Režisierius G. Padegimas: „Pasaulinę negandą visi kartu įveiksim, o po to labiau vertinsim vieni kitus ir gyvenimą“
„Mums būdinga kurti ir materialius, ir dvasinius dalykus. Kai kam – naujus spektaklius, o kai kam – naujus receptus.
Kūrybiškumas mums nulemtas“, – sako žinomas teatro režisierius Gytis Padegimas. Kaune savo namuose karantino dienas leidžiantis menininkas laiką išnaudojo kūrybiškai – baigė rašyti pjesę, kuria prasidės naujasis Nacionalinio Kauno dramos teatro sezonas.
„Kaunas 2022“ ambasadoriai 15min portale dalijasi mintimis ir idėjomis, kaip gyventi karantino sąlygomis, nepasiduoti nerimui bei kokiomis veiklomis užsiimti būnant namuose.
„Rašau, kaip į svečius ateina Maironis“
„Visą dieną sėdžiu prie kompiuterio ir rašau paskutines replikas savo pjesės, skirtos Lietuvos profesinio teatro šimtmečiui „Pirmeiviai“. Ja numatoma atidaryti Kauno dramos teatro jubiliejinį sezoną“, – pieš pat Velykas sakė G. Padegimas.
Pjesėje G.Padegimas pasakoja apie režisierių Joną Vaičkų, 1920 metais Kaune pristačiusį premjerą „Joninės“. „Aš rašau, kaip J. Vaičkus, gyvendamas didžiuliame bute Kęstučio gatvėje su savo mokiniais repetuoja. Rašau, kaip į svečius ateina Maironis.
Pjesę rašau plačiame 1920 metų istoriniame kontekste. Pjesė yra apie žmones, kurie kūrė teatrą ir kurie prieš 100 metų kūrė Lietuvą. Įdomu tai, kad visus turėtų vaidinti jų bendraamžiai.
Juk tada, 1920 metais, tiems žmonėms buvo po 20 metų, nors dabar mes juos įsivaizduojame kaip garbius herojus“, – kalbėjo menininkas. G. Padegimo būsimame spektaklyje vaidins tik šiemet prie Nacionalinio Kauno dramos teatro prisijungęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Algirdo Latėno ir Vido Bareikio paruoštas aktorių kursas.
„Debiutantai vaidins debiutantus“, – sakė G. Padegimas. Rašyti pjesę G. Padegimas pradėjo Lietuvoje paskelbus karantiną, o ją buvo suplanavęs baigti iki Velykų.
„Tai pavyko. Kada bus sezono atidarymas, premjera, kol kas pasakyti sunku. Buvo kalba net apie rugpjūčio mėnesio pabaigą. Nes teatre dabar tokia prastova, tad tikėtina, kad teatro pasiilgs ir žiūrovai, ir patys aktoriai. Todėl gali būti, kad sezonas bus atidarytas anksčiau.“
„Kiekvieną rytą stengiuosi daryti mankštą“
Mūsų laiką ir buvimą įrėminusios gyvenimo sąlygos tapo iššūkiu ne vienam. Savo dienotvarkę teko sustyguoti ir G. Padegimui.
Režisierius nuotoliniu būdu dirba su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto magistrantais: rašo užduotis, dalinasi medžiaga. „Kiekvieną rytą stengiuosi daryti mankštą, kas man yra nebūdinga ir sunku.
Aš turiu valios daug kam, galiu prisiversti rašyti pjesę, bet daryti mankštą reikia labai daug valios. Dar gaminu maistą, ko niekada nedariau. Štai praėjusį sekmadienį farširavau paprikas.
Darau tokius dalykus, kurių niekada nedarydavau normaliame kasdieniniame gyvenime. Nebūdavo laiko. Atrandu daug malonumo“, – kalbėjo menininkas.
Velykas kūrėjas taip pat praleido namuose, nors ankstesniais metais važiuodavo pas brolį, gyvenantį Kauno priemiestyje, o antrąją Velykų dieną – į Dzūkiją: „Šiemet to nebuvo. Bet juk yra vaizduotė.
Žiūrėjau popiežiaus sveikinimą „Urbi at orbi“, mišias. Man tai svarbu.“
„Aš juk esu teatro žmogus“
Kol kas G. Padegimas gyvena ir mintimis apie gamtą – jam jos itin trūksta. Liepos mėnesį aktorius, vaidinsiančius „Pirmeiviuose“, režisierius pasikvies į kūrybinę stovyklą Dzūkijos miškuose, kur turi sodybą.
