Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Tomas Erbrėderis pažįstamas tiek iš teatre kurtų vaidmenų, tiek ir iš televizijos serialų. Tuo tarpu kauniečiai, neabejingi fluxus dvasiai, Tomą greičiausiai prisimintų ir kvailiojantį gatvėje, kai „Fluxus“ festivalio metu šis su bičiuliu į Parodos kalną stūmė klozetą. Kūrybiniai pakvailiojimai gatvėje, sako Tomas, yra smagu, tačiau aukščiausios profesinio džiaugsmo natos visgi yra teatre, kur svetimoms akims nematoma gimsta pilnatvė. Aktorystės Tomas mokėsi Kauno valstybinėje akademinio dramos teatro Aukštesniojoje teatrinėje mokykloje, o 2001 metais Vytauto Didžiojo universitete įgijo menotyros bakalauro laipsnį. Nuo 1998 metų jis – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, kūręs pačius įvairiausius vaidmenis.
– Tomai, galbūt pokalbį pradėkime nuo šių dienų aktualijų. Ar aktoriai jau ruošiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, kai baigsis karantinas?
– Teatre jau yra prasidėję darbai. Aš pats nesijaučiu, kad būčiau labai išėjęs iš realaus gyvenimo. Tačiau darbe taip, buvo savotiškas atotrūkis. Kalbant apie grįžimą į teatrą, į darbą – atrodo, lyg jaustum didelį alkį, o noras – jį greičiau numalšinti. Be abejo, esu pasiilgęs kūrybos, teatro, scenos, žinoma, žiūrovų, kolegų. Tad šalia alkio – ir gražus ilgesys viskam, ką išvardijau.
– Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinate nuo 1998 metų. Niekada nebuvo minčių apie pokyčius, apie kitą teatrą, o gal Kaunas ir yra jūsų kūrybiniai namai?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad per visus 22 metus tokia mintis neatėjo į galvą. Žinoma, čia mano namai, mano darbas. Juk aktorystė ir yra aktoriaus profesija, o teatras – jo darbo vieta. Be abejo, ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką? Bet jei išeisi, su kuo tu susidursi, ką veiksi? Aš ne tik dirbu teatre, tačiau esu ir teatro pedagogas. Tad seisminius virpesius sumažina, amortizuoja darbas su jaunimu ir KTU inžinerijos licėjuje. Jaučiu, kad ten galiu save realizuoti ir kūrybiškai, ir kaip pedagogas, ir ką nors duoti jaunimui.
– Sakėt, kad ateina mintys, kad reikėtų daryti ką nors kitą. Tada pradedi mąstyti: o ką?
Gal, pavyzdžiui, galėtumėt būti slidinėjimo instruktoriumi? Juk kalnai – jūsų pomėgis. – Slidinėjimo instruktorius turi būti labiau pažengęs. Aišku, mane tai žavi. Apskritai žavi kalnai. O jei norėčiau būti kalnuose instruktoriumi, tai šiltuoju sezonu. Nesu alpinistas, bet man patinka via ferratos, haikinimas. Tai beprotiškai naudinga žmogui – įkvėpti kitokio – kalnų – oro. Ne paslaptis, kad kalnai išvalo žmogų, savotiškai perkrauna, ten tu dėmesį skiri kiekvienam žingsniui, aplinkai. Ir, žinoma, jie užgrūdina. Jei kartu ir gera draugų draugija – bendravimas labai smagus. Taip, kalnai yra ta vieta, kur aš mielai galėčiau eiti.
– Kaunas. Koks jums šis miestas ir kokios jo spalvos?
– Kartais pagalvoju, kad jei reikėtų keisti miestą. Kokį miestą Lietuvoje rinkčiausi? Turbūt tai galėtų būti miestas arčiau jūros. Gal Klaipėda? Gal Neringos kraštas? Bet Kaunas man labai artimas. Esu čia gimęs, augęs. Gal ir sentimentai tam tikri yra – vietoms, mikrorajonams. Labai smagu, kad pastaruoju metu Kaunas gražėja. Man patinka kultūrinis gyvenimas Kaune, teatro erdvė, muziejai, kiti Kaune kuriantys menininkai. Jis man patinka ir tuo, kad yra kompaktiškas ir visur gali labai lengvai ir greitai atsirasti. Nėra didelių atstumų, chaoso, kaip didmiesčiuose. Man patinka jo šiek tiek melancholija, lėtumas. Mano širdžiai tai artima.
– 2019 metais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuotame „Fluxus“ festivalyje kartu su bičiuliu į Parodos kalną stūmėte klozetą. Kiek gyvenime jums svarbus kūrybiškas kvailiojimas?
