Kultūros sostinės forume – „Kaunas 2022“ palikimo vizijos ir pamokos iš Ukrainos
Kas nutinka mieste, kai baigiasi Europos kultūros sostinės metai? Galbūt kultūrinis gyvenimas pasipildo naujais festivaliais – bet gal svarbiau yra menininko gyslelę savyje atradę žmonės ar sustiprėjusios, labiau savimi pasitikinčios bendruomenės? Palikimas – tai ir tvirtesnis identitetas, ir suaktyvėjusi ekonominė kraujotaka. Kartais tai naujai užgimusi meilė, net sukurta šeima. Gal tiesiog jaukesnis kiemas. Padiskutuoti apie tai, kaip Kaunas galėtų gyventi po 2022-ųjų, ir išgirsti įkvepiančių bei susimąstyti raginančių tarptautinių pavyzdžių gegužės 19 d. kvietė penktasis Europos kultūros sostinės forumas.
„Žalgirio“ arenos amfiteatre susirinkusią Kauno ir Europos kultūros bendruomenę sveikino „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Kočegarova-Maj, kuri priminė, kad pirmasis toks forumas organizuotas dar 2018 m., ieškant sėkmingo Europos kultūros sostinės (EKS) recepto. Kaip sukurti tokius projektus, kurie turėtų ilgalaikį poveikį ir įkvėptų pasikeitimus vietos bendruomenėje? Šiemet, „Kaunas 2022“ programai įsibėgėjus ir priartėjus antrajam Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmui „Santaka“, forumas tapo vertinga pauze, galimybe pareflektuoti jau nuveiktus darbus, bei vieta kelti klausimus – kaip gyvensime toliau, kokius tikslus sau kelsime ateinančiais metais? Be to, visam pasauliui tapus karo Ukrainai liudininkais, susitikimas Kaune suteikė galimybę iš pirmų lūpų išgirsti, su kokia milžiniška jėga galima transformuoti savo profesionalius įgūdžius teroro akivaizdoje ir kaip svarbu vertinti tai, ką turime atsibudę naują dieną.
Praktiniai pavyzdžiai iš Lietuvos ir užsienio
Pirmasis EKS forumo pranešėjas – sociologas ir menininkas Tadas Šarūnas. Šiuo metu išorinį „Kaunas 2022“ veiklos ir palikimo vertinimą atliekantis specialistas žaismingai pristatė galimus būdus apibrėžti vertę ir prasmę. Kaip pavyzdį, kad kultūros ir meno poveikis neišmatuojamas tik skaičiais, jis pateikė rašytojo Douglas Adams knygoje „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ pateiktą atsakymą į klausimą, kokia yra gyvenimo ir visatos prasmė. Knygoje galybę metų skaičiavimus atlikęs kompiuteris ištarė tik „42“. Anot sociologo, skaičiai atrodo beprasmiai, kai nemąstai apie tai, kas nepaliečiama ir neapskaičiuojama. Todėl kitąmet susipažinsime su tyrimu, paremtu visų pirma mažomis sėkmės istorijomis, nutikusiomis Kaune. Kiekviena jų yra vieno didelio palikimo, vieno miesto kūno, dalis.
Beatriz Garcia, Liverpulio (JK) Kultūros vertybių centro asocijuotoji direktorė, pateikė labiau mokslinį požiūrį į tai, ką miestui gali duoti tokio masto iššūkis kaip EKS. Liverpulio, Europos kultūros centru tapusio 2008-aisiais, sėkmę lėmė keletas vidinių ir išorinių faktorių. Pavyzdžiui, netrukus po to, kai miestas laimėjo teisę tapti EKS, paskelbta, kad 2012-ųjų olimpinės žaidynės vyks JK sostinėje Londone – tai buvo papildomas stimulas. Sustiprinusiame pasitikėjimą savimi Liverpulyje išaugo ir buvimo europiečiais jausmas. Šaliai sprendžiant dėl „Brexit“, būtent šiame mieste vyko vieni didžiausių susibūrimų už likimą Europos Sąjungoje. Akademikė taip pat pabrėžė dalijimosi duomenimis ir žiniomis svarbą – anot jos, kiekvieną kartą išradinėti ratą yra beprasmiška, o kokybiškai įvertinti palikimą galima tik į surinktus skaičius pažvelgus iš įvairių sričių specialistų perspektyvų.
