Žymaus lietuviško NFT autorius E. Mališauskas: „Technologija, neturinti sienų“
Kaune netrukus prasidės šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“, žadantis Kultūros sostinei padovanoti gaivališkos ir jaunatviškos kultūros pliūpsnį. Birželio 29 d. prasidėsiančio penkių dienų festivalio programoje – įspūdingi elektroninės muzikos koncertai, pasirodymai, meninės akcijos ir iniciatyvos. Renginių eilėje išsirikiavęs ir pirmasis fizinis NFT hakatonas Lietuvoje, pasiruošęs žadinti žmonių susidomėjimą šiuolaikinėmis technologijomis. „NFThon Kaunas“ metu, 30 atrinktų dalyvių kurs NFT meno kūrinius, o kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę susipažinti su gausybe kūrėjų ir NFT entuziastų specialioje ryšių užmezgimo zonoje, kurią įkurs hakatono partneriai „Evolution“. Artėjant festivaliui, apie populiarėjantį skaitmeninį meną pasakoja pirmojo lietuviško NFT autorius, dizaineris Erikas Mališauskas.
Erikai, pradėkime nuo to, kad esate dizaineris. Kaip ir kodėl pasirinkote šį kelią?
Iš tikrųjų, šiuo keliu pradėjau eiti labai anksti – užsiimti su dizainu susijusiomis veiklomis pradėjau būdamas 13-14 metų, kuomet pirmą kartą susipažinau su „Photoshop“ programa. Tai mane labai sudomino, patraukė, kone kiekvieną dieną rinkdavausi ne kompiuterinius žaidimus, o bandymus kurti minėta programa. Dar būdamas 16 metų žinojau, kad gyvenimą noriu sieti su šia sritimi, o tuomet pradėjau gauti ir pirmuosius užsakymus.
Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su NFT technologija?
Pirmosios patirtys su NFT prasidėjo tarp 2018-2019 m., tuo metu, kai technologija pradėjo po truputį tobulėti ir blockchain ekosistemoje užimti svarbią dalį. Kilo bendras žmonių susidomėjimas, tad pradėjau sekti naujienas. Mane itin sudomino tai, kad net NBA sukūrė savo NFT – supratau, kad tai nebe nišinė, bet daug atviresnė technologija, pritaikoma ir masėms. Pradėjau gilintis, o tuomet atsirado pirmosios mintys ir pačiam sukurti NFT.
Ar galite trumpai papasakoti apie NFT? Kokių sričių sinergija tai pavadintumėt?
NFT – labai įdomus dalykas. Kiekvieną failą NFT technologijos pagalba galima paversti unikaliu nedalomu vienetu.
Paprastas pavyzdys: jei turiu nuotrauką savo kompiuteryje – ją lengva nukopijuoti ar nusiųsti draugui. Tuomet mes abu turėsime tą pačią fotografiją ir niekada negalėsiu įrodyti ar pasakyti, kad ji priklauso būtent man. NFT technologija kiekvienam failui suteikia papildomą nuosavybės bei autorystės sluoksnį, tad nesunku pasakyti, kam jis priklauso.
NFT technologija pasaulyje išgyvena pakilimą, gauna vis daugiau dėmesio. Lietuvoje taip pat pasirodo pirmosios NFT parodos, renginiai. Netrukus vyks ir „NFThon Kaunas“ hakatonas. Kaip Jums atrodo, ar NFT jau atrado savo vietą mūsų šalyje?
NFT technologija įdomi tuo, kad ji neturi sienų. Galbūt todėl yra sunku vertinti ir lyginti Lietuvą ar Lietuvos kūrėjus ir kitų šalių situaciją. Iš tiesų, niekada nežinome – galbūt jau yra lietuvių, už dideles sumas pardavinėjančių NFT. Juk šioje rinkoje neveikiama vardo ir pavardės pagrindu, kartais neaišku, kas NFT kūrinio autorius ar kas jį įsigijo.
Kalbant apie Lietuvą, man atrodo, kad vykstantys renginiai dar pakankamai vangūs, NFT tema dar nėra pasiekusi didelio masiškumo. Jei paklaustumėte praeivių apie NFT – vargu, ar jie galėtų daug papasakoti. Esame ankstyvoje šios technologijos fazėje. Visgi turime lietuvių kūrėjų, kurie šiandien, ko gero, yra labiau pripažįstami užsienyje nei mūsų šalyje.
Svarbu paminėti tai, kad bet kokį kūrinį galima parduoti kaip NFT. Tai – technologinis dalykas, kuris padeda menininkams skaitmenizuoti ir monetizuoti savo kūrybą. Labai tikiuosi, kad ir mūsų šalies „tradiciniai“ menininkai atras šią technologiją ir galės ją panaudoti tiek savo, tiek kūrybos gerbėjų naudai. Užsienyje jau galima matyti tokias tendencijas. Pavyzdžiui, vienas turtingiausių menininkų pasaulyje – Damien Hirst – nors kuria fizinį meną, neseniai išleido savo NFT kolekciją. Manau, kad greitu metu šiuo keliu paseks ir Lietuvos kūrėjai.
2022 m. Kaunas yra Europos kultūros sostinė, tad neišvengiamai norisi kalbėti apie tai, kaip NFT praturtina kultūros sektorių, ką naujo atneša ar suteikia šiai sferai?
Atsakydamas į šį klausimą, norėčiau paminėti NFT royalties – kuriant NFT, galima nustatyti norimą pardavimo kainos procentą, kurį kūrėjas gauna kiekvieną kartą, kai NFT kūrinys parduodamas rinkoje. Man regis, tai labai geras postūmis jauniems menininkams. Dažnai jie parduoda savo pirmuosius darbus už mažas sumas, išdalina draugams ir muziejams. Visgi menininkui išgarsėjus jų jaunystės darbai neretai būna labiausiai vertinami ir parduodami už dideles sumas, nors menininkas iš to jokios vertės nebegauna. NFT royalties leidžia užtikrinti, kad darbai, keliaudami iš rankų į rankas, bus monetizuojami.
Kai kurie žmonės mano, kad NFT technologijos atitrauks mus nuo tradicinio meno, įprastos kūrybos.
Iš tiesų, tokių pasisakymų apie NFT nesu girdėjęs. Visgi galime sulyginti – kai atsirado internetas, žmonės taip pat kalbėjo, kad viskas pasikeis, kad nebeišeisime į lauką, tačiau tai atnešė patogumą. Galiausiai, jei žmonės nenori – technologija gali ir nesinaudoti. Fizinio meno tai tikrai nesunaikins – lygiai taip pat skaitmeninės knygos nesunaikino popierinių, o muzikos platformos nesunaikino muzikos įrašų.
2021 m. pavasarį pasirodė daug diskusijų viešoje erdvėje sukėlęs Jūsų NFT technologijos pagrindu sukurtas meno kūrinys ,,Neapykantos debesis“. Kokios buvo pirmosios šio kūrinio idėjos užuomazgos?
Pirmosios mintys kilo ne tiek apie patį kūrinį, kiek apie norą sukurti NFT. Pradėjau stipriai domėtis šia technologija ir pasigedau lietuviško turinio, tad pasiryžau išleisti pirmąjį lietuvišką NFT. Man buvo svarbūs keli kriterijai: kad kūrinys turėtų gilesnę mintį, o pavykus kūrinį parduoti, gautą sumą norėjau paaukoti. Būtent tuo laikotarpiu visuomenėje vyko LGBT tematiką ir teises liečiančios diskusijos, tad darbe panaudojau neapykantos žinutes, siųstas šios bendruomenės žmonėms. Gautą sumą taip pat paaukojau LGBT organizacijoms. Tai reiškė, jog kiekvienas rašęs neapykantos žinutę, padėjo sukurti šį kūrinį ir jį pardavus tiesiogiai prisidėjo prie LGBT gerovės.
