„Kaunas 2022“ ambasadorė Vlada Musvydaitė: visos idėjos gimė iš pajutimo, arba Kaip apeiti Žemės rutulį?
Naudingų žingsnių programėlės, sėkmingo lietuviško startuolio #walk15 kūrėja arba moteris, kuri eidama skrenda. Taip sakoma apie lektorę, žurnalistę, Lietuvos lengvosios atletikos čempionę Vladą Musvydaitę. Prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių prisijungusi V.Musvydaitė sako, kad ėjimas nėra tik kojų dėliojimas, tačiau ir pažinimas aplink tave esančios aplinkos, kultūros, istorijos. O gal ir savęs paties.
„Mes kiekvienas savyje turime savo kultūrą“
V.Musvydaitės nuomone, tarp kultūros ir ėjimo yra ne viena stipri jungtis. Jų daug. „Kai man gimė idėja kurti šią mobilią aplikaciją, svarbiausia mintis ir buvo: kaip padaryti, kad ėjimas vestų žinių link? Artimiausia tema buvo kultūra. Mes sukūrėme ne vieną kultūrinį maršrutą Lietuvoje ir net užsienyje, kai eidamas gali pamatyti tam tikrą objektą, susipažinti su kultūros istorija. O norėdamas pamatyti, tu iki jo turi ateiti. Kai vaikštai ir tau yra sudaromas tam tikras kultūrinis maršrutas, tarsi patenki į kitą pasaulį, eini ir girdi audiogidą, kuris tau pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu. Dar svarbu, kad taip tu neniokoji pačios gamtos, tau nereikia jokių stendų, rodyklių – viską turi virtualioje platformoje ir eidamas susipažįsti, pavyzdžiui, ir su gatvės menu. Aš tikiu tuo, kad į mūsų gyvenimus, į mūsų vaikų gyvenimus, ypač mokantis istorijos, ateis patirtis mokytis einant, o mokytojai duos užduotis kurti savo kultūrinius maršrutus. Nes mes kiekvienas savyje turime savo kultūrą. Vienoks būtų mano maršrutas, kitoks – kito maršrutas Kaune“, – sakė V.Musvydaitė.
Kaunas asocijuojasi su laime
Kai sulaukė pasiūlymo prisijungti prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos, ilgų svarstymų nebuvo. V.Musvydaitė su būsimos Europos kultūros sostinės komanda jau yra kūrusi bendrus projektus, o kaip tik šiuo metu kauniečiai bei rajono gyventojai kviečiami dalyvauti žingsnių iššūkyje „Nė žingsnio be kultūros“. „Kaunas 2022“ komanda su savo kreizi idėjomis papildė mus, o mes – kaip techniniai partneriai – galėjome jas išpildyti. Man imponuoja vienas pirmųjų mūsų bendrų projektų, kai kartu kūrėme „Laimės maršrutą“. Kaunas man asocijuojasi su laime – su laime vaikščioti, laime pažinti, laime sutikti savo gerus draugus“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak V.Musvydaitės, sulaukusi pasiūlymo tapti ambasadore ji visų pirma pagalvojo, kad norėtų skleisti žinią, jog apie ėjimą nebūtų galvojama tik kaip apie paprastą vaikščiojimą: „Man pačiai ėjimas visų pirma ėjimas per kultūrą, per susipažinimą, per žinių įgijimą. Sutapo mūsų požiūris, ir nusprendžiau tapti ambasadore.“ Kaunas Vladai – taip pat sporto ir draugystės miestas: „Būdama Kaune visą laiką aplankau savo geriausius draugus – olimpiečių porą Saulių ir Rugilę Binevičius. Šis miestas man taip pat idealus važiuoti dviračiu. Ir dar asmeniniai prisiminimai, žinoma. Stadionas. Kai buvau profesionali sportininkė, Dariaus ir Girėno stadione yra nukritęs ne vienas prakaito lašas.“
Jau nuėjo 710 milijonų žingsnių
Kaip pasakojo V.Musvydaitė, Kaunas laimi visus žingsnių iššūkius ir rekordai priklauso kauniečiams. Itin aktyviai miestas bei rajonas įsijungė į iššūkį „Nė žingsnio be kultūros“. Paskutinius paruošiamuosius žingsnius titulo metams dėliojanti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda pakvietė Kauno miesto ir rajono gyventojus titulo metų link žengti kartu ir dalyvauti žingsnių iššūkyje. Kartu su naudingų žingsnių programėle „#walk15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 20 220 121 žingsnis. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias ar, jei leidžia karantino ribojimai, realias komandas ir eiti už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją. „Tačiau jūs įsivaizduokite! Jei tikslas buvo virš 20 milijonų žingsnių, jau dabar kauniečiai yra nuėję 710 milijonų žingsnių. Tai neįtikėtinas populiarumas“, – kalbėjo V.Musvydaitė.
Į bendruomenes ir komandas susibūrę miesto bei rajono gyventojai taip pat varžosi tarpusavyje, o šiuo metu pirmauja Raudondvaris (Kauno r.). Yra bendruomenių, kurios išsikelia sau tam tikrą ėjimo tikslą: „Tarkime, daugelis įmonių išsikelia tikslą – apeiti visiems kartu aplink Žemės rutulį. Tai yra tik 50 milijonų žingsnių. Ir tai labai veža.“ V.Musvydaitė sako, kad kūrybiškai į ėjimą pažvelgė įvairios įmonės bei organizacijos, kuriančios savo žingsnių iššūkius. Tarp jų – ir kultūros lauko žmonės. „Nacionalinis Kauno dramos teatras sukūrė savo maršrutą, kai tu gali pajusti kultūros dvasią, o jį įgarsino patys aktoriai. Kai tik turėsiu laiko, pati labai noriu jį išbandyti“, – sakė V.Musvydaitė.
Išaugo per dieną nueinamų žingsnių skaičius
Beje, ėjimą dar labiau išpopuliarino ir karantinas, kai eiti pradėjo ir iki šiol to nedarę žmonės. Kai užsivėrė renginių erdvės, miestų savivaldybės, sporto klubai – pasirodė, jog būtent ėjimas, važiavimas dviračiu arba bėgiojimas ir yra tos aktyvaus gyvenimo veiklos, kurioms negalioja griežti suvaržymai
„O ką daugiau veikti? Žmonės rūpinasi savo emocine sveikata, o daugelis psichologų, trenerių, gydytojų rekomendavo būtent ėjimą. Kiek galima būti namie? Manau, kad kiekvienas lietuvis jau aplankė aplink save esančius visus parkus. Beje, net pagal statistiką galima pasakyti, kad jei prieš karantiną vidutiniškai vienas žmogus per dieną nueidavo po 4000 žingsnių, tai šiuo metu eina po 4500 žingsnių“, – sakė V.Musvydaitė.
Idėja gimė iš pajautimo
Kodėl Lietuvoje taip išpopuliarėjo ne tik ėjimas, tačiau ir žingsnių iššūkiai, o V.Musvydaitės sukurta programėlė yra dažno, mėgstančio aktyvų gyvenimo būdą, mobiliajame telefone?
„Aš nieko nesitikėjau, mano noras buvo sukurti patogų įrankį, kad visos mamos ir tėveliai vaikams galėtų papasakoti kažką daugiau, nei kad čia yra medis ar varlė. Pamenu, kai vieną dieną vaikščiodama su savo vaikais miške, pagalvoju: kodėl nėra tokio „įrankio“, kad galėtum žinoti, kas tavęs laukia einant toliau?“ – kalbėjo V.Musvydaitė. Pavyzdžiui, jei eidamas tam tikru maršrutu galėtum išklausyti informacijos, pasinaudodamas programėle? Taip vaikams ne tik suteiktum aktyvų laisvalaikį, bet ir žinių, supažindintum su aplinka. „Taip man kilo idėja sukurti pirmąjį maršrutą Vilniuje. Vėliau gimė pirmųjų ėjimo varžybų idėja. Buvo nerealu, nes atėjo apie 3 tūkstančiai žmonių. Tai ir buvo #walk15 užuomazga. Tačiau apie pačią programėlę, jos funkcijas aš galvojau ilgai – tai truko apie ketverius metus. Prieš pusantrų metų gimė visiškai atsinaujinusi aplikacija, su naujausiomis funkcijomis. Ir tik prieš pusantrų metų mes pradėjome skaičiuoti vartotojus. Neįtikėtina, tačiau šiandien jų yra 188 tūkstančiai ne tik iš Lietuvos, tačiau ir iš kitų šalių. Visos mano idėjos gimė iš pajautimo, išieškojimo. Matyt, kad tai buvo geras sprendimas“, – kalbėjo V.Musvydaitė.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Kaunas išaugo ir yra pasiruošęs įžengti į Europos kultūros sostinės metus
2017 metais, kai Kaunas laimėjo Europos kultūros sostinės titulą, prasidėjo kelionė, žadėjusi iššūkių ir kelio vingių. Tuo pačiu tai sutelkė miesto ir rajono kultūros organizacijas, menininkus, kūrėjus, jaunimą, mikrorajonų ir seniūnijų bendruomenes kartu kurti atvirą, demokratišką, jaukų ir svetingą miestą. Pasirinktas šūkis: „Iš laikinosios į šiuolaikinę!“ visiems byloja apie miestelėnų ambiciją keistis ir keisti. Nuo starto praėjus keleriems metams Kaunas išaugo ir yra pasiruošęs švęsti Europos kultūros sostinės metus. Išaugo stereotipus, kausčiusius miestą, laikinosios sostinės kompleksų, nerimo ir užsidarymo rūbą.
