Spektaklis „TAKSAI” kviečia patirti teatrą judančiuose automobiliuose
Ar atsimenate, kada paskutinį kartą skambinote centriukui? Kada paskutinį kartą stebėjote raudonais neoniniais skaičiais tiksintį taksometrą? Ar seniai su vairuotoju teko aptarinėti gyvenimą? Birželio 12-19 dienomis į Kauno gatves išrieda spektaklis „TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus”.
Spektaklis-eksperimentas judančiuose automobiliuose pasakoja apie besikeičiančią, tačiau senus laikus menančią taksi vairuotojų kasdienybę. Toks taksi verslas, kurį simbolizuoja taksometrai ir seni automobiliai, baigia išnykti. Jį keičia skaitmeninių technologijų valdoma pavežėjimo paslaugų industrija, kurioje pavežėjimo paslaugą gali teikti bet kas, turintis pakankamą vairavimo patirtį. Vairuotojai dirba „patys sau“, dažnai pavežėdami savo mašinomis. Ir jiems net nebereikia galvoje talpinti viso miesto žemėlapio – kelionę suplanuoja elektroniniai prietaisai ir informacijos mainų platformos.
Spektaklio „TAKSAI“ kūrėjai bendram kūrybiniam darbui subūrė nemažą taksi vairuotojų ir pavežėjų grupę. Spektaklio kūrybinė grupė domisi, kaip jaučiasi šiandienos vairuotojai, dirbdami vis labiau nuasmeninantį, algoritmų valdomą darbą. Ar jiems pavyksta susitapatinti su savo veikla? Ar nesijaučia nutolę nuo visuomenės, kurios narius kiekvieną dieną veža? Ar nenutolsta patys nuo savęs? Kokios artumo formos gali rastis kelias ar keliolika minučių trunkančios kelionės metu?
Spektaklio metu Kauno gatvėse pasirodys 9 taksi automobiliai su savo istorijas pasakojančiais taksi automobilių vairuotojais. Žiūrovai-keleiviai turės galimybę susipažinti su skirtingomis taksistų kasdienybėmis, naktiniu miesto gyvenimu, jame sutinkamais pakeleiviais bei istorijomis, nutikusiomis pačiuose taksuose ir už jų ribų.
„TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus” yra netradicinius scenos kūrinius prodiusuojančios Menų agentūros Artscape spektaklis, subūręs profesionalią kūrybinę komandą: režisierę Kristiną Werner (Vokietija); dramaturgą ir tekstų autorių Rimantą Ribačiauską; skulptorių, instaliacijų kūrėją Žilviną Landzbergą. Spektaklį įgarsina kompozitoriai ir garso dizaineriai Romuald Chaloin Galiauskas, Lukas Tarvainis. Vairuotojus rengia dizainerė Irina Seidner. Prodiusuoja Aistė Ulubey, Erika Urbelevič.
Taksus spektaklio metu vairuos vairuotojai Lina Butkevičiūtė, Rasimas Dzafarovas, Žilvinas Karaliūnas, Jolanta Kuprevičienė, Rimvydas Lukoševičius, Laurynas Mažuolis, Egidijus Ratkevičius, Marco Ruta, Deivis Vasiljevas. Centriuke svečių lauks Zita Lucija Neverbickienė.
Bilietus galite įsigyti www.bilietai.lt (https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/teatras/taksai-bandymai-iveikti-atstumus-78570/) puslapyje. Spektaklis yra „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Spektaklio partneriai: „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022”, Kauno „Akropolis”, „Švaros broliai”, „Areion Transport Management”.
Žaliakalnio istorija atsiskleis šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“
Performatyvi šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ miestiečius ir svečius kvies į Žaliakalnio gyvosios istorijos nuotykius, lydimus netikėtumų ir Kaukų pasirodymo. Spektaklio dramaturgijoje įpinti gyventojų pasakojimai, spalvingi kostiumai ir netikėti šokio vyksmai leis patirti šios Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvį.
Žalia kalva, apipinta laiptais
Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.
Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista. „Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinasi šokio menininkė. Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“.
Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės. Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda.
Žaliakalnio pjūvis
Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – dalinasi dramaturgė.
Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.
„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate. (Kaip ir šiandien, beje.) Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“
„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyklą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge.“
„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“
Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi: „pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiam, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – dalinasi I. Puišytė-Šidlauskienė.
Mitiniai maži žmogeliai – atgyja
Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje.
„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“,“– šypsosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus. „Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...”– dalinasi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.
Šokio ekskursija „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.
Zapyškyje į dangų kilo aitvarai, duris atvėrė laivas-žemkasė „Nemuno7“
Kauno rajone Zapyškyje – didžiojo kultūros savaitgalio finalas. Sekmadienį visą dieną nedidelis pakaunės miestelis tapo dėmesio centru – čia į dangų kilo aitvarai, o vakarą nuspalvino šviesos ir garsai, sklindantys iš Nemune prišvartuoto laivo-žemkasės. Jis tapo nauja kultūros erdve. Kartu su Kauno miestu Europos kultūros sostinės metus švenčiantis Kauno rajonas per vasarą pakvies ir į daugiau kultūrinių veiklų.
Per pusdienį – 13 tūkst. dviratininkų
Tradicinis aitvarų festivalis Zapyškyje vyko jau 17-ąjį kartą. Tačiau, kaip sako Zapyškio seniūnas Sigitas Imbrasas, šiemet jis buvo rekordinis – tiek svečių vienu metu Zapyškis dar nebuvo.
„Gal tai lėmė ir pasibaigęs karantinas, geras oras, saulėtas dangus“, – sakė S. Imbrasas, patvirtindamas, kad kasmetinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“ yra tarsi vizitinė Zapyškio kortelė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Sekmadienį įvykęs tarptautinis aitvarų festivalis į Zapyškį subūrė dešimtis tūkstančių dalyvių, kurie atmynė dviračiais, važiavo paspirtukais, motociklais, automobiliais, plaukė laivais ar atėjo pėsčiomis.
Kaip sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, per pusdienį dviračių take įrengtas elektroninis skaitiklis užfiksavo 13 tūkstančių dviratininkų.
Zapyškyje ne tik kilo aitvarai – viską dieną šventės svečiai buvo kviečiami dalyvauti įvairiose pramoginėse ir edukacinėse veiklose.
Šiuolaikinio meno pliūpsnis Zapyškyje
Pasak Zapyškio seniūno S. Imbraso, pasiruošimas didžiajam renginiui užtruko – reikėjo atlikti ne tik įvairius organizacinius, tačiau ir aplinkos tvarkymo darbus. Miestelyje ir jo prieigose sutvarkytos gatvės, pėsčiųjų ir dviračių takai, apželdinta krantinė, įrengtas amfiteatras.
Temstant buvo galima stebėti meninę instaliaciją „Luminéoles“, kurią pristatė svečiai iš Prancūzijos „Porté par le Vent“. Heliu pripildyti šviečiantys objektai pajudėjo Kačerginės link, kviesdami į naujo kultūros objekto – amfiteatro ir laivo-žemkasės „Nemuno7“ atidarymą.
„Tai – šiuolaikinio meno pliūpsnis Zapyškyje. Tikimės, kad čia atsiras naujų idėjų, jas įgyvendinti galės ir mūsų kultūros darbuotojai, gims naujos tradicijos, o ši kultūros erdvė į Zapyškį pritrauks daugiau svečių“, – sakė seniūnas.
Ant denio – ir augalai pionieriai
Pasak „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, „Nemuno7“ yra Europoje unikalus upių technikos ir landšafto dizaino projektas, tarnausiantis kūrybai, parodoms, vizualiesiems menams, medijoms, tarpdisciplininiam bendradarbiavimui.
Laivas-žemkasė „Nemuno7“ statytas 1965 m. tuometinėje Čekoslovakijoje, jis naudotas upės vagai Nemune gilinti. Šiuo metu laivas nebegali atlikti savo funkcijos dėl upės ekosistemai kenksmingos pasenusios technologijos.
Vieni iš pagrindinių žemkasės gaivintojų – „Kaunas 2022“ atstovas Gediminas Banaitis Skrandis ir projekto „Nemuno7“ prodiuserė ir vadovė Asta Ivanauskienė kartu su kuratorių komanda bei menininkais.
