G. Balčytis: „Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose“

Ne pati patogiausia vieta pokalbiui, bet tikrai simboliška – su architektu Gintaru Balčyčiu, šiemet įvertintu Nacionaline kultūros ir meno premija, susitikome… jau beveik šimtamečiame Aleksoto funikulieriuje. Interviu įsibėgėjus, netrukome pamesti skaičių, kiek gi kartų kilome viršun ir leidomės žemyn, bet pašnekesio apie amžinybę ir laikinumą, tendencijas ir tikrąją kokybę, nuolatinį miesto augimą vagono judėjimas palaikė tiesiog puikiai.

Kiek architektas yra solo atlikėjas, o kiek – komandos žaidėjas?

Architektas juk sau nestato, jis tik projektuoja, turi užsakovą. Bet galutinis architektūrinio darbo objektas yra pastatas. Tu gi kuri pastato viziją, o statant įsitraukia užsakovas, bendruomenė, statybininkai – tai begalė įvairių interesų, kurie suderinami arba ne. Tad neabejotinai architektas yra komandos dalis, o kokį vaidmenį užima, priklauso nuo asmenybės, jos savybių. Manau, visi vaidmenys geri – vieni muša įvarčius, kiti treniruoja, bet visi yra svarbūs. O dalyvauti privalai, jeigu nori, kad pastatytas pastatas būtų bent kiek panašus į tai, ką tu sugalvojai.

Ar kurdamas architektas, miesto planuotojas turi siekti amžinumo, ar aktualumo?

Tikriausiai, svarbiausi dalykas architektui yra erdvė ir funkcija. Šiuo požiūriu architektas turėtų kokybės, kurią galima laikyti amžinu dalyku. Kita vertus, meninėse disciplinose visada yra madų, ir tai nebūtinai blogas dalykas. Blogai nebent tai, kad nutinka, jog, kai projektuojama laikantis karščiausių tendencijų, pastačius pastatą jis jau būna morališkai pasenęs. Tarkime, šabloniniai, visiems architektams įkyrėję, fasadiniai sprendimai vis pristatomi kaip nauji atradimai – tokie dalykai link amžinybės neveda. Vėlgi, kadangi architektūra yra funkcinis menas, aš nemanau, kad pastatai laikui bėgant neturėtų kisti – jeigu kinta pastato funkcija, natūralu, kad ir architektūra kinta. Tad galbūt sakyčiau, kad amžina tas kas sugeba keistis... Šiuo požiūriu tie pastatai, kurie suteikia galimybę esant poreikiui juos modifikuoti, nėra blogi. Nors kūrėjas galbūt tikisi, kad jo kūrinys toks, koks pastatytas, yra pats geriausias, ir jo be autoriaus sutikimo ar žinios keisti nepadoru. Bet aš taip nemanau.

Architektas ir miestiečiai, bendruomenė, visuomenė. Kiek skiriate savo laiko išgirsti, kaip miesto ateitį mato kiti, ne tiesioginis užsakovas? Kaip integruojate bendruomenės poreikius į savo vizijas

Bendruomenės nuomonė ir interesų suderinimas yra labai svarbūs ir tampa vis aktualesni. Tikiu, kad architektas visą profesinį gyvenimą apie tai mąsto, galbūt ne visada tiesiogiai. Juk negali negalvoti apie miesto vystymąsi. Vėlgi pastebėsiu, kad patys architektai namų nestato ir miestų nekuria – tai daro užsakovai, tiek privatūs, tiek savivaldybės ar valstybės lygmens. Visgi, prisimenant, kad architektūra yra meninė specialybė, kūrybinis procesas, turbūt sunku nesutikti, kad šimtui žmonių bendrai suprojektuoti pastatą neįmanoma. Reikėtų nepamiršti, kad kūrėjas turi ambicijų, kurias siekia įgyvendinti, ir jo kūriniai neprivalo visiems patikti. Neretai būna, kad plačiajai visuomenei pastatas labai patinka, o štai architektų bendruomenėje jis kritikuojamas. Arba, atvirkščiai, kolegoms labai patinka, o visuomenė nesupranta, nevertina. Ir tai nieko nuostabaus – kiekvienam dalykui suprasti, reikia vienokio ar kitokio pasiruošimo, ir architektūrai suprasti bendrojo išmanymo tikrai nepakanka. Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo. Iš abiejų pusių yra taškų, kuriuos reikia nugludinti. Čia daugiau kalbu apie ambicingesnius projektus, kurie, nepriklausomai nuo dydžio, pasižymi originalesne architektūra. O kas originalu, tas iškelia diskusijas, iššaukia apmąstymus. Menas, jeigu nekviečia diskutuoti, tai tikriausiai nelabai ko ir vertas.

Iš visos kūrinių, iškilusių per jūsų karjerą, paletės, kuris yra pats bendruomeniškiausias?

Tikriausiai naujausias, Vilkaviškio autobusų stotis. Visų pirma, ten įkūnyta ne tik funkcija, kuriai numatytas pastatas, bet ir viešoji erdvė, kurioje bendruomenė jau pradėjo savarankiškai daryti įvairius renginius, vystyti veiklas. Beje, tas projektas dar ne visai pabaigtas, ten dar numatyta aikštė, kurioje norui pastatyti medžio formos betoninį laikrodį. Ir ši dalis turėtų būti įgyvendinta šią vasarą – laikrodžio statybai bendruomenė renka pati pinigus. Ne savivalda, ne investuotojas, bet žmonės rūpinasi – tai įrodo, jog jie pastatą priėmė.

Apie Kauno autobusų stotį taip pat netrūko pozityvių kalbų – visgi ar vilkaviškiečiams pasisekė labiau?

Jos tiesiog kitokios. Kauno autobusų stotis – vienas iš Kauno ženklų, kuris labai greitai pritapo, nebuvo kažkokių didelių nepasitenkinimų. Gal atvirkščiai – toks netikėtas Kauno žingsnis nuskambėjo per visą šalį, o, tarkime, sostinėje sprendimai iki šiol nepriimti. Bet tai yra miesto pastatas, jis savo architektūra ir urbanistiniu užmanymu labai taikliai ir gerai įsiliejo į aplinką ir dabar apie jį galbūt ir nedaug kas kalba, nes jis tapo tiesiog įprastas, o tai reiškia, kad labai gerai susigyveno su aplinka. O Vilkaviškio autobusų stotis dabar daug kur akcentuojama, nes yra nauja, o ir jos koncepcija yra šiek tiek kitokia. Tai pastatas-parkas. Dabar gi daug kalbama apie medžių kirtimą, tad pagalvojau, kad juos reikia kaip tik išsaugoti. Reikia tausoti ką turi. Juk sakoma, kad pastatų pasaulyje yra ženkliai per daug pristatyta, naujų mes galėtume šimtą metų nestatyti išvis, ir vis tiek jų būtų pakankamai.

Prieš šimtą metų turbūt kauniečiai lygiai taip pat stebėjosi naujais pastatais, naujais kūriniais, kuriuos šiandien atrandame iš naujo, žavimės jais, siekiame pasaulio dėmesio. Ko galėtume pasimokyti iš tuometinių architektų, kūrusių modernistinį Kauno veidą?

Lengva pastebėti ar diskutuoti apie tokius reiškinius, kurie įvyko seniai. Taigi tą Kauno vystymąsi, kuris vyko prieš šimtą metų, dabar galima susisteminti. Tai yra gera starto pozicija – atsiremti į tai, ką turime, ir kurti kažką naujo. Įvertinti dabartinius procesus tikriausiai nėra taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad Kaunas, tiesą sakant, mažai stato. Mano supratimu, tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu dar toli gražu atsiliekam nuo to Pirmosios respublikos laikotarpio. Dažnai lyginamės su Vilnium, bet, manau, niekad sostinės nepavysim. Tikriausiai to ir nereikia daryti, tiesiog Kauno išskirtinumas galėtų būti ypatingai kokybiško produkto – tiek planavimo, tiek rezultato, – siekimas.

Tad kiek šiuolaikiškas yra dabartinis architektūrinis Kauno veidas, profesionalo akimis?

