Sandra

Slow fashion designer V. Strasevičiūtė: “Clothes shopping is like a spreading virus. I’d love to take a glimpse at your wardrobe”

Do you renew the contents of your wardrobe each time shops have announcements for sales and the start of a new season? If yes, how much of your wardrobe’s clothing is unwanted and no longer worn? And are clothes really designed only for a single season? Slow fashion designer V. Strasevičiūtė suggests that sometimes we require very little – simply to think before making a purchase.
One of the slow fashion initiative’s Upcycled by LT creators, designer V. Strasevičiūtė, has been interested in fashion since childhood. To be exact, she had questions which we sometimes do not ask ourselves for years. Or do not ask at all. Vida has been working in the slow movement for eight years already. Last year, she joined Kaunas – European Capital of Culture 2022 team and will become an ambassador, her message being sustainable consumption. Consumption culture, sustainability and sustainable consumption are one of Kaunas 2022 Programme’s focus areas: it is part of culture, and sustainable consumption enhances, fosters, conserves, and preserves the environment.
“My mother worked in the fur industry for many years, and during my childhood I would wander around her workplace. I would see how much raw material would be left over. I would also see how they would sew articles from scraps and would sell them cheaper – as if second-rate. It was very interesting to me, seemed paradoxical, that such an expensive material, which requires so much more handwork, is being sold cheaper,” contemplated V. Strasevičiūtė.
Vida, did the questions raised in your childhood dictate your life’s direction – you chose studies related to fashion?
I studied costume design and I have always been interested in issues created by the fashion industry. Intuitively. Eventually, I understood that my lifestyle embodied the term “slow fashion“. My interests, hobbies were to construct something, to create something from what is already there, and in that way to give it a second life. I started to delve deeper and search for examples of what is happening in the world, fashion industry, what are the solutions for using up scraps, remnants. I realised that this is a growing phenomenon in the world.
During study years, I started to experiment more with fur. Soon, I realised that the price of a product made of remnants and scraps can only be raised with the aid of design. That means that one must find new methods, new forms of expression. It is important not to waste the raw material. It is also important to value handwork. During research for my master’s thesis, I was able to meet with companies and see the amounts of leftovers post-production. That is how I chose this direction: to utilise that which is already there, and not to use anything new to produce another garment. Everything started with fur scraps, and later solutions were various. Now, we are working with wool remnants and other fabrics too.
Do you yourself notice a bigger interest? Who are your customers?
In our case, it is slightly complicated due to the use of real fur, its opposition in society. The task is a little more difficult because after hearing and seeing that it is real leather, many do not wish to listen any further, to learn that these are sheepskin scraps, which in other case would be wasted. However, we do our best not to waste the already existing raw materials. Fur is a very durable one. Many still own old fur coats in their wardrobes, and they feel bad about throwing them away because, after all, it is fur. To wear – the design is too outdated. That is why we provide another service: designing a new piece from what the client owns. This really paid itself off and more and more people are contacting us, asking to give an item a second life. Concerning selection, it is clear that people are becoming more conscious about the clothes’ history and handwork, it is becoming more important. And also, being an ambassador – you choose to breathe new life into an old item, not to purchase a new one.
Where can we browse your products?
On social media, the platform etsy.com, where you can find us by our name – Upcycled by LT.
You have said that our perception of clothing has become distorted so much so that the consequences are becoming catastrophic. What did you mean by that?
I am talking about mass consumption and about the fact that the market has normalised shopping without consideration for the manufacturer of the clothes, the material from which they are made, about following brands and the frenzied pace of fashion. The production of such clothing is increasing. The clothes are not yet sold out, but new ones are already arriving on the shelves. That is how pollution levels grow. My suggestion is for everyone to look at themselves and consider why, how many, and for how long the articles of clothing are being purchased. In England, research was conducted on how many garments people purchase, which they end up never wearing. According to previous research data, England spends 30 billion pounds per year for clothes which are not worn once. And these numbers are only growing, they reflect that the need to be clothed is being replaced by a mindless need to shop.
Clothes shopping is like a spreading virus. But why, for what? That is how clothing loses its primary purpose – only the wish to own more remains. This applies as much to fashion as to other industries.
If we look at large shopping centres, clothes shops dominate. What motivates us to purchase new clothes – just advertisements or certain root causes?
In terms of Lithuania, I believe that the historical roots run quite deep. For a long time, we have lived in times of deficit, when there was nothing. And then suddenly everything opened its doors. Besides the fact that the assortment is growing, dropping prices, of course, contribute to it too. That is when you start to feel almighty, and able to own everything, to own plenty. You are affluent in the number of items and clothes.
But I am pleased that in the public sphere and mass media sustainable fashion and consumption are increasingly more discussed. People look back and understand that they do not need this much, that trying to still this unquenchable thirst leads to us simply owning too much. And we no longer know what to do with these things. Then we throw them away. More and more people are beginning to understand that this is wrong. Pollution is enormous, and recycling of textile is an issue to which the solution is yet to be found.
Clothing retailers announce new seasons yearly. What is a new clothing season, and overall can a piece of clothing have its own season, finally – can it become worn out in such a short time?
It is an advertising trick because they must always renew, provide something fresh for people’s eyes in order to evoke the desire to buy. And the seasons... that is the key to fast fashion. And, let’s face it, they do not offer high-quality clothing. That is why often they last for only one season.
What is more, the number of seasons is not diminishing – there is more of them. Collections are being introduced in-between seasons, which are being constantly expanded and restocked. Before, there were two collections: fall-winter and spring-summer. Now up to 8 collections can be counted. It is absurd. However, fast fashion is not suitable for everyone. Research shows that more and more of smaller niche shops prove to be successful, which cater to relevant and timely customers’ needs.
Last year, together with the partner Kaunas - European Capital of Culture 2022, you have proposed an initiative Tvarink Spintą (Sustainable Wardrobe). That was clothes design for particular people according to their needs, problems which they face, using that which is around them. You have created looks for ten people of different professions, needs, and appearance. What kind of experience was it for you?
It was an experiment, very interesting and fun. When I was getting in touch with the Lithuanian Council of Culture for a grant, that is when the idea of this initiative was born. I realised that conveying my values and ideas to the broader public is quite difficult because the large ones often upstage us. But working with individual people by considering their practical needs and problems, offering alternative choices, solutions was interesting. To show that one can redesign that which they own, to create that which fits their figure, to use up remnants and scraps – I really felt that it left a strong impression.
After the project one of the participants brought me their old coat and said: “I thought about throwing it away, but you taught us that you mustn’t. So maybe something can be done with it?”. People realised that there is an alternative. Each of the project’s participants took away a certain experience. My goal was to make that experience as profound and memorable as possible. I wanted them to wear the clothes which they were bringing home with genuine pleasure and further spread the message of sustainable consumption, slow fashion.
After all, each of these ten participants have their own circle of people they interact with. Therefore, in daily situations or when asked, where this outfit is from, it will spread the idea of sustainability. In this way, awareness will spread through small steps.
What would you say to everyone considering sustainable consumption?
One thought, which is all-encompassing. All clothing can be sustainable if we all accept the responsibility to make sure it lasts as long as possible. If we ourselves become bored of it, perhaps we can offer it to one of our friends? Of course, there are charity funds, initiatives, where you can donate unwanted clothing. But often it is a riddance – it is as if you have done a good deed, but these garments are not necessarily needed by anyone.
That is why first we should offer it to our friends, to whom the clothes may fit and appeal. There also exist platforms, where one can sell, give away. Thus, such choices are the said responsibility of making clothing last as long as possible.
Does shopping in second-hand shops fall under the label of sustainability?
Yes, of course. I would consider the support of local producers, tailors, and designers as a sustainable choice as well. And, in a second-hand shop you might discover something which will surprise and remain in the wardrobe long-term. It is important to avoid the fast cycle, which is offered by shops.
Vida, if invited you over and showed my wardrobe, would you suggest what I could do with clothes I no longer wear?
You hit the nail on the head. The project’s Tvarink Spintą (Sustainable Wardrobe) direction was to work with individual people. I did not visit their homes. They would bring the clothes themselves. But I would gladly accept this wardrobe experiment. I’d love to take a glimpse at your wardrobe.
Original text by Jurgita Lieponė, journalist of 15min. You can find the original text in 15min.lt website here.