„Nemuno7“ denyje iš karto į akis krenta 46 augalų-pionierių rūšys. Tai tokios augalų rūšys, kurios pirmosios pradeda augti naujai susidariusiuose žemės plotuose, tarpsta kraštutinėmis augimo sąlygomis, dažnai apleistose miesto, industrinėse erdvėse, stichijų nuniokotose teritorijose. Būtent tokiais augalais yra apželdintas laivo denis, primenantis nedidelį parką.
„Nemuno7“ veiks nuolatinė ekspozicija „Tarpti“ bei parodų ciklas „Takūs kūnai“, taip pat čia įrengtos menininkų rezidencijos, denyje galės vykti koncertai bei kiti meniniai pasirodymai.
Tai – projektas apie tvarumą
„Nemuno7“ projekto vadovė A. Ivanauskienė sako iki šiol prisimenanti dieną, kai prieš savo akis pirmą kartą išvydo laivą-žemkasę.
„Labai puikiai atsimenu emociją. Yra tokių žmonių, kurie negali arba nemoka paprastai. Jiems reikia, kad būtų komplikuota ir tada atsiveria visos energijos, jos pradeda plaukti. Net suprasdama, kaip tai bus sunku, labai šio projekto norėjau. Bet, aišku, jis suteikia tam tikro jaudulio.
Mes su komanda iki paskutinės minutės nežinojome, ar toks rezultatas, kokio tikėjomės, bus“, – sakė kuratorių komandą subūrusi A. Ivanauskienė.
Pasak projekto vadovės, „Nemuno7“ yra apie tvarumą, apie vandenį ir dialogą. Tačiau, kalbėdami apie tvarumą, dažnai jį suprantam per ekologijos prizmę: „Bet mes norime tai matyti įvairiais spektrais. Kas yra ta tvari visuomenė, kas ekonomikos tvarumas ir kiti dalykai. Taip, žinoma, ekologija irgi labai svarbu.“
Ivanauskienės nuomone, kūryboje svarbu derinti tarpdisciplinines sritis ir būtent todėl „Nemuno7“ savo darbus pristato skirtingų sričių menininkai. Pats projektas įdomus ne tik iš meninės pusės, tačiau ir kaip inžinerinis upių technikos paveldas.
„Pagarbiai žiūrėjome į pačią žemkasę ir į visus procesus – kad kuo labiau išsaugotume, atskleistume, parodytume, kokia visapusiška ji gali būti. Ten, kur dabar yra uždara parodų erdvė, seniau gyveno upeiviai – šeši žmonės. Norėjome šią vietą išsaugoti. Tuo pačiu ji tapo erdve parodoms“, – pasakojo projekto vadovė.
Laivo atnaujinimas buvo iššūkis
Prieš imantis darbų žemkasę teko atnaujinti. Laive nebuvo langų, reikėjo sutvarkyti praėjimus, kitus įrengimus.
„Pritaikyti erdvę, kad lankytojas galėtų čia judėti, būti. Tai, kas buvo padaryta, prilyginčiau restauravimui. Langai pakeisti, bet išsaugota jų nepakeista forma.
Laivo atnaujinimas buvo iššūkis tiems, kurie šiuos darbus atliko. Susidūrėme ir netikėtomis situacijomis. Pavyzdžiui, laivo elektros sistema yra sena, o elektros įvadai Zapyškyje yra jau naujos technologijos. Niekaip to negalėjome sujungti, tad teko nemažai padirbėti, kad tos dvi sistemos galėtų draugauti ir laive būtų elektra.
Kaip žinia, naują pasatyti yra lengviau, nei remontuoti seną. Bet tai taip pat tvarumas – norėjome panaudoti daiktą, kuris negali būti naudojamas pagal savo paskirtį. Rasti tokiam daiktui paskirtį gali padėti kultūra.
Tai, kad industrinės erdvės panaudojamos menui, nėra naujiena, bet laivai Lietuvoje dažniausiai tampa kavinėmis, o ne vieta meno parodoms“, – sakė projekto vadovė A.Ivanauskienė.
Laive-žemkasėje galima lankytis nuo gegužės 24 dienos. Vienu metu čia gali būti ribotas skaičius žmonių. Norintieji gali užsisakyti ekskursiją su gidu arba ekspozicijas bei patį laivą aplankyti savarankiškai. Laivas-žemkasė „Nemuno7“, priklausomai nuo oro, veiks iki spalio arba lapkričio mėnesio. Daugiau informacijos apie „Nemuno7“ – https://www.nemuno7.lt/
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kaunas sugrįžo prie miesto upių: Nemunu ir Nerimi plaukė šimtai žmonių
Keli šimtai Kauno miesto ir rajono gyventojų šeštadienį praleido plaukdami Nerimi ir Nemunu, dar panašiai tiek pat juos pasitiko pakrantėse – su muzika, dainomis ar kitomis veiklomis. „Apie tai buvo galima tik svajoti“, – sako patys renginio dalyviai, nustebę projekto „Švęskime upę. Kultūriniai upių maršrutai“ masiškumu.
Projekto „Švęskime upę“ pradžia buvo prieš trejus metus. Tai – Kaune gimusi bendraminčių iniciatyva, kuria siekiama paskatinti upes, jų vandenis ir pakrantes išnaudoti kultūriniams renginiams, bendruomeniniams susitikimams, kurti naujus meno reiškinius.
Iniciatyvą palaikė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir upių projektas tapo vienu iš programos dalių. Jo veiklos taip pat yra „Interreg Europe“ projekto „STAR Cities“ dalis.
Šeštadienį upėmis plaukė daugiau nei 300 žmonių. Vieni iš jų buvo įsigiję kultūrinius bilietus bei pasinaudojo organizatorių pasiūlytomis vandens transporto priemonėmis, kiti – savomis vandens transporto priemonėmis.
Lietus nuotaikos nesugadino
„Tai yra bendruomeninis plaukimas. Jį ir kultūrinę dalį organizuoja bendruomenės, o iniciatyvos pagrindinė mintis – kad žmonės, bendruomenės sugrįžtų prie upių, į pakrantes ir kad vieni į kitus pažvelgtume per upes“, – sako „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus labas!“ kuratorė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė.
Plaukti buvo galima dviem skirtingais maršrutais Nerimi ir Nemunu, o finišas – abiejų upių santakoje. Tuo pačiu tai ir simbolinis finišas, skleidžiantis žinią ne tik apie upių, bet ir žmonių susijungimus ir bendrystę.
Veiksmas vyko taip pat pakrantėse, kur plaukiančiuosius sutiko vietos bendruomenės, siūlydamos stabtelėti ir prisijungti prie jų siūlomų pramogų.
„Lietus nuotaikos nesugadino, jis nesutrukdė švęsti upių, nors, žinoma, visi sušlapome. Negirdėjau nė vieno komentaro, kad lyja ar šalta. Visi dalyviai – tiek plaukiantieji, tiek krante – į iniciatyvą pažvelgė išties kūrybiškai“, – sakė A. Ptašinskaitė-Paukštė.
Dalis kauniečių – tų, kurie sausumoje jaučiasi geriau, nei ant vandens – kultūriniais upių maršrutais jų pakrantėmis leidosi pėsčiomis arba dviračiais.
Plaukė ir savadarbiais plaustais
Prieš šeštadienio plaukimą dalyviai pakviesti į plaustų dirbtuves. Savo pačių pagamintais plaustais plaukė septynios komandos. Būta ir daugiau išradingų dalyvių. Viena mergina upe plaukė atsisėdusi ant pripučiamos gulbės, o ją traukė bičiulis su valtimi. Kita itin linksma plausto komanda paskui save tempė pripučiamą orką. Kauniečiai taip pat plaukė baidarėmis ir kanojomis, kitomis vandens priemonėmis.
Aplinką puošė aitvarai, kuriuos šventės dalyviai pasigamino taip pat prieš šeštadienio plaukimą surengtose dirbtuvėse.
Kartu su kauniečiais su Kauno upėmis susipažino svečiai iš Suomijos Oulu miesto. Jis 2026 metais taps Europos kultūros sostine, o šiame mieste taip pat vyksta panašus upių renginys: „Tai – septynių žmonių orkestras ir jie pasidalino ta programa, kurią daro ir Suomijoje. Labai bendruomeniški, linksmi ir lengvai žvelgiantys į visas situacijas žmonės“.