Negalima sakyti, kad viskas yra gerai, arba viskas yra blogai. Taip paprasčiausiai nebūna. Visgi pastebėsiu, kad didelės iniciatyvos iš savivaldybės planavimo procesams nėra. Pavyzdžiui, atnaujinome Laisvės alėją, viskas puiku, bet ji jau egzistavo. Ar sala eksploatuojama – statomas muziejus. Manau, tai labai gerai. Nežiūrint to, upės kaip buvo atskirtos nuo miesto, taip ir yra atskirtos. Miestas kaip plėtėsi į užmiesčius, taip ir plečiasi toliau, nežiūrint to, kad yra milžiniškos teritorijos miesto centre, kurios taip ir stovi neužstatytos. Dėl to galėtų būti daugiau optimizmo urbanistine prasme, daugiau naujų procesų, kurie inicijuotų miesto plėtrą ateičiai, nes architektūra per vieną dieną nevyksta. Jeigu optimizmas randasi planavimo projektuose, tai tie projektai išsikristalizuoja ir realybėje pasimato po gerų dešimtmečių. Taigi galvočiau, kad Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose. Jeigu mes to sieksime, tai neabejoju, kad ir pasieksime, belieka... siekti, norėti to.

 

Architektas Gintaras Balčytis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. G. Balčyčiui – pakeliui. O jums?

 

Nuotraukos autorius Martynas Plepys


13-oji Kauno bienalė: Once Upon Another Time…gyveno jie jau kitaip

Vienas didžiausių šiuolaikinio meno festivalių, Baltijos regione, 13-oji Kauno bienalė, vyks 2021 m. lapkričio 12 d. – 2022 vasario 20 dienomis. Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.

Bienalė suburs 23 tarptautinius menininkus ir jų grupes iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Brazilijos. 13-ojoje Kauno bienalėje – viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių, atidarysiančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus, bus pristatyti dešimties menininkų nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai.

Pasak parodos kuratorės J. Drouin-Brisebois, pasinėrę į susitikimų su šiuolaikiniu menu neįprastose vietose seriją, lankytojai įsitrauks į tiriamąją architektūros ir gyvos Kauno istorijos kelionę, pateikiamą stebinančiais ir gyvybingais būdais. „Savo darbais, išreiškiančiais įtraukias ir rezonuojančias istorijas, menininkai analizuoja gyvų būtybių, kurios vis dar patiria įvairias priešiškumo formas: neteisybę, priespaudą ir klimato pokyčius, atsparumą ir prisitaikymą. Parodos tikslas – per istorijų pasakojimo sukuriamą artumo jausmą, skatinti auditorijas susijungti, puoselėti empatiją ir, tikimės, sukurti naują supratimą“, – sako parodos kuratorė.

Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pabrėžia, jog šių metų parodos tema yra reikšminga ne tik vietos, bet ir globaliu mastu. „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ – tai nuoroda į pasakojimo, gyvos istorijos svarbą. Retai visą pasaulį vienu metu apima tokia krizė, kurios padariniai – socialiniai visuomenės gyvenimo sferų pertvarkymo rezultatai. Tamsiausiais žmonijos istorijos etapais išlieka gyvos istorijos, iš kurių mes mokomės įveikti gyvenimo mums skirtus iššūkius, surasti išeitį iš sudėtingų situacijų, tikėti šviesios ir taikios ateities vizija. Pristatydami pasakojimus iš įvairių pasaulio šalių – nuo Lietuvos iki Kanados – siekiame atrasti sąlyčio taškus tarp skirtingų (o gal ir ne?) asmeninių ar kolektyvinių patirčių. Man be galo džiugu, kad daugeliui užsienio menininkų Lietuva yra atradimas, o kai kurie mato ją kaip vilties pavyzdį savo gimtosioms (Kosovas, Baltarusija) šalims“, – parodos temą pristato N. Kulik.

13-oje Kauno bienalėje dalyvaujantys menininkai atsižvelgia į šiuo metu aktualias temas: migracijos problemas, aktyvizmo ir komunikacijos svarbą, bendruomenės kūrimą, kelia ekologijos ir tvarumo klausimus. Paroda siekiama kviesti lankytojus į prasmingus susitikimus su šiuolaikiniu menu ir jį kuriančiais profesionalais, iš naujo atrasti netikėtas erdves, apmąstyti žmonijos išgyvenimo istorijas su kuriomis susiduriame šiandien ar patyrėme netolimoje praeityje bei pasinerti į alternatyvios ateities vizijas.

Parodą organizuoja Kauno bienalė. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, renginiui skirta Kanados menų tarybos parama. Renginys pristatomas bendradarbiaujant su Kanados ambasados biuru Lietuvoje, ir yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.

 

Nuotraukos autorė M. Stasiulionytė

 


Šiuolaikinės  Kauno rajono seniūnijos: nuo almanachų iki skraidančių cepelinų

Penkiolika Kauno rajono miestų ir miestelių bendruomenių, projekto „Šiuolaikinės  seniūnijos“ dalyvių, jau surengė ir dar rengiasi gausybei renginių, turinčių vieningą vertybinę giją. Jų formos ir temos – labai įvairios: seniūnijos kviečia į tvarumo festivalius, bendruomenių spektaklius, įvairias dirbtuves, koncertus.

„Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ ne tik atveria daugiau galimybių Kauno rajono miestelių gyventojams susipažinti su profesionaliuoju menu, bet ir įtraukia bendruomenes į kūrybos procesą. Tai – ypač svarbu labiau atitolusių vietovių gyventojams. Smagu, kad tuose miesteliuose lieka ir išliekamąją vertę turinčių kūrinių. Akį džiugina spalvinga sieninė tapyba Kulautuvoje, Vilkijoje, Linksmakalnyje. Kartu su „Kaunas 2022“ komanda Zapyškyje planuojame įrengti plaukiojantį sodą, kuriame būtų vietos parodoms, filmų peržiūroms, diskusijoms, maloniam pabuvimui ant vandens. Tokie projektai džiugina, nes jie plečia žmonių galimybes turiningai leisti laiką“, – teigė Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas Paulius Visockas.

Stiprina bendruomenių dialogą

Anot „Kaunas ir Kauno rajonas  – Europos kultūros sostinė 2022” projekto regioninių partnerysčių koordinatorės Mildos Rutkauskaitės, kiekviena seniūnija, kurdama meninį projektą, atsižvelgia į savo kontekstą – vietos tradicijas, istoriją, tarpusavio santykius, žaidžia ir eksperimentuoja, nagrinėdamos svarbias temas, ir visa tai daro kartu. „Labiausiai siekėme stiprinti bendruomenės dialogą su kultūros organizacijomis, pasitelkiant meną, ir jaučiame, kad žmonės, įstaigos ir privačios įmonės yra siejami jau kur kas glaudesnio ryšio,“ – teigė M. Rutkauskaitė.

„Šiuolaikinių seniūnijų“ dalyviai, bandydami įvairias meno formas, atrado savo tapatumą ir ruošia programą, kuri sujungs 2021-uosius ir 2022-uosius metus. Didžioji dalis šių metų renginių yra tarsi repeticijos tų renginių, kurie lauks 2022-aisiais.

Nuo tvarumo temų iki kinetinių skulptūrų

Trečiojo sezono renginiai Kauno rajono bendruomenėse – labai įvairūs. Lapių seniūnija tęsia tvarumo temą ir šįmet dirba su tekstile: dirbtuvėse iš bendruomenėje surinktų medžiagų gamina hamakus, kurie džiugins hamakų erdvėje, o veiklas vainikuos Lapių tvarumo festivalis. Hamakus kuria bendruomenės nariai su menininke A. Geguže. Tvarumo temą vysto ir Samylų seniūnija, kartu su menininku Marijumi Gvildžiu nagrinėjanti žemės meno temą, o rugsėjo mėnesį švęsianti Žemės meno festivalį.

Kačerginė atsigręžia į rašymo tradiciją ir kartu su rašytoja Enrika Striogaite bei fotografu Remiu Ščerbausku kuria Kačerginės pasakojimų rinkinį, paremtą vietos gyventojų prisiminimais ir istorijomis apie miestelį. Pasakojimų rinkinio pristatymas vyks 2022 m., o šiemet Kačerginėje „iškylaus“ klasikinės muzikos skambesiai, kurie kvies džiaugtis ir švęsti įsibėgėjusį kūrybinį procesą su Barbora Valiukevičiūte ir kitais atlikėjais. Muzikos koncertai prasidės rugpjūtį, o baigiamasis koncertas įvyks rugsėjo 5 d.