by Sandra

„Gatvės rokas 2020“ Ramučiuose: motociklų griausmas ir drive in roko dvasios kinas

Birželio 26 d. Kauno rajone pirmą kartą vyks drive in „Gatvės roko 2020“ kino renginys: dėl šįmet paskelbtos pandemijos renginio organizatoriai – Ramučių kultūros centras kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – griausmingą koncertą keičia į ne mažiau įspūdingą programą: Lietuvos baikerių klubų šou, foto ir gatvės meno parodas, drive in kino repertuarą.
„Septintą kartą vykstantis roko festivalis Ramučiuose yra „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis, o dėl karantino šiemet įgauna ir kitą formą. Žvelgiu į tai kaip galimybę kalbėti apie roką plačiąją prasme, kurti naujas bendrystes bei dar labiau įtraukti vietos bendruomenę“, – pasakojo „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ koordinatorė Augustina Kinderytė.
Festivalio „Gatvės rokas 2020“ metu vietoje koncertinės programos šįmet bus rodomi trys aukštus reitingus turintys filmai apie roko kultūrą: vieno iš Lietuvos roko kultūros pradininkų Nėriaus Pečiūros režisuotas dokumentis filmas „Jaunimas prieš sovietus“, pasakojantis apie „tų laikų“ jaunimą bei muziką ir du „Kino pavasario“ festivalyje pasirodę filmai – „Geri ketinimai“ bei „Vasara“.
„Vasara“ žiūrovus taip pat nukels į Sovietų Sąjungą, legendinės trijulės – Viktoro Cojaus, Maiko Naumenko ir Natalijos Naumenko – draugystę „perestroikos“ išvakarėse ir priartins prie rusų ronkenrolo šaknų. O „Geri ketinimai“ papasakos apie dėl futbolo, rokenrolo ir savo trijų vaikų gyvenantį Gustavą, kurio istorija, nors klostosi ne visada patogiai ir taip, kaip norisi, bet pavergia šviesa ir jautrumu.
„Manau, kad šiuo laikotarpiu svarbu būti aktyviems kultūros sektoriuje ir veikti proaktyviai – patiems ieškoti sprendimų ir juos priimti užuot jų laukus iš „viršaus“,“ – sako „Kino pavasario“ festivalio direktorius Algirdas Ramaška, karantino laikotarpiu su komanda suorganizavęs drive in kino teatrą oro uoste.
Roko ir gero kino mėgėjams kino sale taps duris kultūrai atverianti UAB „Hollister Lietuva“ automobilių aikštelė. Renginį pradės Lietuvos baikerių klubų šou, vyks fotomenininkų Tomo Pabedinsko ir Artūro Morozovo parodų atidarymai, bus galima išvysti kūrėjo Karolio Grubio gatvės meno kūrinį, lazerių šou, o drive in kino vakarą vainikuos ugnies pasirodymas. Renginys bus verčiamas į gestų kalbą, o filmai – rodomi su lietuviškais subtitrais.

by Sandra

Tiesiogiai iš Kauno menininkų namų – LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“

Šią vasarą LRT KLASIKA žada daug tikrų ir garsinių kelionių. Viena jų – laida „Pakeliui su vasara“ kas antrą savaitę kraustysis į Kauną ir bus transliuojama iš Kauno menininkų namų (V. Putvinskio g. 56). Pirmoji dviejų valandų trukmės laida bus transliuojama jau šį penktadienį, birželio 19 d., nuo 16.05 val. – visi norintieji kviečiami aplankyti laidos studiją, kuri esant geram orui įsikurs Kauno menininkų namų terasoje.