Kai sušvelnės karantino sąlygos, menininkas sako taip pat važiuosiąs į sodybą, kur tiesiog stebės ateinantį pavasarį. Tuo tarpu pats pjesės rašymas, pandemijai uždarius mus namuose, režisieriui tapo puikiu užsiėmimu.
„Nors – būsiu atviras – buvo kartais akimirkų, kai atrodė, kad nesirašo, kad nėra prasmės. Bet tada save priverti ir turi padaryti tai, ką turi padaryti.
Man yra įstrigusi frazė. Kažkada buvo toks pasakojimas apie Prancūzijos karalių Liudviką Šventąjį.
Kai buvo vaikas, jo kunigas paklausė: berniuk, jei būtų pasaulio pabaiga, ką tu darytum? Jis atsakė: žaisčiau sviediniu, kaip žaidęs.
Kunigas pasipiktino, sako, nejau tu nepultum ant kelių, nesimelstum? O jis atsakė: ne, melstis turėtumėt jūs, nes jūs kunigas, o aš esu vaikas ir vaiko darbas yra žaisti.
Tad šis pasakojimas mane drąsino. Aš pagalvojau, kad esu teatro žmogus“, – kalbėjo G. Padegimas.
„Būsim gal geresni, jautresni, labiau vertinsim kitus“
„Aš gyvenu Kauno centre. Niekur toli nuo namų negaliu išeiti. Ir kiekvieną dieną mane linksmina voveraitė, kuri laksto, šokinėja po šakas.
Šiandien guliu, darau mankštą ant grindų, pakeliu galvą – žiūriu voveraitė laksto. Atgaiva“, – apie savo dienas kalbėjo G. Padegimas. Kartais kūrėjas pasivaikšto netoli nuo namų esančiomis gatvėmis ir gėrisi žydinčiomis vyšniomis.
„Vyšnių metas... Tikiuosi, kad mumyse atsirado jausmo brolystė, bendrumo. Mes tą pasaulinę negandą visi kartu įveiksim ir paskui būsim gal geresni, jautresni, labiau vertinsim kitus, gyvenimą, prasmes, kurias sukūrėme. Tapsime labiau saugantys vienas kitą, aplinką, patį gyvenimą“, – svarstė G. Padegimas.
„Džiaugiuosi, kad Teatro dienos proga Kauno viešoji biblioteka į savo tinklalapį įdėjo keturias mano paskaitas apie teatrą. Džiaugiuosi, kad kamerinis teatras transliavo mano spektaklį „Upės po žeme“.
Nors nevaidiname, į repeticijas nevaikštome, tačiau nuotoliniu būdu, atsiminimų būdu kūrybinis procesas vyksta“, – sakė G. Padegimas.
Nors menininkas džiaugiasi, kad daugybė kūrėjų ir kultūros įstaigų savo veiklas perkėlė į virtualią erdvę, tačiau vis tik, sakė jis, mes kalbame apie kompensacinius mechanizmus. Taip, kaip niekas neatstos žmogaus rankos palytėjimo, taip ir kultūroje virtualumas gali būti tik laikinas.
„Arba kaip mokytojų neatstos virtualus mokymas. Yra kas sako: štai ir pasilikime virtualybėje.
Bet reikia tikro prisilietimo, tikro plaukų kvapo artimo žmogaus. Tikros šypsenos, tikro mokytojo ar mokinio balso – padrąsinančio. Taip, kaip gyvenime reikia ekologiško produkto, taip reikia ir ekologiško tikrumo“, – sakė režisierius.
„Tokioje situacijoje skleidžiasi mūsų vidinis kūrybiškumas“
Pasak G. Padegimo, atsiranda ką veikti, kai esi išmuštas iš savo kasdienės rutinos: geros ar blogos. Tada turi ieškoti naujų galimybių prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų.
„Dabar gyvenimo rinkoje turime prisitaikyti, ieškodami naujų vandenų, naujų galimybių. Pagal tai, kaip mes sėkmingai tą darysime, priklauso mūsų ne tik fizinė, bet ir dvasinė savijauta, nuo to priklauso, kokie iš karantino krizės išeisime.
Kol kas jis tęsiasi, ir žmonės gali palūžti dvasiškai. Aš ir pats kartais jaučiu nerimo požymių, įtampas ir galvoju, kada šviesa pasirodys? Bet tada pasiimi knygą, įsijungi kompiuterį, žiūri pro langą, išeini į balkoną, pasiklausai paukščių, ką nors prasimanai.
Tokioje situacijoje skleidžiasi mūsų vidinis kūrybiškumas. Norsi, kad tas kūrybiškumas mumyse išliktų. Tėvai dabar taip pat turi dirbti su savo vaikais kūrybiškai, padėti jiems mokytis nuotoliniu būdu.