Vilkijoje liepos 24 d. vyks vidurvasario šventė „Kelkis ir judėk Vilkijoje 2021“, kurioje bus pristatoma kartu su atlikėju Medonu sukurta Vilkijos miestelio daina ir M. Gvildžio kinetinė skulptūra.

Kuria kartu su vietos bendruomene

Kulautuvoje rugsėjo 18 d. laukia bendruomenės šventė, pasirodys pirmieji režisieriaus E. Kvoščiausko kūrybinio proceso su bendruomene rezultatai, greitu metu bus galima išvysti  menininkų D. Karaliaus ir G. Akelienės drauge su bendruomene sukurtus meno kūrinius. Į Linksmakalnį atvyksta užsienio menininkė, skulptorė M. B. Norheim, kuri prisidės prie angelų miestelio tapatybės stiprinimo. Menininkės kūryba bus pristatyta Linksmakalnio šventėje rugsėjo mėnesį. Iki rugsėjo 4 d. Linksmakalnio jaunimui užsiėmimus ves šiuolaikinio cirko artistas D. Kunsmanas.

Babtai kurs keliaujančią laboratoriją, apjungsiančią Sitkūnus, Pagynę ir Panevėžiuką. Liepos 24 d. Babtų bendruomenė kvies atvykti ir pasidžiaugti bendrais pasiektais rezultatais. Ežerėlyje birželio mėnesį vyko fotografijos menininkų rezidencijos, o Garliavos apylinkės liepos 24–25 d. su menininku Eugenijumi Šuldiakovu tęs kelionę per fantastinį „steampunk“ žanrą.

Festivaliui „Gatvės rokas“ – išskirtinis susidomėjimas

Liepos 2 d. aštuntus metus vykstantis roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“ į Ramučius sukvietė daugiausia žiūrovų per visą festivalio istoriją. Iškilmingas šventės atidarymas vyko prie Kauno rajono savivaldybės su 6 Lietuvos baikerių klubų nariais, kurie pajudėjo maršrutu Kauno rajono savivaldybė–Karmėlava II–Ramučiai. Čia publiką audrino roko muzikos atlikėjai: jaunieji rokeriai „Medutis“, „Miss match“, „Garma“, Justinas Lapatinskas su grupe, „Black spikes“ bei visų lauktas Jeronimas Milius su grupe.

Dieną po griausmingo koncerto Ramučių kultūros centras pakvietė į neeilinę ekskursiją „Neatrasta Karmėlavos istorija“. Ekskursijos maršrutu dalyviai keliavo netikėta staigmena – retrobusais. Buvo aplankyti Narėpų gynybiniai bunkeriai, I Pasaulinio karo karių kapinės, arklių pašto stotis ir kiti įdomūs lankyti objektai.

„Gatvės roko“ festivalį praeiviams primins Šarūno Juknio ir Tado Vincaičio-Plūgo Ramučiams padovanotas gatvės meno kūrinys ant autobusų stotelės. Tai – jau trečias meno kurinys roko tema. Iki „Gatvės roko“ festivalio buvo surengtas roko koncertas per Jonines, o Valstybės dieną – dar vienas roko koncertas.

Sukurs skraidantį cepeliną

Karmėlava nekantriai ruošiasi kitais metais čia atsirasiančiam aplinkos objektui „Skraidantys Cepelinai_Flying Cepelinai“, kurį kuria Algimantas Šlapikas ir Liuksemburgo menininkas Serge Ecker. Skulptorius A. Šlapikas ir šiuolaikinio meno kūrėjas iš Liuksemburgo S. Ecker cepelinų sostine tituluojamoje Karmėlavoje žada sukurti savitą meninį akcentą – skraidantį cepeliną. Sumanymui įgyvendinti buvo pakviesti seniūnijos bendruomenės nariai, kurie dalyvavo cepelinų gamybos procese. Daugiau nei pusę kilogramo sveriančius didžkukulius S. Ecker nuskenavo specialiomis 3D priemonėmis. Pagal vizualizacijas bus sukurta skulptūra „Skraidantys Cepelinai_Flying Cepelinai“.

A. Šlapiko kūrybinis indėlis neaplenks ir Rokų, kuriuose yra kuriama mitinio paukščio, Roko, skulptūra. Rugsėjo 2–9 d. Akademijoje bus galima pasidžiaugti stiprėjančia tvaraus verslo parduotuve ,,Lokali: Made in Akademija“ bei menininko V. V. Landsbergio stovykla su Akademijos jaunimu. Ringaudai rugsėjo 18 d. pristatys bendruomenės narių ir menininkų – I. Dagilės, N. Daniulaitienės, A. Sarapino, M. Pauliko – kuriamą Ringaudų almanachą. Tuo tarpu Raudondvaris jau liepos 15 d. kartu su menininkais A. Grigu ir M. Pinigiu atvers jaunimo erdvę. Be jaunimo erdvės atidarymo Raudondvaris vis intensyviau ruošiasi ir kitų metų šventei, kurios metu visuomenei bus pristatytas bendruomenės narių kurtas spektaklis, kurio kūrybinį procesą lydės menininkų E. Valadkevičiūtės ir M. Pinigio indėlis. Domeikava rugsėjo 18 d. kvies patirti gyvo veiksmo vaidmenų žaidimą, kurį kuria su MB „Žaidimo meistrai“. Gyvo veiksmo vaidmenų žaidime kūrėjais ir veikėjais taps Domeikavos bendruomenės nariai, o žaidime susipins realūs seniūnijos istorijos bei fantastikos elementai.

Žada daugiau renginių nei metuose dienų

„Šiuolaikinės seniūnijos“ – tai Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas, kurio metu yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių. Pirmuosius žingsnius projektas ėmė žengti 2019 m., ilgainiui suburdamas 15 Kauno rajono seniūnijų: Akademiją, Babtus, Domeikavą, Ežerėlį, Garliavos apylinkes, Kačerginę, Karmėlavą, Kulautuvą, Lapes, Linksmakalnį, Raudondvarį, Ringaudus, Rokus, Samylus bei Vilkiją.

Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“  dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.


Laukiantiems traukinio – Mitinio Kauno Žvėries pasakos

Į Kauno geležinkelio stoties peroną atrieda „Mitinio Kauno Žvėries“ traukinys – jis neleis nuobodžiauti laukiantiems savojo traukinio ar tiesiog panorusiems atvykti į pasimatymą su Kauno Žvėrimi. Graffiti piešiniais išpuošti vagonai dieną naktį seks pasakas apie Žvėries nuotykius Kaune iki spalio mėnesio.

Kelionės iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę akcentą dovanoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir UAB „LTG Link“, atsakinga už keliones traukiniais Lietuvoje ir užsienyje. Atvykus į Kauno geležinkelio stotį, Kauno Žvėries pasakų traukinys pasitiks take, esančiame netoli automobilių stovėjimo aikštelės.

„Originalioms idėjoms, kurios praturtina keliones traukiniais, visuomet sakome „Taip“. Gamtos motyvais puoštą traukinį išlydėjome kursuoti tarp Vilniaus ir Trakų, bet šalia esamos bei senosios neužmirštame ir laikinosios sostinės – Kauno. Kauniečiai ir miesto svečiai, laukdami savo kelionės pradžios, galės įdomiai pakeliauti ir po Mitinio Kauno Žvėries istorijas“, – pasakoja „LTG Link“ vadovas Linas Baužys.

Visiems, kurie jau yra skaitę „Kauno Žvėries pasakų knygą“, veikėjai bus matyti ir pažįstami. Priėjus prie traukinio pasigrožėti Pijaus Šematulskio graffičiais, sukurtais pagal Dariaus Petreikio iliustracijas, pasigirs įtraukiančios Ryčio Zemkausko sukurtos ir paties autoriaus įgarsintos istorijos. Jų linijos sujungs Žvėries susitikimus su vaiduokliais, bandymus užkariauti Karalaitę ar draugystę su virėju Vasiliausku.

„Labai džiaugiuosi, kad „Kaunas 2022“ pakvietė prisijungti prie savo veiklų ir patikėjo išpiešti „Mitinio Kauno Žvėries“ traukinį. Nors jau esu piešęs ant traukinio praeityje, tačiau piešti tokia stilistika, kuomet piešinys yra labai detalus, buvo nauja patirtis. Traukinys nėra lygi siena, tad tokia plotmė reikalauja dar daugiau pastangų. Tikiuosi, kad visiems laukiantiems ir atvykstantiems į Kauno geležinkelio stotį kultūringa Žvėries traukinio stotelė pakels nuotaiką ir praplės akiratį“, – pasakojo alytiškis graffiti meistras Pijus Šematulskis.

