Aktualijos

Festivalis „ConTempo“: apšildančioji programa ir pirmieji svečiai

Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostine“, ruošia įspūdingą šių metų programą, kurioje daugiau kaip 140 pasirodymų. Pirmieji renginiai, kuriuos organizatoriai vadina kultūriniu apšilimu, – jau liepos mėnesį. Programoje specialiai Kauno Eigulių mikrorajonui pritaikyta menininkių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės („Be kompanijos“) šokio ekskursija „Einu pirkti pieno“ bei Pietro Marullo (Italija) pasirodymas „Wreck“. Atskleidžiama ir pirmoji pagrindinės programos žvaigždė – prancūzų menininkas Boris Gibé.

Kas gali nutikti einant pirkti pieno Eiguliuose?

Šiuolaikinio šokio menininkių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės didelio dėmesio sostinėje sulaukusi ekskursija „Einu pirkti pieno“ atkeliauja į Kauną. Čia, „ConTempo“ festivalį apšildančios savaitės metu, liepos 14–17 dienomis, žiūrovų lauks specialiai Eigulių mikrorajonui sukurta spektaklio adaptacija. Kūrybinė komanda nusprendė pažvelgti į, atrodytų, eilinio miesto rajono eilinę dieną ir atrasti tai, kas mūsų gyvenimuose sukuria pasaką. Arba paklausti, kaip mes kuriame pasakas kasdienybei?

„Kartais mes užsibūname savo buityje ir vietas, pro kurias praeiname dažniausiai matome lygiai taip pat. Tačiau jei pažvelgtume atidžiau, pamatytume kažką naujo. Šiose šokio ekskursijose daug kalbame apie senyvus žmones, kurie matomi miesto mikrorajonuose vaikštantys, sėdintys ant suoliukų, o juose slypi begalės istorijų“, – pasakoja kūrėjos.

Drauge su dramaturge Sigita Ivaškaite kūrėjos vaikščiojo pasirinktu spektaklio maršrutu, diskutavo, tyrinėjo rajoną ir adaptavo dramaturgines idėjas specialiai Eiguliams. Ištrūkus iš užburto rato centrinėse miestų dalyse, pasakų motyvai ir personažai tapo natūraliu įrankiu bandant suprasti, prisijaukinti ir perprasti vietovę. Šiuolaikinio šokio menininkės atskleidžia, jog ši ekskursija Eiguliuose bus kur kas asmeniškesnė, nei jau rodyta Vilniaus Šeškinėje – čia užaugęs vienas iš spektaklio atlikėjų – Mantas Stabačinskas, rajonas kupinas ir A. Lisičkinaitės prisiminimų.

„Eigulių mikrorajonas man asocijuojasi su balta močiute – taip vadindavome mano prosenelę, mamos močiutę, kuri gyveno ten su proseneliu Juozu. Vėliau tame pačiame bute gyveno ir mano močiutė Idalija. Tas butas yra labai mažas ir kupinas begalės vaikystės ir paauglystės prisiminimų. Būtent šiame bute sėdinčia mano močiute Idalija ir prasidės ši ekskursija,“ – išduoda A. Lisičkinaitė.

Kuriant „Einu pirkti pieno“ menininkės glaudžiai bendradarbiauja su senjorų bendruomene, šįsyk pasirodyme išvysime Kauno kultūros centre Godos Laurinavičiūtės vedamas šiuolaikinio šokio pamokas lankančias moteris. Šiuos Šiuolaikinio šokio asociacijos organizuojamus užsiėmimus lanko ir A. Lisičkinaitės močiutė Idalija bei M. Stabačinsko mama.

Renginiai Kačerginėje, Zapyškyje ir Babtuose

Šių metų „ConTempo“ renginiai kelsis ir į Kauno rajoną bei aplink esančius miestelius. Programą apšildančiosios savaitės metu italų menininko Pietro Marullo kūrinys „Wreck“, įgyvendinamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio ir judesio katedra, nemokamai bus pristatytas Kačerginėje, Zapyškyje ir Babtuose. Tai – tarpdisciplininis performansas, jungiantis judesį, garsą, vizualinį meną ir kalbantis katastrofos metaforomis. Nauja realybė kuriama judant didžiuliam plastikiniam pripučiamam ir pagalvę primenančiam objektui, kuris atrodo kaip grobį medžiojantis plėšrūnas, praryjantis ir išspjaunantis aplinkui judančias žmonių figūras.