„Kaunas pilnas skambančių vietų, tad tikiuosi, per vasarą spėsiu jas visas aplankyti ruošdamasi tiesioginėms laidoms – bet jau galiu išduoti, kad pirmoji ekskursija bus po Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių, vėliau lankysiu ir Kaune gyvenusių menininkų memorialinius namus. Pirmojoje laidoje taip pat domėsiuosi, kaip gyvena šiuo metu galerijoje „Meno parkas“ savo tapybą eksponuojanti Elena Balsiukaitė – jos studija veikia buvusiose kareivinėse.
Visą vasarą daug dėmesio skirsiu organizacijos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ veikloms, taigi laidoje bus kalbų ir apie Kauno modernizmą, ir apie poeziją troleibusuose, ir apie bendruomenių vasaros šventes. O kokios muzikos klauso Kauno rašytojai, ekskursijų gidai, paveldo specialistai, meno kuratoriai, man kol kas paslaptis – bet ir tai išgirsime „Pakeliui su vasara“ transliacijose iš Kauno menininkų namų“, – įdomų turinį žada laidos vedėja Kotryna Lingienė ir kviečia klausytis transliacijų.
„Viena iš itin svarbių Kauno menininkų namų ir jame įsikūrusio Kultūros infocentro veiklos krypčių – kultūros informacijos koordinavimas ir sklaida. Džiugu, kad kasmet augame, kartu įgyjame vis stipresnių partnerių, tad bendradarbiavimą su LRT KLASIKA laikyčiau vienu reikšmingiausių šių metų įvykių mūsų Kultūros infocentro veikloje“, – apie bendrą projektą su LRT kalba Kauno menininkų namų direktorė Rūta Stepanovaitė.
Kitos „Pakeliui su vasara“ laidos tiesiogiai iš Kauno menininkų namų bus transliuojamos kas antrą ketvirtadienį. Antrosios iš Kauno transliuojamos laidos klausykitės liepos 2 dieną.
Išsamiau apie klasikinės muzikos ir kultūros radijo LRT KLASIKA vasaros programą skaitykite čia.
LRT KLASIKOS galima klausytis ir per radiją, ir internetu.
LRT informacija

by Sandra

Kauno moksleivių nuotykiai: paryčiais teko vežti kolonėles, įstrigti traukinyje ir ieškoti pagalbo