Pasakomis prakalbinti traukinius padėjo „Glow Factory“ komanda. Iki šiol į pasimatymus su Žvėrimi jau buvo kviesta Kauno pilyje – čia galima pasiklausyti, kaip knarkia Žvėris, o Kauno tvirtovės I forte, Rokuose, pasitinka Žvėries guolio instaliacija.

„Mitinis Kauno Žvėris“ – tai „Kaunas2022“ programa, kurios metu visi kartu kuriame šiuolaikinę Kauno ir Kauno rajono legendą.  Žvėries istorija yra miesto istorija, kuriai pasitelkiamas Mitinis Žvėris – kaip Miesto Saugotojas bei miesto talismanas. Plačiau susipažinti su Kauno Žvėrimi kviečiame internetinėje svetainėje www.kaunolegenda.lt.

Jau ateinančiais metais „Kaunas 2022“ pasiūlys milžinišką kultūros injekciją Kauno ir Kauno rajono svečiams. Kultūros išvengti nepavyks – renginių vyks daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, daugiau kaip 60 parodų ir prie programos prisijungusios bienalės, per 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų (per šimtas festivalyje „ConTempo“), daugiau nei 250 koncertų –  Kaunas ir Kauno rajonas tampa viena didele Europos scena.

Nuotr. autorius – M. Plepys


Estijos mieste Tartu – gigantiški gimtadienio atvirukai iš Kauno

Kaunas tęsia geriausias partizaninių idėjų tradicijas ir siunčia sveikinimų dar vienam mylimam miestui. Jei džiuginti Lietuvos sostinę ir jos gyventojus sausį jau tapo įprasta, Kauno miestas-partneris Tartu Estijoje išties didelio formato „atviruko“ sulauks pirmąkart.

Intelektualine Estijos sostine vadinamas universitetų miestas Tartu 2024-aisiais taps ir Europos kultūros sostine. Už Baltijos „brolį“ rinkimuose aktyviai sirgusi „Kaunas 2022“ komanda šiemet Tartu gimtadienio, kuris tradiciškai švenčiamas birželio 29 dieną, iškilmėse dalyvauti negali dėl visiems savaime suprantamų priežasčių, bet linkėjimai jau išsįųsti – ir iškabinti.

Nuo birželio 29 d. Tartu centre praeiviai gali išvysti reklaminį stendą, kuriame – sveikinimas, atsiprašymas „negalėjome atvykti“, ir, mainais, kvietimas 2022-aisiais apsilankyti Kaune – Europos kultūros sostinėje.

Antrieji savo šalių miestai Kaunas ir Tartu bičiulystę oficialiai patvirtino ir miestais partneriais tapo 1993-aisiais, bet draugiški santykiai užsimezgė daug anksčiau. Vyresnės kartos kauniečiai tikrai prisimena restoraną Žaliakalnyje, K. Petrausko gatvėje, jaukiai vadintą „tartukais“.

O štai Tartu yra ir visa Kauno gatvė. Joje, esančioje miegamajame miesto rajone, taip pat „įsikūrė“ gigantiškas sveikinimas estams nuo „Kaunas 2022“. Tiesa, šiame mieste taip pat buvo ir „Kauno“ restoranas. Galbūt atnaujinta miestų draugystė taps simboliniu tiltu kartu kurti naujus kultūrinius projektus, virsiančius prisiminimais ateities kartoms?

Oficialus „Kaunas 2022“ programos startas numatytas 2022 m. sausio 19–23 dienomis – tuomet įvyks pirmoji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis. Žinoma, estai ir visi kiti europiečiai bei pasaulio gyventojai Kaune ir Kauno rajone, tapsiančiuose viena didele Europos scena, bus laukiami ištisus metus – suplanuota daugiau renginių, nei metuose dienų.


„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ biurą ir komandą aplankys Ingrida Šimonytė

„Kaunas 2022“ pakvietė Ministrę Pirmininkę Ingridą Šimonytę apsilankyti kultūros sotinės biure bei išgirsti apie paskutiniuosius pasirengimo darbus. Premjerė mielai sutiko tai padaryti artimiausiu metu – tiksli data yra derinama, atsižvelgiant į įtemptą darbotvarkę.

„Premjerės dėmesys mums, „Kaunas 2022“ komandai, yra labai svarbus. Nes jau rugsėjo pabaigoje visuomenei pristatysime pilną ateinančių metų programą ir jau labai laukiame atidarymo renginio 2022 m. sausio 22 dieną“, –  teigė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Anot jos, visą pasirengimo titulo metams laikotarpį Vyriausybė bei Kultūros ministerija buvo patikimas ir stabilus partneris, leidžiantis sklandžiai pasiruošti momentui, kai Kaunas taps didžiausia Europos scena.

Kaunas galimybę gauti Europos kultūros sostinės titulą laimėjo 2017 metais. Kitais metais miestą ir rajoną užlies daugiau kaip tūkstančio renginių banga. Kartu su 80 partnerių organizacijų  „Kaunas 2022“ komanda surengs daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.

Vyriausybė, kartu su Kauno miesto bei Kauno rajono savivaldybėmis, yra pagrindiniai šio projekto finansuotojai, valstybės indėlis siekia dešimt milijonų eurų.

 

Nuotr. autorius - V. Raubickas


Jau šią savaitę Kauną užlies „Per_kūnija“: skelbiama atnaujinta programa

Liepos 24 d. Kaune vyks vienas iš didžiųjų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – bendrakūrystės festivalis „Per_kūnija“, siekiantis tyrinėti jaunimo auditorijai aktualias temas. Sulaukus savivaldybės leidimo šio festivalio renginiams, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ skelbia atnaujintą programą ir vietas.

„Per-kūnijos“ turinį kuria ir renginį įgyvendina jaunuoliai, padedami kultūros profesionalų. „Mūsų, festivalio kuratorių, komandą sudaro tokie patys žmonės kaip aš – jaunuoliai, kurie domisi kultūra. Šis festivalis yra platforma mums patiems tyrinėti aktualias temas, kurios iškilo tikslinėje festivalio auditorijoje, tarp 16–29 metų amžiaus jaunimo. Bendrakūrystė ir jaunimo įsitraukimas yra kiekviename žingsnyje: nuo idėjos ieškojimo iki jos įgyvendinimo,“ – pasakoja festivalio koordinatorė Greta Vainauskaitė. Šių metų jaunimo festivalis toliau augs ir kitąmet, Europos kultūros sostinės titulo metais, taps šiuolaikinio miesto festivaliu „Audra“.

Šių metų festivalio programa pasiūlys platų spektrą renginių nuo diskusijų iki rytinių sporto užsiėmimų, nuo tatuiruočių dirbtuvių iki naktinės tapybos nuo dizainerių darbų pristatymų iki LRT laidų ir muzikinių programų ar naktinių ekskursijų.

PROGRAMA:

Liepos  2 d., penktadienis

12–13 val. Vienybės aikštė. VDUSA diskusija apie fizinį kūną ir psichologinę gerovę „Body Positivity: kaip aš pradėjau mylėti savo (ne)tobulą kūną?“.

12–18 val. Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (Nepriklausomybės a. 14) – fontanas. Fotografijos dirbtuvės kartu su „Kadrų Kadras“:  „Juostiniai Kauno praeivių dialogai“. Dalyviai galės gauti vienkartinius juostinius fotoaparatus ir fiksuoti Kauno miesto detales. Festivalio pabaigoje nuotraukos bus ryškinamos ir pateikiamos jų autoriams bei kuriamos atvirutės.

13.30–14.30 val. Vienybės aikštė. VDUSA diskusija „Savirealizacija: Kaip išdrįsti keisti ir keistis?“.

13.0019.00 val. Kauno Menininkų namai, V. Putvinskio g. 56. Zinų dirbtuvės „Nemiegantis Kaunas“: savadarbių  žurnalų, kurių turinys gali susidėti iš tekstų, piešinių, koliažų ir kitų medžiagų, dirbtuvės.

15.0016.00 val. Vienybės aikštė. Asociacijos Lietuvos skeptiškas jaunimas diskusija „Kaunas Skeptics in the Pub“. Pokalbiai su kvapų, skonio ir muzikos ekspertais, analizuojamas skeptikų identitetas skirtingose pasaulio visuomenėse.

