Aktualijos

Programos „Dizainas laimei“ kuratorė D. Jutkienė: „Norime, kad Kaunas taptų laimingų žmonių miestu“

„Vienas iš mūsų tikslų – padaryti Kauną laimingų žmonių miestu“, – pasakoja Donata Jutkienė, programos „Dizainas laimei kuratorė. „Dizainas laimei“ – „Kaunas 2022“ programa, miestui padovanojusi Laimės dieną, festivalį MAGENTA, Tarptautinių dizaino tinklų forumą ir daugybę kitų renginių, padėjusių į dizainą pažvelgti naujai. Apie svarbiausius programos akcentus, įsiminusias akimirkas ir ateities lūkesčius – pokalbyje su programos kuratore Donata Jutkiene. 

Donata, ar galėtumėte plačiau papasakoti apie programą „Dizainas laimei“? Kaip kilo jos idėja? Kokie buvo pagrindiniai jūsų tikslai?

Vienas iš pagrindinių užsibrėžtų tikslų buvo padaryti Kauną laimingų žmonių miestu pasitelkiant dizainą. Dizainas mus supa visur, nors kasdienybėje to dažnai nepastebime. Tai ir architektūra, ir eksterjerai, interjerai, visa aplinka. Neseniai praėjęs Tarptautinių dizaino tinklų forumas, skirtas miestui ir žmogui jame, puikiai atspindėjo žmogaus, miesto ir dizaino santykį, kuris buvo akcentuojamos šioje programoje. Tai laimingų gyventojų, prieinamumo, žalumos temos, tvaraus miesto iššūkiai, dizaino reikšmė miesto kontekste, identiteto kūrime.

Užsiminėte apie neseniai praėjusį Tarptautinių dizaino tinklų forumą. Ar galite apie jį papasakoti plačiau?

Dizaino tinklų forumas svarbus ne tik savo turiniu, bet ir dėl to, kad čia susitiko didžiausios pasaulio ir Europos dizaino organizacijos: BEDA, IcoD, EIDD, UNESCO kūrybinių dizaino miestų tinklas ir WDC Valencia 2022.  Tokio masto susitikimas Lietuvoje buvo organizuojamas pirmą kartą. Visas šias organizacijas sukviesti į vieną miestą – itin retas reiškinys. Tai ir galimybė pasidalinti patirtimi, ir tinklaveika, miesto pristatymas. Mums tai buvo vienas didžiausių laimėjimų, o kartu ir iššūkių. Forumą kartu su partneriais – Lietuvos dizaino asociacija ir Lietuvos dizaino forumu – pradėjome organizuoti prieš metus, o tuomet niekas dar nežinojo apie karą, įvairius vėliau nutikusius pasaulinius ir politinius reiškinius – nežinojome, ar organizacijų nariai atvyks. Visgi rezultatu labai džiaugiamės. Pranešėjai, organizacijų atstovai, kiti dizaino profesionalai atvyko, susitiko ir parsivežė puikius įspūdžius, dirbtuvių metu patirtimi pasidalino su Lietuvos savivaldybių atstovais, dalyviais.

Forumo metu pranešimai aprėpė daugybę temų – nuo geriausių Lietuvos iki pasaulinių dizaino miestų projektų pavyzdžių, prieinamumo, netgi vertybinių klausimų. Visgi mane labiausiai palietė Ukrainos architekto Maksym Holovko pranešimas, kuris paskatino atsigręžti į konkrečius šiandienos įvykius.

Maksym, vykstančio Ukrainos karo kontekste, pristatė savotišką gidą, skirtą sugriautų vietovių atstatymui. Visa tai sudėjo paskutinius taškus, galima sakyti, grąžino į sudėtingą realybę.

Kokius svarbiausius akcentus, renginius, projektus išskirtumėt, kalbant apie visą „Dizainas laimei“ programą?

Be Tarptautinių dizaino tinklų forumo, išskirčiau Laimės dienos festivalį, kuris, prasidėjus karui Ukrainoje, įgavo naują formatą. Ne mažiau svarbus ir landšafto dizaino festivalis MAGENTA, kalbantis miesto ir gamtos santykio tema. Žingsnis į priekį prieinamumo didinimo link yra mūsų sukurtas Prieinamumo gidas, kurį jau sėkmingai naudoja kelios  kultūros organizacijos.

Ypatinga programos dalis yra bendradarbiavimas su Kortreiko miestu. Tikriausiai Kaune daugelis jau pastebėjo K-Totem trimatį objektą Steigiamojo Seimo aikštėje. Taip pat kartu su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi vykdėme 5x5 programą. Tai licencijuota 12 žingsnių Designregio Kortrijk programa, kurioje dalyvavo 5 verslo ir pramonė įmonės su 5 dizaineriais. Tarptautinio dizaino festivalio metu buvo pristatyta paroda „5x5 dizaino inovacijų istorijos nuo Kortreiko iki Kauno“, kurioje supažindinama su 5 Lietuvos ir 5 Belgijos įmonių bei dizainerių kurtais inovatyviais produktais ir paslaugomis. Labai smagu, kad žmonės lankė ir kitas dizaino parodas. Kai išgirsti teigiamus atsiliepimus, supranti, kad viską kūrei ne veltui.

Kokie momentai, akimirkos labiausiai įsiminė įgyvendinant programą?

Prisimenu, kaip Milano dizaino savaitės metu pristatėme Baltijos šalių menininkes. Tai buvo labai nedidelės apimties paroda, tačiau ji sulaukė be galo daug susidomėjimo. Didžiuotis galima ir tuo, kad neseniai praėjusio belgų karališkosios poros vizito Kaune metu, pristatyti K-Totem ir dizaino programos paroda „5x5 dizaino inovacijų istorijos nuo Kortreiko iki Kauno“. Supratome, kad programa jau apima daugiau, nei mes galėjome pagalvoti ar įsivaizduoti.

Jūsų manymu, koks šiandien yra dizaino ir visuomenės santykis Lietuvoje, Kaune? 