Specialus bokštas ir svaiginantis pavojus

Sužadinusi smalsumą patirti dar daugiau scenos meno, festivalio programa tęsis rugpjūčio 1–21 dienomis. Čia bus rodoma daugiau kaip 140 pasirodymų. O vieno įspūdingiausių – pasaulinės žvaigždės, prancūzų kūrėjo Boris Gibé „L'absolu“ – bilietai – jau prekyboje.

Unikalus, nenuspėjamas, paliečiantis giliausias žmogaus sielos gelmes – taip kritikų yra apibūdinamas abejingų nepaliekantis metafizinis cirko ir šokio spektaklis „L'absolu“. Šis akrobatinis pasirodymas – intensyvus ir kupinas svaiginančio pavojaus. Grakščiu judesiu B. Gibé prisiliečia prie vidinių gelmių ir įkūnija nuolatinę žmogaus kovą su savimi, kurioje netrūksta tragedijos, transformacijų, begalybės ir absoliutumo paieškų. Specialiai šiam pasirodymui Kaune bus sukonstruota 12 metrų metalinė konstrukcija „Silo“, kurioje ne tik vyks pasirodymas, bet ir numatytas ribotas vietų skaičius žiūrovams. Tad organizatoriai ragina pasirūpinti bilietais iš anksto.

Daugiau apie renginius www.contempofestival.lt, bilietus platina Kakava.lt. Netrukus bus paskelbta visa festivalio programa.

Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneriai Prancūzų institutas ir Prancūzų institutas Lietuvoje, rėmėjai Nyderlandų scenos menų fondas, Ramon Llull institutas.

by Sandra

Unikaliame Kauno pastate – paroda, kurią sukūrė pusšimtis menininkų iš viso pasaulio

Daugiau nei 50 menininkų iš įvairių pasaulio šalių – nuo Australijos iki JAV ir Europos. Meno kūriniai, neviršijantys 30 centimetrų. Kolektyvinė skulptūra, pasakojanti apie Kauną, kurią jungia du žodžiai – atmintis ir ateitis. Jau šį pentadienį prie Istorinės Prezidentūros atidaroma „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ paroda, kurią įkvėpė Kauno tarpukario architektūra.

Paroda „Atmintis / Ateitis“ atveria visą pasaulį – tarptautinį bendradarbiavimą, partnerystes, gyvą dialogą apie Kauną pasaulyje ir pasaulį Kaune. Tai – atvira diskusija apie tai, kas mes esame ir kaip mus mato kiti.

Skulptūra dedikuota tarpukario Kaunui

Parodą inicijavo Vokietijos menininkų-kuratorių grupė „Konsortium“ (Lars Breuer, Sebastian Freytag, Guido Münch).

Paroda „Atmintis / Ateitis“ subūrė virš 50 menininkų iš viso pasaulio, kurie atsiuntė trijų formatų meno kūrinius, neviršijančius 30 centimetrų. Instaliuoti kartu visi jie sudaro bendradarbiavimu pagrįstą kolektyvinę skulptūrą, dedikuotą tarpukario Kaunui. Taip buvo sukurtas „miniatiūrinis muziejus“, trimatis miesto žemėlapis, sudarytas iš paveikslų ir skulptūrų.

„Norėjome pagerbti miesto tarpukario modernizmą. Kiekvieną kartą, kai lankėmės ir dirbome Kaune (2014 ir 2015 m.), būdavome sužavėti miesto architektūrinių raiškų įvairove. Jaučiame laikmečio, kuomet Kaunas buvo laikinąja sostine, energiją. Reikėjo daug menininkų ir architektų pastangų, kad būtų sukurtas naujas miesto ir valstybės veidas.

„Konsortium“ bendradarbiauja su daugybe menininkų, keičiamės bendromis idėjomis ir kartu pristatome ekspozicijas įvairiose vietose ir įvairiomis progomis. Norėjome Kauną įtraukti į šį pasaulinį tinklą“, – sako vienas iš parodos kuratorių Sebastian Freytag.