„Tai buvo nuostabi patirtis. Mes daug ko išmokome“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Kauno iššūkis“ dalyvė Gustė Vaivilavičiūtė. Antrus metus bebaigiantis „Kauno iššūkio“ projektas „Puota: audio kultūra“ per vasarą atsisveikina su kauniečiais, ir siūlo nerti į poeziją – traukiniuose ir Kauno viešose erdvėse. Tuo tarpu patys projekto dalyviai skaičiuoja projekto metu patirtus savo pirmuosius kartus, nuotykius, džiaugsmus ir atradimus.
Projektas „Puota: audio kultūra“ kalba apie poeziją. Jo idėjos autoriai ir įgyvendintojai  – Kauno moksleiviai, dalyvavę 2019 metais „Kaunas 2022“ paskelbtame „Kauno iššūkyje“ ir jį laimėję.
Projekto esmė: į netradicines erdves perkelti poeziją. Pirmaisiais projekto metais ji skambėjo Kauno viešajame transporte ir traukiniuose Kaunas-Vilnius. Tąsyk miesto viešajame transporte buvo galima klausytis miestiečių kurtos poezijos įrašų, o traukinyje į Vilnių – priminimų apie Kauną tinklalaidės įrašų.
Poezijos skaitymai vyko ir kitose erdvėse – apleistoje Šv. Sakramento bažnyčioje, daugiabučio laiptinėje.
Šiemet projektas finišuoja baigdamas jau antrąjį savo sezoną, pristatydamas kauniečiams bei miesto svečiams nuveiktus darbus ir kviečiantis vėl panirti į poeziją.
Poezijos paroda ir puota akims 
Balandžio-gegužės mėnesiais, paskelbtus atvirą kvietimą siųsti autorinės kūrybos eilėraščius tema „Atgimimas“, sulaukta daugiau nei 50 kūrėjų ir apie 100 jų eilėraščių.
Pasak  projekto koordinatorės Austėjos Pociūtės, komisija iš visų atsiųstų eilėraščių atrinko 16, kurie bus integruojami į viešas miesto erdves bei traukinius liepos mėnesį. Kiekvieną savaitę tam tikrose Kauno erdvėse pasirodys po keturis eilėraščius, iš kurių miestiečiai galės rinkti jiems labiausiai patikusį. Geriausių kūrinių autoriai bus sveikinami rugpjūčio mėnesį.
Taip pat liepos mėnesį bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ „Puotai“ devyniuose traukiniuose skirs specialias plokštumas, kur bus iškabinti eilėraščiai.
Norėjo pasiekti kuo didesnę auditoriją
Kaip sakė A. Pociūtė, „Puota“, besitęsianti jau antrąjį sezoną, sulaukė daug kauniečių susidomėjimo.
„Buvo labai smagu matyti tokį aktyvų dalyvavimą, įsitraukimą. Šis projektas buvo iššūkis ir jaunimui. Manau, kad jį įveikėme, o tai suteikė dar daugiau motyvacijos“, – kalbėjo pašnekovė.
Kalbėdama apie temą kūriniams – „Atgimimas“ – A.Pociūtė pastebėjo, kad kiekvienas ją interpretavo savaip: vieni rašė apie savo asmenines patirtis, kiti – apie bendrą šio laikmečio situaciją.
„Kodėl savo projektui apskritai pasirinkome poeziją? Galbūt todėl, kad mūsų komandoje buvo daug rašančių žmonių, o poezija, audio kultūra pasirodė mažai išnaudota niša. Koncentravomės ties tuo, kaip ją išnešti į visuomenę, pristatyti netradicinėse erdvėse, norėjome pasiekti kuo didesnę auditoriją“, – sakė A.Pociūtė.
A. Pociūtė teigė, jog kiekvienam linkėtų prisijungti prie programos „Kauno iššūkis“ – kaip platformos naujoms idėjoms ir kūrybai: „Man tai davė nuostabią patirtį.“
Idėja dėl poezijos pasiteisino
Moksleivė Gustė Vaivilavičiūtė – jauniausia „Puotos“ dalyvė: projekto pradžioje jai buvo 15 metų.
Įgyvendinant projektą tiek Gustei, tiek kitiems moksleiviams teko bendradarbiauti su „Kaunas 2022“, Kauno miesto savivaldybe, „Lietuvos geležinkeliais“, kitomis įmonėmis.