„Nuo pat „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022” programos pradžios sutelkėme dėmesį ne į renginių ar pramogų organizavimą miestiečiams ir rajono gyventojams, bet į jų pačių įtraukimą į kultūros kūrimą. Labiausiai išaugo kultūros suvokimas nuo kūrėjo-žiūrovo įvaizdžio iki miesto ir rajono bendruomenių tapimo kultūros kūrėjais savo aplinkoje. Išaugo ir istorinių įvykių priėmimas: tapome labiau pajėgūs atsigręžti ir į skaudžius praeities įvykius, juos priimti ir apie juos kalbėti. Didžiuojamės įspūdingu būriu savo partneriu – daugiau nei 80 kultūros organizacijų kartu su mūsų komanda dėlioja paskutinius akcentus 2022-ųjų metų programai“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” vadovė Virginija Vitkienė.
Pasak V. Vitkienės, išaugo ir stiprėja architektūros paveldą branginanti bendruomenė. Prie „Kaunas 2022“ prisijungę tuomet dar mokyklos suole esantys jaunuoliai, šiandien jau patys kuria reikšmingus pokyčius mieste. Kaune ir jo rajone užgimusios šventės (Fluxus, Istorijų, ConTempo festivaliai, Dizaino įvykis, Šiuolaikinės seniūnijos) tapo mėgstamomis kauniečių bei rajono gyventojų ir tikrai gyvuos po titulinių metų. Kai kurios miesto šventės, pavyzdžiui, Laimės diena, jau išaugo Kauno ribas ir išplito po visą Lietuvą.
2022-aisiais Kaunas taps geidžiamiausia viso žemyno kultūros kryptimi ir savo lankytojus pasitiks sausio mėnesį vyksiančiu atidarymo renginiu, kuris ir pradės didžiąją Kauno Mitinio Žvėries trilogiją bei atidarys visus metus, dovanosiančius per 300 įvairių kultūros įvykių Kauno mieste ir rajone.
Nuo šiol visas svarbiausias „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” naujienas galima stebėti specialiai sukurtoje interneto svetainėje. „Kaunas 2022” komanda kviečia aktyviai, kartu su artimaisiais bei draugais, laukti kultūros sostinės metų programos, sekti visas naujienas ir dalyvauti.
Ką Kaunas išaugo galima pamatyti čia.
Europos dienos proga jungtinis sveikinimas Lietuvai ir pasauliui: be kultūros nėra demokratijos
Minint Europos dieną, lankytojams atsiveria ES institucijų durys Briuselyje, Liuksemburge ir Strasbūre. Visoje Europoje įvairiausiais renginiais prabylama apie europines vertybes.
Nors šiemet gegužės 9-ąją vieni kitus sveikinti galime tik per ekranus, tai nekliudo džiaugtis, kad Lietuva yra kultūriškai turtinga Europos šeimos dalis, – jungtiniame sveikinime sako tiek po visą pasaulį pasklidę Lietuvos ambasadoriai, tiek besidarbuojantieji Lietuvoje.
Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje 23 visame pasaulyje išsibarsčiusios Lietuvos atstovybės siunčia vieningą sveikinimą pasauliui, kuriuo primena, kad be kultūros nėra demokratijos, o be demokratijos nėra įmanoma laisvė. Linkėjimus Europos dienos proga siunčia Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Ukrainoje, Belgijoje ir Liuksemburge, Ispanijos Karalystėje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose, Kinijoje, Izraelyje, Turkijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Latvijoje, Rusijoje ir jos Kaliningrado srityje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje įsikūrusių Lietuvos atstovybių vadovai.
Prie sveikinimo pasauliui jungiasi ir Lietuvos Respublikos kultūros ministras Simonas Kairys, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” direktorė Virginija Vitkienė.
Linkėdami didžiuotis, kad esame vieningos Europos šeimos dalis, jie kviečia likti kūrybingais ir primena, kad kitąmet Europos dieną minėti renginiais galėsime ištisus metus Kaune, pavirsiančiame pagrindine žemyno kultūros susitikimo vieta.
Iš visame pasaulyje esančių Lietuvos atstovybių, sostinės ir Kauno atsiųstą sveikinimą galima rasti paspaudus čia.
Tadas Vincaitis-Plūgas – apie piešinius ant sienų: nebūtina išpiešti viso Kauno ir visų kiemų
Kiek piešinių ant sienų jau yra nupiešęs, menininkas Tadas Vincaitis-Plūgas nežino ir pats. Neskaičiuoja. Nes, sako, paklausus, kiek operacijų atliko chirurgas arba kiek automobilių ratų pakeitė jų montuotojas – jie taip pat nežinotų. „Padarai darbą ir atsisveikini su juo“, – sako menininkas. Kaune gimęs ir užaugęs Tadas Vincaitis-Plūgas prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių komandos, prie šio projekto jis jau yra prisidėjęs ir savo darbu. Pernai prieš „Istorijų festivalį“ jo kūrinys pažadino A. Mickevičiaus g. 30 namo sieną. Menininkas nutapė dviejų žydžių – mamos ir dukters – portretus. T.Vincaičio-Plūgo kūrinys inspiruotas tarpukario fotografijos, kurioje yra Rosian Bagriansky su savo mama Gerta, išgyvenusios Holokaustą. Iš nuotraukos nupiešti piešinį ant namo Kauno centre sienos menininkui pasiūlė „Kaunas 2022“, o tada prasidėjo bendras darbas – kaip siena turi atrodyti, kaip šią idėją vizualizuoti: „Tai pavadinčiau prisilietimu prie istorijos, kuri nesinori, kad nueitų užmarštin“, – tada sakė T.Vincaitis-Plūgas. T.Vincaitis-Plūgas taip dirbo ir su „Kaunas 2022“ projektu „Šiuolaikinės seniūnijos“ Karmėlavoje.
Kalbėdamas apie prisijungimą prie „Kaunas 2022“ ambasadorių, menininkas sakė sulaukęs pasiūlymo: „Man šis įvykis malonus – jaučiuosi pagerbtas ir įvertintas. Noriu sustiprinti Kauno – kaip Europos kultūros sostinės pozicijas, nes manau, kad savo srityje esu kompetentingas, turiu nemažai patirties. Manau, kad mano darbai papuoš visą kultūros sostinės renginių ciklą. Kokią idėją atsinešu? Kad piešiniai ant sienų gali būti labai profesionalūs ir noriu būti to pavyzdys, iš kitų reikalauti to paties – aukšto lygio, kokybiško meno, kuris būtų vertas kultūros sostinės vardo.“
Kaip Tadas tapo Plūgu
Ši pravardė, sako menininkas, dar nuo mokyklos laikų. Sovietmečiu jam teko lankytis Vakarų Vokietijoje ir pamatyti šios subkultūros apraiškas. „Tada buvau paauglys. Iš sovietinio lagerio ir pilkos aplinkos išvažiavęs į Vokietiją pamačiau spalvotą, margą ir labai ryškią visuomenę, aplinką ir miestą. Grįžus į Kauną niežtėjo rankos, o piešti mėgau nuo pat mažų dienų“, – pasakojo Tadas. Tada, grįžęs į Lietuvą, jis ant savo fizinio lavinimo aprangos užsirašė žodį „plūgas“. Mat be grafičių, kuriuos matė Vokietijoje, jam įsiminė ir ryški, su įvairiais užrašais ir antsiuvais žmonių apranga. Kodėl būtent plūgas? Konkretaus atsakymo nėra. „Gal kvailoka, bet man tada tai pasirodė normalu.“ Pirmieji bandymai piešti ant sienų buvo dar mokykloje, o baigęs ją Tadas pasirinko architektūros studijas, dirbo architektu, dizaineriu, animatoriumi, o po to susikoncentravo ir nutarė daryti tai, kas labiausiai patinka – piešti ant sienų.
Apie brandą ir architektūrą
Tadas vadinamas šio meno pradininku Lietuvoje, o kiek piešinių jau nupiešė – neskaičiuoja. Lygiai taip pat, kaip chirurgas neskaičiuoja atliktų operacijų, o ratų montuotojas – pakeistų ratų. Arba duonos kepėjas, sako Tadas, irgi neskaičiuoja savo iškeptos duonos. Piešiniai ant sienų ir architektūra tarpusavyje yra labai glaudžiai susiję, o pats piešinys keičia ne tik konkretų pastatą, bet ir aplinką.