Svarstant, kaip pristatyti Kauno modernizmą, pirmiausia kilo mintis apie didžiulį maketą, kuriame tilptų ir miesto praeitis, ir tai, ką galima sukurti ateityje: „Kai dirbome ties šia koncepcija, supratome, kad norime įtraukti daugiau menininkų. Pradėjome galvoti apie maketą kaip apie utopinį miesto modelį, sukurtą daugelio individualių menininkų. Į maketą ribotoje erdvėje galima įtraukti daug aspektų.

Parodos pavadinimą galima perskaityti dvejomis kryptimis – kažkas, kas dar nepastatyta ir kažkas, kas atkurta. Pavadinime norėjome tuo pačiu metu atskleisti abi puses – praeitį ir ateitį, išsiaiškinti jų skirtumus.“

Menininkų darbai – kontrastingi

„Tokia parodos koncepcija yra nemenkas iššūkis, nes norime išlaikyti ir balansą bei dermę. Tai tiek kolektyvinė, tiek individuali darbų ekspozicija, kurioje – daugiau nei pusšimtis darbų.

Kūrėjai džiaugėsi galimybe pristatyti savo kūrinius, kurie yra išties kontrastingi“, – kalbėjo parodos kuratorius Lars Breuer.

Menininkus įkvėpė ne tik tarpukario architektūra, bet ir tuomet buvęs architektų, dizainerių, menininkų bendradarbiavimas. Tarpukariu, kai miestas buvo valstybės sostinė, jame mezgėsi tarptautiniai ir tarpkultūriniai mainai, būrėsi architektai ir menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Šveicarijos bei JAV. Todėl šis kolektyvinis meno kūrinys – tarsi simboliškas tarptautiškos miesto istorijos pagerbimas

„Menininkams suteikėme galimybę į užduoti pažiūrėti lanksčiai ir atvirai. Papasakojome jiems apie istorinį Kauno kontekstą, miesto architektūrą ir leidome patiems rasti sprendimą. Dauguma menininkų niekuomet nesilankė Kaune, tačiau ketina atvykti į parodą. Įdomu, ar po apsilankymo mieste pasikeis jų požiūris į sukurtus meno kūrinius, ar jiems atrodys, kad darbus galėjo sukurti kitaip?“ – svarstė parodos kuratorius.

Paroda pristatoma unikaliame pastate

Ši paroda – pirmoji „Kaunas 2022“ organizuojama paroda, atsidarysianti unikaliame renovuojamame pastate prie Istorinės Prezidentūros.

Pastato istorija prasidėjo apie 1850 metus, kuomet buvo pastatyti pirmieji du namai prie Gimnazijos gatvės. 1856 m. pastatą įsigijo Jonavos pirklys Vulfas Bregovskis. Viename namų buvo įrengti gyvenamieji kambariai, prie namo pristatytos parduotuvės – „lavkės“, stovėjusios fasadu į Mugių aikštę („Jarmoračnaja“, dab. Prezidentūros sodelis).

Kitame name taip pat įrengti gyvenamieji kambariai, o prie namo iš Šv. Gertrūdos g. pusės pristatytos parduotuvės. 1882–1883 m. viename iš pastatų laikinai veikė Valstybinė mergaičių gimnazija (dabar – „Aušros“ gimnazija).

Vėliau patalpos naudotos prekybai. Prieš pastatą uždarant renovacijai, jame veikė Lietuvos samariečių bendrija, vairavimo kursai, kirpykla ir kt.

Parodos „Atminis / Ateitis“ atidarymas – gegužės 27 d. 18 val. Vieta: Gimnazijos g. 4. Paroda veiks antradieniais-sekmadieniais, 12.00–19.00 val. Ją aplankyti galima iki liepos 1 dienos. Lankymas nemokamas.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

by Sandra

Tarptautinis kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“: laimė yra dalijimasis

Laimė – ne tik nepatogi, bet ir mokslininkus, menininkus gluminanti tema. Apie laimę kalbama daug, bet vis rečiau rimtai. Ar vis tik yra šiame žodyje koks nors turinys? Ar tai emocija, būsena, supratimas, o gal žinojimas? Kokios yra sąlygos žmogaus laimei, ypač šiais neramiais karo, sveikatos, ekologinių ir socialinių krizių laikais? Šie ir kiti klausimai bus keliami pirmajame tarptautiniame kongrese „CoHappiness. Permąstant laimę“ („CoHappiness. Rewilding & Rethinking“), kuris vyks birželio 1–3 dienomis Kaune.

