Lapkričio mėnesio renginiai Kaune: ko nepraleisti?
Paskutinis rudens mėnuo „Kaunas 2022“ programoje pažymėtas ypatingomis patirtimis. Lapkritį duris atvers naujos parodos, stebins muzikinės ir teatro premjeros, o paskutinius akcentus sudės didžiulė uždarymo programa „Sutartis“. „Kaunas 2022“ dalijasi rekomendacijomis, ką pamatyti ir ko nepraleisti Europos kultūros sostinės metams artėjant link pabaigos.
Ukrainos šiuolaikinio meno trienalė „Ukraine! Unmuted“
Jau lapkričio 4 d. prasideda Ukrainos šiuolaikinio meno trienalė „Ukrainian Cross-Section 2022. UKRAINE! UNMUTED“. Trienalės programa Lietuvos auditoriją kvies pažinti Ukrainos meną šiandieniniame kontekste, o šalies kūrėjai prabils per parodą, performansą bei atviras diskusijas. Anot trienalės organizatorių, „Ukraine! Unmuted“ – unikali galimybė išgirsti ilgai tildytą Ukrainos kultūros balsą, o apie tai, koks Ukrainos menas buvo ir yra, leisti kalbėti pačiam menui. Svarbiausias trienalės programos akcentas – 17 meno projektų pristatanti paroda, kurioje – Ukrainos menininkų vaizdo kūriniai, instaliacijos, tapybos, grafikos, fotografijos darbai.
Kada: paroda veiks iki gruodžio 4 d.
Kur: Kauno centrinis paštas
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Nešantys šviesą“. Simfonija dedikuota Čijunei Sugiharai
Antrojo pasaulinio karo metais, Japonijos imperijos vicekonsulas Čijunė Sugihara išgelbėjo daugiau nei 6 000 iš Europos bėgančių žydų gyvybių. Ši herojiška istorija jau lapkričio 5 d. suskambės Kauno valstybinėje filharmonijoje, kur bus atliekamas muzikinis kūrinys „Nešantys šviesą“. Kartu su Kauno valstybiniu choru bei Kauno miesto simfoniniu orkestru šį pasakojimą klausytojams pristatys violončelės virtuozė Kristina Reiko Cooper bei Lietuvos ir viso pasaulio klausytojams puikiai pažįstamas, prestižinių „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas, dirigentas Konstantinas Orbelianas.
Kada: lapkričio 5 d.
Kur: Kauno valstybinė filharmonija
Įsigyti bilietus galima čia.
OSTRALE šiuolaikinio meno paroda „Srovės nepasroviui“
Dresdene vykstanti OSTRALE bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų, organizuojama netradicinėse, kitai funkcijai projektuotose, ne menui skirtose erdvėse. „Srovės nepasroviui“ – paskutinė keliaujančios OSTRALE bienalės renginių dalis, pasakojanti apie globalumą su visomis šio daugiasluoksnio reiškinio srovėmis. Pajauskime, kaip laiko tėkme alsuoja Kauno centrinio pašto sienos.
Kada: iki lapkričio 13 d.
Kur: Kauno centrinis paštas
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Paroda „Working Class Heroes“
Laisvė, galia, pinigai, žmogaus teisės – tai universalios temos, į kurias gilinasi pirmasis Liuksemburgo Darbo muziejus MUAR/ Musée vun der Aarbecht. Kauno Paveikslų galerijoje eksponuojama MUAR paroda „Working Class Heroes“ šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre Bausch (1891–1935), Léon Weirich (1878–1942) ir Jean Schortgen (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Asmeninės istorijos žmonių, sukūrusių Liuksemburgą, iš naujo kelia klausimus – kas sukūrė jūsų šalį, kas šiandien atstovauja jūsų teises?
Kada: iki 2023 m. vasario 23 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Tarptautinis simpoziumas „Europos idėja“
Kas kitas, jei ne kultūros žmonės, atsakys į svarbiausius klausimus: kas yra Europa? Ar galima tapti europiečiu? Ar tai kultūrinė sąvoka? Ar Europą galima suvokti kaip projektą? Kas kalba ir kas turi teisę kalbėti Europos vardu? Šiuos klausimus kels ir šių dienų iššūkius Europai apmąstys tarptautinis simpoziumas. Dviejų dienų renginyje susitiks Europos ir pasaulio intelektualai, mokslininkai, menininkai bei politikai. Simpoziume dalyvaus Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Latvijos ir Estijos prezidentai. Simpoziumą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Kada: lapkričio 24–25 d.
Kur: Vytauto Didžiojo universitetas
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Spektaklis „Kauno asamblėja“
„Kauno asamblėja“ – unikalus spektaklis, sukurtas iš realių žmonių pokalbio, įvykusio 2021 m. rugsėjo mėnesį Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje. Jungtinė spektaklio kūrėjų komanda – „Porte Parole“ teatras iš Kanados ir NKDT aktoriai pakvietė keturis paprastus nepažįstamus žmones į bendrą vakarienę. Vakarienės metu jie diskutavo temomis, kurios jiems rūpi, dėstė savo požiūrius, gynė savo nuomones, įrodinėjo savo tiesas, ginčijosi, konfliktavo, liejo emocijas ir galų gale ieškojo būdų susikalbėti. Tai, ką matysite scenoje, yra aktorių suvaidinta ta pati vakarienė – atviras, nepagražintas, intriguojantis nuomonių ringas, kuriame kaunasi ne politikai, įžymybės ar TV veidai, o paprasti Lietuvos piliečiai.
Kada: lapkričio 25, 27 d.
Kur: Nacionalinis Kauno dramos teatras
Įsigyti bilietus galima čia.
Yoko Ono retrospektyvinė paroda „Laisvės pažinimo sodas“
„Laisvės pažinimo sodas“ (angl. The Learning Garden of Freedom) – retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su menininkės įkurta „Studio One“ Niujorke, Šiuolaikinio meno centru ir Kauno paveikslų galerija. Parodoje gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų ir performanso meno.
Kada: iki gruodžio 4 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Daugiau informacijos galima rasti čia.
W. Kentridge'as. „Tai, ko nepamename“
William Kentridge (PAR) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs, vienas įtaigiausių šių laikų menininkų – pirmą kartą parodą pristatantis Lietuvoje ir Kaune – ten, iš kur kyla jo šeimos litvakiškos šaknys. Menininkas dažnai apibūdinamas kaip skaudžiai atviras humanistas. Parodoje „Tai, ko nepamename“ (kuratorė – Virginija Vitkienė) susiliečia skirtingos technikos, skirtingi žanrai, bet labai panašios dominuojančios spalvos. Juoda ir balta. Menininkas geba įtraukti lankytoją į praėjusius įvykius ir padėti pasijusti lyg jis juose būtų čia ir dabar. Jis genialiai derina aštrų turinį ir paveikią estetiką, supurto išankstines žiūrovo nuostatas ar stereotipinį požiūrį.
„Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – sako menininkas.
Kada: iki lapkričio 30 d.
Kur: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Kaunas 2022“ uždarymo programa „Sutartis“
„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ kelionė, padovanojusi daugiau nei 1500 renginių ir iniciatyvų, pamažu artėja link pabaigos. Organizatoriai rudens pabaigoje kviečia į paskutinį „Kaunas 2022“ nuotykį – net 4 dienas truksiančią, ypatingus metus uždarančią programą „Sutartis“. Lapkričio 24–27 d. Kaune ir Kauno rajone vyks nemokamas „Ten Walls“ koncertas, daugybė renginių, parodų, spektaklių ir didysis, „Žalgirio“ arenoje vyksiantis, uždarymo pasirodymas.
Kada: lapkričio 24–27 d.
Kur: Įvairios vietos Kaune ir Kauno rajone
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kultūros sostinės programą Kauno rajone uždarys „Ten Walls“ ir didžiulis renginys po atviru dangumi
„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ kelionė, padovanojusi daugiau nei 1500 renginių ir iniciatyvų, pamažu artėja link pabaigos. Organizatoriai rudens pabaigoje kviečia į paskutinį „Kaunas 2022“ nuotykį – net 4 dienas truksiančią, ypatingus metus uždarančią programą „Sutartis“. Vienas svarbiausių jos akcentų – Kauno rajone vyksiantis didžiulis uždarymo renginys po atviru dangumi.
Kauno rajone trečioji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis „Sutartis“ prasidės lapkričio 25 d. 19 val., Raudondvario dvare, kur vyks nemokamas ir įspūdingas pasaulinės žvaigždės „Ten Walls“ audiovizualinis koncertas po atviru dangumi. Raudondvario dvaro teritoriją viena didele šokių aikštele tą vakarą pavers ir elektroninės muzikos atlikėjai „Merimell“ (Estija, „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“) bei „Bulp“ (Slovakija, „Trenčín – Europos kultūros sostinė 2026“), o parką puoš šviesų šou ir „Kaunas 2022“ programos rezultatus Kauno rajone apžvelgianti fotoinstaliacinė paroda. Vakaro metu bus galima dalyvauti įvairiose veiklose – orientaciniame žaidime, asmenukių konkurse ir kitose veiklose, o renginio metu organizatoriai žada ir ne vieną siurprizą.