„Jei būčiau diktatorius, neleisčiau piešti jaunesniems, nei 30–35 metų žmonėms. Nes tam reikalinga branda. Turi sukaupti didelį bagažą vizualios informacijos, medžiagos iš viso pasaulio, labai domėtis ir pamatyti daug įvairių sprendimų, stilistikų, žanrų ir panašiai. Tada pamatai, kaip profesionaliai ir konceptualiai yra atliekami darbai, supranti, kad labai reikia jausti kontekstą, suvokti architektūrą – kad darbai jos nesudarkytų“, – sako Tadas. Dažnas piešinys atsiranda ant tokio fasado, kur architektas nebuvo numatęs jokio piešinio: „Ir mes su tais darbais darome invaziją. Todėl reikalingas jautrus priėjimas ir pajautimas. Piešiniai turi draugauti su architektūra, bet supraskim ir tai, kad toks pojūtis ateina iš gausybės darbų, patirčių, daugelio metų informacijos kaupimo.“ T.Vincaitis sako, kad labai gerai galima pastebėti, kurie darbai yra profesionalūs, konceptualūs, apgalvoti ir pajausti, o kur – jauno žmogaus kūryba: „Bet tai yra ir priešprieša, prieštaravimas pačiam sau – juk jaunas žmogus nori daryti, kurti, o kur jam tą daryti, jei ne ant sienos, ne čia ir dabar?“
Apie turinį ir neperspaudimą
Tadas save vadina užsakomuoju dailininku, o kas turėtų atsirasti ant sienos, yra ne jo fantazija. Paprastai „muziką užsako“ užsakovas. Menininkas dalyvauja ir įvairiuose festivaliuose, kur kurti galima visiškai laisva forma. Bet tokia laisvė kartais tampa didesniu iššūkiui, nei konkretus užsakomasis darbas. Kai yra konkretumas – yra atspirties taškas, nuo kurio ir galima pradėti ieškoti sprendimų, idėją interpretuoti ir ieškoti formų, kaip ją perteikti. O iš didelės laisvės gali „užbuksuoti“: „Nežinai, nuo ko atsispirti.“ Dar svarbus ir saiko, neperspaudimo momentas. Tarkime, jei vieno pastato nupiešta siena dera prie vietos ir padaro ją išskirtine, aplinkui išpiešus dar penkias – norimo efekto nebus. „Nebūtina išpiešti viso Kauno ir visų kiemų. Reikia kryptingai tai daryti.
Gal būtų tikslinga kokį naują rajoną, kuriame piešiniai ant sienų būtų numatyti architekto?
Jei architektas pasitelktų šį žanrą – galėtų visiškai kompleksiškai atsirasti kvartalas su viena stilistika, žanru, spalviškumu. Kad nesipjautų. Tai turėtų būti ir skoninga, ir labai integralu. Tarkime, atskirame namų kvartalėlyje ant galinių sienų – kur nėra langų – padaryti galeriją po atviru dangum. Visiškai gražiai žiūrėtųsi. Reiktų gerai išdiskutuoti su urbanistais, kaip ir kur, o chaotiško ir impulsyvaus paišymo vengti. Esu baigęs architektūrą ir tokia yra mano subjektyvi nuomonė. Gal jaunas žmogus, kuris nori daug piešti, sakys: ko tu čia gesini nuotaiką ir kūrybą?“
Daugiau menininko darbų galima rasti paspaudus čia.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. autorius – M. Plepys
Kaunas 2022 metais: kultūros taksi, šiuolaikinė Kauno mito trilogija ir planas B
Seimo kultūros komitete pristatyta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa – didieji renginiai, kitos veiklos ir planas B, jei masinius susibūrimus vis dar ribos situacija dėl koronaviruso. Komiteto nariams kilo ne tik su kultūra susijusių, bet ir techninių klausimų. Tarkime, ar Kaune Europos kultūros sostinės metais nepritrūks parkavimo bei nakvynės vietų. Kaunas kartu su Kauno rajonu Europos kultūros sostine taps 2022 metais.
Europos kultūros sostinės programą pristačiusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė kalbėjo apie jau nuveiktus darbus ir apžvelgė 2022 metų Kauno mieste ir Kauno rajone vyksiančius renginius. Europos kultūros sostinės metams Kaunas ir Kauno rajonas ruošiasi nuo 2017 metų – įvyko jau virš 4000 renginių, o šiuo metu finaliniams metams „Kaunas 2022“ ruošiasi kartu su 80 partnerių, kurių kiekvienas dar turi ir partnerius užsienyje. Pasak V.Vitkienės, norima, kad programa būtų matoma ir žinoma visoje Europoje.
Vyks trys didieji renginiai
V.Vitkienė išskyrė kertines programos kryptis – Kauno modernizmo paveldą, atminties programą, dizaino, jaunimo, bendruomenių, kompetencijų kėlimo programas. 2022 metų didieji Europos kultūros sostinės renginiai vadinami šiuolaikine Kauno mito trilogija. Europos kultūros sostinės atidarymas įvyks 2022 metų sausio 22 dieną. Jis pradės Europos kultūros sostinės metų renginių maratoną.
Antrasis didysis renginys – gegužės pabaigoje, jis apims Kauno santakos teritoriją, Naujamiestį ir Laisvės alėją, o trilogiją užbaigs Europos kultūros sostinės uždarymo renginys-spektaklis, kurio metu bus pasirašyta simbolinė sutartis tarp miesto ir jo piliečių. Visi didieji renginiai vyks po tris dienas, o jų programoje – po 40–50 renginių, jų programa bus pristatyta rugsėjo mėnesį. Įvairios veiklos paraleliai vyks ir miesto bei rajono kultūros įstaigose.
„Iš viso per metus vyks virš 400 renginių. Pristatysime didelę parodą, kuri veiks Kauno centriniame pašte. „Istorijų festivaliui“ ruošiama didžiulė kantata su 300 atlikėjų. Ruošiamės litvakų forumui, kuriame bus pasaulio mokslininkų, kultūros atstovų taryba. Apie šį forumą informaciją norime paskleisti kuo plačiau visame pasaulyje ir taip prikviesti kuo daugiau litvakų. Vyks tarptautinis dizaino festivalis, kongresai, parodos, diskusijos. Dar vienas svarbus šios programos „Dizainas laimei“ akcentas – skatinti įstaigas pritaikyti miestą visiems ir kad žmonės, turintys fizinę ar kitą negalią, galėtų patekti į erdves. „Kylantis Kaunas“ jaunimo programos dalyviai 2022 metams organizuoja Europos jaunimo festivalį“, – kalbėjo V.Vitkienė.
Taip pat kuriamas naujasis Kauno mitas, kai 2022 metais pabudęs Mitinis Kauno Žvėris taps simboliu miestui ir rajonui iš laikinosios žengiant į šiuolaikinę sostinę. 2022 metais Kaune bus pristatytos ir žinomų menininkų parodos. Europos kultūros sostinės metais dėmesys bus skiriamas ir Romo Kalantos 50 metų mirties metinėms – vyks paroda ir mokslinė konferencija apie rezistenciją, specialūs sceniniai pastatymai. Šventė pavyksta, kai svečias sotus, turi kur permiegoti ir yra gera programa Pasak V.Vitkienės, Kauno miestas ir rajonas Europos kultūros sostinės programoje dalyvauja lygiomis teisėmis, o renginiai planuojami tiek mieste, tiek rajone, taip pat tiek miestas, tiek ir rajonas finansuoja Europos kultūros sostinės renginių programą. Komiteto nariai domėjosi, kas nutiks, jei renginius ribos situacija dėl koronaviruso ir ar organizatoriai turi planą B.
„Kaip ir visi kultūros organizatoriai, vieno recepto nuo visų aplinkybių neturime. Kiek galime – ruošiamės. Kalbant apie didžiuosius renginius, planuojame iš karto kelis scenarijus. Vienas – masinei auditorijai, bet alternatyviai ruošiame ir planą B. Tai būtų viešos meno instaliacijos, meno kūriniai integruoti parduotuvių ir kitų įstaigų vitrinose ir panašiai – kad žmonės galėtų dalyvauti atidarymo renginyje nesibūriuodami. Kalbant apie visus metų renginius, aplinkybės keičiasi, todėl artėjant kiekvienam renginiui reikės priimti sprendimus“, – sakė „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova.
Pasak Seimo nario Kęstučio Vilkausko, svarbu ir tai, ar Europos kultūros sostinės metais mieste užteks nakvynių, parkavimo vietų, jei čia gausiai lankysis užsienio turistai. Kaip sakė organizatoriai, aktyviai dirbama su savivaldybės įmone „Kaunas IN“, miesto autobusu ir geležinkelio stotimis, oro uostu – siekiant, kad miesto vartai būtų patogūs atvykti.
„Turėsime ir specialią svetingumo programą. Pavyzdžiui, tarpukario buto nuoma, sutartys su pavežėjais. Kursuos ir „Kultūros taksi“ – vairuotojams pasiūlysime gido kursus, o tai leis jiems supažindinti svečius su miestu. Šventė pavyksta tada, kai svečias yra sotus, turi kur permiegoti ir yra gera programa. O ir patys miestiečiai, rajono gyventojai pademonstruos savo svetingumą“, – sakė „Kaunas 2022“ komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. autorius – M. Plepys
„Golvėjus 2020“ perduos titulą Kaunui, Esch-sur-Alzette ir Novi Sadui
„Golvėjus 2020“ su Europos kultūros sostinės titulu atsisveikino balandžio 30 d. – titulas bus perduotas kitiems trims miestams tiesioginės transliacijos metu, šį penktadienį, gegužės 7 d. Kviečiame stebėti Golvėjaus(Airija) ir Rijekos (Kroatija) simbolinį titulo perdavimą Kaunui, Esch-sur-Alzette (Liuksemburgas) ir Novi Sadui (Serbija).
