir fantastinis lietuvių kūrėjų pasakojimas
Formuojant šių metų programą buvo svarbiausia, kad ji nebūtų atrenkama pagal įsivaizduojamą miesto ar regiono auditorijos skonį. „Manome, kad festivalio programa leidžia susipažinti su labai plačiai išvystytais scenos meno žanrais, naujausiomis Europos ir viso pasaulio tendencijomis, menininkais, kurie šiuo metu stebina, glumina ir kelia klausimus. Siekiame, kad festivalio programa įkvėptų ne tik žiūrovus, bet ir vietos meno bendruomenę bei patį miestą augti, eksperimentuoti, išbandyti naujus kūrybinius kelius. Neturime tikslo patikti visiems, siekiame kurti diskusiją ir dialogą per santykį tarp kūrėjo ir žiūrovo bei tos magiškos energijos apykaitos, vykstančios spektaklių metu, kai nutinka patys didžiausi stebuklai. Mes labai pasitikime žiūrovais ir esame tikri, jog tie, kurie pakliūva į festivalį planuotai arba ne, puikiai susidoros su jiems mestais iššūkiais“, – neabejoja ji.
Vienas tokių spektaklių – italo Claudio Stellato spektaklis „Work“, įtrauktas į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Vinys, šiek tiek medžio, dažų, įrankių ir kasdienių veiksmų, kurie iš pažiūros nėra svarbūs, spektaklyje yra naujai reflektuojami ir transformuojami nepaprastoje statybų aikštelėje. Medžiagoms ir scenografijos elementams nuosekliai keičiantis, pradės ryškėti tikrieji paveikslai, o žiūrovas taps sudėtingo, nelogiško ir absurdiško meno kūrinio kūrimo liudininku.
Kvestionuoti kūno ir objekto santykius kvies naujasis belgų kūrėjo Alexanderio Vantournhouto spektaklis „Screws“. Pasitelkę ledo batus, boulingo kamuolius ir kitus neįprastus daiktus spektaklio šokėjai virs būtybėmis, nepaisančiomis jokių fizikos dėsnių. Kartu su penkiais šokėjais-akrobatais A. Vantournhoutas žiūrovą ves maršrutu, kuriame daugybė mikro pasirodymų – nuo trumpučių solo ir duetų iki kelių šokėjų kompozicijų. Šis įvietintas spektaklis kvies pajudėti iš savo vietos, vaikščioti po spektaklio erdvę ir kiekvienam žiūrovui pačiam pasirinkti kampą, iš kurio galima stebėti visas miniatiūrines kompozicijas.
Mokslininkams tyrinėjant, kaip spalvos, veikdamos informacijos apdorojimo procesus smegenyse, pakeičia žmonių elgseną ir ar gali turėti įtakos mūsų norui padėti kitiems, vokiečių cirko artistas Kolja Huneckas spektaklyje „CM_30“ žiūrovus kvies į pasivaikščiojimą po spalvų pasaulį, kuriame kartu su jais kurs sinestetinę spalvų erdvę, akustiškai užpildytą Rutgerio Zuydervelto sukurtomis kompozicijomis, padedančiomis stipriai patirti visatos laikinumą ir grožį.
Į fantastinį pasakojimą kvies lietuvių režisierius Artūras Areima. Savo spektaklio adaptacijoje–meniniame filme „Už geresnį pasaulį“ kūrėjas vysto mintį, jog žmogus turėtų ieškoti gilaus santykio su gamta, į ją žvelgti ne iš naikinimo, o iš išsaugojimo perspektyvos, suvokti save kaip jos dalį, o ne apibrėžtos teritorijos savininką, pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę bei susidurti su galimais žmogaus neatsakomybės sukeltais padariniais.
Konceptualieji Rhizome ir Jordi Gali bei Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Stepai, gazo!“
Per metus festivaliui stipriai ūgtelėjus, programą praplėtė ir lietuvių kūrėjų darbai, kuriuos šiemet „ConTempo“ atstovauja išskirtinai jaunosios kartos Lietuvos režisieriai – Artūras Areima, Aleksandras Špilevojus ir teatrai „Kosmos Theater“ bei „Teatronas“.
Aleksandras Špilevojus festivalio gerbėjams pristatys spektaklį „Stepai, gazo!“, kurio metu papasakos iki šiol mažai girdėtą, realiais faktais paremtą, taip pat ir pačių aktorių išmone, fantazija ir smagiomis prielaidomis praskiestą istoriją apie kunigaikščio Stepono Batoro gyvenimą.
Cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali patiks subtilius, meditatyvius pasirodymus mėgstantiems žiūrovams – Jordi Gali spektaklyje „Orbes“, kaip ir ankstesniuose savo kūriniuose, tyrinėja judesio atsiradimą materijos ir konteksto atžvilgiu, o Rhizome reflektuoja gravitaciją sustingusiame laike.
„ConTempo“ vadovė sako, kad būsimi ir esami festivalio žiūrovai turėtų būti pasiruošę leistis į nuotykius, būti atviri naujoms formoms, nematytiems kūrybiniams sprendimams ir, svarbiausia, kokybiškam bei geram laikui. „Pažadame, kad visi apsilankiusieji gaus geros energijos ir kūrybiškumo dozę. Mes labai laukiame smalsių ir atvirų žmonių, nebūtinai didelių scenos meno gerbėjų. Programa labai plati, dinamiška ir joje kiekvienas tikrai ras savo favoritą. Tie, kurie seka festivalį nuo jo pradžios jau žino, kad tikrai labai verta pamatyti ir apsilankyti bent keliuose jo renginiuose“, – ragina ji.
Festivalis „ConTempo“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“. Visa festivalio programa: www.contempofestival.lt.
Europos kultūros sostinės šventė atkeliauja į Klaipėdą
Liepos 31 d., šeštadienį, 21 val. Klaipėdos uoste įsikūrusioje TEMA galerijoje (Naujoji uosto g. 3) bus atidaryta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasada. Atidarymo metu „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas pasakos apie Europos kultūros sostinės metus bei kultūros renginius Kaune ir Kauno rajone. Po pokalbio vyks „Despotin Fam ir Genys“ koncertas.