„Norime rajone padaryti šventę – didelį vakarėlį po atviru dangumi, kuriame būtų daug judesio ir šokių. Paraleliai veiks ir retrospektyvinė paroda, kuri apibendrins „Kaunas 2022“ veiklas Kauno rajone. Kartu su bendruomenėmis norime pasidžiaugti nuveiktais darbais, rezultatais“, – pasakoja „Kaunas 2022“ regioninių partnerysčių kuratorė M. Rutkauskaitė. „Nuostabi Raudondvario dvaro aplinka pasirinkta neatsitiktinai – daug dėmesio uždarymo vakarą bus skiriama vizualiniams sprendimams,“ – teigia kuratorė.
Kauno rajone – galimybė patirti meno įvairovę
2022 m. Kauno rajone vietos bendruomenės ir menininkai iš viso pasaulio kartu su „Kaunas 2022“ komanda įgyvendino daugybę dėmesio susilaukusių projektų. Net 15 Kauno seniūnijų organizavo įvairius festivalius, susipažinti su Lietuvos ir užsienio kūrėjų objektais bei instaliacijomis kvietė „Smaragdo kelias“, o Zapyškyje vyko kauniečių pamiltas Aitvarų festivalis. Čia taip pat atidarytas traukos objektu tapęs unikalus laivas-žemkasė „Nemuno 7“. Tai – tik dalis iniciatyvų, kurios įrodė, kad Kauno rajonas tapo kokybiškų kultūrinių idėjų centru.
Prie daugybės projektų Kauno rajone – „Tabalai“, Zapyškį puošusios instaliacijos „Išaušriai“ ir kitų iniciatyvų prisidėjęs kūrėjas, muzikos dueto „Tykumos“ narys Donatas Bielkauskas teigia, kad tokie renginiai turi misiją – edukuoti žmones, praplėsti akiratį. „Svarbiausias uždavinys yra formuoti kritinį mąstymą, gebėjimą atsirinkti tai, kas įdomu. Šiais metais žmonėms suteikiama galimybė patirti ir atrasti meno įvairovę.
Apie 20 metų dirbdamas miestelių kultūros įstaigose, pastebėjau, kad mažos gyvenvietės ar kaimo vietovės žmogus nori stebėti didesnio miesto kultūrą, o didesnio miesto gyventojai pakankamai aktyviai domisi etnine kultūra, kilusia iš mažesnių vietovių. Tai – natūralūs procesai, savotiški mainai, kuriuos formuoja kultūrinė pasiūla. Jei tai nesukuria užsidarymo stilistiniuose rėmuose, jei gebama priimti naujas ir nepatirtas formas, tai yra pozityvus dalykas.“
Muzikinį duetą „Tykumos“ bus galima išgirsti lapkričio 24 d., Kauno vandenų rezervuare vyksiančioje vizualioje muzikinėje programoje „Septyni vandenys“. Tądien bus pristatyta ir plokštelė su unikalaus koncerto, anksčiau vykusio „Nemuno 7“, įrašu.
„Tai – ilgo laikotarpio kūrybinių ieškojimų apibendrinimas. Eilę metų darbavausi jungdamas etninės ir šiuolaikinės raiškos formas, ieškodamas sinkretizmo, darnaus derėjimo tarpusavyje tarp archaikos, istorijos ir modernumo. Kai kurie projektai Kauno rajone šiais metais galėjo maksimaliai atsiskleisti išnaudodami vietinių lokacijų ypatybes, o tai leido pajausti svorį, reikšmingumą to, ką darome,“ – pasakoja kūrėjas.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Visą „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
S. Straukaitė apie teatro ir mados simbiozę, patirtį Kaune, Čiurlionį ir plastiką
Regis, Lietuvos kūrėjos, drabužių dizainerės, teatro kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės naujai pristatyti nereikia: į teatro ir mados sūkurį prieš daugiau kaip du dešimtmečius įsisukusi menininkė nuosekliai kasmet palieka viešumoje pastebimą kūrybos pėdsaką.
Viena naujausių ir intensyvių jos kūrybinių veiklų – kostiumų kūrimas „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijai. Trečiąjį trilogijos veiksmą, pavadintą „Sutartis“, pirmą ir paskutinį kartą gyvai bus galima pamatyti lapkričio 26 dieną.
S. Straukaitė pasakoja, kad šį kartą pasirodymo artistams prireiks arti 100 kostiumų. Pokalbyje paaiškėja – pastarųjų idėjas įkvėpė ir tekančių upių, ir plastiko maišelių, ir Čiurlionio paveikslų vaizdiniai.
Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantis įspūdingo masto teatralizuotas pasirodymas, kuriam S. Straukaitė kuria kostiumus, rengiamas kartu su gausia Lietuvos menininkų kūrybine grupe: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kompozitore Zita Bružaite, scenografe Sigita Šimkūnaite, choreografe Agnija Šeiko ir kitais. Tarp atlikėjų – dainininkų Jeronimo Miliaus, Monikos Pleškytės vardai, pagrindinis šokėjas – Petras Lisauskas. Kartu su solistais rikiuojasi visas Kauno muzikinio gyvenimo branduolys: orkestras, kvartetas, ansambliai, chorai, vokalinės ir choreografinės grupės.
Kostiumus daugiau kaip 20 spektaklių sukūrusi ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota menininkė daro nemažą įtaką ir lietuviškam mados pasauliui. Daugiau negu dvidešimt metų S. Straukaitė kartu su kitais kūrėjais organizuoja festivalį „Mados infekcija“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jos kūryba apibūdinama kaip nonkonformistinė, paradoksali, su avangardo ir transformacijos elementais.
Nepaisant skambių epitetų ir įvertinimų, menininkė apie kūrybą kalba be perdėtų intonacijų, ramiai, su lengva humoro gaidele. „Darau darbus iš širdies – pažiūrėsim, kas gausis“, – apie pasirengimą „Sutarčiai“ sako ji. S. Straukaitei teatras ir mada – it du susisiekiantys indai, o inspiracijos kūrybai gimsta susitikus bendraminčius.
– Kaip nutiko, kad Jūs atsidūrėte „Sutarties“ kūrybinėje grupėje?
– Mes su G. Šeduikiu, S. Šimkūnaite bendradarbiaujame dar nuo to laiko, kai buvo G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Vilniuje ar Klaipėdoje R. Vagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymai. Palaipsniui bendras darbas kėlėsi ir į kitus projektus. Mes bendraminčiai – gerai jaučiamės kartu, visi vieni kitus suprantame. Kurdami daug kalbamės, nebijome pasakyti, siūlyti vienas kitam idėjas, net pakritikuoti. Smagu, kai pavyksta sutikti tokią komandą. Pas mus nėra tokio susiskirstymo – čia mano, čia tavo ar panašiai. Visi „sergame“ kartu už gerą galutinį rezultatą.
Apskritai, mane labai traukia darbas tokio didelio mąsto projektuose. Aš visa savo esybe už mūsų lietuvišką kūrybinę industriją, už Lietuvos kūrėjus ir jų bendradarbiavimą. Štai ir „Sutartyje“ bus originali kompozitorės muzika, specialiai pasirodymui sukurta choreografija ir dar daug kitų įdomių dalykų.
– Kokiu ritmu šiandien gyvenat Jūs ir „Sutartyje“ dirbanti komanda? Juk panašu, kad iki pasirodymo laiko liko ne tiek ir daug. Stereotipiškai įsivaizduotume: kuo arčiau spektaklis ar pasirodymas, tuo daugiau nemiegotų naktų, sprendžiamų problemų...
– Gyvename artėjančio renginio nuotaikomis, ruošiamės labai intensyviai – tarkim, kostiumai gaminami pilnu pajėgumu. Ar būna gyvenime nemiegotų naktų? Nutinka visko, bet stengiamės profesionaliai organizuotis procesą ir darbą. Man pačiai visada norisi pradėti kuo anksčiau, netempti, nelaukti paskutinės minutės. Nes darbui skirtas laikas prabėga akimirksniu – nepajunti, kaip jau finišas. O dar panašiuose dideliuose projektuose, žiūrėk, iškyla įvairių techninių problemų. Žinia, ir „Sutartis“ – labai įdomus, bet kartu ir labai sudėtingas projektas. Viską reikia labai gerai apgalvoti, net ir išsibandyti. Štai ir dabar darome kostiumus testavimui. Pasibandom, pasižiūrim, kaip veikia, ir judame toliau.
– Prabilote apie kostiumus. Papasakokite apie juos daugiau. Kiek jų kuriate? Iš kur sėmėtės įkvėpimo sumanymams? Kokias šiuolaikinio miesto mito gijas pynėte? Ir kokias žinutes norėtumėte ištransliuoti „Sutarties“ žiūrovams?
– Tiksliai neskaičiavau kiek, tačiau „Sutartyje“ tikrai bus apie 100 kostiumų. Visada taip būna: pradedi skaičiuot ir tada – vaje, kiek daug! Na, bet čia būdinga dideliems pastatymams. Šokėjai, chorai, solistai – visus gi reikia tinkamai aprengti.
Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora. Nuo pirmųjų arijų tai bus kaip vandens versmė. Ji panaši į žmogaus jaunystę, kai gyvastis teka, kunkuliuoja, dar viskas prieš akis. Visa tai išauga į upės tėkmę ir simbolizuoja žmogaus brandą. Tuo tarpu metų naštą ir slopstantį judesį parodo ledas – upė sušąla, apšarmoja, pabąla.
Dar viena inspiracija pastatymui buvo M. K. Čiurlionis. Būtent su jo vardu labai norisi sieti Kauną, nes čia yra jo vardo muziejus, daugybė žmonių lengvai atpažįsta jo kūrybą. Kas gali būti gražiau? Ir kodėl gi nepanaudojus čiurlioniškos spalvų paletės?