Ne tik virtualybėje, bet ir realiame gyvenime turime vidinių resursų: dar nežinomų, neišnaudotų“, – kalbėjo G. Padegimas. Vis tik laiko, kada pakils teatro uždangos, laukia visi – ir menininkai, ir žiūrovai.
„Taip norisi draugus apkabinti, paspausti ranką, gerus žodžius pasakyti. Žmogus gyvena tuo, kad jis yra visuomeninis, kultūra, gyvenimas kultūroje jam daug duoda.
Net tie, kurie sako, kad nesidomi, nevaikšto į teatrą, neklauso simfoninės muzikos, ir jiems reikia kultūros. Mes esame gamtos vaikai, bet be gamtos dar mums reikia kultūros.
Ieškome internete kūrybiškų iniciatyvų, tinklaraščių, transliacijų, naminių koncertų. Žmonės kuria, filmuoja, įrašinėja ir nori tuo dalintis. Tai ir rodo, kad mes esame kūrėjai, sukurti pagal tikrojo Kūrėjo atvaizdą ir panašumą.
Mums būdinga kurti ir materialius, ir dvasinius dalykus. Kai kam – naujus spektaklius, o kai kam naujus receptus. Kūrybiškumas mums lemtas“, – sakė G. Padegimas.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Sauliaus Serapino nuotrauka.
Pasiūlymas kino vakarams: „Kaunas 2022“ programų kuratoriai dalinasi įsimintiniausiais „Žmonės cinema“ filmais
Ketvirtą savaitę skaičiuojantis karantinas, nors ir pakoregavo mūsų kasdienybę, tačiau kultūros nesustabdė – įvairioms iniciatyvoms persikėlus į virtualias erdves, mūsų namai pavirto koncertų ir kino salėmis, o kūrybiškų renginių, pasirodymų, veiklų virtualioje erdvėje atsirado itin daug. Todėl dabar viena sunkesnių užduočių – o kaipgi viską atsirinkti?
Nuo kitos savaitės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų kuratoriai padės atrasti geriausius „Žmonės Cinema“ filmus jaukiems vakarams ir savaitgaliams namie. Kiekvieną savaitę vis kita „Kaunas 2022“ programa parinks ir pasiūlys jums tris labiausiai įkvepiančius ir giliausiai programos temą bei kryptį atspindinčius filmus. Pirmojo pasiūlymo nuo Kauno Mitino Žvėries programos laukite jau kitą savaitę.
„Mitinis Kauno Žvėris mėgsta lietuviškus filmus: jis gali valandų valandas žiūrėti filmus apie kitus miestus ir svetimas istorijas. Lietuviškas kinas – miesto istorijos, tokias istorijas Kauno Žvėris mėgsta labiausiai”, – būsimų filmų temą atskleidžia šios programos kūrėjai.
Ką pažiūrėti pasiūlys paslaptingasis žvėris, paskelbsime jau netrukus, o visus filmų pasiūlymus rasite „Kaunas 2022“ Facebook paskyroje. Užsiregistravę „Žmonės Cinema“ platformoje ir užsisakę mėnesio prenumeratą – vieną mėnesį prenumeratoriams skirtus filmus žiūrėsite nemokamai.
Kompozitorius Antanas Jasenka: „Nebus geros ekonomikos, jei nebus geros ir kokybiškos kultūros“
„Aš pats savęs galiu paklausti: o ką dabar siūlau ir kuo galiu prisidėti? Jei to paklaus dauguma, mūsų neištiks chaosas su visomis baisiomis pasekmėmis. Pradėkime mąstyti kitaip, ir viskas netrukus pasikeis“, – sako kompozitorius Antanas Jasenka.
„Kaunas 2022“ ambasadoriai 15min portale dalinasi mintimis ir idėjomis, kaip gyventi karantino sąlygomis, nepasiduoti nerimui bei kokiomis veiklomis užsiimti būnant namuose. Pokalbis su A. Jasenka – apie kultūrą ir pokyčius, apie duoną ir žaidimus bei kūrybą.
– Kaip pasikeitė jūsų paties gyvenimas, veiklos, darbai prasidėjus ir tęsiantis karantinui? Ką veikiate, kuo užsiimate?
– Mano gyvenimas nepasikeitė. Esu koks buvau, tik metai ir įvykiai kiti. Tyrinėju tai, ką tyrinėdavau, klausau muzikos tokios, kuri mane augina.