„Labai džiaugiuosi, kad pirma „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ ambasada įsikuria būtent Klaipėdoje. Mieste, kurį labai mėgstu. Mieste, kuriame yra labai daug gerų kultūrinių iniciatyvų. Europos kultūros sostinės titulas yra svarbus ne tik miestui, bet visai valstybei, visam regionui. Tai yra naujų kultūrinių įgūdžių kūrimas, taip pat europinių vertybių puoselėjimas. Tos vertybės yra inkliuzyvumas, regiono plėtra, pasiekiamumas. Šį savaitgalį Europos kultūros sostinės šventė atkeliauja į Klaipėdą, tačiau tikiu, kad vieną dieną pati Klaipėda taps Europos kultūros sostine“, – teigė „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas. Anot jo, „Kaunas 2022“ ambasada įsikurs progresyvaus jaunimo susibūrimo vietoje – tokiu būdu yra palaikomi šie originaliai, kūrybiškai, ekologiškai mąstantys žmonės. TEMA galeriją įkūrė kūrybinė bendruomenė TEMA ir šviesų menininkas Linas Kutavičius.
„Kaunas ir Klaipėda, kaip du Lietuvos didmiesčiai, pateko į finalą dėl Europos kultūros sostinės titulo. Didžiausi komplimentai uostamiesčiui, kuris siūlė parengti labai puikią programą. Todėl „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ su malonumu pakvies į Kauną Klaipėdos kūrėjus, atlikėjus, menininkus – norime išlaikyti kultūrinį Kauno ir Klaipėdos bendradarbiavimą. Ambasadą atidarysime ir Vilniuje – lankytojams patogioje vietoje bus galima gauti aktualiausią informaciją apie kitų metų programą. O ji – išties įspūdinga ir ambicinga! Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau, nei metuose yra dienų: su 80 partnerių organizacijų surengsime daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Išsami programa visuomenei bus pristatyta jau šį rugsėjį“, – teigė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Šiuo metu TEMOS galerijoje galima aplankyti Remigijaus Treigio fotografijų parodą „Vilniaus dienoraštis“. Paroda veiks iki rugpjūčio 12 d. Daugiau informacijos https://www.facebook.com/tematema/
Nuotraukos autorė Arūnė Baronaitė
MoFu artist K.Pisarikova interprets Kaunas 9th fort
„That suffering or what was happening in the 9th fort is indescribable and incomprehensible. I am thankful for the opportunity to live in peace and freedom” – says Karin Pisarikova, the artist from Brno, Czech Republic.
K.Pisarikova – one of the artists participating in „Kaunas – European Capital of Culture 2022“ project, that is partly funded by „Creative Europe'' – „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). These are art interpretations on modernism architecture. Various artists together with local researchers and heritage community will create 17 art projects in the 20th century modernism buildings. Six of them are located in Kaunas.
“The Idea of “Come in the form of milk” (“Atplauk pieno puta”) project – to interpret and present the memorial of Kaunas 9th fort in the form of visual language using not logical but emotional associations. To capture genius loci and to remind of human resilience: psychological, emotional, physical and social.
Project iconology was directly selected from the highest memorial part “Liberation” (“Išsilaisvinimas”), that depicts powerful figures, emerging and freeing themselves from violence, terror, oppression. An important part of iconology is clenched fists crowning the composition. That is why I focused on this unique gesture and developed it further.” – says the artist.
K.Pisarikova – artist, curator and associate lecturer born in Brno city, Czech Republic. The biggest inspiration for her creation comes from life: human connections and daily rituals.
Karin usually creates art installations, has experience in performance, visual art and photography fields. Typical material for an author's work is human hair. Such a choice is determined by hair ambiguity, connection with the body. Main artist’s topics are: human’s life, creative process in everyday life, authenticity, fiction and reality.
That is why human hair used for the project wasn’t new or an accidental element. K. Pisarikova has been using this material in her creations for a long time: for its meaning - positive or negative connotation and for its direct connection with the human body, connection with ancestors, and finally - for its infinite cycle of growth.
The costumes of the creative group represent the people from the whole world who are united by the uniforms - sportswear, grey colour - they merge with the concrete shades of Kaunas 9th fort memorial.
Artist’s children who worked together on this project, symbolize hope and being “here and now“. Children who don’t belong to anyone, who appear and disappear, who can be a gift and at the same time a doom for a planet. However, they symbolize human resilience, ability to rise and look forward, no matter all the bad things that had happened in the past.
– Why are you participating in the “MoFu” project? What is interesting to you about it?
– I grew up in a modernist house built in the 30s. It was my family home from when I was three. That's why I thought it's perfect because I have done projects around home and I feel connected to it.
Since I got children I started thinking about the first home. First home is inside the mother and after birth we change home. What is home for us? It’s an extension of our body or a shelter for it. This concept was interesting, so I was hoping to work with modernism architecture. What is more, my father is an architect. He is connected to brutalist architecture.
At first I was worried about the pandemic, so I applied for a project in Brno but I was chosen to participate in Kaunas. I was excited - I love visiting various places. In my work and in my life I love coincidences. Sometimes you meet someone and I think this is a very nice coincidence.
– You create interpretations for Kaunas 9th fort. What was the first impression of this object after “meeting” it?
– I think it's a dark place with a lot of heavy energy. When I visited it for the first time, it was shocking. I think it is hard to even touch the subject. I think that suffering or what was happening in the fort is indescribable, incomprehensible for us or just for me because I have not had any hurdles like that in my life.
In the fort you are thinking about the memorial in a respectful way without going too much into the concrete details of what used to be happening there.
– Can you elaborate about your idea for interpretation underline fort and what is the form of your creation here in Kaunas?
– I focused on the memorial monument after the ninth fort. It’s a brutalist monument. Regarding the message I was very interested in how it’s phases changed through the time.
I was looking at the final form and what message this sculptor wanted to convey as much as the permanent aspect of the monument. Suffering and hope can be seen. There are three parts and the final one - victory - that was the most noticeable. It's a bit controversial but it's like a strong visual signal for me.
– Your inspiration comes from life: human connections, daily rituals. For your creations the common material is human hair. How did human hair become like an instrument for your creation?
– I believe each of us has something in their life that you are drawn to and you don't know why. For me it has always been hair. Since I was little I have really liked hair or this kind of material.