15.00–17.00 val. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, kavinė „Folkas“, L. Zamenhofo g. 12. Kauno Iššūkio projektas „Žaidžiam Kauną?!” kviečia bendrauti žaidžiant stalo žaidimus: „Premjera: Kauno įkvėptas žaidimas!”

18.0002.00 val. baras „Godo“, Laisvės al. 89-1D. Taruiruočių dirbtuvės „Tattoo Identity“. Penktadienį išsirinkę tatuiruočių vizualus, žmonės bus kviečiami jas pasidaryti šeštadienį „Tattoo Chamber“ tatuiruočių salone.

19.00–21.30 val. M. Žilinsko dailės galerijos prieigos, Nepriklausomybės a. 12. Kauno Iššūkio projekto „Komoda“ mados renginys – jaunųjų dizainerių mados šou „Pamatai“. Naujų kolekcijų identiteto ir tvarumo tema pristatymai.

21.30–23.00 val. Vienybės aikštė. „Pusės Dainos Festivalio (PDF)“ muzikinė diskusija su lietuviškojo trepo veikėjais apie meilę muzikai bei jos emocinę paklausą klausytojui „Treparatai“. Renginio metu dalį savo naujo repertuaro pristatys 2020 metų PDF nugalėtojas Andrius Ordas – Sneezu.

00.00–01:00 val. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus kiemas (Romuvos kino centro vasaros kino erdvė), Vytauto pr. 52. „Banguoja: Naktinė perklausa“. Audio turinio klausymas, pasitelkiant „Silent disco“ ausines. Subtitrų projektavimas ant lauko kino ekrano.

 

Liepos 3 d., šeštadienis

11.00–17.30 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. „Saviugdos praktikos su Greta Gudauskaite“: terapinių meno dirbtuvių sesijose bus skatinama ne tik išlaisvinti savo meninę sielą, bet ir išbandyti jogą, diskutuoti.

12 val. „Kaunas 2022“ biuras, Laisvės al. 36. Diskusija „Kaip mes kuriame miestą, ir kaip miestas – mus?“. Moderatorė Dominyka Ginelevičiūtė kartu su pašnekovais gvildens idėją apie aktyvų miestietį – kaip mes prisidedame prie kultūros pokyčių mieste, ir kaip miestas mums suteikia galimybę jį keisti?

13.30–14.30 val. Vienybės aikštė. Diskusija: „Su laiku“. Ar jaunimui pavyks sukurti LGBT+ draugišką kultūrą? Diskusiją moderuoja Denisas Kolomyckis.

15.00–16.00 val. Vienybės aikštė. VšĮ „Jauna Banga“ diskusija „Jaunimo identitetas + psichoaktyvios medžiagos – kultūra ar jos paribys?“. Diskusijos dalyviai: Deividas Jaroška (atlikėjas (techno, dance music), Rokas Grajauskas (,,Jama” atlikėjas), Mantas Pakeltis (Vienas iš “Lizdas” įkūrėjų), Audrius Kurgonas („Aranyo“ atlikėjas, dj (psy-trance).

15.00–19.00 „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno Iššūkio alumni projektas „Lempa“. Kaunas 2022“ Jaunimo programos projektas „Lempa“ pradeda renginių ciklą „Praleistos Šventės“ ir festivalio metu kviečia švęsti Helovyną – ne tik skaptuoti arbūzus, bet ir dalyvauti ieškoti saldainių.

15.00–03.00 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno iššūkio alumnų projekto „Lempa“ naktinė kavinė – visai nakčiai atveriama kavinė, kuri veiks nuo saulėlydžio iki saulėtekio, kvies jaunimą užeiti, bendrauti bei atrasti kitų netikėtumų.

16.00–19.00 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro prieigos, Laisvės al. 71. LRT OPUS: „Pokalbių laidos“/ „Rapsodija“/ „LRT OPUS klubas“.

16.30–17.30 val. Vienybės aikštė. Asociacijos „Lietuvos skeptiškas jaunimas“ diskusija „Kas yra skeptikas?“ apie skeptikų identitetą skirtingose pasaulio visuomenėse.

18.00–21.00 val. Kavinė „Kultūra“, K. Donelaičio g. 16. Kauno iššūkio alumnų projektas „Puota“. Pirmojo kūrybinio žurnalo – zino, – kurto kartu su 35 poetais ir net 39 iliustratoriais pristatymas. Po pristatymo vyks „Loro Parquette“ koncertas bei bus kviečiama savo kūrybines jėgas išbandyti poezijos poen mic’e.

17.30–20.30 val. Vienybės aikštė. Kauno iššūkio alumnų projektas „Serija-F“ . Tai – trumpus ir šmaikščius video kuriantis kanalas, siekiantis lavinti jaunų žmonių finansinį raštingumą. Jaunimo sezono metu „Serija-F“ kvies diskutuoti, kaip finansinė padėtis yra susijusi su psichologine gerove, siūlys įsitraukti į simuliaciją apie investavimą bei išbandyti savo kūrybiškumą verslumo open mic’e.

20.00–00.00 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigos, K. Donelaičio g. 64 . LRT OPUS: „Mėlynas tonas“/ „Rapsodija“/ „Baltijos Čempionai“/ „LRT OPUS Klubas“. Muzikiniai įvykiai – kviestiniai atlikėjai iš skirtingų LRT OPUS laidų.

21.00–22.30 val. A. Žmuidzinavičiaus memorialinių namų ir Velnių muziejaus vidinis kiemelis, V. Putvinskio g. 64. Kauno iššūkio alumnų projektas „Randai“: „Suteikti formą“. Renginio metu lankytojai bus kviečiami prisidėti prie bendros diskusijos apie jausmus  bei tuo pat metu juos išlaisvinti per kūrybą - molio lipdymą. Jaukią atmosferą kurs jaunasis dainuojamosios poezijos atlikėjas Ignas Lapienis.

23.00–00.00 val. prie Kauno Fotografijos Galerijos, Vilniaus g. 2. „Kintantis miesto veidas: Žurnalo „Į“ projekcijų vakaras“. Bus kviečiama prisiminti išleistus žurnalo numerius ir prisidėti prie paskutiniojo numerio kūrimo apie Kauno vizijas – teikti pasiūlymus idėjoms.

21.00–23.00 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno Iššūkio alumni projektas „Atspindžiai“: „Naktiniai Pokalbiai“. Naujos pažintys bus mezgamos užrištomis akimis.

22.30–00.30 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno iššūkio alumnų projektas „Miegdolas“: „Kurkim video žaidimą kartu“. Bus kviečiama tapti video žaidimo bendraautoriais ir pirmose kūrybinėse dirbtuvėse ne tik kurti žaidimo dizaino idėjas, bet ir įrašinėti garso efektus.

00.00–01.30 val. Vienybės aikštė. Gatvės šokių studija „Gamers“: šokių kovos tarp „Gamers“ gatvės šokių stiliaus šokėjų.

00.00–02.00 val. Ekskursijos pradžios taškas – Kauno meninkų namai. Kauno menininkų namų naktinė ekskursija „Nemigos salono ekskursija (II dublis)“. Kauno menininkų namai kartu su „Ekskurso“ komanda kviečia į  naktinę ekskursiją, kurios metu bus galima sužinoti, kur ir kaip linksminosi jaunimas 10-ajame dešimtmetyje Kauno mieste; ko buvo daugiau Kaune tuo metu: reiverių ar forsų? Naktinėje ekskursijoje po buvusias 10-ojo dešimtmečio Kauno reivo, ir ne tik, vakarėlių vietas vedžios 10-ojo dešimtmečio vakarėlių dalyviai.

00.00–02.00 val. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, kavinė „Folkas“, L. Zamenhofo g. 12. „Žaidžiam Kauną“ : „Premjera: Kauno įkvėptas žaidimas!”. Kauno Iššūkio projektas „Žaidžiam Kauną?!”, skatina kauniečius atsitraukti nuo ekranų ir bendrauti žaidžiant stalo žaidimus.

03.00–05.00 val. „Tempo“ erdvė, M. Daukšos g. 34. Kauno ššūkio projekto „Lempa“ naktinė tapyba su menininke Raimonda Kielaite

 

Liepos 4 d., sekmadienis

5.00–6.00 val., Vytauto parkas. Joga. Visą savaitgalį tyrinėjusieji miestą, miesto bendruomenes ir save jose kviečiami sinergizuoti gautą informaciją sugrįžtant į save.