„Dėka kultūrinės programos, laimėjusios Golvėjui 2020 metų Europos kultūros sostinės titulą, „Golvėjaus 2020“ komandai pavyko įgyvendinti savo viziją ir kurti naujas partnerystes bei darbo būdus. Tai, kad visa tai įgyvendinome, staiga prasidėjus pasaulinei pandemijai, įrodo „Golvėjaus 2020“ komandos ir kultūros partnerių kūrybiškumą bei pasiryžimą dirbti kartu dėl žmonių. Mes patyrėme nuostabių gyvų pasirodymų, parodų ir virtualių renginių džiaugsmą. Dėkoju visiems dalyviams už jų atsidavimą ir darbą. Perduodami titulą 2022 m. Europos kultūros sostinėms, linkiu Kaunui, Esch-sur-Alzette ir Novi Sadui, išties sėkmingų ir įsimintinų metų“, – sako Catherine Martin, turizmo, kultūros, menų, sporto ir medijų ministrė.
Nepaisant iššūkių kupinų metų, „Golvėjus 2020“ vykdė o kultūros sostinės programą visus 2020-uosius metus, o baigė juos 2021 m. balandžio 30d. 12 minučių programa, kurios transliaciją bus galima stebėti, paminės teatro, muzikos, šokio, cirko ir vizualiųjų menų didžiuosius įvykius, vykusius gyvai ir nuotoliu, įtraukiant 600 menininkų ir organizacijų, kurie prisidėjo nuo programos pradžios 2020-aisiais.
„Galimybė padėti įgyvendinti šiuos projektus ir spektaklius, nepaisant pandemijos ir kitų nesėkmių, „Golvėjui 2020“ buvo garbė. Tai tikrai atspindėjo kūrybiškos bendruomenės tvirtumą. Džiaugiamės, galėdami pristatyti kai kuriuos įvykius, ir norėtume padėkoti visiems tiems, kurie padėjo tai įgyvendinti – mūsų kultūros partneriams, kūrybininkams, merui“, – dėkojo Patricia Philbin, „Golvėjus 2020“ vadovė.
Transliacijos metu simbolinį titulą priims 3 naujieji vardo šeimininkai miestai, o kartu su vaizdu skambės specialiai užsakyta kompozitorės Anna Mullarkey muzikos kompozicija.
Ceremonijos transliacijos įrašą galite pamatyti paspaudę šią nuorodą.
Mokytojas R.Aguirre iš JAV: vaikai tiek laiko praleido zoom’uose – sugrįžę į klases, jie turi vėl mokytis būti bendruomenės dalimi
Lektorius Raymundo Aguirre iš JAV jau kurį laiką Lietuvoje moko anglų ir ispanų kalbų. Kiekviename žingsnyje jį lydi žingeidumas pasaulio ir žmonių pažinimui, todėl geriausiais mokytojais jis laiko savo mokinius. Pokalbyje Raymundo dalinasi mintimis apie netikėtumus atvedusius jį į Kauną ir kasdienius mokytojo profesiją lydinčius iššūkius.
– Kaip nusprendėte tapti mokytoju?
– Universitete studijavau kūrybinį rašymą, o kaip gretutinę specialybę – žurnalistiką. Baigęs studijas, kurį laiką dirbau kaip fotožurnalistas ir man tai sekėsi. Rašiau ir mėgavausi tuo ką dariau. Tačiau baigęs mokyklą taip pat labai norėjau keliauti. Sutikau vieną seniai matytą universiteto laikų draugę, kuri papasakojo apie mokytojavimą Korėjoje. Mes buvome baigę tokias pačias studijas, tad mintis mokyti užsienyje man pasirodė labai įdomi. Mačiau tai kaip galimybę keliauti ir iš tiesų pažinti kitą šalį, o ne tik praleisti joje atostogas. Draugės dėka man pavyko nuvykti į Korėją. Ten viskas ir prasidėjo. Korėjoje pradėjau mokytojauti ir man tai labai patiko. Ten sutikau daug puikių žmonių, susiradau gerų draugų, išmokau mokyti ir supratau, kad man labai patinka būti užsienyje. Taigi išmėginau mokytojavimą dar keliose kitose šalyse.
– Esate mokytojavęs Pietų Korėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. O kas atvedė jus į Lietuvą?
– Nuotykiai! Korėjoje sutikau savo žmoną. Kartu daug keliavome. Ji norėjo tęsti studijas ir susikoncentruoti į tai, kuo norėtų užsiimti ilgalaikėje perspektyvoje – kibernetinį saugumą. Lietuva buvo viena tų šalių, kuriose ji galėjo siekti savo tikslų. Iš dar kelių šalių išsirinkome būtent Lietuvą. Sužinojome, kad, palyginus su kitomis vietomis, kuriose esame buvę, Lietuvos istorija labai turtinga. Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo. Mano žmona mėgino patekti į Vilniaus universitetą. Mąstėme: „Kaip šaunu, kad gyvensime Vilniuje“. Aš pradėjau ieškoti darbo Vilniuje, jau buvome radę kur gyventi, kai likus kelioms savaitėms iki persikraustymo, sužinojome, kad mano žmona priimta į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą. Tai buvo šiokia tokia staigmena. Tačiau greitai radome būstą Kaune, pradėjau čia ieškoti darbo. O vos atvykę į Kauną supratome, kad jis kur kas labiau mums tinka, nei Vilnius.
– Papasakokite apie savo mokymo filosofiją. Kokių prieigų ieškote?
– Manau, kad labai svarbu pažinti savo mokinius. Tuomet kur kas paprasčiau suprasti, ko jie nori ir rasti būdus tam pasiekti. Kai pažįsti mokinius, geriau supranti kas juos neramina, trikdo ar domina. Tuomet gali tinkamiau pasiruošti pamokoms. Taip pat gali geriau pastebėti, jei vaikus trikdo kitų vaikų elgesys, pavyzdžiui šnabždesiai arba bendramokslių kabinėjimasis. Tuomet žinai, kaip išvengti susidūrimo arba jį nuraminti. Taip pat žinai, kokių veiklų mokiniai yra kur kas labiau linkę imtis. Žinai, kad kai kurie vaikai mėgsta piešti, kiti – rašyti, ar kad yra vaikų, kuriems labai nepatinka užsirašinėti. Geriau pažinus vaikus, lengviau priimti greitus kasdienius sprendimus klasėje. Negana to, kuo stipresnis mokytoją ir mokinį jungiantis ryšis, tuo labiau mokinys bus linkęs klausyti mokytojo ar imti jo žodžius į širdį.
– Šiuo metu dirbate Kauno „Herojaus“ mokykloje. Kaip kuriate ryšį su savo mokiniais?
– Šnekėdamasis su jais. Tai ne visada sunku. Daugelis vaikų nori pasipasakoti, kas vyksta jų gyvenime. Taip pat ryšį sukurti padeda domėjimasis tuo, kuo domisi jie. Lengva stebėtis, kodėl vaikai nuolat šneka apie „Minecraft“ arba kodėl jiems taip patinka burbulinė arbata ar Dua Lipa. Tačiau taip pat paprasta tai išsiaiškinti patiems. Aš nežinau visko apie „Minecraft“, bet žinau pakankamai, kad galėčiau užtikrintai teigti jog deimantiniai šarvai yra geresni už auksinius. Kodėl tai svarbu? Aš manau, kad norint, jog kiti kreiptų dėmesį į tai ką nori pasakyti, reikia kreipti dėmesį į tai, ką turi pasakyti jie. Be to smagu nustebinti mokinius netikėtais faktais, apie kuriuos jie net nenumanė, kad ką nors žinai.
– Kas mokyme jums patinka labiausiai?
– Pažinti skirtingus žmones. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl išvis to ėmiausi, buvo galimybė keliauti ir susipažinti su žmonėmis. Man patinka pažinti mokinius, kitus mokytojus ir mokinių tėvus. Tai asmeniškiausias būdas pažinti šalį. Būtent iš vaikų sužinojau apie įdomų lietuvišką prietarą apie švilpavimą namuose, su kuriuo nesu susidūręs savo gimtojoje šalyje. Aš didelis švilpautojas. Dažnai švilpaudavau klasėje, kol vaikai manęs nesudrausmino paaiškinę, kad taip prisišauksiu vaiduoklius. Labai įdomu pažinti vaikus. Tačiau juos pažinus – palikti šalį labai skaudu.
– Ką mokyme laikote didžiausiu iššūkiu?
– Manau, kad mokytojams dažnai tenka atlikti ir psichologo vaidmenį. Vaikai, priklausomai nuo savo amžiaus ir emocinės brandos, užduoda sudėtingus, gilius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl yra tiek daug paukščių rūšių, kodėl žolė yra žalia, ir ar egzistuoja dievas? Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau. Vaikuose matau daug liūdesio, sutrikimo, pykčio, impulsyvumo. Žinoma, to vaikuose visada yra, tačiau dabar visa tai kur kas labiau koncentruota. Ir į tai reikia reaguoti, nes to vis daugiau klasėje, nepriklausomai nuo to ar pamokos vyksta Zoom’e ar klasėje. Vaikai tiek daug laiko praleido zoom’uose. Sugrįžę į klases, jie turi iš naujo mokytis būti bendruomenės dalimi. Šiame, COVID-19 laikmetyje, terapeutu tenka būti vis dažniau.
