Sandra

Tarptautinis kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“: laimė yra dalijimasis

Laimė – ne tik nepatogi, bet ir mokslininkus, menininkus gluminanti tema. Apie laimę kalbama daug, bet vis rečiau rimtai. Ar vis tik yra šiame žodyje koks nors turinys? Ar tai emocija, būsena, supratimas, o gal žinojimas? Kokios yra sąlygos žmogaus laimei, ypač šiais neramiais karo, sveikatos, ekologinių ir socialinių krizių laikais? Šie ir kiti klausimai bus keliami pirmajame tarptautiniame kongrese „CoHappiness. Permąstant laimę“ („CoHappiness. Rewilding & Rethinking“), kuris vyks birželio 1–3 dienomis Kaune.

Šiomis dienomis organizatoriai taip pat pradės įgyvendinti vienos ilgiausių Baltijos šalyse meno galerijos „No-Fly Zone“ po atviru dangumi idėją, kurios tikslas komunikuoti laisvę ir karo brutalumą. Atidarymo dieną, birželio 1-ąją, kuomet bus minima tarptautinė vaikų gynimo diena, VDU Botanikos sode vyks ir solidarus ukrainiečių ir lietuvių piknikas, organizuojamas kartu su Olego Šurajevo įkurtu paramos fondu „1k“.

Apsijungs mokslo, kultūros ir meno laukai

„Laimės dulkėmis nupūstoje visuomenėje susiduriame su itin vienpusišku ir vien pozityviomis emocijomis bei saldžiu individo jausmingumu tapatinamos laimės supratimu. Tačiau, ypač dabar – karo ir kitų nelaimių, nestabilumo ir nerimo sužeisto pasaulio akimirkomis, kaip niekad aktualu susimąstyti, ką iš tiesų reiškia laimė ir kas ją lemia?“, – kongreso tikslus pristato viena iš kongreso organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Jūratė Tutlytė.

Pirmą kartą rengiamame kongrese dalyvaus pasauliniu mastu pripažinti tyrėjai, ekspertai ir menininkai: vienu įtakingiausiu pripažintas šių dienų filosofas Rice universiteto (JAV) prof. Timothy Morton, Pasaulio laimės duomenų banko įkūrėjas, Erazmo universiteto prof. Ruut Veenhoven (Nyderlandai), pasauliniu mastu pripažinti lietuvių menininkai, edukatoriai ir MIT universiteto mokslininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai (JAV), Nacionalinės premijos laureatė, prozininkė, dramaturgė ir poetė Vaiva Grainytė, biologas, mikologas ir rašytojas Merlin Sheldrake (D. Britanija), fotografas ir parodų kuratorius Alex Zakletsky (Ukraina) ir menininkas Dan Perjovshi (Rumunija), kurio kritiški, šmaikščiai politiški ir šio pasaulio absurdiškumą tyrinėjantys kūriniai eksponuojami nuo MoMA iki šių metų „documenta 15“ parodos vyksiančios Kaselyje, Vokietijoje.

Kiekvieną kongreso dieną sudarys trys dalys: mokslinių paskaitų ir diskusijų rytai, kūrybinės-performatyviosios popietės ir vakarai. Tarp numatomų renginių – ne tik mokslininkų pranešimai ir diskusijos, bet ir meniniai vyksmai, Nomedos ir Gedimino Urbonų vykdomas tarpdisciplininis meno-mokslo ir sensorinių patirčių eksperimentas „Baby Aleksa“, kuriamas bendradarbiaujant su dirbtinio intelekto mokslininkais dr. Jonu Kubiliumi (threethirds.ai) ir prof. dr. Tomu Krilavičiumi (VDU) ir siūlantis naują, kūrybišką, empatišką požiūrį į biotopą, pasitelkiant dirbtinį intelektą. Taip pat naujo dvikalbio Vaivos Grainytės koliažinio romano „Rožės ir bulvės“ (leidykla „Baltos lankos“), gimusio kongreso apmąstomų klausimų kontekste, pristatymas ir performatyvi, netikėta ekskursija su šiuolaikinio šokio profesionalu Mantu Stabačinsku „Kauno vandenų“ padalinyje Marvelėje.

Kongrese, kuriame šiais metais apie laimę diskutuojama bendruomenių kontekste, bus kviečiama pergalvoti ir perkainuoti reikšmes, įvertinti slinktis nuo perdėto susirūpinimo savo asmenine laime ir savų kaprizų tenkinimo prie gilesnių ir platesnių prasmių paieškos bendrystėje su kitais ir aplinka. „Šis kongresas yra skirtas permąstyti laimę: priminti, kad laimė nėra uždarumas, garantuojantis ramybę, sotumą ir saugumą savoje jaukioje aplinkoje, neįsileidžiant ir nematant nieko, kas nemalonu, kas kelia nemielas asociacijas, kas gąsdina ar tiesiog nerūpi. Diskusijose sakysime, kad negali būti ap(si)tvertos, susikurtos sau, jėga ir gudrumu apsaugotos savos laimės. Laimė yra sugyvenimas su kitais, kitokiais žmonėmis, kitomis ir net labai kitokiomis gyvybės rūšimis“, – temų įvairove dalijasi viena iš kongreso organizatorių, VDU docentė dr. Jurga Jonutytė.

Pasak J. Jonutytės, laimė yra ne susikuriama, o duodama ir priimama nuolatos dalinantis. Laimė – tai dalinimosi procesas, o ne turėjimas to, ką pavyko gauti sau. Tą ypač stipriai pajutome Rusijai pradėjus karą Ukrainoje: apie savo individualią gerovę tapo neįmanoma galvoti ir daugelis lietuvių susitelkė siekdami padėti Ukrainos gyventojams.

Kiekviena kongreso diena bus skirta vis kitiems klausimams apie santykį su kitais: žmonėmis, kuriuos norime ar nenorime įsileisti į savo aplinkas, su gyvūnais, medžiais ir visa kita gyvybe, su visais, kuriuos galime laikyti arba reikalingais ir gerbiamais bendrininkais, arba nepageidaujamais priedais prie savo kuriamos gerovės.

