Fotografė Agnė Bekeraitytė-Popierė: svarbiausias kadras – žmogaus istorija
Agnė Bekeraitytė-Popierė – fotografė, iš kurios įamžintų portretų žvelgia tokie žymūs aktoriai bei kūrėjai kaip Quentin Tarantino, Willem Dafoe, Daniel Craig, Marina Abramovič. Nuo pat paauglystės fotoaparato nepaleidžianti A. Bekeraitytė-Popierė teigia, kad tai seniai tapo gyvenimo būdu, atveriančiu duris į įdomiausias žmonių istorijas. A. Bekeraitytės-Popierės portretų parodą „Kaunas 2022 kūrėjai“, kurioje daugiau nei penkiasdešimt menininkų (viso projektą kūrė 19000), kūrusių Europos kultūros sostinę Kaune ir Kauno rajone, galima bus pamatyti jau kovo 17 – balandžio 16 dienomis laikinojoje Kauno M. K. Čiurlionio dailės galerijoje. Visgi, žemiau pateikiamas pokalbis su fotografe – ne tik apie tai. Apie pažintį su Holivudo aktoriais, norą sustabdyti akimirką ir kuriamą ryšį – pokalbyje su fotografe.
Agne, kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?
Fotografuoti pradėjau paauglystėje. Mano dėdė studijavo fotografiją, sykį, lankantis pas senelius, jis man parodė, kaip daromos nuotraukos. Prisimenu, kad tuomet pagalvojau, jog taip galėčiau ir aš. Kai buvau jauna, žiūrėdavau į žurnalų viršelius, svajojau, kad su mados fotografija užkariausiu pasaulį. Mokytis į užsienį taip pat išvažiavau su ta intencija. Tik susipažinus su mados industrija supratau, kad man reikia ne daiktų, ne batų, o ryšio su tikrais žmonėmis. Man jį davė portretinė fotografija.
Man atrodo, kad portretinė fotografija yra vienas intymiausių žanrų, kuriame reikia ypatingo ryšio su fotografuojamais žmonėmis. Kaip pavyksta juos prakalbinti, kas vyksta fotosesijos metu?
Mėgstu sakyti, kad fotografija yra vizualus interviu – kaip ir bet kokiam susitikimui, jam reikia pasiruošti, nueiti tą papildomą mylią. Paprastai apie fotografuojamą žmogų pasiskaitau, pasidomiu jo istorija, nes tai vėliau padeda atrasti įdomią pokalbių temą. Fotosesija gali trukti ir kelias minutes, ir kelias valandas. Su fotografuojamais žmonėmis tenka ir pasivaikščioti, ir pasisvečiuoti jų namuose, kūrybinėse erdvėse.
Rašydama bakalauro baigiamąjį darbą klausiau, ar portretas yra apie fotografą, ar apie žmogų, kuris yra fotografuojamas. Šiandien manau, kad nei vienas atsakymas nėra pilnai teisingas. Fotografuodama aš kviečiu pokalbiui, tad šis susitikimas yra iš dviejų žmonių gimstanti kūryba.
Fotografuojate labai įvairius žmones – jūsų nuotraukose įamžinti ne tik kasdienybės herojai, bet ir žymiausi Lietuvos kūrėjai, Holivudo žvaigždės. Ne kiekvienam fotografui pavyksta patekti į tokią terpę.
Kaip mėgstu sakyti, belskis ir bus atidaryta (juokiasi). Studijavau Anglijoje, dirbau fotografijos studijoje – viena rekomendacija po kitos ir pamažu atsiduri tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Patekau į BAFTA apdovanojimus, taip pavyko pasiekti nemažai aktorių. Žinoma, konkurencija didelė, bet kuo daugiau dirbi, tuo daugiau žmonių pažįsti, tuo daugiau durų atsiveria. Svarbu pasiruošti – jei ateisi pavėlavęs ar pamirši ką nors atsinešti, gali pasirodyti neprofesionaliai, o juk turi tik kelias minutes įgauti žmogaus ir jo aplinkos pasitikėjimą. Visgi aš nemanau, kad esu kažkuo labai ypatinga – tiesiog darau tai, kas man patinka. Stebuklingo recepto nėra, fotografija reikia degti.
Nėra didelio skirtumo, ar fotografuoti paprastą žmogų ar Danielį Craigą – vienodai svarbu pasirodyti gerai, padaryti įdomų portretą. Holivudo žvaigždės dažniausiai būna labai profesionalūs, šilti žmonės, kurie žino, ko atėjo ir per duotą laiką norintys išspausti maksimumą. Sunkiausia tai, kad su žymiu žmogumi ateina ir visa jo komunikacijos komanda. Įsivaizduokite, papildomi penki žmonės įsiterpia į kūrybinį procesą, aiškina, ką ir kaip turi padaryti. Daugiausia jaudulio kelia pati situacija, o ne fotografuojamas žmogus.
Ar galvojate apie žmones, kurie jūsų fotografijas išvys žurnalų puslapiuose, parodose? Kokią žinutę siunčiate jiems?
Tiesą sakant, į žiūrovą aš nesiorientuoju, man svarbiausias yra fotografuojamas žmogus – noriu, kad jis jaustųsi gerai, o išvydęs nuotrauką matytų tikrą save. Dažnai įsijungia vidinis kritikas. Būna, jog pamatai fotografijoje užfiksuotą emociją, žvilgsnį, kūno kalbą ir matai, kad kažko dar trūksta. Bandai tai atkartoti, bet iš mano patirties geriau dažniausiai jau nebesigauna. Lūkesčių fotografuojant kelti neverta, neturi iš anksto žinoti, kaip nuotrauka išeis. Tai atima nuoširdumą, tikrumą, todėl daug ką reikia palikti situacijai. Jei turiu pasirinkti, ar pareguliuoti šviesas, ar ilgiau pasikalbėti su žmogumi, aš visuomet rinksiuosi antrąjį variantą. Galbūt tos kelios minutės nesuvaidinto ryšio padės pagauti emociją.
Kalbate apie tai, kad fotografijoje jums labai svarbus ryšys. Kokia pažintis jums įsiminė labiausiai?
Vienas paskutiniųjų mano leidinių buvo litvakų tema, keliavau po Lietuvą ir fotografavau žydiškąjį paveldą bei kūriau litvakų portretus leidiniui „Passport Journal“. Čia atsivėrė sudėtingos, skaudžios šeimų istorijos, bet tuo pačiu turėjau galimybę susipažinti su dideliais žmonėmis. Porą mėnesių prieš jai išeinant, fotografavau Ireną Veisaitę. Tiesą sakant, norėjau sau įsignybti – lankiausi jos namuose, valgiau ledus prie stalo, aplink kurį įprastai rinkdavosi intelektualai. Susipažinau ir su Jacovskių šeima, po fotosesijos daug kalbėjomės, vaišinomės, sugebėjome sukurti nuoširdžias akimirkas.
Viena įdomiausių pažinčių buvo su menininke Marina Abramovič. Negalėjau patikėti, kad tokio kalibro menininkė gali būt toks paprastas žmogus.
Mariną Abramovič fotografavote kurdama „Kaunas 2022“ portretų seriją. Tai – vienas naujausių jūsų projektų. Kokia buvo jo idėja?
Projektą „Kaunas 2022“ kūrė daugybė (19000) menininkų, kurių darbus buvo galima pamatyti teatruose, galerijose, koncertų salėse. Visgi labai mažai matėme pačius žmones, o ne jų kuriamą meną. Nenorėjau, kad toks renginys išliktų tik kaip dokumentika. Aš esu žmonių žmogus, tad norėjau, kad šie menininkai atsiskleistų – juk jie skyrė savo laiką, jie sukūrė didžiulį renginį, keliavo į Kauną iš skirtingų šalių. Visiems jiems suteikiau vienodą apšvietimą, nesiekiau įamžinti jų darbų, lokacijų, kuriose jie kuria. Prieš fotoaparatą palikau tik patį žmogų. Fotosesijos vyko viešbučiuose, teatruose, pasirašinėjant gerbėjams, šalia instaliacijų.
Prisimenu, kaip Marina Abramovič fotosesijos viduryje sugalvojo pasiimti savo paltą ir nuotraukoje įsiamžinti būtent su juo. Ji – menininkė iš didžiosios raidės, bet realybėje – be galo paprastas žmogus. Su Yoko Onno parodos kuratoriumi Jon Hendricks susitikome šalia menininkės instaliacijos Kauno centriniame banke. Pagyriau jo akinius, o jis nieko nelaukęs ištiesė juos man pasimatuoti. Tuo tarpu kompozitorė Zita Bružaitė į fotosesiją atvyko nešina natomis – ji norėjo papasakoti apie tai, kad kūryboje ne viskas iškart išeina tobulai.
Parodoje bus apie 50 portretų ir tai, kad man pavyko su visais šiais menininkais susitikti, pabendrauti, įamžinti juos – man yra svarbus dalykas. Galbūt po dvidešimt metų matydami šias nuotraukas žmonės prisimins, kad tokie kūrėjai buvo Kaune, kad Kaunas šventė Europos kultūros sostinės metus.
Kalbėjome apie žymių žmonių portretus, unikalius projektus. O ar dažnai fotoaparatą paimate į rankas kasdienybėje, fiksuojant asmeninio gyvenimo reportažus?
Esu nufotografavusi, ko gero, visų draugų vaikus (juokiasi). Kad ir kaip bebūtų, portretai žurnaluose yra laikini – po mėnesio bus išleistas naujas žurnalas ir buvusias fotografijas pamiršime. Vartydami prosenelės albumus su nuotraukomis, kurtomis prieš šimtmetį, matai šeimos istoriją, visai kitaip žiūri į kieme įamžintą bėgantį vaiką. Fotografija – mano gyvenimo būdas ir man norisi sustabdyti akimirką, įamžinti momentą, kurio galbūt daugiau nebebus.
Agnės Bekeraitytės-Popierės portretų paroda „Kaunas 2022 kūrėjai“
Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas)
Kovo 17 d. – balandžio 16 d.
2022 bučinius įamžinęs menininkas R. Ščerbauskas: fotografas yra savotiškas režisierius
2022 bučiniai pasklidę po visą Lietuvą, Europą ir net kitus žemynus – taip atrodo fotografo Remio Ščerbausko meninio projekto rezultatas, kuriuo „Kaunas 2022“ komanda atsisveikina su Kultūros sostinės titulo metais.
„Kaunas 2022“ biuro langai, tikriausiai, yra labiausiai išbučiuotas stiklas visoje Europoje“, – juokiasi gatvės fotografu save įvardijantis menininkas Remis Ščerbauskas. Anot jo, įgyvendinti unikalų projektą lengva nebuvo – viską apsunkino ne tik pandemija, bet ir tai, kad kartais praeiviai pristigdavo drąsos. Visgi daugybės žmonių dėka, projektas pavyko, o jo rezultatą šiandien galima išvysti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar net Izraelyje. Apie fotografiją, bučinių projektą ir Kauną – pokalbyje su R. Ščerbausku.
Remi, kaip ir kodėl pradėjote fotografuoti, kodėl pasirinkote fotografo kelią?
Fotografija pas mane atkeliavo per vinilinių plokštelių, muzikos diskų, katalogų viršelius. Sykį vartydamas iš JAV atsiųstą knygą susipažinau su gatvės fotografija. Tada dar gerai nesupratau šio žanro, tačiau mane patraukė tai, kad nuotraukos buvo nesurežisuotos, momentai – natūralūs ir tikri, be pozavimo. Laikui bėgant, gatvės fotografijos žanro idėja vis sugrįždavo – galvojau, kaip pagauti subjektą jam nepozuojant.
Tiesa, pradžioje fotografavau portretus, norėjau suprasti žmogų, kurti su juo santykį, nes tai portretinėje fotografijoje labai svarbu. Čia reikia pralaužti barjerą tarp fotografo ir fotografuojamo žmogaus, nesusvetimėti, jausti empatiją. Tai – savotiškas pasitikėjimas, kuriam reikia apšilimo bei priartėjimo.
Iš portretinės į gatvės fotografiją perėjau ieškodamas natūralumo. Gatvėje žmonės dažnai net nesuvokia, kad yra fotografuojami, todėl gali užfiksuoti ką nors nepakartojamo ir ypatingo. Tai atveria platesnes galimybes, nes fotografas yra nematomas.
Būdamas gatvės fotografu tampi savotišku situacijos režisieriumi – būtent fotografas nusprendžia, kada paspausti mygtuką. Tinkamas momentas taip lengvai neateina, tad tenka jo ieškoti.
Lietuvoje ir Europoje vis plačiau sklinda jūsų Kaune įamžinti bučiniai. Ar galite plačiau papasakoti apie šį projektą? Kaip kilo jo idėja ir kaip sekėsi ją įgyvendinti?
Pirmą kartą bučinių idėją išbandžiau viename Olandijoje vykusiame plenere. Rezultatas man labai patiko, tad ilgai nešiojausi šio projekto idėją. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, projektą pasiūlau „Kaunas 2022“ komandai – pats esu kaunietis ir man pasirodė įdomu įtraukti žmones ne tik į meninį, bet ir socialinį vyksmą.