„Mes labai daug patyrėm, mes suaugom. Bendravimas su visomis tomis įstaigomis davė daug patirties ir gerų dalykų. Nepastebėjau, kad su mumis būtų bendrauta kitaip, nes mes – paaugliai, vaikai. Viskas vyko labai profesionaliai“, – kalbėjo mergina.
Kalbėdama apie poezijos temos pasirinkimą, G. Vaivilavičiūtė teigė, kad ši idėja pasiteisino šimtu procentu.
„Manau, buvo pliusas, kad pasirinkome nišinę sritį, pritraukėm ir įtraukėm žmones. Be kauniečių, kurie mums siuntė poeziją, projektas nebūtų įvykęs. Kai kurie žmonės gal niekada nepagalvojo, kad jie gali kurti poeziją, jie gal net neskaito poezijos. Tačiau kai ji atsiranda šalia – visai kas kita“, – sakė pašnekovė.
Teko patirti ir nuotykių 
„Puotos“ komandai teko nemažai iššūkių ir nuotykių. Prasidėjus pirmajam „Puotos“ sezonui moksleiviams reikėjo keltis kone paryčiais ir nuvežti garso kolonėles į miesto autobusus.
„Mes turėjom dvi kolonėles, kurias kiekvieną vakarą reikėdavo įkrauti, o kiekvieną rytą, prieš autobusams išvažiuojant į reisus, nuvežti į autobusų sotį ir įdėti. Tai reiškia, kad keltis reikėjo apie 4-4.30 val. ryto.
Aš manau, kad tuo laiku jie patyrė daug įvairiausių nuotykių, turėjo susikurti planą, kaip vienas iš kito pasiimti kolonėlę, nes veždavo vis kitas, rotacijos principu“, – pasakojo „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ koordinatorė Aurelija Prašmuntaitė.
Panašiai – ir su traukiniais, tik čia nuvežti grotuvą reikėdavo apie 6 val. ryto.
„Kartą pabudau nuo mesendžerio skambučio. Skambina projekto dalyvė, kuri įstrigo traukinyje. Tiesiog užsidarė durys, ir ji pabūgo, kad traukinys ją nuveš į Vilnių“, – juokėsi A. Prašmuntaitė.
Tada koordinatorei teko skambinti į bendrovę „Lietuvos geležinkeliai“ ir prašyti išspręsti problemą.
Trūko tilto tarp jaunimo ir kultūros lauko
A. Prašmuntaitė, kalbėdama apie „Puotą“, sako, jog nuo pat pradžių jis stebino ir dabar dar stebina ypatingu domėjimusi poezija.
„Tiek iš pačių kūrėjų pusės, tiek ir iš jaunuolių. Matomas susidomėjimas socialiniuose tinkluose, kai būna laukiama įvairių projekto etapų. Mane labiausiai žavi jaunoji karta, kurie domisi poezija, dalinasi ja.
Kokią žinutę „Puota“ paliko Kaune? Galbūt tai, kad visi turi galimybę kurti ir prisidėti prie kūrybos“, – sakė pašnekovė.
Dar viena labai svarbi emocija: su „Kauno iššūkiu“ susipažinę moksleiviai gavo platformą, įrankius ir galimybes prisidėti prie pokyčių Kaune.
„Ir jie patys tai pajuto. Mes apie tai ne kartą esame kalbėję, nagrinėję šiuos klausimus: kuo ši programa įdomi ir unikali, kad sulaukia didelio dėmesio? Atsakymas galbūt būtų, kad mes stengiamės sudaryti sąlygas, kurių reikia, kad jaunas žmogus nuo kalbų pereitų prie darbų. Tiek jį patį paruošti, tiek ir visą kultūros lauką supažindinti ir pasakyti, jog jauni žmonės yra aktyvūs.
Trūksta tiltų tarp kultūros lauko, kuris nori prisitraukti jauną žmogų, ir to žmogaus, kuris kultūros lauke nori būti.
Galbūt iki šiol nebuvo aiškios jungiamosios dalies, organizacijos, kuri prisiimtų šį vaidmenį, taptų jungtimi, nebuvo platformos, kur jaunų žmonių pomėgiai galėtų tapti realiu, apčiuopiamu rezultatu. Tai, matyt, ir yra „Kauno iššūkio“ stiprioji pusė“, – kalbėjo A. Prašmuntaitė.
Teksto autorė 15min.lt žurnalistė Jurgita Lieponė