Vienas iš plaustų buvo virtęs plaukiančia scena – jį sukonstravo čia koncertavę muzikantai, kurie vandeniu ir su muzika lydėjo renginio dalyvius. „Projektas vyksta tik treti metai, tačiau kalbant apie pokytį, prie upių jau yra tiek veiksmo. Kaip sakė viena iš šio renginio iniciatorių, prieš 2–3 metus sunku buvo įsivaizduoti, kad toks renginys įvyks, kad susiburs tiek žmonių. Pokytis yra, jis matomas. Mes turime upes, kurių iki šiol neišnaudojome bendruomeninėms ir kultūrinėms veikloms.“
Pasak A. Ptašinskaitės-Paukštės, upėmis plaukė labai skirtingi žmonės – tie, kuriems vandens pramogos yra gyvenimo būdas ir tie, kurie iki šiol tokios patirties neturėjo arba ji buvo labai minimali.
Įdomi patirtis ne tik plaukimas, tačiau ir plausto statyba
Kaunietis Gaudenis Satkus su bendraminčiais plaukė Nerimi, pačių pasigamintu plaustu: „Jo statymas galbūt buvo net didesnis nuotykis. Dalyvavome „Švęskime upę“ savadarbių plaustų dirbtuvėse. Ir geresnio team building‘o dar neturėjome. Kiekvienas įgulos narys prisidėjo savais talentais, iš to gimė lavina kitų gerų idėjų, emocijų ir bendruomeniškumo.“
G.Satkus pasakojo, kad Nerimi plaukęs buvo, tačiau seniai, tad jam ši patirtis – tarsi visai nauja. Be to, į miestą ir pakrantes žvelgdamas iš upės, o ne kuo kranto, matai visai kitokį vaizdą – tokį, kokio nuo pakrančių nesimato.
„Dalyvauti nusprendėme, nes tai pasirodė įdomus projektas. Komandoje buvo šeši žmones, mes – kauniečiai, užaugę prie upių. Bet tikriausiai visiems lietuviams yra svarbios upės, upeliai – nuo jų neatskiriamas gyvenimas.
Plaukimas buvo fantastiškas. Iš karto oras buvo puikus, o vėliau ėmė lyti. Bet nuotaika yra daug svarbesnė už orą. Ant plausto turėjome įsirengę nedidelį stogelį, pasigaminę dekoracijų.
Leidome dainas apie upes, daug dainavome, šokome ir visus kitus linksminome. Iš mūsų pačių veiklų plaukiat įsiminė kūrybinės orientacinės varžybos. Bet visas plaukimas buvo įdomus patyrimas“, – kalbėjo G. Satkus.
Plausto kompanija stabtelėjo ir pakrantėse, kur laukė bendruomenės bei vyko įvairūs užsiėmimai.
Plaukiančiuosius išlydėjo „Mergicos“
Tie, kurie pasirinko plaukimą Nemunu, startavo Petrašiūnuose, o į startą juos išlydėjo Petrašiūnų bendruomenės centras.
„Visi susitikome Nemajūnuose ir iš čia išlydėjome plaukikus. Petrašiūnų bendruomenėje yra susibūrusi senjorų veiklos grupė „Mergicos“, tad viena iš jų senjorė Valentina prieš plaukimą pasiūlė pasimankštinti.
Bendruomenės moterys turėjo išlanksčiusios popierinių gervių – kaip išsipildžiusių norų simbolį. Po gervę padovanojome kiekvienam dalyviui. Ir prie gervių – kaip stiprybės simbolį – po gervės kiaušinį. Tik jį pakeitė putpelės kiaušinis. Mūsų bendruomenės narė Marytė iškepė juodos dienos ir ja taip pat vaišinome“, – pasakojo Petrašiūnų bendruomenės centro vadovė Ina Kunavičiūtė Mikučionienė.
Tačiau, pasak pašnekovės, iniciatyva, kviečianti švęsti upes, nebuvo tik vienadienis renginys.
„Pro Petrašiūnus teka Nemunas, bet jis nuo mūsų tarsi paslėptas – gamyklos, priėjimas iki jo. Tad ilgą laiką mes Nemuno nebuvome atradę. Kai prieš kelis metus prasidėjo „Kaunas 2022“ upių iniciatyva, mums tarsi atsivėrė akys. Labai maloniai Nemuną priėmėme. Juk jis yra mūsų dalis.
Pamatėme, kad upe galime naudotis, kiek emocijų, džiugesio ji teikia. Buvo nuostaba, kad mes galime būti su Nemunu, šalia Nemuno. Mes jį pažinom.
Išlydėdami plaukikus ne tik pasidalinom džiaugsmu, bet daug jo gavom atgal. Todėl kitais metais mes savo iniciatyva taip pat planuojame siūlyti veiklų prie upės“, – sakė I. Kunavičiūtė Mikučionienė.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kauną užtvindė „Santaka“: miestą užplūdo tūkstančiai žmonių
Kiek egzistuoja būdų švęsti bendrystę ir gyvenimą? Antrasis Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmas „Santaka“, daugialype programa užtvindęs miestą, parodė – lygiai tiek, kiek yra mūsų. Kiekvienas kaunietis ar Europos kultūros sostinės svečias šį gegužės savaitgalį kūrė savo šventės formulę. Skaičiuojama, kad per tris dienas „Santakos“ renginiuose apsilankė keli šimtai tūkstančių kultūros ir meno ieškotojų, o pasirodymus kūrė virš 1000 atlikėjų – dainininkų, akrobatų bei aktorių.
Nuo vakarienės stalo Laisvės alėjoje iki trankių šokių Rotušės aikštėje, nuo klausimus keliančių šiuolaikinio meno akcentų netikėtose erdvėse iki širdį ir kūną glostančių tradicinių pirties ritualų paupyje. Nuo karštligiško, net labiau nei sausį į lipdukų medžioklę įtraukusio Kauno Žvėries žaidimo iki ramių atokvėpio stotelių meno oazėse ar asmenukės įkopus į tik šiam savaitgaliui Nemuno ir Neries santakoje iškilusį apžvalgos bokštą. Tarptautiniu kultūros festivaliu virtusi „Santaka“ – iki šiol spalvingiausia ir turiningiausia Kauną ištikusi šventė.
Penktadienį atšventus penktąją „Kiemų šventę“ centrinėje Kauno ašyje, Laisvės alėjoje, šeštadienį pagrindinis „Santakos“ veiksmas persikėlė į Senamiestį ir kitas miesto dalis. Nuo ryto oranžiniai kamuoliai bumbsėjo turnyre „Gatvės Žvėris“ prie Krepšinio namų, o prie Neries susirinkę vantos broliai įkūrinėjo savo pirteles bei rengėsi pokalbiams apie sveikesnį gyvenimą. Nekantriausieji jau vidurdienį nėrė į tris katalonų „Espectacle Spectacular“ įkurtus teminius labirintus, kuriuos pereiti norint teko gerokai paklaidžioti ir pasukti galvas. Atpildas už sėkmingai įveiktus užraktus – visų amžiaus grupių žiūrovus įtraukęs spektaklis „Asteroidas, kurį dovanojo Kauno valstybinio lėlių teatro surengtas tarptautinis festivalis „Kaunas Puppet 22“ ar, užsukus į kūrybinių patirčių miestelį, pačių pasidaryti smilkalai. Žinoma, ir suvenyrai iš tradicinės Kauno gimtadieniui dedikuotos mugės, kurioje, kaip ir Kiemų šventėje, šiemet netrūko ir dalyvių iš Ukrainos bei kitų šalių.
Ypatingą, kvapą gniaužiantį šou susirinkusiems prie Kauno pilies padovanojo prancūzų akrobatikos trupės „Cie Basinga“ atstovė. 230 m ilgio lynu ji žingsniavo, rodosi, laisvai ir nerūpestingai – ovacijomis pasitikti tokie triukai, kaip špagatas, stovėjimas ant galvos ir kiti neįtikėtini, daugelį metų repetuoti judesiai ore, dešimt metrų virš žemės. Kad šis pasirodymas, lydimas fantastiškos gyvai atliekamos muzikos, pavyktų, kartu dirbo penkiasdešimt „Kaunas 2022“ savanorių-kultūristų, savo kūnais sukūrusių tobulam šou reikalingą lyno įtampą.