Ilgiausios meno galerijos kūrimas ir piknikas tarptautinę vaikų gynimo dieną

Siekiant išreikšti solidarumą su ukrainiečių tauta, reflektuoti skausmu pažymėtą realybę bei komunikuoti laisvę kongreso organizatoriai kartu su Kijevo meno galerija „Karas Gallery“ taip pat inicijuoja 1 km ilgio galerijos „No-Fly Zone“ po atviru dangumi įkūrimo veiksmą simbolinėje buvusioje karinės aviacijos teritorijoje Aleksote, Kaune. Galeriją kurs vietos, užsienio ir Ukrainos menininkai bei ukrainiečių bendruomenės. Jėgas apjungs tiek profesionalūs menininkai, tiek į Lietuvą pasitraukę ukrainiečių šeimos su vaikais, juos įtraukiant į gatvės meno edukacijas. Taip tikimasi dar kartą atkreipti pasaulio dėmesį į brutalius karo veiksmus, kurie vidury Europos vyksta XXI a. Kongreso dienomis savo patirtis ant sienos gyvai fiksuos menininkės iš Ukrainos: Marija Oscpischeva, Mariko Gelman, taip pat  pop meno kūrėjas iš JAV, Los Andželo, Scott Douglas Hattox. Savo vizualųjį žodį tars ir Gedimino ir Nomedos Urbonų kuruojama dirbtinio intelekto vaizduotė „Baby Aleksa“, kurią ant sienos perkels gyvos grafikos kūrėjas Tadas Šimkus.

Galerijos „No-Fly Zone“ dalimi taps ir atrinkti Ukrainos vaikų piešiniai. Birželio 1-ąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną, VDU Botanikos sode vyks jų ir jų šeimų edukacinės piešimo dirbtuvės. Geriausius darbus ant sienos perkels gyvosios grafikos kūrėjai.

Antras galerijos kūrybos etapas numatomas liepos mėnesį.

Birželio 1 d. taip pat vyks solidarumo akcija – piknikas, kuriame kviečiami dalyvauti ukrainiečiai ir lietuviai. Ukrainos šeimos – mūsų visuomenės dalis. Pilnavertis bendruomeninis gyvenimas iš karo zonos pasitraukusioms mamos ir vaikams yra ypač svarbus siekiant palaikyti jų dvasią. Todėl tarptautinę vaikų gynimo dieną vyksiančiame renginyje kviesime kurti šią bendrystę: Lietuvos restoranai vaišins ukrainiečius, o ukrainiečiai – lietuvius, vaikai dalyvaus įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, edukacijose, šokio ir sporto užsiėmimuose, šunų terapijoje bei daugelyje kitų veiklų, suaugusieji jungsis į sutartinių ratą, dalyvaus paskaitose ir kituose užsiėmimuose.

Kongresas vyks skirtingose Kauno miesto ir rajono erdvėse: VDU Botanikos sode, Kauno vandenvalos įmonėje Marvelėje, artilerijos amunicijos sandėliuose („Kauno tvirtovės parkas“), Aleksoto inovacijų pramonės parko teritorijoje  ir VDU Žemės ūkio akademijoje ((IV rūmai, Universiteto g. 8A).

Tarptautinį kongresą „CoHappiness. Permąstant laimę“ organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Renginys yra „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Plačiau apie kongresą, jo renginių programą ir pranešėjus: https://www.vdu.lt/lt/tarptautinis-kongresas-cohappiness-permastant-laime/. Informacija anglų kalba: https://www.vdu.lt/en/international-congress-cohappiness-rewilding-rethinking/

„No-Fly Zone“ galerijos po atviru dangumi kūrimo partneriai: tarptautinis projektas „T-Factor“ (partneriai KTU, KMS, VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“), „Karas Gallery“ (Kijevas), Kauno Europos informacijos centras.

by Sandra

Pasaulinė minimalizmo muzikos žvaigždė Kaune pristatys lietuviškų sutartinių kūrinį

Birželio 29 – liepos 3 dienomis Kauną užklups „Audra“ — penkių dienų trukmės muzikos ir meno festivalis miesto erdvėse. Jo metu VDU didžiojoje salėje įvyks japonų perkusinės bei ambient muzikos kompozitorės Midori Takada kūrinio „Silence Birds“, kurį ji sukurė kartu su lietuvių sutartinių ansambliais, premjera. Be šios koncerto naktinis klubas „Lizdas“ kartu su Kauno miesto bei rajono jaunimu ir „Kaunas 2022“ komanda rengia didžiulę renginių programą, kuri išsibarstys po visą miestą.

Birželio 30 dieną Kaune įvyksiantis koncertas yra vienas iš laukiamiausių ir svarbiausių festivalio „Audra“ pasirodymų. Viena iš ambient ir minimalizmo muzikinių stilių pradininkė ir multiinstrumentalistė, moderniosios Japonijos muzikos ikona – Midori Takada pristatys kūrinį, kurį jau keletą mėnesių ruošė kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“.

Kas kartą vis naujas unikalus kūrinys dedikuotas tai šaliai ir pasaulinė jo premjera – tai unikalus kompozitorės braižas. Kiekvienas gyvas Midori Takados pasirodymas yra unikalus ir parengtas specialiai tai progai. Kaune bus atliktas „Silence Birds“ – taip pat niekur prieš tai negirdėtas kūrinys, kuris gimė visiškai neseniai ir neatsitiktinai. Midori Takada jį sukūrė galvodama apie Rusijos agresijos nusikaltimus Ukrainoje. Paukštis japonų atlikėjai yra laisvės simbolis, kurio skleidžiamas giesmes ir garsus ji atkurs pasitekusi tradicines lietuviškas ir japoniškas sutartines. Kodėl būtent sutartines? Lietuva ir Japonija – vienintelės šalys, kuriose vis dar gyvas toks dainavimo stilius.

Midori Takada kūrinių kompozicijos nepaprastai veikia vaizduotę. Jos minimalistinė, kontempliatyvi muzika tarsi alsuoja kosmine begalybe ir primena kelionę po mėnulį, krintančias žvaigždes, kelionę į vandenyną ar pasivaikščiojimą sode. Progresuojančios ritmiškos melodijos, iš pradžių paprastos, vėliau ima kartotis ir skylinėti skeveldromis, jų ritmas lūžta ir tirštėja, pamažu įtraukdamas klausytoją į visiškai kitą tikrovę.

Midori Takada: https://www.youtube.com/watch?v=gnYSIDwu3TA

Savo karjerą Midori Takada pradėjo Vakarų Berlyno filharmonijos scenoje, grodama su „Symphonie-Orchester Berlin“, iškart po to, kai 1974 m. baigė Tokijo menų universitetą. Savo karjerą ji tęsė rengdama solinius koncertus Japonijoje ir užsienyje. Devintajame dešimtmetyje Takada pradėjo tyrinėti Azijos ir Afrikos tradicinę muziką. Jos susižavėjimas lėmė bendrus projektus su Kakraba Lobi iš Ganos, Lamine Konte iš Senegalo, „Farafina Band“ iš Burkina Faso bei Korėjos muzikantais: kanklininku Chi Seong-Ja, fleitininku Won-Il ir saksofonininku Kang Tae-Hwan.