– Tai, ką pasakojate, yra tarsi vaizdiniai iš praeities. O kokios šiuolaikinės inspiracijos padiktavo kūrybinius sumanymus?
– Nuolat girdime, kad globali problema – plastikas. Viskas juo užteršta, ypač vanduo, vandens telkinių pakrantės. O kodėl jo nepanaudojus kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, kostiumams? Net ir taip galima kovoti su tarša. Būtent šio spektaklio kai kuriuos kostiumų elementus kuria Greta Germanavičiūtė, pagal specialią technologiją pakartotinai panaudodama plastiko gaminius.
Beje, spektakliui naudojom ne tik plastikinius maišelius, iš atliekų kategorijos atkeliauja senos, skirtos išmetimui video juostelės. Jas irgi galima pritaikyti ir padaryt objektą, meno kūrinį. Prisiminiau Žilviną Kempiną ir jo video juostų instaliacijas.
Beje, kurdama kostiumus, kartu siekiu ir tvarumo. Nusprendžiau 30 šokėjų kostiumus daryti transformuojamus, kai tą patį drabužį galima panaudoti įvairiems choreografijos sprendimams. Žinoma, yra pagunda vardan efekto kaskart prikurti daugybę kostiumų, bet ar iš tiesų to reikia? Juk galima būti ir taupiam galvojant apie galimų atliekų kiekį, juk šis pastatymas- vienkartinis.
– Kaip Jums teatras siejasi su mada? Juk kuriate ne tik operų pastatymams?
– Sakyčiau, man teatras ir mada yra kaip du susisiejantys indai, jie papildo vienas kitą, atveria daug daugiau prasmių, platesnį jų lauką. Teatre panaudoju tai, kas ateina iš mados pasaulio – o ir aš pati labai daug naudojuosi teatrine patirtimi. Būtent teatre ateina supratimas ir apie apšvietimą, ir apie teatro magiją, ir optines iliuzijas ar net apgaules (juokiasi). Teatralizuoti parodymai pereina ir į madą. Visi nuo to tik išlošia – buvimas kostiumų dailininke ir drabužių dizainere leidžia atsinaujinti, įkvėpimo semtis abiejuose pusėse. Man nesinori kartotis. Tam tikra prasme, tik paneigdamas save gali atrasti, sukurti kažką naujo.
Teatras duoda daug galimybių nuolat tobulėti – paleidi į sceną kostiumus ir tada supranti, kas suveikia, o ko kitam kartui nebereikėtų daryt. Kai esi jaunas, dar dažnai nematai galutinio rezultato – išleidi „kostiumus“ į sceną ir galvoji: o dieve, ką aš padariau, kas čia bus! O po to, kai įsižiebia rampų šviesos ir viskas susijungia į visumą – kostiumas suveikia, atrodo visai kitaip negu manei. Šiandien, su patirtimi, tokios metamorfozės nebegąsdina, jau nebebijai. Aš įsivaizduoju, kiek nerimo būna jauniems kūrėjams. Pasitikėjimą savimi duoda per daug metų įgyta patirtis. Bet nesinori užsistovėti, kurti vis kitaip, taigi smagu dirbti su jaunais žmonėmis, jie atneša, duoda daug naujų inspiracijų.
– Kaip šiandien apibūdintumėte savo kūrybinį braižą? Ir kaip jis formavosi? Teko girdėti, kad pirmoji profesinė pažintis su kostiumų dizainu, mada kadaise užsimezgė būtent Kaune.
– Kostiumuose aš nesusismulkinu, aš tarsi darau plačiais potėpiais, stengiuosi įžvelgti architektūrinį sprendimą, aprėpti visumą, žvelgti tarsi kiek iš tolo. Nemėgstu paskęsti smulkmenose ir mikrodetalėse. Labiau patinka dirbti platesniais mostais, potėpius daryti laisva ranka. Stengiuosi „neužsižaisti“, nes juk kostiumus realizuoja kiti žmonės, jie negali „užsikasti“ smulkmenose. Norisi matyt idėją, tūrius, svarbu pajausti medžiagas. Beje, to pirmiausia išmokau Kaune, kai nuo 14 metų atvažiavau čia mokytis.
Kaunas žymi mano svarbaus gyvenimo etapą – į jį kažkada pasukau, kad galėčiau įgyti daugiau žinių apie madą į tuometinį S. Žuko technikumą. Tai nuostabi meno mokykla ant Pelėdų kalno. Kūrimas šiame projekte leido prisiminti, kokioje gražioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis mes mokėmės. Tai padėjo formuotis estetiniam suvokimui, prioritetams. Kaunas mane ir šiandien žavi kaip miestas, ypač jo modernizmas, ypač šiemet jis tiesiog nusipelnė būti dėmesio centre. Mane jis nustebino tuo, kas parodė užmojį – tapo tikra kultūros sostine. Dabar tiesiog akivaizdu, kaip svarbu turėti sodrią kultūrinę aplinką – tai žmones įkvepia į ją įsitraukti. Iki tol klaidinęs įspūdis, kad Kaunas tuščias, sklaidosi. Savo akimis matėme, kiek Kaune susitelkia žmonių į kultūros renginius, kokios eilės prie muziejų, kokia judri, gyvybinga gali būti miesto erdvė. Beje, mados talentų konkursas „Mados injekcija“ taip pat persikelia į Kauną – šiemet gruodžio pradžioje jis vyks Kauno centriniame pašte.
Dėkoju Jums už pokalbį.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Įsigyti bilietus į trečiąjį Šiuolaikinio mito trilogijos veiksmą „Sutartis“ galima čia.
Tarptautinis muzikinis spektaklis „GOOD GIRLS“: žiūrovų laukia premjera, į abortą žvelgianti be sielvarto
Net trijose šalyse lapkritį sveiko maišto į abortų diskursą įneš trijų aktorių atliekamas muzikinis spektaklis „Good Girls”. Po pirmųjų premjerų Liuksemburge, lapkričio 17–19 d. Kauno miesto kameriniame teatre pristatomas spektaklis toliau savo kelionę tęs Londone. Spektaklio, kuris yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programos dalis, režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir aktorės Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika į nėštumo nutraukimą žiūri be stereotipiškai su abortais asocijuojamos dramos.
Nors graudinančios istorijos sukuria „gerą“ siužeto liniją, svarbu išgirsti kitą aborto patirčių pusę. Remiantis moterų iš Lietuvos, Liuksemburgo ir Jungtinės Karalystės abortų liudijimais, „Good Girls“ į abortą žvelgia be apgailestaujančio ir besiteisinančio žvilgsnio. „Kodėl abortas visada turi būti graudi istorija? Nors kai kurių šalių įstatymai vis dar nėra abortuoti (sąmoningas kalambūras: Lenkija, Malta – mes žiūrim į jus), kitos laikosi tvirtai. Bet… ar tikrai?“, – klausia spektaklio kūrėjai.
2020 m. paviešintas JAV atliktas tyrimas, kurio metu 5 metų laikotarpiu apklaustos daugiau nei 600 moterų atskleidė, jog po aborto 84% jaučia teigiamus jausmus ir aborto nesigaili. Nepaisant to, beveik 70% jų bijo, jog bus stigmatizuojamos, jei žmonės sužinos apie nutrauktą nėštumą (Rocca et al., 2020).
Spektaklio režisierė iš Liuksemburgo Larisa Faber rašo pjeses teatrui ir kinui, atliepdama aktualias socialines ir politines temas. Larisa yra baigusi kino ir dramos studijas Londone, o šiuo metu dirba su įvairiakalbiais projektais visoje Europoje. Plačiau apie spektaklį interviu su kūrėja.
- Kokia šio spektaklio kelionė? Kada gimė jo idėja?
- Jei trumpai, kelionė buvo tikrai ilga... Pirmą kartą idėją pristačiau 2019 m. pradžioje. Prireikė šiek tiek laiko, kol visose 3 šalyse (Lietuva, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė) suradau tinkamus partnerius, tačiau mano patirtis rodo, kad verta palaukti tinkamų koprodiuserių, net jei dėl to procesas užtrunka.
- Kiti jūsų darbai, kaip „Stark Bollock Naked“ taip pat nagrinėja moters reprodukcinę, fizinę ir emocinę sveikatą, moters būseną po gimdymo. Kodėl gilinatės į šias temas?
- Taip, išties esu kai ką parašiusi ir apie gimdymą. Temas tyrinėju chronologiškai, kuomet šios tampa aktualios mano pačios gyvenime. Su kiekviena patirtimi sužinojau kažką gilaus apie savo kūną, tačiau taip pat ir apie jį gaubiančius tabu – ar tai būtų abortų ar pogimdyvinio laikotarpio tabu. Tvyro daug tylos ir stigmos apie šias labai įprastas patirtis. Kažkodėl viešai apie jas retai kalbame.
- Kuo šis kūrinys skiriasi nuo ankstesnės jūsų kūrybos?
- Šis spektaklis labai skiriasi nuo mano pirmosios pjesės „Disko Demencija“ (orig. Disko Dementia). Ten veiksmas vyksta slaugos namuose ir kalba apie smurtą prieš pagyvenusius žmones. Tam tikra prasme ta pjesė taip pat yra susijusi su nutildymu, su kitokiu tabu, tačiau tonas ir žanras yra visiškai kitoks.
- Muzikiniame spektaklyje abortų tema perteikiama pasitelkiant komedijos elementus. Kodėl pasirinkote būtent tokią išraiškos formą?