Muzikos mylėtojams taip pat atiteko itin skambios dovanos. Tai – populiarių ir dar kylančių atlikėjų koncertai net dviejose scenose. Santakos parke penktadienį visus sveikino Justinas Jarutis, „Saulės kliošas“ ir Monique, šeštadienį estafetę perėmė „Sisters on Wire“, GJan, Saulius Prūsaitis. Ką tik Rotušės aikštėje įsikūrusioje „Kaunas 2022“ vasaros scenoje netrūko ir svečių iš užsienio – tarp jų LÜCY iš Taivano, „Bratri“ iš Čekijos, švedai „Musica Vitae“. Iki pat rudens aikštę puošiančioje scenoje koncertavo ir įdomiausi Lietuvos kūrėjai bei atlikėjai – Kristijonas Ribaitis, „shishi“, ar siautulingą vakarėlį po didžiojo „Santakos“ šou užkūrę „Baltic Balkan“.
Temstant stebuklingai – o gal Kauno Žvėriui pamojus uodega? – nustojus lyti į Nemuno ir Neries santaką, suplūdo keliasdešimt tūkstančių žiūrovų, nenorėjusių praleisti antrojo Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmo. „Santaka“ įspūdingo dydžio scena pavertė upių tėvą – pasirodymo žvaigždėmis tapo ne tik įkvepiančius kūrinius dovanoję muzikantai, tarp kurių – savo ugningu pasirodymu apstulbinusi ukrainietė Jamala, Giedrė ir Jessica Shy, Linas Adomaitis, „Beissoul & Einius“, Algirdas Kaušpėdas ir Viktoras Diawara, grupė ROYCE, bet ir baidarininkai, burlentininkai, vandens akrobatai ir visi kiti, kuriems vanduo – labiausiai traukianti stichija.
Aktorius Dainius Svobonas savo klausimais susirinkusiųjų akis, ausis ir sielas navigavo iki pat šou kulminacijos, visam pasauliui dar kartą priminusios, kad Kaunas yra ne tik Lietuvos, bet ir europietiškosios kultūros centras. Kaunas – gyvas organizmas, kurio širdis stipriausiai plaka Nemuno ir Neries santakoje, mitiniame miesto pradžios taške. „Mes galime daugiau nei mums atrodo“ – šiuo teiginiu D. Svobonas palydėjo tūkstantinę minią toliau švęsti „Santakos“, švęsti meno ir kultūros, kurios padedami visi drauge miestą kurs ir po 2022-ųjų.
Sparčiausieji nugriaudėjus ovacijoms skubėjo prieš srovę – atgal į Kauno centrą, į Nemuno salą, kur vidurnaktį įvyko bene sparčiausias skulptūros atidengimas istorijoje. Prožektorių šviesos pasveikino pagaliau pasirodžiusį, švytintį savo kūną pademonstravusį Kauno Žvėrį, kurį nuo šiol gali aplankyti visi norintys. Beje, dar vienas naujas akcentas – keramiko Remigijaus Sederevičiaus atrastas Kauno Žvėries dantis – susidomėjusių laukia prie Kauno pilies. Jis, sakoma, neša laimę tiems, kurie jį pamato ir parodo kitiems.
Šeštadienį prie vandens būrė iniciatyva „Švęskime upę“, pasiūliusi du kultūrinius maršrutus Nerimi ir Nemunu. Išradingai pasipuošusių upeivių laukė kultūrinės stotelės ir bendrai kuriami meno kūriniai.
Sekmadienį „Santakos“ vektorius krypo į Kauno rajoną. Zapyškyje, vaizdingoje Nemuno pakrantėje – jau tradicinis tarptautinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“ ir ilgai lauktas kultūros laivo „Nemuno7“ atidarymas. Istorinė žemkasė, atgimusi kaip meno erdvė, iki šiltojo sezono pabaigos kvies į šiuolaikinio meno parodas, dirbtuves, rezidencijas.
Šiuolaikinio Kauno mito trilogija, prasidėjusi sausio „Sukilimu“ ir padovanojusi nepamirštamą „Santaką“, lapkritį kulminuos paskutiniuoju veiksmu – „Sutartimi“. Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Laisvės alėjoje Kaune – „Kiemų šventė“: prie stalų susėdo keli tūkstančiai žmonių
Kaune tradicine, tačiau šiemet ypatinga „Kiemų švente“ prasidėjo šio savaitgalio renginiai. Europos kultūros sostinė Kaunas per dvi savaitgalio dienas kviečia patirti ir pajusti miestą bei rajoną, nepraleisti antrojo trilogijos veiksmo „Santaka“ renginių. Iš jų didžiausias šeštadienį – šviesų, vandens ir muzikos šou Kauno santakoje. Šiemet kauniečiams jau pažįstama „Kiemų šventė“, kviečianti švęsti bendrystę – itin gausi. Skaičiuojama, kad į Laisvės alėją susirinko apie 3,5 tūkst. dalyvių.
„Laisvės alėjoje – net apie 700 staliukų. Nuotaika labai gera, šventiška. Šių metų šventėje – 70 pasirodymų, tarp kurių – ir simfoninio orkestro koncertas, svečiai iš Suomijos, Ukrainos, didžėjai, aktoriai, šokėjai ir kiti. Atlikėjai – labai įvairūs ir jų labai daug. Manau, kad per tas dvi valandas kiekvienas galėjo atrasti tai, kas jam patinka“, – kalbėjo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programos „Visi kaip vienas“ kuratorė, viena iš renginio organizatorių Simona Savickaitė.
Į kvietimą susitikti Laisvės alėjoje atsiliepė miesto kultūros organizacijos, įmonės, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, draugai, kaimynai.
„Kiemų šventė“ auga. Džiaugiuosi, kad žmonės ja tiki. Nes šis renginys ir yra toks – turi šia idėja patikėti, kad atvyktum, dalyvautum. Kas žino, jei ne buvęs karantinas, galbūt šių metų šventė taptų dar didesne, gal būtų dar labiau išaugusi.
Manau, kad žmonės atėjo todėl, kad jie pasiilgę renginių, švenčių. Įkvepia pavasaris, geras oras ir tai, kad Kaunas yra Europos kultūros sostinė“, – sakė S. Savickaitė.
Stalo puošmena – žydintys rapsai
Šventės organizatoriai „Kaunas 2022“ dalyvius kvietė atsigręžti į ekologiją, į tvarumą: nenaudoti vienkartinių indų, balionų, kitų taršių priemonių, taip pat švęsti be alkoholinių gėrimų.
Kauniečiai savo stalus papuošė įvairia bendruomenių simbolika, nemažai dalyvių buvo sugalvoję ir temas. Ant stalų daugiausiai buvo lengvi užkandžiai – dalyviai dėmesį sutelkė stalo papuošimui ir veikloms.
Netoli fontano stalą pasistačiusios specialistės iš Kauno kolegijos Reabilitacijos katedros sakė, kad šioje šventėje dalyvauja pirmą kartą.
„Mes esame kaip šeima. Čia atėjome todėl, kad esame vieningas kolektyvas, kaip šeima. Mes kartu ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. O katedros vedėja Milda yra mūsų siela“, – kalbėjo moterys.
Šventinei vakarienei pasirinkusios baltos ir geltonos spalvų derinį pagrindiniu stalo akcentu kaunietės pasirinko rapsus: „Balta ir geltona tema ir yra todėl, kad dabar – rapsų žydėjimo laikas. Širdyje – laisvė, taika, pavasaris. Ir pagal šių dienų aktualijas mums reikia šviesos. Jos labiausiai trūksta“, – apie pasirinktas spalvas kalbėjo šventės dalyvės.
Kvietė klausytis poezijos
Susidomėjimo sulaukė Kauno V. Kudirkos viešoji biblioteka, per kurios langus skambėjo poezija. Ją skaitė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Motiejus Ivanauskas.
Tuo tarpu pačioje Laisvės alėjoje stalą pasistačiusios bibliotekos darbuotojos ant jo padėjo ne tik maistą, bet ir knygas.
„Nuotaika puiki. Kiemų šventė yra vienas mūsų mėgstamiausių renginių. Ir mes jau antrus metus kviečiame kauniečius klausytis poezijos per bibliotekos langus.
Maistas ant stalo ir knygos yra juodos ir baltos spalvų, nes šiemet tokia yra tema“, – sakė bibliotekos atstovė Monika Straupytė.