I work as a hairdresser as a part time job. But I really started using hair after moving to Japan (in 2015 the artist completed her PhD. at Tama Art University, Tokyo – author’s note). This was something I already knew and I could relate to even in a foreign country. I could not speak the language and I was really lost. However, there was a hairdresser’s next to the place I lived and I could smell the familiar smell of wet hair. You know, it has a certain smell.
Then I slowly started to make a connection with the people by going there and asking them for the material for my works.
Also in Japan (I guess in many cultures, but in Japan particularly) the hair is connected to life. There's a parallel between. Long, black, thick hair symbolizes energy. So if you start going gray or lose hair it means you're losing energy. That's why so many Japanese men color their hair, because showing that you have gray hair is a sign that you cannot work anymore. Hair has a super power. For me it’s the energy.
I started doing some sculptures and installations from the hair. I made a jellyfish out of hair. Hair contains both life and death. It is beautiful when it's attached to your head and it's part of it. But once it's cut, it's something disgusting, it becomes an object. In a matter of a split of a second - it changes from beautiful to ugly.
– What connection have you created with Kaunas and its history?
– We had a guided tour around Kaunas modernism architecture objects. I love it, I think it's beautiful. The monuments are also impressive and memorable. What connection have I created? There's this connection between Brno and Kaunas - they are the partner cities, and also they have a similar history of modernism.
From 1930 to 1995 there was a big wave of modernism architecture. Just like you, we also had a big Jewish community, so there’s a lot of their cultural legacy and UNESCO monuments. So, in Kaunas this kind of similarity feels like home now. But I enjoy the differences as well.
– Can your project become a bridge between these two cities and deepen the awareness of 20th architecture and its stories?
– Yes, that would be nice. I always think about connecting cultures or how to learn more about them. It's super useful and super important to me because it basically lets you learn about yourself. You look at your beliefs and find out about yourself. Traveling in different cultures, you can travel inside your soul.
– A month in Lithuania, creating and traveling with your family. What is your family connection with your creation, what is their role?
– They are part of me. This is a long story. We have this movement in Check that is called “Mothers art lovers”. It's a group of artists who are mothers and we were trying to discuss the possibility of working because it's not easy. For instance, I have been to some artists' residencies, but usually they don't accept families. It's just the artist, but if you have small children you can’t really leave them alone at home. Since my husband is working, I can’t leave a 2 year old. But I also want to work, because I would have more than a 10 year gap if I did not. I don't want to wait, so I try to include my family and work with them. This is how I developed some of the projects. Of course, when I can, I also do something on my own. But sometimes I need a longer period of time because for me it's important to see what Kaunas is about. I didn’t want to come and shoot a few photos and just leave. I really wanted to see the atmosphere, so I had to include my family. Sometimes they become an inspiration. I always tell them about the place, and they are interested to know what happened there. They were reading the stories to see the world the other children went through.
– What are the key values you share in your art and how do they help expressing your idea?
– I want to step back and talk generally about humanity and human experience. The most attention is for values like hope, resilience and survival. I like mythology a lot, so I think I use it to express them. It (mythology) tells us a lot. So I used it for the work I did.
Hero’s journey, as the hero starts and goes. He encounters challenges, and comes to the lowest point. There is a fight which can be internal or external. Now the hero's journey can be applied also to your internal struggles. So the hero sets off into the unknown and then there are some struggles, challenges and temptations. There's death and rebirth.
[embedyt] https://www.youtube.com/watch?v=n8EiRYW9OV8[/embedyt]
Photos by M. Plepys
Text authors: journalist of „15min“ Jurgita Lieponė and Sandra Karnilavičiūtė. Text in lithuanian can be found here 15min.lt.
Kauno IX Fortą interpretuojanti K. Pisarikova: kančia ten yra neapsakoma
„Įvykiai, su kuriais yra siejamas Kauno IX forto memorialinis kompleksas, yra pernelyg žiaurūs, kad bent viena jiems apibūdinti skirta metafora taptų pakankama. Lenkiuosi savo kartai, kuri nepatyrė panašių išgyvenimų ir kartu jaučiu begalinį dėkingumą už galimybę gyventi taikoje ir laisvėje“, – sako menininkė iš Čekijos Karin Pisarikova.
K.Pisarikova – viena iš menininkų, dalyvaujančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekte, iš dalies finansuojamame „Creative Europe“, „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Įvairūs menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 17 meninių projektų XX amžiuje statytuose modernistiniuose pastatuose. Iš jų – šeši objektai Kaune.
„Projekto „Atplauk pieno puta“ idėja – interpretuoti ir perteikti Kauno IX forto memorialą vizualine kalba pasitelkiant ne logines, o emocines asociacijas. Užfiksuoti genius loci ir priminti apie žmogaus atsparumą: psichologinį, emocinį, fizinį ir bendruomeninį.
Projekto ikonologija buvo tiesiogiai pasirinkta iš aukščiausios memorialo skulptūrinės grupės dalies „Išsilaisvinimas“, vaizduojančios galingas figūras, kylančias ir besivaduojančias iš smurto, teroro, priespaudos. Svarbi šios ikonologijos dalis yra sugniaužti kumščiai, vainikuojantys kompoziciją, todėl susitelkiau į šį unikalų gestą ir plėtojau jį toliau“, – sako menininkė.
K.Pisarikova – menininkė, kuratorė ir asocijuotoji dėstytoja, gimusi Brno mieste, Čekijoje. Įkvėpimo savo kūrybai ji daugiausia semiasi iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų.
Karin dažniausiai kuria menines instaliacijas, taip pat turi patirties performansų, vaizdo meno ir fotografijos srityse. Autorės kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Tokį pasirinkimą lemia plauko nevienareikšmiškumas, taip pat jo ryšys su pačiu kūnu. Pagrindinės menininkės kūrybos temos: žmogaus gyvenimas, kūrybinio proceso įsiliejimas į kasdienybę, autentiškumas, fikcija ir realybė.
Todėl projekte naudojami žmogaus plaukai nebuvo naujas ar atsitiktinis elementas. K.Pisarikova savo kūrybiniams sumanymams juos naudoja jau daugelį metų: dėl jų reikšmės – tiek teigiamos, tiek ir neigiamos konotacijos bei tiesioginio ryšio su žmogaus kūnu, ryšio su protėviais, galiausiai – tai begalinio augimo ciklas.