Bučinys – labai intymus gestas. Maniau, kad per trumpą laiką prikalbinti žmones jį padovanoti bus labai sunki užduotis. Ir neklydau. Prasidėjo Covid pandemija, žmonės bijojo užsikrėsti, buvo momentų, kai fotografuoti tapo neįmanoma. Nors užtikrinome saugumą – valėme langą, naudojome dezinfekuojančius skysčius, o visa fotosesija vyko lauke, tačiau žmonėms tai vis tiek kėlė šiokią tokią baimę.
Esu dėkingas savanoriams, padėjusiems projektą įgyvendinti. Jiems teko sunki užduotis pristatyti projektą praeiviams, patraukti jų dėmesį, prikalbinti žmones nusiųsti bučinį ir savo palinkėjimą Europai. Tai pareikalavo labai daug resursų.
Kokių reakcijų sulaukėte? Kaip vyko pats fotografavimo procesas?
Didžioji dalis fotografijų darytos per „Kaunas 2022“ biuro, esančio Laisvės alėjoje, langus. Tai tikrai yra labiausiai nubučiuotas stiklas visoje Europoje!
Reakcijų buvo įvairių. Dalis žmonių numodavo rankomis, kiti sakydavo, kad neturi laiko. Užsieniečiai fotografuodavosi dažniau, jie tai priimdavo kaip savotišką žaidimą, o vietiniams ši idėja skambėjo įtartinai. Kartais galvodavau, kad teks tiesiog nuleisti rankas. Visgi tie, kurie nusifotografuoti išdrįsdavo, labai džiaugdavosi rezultatu, ragindavo ir kitus.
Neseniai nusifotografavusiųjų jūsų projekte klausėme, kokiam žmogui, kultūriniam reiškiniui ar idėjai jie nusiųstų savo bučinį. Išgirdome įvairiausių atsakymų. Šį kartą labai įdomu sužinoti, kam bučinį nusiųstumėte jūs, projekto autorius?
Manau, kad bučinys – intymumo, saugumo, pasitikėjimo simbolis, kuris negali būti padalintas bet kada. Aš savo bučinį nusiųsčiau tiems žmonėms, kurie padėjo įgyvendinti šią idėją – jų drąsa ir buvo pagrindinis projekto akcentas. Jie padovanojo emociją, kuri, visi suprantame, yra intymi, ja pasidalinti tikrai nelengva. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad barjeras būtų nugriautas. Tad fotosesijos dalyvių bučinius nusiųsčiau atgal, be jūsų projektas tikrai nebūtų įvykęs!
Kaip suprantu, daugiausiai fotografuojate Kaune, jau daug metų įamžinate šį miestą, jo pokyčius. Per dešimtmetį, jūsų akimis – kaip ir kuo Kaunas, kauniečiai pasikeitė?
Per dešimtmetį Kaunas pasidarė ne vieną „plastinę operaciją“ ar pavyko? Tegul atsako „chirurgai“. Aš prie naujo veido dar nepripratau.
Laikas atsisveikino ir su miesto personažais kuriuos visada sutikdavau fotografuodamas miesto centre. Nesitikėjau, kad per tokį trumpą dešimties metų laikotarpį daugelis užfiksuotų Kauno miesto gyvenimo akimirkų taps istorija ir egzistuos tik fotografijose.
Europos Kultūros sostinės metai Kaune baigiasi – ko palinkėtumėte savo gimtajam miestui ir jo žmonėms?
Norėčiau, kad Kaunas rastų jėgų plėstis, įsileistų naujas idėjas. Nors miestas, man atrodo, jau yra daug atviresnis, bet vis dar norėčiau jo labiau tarptautinio, su daugiau projektų ir erdvių menui pasireikšti. O gal tiesiog pasakysiu taip – norėčiau, kad Europos kultūros sostinės idėjos būtų ilgalaikės.
Daugiau apie bučinių projektą bei visą fotogaleriją galite rasti čia. https://kaunas2022.eu/buckiai/
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė: visi gyvenome aukštesne pavara
„Norėjome pamatyti, ką galime, kai turime visas sąlygas. Turint svajonę, gali pasiekti labai daug“, – sako Virginija Vitkienė, Kaune vadovavusi Europos kultūros sostinei. 2022-iesiems baigiantis, ji teigia išgyvenusi šventę ir įveikusi dešimtmetį trukusią kelio atkarpą.
Daugiau nei 3 tūkstančiai renginių, virš 2 milijonų žiūrovų ir lankytojų per visą projekto laikotarpį. Trečdaliu išaugę muziejų ir galerijų apsilankymų skaičiai, priešpandeminius rodiklius pasiekęs turistų iš užsienio skaičius, išskirtinis užsienio šalių televizijų dėmesys, pasaulinio lygio parodos – pasak V. Vitkienės, kultūrinis gyvenimas Kaune buvo pasiekęs Niujorko ar Berlyno standartus.
Ji mano, kad per kelerius metus kauniečiai įgijo smalsumo, užaugo jų poreikis kokybiškiems kultūros ir meno renginiams. Jau seniai nebemanome, jog gyvename provincijoje.
„Jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus... Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko“, – mano „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė V. Vitkienė.
Apie tai, kas išliks metams pasibaigus, kokią dovaną Kaunui įteikė „Kaunas 2022“ komanda, ir ko pavyko jai pasiekti – interviu žemiau.
– Europos kultūros sostinės programa oficialiai uždaryta, link pabaigos artėja ir 2022-ieji. Kaip jaučiatės?
– Jaučiu tuštumą pilnatvėje. Gavome tiek daug grįžtamojo ryšio – žmonės iš šalies sako, kad nuveiktas milžiniškas darbas, pokyčiai įsibėgėja. Vis dėlto, atėjo tas momentas, kai reikia atsisveikinti su komandos nariais. Vieni kitiems linkime tęsti, ką pradėjome, verkiame ant vienas kito peties. Turbūt panašiai tėvai jaučiasi išleisdami vaikus į gyvenimą.
– Psichologai tokią būseną vadina tuščio lizdo sindromu.
– Galbūt taip ir yra. Bet kartu – ir labai didelė laimė ir pasididžiavimas tuo, ko pasiekėme.
– Kuo labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės?
– Vienas iš mūsų tikslų buvo paskatinti vietos kultūros įstaigų vystymąsi. Šis pokytis man matosi labai ryškiai – didžioji Kauno kultūros įstaigų dalis patyrė didžiulį proveržį tarptautiškumo srityje. Tikiu, nė viena iš jų nebenorės grįžti į ankstesnį būvį.
Pavyzdžiui, Nacionalinis Kauno dramos teatras iki tol neturėjęs jokių ko-produkcijų (tokie pastatymai, kuriuos kuria kelios įstaigos) per metus sukūrė penkis tarptautinius spektaklius. Tai ir „Dorianas“, kartu su Vokietijos D’haus teatru Diuseldorfe, „Veidas“ su Ešo miesto teatru Liuksemburge, „Babelio bokštas“, kurį statė net penkių šalių kūrybinė grupė, ir kiti. Šie spektakliai rodomi keliose Europos scenose.
Nors visi kultūros sektoriaus darbuotojai labai pavargę, visi jaučiasi dabar kitaip negu prieš kelerius metus. Žinoma, dar prireiks laiko, kad „susigulėtų“ visi įspūdžiai.
– Jau trečią kartą jus kalbinu metų pabaigoje. Užpernai sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą, pernai šiuo metu jums viskas jau buvo prasidėję. Na, o šiemet gyvenate atsisveikinimo nuotaikomis. Kelerių metų kelionę baigiate?
– Man, asmeniškai, baigiasi tai, kas vyko dešimtmetį. Kartu su komanda baigiame prieš septynerius metus pradėtus darbus. Toje septynerius metus trukusioje kelionėje 2022-ieji man buvo patys lengviausi. Viskas vyko taip sklandžiai ir profesionaliai, kokybiškai.
Stengiausi šiuos metus švęsti – dalyvauti visur kur galiu. Į spektaklius, parodas eidavau po keletą kartų. Esu daug kur keliavusi, aplankiusi daugybę muziejų, galerijų ir teatrų. Tiek visko turėti Kaune yra fantastiška patirtis – jaučiausi, lyg gyvenčiau Niujorke ar Berlyne.
– Programą žinote turbūt geriau nei kas nors kitas. Vis dėlto, planuoti ir patirti – ne tas pats. Gal buvo kas jus pačią nustebino?
– Mane labiausiai sukrėtė Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Aš žinojau, kad Jenny labai nuoširdžiai, asmeniškai dirba prie tos parodos, buvau mačiusi jos mažosios versijos katalogą ir nuotraukų, kai paroda buvo surengta Anglijoje. Jenny šeimos istoriją žinojau nuo 2017 metų, kai ji pradėjo dalyvauti Kauno bienalėje. Mes visi žinojome, kad Jenny tėvai išsigelbėjo iš Kauno geto, buvo lietuvių paslėpti, maitinti 9 mėnesius, išsaugoti paslaptyje ir išgyvenę. Vis dėlto, tai, kad jos senelis buvo „Lietūkio“ garažo auka, Jenny pasakė mums tik prieš pat „Iš tamsos“ atidarymą šiemet.
Mūsų Atminties biuro programa skirta atminčiai atgaivinti, tiesai ir nepagražintiems pokalbiams apie tai, kas įvyko Kaune 1941-asiais, ypač tą birželio 26-ąją, kai lietuviai taip žiauriai susidorojo su žydais, paskatinti. Juk kai įvyko „Lietūkio“ garažo tragedija Kaune net nacių nebuvo! Vis dėlto, menininkė visus penkerius metus šios savo šeimos istorijos detalės neatskleidė. Galbūt nenorėjo, kad mes pajustume kaltinimą, priekaištus.
– Apsilankymas „Iš tamsos“ man taip pat buvo sukrečianti patirtis. Ta paroda-instaliacija atskleidė tiek daug prasmės sluoksnių – galvojau ne tik apie tragišką žydų likimą antrojo pasaulinio karo metais, bet ir apie šiandien vykstantį karą Ukrainoje, apie žmonių pasirinkimus tokiose situacijose ir viltį ten, kur jos nėra.
– Jenny, kuri yra šviesų menininkė pagal išsilavinimą, ši paroda tapo milžinišku karjeros šuoliu. Su šiuo kūriniu ji patenka į pasaulio meno kūrėjų elitą. Mano supratimu, tai buvo geriausia, ką turėjome Kaune. Ir nors paroda šiandien yra išmontuota, ji lieka čia – ieškome galimybių kur šią ekspoziciją galėtume įkurdinti nuolatos. Tiesa, procesas užtruks, nes parodai reikia didelių erdvių, kurių trūksta visiems.
– Nors ilgalaikį Europos kultūros sostinės metų poveikį nustatyti dar anksti, kai kurie skaičiai jau skelbiami. Pavyzdžiui, per penkerius metus programai įgyvendinti išleisti 26 milijonai eurų. Tai daug ar mažai?
– Galvoju, kad Lietuvai tai yra daug ir esu labai dėkinga visiems finansuotojams. Kita vertus, tai – tiek pat, kiek Vilnius turėjo 2009-aisiais, ir, jei turėsime omenyje visas per trylika metų vykusias infliacijas, galima sakyti, kad mes turėjome mažiau nei Vilnius. Ir daugiau negu dvigubai mažiau negu šiemetinė Europos kultūros sostinė Ešas. Šio, 30 tūkstančių gyventojų turinčio Liuksemburgo miesto, vien programos biudžetą sudarė 67 milijonai eurų.
Beje, Eše lankiausi šį rudenį. Nors programa – gili, įtrauki – mane sužavėjo, gaila, kad ji nesulaukė didelio visuomenės dėmesio. Pasaulinio lygio parodose lankytojų buvo labai negausiai. Man tai tik patvirtino, kokia teisinga buvo mūsų strategija pasirengimo metais įtraukti bendruomenes. Mūsų muziejininkai, galeristai teigia, jog šiemet, lyginant su ankstesniais metais, žiūrovų sulaukta trigubai, keturgubai daugiau. Žinoma, mūsų miestas gerokai didesnis – turime 300 tūkstančių gyventojų.
Lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis, 26 milijonai yra vidutiniška suma – nei per didelė, nei per maža. Vis dėlto, jei kalbėtume skaičiais, mes už tuos pinigus padarėme labai daug – įvyko virš 3 tūkstančių renginių, o skaičiuojant su parengiamosiomis veiklomis, įvairiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis jų susidaro virš 7 tūkstančių.
Kita vertus, jei padalinsime 26 milijonus eurų tiems daugiau nei dviem milijonams žmonių, kurie apsilankė „Kaunas 2022“ renginiuose per pastaruosius kelerius metus, vienam lankytojui tenka 13 eurų. Gana skalsiai turėjome tos kultūros, nemanote? Šiais skaičiais remdamiesi, turime pasiūlymą savivaldybėms, vyriausybėms: kasmet remti kultūrą bent po 2,5 euro per metus gyventojui. Mąstant strategiškai, gerai planuojant, turint tokią sumą galima labai daug nuveikti.
Dar noriu pridurti, jog taip protingai pinigus išleisti buvo įmanoma tik todėl, kad mes labai iš anksto žinojome, kiek kiekvienais metais jų turėsime. Kai 2016-2017 metais savivaldybės ir vyriausybė tvirtino savo dotacijų sumas, mes jau turėjome biudžeto planą iki pat 2022-ųjų. Jis keitėsi labai nežymiai. Iki 2022-ųjų išleidome kone pusę numatytojo biudžeto.