Tikiu, kad kaip ir visi debesys, šis neapykantos debesis anksčiau ir vėliau išsisklaidys ir su šiandien egzistuojančiomis problemomis ateityje nebesusidursime.
Ar po ,,Neapykantos debesies“ sukūrėte kitų NFT darbų, o gal kūrybiniai procesai vyksta šiuo metu arba yra numatyti ateityje?
Konkrečių idėjų dar nėra, bet norėčiau pratęsti darbus su NFT. Prieš 3 mėnesius sukūriau antrąjį NFT – rodantį paramą Ukrainai. Aukojant kriptovaliutas, gaunamas NFT ženkliukas, kuris tampa įrodymu, kad šiuo sunkiu laikotarpiu žmogus prisidėjo prie aukos nuo karo kenčiančiai šaliai.
Galbūt turite NFT kūrėjų pavyzdžių, kurie domina ar įkvepia?
Konkrečiai NFT kūrėjų neseku, tačiau man patinka menininkas Damien Hirst, kuris kuria fizinius darbus, tačiau neseniai išleido ir savo NFT kolekciją. Dar keletas man įdomių kolekcijų – vienos iš pirmųjų ir labiausiai vertinamų „CryptoPunks“, „BoredApe“ – įdomu stebėti, kaip žmonės vertina visą NFT ekosistemą, lygindamas kolekcijas gali stebėti jų reakcijas, susidomėjimą. Dar išskirčiau Meta visatų žemes – jos taip pardavinėjamos NFT principu – „Decentraland“, „Sandbox“, „Otherside“.
„Audros“ festivalio metu vyksiančiame „NFThon Kaunas“ hakatone menininkai darbus kurs tyrinėdami tvarumą bei jo (ne)galimybę šiuolaikiniame pasaulyje. NFT ir tvarumas – kokios mintys kyla žvelgiant į šiuos žodžius?
Pirma mintis, kuri šauna į galvą – daug tvariau sukurti skaitmeninį meno kūrinį ir jį eksponuoti, nei kurti fizinį meną. Dažnu atveju, tai labai skirtingi dalykai, tačiau paprastai lyginant, kuriant fizinį darbą, pavyzdžiui, tapybos darbą, reikia pasiruošti dideles drobes, sunaudojama daug dažų, o dažnai kūrinys nepavyksta iš pirmo karto. Daug lengvesnis ir pats NFT kūrinio eksponavimas – nereikia įdėti tiek daug darbo, organizuoti parodų ar pasirašinėti sutarčių – technologija leidžia padidinti prieinamumą, daug daugiau žmonių visame pasaulyje gali pasigrožėti sukurtu darbu. Nusipirkti menininko kūrinį taip pat daug paprasčiau.
Artėjančio „NFThon Kaunas“ hakatono proga, ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie domisi NFT, galbūt svarsto apie galimybę šia technologija pasinaudoti?
Visų pirma, nenustoti domėtis. O toliau – viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus plano – ką ketina daryti. Linkėčiau nesivaikyti madų, o galvoti apie tai, kad tikslas turėtų būti aukštesnis nei tik sukurti ir parduoti NFT. Jei žmogus linkęs į meną – linkiu jam atrasti NFT teikiamą naudą savo kūrybos sferose. NFT gali pasitarnauti visiems – tiek fotografams, tiek videomenininkams ar dailininkams.
Birželio 29 – liepos 3 dienomis vyksiantį šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis organizuoja naktinis klubas „Lizdas“ ir jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“. Festivalio programą rasite https://www.audrafestival.lt/. Daugiau informacijos apie „NFThon Kaunas“ hakatoną ir registraciją rasite čia.
Tarptautinę vaikų gynimo dieną Kaune – solidarus ukrainiečių ir lietuvių piknikas
Tarptautinę vaikų gynimo dieną, birželio 1-ąją, Kaune apsistoję Ukrainos piliečiai ir kauniečiai kviečiami dalyvauti solidariame piknike, kuris vyks VDU Botanikos sode nuo 17 val.
Pikniko iniciatoriai – „1K paramos fondas“ bei Vytauto Didžiojo universiteto įgyvendinamas tarptautinis meno ir mokslo kongresas „CoHappiness. Rewilding & Rethinking“. Kongresas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Jie yra mes, mes esame jie
Pikniko idėja svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma, nesantaiką ir abejones kurstančio turinio socialinėse medijose augimas. Antra, pilnavertis bendruomeninis gyvenimas iš karo zonos Ukrainoje pasitraukusiems mamoms ir vaikams yra ypač svarbus siekiant palaikyti jų dvasią. Ukrainiečių šeimos Lietuvoje gyvena jau daugiau nei du mėnesius – jie vis dar bando prisitaikyti prie gyvenimo kitoje šalyje: aktyviai įsilieja į darbo rinką, švietimo sistemą ir kuriasi naujus socialinio bei kultūrinio gyvenimo įpročius. Ukrainos šeimos tampa mūsų visuomenės dalimi: riba tarp „jie“ ir „mes“ išsitrynė. Yra tik mes. Piknikas – natūrali aplinka pažinti vieniems kitus iš arčiau.
Idėją palaiko „Kamado bono“, „Santoku“, „Mona Ližė“, „Urban Pizza Dealer“, „Čilas“ – jie pikniko metu ukrainiečiams paruoš 2 000 maisto porcijų. Tuo tarpu Ukrainos moterys dalyvius vaišins ukrainietiškais barščiais. Visi ateinantys kviečiami atsinešti pledus, maisto, stalo žaidimų.
Pikniko metu vaikams bus organizuojamos edukacijos, veiks biblioteka, vyks sporto užsiėmimai, šokiai, piešimo dirbtuvės, moterys jungsis į sutartinių ratą, suaugusieji taip pat galės dalyvauti paskaitose, knygos pristatyme ir kitose veiklose.
Piknikas vyks birželio 1 d., trečiadienį, 17.00–21.00 val., VDU Botanikos sode (Ž. E. Žilibero g. 4), Kaune.
Renginio rėmėjai: UAB „Bidfood Lietuva“, „Kamado bono“, „Santoku Asian Shock“, „Mona Ližė“, „Urban Pizza Dealer“, „Čilas“, „Suliko“, „NYC Coffee“, „Solidarumo kava“, „Ekskomisarų biuras“, restoranas „Medžiotojų užeiga“, „Turisto pasaulis“, „Miesto sodas“.
Idėją palaiko: įmonių grupė „Nuova“, Kauno kamerinis teatras, teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS, šokių studija „Me Gusta“, „Crazy foxes“, „Lady & Grace”, Kotryna Zylė, Dorotė Girskienė, „Yzipet“, Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, „Oku karate akademija“, asociacija „Lygiai“, nevyriausybinė organizacija „Stebėk teises“, Tadas Šimkus, Lillia Manovych, Audriaus Banionio ūkis, žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“.