Pastarąją tezę savotiškai pratęsė pranešimas „Auksas ir anglis: Meninė bendruomenės patirtis“. Jame kaip sėkmės atvejis pristatytas italų režisieriaus, šiuolaikinio cirko kūrėjo ir pedagogo Roberto Magro darbas su Kauno rajono bendruomenėmis.
Vienas pranešėjų Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai Lukas Alsys, priminė, kad EKS titulu dalijasi dvi savivaldybės. Anot jo, rajono – net 25 seniūnijų – gyventojai, prisijungdami prie bendrakūrybos proceso, į kurį pakvietė „Kaunas 2022“ atvežti menininkai, turėjo šansą realizuoti save netikėtu, iki šiol neapmąstytu būdu – per meną, įrodydami, kad jo ir kultūros kalba yra pati universaliausia.
„Esame nutolę nuo kultūros centrų, kultūrinis gyvenimas čia grįstas etnografija, folkloru – tai nėra blogai, bet repertuaras pas mus paveldimas, turinys nepatraukia išorės dėmesio, o man, kaip seniūnui, svarbu, kad augtume ne tik naujų šaligatvių skaičiumi, bet ir emocinio ryšio su savo kraštu prasme“, – teigė Batniavos apylinkių seniūnas Šarūnas Pikelis. Jis prisiminė bendruomenės pažintį su R. Magro, atvykusiu čia kurti Vytauto Mačernio ir Čiurlionio kūrybos įkvėpto spektaklio „Vizijos“: „Pamatėme, kad turime mišką, pamatėme jį naujomis akimis – po premjeros tai tapo žmonių susitikimų vieta, miškas atgijo“.
Pats R. Magro forumo dalyvius pakvietė sudalyvauti žaismingame eksperimente, kuriuo pristatė savitą darbo metodą, grįstą septyniais nematomais siūlais, kuriais galima valdyti kūrybingumą. „Siekiu estetinės patirties, kuri išmokytų protą žavėtis“, – teigė italas, prisiminęs, kad Batniavoje pernai jį sužavėjo gyventojų šiltumas ir lietuvių menininkų atsidavimas procesui net pliaupiant lietui. Dar anksčiau menininkas sukūrė spektaklį „Radijo angelai“ Linksmakalnyje: „Pamenu, kai pirmąkart ten nuvykau, neradau nei kalno, nei linksmybių – tik faktą, kad sovietų laikais tai buvo uždaras radijo miestelis. Bet mane nusivedė į nedidelį angelų muziejų, ir taip mes sukūrėme spektaklį „Radijo angelai“, – įvykį, kurio kūrėjais tapo visas Linksmakalnis, prisiminė R. Magro. Jis bei Kauno rajone lankęsi šiuolaikinio cirko profesionalai iš viso pasaulio iki šiol palaiko kontaktą su vietos jaunimu. Nuostabu, kad viena Linksmakalnio paauglė jau lanko cirko mokyklą Kaune ir rimtai svarsto apie tokią karjerą.
Pamokos iš fronto
„Kaunas 2022“ kvietimu EKS forume lankėsi ir Lvivo kultūros strategijos instituto vadovė Julija Chomčyn. Ukrainietė, glaustai pristačiusi instituto idėją, savo pranešimą skyrė papasakoti, kaip pasikeitė jos ir kolegų darbas po to, kai vasario 24 d. Rusija pradėjo karo veiksmus Ukrainoje. Anksčiau užmegztos tarptautinės partnerystės įgijo naują prasmę – institutas kolegoms užsienyje siunčia glaustą faktinę informaciją apie karo eigą, o efektingai apsaugoti paveldo vertybes galėjo pasitelkę užsienio partnerių žinias ir patarimus. Lentomis užkalti bažnyčių vitražai, smėlio maišais apdengtos skulptūros, nakvynės ir prieglobsčio vietomis virtę teatrai – tokia jau tris mėnesius košmarą išgyvenančios Ukrainos vieno gražiausių miestų Lvivo kasdienybė dabar.