Kūrybinės grupės dėvimi vienodi kostiumai atspindi viso pasaulio žmones suvienodinančias uniformas – sportinė apranga, pilka spalva – jos taip pat susilieja su Kauno IX forto memorialo betono atspalviais.
O kūrėjos vaikai, su kuriais šiame projekte dirbo kartu, simbolizuoja viltį bei buvimą „čia ir dabar“ – vaikai, kurie niekam nepriklauso, kurie atsiranda ir dingsta, kurie gali būti tiek dovana, tiek pragaištis visai planetai, tačiau, be jokių abejonių, jie simbolizuoja žmonijos atsparumą, gebėjimą pakilti ir žiūrėti pirmyn, nepaisant visų praeityje nutikusių blogybių.
– Kodėl dalyvaujate „MoFu“ projekte ir kas jus paskatino tą padaryti?
– Užaugau modernistiniame name, pastatytame 1930 metais. Tai buvo mano šeimos namai nuo tada, kai man sukako treji. Todėl pamaniau, kad šis projektas puikiai tiks man.
Anksčiau buvau kūrusi projektus, susijusius su namais. Taip pat sujungdavau juos į vieną kūną. Taigi, kai susilaukiau vaikų, aš pradėjau galvoti apie namus. Vis tiek pirmieji vaiko namai yra motinos vidus ir nuo tada tu pradedi keisti savo namus. Ir kas mums yra namai? Tai tik prieglobstis mūsų kūnui. Šis konceptas pasirodė įdomus, tikėjausi darbo su modernistine architektūra. Be to, ir mano tėtis architektas. Jis turėjo ryšį su brutalizmo architektūra.
Iš pradžių bijojau pandemijos, todėl pildžiau paraišką dalyvauti projekte Brno, bet buvau atrinkta darbui Kaune. Nekantravau čia atvykti, nes aš mėgstu aplankyti skirtingas pasaulio vietas. Tiek darbe, tiek gyvenime mėgstu netikėtumus. Kartais susitinki kažką arba atsitinka kažkas ir supranti, jog tai buvo malonus netikėtumas.
– Interpretuojate Kauno IX fortą. Kokia buvo jūsų pažintis su šiuo objektu? Koks jis jums pasirodė?
– Manau, jog tai tamsi vieta su labai daug sunkios energijos. Kai pirmą kartą čia apsilankiau, vizitas buvo šokiruojantis. Sunku kalbėti šia tema. Tai, kas ten vyko, to kančia yra neapsakoma, nesuprantama mums arba tik man, nes aš niekada neturėjau tokių sunkumų savo gyvenime.
Čia atvykęs stengiesi pagarbiai kalbėti apie atminimą be jokių gilių detalių, kas vyko šioje vietoje.
– Ar galėtumėte detalizuoti savo idėjos interpretaciją?
– Didžiausią dėmesį skyriau IX forto memorialui. Tai brutalistinis paminklas. Žiūrint į skleidžiamą žinutę man buvo įdomu, kaip keitėsi jo fazės per laiką.
Didžiausią dėmesį skyriau jo galutinei formai ir kokią žinutę norėjo atskleisti skulptorius, taip pat laikinam skulptūros aspektui. Čia matoma kančia, viltis. Yra trys dalys ir finalinė yra pergalė, kuri ryškiausiai išsiskyrė. Tai šiek tiek kontraversiška, bet man tai buvo stiprus vizualinis signalas.
– Įkvėpimo savo kūrybai jūs semiatės iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų, o kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Kaip žmogaus plaukas – kaip kūrybinis „instrumentas“ – atsirado jūsų kūryboje? Ir kodėl?
– Manau, jog kiekvienas iš mūsų savo gyvenime esame patyrę, kai kažkas atsiranda atsitiktinai ir tu nežinai, kodėl. Man tai visada buvo plaukai. Nuo mažens mėgau plaukus ir tokio tipo medžiagas.
Aš dirbu kirpėja, tai mano antrasis darbas. Ypač plaukus pradėjau naudoti atsikrausčiusi į Japoniją (menininkė 2015 m. Tama menų universitete, Tokijuje, įgijo mokslų daktarės laipsnį – aut. past.) , nes tai buvo kažkas, ką aš žinojau ir galėjau tapatintis net ir svetimoje šalyje. Aš nesupratau kalbos ir buvau pasimetusi. Netoli tos vietos, kurioje gyvenau, buvo kirpykla ir aš galėjau užuosti pažįstamą kvapą ant šlapių plaukų. Plaukai išties turi specifinį kvapą.
Tada iš lėto pradėjau megzti ryšius su žmonėmis eidama ten ir prašydama medžiagų savo darbams.
Taip pat Japonijoje (manau, kad ir daugelyje kultūrų, bet ypač – Japonijoje) plaukai yra glaudžiai susiję su gyvenimu. Ilgi, vešlūs ir juodi plaukai simbolizuoja gyvybę, gerą energiją. Todėl, jei žmogus pradeda žilti, tai reiškia, jog jį apleidžia jėgos. Būtent dėl to daugelis japonų vyrų dažosi plaukus, nes žili plaukai simbolizuoja, jog žmogus negali daugiau dirbti. Plaukai turi supergalią. Man tai buvo energija.
Pradėjau daryti skulptūras ir įvairias instaliacijas iš plaukų. Padariau iš plaukų medūzą. Man plaukai asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi. Gražu, kai jie būna ant galvos, tačiau juos nukirpus tai tampa atgrasu, tai tampa objektu. Tik vieno grybšnio klausimas – virsmas nuo gražaus iki šlykštaus.
– Kokį santykį jūs, kaip kūrėja, užmezgėte su Kaunu ir jo istorija?
– Mums buvo surengtas turas po Kauno modernistinės architektūros objektus. Ir man ji pasirodė labai graži. Įsimintinos ir skulptūros. Kokį ryšį bandžiau sukurti? Brno ir Kaunas turi stiprų ryšį ne tik todėl, kad jie – miestai partneriai, bet ir todėl, kad dalijasi panašia modernizmo istorija.