- Tai gali padėti pralaužti egzistuojančią stigmą. Abortas visada buvo ir bus neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Atrodo nelogiška šią temą sieti tik su vienu žanru. Muzikinis spektaklis ir kartu su juo išleista knyga – tai būdas užduoti klausimą – kodėl mes negalime dainuoti ir šokti apie bet kokias mūsų išgyventas patirtis?.. „Good Girls“ kuria terpę moterims, kurios pasidarė abortą ir dėl to nesigaili, o kitiems suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į šią patirtį ir emocijas, kurios tikrai ne visada atsispindi žiniasklaidoje. Tai darau siekdama kovoti su mitais ir stigma apie abortus.
- Spektaklis išsiskiria ir savo tarptautine komanda. Kaip sekėsi dirbti su kūrėjais iš svetur?
- Kiekvienas projektas – tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis. Nauji žmonės gali būti rizika arba praturtinanti patirtis. Paprastai man patinka patikimų ir naujų bendrakūrėjų derinys. Kurdama šį spektaklį taip pat norėjau dirbti ir su žmonėmis iš 3 partnerių šalių - Liuksemburgo (kompozitorė Catherine Kontz, dailininkė Marie-Luce Theis ir video menininkė Shade Cumini), Lietuvos (dvi aktorės ir dramaturgė) ir Jungtinės Karalystės (knygos redaktorė Lilly Burton), tačiau prisijungė ir menininkės iš Vokietijos (choreografė Hannah Ma), Ukrainos (knygos iliustratorė Eleonora Luščyk ir turinio kūrėja socialiniams tinklams Valerija Voščevska), Taivano (turinio kūrėja socialiniams tinklams Kassy Cho). Kartais šis tarptautiškumas reikalavo darbo nuotoliu ir kėlė iššūkių, tačiau tampa labai malonu juos įveikus. Manau, kad labai naudinga ir toliau plėsti partnerių ratą.
- Ar nenuogąstaujate, jog spektaklis gali būti nesuprastas Lietuvos ar kitų užsienio šalių publikos? Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis?
- Tikrai ne. Jei patinka stebinantis, jaudinantis ir linksmas vakaras teatre, „Good Girls“ kaip tik tau! Norėčiau, jog po spektaklio žiūrovai jaustųsi įkvėpti, sužinoję kažką nauja ir gerai praleidę laiką.
Muzikinį spektaklį lydi „Good Girls“ leidinys, kuriame bus galima rasti originalias Ukrainos menininkės Eleonoros Luščyk iliustracijas ir surinktas moterų istorijas įvairiomis kalbomis. Abortas sudėtingu procesu gali tapti dėl informacijos, tinkamų teisinių struktūrų, priemonių ir moralinės paramos stokos, tad knyga – tarsi apčiuopiamas įrankis abortą pasidariusių moterų stigmai spręsti.
Šis spektaklis sukurtas Kauno miesto kameriniam teatrui bendradarbiaujant su Larisos Faber vadovaujama kūrybine organizacija „anonyma” ir yra dviejų Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo (Esch-zur-Alzette, Liuksemburgas) programos dalis. Lapkričio 8–12 d. spektaklis pristatomas Ešo teatre, o po premjeros Kaune – lapkričio 24–27 d. „Good Girls” pasirodys Londone, Camden People’s Theatre salėje.
Spektaklio prodiuseris – anonyma a.s.b.l. Koprodiuseriai ir partneriai: Camden People's Theatre (Jungtinė Karalystė), Théâtre d'Esch (Liuksemburgas), Kauno miesto kamerinis teatras, Esch 2022 European Capital of Culture, Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022, Planning Familial Luxembourg, Abortion Rights UK, Nebegėda. Spektaklis – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos PRODIUSAI COLAB dalis.
Daugiau informacijos: https://www.kamerinisteatras.lt/Spektaklis/repertuaras/GOOD-GIRLS/
Liuksemburgo Darbo muziejaus paroda „Working Class Heroes“ Kauno Paveikslų galerijoje
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, spalio 28 d., penktadienį, 18.00 val. kviečiame į Liuksemburgo Darbo muziejaus (MUAR / Musée vun der Aarbecht) parodos „Working Class Heroes” atidarymą. Renginio metu bus parodytas specialiai šiai progai sukurtas Psilikono teatro spektaklis „DARBAS/AARBECHT“, kurį gyvai įgarsins kompozitorius ir multiinstrumentalistas Polis Belardi‘s (LU).
Laisvė, galia, pinigai, žmogaus teisės – tai universalios temos, į kurias gilinasi pirmasis Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR/ Musée vun der Aarbecht).
Paroda „Working Class Heroes“ šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre‘ą Bausch‘ą (1891–1935), Léoną Weirichą (1878–1942) ir Jeaną Schortgeną (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Asmeninės istorijos žmonių, sukūrusių Liuksemburgą – mažą kraštą Europos viduryje, iš naujo kelia klausimus: kas sukūrė jūsų šalį? kas šiandien atstovauja jūsų teisėms? kiek mes pasistūmėjome darbo teisės srityje?
Idėja įprasminti Liuksemburgo pietuose klestėjusią kalnakasybos ir plieno pramonę bei jos darbuotojų atminimą kilo šio regiono miestui Ešui prie Alzeto tapus Europos kultūros sostine. 2022 m. birželio mėnesį buvusiame kalnakasių avalynės fabrike Schungfabrik Tetanžėje Darbo muziejus atvėrė parodą „Working Class Heroes“, atkreipiančią dėmesį į darbo pasauliui aktualias temas. Dabar ši paroda ir jos idėjos pasiekė Kauną.
Darbo muziejaus pavadinimo sutrumpinimas MUAR išvertus reiškia rytojų. Todėl čia kylančios idėjos ne apsiriboja industrine praeitimi, o tvirtai siejasi su dabartimi ir ateitimi. MUAR kviečia į socialinę-politinę diskusiją, primenančią, kad šiandieninės darbo teisės ir laisvės nėra savaime suprantama ir amžina duotybė.
Kauno ir Ešo fabrikai apsikabina – darbo istorijos atgyja
Dvi Europos kultūros sostinės – Kaunas ir Ešas prie Alzeto (Esch-sur-Alzette, LU) yra susietos industrinės praeities. Abu miestai paveldėjo pramonės griuvėsius – ne tik tuščius peizaže įsirėžusius pramoninius objektus, bet ir sudėtingus čia dirbusių žmonių prisiminimus ir emocijas. Šiame projekte Kaunas ir Ešas suvienija jėgas, kad stumtelėtų industrijos istoriją iš užmaršties, kol ji netapo trūkstama grandimi europietiškos tapatybės evoliucijoje.
Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR / Musée vun der Aarbecht) ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ apsikeitė parodomis: „Didžioji pramonė“ šiuo metu eksponuojama Musée FERRUM Tetanžėje, o „Working Class Heroes“ atvyko į Kauno paveikslų galeriją.
Kuratorė – Marie Paule Jungblut
Prodiuseris – Thomas Ebersbachas
Videoprodukcija – Sascha Helsperas
Plakato dizainas – Maxas Nillesas
Projekto vadovė – Marieke Jarvis
Audiovizualinis kūrinys „DARBAS / AARBECHT“.
Spektaklio scenarijus nulemtas įdomaus sutapimo – Darbo muziejaus ir Mažųjų istorijų bendradarbiavimas prasidėjo 2020 m. Schungfabrik, Kalnakasių batų fabrike, Mažosioms istorijoms kaip tik tyrinėjant guminės avalynės fabriką „Inkaras“. Spektaklyje susitinka inkariukai ir kalnakasių batai.
Batų metafora ne tik padeda peržengti skirtingas socialines ir ekonomines sistemas, kuriose augo ir griuvo Liuksemburgo ir Lietuvos pramonė. Kairės ir dešinės kojos batai kviečia žingsniuoti ieškant vieningo ritmo, padedančio mums, tvirtai įsispyrus pėdomis, išlikti žmonėmis, nepaisant dramatiškų ekonominių ir socialinių pokyčių. Spektaklio aktoriai – miniatiūrinės lanksčios silikono figūrėlės – įkūnija originalius personažus, tokius kaip Kairys ir Dešinys Kalnakasio Batai, Brokuota „Inkaro“ Sportbačių Partija, Pamestos Pirštinės ir kitus.
Liuksemburgietis kompozitorius, džiazo atlikėjas ir multiinstrumentalistas Polis Belardi’s gyvai kuriamoje spektaklio muzikoje pasitelkia ir industrijos garsus iš savo naujo kūrinio „Symphony of the Thousand“.
Paroda veiks: 2022 10 28 – 2023 02 26
Papildomą informaciją teikia: Kauno paveikslų galerijos parodų kuratorė Auksė Petrulienė tel. 8 612 442 72; el. p. [email protected]
Kauno rajono seniūnijų kelionė: įsitraukė tūkstančiai žmonių, o menininkai padėjo atrasti išskirtinumą
„Net neabejoju, kad Kauno rajono seniūnijoms, bendruomenėms reikėjo drąsos. Tai buvo savotiškas pastūmėjimas už komforto zonos ribų“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ regioninių partnerysčių kuratotė Milda Rutkauskaitė, apžvelgdama kelis metus vykusį ir šiemet pasibaigusį „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą.
Unikalios po vieną, stiprios kartu
Unikalios po vieną, stiprios kartu – tai frazė, kuri skambėjo nuo pat 2019 metų, kuomet projektas startavo. Įsitraukti į kūrybinį nuotykį buvo pasiūlyta visoms penkiolikai Kauno rajono seniūnijų.