Šiomis dienomis organizatoriai taip pat pradės įgyvendinti vienos ilgiausių Baltijos šalyse meno galerijos „No-Fly Zone“ po atviru dangumi idėją, kurios tikslas komunikuoti laisvę ir karo brutalumą. Atidarymo dieną, birželio 1-ąją, kuomet bus minima tarptautinė vaikų gynimo diena, VDU Botanikos sode vyks ir solidarus ukrainiečių ir lietuvių piknikas, organizuojamas kartu su Olego Šurajevo įkurtu paramos fondu „1k“.

Apsijungs mokslo, kultūros ir meno laukai

„Laimės dulkėmis nupūstoje visuomenėje susiduriame su itin vienpusišku ir vien pozityviomis emocijomis bei saldžiu individo jausmingumu tapatinamos laimės supratimu. Tačiau, ypač dabar – karo ir kitų nelaimių, nestabilumo ir nerimo sužeisto pasaulio akimirkomis, kaip niekad aktualu susimąstyti, ką iš tiesų reiškia laimė ir kas ją lemia?“, – kongreso tikslus pristato viena iš kongreso organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Jūratė Tutlytė.

Pirmą kartą rengiamame kongrese dalyvaus pasauliniu mastu pripažinti tyrėjai, ekspertai ir menininkai: vienu įtakingiausiu pripažintas šių dienų filosofas Rice universiteto (JAV) prof. Timothy Morton, Pasaulio laimės duomenų banko įkūrėjas, Erazmo universiteto prof. Ruut Veenhoven (Nyderlandai), pasauliniu mastu pripažinti lietuvių menininkai, edukatoriai ir MIT universiteto mokslininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai (JAV), Nacionalinės premijos laureatė, prozininkė, dramaturgė ir poetė Vaiva Grainytė, biologas, mikologas ir rašytojas Merlin Sheldrake (D. Britanija), fotografas ir parodų kuratorius Alex Zakletsky (Ukraina) ir menininkas Dan Perjovshi (Rumunija), kurio kritiški, šmaikščiai politiški ir šio pasaulio absurdiškumą tyrinėjantys kūriniai eksponuojami nuo MoMA iki šių metų „documenta 15“ parodos vyksiančios Kaselyje, Vokietijoje.

Kiekvieną kongreso dieną sudarys trys dalys: mokslinių paskaitų ir diskusijų rytai, kūrybinės-performatyviosios popietės ir vakarai. Tarp numatomų renginių – ne tik mokslininkų pranešimai ir diskusijos, bet ir meniniai vyksmai, Nomedos ir Gedimino Urbonų vykdomas tarpdisciplininis meno-mokslo ir sensorinių patirčių eksperimentas „Baby Aleksa“, kuriamas bendradarbiaujant su dirbtinio intelekto mokslininkais dr. Jonu Kubiliumi (threethirds.ai) ir prof. dr. Tomu Krilavičiumi (VDU) ir siūlantis naują, kūrybišką, empatišką požiūrį į biotopą, pasitelkiant dirbtinį intelektą. Taip pat naujo dvikalbio Vaivos Grainytės koliažinio romano „Rožės ir bulvės“ (leidykla „Baltos lankos“), gimusio kongreso apmąstomų klausimų kontekste, pristatymas ir performatyvi, netikėta ekskursija su šiuolaikinio šokio profesionalu Mantu Stabačinsku „Kauno vandenų“ padalinyje Marvelėje.