Tikiuosi, kad po įvairių parodų, Tarptautinių dizaino tinklų forumo, žmonių suvokimas apie dizainą prasiplėtė. Manau, kad tarp dalyvavusių, besidominčių kitaip būti ir negalėjo. Tikiu, kad prasiplėtė ir dizaino sampratos suvokimas – dizainas yra ne tik namų interjero detalės, bet visą miestą, kasdienį gyvenimą, komunikaciją apimanti sritis. Kartu su partneriais tarptautinio dizaino festivalio metu pristatytos parodos „1964–1984 m. grafinio dizaino istorijos“, „Porceliano miestas“, „Austinis menas – 20 a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“, „Gero dizaino prizo paroda“ ir kt. parodė daugybę skirtingų dizaino galimybių.

Ką dizainas gali pasiūlyti ir duoti miestui?

Dizainas žmogui duoda labai daug. Galima kalbėti ne tik apie aplinką, dizainą mieste, daiktinius pavyzdžius – platesnė dizaino samprata apima vizualinę komunikaciją, paslaugas, procesus. Dizaino sąvoka apibūdina tiek vizualinę kalbą, tiek aplinką, buitį, žmonių santykį su žmonėmis, su aplinka.

Kaip manote, ką miestui ir jo gyventojams paliks besibaigiantys Europos kultūros sostinės metai?

Nuoširdžiai tikiuosi, kad mieste ir toliau aktyviai veiks K-Totem – ekspozicinė erdvė grafinio dizaino kūrėjams, skirta perteikti aktualias žinutes, festivalis MAGENTA, Laimės diena. Lapkričio 27 dieną kartu su Kauno kolegija, atidarysime menininko Žilvino Landzbergo „Vasaros paviljoną“, kuris įsikurs ant Pelėdų kalno. Tikiuosi, kad ši erdvė bus atvira kultūrinei veiklai, susitikimams ir kitoms meninėms veikloms.

Jei kalbėtume apie bendrą žmonių nusiteikimą, sakyčiau, kad jie tapo atviresni kultūrai. Per šiuos metus įvyko labai daug įvairaus žanro, stilių, tarpdisciplininio meno renginių, pasaulinio lygio menininkų parodų, performatyvaus meno pasirodymų. Žmonės lankėsi labai noriai, galbūt buvo tokių renginių pasiilgę. Prisimenu, kad nors „Santakos“ savaitgalio metu beprotiškai lijo, gatvės buvo pilnos žmonių.

Taip pat išaugo Kauno lankomumas, jo pastebimumas tarptautinėje erdvėje. Žmonės galėjo naujai pamatyti miestą, atrasti dar nelankytas erdves.

by Greta Kontromavičiūtė

Šokėjas M. Pinigis – apie „Kaunas 2022“ uždarymo renginį: „Mes susitarsime“

Kaunas ir Kauno rajonas ruošiasi užbaigti Europos kultūros sostinės metus. Lapkričio 24–27 dienomis mieste ir rajone vyks baigiamieji metų renginiai, o Kauno „Žalgirio“ arenoje nuskambės paskutinioji Kauno Mito trilogijos dalis „Sutartis“.

Šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis, kartu su kolegomis taip pat dalyvausiantis kultūros sostinės metų uždarymo renginyje, sako, jog finalas yra tik simbolinis – Kaunas išaugo laikinosios sostinės drabužį ir drąsiai gali vadintis ne laikinąja, o šiuolaikine sostine.

Pasak M. Pinigio, Kaune ir Kauno rajone pokyčius pastebi tiek kultūros vartotojai, tiek jos kūrėjai, o galimybė būti kultūros įvykių centre tapo gerąja patirtimi menininkams.

Pokalbis su M. Pinigiu – apie Europos kultūros sostinės duris uždarantį Kauną ir intensyvų šių metų kūrybinį sezoną.

– Lapkričio pabaigoje „Žalgirio“ arenoje vyks „Sutartis“ – paskutinioji Kauno Mito trilogijos dalis. Programoje dalyvausite ir jūs, tad ką jums pačiam reiškia „Sutartis“ ir kokie buvo Europos kultūros sostinės metai?

– Taip, dalyvausime kartu su kolegomis, o visą choreografinę dalį kuruoja Agnė Šeiko iš Šeiko šokio teatro. Iš kūrybinės pusės – renginio detalių nežinau, bet pats žodis sutartis yra tarsi sutarimas, kad mes tai, ką darome, tęsime ir toliau. Tai – ir menininkų tarpusavio ryšių palaikymas.

Žvelgiant atgal, per pastaruosius penkerius metus įvyko labai daug. Tikrai yra ką prisiminti. Kai kurie politikai sako, kad menininkai nebuvo įtraukti į kūrybinius procesus. Tačiau tai – dideli lozungai be konteksto išmanymo. Į „Kaunas 2022“ programą įsijungė labai daug kauniečių menininkų. Manau, kad tie, kurių nebuvo programoje, patys galbūt pristigo atvirumo priimti naujesnes idėjas.

„Sutartis“ man simbolizuoja ne tik tai, kad turime tęsti pradėtas veiklas, bet tuo pačiu – neprarasti noro siekti šiuolaikiškumo ir negrįžti į tą Kauną, koks buvo prieš penkerius metus. Negalima sakyti, kad kultūros nebuvo, tačiau ji buvo labiau formali, stigo progreso, nekonvencinių kultūrinių renginių. Kultūra buvo, tačiau labiau – vienasluoksnė.

Prieš kelis metus mieste gimė spalvingas renginys – kopimas į Parodos kalną fluxus būdu. Girdėjau sakant: kokia čia kultūra? Bet šis renginys yra labiau apie laisvę, apie skirtingas išraiškas. Norisi, kad išliktų ir Laimės diena. Emocijų, pašėliojimo mieste taip pat reikia, tai – irgi kultūros dalis ir tokių renginių visuomenei reikia.