– Vadinasi, apie 14 milijonų liko 2022-iesiems. Atrodo, milžiniškos sumos.
– Turint omenyje, kad mūsų strateginį planą įgyvendino 72 partneriai, kurie pasiūlė daugiau nei 170 projektų, kurių kiekvienas susideda iš keliolikos renginių... Galiausiai, skaičiai kiekvienam projektui lieka labai nedideli, panašūs į eiliniais metais skirtas išlaidas kokiam nors koncertui ar kitam renginiui.
– Vis dėlto, trys didieji „Šiuolaikinio miesto trilogijos“ renginiai buvo tikrai neeiliniai. Esate minėjusi, jog jiems teko 2022-ųjų biudžeto „liūto dalis“. Ar buvo verta?
– Manau, kad tai buvo labai pavykę renginiai – miestui sukūrėme dideles šventes. Tikrai reikalingi tokie masiniai, šimtus tūkstančių žmonių įtraukiantys renginiai. Atidarymas, žinoma, neapsiėjo be iššūkių – dėl pandemijos valdymo reikalavimų sušalome visi lauke, bet žmonių nuotaika nepagedo, ir šventė tęsėsi mieste. Mačiau tiek daug šypsenų – po ilgo kovido laikotarpio žmonės jau buvo išsiilgę bendravimo. Vietoj Kauno dienų įvykęs „Santakos“ renginys atskleidė visiškai naują kokybę, iškėlė kartelę – tokio lygio koncerto ant tekančio vandens dar nebuvome turėję. Na, o baletorija „Sutartis“, manau, pranoko visų – net ir mūsų komandos – lūkesčius. Tai buvo įspūdingas geriausių Lietuvos kūrėjų darbas.
Džiaugiuosi, kad įgyvendinome miesto trilogijos idėją, sugalvotą Ryčio Zemkausko (juk galėjome tiesiog turėti tris atskirus renginius). Mes tikėjomės, kad šis rituališkumas, pasikartojimas leis gyventojams pajusti tam tikrą vienybę su savo miestu. Jeigu ką nors kartu su kitais veiki, jautiesi tarsi įšventintas. Tie, kas dalyvavo nors viename iš didžiųjų renginių, tikiu, jaučiasi lyg nuėję tam tikrą kelią. Pasirašę sutartį su savo miestu.
– O tie du milijonai lankytojų – kiek šis skaičius atitinka jūsų lūkesčius?
– Sunku pasakyti. Mes neturėjome skaičiais išreikšto tikslo, kuris apimtų kelerius metus. Buvo sudėtinga prognozuoti užsienio turistų skaičius. Ir, nors dar nesame jų suskaičiavę iki galo, pagal sumokėtą pagalvės mokestį per pastaruosius 10 mėnesių, turistų skaičiai Kaune yra pasiviję 2019 metų duomenis. Tai – priešpandeminiai rodikliai, kas yra turizmo sektoriaus siekiamybė visose šalyse. Kita vertus, įsipareigojimuose finansuotojams, šiemet buvome išsikėlę uždavinį pasiekti milijoną žmonių. Šį tikslą įgyvendinome su kaupu – pasiekėme 1,2 milijono. Beje, esu tikra, kad turėjome didelį skaičių grįžtančių žiūrovų – vien Viljamo Kentridžo parodoje aš buvau daugiau nei 20 kartų, tikiu, kad tokia esu ne viena. Iki gruodžio mėnesio šią parodą pamatė 37 tūkstančiai lankytojų.
– Pernai minėjote, jog tokie vardai, kaip Marina Abramovič, Joko Ono, Viljamas Kentridžas neišvengiamai leis Kaunui atsidurti Europos kultūros žemėlapyje. Gal jau ten atsiradome? Ar dar per anksti spręsti?
– Labai geras būdas pasimatuoti, kiek plačiai apie mus išgirdo, yra užsienio žiniasklaidos dėmesys. Ypatingai programa domėjosi Vokietijos žurnalistai ir televizijos filmavimo grupės, Kauną filmavo Italijos televizija. Net trys pusvalandžio trukmės laidos, rodomos geriausiu laiku, buvo ne apie mūsų pilis, geriausius restoranus, tradicijas ar kitus turistams įdomius aspektus, bet apie Europos kultūros sostinės programą. Tai – unikalu.
Buvo kalbama apie architektūrą per mūsų programos koncepciją, žavimasi ne tik tuo, jog mes apskritai įtraukėme architektūros temą į Europos kultūros sostinės programą, bet kaip išmoningai išnaudojome tarpukario modernizmo naratyvą – per art deco muziejaus įkūrėjus, per Kultūros sostinės konsjeržus ir svetingumo programą. Buvo pristatyta naujoji Kauno legenda, Atminties biuro programos, pasakojama, kaip mes įtraukėme gyventojus į miesto istorijos pasakojimą. Sulaukėme žurnalistų iš Latvijos, Lenkijos. Kai kurie Kaune lankėsi po kelis kartus.
Užsienio televizijos rodė jaunimo festivalį „Audra“ kaip kokį stebuklą, „Cuture Ukraine“ centrą, Viljamo Kentridžo, kitas parodas. Tai – visiškai naujas tarptautinio matomumo lygis. Kaunas buvo pristatytas ne kaip įprasta turizmo vieta, o kaip kultūros centras. Labai tuo džiaugiamės. To ir siekėme.
– Džiugu girdėti. O kada jau pamatysime ilgalaikius „Kaunas 2022“ įdirbio rezultatus?
– Nors festivalių rengimas nebuvo mūsų tikslas, jie atsirado kaip įrankiai tam tikrų temų plėtotei, nemažai jų planuoja savo tęstinumą jau nuo kitų metų. Istorijų festivalį priglobia Kauno miesto muziejus, „Fluxus“ festivalis lieka Kauno menininkų namams. „ConTempo“ jau turėjo savo įstaigą; jo vadovė Gintarė Masteikaitė tikrai ieškos galimybių tęsti savo veiklas Kaune ir Kauno rajone. Literatūros festivalis lieka saugiose Vytauto Didžiojo universiteto rankose. „Modernizmo ateičiai“ programos įdirbis, pastebėtas tarptautiniuose tinkluose, tikrai turėtų įgyti tęstinumą naujajame architektūros centre, kuris įsikurs Kauno centriniame pašte.
Bendruomenių programos kuratorė šiandien vadovauja Kauno menininkų namams, tad bendruomenių programa taip pat turi savo naujus namus. Meno ir verslo partnerystes tęs ir skatins naujai įsikūrusi kūrybinių patirčių agentūra „Salto“. Manau, kad patys gyventojai neleis į užmarštį nugrimzti mūsų sukurtoms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, jei kitąmet neorganizuotume lipimo į Parodos kalną, manau, žmonės vis tiek bandytų kaip nors nelegaliai į jį užkopti. Kas žino, gal taip pavyktų dar „fluxiškiau“?
Mes bendraujame su partneriais iš kitų Europos kultūros sostinių. Jie teigia, kad neužtenka praėjus metams apsidairyti ir nuspręsti, kas išliko. Verta tęsti tai, ko žmonės labiausiai pasiilgsta. Pavyzdžiui, 2018-aisiais Europos kultūros sostinė buvo Leeuwardenas Olandijoje. Tik praėjus ketveriems metams, 2022-aisiais, jie vėl įsteigė kultūros sostinės palikimo organizaciją. Ta įvyko po to, kai apklausomis buvo išsiaiškinta, kas žmonėms labiausiai patiko, ir ką jie norėtų tęsti. Pasirodė, kad kultūros sostinės metais gyventojams didžiausią įspūdį paliko milžiniškų lėlių, valdomų kranais, spektaklis miesto gatvėse. Buvo nuspręsta masinį renginį kartoti kas dvejus metus iki 2028-ųjų. O tada savivaldybė planuoja paskirti 10 milijonų eurų ir surengti Europos kultūros sostinės dešimtmečio paminėjimą.
– Ar Kaune liks kokia nors Europos kultūros sostinės palikimo organizacija?
– Mūsų įstaigos neliks – ją uždarysime 2023-ųjų rudenį. Tačiau lieka „Kultūros tempo“ asociacija, kuri yra viena iš „Kaunas 2022“ steigėjų. Šios asociacijos nariais iki šiol buvo iniciatyvinė grupė, kuri parengė paraišką Europos kultūros sostinės titului gauti. Ilgainiui asociacija plėsis, bet kol kas neturime jokių finansinių planų. Tai bus nevyriausybinio sektoriaus įstaiga, pilietiniu principu atsakinga saugoti Europos kultūros sostinės metų atmintį – konsultuoti, rekomenduoti, atsakyti į užklausas, taip pat ir ateinančias iš užsienio.
– Pokalbio pradžioje minėjote kultūros įstaigų pokytį. O kaip pasikeitė kauniečiai? Koks šiandien jų požiūris į kultūros vartojimą, ir į savo miestą?
– Viliuosi, kad mes visi labiau didžiuojamės tuo, kur gyvename. Kauno nebegalima laikyti jokia provincija. Žinoma, būtų liūdniau, jei po kokių penkerių metų vėl turėtume labai mažai kultūros. Manyčiau, kad maždaug tuo metu ir pamatysime rezultatus.
Tačiau, jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus... Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko. Žinoma, reikės ir minties pokyčio, už kultūrą teks mokėti dažniau. Šiemet galėjome daugelį renginių pasiūlyti už dyką arba už ženkliai mažesnę kainą.
– Gal matote pokytį ir valdančiųjų požiūryje į kultūros finansavimą?
– Šiuo metu kaip tik vyksta kitų metų biudžeto planavimas. Kauno rajono savivaldybėje yra suplanuota gana solidi suma, kad kitais metais būtų tęsiamos įvairios naujai atsiradusios iniciatyvos. Kauno mieste biudžetas dar tik planuojamas, mes teikiame siūlymus. Kadangi miestas didelis, iniciatyvų daugiau – atsirado ne tik 12 naujų festivalių, bet ir kitų veiklų – joms tęsti reikėtų skirti 600 tūkstančiais eurų daugiau, nei pernai. Politinę valią matysime gana greitai. Būtų džiugu išvysti supratimą, jog kultūra prideda miestui gyvybės ir gerina reputaciją.
– Minėjote, kad sulaukėme užsienio žiniasklaidos ir turistų dėmesio. O kaip su lietuviais? Ar Kaunas tapo patrauklesnis vietiniams gyventojams, vilniečiams?
– Labai džiaugiuosi tuo, kad Kaune sulaukėme išskirtinai didelio turistų iš kitų Lietuvos miestų srauto. Susidomėjimas augo po truputį, ne vien per pastaruosius metus. Savaitgaliniai vizitai į Kauną įprastais tapo dar prieš kovidą, o 2020-2021-aisiais suintensyvėjo. Šiemet buvo sudėtinga rasti nakvynę Kaune, visų giminaičių ir draugų svečių kambariai buvo ilgam užimti. Mes pažadam Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga atsakyti tuo pačiu, ir lankytis sostinėje ne kartą.
– Baigėsi dešimtmetį trukęs Jūsų karjeros etapas. Kokie ateities planai?
– Priėmiau Lietuvos Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros instituto pasiūlymą vadovauti Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje programai. Jis vyks 2024 metų rudens mėnesiais – nuo rugsėjo iki lapkričio. Taigi, nėra labai daug laiko programos sudarymui ir jos įgyvendinimui. Darbo pobūdis ir procesas bus šiek tiek panašus į Europos kultūros sostinės Kaune organizavimą, tik viskas vyks įvairiuose Prancūzijos miestuose.
Kol kas nesu tikra, kokia bus programa, bet manau, kad ją galėtų sudaryti apie 100 įvairių projektų – parodų, spektaklių, koncertų. Tai gali būti ir leidinių prancūzų kalba leidimas, ir panašūs darbai. Lietuvos sezonas – labai didelė galimybė mums tapti matomais Prancūzijoje. Eiliniai prancūzai labai mažai žino apie Lietuvą. Žino, kad esame viena iš Baltijos šalių, bet kuri ir kuo jos skiriasi – nenutuokia.
Artimiausia mūsų užduotis – kartu su ekspertų grupe išsiryškinti teiginius ar aspektus, kuriais norėsime kalbėti apie save. O tada – surinkti pasiūlymus ir įsivertinti kultūros sektoriaus galimybes kartu su Lietuvos kultūros institutu ir Prancūzų institutu Paryžiuje. Kultūros sezonai Prancūzijoje vyksta daugiau nei 30 metų, pristatomos ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalys. Lietuva ne vienerius metus dėjo pastangas patekti tarp jų.
– Gal tame, kad Lietuva pagaliau buvo pastebėta yra ir jūsų indėlio, dirbant ties „Kauno 2022“ programa?
– Į Lietuvą atvykę Prancūzų instituto ekspertai buvo daug girdėję apie Europos kultūros sostinę Kaune. Vis dėlto, derybos trunka kelerius metus, jos tvirtinamos aukščiausio lygio diplomatiniais susitarimais. 2022-aisiais buvo pristatyta Portugalija, o 2023-aisiais jokios šalies programa nebus įgyvendinama.