Kiek vėliau ji įkūrė ir vadovavo novatoriškam „Mkwaju Ensemble“ perkusijos projektui. Šio projekto albumai – tai vinilo kolekcionierių ir melomanų „šventasis gralis“, kurio vinilinės kopijos dar prieš keletą metų beveik nebuvo įmanoma rasti. Visiškai neseniai įvairiose kompiliacijose atsiradę senieji „Mkwaju Ensemble“ įrašai atskleidžia išskirtinį Takados požiūrį į tvirtus, elektronine muzika pagardintus, bet euforiškus perkusijos kūrinius. Didingo efekto siekusi ansamblio muzika tyrinėjo indonezietiško gamelano, japoniškos kodo būgnų muzikos ir amerikietiškojo minimalizmo temas (Midori Takada įkūrė ansamblį iš dalies tam, kad galėtų atlikti Steve Reich, Terry Riley ir kitų XX a. perkusininkų kūrinius).

Tačiau pats rečiausias iš visų Takados kūrinių buvo jos 1983 metų solinis darbas „Through the Looking Glass“, niekada neišleistas kompaktinėje plokštelėje, už kurio originalią vinilo kopiją internete perpardavėjai reikalaudavo įspūdingų sumų. Šį albumą Midori Takada įrašė tada, kai, negalėdama finansiškai išlaikyti „Mkwaju Ensemble“, išformavo šį ansamblį. Kompozitorė pati viena ėmėsi darbo studijoje, kad įgyvendintų jau sugalvotą muziką. Per dvi dienas ji įrašė į analoginę juostą visus keturis išplėstinius pasirodymus visais instrumentais, prodiusavo bei sumiksavo visus galutinius kūrinius. Iš tokio žygdarbio gimęs albumas „Through the Looking Glass“ iki pat šiandien yra laikomas vienu iš labiausiai pribloškiančių minimalizmo kūrinių, nepriklausomai nuo to, ar jis kilęs iš Rytų, ar iš Vakarų.

Midori Takada: In Motion: https://thevinylfactory.com/films/midori-takada-film-midori-takada-in-motion/

Įdomu tai, jog Midori Takada kartu su savo tuometiniu trio jau lankėsi Lietuvoje, vos tik atgavus šalies nepriklausomybę. Bendraudama su renginio Kaune organizatoriais ji atskleidė, kad tai, ką ji atsimena, be galo ją palietė. Kompozitorė pasakojo, jog prieš tris dešimtmečius čia Lietuvoje tuo metu viskas vis dar buvo labai asketiška ir kuklu, tačiau ją pakerėjo išsilaisvinusių žmonių publika ir jos šiluma, kurios ji negali pamiršti iki pat dabar. Pastaruosius 20 metų Midori Takada daugiau laiko praleido teatruose nei koncertų salėse. Ji komponavo ir gyvai atliko muziką teatrui. Kompozitorė nuolat bendradarbiauja su Tadashi Suzuki ir jo vadovaujama  trupe „Toga Company“, su kuria rengia šiuolaikiškas „Elektros“ ir „Karaliaus Lyro“ adaptacijas.

Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.

Midori Takada atvyksta į Kauną: https://www.youtube.com/watch?v=Aydh8AYUA4s

by Sandra

Žaliakalnio istorija atsiskleis šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“

Performatyvi šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ miestiečius ir svečius kvies į Žaliakalnio gyvosios istorijos nuotykius, lydimus netikėtumų ir Kaukų pasirodymo. Spektaklio dramaturgijoje įpinti gyventojų pasakojimai, spalvingi kostiumai ir netikėti šokio vyksmai leis patirti šios Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvį.

Žalia kalva, apipinta laiptais

Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.

Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista. „Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinasi šokio menininkė. Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“. 

Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės. Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda. 

Žaliakalnio pjūvis

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – dalinasi dramaturgė. 

Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.

„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate. (Kaip ir šiandien, beje.) Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“

„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyk­lą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge.“

„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“

Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi: „pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiam, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – dalinasi I. Puišytė-Šidlauskienė.

Mitiniai maži žmogeliai – atgyja

Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje. 

„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“,“– šypsosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus. „Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...”– dalinasi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus. 

Šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

by Sandra

Kaunas sugrįžo prie miesto upių: Nemunu ir Nerimi plaukė šimtai žmonių

Keli šimtai Kauno miesto ir rajono gyventojų šeštadienį praleido plaukdami Nerimi ir Nemunu, dar panašiai tiek pat juos pasitiko pakrantėse – su muzika, dainomis ar kitomis veiklomis. „Apie tai buvo galima tik svajoti“, – sako patys renginio dalyviai, nustebę projekto „Švęskime upę. Kultūriniai upių maršrutai“ masiškumu.

Projekto „Švęskime upę“ pradžia buvo prieš trejus metus. Tai – Kaune gimusi bendraminčių iniciatyva, kuria siekiama paskatinti upes, jų vandenis ir pakrantes išnaudoti kultūriniams renginiams, bendruomeniniams susitikimams, kurti naujus meno reiškinius.

Iniciatyvą palaikė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir upių projektas tapo vienu iš programos dalių. Jo veiklos taip pat yra „Interreg Europe“ projekto „STAR Cities“ dalis.

Šeštadienį upėmis plaukė daugiau nei 300 žmonių. Vieni iš jų buvo įsigiję kultūrinius bilietus bei pasinaudojo organizatorių pasiūlytomis vandens transporto priemonėmis, kiti – savomis vandens transporto priemonėmis.

Lietus nuotaikos nesugadino

„Tai yra bendruomeninis plaukimas. Jį ir kultūrinę dalį organizuoja bendruomenės, o iniciatyvos pagrindinė mintis – kad žmonės, bendruomenės sugrįžtų prie upių, į pakrantes ir kad vieni į kitus pažvelgtume per upes“, – sako „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus labas!“ kuratorė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė.

Plaukti buvo galima dviem skirtingais maršrutais Nerimi ir Nemunu, o finišas – abiejų upių santakoje. Tuo pačiu tai ir simbolinis finišas, skleidžiantis žinią ne tik apie upių, bet ir žmonių susijungimus ir bendrystę.

Veiksmas vyko taip pat pakrantėse, kur plaukiančiuosius sutiko vietos bendruomenės, siūlydamos stabtelėti ir prisijungti prie jų siūlomų pramogų.