Tad susitarimas, sutartis man tai ir reiškia. Labai tikiuosi, kad tai toliau tęsis, juolab, kad šis projektas subūrė žmones kurti, dirbti Kaunui ir dėl Kauno, o ne įsisavinti pinigus.

Kitas svarbus akcentas – bendruomenių įsitraukimas, atsiradę ryšiai. Per tuos metus jos turėjo tiek veiklų, kad, spėčiau, nuo veiksmo kartais pavargdavo.

„Kaunas 2022“ subūrė choreografus, režisierius, muzikantus, šokėjus, kitų sričių menininkus, kurie tarpusavyje pradėjo kolaboruoti, atsirado netikėti kontekstai ir tai tapo gerais įrankiais kultūros centruose dirbantiems specialistams. Tuo pačiu leido įsivertinti save, savo kuriamos kultūros lygį. Kalbu ne tik apie profesionalų, tačiau ir apie neprofesionalų bendruomeninį meną.

O mums, menininkams, tai buvo laikas, suteikęs galimybe užmegzti ryšius. Pats jų atradau nemažai ir tęsiasi toliau.

Dar vienas, taip pat svarbus akcentas – kitos Lietuvos savivaldybės iš „Kaunas 2022“ perima gerąsias patirtis.

– Koks buvo jūsų paties šių metų kūrybinis sezonas?

– Labai įvairus savo darbais – įvyko nemažai premjerų. Kovo mėnesį su trupe „Nuepiko“ pristatėme naują šokio spektaklį „Niekur, bet ne čia“, taip pat spektaklį „Pakankamas atstumas“, kuris sukurtas bendradarbiaujant su Kauno miesto kameriniu teatru.

Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje pastatėme šokio spektaklį „Kūnai“, kuris tapo šio teatro repertuaro dalis. Teko dalyvauti ir keliuose projektuose Klaipėdoje, o bendradarbiaujant su Šeiko šokio teatru gimė dar vienas bendras projektas.

Tęsiasi ir spektaklio „Perdegimas“ gastrolės. Kartu su Šeiko šokio teatru buvome gastrolėse Danijoje, kur surengėme 16 spektaklių – nuo didesnių iki mažų miestų.

– O dabar kalbamės jums iš Žagarės keliaujant į Telšius, kur taip pat rodote šokio spektaklius. Šiemet nemažai teko būti mažesniuose Lietuvos miestuose, tad ar jums pačiam yra juntamas skirtumas tarp skirtingų miestų, šalių, bendruomenių?

– Kiekvienas kontekstas man turi labai skirtingą poveikį. Jis vienodas ta prasme, kad aš visur esu menininkas ir taip save išreiškiu. Nėra labai svarbu, ar tai Danija, ar Žagarė. Man visur patinka.

Gastrolės užsienyje galbūt atgaivina ta prasme, kad ištrunki iš savo rėmų, iš savo rutinos. Ten kiti žmonės, kitas kultūrinis kontekstas, kita kultūros politika ir meninio lauko valdymo modelis. Jei šalis moderni – tu gauni patirties, semiesi žinių ir grįžęs bandai jas pritaikyti.

Danijos mažuose miesteliuose labiau išvystyti scenos menai, puikiai veikia nepriklausomas menas, o ne tik tai, ką siūlo miestų ir miestelių kultūros centrai. Mūsų kultūros centrai turi puikią techninę bazę, tačiau skiriasi supratimas kalbant apie profesionalią kultūrą, jos sklaidą regionuose.

Būna, kad į mažą miestelį atvežęs šiuolaikinio šokio spektaklį, jautiesi kaip Prometėjas arba kosmonautas, nusileidęs Mėnulyje. Žinoma, mums žymę paliko sovietmetis, kuomet negalėjo būti nieko šiuolaikiško, modernaus. Todėl dabar turime vytis.

Bet tai svarbu – grįžęs iš užsienio supranti, kad yra labai prasminga važiuoti į mažesnius miestus. Važiuoti nedarant kompromiso su savimi, kad čia, galbūt, reikia vežti lengvą turinį. Ne – reikia vežti tai, kas profesionalu, kas kalba socialiai svarbia tema, galbūt yra estetiškai stipru. Ir tai paliečia žmones, įvyksta tikri dalykai. Man tai svarbu.

– Vienas iš naujesnių jūsų darbų – spektaklis „Niekur, bet ne čia“. Kokias temas jame nagrinėjate?

– Taip, tai yra naujausias darbas. Šiuolaikiniame šokyje nutinka taip, kad yra spektaklio idėja, o vėliau, kai jis jau sukuriamas, mes patys reflektuojame – koks jis, apie ką?

Visų pirma, šiame spektaklyje scenoje veikia ne trys, o keturi šokėjai. Taip pat prie kūrybinės komandos prisijungė šokėja choreografė Vilma Pitrinaitė ir šokėjas choreografas Mantas Stabačinskas – tai talentingi ir įvertinti žmonės, kurie gerai supranta šiuolaikinį šokį. Mums norėjosi dramaturginių sprendimų, kitokio buvimo scenoje.

Spektaklis kalba apie buvimą momente. Esu čia, bet ne čia – lyg niekur. Kartais taip būna – tarsi esame viename kambaryje, bendraujame ta pačia tema, bet kiekvienas ją traktuoti galime visiškai skirtingai. Galime nesusikalbėti, net jei draugiškai linksime. Juk taip būna dažnai: net jei esame kartu, bet mintimis nukeliavę tolyn. Buvo įdomu tyrinėti šias temas, gilintis į jas.

– „Nuepiko“ scenoje paprastai yra trys šokėjai. Kas yra ketvirtasis jūsų komandos narys?

– Mantas Ūsas iš Klaipėdos, Šeiko šokio teatro. Mes, kaip komanda, taip pat bandome atrasti buvimą kartu. Man rodos, šiame spektaklyje atsirado naujas kokybinis, o gal ir kiekybinis aspektas.