Kongrese, kuriame šiais metais apie laimę diskutuojama bendruomenių kontekste, bus kviečiama pergalvoti ir perkainuoti reikšmes, įvertinti slinktis nuo perdėto susirūpinimo savo asmenine laime ir savų kaprizų tenkinimo prie gilesnių ir platesnių prasmių paieškos bendrystėje su kitais ir aplinka. „Šis kongresas yra skirtas permąstyti laimę: priminti, kad laimė nėra uždarumas, garantuojantis ramybę, sotumą ir saugumą savoje jaukioje aplinkoje, neįsileidžiant ir nematant nieko, kas nemalonu, kas kelia nemielas asociacijas, kas gąsdina ar tiesiog nerūpi. Diskusijose sakysime, kad negali būti ap(si)tvertos, susikurtos sau, jėga ir gudrumu apsaugotos savos laimės. Laimė yra sugyvenimas su kitais, kitokiais žmonėmis, kitomis ir net labai kitokiomis gyvybės rūšimis“, – temų įvairove dalijasi viena iš kongreso organizatorių, VDU docentė dr. Jurga Jonutytė.

Pasak J. Jonutytės, laimė yra ne susikuriama, o duodama ir priimama nuolatos dalinantis. Laimė – tai dalinimosi procesas, o ne turėjimas to, ką pavyko gauti sau. Tą ypač stipriai pajutome Rusijai pradėjus karą Ukrainoje: apie savo individualią gerovę tapo neįmanoma galvoti ir daugelis lietuvių susitelkė siekdami padėti Ukrainos gyventojams.

Kiekviena kongreso diena bus skirta vis kitiems klausimams apie santykį su kitais: žmonėmis, kuriuos norime ar nenorime įsileisti į savo aplinkas, su gyvūnais, medžiais ir visa kita gyvybe, su visais, kuriuos galime laikyti arba reikalingais ir gerbiamais bendrininkais, arba nepageidaujamais priedais prie savo kuriamos gerovės.

Ilgiausios meno galerijos kūrimas ir piknikas tarptautinę vaikų gynimo dieną

Siekiant išreikšti solidarumą su ukrainiečių tauta, reflektuoti skausmu pažymėtą realybę bei komunikuoti laisvę kongreso organizatoriai kartu su Kijevo meno galerija „Karas Gallery“ taip pat inicijuoja 1 km ilgio galerijos „No-Fly Zone“ po atviru dangumi įkūrimo veiksmą simbolinėje buvusioje karinės aviacijos teritorijoje Aleksote, Kaune. Galeriją kurs vietos, užsienio ir Ukrainos menininkai bei ukrainiečių bendruomenės. Jėgas apjungs tiek profesionalūs menininkai, tiek į Lietuvą pasitraukę ukrainiečių šeimos su vaikais, juos įtraukiant į gatvės meno edukacijas. Taip tikimasi dar kartą atkreipti pasaulio dėmesį į brutalius karo veiksmus, kurie vidury Europos vyksta XXI a. Kongreso dienomis savo patirtis ant sienos gyvai fiksuos menininkės iš Ukrainos: Marija Oscpischeva, Mariko Gelman, taip pat  pop meno kūrėjas iš JAV, Los Andželo, Scott Douglas Hattox. Savo vizualųjį žodį tars ir Gedimino ir Nomedos Urbonų kuruojama dirbtinio intelekto vaizduotė „Baby Aleksa“, kurią ant sienos perkels gyvos grafikos kūrėjas Tadas Šimkus.

Galerijos „No-Fly Zone“ dalimi taps ir atrinkti Ukrainos vaikų piešiniai. Birželio 1-ąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną, VDU Botanikos sode vyks jų ir jų šeimų edukacinės piešimo dirbtuvės. Geriausius darbus ant sienos perkels gyvosios grafikos kūrėjai.

Antras galerijos kūrybos etapas numatomas liepos mėnesį.

Birželio 1 d. taip pat vyks solidarumo akcija – piknikas, kuriame kviečiami dalyvauti ukrainiečiai ir lietuviai. Ukrainos šeimos – mūsų visuomenės dalis. Pilnavertis bendruomeninis gyvenimas iš karo zonos pasitraukusioms mamos ir vaikams yra ypač svarbus siekiant palaikyti jų dvasią. Todėl tarptautinę vaikų gynimo dieną vyksiančiame renginyje kviesime kurti šią bendrystę: Lietuvos restoranai vaišins ukrainiečius, o ukrainiečiai – lietuvius, vaikai dalyvaus įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, edukacijose, šokio ir sporto užsiėmimuose, šunų terapijoje bei daugelyje kitų veiklų, suaugusieji jungsis į sutartinių ratą, dalyvaus paskaitose ir kituose užsiėmimuose.