Nuo 1930 iki 1995 metų šiuose miestuose buvo stipri modernizmo architektūros banga. Pas mus, kaip ir pas jus, gyveno nemažai žydų, likęs jų kultūrinis palikimas, yra memorialinių skulptūrų, kurios yra įtrauktos į UNESCO sąrašus. Taigi, tokie panašumai leidžia jaustis kaip namuose.
– Ar jūsų projektas Kaune galėtų tapti tiltu tarp dviejų miestų, kuris gilintų pažinimą su XX a. architektūra ir jos istorijomis?
– Tai būtų šaunu. Aš visada stengiuosi galvoti, kaip sujungti arba išmokti daugiau apie skirtingas kultūras. Tai ypač naudinga ir svarbu man, nes taip tu gali daugiau išmokti apie save. Taip tu gali pažvelgti į savo įsitikinimus, labiau suprasti save. Tai – savotiška kelionė po savo sielą.
– Lietuvoje buvote beveik mėnesį, kuriate ir keliaujate su šeima. Koks jūsų šeimos ryšys su jūsų kūryba, koks vaidmuo?
– Jie yra dalis manęs. Tai ilga istorija. Čekijoje mes turime judėjimą, jis vadinasi „Mamos – meno mylėtojos“. Ten yra grupelė kūrėjų, kurios tuo pačiu metu yra ir motinos.
Ne visada lengva dirbti su šeima. Būna menininkams skirtos vietos apsistoti, bet dažniausiai ten nepriima su šeima. Jei turi mažą vaiką, tu negali jo tiesiog palikti vieno namuose.
Kai mano vyras dirba, aš ne visada turiu galimybę su kažkuo palikti dvejų metų vaiką. Bet kartu aš noriu dirbti, nes kitu atveju turėčiau dešimties metų pertrauką.
Nenoriu laukti, todėl turiu į kūrybinį procesą įtraukti ir savo šeimą. Taip ir įgyvendinu didžiąją dalį savo idėjų. Žinoma, kai turiu galimybę, bandau viena atlikti projektus. Tačiau, jei tai užtrunka ilgiau, turiu įtraukti ir savo šeimą. Dalyvaudama projekte Kaune aš norėjau ne tik pasidaryti keletą nuotraukų ir išvykti, bet ir pajusti čia tvyrančią atmosferą, o kad tą padaryčiau – turėjau įtraukti ir savo šeimą.
Kartais jie yra inspiracija. Aš jiems aiškinu, kokia tai vieta, kas joje vyko. Ir jie buvo ypač susidomėję. Vaikai skaitė istorijas ir su jomis tapatinosi. Tai padėjo pamatyti pasaulį, kuriame gyveno tie – kiti – vaikai.
– Kokias vertybes akcentuojate mene ir kaip tai padeda išpildyti idėjas?
– Aš noriu šiek tiek atsitraukti ir kalbėti apskritai apie žmoniją, žmogaus patirtis. Didžiausią dėmesį noriu skirti žmonių ištvermei, vilčiai, išlikimui. Kaip aš jas išreiškiu? Mėgstu mitologiją, manau, tai daug ko mus išmoko. Taigi, aš panaudojau mitologiją ir savo darbe.
Herojaus kelionę, kai herojus pradeda ir eina. Jis patiria iššūkių, sunkumų, pasiekia žemiausią tašką. Ten visada būna kova, vidinė arba išorinė. Taigi, herojaus kelionė gali būti skirta ir vidinėms kovoms apibūdinti. Herojus leidžiasi į nežinomybę, ten patiria sunkumus, iššūkius ir pagundas. Ten yra mirtis ir atgimimas.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.
Nuotraukos autorius – M. Plepys
Teksto autorės – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė ir Sandra Karnilavičiūtė. T
Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ – geriausi Europos scenos meno kūriniai ir kūrybiškumą skatinantys susitikimai
Vasaros pabaigoje, kai dažnas mūsų ieškome įkvėpimų naujiems darbams, kūrybai ir gyvenimui, tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ visus, palengva grįžtančius į rudenėjantį Kauną, kviečia papildyti savo kūrybiškumo rezervuarus bei atverti duris smalsumui, juokui, nuostabai ir netikėtiems patyrimams. Rugpjūčio 17-26 dienomis jau trečiąjį kartą Kauno mieste ir Kauno rajone vyksiantis renginys miestiečius bei miesto svečius per 10 festivalio dienų kvies pamatyti 10 geriausių Lietuvos ir Europos šiuolaikinio scenos meno projektų, tarp kurių – ir į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą įtrauktas Claudio Stellato spektaklis „Work“.
„Nuo 2019-ųjų Kaune ir Kauno rajone organizuojamas festivalis „ConTempo“ labai nuosekliai atspindi pamatinę „Kaunas 2022“ vertybę – visuomenės įtraukimą į kultūrą viešosiose erdvėse. Tiesa, labai aukšto lygio, profesionalų kurti spektakliai vyksta ir tradicinėse erdvėse, tad žiūrovai gali rinktis jiems patrauklias vietas ir ten vykstančius šiuolaikinio meno pasirodymus. Festivalis planuoja augti, plėstis – kitais metais, kai Kaunas ir Kauno rajonas bus tituluojamas Europos kultūros sostine, „ConTempo“ renginiai vyks daug ilgiau – visą rugpjūčio mėnesį. Renginiuose netrūks tarptautinio lygio žvaigždžių, trupių, tad labai kviečiu sekti informaciją ir žymėtis kalendoriuose šiuos įtraukiančius ir praturtinančius šiuolaikinius scenos meno pasirodymus“, – teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
„ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė sako, kad pandemijai šiek tiek sujaukus festivalio planavimą ir nuoseklumą, šiemet žiūrovų laukia labai ambicinga ir šiuolaikiška programa. „Pirmą kartą „ConTempo“ vyks net dešimt dienų ir jų metu meniniais tiltais sujungs ne tik Kauną, Klaipėdą ir Vilnių, bet ir visą Europą. Šių metų festivalio programoje – puikiai visoje Europoje žinomi vardai: scenos meno virtuozas italas Claudio Stellato, cirko ir šokio pasaulyje pripažinimą pelnęs Alexanderis Vantournhoutas, cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali, taip pat išskirtinai festivalio programai sukurti darbai. Todėl Lietuvos žiūrovai turės tikrai išskirtinę galimybę pasimėgauti aukščiausios prabos scenos meno darbais, kurių pavyzdžių Lietuvoje kol kas dar neturime“, – atskleidžia ji.