– Mokote anglų ir ispanų kalbos. Ar sutinkate, kad kalbų mokymas puiki terpė socialiniam ir emociniam ugdymui?
– Taip, kalbos puikiai tam tinka. Ypač, kai pradedi gilintis į žodžių istoriją. Tai padeda mokiniams šį bei tą paaiškinti. Pavyzdžiui, anglų kalboje žodis „kind“ (liet. geras, draugiškas) kilęs iš žodžio „kin“ reiškiančio šeimą – žmones, kurie tau artimiausi. Taigi „gerumas“ tam tikra prasme yra tai, kas skirta šeimai. Todėl būti geru šiuo metu, kada to ypatingai reikia, daugeliu prasmių padeda susijungti su savo šeima. Nuolat kartoju savo mokiniams, kad net jei kartais jie pyksta ant klasės draugų, sėdinčių šalimais, būtent jie yra jų šeima, tiki jie manimi ar ne. Visada klasėje stengiuosi ugdyti gerumą. Taigi, taip, kalbos gali pakloti pagrindą naudingoms pamokoms apie žmogiškus ryšius.
– Kaip motyvuojate savo mokinius imtis ko nors naujo, ar to, kas jiems nesiseka?
– Tai sudėtingas klausimas. Manau, šiomis dienomis jis svarbesnis nei bet kada anksčiau. Kai kurie vaikai visada bus motyvuoti iš vidaus. O kai kuriems kur kas sunkiau atrasti vidinės motyvacijos. Kartais padeda smagios užduotys. Bet svarbiausia gerai pažinti vaikus, sužinoti, ką daryti jiems įdomu. O tada linksmai pateikti užduotis.
– O kaip motyvuojate save?
– Kaskart, kai matau sužavėtus vaikus – pats užsikrečiu šia nuotaika. Taip pat, kaip ir kiekvienam mokytojui, gera žinoti, kad padėjau vaikams žengti vieną ar du žingsnelius priekin dalyke, kuriame jiems nesiseka. Ir, žinoma, smagu paprasčiausiai gerai leisti laiką vietoje, kurioje esi. Nors mano gyvenime svarbiausią vaidmenį atlieka mokymas, džiaugiuosi galėdamas nuo to šiek tiek atitrūkti ir tiesiog pasimėgauti šalimi, kurioje gyvenu. Lietuvoje radau draugų, kurie neturi nieko bendro su ugdymu. Mėgaujuosi leisdamas laiką su lietuviais, veikdamas lietuviškus dalykus. Man tai labai malonu. Mėgstu pažinti žmones visomis savo spalvomis. O ir – pagaliau – sutikti juos lauke yra nuostabus dalykas.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. autorius – M. Plepys
Stijn Debaille: „Kauno įmonėms siūlome pagalbą įgyvendinant nestandartinius bendrus projektus kartu su dizaineriais“
Kortreiko miestas (Belgija) iš Flandrijos vyriausybės gaus 100 tūkst. eurų, kurie bus skirti vystyti bendradarbiavimą su Kaunu, besiruošiančiu Europos kultūros sostinės titulo metams. 2021 ir 2022 metais kultūros ir dizaino lauko atstovai iš Flandrijos ir Lietuvos sujungs savo pajėgas, taip vieni kitus sustiprindami kultūriniu ir socioekonominiu požiūriu. Šiais metais Kaune bus taikomas ir išmėginamas „Designregio Kortrijk” „5X5®“ metodas taip siekiant padidinti vietos mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumą per prasmingų produktų ir paslaugų bei gero dizaino kūrimą.
Kaune vykdomo projekto ir Flandrijos įmonių rezultatus bus galima išvysti parodoje, kuri taps „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dizaino programos dalimi. Koks tai metodas, kokią vertę miestams kuria partnerystė ir kokie bus meninių interpretacijų rezultatai? Apie tai – pokalbis su organizacijos „Desinregio Kortreijk“ ir projekto „5X5®“ koordinatoriumi Stijn Debaille.
– Kortreiko miestas gaus 100 tūkst. eurų Vyriausybės paramos, kuri skirta bendradarbiavimo su Kaunu vystymui. Kuo tai bus naudinga jūsų miestui ir Kaunui?
– Abu miestai – Kortreikas ir Kaunas – turi savo kūrybiškumo istorijas. Kūrybiškumas Kortreiko regione yra nukreiptas į problemų sprendimus ir verslumą. Kaunas taip pat trykšta kūrybiškumu, miestas ypatingą dėmesį skiria architektūros kokybei, ryšiui su verslumu. Ir, be abejo, Europos kultūros sostinės titulas taps svertu 2022 metais. Mes norime prisidėti prie šios istorijos. Abu miestai susipažino būdami UNESCO kūrybinių miestų tinkle, abu jie – jo nariai. Pažvelgus į praeitį – tai ne atsitiktinumas. O jei pažiūrėsime į ateitį, galime matyti vien tik galimybes naujiems bendriems projektams, kurie svarbūs ir kalbant apie Kortreiko ambicijas laimėti Europos kultūros sostinės titulą 2030 metais. Bendri projektai 2021 ir 2022 metais sustiprins abiejų miestų socialinį-ekonominį ir kultūrinį lygius.
– Ar galite apibūdinti „5X5®“ dizaino programą ir jos metodus?
– Būti vikriems – būtina, jei įmonės nori žengti priekyje šiame besikeičiančiame pasaulyje. Daugiau nei 10 metų „Designregio Kortrijk“ mokė virš 40 įmonių, kaip tapti paslankiems, naudojantis „5X5®“ inovacijų programa, įgyvendinant nestandartinius bendrus projektus su dizaineriais, integruojant dizaino mąstymą įmonėje. Dalijimasis patirtimi veda prie sinergijos, arba vienas plius vienas būna trys. „5X5®“ sujungia penkias mažas ar vidutinio dydžio įmones su dizaineriu komanda. Jos naudojasi išbandytu, detaliu planu, kad sukurtų ir reklamuotų produktą ar paslaugą.
– Kokios projekto naudos kompanijoms? Dizaineriams, organizacijoms?
– Įmonė įdiegia dizaino mąstymo metodus labai praktiniu būdu. Įtraukiami visi – nuo generalinio direktoriaus iki paprastų darbuotojų. „5X5®“ suteikia jiems saugią aplinką diegiant naujoves, pasitelkiant išorinius ekspertus. Dizaineriai į potencialių klientų grupę patenka gerokai lengviau. Įmonės, supratusios projekto tikslą, skatina inovacijas regione.
– Su kokiais sunkumais susiduriate, organizuodami tokį projektą? Kokie sunkumai iškyla įmonėms?
– Inovacijos reikalauja metodiškumo. Pirmiausia tai reikia įtraukti į dienotvarkę prie kitų svarbių kasdienių darbų. Kas geriausias partneris, kuris padėtų kurti inovacijas? Kokia yra tikroji problema? Ko imsimės toliau? Kada reikia sustoti? Ir kaip užtikrinti, kad klientai pamatytų, jog aš turiu pasiūlyti kažką naujo? Ši inovacijų programa panaikina baimes, nes mes esame tam, kad padėtume.
– Kaip jūs, kaip organizatorius matote šio projekto ateitį? Kaip planuojate plėtrą?
– Mes šią programą Kortreike vykdome jau daugiau nei 10 metų, nuo 2017 metų, esame UNESCO kūrybinių miestų tinklo nariai. Esame laimingi, galėdami pasidalinti savo patirtimi su kitais pasaulio miestais ir padėti jiems didinti inovacijų augimą mažose ir vidutinio dydžio įmonėse. Dirbome daugiau nei su 40 įmonių. Tai buvo nauji produktai, naujos paslaugos. Kai kurie įsitvirtino rinkoje, kai kurie – ne. Bet kiekvienu atveju įmonės sako, jog daug išmoko ir šias žinias galės pritaikyti ateityje.
– Kas buvo sukurta – paslaugos, produktai?
– Rezultatai labai skirtingi. Baldai, techniniai mechanizmai, skaitmeninės programos. Tai parodo, jog metodiškumas galioja kiekvienoje industrijoje. Programos tikslas – įmonių augimas. Dažnai augimą lemia ir nauja rinka. Pavyzdžiui, daržo priežiūros mechanizmus siūlanti įmonė „Eliet“ dirbo pagal modelį verslas-verslui. Dabar ji taip pat tiekia produktus ir tiesiai privatiems klientams, mažmeninei rinkai.
– Kokie bendri projektai bus vykdomi tarp Kauno ir Kortreiko miestuose per artimiausius kelis metus?