Tarptautinis mokslo ir kūrybos kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“ („CoHappiness. Rewilding & Rethinking“), kuris vyks birželio 1–3 dienomis Kaune, aptars laimės prielaidas ir sąlygas šiais neramiais karo, sveikatos, ekologinių ir socialinių krizių laikais. Šių metų kongrese bus kalbamasi apie santykį su kitais: žmonėmis, kuriuos norime ar nenorime įsileisti į savo aplinkas, su gyvūnais, medžiais ir visa kita gyvybe.
Kauno rajone – spektaklis „Vizijos“: žiūrovus aktoriai sutemus ves per mišką
Į Kauno rajoną sugrįžta šiuolaikinio cirko režisieriaus italo Roberto Margo spektaklis „Vizijos“. Režisierius ir aktoriai į atvirą susitikimą kviečia Batniavos seniūnijos gyventojus, kurie taps ne tik spektaklio žiūrovais, tačiau ir jo dalyviais. „Vizijos“ – R. Margo dedikacija Vytautui Mačerniui ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Spektaklis yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Pasirinktos netikėtos ir atviros vietovės
Naktis. Keistas miškas, kuriame kažkas nesuprantamai šnabžda, kvatojasi, groja. Truputį nuošaliau, atrodo, nusprendė apsigyventi jaunas ir neramus poetas. Jį žino visi kaimo gyventojai, tačiau dabar vyras kybo ties beprotybės riba. Jaunuolį kamuoja sunki liga, jis regi nepaaiškinamas vizijas. Tik mylinčios sesers rūpestis gali jį išgelbėti.
Spektaklyje analizuojamas žmogaus troškimas kurti ir būti apsuptam meno, kuris labai išryškėjo, kai pasaulinė pandemija apribojo įprastą meno ir jo suvokėjo ryšį. Režisieriaus išskirtinis bruožas – vietos gyventojų įtraukimas į spektaklio kūrimą ir atlikimą.
Režisierius nusprendė nagrinėti Vytauto Mačernio „Vizijas“ ir, pasitelkus šiuolaikinio cirko, šokio, teatro, muzikos kalbas, atskleisti metaforas ir simbolius, slypinčius poeto kūryboje, jas papildant vietinėmis istorijomis.
„Vizijoms“ pasirinktos netikėtos ir atviros vietovės, o patys spektakliai vyksta vėlų vakarą, taip atspindint ir išreiškiant giliausius, žmogaus viduje vykstančius procesus.
Sukuriamas magiškas misterijos efektas
Ypatinga vieta yra pats miškas, kuriame vyksta veiksmas, o sutemus miške viskas atrodo dar kitaip – keisčiau, nei tai vyktų realybėje. Būtent miške apmąstomos Mačernio vizijose regimos mintys, nuotaikos ir tai sukuria magišką misterijos efektą – žiūrovas nežino, ko gali tikėtis kitoje stotelėje, kur sustos spektaklis.
„Žiūrovai spektaklio metu turi galimybę keliauti nuo vieno iki kito taško ir skirtingose miško vietose pamatyti Čiurlionio gyvenimo ir Mačernio poezijos įkvėptus šokio, cirko ir muzikos veiksmus“, – sako „Vizijose“ vadinanti šiuolaikinio šokio šokėja Agnietė Lisičkinaitė.
Lisičkinaitės nuomone, svarbus akcentas, kad režisierius kūrybai pasirinko Lietuvos menininkus ir lietuvišką kontekstą – V. Mačernį, M. K. Čiurlionį.
„Aš Čiurlionį labai myliu ir pagal jo muziką esu šokusi prieš tai, bet čia buvo pirmas toks stipresnis santykis. Kalbant apie visą kūrybinį procesą, jis buvo įdomus. Supranti, kad kultūrinės terpės, kontekstai kartojasi. Nors ką kūrė Čiurlionis, Mačernis, be abejo, šiandien yra pasikeitę, tačiau pamatinės vertybės išlieka“, – kalbėjo A. Lisičkinaitė.
Dalyvauja ir vietos bendruomenė
Spektaklio dalyviais tapę vietos bendruomenių žmonės žiūrovus pasitinka ateinančius į pasirodymą: su muzika, šokiu ir vėliau juos veda per mišką.
Kaip sakė A. Lisičkinaitė, režisierius R. Margo yra ypatingas žmogus, gebantis sujungti skirtingus menus: „Aš niekada anksčiau nesu dirbusi su cirku – jokiuose cirko projektuose. Buvo labai gera įsilieti, nes cirko bendruomenė yra šiek tiek kitokia, nei šiuolaikinio šokio. Pernai turėjome labai intensyvų trijų savaičių laikotarpį ir statant spektaklį, ir jį rodant.“
Svarbi detalė yra vietos bendruomenės įsijungimas. Jie tampa pasirodymo dalimi, yra greta kūrėjų, įsitraukia į kūrybą ir taip ne tik iš arčiau pažįsta kūrybinį procesą, tačiau ir stiprėja, kinta žmonių tarpusavio santykis.
Pasak A. Lisičkinaitės, vietos žmonių įsitraukimas suteikė džiaugsmo ir repeticijas nuspalvindavo kitomis spalvomis: „Mus, visus atlikėjus, žmonės vaišindavo savo vietiniais sūriais, lašiniais, palaikydavo, padėdavo – labai miela buvo. Ir gražu žiūrėti, nes buvo moterų, kurios jaudindavosi. Kadangi spektaklyje yra įjungiama vietos bendruomenė, choras – tai įtrauku ir misija pateisinta, dar kartą parodyta, kodėl taip svarbu kurti meno renginius.“
„Vizijos“ nėra pirmasis R. Margo kūrinys Kauno rajone. 2019 metais režisierius kartu su Linksmakalnio bendruomene sukūrė spektaklį „Radijo angelai“, kuris buvo „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto Linksmakalnyje dalis.
Spektaklis „Vizijos“ bus rodomas Batniavoje gegužės 31 – birželio 4 dienomis, pasirodymai vyks 22 val. ir 23 val. Bilietus įsigyti galima čia.
Režisierius: Roberto Magro, scenografas: Paolo Primon, scenografo asistentas: Davide Visintini. Vaidina: Džiugas Kunsmanas, Agnietė Lisičkinaitė, Eugenijus Slavinskas, Motiejus Bazaras, Liam Carmody, Pauline Camille Talon. Kostiumų dailininkė – Aušrinė Jokubauskaitė.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Festivalis „ConTempo“: apšildančioji programa ir pirmieji svečiai
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostine“, ruošia įspūdingą šių metų programą, kurioje daugiau kaip 140 pasirodymų. Pirmieji renginiai, kuriuos organizatoriai vadina kultūriniu apšilimu, – jau liepos mėnesį. Programoje specialiai Kauno Eigulių mikrorajonui pritaikyta menininkių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės („Be kompanijos“) šokio ekskursija „Einu pirkti pieno“ bei Pietro Marullo (Italija) pasirodymas „Wreck“. Atskleidžiama ir pirmoji pagrindinės programos žvaigždė – prancūzų menininkas Boris Gibé.
Kas gali nutikti einant pirkti pieno Eiguliuose?
Šiuolaikinio šokio menininkių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės didelio dėmesio sostinėje sulaukusi ekskursija „Einu pirkti pieno“ atkeliauja į Kauną. Čia, „ConTempo“ festivalį apšildančios savaitės metu, liepos 14–17 dienomis, žiūrovų lauks specialiai Eigulių mikrorajonui sukurta spektaklio adaptacija. Kūrybinė komanda nusprendė pažvelgti į, atrodytų, eilinio miesto rajono eilinę dieną ir atrasti tai, kas mūsų gyvenimuose sukuria pasaką. Arba paklausti, kaip mes kuriame pasakas kasdienybei?