Į projektą buvo pakviesti įsijungti profesionalūs menininkai, kurie bendruomenėms turėjo pagelbėti kūrybiniuose sprendimuose ir visi kartu ieškoti kiekvienos seniūnijos unikalumo bei išskirtinumo. Svarbiausi darbai tęsėsi dvejus metus – tiek laiko buvo skirta ne tik atrasti save, tačiau visuomenei, o ir patiems sau, pristatyti rezultatą: spektaklį, meno galeriją, gatvės meno kūrinį ar festivalį.
„Tai buvo nuolatinis darbas įsivaizduojant, kad po dviejų metų mes pristatysime rezultatą. Kaip tuos dvejus metus išlaikyti ryšį, santykį, motyvaciją? Bendruomenėms reikėjo ir padrąsinimo, bet tikrai nereikėjo lipti ant kulnų ir nuolat kartoti, kad jie gali. Jos pačios gana greitai pajuto, patikėjo, kad gali būti unikalios“, – sako M. Rutkauskaitė.
Tiesa, kai „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja buvo pristatyta, netrūko ir abejonių: ar bendruomenės turi ką parodyti, kuo jos unikalios, pagaliau – kuo jos gali būti įdomios profesionaliems menininkams?
„Kokie profesionalūs menininkai? Ir dar iš užsienio? Kokios minios renginiuose?“ Buvo ir tokių abejonių“, – juokėsi M. Rutkauskaitė.
Tačiau į veiklas ir renginius įsitraukė tūkstančiai žmonių. Vieni iš jų – kaip dalyviai, kiti – kaip žiūrovai.
Pagalbos iš šalies neprireikė
Šiemet „Šiuolaikinės seniūnijos“ pristatė savo darbo rezultatus, idėjomis ir sukurtais darbais nuspalvindamos Kauno rajoną dar nematytomis kultūros spalvomis.
„Kaip reiktų vertinti visą projektą? Veikiausiai atvykstančiųjų į renginius skaičiumi, taip pat tikinčiųjų, kad už miesto centro ribų gali būti kokybiško kultūrinio turinio, skaičiumi.
Kitas efektas – į renginius įsitraukiantys bendruomenės nariai. Per kelis metus aiškiai pasimatė – bendruomenės narių, turinčių motyvacijos ir norinčių įsitraukti į renginius, daugėja“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė.
Vienas iš iliustratyvių pavyzdžių – Lapių seniūnijoje. Pasak M. Rutkauskaitės, kai prieš kelis metus čia vyko pirmasis tvarumo festivalis, padėjo „Kaunas 2022“ savanoriai, o šiemet pagalbos iš šalies neprireikė: „Lapėse atsirado 17 skirtingo amžiaus vietos gyventojų, kurie pasakė, kad bus renginio dieną ir nori būti festivalio dalimi, padėti jį įgyvendinti. Turbūt visose 15 seniūnijų galima atrasti panašių pavydžių.“
Garliaviškiai veiklas tęs ir toliau
Vieną iš įspūdingiausių festivalių surengė Garliavos apylinkių bendruomenės, pakvietusios į Stimpanko festivalį. Jis buvo pirmasis ne tik Kauno rajone, tačiau vienas iš pirmųjų Baltijos regione.
Garliaviškiai Stimpanko temą pasirinko po to, kai apylinkėse apsilankė menininkas, kuratorius ir kultūros komunikatorius Hugo Herrera Tobón.
Jis tyrinėjo Ilgakiemio, Juragių ir Sąnašos bendruomenes. Menininkas pastebėjo, kad Garliavos apylinkėse gyvenantys žmonės mėgsta kaupti įvairius daiktus ir savo kieme juos perdirbti, pritaikyti. Pavyzdžiui, iš padangos padaryti vazoną gėlėms. Arba atsiranda panašūs išradimai.
Apie tai kalba ir Stimpankas, kuris gretinamas su tvarumo tema. Tai – labai vizualus ir tuo išskirtinis žanras. Jo sekėjai patys gaminasi kostiumus ir dažnai perdirba įvairius buityje naudojamus daiktus. Pavyzdžiui, ant kostiumo priklijuoja nenaudojamus laikrodžius, įvairias grandines. Tad šis žanras tapo puikia proga išreikšti Garliavos apylinkių gyventojų pomėgį.
„Ne taip seniai sužinojau, kad Garliavos apylinkėse susibūrė Stimpanko organizacija. Ji vienija žmones, kurie susidomėję, suinteresuoti šiuo judėjimu ir ketina festivalį organizuoti toliau. Vienas iš sėkmės rodiklių – kai atsiranda organizacija, kuri ruošiasi imtis iniciatyvos – kad niekas nepasimirštų, kas buvo nuveikta iki šių metų“, – pasakojo M. Rutkauskaitė.
Miuziklas, festivaliai, galerija
Kaip sakė M. Rutkauskaitė, dar vienas iš gražių pavyzdžių – Kulautuvos seniūnija, kur pati bendruomenė su režisieriumi Eimučiu Kvoščiausku sukūrė bendruomeninį miuziklą.
„Dalyvius, kurie jį kūrė, galima skaičiuoti dešimtimis. Visi – aktoriai, dainininkai, šokėjai – iš Kulautuvos. Ir jų buvo gausus būrys. E. Kvoščiauskas žada nesustoti ir bendruomeninį miuziklą parodyti kituose miestuose. Dėl tokių pavyzdžių labai smagu“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė.
Tuo tarpu Linksmakalnio bendruomenė į savo kasdienybę įsileido šiuolaikinį cirką ir kartu su italų režisieriumi Roberto Magro sukūrė spektaklį „Radijo angelai“. Rokų seniūnija atgaivino senąjį mitą, pasakojantį Rokų susikūrimo istoriją, Ežerėlis įsirengė galeriją po atviru dangumi, Karmėlavoje vyko roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Kiekviena iš penkiolikos seniūnijų ieškojo ne tik kūrybinių sprendimų, tačiau ir galimybės išnaudoti savo aplinką: parkus, prieplauką, upes, architektūrą.
Prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto prisijungė menininkai Algimantas Šlapikas, Remis Ščerbauskas, Marijus Gvildys, Rytis Šeškaitis, R. Magro, E. Kvoščiauskas ir kiti, o finaliniuose renginiuose koncertavo žinomos Lietuvos grupės, vyko maisto degustacijos, edukaciniai užiėmimai. Visose seniūnijose į renginius įsitraukė įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikų iki senjorų.
Pamatas – seniūnijų tradicijos
Pasak M. Rutkauskaitės, kalbant apie stipriąsias projekto puses, verta paminėti susikūrusius žmonių ryšius – pradėję kurti ir dalyvauti kūrybiniuose procesuose, jie rado tvirtesnį santykį vieni su kitais, stiprėjo pačios bendruomenės.
„Kita stiprybė yra tradicijos. Nepaisant to, kad mes projektą vadiname „Šiuolaikinės seniūnijos“, jo atramos taškai, pamatai yra kiekvienos vietovės tradicijos. Jei Ežerėlis – tai fotografija, jei Kačerginė – susieta su rašymu, Lapės pasirinko svarbią visuomenei temą. Drįsčiau sakyti, kad kiekviena iš seniūnijų turi ką papasakoti ar ką parodyti, o mes šiuolaikinėmis kultūros ir meno priemonėmis padėjome tai pristatyti visuomenei.
Visose 15 seniūnijų yra po išliekamąjį kultūrinį produktą: ar tai būtų susikūrusi nauja kultūros organizacija, ar Linksmakalnyje atsiradusi angelo skulptūra, ar bendruomenės galerija Ežerėlyje – kiekvienoje iš seniūnijų galima rasti ženklus to, kas vyko pastaruosius keletą metų“, – sakė M. Rutkauskaitė.
Reikia kitokio žvilgsnio
Babtų kultūros centro direktorė Eglė Patinskaitė sako, kad prisijungusi prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto vietos bendruomenė pasuko ieškojimų keliu: „Ko mes norime, ko siekiame? „Šiuolaikinės seniūnijos“ mums leido kurti, kažką pasidaryti savo seniūnijos labui, vietos žmonėms. Bet kūryba niekada nėra labai lengva, todėl iš karto buvo diskusijos, idėjų generavimas, buvo ir ginčų.
Projektas mums suteikė galimybę išreikšti save, prie jo aktyviai prisijungė ir kitos seniūnijos bendruomenės – Panevėžiuko, Pagynės, Sitkūnų ir kitos. Mes kartu šį projektą vystėme ir kartu išaugome iki finalinio renginio. Tai labai svarbu. Manau, kad rezultatas geras.“
Pasak Kačerginės seniūnės Aistės Ivanovaitės-Petraitienės, visa „Šiuolaikinių seniūnijų“ kelionė buvo graži ir prasminga.
„Mums, kaip bendruomenei, šis projektas įnešė naujumo, šviežumo, gaivumo, į veiklas ir renginius įtraukė daugiau žmonių. Labai gerai atsimenu, kai miestelyje esančioje J. Biliūno aikštėje vyko scenos menų festivalio „ConTempo“ pasirodymas. Ne visiems užteko kėdžių, tad dalis senjorių susėdo ant pievos. Pasibaigus renginiui viena iš jų pasakė: nieko nesupratau, bet buvo taip gerai.