by Sandra

Filmo „Jaunimas prieš sovietus“ režisierius Nėrius Pečiūra: „Būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis“

„Ši istorija prasidėjo 1983 metais, kai jis sudegino savo sesers komjaunimo bilietą“ – taip pradedamas dokumentinio filmo „Jaunimas prieš sovietus“ anonsas. Šį legendinio Lietuvos panko Nėriaus Pečiūros režisuotą filmą – su paties autoriaus gyva įžanga – bus galima pamatyti birželio 26 d. Ramučiuose (Kauno raj.) vyksiančio festivalio „Gatvės rokas“ metu.
Jau tradiciniu bendruomenės renginiu tapęs „Kaunas ir Kauno rajonas 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ globojamas festivalis šiemet kitoks – UAB „Hollister Lietuva“ teritorijoje vietoj įprastos griausmingos koncertinės programos įsikurs „Drive in“ kino teatras. Netruks ir motociklų gausmo, vyks fotomenininko Tomo Pabedinsko parodos atidarymas. Festivalio dalyvius pasigilinti į muzikines istorijas kvies kino programa. Tai – „Jaunimas  prieš sovietus“ ir du festivalio „Kino pavasaris“ pristatomi filmai. „Geri ketinimai“ (Las buenas intenciones, Argentina) pasakos apie Gustavą, kuris gyvena dėl trijų dalykų: futbolo, rokenrolo ir trijų vaikų, o „Vasara“ (Leto) prie XX a. 9-ojo dešimtmečio įvykių priartins skambant kultinės grupės „Kino“ ir šios bendraamžių muzikai. Pastarieji du filmai bus rodomi su lietuviškais subtitrais. Nemokamas renginys bus pritaikytas žmonėms su klausos negalia, verčiamas į gestų kalbą.
Daugiau apie tai, kaip XX a. 9-ajame dešimtmetyje sprogo laisvė, sutiko papasakoti filmo „Jaunimas  prieš sovietus“ autorius ir daugelio tuometinių muzikinių įvykių iniciatorius ar liudininkas N. Pečiūra, daugeliui žinomas ir Atsuktuvo pravarde.
Nėriau, kaip ir kuo dabar gyvenate?
Gyvenu gerai! Nuolat vyksta kūrybinis procesas – tiek koncertai, muzikos įrašai, juk kasmet naują albumą išleidžiu, tiek visa eilė būsimų filmų. Vieną planuoju apie senąsias Vilniaus diskotekas, kurios veikė iki  1990-ųjų, apie pirmuosius didžėjus. Norėtųsi ir kitus Lietuvos miestus paliesti. Kitas filmas bus apie dešimtojo dešimtmečio pradžią, pirmąjį penkmetį – tokie įdomūs laikai  buvo.  Na, ir dar keletas filmų apie pogrindinį roką. Žodžiu, turiu ką veikti.
Nusikelkim į tą  vieniems nelemtą, kitiems – lemtą ir  įkvėpusį XX a. devintąjį dešimtmetį, kai artėjo Sovietų sąjungos žlugimas, o jaunimas ėmė vis garsiau muzikuoti laisvai. Kas jus įkvėpė pasukti muzikos keliu – draugai, nepažįstami atlikėjai, o gal tiesiog laisvės troškimas?
Viena vertus, dabar mąstant atrodo, kad viskas, kas vyko, vyko spontaniškai – negalvojome, neplanavome. Tai buvo labai ryškus dešimtmetis, kupinas įvykių ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Ir dar tas socializmo saulėlydis – toks sunkus ir lengvas, tragiškas ir juokingas. Paliko žymę gyvenime.
Mes roko grupę sukūrėme gana keistai. Apie 1984 metus pradėjau bendrauti su Varvekliu – dailininku Vikintu Dariumi Šimansku, kuris jau senokai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jau tada jis buvo nuolat „prižiūrimas“ KGB – visą laiką ką nors prisidirbdavo. Kai su juo susipažinau, to nežinojau  – dabar kai pagalvoju, gal ir būtų buvę baisoka bendrauti žinant, kad praktiškai  kasmet jį susemdavo saugumas.