„Kartais mes užsibūname savo buityje ir vietas, pro kurias praeiname dažniausiai matome lygiai taip pat. Tačiau jei pažvelgtume atidžiau, pamatytume kažką naujo. Šiose šokio ekskursijose daug kalbame apie senyvus žmones, kurie matomi miesto mikrorajonuose vaikštantys, sėdintys ant suoliukų, o juose slypi begalės istorijų“, – pasakoja kūrėjos.
Drauge su dramaturge Sigita Ivaškaite kūrėjos vaikščiojo pasirinktu spektaklio maršrutu, diskutavo, tyrinėjo rajoną ir adaptavo dramaturgines idėjas specialiai Eiguliams. Ištrūkus iš užburto rato centrinėse miestų dalyse, pasakų motyvai ir personažai tapo natūraliu įrankiu bandant suprasti, prisijaukinti ir perprasti vietovę. Šiuolaikinio šokio menininkės atskleidžia, jog ši ekskursija Eiguliuose bus kur kas asmeniškesnė, nei jau rodyta Vilniaus Šeškinėje – čia užaugęs vienas iš spektaklio atlikėjų – Mantas Stabačinskas, rajonas kupinas ir A. Lisičkinaitės prisiminimų.
„Eigulių mikrorajonas man asocijuojasi su balta močiute – taip vadindavome mano prosenelę, mamos močiutę, kuri gyveno ten su proseneliu Juozu. Vėliau tame pačiame bute gyveno ir mano močiutė Idalija. Tas butas yra labai mažas ir kupinas begalės vaikystės ir paauglystės prisiminimų. Būtent šiame bute sėdinčia mano močiute Idalija ir prasidės ši ekskursija,“ – išduoda A. Lisičkinaitė.
Kuriant „Einu pirkti pieno“ menininkės glaudžiai bendradarbiauja su senjorų bendruomene, šįsyk pasirodyme išvysime Kauno kultūros centre Godos Laurinavičiūtės vedamas šiuolaikinio šokio pamokas lankančias moteris. Šiuos Šiuolaikinio šokio asociacijos organizuojamus užsiėmimus lanko ir A. Lisičkinaitės močiutė Idalija bei M. Stabačinsko mama.
Renginiai Kačerginėje, Zapyškyje ir Babtuose
Šių metų „ConTempo“ renginiai kelsis ir į Kauno rajoną bei aplink esančius miestelius. Programą apšildančiosios savaitės metu italų menininko Pietro Marullo kūrinys „Wreck“, įgyvendinamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio ir judesio katedra, nemokamai bus pristatytas Kačerginėje, Zapyškyje ir Babtuose. Tai – tarpdisciplininis performansas, jungiantis judesį, garsą, vizualinį meną ir kalbantis katastrofos metaforomis. Nauja realybė kuriama judant didžiuliam plastikiniam pripučiamam ir pagalvę primenančiam objektui, kuris atrodo kaip grobį medžiojantis plėšrūnas, praryjantis ir išspjaunantis aplinkui judančias žmonių figūras.
Specialus bokštas ir svaiginantis pavojus
Sužadinusi smalsumą patirti dar daugiau scenos meno, festivalio programa tęsis rugpjūčio 1–21 dienomis. Čia bus rodoma daugiau kaip 140 pasirodymų. O vieno įspūdingiausių – pasaulinės žvaigždės, prancūzų kūrėjo Boris Gibé „L'absolu“ – bilietai – jau prekyboje.
Unikalus, nenuspėjamas, paliečiantis giliausias žmogaus sielos gelmes – taip kritikų yra apibūdinamas abejingų nepaliekantis metafizinis cirko ir šokio spektaklis „L'absolu“. Šis akrobatinis pasirodymas – intensyvus ir kupinas svaiginančio pavojaus. Grakščiu judesiu B. Gibé prisiliečia prie vidinių gelmių ir įkūnija nuolatinę žmogaus kovą su savimi, kurioje netrūksta tragedijos, transformacijų, begalybės ir absoliutumo paieškų. Specialiai šiam pasirodymui Kaune bus sukonstruota 12 metrų metalinė konstrukcija „Silo“, kurioje ne tik vyks pasirodymas, bet ir numatytas ribotas vietų skaičius žiūrovams. Tad organizatoriai ragina pasirūpinti bilietais iš anksto.
Daugiau apie renginius www.contempofestival.lt, bilietus platina Kakava.lt. Netrukus bus paskelbta visa festivalio programa.
Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneriai Prancūzų institutas ir Prancūzų institutas Lietuvoje, rėmėjai Nyderlandų scenos menų fondas, Ramon Llull institutas.
Unikaliame Kauno pastate – paroda, kurią sukūrė pusšimtis menininkų iš viso pasaulio
Daugiau nei 50 menininkų iš įvairių pasaulio šalių – nuo Australijos iki JAV ir Europos. Meno kūriniai, neviršijantys 30 centimetrų. Kolektyvinė skulptūra, pasakojanti apie Kauną, kurią jungia du žodžiai – atmintis ir ateitis. Jau šį pentadienį prie Istorinės Prezidentūros atidaroma „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ paroda, kurią įkvėpė Kauno tarpukario architektūra.
Paroda „Atmintis / Ateitis“ atveria visą pasaulį – tarptautinį bendradarbiavimą, partnerystes, gyvą dialogą apie Kauną pasaulyje ir pasaulį Kaune. Tai – atvira diskusija apie tai, kas mes esame ir kaip mus mato kiti.
Skulptūra dedikuota tarpukario Kaunui
Parodą inicijavo Vokietijos menininkų-kuratorių grupė „Konsortium“ (Lars Breuer, Sebastian Freytag, Guido Münch).
Paroda „Atmintis / Ateitis“ subūrė virš 50 menininkų iš viso pasaulio, kurie atsiuntė trijų formatų meno kūrinius, neviršijančius 30 centimetrų. Instaliuoti kartu visi jie sudaro bendradarbiavimu pagrįstą kolektyvinę skulptūrą, dedikuotą tarpukario Kaunui. Taip buvo sukurtas „miniatiūrinis muziejus“, trimatis miesto žemėlapis, sudarytas iš paveikslų ir skulptūrų.
„Norėjome pagerbti miesto tarpukario modernizmą. Kiekvieną kartą, kai lankėmės ir dirbome Kaune (2014 ir 2015 m.), būdavome sužavėti miesto architektūrinių raiškų įvairove. Jaučiame laikmečio, kuomet Kaunas buvo laikinąja sostine, energiją. Reikėjo daug menininkų ir architektų pastangų, kad būtų sukurtas naujas miesto ir valstybės veidas.
„Konsortium“ bendradarbiauja su daugybe menininkų, keičiamės bendromis idėjomis ir kartu pristatome ekspozicijas įvairiose vietose ir įvairiomis progomis. Norėjome Kauną įtraukti į šį pasaulinį tinklą“, – sako vienas iš parodos kuratorių Sebastian Freytag.
Svarstant, kaip pristatyti Kauno modernizmą, pirmiausia kilo mintis apie didžiulį maketą, kuriame tilptų ir miesto praeitis, ir tai, ką galima sukurti ateityje: „Kai dirbome ties šia koncepcija, supratome, kad norime įtraukti daugiau menininkų. Pradėjome galvoti apie maketą kaip apie utopinį miesto modelį, sukurtą daugelio individualių menininkų. Į maketą ribotoje erdvėje galima įtraukti daug aspektų.