„Lietus nuotaikos nesugadino, jis nesutrukdė švęsti upių, nors, žinoma, visi sušlapome. Negirdėjau nė vieno komentaro, kad lyja ar šalta. Visi dalyviai – tiek plaukiantieji, tiek krante – į iniciatyvą pažvelgė išties kūrybiškai“, – sakė A. Ptašinskaitė-Paukštė.

Dalis kauniečių – tų, kurie sausumoje jaučiasi geriau, nei ant vandens – kultūriniais upių maršrutais jų pakrantėmis leidosi pėsčiomis arba dviračiais.

Plaukė ir savadarbiais plaustais

Prieš šeštadienio plaukimą dalyviai pakviesti į plaustų dirbtuves. Savo pačių pagamintais plaustais plaukė septynios komandos. Būta ir daugiau išradingų dalyvių. Viena mergina upe plaukė atsisėdusi ant pripučiamos gulbės, o ją traukė bičiulis su valtimi. Kita itin linksma plausto komanda paskui save tempė pripučiamą orką. Kauniečiai taip pat plaukė baidarėmis ir kanojomis, kitomis vandens priemonėmis.

Aplinką puošė aitvarai, kuriuos šventės dalyviai pasigamino taip pat prieš šeštadienio plaukimą surengtose dirbtuvėse.

Kartu su kauniečiais su Kauno upėmis susipažino svečiai iš Suomijos Oulu miesto. Jis 2026 metais taps Europos kultūros sostine, o šiame mieste taip pat vyksta panašus upių renginys: „Tai – septynių žmonių orkestras ir jie pasidalino ta programa, kurią daro ir Suomijoje. Labai bendruomeniški, linksmi ir lengvai žvelgiantys į visas situacijas žmonės“.

Vienas iš plaustų buvo virtęs plaukiančia scena – jį sukonstravo čia koncertavę muzikantai, kurie vandeniu ir su muzika lydėjo renginio dalyvius. „Projektas vyksta tik  treti metai, tačiau kalbant apie pokytį, prie upių jau yra tiek veiksmo. Kaip sakė viena iš šio renginio iniciatorių, prieš 2–3 metus sunku buvo įsivaizduoti, kad toks renginys įvyks, kad susiburs tiek žmonių. Pokytis yra, jis matomas. Mes turime upes, kurių iki šiol neišnaudojome bendruomeninėms ir kultūrinėms veikloms.“

Pasak A. Ptašinskaitės-Paukštės, upėmis plaukė labai skirtingi žmonės – tie, kuriems vandens pramogos yra gyvenimo būdas ir tie, kurie iki šiol tokios patirties neturėjo arba ji buvo labai minimali.

Įdomi patirtis ne tik plaukimas, tačiau ir plausto statyba

Kaunietis Gaudenis Satkus su bendraminčiais plaukė Nerimi, pačių pasigamintu plaustu: „Jo statymas galbūt buvo net didesnis nuotykis. Dalyvavome „Švęskime upę“ savadarbių plaustų dirbtuvėse. Ir geresnio team building‘o dar neturėjome. Kiekvienas įgulos narys prisidėjo savais talentais, iš to gimė lavina  kitų gerų idėjų, emocijų ir bendruomeniškumo.“

G.Satkus pasakojo, kad Nerimi plaukęs buvo, tačiau seniai, tad jam ši patirtis – tarsi visai nauja. Be to, į miestą ir pakrantes žvelgdamas iš upės, o ne kuo kranto, matai visai kitokį vaizdą – tokį, kokio nuo pakrančių nesimato.

„Dalyvauti nusprendėme, nes tai pasirodė įdomus projektas. Komandoje buvo šeši žmones, mes – kauniečiai, užaugę prie upių. Bet tikriausiai visiems lietuviams yra svarbios upės, upeliai – nuo jų neatskiriamas gyvenimas.

Plaukimas buvo fantastiškas. Iš karto oras buvo puikus, o vėliau ėmė lyti. Bet nuotaika yra daug svarbesnė už orą. Ant plausto turėjome įsirengę nedidelį stogelį, pasigaminę dekoracijų.

Leidome dainas apie upes, daug dainavome, šokome ir visus kitus linksminome. Iš mūsų pačių veiklų plaukiat įsiminė kūrybinės orientacinės varžybos. Bet visas plaukimas buvo įdomus patyrimas“, – kalbėjo G. Satkus.

Plausto kompanija stabtelėjo ir pakrantėse, kur laukė bendruomenės bei vyko įvairūs užsiėmimai.

Plaukiančiuosius išlydėjo „Mergicos“

Tie, kurie pasirinko plaukimą Nemunu, startavo Petrašiūnuose, o į startą juos išlydėjo Petrašiūnų bendruomenės centras.

„Visi susitikome Nemajūnuose ir iš čia išlydėjome plaukikus. Petrašiūnų bendruomenėje yra susibūrusi senjorų veiklos grupė „Mergicos“, tad viena iš jų senjorė Valentina prieš plaukimą pasiūlė pasimankštinti.

Bendruomenės moterys turėjo išlanksčiusios popierinių gervių – kaip išsipildžiusių norų simbolį. Po gervę padovanojome kiekvienam dalyviui. Ir prie gervių – kaip stiprybės simbolį – po gervės kiaušinį. Tik jį pakeitė putpelės kiaušinis. Mūsų bendruomenės narė Marytė iškepė juodos dienos ir ja taip pat vaišinome“, – pasakojo Petrašiūnų bendruomenės centro vadovė Ina Kunavičiūtė Mikučionienė.

Tačiau, pasak pašnekovės, iniciatyva, kviečianti švęsti upes, nebuvo tik vienadienis renginys.

„Pro Petrašiūnus teka Nemunas, bet jis nuo mūsų tarsi paslėptas – gamyklos, priėjimas iki jo. Tad ilgą laiką mes Nemuno nebuvome atradę. Kai prieš kelis metus prasidėjo „Kaunas 2022“ upių iniciatyva, mums tarsi atsivėrė akys. Labai maloniai Nemuną priėmėme. Juk jis yra mūsų dalis.

Pamatėme, kad upe galime naudotis, kiek emocijų, džiugesio ji teikia. Buvo nuostaba, kad mes galime būti su Nemunu, šalia Nemuno. Mes jį pažinom.

Išlydėdami plaukikus ne tik pasidalinom džiaugsmu, bet daug jo gavom atgal. Todėl kitais metais mes savo iniciatyva taip pat planuojame siūlyti veiklų prie upės“, – sakė I. Kunavičiūtė Mikučionienė.