– 2022 spalio mėnesį rezultatus pristatysime parodoje Kaune, taip pat supažindinsime ir su geriausiais Kortreiko miesto programos rezultatais. Kalbant apie bendrus projektus, Kortreiko autobusų stotyje esanti K-TOTEM – trijų dimensijų figūra, kuri buvo sukurta Kortreike 2015 metais bendradarbiaujant 15 įmonių ir dizaino agentūrų. 3,5 metrų aukščio skulptūra atskleidžia vietinių kūrėjų talentą, o kas tris mėnesius vietos grafikos dizaineris ar iliustratorius sukuria skulptūrai naują įvaizdį. „Designregio Kortrijk“ 2021 m. naują K-TOTEM eksportuos į Kauną. Viešojoje erdvėje jis padės geriau atsiskleisti dizainerių talentui ir papildys Europos kultūros sostinės renginių programą. Kiekvienais metais „Designregio Kortrijk“ organizuoja įkvėpimo misiją įvairiems miestams. Jau esame buvę Kopenhagoje, Grace, Nante, Sent Etjene, Taline, Turine, Ciuriche, o 2022 metais tokia įkvėpimo kelionė bus Kaune. Kaunas savo pateiktais pažangaus verslo, viešųjų erdvių, švietimo, architektūros, dizaino ir ryšių mezgimo geraisiais pavyzdžiais įkvėps Flandrijos verslininkus, dizainerius, architektus, miestų planuotojus, politikos formuotojus ir švietimo specialistus. Dalyviai susitiks su Kauno verslininkais.
– Kortreikas 2030 pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Galbūt Kauno gerosios patirtys taps ir jūsų programos dalimi?
– Kol kas dar nėra aišku, ar mes ja tapsime, bet ruošiamės. Tikimės daug išmokti iš jūsų ir tapti ilgalaikiais partneriais.
– Jūsų nuomone, kuo svarbus yra toks kultūrinis bendradarbiavimas?
– Tai dalijimasis praktika ir mokymasis vienas iš kito.
– Jūsų nuomone, ar kokybiško viešųjų erdvių dizaino paklausa ateityje didės? Kokių permainų tai atneša miestui?
– Kokybiškas viešų vietų dizainas prisideda prie žmonių laimės. Mūsų atsakomybė yra investuoti į gerą dizainą ir kurti jį.
Kiekvienas miestas turi savo ypatybes. Pavyzdžiui, Kortreike yra Leie upė, kuri teka pro miestą. Aplink upę yra suprojektuotos labai gražias viešosios erdvės šeimoms. Siūlau ir jums pas mus apsilankyti.
Į šį projektą kviečiamos jungtis ir įmonės. Planuojate į rinką paleisti naujus produktus ar paslaugas? Ieškote įkvėpimo, kaip nustebinti savo verslo ar veiklos sektorių naujovėmis? O gal jūsų verslas ar veikla nukentėjo nuo pandemijos ir ieškote naujo postūmio, išeinant iš sąstingio? Flandrijos vyriausybė ir Kaunas 2022 suteikia unikalią galimybę. Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Kauno skyrius kartu su Flandrijos (Belgija) partneriais “Designregio Kortrijk” ir Kaunas 2022 kviečia įmones bei organizacijas pasinaudoti unikalia galimybe vienerius metus dirbant kartu su dizaineriais vystyti naujus ir tobulinti jau esamus produktus, paslaugas ar procesus.
Atvirą kvietimą galite rasti paspaudę čia.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. autorius – A. Aleksandravičius
S. Eckeris: tikrasis iššūkis – skaitmeninį pasaulį grąžinti į realybę
„Nesu tikras, ar jau galiu vadintis menininku, bet tinkamesnio apibūdinimo turbūt nerasime“, – kuklinasi liuksemburgietis Serge Eckeris. Jo kūrybinėje biografijoje – tokie įrašai, kaip aliumininė intervencija Liuksemburgo policijos būstinės prieigose, medžio ir projekcijų lydinys Venecijos bienalėje, fiktyvus pasienis meno galerijoje, infraraudonaisiais spinduliais šildoma skulptūra, betoninis-popierinis lėktuvėlis pievoje ar plaukiojanti instaliacija-plaustas Plovdive, Bulgarijoje.
Apie visuomenę ir bendruomenes, aktualius socialinius iššūkius įvairiomis raiškos priemonėmis prabylanti S.Eckerio kūryba yra pasiekusi Austrijos, Estijos, Graikijos, JAV auditorijas, o su Lietuva jį sieja glaudus, nors, kaip pats sako, atsitiktinis ryšys. Pirmasis sutapimas – ir menininko gimtasis Esch-sur-Alzette, ir Kaunas 2022-aisiais bus Europos kultūros sostinės. Liuksemburgietis savo kūrybinį pėdsaką paliks Kauno rajone – kol kas nuotoliniu būdu jis kuria kartu su lietuviu Algimantu Šlapiku.
Projektas „Karmėlavos aplinkos meno objektas“ – jau kelerius metus vykstančios „Kaunas 2022“ inicijuotos programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis. S.Eckerio ir A.Šlapiko idėja „Skraidantys cepelinai“ nugalėjo konkurse, kuriame savo nuomones išreiškė ir vietos bendruomenė, ir kultūros sostinės sukviesti profesionalai. Naujoji meninė instaliacija bus įkurdinta Vilniaus gatvėje, tarp Karmėlavos I ir II gyvenviečių.
– Serge, kaip prasidėjo jūsų, kaip menininko, kelias? Koks tuomet buvo kultūrinis klimatas Liuksemburge, ar jis jau spėjo pasikeisti?
– Projektais, susijusiais su menu, pradėjau užsiimti 2010-aisiais – tiesiog per atsitiktinumą. Man buvo smalsu, ką galiu nuveikti su savo įgūdžiais. Tuomet užsiėmiau architektūrinėmis vizualizacijomis. Meninis klimatas Liuksemburge pastaraisiais metais pagerėjo. Mano kartos kūrėjai suprato, kad turi dirbti kartu ir palaikyti vienas kitą – tik taip susidarys kritinė masė, kuri visuomenėje kažką reiškia. Šiuo metu gerai dirba ir mūsų Kultūros ministerija – jos žmonės stengiasi, kad COVID-19 situacija būtų bent jau patenkinama ir ne tokia pavojinga egzistenciniu požiūriu.
– Dirbate su įvairiomis medijomis. Kaip pasirenkate tinkamiausią konkrečiai idėjai – ieškote naujų metodų išraiškai ar renkatės tai, ką gerai išmanote?
– Man daug kas nutinka atsitikinai ar dėl to, kad esu smalsus. Tiesiog klausiu savęs, ar veiks viena ar kita priemonė. Daug dirbu su skaitmeninėmis priemonėmis – tai 3D modeliavimas, 3D skenavimas, fotografija, eskizavimas. Ypač patinka stebėti, kas nutinka, kai jos suklysta – tai vadinamieji gličai. Arba pakeičiu daugiakampių skaičių. Tokie eksperimentai – realybės rekonstrukcijos – kaip vietos ar objekto nuskaitymas 3D skaitytuvu yra lyg jų vertimas į skaitmeninę kalbą, labai įdomūs, bet tikrasis iššūkis, ir tai man labai patinka, kai šią informaciją reikia grąžinti į realų pasaulį. Kad ir 3D spausdintuvu arba dirbant su kitais menininkais ir amatininkais. Apskritai bet kuriame darbe man įdomiausia – procesas.
– Jūsų kūryba neišsitenka Liuksemburge. Ar keliaudamas siekiate plėsti savo auditoriją? Galbūt svečiose šalyse ieškote įkvėpimo?
– Kelionėse vystau naujas idėjas, mąstau apie procesus, susipažįstu su kitokiomis, nei manoji, realybėmis. Nuostabu galėti pažinti daugiau šalių, kraštovaizdžių, metodų, kelių, istorijų, skonių. Tai primena, kiek mažai išmanome ir kad skirtumai yra labai subjektyvus dalykas. Žinoma, parodos ar projektai svetur yra geras būdas keliauti, bet šia prasme esu prastas pardavėjas ir meno reklamuotojas. Tiesiog dirbu tai, ką dirbu, ir naudojuosi galimybėmis kur nors išvykti.
– 2016-aisiais buvote Nidos meno kolonijos rezidentas. Kaip išgirdote apie šią vietą?
– Nida – nuostabi vieta, jau buvau ten keliskart lankęsis su bičiuliais lietuviais. Tais metais kūriau Liuksemburgo paviljonui Venecijos architektūros bienalėje ir man tiesiog prisireikė ištrūkti iš „tikro“ pasaulio. Taigi užpildžiau Nidos meno kolonijos anketą ir mane priėmė. Tai išties ypatinga vieta, ten galėjau nusiraminti po išprotėjusio laiko Venecijoje, susitelkti į naujus tyrimus ir paeksperimentuoti su naujomis priemonėmis. Susipažinau su Vilniaus dailės akademijos atstovais, o tai 2016 ir 2017 m. nuvedė į 3D skenavimo dirbtuves.
– Jūsų gimtasis Esch-sur-Alzette ir Kaunas kitąmet bus Europos kultūros sostinėmis. Ar sutapimas, kad jūsų kūryba sujungs šiuos du miestus?