Šventėje – užsieniečių bendruomenė
Į „Kiemų šventę“ atvyko ir Kaune gyvenantys užsieniečiai. Kaip sakė jų atstovė, užsienio bendruomenės aktyvistė Narmin Alieva, bendruomenės žmonės kvietė paragauti įvairių kitų šalių patiekalų bei pamatyti tautinius kostiumus. Tačiau ne tik – susirinkusieji čia atstovavo kalbų mokyklai SPEAK, kuri per kalbų mainų programą jungia migrantus, pabėgėlius ir vietinius, gyvenančius tame pačiame mieste.
Taip pat, būdami Laisvės alėjoje, Lietuvoje nuolat ar laikinai gyvenantys užsieniečiai skleidžia žinią apie tai, kad Kaunas yra įvairus ir čia gyvena skirtingų tautų žmonės – atvykę iš Azerbaidžano, Pakistano, Ukrainos, Izraelio, Vokietijos, Taivano, Japonijos ir kitų šalių.
Iš Azerbaidžano į Lietuvą atvykusi N. Alieva šventėje dalyvauja jau ne pirmą kartą ir sako, kad šiemet, po pandemijos, būti tokiame renginyje itin džiugu.
„Pats Kaunas yra gražus, žalias, kompaktiškas miestas. Be to, čia vyksta daug kultūrinių renginių“, – sakė N. Alieva.
Dalyvauja jau trečią kartą
„Mes bendradarbiaujame su „Kaunas 2022“ komanda, todėl esame čia. Ši iniciatyva – „Kiemų šventė“ – mums įdomi. Norime parodyti, kad yra Aleksoto bendruomenės centras, turime savo vėliavą, kitą atributiką.
Taip pat turime liaudies dainų ansamblį, kuris šiemet „Kiemų šventėje“ koncertavo. Esame čia ir todėl, kad norisi parodyti: esame ne iš kelmo spirti“, – juokėsi Aleksoto bendruomenės pirmininkas Ramūnas Navickas.
„Kiemų šventėje“ aleksotiškiai dalyvauja jau trečią kartą, šiemet čia atvyko kelios dešimtys bendruomenės narių. Pasak R. Navicko, būti čia įdomu ne tik todėl, kad gali parodyti savo veiklas ir pristatyti bendruomenę – taip pat susipažinti, pamatyti kitus.
Kaip sakė bendruomenės pirmininkas, Aleksoto žmonės bendrumą puoselėja nuolat – jau 21-mus metus rengiama Aleksoto šventė, o vasarą bendruomenės nariai dalyvauja tradiciniame dviračių žygyje: „Yra ir kitų renginių, kuriuos organizuojame ar dalyvaujame.“
Šventinį savaitgalį – per 60 renginių
Šį savaitgalį „Kaunas 2022“ kviečia nepraleisti ir kitų mieste bei rajone vyksiančių renginių.
Šeštadienį kauniečiai vėl budins mitinį žvėrį, Santakoje vyks antroji Kauno mito trilogijos dalis. Jos pradžia – 22 val.
Šventinį savaitgalį Kaune ir Kauno rajone iš viso laukia per 60 renginių – nuo oro akrobatų pasirodymų ir lėlių spektaklių iki misterijos, kurios siužetą lems gamtos stichijos ar didžiojo kultūros laivo prisišvartavimo.
Šeštadienį ir sekmadienį 16 val. prie Kauno pilies pasirodymą surengs cirko akrobatė Cie Basinga.
Taip pat šeštadienį nuo 10 iki 16 val. mieste bei rajone – projektas „Švęskime upę. Kultūriniai upių maršrutai“.
Vėlų šeštadienio vakarą, 23.55 val. prie Žalgirio arenos ant Karmelitų tilto galima stebėti trumpiausią Mitinio Kauno Žvėries pasirodymą ir skulptūros atidengimą.
Sekmadienį kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Zapyškyje vyksiantį aitvarų festivalį „Tarp žemės ir dangaus“, o 21 val. – naujos kultūrinės erdvės laivo-žemkasės „Nemuno7“ atidarymas.
Abi savaitgalio dienas muzika skambės iš „Kaunas 2022“ vasaros scenos Rotušėje jei populiariosios muzikos scenos santakoje.
Savaitgalį vyks daug įvairių dirbtuvių, tarptautinių trupių pasirodymų vaikams, koncertų, Kauno Žvėries krepšinio varžybų, akrobatikos.
Visą savaitgalio programą rasite www.kaunas2022.eu/santaka arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Kultūros sostinės forume – „Kaunas 2022“ palikimo vizijos ir pamokos iš Ukrainos
Kas nutinka mieste, kai baigiasi Europos kultūros sostinės metai? Galbūt kultūrinis gyvenimas pasipildo naujais festivaliais – bet gal svarbiau yra menininko gyslelę savyje atradę žmonės ar sustiprėjusios, labiau savimi pasitikinčios bendruomenės? Palikimas – tai ir tvirtesnis identitetas, ir suaktyvėjusi ekonominė kraujotaka. Kartais tai naujai užgimusi meilė, net sukurta šeima. Gal tiesiog jaukesnis kiemas. Padiskutuoti apie tai, kaip Kaunas galėtų gyventi po 2022-ųjų, ir išgirsti įkvepiančių bei susimąstyti raginančių tarptautinių pavyzdžių gegužės 19 d. kvietė penktasis Europos kultūros sostinės forumas.
„Žalgirio“ arenos amfiteatre susirinkusią Kauno ir Europos kultūros bendruomenę sveikino „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova-Maj, kuri priminė, kad pirmasis toks forumas organizuotas dar 2018 m., ieškant sėkmingo Europos kultūros sostinės (EKS) recepto. Kaip sukurti tokius projektus, kurie turėtų ilgalaikį poveikį ir įkvėptų pasikeitimus vietos bendruomenėje? Šiemet, „Kaunas 2022“ programai įsibėgėjus ir priartėjus antrajam Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmui „Santaka“, forumas tapo vertinga pauze, galimybe pareflektuoti jau nuveiktus darbus, bei vieta kelti klausimus – kaip gyvensime toliau, kokius tikslus sau kelsime ateinančiais metais? Be to, visam pasauliui tapus karo Ukrainai liudininkais, susitikimas Kaune suteikė galimybę iš pirmų lūpų išgirsti, su kokia milžiniška jėga galima transformuoti savo profesionalius įgūdžius teroro akivaizdoje ir kaip svarbu vertinti tai, ką turime atsibudę naują dieną.
Praktiniai pavyzdžiai iš Lietuvos ir užsienio
Pirmasis EKS forumo pranešėjas – sociologas ir menininkas Tadas Šarūnas. Šiuo metu išorinį „Kaunas 2022“ veiklos ir palikimo vertinimą atliekantis specialistas žaismingai pristatė galimus būdus apibrėžti vertę ir prasmę. Kaip pavyzdį, kad kultūros ir meno poveikis neišmatuojamas tik skaičiais, jis pateikė rašytojo Douglas Adams knygoje „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ pateiktą atsakymą į klausimą, kokia yra gyvenimo ir visatos prasmė. Knygoje galybę metų skaičiavimus atlikęs kompiuteris ištarė tik „42“. Anot sociologo, skaičiai atrodo beprasmiai, kai nemąstai apie tai, kas nepaliečiama ir neapskaičiuojama. Todėl kitąmet susipažinsime su tyrimu, paremtu visų pirma mažomis sėkmės istorijomis, nutikusiomis Kaune. Kiekviena jų yra vieno didelio palikimo, vieno miesto kūno, dalis.
Beatriz Garcia, Liverpulio (JK) Kultūros vertybių centro asocijuotoji direktorė, pateikė labiau mokslinį požiūrį į tai, ką miestui gali duoti tokio masto iššūkis kaip EKS. Liverpulio, Europos kultūros centru tapusio 2008-aisiais, sėkmę lėmė keletas vidinių ir išorinių faktorių. Pavyzdžiui, netrukus po to, kai miestas laimėjo teisę tapti EKS, paskelbta, kad 2012-ųjų olimpinės žaidynės vyks JK sostinėje Londone – tai buvo papildomas stimulas. Sustiprinusiame pasitikėjimą savimi Liverpulyje išaugo ir buvimo europiečiais jausmas. Šaliai sprendžiant dėl „Brexit“, būtent šiame mieste vyko vieni didžiausių susibūrimų už likimą Europos Sąjungoje. Akademikė taip pat pabrėžė dalijimosi duomenimis ir žiniomis svarbą – anot jos, kiekvieną kartą išradinėti ratą yra beprasmiška, o kokybiškai įvertinti palikimą galima tik į surinktus skaičius pažvelgus iš įvairių sričių specialistų perspektyvų.