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.

by Sandra

Laisvės alėjoje Kaune – „Kiemų šventė“: prie stalų susėdo keli tūkstančiai žmonių

Kaune tradicine, tačiau šiemet ypatinga „Kiemų švente“ prasidėjo šio savaitgalio renginiai. Europos kultūros sostinė Kaunas per dvi savaitgalio dienas kviečia patirti ir pajusti miestą bei rajoną, nepraleisti antrojo trilogijos veiksmo „Santaka“ renginių. Iš jų didžiausias šeštadienį – šviesų, vandens ir muzikos šou Kauno santakoje. Šiemet kauniečiams jau pažįstama „Kiemų šventė“, kviečianti švęsti bendrystę – itin gausi. Skaičiuojama, kad į Laisvės alėją susirinko apie 3,5 tūkst. dalyvių.

„Laisvės alėjoje – net apie 700 staliukų. Nuotaika labai gera, šventiška. Šių metų šventėje – 70 pasirodymų, tarp kurių – ir simfoninio orkestro koncertas, svečiai iš Suomijos, Ukrainos, didžėjai, aktoriai, šokėjai ir kiti. Atlikėjai – labai įvairūs ir jų labai daug. Manau, kad per tas dvi valandas kiekvienas galėjo atrasti tai, kas jam patinka“, – kalbėjo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programos „Visi kaip vienas“ kuratorė, viena iš renginio organizatorių Simona Savickaitė.

Į kvietimą susitikti Laisvės alėjoje atsiliepė miesto kultūros organizacijos, įmonės, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, draugai, kaimynai.

„Kiemų šventė“ auga. Džiaugiuosi, kad žmonės ja tiki. Nes šis renginys ir yra toks – turi šia idėja patikėti, kad atvyktum, dalyvautum. Kas žino, jei ne buvęs karantinas, galbūt šių metų šventė taptų dar didesne, gal būtų dar labiau išaugusi.

Manau, kad žmonės atėjo todėl, kad jie pasiilgę renginių, švenčių. Įkvepia pavasaris, geras oras ir tai, kad Kaunas yra Europos kultūros sostinė“, – sakė S. Savickaitė.

Stalo puošmena – žydintys rapsai

Šventės organizatoriai „Kaunas 2022“ dalyvius kvietė atsigręžti į ekologiją, į tvarumą: nenaudoti vienkartinių indų, balionų, kitų taršių priemonių, taip pat švęsti be alkoholinių gėrimų.

Kauniečiai savo stalus papuošė įvairia bendruomenių simbolika, nemažai dalyvių buvo sugalvoję ir temas. Ant stalų daugiausiai buvo lengvi užkandžiai – dalyviai dėmesį sutelkė stalo papuošimui ir veikloms.

Netoli fontano stalą pasistačiusios specialistės iš Kauno kolegijos Reabilitacijos katedros sakė, kad šioje šventėje dalyvauja pirmą kartą.

„Mes esame kaip šeima. Čia atėjome todėl, kad esame vieningas kolektyvas, kaip šeima. Mes kartu ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. O katedros vedėja Milda yra mūsų siela“, – kalbėjo moterys.

Šventinei vakarienei pasirinkusios baltos ir geltonos spalvų derinį pagrindiniu stalo akcentu kaunietės pasirinko rapsus: „Balta ir geltona tema ir yra todėl, kad dabar – rapsų žydėjimo laikas. Širdyje – laisvė, taika, pavasaris. Ir pagal šių dienų aktualijas mums reikia šviesos. Jos labiausiai trūksta“, – apie pasirinktas spalvas kalbėjo šventės dalyvės.

Kvietė klausytis poezijos

Susidomėjimo sulaukė Kauno V. Kudirkos viešoji biblioteka, per kurios langus skambėjo poezija. Ją skaitė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Motiejus Ivanauskas.

Tuo tarpu pačioje Laisvės alėjoje stalą pasistačiusios bibliotekos darbuotojos ant jo padėjo ne tik maistą, bet ir knygas.

„Nuotaika puiki. Kiemų šventė yra vienas mūsų mėgstamiausių renginių. Ir mes jau antrus metus kviečiame kauniečius klausytis poezijos per bibliotekos langus.

Maistas ant stalo ir knygos yra juodos ir baltos spalvų, nes šiemet tokia yra tema“, – sakė bibliotekos atstovė Monika Straupytė.

Šventėje – užsieniečių bendruomenė

Į „Kiemų šventę“ atvyko ir Kaune gyvenantys užsieniečiai. Kaip sakė jų atstovė, užsienio bendruomenės aktyvistė Narmin Alieva, bendruomenės žmonės kvietė paragauti įvairių kitų šalių patiekalų bei pamatyti tautinius kostiumus. Tačiau ne tik – susirinkusieji čia atstovavo kalbų mokyklai SPEAK, kuri per kalbų mainų programą jungia migrantus, pabėgėlius ir vietinius, gyvenančius tame pačiame mieste.

Taip pat, būdami Laisvės alėjoje, Lietuvoje nuolat ar laikinai gyvenantys užsieniečiai skleidžia žinią apie tai, kad Kaunas yra įvairus ir čia gyvena skirtingų tautų žmonės – atvykę iš Azerbaidžano, Pakistano, Ukrainos, Izraelio, Vokietijos, Taivano, Japonijos ir kitų šalių.

Iš Azerbaidžano į Lietuvą atvykusi N. Alieva šventėje dalyvauja jau ne pirmą kartą ir sako, kad šiemet, po pandemijos, būti tokiame renginyje itin džiugu.

„Pats Kaunas yra gražus, žalias, kompaktiškas miestas. Be to, čia vyksta daug kultūrinių renginių“, – sakė N. Alieva.

Dalyvauja jau trečią kartą

„Mes bendradarbiaujame su „Kaunas 2022“ komanda, todėl esame čia. Ši iniciatyva – „Kiemų šventė“ – mums įdomi. Norime parodyti, kad yra Aleksoto bendruomenės centras, turime savo vėliavą, kitą atributiką.

Taip pat turime liaudies dainų ansamblį, kuris šiemet „Kiemų šventėje“ koncertavo. Esame čia ir todėl, kad norisi parodyti: esame ne iš kelmo spirti“, – juokėsi Aleksoto bendruomenės pirmininkas Ramūnas Navickas.

„Kiemų šventėje“ aleksotiškiai dalyvauja jau trečią kartą, šiemet čia atvyko kelios dešimtys bendruomenės narių. Pasak R. Navicko, būti čia įdomu ne tik todėl, kad gali parodyti savo veiklas ir pristatyti bendruomenę – taip pat susipažinti, pamatyti kitus.