Taigi, kai pristatysime save 2024-ųjų rudenį, žmonės bus pasiilgę tokios kultūrinės programos. Tikiu, kad sulauksime daug palaikymo ir pagalbos viešinant savo projektus. Kultūros sezonas – tai ne trumpalaikis trijų mėnesių šou. Lietuvos kultūros institutas iškėlė tikslą užmegzti kuo daugiau ilgalaikių partnerysčių tarp mūsų šalių kultūros įstaigų. Žinoma, didinsime Lietuvos žinomumą Europoje. Pabrėšime savo vertybes, kurios ypač matomos šiandien Lietuvos pozicijoje karo Ukrainoje atžvilgiu.
– Kalbate apie ilgalaikes partnerystes tarp kultūros įstaigų. Panašu, kad tai – Jūsų vadovaujamos komandos stiprybė. „Kaunas 2022“ suvienijo apie 12 tūkstančių kultūros ir meno sektoriaus atstovų. Menininkų, kurie standartiškai laikomi individualistais. Kaip jums tai pavyko?
– Žmonės, kurie dalyvavo šiame projekte priėmė jį kaip asmeninį iššūkį. Visi suvokėme, kad tai – laikina misija, projektas, gyvenimo etapas. Gyvenome aukštesne pavara nei įprastai dirbdami tose pačiose kultūros įstaigose. Galbūt norėjome patys pamatyti, ką galime, kai turime daugiau, pavyzdžiui, biudžeto. Dažnai kartojame, kad kultūrai nepakanka pinigų, todėl negalime to, ir kito. Dabar turėjome visas sąlygas, mums pakako visko, todėl galėjome daryti tai, apie ką svajojome. Manau, kad „Meno parko“ galerija ir jos vadovas Arvydas Žalpys svajojo apie Marinos Abramovič parodą nuo tada, kai buvo partneriais 2019-ųjų Marinos parodoje Lenkijoje. Šiemet Kaune jis turėjo galimybę surengti puikią pasaulinio garso menininkės retrospektyvą. Kai turi svajonę, gali pasiekti labai daug.
– Jūsų atsakymas man primena mitologo Josepho Campbello atrastą herojaus kelionės ciklo pabaigą: kai herojus, susigrūmęs su priešu, nugalėjęs jį ir save, grįžta apdovanotas eliksyru. Tas eliksyras svarbus ne tik jam, bet visiems jo pasaulio gyventojams. Kokį eliksyrą „Kaunas 2022“ herojų kelionė padovanojo Kaunui?
– Man atrodo, kad visi pradėjome labiau domėtis savo aplinka – ir artima, ir tolimesne. Šiandien jau norime matyti ne tik fasadą, bet ir tai, kas vyksta už jo sienų. Kauniečiai pradėjo vertinti ne tik modernizmo pastatus, bet ir domėtis jų istorija, tuo, kas juose vyksta dabar. Mums pradėjo rūpėti mūsų kaimynai – ką jie kuria, kuo gyvena. Tas padidintas smalsumas, noras sužinoti ir įsitraukti į gyvenimą – gal tai ir galėtų būti tas eliksyras?
S. Straukaitė apie teatro ir mados simbiozę, patirtį Kaune, Čiurlionį ir plastiką
Regis, Lietuvos kūrėjos, drabužių dizainerės, teatro kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės naujai pristatyti nereikia: į teatro ir mados sūkurį prieš daugiau kaip du dešimtmečius įsisukusi menininkė nuosekliai kasmet palieka viešumoje pastebimą kūrybos pėdsaką.
Viena naujausių ir intensyvių jos kūrybinių veiklų – kostiumų kūrimas „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijai. Trečiąjį trilogijos veiksmą, pavadintą „Sutartis“, pirmą ir paskutinį kartą gyvai bus galima pamatyti lapkričio 26 dieną.
S. Straukaitė pasakoja, kad šį kartą pasirodymo artistams prireiks arti 100 kostiumų. Pokalbyje paaiškėja – pastarųjų idėjas įkvėpė ir tekančių upių, ir plastiko maišelių, ir Čiurlionio paveikslų vaizdiniai.
Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantis įspūdingo masto teatralizuotas pasirodymas, kuriam S. Straukaitė kuria kostiumus, rengiamas kartu su gausia Lietuvos menininkų kūrybine grupe: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kompozitore Zita Bružaite, scenografe Sigita Šimkūnaite, choreografe Agnija Šeiko ir kitais. Tarp atlikėjų – dainininkų Jeronimo Miliaus, Monikos Pleškytės vardai, pagrindinis šokėjas – Petras Lisauskas. Kartu su solistais rikiuojasi visas Kauno muzikinio gyvenimo branduolys: orkestras, kvartetas, ansambliai, chorai, vokalinės ir choreografinės grupės.
Kostiumus daugiau kaip 20 spektaklių sukūrusi ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota menininkė daro nemažą įtaką ir lietuviškam mados pasauliui. Daugiau negu dvidešimt metų S. Straukaitė kartu su kitais kūrėjais organizuoja festivalį „Mados infekcija“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jos kūryba apibūdinama kaip nonkonformistinė, paradoksali, su avangardo ir transformacijos elementais.
Nepaisant skambių epitetų ir įvertinimų, menininkė apie kūrybą kalba be perdėtų intonacijų, ramiai, su lengva humoro gaidele. „Darau darbus iš širdies – pažiūrėsim, kas gausis“, – apie pasirengimą „Sutarčiai“ sako ji. S. Straukaitei teatras ir mada – it du susisiekiantys indai, o inspiracijos kūrybai gimsta susitikus bendraminčius.
– Kaip nutiko, kad Jūs atsidūrėte „Sutarties“ kūrybinėje grupėje?
– Mes su G. Šeduikiu, S. Šimkūnaite bendradarbiaujame dar nuo to laiko, kai buvo G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Vilniuje ar Klaipėdoje R. Vagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymai. Palaipsniui bendras darbas kėlėsi ir į kitus projektus. Mes bendraminčiai – gerai jaučiamės kartu, visi vieni kitus suprantame. Kurdami daug kalbamės, nebijome pasakyti, siūlyti vienas kitam idėjas, net pakritikuoti. Smagu, kai pavyksta sutikti tokią komandą. Pas mus nėra tokio susiskirstymo – čia mano, čia tavo ar panašiai. Visi „sergame“ kartu už gerą galutinį rezultatą.
Apskritai, mane labai traukia darbas tokio didelio mąsto projektuose. Aš visa savo esybe už mūsų lietuvišką kūrybinę industriją, už Lietuvos kūrėjus ir jų bendradarbiavimą. Štai ir „Sutartyje“ bus originali kompozitorės muzika, specialiai pasirodymui sukurta choreografija ir dar daug kitų įdomių dalykų.
– Kokiu ritmu šiandien gyvenat Jūs ir „Sutartyje“ dirbanti komanda? Juk panašu, kad iki pasirodymo laiko liko ne tiek ir daug. Stereotipiškai įsivaizduotume: kuo arčiau spektaklis ar pasirodymas, tuo daugiau nemiegotų naktų, sprendžiamų problemų...
– Gyvename artėjančio renginio nuotaikomis, ruošiamės labai intensyviai – tarkim, kostiumai gaminami pilnu pajėgumu. Ar būna gyvenime nemiegotų naktų? Nutinka visko, bet stengiamės profesionaliai organizuotis procesą ir darbą. Man pačiai visada norisi pradėti kuo anksčiau, netempti, nelaukti paskutinės minutės. Nes darbui skirtas laikas prabėga akimirksniu – nepajunti, kaip jau finišas. O dar panašiuose dideliuose projektuose, žiūrėk, iškyla įvairių techninių problemų. Žinia, ir „Sutartis“ – labai įdomus, bet kartu ir labai sudėtingas projektas. Viską reikia labai gerai apgalvoti, net ir išsibandyti. Štai ir dabar darome kostiumus testavimui. Pasibandom, pasižiūrim, kaip veikia, ir judame toliau.
– Prabilote apie kostiumus. Papasakokite apie juos daugiau. Kiek jų kuriate? Iš kur sėmėtės įkvėpimo sumanymams? Kokias šiuolaikinio miesto mito gijas pynėte? Ir kokias žinutes norėtumėte ištransliuoti „Sutarties“ žiūrovams?
– Tiksliai neskaičiavau kiek, tačiau „Sutartyje“ tikrai bus apie 100 kostiumų. Visada taip būna: pradedi skaičiuot ir tada – vaje, kiek daug! Na, bet čia būdinga dideliems pastatymams. Šokėjai, chorai, solistai – visus gi reikia tinkamai aprengti.
Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora. Nuo pirmųjų arijų tai bus kaip vandens versmė. Ji panaši į žmogaus jaunystę, kai gyvastis teka, kunkuliuoja, dar viskas prieš akis. Visa tai išauga į upės tėkmę ir simbolizuoja žmogaus brandą. Tuo tarpu metų naštą ir slopstantį judesį parodo ledas – upė sušąla, apšarmoja, pabąla.
Dar viena inspiracija pastatymui buvo M. K. Čiurlionis. Būtent su jo vardu labai norisi sieti Kauną, nes čia yra jo vardo muziejus, daugybė žmonių lengvai atpažįsta jo kūrybą. Kas gali būti gražiau? Ir kodėl gi nepanaudojus čiurlioniškos spalvų paletės?
– Tai, ką pasakojate, yra tarsi vaizdiniai iš praeities. O kokios šiuolaikinės inspiracijos padiktavo kūrybinius sumanymus?
– Nuolat girdime, kad globali problema – plastikas. Viskas juo užteršta, ypač vanduo, vandens telkinių pakrantės. O kodėl jo nepanaudojus kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, kostiumams? Net ir taip galima kovoti su tarša. Būtent šio spektaklio kai kuriuos kostiumų elementus kuria Greta Germanavičiūtė, pagal specialią technologiją pakartotinai panaudodama plastiko gaminius.
Beje, spektakliui naudojom ne tik plastikinius maišelius, iš atliekų kategorijos atkeliauja senos, skirtos išmetimui video juostelės. Jas irgi galima pritaikyti ir padaryt objektą, meno kūrinį. Prisiminiau Žilviną Kempiną ir jo video juostų instaliacijas.
Beje, kurdama kostiumus, kartu siekiu ir tvarumo. Nusprendžiau 30 šokėjų kostiumus daryti transformuojamus, kai tą patį drabužį galima panaudoti įvairiems choreografijos sprendimams. Žinoma, yra pagunda vardan efekto kaskart prikurti daugybę kostiumų, bet ar iš tiesų to reikia? Juk galima būti ir taupiam galvojant apie galimų atliekų kiekį, juk šis pastatymas- vienkartinis.
– Kaip Jums teatras siejasi su mada? Juk kuriate ne tik operų pastatymams?
– Sakyčiau, man teatras ir mada yra kaip du susisiejantys indai, jie papildo vienas kitą, atveria daug daugiau prasmių, platesnį jų lauką. Teatre panaudoju tai, kas ateina iš mados pasaulio – o ir aš pati labai daug naudojuosi teatrine patirtimi. Būtent teatre ateina supratimas ir apie apšvietimą, ir apie teatro magiją, ir optines iliuzijas ar net apgaules (juokiasi). Teatralizuoti parodymai pereina ir į madą. Visi nuo to tik išlošia – buvimas kostiumų dailininke ir drabužių dizainere leidžia atsinaujinti, įkvėpimo semtis abiejuose pusėse. Man nesinori kartotis. Tam tikra prasme, tik paneigdamas save gali atrasti, sukurti kažką naujo.
Teatras duoda daug galimybių nuolat tobulėti – paleidi į sceną kostiumus ir tada supranti, kas suveikia, o ko kitam kartui nebereikėtų daryt. Kai esi jaunas, dar dažnai nematai galutinio rezultato – išleidi „kostiumus“ į sceną ir galvoji: o dieve, ką aš padariau, kas čia bus! O po to, kai įsižiebia rampų šviesos ir viskas susijungia į visumą – kostiumas suveikia, atrodo visai kitaip negu manei. Šiandien, su patirtimi, tokios metamorfozės nebegąsdina, jau nebebijai. Aš įsivaizduoju, kiek nerimo būna jauniems kūrėjams. Pasitikėjimą savimi duoda per daug metų įgyta patirtis. Bet nesinori užsistovėti, kurti vis kitaip, taigi smagu dirbti su jaunais žmonėmis, jie atneša, duoda daug naujų inspiracijų.
– Kaip šiandien apibūdintumėte savo kūrybinį braižą? Ir kaip jis formavosi? Teko girdėti, kad pirmoji profesinė pažintis su kostiumų dizainu, mada kadaise užsimezgė būtent Kaune.
– Kostiumuose aš nesusismulkinu, aš tarsi darau plačiais potėpiais, stengiuosi įžvelgti architektūrinį sprendimą, aprėpti visumą, žvelgti tarsi kiek iš tolo. Nemėgstu paskęsti smulkmenose ir mikrodetalėse. Labiau patinka dirbti platesniais mostais, potėpius daryti laisva ranka. Stengiuosi „neužsižaisti“, nes juk kostiumus realizuoja kiti žmonės, jie negali „užsikasti“ smulkmenose. Norisi matyt idėją, tūrius, svarbu pajausti medžiagas. Beje, to pirmiausia išmokau Kaune, kai nuo 14 metų atvažiavau čia mokytis.