Spektaklyje įkvėpimu mums tapo airių tapytojo Francis Bacono drobės. Jis darbuose vaizdavo sumaitotus, deformuotus žmonių kūnus, skausmo ir baimės perkreiptus veidus. Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis „įstiklinto“ žmogaus motyvas – tai ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ vedančioji linija.

Spektaklį, visų pirma, suprantame kaip vizualų kūrinį, siekiame kalbėti vaizdiniais ir metaforomis. F. Bacono tapė pokariu, kai visuomenė gyveno pereinamajame laike – baigėsi kažkas labai sukrečiančio ir reikėjo sukurti naują realybę. Žmogus yra paženklintas karo siaubo ir tuo pačiu – nuogas, pasiruošęs priimti tai, kas, galbūt ateis. Kokia bus nauja realybė? Todėl jo drobėse daug durų, sienų – tai lyg noras pažiūrėti už horizonto.

Šio spektaklio užuomazgos gimė per pandemiją, vėliau prasidėjo karas Ukrainoje. Mes taip pat turime įvertinti, kokiame laike gyvename, kur mes judame toliau ir kur turėtų pasukti žmonija tam, kad tokių dalykų būtų mažiau. Mes esame pereinamajame laike – kaip Bacono drobėse.

Visuomenėje kažkas turi drastiškai pasikeisti – kad nustotume sirgti. Mes nemoralizuojame, kalbame per šokį, bet mus labai patiko ir buvo aktuali F. Bacono tapyba. Be to, jis visada mėgo tapyti kūną, kuris būna ir gražus, ir ne. Jo paveiksluose susipina kontekstai, kai vienoje erdvėje gali būti du žmonės, bet jie atrodo visiškai skirtingi – nesuderinami. Tai irgi simbolis tos vidinės būsenos, kurią ir nagrinėjame spektaklyje.

– Mariau, kas jums pačiam yra kultūra?

– Man kultūra prasideda nuo santykio su savimi ir su kitais. Nebūtina būti menininku, kad suprastum, kas yra kultūra. Juk ne veltui yra frazė „kultūringas žmogus“. Kultūringas žmogus – ne tik tas, kuris kultūringai elgiasi, bet ir tas, kuris sugeba priimti kitą nuomonę, skirtingą požiūrį, būti laisvas, atviras idėjoms, nebijoti įsitraukti į visuomenėje vykstančius procesus. Man kultūra prasideda nuo komunikacijos, nuo santykio su savimi, su aplinka.

by Greta Kontromavičiūtė

Kaune – išskirtinis renginys: apie Europos ateitį diskutuos Lietuvos ir užsienio valstybių vadovai bei intelektualai

Lapkričio 25 d. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) organizuoja tarptautinį simpoziumą „Europos idėja“ – „Kaunas 2022“ uždarymo programos renginį, į kurį suvažiuos intelektualai iš visos Europos bei penkių valstybių – Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Rumunijos prezidentai.

Simpoziumas prasidės Prezidento Gitano Nausėdos ir VDU rektoriaus prof. Juozo Augučio sveikinimo žodžiais, nuotoliniu būdu į simpoziumo dalyvius kreipsis Ukrainos Prezidentas Volodymyr Zelenskij ir Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen.

Specialioje prezidentinėje diskusijoje penkių Europos valstybių lyderiai diskutuos apie Europos ateitį bei ką reiškia būti ir išlikti europiečiu. Diskusijoje dalyvaus Estijos Respublikos Prezidentas Alar Karis, Latvijos Respublikos Prezidentas Egils Levits, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzej Duda ir Rumunijos Prezidentas Klaus Iohannis.

Antrojoje renginio dalyje vyks trys diskusijos, kuriose intelektualai iš skirtingų Europos šalių aptars, ką šiandien reiškia Europa, europietiška civilizacija ir europietiškos vertybės.

Diskusijose dalyvaus pasaulyje žinomi vardai iš žiniasklaidos, teisės, žmogaus teisių, politikos ir kitų sričių: „Reuters“ instituto žurnalistikos direktorius ir „Financial Times“ prisidedantis redaktorius John Lloyd; „Krytyka Polityczna“ vadovas ir Priešakinių studijų instituto Varšuvoje direktorius Sławomir Sierakowski; VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs LR Konstitucinio teismo vadovas Dainius Žalimas, „Democracy Without Borders“ įkūrėjas ir direktorius Andreas Bummel, Tarptautinių ir Europos reikalų instituto narys Francis Martin O’Donnell; buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Armėnijoje Piotr Świtalski, „Kenna Focus Ukraine“ vyr. redaktorius Michail Minakov; buvusi „Le Monde“ vyriausioji redaktorė ir „The Guardian“ redaktorių kolegijos narė Natalie Nougayrède.

„Simpoziumo tikslas yra permąstyti Europos idėją. Pastarųjų dešimtmečių geopolitiniai, kultūriniai ir mentaliniai pokyčiai verčia iš naujo klausti, ką gi turime omeny, kai sakome „Europa“. 1950 m. Schumanno deklaracija paskelbė: „Europa nebus sukurta nei per vieną kartą, nei pagal vieną planą. Ji bus pastatyta konkrečiais pasiekimais, kurie pirmiausia kurs de facto solidarumą.“ Europos Sąjunga gimė kaip projektas užtikrinti taikai ekonominio bendradarbiavimo priemonėmis. Per vėlesnius septynerius dešimtmečius šis tikslas susidūrė su iššūkiais ir modifikavosi. Šiuo metu vykstantis karas Europoje ir už Europą prideda papildomos svarbos klausimams apie Europą, jos tapatybę, apimtį ir vaidmenį. Klausimai apie atsparumą, tvirtumą ir vertybes reikalauja skubių atsakymų,“ – teigia simpoziumo sumanytojas filosofas dr. Viktoras Bachmetjevas.