Kaip sakė bendruomenės pirmininkas, Aleksoto žmonės bendrumą puoselėja nuolat – jau 21-mus metus rengiama Aleksoto šventė, o vasarą bendruomenės nariai dalyvauja tradiciniame dviračių žygyje: „Yra ir kitų renginių, kuriuos organizuojame ar dalyvaujame.“

Šventinį savaitgalį – per 60 renginių

Šį savaitgalį „Kaunas 2022“ kviečia nepraleisti ir kitų mieste bei rajone vyksiančių renginių.

Šeštadienį kauniečiai vėl budins mitinį žvėrį, Santakoje vyks antroji Kauno mito trilogijos dalis. Jos pradžia – 22 val.

Šventinį savaitgalį Kaune ir Kauno rajone iš viso laukia per 60 renginių – nuo oro akrobatų pasirodymų ir lėlių spektaklių iki misterijos, kurios siužetą lems gamtos stichijos ar didžiojo kultūros laivo prisišvartavimo.

Šeštadienį ir sekmadienį 16 val. prie Kauno pilies pasirodymą surengs cirko akrobatė Cie Basinga.

Taip pat šeštadienį nuo 10 iki 16 val. mieste bei rajone – projektas „Švęskime upę. Kultūriniai upių maršrutai“.

Vėlų šeštadienio vakarą, 23.55 val. prie Žalgirio arenos ant Karmelitų tilto galima stebėti trumpiausią Mitinio Kauno Žvėries pasirodymą ir skulptūros atidengimą.

Sekmadienį kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Zapyškyje vyksiantį aitvarų festivalį „Tarp žemės ir dangaus“, o 21 val. – naujos kultūrinės erdvės laivo-žemkasės „Nemuno7“ atidarymas.

Abi savaitgalio dienas muzika skambės iš „Kaunas 2022“ vasaros scenos Rotušėje jei populiariosios muzikos scenos santakoje.

Savaitgalį vyks daug įvairių dirbtuvių, tarptautinių trupių pasirodymų vaikams, koncertų, Kauno Žvėries krepšinio varžybų, akrobatikos.

Visą savaitgalio programą rasite www.kaunas2022.eu/santaka arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.

by Sandra

Kultūros sostinės forume – „Kaunas 2022“ palikimo vizijos ir pamokos iš Ukrainos

Kas nutinka mieste, kai baigiasi Europos kultūros sostinės metai? Galbūt kultūrinis gyvenimas pasipildo naujais festivaliais – bet gal svarbiau yra menininko gyslelę savyje atradę žmonės ar sustiprėjusios, labiau savimi pasitikinčios bendruomenės? Palikimas – tai ir tvirtesnis identitetas, ir suaktyvėjusi ekonominė kraujotaka. Kartais tai naujai užgimusi meilė, net sukurta šeima. Gal tiesiog jaukesnis kiemas. Padiskutuoti apie tai, kaip  Kaunas galėtų gyventi po 2022-ųjų, ir išgirsti įkvepiančių bei susimąstyti raginančių tarptautinių pavyzdžių gegužės 19 d. kvietė penktasis Europos kultūros sostinės forumas.

„Žalgirio“ arenos amfiteatre susirinkusią Kauno ir Europos kultūros bendruomenę sveikino „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova-Maj, kuri priminė, kad pirmasis toks forumas organizuotas dar 2018 m., ieškant sėkmingo Europos kultūros sostinės (EKS) recepto. Kaip sukurti tokius projektus, kurie turėtų ilgalaikį poveikį ir įkvėptų pasikeitimus vietos bendruomenėje? Šiemet, „Kaunas 2022“ programai įsibėgėjus ir priartėjus antrajam Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmui „Santaka“, forumas tapo vertinga pauze, galimybe pareflektuoti jau nuveiktus darbus, bei vieta kelti klausimus – kaip gyvensime toliau, kokius tikslus sau kelsime ateinančiais metais? Be to, visam pasauliui tapus karo Ukrainai liudininkais, susitikimas Kaune suteikė galimybę iš pirmų lūpų išgirsti, su kokia milžiniška jėga galima transformuoti savo profesionalius įgūdžius teroro akivaizdoje ir kaip svarbu vertinti tai, ką turime atsibudę naują dieną.

Praktiniai pavyzdžiai iš Lietuvos ir užsienio 

Pirmasis EKS forumo pranešėjas – sociologas ir menininkas Tadas Šarūnas. Šiuo metu išorinį „Kaunas 2022“ veiklos ir palikimo vertinimą atliekantis specialistas žaismingai pristatė galimus būdus apibrėžti vertę ir prasmę. Kaip pavyzdį, kad kultūros ir meno poveikis neišmatuojamas tik skaičiais, jis pateikė rašytojo Douglas Adams knygoje „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ pateiktą atsakymą į klausimą, kokia yra gyvenimo ir visatos prasmė. Knygoje galybę metų skaičiavimus atlikęs kompiuteris ištarė tik „42“. Anot sociologo, skaičiai atrodo beprasmiai, kai nemąstai apie tai, kas nepaliečiama ir neapskaičiuojama. Todėl kitąmet susipažinsime su tyrimu, paremtu visų pirma mažomis sėkmės istorijomis, nutikusiomis Kaune. Kiekviena jų yra vieno didelio palikimo, vieno miesto kūno, dalis.

Beatriz Garcia, Liverpulio (JK) Kultūros vertybių centro asocijuotoji direktorė, pateikė labiau mokslinį požiūrį į tai, ką miestui gali duoti tokio masto iššūkis kaip EKS. Liverpulio, Europos kultūros centru tapusio 2008-aisiais, sėkmę lėmė keletas vidinių ir išorinių faktorių. Pavyzdžiui, netrukus po to, kai miestas laimėjo teisę tapti EKS, paskelbta, kad 2012-ųjų olimpinės žaidynės vyks JK sostinėje Londone – tai buvo papildomas stimulas. Sustiprinusiame pasitikėjimą savimi Liverpulyje išaugo ir buvimo europiečiais jausmas. Šaliai sprendžiant dėl „Brexit“, būtent šiame mieste vyko vieni didžiausių susibūrimų už likimą Europos Sąjungoje. Akademikė taip pat pabrėžė dalijimosi duomenimis ir žiniomis svarbą – anot jos, kiekvieną kartą išradinėti ratą yra beprasmiška, o kokybiškai įvertinti palikimą galima tik į surinktus skaičius pažvelgus iš įvairių sričių specialistų perspektyvų.

Pastarąją tezę savotiškai pratęsė pranešimas „Auksas ir anglis: Meninė bendruomenės patirtis“. Jame kaip sėkmės atvejis pristatytas italų režisieriaus, šiuolaikinio cirko kūrėjo ir pedagogo Roberto Magro darbas su Kauno rajono bendruomenėmis.