Atsinaujino poreikis paklausyti tos muzikos, kurios nemėgau arba laikiau ne muzika. Atsirado noras patikrinti, ar tai tiesa, ar vis dėlto aš klydau. Juk tiesa ir tai, kad visada lengva įsijungti į bendrą socialinį visuomeninį mąstymą, kuris apibūdina reiškinius teigiamai arba neigiamai. Ir negalvodamas tiki tuo, kas sakoma. Tai nėra gerai ir dažniausiai tam sunku atsispirti, bet aš sau atradau muzikos klausymo būdus, kurie daugiau demokratiškesni. Klausiu savęs: kas tai yra, kaip tai padaryta, kodėl taip autorius kūrė, mąstė? Ir atrandu atsakymus.
Atrandu, kad tokią muziką galima priimti, būti su ja. Pažinti yra vienas pagrindinių menininko uždavinių, perduodant tą žinojimą kitiems.
Karantinas manęs niekaip neveikia. Nesijaučiu nei izoliuotas, nei apgautas, nei pamirštas. Kurdamas muziką ir tapydamas esu visuomet vienas, ir taip jau daug metų. Vienok nieko nesukursi, jei bėgiosi po neišpasakytą gausą koncertų, parodų, spektaklių. Tai atima laiko ir jį pradangina. Taip sau jau nebeleidžiu.
Ne visada, tarkime, koncerte gausi satisfakciją, todėl internetas šiuo atveju gelbsti, kai neišeidamas iš namų esi visur, girdi, matai. Reikia susipažinti su naujomis meno srovėmis, įvykiais. Tai ateina iš vidinės ramybės. Tam tikra prasme šis karantinas tai padeda įgyvendinti.
Žinoma, po darbo dienos norisi gryno oro, bet karantinas dar neatėmė šios galimybės. Išlieka ir tai, kad gali pasikalbėti telefonu su artimu žmogumi. Visa tai tampa tarsi nauju potyriu, koncertu ar nelyg paroda.
Kiekvieną dieną atlieku tuos pačius veiksmus: keliuosi gana anksti, karštas vanduo, pratimai ir skaitymas iš lapo (muzikos kūrinių skambinimas iš natų) mano mėgiamu Rhodes Piano instrumentu.
Tada – kava, būtinai perklausau vinilą, turiu sukaupęs nemažą plokštelių kiekį. Ir tuomet sėdu prie savo kūrybinių darbų. Kuo mažiau radijo, televizijos, kur yra dūzgimas apie mirtis, karus, ligas, purviną politiką. Tai absoliučiai išbalansuoja, todėl manęs nedomina.
Rekomenduoju visiems pateikiamus faktus geriau perskaityti ramiai ir informaciją apdoroti sau pačiam. Pakanka 10 minučių susipažinti su esama padėtimi šalyje ir pasaulyje. Paskui geriau skaityti, pavyzdžiui, Gintaro Grajausko poeziją ar Šekspyro sonetus.
– Kokios būtų jūsų rekomendacijos karantino metu? Kokios muzikos pasiklausyti? Kokias knygas, filmus rekomenduotumėte?
– Muzikos skaitymas iš lapo. Tikiuosi, daug žmonių turi namuose kokį nors muzikos instrumentą: pianiną, akordeoną, styginių instrumentų. Rekomenduočiau išsitraukti iš stalčių užslėptas natas ir pamėginti pagroti ką nors nesudėtingo, pavyzdžiui J. S. Bacho preliudą.
Dažnai žmonės turi natų, nes kažkada lankė muzikos mokyklą, dabar jose mokosi jų vaikai. Todėl natų namuose tikrai yra, o jei ne, galima rasti internete. Susiradus, pavyzdžiui, Thelonious Monk džiazinę pjesę galima pabandyti sugroti ją savo instrumentu, perskaityti tą raštą.
Patikėkite: patirsite didelį malonumą, sugrosite kad ir kelias eilutes ar taktus, bet pamatysite, kad laikas pralėks greitai, kad skaityti muziką iš lapo yra didelis nuotykis. Aš taip darau kasdien. Ir kiekvieną kartą išgyvenu malonumą vėl ir vėl pagrodamas J. S. Bachą, A. Mocartą ar L. Van Beethoveno sonatas.
Žinoma, šiuolaikinei muzikai skiriu didelį dėmesį, bet nepamirštu baroko, klasikos ar romantizmo laikotarpio muzikos. Svarbu tai daryti ne per prievartą, bet susipažinus su epocha ir autoriumi.
Filmai. Dabar tikriausiai pati prieinamiausia veikla visiems. Todėl mano rekomendacija – Jim Jarmusho filmas „Kava ir cigaretės“. Tai – bendravimo, džiaugsmo patirtys, ko nėra dabar, tad gal pradžiugins linksmas, bet nebanalus režisieriaus požiūris į bendravimo malonumus.