5.00–6.00 val., Vytauto parkas. Rytinis bėgimas. Pasitikime saulę, sugrįžkime į savo mintis bėgant.

6.30–7.30 val., Vytauto parkas. Zumba. Sportas šokio ritmu.

 

Viso festivalio metu:

„Sąmoninga kelionė per Laisvės alėją“. Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia – Švč. Sakramento (studentų) rektoratas. Pristatomas meditacinis audio gidas, skirtas tyrinėti miestą per visus penkis pojūčius ir pastebėti mažas jo detales. Audio turas bus viešinimas Pauzės programėlėje. Lankymas – individualus.

„Skulptūros rengiasi“. 3 Kauno skulptūros bus papuoštos unikaliais akcentais, kurių idėjos bus kuriamos kartu su Kauno miestiečiais, o įgyvendintos Kauno Kolegijos studentų. Ketinamos rengti statulos, „Nežiopsok“,  J. Vileišis, D. Dolskis.

Liepos 2–4 d. 10.00–18.00 val. Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus, kino salė, Laisvės al. 106. „Ajahuaska – kosminė kelionė“. Menininkas Jan Kounen pristato psichodelinę patirtį perteiktą virtualiojoje realybėje. Šis virtualus įvykis suteikia galimybę patirti dvasinius išgyvenimus, kuriuos sukelia ayahuasca žolelė, vartojama Amazonės miškuose išvalyti sielai. Šalia VR patirties įsikurs ir paroda iš šamanų giesmių, interviu ir dokumendinių klipų.

Virtualūs renginiai

Liepos 1–2 d. 9.00–12.30 val., ir liepos 2 d. 13.00–16.00 val. „Lygių galimybių dirbtuvės“, liepos 3 d. 13.00–17.00 val. VšĮ „Stebėk teises“ dviejų dienų mokymai / „Lygių galimybių dirbtuvės“ / „Žmogaus teisių seminaras“.

Liepos 2–31 d. Virtuali paroda „Čia irgi aš“  www.irgigalerija.lt „IrgiGalerijoje” bus pristatoma virtuali paroda „Čia irgi aš”. Tai – „Kaunas 2022” jaunimo programos „Kauno iššūkis“ alumnų projekto „Randai“ pristatoma fotografijų ir audio istorijų paroda. Projekto tikslas – skatinti dalintis emociniais bei fiziniais randais ir kalbėti apie juos.

 

Bendrakūrystės festivalis „Per_kūnija“ yra viena „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Jaunimo programos dalių. Tai – įžanginis renginys Europos jaunimo festivaliui „Audra“, kuris vyks 2022-aisiais.  „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.

 

Nuotr. autorius – M. Plepys


Edmundas Jakilaitis: „Tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams“

Nors pristabdė aktyvią televizijos laidų vedėjo veiklą, Edmundas Jakilaitis neprarado žurnalisto geno. „Man nejauku, kai mane kalbinate – norėčiau klausinėti jūsų“, – šypsosi jis, diskutuodamas apie tai, ko mus išmokė pandeminiai metai, ir kaip sparčiai keičiasi miestai. Konkrečiai – kokie pokyčiai jį džiugina gimtajame Kaune, jau mažiau nei po metų oficialiai tapsiančiame Europos kultūros sostine.

Ar sunku suderinti visuomenininko ir žurnalisto vaidmenis?

Šiuo metu man nieko derinti nereikia, nes žurnalistu nedirbu, tik prodiuseriu. Kuriu dokumentinius filmus, laidas, bet pats jų nevedu – nekalbinu politikų, ekonomistų, visuomenininkų ir taip toliau. O visuomeninė veikla nėra tai, ką reikėtų su kuo nors derinti. Tai yra spontaniškas reikalas. Kai jauti, kad reikia, tai eini ir darai, ir, mano galva, tai jau yra darnu.

Kada supratote, kad savo darbais galite įgyvendinti realius pokyčius?

Viena, kai tu dvidešimt kelerių parengi reportažą, po kurio atsistatydina ministras, tada antras, trečias. Tai yra geri pokyčiai, kai atskleidi tai, ko neturėtų būti valstybėje ir visuomenėje.

O kiti pokyčiai, kad ir savanorystės projektas pandemijos metu „Stiprūs kartu“. Kažkada važiuodamas automobilyje mąsčiau, kokie čia tie pandeminiai metai, geri ar blogi. Prisiminiau, kad prieš kokius 15-20 metų kalbinau Tėvą Stanislovą. Jis pasakojo, kaip jie su kitu nuostabiu žmogumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, leido laiką Sibire, anglių skaldyklose. Sako, mes visą dieną po 12 valandų skaldom anglis, tada skaitom, nes turėjo, biblioteką. Bet kai viską perskaitėm, tada pradėjom skaityti antrą kartą, tada trečią. Tu pagalvok, kokia Dievo dovana yra išmokti šitiek knygų mintinai. Tad viskas priklauso nuo atskaitos taškų.

Pastarieji metai parodė, kad Lietuvoje yra šimtai, tūkstančiai, kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kurie pirmiausiai linkę galvoti apie kitus, o ne apie save, kurie linkę aukoti ar net aukotis dėl visuomenės. Man atrodo, tai buvo labai geri metai ir jaučiuosi šiek tiek prisidėjęs prie to, kad mes pamatėme daug tokių žmonių. Tai, man atrodo, vienas prasmingiausių dalykų, kuriuos esu gyvenime padaręs. Dėl to labai džiaugiuosi.

Kuo jus įkvepia buvimas dėmesio centre?

Buvimas dėmesio centre manęs neįkvepia niekaip. Aš tai jau daugybę metų priimu kaip buvimo ekrane lydintį faktą. Jei dirbčiau spaudoje, turbūt nieko panašaus nebūtų, ir žmonės prekybos centre neprieitų prie manęs kalbėti apie kokią nors neteisybę, mažą pensiją...

Tas visuotinis žinomumas yra ne tikslas, o šalutinis poveikis, kaip nuo vaistų gali skaudėti skrandį, tai ir tave gali pažinti kiekvienas žmogus bet kurioje viešoje vietoje. Kai rinkausi televizijos žurnalistiką, žinomumas nebuvo argumentas. Mano vadovas tiesiog pasakė po penkių minučių pokalbio – matau, balsas neblogas, naglas, ateik rytoj devintą.

Kas dar svarbu šiame darbe?

Man atrodo, kad svarbiausia yra tai, kad kiti žmonės tau yra įdomesni už tave patį. Jeigu tu pats sau labai gražus ir labai įdomus, tai žurnalistika nėra tavo pasirinkimas. Ji yra apie gebėjimą atskleisti kitus žmones – gerąja ar blogąja prasme, ir aiškinti procesus. Tad jei patinka klausytis, o ne kalbėti, jeigu pavyksta girdėti, o ne tik klausyti, tai yra žurnalistika.

Grįžkime į jūsų vaikystės miestą, kurį, tikėkimės, stebite ir dabar, negyvendamas Kaune. Ar matote, kaip jis keičiasi? Į ką jis išaugo?

Kai gimsta vaikas, tu negali suvokti, kad jis tikras – atrodo, kad per mažas, per silpnas. Praeina keliolika  metų, ir matai metro aštuoniasdešimt paauglį, 45-o batų dydžio, ir sunku suvokti, kad jis per tokį trumpą laiką nukeliavo tokį didelį atstumą. Čia gal ir stiproka metafora, bet kalbant apie miesto vystymąsi, tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams. Palyginčiau tai su tarpukario bumu, kai pastatyta keliolika tūkstančių mūro pastatų ir iš balanos gadynės, purvo pilnų gatvių ir medinių bakūžių Kaunas virto europietišku, moderniu miestu. Man tas tempas yra labai įspūdingas. Ne mažiau džiugu, kad visas šis kismas, kuriame vieni dalykai gali patikti visiems, kiti – ne visiems, vis tiek rodo, kad turime bendrą matymą. Ir tai labai gerai.

Jau kitais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps viena didele scena. Kokią Europos kultūros sostinės projekto svarbą matote pasibaigus 2022-iesiems?

Pirmiausia, tai jau antras kartas per 31-erius atkurtos Nepriklausomybės metus, kai vienas iš Lietuvos miestų tampa Europos kultūros sostine. Tai visai valstybei yra tikrai didelis įvykis.