Vienas pranešėjų Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai Lukas Alsys, priminė, kad EKS titulu dalijasi dvi savivaldybės. Anot jo, rajono – net 25 seniūnijų – gyventojai, prisijungdami prie bendrakūrybos proceso, į kurį pakvietė „Kaunas 2022“ atvežti menininkai, turėjo šansą realizuoti save netikėtu, iki šiol neapmąstytu būdu – per meną, įrodydami, kad jo ir kultūros kalba yra pati universaliausia.

„Esame nutolę nuo kultūros centrų, kultūrinis gyvenimas čia grįstas etnografija, folkloru – tai nėra blogai, bet repertuaras pas mus paveldimas, turinys nepatraukia išorės dėmesio, o man, kaip seniūnui, svarbu, kad augtume ne tik naujų šaligatvių skaičiumi, bet ir emocinio ryšio su savo kraštu prasme“, – teigė Batniavos apylinkių seniūnas Šarūnas Pikelis. Jis prisiminė bendruomenės pažintį su R. Magro, atvykusiu čia kurti Vytauto Mačernio ir Čiurlionio kūrybos įkvėpto spektaklio „Vizijos“: „Pamatėme, kad turime mišką, pamatėme jį naujomis akimis – po premjeros tai tapo žmonių susitikimų vieta, miškas atgijo“.

Pats R. Magro forumo dalyvius pakvietė sudalyvauti žaismingame eksperimente, kuriuo pristatė savitą darbo metodą, grįstą septyniais nematomais siūlais, kuriais galima valdyti kūrybingumą. „Siekiu estetinės patirties, kuri išmokytų protą žavėtis“, – teigė italas, prisiminęs, kad Batniavoje pernai jį sužavėjo gyventojų šiltumas ir lietuvių menininkų atsidavimas procesui net pliaupiant lietui. Dar anksčiau menininkas sukūrė spektaklį „Radijo angelai“ Linksmakalnyje: „Pamenu, kai pirmąkart ten nuvykau, neradau nei kalno, nei linksmybių – tik faktą, kad sovietų laikais tai buvo uždaras radijo miestelis. Bet mane nusivedė į nedidelį angelų muziejų, ir taip mes sukūrėme spektaklį „Radijo angelai“, – įvykį, kurio kūrėjais tapo visas Linksmakalnis, prisiminė R. Magro. Jis bei Kauno rajone lankęsi šiuolaikinio cirko profesionalai iš viso pasaulio iki šiol palaiko kontaktą su vietos jaunimu. Nuostabu, kad viena Linksmakalnio paauglė jau lanko cirko mokyklą Kaune ir rimtai svarsto apie tokią karjerą.

Pamokos iš fronto

„Kaunas 2022“ kvietimu EKS forume lankėsi ir Lvivo kultūros strategijos instituto vadovė Julija Chomčyn. Ukrainietė, glaustai pristačiusi instituto idėją, savo pranešimą skyrė papasakoti, kaip pasikeitė jos ir kolegų darbas po to, kai vasario 24 d. Rusija pradėjo karo veiksmus Ukrainoje. Anksčiau užmegztos tarptautinės partnerystės įgijo naują prasmę – institutas kolegoms užsienyje siunčia glaustą faktinę informaciją apie karo eigą, o efektingai apsaugoti paveldo vertybes galėjo pasitelkę užsienio partnerių žinias ir patarimus. Lentomis užkalti bažnyčių vitražai, smėlio maišais apdengtos skulptūros, nakvynės ir prieglobsčio vietomis virtę teatrai – tokia jau tris mėnesius košmarą išgyvenančios Ukrainos vieno gražiausių miestų Lvivo kasdienybė dabar.

„Darome tai, ko reikalauja ivykiai, kad neprarastume to, kam esame sukurti“, – teigė viešnia iš Lvivo. Kultūros strategijos institutas veikia ir kaip humanitarinės pagalbos centras iš smarkiai atakuojamų miestų atvykusiems ukrainiečiams, taip pat suteikia informaciją kultūros lauko darbuotojams – tiek norintiems išvykti, tiek liekantiems ginti šalies. Tokių galybė – J. Chomčyn pasidalino jautriu vaizdo klipu, fronte besikaunančio džiazo festivalio vadovo dienoraščio ištrauka.

„Karo akivaizdoje pasirodėme ženkliai stipresni, nei galvojome. Sugebėjome greitai ir profesionaliai transformuotis – tai turime omenyje galvodami apie potencialą atkurti Ukrainą po pergalės“, – sakė kultūros specialistė. Ji taip pat paskelbė, kad norėtų šiemet Kaune surengti Ukrainos šiuolaikinio meno trienalę – kol kas svarstoma ir apie Liubliną Lenkijoje, bet iki spalio dar daug laiko. Visi, turintys idėjų, kviečiami susisiekti ir jomis pasidalinti.

Auganti kultūra, noras tęsti 

Popiet pasidalinti „Kaunas 2022“ dovanotuose mokymuose įgyta patirtimi Kauno kultūros lauko atstovus sukvietė auditorijų vystymo specialistė, „Impact Foundation“ viceprezidentė Agata Etmanowicz iš Lenkijos. Jai pristačius šios programos kelią nuo 2019 metų iki šiandien, tai, kokią įtaką jų organizacijoms turėjo dalyvavimas programoje, pristatė Kauno bienalės, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos ir Kauno IX forto muziejaus kolektyvų nariai. „Visų organizacijų patirtys skirtingos, tačiau teigiamas efektas, kurį įžvelgė visi – sustiprėjęs bendradarbiavimas tarp Kauno kultūros įstaigų ir užsimezgusios partnerystės“, – po pranešimo tvirtino Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos l. e. p. Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Straupytė.

„Leeuwarden-Friesland 2018“ vadovė Immie Jonkmann pristatė šio Nyderlandų regiono, EKS titulą šventusio prieš ketverius metus, atvejį. Šiais metais Leuvardenas ir Fryzija pristato pirmąjį EKS palikimo renginį – „Arcadia“ trienalę. Tarp jos renginių – šimtai mobiliuose konteineriuose susodintų medžių, „keliaujančių“ mieste ir taip primenančių apie gamtos išsaugojimo svarbą. Anot I. Jonkman, po 2018-ųjų labai pasikeitė valdžios institucijų požiūris į kultūros projektus, o  sulaukti palaikymo idėjoms ir finansavimo tapo daug lengviau.