Kas nori patirti, kokie mes laikini, trapūs, pažeidžiami siūlau peržiūrėti Lars von Triero filmą „Melancholija“. Jis neabejotinai padės suprasti ir dabar esamą situaciją. Dienos taps nebergždžios, bet prasmingos sau pačiam.
Knyga. Aš labai mėgstu skaityti poeziją. Apskritai skaityti poeziją yra tingių žmonių užsiėmimas, tai galimybė skaitant beveik neskaityti, bet gyventi su poeto siūlomu poetiniu tekstu. Vienas malonumas panerti į poeto tekstą, nusipiešti reginius, spalvas ir garsus. Ir nereiks jokio Tailande auginto haliucinogeninio grybo!
Nesvarbu, ar poezija skaitosi sunkiai, ar lengvai. O kur skubėti? Kas liepia įveikti knygos lapus ir būtinai viską suprasti iš karto? Nesuprasti, bet girdėti skaitomą žodį – fraktalinis pojūtis. Aš visuomet taip skaitydamas poeziją keliauju laiku visur, kur tik įmanoma, viską turiu savo galvoje ir širdyje. Poeto tekstai tik išjudina tokį girdėjimą, mąstymą. Tekstas suteikia fantazijai erdvės, o fantazija yra kone pats svarbiausias reiškinys žmogui. Fantazuokime, o tai reiškia – gyvenkime ir toliau, kad ir tokiomis aplinkybėmis. Taigi pradėkite nuo prozinės poezijos stiliaus – haiku.
– Jūsų nuomone, kaip keisis mūsų kultūros įpročiai po krizės? Ar bus tuštesnės salės, ar visų pirma reikės duonos, o tik po to – žaidimų?
– Galvoju, kad labai dažnu atveju standartiškai galvojama: čia juoda, o čia balta. Pats karantinas, manau, nekeičia žmonių ir nepakeis mūsų kultūrinių įpročių.
Reikėtų labai ilgo laiko tarpo, kad būtų poveikis žmogui ar visuomenei. Viskas vystosi paraleliai, esame vieni nuo kitų priklausomi. Nebus geros ekonomikos, jei nebus geros ir kokybiškos kultūros. Ir atvirkščiai. Technologijų atsiradimas suponavo ir poreikį naujai pažvelgti kūrėjui į save, į visuomenę, į planetą.
Taip, yra bandoma visuomenę suvaldyti per finansus. Bet, kaip taisyklė, menas neatsiranda, kad ir kiek įdėsi pinigų. Kūrėjas pats turi eiti savo keliu, niekas negali nurodyti jam kelio. Būtų gražu, kad institucijos padėtų tą kelią nutiesti tiek jaunam menininkui, tiek patyrusiems kūrėjams.
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, kuriantis menininkas ne visada dirba pagal kažko kito nustatytas taisykles, todėl jis yra nepatogus. Kas daroma su nepatogiais, mes žinome tiek iš istorijos, tiek iš dabarties. Deja, vėliau tas „nepatogus menininkas“ tampa visuomenės moralinio, ar dvasinio kelio pagrindu, jo mąstymo keliu eina visi. Jis tampa ne tik grupelės žmonių vedliu, bet ir tautos vedliu, žmoniškumo kelrodžiu.
Todėl reikia investuoti į ilgalaikius procesus, kurie atneš kultūrą į visus sluoksnius. Tiksliai žinau: jei tarp žmonių vyksta negeri dalykai, net neabejoju, vaikystėje tokie žmonės ne tas pasakas skaitė ir ne tos muzikos klausėsi. Taigi, švietimas, medicina ir kultūra. Tuomet ir ekonomika bus, verslai ir visa kita.
Šalyje daug kūrybingų žmonių, visi noriai reiškiasi, nori būti pastebėti. Kodėl, pavyzdžiui, nemąstyti taip: peržvelgti dailininko tapybos darbų albumą yra ir žaidimas, ir duona? Perskaityti muzikos raštą – tai gyvenimo nuotykis ir dvasinis maistas. Gebėti perskaityti siunčiamą menininkų žinutę – tai turėti raktus nuo dangaus vartų. O einant metams supranti, kad nereikia daug fizinių dalykų, daiktų tam, kad būtum sotus. Vidinė ramybė ir žingeidumas išgelbės, noras pažinti.
Taigi man „žaidimai“ ir „duona“ yra ne tai, apie ką standartiškai galima pagalvoti. Vandens ir duonos yra, trūksta platesnio žvilgsnio į ateitį, kuri reikšis būtent per kultūrą ir švietimą.