– Man apskritai atrodo, kad mes kurdami kartais susireikšminam, viską pradedame daryti labai rimtai. Šis kvailiojimas atsirado likus vos kelioms valandoms iki renginio, kai su savo geru bičiuliu Povilu sumąstėme dalyvauti. Buvome susipažinę su J.Mačiūno filosofija, fluxus judėjimu. Man labai patiko mintis, kad meną, visus savo performansus Mačiūnas kurdavo iš to, kas būdavo po ranka, kas būdavo šalia. Jo filosofija – kad menas visiems yra prieinamas. Tad mes taip pat padarėm. Susitikom, aptarėm idėją ir pradėjome ieškoti daiktų. Žinoma, tie daiktai šiek tiek inspiravo pačią idėją. Daiktai – tai, kas buvo garažiukyje pas jį ir pas mane garaže. Išėjo tokia suneštinė instaliacija: klozetas ant važiuojančios platformos. Apsivilkome kostiumus, į rankas paėmėm santechnikos įrankius, dar tualetinio popieriaus vietoje rankinių ir stūmėm fluxus, savotiškai refliuksą į kalną. Vienas sėdėjo stenėdamas ant klozeto, o kitas stenėdamas stūmė. Toks, man atrodo, fluxisiškas ir mačiūniškas, minties perdavimas. Kaip sakoma: kaip arklys dirba, kopia į kalną. Tai mes irgi padirbom. Pafliuksavom. Nes fluxus judėjimas turi nešti ir mintį, kokią nors žinutę aplinkai. Mums patiems buvo labai smagu. Smagiai grįžome namo, per visą Žaliakalnį. Žmonių sutikom, jie juokėsi, fotografavosi.
Dalyvavome ir pernai, kai buvo skelbiama apie festivalį. Tai vyko prie Kauno pilies, laukiant, kokie dūmai pakils ir Išminčiaus pypkės (ant buvusio „Lituanicos“ fabriko įsikūrusio žymiojo senamiesčio išminčiaus pypkė pernai, vieną rudens rytą parūko geltonos spalvos dūmais – taip paskelbta, kad „Fluxus“ festivalis įvyks – aut. past.). Panaudojome tą patį klozetą kaip nereikalingų dalykų išmetimo vietą ir matavomės „Mačiūno akinius“ – kokie šiandien galėtų būti Mačiūno akiniai? Ir kas šiandien yra fluxus? Prie savo baltų marškinėlių prisiklijavome Mačiūno atvaizdą, turėjome pasiėmę iš teatro visą lagaminą – apie 50 vienetų – butaforinių, iš įvairiausių praeities spektaklių – akinių ir, vienas priešais kitą sėdėdami, matavomės juos. Kvailioti yra smagu ir man atrodo, kad taip tu suteiki džiaugsmo tiek aplinkai, tiek pats sau.
– Bet būti personažu scenoje ir gatvėje – ne tas pats?
– Kas kita, nors labai artima. Jei žiūrint istoriškai, teatras ir atsirado gatvėje, aikštėje – viešoje erdvėje, kai reikėjo aktoriams skirti nemažai pastangų ir valdyti minią, perduoti spektaklio žinią šalia sėdintiems žmonėms. Man rodos, tai buvo toks betarpiškas bendravimas. O kai kurie spektakliai kartais tokie būna – betarpiški. Man gatvėje patinka, nes čia galima improvizuoti – nėra labai aiškiai apibrėžtos ribos, iš kurių negali išeiti.
– Ir pats sau režisierius?
– Taip, pats sau režisierius, pats sau aktorius, prodiuseris – viskas viename. Dar vienas momentas – atsakomybė mažesnė, nėra tiek daug elementų. Nes teatre viskas sutarta, sutaškuota – muzika, apšvietimas, tekstas, partneriavimas. Turi laikytis spektaklio geometrijos, jo brėžinio. O gatvėje tokie padūkimai yra faini. Smagu pažaisti, atrasti naujų dalykų ir stebėti, kaip tave priima žiūrovas. Net savo mokiniams tokios praktikos esu davęs ir jie džiaugėsi. Beje, teatras sugrįžta į viešą erdvę. Lietuvoje gal ne taip, bet užsienyje – tikrai.
– Kai ruošiausi pokalbiui su jumis ir svarsčiau, ko jūsų paklausti, kažkodėl mintyse sušmėžavo toks klausimas: o ko jūsų paprastai klausia? Ko dažniausiai klausiama aktoriaus?
– Visko. Žinoma, koks tu esi dabar, kuo tu kvėpuoji. Man kartais atrodo, kad, kai klausia apie aktorystę, klausia taip, tarsi tai būtų atskiras dalykas gyvenime. Šventovė. Bet, man rodos, taip nėra. Kaip ir sakiau, man tai – darbas. Iš šalies žmonės kartais galvoja, kad aktorius – ypatinga persona. O gal taip ir yra? Juk iš tikrųjų mūsų darbas yra stebuklas ir mes kuriame labai įsimintinus stebuklus scenoje. Kartais ir nepavyksta, bet tai yra kūryba – ji būna visokia. Be abejo, klausia apie tai, kas yra už tavo gyvenimo uždangos. Visiems įdomu, koks realiai tu esi žmogus?