Žodžiu, karštą 1986 metų balandžio dieną mes su Varvekliu sėdėjome atsilapoję balkoną. Ką tik buvo sprogęs reaktorius Černobylyje, bet mes juk nieko apie tai nežinojome, tad sėdėjome ramiai, be panikos. Ir staiga kilo – abiems vienu metu – mintis, kad reikia sukurti roko grupę. Groti mes nemokėjome. Na, aš šiek tiek brazdinau gitara, o jis juk tapytojas. Visgi nutarėme, kad reikia sukurti tikrą roko grupę, kuri negali būti panaši į sovietinius estradinius ansamblius.
Sunkiai rinkome grupei pavadinimą. Gal „Kontrkultūra“? „Smarvė“? Išsirinkom šokiruojantį – „WC“.  Tualetas. Aš ir sakau Varvekliui: „Kodėl toks aštrus?“ Sako, mes šiuo pavadinimu spjausime sovietams į veidą. Varveklis buvo tikras tų laikų patriotiškai nusiteikusio  antisovietinio jaunimo simbolis. Jis su klasės draugais net planavo nuvaryti lėktuvą ir išskristi į JAV. Planas nepavyko, bet KGB išgirdo kalbas, ir jie turėjo nemalonumų.
Kai mes pradėjome muzikuoti, jau buvo prasidėjusi „perestroika“, Vilniuje įsikūręs Jaunimo muzikos klubas. Jie palaikė radikalų roką, kaip ir mes, buvo nusistatę prieš „pusiau legalią“ tuometinę estradą. O mes buvom visai nelegalūs. Pamenu, apie 1986 metus nuėjome į Mokslinį metodinį kultūros centrą, na, tokią to meto kultūros įstaigėlę. Ten ėjo kalbos apie būsimą roko festivalį, vyko lyg ir roko muzikantų susirinkimas. Mes pareiškėme, kad esame pankroko grupė, turime paruošę programą, ir kad ir šiandien galime eiti į sceną. Organizatoriai buvo šokiruoti, daugiau jų gyvenime neteko sutikti.
Visgi 1986 metų pabaigoje įvyko pirmas mūsų koncertas – nei legalus, nei oficialus. Toks vyko ir 1987 metų pradžioje. Vėliau Jaunimo muzikos klubas išmoko rengti koncertus tarsi legaliai. Visgi jų nebuvo daug – jei šiandieninės grupės koncertus per metus skaičiuoja dešimtimis, mums sugroti penketą ar šešetą kartų buvo didelis pasiekimas.
Iš esmės jau šiek tiek išdavėte filmo „Jaunimas prieš sovietus“ turinio ir herojų. Kaip manote, kokią žinutę ši dokumentika gali perduoti dabartiniam jaunimui, augančiam jau visai kitoje epochoje? Tuo pačiu – augančiam ne sostinėje, o pakaunėje, nedideliame miestelyje? Kuo jūsų darbas gali įkvėpti? 
Filmas yra muzikinis, dinamiškas – jis netgi juokingas. Tai nestandartinė dokumentika, prikišta dinamiškų vaizdų ir specialiųjų efektų – šia prasme jis atitinka tą nervingą šiuolaikinio jaunuolio sąmonę. Be to, neabejoju, bus įdomu pamatyti, kaip viskas buvo „tais laikais“. Kas tas politinis rokas, kai dainuojama apie aktualijas, kūriniai atspindi laikmetį, o ne kūrėjų vidinį pasaulį.
Įdomu bus prisiminti ir tuomet dalyvavusiems koncertuose – filme pasakojame apie festivalį „Purvinoji žiema“, kuris 1988 m. įvyko Kaune, tuometiniuose „Šilelio“ kultūros rūmuose prie Radijo gamyklos. Tiesa, nors muzikinis, filmas nėra tik apie muziką – jis apie tuometinius įvykius, jau tapusius istorija, taip, kaip juos matė muzikantai. Ir ne tik lietuviai – pas mus grojusios Latvijos „Inokentijs Mārpls“ lyderis Raimonds Lagimovs dalinasi savo atsiminimais.
Nėriau, nors pats aktyviai muzikuojate ir kuriate kiną, ar turite laiko jausti dabartinį Lietuvos muzikos pulsą?
Apie popmuziką nieko negalėčiau pasakyti – nėra reikalo ir laiko domėtis. Roko muzika, manau, labai stipri ir Lietuvoje klesti! „Solo ansamblis“, „BA“, „Arklio galia“, „Egomašina“, „Skyliamušis“ – daug įdomių grupių, kurios šiems laikams reikšmingos. Juk būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis.
Teksto autorė žurnalistė Kotryna Lingienė