– O kaip ši situacija paveiks jus, jūsų darbus, jau pradėtus ar dar tik planuotus?
– Manes nepaveiks niekaip. Tik tuo atveju paveiks, jei neteksiu artimų žmonių ar mane pati ištiktų mirtis, nes tada nebegalėsiu veikti.
Be abejo, skaudu, kad mirtingumas yra neprognozuojamas. Visi turime savo artimus, tėvus, vaikus, brolius, seseris. Jų netektis kiekvienam iš mūsų yra skaudi. Taip ir ateina suvokimas, kad viskas yra labai laikina. Reikia saugoti žodį, garsą, spalvą, gamtą. Pagaliau – save patį.
Jei Lietuvą ištiks Italijos likimas, matyt, tik tada suprasime kažko nepadarę, kad taip neatsitiktų. Ir vėlgi, čia reikia vidinės kultūros, suvokimo apie ateitį, kuri auginama dabartyje.
O visa kita… Menininkų gyvenimas, kaip ir minėjau, yra tarsi karantinas. Norint ką nors sukurti, užrašyti, nutapyti, sugroti turi daug valandų, dienų, net dešimtmečius pralesti vienas, būti net ir nepatogus visuomenei.
– Bet kiek kūrybai yra svarbios „gyvenimo ir buvimo sąlygos“? Jums būtent? Kada ir koks yra geriausias laikas kūrybai?
– Teko bendrauti su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Jis yra pasakojęs, kaip kūrė savo trilogiją „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“. Rašytojas išvyko į Druskininkų sanatoriją, tuo metu buvo jaunas, rūkė. Tad užsidarė tamsiame kurorto kambarėlyje, jam užteko karštos kavos ir cigarečių. Taip išgyveno kūrybinį katarsį, sakęs kad tokio katarsio daugiau nėra išgyvenęs.
Kompozitorius Igoris Stravinskis kurdavo muziką nuo 9 valandos ryto ir iki 17 valandos vakaro. Pietus į namo antrą aukštą atnešdavo tik žmona, niekas negalėjo kūrybos proceso metu jo trukdyti. Su šeima pasivaikščioti jis eidavo tik po darbo, taip pat tik po darbo bendraudavo su draugais. Jis skyrė gana mažai laiko šeimai, bet dabar pasaulis turi jo baletus „Ugnies paukštė“, „Petruška“ ir kitus. Ar jam daug reikėjo? Tik ramybės ir susikaupimo.
Dailininkas Šarūnas Sauka negali pakęsti ir jį varo iš proto buities darbai, tai jį atitraukia nuo jo kūrybos, mąstymo proceso nedideliame studijos kambarėlyje Dusetose. Nors jis su buitimi nedraugauja, bet jo tapyti paveikslai dar ilgai kalbės ateinančiai ateičiai. Ar jam reikia daug? Ne, tik ramybės ir susitelkimo minčiai, kai tapo.
Aš asmeniškai turiu erdvę, kurioje užsidarau ir taip pat dirbu pakankamai disciplinuotai, neskirdamas laiko, mano manymu, laikiniems ir į niekur nevedantiems dalykams. O po darbų pagaliau žiūrėti į dangų ir matyti debesis yra labai rimtas dalykas. Taip permąstai viską. Mes visi atsakinėjame į tą patį klausimą: kas aš esu?
– Vyriausybė patvirtino vadinamąjį „ekonomikos paketą“ verslui, tuo pat metu ragina netaupyti kultūros darbuotojų sąskaita ir nemažina darbo užmokesčio fondo. Tačiau kai kurių savivaldybių administracija stabdo kultūros įstaigų veiklą. Jūsų manymu, kodėl jaučiama toji atskirtis tarp verslo ir kultūros, ypač sunkmečiais?
– Iš viso Lietuvos kultūros sektoriaus į biudžetą surenkami milžiniški pinigai. O skiriama kultūrai, kaip žinia, nedaug. Čia protu nesuvokiami dalykai.
Mes vertiname greitį, staigius procesus, kurie atneša greitus dividendus. Finansuoti ilgalaikius procesus norisi ne kiekvienam, ir valstybei – taip pat. Reiktu prisiminti 1990–2000 metų laikotarpį, kai buvo siekis greitai pralobti investuojant į nieką. Ne tik dingo investuoti pinigai, bet dingo ir žmonių vertybių skalė. Tai labai pavojingi procesai.
Geri dalykai neatsitinka greitai. Taigi, kalbant apie kultūros, švietimo sistemas, jų kūrimą, nebus greitų rezultatų. Tačiau nuoseklaus ir disciplinuoto darbo rezultatai pasimato vėliau, tokiose ekstremaliose situacijose kaip kad yra dabar. Vyriausybė šiuo metu turi spręsti daugybę uždavinių, todėl kritikuoti jos sprendimų dabar nelabai norėčiau.