Kongresas vyks skirtingose Kauno miesto ir rajono erdvėse: VDU Botanikos sode, Kauno vandenvalos įmonėje Marvelėje, artilerijos amunicijos sandėliuose („Kauno tvirtovės parkas“), Aleksoto inovacijų pramonės parko teritorijoje  ir VDU Žemės ūkio akademijoje ((IV rūmai, Universiteto g. 8A).

Tarptautinį kongresą „CoHappiness. Permąstant laimę“ organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Renginys yra „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Plačiau apie kongresą, jo renginių programą ir pranešėjus: https://www.vdu.lt/lt/tarptautinis-kongresas-cohappiness-permastant-laime/. Informacija anglų kalba: https://www.vdu.lt/en/international-congress-cohappiness-rewilding-rethinking/

„No-Fly Zone“ galerijos po atviru dangumi kūrimo partneriai: tarptautinis projektas „T-Factor“ (partneriai KTU, KMS, VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“), „Karas Gallery“ (Kijevas), Kauno Europos informacijos centras.

by Sandra

Pasaulinė minimalizmo muzikos žvaigždė Kaune pristatys lietuviškų sutartinių kūrinį

Birželio 29 – liepos 3 dienomis Kauną užklups „Audra“ — penkių dienų trukmės muzikos ir meno festivalis miesto erdvėse. Jo metu VDU didžiojoje salėje įvyks japonų perkusinės bei ambient muzikos kompozitorės Midori Takada kūrinio „Silence Birds“, kurį ji sukurė kartu su lietuvių sutartinių ansambliais, premjera. Be šios koncerto naktinis klubas „Lizdas“ kartu su Kauno miesto bei rajono jaunimu ir „Kaunas 2022“ komanda rengia didžiulę renginių programą, kuri išsibarstys po visą miestą.

Birželio 30 dieną Kaune įvyksiantis koncertas yra vienas iš laukiamiausių ir svarbiausių festivalio „Audra“ pasirodymų. Viena iš ambient ir minimalizmo muzikinių stilių pradininkė ir multiinstrumentalistė, moderniosios Japonijos muzikos ikona – Midori Takada pristatys kūrinį, kurį jau keletą mėnesių ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“.

Kas kartą vis naujas unikalus kūrinys dedikuotas tai šaliai ir pasaulinė jo premjera – tai unikalus kompozitorės braižas. Kiekvienas gyvas Midori Takados pasirodymas yra unikalus ir parengtas specialiai tai progai. Kaune bus atliktas „Silence Birds“ – taip pat niekur prieš tai negirdėtas kūrinys, kuris gimė visiškai neseniai ir neatsitiktinai. Midori Takada jį sukūrė galvodama apie Rusijos agresijos nusikaltimus Ukrainoje. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitekusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys, kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius.

Midori Takada kūrinių kompozicijos nepaprastai veikia vaizduotę. Jos minimalistinė, kontempliatyvi muzika tarsi alsuoja kosmine begalybe ir primena kelionę po mėnulį, krintančias žvaigždes, kelionę į vandenyną ar pasivaikščiojimą sode. Progresuojančios ritmiškos melodijos, iš pradžių paprastos, vėliau ima kartotis ir skylinėti skeveldromis, jų ritmas lūžta ir tirštėja, pamažu įtraukdamas klausytoją į visiškai kitą tikrovę.

Midori Takada: https://www.youtube.com/watch?v=gnYSIDwu3TA

Savo karjerą Midori Takada pradėjo Vakarų Berlyno filharmonijos scenoje, grodama su „Symphonie-Orchester Berlin“, iškart po to, kai 1974 m. baigė Tokijo menų universitetą. Savo karjerą ji tęsė rengdama solinius koncertus Japonijoje ir užsienyje. Devintajame dešimtmetyje Takada pradėjo tyrinėti Azijos ir Afrikos tradicinę muziką. Jos susižavėjimas lėmė bendrus projektus su Kakraba Lobi iš Ganos, Lamine Konte iš Senegalo, „Farafina Band“ iš Burkina Faso bei Korėjos muzikantais: kanklininku Chi Seong-Ja, fleitininku Won-Il ir saksofonininku Kang Tae-Hwan.