Pastarąją tezę savotiškai pratęsė pranešimas „Auksas ir anglis: Meninė bendruomenės patirtis“. Jame kaip sėkmės atvejis pristatytas italų režisieriaus, šiuolaikinio cirko kūrėjo ir pedagogo Roberto Magro darbas su Kauno rajono bendruomenėmis.
Vienas pranešėjų Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai Lukas Alsys, priminė, kad EKS titulu dalijasi dvi savivaldybės. Anot jo, rajono – net 25 seniūnijų – gyventojai, prisijungdami prie bendrakūrybos proceso, į kurį pakvietė „Kaunas 2022“ atvežti menininkai, turėjo šansą realizuoti save netikėtu, iki šiol neapmąstytu būdu – per meną, įrodydami, kad jo ir kultūros kalba yra pati universaliausia.
„Esame nutolę nuo kultūros centrų, kultūrinis gyvenimas čia grįstas etnografija, folkloru – tai nėra blogai, bet repertuaras pas mus paveldimas, turinys nepatraukia išorės dėmesio, o man, kaip seniūnui, svarbu, kad augtume ne tik naujų šaligatvių skaičiumi, bet ir emocinio ryšio su savo kraštu prasme“, – teigė Batniavos apylinkių seniūnas Šarūnas Pikelis. Jis prisiminė bendruomenės pažintį su R. Magro, atvykusiu čia kurti Vytauto Mačernio ir Čiurlionio kūrybos įkvėpto spektaklio „Vizijos“: „Pamatėme, kad turime mišką, pamatėme jį naujomis akimis – po premjeros tai tapo žmonių susitikimų vieta, miškas atgijo“.
Pats R. Magro forumo dalyvius pakvietė sudalyvauti žaismingame eksperimente, kuriuo pristatė savitą darbo metodą, grįstą septyniais nematomais siūlais, kuriais galima valdyti kūrybingumą. „Siekiu estetinės patirties, kuri išmokytų protą žavėtis“, – teigė italas, prisiminęs, kad Batniavoje pernai jį sužavėjo gyventojų šiltumas ir lietuvių menininkų atsidavimas procesui net pliaupiant lietui. Dar anksčiau menininkas sukūrė spektaklį „Radijo angelai“ Linksmakalnyje: „Pamenu, kai pirmąkart ten nuvykau, neradau nei kalno, nei linksmybių – tik faktą, kad sovietų laikais tai buvo uždaras radijo miestelis. Bet mane nusivedė į nedidelį angelų muziejų, ir taip mes sukūrėme spektaklį „Radijo angelai“, – įvykį, kurio kūrėjais tapo visas Linksmakalnis, prisiminė R. Magro. Jis bei Kauno rajone lankęsi šiuolaikinio cirko profesionalai iš viso pasaulio iki šiol palaiko kontaktą su vietos jaunimu. Nuostabu, kad viena Linksmakalnio paauglė jau lanko cirko mokyklą Kaune ir rimtai svarsto apie tokią karjerą.
Pamokos iš fronto
„Kaunas 2022“ kvietimu EKS forume lankėsi ir Lvivo kultūros strategijos instituto vadovė Julija Chomčyn. Ukrainietė, glaustai pristačiusi instituto idėją, savo pranešimą skyrė papasakoti, kaip pasikeitė jos ir kolegų darbas po to, kai vasario 24 d. Rusija pradėjo karo veiksmus Ukrainoje. Anksčiau užmegztos tarptautinės partnerystės įgijo naują prasmę – institutas kolegoms užsienyje siunčia glaustą faktinę informaciją apie karo eigą, o efektingai apsaugoti paveldo vertybes galėjo pasitelkę užsienio partnerių žinias ir patarimus. Lentomis užkalti bažnyčių vitražai, smėlio maišais apdengtos skulptūros, nakvynės ir prieglobsčio vietomis virtę teatrai – tokia jau tris mėnesius košmarą išgyvenančios Ukrainos vieno gražiausių miestų Lvivo kasdienybė dabar.
„Darome tai, ko reikalauja ivykiai, kad neprarastume to, kam esame sukurti“, – teigė viešnia iš Lvivo. Kultūros strategijos institutas veikia ir kaip humanitarinės pagalbos centras iš smarkiai atakuojamų miestų atvykusiems ukrainiečiams, taip pat suteikia informaciją kultūros lauko darbuotojams – tiek norintiems išvykti, tiek liekantiems ginti šalies. Tokių galybė – J. Chomčyn pasidalino jautriu vaizdo klipu, fronte besikaunančio džiazo festivalio vadovo dienoraščio ištrauka.
„Karo akivaizdoje pasirodėme ženkliai stipresni, nei galvojome. Sugebėjome greitai ir profesionaliai transformuotis – tai turime omenyje galvodami apie potencialą atkurti Ukrainą po pergalės“, – sakė kultūros specialistė. Ji taip pat paskelbė, kad norėtų šiemet Kaune surengti Ukrainos šiuolaikinio meno trienalę – kol kas svarstoma ir apie Liubliną Lenkijoje, bet iki spalio dar daug laiko. Visi, turintys idėjų, kviečiami susisiekti ir jomis pasidalinti.
Auganti kultūra, noras tęsti
Popiet pasidalinti „Kaunas 2022“ dovanotuose mokymuose įgyta patirtimi Kauno kultūros lauko atstovus sukvietė auditorijų vystymo specialistė, „Impact Foundation“ viceprezidentė Agata Etmanowicz iš Lenkijos. Jai pristačius šios programos kelią nuo 2019 metų iki šiandien, tai, kokią įtaką jų organizacijoms turėjo dalyvavimas programoje, pristatė Kauno bienalės, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos ir Kauno IX forto muziejaus kolektyvų nariai. „Visų organizacijų patirtys skirtingos, tačiau teigiamas efektas, kurį įžvelgė visi – sustiprėjęs bendradarbiavimas tarp Kauno kultūros įstaigų ir užsimezgusios partnerystės“, – po pranešimo tvirtino Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos l. e. p. Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Straupytė.
„Leeuwarden-Friesland 2018“ vadovė Immie Jonkmann pristatė šio Nyderlandų regiono, EKS titulą šventusio prieš ketverius metus, atvejį. Šiais metais Leuvardenas ir Fryzija pristato pirmąjį EKS palikimo renginį – „Arcadia“ trienalę. Tarp jos renginių – šimtai mobiliuose konteineriuose susodintų medžių, „keliaujančių“ mieste ir taip primenančių apie gamtos išsaugojimo svarbą. Anot I. Jonkman, po 2018-ųjų labai pasikeitė valdžios institucijų požiūris į kultūros projektus, o sulaukti palaikymo idėjoms ir finansavimo tapo daug lengviau.
Tiek viešnia iš Nyderlandų, tiek po jos pranešimą skaičiusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė sutiko, kad kol kas, kai visos veiklos tik įsibėgėjo, sunku kalbėti apie Kauno projekto palikimą. V. Vitkienė pristatė svarbiausius kaunietiškus akcentus ir iniciatyvas, paminėjo partnerių gausos svarbą bei išdavė, kurie „Kaunas 2022“ projektai tikrai gyvuos ir vėlesniais metais. Tarp tokių – festivaliai „ConTempo“ ir „Magenta“, Kauno literatūros savaitė ir kt
Pagrindinę penktojo Europos kultūros sostinės forumo dieną baigė diskusija „Post EKS. Nauja pradžia“. Joje dalyvavo I. Jonkmann, V. Vitkienė, L. Alsys, taip pat – LR Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas bei Kauno miesto mero pavaduotojas Mantas Jurgutis. Visi sutarė, kad pasibaigus 2022-iesiems, veiklos neturi nutrūkti. Juk dar projekto paraiškoje buvo kalbama apie jo tęstinumą, tam pritarė tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių atstovai. Visa tai įtvirtinta ir Kauno kultūros strategijoje.
Penktadienio rytą vieni EKS forumo svečiai dalyvavo A. Etmanowicz dirbtuvėse, kiti – ruošėsi „Santakos“ savaitgalio maratonui. Gegužės 20–22 dienomis gimtadienį švenčiančiame Kaune ir Kauno rajone suplanuota per 60 renginių – koncertų, spektaklių, dirbtuvių ir kt. Visą „Santakos“ programą rasite kaunas2022.eu/santaka ar „Kaunas 2022“ mobiliojoje programėlėje.