Tada man atėjo suvokimas, kad to reikia – reikia kitokio žvilgsnio, kuris iš komforto zonos perkelia į naują erdvę, į naują matymą, supratimą. Kai kuriems senjorams išvykti kažkur toliau ir pamatyti modernų meno kūrinį yra sudėtinga. Tuo tarpu kada menas, kultūra atkeliauja į Kačerginę – tai yra fantastika“, – džiaugėsi seniūnė.
E. Kvoščiauskas: projektas – labai geras
Nauja patirtis buvo ne tik pačioms bendruomenėms, bet ir prie jų prisijungusiems menininkams. Vienas iš jų – aktorius E. Kvoščiauskas, tapęs bendruomenės miuziklo Kulautuvoje režisieriumi.
E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.
„Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas – labai geras. Kaip ir sprendimas pasikviesti menininką ne iš savo rato, o iš šalies. Tai įneša naujų vėjų. Manau, kad Kauno rajonas turėjo nuostabų kultūrinį etapą tiek vietos gyventoms, tiek prisijungusiems menininkams ar atėjusiems į renginius žiūrovams. Siūlyčiau tą daryti ir kitais metais“, – sakė E. Kvoščiauskas.
Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
„Nemuno7“ – vienas iš 5 geriausių 2021-2022 Lietuvos architektūros objektų!
Spalio 13 d. Vilniaus rotušėje įvyko Lietuvos architektų sąjungos konkurso „Žvilgsnis į save 2021-2022“ apdovanojimų ceremonija, kurioje išrinkti geriausi 2021-2022 metais Lietuvoje realizuoti darbai. Tarp penkių tarptautinės komisijos išrinktų lygiaverčių nugalėtojų – „Nemuno7“!
Pasak vertinimo komisijos narės, Latvijos architektų asociacijos valdybos narės, rašytojos ir kuratorės Ievos Zibartės, „Nemuno7“ privalumas – jo neapibrėžtumas. Erdvė turi savo taisykles ir ją galima atrasti įvairiais būdais. Šis projektas parodo, kaip ribotomis priemonėmis galima sukurti prasmingus dalykus ir kaip šiuolaikinė architektūra gali būti naudojama ateities prototipams kurti.
Džiaugiamės kartu ir sveikiname projekto architektę Sigitą Kundrotaitę – Savickę, želdyno autores Ulą Mariją Bujauskaitę ir Rasą Povilionienę!
——
Tarptautinė vertinimo komisija: Serban Tiganas (Rumunija), Siiri Vallner (Estija), Ieva Zībārte (Latvija).
Pagrindiniai žiuri kriterijai, pagal kuriuos išrinkti nugalėtojai: aiški architektūrinė idėja, harmoningas objekto santykis su aplinka; adekvatus medžiagų panaudojimas, funkcionalumas, novatoriškumas, originalumas (nauja tipologija, naujos technologijos, savita, naujoviška architektūrinė išraiška, šiuolaikinės Lietuvos architektūros identiteto paieškos), objekto reikšmė miestui (socialinė, ekonominė, įtaka miesto įvaizdžiui, miestovaizdžiui),sprendimų profesionalumas, realumas, idėjų įgyvendinimo kokybė.
Su visais konkurso nugalėtojais galite susipažinti čia.
Menininkai apie istorijos suvokimą: mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų
Istorijos pamokos – per trumpos, o vadovėliai – per ploni, kad įsigilintume į savo istoriją, juolab kad vis garsiau kalbama apie tai, jog egzistuoja ne vienas jos variantas. Į pagalbą siekiantiems geriau suprasti, kaip klostėsi pasaulio tėkmę lėmę įvykiai, ateina menas. Kaip jis padeda suprasti sudėtingą istoriją, buvo diskutuojama Litvakų kultūros forume. Baigiantis rugsėjui renginys į Kauną, šių metų Europos kultūros sostinę, sukvietė akademikus, kultūros lauko atstovus ir kūrėjus iš viso pasaulio.
Pokalbį „Ar menas padeda suprasti sudėtingą istoriją?“ moderavo VU TSPMI profesorė, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė. Ji prie stalo sukvietė anksčiau tądien savo kūrybos metodus ir projektus pristačiusius prelegentus. Tai menininkė, rašytoja, meno kuratorė Paulina Eglė Pukytė, dailininkas, projekto „Ecce Homo“ (Kauno IX fortas) autorius Bruce Clarke ir forumą organizavusi „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė, menotyrininkė Daiva Price.
Dar iki apvaliojo stalo diskusijos pradžios P. E. Pukytė forumo dalyviams surengė ekskursą į 2017-uosius, kai buvo pakviesta kuruoti 11-ąją Kauno bienalę. „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ – taip vadinosi įvykis, į apmąstymus įtraukęs ir tuos, kurie šiuolaikiniam menui visiškai abejingi, bet, žinoma, turi savo nuomonę apie istoriją ir jos įprasminimą. Japonų menininko Tatzu Nishi į sovietinę virtuvę uždaryta Juozo Zikaro „Laisvė“ tuomet sukėlė net protestų bangą, suskaldė visuomenę. Iš pradžių apšaukę žydiškas dainas Demokratų aikštėje Vilijampolėje dainavusią moterį vietos gyventojai po dešimt savaičių trukusio performanso jos pasigedo. Įsižiūrėję į fasadą Laisvės alėjoje praeiviai išvysdavo pastato savininko užprotestuotą memorialinę lentą Pasaulio tautų teisuoliui Janui Zwartendijkui. „Siekėme skatinti tokius paminklus, su kuriais žmonės galėtų bendrauti, taip pat pakeisti disbalansą, kam ir kaip statomi paminklai“, – audringą šiuolaikinio meno sezoną Kaune prisiminė P. E. Pukytė.
Kuratorė į V. Davoliūtės klausimą, kaip vieni paminklai trukdo, o kiti – padeda suvokti istorijos sudėtingumą, atsakė, jog atminties objekto sukūrimui skirtų viešųjų konkursų rezultatai dažnai vidutiniški. „Reikėtų klausti, ko nori žmonės – o jie galbūt nori vidutinio, gražaus, paprasto meno; visgi patekinti visų norus reiškia pasakyti nedaug. Tad mano idėja – galime pasitikėti menininkais, kad jie paminklą sukurtų kaip prasmingą meno išraišką, kad objektas būtų galingas ir kalbėtų, bet ne totalitariniu stiliumi.“
Kad vis naujų tragedijų priežasčių reikia ieškoti neišmoktose istorijos pamokose, Litvakų kultūros forume priminė vizualiojo meno kūrėjas Bruce Clarke. Jo mintis stimuliuojanti paroda šiuo metu veikia Kauno tvirtovės IX forte. Lietuva, PAR, Didžioji Britanija, Prancūzija – dar ne visa menininko gyvenimo geografija. Jis dirbo ir su bendruomenes įtraukusiais projektais, skirtais 1994 m. Ruandoje įvykusio tutsių genocido aukų atminimui išsaugoti. Menininkas diskusijos metu priminė, kad istorinių įvykių sąsajos akivaizdžios. Pavyzdžiui, vieno nacių lyderių Hermanno Göringo tėvas buvo Pietvakarių Afrika vadintos Vokietijos kolonijos gubernatorius, kurio namai iškilo ant vietos gyventojų hererų kapinių, o vokiečius į kontinentą sutraukusi aukso karštinė baigėsi hererų ir namų žudynėmis, pirmuoju XX a. genocidu. Ar paradoksalu, kad Heinricho Ernsto Göringo vardu gatvė Vindhuko mieste vadinta iki pat Namibijos nepriklausomybės 1990 m.? O gal galima tai vadinti istorine amnezija? B. Clarke retoriškai klausė, kodėl tos amnezijos tiek daug, ir kodėl leidžiame blogiui klestėti – net ir šiandien. „Taigi manau, kad menas yra žvilgsnis į atmintį. Netikiu paminklais klasikine jų prasme, tokie jie nepadeda išsaugoti ir įprasminti atminties viešojoje sąmonėje. Mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų“, – sakė litvakų kilmės menininkas, pabrėžęs, kad negali būti vienos istorijos versijos – tai veikiau dėlionė.
V. Kavoliūtė pasiteiravo D. Price, kiek pastangų teko įdėti, kad Kaunas taptų apmąstymų vieta. Anot menotyrininkės, Kaunas jau gali būti pavyzdžiu, kaip per miesto istoriją papasakoti viso regiono istoriją. Kaunas gali papasakoti, kas čia įvyko Antrojo pasaulinio karo metais ir jam pasibaigus – tai istorijos pamoka: „Turime vytis, nes kalbėti pradėjome tik prieš 30 metų, ir per pastarąjį dešimtmetį įgavome pagreitį.“ „Atminties biuro“ vadovė pabrėžė nesanti istorikė, tačiau tikinti, jog menas yra galingesnis už plikus faktus ir skaičius, nes įtraukia emociją. „Noriu iš naujo pergalvoti Kauną ir suprasti, kaip kiti jį vertina ir suvokia“, – teigė kuratorė, į Europos kuktūros sostinę sukvietusi įvairius šiuolaikinius kūrėjus iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. „Grįžtančių litvakų indėlis – spragos, apie kurią žinių dabartiniai kauniečiai neturi, užpildymas“, – pastebėjo D. Price.