Lapkričio 26 d., šeštadienį, papildomoje simpoziumo programoje Ukrainos instituto direktorius Volodymyr Šeiko kartu su diplomatu, švietimo ir kultūros sektoriaus vadovu Pawel Potoroczyn diskutuos apie tai, kaip (ne)lygiaverčiai kultūros yra priimamos, vertinamos ir žinomos. Prieš diskusiją dalyviai bus kviečiami į ekskursiją Ukrainos šiuolaikinio meno trienalėje tema „UKRAINE! UNMUTED!“.

Pilna simpoziumo „Europos idėja“ programa ir registracijos nuoroda https://ideaofeurope.org/

Simpoziumą globoja JE Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Simpoziumą organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas.

Simpoziumas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos

by Greta Kontromavičiūtė

„Arterija“ provokuoja: ar galima išgirsti vaizdą, pasverti meną?

Kauno Europos kultūrinės sostinės 2022 rėmuose užgimusi nauja kūrybinė erdvė kviečia į finalinį projekto renginį. Lapkričio 24 dieną žavioje V. Kuzmos gatvelės atkarpoje, įsispraudusioje tarp Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto pastatų, bus pristatyta paskutinė iš keturių ekspozicijų.

Meno mūzos po atviru dangumi

Visus metus „Arterija“ kvietė patirti meną po atviru dangumi: siekė sustabdyti praeivį, priversti jį pakelti galvą ar įsiklausyti, susimąstyti, prisiminti. Čia sparnus skleidė foto, video, šokio, muzikos, tekstilės ar multimedijos meno mūzos.

Paskutinėje „Arterijos“ projekto dalyje  utoriai pakvies lankytojus aktyviai įsitraukti ir kitaip, netradiciškai, patirti meną.

„Meninis projektas supažindins su paslaptingu ir nematomu meno kūrinio gimimu, kai paveikslų kūrimo procesas pats pradeda kalbėti apie sąmonės (ir pasąmonės, žinoma!) vaizdinių virsmą tapybos darbu. Pamatysime, kaip kūrybos orbitoje skriejantys menininkai paklūsta gravitacinei jėgai“, – pasakoja „Arterija“ projekto kuratorius, architektas Rimantas Giedraitis.

Į Kaunas 2022 uždarymui skirtus renginius įsiliesianti „Arterijos“ ekspozicija sudaryta iš trijų dalių: garso paveikslų instaliacijos, kinetinės skulptūros ir komunikuoti kviečiančios mobilios „Arterijos“ ekspozicijos, pasklidusios Kauno viešosiose ervėse.

Paveikslai, kuriuos reikia išgirsti Tapyba – ypatinga kalba.

Ji žmogų pasiekia be žodžių, garso. Ar spalva, potėpis, dažo faktūra, kitaip sakant, pati tapybos erdvė, gali būti išversta į verbalinę kalbą? Šiems apmąstymams provokuoja finalinės „Arterijos“ ekspozicijos „Girdėti vaizdą“ autoriai.

„Lankytojų laukia gana netradicinė patirtis. Mes, kūrėjai, įgarsinome pasakojimus apie nematomą kūrybos virtuvę. Vieni pasakoja, kaip gimsta paveikslai, koks yra kūrimo procesas. Kiti, kaip mano atveju, kaip atrodo jau sukurtas paveikslas“, –  užsimena apie būsimą ekspoziciją VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja prof. Aušra Vaitkūnienė.

Nuskenavę QR kodą ant menamo paveikslo, parodos lankytojai išgirs autentišką autoriaus balsą. Individualus pasakojimo būdas kvies mąstyti meno kūrinį kaip neužbaigtą objektą, kuris atviras yra žiūrovo improvizacijai ir interpretacijai – nutapyti paveikslą mintyse.

Kaip ir ankstesnėse ekspozicijose, ši paroda-instaliacija bus papildyta vaizdo projekcijomis.

Kinetinė Alfonso Vauros skulptūra

„MENO gravitacija“ – dar viena žiūrovų laukianti intriguojanti patirtis. Tarp dviejų VDA Kauno fakulteto pastatų V. Kuzmos gatvėje projektuojamas kinetinės skulptūros objektas. Tarsi simbolis, liudijantis pasaulio sąrangą, kur gravitacija, lyg trauka menui – kūrybai, yra Didžiojo plano dalis.

„Kaip krikščionys naudojasi dešimt Dievo įsakymų, kad gyvenime būtų mažiau problemų, taip architektai svambalu, – pasakoja idėjos autorius, skulptorius Alfonsas Vaura. – Nors tai lyg ir stabilumo simbolis, kuris ypač svarbus šiandien, išgyvenant neramius laikus. Tačiau mano sumanyme jis nebus statiškas. Atvirkščiai, gan grėsmingai judantis dangaus fone tarp namų.“

Ir išties, A. Vauros sumanymas turėtų nepalikti abejingų: beveik 3m ilgio, 1m diametro nerūdijančio plieno skulptūra švytuos aukštyn-žemyn 9 m aukštyje žiūrovams virš galvų.

Ar įmanoma pasverti meną?

Trečioji projekto „Arterija“ ekspozicija išsiverš iš savo kamerinės erdvės ir nuvilnys Kauno viešosiomis erdvėmis. Skirtingi kūrėjai – VDA Kauno fakulteto studentai - bandys atsakyti į pagrindinį parodos klausimą – tai kiekgi sveria menas?

Vilniaus gatvėje planuojama parodyti keliolika meninių projektų, išsiskleidusių mobilių kubų plokštumose.

„Mes davėme postūmį kūrybiniam naujos miesto erdvės gyvenimui, palikome žinią miestui. Tai lyg žaibo iškrova, ir su paskutine ekspozicija niekas nesibaigia. „Arterija“ ir toliau pulsuos, tik jau savarankiškai“, – sako „Arterija“ projekto organizatoriaus, VDA Kauno fakulteto, dekanas prof. Jonas Audėjaitis.

VDA Kauno fakulteto įgyvendinamas projektas „Arterija“ yra „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Finalinės projekto „Arterija“ ekspozicijos atidarymas vyks lapkričio 24 d. 18 val. V. Kuzmos gatvėje.