Garsiausi Europos scenos meno kūriniai ir fantastinis lietuvių kūrėjų pasakojimas
Formuojant šių metų programą buvo svarbiausia, kad ji nebūtų atrenkama pagal įsivaizduojamą miesto ar regiono auditorijos skonį. „Manome, kad festivalio programa leidžia susipažinti su labai plačiai išvystytais scenos meno žanrais, naujausiomis Europos ir viso pasaulio tendencijomis, menininkais, kurie šiuo metu stebina, glumina ir kelia klausimus. Siekiame, kad festivalio programa įkvėptų ne tik žiūrovus, bet ir vietos meno bendruomenę bei patį miestą augti, eksperimentuoti, išbandyti naujus kūrybinius kelius. Neturime tikslo patikti visiems, siekiame kurti diskusiją ir dialogą per santykį tarp kūrėjo ir žiūrovo bei tos magiškos energijos apykaitos, vykstančios spektaklių metu, kai nutinka patys didžiausi stebuklai. Mes labai pasitikime žiūrovais ir esame tikri, jog tie, kurie pakliūva į festivalį planuotai arba ne, puikiai susidoros su jiems mestais iššūkiais“, – neabejoja ji.
Vienas tokių spektaklių – italo Claudio Stellato spektaklis „Work“, įtrauktas į Avinjono festivalio 10 rekomenduojamų pamatyti spektaklių sąrašą. Vinys, šiek tiek medžio, dažų, įrankių ir kasdienių veiksmų, kurie iš pažiūros nėra svarbūs, spektaklyje yra naujai reflektuojami ir transformuojami nepaprastoje statybų aikštelėje. Medžiagoms ir scenografijos elementams nuosekliai keičiantis, pradės ryškėti tikrieji paveikslai, o žiūrovas taps sudėtingo, nelogiško ir absurdiško meno kūrinio kūrimo liudininku.
Kvestionuoti kūno ir objekto santykius kvies naujasis belgų kūrėjo Alexanderio Vantournhouto spektaklis „Screws“. Pasitelkę ledo batus, boulingo kamuolius ir kitus neįprastus daiktus spektaklio šokėjai virs būtybėmis, nepaisančiomis jokių fizikos dėsnių. Kartu su penkiais šokėjais-akrobatais A. Vantournhoutas žiūrovą ves maršrutu, kuriame daugybė mikro pasirodymų – nuo trumpučių solo ir duetų iki kelių šokėjų kompozicijų. Šis įvietintas spektaklis kvies pajudėti iš savo vietos, vaikščioti po spektaklio erdvę ir kiekvienam žiūrovui pačiam pasirinkti kampą, iš kurio galima stebėti visas miniatiūrines kompozicijas.
Mokslininkams tyrinėjant, kaip spalvos, veikdamos informacijos apdorojimo procesus smegenyse, pakeičia žmonių elgseną ir ar gali turėti įtakos mūsų norui padėti kitiems, vokiečių cirko artistas Kolja Huneckas spektaklyje „CM_30“ žiūrovus kvies į pasivaikščiojimą po spalvų pasaulį, kuriame kartu su jais kurs sinestetinę spalvų erdvę, akustiškai užpildytą Rutgerio Zuydervelto sukurtomis kompozicijomis, padedančiomis stipriai patirti visatos laikinumą ir grožį.
Į fantastinį pasakojimą kvies lietuvių režisierius Artūras Areima. Savo spektaklio adaptacijoje–meniniame filme „Už geresnį pasaulį“ kūrėjas vysto mintį, jog žmogus turėtų ieškoti gilaus santykio su gamta, į ją žvelgti ne iš naikinimo, o iš išsaugojimo perspektyvos, suvokti save kaip jos dalį, o ne apibrėžtos teritorijos savininką, pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę bei susidurti su galimais žmogaus neatsakomybės sukeltais padariniais.
Konceptualieji Rhizome ir Jordi Gali bei Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Stepai, gazo!“
Per metus festivaliui stipriai ūgtelėjus, programą praplėtė ir lietuvių kūrėjų darbai, kuriuos šiemet „ConTempo“ atstovauja išskirtinai jaunosios kartos Lietuvos režisieriai – Artūras Areima, Aleksandras Špilevojus ir teatrai „Kosmos Theater“ bei „Teatronas“.
Aleksandras Špilevojus festivalio gerbėjams pristatys spektaklį „Stepai, gazo!“, kurio metu papasakos iki šiol mažai girdėtą, realiais faktais paremtą, taip pat ir pačių aktorių išmone, fantazija ir smagiomis prielaidomis praskiestą istoriją apie kunigaikščio Stepono Batoro gyvenimą.
Cirko bei judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali patiks subtilius, meditatyvius pasirodymus mėgstantiems žiūrovams – Jordi Gali spektaklyje „Orbes“, kaip ir ankstesniuose savo kūriniuose, tyrinėja judesio atsiradimą materijos ir konteksto atžvilgiu, o Rhizome reflektuoja gravitaciją sustingusiame laike.
„ConTempo“ vadovė sako, kad būsimi ir esami festivalio žiūrovai turėtų būti pasiruošę leistis į nuotykius, būti atviri naujoms formoms, nematytiems kūrybiniams sprendimams ir, svarbiausia, kokybiškam bei geram laikui. „Pažadame, kad visi apsilankiusieji gaus geros energijos ir kūrybiškumo dozę. Mes labai laukiame smalsių ir atvirų žmonių, nebūtinai didelių scenos meno gerbėjų. Programa labai plati, dinamiška ir joje kiekvienas tikrai ras savo favoritą. Tie, kurie seka festivalį nuo jo pradžios jau žino, kad tikrai labai verta pamatyti ir apsilankyti bent keliuose jo renginiuose“, – ragina ji.
Festivalis „ConTempo“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Festivalį „ConTempo“ pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „kakava.lt“. Visa festivalio programa: www.contempofestival.lt.