Kaunas žymi mano svarbaus gyvenimo etapą – į jį kažkada pasukau, kad galėčiau įgyti daugiau žinių apie madą į tuometinį S. Žuko technikumą. Tai nuostabi meno mokykla ant Pelėdų kalno. Kūrimas šiame projekte leido prisiminti, kokioje gražioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis mes mokėmės. Tai padėjo formuotis estetiniam suvokimui, prioritetams. Kaunas mane ir šiandien žavi kaip miestas, ypač jo modernizmas, ypač šiemet jis tiesiog nusipelnė būti dėmesio centre. Mane jis nustebino tuo, kas parodė užmojį – tapo tikra kultūros sostine. Dabar tiesiog akivaizdu, kaip svarbu turėti sodrią kultūrinę aplinką – tai žmones įkvepia į ją įsitraukti. Iki tol klaidinęs įspūdis, kad Kaunas tuščias, sklaidosi. Savo akimis matėme, kiek Kaune susitelkia žmonių į kultūros renginius, kokios eilės prie muziejų, kokia judri, gyvybinga gali būti miesto erdvė. Beje, mados talentų konkursas „Mados injekcija“ taip pat persikelia į Kauną – šiemet gruodžio pradžioje jis vyks Kauno centriniame pašte.
Dėkoju Jums už pokalbį.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Įsigyti bilietus į trečiąjį Šiuolaikinio mito trilogijos veiksmą „Sutartis“ galima čia.
Tarptautinis muzikinis spektaklis „GOOD GIRLS“: žiūrovų laukia premjera, į abortą žvelgianti be sielvarto
Net trijose šalyse lapkritį sveiko maišto į abortų diskursą įneš trijų aktorių atliekamas muzikinis spektaklis „Good Girls”. Po pirmųjų premjerų Liuksemburge, lapkričio 17–19 d. Kauno miesto kameriniame teatre pristatomas spektaklis toliau savo kelionę tęs Londone. Spektaklio, kuris yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programos dalis, režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir aktorės Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti ir Nora Zrika į nėštumo nutraukimą žiūri be stereotipiškai su abortais asocijuojamos dramos.
Nors graudinančios istorijos sukuria „gerą“ siužeto liniją, svarbu išgirsti kitą aborto patirčių pusę. Remiantis moterų iš Lietuvos, Liuksemburgo ir Jungtinės Karalystės abortų liudijimais, „Good Girls“ į abortą žvelgia be apgailestaujančio ir besiteisinančio žvilgsnio. „Kodėl abortas visada turi būti graudi istorija? Nors kai kurių šalių įstatymai vis dar nėra abortuoti (sąmoningas kalambūras: Lenkija, Malta – mes žiūrim į jus), kitos laikosi tvirtai. Bet… ar tikrai?“, – klausia spektaklio kūrėjai.
2020 m. paviešintas JAV atliktas tyrimas, kurio metu 5 metų laikotarpiu apklaustos daugiau nei 600 moterų atskleidė, jog po aborto 84% jaučia teigiamus jausmus ir aborto nesigaili. Nepaisant to, beveik 70% jų bijo, jog bus stigmatizuojamos, jei žmonės sužinos apie nutrauktą nėštumą (Rocca et al., 2020).
Spektaklio režisierė iš Liuksemburgo Larisa Faber rašo pjeses teatrui ir kinui, atliepdama aktualias socialines ir politines temas. Larisa yra baigusi kino ir dramos studijas Londone, o šiuo metu dirba su įvairiakalbiais projektais visoje Europoje. Plačiau apie spektaklį interviu su kūrėja.
- Kokia šio spektaklio kelionė? Kada gimė jo idėja?
- Jei trumpai, kelionė buvo tikrai ilga... Pirmą kartą idėją pristačiau 2019 m. pradžioje. Prireikė šiek tiek laiko, kol visose 3 šalyse (Lietuva, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė) suradau tinkamus partnerius, tačiau mano patirtis rodo, kad verta palaukti tinkamų koprodiuserių, net jei dėl to procesas užtrunka.
- Kiti jūsų darbai, kaip „Stark Bollock Naked“ taip pat nagrinėja moters reprodukcinę, fizinę ir emocinę sveikatą, moters būseną po gimdymo. Kodėl gilinatės į šias temas?
- Taip, išties esu kai ką parašiusi ir apie gimdymą. Temas tyrinėju chronologiškai, kuomet šios tampa aktualios mano pačios gyvenime. Su kiekviena patirtimi sužinojau kažką gilaus apie savo kūną, tačiau taip pat ir apie jį gaubiančius tabu – ar tai būtų abortų ar pogimdyvinio laikotarpio tabu. Tvyro daug tylos ir stigmos apie šias labai įprastas patirtis. Kažkodėl viešai apie jas retai kalbame.
- Kuo šis kūrinys skiriasi nuo ankstesnės jūsų kūrybos?
- Šis spektaklis labai skiriasi nuo mano pirmosios pjesės „Disko Demencija“ (orig. Disko Dementia). Ten veiksmas vyksta slaugos namuose ir kalba apie smurtą prieš pagyvenusius žmones. Tam tikra prasme ta pjesė taip pat yra susijusi su nutildymu, su kitokiu tabu, tačiau tonas ir žanras yra visiškai kitoks.
- Muzikiniame spektaklyje abortų tema perteikiama pasitelkiant komedijos elementus. Kodėl pasirinkote būtent tokią išraiškos formą?
- Tai gali padėti pralaužti egzistuojančią stigmą. Abortas visada buvo ir bus neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Atrodo nelogiška šią temą sieti tik su vienu žanru. Muzikinis spektaklis ir kartu su juo išleista knyga – tai būdas užduoti klausimą – kodėl mes negalime dainuoti ir šokti apie bet kokias mūsų išgyventas patirtis?.. „Good Girls“ kuria terpę moterims, kurios pasidarė abortą ir dėl to nesigaili, o kitiems suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į šią patirtį ir emocijas, kurios tikrai ne visada atsispindi žiniasklaidoje. Tai darau siekdama kovoti su mitais ir stigma apie abortus.
- Spektaklis išsiskiria ir savo tarptautine komanda. Kaip sekėsi dirbti su kūrėjais iš svetur?
- Kiekvienas projektas – tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis. Nauji žmonės gali būti rizika arba praturtinanti patirtis. Paprastai man patinka patikimų ir naujų bendrakūrėjų derinys. Kurdama šį spektaklį taip pat norėjau dirbti ir su žmonėmis iš 3 partnerių šalių - Liuksemburgo (kompozitorė Catherine Kontz, dailininkė Marie-Luce Theis ir video menininkė Shade Cumini), Lietuvos (dvi aktorės ir dramaturgė) ir Jungtinės Karalystės (knygos redaktorė Lilly Burton), tačiau prisijungė ir menininkės iš Vokietijos (choreografė Hannah Ma), Ukrainos (knygos iliustratorė Eleonora Luščyk ir turinio kūrėja socialiniams tinklams Valerija Voščevska), Taivano (turinio kūrėja socialiniams tinklams Kassy Cho). Kartais šis tarptautiškumas reikalavo darbo nuotoliu ir kėlė iššūkių, tačiau tampa labai malonu juos įveikus. Manau, kad labai naudinga ir toliau plėsti partnerių ratą.
- Ar nenuogąstaujate, jog spektaklis gali būti nesuprastas Lietuvos ar kitų užsienio šalių publikos? Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis?
- Tikrai ne. Jei patinka stebinantis, jaudinantis ir linksmas vakaras teatre, „Good Girls“ kaip tik tau! Norėčiau, jog po spektaklio žiūrovai jaustųsi įkvėpti, sužinoję kažką nauja ir gerai praleidę laiką.
Muzikinį spektaklį lydi „Good Girls“ leidinys, kuriame bus galima rasti originalias Ukrainos menininkės Eleonoros Luščyk iliustracijas ir surinktas moterų istorijas įvairiomis kalbomis. Abortas sudėtingu procesu gali tapti dėl informacijos, tinkamų teisinių struktūrų, priemonių ir moralinės paramos stokos, tad knyga – tarsi apčiuopiamas įrankis abortą pasidariusių moterų stigmai spręsti.
Šis spektaklis sukurtas Kauno miesto kameriniam teatrui bendradarbiaujant su Larisos Faber vadovaujama kūrybine organizacija „anonyma” ir yra dviejų Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo (Esch-zur-Alzette, Liuksemburgas) programos dalis. Lapkričio 8–12 d. spektaklis pristatomas Ešo teatre, o po premjeros Kaune – lapkričio 24–27 d. „Good Girls” pasirodys Londone, Camden People’s Theatre salėje.
Spektaklio prodiuseris – anonyma a.s.b.l. Koprodiuseriai ir partneriai: Camden People's Theatre (Jungtinė Karalystė), Théâtre d'Esch (Liuksemburgas), Kauno miesto kamerinis teatras, Esch 2022 European Capital of Culture, Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022, Planning Familial Luxembourg, Abortion Rights UK, Nebegėda. Spektaklis – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos PRODIUSAI COLAB dalis.
Daugiau informacijos: https://www.kamerinisteatras.lt/Spektaklis/repertuaras/GOOD-GIRLS/
Kauno rajono seniūnijų kelionė: įsitraukė tūkstančiai žmonių, o menininkai padėjo atrasti išskirtinumą
„Net neabejoju, kad Kauno rajono seniūnijoms, bendruomenėms reikėjo drąsos. Tai buvo savotiškas pastūmėjimas už komforto zonos ribų“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ regioninių partnerysčių kuratotė Milda Rutkauskaitė, apžvelgdama kelis metus vykusį ir šiemet pasibaigusį „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą.
Unikalios po vieną, stiprios kartu
Unikalios po vieną, stiprios kartu – tai frazė, kuri skambėjo nuo pat 2019 metų, kuomet projektas startavo. Įsitraukti į kūrybinį nuotykį buvo pasiūlyta visoms penkiolikai Kauno rajono seniūnijų.
Į projektą buvo pakviesti įsijungti profesionalūs menininkai, kurie bendruomenėms turėjo pagelbėti kūrybiniuose sprendimuose ir visi kartu ieškoti kiekvienos seniūnijos unikalumo bei išskirtinumo. Svarbiausi darbai tęsėsi dvejus metus – tiek laiko buvo skirta ne tik atrasti save, tačiau visuomenei, o ir patiems sau, pristatyti rezultatą: spektaklį, meno galeriją, gatvės meno kūrinį ar festivalį.
„Tai buvo nuolatinis darbas įsivaizduojant, kad po dviejų metų mes pristatysime rezultatą. Kaip tuos dvejus metus išlaikyti ryšį, santykį, motyvaciją? Bendruomenėms reikėjo ir padrąsinimo, bet tikrai nereikėjo lipti ant kulnų ir nuolat kartoti, kad jie gali. Jos pačios gana greitai pajuto, patikėjo, kad gali būti unikalios“, – sako M. Rutkauskaitė.
Tiesa, kai „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja buvo pristatyta, netrūko ir abejonių: ar bendruomenės turi ką parodyti, kuo jos unikalios, pagaliau – kuo jos gali būti įdomios profesionaliems menininkams?
„Kokie profesionalūs menininkai? Ir dar iš užsienio? Kokios minios renginiuose?“ Buvo ir tokių abejonių“, – juokėsi M. Rutkauskaitė.
Tačiau į veiklas ir renginius įsitraukė tūkstančiai žmonių. Vieni iš jų – kaip dalyviai, kiti – kaip žiūrovai.
Pagalbos iš šalies neprireikė
Šiemet „Šiuolaikinės seniūnijos“ pristatė savo darbo rezultatus, idėjomis ir sukurtais darbais nuspalvindamos Kauno rajoną dar nematytomis kultūros spalvomis.
„Kaip reiktų vertinti visą projektą? Veikiausiai atvykstančiųjų į renginius skaičiumi, taip pat tikinčiųjų, kad už miesto centro ribų gali būti kokybiško kultūrinio turinio, skaičiumi.
Kitas efektas – į renginius įsitraukiantys bendruomenės nariai. Per kelis metus aiškiai pasimatė – bendruomenės narių, turinčių motyvacijos ir norinčių įsitraukti į renginius, daugėja“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė.
Vienas iš iliustratyvių pavyzdžių – Lapių seniūnijoje. Pasak M. Rutkauskaitės, kai prieš kelis metus čia vyko pirmasis tvarumo festivalis, padėjo „Kaunas 2022“ savanoriai, o šiemet pagalbos iš šalies neprireikė: „Lapėse atsirado 17 skirtingo amžiaus vietos gyventojų, kurie pasakė, kad bus renginio dieną ir nori būti festivalio dalimi, padėti jį įgyvendinti. Turbūt visose 15 seniūnijų galima atrasti panašių pavydžių.“
Garliaviškiai veiklas tęs ir toliau
Vieną iš įspūdingiausių festivalių surengė Garliavos apylinkių bendruomenės, pakvietusios į Stimpanko festivalį. Jis buvo pirmasis ne tik Kauno rajone, tačiau vienas iš pirmųjų Baltijos regione.
Garliaviškiai Stimpanko temą pasirinko po to, kai apylinkėse apsilankė menininkas, kuratorius ir kultūros komunikatorius Hugo Herrera Tobón.
Jis tyrinėjo Ilgakiemio, Juragių ir Sąnašos bendruomenes. Menininkas pastebėjo, kad Garliavos apylinkėse gyvenantys žmonės mėgsta kaupti įvairius daiktus ir savo kieme juos perdirbti, pritaikyti. Pavyzdžiui, iš padangos padaryti vazoną gėlėms. Arba atsiranda panašūs išradimai.