Pasigirdus klausimui, kaip pasiekti tuos, kurie į panašius renginius nevaikšto ir nesidomi istorija bei menu, iš tradicinių galerijos rėmų išėjusios Kauno bienalės atvejį priminė P. E. Pukytė. Ji refervo į dar vieną japono T. Nishi kūrinį, kai į butą Laisvės alėjoje įtupdyta Lenino statula, o nuomos skelbimas išspausdintas laikraštyje. Gero sandorio ieškantiems skaitytojams didesnio nepatogumo gigantiška statula nebūtų kėlusi – siekę kuo greičiau įsikraustyti sakė, jog ją tiesiog apdengtų.
Diskusijoje aptartas ir meno poveikio trukmės aspektas. Ar „Atminties biuro“ inicijuoti projektai netaps tik laikinu atminimo festivaliu? Pabrėžta, kad nors vienas renginys esminio pokyčio sukurti negali, ši programa – tai ir ilgalaikiai meno objektai, ir leidiniai, ir nuolat pildomi interneto archyvai, be to, ypač didelį susidomėjimą renginiais rodo jaunoji karta, kuri savo ruožtu patirtį perduos kitiems. „Naratyvas keičiasi, ir tai svarbiausia – pokytį liudija ir muziejų ekspozicijos, šiandien pasakojančios tas istorijas, kurios prieš dešimtmetį gulėjo saugyklose“, – reziumavo D. Price.
„Kaunas 2022“ inicijuotame Litvakų kultūros forume taip pat diskutuota apie litvakiškosios tapatybės skirtumus ir kismą, žydų bendruomenę šiuolaikinėje Lietuvoje, istorijų virsmą meno kūriniais ir kitus klausimus. Šis forumas – vienas baigiamųjų programos „Atminties biutas“ akcentų. Rudenį taip pat galite aplankyti Istorijų festivalio renginius, tarp kurių – koncertai, parodos, istorijų pasakojimo vakarai. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Diskusijoje apie litvako tapatybę – raginimai siekti tiesos ir susitaikymo su praeitimi
„Svarbiausia – tiesa ir susitaikymas. Lankydamasis Kaune pastebėjau daugiau istorijos ženklų – bandymų pažymėti tai, kas tam tikrose vietose nutiko jo didelei žydų bendruomenei. Juk prieš II pasaulinį karą 25 procentai kauniečių buvo žydai. Šie ženklai yra bandymas susitaikyti su tuo, kas įvyko. Pasaulyje dėl to dažnai vyksta ginčai – pavyzdžiui, kai Lenkija pavertė Aušvicą valstybiniu muziejumi, kilo konfliktų dėl to, kaip jie perteikia istoriją. Bet aš manau, kad reikia būti tam atviresniais – taip, istorija ne visada pasakojama visiškai tiksliai, bet jei bandoma ją pasakoti, ieškoti tiesos, reikia tą palaikyti“, – sakė Jeilio universiteto prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktaras, profesorius Peter Salovey, dalyvavęs Kaune vykusiame Litvakų kultūros forume, kurį surengė „Kaunas 2022“ ir „Atminties biuras“.
Litvakas – nebūtinai iš buvusių LDK žemių
Forumo diskusijoje „Ką reiškia būti litvaku“ prof. Peter Salovey kartu su kitais renginio dalyviais gilinosi į litvako tapatybės klausimus. Psicholingvistė, Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden renginyje atkreipė dėmesį, kad šiandien litvako apibrėžimas yra platesnis, nei įprasta manyti – paprastai litvakais buvo vadinami žydai, kildinami iš istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių, tačiau iš tiesų ši sąvoka nebūtinai turi būti siejama su gimimo vieta.
„Litvakais save vadino ir žydai, gimę Izraelyje ar Šiaurės Afrikoje. Modernioje hebrajų kalboje litvakas – tai žydas, kuris nėra hasidas. Tad apibrėžiama per supriešinimą su tuo, kas nėra litvakas. Man patinka įvairialypiškumas – kalbų, tapatybių. Tad raginčiau ne brėžti kažkokias ribas, o prisijungti. Mes visi galime būti litvakais“, – pažymėjo profesorė.
Antrindamas pašnekovei, Jogailos universiteto (Lenkija) profesorius Robert Kusek pažymėjo, kad jį maloniai nustebino Litvakų kultūros forumo dalyviai, litvakais vadindami ne vien iš istorinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos kilusius žydus. „Nustebau supratęs, kaip patogiai žmonės jaučiasi naudodami terminą „litvakas“ įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, Pietų Afrika kaip puikus pavyzdys apie litvakų šaknų susiskaidymą. Tai tinkamas būdas elgtis“, – diskusijoje sakė prof. R. Kusek.
„Litvako tapatybė turi ne tik religinį pobūdį – akcentuojama ir žodžio, intelektinės diskusijos svarba, emocijų vengimas. Visa tai yra litvakų tapatybės dalis, kuri leidžia juos palyginti su škotais. Litvakai yra žydų pasaulio škotai, intelektualai, žmonės, kurie dideliais kiekiais emigravo iš šaltos šalies“, – kruopštų, mokslišką litvakų būdą renginyje priminė Brandeis universiteto (JAV) profesorius emeritas Antony Polonsky.
Hebrajų kalbą išpopuliarino darželių mokytojos
Litvakų kultūros forumo metu Kaune buvo eksponuojama paroda, kurios vienoje fotografijoje buvo vaizduojamas ir Vilniaus gubernijoje gimęs litvakas Eliezeris Ben–Jehuda, laikomas šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu. Diskusijoje kalbėjusi prof. T. Walden patikslino, kad šiandien verta prisiminti ir mažiau žinomą istorijos puslapį – prie hebrajų kalbos išplitimo ženkliai prisidėjo grupė jaunų moterų, darželio mokytojų, kurios mokė vaikus hebrajų kalba.
„Nei viena jų nebuvo gimusi Palestinoje ir nei vienai iš jų hebrajų kalba nebuvo gimtoji, jos tiesiog buvo geriausios Izraelio mokyklų mokinės ir buvo atrinktos, pasiųstos mokytis ikimokyklinio ugdymo. Jų dėka hebrajų kalba tapo kasdiene kalba, ja kalbėjo vaikai, kurie parsinešdavo tą kalbą namo“, – pastebėjo T. Walden.
Lietuvoje žydai autonomijos siekė aktyviau
Grįždamas prie litvakų sąvokos aptarimo, Jeilio universiteto prezidentas prof. P. Salovey pasitelkė palyginimą tarp vaikystėje veikusių Niujorko restoranų, kurie patiekdavo dviejų rūšių žydiškus patiekalus: košerinius arba košerinio stiliaus. Abi rūšys niekuo nesiskyrė, tik antroji nebuvo oficiali, patvirtinta rabinų. Panašiai yra ir su litvakais: kai kurie yra litvakai, kilę iš istorinių Lietuvos žemių, kiti – mokėsi litvakų stiliumi arba jį perėmė, perėmė jų maisto tradicijas ir pan.
Antony Polonsky, prisimindamas litvakų patirtis Lietuvoje ir Lenkijoje, pastebėjo, kad abiejose šalyse klestėjo tie patys judėjimai, sionizmas, žydų ortodoksija, tačiau Lietuvoje buvo juntamas didesnis žydų bendruomenės siekis turėti autonomiją. „Aišku, tai buvo utopija, nacionalinėje valstybėje to neįmanoma padaryti. Tačiau Lietuvoje daug toliau buvo pažengusi idėja, kad žydai turėtų valdyti save, turėtų savo ministeriją, švietimo sistemą, mokesčius ir t. t. Tai atspindi Lietuvos žydų lyderystės pobūdį“, – pažymėjo Brandeis universiteto prof. emeritas.
Anot P. Salovey, visgi, aptariant litvakų diasporas, skirtumų reikėtų ieškoti gilinantis ne į kilmės šalių ypatybes, o į emigravimo aplinkybes. „Manau, skirtumus litvakų diasporoje lemia ne tautybė ar etninė kilmė, o tai, kada ir kodėl šeima išvyko iš šios pasaulio dalies. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių priežasčių, labai skiriasi nuo tų, kurie išgyveno holokaustą. Žmonės, kurie buvo priversti išvykti dėl pavojaus gyvybei, kuriems pavyko išgyventi, o kiti žuvo – jie tą sugrįžimo, buvimo tam tikros bendruomenės dalimi idėją priima kitaip nei tie, kurie išvyko dėl ne tokių traumuojančių priežasčių“.
Pirmasis žingsnis – dalyvavimo pripažinimas
Kalbėdama apie litvakų, žydų praeities vertinimą, prof. Tsvia Walden pabrėžė, kad svarbu ne tik tiesos ieškojimas, bet ir atvirumas kitam. „Pirmas žingsnis siekiant susitaikymo yra pripažinti kitą versiją, o ne atmesti, paneigti. Būkime drąsūs, tolerantiški ir aktyvūs, pasiryžę priimti vieni kitus. Man tai yra moralinis apsisprendimas ir, jei jo laikysimės, galbūt pasaulis taptų geresniu“, – vylėsi profesorė.
„Kalbant apie tiesą, kito pripažinimą – svarbu pripažinti ne tiek kitą, kiek patį dalyvavimą, įsitraukimą. Šiandien daug noriai kalbame, kiek mes prisidedame prie klimato ar ekonominių krizių, o apie sudėtingą praeitį ne visuomet kalbame noriai. Visgi, kalbant apie Lenkiją, per pastaruosius 20 metų, daug buvo padaryta dėl lenkų atsakomybės Holokausto metu. Antai Krokuvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, taip pat mažuose miesteliuose, kaimuose daug darbo atliko vietos istorikai, istorijos mokytojai. Tai yra pirmasis žingsnis – įsitraukimo, dalyvavimo pripažinimas“, – diskusijoje pabrėžė prof. Robert Kusek, pasidalindamas požiūriu į Lenkijos pažangą dirbant sudėtingais žydų istorijos klausimais.