Nuotraukos autorius Johann Walter
„Kaunas 2022“ komandai – Ingridos Šimonytės komplimentai
Liepos 19 d. „Kaunas – Europos kultūros sotinės 2022“ biure lankėsi LR Ministrė Pirmininkė. Ingrida Šimonytė iš „Kaunas 2022“ komandos išgirdo apie paskutiniuosius pasirengimo titulo metams darbus bei negailėjo komplimentų dėl būsimos ambicingos programos: renginių gausos ir gylio. Ministrę Pirmininkę džiugino faktas, kad tai nebus vien tik vienkartiniai renginiai miestiečiams bei Kauno ir Kauno rajono svečiams – tai, kas yra planuojama ir bus pristatoma, kurs bendruomenių pokytį ir turės išliekamąją vertę.
„Ministrės pirmininkės dėmesys mums yra labai svarbus. Džiugu dėl komandos darbų įvertinimo: „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais, kurių atidarymo renginys numatomas 2022 m. sausio 22 d., renginių bus daugiau nei metuose yra dienų. Visuomenei pristatysime daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai“, – po susitikimo su Ingrida Šimonyte teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Anot „Kaunas 2022“ vadovės, visą pasirengimo titulo metams laikotarpį Vyriausybė bei Kultūros ministerija buvo patikimas ir stabilus partneris, leidžiantis sklandžiai pasiruošti momentui, kai Kaunas taps didžiausia Europos scena. Vyriausybė, kartu su Kauno miesto bei Kauno rajono savivaldybėmis, yra pagrindiniai šio projekto finansuotojai, valstybės indėlis siekia dešimt milijonų eurų.
Kaunas galimybę gauti Europos kultūros sostinės titulą laimėjo 2017 metais.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
Pakaunėje kylančius meno objektus vietos gyventojai ir įkvepia, ir palaiko
Kultūra ir menas – ne tik kažkur toli, miesto centre esančios, elitui priklausančios vertybės, bet ir savoje aplinkoje gimstantys, vietos gyventojų idėjomis praturtinti, jų pačių inicijuoti kūriniai. Būtent apie tai yra „Šiuolaikinės seniūnijos“ – trečius metus Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas. Šia „Kaunas 2022“ programos dalimi metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių.
Projekte dalyvauja penkiolika Kauno rajono seniūnijų: Akademija, Babtai, Domeikava, Ežerėlis, Garliavos apylinkės, Kačerginė, Karmėlava, Kulautuva, Lapės, Linksmakalnis, Raudondvaris, Ringaudai, Rokai, Samylai bei Vilkija. Nėra dviejų tokių pat seniūnijų, visos jos išsiskiria ryškiu identitetu, kurį meniniai procesai tik stiprina. Kol vienur vis garsiau skamba muzika ar kuriami scenos menų pasirodymai, kitose gyvenvietėse kyla nauji skulptūriniai objektai ir gaivinamos viešosios erdvės.
Jau šią vasarą ir rudenį keliaujant aplink Kauną galima įvertinti ne vieną tokį kūrinį. Štai liepos 15 d. Raudondvaryje, visai greta istorinio dvaro, spalvingai ir triukšmingai atverta nauja jaunimo laisvalaikio erdvė. „Esu dalyvavęs ne viename savo objekto atidaryme, bet šis tikrai buvo pats įspūdingiausias“, – juokiasi architektas, „Kaunas 2022“ ambasadorius Algimantas Grigas. Simboliška, kad Raudondvaryje augęs menininkas į pagalbą pasikvietė savo keramikos mokytoją, čia pat gyvenantį ir kuriantį Ričardą Gašką. Kartu jie darbavosi su vietos jaunimu, išreiškusiu norą turėti naują susitikimo vietą, kurioje galėtų jaustis laisvai. Pavyko – jau atidarymo vakarą vedėjo vaidmenį puikiai atliko vienas dirbtuvių dalyvių.
„Tiesa, pradinėse diskusijose aktyviau dalyvavo vietos abiturientai, kurie prasidėjus fizinėms dirbtuvėms jau buvo baigę mokyklą – čia juos pakeitė jaunesni moksleiviai, kurie šioje erdvėje dažniausiai ir rinksis“, – pastebi architektas. Jis buvusiame stadione suprojektavo dvi terasas, sujungtas kartimis. „Tai vaikai pasiūlė nudažyti kartis baltai ir raudonai – juk Raudondvaris“, – šypsosi A. Grigas. Ir pastebi, kad atidarymo vakarą naujasis objektas, kuriame patogu piknikauti, žaisti ar tiesiog šnekučiuotis, visai netikėtai tapo ir scena – čia muzikinę programą atliko vietos gyventojas bardas Ignas Lapienis. Beje, nors objektas – atviras, jis gali būti naudojamas ir lankomas visais metų laikais.
Grigas teigia, kad bene svarbiausia „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja ir yra nepertraukiamas darbas su vietos bendruomene – vaizdžiai kalbant, ne tiesiog „žuvies įdavimas“, bet mokymasis meškerioti. Susitikimuose ir diskusijose apie naująją erdvę jaunimui ir architektūrinį objektą dalyvavo visas Raudondvaris – kultūros centro, mokyklos atstovai, taip pat bendruomenių, kurių čia oficialiai veikia keletas, nariai. O dirbtuvių birželio ir liepos sandūroje metu vyko ir jaunimo dienos stovykla, taigi dalyviai dalį laiko skyrė Kauno pažinimui, lankėsi festivalio „Per_kūnija“ renginiuose, o vakarais drauge plušėjo statybose.
Be jaunimo erdvės atidarymo, Raudondvaris vis intensyviau ruošiasi ir kitų metų šventei, kurios metu visuomenei bus pristatytas bendruomenės narių kurtas spektaklis, kurio kūrybinį procesą lydės menininkų Eglės Valadkevičiūtės ir Mariaus Pinigio indėlis.
Tiek naujienų iš Raudondvario – keliaukime toliau palei Nemuną. Ir jei anksčiau plaukiant laivu pro Kulautuvą nebuvo matyti jokio ryškesnio šios istorinės kurortinės gyvenvietės simbolio, šią vasarą būtent toks ir randasi. Iš žiemą Kulautuvos miškuose išlaužytų pušų medienos ryškiai geltoną skulptūrinį objektą čia jau du mėnesius kuria architektas-menininkas Džiugas Karalius.