– Liuksemburge teko pažinti ir susibičiuliauti ne su vienu lietuviu, jų dėka ne kartą lankiausi Lietuvoje ir čia radau dar daugiau draugų. Kai pamačiau, kad Kaunas ir Kauno rajonas iškovojo šį titulą, kaip ir Esch-sur-Alzette kartu su Mineto regionu, supratau, kad privalau kaip nors prisidėti prie šio proceso. Liuksemburge jau esu pradėjęs keletą projektų, o kad mane atsirinko ir Kaunas, buvau maloniai nustebintas. „Esch 2022“ ribose vykstantį projektą „Anthroposcape“ skyriau Kelio bendruomenei – jis yra apie kasybą atvirose kasyklose, dirbame kartu su paskutine čia veikiančia metalo liejykla. Šis procesas pakeitė miesto, kuriame užaugau, kraštovaizdį. Taip pat Diudelanžo komunoje kartu su menininkų kolektyvu „DKollektiv“, kuriam priklausau ir pats, vykdome procesą, pavadintą „DKollage“. Tai industrinės erdvės renovacija, kurioje dalyvauja bendruomenė. Galiausiai ši erdvė virs bendruomenei atvira kūrybos vieta. Be to, buvau komisijos, kuri atrinko fotografijas Liuksemburgo lietuvių bendruomenės parodai, narys.
– Kartu su lietuviu skulptoriumi A.Šlapiku Karmėlavoje kuriate instaliaciją, arba skulptūrinį objektą, „Skraidantys cepelinai“. Idėjos aprašyme teigiama, kad tai gali būti „ir nežinomas skraidantis objektas, ir legendinės roko grupės „Led Zeppelin“ simbolis, ir keliaujančius žmones perkeliantis orlaivis, ir kaip negandas karo metu atnešantis bombonešis.“ Ar ir jums cepelinai – daugiau nei maistas?
– Cepelinų paragavau pirmosios viešnagės Lietuvoje ir iškart patiko. Ypač mėgstu vakarykščius apkeptus. Susirašinėdami su Algimantu mąstėme apie formas – sutikite, cepelinų forma tikrai ikoniška, įdomi sąsaja su skraidančiu objektu.
– Kaip sutariate su Algimantu?
– Tai labai įdomus žmogus, turintis gerą humoro jausmą. Manau, tai ypač svarbu stengiantis dirbti kartu. Jis daug labiau patyręs negu aš, kuria jau daugelį metų, puikiai savo rankomis valdo formas, tūrius, medžiagas. Kadangi pats dirbu su 3D modeliais ir planais, man tai daro itin didelį įspūdį. Įdomu maišyti šiuos du skirtingus pasaulius – tik iš šalies jie atrodo priešingi. Man toks bendradarbiavimas – privalumas, labai įdomu, kai kiekvienas galime pasitelkti savus įgūdžius. Apmaudu, kad dėl pasaulį kamuojančios situacijos susisiekiame tik internetu – susirašinėjame, siunčiame vienas kitam eskizus, fotografijas. Kai tik galėsime, bus labai malonu su Algimantu susipažinti gyvai.
– Ar į tolesnį idėjos vystymą įsitraukė Karmėlavos bendruomenė?
– Mes su Algimantu gavome užduotį, kuri nurodė tam tikrą mąstymo vektorių, susijusį su Karmėlava, – oro uostas, militaristinis paveldas ir vietos folkloras. Tai yra cepelinai. Abu nusprendėme, kad šiek tiek humoro čia nepamaišys. Pats į Kauną dėl pandemijos atvykti kol kas neturėjau progos. Jei būčiau galėjęs, tikrai būtume suorganizavę cepelinų konkursą, o patį ikoniškiausią kūrinį būtume nuskaitę 3D skaitytuvu. Galbūt, kai skulptūra bus atidengta, galėsime surengti cepelinų festivalį (šypsosi).
– Cepelinai – ne visuomet itin teigiamame kontekste vartojamas stereotipas apie Karmėlavą. Ar jūsų meno kūrinys turės tam kokios nors įtakos?
– Jei atvirai, su stereotipais pažaisti smagu, bet tikrai negaliu numatyti reakcijų ir įtakų. Tikiuosi, kad žmonės, išvydę galutinį rezultatą, nusišypsos ir pasididžiuos tuo, ką turi. Galbūt įžvelgs jame savų reikšmių?
Teksto autorius - Gunaras Bakšejevas. Tekstą portale kaunodiena.lt galite rasti čia.
Nuotr. autorius - M. Desard
T.Erbrėderis – apie aktorystę scenoje ir gatvėje: „Teatre turi laikytis spektaklio geometrijos, o gatvėje – pats sau režisierius“
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Tomas Erbrėderis pažįstamas tiek iš teatre kurtų vaidmenų, tiek ir iš televizijos serialų. Tuo tarpu kauniečiai, neabejingi fluxus dvasiai, Tomą greičiausiai prisimintų ir kvailiojantį gatvėje, kai „Fluxus“ festivalio metu šis su bičiuliu į Parodos kalną stūmė klozetą. Kūrybiniai pakvailiojimai gatvėje, sako Tomas, yra smagu, tačiau aukščiausios profesinio džiaugsmo natos visgi yra teatre, kur svetimoms akims nematoma gimsta pilnatvė. Aktorystės Tomas mokėsi Kauno valstybinėje akademinio dramos teatro Aukštesniojoje teatrinėje mokykloje, o 2001 metais Vytauto Didžiojo universitete įgijo menotyros bakalauro laipsnį. Nuo 1998 metų jis – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, kūręs pačius įvairiausius vaidmenis.
– Tomai, galbūt pokalbį pradėkime nuo šių dienų aktualijų. Ar aktoriai jau ruošiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, kai baigsis karantinas?
– Teatre jau yra prasidėję darbai. Aš pats nesijaučiu, kad būčiau labai išėjęs iš realaus gyvenimo. Tačiau darbe taip, buvo savotiškas atotrūkis. Kalbant apie grįžimą į teatrą, į darbą – atrodo, lyg jaustum didelį alkį, o noras – jį greičiau numalšinti. Be abejo, esu pasiilgęs kūrybos, teatro, scenos, žinoma, žiūrovų, kolegų. Tad šalia alkio – ir gražus ilgesys viskam, ką išvardijau.
– Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinate nuo 1998 metų. Niekada nebuvo minčių apie pokyčius, apie kitą teatrą, o gal Kaunas ir yra jūsų kūrybiniai namai?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad per visus 22 metus tokia mintis neatėjo į galvą. Žinoma, čia mano namai, mano darbas. Juk aktorystė ir yra aktoriaus profesija, o teatras – jo darbo vieta. Be abejo, ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką? Bet jei išeisi, su kuo tu susidursi, ką veiksi? Aš ne tik dirbu teatre, tačiau esu ir teatro pedagogas. Tad seisminius virpesius sumažina, amortizuoja darbas su jaunimu ir KTU inžinerijos licėjuje. Jaučiu, kad ten galiu save realizuoti ir kūrybiškai, ir kaip pedagogas, ir ką nors duoti jaunimui.
– Sakėt, kad ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką?
Gal, pavyzdžiui, galėtumėt būti slidinėjimo instruktoriumi? Juk kalnai – jūsų pomėgis. – Slidinėjimo instruktorius turi būti labiau pažengęs. Aišku, mane tai žavi. Apskritai žavi kalnai. O jei norėčiau būti kalnuose instruktoriumi, tai šiltuoju sezonu. Nesu alpinistas, bet man patinka via ferratos, haikinimas. Tai beprotiškai naudinga žmogui – įkvėpti kitokio – kalnų – oro. Ne paslaptis, kad kalnai išvalo žmogų, savotiškai perkrauna, ten tu dėmesį skiri kiekvienam žingsniui, aplinkai. Ir, žinoma, jie užgrūdina. Jei kartu ir gera draugų draugija – bendravimas labai smagus. Taip, kalnai yra ta vieta, kur aš mielai galėčiau eiti.
– Kaunas. Koks jums šis miestas ir kokios jo spalvos?
– Kartais pagalvoju, kad jei reikėtų keisti miestą. Kokį miestą Lietuvoje rinkčiausi? Turbūt tai galėtų būti miestas arčiau jūros. Gal Klaipėda? Gal Neringos kraštas? Bet Kaunas man labai artimas. Esu čia gimęs, augęs. Gal ir sentimentai tam tikri yra – vietoms, mikrorajonams. Labai smagu, kad pastaruoju metu Kaunas gražėja. Man patinka kultūrinis gyvenimas Kaune, teatro erdvė, muziejai, kiti Kaune kuriantys menininkai. Jis man patinka ir tuo, kad yra kompaktiškas ir visur gali labai lengvai ir greitai atsirasti. Nėra didelių atstumų, chaoso, kaip didmiesčiuose. Man patinka jo šiek tiek melancholija, lėtumas. Mano širdžiai tai artima.
– 2019 metais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuotame „Fluxus“ festivalyje kartu su bičiuliu į Parodos kalną stūmėte klozetą. Kiek gyvenime jums svarbus kūrybiškas kvailiojimas?