Festivalio „Optimismo“ programoje – afrikietiškų sutartinių ir itališkų siaubo filmų įkvėpta kūrėja Nkisi
Kaip skamba muzika, įkvėpta 8-ojo dešimtmečio itališkų „siaubiakų“ ir tradicinių afrikietiškų sutartinių? Atsakymą į šį klausimą siūlo festivalis „Optimismo“, istoriniame Kauno pramonės kvartale – Karmelituose – vyksiantis birželio 3–5 dienomis.
Jau anksčiau paskelbę apie elektroninės muzikos pasaulio avangarde esančių kūrėjų Slikback (Kenija), Nazar (Angola), Corin (Australija-Filipinai), Bambounou (Prancūzija) ir kt. atvykimą į Kauną, organizatoriai pristato dar vieną aktualų vardą, įrašytą į „Optimismo“ programą. Tai – Konge gimusi, Belgijoje augusi, pastarąjį dešimtmetį Londone gyvenanti Melika Ngombe Kolongo. Intensyvią, jėgos kupiną muziką kurianti menininkė pasirašinėja slapyvardžiu Nkisi. Ji – viena eksperimentinių menininkų kolektyvo „NON Worldwide“, buriančio Afrikos šalių diasporos atstovus, įkūrėjų.
Nkisi pasirodymo ištrauka: youtube.com/watch?v=sg00WHKolW4
Debiutinis Nkisi albumas „7 Directions“ išleistas 2019 m. Įdomu, kad kuriant šį darbą Melika Ngombe Kolongo įkvėpimo sėmėsi ne tik iš elektroninės muzikos paveldu jau tapusių trance ir gabber žanrų, bet ir iš iš Kongo mokslininko Kimbwandende Kia Bunseki Fu-Kiau ir knygos „African Cosmology of the Bântu-Kôngo“. Tai tekstų apie gyvenimą kaip nuolatinio ir abipusio bendravimo procesą ir bendravimą kaip raktą į žmonijos išlikimo žaidimą rinkinys.
Lokacija – Kauno pramonės lopšyje
Festivalis „Optimismo“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis. Užmegzti glaudesnį ryšį su urbanistine miesto aplinka – toks yra šios programos tikslas, o vienas būdų naujomis akimis pažvelgti į istorines erdves yra jų pripildymas muzika. Tad festivalio lokacija – vienas prasmingų programos dėmenų, pasirinktas atlikus išsamų autentiškų industrinių erdvių pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams tyrimą Kauno mieste.
„Optimismo“ pirmąjį vasaros savaitgalį vyks pačiame Kauno centre esančiame Karmelitų kvartale, buvusiame metalo fabrike (šiandien tai – kartodromas) ir jo prieigose. Karmelitai, XIX a. sparčiai augti ėmęs kvartalas, šiandien apsuptas verslo įstaigų, naujų gyvenamųjų pastatų ir daugiasluoksnės istorijos. Čia, netoli geležinkelio, pramonė plėtėsi dar caro laikais, o tarpukario Kaune kvartale išdygo tokie ikonininiai modernistiniai kompleksai, kaip „Pienocentras“ ar „Kauno audiniai“. „Optimismo“ veiksmo vieta – buvusio brolių Tilmansų metalo fabriko teritorijoje, apsuptoje įvairių laikmečių statinių ir jų fragmentų, kurie neliks veiksmo nuošalyje. Čia pat veikia ir betono gaminių manufaktūra, kurioje sukurti objektai taps festivalio scenografijos dalimi.
Programoje – urbanistinių klajonių įkvėpta muzika
Drauge su Nkisi į „Optimismo“ programą įrašyti ir Lietuvos scenai festivalyje atstovausiantys vardai. Tai – „Optimismo“ idėjinio branduolio nariai, elektroninės muzikos ir renginių organizatorių kompanijų „Digital Tsunami“ ir „Ghia“ atstovai Eivydas K, Times New Roman, Ernestas Sadau, Weevil ir Shapoka.
Tarp jau anksčiau paskelbtų atlikėjų, birželio 3-5 dienomis pasirodysiančių Kaune – Belgrade susibūręs tarptautinis džiazo kvartetas „Tapan“, Paryžiaus kvartalų paslaptis į elektronikos garsus transformuojantis Krikor, spalvingą įvaizdį su savadarbiais muzikos instrumentais derinantys „Animistic Beliefs“, JAV platybes į Berlyno šurmulį iškeitęs Nick Klein, Šanchajaus etapą savo gyvenime ką tik baigęs Osheyack bei afrikietiška psichodelika mintantis Black Zone Myth Chant. Visi šie muzikantai atliks gyvas programas, o DJ kultūrai festivalyje atstovaus Pandora’s Jukebox, eea FKA M.E.S.H., Bambounou, Corin, Nazar, Slikback ir aukščiau minėti lietuviai.
Bilietais į dvi industrinio paveldo bei ateities muzikos simbioze alsuosiančias „Optimismo“ naktis prekiauja „Paysera“. Jų kaina šiuo metu – 35 Eur. Bilietai brangs.
Kaune pasirodys paslaptingasis Mitinis Žvėris
Kauno Žvėris kviečia vaikus ir nevaikus į Europos kultūros sostinės „Santakos“ savaitgalio renginius!
Gegužės 20–22 dienomis Senamiestyje ir Santakos parke visų vaikų ir nevaikų laukia antroji „Šiuolaikinės Kauno mito trilogijos“ dalis: koncertai, žaidimai, atidarymai, šou ant vandens, apžvalgos bokštas, įspūdingi reginiai ir renginiai! O kad nepasimestume tokioje gausoje, tai Kauno Žvėris paruošė keletą savų (biški žvėriškų) rekomendacijų.
Ilgai lauktas Kauno Žvėries pasirodymas
Antrąjį Europos kultūros sostinės trilogijos veiksmą vainikuos Mitinio Kauno Žvėries skulptūra. Sausio mėnesį pažadintas Kauno Žvėris gegužės 21-ąją miestiečiams pasirodys vidurnaktį ant metalinio „Žalgirio“ arenos molo. Tai bus pati trumpiausia skulptūros atidengimo ceremonija pasaulyje, kuri truks vos vieną minutę, tad geriau nevėluoti.
Mitas pasakoja, kad Žvėris gyvena didžiuliame ir visokių atsiminimų pilname Požeminiame Kaune, o į saulėtąjį Kauną atkeliauja sutemus, nes čia dirba. Jo darbas, pagal kadaise su miestiečiais sudarytą sutartį, yra žiūrėti, kad Kaune viskas būtų gerai. Tad gegužės 21-ąją Žvėris, kaip yra įpratęs, pasirodys vidurnaktį ir nuo tada jau kasdien džiugins miestiečius ir turistus. Pažiūrėti Kauno Žvėries pasirodymo „Santakos“ dalyviai kviečiami 23:55 val. ant „Žalgirio“ arenos tilto ties Karmelitų bažnyčia arba ant krantine einančio dviračių tako. Į Žvėrį bus galima tik pažiūrėti, nes prie pat prieiti ir jį paliesti bus draudžiama.
Rastas laimę nešantis dantis
Dar viena staigmena – didžiausios Lietuvoje sukurtos danties skulptūros atidarymas. Senasis Kauno Senamiesčio grindinys savyje talpina tūkstančius praeivių žingsnių, nugirstų istorijų nuotrupas, o dabar, vykstant rekonstrukcijai ir kasinėjimams, čia buvo surasti Mitinio Kauno Žvėries danties fragmentai!
Skulptūra atidengiama penktadienį, gegužės 20-ąją, 18:00 val., netoli Kauno pilies prieigų, Jonavos ir A. Jakšto gatvių sankryžos pėsčiųjų salelėje, kartu su kūrėju, keramiku doc. Remigijumi Sederevičiumi. Mitinis Kauno Žvėris yra pats seniausias miesto upių ir požemių gyventojas, tad atkurti jo pamestą dantį buvo smagus užsiėmimas, tačiau kartu ir nelengvas darbas. Čia reikėjo daug išmonės, nes Žvėris labai paslaptingas ir tik retam pasiseka jį pamatyti. Pasak kūrėjo, pagal atkuriamo danties mastelį, mūsiškis Mitinis Žvėris turėtų būti bemaž pusės Laisvės alėjos dydžio!