Parodos pavadinimą galima perskaityti dvejomis kryptimis – kažkas, kas dar nepastatyta ir kažkas, kas atkurta. Pavadinime norėjome tuo pačiu metu atskleisti abi puses – praeitį ir ateitį, išsiaiškinti jų skirtumus.“
Menininkų darbai – kontrastingi
„Tokia parodos koncepcija yra nemenkas iššūkis, nes norime išlaikyti ir balansą bei dermę. Tai tiek kolektyvinė, tiek individuali darbų ekspozicija, kurioje – daugiau nei pusšimtis darbų.
Kūrėjai džiaugėsi galimybe pristatyti savo kūrinius, kurie yra išties kontrastingi“, – kalbėjo parodos kuratorius Lars Breuer.
Menininkus įkvėpė ne tik tarpukario architektūra, bet ir tuomet buvęs architektų, dizainerių, menininkų bendradarbiavimas. Tarpukariu, kai miestas buvo valstybės sostinė, jame mezgėsi tarptautiniai ir tarpkultūriniai mainai, būrėsi architektai ir menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Šveicarijos bei JAV. Todėl šis kolektyvinis meno kūrinys – tarsi simboliškas tarptautiškos miesto istorijos pagerbimas
„Menininkams suteikėme galimybę į užduoti pažiūrėti lanksčiai ir atvirai. Papasakojome jiems apie istorinį Kauno kontekstą, miesto architektūrą ir leidome patiems rasti sprendimą. Dauguma menininkų niekuomet nesilankė Kaune, tačiau ketina atvykti į parodą. Įdomu, ar po apsilankymo mieste pasikeis jų požiūris į sukurtus meno kūrinius, ar jiems atrodys, kad darbus galėjo sukurti kitaip?“ – svarstė parodos kuratorius.
Paroda pristatoma unikaliame pastate
Ši paroda – pirmoji „Kaunas 2022“ organizuojama paroda, atsidarysianti unikaliame renovuojamame pastate prie Istorinės Prezidentūros.
Pastato istorija prasidėjo apie 1850 metus, kuomet buvo pastatyti pirmieji du namai prie Gimnazijos gatvės. 1856 m. pastatą įsigijo Jonavos pirklys Vulfas Bregovskis. Viename namų buvo įrengti gyvenamieji kambariai, prie namo pristatytos parduotuvės – „lavkės“, stovėjusios fasadu į Mugių aikštę („Jarmoračnaja“, dab. Prezidentūros sodelis).
Kitame name taip pat įrengti gyvenamieji kambariai, o prie namo iš Šv. Gertrūdos g. pusės pristatytos parduotuvės. 1882–1883 m. viename iš pastatų laikinai veikė Valstybinė mergaičių gimnazija (dabar – „Aušros“ gimnazija).
Vėliau patalpos naudotos prekybai. Prieš pastatą uždarant renovacijai, jame veikė Lietuvos samariečių bendrija, vairavimo kursai, kirpykla ir kt.
Parodos „Atminis / Ateitis“ atidarymas – gegužės 27 d. 18 val. Vieta: Gimnazijos g. 4. Paroda veiks antradieniais-sekmadieniais, 12.00–19.00 val. Ją aplankyti galima iki liepos 1 dienos. Lankymas nemokamas.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kauno rajone – „Šiuolaikinės seniūnijos“: nuo roko muzikos iki gurmaniškų potyrių
Artėjanti vasara į Kauno rajoną atneša kaip niekada daug kultūros – jau birželį prasidės projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ veiklos, žadančios Kauno rajono aplinką paversti unikalia renginių ir festivalių scena. Projekto organizatoriai tikri, kad bendruomeninės kūrybos rezultatas šiais metais tikrai nustebins, o Kauno rajonas taps traukos centru. „Aplinka, kurioje gyvename ir jos mikroklimatas priklauso nuo mūsų pačių“, – įsitikinusi „Kaunas 2022“ projekto regioninių partnerysčių kuratorė Milda Rutkauskaitė.
„Unikalios po vieną, stiprios kartu“ – tokiu šūkiu pasitinka „Šiuolaikinių seniūnijų“ organizatoriai ir dalyviai. Tai – Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes bei puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Iki pat spalio mėnesio Kauno rajone vyks daug veiksmo – šurmuliuos renginiai, muzika vilios koncertai, įtrauks edukacinės veiklos. Net 15 seniūnijų žada pakviesti į svečius ir atskleisti, kokią autentišką kultūrą kuria čia gyvuojančios bendruomenės.
Jau nuo kovo mėnesio seniūnijos rengiasi vasarą bei rudenį suplanuotoms veikloms – vyksta kūrybinės dirbtuvės, organizaciniai darbai. Šiais metais seniūnijos parodys tai, ką kūrė dvejus metus – išpildys pernai įsivažiavusią finalinę renginių versiją. Renginiai žada įtraukti kaip niekada didelį skaičių lankytojų, o dalyvių sąraše – kelios dešimtys Kauno rajono kultūros operatorių: bibliotekų, mokyklų, kultūros centrų bei beveik pusšimtis atlikėjų ir menininkų.
Kiekviena seniūnija, kurdama savąjį projektą, atsižvelgia į vietos tradicijas, istoriją, nagrinėja aktualias temas ir visa tai daro kartu, tad čia gimę meno kūriniai bei renginiai – unikalūs ir atskleidžiantys bendruomenės identitetą.
Seniūnijose – veiklos įvairių pomėgių ieškotojams
Nuo fotografijos parodos Ežerėlyje iki unikalių maisto edukacijų Babtuose. Nuo tradicinio bėgimo ir pažinties su Stimpanko judėjimu Garliavos apylinkėse iki Karmėlavą sudrebinsiančio roko. Nuo ekskursijos-kelionės laiku Raudondvaryje iki įtraukiančių žaidimų ir orientacinių užsiėmimų Domeikavoje. Kauno rajone vyksiančiuose renginiuose vietą neabejotinai atras visi – nuo kulinarijos mėgėjų, iki melomanų ar aktyvistų.
„Visi 15 renginių – labai skirtingi. Galime sakyti, kad nebus pasikartojančių patirčių, o ką nors unikalaus atras skirtingos auditorijos. Jaučiame ir sustiprėjusį bendruomenės narių įsitraukimą – per praėjusius metus bendruomenės susibičiuliavo, jaučiasi drąsiau, dalinasi idėjomis, siekia vis aukštesnių tikslų“, – džiaugiasi programos kuratorė Milda. „Smagu, kad vis daugiau žmonių supranta, kad užmiestyje taip pat galima atrasti daugybę prasmingų veiklų. Džiaugiamės, kad ,,Šiuolaikinių seniūnijų” projektu tiki ir Kauno rajono savivaldybė, o bendruomenės nori tęsti pradėtus projektus“.
Kauno rajonas – tradicijų ir šiuolaikinio meno sintezė
„Kauno rajono kultūrinį gyvenimą apibūdinčiau kaip tradicijų ir šiuolaikinio meno sintezę. Kauno rajone puikiai dera etnografijos, folkloro, senųjų tradicijų veiklos ir naują gūsį į vietoves atnešantys šiuolaikiniai renginiai“, – teigia Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Lukas Alsys. Anot jo, Kauno rajono gyventojai išsiskiria ir tuo, kad per kultūrą nuolat analizuoja vietas, kuriose gyvena, kokias istorijas pastarosios kuria.