Apie tai kalba ir Stimpankas, kuris gretinamas su tvarumo tema. Tai – labai vizualus ir tuo išskirtinis žanras. Jo sekėjai patys gaminasi kostiumus ir dažnai perdirba įvairius buityje naudojamus daiktus. Pavyzdžiui, ant kostiumo priklijuoja nenaudojamus laikrodžius, įvairias grandines. Tad šis žanras tapo puikia proga išreikšti Garliavos apylinkių gyventojų pomėgį.
„Ne taip seniai sužinojau, kad Garliavos apylinkėse susibūrė Stimpanko organizacija. Ji vienija žmones, kurie susidomėję, suinteresuoti šiuo judėjimu ir ketina festivalį organizuoti toliau. Vienas iš sėkmės rodiklių – kai atsiranda organizacija, kuri ruošiasi imtis iniciatyvos – kad niekas nepasimirštų, kas buvo nuveikta iki šių metų“, – pasakojo M. Rutkauskaitė.
Miuziklas, festivaliai, galerija
Kaip sakė M. Rutkauskaitė, dar vienas iš gražių pavyzdžių – Kulautuvos seniūnija, kur pati bendruomenė su režisieriumi Eimučiu Kvoščiausku sukūrė bendruomeninį miuziklą.
„Dalyvius, kurie jį kūrė, galima skaičiuoti dešimtimis. Visi – aktoriai, dainininkai, šokėjai – iš Kulautuvos. Ir jų buvo gausus būrys. E. Kvoščiauskas žada nesustoti ir bendruomeninį miuziklą parodyti kituose miestuose. Dėl tokių pavyzdžių labai smagu“, – kalbėjo M. Rutkauskaitė.
Tuo tarpu Linksmakalnio bendruomenė į savo kasdienybę įsileido šiuolaikinį cirką ir kartu su italų režisieriumi Roberto Magro sukūrė spektaklį „Radijo angelai“. Rokų seniūnija atgaivino senąjį mitą, pasakojantį Rokų susikūrimo istoriją, Ežerėlis įsirengė galeriją po atviru dangumi, Karmėlavoje vyko roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Kiekviena iš penkiolikos seniūnijų ieškojo ne tik kūrybinių sprendimų, tačiau ir galimybės išnaudoti savo aplinką: parkus, prieplauką, upes, architektūrą.
Prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto prisijungė menininkai Algimantas Šlapikas, Remis Ščerbauskas, Marijus Gvildys, Rytis Šeškaitis, R. Magro, E. Kvoščiauskas ir kiti, o finaliniuose renginiuose koncertavo žinomos Lietuvos grupės, vyko maisto degustacijos, edukaciniai užiėmimai. Visose seniūnijose į renginius įsitraukė įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikų iki senjorų.
Pamatas – seniūnijų tradicijos
Pasak M. Rutkauskaitės, kalbant apie stipriąsias projekto puses, verta paminėti susikūrusius žmonių ryšius – pradėję kurti ir dalyvauti kūrybiniuose procesuose, jie rado tvirtesnį santykį vieni su kitais, stiprėjo pačios bendruomenės.
„Kita stiprybė yra tradicijos. Nepaisant to, kad mes projektą vadiname „Šiuolaikinės seniūnijos“, jo atramos taškai, pamatai yra kiekvienos vietovės tradicijos. Jei Ežerėlis – tai fotografija, jei Kačerginė – susieta su rašymu, Lapės pasirinko svarbią visuomenei temą. Drįsčiau sakyti, kad kiekviena iš seniūnijų turi ką papasakoti ar ką parodyti, o mes šiuolaikinėmis kultūros ir meno priemonėmis padėjome tai pristatyti visuomenei.
Visose 15 seniūnijų yra po išliekamąjį kultūrinį produktą: ar tai būtų susikūrusi nauja kultūros organizacija, ar Linksmakalnyje atsiradusi angelo skulptūra, ar bendruomenės galerija Ežerėlyje – kiekvienoje iš seniūnijų galima rasti ženklus to, kas vyko pastaruosius keletą metų“, – sakė M. Rutkauskaitė.
Reikia kitokio žvilgsnio
Babtų kultūros centro direktorė Eglė Patinskaitė sako, kad prisijungusi prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto vietos bendruomenė pasuko ieškojimų keliu: „Ko mes norime, ko siekiame? „Šiuolaikinės seniūnijos“ mums leido kurti, kažką pasidaryti savo seniūnijos labui, vietos žmonėms. Bet kūryba niekada nėra labai lengva, todėl iš karto buvo diskusijos, idėjų generavimas, buvo ir ginčų.
Projektas mums suteikė galimybę išreikšti save, prie jo aktyviai prisijungė ir kitos seniūnijos bendruomenės – Panevėžiuko, Pagynės, Sitkūnų ir kitos. Mes kartu šį projektą vystėme ir kartu išaugome iki finalinio renginio. Tai labai svarbu. Manau, kad rezultatas geras.“
Pasak Kačerginės seniūnės Aistės Ivanovaitės-Petraitienės, visa „Šiuolaikinių seniūnijų“ kelionė buvo graži ir prasminga.
„Mums, kaip bendruomenei, šis projektas įnešė naujumo, šviežumo, gaivumo, į veiklas ir renginius įtraukė daugiau žmonių. Labai gerai atsimenu, kai miestelyje esančioje J. Biliūno aikštėje vyko scenos menų festivalio „ConTempo“ pasirodymas. Ne visiems užteko kėdžių, tad dalis senjorių susėdo ant pievos. Pasibaigus renginiui viena iš jų pasakė: nieko nesupratau, bet buvo taip gerai.
Tada man atėjo suvokimas, kad to reikia – reikia kitokio žvilgsnio, kuris iš komforto zonos perkelia į naują erdvę, į naują matymą, supratimą. Kai kuriems senjorams išvykti kažkur toliau ir pamatyti modernų meno kūrinį yra sudėtinga. Tuo tarpu kada menas, kultūra atkeliauja į Kačerginę – tai yra fantastika“, – džiaugėsi seniūnė.
E. Kvoščiauskas: projektas – labai geras
Nauja patirtis buvo ne tik pačioms bendruomenėms, bet ir prie jų prisijungusiems menininkams. Vienas iš jų – aktorius E. Kvoščiauskas, tapęs bendruomenės miuziklo Kulautuvoje režisieriumi.
E. Kvoščiauskas sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Lygiai taip pat ne tik atsiminimuose liks žmonės, kuriuos aktorius sutiko ir pažino čia, Kulautuvoje, o kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės bei prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.
„Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas – labai geras. Kaip ir sprendimas pasikviesti menininką ne iš savo rato, o iš šalies. Tai įneša naujų vėjų. Manau, kad Kauno rajonas turėjo nuostabų kultūrinį etapą tiek vietos gyventoms, tiek prisijungusiems menininkams ar atėjusiems į renginius žiūrovams. Siūlyčiau tą daryti ir kitais metais“, – sakė E. Kvoščiauskas.
Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kompozitorė Zita Bružaitė: šiuolaikinio Kauno mitas – ne tik kultūros sostinės metams
Lapkričio pabaigoje Kaunas perleis kultūros sostinės titulą kitiems Europos miestams. Uždarymo renginys – „Sutartis“ – pakvies kauniečius sudaryti sutartį su savo miestu. Juo baigsis šiuolaikinio miesto mito trilogija, lydėjusi per visus Europos kultūros sostinės metus. Vis dėlto, „Sutarties“ kompozitorė Zita Bružaitė įsitikinusi – jei tik to norėsime, mitas su 2022-aisiais nesibaigs.
„Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį – tuomet jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet jis išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir miesto naratyve“, – mano Z. Bružaitė.
Kompozitorė, kurios kūryba papuošė ne vieną „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programos renginį, panašiai mano ir apie kultūros sostinės metus, teigdama, kad kūrybinis bendradarbiavimas, kurį paskatino ir įgalino „Kaunas 2022“, tęsis. „Sutartis“ – didžiausias ir svarbiausias kultūros sostinės programai skirtas Z. Bružaitės kūrinys.
„Svajojau dalyvauti didelio kūrinio gimime, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, šis miestas mane užaugino ir išaugino sparnus“, – sako kompozitorė, primindama, jog specialiai Europos kultūros sostinės uždarymui sukurtas kūrinys visas iš eilės – nuo pradžios iki pabaigos – bus atliktas tik renginio metu.
– „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą uždarys „Sutartis“. Gal galite atskleisti šiek tiek renginio detalių? Kas jums pačiai atrodo įspūdingiausia?
– Visą laiką vengiu pristatymų, kuriuose kartojama „nauja“, „negirdėta-nematyta-nepatirta“ ir panašūs apibūdinimai. Tačiau faktas – naujas kūrinys, specialiai sukurtas Kauno Europos Kultūros sostinės uždarymui ir vientisas, kokį matysime lapkričio mėnesį, turės vieną-du gyvenimus. Esu numačiusi, kad kai kurie renginio epizodai galės gyvuoti kaip atskiri muzikiniai numeriai, tačiau tokį, koks bus uždaryme, bus vienintelė proga pamatyti ir išgirsti.
Labai sunku įvardinti įspūdingumą, nes dar vyksta kūrybinis procesas, tačiau kai susijungs muzika, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir įsivaizduojamo mitinio Žvėries vaizdiniai, tekstas, medžiai, vanduo, solistai, šokėjai, choras, orkestras, šviesos ir bendra kūrinio emocija – turėtų atsirasti ir įspūdis, kuris (kartu su visa kūrybine komanda tuo tikime) visus pakerės. Kerai, istorija, paslaptis, energija – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.
– Įprasta manyti, kad šiuolaikinė muzika skirta ne kiekvienam, ji tarsi meta iššūkį klausytojui. Kaip pasirengti priimti šiuolaikinę muziką? Kiek išsilavinęs turi būti jūsų klausytojas?
– „Sutartyje“ skambės ne tokia muzika, kuriai reikėtų specialaus pasirengimo ar atlikti kokius nors namų darbus, nes ji pastatyta ant pamatinių polių – melodijos, harmonijos, susiliejančių ir energingai pulsuojančių ritmų. Visuose elementuose išgirsite ir šiuolaikiškesnį muzikos piešinį, ir džiazo, pop skambesį ar net operos elementus, sietinus su bel canto tradicija. Visą kūrinį rekomenduočiau žiūrėti-klausyti kompleksiškai, kaip atėjus į kino teatrą. Juk žiūrėdami kino filmą mes neatsiejame muzikos nuo vaizdo, nes jei pabandytume tai padaryti – oi kokių šiuolaikinių ir net radikalių garso srautų išgirstume. Tokių, kurie puikiai atspindi šiuolaikinės muzikos estetiką.
Tačiau kadangi pasirodyme jungsis daug kitų meninių sprendimų – muzikos įveikinėti nereikės. Kai kurie muzikiniai fragmentai būtinai jums įkris į ausis ir išsinešite juos iš arenos savo mintyse. Taip, kaip ir kūrinyje nuskambėjusias bei librete esančias idėjas, vaizdo, šviesos, judesio vizualinius pakilimus ir atoslūgius. Nors tai yra naujas muzikinis kūrinys, tačiau klausytojui bus atpažįstamas, tarsi kažkur girdėtas, matytas ir vis tik – naujas.
– „Sutarties“ režisierius Gediminas Šeduikis teigia, kad jam, kaip operos režisieriui, muzikinis naratyvas svarbiau už tekstą. O kaip yra jums? Nuo ko pradedate kurti muziką?
– Tekstas man labai svarbus. Šiuo atveju, poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės nubrėžti istorijos ir prasmių punktyrai. Dar prieš atsirandant tekstams turėjau galvoje viziją, kurią labai nerišliais žodžiais bandžiau atpasakoti tiek Daivai, paskui – Gediminui ir kitiems pasirodymo kūrėjams: dailininkei, scenografijos autorei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei, šviesų dailininkui Anriui Stasiuliui.
Kai pirmieji garsai „išauga“ galvoje ir kai jie galiausiai pradeda skambėti aiškiai ir garsiai kaip varpų dūžiai – tuomet imi ir užrašai... Pradžiai po ranka svarbu turėti pieštuką ir popieriaus skiautę. Jau vėliau seka technikos, amato ir technologijų klausimai.
– Atrodo, kad ne tik kūrėte muziką, bet prisilietėte ir prie teksto gimimo – procesas skamba labai organiškai. Kur ieškojote inspiracijų? Kas jus įkvėpė?
– Pabandysiu atgaminti pradžią. Tik reikia turėti galvoje, kad nuo pradžios iki finalinio brūkšnio ir spektaklio, būna, daug kas pasikeičia. Itin daug. Taip ir šiuo atveju – minčių raizgalyne išsikerojęs užmanymas keitėsi, tačiau idėjos šaknis pasiliko.
Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams ir programų sudarymui (o tai buvo maždaug prieš trejus metus) pasvajojau, kad man būtų įdomu ir prasminga sukurti ar kitaip dalyvauti didelio kūrinio gimime, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, dažnai kartoju, kad šis miestas mane išaugino ir suteikė man sparnus. Po truputį būsimos vizijos mozaiką pradėjau dėlioti nuo padrikų žodžių ir minčių – „Hanzos pasiuntinys“, „mitinis Žvėris“, „pradžia, kai nebuvo Kauno ir gal net – Lietuvos“, „miesto kūrimasis“, „miesto pakilimai, klestėjimas ir audros“, „miestas ir žmonės“ ir panašiai. Šiuos raktinius žodžius suvaldė ir sukūrė nuoseklų turinį bei struktūrą jau mano minėta „Sutarties“ libreto autorė Daiva Čepauskaitė, kuri daug domėjosi Kauno istorija, ieškojo miesto tapatybės ženklų.
Labai svarbus buvo atlikėjų numatymas. Būsimo kūrinio idėja gimė man dirbant koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“, todėl iškart dėliojosi ir instrumentinės, Kauno bigbendo, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“, Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ projekcijos. Tačiau renginyje esama ir kitų atlikėjų, su kuriais gyvenime esu ne kartą susidūrusi ir jų dalyvavimas praturtina mano muzikinę partitūrą. Tai – Kauno styginių kvartetas, „Giunter Percussion“, Danguolės Beinarytės vadovaujami chorai „Jaunystė“, „Dangi&Dangiukai“. Ir žinoma – judesio, šokio vizija, kuri nuo pat pradžių gyveno mano vaizduotėje ir kurią su Šeiko šokio teatru bei kitomis trupėmis („Nuepiko“, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla, „Ulna“) kuria choreografė Agnija Šeiko. Reikšmingi šiame kūrinyje solistų Monikos Pleškytės (sopranas), Jeronimo Miliaus (tenoras), šokėjo Petro Lisausko vaidmenys. Su šiais atlikėjais savo muzikoje susitinku pirmą kartą. O visus muzikinius procesus patikėta suvaldyti dirigentui Ričardui Šumilai.
– Apskritai, ar sunku, ar lengva kurti „pagal užsakymą“, tam tikrai progai? Kaip tuomet yra su menine laisve?
– Kiekviename užsakyme gali rastis daug laisvių ir kiekvienoje laisvėje – daug suvaržymų. Čia ir slypi kūrybiškumo paslaptis – kaip tau pavyks įveikti, atverti aklinai uždarytus langus arba kaip, lengvo įkvėpimo pagautam, neužsiliūliuoti. Kitas dalykas, kas tampa itin svarbu jau kūrybinio proceso eigoje – kūrybinė grupė. Tokiuose kaip šis kūriniuose, žinia, veikia prisitaikymo, suderinamumo, meninių ambicijų ir žmogiškojo santykio išsigryninimo momentai. Kiekvienas joje esantis narys savaip papildo, nukreipia meninių sprendimų tėkmę.
Man tokie kūriniai, kuriuose yra ir laisvės, ir suvaržymų arba, kaip aš juokauju, „specialiųjų sąlygų“ patinka – ir nesvarbu ar jame esu pakviesta kurti muziką „pagal užsakymą“ ar turiu neribotas laisves ir teises.
– Kas buvo didžiausias iššūkis kuriant muziką „Sutarčiai“?
– Didelė kūrinio apimtis, daug sudedamųjų dalių, ir daug dalykų, kuriuos reikia iš anksto apgalvoti, pvz.: būsimą pasirodymo pristatymo erdvę bei techninius (garso, šviesos) aspektus. Aš jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu būtina sklandi tarpusavio komunikacija, darbų planavimas ir žinojimas, kad visada gali prireikti kitų sprendimų, kuriuos reikės priimti teisingai ir greitai.
Sakyčiau, kad kūrybos procesas yra pats maloniausias, įskaitant net ir mano paminėtas apimtis, sudėtį. Tačiau, kaip mano profesorius Julius Juzeliūnas sakydavo: „sukurti kūrinį – tai tik pusė darbo, o štai jo paleidimas į gyvenimą apima dar tiek pat arba daugiau...
– Tai – ne pirmas jūsų indėlis į „Kaunas 2022“ programą. Gal galite papasakoti apie savo asmeninį kūrybinį kelią šiame projekte? Ką išsinešite iš šių bendradarbiavimų?
– „Kaunas 2022“ programoje „Sutartis“ bus mano trečiasis ir didžiausias indėlis. Pirmuoju darbu įvardiju muzikinę programą „Made in Kaunas“ su Kauno bigbendu ir valstybiniu choru „Vilnius“, kuri buvo atlikta gegužės mėnesį ir skirta lietuvių disidento Romo Kalantos 50-mečiui. „Made in Kaunas“ programoje skambėjo lietuviškų (daugiausiai – Kauno) grupių bigbyto dainos. Vėlgi – tai buvo prieš kelerius metus kruopščiai parengta koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ iniciatyva. Antrasis „veiksmas“ kultūros sostinės programoje –muzikinės dalies parodoje „1972: pramušti sieną“ kuravimas.
Kiekvienas dalyvavimas atvėrė daug langų ir durų į istoriją, patyrimus, prasiplėtė naujai sutiktų žmonių ratas, su kuriais, net neabejoju, bendrausime ir toliau. Manau, kad Europos kultūros sostinės metai Kaunui atnešė didelį matomumą ir tai yra labai svarbu čia gyvenantiems ar miestą atrandantiems.
– Ką manote apie naujai sukurtą Kauno Žvėries mitą? Kiek jis turi šansų išlikti publikos širdyse ir Kauno naratyve?
– Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Mito tvarumas priklauso nuo to, ar jis bus auginamas, ar bus jo reminiscencijų ateityje. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį – tuomet jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir Kauno miesto naratyve.
Įsigyti bilietus į „Kaunas 2022“ programos uždarymo renginį „Sutartis“ galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Muzikiniame spektaklyje „Dibukas“ – mistinių paslapčių kupina meilės istorija
Jau spalio 14-15 d. Kauno kino centras „Romuva“ žiūrovus pakvies į mistišką ir paslapčių kupiną patirtį – muzikinį spektaklį „Dibukas“. Kauno miesto simfoninio orkestro ir grupės Izraelio aktorių kuriamas pasirodymas apjungs muzikos, kino ir teatro sritis bei papasakos žydiškojo folkloro įkvėptą meilės istoriją.
XX a. pradžioje rašytojas, žydų folkloro tyrinėtojas, kultūros ir politikos veikėjas Simonas Ansky parašė mistikos, magijos ir simbolinių prasmių kupiną pjesę „Dibukas“. Ja žavėjosi ne tik žydai, bet ir kiti Europos šalių žiūrovai. 1937 m. Lenkijoje pagal „Dibuko“ istoriją buvo sukurtas filmas. Būtent šią kino juostą įgarsins bei autentišku muzikiniu pasirodymu pavers Lietuvos bei Izraelio menininkai.
Artėjant pasirodymui, apie jo idėją, autentišką meilės istoriją ir šiuolaikišką požiūrį į kultūrą pasakoja Izraelio menininkų trupės „Sala-manca Collective“ narys Diego Rotman.
Diego, esate aktorių grupės „Sala-Manca Collective“ narys. Kas būdinga jūsų trupės kūrybai?
Manau, kad „Sala-manca“ pasižymi šiuolaikišku požiūriu į tradicines temas. Gilinamės ne tik į jau žinomus, bet ir į naujus šaltinius, tekstus, interpretacijas. Norime pasiūlyti šiuolaikišką požiūrį į paveldą, žydiškąją kultūrą ir kultūrą apskritai.
Jūsų pasirodymas žada padovanoti mistišką, paslapčių kupiną istoriją, paremtą žydiškuoju folkloru. Joje pasakojama apie dibuką. Ar galite paaiškinti, kas tai per sutvėrimas?
„Dibuku“ vadinamas žydiškasis apsėdimo variantas. Tradicinėse žydų ortodoksų bendruomenėse buvo tikima, kad kartais mirusiojo dvasia, įkalinta tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, gali apsėsti gyvo žmogaus kūną. Dažniausiai – tekėti besiruošiančią moterį. Kai minėta dvasia apsėda kūną, žmogus ir tampa vadinamuoju dibuku.
Pagal šias istorijas buvo sukurta žymi XX a. pjesė, rodyta daugybė jos variantų. Koks bus jūsų kuriamas pasirodymas?
Išties, „Dibukas“ – viena kanoniškiausių pjesių žydų teatre. Rusų kalba parašyta tarp 1914-1917 metų, vėliau ji buvo išversta į jidiš bei hebrajų kalbas, rodyta daugybė skirtingų jos versijų.
Mūsų pasirodymas remiasi pagal šią pjesę sukurtu žymiu Michal Waszynski filmu, pasirodžiusiu 1937 m. Praturtinsime jį muzika bei gyvais dialogais – savo balsus (visai kaip dibuką) atiduosime šio kinematografinio šedevro aktoriams. Tai simbolizuos žydiškosios kultūros, sunaikintos Holokausto metu, tęstinumą.
Apie ką pasakoja ši istorija?
„Dibuko“ temos – bendražmogiškos, būtent todėl jis buvo rodomas tiek daug kartų – ne tik žydų teatre, bet ir visame pasaulyje. Visų pirma, tai – meilės istorija, kuri paliečia skirtingus gyvenimo etapus, tyrinėja lyčių klausimus bei mirties sampratą. Savo ruožtu, „Sala-manca“ kvies susimąstyti ir apie tai, kaip šiuolaikiškai pristatyti folkloro elementus bei kultūrinį palikimą.
Spektaklyje muziką atliks Kauno miesto simfoninis orkestras. Koks bus jo vaidmuo?
Pasirodyme skambės Kauno miesto simfoninio orkestro atliekama kompozitoriaus Bedřich Smetana muzika. Iškilų čekų muziką pasirinkome neatsitiktinai – žymaus jo kūrinio „Die Moldau“ muzikinė linija atsikartoja ir Izraelio himne. Tai – įdomi detalė, kuri kvestionuoja šalių muzikinės tradicijos savitumą. Tai, kad kūrinį atliks Lietuvos muzikantai, situacijai suteikia dar kitokį atspalvį.
Kaip jaučiatės „Dibuką“ pristatydami Kaune? Ar jums, kaip menininkui, rodyti spektaklį svetimoje šalyje kelia iššūkių?
Aš esu kilęs iš Argentinos, tačiau Jeruzalėje gyvenu daugiau nei 20 metų. Negana to, mūsų trupė „Sala-manca“ dažnai pasirodo kituose miestuose ir šalyse. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad kūrinio pristatymas svetimoje šalyje man visuomet kelia šiek tiek jaudulio – juk pasirodymo kontekstas labai priklauso nuo visuomenės, kurioje jis pristatomas. Susitikimas su užsienio publika – rizikingas, tačiau labai įdomus procesas.
Muzikinį spektaklį „Dibukas“ bus galima išvysti spalio 14-15 d., Kauno „Romuvos“ kino teatre. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Solistas T. Moeng: „Kauno kantatos“ grožis – kūrinio universalumas“
„Neslėpsiu – jaudinuosi, tačiau tuo pačiu nepaprastai džiaugiuosi – į viską žvelgiu labai optimistiškai“, – pokalbį pradeda iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs operos dainininkas, muzikos aranžuotojas Tshegofatso Moeng. Jau rugsėjo 30 – spalio 1 d. atlikėją bus galimą išgirsti viename paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių – miesto istorijos vingiams dedikuotame koncerte „Kauno kantata“. Pačiame repeticijų įkarštyje T. Moeng dalinasi mintimis apie kūrinio universalumą, neįprastą formatą ir muziką.
Artėjanti premjera – kelerių metų rezultatas, kurį kuria kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir vizualiųjų sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija). Lietuviškų šaknų turintys menininkai pasiryžo surinkti Kauno istorijas – trėmimų, Holokausto, „vilko vaikų“, Sibiro tremčių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose.
Skirtumai – tik žemėlapyje
Dokumentinę medžiagą kantatai Ph. Miller ir Jenny Kagan pradėjo rinkti dar 2020 m. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų ieškota ir kitų šalių archyvuose. Nors „Kauno kantata“ kalba apie Lietuvai aktualius istorinius įvykius, anot T. Moeng, kūrinio tematinės linijos bus atpažįstamos kiekvienam žmogui. „Jau nuo pat žmonijos pradžios pasaulyje vyksta daugybė su rasine, religine diskriminacija susijusių negandų. Galbūt visa tai kyla iš to, kad bijome vieni kitų, bandome primesti savo įsitikinimus. Mano šalyje – Pietų Afrikos Respublikoje – ir visame Afrikos žemyne, priespaudos, praeities agresijos paliktos žaizdos tebėra aktualios. Galbūt dėl to „Kauno kantatos“ temos man yra tokios pažįstamos bei artimos“, – teigia atlikėjas.
Anot T. Moeng, susitapatinti su kūriniu yra kiekvieno menininko užduotis ir siekiamybė. „Statydami G. Verdžio operą taip pat negalime žinoti, koks gyvenimas buvo XIX a. Kiekviename kūrinyje reikia atrasti asmeninę pasakojimo liniją“, – pasakoja jis.