Kiek vėliau ji įkūrė ir vadovavo novatoriškam „Mkwaju Ensemble“ perkusijos projektui. Šio projekto albumai – tai vinilo kolekcionierių ir melomanų „šventasis gralis“, kurio vinilinės kopijos dar prieš keletą metų beveik nebuvo įmanoma rasti. Visiškai neseniai įvairiose kompiliacijose atsiradę senieji „Mkwaju Ensemble“ įrašai atskleidžia išskirtinį Takados požiūrį į tvirtus, elektronine muzika pagardintus, bet euforiškus perkusijos kūrinius. Didingo efekto siekusi ansamblio muzika tyrinėjo indonezietiško gamelano, japoniškos kodo būgnų muzikos ir amerikietiškojo minimalizmo temas (Midori Takada įkūrė ansamblį iš dalies tam, kad galėtų atlikti Steve Reich, Terry Riley ir kitų XX a. perkusininkų kūrinius).

Tačiau pats rečiausias iš visų Takados kūrinių buvo jos 1983 metų solinis darbas „Through the Looking Glass“, niekada neišleistas kompaktinėje plokštelėje, už kurio originalią vinilo kopiją internete perpardavėjai reikalaudavo įspūdingų sumų. Šį albumą Midori Takada įrašė tada, kai, negalėdama finansiškai išlaikyti „Mkwaju Ensemble“, išformavo šį ansamblį. Kompozitorė pati viena ėmėsi darbo studijoje, kad įgyvendintų jau sugalvotą muziką. Per dvi dienas ji įrašė į analoginę juostą visus keturis išplėstinius pasirodymus visais instrumentais, prodiusavo bei sumiksavo visus galutinius kūrinius. Iš tokio žygdarbio gimęs albumas „Through the Looking Glass“ iki pat šiandien yra laikomas vienu iš labiausiai pribloškiančių minimalizmo kūrinių, nepriklausomai nuo to, ar jis kilęs iš Rytų, ar iš Vakarų.

Midori Takada: In Motion: https://thevinylfactory.com/films/midori-takada-film-midori-takada-in-motion/

Įdomu tai, jog Midori Takada kartu su savo tuometiniu trio jau lankėsi Lietuvoje, vos tik atgavus šalies nepriklausomybę. Bendraudama su renginio Kaune organizatoriais ji atskleidė, kad tai, ką ji atsimena, be galo ją palietė. Kompozitorė pasakojo, jog prieš tris dešimtmečius čia Lietuvoje tuo metu viskas vis dar buvo labai asketiška ir kuklu, tačiau ją pakerėjo išsilaisvinusių žmonių publika ir jos šiluma, kurios ji negali pamiršti iki pat dabar. Pastaruosius 20 metų Midori Takada daugiau laiko praleido teatruose nei koncertų salėse. Ji komponavo ir gyvai atliko muziką teatrui. Kompozitorė nuolat bendradarbiauja su Tadashi Suzuki ir jo vadovaujama  trupe „Toga Company“, su kuria rengia šiuolaikiškas „Elektros“ ir „Karaliaus Lyro“ adaptacijas.

Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.

Midori Takada atvyksta į Kauną: https://www.youtube.com/watch?v=Aydh8AYUA4s

by Sandra

Žaliakalnio istorija atsiskleis šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“

Performatyvi šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ miestiečius ir svečius kvies į Žaliakalnio gyvosios istorijos nuotykius, lydimus netikėtumų ir Kaukų pasirodymo. Spektaklio dramaturgijoje įpinti gyventojų pasakojimai, spalvingi kostiumai ir netikėti šokio vyksmai leis patirti šios Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvį.

Žalia kalva, apipinta laiptais

Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.

Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista. „Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinasi šokio menininkė. Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“. 

Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės. Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda. 

Žaliakalnio pjūvis

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – dalinasi dramaturgė. 

Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.

„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate. (Kaip ir šiandien, beje.) Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“

„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyk­lą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge.“

„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“

Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi: „pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiam, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – dalinasi I. Puišytė-Šidlauskienė.

Mitiniai maži žmogeliai – atgyja

Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje. 

„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“,“– šypsosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus. „Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...”– dalinasi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus. 

Šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

by Sandra