Ekspozicijos autoriai: Pranas Griušys, Aušra Vaitkūnienė, Mantas Valentukonis, Šarūnas
Baltrukonis, Eglė Marcinkevičiūtė, Lilija Gotautaitė-Smalinskė, Raminta Stasaitytė, Alfonsas Vaura (VDA Kauno fakultetas)
Ekspozicijos kuratorius: Andrius Zakarauskas (VDA Kauno fakultetas)
Video projekcijos, garso montažo autorius: Saulius Paliukas (VDA Kauno fakultetas)
Ekspozicijos kuratorius, architektas: Rimantas Giedraitis (VDA Kauno fakultetas)
Ekspozicijos organizatoriai: Jonas Audėjaitis, Rimantas Giedraitis (VDA Kauno fakultetas)

by Greta Kontromavičiūtė

Čijunės Sugiharos atminimui skambės simfonija, pasaulinė premjera – Kaune

Lapkričio 5 dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyks simfonijos „Nešantys šviesą“ premjera. Muzikos kūrinys dedikuotas Japonijos diplomatui, vicekonsului Čijunei Sugiharai. Pasaulinė kūrinio premjera Lietuvoje, Kaune, pasirinkta neatsitiktinai. Būtent šiame mieste rezidavo vicekonsulas Č. Sugihara.

Japonijos imperijos vicekonsulas Č. Sugihara savo veiklą Lietuvoje vykdė Antrojo pasaulinio karo metais.

Iš pažiūros paprastas žmogus nepritrūko drąsos ir besipriešindamas nacių režimui, rizikuodamas savo gyvybe ir karjera, išgelbėjo daugiau nei 6 tūkst. iš Europos bėgančių žydų, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas, nors tam neturėjo Japonijos vyriausybės leidimo. Jo drąsa ir humaniškumas buvo neprilygstamas užuojautos pavyzdys didelės tamsos ir blogio metu.

„Nešantys šviesą“ – didelės apimties muzikinis kūrinys, kurio autorė – visame pasaulyje žinoma kompozitorė Lera Auerbach. Kartu su Kauno valstybiniu choru bei Kauno miesto simfoniniu orkestru pirmą kartą šį kūrinį klausytojams pristatys ir violončelės virtuozė Kristina Reiko Cooper.

Diriguos Lietuvos ir viso pasaulio klausytojams puikiai pažįstamas, prestižinių „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas maestro Konstantinas Orbelianas.

Projektas, kurio iniciatorė japonų kilmės violončelininkė Kristina Reiko Cooper, yra įgyvendinamas gavus didelę „Yad Vashem“ Pasaulio holokausto centro Jeruzalėje paramą.

Pasak K. Reiko Cooper, vizija apie muzikinį projektą, skirtą Č. Sugiharai, kilo pirmą kartą išgirdus jo istoriją.

„Tai doro ir kuklaus žmogaus istorija. Supratau, kad jei ne jo herojiški veiksmai – tūkstančiai išduotų tranzitinių vizų, skirtų prieš tuometinės vyriausybės nurodymus – mano vyras ir trys vaikai šiandien neegzistuotų.

Mano vyro tėvas Irving Rosen taip pat gavo Sugiharos vizą, kuri ir padėjo išgyventi. Taigi, iš Holokausto pelenų ir siaubo jis sugebėjo sukurti naują šeimą ir gyvenimą. Būdama amerikiete ir japone, suprantu, kaip sunku Č. Sugiharai buvo prieštarauti tuometinei valdžiai, nusižengti visoms socialinėms normoms. Tai buvo labai drąsus žingsnis, o tuo pačiu – paprasčiausias dalykas pasaulyje – daryti tai, kas yra teisinga.

Norėjau šį drąsų žmogų pagerbti man artimu būdu – pasitelkiant muziką. Tai buvo mano svajonė, dabar tapusi realybe – įgyvendinti šį projektą per nuostabią L. Auerbach muzikos partitūrą ir švęsti gyvenimą nušviečiant Č. Sugiharos poelgį. Tegul jis ir toliau mus visus įkvepia“, – sakė K. Reiko Cooper.

Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas akcentuoja, kad Č. Sugihara – Kauno legenda, kuris Lietuvą ir Japoniją susiejo pačiu aukščiausiu lygiu.

„Daug turistų atvažiuodavo į Kaune esančius Sugiharos namus, ir žinia apie juos vis sklido. Su žinoma amerikiečių kompozitore L. Auerbach ir violončelininke K. Reiko Cooper buvome susitikę prieš keletą metus ir kalbėjome apie idėją parašyti simfoniją, dedikuotą Č. Sugiharai.

Simboliška, kad pasaulinė kūrinio premjera vyks Kaune. Po to yra numatytos premjeros Niujorke, Tel Avive, Londone, Varšuvoje. Kol pendemijos ir karo, mes galvojome padaryti šią muzikinę kelionę istorinio Rytų ekspreso kryptimi, miestuose, per kuriuos jis važiavo. Būtent Rytų ekspresu keliaudavo žydai, gavę vizas iš Sugiharos“, – sakė A. Treikauskas.

Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas A. Treikauskas sako, kad „Nešantys šviesą“ yra kūrinys, sulauksiantis didžiulio pasaulinio atgarsio. „Vėliau mes šį kūrinį norėsime įrašyti, tad laukia dar daug darbo“, – kalbėjo A. Treikauskas.

Simfonija „Nešantys šviesą“ – „Kaunas –Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

by Greta Kontromavičiūtė

„Ukraine! Unmuted“ trienalės parodoje – ilgai tildytas Ukrainos kultūros balsas

Jau lapkričio 4 d. Kaune – Europos kultūros sostinėje – prasideda Ukrainos šiuolaikinio meno trienalė „Ukrainian Cross-Section 2022. UKRAINE! UNMUTED“. Trienalės programa Lietuvos auditoriją kvies pažinti Ukrainos meną  šiandieniniame kontekste, o šalies kūrėjai prabils per parodą, performansą bei atviras diskusijas. Anot trienalės organizatorių, „Ukraine! Unmuted“ – unikali galimybė išgirsti ilgai tildytą Ukrainos kultūros balsą, o apie tai, koks Ukrainos menas buvo ir yra, leisti kalbėti pačiam menui.