– Man apskritai atrodo, kad mes kurdami kartais susireikšminam, viską pradedame daryti labai rimtai. Šis kvailiojimas atsirado likus vos kelioms valandoms iki renginio, kai su savo geru bičiuliu Povilu sumąstėme dalyvauti. Buvome susipažinę su J.Mačiūno filosofija, fluxus judėjimu. Man labai patiko mintis, kad meną, visus savo performansus Mačiūnas kurdavo iš to, kas būdavo po ranka, kas būdavo šalia. Jo filosofija – kad menas visiems yra prieinamas. Tad mes taip pat padarėm. Susitikom, aptarėm idėją ir pradėjome ieškoti daiktų. Žinoma, tie daiktai šiek tiek inspiravo pačią idėją. Daiktai – tai, kas buvo garažiukyje pas jį ir pas mane garaže. Išėjo tokia suneštinė instaliacija: klozetas ant važiuojančios platformos. Apsivilkome kostiumus, į rankas paėmėm santechnikos įrankius, dar tualetinio popieriaus vietoje rankinių ir stūmėm fluxus, savotiškai refliuksą į kalną. Vienas sėdėjo stenėdamas ant klozeto, o kitas stenėdamas stūmė. Toks, man atrodo, fluxisiškas ir mačiūniškas, minties perdavimas. Kaip sakoma: kaip arklys dirba, kopia į kalną. Tai mes irgi padirbom. Pafliuksavom. Nes fluxus judėjimas turi nešti ir mintį, kokią nors žinutę aplinkai. Mums patiems buvo labai smagu. Smagiai grįžome namo, per visą Žaliakalnį. Žmonių sutikom, jie juokėsi, fotografavosi.
Dalyvavome ir pernai, kai buvo skelbiama apie festivalį. Tai vyko prie Kauno pilies, laukiant, kokie dūmai pakils ir Išminčiaus pypkės (ant buvusio „Lituanicos“ fabriko įsikūrusio žymiojo senamiesčio išminčiaus pypkė pernai, vieną rudens rytą parūko geltonos spalvos dūmais – taip paskelbta, kad „Fluxus“ festivalis įvyks – aut. past.). Panaudojome tą patį klozetą kaip nereikalingų dalykų išmetimo vietą ir matavomės „Mačiūno akinius“ – kokie šiandien galėtų būti Mačiūno akiniai? Ir kas šiandien yra fluxus? Prie savo baltų marškinėlių prisiklijavome Mačiūno atvaizdą, turėjome pasiėmę iš teatro visą lagaminą – apie 50 vienetų – butaforinių, iš įvairiausių praeities spektaklių – akinių ir, vienas priešais kitą sėdėdami, matavomės juos. Kvailioti yra smagu ir man atrodo, kad taip tu suteiki džiaugsmo tiek aplinkai, tiek pats sau.
– Bet būti personažu scenoje ir gatvėje – ne tas pats?
– Kas kita, nors labai artima. Jei žiūrint istoriškai, teatras ir atsirado gatvėje, aikštėje – viešoje erdvėje, kai reikėjo aktoriams skirti nemažai pastangų ir valdyti minią, perduoti spektaklio žinią šalia sėdintiems žmonėms. Man rodos, tai buvo toks betarpiškas bendravimas. O kai kurie spektakliai kartais tokie būna – betarpiški. Man gatvėje patinka, nes čia galima improvizuoti – nėra labai aiškiai apibrėžtos ribos, iš kurių negali išeiti.
– Ir pats sau režisierius?
– Taip, pats sau režisierius, pats sau aktorius, prodiuseris – viskas viename. Dar vienas momentas – atsakomybė mažesnė, nėra tiek daug elementų. Nes teatre viskas sutarta, sutaškuota – muzika, apšvietimas, tekstas, partneriavimas. Turi laikytis spektaklio geometrijos, jo brėžinio. O gatvėje tokie padūkimai yra faini. Smagu pažaisti, atrasti naujų dalykų ir stebėti, kaip tave priima žiūrovas. Net savo mokiniams tokios praktikos esu davęs ir jie džiaugėsi. Beje, teatras sugrįžta į viešą erdvę. Lietuvoje gal ne taip, bet užsienyje – tikrai.
– Kai ruošiausi pokalbiui su jumis ir svarsčiau, ko jūsų paklausti, kažkodėl mintyse sušmėžavo toks klausimas: o ko jūsų paprastai klausia? Ko dažniausiai klausiama aktoriaus?
– Visko. Žinoma, koks tu esi dabar, kuo tu kvėpuoji. Man kartais atrodo, kad, kai klausia apie aktorystę, klausia taip, tarsi tai būtų atskiras dalykas gyvenime. Šventovė. Bet, man rodos, taip nėra. Kaip ir sakiau, man tai – darbas. Iš šalies žmonės kartais galvoja, kad aktorius – ypatinga persona. O gal taip ir yra? Juk iš tikrųjų mūsų darbas yra stebuklas ir mes kuriame labai įsimintinus stebuklus scenoje. Kartais ir nepavyksta, bet tai yra kūryba – ji būna visokia. Be abejo, klausia apie tai, kas yra už tavo gyvenimo uždangos. Visiems įdomu, koks realiai tu esi žmogus?
– Koks tu, kai nevaidini?
– Koks tu kasdien, be grimo, be personažo rūbo, kai išeini iš teatro – koks esi žmogus? Daugelis aktorių, man rodos, nelabai nori įsileisti į savo privačią erdvę. Šis kuklumas, mano nuomone, yra vietoje ir yra gražus.
– Kuris jūsų personažas panašiausias į jus? Apskritai kiek tai svarbu kuriant vaidmenį – personažo ir tavęs paties panašumas?
– Mes kiekvienas nepabėgsime nuo savęs. Kurdamas irgi kuri per save, savo asmenybės dalį susieji su personažo bruožais. Man labai patiko Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Vyšnių sodas“. Visą spektaklį prisimenu kaip gražią nostalgiją. Piščiko vaidmuo buvo tas, kada siela verkė ir džiaugėsi kartu. Tai mano vidus. Buvau šį vaidmenį labai smarkiai pajutęs, buvo gera tiek jį kurti, žaisti, tiek ir jame būti. Tad gal tas vaidmuo ir buvo man artimas. Dar labai patiko Egisto vaidmuo spektaklyje „Elektra“. Jutau, tarsi per mane tekėtų elektros srovė, jutau energiją, griovimą, buvo ir keršto troškimo, nemažai ugnies ir ugnikalnio, kuris išsiveržia. Bet šalia to atradau gražių natų ir supratau atsiprašymą, gailestį – tarsi tai buvo lygtis, kurią reikėjo būtent taip išspręsti.
– Buvo ne vienas jūsų interviu kaip su serialuose vaidinančiu aktoriumi. Ar labai tolimi teatro ir televizijos serialų pasauliai? Kuriame jaučiatės patogiau?
– Manau, kad tiek teatre, tiek serialuose yra darbas – aktorystė. Ir serialuose, ir teatre reikia sukurti personažą. Serialai ar kinas yra labiau fragmentiški. Ten yra konkretumas: ženklas, kad filmuoja, ir tada stengiesi kuo tiksliau padaryti tai, koks yra režisieriaus užmanymas. O teatre – tolima distancija. Teatre nėra galimybės sakyti: stop, stabdom, iš naujo, nes buvo klaida. Teatre žavi, kad viskas vyksta čia ir dabar, tą akimirką tu turi save investuoti visapusiškai. Serialuose kitaip. Paskutinysis serialas, kuriame vaidinau ir gavau pagrindinį vaidmenį – „Pone Prezidente“ – man labai patiko. Jame buvo ne tik džiaugsmai ir meilė, bet ir politikos, ir vidinės kovos. Vaidmuo buvo labai artimas.
– Man kartais atrodo, ypač žiūrint spektaklius, kad viena iš aktoriaus meistriškumo dedamųjų yra atmintis ir gebėjimas išmokti tekstus.
– Tai vienas iš klausimų, kuriuos dažnai užduoda žmonės iš šalies, kurie stebi spektaklius. Klausia: kaip tu atsimeni tokias paklodes teksto? Visų pirma, man atrodo, kad išmokti mintinai tekstą mes kiekvienas galim. Bet kad tekstas taptų tavo kūnu, kad jį prisijaukintum ir kad jis nebūtų formalus, o jame atrastum gyvybę – tai yra sunkiausia. Be abejo, tu dirbi prie to mėnesiais. Ir išmoksti. Yra receptas, kurį aš sau atradau, ypač filmuodamasis serialuose, kur scenos keičiasi beprotiškai greitai, jos būna iš skirtingų serijų, nes filmuojama pagal vietą. Labai svarbu pagauti savo teksto mintį, suvokti logiškai, apie ką tu kalbi. Paskui, kai suvoki, išmokti mintinai kažkaip savaime pavyksta – nekali teksto, jis ateina savaime. Ir mokyklose galėtų mokyti per suvokimą, per asociatyvinį mąstymą. Tai padėtų.
– Kas jums yra profesinis džiaugsmas, pačios aukščiausios jo natos?
– Aukščiausios natos turbūt tada, kai suvaidini spektaklį ir jauti pilnatvės jausmą. Kad įvyko kas nors labai gražaus. Tai vidinis pasitenkinimas, euforija, katarsis. Ir dar veiksmo procesas teatre. Tarkime, paskutinė premjera prieš karantiną buvo spektaklis „Elektra“. Labai gražiai prisimenu patį kūrybinį procesą, džiaugsmą, kurį pajusdavau eidamas į teatrą. Režisierius buvo slovėnas su savo kūrybine komanda – dirbome visai kitu principu ir man tai labai patiko. Daug improvizuodavom, o repeticiją kiekvieną kartą pradėdavom nuo ritualo – mankštos, pratimų, vienas kito pajautimo. Tu net nepajusdavai, kaip tave įvesdavo į spektaklio žaidimą ir pradėdavai dirbti. Tada darbas tampa nebe darbu, o džiaugsmu.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. autorius - D.Ščiuka