„Manau, kad šiandien Kauno rajoną galima vadinti drąsiu – savo kultūrinėmis iniciatyvomis, unikaliais pasiūlymais ir sprendimais stipriai žengiame į priekį, tiesiame šiuolaikinius kelius“.
Lukas Alsys pastebi, kad auga ir žmonių susidomėjimas, noras siūlyti iniciatyvas ir jas įgyvendinti: „Pastaraisiais metais kultūrinis gyvenimas pasidarė be proto aktyvus – daugėja naujakurių, siūlančių dar negirdėtas idėjas, toliau veikia seniau susikūrusios bendruomenės, kultūros įstaigose taip pat vyksta įvairūs procesai ir darbai. Užtenka pažiūrėti į Kauno rajono renginių kalendorių – jame sunkiai rasite tuščią vietą“, – šypsosi L. Alsys.
„Šiuolaikinės seniūnijos“ prasideda: artimiausi renginiai
Nuo vasaros pradžios iki pat spalio seniūnijose bus įgyvendinama turininga programa, o pirmieji renginiai gyventojus ir svečius pasitiks jau birželį. Ežerėlyje bus pristatoma žymaus čia gyvenusio fotografo Antano Sutkaus darbų paroda, atidaroma naujoje Ežerėlio bendruomenės galerijoje. Tuo tarpu Kulautuvoje lauks specialus bendruomenės parengtas maršrutas ir unikalūs gatvės meno kūriniai. Raudondvaris pasitiks pristatydamas vietovės bendruomenės atspindžius per meną, o daugiau nei 100 raudondvariečių pakvies į nepamirštamą kelionę laiku.
Šiais renginiais „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas nesibaigs ir savo veiklas pratęs kitais vasaros ir rudens mėnesiais. Programoje – rokas, gatvės menas, žinomų Lietuvos atlikėjų pasirodymai, mitų paieškos, įvairios dirbtuvės ir kartu kuriami meno kūriniai.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Tarptautinis kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“: laimė yra dalijimasis
Laimė – ne tik nepatogi, bet ir mokslininkus, menininkus gluminanti tema. Apie laimę kalbama daug, bet vis rečiau rimtai. Ar vis tik yra šiame žodyje koks nors turinys? Ar tai emocija, būsena, supratimas, o gal žinojimas? Kokios yra sąlygos žmogaus laimei, ypač šiais neramiais karo, sveikatos, ekologinių ir socialinių krizių laikais? Šie ir kiti klausimai bus keliami pirmajame tarptautiniame kongrese „CoHappiness. Permąstant laimę“ („CoHappiness. Rewilding & Rethinking“), kuris vyks birželio 1–3 dienomis Kaune.
Šiomis dienomis organizatoriai taip pat pradės įgyvendinti vienos ilgiausių Baltijos šalyse meno galerijos „No-Fly Zone“ po atviru dangumi idėją, kurios tikslas komunikuoti laisvę ir karo brutalumą. Atidarymo dieną, birželio 1-ąją, kuomet bus minima tarptautinė vaikų gynimo diena, VDU Botanikos sode vyks ir solidarus ukrainiečių ir lietuvių piknikas, organizuojamas kartu su Olego Šurajevo įkurtu paramos fondu „1k“.
Apsijungs mokslo, kultūros ir meno laukai
„Laimės dulkėmis nupūstoje visuomenėje susiduriame su itin vienpusišku ir vien pozityviomis emocijomis bei saldžiu individo jausmingumu tapatinamos laimės supratimu. Tačiau, ypač dabar – karo ir kitų nelaimių, nestabilumo ir nerimo sužeisto pasaulio akimirkomis, kaip niekad aktualu susimąstyti, ką iš tiesų reiškia laimė ir kas ją lemia?“, – kongreso tikslus pristato viena iš kongreso organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Jūratė Tutlytė.
Pirmą kartą rengiamame kongrese dalyvaus pasauliniu mastu pripažinti tyrėjai, ekspertai ir menininkai: vienu įtakingiausiu pripažintas šių dienų filosofas Rice universiteto (JAV) prof. Timothy Morton, Pasaulio laimės duomenų banko įkūrėjas, Erazmo universiteto prof. Ruut Veenhoven (Nyderlandai), pasauliniu mastu pripažinti lietuvių menininkai, edukatoriai ir MIT universiteto mokslininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai (JAV), Nacionalinės premijos laureatė, prozininkė, dramaturgė ir poetė Vaiva Grainytė, biologas, mikologas ir rašytojas Merlin Sheldrake (D. Britanija), fotografas ir parodų kuratorius Alex Zakletsky (Ukraina) ir menininkas Dan Perjovshi (Rumunija), kurio kritiški, šmaikščiai politiški ir šio pasaulio absurdiškumą tyrinėjantys kūriniai eksponuojami nuo MoMA iki šių metų „documenta 15“ parodos vyksiančios Kaselyje, Vokietijoje.
Kiekvieną kongreso dieną sudarys trys dalys: mokslinių paskaitų ir diskusijų rytai, kūrybinės-performatyviosios popietės ir vakarai. Tarp numatomų renginių – ne tik mokslininkų pranešimai ir diskusijos, bet ir meniniai vyksmai, Nomedos ir Gedimino Urbonų vykdomas tarpdisciplininis meno-mokslo ir sensorinių patirčių eksperimentas „Baby Aleksa“, kuriamas bendradarbiaujant su dirbtinio intelekto mokslininkais dr. Jonu Kubiliumi (threethirds.ai) ir prof. dr. Tomu Krilavičiumi (VDU) ir siūlantis naują, kūrybišką, empatišką požiūrį į biotopą, pasitelkiant dirbtinį intelektą. Taip pat naujo dvikalbio Vaivos Grainytės koliažinio romano „Rožės ir bulvės“ (leidykla „Baltos lankos“), gimusio kongreso apmąstomų klausimų kontekste, pristatymas ir performatyvi, netikėta ekskursija su šiuolaikinio šokio profesionalu Mantu Stabačinsku „Kauno vandenų“ padalinyje Marvelėje.
Kongrese, kuriame šiais metais apie laimę diskutuojama bendruomenių kontekste, bus kviečiama pergalvoti ir perkainuoti reikšmes, įvertinti slinktis nuo perdėto susirūpinimo savo asmenine laime ir savų kaprizų tenkinimo prie gilesnių ir platesnių prasmių paieškos bendrystėje su kitais ir aplinka. „Šis kongresas yra skirtas permąstyti laimę: priminti, kad laimė nėra uždarumas, garantuojantis ramybę, sotumą ir saugumą savoje jaukioje aplinkoje, neįsileidžiant ir nematant nieko, kas nemalonu, kas kelia nemielas asociacijas, kas gąsdina ar tiesiog nerūpi. Diskusijose sakysime, kad negali būti ap(si)tvertos, susikurtos sau, jėga ir gudrumu apsaugotos savos laimės. Laimė yra sugyvenimas su kitais, kitokiais žmonėmis, kitomis ir net labai kitokiomis gyvybės rūšimis“, – temų įvairove dalijasi viena iš kongreso organizatorių, VDU docentė dr. Jurga Jonutytė.
Pasak J. Jonutytės, laimė yra ne susikuriama, o duodama ir priimama nuolatos dalinantis. Laimė – tai dalinimosi procesas, o ne turėjimas to, ką pavyko gauti sau. Tą ypač stipriai pajutome Rusijai pradėjus karą Ukrainoje: apie savo individualią gerovę tapo neįmanoma galvoti ir daugelis lietuvių susitelkė siekdami padėti Ukrainos gyventojams.