„Ukrainian Cross-Section“ istorija prasidėjo 2010 m. Liubline: pirmoji trienalė buvo bandymas suvokti Ukrainos šiuolaikinio meno tapatybę, apibrėžti ukrainietiškumą šiuolaikiniame mene. Nuo 2010 m. „Ukrainian Cross Section” jau pristatė 172 meno projektus ir 123 autorių bei menininkų grupių darbus.

Lapkričio 4 d. Kaune prasidėsianti penktoji trienalė siekia apžvelgti Ukrainos meną šiandien – laiku, kai ukrainiečių realijas daugiausia lemia karas. Šiame kontekste ukrainiečių meninė išraiška įgauna naują atspalvį – gana atvirą, aštrų, netikėtą ir tragišką. Trienalė taip pat siūlys pažvelgti į Ukrainos praeitį, imperijų šešėlį, kultūros naikinimą ir šiandien jaučiamus istorijos vingių padarinius.

Anot organizatorių, menas jautriai atliepia istorinius procesus. „Pastaraisiais dešimtmečiais Ukrainos menininkai ne tik atspindėjo bendrą netikrumo, nesaugumo būseną, bet ir ieškojo tinkamų žodžių bei galimybės prabilti. Šiame projekte pristatomi kūriniai – tai mūsų jausmų, įžvalgų ir apmąstymų atspindys, kuris padeda mums suprasti save pačius ir tai išsakyti pasauliui“.

Trienalės programą atidarys paroda bei performansas

Svarbiausias trienalės programos akcentas – 17 meno projektų pristatanti paroda, kurioje – Ukrainos menininkų iš Dnipro, Chersono, Kijevo, Charkivo, Lvivo, Odesos bei Donecko darbai. Kauno centriniame pašte lapkričio 4 d. atidaromoje ekspozicijoje bus galima išvysti vaizdo kūrinius, instaliacijas bei kitus objektus, tapybos, grafikos, fotografijos darbus. Prieš parodos atidarymą lankytojų lauks Ukrainos menininkų performansas „Kelias“. Norintieji lapkričio 5 d. galės dalyvauti ir parodos kuratorių Volodymyr Kaufman bei Sergiy Petlyuk vedamose ekskursijose ukrainiečių ir anglų kalbomis.

Anot kuratorių, parodoje dalyvausiantys menininkai pasirinkti neatsitiktinai. „Atrenkant trienalėje dalyvausiančius menininkus, domėjomės tais projektais, kurių žvilgsnis yra gilesnis – ypač kalbant apie esamą situaciją Ukrainoje. Nors šie kūriniai galėjo būti sukurti ir prieš Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, jie vis tiek gilinasi į tai, ant ko mes, ukrainiečiai, stovime, kokio masto yra mūsų patirtos traumos. Svarbu perteikti, kad ukrainiečių kultūra yra savarankiška, verta dėmesio ir gilesnio tyrinėjimo, o ne priedas prie „rusų kultūros“, kaip kadaise į ją žiūrėjo pasaulis“, – teigia Volodymyr Kaufman.

Programoje – Ukrainos tapatybės klausimus nagrinėjančios diskusijos

„Karas yra kaina, kurią Ukraina moka, kad patrauktų pasaulio dėmesį ir išeitų iš aklosios zonos – ir šiandien yra diena, kai apie Ukrainą reikia kalbėti daugiau ir intensyviau“, – įsitikinusi trienalės vadovė Lida Savchenko-Duda.

Šių metų programoje numatytos keturios viešos diskusijos, paliesiančios kultūrinės diplomatijos, Rusijos kolonijinės politikos paliktų traumų temas. Tarp pranešėjų – Paweł Potoroczyn (filosofas, buvęs Lenkijos instituto Niujorke ir Londone, Adomo Mickevičiaus instituto vadovas), Carl Henrik Fredriksson (kultūros žurnalo „Eurozine“ atstovas), Jacek Dehnel (poetas, menininkas), Yaroslava Strikha (literatūros kritikė) ir kiti. Pirmosios diskusijos – „Discovering Ukraine (from outside and from inside)“ bei „Dancing with Empire, Falling for Empire“ vyks lapkričio 10-11 d. Diskusijos bus vedamos anglų kalba.

Meninę bei diskusijų programą praturtins ir esė knyga, skirta pristatyti ukrainiečių kultūrą užsieniečiams, sugriauti apie šalį vyraujančius stereotipus. Savo kurtus tekstus pristatys Ivan Kozlenko, Kateryna Botanova, Mykola Ryabchuk, Vitaliy Portnikov, Zoya Zvinyatskovska, Halyna Kruk bei Yurko Vovkohon – kultūros vadybininkas ir Ukrainos armijos karys, atskleisiantis, kaip kariaujantys kultūros žmonės gali perteikti šią patirtį kitiems. Diskusijų programos ir leidinio kuratorė – vertėja, leidėja ir autorė Oksana Forostyna.

Parodos atidarymas – lapkričio 4 d. 18 val. Prieš parodos atidarymą, 16 val., vyks performansas „Kelias“. Paroda Kauno centriniame pašte (Laisvės al. 102), pirmame ir antrame aukštuose, veiks iki gruodžio 4 d. Daugiau informacijos apie renginius galima rasti čia.

Trienalę organizuoja Kultūros strategijos institutas Lvive, Lvivo savivaldybės institucija, NVO „Aktualiojo meno institutas“ ir Virmenska 35. Projektą remia „Kaunas 2022“, Lvivo miesto taryba, ZMIN fondas ir Tarptautinis renesanso fondas (Ukraina).

by Greta Kontromavičiūtė

Paskutinį interaktyvios parodos „Iš tamsos“ savaitgalį – dovana lankytojams

Keletą mėnesių išskirtinėje erdvėje Kauno centre apsilankyti kvietusi interaktyvi paroda „Iš tamsos“ priartėjo prie finišo. Iki spalio 30 d. veiksiantį iš Kauno kilusios britų menininkės Jenny Kagan kūrinį paskutinį savaitgalį visi kviečiami aplankyti nemokamai. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ pristatomoje parodoje penktadienį bus galima susitikti ir jos autorę. Ji žada būti atvira pokalbiams su kiekvienu.