„Esu dėkingas savo šeimai, kad mane mažą vežiodavo po įvairias vietoves Lietuvoje, įskaitant ir Kauno apylinkes, Kulautuvą“, – prisimena D. Karalius, kuriam apie atvirą konkursą šiame miestelyje sukurti meninį objektą papasakojo žmona. Architektas teigia vertinantis kūrybos atokesnėse vietovėse, ne miesto centre, patirtį – pavyzdžiui, ne taip seniai iš čia pat surinktų šiukšlių jis sukūrė keletą skulptūrinių objektų Kauno tvirtovės VIII forte. O Kulautuvoje jis atrado itin stiprią ir kūrybišką vietos bendruomenę, kurią sudaro ir senieji gyventojai, ir naujakuriai, ir savo kraštą mylintis jaunimas. Anot D. Karaliaus, kulautuviškiai atidžiai stebi jo kūrybinį procesą, kuris vyksta bet kokiomis oro sąlygomis, negaili patarimų, o ir įdėmiai išklauso jo pasakojimų apie tai, koks gali būti menas ir kaip jis gali būti kuriamas.
Skulptūra „Uoste šuolis“, kurios aukštis – 4,5-5 m, ilgis – 7-8 m, plotis – 5 m, taps kelrodžiu ne tik plaukiantiems Nemunu. Mažųjų laivų uoste konstruojamas objektas puikiai matomas ir ateinant iš miestelio – mat pati upė artėjant yra tik nuspėjama, bet neregima, iki jos reikia eiti per užliejamą pievą. Beje, tai nebus tik vizualus, dekoratyvinis objektas – šiaudinius sodus primenančioje struktūroje, kurioje nerasite stataus kampo, bus galima karstytis, piknikauti ar tiesiog atsipūsti. „Tai susitikimo vieta“, – sako architektas ir priduria, kad tokios apimties objektas – itin imlus laikui. Visgi iki rugpjūčio pabaigos „Uoste šuolis“ bus visiškai pabaigtas – o jei į Kulautuvą užsuksite anksčiau, galite stebėti, kaip darbuojasi D. Karalius.
Taip pat šiemet Kulautuvoje baigta kurti ir tekstilininkės, žemės meno kūrėjos Gailos Akelienės idėja – „bendrystės erdvė“. Tai skulptūros-suoliukai iš nukirstų akacijų, kurios taip pat yra svarbi Kulautuvos identiteto dalis. Juk dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“ skaičiuoja jau dvi dešimtis metų!
Kitame Kauno rajono gale, ties riba su miestu – dar vienas „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto dalyvis – Rokai. Čia menininkų šeimoje gimusi ir augusi „Kaunas 2022“ komandos narė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė tapo ir kūrybinių procesų kuratore. „Džiugu tai, kad jei pernai menines dirbtuves čia vedė atvykę į Rokus kūrėjai, tai šiemet tuo užsiėmė jau vietos gyventojai“, – tokių projektų prasmę vietos bendruomenei vienu sakiniu nusako ji.
Bene ryškiausias Rokų identiteto elementas – molis, mat dar 1603 m. čia įkurta Bernardinų vienuolyno plytinė. Nenuostabu, kad būtent į šią medžiagą ir keramiką apskritai Rokuose koncentruojamasi labiausiai – tiesa, šiemet į kūrybinius procesus įsisuko ir naujas paukštis. Taip, paukštis, vardu Rokas – tai mitinis gyvūnas, nuo kurio vardo, kaip sako viena legendų, kilo gyvenvietės pavadinimas.
Šį mitą bendruomenės nariams žygio metu papasakojo Vanda Mažeikienė, išleidusi jau ne vieną knygą apie Rokų savastį ir istoriją. Taigi nors projektas Rokuose, kurio sezono uždarymo renginys įvyks rugsėjo 10 d., vadinasi „Molio kelias“, sparnų ir polėkio jo rezultatuose taip pat netruks. Mitinio paukščio Roko skulptūrą kartu su bendruomene kuria menininkas Algimantas Šlapikas, tiesa, šios „premjera“ – tik kitąmet. O į jau tradicine tampančią „Molio kelio“ šventę, kurioje kūryba liesis toliau, jau siunčiami kvietimai – juos linoraižinio technikos pagalba sukūrė dirbtuvių dalyviai. Jie, beje, vis jaunėja – tai rodo, kad vietos istorija ir tapatybė jaunąją kartą gali dominti ne mažiau nei naujausios interneto tendencijos.
Jau liepos 24 d. į savo bendruomenės šventę kvies ir Babtai, kuriantys keliaujančią kūrybinę laboratoriją… troleibuse. Nors šios elektra varomos priemonės lynai iki Babtų seniūnijos, susidedančios iš Sitkūnų, Panevėžiuko, Pagynės gyvenviečių, tikrai „netraukia“, troleibusą seniūnija įsigijo atnaujinant miesto viešojo transporto parką. Pernai nauju troleibuso „veidu“ pasirūpino bendruomenė ir menininkas Gabrielius Žvirblis. Šiais metais rūpinamasi troleibuso įrengimu, o šį procesą lydį kūrybinių dirbtuvių ciklas. Šventės metu Babtų bendruomenė kvies atvykti ir pasidžiaugti bendrais pasiektais rezultatais.
Dar viena svarbi data – rugsėjo 4 d. Tądien į svečius kvies, nuo 2019 m. save pristatantis kaip Angelų miestą. Anksčiau buvęs kariniu sovietmečio miesteliu, dabar Linksmakalnis kviečia pažinti besikeičiantį seniūnijos įvaizdį. Angelai pasirinkti ne atsitiktinai – čia yra įkurtas Angelų muziejus, gyvūnų prieglauda. Dabar Linksmakalnyje galima išvysti ir jau minėto menininko A. Šlapiko sukurtą skulptūrą-suolelį, gatvės meno kūrinių, susijusių su angelų tema. Šiais metais į Linksmakalnį atvyksta užsienio menininkė, skulptorė Marit Benthe Norheim, kuri savo kūryba dar labiau sustiprins Linksmakalnio, kaip angelų miestelio, identitetą ir praturtins viešąsias erdves. Menininkės kūryba bus pristatyta Linksmakalnio šventėje rugsėjo 4 d.
Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.
Martyno Plepio nuotr.