Litvakų ateitis – šviesi
Jo mintis papildydamas A. Polonsky pastebėjo, jog šiandien Lenkijos žmonės apskritai rodo didesnį atvirumą, ypač kalbant apie santykius su ukrainiečiais. „Lenkijos visuomenė labai įspūdingai sureagavo priimdama Ukrainos pabėgėlius, žmonės darė viską, kad juos priglaustų. Reikia turėti omenyje, kad anksčiau santykiai tarp lenkų ir ukrainiečių buvo įtempti. Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, paklausta apie šį pokytį, atsakė taip: „Jis įvyko todėl, kad mes į juos žiūrime pirmiausia kaip į žmones, o ne kaip į ukrainiečius“, – rašytoją pacitavo forumo dalyvis.
Diskusijos pabaigoje aptardami litvakų ateitį, jų tradicijų perdavimą iš kartos į kartą, svečiai pasidalino įvairiomis nuomonėmis, tačiau buvo viltingi – anot jų, tokie renginiai, kaip Litvakų kultūros forumas, rodo, jog litvako tapatybės idėja gali būti taikoma įvairiems tikslams, suvienyti, sujungti skirtingas kartas.
„Litvakų kultūra tampa įtraukia. Manau, kad ir pasauliečių žydų bendruomenė turi būdų perduoti savo branginamas vertybes iš kartos į kartą. Apskritai, manau, jaunoji karta siekia būti įtraukia ir įtraukti kitus – aš optimistė“, – kalbėjo Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden.
Diskusija „Ką reiškia būti litvaku?“ vyko Litvakų kultūros forumo metu. Diskusijos moderatorius – Brandeis universiteto profesorius emeritas, prof. Antony Polonsky (PAR/Jungtinė Karalystė). Dalyviai: Jeilio universiteto prezidentas ir Chriso Argyrio psichologijos profesorius Peter Salovey (JAV), Jogailos universiteto profesorius prof. Robert Kusek (Lenkija), psicholingvistė, Negevo Ben Guriono universiteto profesorė Tsvia Walden (Izraelis).
Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 d. organizavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais. Renginio kuratorė – VDU dėstytoja, knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Price.
Pirmą kartą Lietuvoje vykusiame Tarptautinių dizaino tinklų forume – dėmesys žmogui ir miestui
Kaunas vis dažniau atsiranda pasauliniame dizaino žemėlapyje. Vienas to įrodymų – spalio 14 d. įvykęs Tarptautinis dizaino tinklų forumas, kuriame pirmą kartą šalies istorijoje viename mieste susitiko ne tik dizaino, architektūros bei urbanistikos profesionalai, bet ir svarbiausios pasaulinės dizaino tinklų organizacijos.
Tarptautinis dizaino tinklų forumas – „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ organizuojamo Tarptautinio dizaino festivalio dalis. Jo metu Kaune svečiavosi UNESCO Dizaino miestų tinklų, ICoD (International Council of Design), BEDA (Bureau of European Design Associations), EIDD (Design for All Europe) atstovai.
Anot Lietuvos dizaino asociacijos Valdybos nario, Vilniaus dailės akademijos lektoriaus Jono Liugailos, tokio mastelio ir koncentracijos renginio, kai vienoje vietoje vienu metu susiburia tiek tinklų, Lietuvoje dar nebuvo: „Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar pasaulyje tai gana retas reiškinys. Tai – ir pasikeitimas informacija, ir tinklaveika.“
„Kaunas 2022 vadovė“ Virginija Vitkienė pabrėžia, kad svarbu tai, jog Kaunas pamažu atranda šiuolaikinio dizaino tapatybę. „Kaunas – UNESCO dizaino miestų tinklo narys, tad labai svarbu atsiremti ne tik į nuostabią modernizmo laikų dizaino tradiciją, kurią Kaunas puoselėja jau daug metų, bet ir atrasti šiuolaikinę dizaino tapatybę, pamatyti miestą kaip šiuolaikinio dizaino ir kultūros centrą tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Dizainas tampa viena esminių patogaus miesto, skirto laimingiems žmonėms metodu bei įrankiu.“
BEDA prezidentė bei UNESCO dizaino miestų tinklo narė Isabelle Verilhats teigia, kad dizaino bendruomenės keliamiems tikslams įgyvendinti, būtina tarptautinė kooperacija. „Džiaugiuosi būdama Kaune. Dizainas padeda užmegzti ryšį su žmonėmis, gerina visuomenines erdves, paslaugas, kuria geresnį pasaulį. Esame įpareigoti dirbti drauge – be bendradarbiavimo tarp įvairių dizaino bendruomenių, negalėtume įveikti šiandieninių iššūkių“, – pasakoja I. Verilhats.
Forume – laimingo miesto apibrėžimas ir gerųjų praktikų pavyzdžiai iš viso pasaulio
Tarptautinio dizaino tinklų forume buvo diskutuojama apie tai, kaip dizainas gali prisidėti prie laimingo miesto ir bendruomenės kūrimo, dalintasi sėkmingiausių dizaino projektų pavyzdžiais. J. Liugaila pabrėžia, kad nors šiandien dizainas gali būti suvokiamas itin plačiai, viena iš kertinių dizainerių pozicijų – kad miestai yra skirti žmonėms. „Dizainas sprendžia ir vertybinius, identiteto klausimus, tai, kaip žmonės supranta, patiria miestą, kokį požiūrį į jį turi. Jei aplink mus esanti aplinka paiso įvairių kultūrinių, ekologinių, socialinių, ekonominių ir net psichologinių aspektų, leidžia visiems žmonėms realizuoti savo poreikius – tai yra geras dizainas“.
Šios idėjos atsispindėjo ir forume pristatytose diskusijose. Apie įtraukų dizainą, jo siūlomus miesto transformacijos modelius ir kylančius iššūkius pasakojo dizaino srities profesionalai, urbanistikos žinovai ir svarbiausių dizaino organizacijų atstovai iš viso pasaulio. Pranešimų metu buvo ieškoma ir gerųjų praktikų pavyzdžių bei ateities perspektyvų. Dėmesys skirtas ir karo alinamai Ukrainai – šalies architektas Maksym Holovko pristatė kuriamus sugriautų miestų atstatymo gidus.
Apie sovietmečio palikimą ir jo transformaciją pasakojo restauratorius, meno istorikas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas. Sporto rinkodaros specialistas Girmantas Neniškis aptarė Klaipėdos vizualinio identiteto kūrimą, o profesorė Marija Drėmaitė pristatė Kauno optimizmo architektūrą bei jos palikimą šių dienų kontekste. Humoro nestokojantis kūrybinis duetas broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai papasakojo apie daugybę diskusijų ir dėmesio socialiniuose tinkluose sulaukusį Alytaus vizualinį identitetą.
Tarp pranešėjų iš užsienio – viena iš Lenkijos Eismo projektavimo asociacijos įkūrėjų Monika Domanska, auditorijas visame pasaulyje įkvepiantis pranešėjas, dizaineris ir autorius Rama Gheerawo, Ukrainos architektas Maksym Holovko, „EIDD – Design for All Europe“ įkūrėjas Pete Kercher, ilgametę patirtį parodų organizavime turintis specialistas Eduardo J Teixeira-Alves, strateginio prekės ženklo dizaino agentūros „Werklig“ įkūrėjas ir Helsinkio vizualinio identiteto autorius Anssi Kähärä, ICoD prezidentas Johnathon Strebly ir įvairių dizaino idėjų autorė, BEDA valdybos narė ir tvaraus dizaino balsas – Ingrid van der Wacht.
Nespėjusiems sudalyvauti forume – paskutinė galimybė apsilankyti dizaino festivalio parodose
Tarptautinis dizaino festivalis tęsiasi – įvairiose Kauno vietose išsibarstė parodos, kuriose – nuo grafinio dizaino istorijų iki sėkmingiausių dizaino produktų pavyzdžių.
Kauno centriniame pašte įsikūrusioje parodoje „Kauno asorti“, kurią kuruoja Karolina Jakaitė, iki spalio 23 d. pristatomos XX a. II pusės Lietuvos grafinio dizaino istorijos. Plakatai ir jų eskizai, dėžutės, prekių ženklų projektai pasakoja ne tik apie dizaino istoriją, kūrėjus ir jų darbus, bet taip pat savaip kalba apie laiką, tapatumą, tvarumą, atliepia šių dienų aktualijas. Iki spalio 23 d. galima aplankyti ir čia įsikūrusį tarptautinį kaulinio porceliano simpoziumą bei parodą „Porceliano miestas“ (kuratorius Remigijus Sederevičius).
Buvusiame Jurgio ir Aleksandros Iljinų name veikia „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ interpretacijų paroda. Tai – dizainerių ir menininkų iš įvairių Europos šalių pasiūlyti dizaino prototipai, skirti masiškesnei gamybai. Visi jie susiję su Kauno modernizmo architektūra ar ornamentika.
Nuo spalio 18 iki 30 d. VDU multifunkciniame mokslo ir inovacijų centre ( Donelaičio g. 52) galima apsilankyti parodoje „5x5 dizaino inovacijų istorijos nuo Kortreiko iki Kauno“, kurioje pristatoma 10 Lietuvos ir Belgijos įmonių sukurtų inovatyvių produktų ir paslaugų. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