Veikiau aš pats savęs galiu paklausti: o ką aš tuomet siūlau ir galiu prisidėti? Jei to paklaus dauguma (o, manau, taip ir vyksta), mūsų neištiks chaosas su visomis baisiomis pasekmėmis. Pradėkime mąstyti kitaip, ir viskas netrukus pasikeis.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Martyno Aleksos nuotrauka
Restorano šefė Inga: maistas yra mūsų patirtys, o karantino laiku galima rasti ir kūrybiškos veiklos virtuvėje
Inga Turminienė – Kaune esančio restorano IETI įkūrėja, šefė. Įgijusi finansų magistro laipsnį ISM universitete bei virėjo specialybę Kauno maisto pramonės profesinėje mokykloje savo gyvenime Inga pasirinko ne finansus, o virtuvę. O gal teisingiau: abi sritis sujungė į vieną.
Read more
Šįmet Laimės dieną šventėme virtualiai
„Laimė yra būti sveikiems!“ – su tokiu šūkiu oficialus Tarptautinės laimės dienos ambasadorius „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kartu su daugiau kaip 90 partnerių perkėlė visus, net ir pačius mažiausius, šiai dienai suplanuotus renginius Kauno mieste ir rajone. Tačiau veiklų ir renginių sustabdymas netapo kliūtimi atšvęsti Laimės dieną – dalis partnerių renginius, įkvėptus šių metų Laimės dienos ekologijos ir tvarumo temos, perkėlė į virtualią erdvę.
Laimės dienos proga ekologijos tematika virtualius konkursus rengė „Mokslo kavinė“ kartu su VšĮ „Žaliasis taškas“, Zapyškio Stubos mamų klubas planuotą mamų diskoteką ragino keisti šeimos diskoteka namie, virtualias eitynes būrė Fridays for Future Kauno bendruomenė, sveikinimus viena kitai siuntė „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte dalyvaujančios bendruomenės. Pavyko įveikti ir mobiliosios programėlės #walk15 žingsniavimo iššūkį apeiti Žemės rutulį. Dar prieš karantiną pradėję žingsniuoti 815 iššūkio dalyvių sėkmingai jį užbaigė vaikščiojimu namuose – nueita daugiau nei 71 milijonas žingsnių!
Nespėjusius sudalyvauti Laimės dienos renginiuose virtualioje erdvėje kviečiame prisijungti prie aktyvacijų, kurios vis dar yra prieinamos:
- Prie bendruomenės „Kita Neries pusė“ mozaikos dirbtuvių „Asmeninės laimės plytelės“galite prisijungti čia. „Kita Neries pusė“ taip pat kviečia sumažinti karantino metu jaučiamą stresą ir nerimą naudojant nesudėtingus meno terapijos pratimus, kuriuos rasite čia.
- Peržiūrėti grožio salono Urban green. Šančiai diskusiją apie tvarų grožį galite čia.
- Kauno apskrities viešosios bibliotekos augalingą fotografijų parodą galite rasti jų Instagram stories čia.
- EKOparodomis „Dvasinė ekologija“ ir „Ekologiškų skulptūrų parkas“ Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje galite pasigrožėti čia.
- Kauno rajono savivaldybės viešosios bibiotekos Laimės dienai skirtą virtualią knygų parodą galite aplankyti čia.
Norinčius atrasti dar daugiau kokybiškų kultūros renginių raginame sekti „Kaunas 2022“ Facebook ir Instagram paskyras arba skaityti naujienų portalą 15min.lt. Čia rasite projekte „Kultūra į namus“ dalyvaujančių žinomų kultūros organizacijų pasiūlymus ir rekomendacijas, kaip dalyvauti kultūroje neišeinant iš namų.
Linas Adomaitis: „Ramybė gyvena mano dukros sapnuose, žmonos šypsenoje ir mano drąsoje“
„Kai mintimis ragaujame drugelių medų…“ – taip prasideda viena iš populiariausių Lino Adomaičio dainų „Vandenynai“. Išties – gyvenimui nustojus skubėti, daugybė mūsų planų tapo svajonėmis arba liko tik mintimis.