Tiek viešnia iš Nyderlandų, tiek po jos pranešimą skaičiusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė sutiko, kad kol kas, kai visos veiklos tik įsibėgėjo, sunku kalbėti apie Kauno projekto palikimą. V. Vitkienė pristatė svarbiausius kaunietiškus akcentus ir iniciatyvas, paminėjo partnerių gausos svarbą bei išdavė, kurie „Kaunas 2022“ projektai tikrai gyvuos ir vėlesniais metais. Tarp tokių – festivaliai „ConTempo“ ir „Magenta“, Kauno literatūros savaitė ir kt

Pagrindinę penktojo Europos kultūros sostinės forumo dieną baigė diskusija „Post EKS. Nauja pradžia“. Joje dalyvavo I. Jonkmann, V. Vitkienė, L. Alsys, taip pat – LR Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas bei Kauno miesto mero pavaduotojas Mantas Jurgutis.  Visi sutarė, kad pasibaigus 2022-iesiems, veiklos neturi nutrūkti. Juk dar projekto paraiškoje buvo kalbama apie jo tęstinumą, tam pritarė tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių atstovai. Visa tai įtvirtinta ir Kauno kultūros strategijoje.

Penktadienio rytą vieni EKS forumo svečiai dalyvavo A. Etmanowicz dirbtuvėse, kiti – ruošėsi „Santakos“ savaitgalio maratonui. Gegužės 20–22 dienomis gimtadienį švenčiančiame Kaune ir Kauno rajone suplanuota per 60 renginių – koncertų, spektaklių, dirbtuvių ir kt. Visą „Santakos“ programą rasite kaunas2022.eu/santaka ar „Kaunas 2022“ mobiliojoje programėlėje.

by Sandra

Festivalio „Optimismo“ programoje – afrikietiškų sutartinių ir itališkų siaubo filmų įkvėpta kūrėja Nkisi

Kaip skamba muzika, įkvėpta 8-ojo dešimtmečio itališkų „siaubiakų“ ir tradicinių afrikietiškų sutartinių? Atsakymą į šį klausimą siūlo festivalis „Optimismo“, istoriniame Kauno pramonės kvartale – Karmelituose – vyksiantis birželio 3–5 dienomis.

Jau anksčiau paskelbę apie elektroninės muzikos pasaulio avangarde esančių kūrėjų Slikback (Kenija), Nazar (Angola), Corin (Australija-Filipinai), Bambounou (Prancūzija) ir kt. atvykimą į Kauną, organizatoriai pristato dar vieną aktualų vardą, įrašytą į „Optimismo“ programą. Tai – Konge gimusi, Belgijoje augusi, pastarąjį dešimtmetį Londone gyvenanti Melika Ngombe Kolongo. Intensyvią, jėgos kupiną muziką kurianti menininkė pasirašinėja slapyvardžiu Nkisi. Ji – viena eksperimentinių menininkų kolektyvo „NON Worldwide“, buriančio Afrikos šalių diasporos atstovus, įkūrėjų.

Nkisi pasirodymo ištrauka: youtube.com/watch?v=sg00WHKolW4

Debiutinis Nkisi albumas „7 Directions“ išleistas 2019 m. Įdomu, kad kuriant šį darbą Melika Ngombe Kolongo įkvėpimo sėmėsi ne tik iš elektroninės muzikos paveldu jau tapusių trance ir gabber žanrų, bet ir iš iš Kongo mokslininko Kimbwandende Kia Bunseki Fu-Kiau ir knygos „African Cosmology of the Bântu-Kôngo“. Tai tekstų apie gyvenimą kaip nuolatinio ir abipusio bendravimo procesą ir bendravimą kaip raktą į žmonijos išlikimo žaidimą rinkinys. 

Lokacija – Kauno pramonės lopšyje

Festivalis „Optimismo“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis. Užmegzti glaudesnį ryšį su urbanistine miesto aplinka – toks yra šios programos tikslas, o vienas būdų naujomis akimis pažvelgti į istorines erdves yra jų pripildymas muzika. Tad festivalio lokacija – vienas prasmingų programos dėmenų, pasirinktas atlikus išsamų autentiškų industrinių erdvių pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams tyrimą Kauno mieste. 

„Optimismo“ pirmąjį vasaros savaitgalį vyks pačiame Kauno centre esančiame Karmelitų kvartale, buvusiame metalo fabrike (šiandien tai – kartodromas) ir jo prieigose. Karmelitai, XIX a. sparčiai augti ėmęs kvartalas, šiandien apsuptas verslo įstaigų, naujų gyvenamųjų pastatų ir daugiasluoksnės istorijos. Čia, netoli geležinkelio, pramonė plėtėsi dar caro laikais, o tarpukario Kaune kvartale išdygo tokie ikonininiai modernistiniai kompleksai, kaip „Pienocentras“ ar „Kauno audiniai“. „Optimismo“ veiksmo vieta – buvusio brolių Tilmansų metalo fabriko teritorijoje, apsuptoje įvairių laikmečių statinių ir jų fragmentų, kurie neliks veiksmo nuošalyje. Čia pat veikia ir betono gaminių manufaktūra, kurioje sukurti objektai taps festivalio scenografijos dalimi.

Programoje – urbanistinių klajonių įkvėpta muzika

Drauge su Nkisi į „Optimismo“ programą įrašyti ir Lietuvos scenai festivalyje atstovausiantys vardai. Tai – „Optimismo“ idėjinio branduolio nariai, elektroninės muzikos ir renginių organizatorių kompanijų „Digital Tsunami“ ir „Ghia“ atstovai Eivydas K, Times New Roman, Ernestas Sadau, Weevil ir Shapoka.

Tarp jau anksčiau paskelbtų atlikėjų, birželio 3-5 dienomis pasirodysiančių Kaune – Belgrade susibūręs tarptautinis džiazo kvartetas „Tapan“, Paryžiaus kvartalų paslaptis į elektronikos garsus transformuojantis Krikor, spalvingą įvaizdį su savadarbiais muzikos instrumentais derinantys „Animistic Beliefs“, JAV platybes į Berlyno šurmulį iškeitęs Nick Klein, Šanchajaus etapą savo gyvenime ką tik baigęs Osheyack bei afrikietiška psichodelika mintantis Black Zone Myth Chant. Visi šie muzikantai atliks gyvas programas, o DJ kultūrai festivalyje atstovaus Pandora’s Jukebox, eea FKA M.E.S.H., Bambounou, Corin, Nazar, Slikback ir aukščiau minėti lietuviai.

Bilietais į dvi industrinio paveldo bei ateities muzikos simbioze alsuosiančias „Optimismo“ naktis prekiauja „Paysera“. Jų kaina šiuo metu – 35 Eur. Bilietai brangs. 

by Sandra