– Koks tu, kai nevaidini?
– Koks tu kasdien, be grimo, be personažo rūbo, kai išeini iš teatro – koks esi žmogus? Daugelis aktorių, man rodos, nelabai nori įsileisti į savo privačią erdvę. Šis kuklumas, mano nuomone, yra vietoje ir yra gražus.
– Kuris jūsų personažas panašiausias į jus? Apskritai kiek tai svarbu kuriant vaidmenį – personažo ir tavęs paties panašumas?
– Mes kiekvienas nepabėgsime nuo savęs. Kurdamas irgi kuri per save, savo asmenybės dalį susieji su personažo bruožais. Man labai patiko Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Vyšnių sodas“. Visą spektaklį prisimenu kaip gražią nostalgiją. Piščiko vaidmuo buvo tas, kada siela verkė ir džiaugėsi kartu. Tai mano vidus. Buvau šį vaidmenį labai smarkiai pajutęs, buvo gera tiek jį kurti, žaisti, tiek ir jame būti. Tad gal tas vaidmuo ir buvo man artimas. Dar labai patiko Egisto vaidmuo spektaklyje „Elektra“. Jutau, tarsi per mane tekėtų elektros srovė, jutau energiją, griovimą, buvo ir keršto troškimo, nemažai ugnies ir ugnikalnio, kuris išsiveržia. Bet šalia to atradau gražių natų ir supratau atsiprašymą, gailestį – tarsi tai buvo lygtis, kurią reikėjo būtent taip išspręsti.
– Buvo ne vienas jūsų interviu kaip su serialuose vaidinančiu aktoriumi. Ar labai tolimi teatro ir televizijos serialų pasauliai? Kuriame jaučiatės patogiau?
– Manau, kad tiek teatre, tiek serialuose yra darbas – aktorystė. Ir serialuose, ir teatre reikia sukurti personažą. Serialai ar kinas yra labiau fragmentiški. Ten yra konkretumas: ženklas, kad filmuoja, ir tada stengiesi kuo tiksliau padaryti tai, koks yra režisieriaus užmanymas. O teatre – tolima distancija. Teatre nėra galimybės sakyti: stop, stabdom, iš naujo, nes buvo klaida. Teatre žavi, kad viskas vyksta čia ir dabar, tą akimirką tu turi save investuoti visapusiškai. Serialuose kitaip. Paskutinysis serialas, kuriame vaidinau ir gavau pagrindinį vaidmenį – „Pone Prezidente“ – man labai patiko. Jame buvo ne tik džiaugsmai ir meilė, bet ir politikos, ir vidinės kovos. Vaidmuo buvo labai artimas.
– Man kartais atrodo, ypač žiūrint spektaklius, kad viena iš aktoriaus meistriškumo dedamųjų yra atmintis ir gebėjimas išmokti tekstus.
– Tai vienas iš klausimų, kuriuos dažnai užduoda žmonės iš šalies, kurie stebi spektaklius. Klausia: kaip tu atsimeni tokias paklodes teksto? Visų pirma, man atrodo, kad išmokti mintinai tekstą mes kiekvienas galim. Bet kad tekstas taptų tavo kūnu, kad jį prisijaukintum ir kad jis nebūtų formalus, o jame atrastum gyvybę – tai yra sunkiausia. Be abejo, tu dirbi prie to mėnesiais. Ir išmoksti. Yra receptas, kurį aš sau atradau, ypač filmuodamasis serialuose, kur scenos keičiasi beprotiškai greitai, jos būna iš skirtingų serijų, nes filmuojama pagal vietą. Labai svarbu pagauti savo teksto mintį, suvokti logiškai, apie ką tu kalbi. Paskui, kai suvoki, išmokti mintinai kažkaip savaime pavyksta – nekali teksto, jis ateina savaime. Ir mokyklose galėtų mokyti per suvokimą, per asociatyvinį mąstymą. Tai padėtų.
– Kas jums yra profesinis džiaugsmas, pačios aukščiausios jo natos?
– Aukščiausios natos turbūt tada, kai suvaidini spektaklį ir jauti pilnatvės jausmą. Kad įvyko kas nors labai gražaus. Tai vidinis pasitenkinimas, euforija, katarsis. Ir dar veiksmo procesas teatre. Tarkime, paskutinė premjera prieš karantiną buvo spektaklis „Elektra“. Labai gražiai prisimenu patį kūrybinį procesą, džiaugsmą, kurį pajusdavau eidamas į teatrą. Režisierius buvo slovėnas su savo kūrybine komanda – dirbome visai kitu principu ir man tai labai patiko. Daug improvizuodavom, o repeticiją kiekvieną kartą pradėdavom nuo ritualo – mankštos, pratimų, vienas kito pajautimo. Tu net nepajusdavai, kaip tave įvesdavo į spektaklio žaidimą ir pradėdavai dirbti. Tada darbas tampa nebe darbu, o džiaugsmu.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
Nuotr. autorius – D.Ščiuka