Kiekviena kongreso diena bus skirta vis kitiems klausimams apie santykį su kitais: žmonėmis, kuriuos norime ar nenorime įsileisti į savo aplinkas, su gyvūnais, medžiais ir visa kita gyvybe, su visais, kuriuos galime laikyti arba reikalingais ir gerbiamais bendrininkais, arba nepageidaujamais priedais prie savo kuriamos gerovės.
Ilgiausios meno galerijos kūrimas ir piknikas tarptautinę vaikų gynimo dieną
Siekiant išreikšti solidarumą su ukrainiečių tauta, reflektuoti skausmu pažymėtą realybę bei komunikuoti laisvę kongreso organizatoriai kartu su Kijevo meno galerija „Karas Gallery“ taip pat inicijuoja 1 km ilgio galerijos „No-Fly Zone“ po atviru dangumi įkūrimo veiksmą simbolinėje buvusioje karinės aviacijos teritorijoje Aleksote, Kaune. Galeriją kurs vietos, užsienio ir Ukrainos menininkai bei ukrainiečių bendruomenės. Jėgas apjungs tiek profesionalūs menininkai, tiek į Lietuvą pasitraukę ukrainiečių šeimos su vaikais, juos įtraukiant į gatvės meno edukacijas. Taip tikimasi dar kartą atkreipti pasaulio dėmesį į brutalius karo veiksmus, kurie vidury Europos vyksta XXI a. Kongreso dienomis savo patirtis ant sienos gyvai fiksuos menininkės iš Ukrainos: Marija Oscpischeva, Mariko Gelman, taip pat pop meno kūrėjas iš JAV, Los Andželo, Scott Douglas Hattox. Savo vizualųjį žodį tars ir Gedimino ir Nomedos Urbonų kuruojama dirbtinio intelekto vaizduotė „Baby Aleksa“, kurią ant sienos perkels gyvos grafikos kūrėjas Tadas Šimkus.
Galerijos „No-Fly Zone“ dalimi taps ir atrinkti Ukrainos vaikų piešiniai. Birželio 1-ąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną, VDU Botanikos sode vyks jų ir jų šeimų edukacinės piešimo dirbtuvės. Geriausius darbus ant sienos perkels gyvosios grafikos kūrėjai.
Antras galerijos kūrybos etapas numatomas liepos mėnesį.
Birželio 1 d. taip pat vyks solidarumo akcija – piknikas, kuriame kviečiami dalyvauti ukrainiečiai ir lietuviai. Ukrainos šeimos – mūsų visuomenės dalis. Pilnavertis bendruomeninis gyvenimas iš karo zonos pasitraukusioms mamos ir vaikams yra ypač svarbus siekiant palaikyti jų dvasią. Todėl tarptautinę vaikų gynimo dieną vyksiančiame renginyje kviesime kurti šią bendrystę: Lietuvos restoranai vaišins ukrainiečius, o ukrainiečiai – lietuvius, vaikai dalyvaus įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, edukacijose, šokio ir sporto užsiėmimuose, šunų terapijoje bei daugelyje kitų veiklų, suaugusieji jungsis į sutartinių ratą, dalyvaus paskaitose ir kituose užsiėmimuose.
Kongresas vyks skirtingose Kauno miesto ir rajono erdvėse: VDU Botanikos sode, Kauno vandenvalos įmonėje Marvelėje, artilerijos amunicijos sandėliuose („Kauno tvirtovės parkas“), Aleksoto inovacijų pramonės parko teritorijoje ir VDU Žemės ūkio akademijoje ((IV rūmai, Universiteto g. 8A).
Tarptautinį kongresą „CoHappiness. Permąstant laimę“ organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Renginys yra „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Plačiau apie kongresą, jo renginių programą ir pranešėjus: https://www.vdu.lt/lt/tarptautinis-kongresas-cohappiness-permastant-laime/. Informacija anglų kalba: https://www.vdu.lt/en/international-congress-cohappiness-rewilding-rethinking/
„No-Fly Zone“ galerijos po atviru dangumi kūrimo partneriai: tarptautinis projektas „T-Factor“ (partneriai KTU, KMS, VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“), „Karas Gallery“ (Kijevas), Kauno Europos informacijos centras.
Pasaulinė minimalizmo muzikos žvaigždė Kaune pristatys lietuviškų sutartinių kūrinį
Birželio 29 – liepos 3 dienomis Kauną užklups „Audra“ — penkių dienų trukmės muzikos ir meno festivalis miesto erdvėse. Jo metu VDU didžiojoje salėje įvyks japonų perkusinės bei ambient muzikos kompozitorės Midori Takada kūrinio „Silence Birds“, kurį ji sukurė kartu su lietuvių sutartinių ansambliais, premjera. Be šios koncerto naktinis klubas „Lizdas“ kartu su Kauno miesto bei rajono jaunimu ir „Kaunas 2022“ komanda rengia didžiulę renginių programą, kuri išsibarstys po visą miestą.
Birželio 30 dieną Kaune įvyksiantis koncertas yra vienas iš laukiamiausių ir svarbiausių festivalio „Audra“ pasirodymų. Viena iš ambient ir minimalizmo muzikinių stilių pradininkė ir multiinstrumentalistė, moderniosios Japonijos muzikos ikona – Midori Takada pristatys kūrinį, kurį jau keletą mėnesių ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“.
Kas kartą vis naujas unikalus kūrinys dedikuotas tai šaliai ir pasaulinė jo premjera – tai unikalus kompozitorės braižas. Kiekvienas gyvas Midori Takados pasirodymas yra unikalus ir parengtas specialiai tai progai. Kaune bus atliktas „Silence Birds“ – taip pat niekur prieš tai negirdėtas kūrinys, kuris gimė visiškai neseniai ir neatsitiktinai. Midori Takada jį sukūrė galvodama apie Rusijos agresijos nusikaltimus Ukrainoje. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitekusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys, kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius.
Midori Takada kūrinių kompozicijos nepaprastai veikia vaizduotę. Jos minimalistinė, kontempliatyvi muzika tarsi alsuoja kosmine begalybe ir primena kelionę po mėnulį, krintančias žvaigždes, kelionę į vandenyną ar pasivaikščiojimą sode. Progresuojančios ritmiškos melodijos, iš pradžių paprastos, vėliau ima kartotis ir skylinėti skeveldromis, jų ritmas lūžta ir tirštėja, pamažu įtraukdamas klausytoją į visiškai kitą tikrovę.
Midori Takada: https://www.youtube.com/watch?v=gnYSIDwu3TA
Savo karjerą Midori Takada pradėjo Vakarų Berlyno filharmonijos scenoje, grodama su „Symphonie-Orchester Berlin“, iškart po to, kai 1974 m. baigė Tokijo menų universitetą. Savo karjerą ji tęsė rengdama solinius koncertus Japonijoje ir užsienyje. Devintajame dešimtmetyje Takada pradėjo tyrinėti Azijos ir Afrikos tradicinę muziką. Jos susižavėjimas lėmė bendrus projektus su Kakraba Lobi iš Ganos, Lamine Konte iš Senegalo, „Farafina Band“ iš Burkina Faso bei Korėjos muzikantais: kanklininku Chi Seong-Ja, fleitininku Won-Il ir saksofonininku Kang Tae-Hwan.