Sutapimas – spalio 28-ąją, kurią praleis istoriniame pastate Gimnazijos g. 4, Jenny Kagan mini savo gimimo dieną. Papildomo simbolizmo suteikia faktas, kad ši data žymi ir „Didžiąja akcija“ vadinamos tragedijos metines. 1941 m. Kauno gete įvykdyta atranka – Vilijampolėje, Demokratų gatvėje buvusioje aikštėje atrinkta 9200 Kauno gete uždarytų žydų, iš kurių beveik pusė – vaikai. Kitą dieną visi pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke. Tai vienos didžiausių Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką įvykdytų gyventojų žudynių.

Jenny Kagan tėvai – Margarita Štromaitė ir Juozapas Kaganas – išgyveno Holokaustą. Jie susipažino jau patekę į Kauno getą, kur įvyko ir pirmasis jų pasimatymas. Jaunų kauniečių išgyvenimai ir kova dėl išlikimo įprasminti unikalioje parodoje „Iš tamsos“. Didžiojoje Britanijoje, kur po karo įsikūrė Kaganai, gimusi menininkė atkūrė jų kelionę į laisvę. Tai ir skausmingai romantiška pažintis, ir dienoraščio puslapiai, ir aplink dėjęsi įvykiai, kurių metu nužudytas Jenny Kagan senelis, garsus Kauno verslininkas, kuriam priklausė kino teatras „Pasaka“. Neoninė pastato iškaba, kaip ir jautri „Lietūkio“ garažo žudynių interpretacija, pasitinka visus parodos lankytojus. „Sakyčiau, kad tai tarsi teatras be aktorių“, – pristatydama ne vienerius metus puoselėtą savo kūrinį kalbėjo menininkė.

„Iš tamsos“ nepateikia jokių kaltinimų. Interaktyvi paroda, kviečianti atsiversti knygas, atidaryti lagaminus, sulošti stalo žaidimo partiją ar žvilgtelėti į nedidelę dėžę, kurioje slėpėsi Margarita ir Juozapas, yra drąsus meniškas priminimas apie tai, kas mažiau nei prieš 100 metų vyko Laikinojoje sostinėje ir kitur Europoje.

J. Kagan pasakojama istorija karo Ukrainoje akivaizdoje regisi dar artimesnė ir aktualesnė. Ji kelia klausimus apie mūsų pasirinkimus – deja, ne tariamuoju, o esamuoju laiku. Kaip elgiuosi aš, pasibeldus karui? Ar pasirenku kairę, ar dešinę? Jei privalau, į kurią pusę siunčiu kitą? Ar atidarau duris tam, kurį persekioja? Ar užmerkiu akis ir lieku pasyvus stebėtojas?

„Kodėl kas nors renkasi rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų mus – neišsprendžiamas klausimas“, – yra sakiusi Margarita Kagan. Parodoje išreiškiamas dėkingumas ir Jenny Kagan tėvų gelbėtojui Vytautui Rinkevičiui – jo portretas puošia vieną pastato erdvių. Ši detalė sujaudino po mirties kartu su žmona Elena Pasaulio tautų teisuoliu pripažinto V. Rinkevičiaus dukterį Vitaliją Čiurinskienę, kuri parodoje Gimnazijos g. 4 lankėsi jau ne kartą.

Viena reikšmingiausių ir kūrybiškiausių „Kaunas 2022“ parodų savo kelionę baigs sekmadienį. Spalio 28–30 d. norintys išvysti „Iš tamsos“ ar dar kartą pasivaikščioti Jenny Kagan sukurtais istorijų labirintais, tai galės padaryti be bilietų. Organizatoriai primena, kad pastate Gimnazijos g. 4 vienu metu gali lankytis ribotas skaičius žmonių, tad įėjimo į parodą gali tekti šiek tiek palaukti. „Iš tamsos“ darbo laikas – trečiadienį, ketvirtadienį–sekmadienį: 11.00–18.00 val., ketvirtadienį: 11.00–19.00 val. Visą „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją
programėlę „Kaunas 2022“.

by Greta Kontromavičiūtė

Premjera garsaus filosofo Emmanuelio Levino atminimui VEIDAS lapkričio 11-13 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Pristatome Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerą VEIDAS, skirtą garsaus filosofo Emmanuelio Levino atminimui, kuri vyks lapkričio 11, 12 ir 13 d.

XX a. prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas – vienas iš penkių įtakingiausių XX a. filosofų Europoje. Prancūzijoje daugelis žino, kad jis gimė ir užaugo Kaune. Ką apie didįjį XX amžiaus mąstytoją žinome mes?

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Veidas/Visage“, sukurtas kartu su Ešo  prie Alzeto teatru (Liuksemburgas), yra skirtas skleisti pamatines Levino idėjas – etinį santykį su Kitu ir atsakomybę už Kitą.

Spektaklis, sukonstruotas iš Emmanuelio Levino minčių ir tekstų leidžia matyti ir girdėti, o tai reiškia – leidžia mąstyti.

Idėjos autoriai  ir režisieriai  – Vincent Adelus ir Isabelle Adelus & Suran

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Isabelle Adelus & Suran

Vaizdo dizaineris – Milosh Luczynski

Filosofijos konsultantai – Viktoras Bachmetjevas, Bernard Fischer, Robert Scholtus

Kompozitorius – Rafal Mazur

Vaidina: Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Povilas Jatkevičius, Artūras Sužiedėlis  

Plačiau apie spektaklį 

Bilietai

by Greta Kontromavičiūtė