Read more
„Kaunas 2022“ ambasadorė Bella Shirin: „Visi viešina tuščias parduotuvių lentynas. O aš nufotografavau ir paviešinau pilnas“
Žmogus didelis tiek, kiek didelė jo širdis. Ir kiek erdvus jo pasaulio pažinimas, išgyventos patirtys. Žvelgti į pasaulį taip pat lengviau tada, kai esi išmokęs savo pamokas arba žinai, kaip gali būti. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė Bella Shirin galėtų įkvėpti ne vieną. Veikli moteris karantino metu atranda naujų veiklų, klausosi klasikinės muzikos, namuose šoka, o pasivaikščiojimus lauke iškeitė į pasivaikščiojimus namuose. Savo akimis karinius konfliktus Izraelyje mačiusi Bella šiomis dienomis ramina ir tuos, kuriems ramybės trūksta.
Read more
Laimės dieną atkeliaus „Kultūra į namus“
Tarptautinę Laimės dieną „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ketino švęsti kartu su partneriais organizuodami 150 renginių visame mieste ir rajone, tačiau jie buvo atidėti. Vietoje planuotos programos siūlome alternatyvą – Laimės dieną kultūra pati atkeliaus į jūsų namus su žinomų kultūros atstovų rekomendacijomis, kaip likti su kultūra, kai esame priversti tiek daug laiko praleisti namie.
Laimės dienos proga, kovo 20 d., pristatome naują turiningą projektą „Kultūra į namus“: sekite „Kaunas 2022“ Facebook ir Instagram paskyras arba skaitykite naujienų portalą 15min.lt ir sužinokite geriausias „Kino pavasario“ filmų rekomendacijas, sveikatingumo motyvatorės Vlados Musvydaitės patarimus, kaip būnant namuose judėti toliau ir rinkti žingsnius, kokį virtualų projektą sukūrė ir pristato MO muziejus. Geriausių tinklalaidžių rekomendacijos, įvairių progų muzika su nostalgijos gaida iš Pakartot.lt, Kauno bienalės archyvas, gausybė audiotekos ir virtualios bibliotekos gėrybių, sportas bei judesys namuose, „Kaunas 2022“ ambasadorių rekomendacijos – tai šios ir dar daugiau temų, kurias sudėjome į „Kultūrą namuose“.
Kultūros rekomendacijomis kartu su įvairių organizacijų bei kitų iniciatyvų atstovais dalinsimės viso karantino metu – žiūrėkite, klausykite, skaitykite, sužinokite, atraskite ir išlikite sveiki su kultūra.
Tarptautinės Laimės dienos renginiai nukeliami – „Kaunas 2022“ siūlo alternatyvą
Kovo 20 d. pasaulyje minima Laimės diena. Oficialūs Tarptautinės laimės dienos ambasadoriai Lietuvoje – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda – kartu su daugiau kaip 90 partnerių šiųmetinei šventei buvo suplanavę daugiau kaip 150 renginių, skirtų tvarios gyvensenos ir ekologijos idėjų sklaidai. Organizatoriai praneša, kad saugant visuomenės sveikatą, planuoti renginiai nukeliami, iki kol pavojus dėl koranaviruso atslūgs.
„Reaguodami į susiklosčiusias aplinkybes, elgiamės pilietiškai, todėl nukeliame ir visus – netgi pačius mažiausius suplanuotus renginius“, – sako „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Vietoje per Laimės dieną planuotų veiklų, šventės organizatoriai pasiūlys programą, į kurią bus galima įsitraukti virtualiai.
„Kadangi artimiausiu metu teks daug laiko praleisti namuose, per šiųmetinę Laimės dieną dalinsimės ir kviesime kitus dalintis idėjomis, kaip būti su kultūra, liekant savo namuose“, – sako V. Vitkienė.
Alternatyvią Tarptautinės laimės dienos programą organizatoriai planuoja paskelbti jau netrukus, tad ragina sekti organizacijos naujienas.
Atidedami visi renginiai, tačiau darbai nesustoja
„Kaunas 2022“ informuoja, kad be Laimės dienos veiklų, visi kiti organizacijos renginiai taip pat bus atidedami, iki vėl taps saugu susiburti.
Organizacija savo veiklos nestabdo – darbai vyks nuotoliniu būdu, susitikimai atidedami arba perkeliami į virtualią erdvę. Interesantai bus aptarnaujami nuotoliniu būdu: e. paštu [email protected], socialiniame tinkle „Facebook“ ir telefonu +37061786632.
Likime sveiki!
Kaune veiklą pradėjo Kultūristai: išskirtinė galimybė prisidėti prie ambicingo tarptautinio projekto
Kultūristai. Taip nuo šiol vadinsis Kauno mieste ir rajone dirbsiantys savanoriai, kurie prisijungs prie vieno ambicingiausių kultūros projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Praėjusią savaitę susipažinti su šia veikla keli šimtai kauniečių susirinko į M. Žilinsko dailės galeriją.
Read more