Antra, tikiuosi, pandeminė situacija leis išgirsti, ką Kaunas ir Lietuva turi pasakyti, kad būsime Europos dėmesio centre. Pirmiausia, kaip valstybė. Kita, tai yra galimybė visiems kūrybingiems, talentingiems, dalyvaujantiems įvairiuose „Kaunas 2022“ projektuose, pristatyti save, liekant savo mieste ar savo šalyje, ir tuo pačiu atsiduriant europiniame kontekste. Tokių progų mes Lietuvoje neturim per daug, kai nereikia vykti į bienales, berlynus, niujorkus, ir vis tiek būti rampos šviesoje.

Kokia jūsų Kauno vizija? Kaip Kaunas gali atrodyti netolimoje ar tolimoje ateityje?

Kas aš toks, kad turėčiau Kauno viziją? Aš galiu papasakoti kaip aš norėčiau, kad jis atrodytų. Man labai norisi, kad Kaunas išlaikytų du dalykus. Pirmiausia, grožį – Kaunas yra iš tikrųjų gražus, ir jis yra visiškai kitaip gražus, nei visi kiti miestai. Turiu omenyje tarpukario modernistinę architektūrą ir kito miesto Lietuvoje tokio nebus, niekada. Kanas per amžius bus toks – XX amžiaus architektūros miestas. Na, ir veržlumą – tą kaunietišką charakterį. Nežinau, kaip jį apibūdinti, iš kur tas veržlumas ateina. Galbūt tai tarpukarį siekianti lyderystės dvasia, atsakomybės prisiėmimas, inteligencija. Būtų gerai, kad tai išliktų.

Manau, Kaunas turėtų būti labiau atviras ir labiau tolerantiškas. Jame vis dar yra likę per daug vadinamojo budulizmo, bet tai išnyks, čia tik laiko klausimas. Turbūt tiek, nes Kaune gyventi galima jau labai seniai.

Prodiuseris, visuomenininkas, šaulys „Kaunas 2022” ambasadorius Edmundas Jakilaitis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Edmundui Jakilaičiui – pakeliui. O jums?

 

Nuotr. autorius – M. Plepys


Kaune griaudės „Per_kūnija“ – „Kaunas 2022“ jaunimo festivalis

Liepos 24 dienomis vyks vienas iš didžiųjų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – pilotinis jaunimo festivalis „Per_kūnija“. Šis festivalis siekia tyrinėti identiteto, psichologinės gerovės, komunikacijos neverbaliniais būdais, tvarumo ir kitas jaunimo auditorijai aktualias temas.

Patį festivalio turinį kuria ir renginį įgyvendina jaunuoliai, padedami kultūros profesionalų. „Mūsų, festivalio kuratorių, komandą sudaro tokie patys žmonės kaip aš – jaunuoliai, kurie domisi kultūra. Šis festivalis yra platforma mums patiems tyrinėti aktualias temas, kurios iškilo tikslinėje festivalio auditorijoje, tarp 16–29 metų amžiaus jaunimo. Bendrakūrystė ir jaunimo įsitraukimas yra kiekviename žingsnyje: nuo idėjos ieškojimo iki jos įgyvendinimo,“ – pasakoja festivalio kuratorė, pedagogikos studentė Greta Vainauskaitė.

Svarbiausia festivalio tematinė linija – bendrakūrystė ir identitetas. Man svarbu, kad identitetas čia nėra matomas siaurąja prasme, kaip individualaus žmogaus asmenybė, tačiau festivalis kreips dėmesį ne tik į asmeninį, tačiau ir į bendruomenės bei  miesto identitetą. Toks temos platumas labai žavi ir traukia,“ – teigia G. Vainauskaitė. Vienas pagrindinių renginio akcentų, analizuojančių šią temą – „Kauno iššūkio“ programos alumnų projekto „Komoda“ kuriamas madų šou „Pamatai“. Jo metu bus pristatomos šešių jaunų talentingų dizainerių kolekcijos, atliepiančios  identiteto ir tvarumo tematiką.

Apie identitetą netils pokalbiai ir festivalio diskusijų erdvėje: Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybės nariai kalbins pašnekovus apie meilę savo kūnui, savirealizaciją, asociacija Lietuvos skeptiškas jaunimas siūlys mokytis kvapų kalbos bei pasakos apie skeptiko identitetą.

LRT „Opus“ kvies gyvai stebėti jaunimo publikai skirtas LRT „Opus“ laidų transliacijas ir klausyti kviestinių atlikėjų netipinėse erdvėse: prie Nacionalinio Kauno dramos teatro ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje. „Kauno iššūkio“ almunų projektas „Randai“ siūlys aptarti ir pamilti savo praeities fizines ir psichologines žaizdas molio minkymo ir akustinės muzikos vakare Velnių muziejaus kiemelyje. Apie jausmus ir pojūčius bus galima išgirsti „Kauno iššūkio“ alumnų projekto „Puota“ organizuojamame pirmojo Zino „Pojūčiai“ pristatyme bei jų rengiamame poezijos Open mic‘e ir Loro Parquette koncerte.

Kauno menininkų namai supažindins su 10-ojo dešimtmečio Kauno reiveriais ir jų pasilinksminimų erdvėmis naktinėje ekskursijoje. „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ projektas „Žaidžiam Kauną?!“ pristatys ir kvies išbandyti pačių jaunuolių kurtą stalo žaidimą, įkvėptą Kauno ir jo gyventojų. Tempo erdvėje vyks „Kauno iššūkio“ projekto „Lempa“ organizuojama naktinės tapybos sesija kartu su menininke Raimonda Kielaite, nuo saulėlydžio iki saulėtekio lankytojams bus atveriama „Tempo“ nakties kavinė.

Pagrindinis šio festivalio tikslas – suteikti jaunimui platformą kurti ir komunikuoti jiems aktualias temas. „Kuruodama festivalį neišvengiamai lyginu save ir jaunesnius komandos narius, svarstau, ką aš veikiau būdama, pavyzdžiui, aštuoniolikos. Jaunimas išaugo bei pasiekė brandą: iš  kultūros vartotojo tapo jos kūrėju, gebančiu prisiimti atsakomybę už ją ir atnešti savo indėlį – pokytį pastebi G. Vainauskaitė.

Šių metų jaunimo festivalis toliau augs ir kitąmet, Europos kultūros sostinės titulo metais, taps šiuolaikiniu miesto festivaliu „Audra“.

Daugiau apie renginį: šioje internetinėje svetainėje ir feisbuke.


Gintarė Masteikaitė: „Sukurkime festivalį į kurį važiuotų visa Lietuva“

Jei reikėtų Lietuvoje rasti žmogų-sinonimą šokiui, kuris pats nėra šokėjas, neabejotinai tai būtų Gintarė Masteikaitė. Kadaise į šokio teatro „Aura“ duris pasibeldusi moteris šiandien yra Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, vadovaujanti tradicijas jau turinčiam, bet kasmet rėmus laužančiam festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“. Praėjusį pavasarį kultūros specialistė viena pirmųjų ėmė garsiai kalbėti apie pandemijos įtaką scenos menams ir ieškoti adekvačių sprendimų. 2020-ųjų pabaigoje LRT apdovanojimuose Metų asmenybe išrinkta profesionalė nestokoja gaivaus požiūrio į gyvenimą ir neslepia, kad festivaliai dažniausiai nesibaigia išsiskirsčius žiūrovams – o tai ir motyvuoja augti ir tobulėti. Ant Kauno paveikslų galerijos laiptų, prie mėgiamos kavinės „Kultūra“ prisėdusi G. Masteikaitė pasakoja apie vieną drąsiausių savo idėjų – didįjį „Kaunas 2022“ programos renginį, tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“. Jis į Kauną ir Kauno rajoną rugpjūtį sugrįš trečiąkart.

Kas padiktavo tokio renginio, kaip „ConTempo“, poreikį?