Kiek vėliau ji įkūrė ir vadovavo novatoriškam „Mkwaju Ensemble“ perkusijos projektui. Šio projekto albumai – tai vinilo kolekcionierių ir melomanų „šventasis gralis“, kurio vinilinės kopijos dar prieš keletą metų beveik nebuvo įmanoma rasti. Visiškai neseniai įvairiose kompiliacijose atsiradę senieji „Mkwaju Ensemble“ įrašai atskleidžia išskirtinį Takados požiūrį į tvirtus, elektronine muzika pagardintus, bet euforiškus perkusijos kūrinius. Didingo efekto siekusi ansamblio muzika tyrinėjo indonezietiško gamelano, japoniškos kodo būgnų muzikos ir amerikietiškojo minimalizmo temas (Midori Takada įkūrė ansamblį iš dalies tam, kad galėtų atlikti Steve Reich, Terry Riley ir kitų XX a. perkusininkų kūrinius).
Tačiau pats rečiausias iš visų Takados kūrinių buvo jos 1983 metų solinis darbas „Through the Looking Glass“, niekada neišleistas kompaktinėje plokštelėje, už kurio originalią vinilo kopiją internete perpardavėjai reikalaudavo įspūdingų sumų. Šį albumą Midori Takada įrašė tada, kai, negalėdama finansiškai išlaikyti „Mkwaju Ensemble“, išformavo šį ansamblį. Kompozitorė pati viena ėmėsi darbo studijoje, kad įgyvendintų jau sugalvotą muziką. Per dvi dienas ji įrašė į analoginę juostą visus keturis išplėstinius pasirodymus visais instrumentais, prodiusavo bei sumiksavo visus galutinius kūrinius. Iš tokio žygdarbio gimęs albumas „Through the Looking Glass“ iki pat šiandien yra laikomas vienu iš labiausiai pribloškiančių minimalizmo kūrinių, nepriklausomai nuo to, ar jis kilęs iš Rytų, ar iš Vakarų.
Midori Takada: In Motion: https://thevinylfactory.com/films/midori-takada-film-midori-takada-in-motion/
Įdomu tai, jog Midori Takada kartu su savo tuometiniu trio jau lankėsi Lietuvoje, vos tik atgavus šalies nepriklausomybę. Bendraudama su renginio Kaune organizatoriais ji atskleidė, kad tai, ką ji atsimena, be galo ją palietė. Kompozitorė pasakojo, jog prieš tris dešimtmečius čia Lietuvoje tuo metu viskas vis dar buvo labai asketiška ir kuklu, tačiau ją pakerėjo išsilaisvinusių žmonių publika ir jos šiluma, kurios ji negali pamiršti iki pat dabar. Pastaruosius 20 metų Midori Takada daugiau laiko praleido teatruose nei koncertų salėse. Ji komponavo ir gyvai atliko muziką teatrui. Kompozitorė nuolat bendradarbiauja su Tadashi Suzuki ir jo vadovaujama trupe „Toga Company“, su kuria rengia šiuolaikiškas „Elektros“ ir „Karaliaus Lyro“ adaptacijas.
Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.
Midori Takada atvyksta į Kauną: https://www.youtube.com/watch?v=Aydh8AYUA4s
Spektaklis „TAKSAI” kviečia patirti teatrą judančiuose automobiliuose
Ar atsimenate, kada paskutinį kartą skambinote centriukui? Kada paskutinį kartą stebėjote raudonais neoniniais skaičiais tiksintį taksometrą? Ar seniai su vairuotoju teko aptarinėti gyvenimą? Birželio 12-19 dienomis į Kauno gatves išrieda spektaklis „TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus”.
Spektaklis-eksperimentas judančiuose automobiliuose pasakoja apie besikeičiančią, tačiau senus laikus menančią taksi vairuotojų kasdienybę. Toks taksi verslas, kurį simbolizuoja taksometrai ir seni automobiliai, baigia išnykti. Jį keičia skaitmeninių technologijų valdoma pavežėjimo paslaugų industrija, kurioje pavežėjimo paslaugą gali teikti bet kas, turintis pakankamą vairavimo patirtį. Vairuotojai dirba „patys sau“, dažnai pavežėdami savo mašinomis. Ir jiems net nebereikia galvoje talpinti viso miesto žemėlapio – kelionę suplanuoja elektroniniai prietaisai ir informacijos mainų platformos.
Spektaklio „TAKSAI“ kūrėjai bendram kūrybiniam darbui subūrė nemažą taksi vairuotojų ir pavežėjų grupę. Spektaklio kūrybinė grupė domisi, kaip jaučiasi šiandienos vairuotojai, dirbdami vis labiau nuasmeninantį, algoritmų valdomą darbą. Ar jiems pavyksta susitapatinti su savo veikla? Ar nesijaučia nutolę nuo visuomenės, kurios narius kiekvieną dieną veža? Ar nenutolsta patys nuo savęs? Kokios artumo formos gali rastis kelias ar keliolika minučių trunkančios kelionės metu?
Spektaklio metu Kauno gatvėse pasirodys 9 taksi automobiliai su savo istorijas pasakojančiais taksi automobilių vairuotojais. Žiūrovai-keleiviai turės galimybę susipažinti su skirtingomis taksistų kasdienybėmis, naktiniu miesto gyvenimu, jame sutinkamais pakeleiviais bei istorijomis, nutikusiomis pačiuose taksuose ir už jų ribų.
„TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus” yra netradicinius scenos kūrinius prodiusuojančios Menų agentūros Artscape spektaklis, subūręs profesionalią kūrybinę komandą: režisierę Kristiną Werner (Vokietija); dramaturgą ir tekstų autorių Rimantą Ribačiauską; skulptorių, instaliacijų kūrėją Žilviną Landzbergą. Spektaklį įgarsina kompozitoriai ir garso dizaineriai Romuald Chaloin Galiauskas, Lukas Tarvainis. Vairuotojus rengia dizainerė Irina Seidner. Prodiusuoja Aistė Ulubey, Erika Urbelevič.
Taksus spektaklio metu vairuos vairuotojai Lina Butkevičiūtė, Rasimas Dzafarovas, Žilvinas Karaliūnas, Jolanta Kuprevičienė, Rimvydas Lukoševičius, Laurynas Mažuolis, Egidijus Ratkevičius, Marco Ruta, Deivis Vasiljevas. Centriuke svečių lauks Zita Lucija Neverbickienė.
Bilietus galite įsigyti www.bilietai.lt (https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/teatras/taksai-bandymai-iveikti-atstumus-78570/) puslapyje. Spektaklis yra „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Spektaklio partneriai: „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022”, Kauno „Akropolis”, „Švaros broliai”, „Areion Transport Management”.
Žaliakalnio istorija atsiskleis šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“
Performatyvi šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ miestiečius ir svečius kvies į Žaliakalnio gyvosios istorijos nuotykius, lydimus netikėtumų ir Kaukų pasirodymo. Spektaklio dramaturgijoje įpinti gyventojų pasakojimai, spalvingi kostiumai ir netikėti šokio vyksmai leis patirti šios Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvį.
Žalia kalva, apipinta laiptais
Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.
Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista. „Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinasi šokio menininkė. Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“.
Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės. Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda.
Žaliakalnio pjūvis
Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – dalinasi dramaturgė.
Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.
„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate. (Kaip ir šiandien, beje.) Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“
„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyklą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge.“
„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“
Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi: „pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiam, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – dalinasi I. Puišytė-Šidlauskienė.
Mitiniai maži žmogeliai – atgyja
Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje.
„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“,“– šypsosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus. „Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...”– dalinasi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.
Šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.