by Sandra

„Kūrybiškos Europos“ finansavimas – dviems „Kaunas 2022“ projektams

Du „Kaunas 2022“ projektai buvo pripažinti sėkmingais „Kūrybiškos Europos“ projektų konkurse – „Modernizmas ateičiai 360/365“, sujungsiantis keturiolika menininkų rezidencijų ir laimėjęs pagrindinio partnerio finansavimą, ir partnerystė Drezdene vykstančioje Ostrale bienalėje: 2022-aisiais dalis šios bienalės parodos vyks Kaune.
Kaune, Lvove (Ukraina), Kortryjke (Belgija) ir Brno (Čekija) pirmosios tarptautinės menininkų rezidencijos įsikurs ir pradės veikti jau šį rudenį, o jose sukurtos architektūros paveldo interpretacijos kaip paroda bus pristatytos „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo renginiuose.
„Projektas sujungs keturis Europos miestus – Kauną, kaip pagrindinį projekto partnerį ir kitus – Lvovą, Kortrijk ir Brno, besidalijančius modernistinės epochos palikimu. Projekto metu miestuose veiks 7 vietos ir 7 tarptautinės meninės tarpdisciplininės rezidencijos, į meninių projektų kūrimą įtraukiančios vietos bendruomenės ir tyrėjus“, – sako Viltė Migonytė-Petrulienė, „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė.
Nauji darbai ir juos lydėjęs kūrybinis procesas bus pristatytas visų partnerių šalių sklaidos šaltiniuose bei parodos leidinyje ir visuomenei atskleis modernistinio paveldo įvairovę ir potencialą bei interpretavimo galimybes.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027“ – Europos Sąjungos programos.

by Sandra