Kai su komanda ruošėme paraišką Kaunui tapti Europos kultūros sostine, mąstėme, kokių renginių mieste nėra ir kokią nišą reikėtų užimti su naujomis iniciatyvomis. Tuomet labai aiškiai pasimatė, kad Kaune ir Kauno rajone trūksta scenos meno įvairovės. Tokios, kuri yra tarpdisciplininė, kuri pristatoma netradicinėse erdvėse. Festivalio, kuris galėtų naudoti miestą kaip sceną, išeiti iš mums įprastų teatrinių aikštelių, black box’ų, žanro ikonų. Suvokėme, kad būtent šiuolaikiniai scenos menai, į kurių telpa viskas, kas įsivaizduojama ar neįsivaizduojama, galėtų būti varomoji jėga Kauno miestui, paskatinimas susipažinti su europietiška kultūra. Ne tik žiūrovams, bet ir pačiam miestui. Idėja siekėme keisti Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, organizacijų, kurios jau egzistuoja, pobūdį ir kartu skatinti jaunuosius menininkus išbandyti naujas formas. Tuo pačiu norime kviesti menininkus grįžti į miestą ar pasilikti jame ir kurti.

Nuoširdžiai tikiu, kad šis festivalis, globojamas Kauno miesto ir rajono bendruomenių, po 2022 m. toliau, augs, vystysis, pamažu keisdamas miesto kultūrinį veidą, įtraukdamas vis platesnę auditoriją ir taps stipria miesto identiteto dalimi. „ConTempo“.  turi visas galimybes netolimoje ateityje priartėti prie tokio lygio Europoje vykstančių festivalių kaip „Sibiu“ tarptautinis teatro festivalis (Rumunija), „Deltebre Danse“ festivalis (Ispanija) ar tarptautinis teatro festivalis „Boulevard“ (Nyderlandai). 

Jau minėjote, kad „ConTempo“ išeina už tradicinių salių ribų – ar tai dėl to, kad salių trūksta, ar tam, kad išplėstų auditorijas? Ar visgi abu variantai?

Šis festivalis skirtas provokuoti auditoriją ir kelią klausimą – ar mieste užtenka vietos skirtingo mąstymo žmonėms? Ar mieste užtenka vietos jauniesiems menininkams? Ar mieste turime pakankamai palaikymo netradicinėms formoms? Kaune vystosi šiuolaikinio cirko bendruomenė – iš pačių menininkų iniciatyvos ir kelių žmonių, kurie nori šią sritį auginti. Mes turime nedidelę besiformuojančią šiuolaikinio šokio bendruomenę, kuri auga šalia jau ilgus metus egzistuojančio Kauno šokio teatro „Aura“. Tikiu, kad miestas yra turtingesnis tuo, kuo daugiau yra alternatyvų, kuo daugiau visko žiūrovas gali palyginti. reikia alternatyvaus teatro, šiuolaikiško teatro, ne to, kurį pratę esame matyti. Yra scenos menų ir tų pačių formatų, kurie tarpdisciplininiai, tarp sritiniai kartais.

Labai dažnai „ConTempo“ pristato tokius projektus, kurių tu negali įdėti nei į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu. Ir, man atrodo, tokie formatai ir sako, tai, kad gal miestui reikia naujų, nepriklausomų erdvių, kuriose tokie nauji formatai užgimtų. Dabar jauniesiems menininkams tiesiog nėra kur dėtis.

„ConTempo“ kelia labai daug klausimų ir kartu sako: „Mes naudojam miestą kaip sceną dėl to, kad mes nelabai turim kur rodyti tuos darbus“, bet, iš kitos pusės, man atrodo labai svarbus ir kitas aspektas. Festivalis turi užduotį išeiti iš miesto centro, išnešti kultūrą į periferija, išeiti ir rodyti kokybiškus darbus netradicinėse vietose, Kauno rajone, kur nėra teatrų ir žmonės neturi jokios galimybės į juos nuvažiuoti, arba jie tiesiog neturi įgūdžių tai daryti. Galbūt ta pirma pažintis vaikams gali nutikti jų kieme arba parke ar pievoje šalia.

Kokius didžiausius atradimus „ConTempo“ padarė Kauno rajone? Kaip bendruomenės, nutolusios nuo elitinės kultūros, pasitiko šiuolaikinius scenos menus?

Mane labai nustebino žmonių atvirumas. Žmonės yra labai smalsūs. Visada esu iš tų, kurie linkę besąlygiškai pasitikėti publika. Manau, kad jeigu tu ja pasitiki, tai jie pasitiki ir kūrėjais. Pirmaisiais metais festivalį atidarėme Šančiuose, pievoje prie Nemuno, su labai šiuolaikišku darbu, be proto šiuolaikišku. Man atrodo, mus priėmė geriau, nei kad būtume spektaklį rodę miesto centre, kur, kaip žinia, renkasi publika, jau kažką mačiusi.

Darbai, kurie pristatomi tiek Kauno rajone, tiek skirtinguose miesto mikrorajonuose, sulaukia didesnio susidomėjimo, atviresnės publikos. Menininkai turi unikalią galimybę atrasti žiūrovą, kuris yra alkanas, labai nustebęs, nori paklausti klausimo. Man labai smagu, kad skirtingų Kauno rajono miestelių bendruomenės kovoja dėl to, pas ką šiais metais atvažiuos „ConTempo“ festivalis. Tai reiškia, kad mes užčiuopėm naujų dalykų poreikį, formatas pasiteisino.

Ar nesudėtinga įvesti naują projektą į jau, rodosi, susiformavusį, nors, žinoma, visuomet augantį ir mutuojantį kultūros tinklą?

Labai geras klausimas! Man atrodo, toks festivalis nebūtų prasidėjęs, ar bent jau taip stipriai jei ne „Kaunas 2022“ suteikta galimybė. Mes turime rimtos komandos palaikymą – ir emocinį, ir finansinį. Todėl tai nebuvo pats sudėtingiausias startas, kokį esu turėjusi su kitais savo inicijuotais ar kuruotais kultūriniais projektais. Bet problemų, aišku, yra kiekviename žingsnyje.

Tarkime, atrodo, kad vietų yra labai daug, bet iš tikrųjų… taip nėra. Kartais sunku motyvuoti vietinius partnerius, nebūtinai visos kultūros organizacijos labai trokšta bendradarbiauti arba įsivaizduoja tą bendradarbiavimą kitaip nei mes. Manau, sunkiausia, kalbant ne tik apie Kauną, bet ir Lietuvą, kad didžiajai daliai menininkų, kurie įpratę dirbti teatruose, labai sudėtinga išeiti iš komforto zonos ir ateiti į tokį festivalį, prisitaikyti prie jo žaidimo taisyklių. Juk negali teatro spektaklio išnešti, perkelti į lauko erdvę. Jį reikia adaptuoti, ir tas supratimas. kaip reikia prisijaukinti viešąją erdvę yra labai skirtingas. Dėl to šiame festivalyje yra labai svarbi tarptautinė programa, kur menininkai puikiausiai valdo žaidimą su viešąja erdve. Jie, žino kaip prisitaikyti, jie žino kaip tai padaryti greitai ir deja, bet regis, kartais yra lengviau dirbti su užsieniečiais, negu su Lietuvos menininkais. Nenoriu mūsų menininkų nuvertinti, bet manau, kad mes neturim tradicijos kurti atviroms ir netradicinėms erdvėms. Bet „ConTempo“ gali tai pakeisti.

Kokia nuotaiką išsiveža užsieniečiai iš Kauno?

Taip, festivalis tikrai yra vienas iš įrankių pristatyti miestą pasauliui. Žmonės atvažiuoja dirbti, tu susiduri su užkulisiniais dalykais, pamatai žmones iš įvairiausių pusių, ir tai atveria visai kitas pažinimo galimybes. Menininkams tai yra neatrastas miestas, žmonės nežino apie Kauną labai daug. Dažniausiai jie girdėję apie Vilnių, kaip apie sostinę, bet iš mūsų žmonės išsiveža labai šiltus jausmus, juos nuoširdžiai stebina publikos gausa ir žiūrovo sugebėjimas nustebti.

Reikia suprasti, kad didžioji dalis mus lankančių menininkų įpratę prie festivalių, kurie vyksta labai daug metų ir jie turi savo publiką, kuri jau yra labai daug mačiusi, ir tokią publiką nustebinti yra pakankamai sudėtinga. O čia žmonės to, ką mes rodom festivalio programoje, nėra matę, arba matę labai labai nedaug, tad nuostaba ir nuoširdus palaikymas yra labai dideli dalykai.

„Kaunas 2022“ programos dalies – festivalio „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad miestas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Šiuolaikiniams scenos menams – pakeliui. O jums?

 

Nuotr. autorius – M. Plepys