Prie „Kauno kantatos“ T. Moeng prisilietė ne tik atlikdamas solisto partiją – ne vienerius metus su kompozitoriumi Philipu Milleriu bendradarbiaujantis menininkas aktyviai dalyvavo ir kūrybiniame procese. „Ph. Milleris – mano mentorius, žmogus, iš kurio galiu daug ko išmokti. Jis – nepaprastai kūrybiškas, puikus istorijų pasakotojas, kurio darbai kalba patys už save“, – apie draugystę su kompozitoriumi pasakoja T. Moeng. Būtent Ph. Milleris solistą pakvietė prisijungti prie „Kauno kantatos“. Menininkų bendradarbiavimo rezultatą kauniečiai jau galėjo išgirsti ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje W. Kentridge ekspozicijoje „Tai, ko nepamename.“
„Tiesą sakant, prieš atvykdamas į Lietuvą, žinojau tik tai, kurioje žemėlapio vietoje ją rasti“, – juokiasi atlikėjas. „Susipažinęs su kūriniu pradėjau domėtis ir šalies istorija – okupacijomis, Lietuvos žydų likimu. Šie miesto pasakojimai leido dar sykį suprasti, kokie savitai panašūs yra visų mūsų išgyvenimai“.
300 atlikėjų kuriamas reginys
Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, folkloro ansambliai, solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas. Eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą kuriančius atlikėjus. Unikalaus pasirodymo formato dėka, susirinkusieji galės patys pasirinkti, ko klausyti ir ką žiūrėti.
„Kauno kantatai“ ruošėmės kelerius metus, tad pasirodymo vizija nuolat keitėsi. Tik paskutinių repeticijų metu mes patys pamatėme, kaip idėja iš užrašų ant popieriaus tampa realybe. Tai – labai didelis, logistiškai sudėtingas projektas. Didžiulė prabanga ir iššūkis kūrinį papasakoti tokia daugybe spalvų“, – atvirauja T. Moeng. „Dainuosime įvairiomis kalbomis – vokiečių, rusų, lietuvių, jidiš. Man tai ir yra šio kūrinio grožis – žmonės su skirtingomis patirtimis, savitais išgyvenimais pasakos labai universalią istoriją“.
„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Litvakų kultūros forumo pranešėjas A. Polonsky: gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą visuomenę
Istorikas Antony Polonsky, Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius, į Lietuvą grįžta nebe pirmą kartą. Pietų Afrikos Respublikoje gimusio, šiuo metu Anglijoje gyvenančio profesoriaus šaknys – mūsų šalyje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šiame regionui ir litvakiškajai tapatybei jis skiria daugiausiai savo dėmesio, mokslinių tyrimų ir publikacijų. Rugsėjo 29–30 d. vyksiančiame Litvakų kultūros forume A. Polonsky skaitys pranešimą ir moderuos diskusiją. Prieš kelionę į Kauną jis sutiko pasidalinti keletu minčių.
Gal galime pradėti mūsų pokalbį nuo to apibrėžimo, kas esate? Juk istorijos studijos – tai siekis išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esi. Ar ne taip?
Gimiau Pietų Afrikoje. Jaunystėje dalyvavau politikoje. Aktyvistai buvo pasidalinę į liberalus, kurie norėjo išplėsti afrikiečių teises, ir marksistus-leninistus, kurie manė, kad vienintelis būdas tai pasiekti – socialistinė revoliucija. Tuo metu aš priklausiau pastarajai grupei, nors niekada nebuvau komunistų partijos narys.
Vėliau, studijuodamas Lenkijoje, įsitikinau, kad komunizmas šiame regione prarado daug daugiau laisvės, nei tikėjausi, ir daug daugiau nei Pietų Afrikoje. Tai paveikė visus gyvenimo aspektus. Įsitikinimas, kad tai buvo veiksmingesnė ekonominė sistema nei vakarietiškoji, neatitiko tikrovės. Dėl to apsisukau 180 laipsnių kampu, kaip dažnai nutinka tokiose situacijose, ir tapau aktyviu politinės opozicijos Lenkijoje, išaugusios į „Solidarumo“ judėjimą, šalininku. Opozicijos tikslas buvo sukurti alternatyvią politinę visuomenę, kuri iš esmės išstumtų komunistinę sistemą. Perėjimas Lenkijoje vyko derybų keliu. Yra teigiančių, kad derybose buvo nusileista per daug, bet aš manau, kad tai buvo bene geriausias kelias priekin. Tai paskatino ne tik panašių pokyčių bangą Rytų ir Vidurio Europoje, bet ir Michailo Gorbačiovo bandymus pertvarkyti sovietinę sistemą. Pastarojo problema buvo ta, kad jis buvo nuoširdus reformatorius ir tikėjo, kad Sovietų Sąjungą galima pakeisti, o tai galiausiai pasirodė neįmanoma. Sąjunga žlugo, o įvairios respublikos, pradedant Lietuva, tapo nepriklausomos. Viltis, kad tai bus naujos politinės santvarkos pradžia, buvo labai reali. Visgi liberalių demokratinių sistemų sukūrimas Rytų Europoje ir Rusijoje buvo sunkesnė užduotis, nei tikėjomės.
Taigi esu žmogus, kuris savo politines idėjas plėtojo veikiamas Pietų Afrikos Respublikos politinės sistemos ir Lenkijos raidos, ir kuris vis dar pasisako už liberalią politinę transformaciją ir parlamentinę konstitucinę sistemą visoje Rytų Europoje ir Rusijoje. Galiu pridurti, kad esu iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių žydų šeimos, ir tai turėjo įtakos mano požiūrio formavimuisi.. Nuo mažens suvokiau savo žydiškąją tapatybę, tuo pačiu ir tapatybių įvairovę Rytų Europoje. Buvau įsitikinęs, kad įvairovę reikia išsaugoti tuo pat metu judant į priekį ir randant politinį ir socialinį sutarimą. Visgi pastaraisiais metais reikalai ėmė krypti atgal.
Kaip į tai, jog norite tyrinėti savo šaknis, reagavo Jūsų šeima?
Mano šeimos istorija gana marga. Tėvo šeima buvo tipiški imigrantai iš Gardino, išvykę, nes susidūrė su ekonominiais sunkumais. Jie kalbėjo jidiš kalba, o ryšiai su gimtuoju kraštu buvo riboti. Mamos šeima – iš Marijampolės ir nedidelio Smilgių miestelio. Senelis mokėsi rusiškoje gimnazijoje, įsteigtoje po 1863 m. sukilimo, vėliau išvyko studijuoti medicinos į Charkivo universitetą. Čia buvo tarp geriausiųjų, bet išgirdo, kad jei norėtų siekti karjeros Rusijoje, turėtų tapti stačiatikiu. Jis to nepadarė. Išvyko į Vokietiją, kur tęsė mokslus. Galiausiai atsidūrė PAR. Jų požiūris buvo rusifikuotas, jei galima taip pasakyti. Kai pasakiau močiutei, kad noriu studijuoti Lenkijos istoriją, ji atšovė: „Juk lenkai visi baisūs šovinistai“.
Taigi suvokiau regiono kompleksiškumą, o ir mano tėvams mano domėjimasis Lenkija ar Lietuva neatrodė keistas, jie jį net skatino. Manau, mano patirtis šiek tiek skyrėsi nuo kitų Pietų Afrikos žmonių. Čia virė savi konfliktai, ir žydai, būdami atskira etnine grupe, taip pat ne visuomet sutarė, kurią pusę palaikyti. Šie vidiniai prieštaravimai iš dalies priminė tai, kas vyko ir Rytų Europoje.
Lietuviškai yra išėjusi Jūsų knyga „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“. Įdomu, kad mūsų šalies pavadinimas atsirado būtent ruošiant ją lietuviams skaitytojams. Taip pat buvote dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano Šarūno Liekio disertacijos vadovas. Kaip užsimezgė šis ryšys?
Šarūnas įstojo į Brandeiso universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriame dėstau. Jo disertacija buvo apie žydų autonomiją Lietuvoje, ji vėliau išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Mes glaudžiai bendradarbiavome, žaviuosi jo darbu. Tai yra žmogus, įsipareigojęs plėtoti demokratinę tradiciją Lietuvoje bei išryškinti daugiatautę ir daugiakultūrę šalies praeitį.
Savo darbuose visada stengiausi pabrėžti buvusios Abiejų Tautų Respublikos žydų bendrumą. Savo trijų tomų veikalą šia tema pavadinau „Žydai Lenkijoje ir Rusijoje“. Daugeliu atžvilgių man būtų labiau patikęs toks pavadinimas, kokiu knyga pasirodė Lietuvoje, bet leidėjas Didžiojoje Britanijoje norėjo trumpesnio.
Knygoje pasakoju bendrą Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų istoriją ir analizuoju, kaip šios bendruomenės vystėsi po ATR padalijimų tiek iš dalies autonomiškoje Lenkijoje, tiek Rusijos imperijos sudėtyje buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose. Dėstau, kaip vystėsi lietuvių tautinis atgimimas, ir kaip jo veikėjai ieškojo sąjungininkų tarp vietos žydų. Visa tai neabejotinai padėjo žydams sukurti nepriklausomą švietimo sistemą ir galimybes puoselėti savo kultūrą. Tuomet sekė lituanizacija. Kas žino, kaip reikalai būtų klostęsi, jei ne karas.
Leidėjo noras gana simptomiškas, jis parodo, kaip iš Vakarų matomas mūsų regionas.
Lietuva yra nepriklausoma ir svarbi šalis. Vienas iš dabartinės krizės rezultatų yra tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai šiandien yra daug artimesni nei prieš penkerius metus. Žinoma, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vis dar egzistuoja konfliktas tarp populistinio ir nacionalistinio žvilgsnio į istoriją, menkinančio neigiamus nacionalinės praeities aspektus, ir savikritiškesnio požiūrio, kuris sako, kad norėdami judėti į priekį, turime pripažinti praeityje padarytas klaidas.
Tikiuosi, kad kova už demokratinių vertybių išsaugojimą prieš Rusijos keliamą grėsmę taip pat paskatins geriau suprasti, kad reikia susitaikyti su sunkiais nacionalinės praeities aspektais, tamsiąja praeitimi. Pamatysime, kaip visa tai pavyks įgyvendinti. Juk ir vienas Litvakų kultūros forumo tikslų yra pripažinti žydų praeities Lietuvoje svarbą ir su ja susitaikyti.
Jauniems žmonėms, šiandien regintiems karą Ukrainoje, tai pirmas toks įvykis jų gyvenimuose, jie neturi su kuo palyginti savo emocijų ir reakcijų. Kaip manote, ar empatijos galima išmokti?
Empatijos jausmo ugdymas, gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą pliuralistinę visuomenę. Bet tam, kad empatija išsivystytų, reikia ir saugumo jausmo. Dabar jo trūksta. Nežinome, kaip baigsis karas Ukrainoje. Lietuva ir Lenkija yra Rusijos ekspansijos perspektyvoje, jei rusai pasiektų savo tikslus. Tokiomis aplinkybėmis labai lengva jausti empatiją ukrainiečių pabėgėliams. Tai bendras Lenkijos ir Lietuvos bruožas, nes kovojame su tuo pačiu priešu.
Bet, žvelgiant plačiau, supratimo trūksta. Vienas iš tokio empatijos trūkumo pavyzdžių galėtų būti Lenkijos pareikštas ketinimas pateikti reikalavimus Vokietijai dėl reparacijų. Niekas neneigia to, kad Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai nukentėjo, bet kelti šį klausimą dabar, kai Vokietija yra toje pačioje koalicijoje ir yra viena neryžtingiausių jos narių, atrodo labai trumparegiška.
Jūs esate ne tik „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo pranešėjas, bet ir patariamojo komiteto narys. Kas jums buvo svarbiausia sudarant forumo programą?
Man svarbūs ryšiai tarp žmonių. Norisi kalbėti apie litvakų tapatybę, aiškintis, kokį vaidmenį litvakai atlieka šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaip galima sustiprinti litvakų diasporos ir Lietuvos ryšius? Kaip šiuos pokyčius veikia dabartinė politinė krizė? Kaip galime su ja tvarkytis? Kaip litvakų diasporos ir nedidelės Lietuvos žydų bendruomenės bei visos Lietuvos santykius veikia būtinybė susitaikyti su tamsia praeitimi, su tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, skirtingai nei žydai, lietuviai susidūrė su dviem priešais – naciais ir sovietais? Daliai žydų tapimas Sovietų Sąjungos dalimi rodėsi kaip vienintelis būdas išsigelbėti nuo Holokausto. Bet sovietų vaidmens nacių pralaimėjime problema šiandien yra daug gilesnė nei prieš 10 metų.
Didelė forumo programos dalis – parodos, koncertai, meninių tyrimų pristatymai. Ar jūs, kaip akademikas, tikite, kad menas iš tiesų gali išgelbėti pasaulį – na, bent jau padėti jam susikalbėti?
Išgelbėti – ne, bet menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime. Manau, kad turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria. Žinoma, šiandien tai ir vėl tapo problema. Ar dera viešai atlikti rusiškus kūrinius, ypač – Ukrainai skirtuose renginiuose? Reikia iš naujo ieškoti bendros kalbos, taip pat ir meno pasaulyje.
„Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pakvietė po visą pasaulį pasklidusius litvakus trumpam sugrįžti į protėvių žemę ir susitikti Litvakų kultūros forume. Rugsėjo 29–30 d. suplanuotos garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos, kurių metu kalbama apie litvakišką tapatybę, atmintį ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities dialogo vizijas. Diskusijas lydės turtinga kultūrinė programa – koncertai, parodų atidarymai ir kt. Daugiau informacijos galite rasti čia.