Žvėriškai smagūs žaidimai
Visą „Santakos“ savaitgalį vyks Žvėries žaidimas. Šio žaidimo misija – pasinaudojus supergaliomis padėti Kaunui iš laikinosios sostinės virsti šiuolaikiniu miestu. Kaip įgyti supergalių? Jas suteiks „Santakos“ renginiai ir ten laukiantys Žvėries draugijos nariai. Kuo daugiau supergalių turėsi – tuo smagesnę dovaną gausi. Žaidimas paprastas ir smagus: jame gali dalyvauti kiekvienas „Santakos“ renginių lankytojas. Visą informaciją apie žaidimą rasite čia.
Jeigu azarto vis dar maža, „Santakos“ savaitgalį organizatoriai kviečia į žvėrišką 3×3 kovą! Krepšinio turnyras „Gatvės Žvėris: dantis už dantį“ įvyks nepaisant jokių oro sąlygų, vienoje gražiausių vietų mieste – šalia Santakos. Registracija vyksta iki gegužės 19 dienos. Net jei ir nespėsite užsiregistruoti ir žvėriškai pakovoti, žiūrovai taip pat labai kviečiami.
Kauno Žvėries savaitgalį vainikuos sekmadienį, gegužės 22-ąją, Zapyškyje vyksiantis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“. Juk Žvėris moka ne tik nardyti, bet ir truputį skraidyti. Nardyti ir skraidyti atskirai moka daug kas, bet daryti abu šiuos darbus geba vandens paukščiai ir kai kurie mitiniai žvėrys. Beje, skraido Kauno Žvėris labai nedaug ir nenorom. Kalbama, kad jis truputį bijo aukščio. Tačiau ypatingomis progomis, o šis savaitgalis toks ir bus, Žvėris įveiks visas savo baimes.
Pilną „Kaunas 2022“ organizuojamo II trilogijos veiksmo: „Santaka“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu/santaka arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Įsibėgėja Europos kultūros sostinės metai Kaune: ko tikėtis renginiams pasibaigus?
Kaunas šiais metais sulaukia dėmesio iš viso pasaulio – kultūrą švenčiantis miestas alsuoja turininga renginių programa. Visgi su kiekvienu praūžusiu renginiu Kultūros sostinės metai Kaune iš lėto artėja į pabaigą. Kas laukia miesto, rajono, šiems pasibaigus? Kaip tęsime pradėtas kultūrines iniciatyvas ir kaip keisis miesto ritmas jau visai netrukus, gegužės 19 d., kvies diskutuoti Europos kultūros sostinės forumas.
„Palikimas“ – taip vadinsis šių metų forumo tema. Kultūros lauko profesionalai, tyrėjai, svečiai iš kitų Europos kultūros sostinių bei „Kaunas 2022“ organizatoriai pasirengę atsakyti į visus dominančius klausimus apie tai, kaip projektas keičia miestus ir kokio kultūrinio palikimo gali tikėtis miesto ir šalies gyventojai.
Didėjantis šalies žinomumas ir diskusijų platforma, jungianti Europos kultūros sostines
Anot „Kaunas 2022“ programos vadovės ir Europos kultūros sostinės forumo kuratorės Anos Kočegarovos–Maj, ne vienerius metus vykstantis renginys – itin svarbi ir reikalinga platforma, kuria naudojasi ir kiti Europos kultūros sostinės miestai. „Forumo idėja kilo dar tik rašant Europos kultūros sostinės paraišką – tuomet kaip niekada rūpėjo mokytis iš kitų šalių patirčių, kultūrinių projektų. Mūsų tikslas buvo sukviesti kultūros sektoriaus lyderius, kolektyviai tobulėti, ieškoti mūsų Kultūros sostinių vizijos, ilgalaikių projektų paslapčių. Supratome, kad forumas tapo Kultūros sostinių inovacija, būtina visiems organizatoriams.“
Forumas pirmą sykį suorganizuotas dar 2018 m., tačiau šių metų tema – naujovė, o keliami klausimai niekuomet nediskutuoti anksčiau. Ne paslaptis, kad pastaruosius penkerius metus šalies kultūros sektorius buvo nukreiptas į 2022-uosius. Lietuva mirga užsienio žiniasklaidos puslapiuose bei portaluose, o pasaulinio lygio vardai – William Kentridge, Yoko Ono, Marina Abramović – didina šalies žinomumą. Nors šiandien kultūros srities matomumas Kaune bei Lietuvoje išgyvena tikras aukštumas, svarbu jau dabar spręsti, kokių tikslų bus siekiama Kultūros sostinės metams pasibaigus.
Panašu, kad su šiuo klausimu gyvena ir kiti Europos kultūros sostinės miestai. Ana Kočegarova–Maj teigia, kad pranešėjai iš kitų šalių noriai atvyksta į forumą, o diskusijos aktualios ne tik dabartinėms, bet ir būsimoms Europos kultūros sostinėms: „Tokio didelio masto projektų organizatoriams tvarius ir reikšmingus sprendimus rasti vieniems – sudėtinga. Galimybė susitikti su kolegomis iš buvusių, esamų ir būsimų Kultūros sostinių yra labai svarbi žinant, kad kultūra – plataus poveikio veiklos sektorius, kuris liečiasi ir su urbanistika, socialiniais klausimais, švietimu“.
Programoje – žinomi pranešėjai iš Europos
Forumas kvies pažvelgti į EKS poveikį – giluminius pokyčius, ateities perspektyvas ir tai, ką galime daryti jau dabar, kad pokyčiai mieste būtų tvarūs. Daug dėmesio bus skiriama ne tik palikimo temai, bet ir dabartiniam sostinės gyvenimui – festivaliams, iniciatyvoms, inovacijoms ir naujai užsimezgusiems kontaktams. Žvelgiant į kitų Europos kultūros sostinių pavyzdžius, dalyviai pradės ruoštis palikimo išsaugojimui ir naujiems projektams.
Europos kultūros forume – gausus būrys dalyvių iš visos Europos. Programa prasidės nuo žinomų tyrėjų pristatymų. Menininkas ir sociologas Tadas Šarūnas, šiuo metu atliekantis išorinį „Kaunas 2022“ įvertinimą, kvies atsigręžti į kultūrines praktikas ir kasdienybę, o Beatriz Gracia – analizuoti palikimo sąvoką. Viešnia iš Liverpulio universiteto – Europos kultūros sostinės atrankos ekspertų grupės narė, nominuota Europos Komisijos, taip pat Kultūros ir olimpinio paveldo komisijos narė, galinti apžvelgti ne vienos Europos kultūros sostinės sėkmės veiksnius bei rezultatus.
Forume dalyvaus ir kauniečių puikiai pažįstami cirko režisierius Roberto Magro bei cirko menininkas Džiugas Kunsmanas. Jie kalbės apie numanomą ir kartu nenuspėjamą jų meninės veiklos poveikį Kauno rajono bendruomenėms. Kartu su tarptautine trupe ir vietos bendruomenėmis kurti spektakliai „Radijo angelai“ ir „Vizijos“ įprastas Kauno rajono vietoves, tokias kaip Linksmakalnis, Bubiai, Mastaičiai ar Neveronys, jau spėjo transformuoti į magiškas vietas.
Lvivo kultūros strategijos instituto vadovė Julija Chomčyn Europos kultūros sostinės forumo metu komentuos įvykius Ukrainoje bei Lvivo transformaciją į humanitarinės pagalbos, žiniasklaidos ir kultūros centrą šalį siaubiant karui. Kiek vėliau, Europos kultūros sostinės palikimą Leuvardenui ir Fryzijos regionui aptars Immie Jonkmann („Leeuwarden-Friesland 2028“ vadovė).
Tarp pranešėjų – ir „Impact Foundation“ vadovė Agata Etmanowicz, kuri pokalbiui pakvies solidžią komandą – svarbiausių Kauno kultūros institucijų vadovus bei renginių organizatorius. Forumą apibendrinančiose diskusijose dalyvaus ir LR Kultūros ministerijos atstovai bei „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Forumas vyks gegužės 19 d. „Žalgirio“ arenos amfiteatre. Registraciją rasite čia.
Pilna programa: https://forumas.kaunas2022.eu