„Darome tai, ko reikalauja ivykiai, kad neprarastume to, kam esame sukurti“, – teigė viešnia iš Lvivo. Kultūros strategijos institutas veikia ir kaip humanitarinės pagalbos centras iš smarkiai atakuojamų miestų atvykusiems ukrainiečiams, taip pat suteikia informaciją kultūros lauko darbuotojams – tiek norintiems išvykti, tiek liekantiems ginti šalies. Tokių galybė – J. Chomčyn pasidalino jautriu vaizdo klipu, fronte besikaunančio džiazo festivalio vadovo dienoraščio ištrauka.
„Karo akivaizdoje pasirodėme ženkliai stipresni, nei galvojome. Sugebėjome greitai ir profesionaliai transformuotis – tai turime omenyje galvodami apie potencialą atkurti Ukrainą po pergalės“, – sakė kultūros specialistė. Ji taip pat paskelbė, kad norėtų šiemet Kaune surengti Ukrainos šiuolaikinio meno trienalę – kol kas svarstoma ir apie Liubliną Lenkijoje, bet iki spalio dar daug laiko. Visi, turintys idėjų, kviečiami susisiekti ir jomis pasidalinti.
Auganti kultūra, noras tęsti
Popiet pasidalinti „Kaunas 2022“ dovanotuose mokymuose įgyta patirtimi Kauno kultūros lauko atstovus sukvietė auditorijų vystymo specialistė, „Impact Foundation“ viceprezidentė Agata Etmanowicz iš Lenkijos. Jai pristačius šios programos kelią nuo 2019 metų iki šiandien, tai, kokią įtaką jų organizacijoms turėjo dalyvavimas programoje, pristatė Kauno bienalės, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos ir Kauno IX forto muziejaus kolektyvų nariai. „Visų organizacijų patirtys skirtingos, tačiau teigiamas efektas, kurį įžvelgė visi – sustiprėjęs bendradarbiavimas tarp Kauno kultūros įstaigų ir užsimezgusios partnerystės“, – po pranešimo tvirtino Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos l. e. p. Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Straupytė.
„Leeuwarden-Friesland 2018“ vadovė Immie Jonkmann pristatė šio Nyderlandų regiono, EKS titulą šventusio prieš ketverius metus, atvejį. Šiais metais Leuvardenas ir Fryzija pristato pirmąjį EKS palikimo renginį – „Arcadia“ trienalę. Tarp jos renginių – šimtai mobiliuose konteineriuose susodintų medžių, „keliaujančių“ mieste ir taip primenančių apie gamtos išsaugojimo svarbą. Anot I. Jonkman, po 2018-ųjų labai pasikeitė valdžios institucijų požiūris į kultūros projektus, o sulaukti palaikymo idėjoms ir finansavimo tapo daug lengviau.
Tiek viešnia iš Nyderlandų, tiek po jos pranešimą skaičiusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė sutiko, kad kol kas, kai visos veiklos tik įsibėgėjo, sunku kalbėti apie Kauno projekto palikimą. V. Vitkienė pristatė svarbiausius kaunietiškus akcentus ir iniciatyvas, paminėjo partnerių gausos svarbą bei išdavė, kurie „Kaunas 2022“ projektai tikrai gyvuos ir vėlesniais metais. Tarp tokių – festivaliai „ConTempo“ ir „Magenta“, Kauno literatūros savaitė ir kt
Pagrindinę penktojo Europos kultūros sostinės forumo dieną baigė diskusija „Post EKS. Nauja pradžia“. Joje dalyvavo I. Jonkmann, V. Vitkienė, L. Alsys, taip pat – LR Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas bei Kauno miesto mero pavaduotojas Mantas Jurgutis. Visi sutarė, kad pasibaigus 2022-iesiems, veiklos neturi nutrūkti. Juk dar projekto paraiškoje buvo kalbama apie jo tęstinumą, tam pritarė tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių atstovai. Visa tai įtvirtinta ir Kauno kultūros strategijoje.
Penktadienio rytą vieni EKS forumo svečiai dalyvavo A. Etmanowicz dirbtuvėse, kiti – ruošėsi „Santakos“ savaitgalio maratonui. Gegužės 20–22 dienomis gimtadienį švenčiančiame Kaune ir Kauno rajone suplanuota per 60 renginių – koncertų, spektaklių, dirbtuvių ir kt. Visą „Santakos“ programą rasite kaunas2022.eu/santaka ar „Kaunas 2022“ mobiliojoje programėlėje.
Festivalio „Optimismo“ programoje – afrikietiškų sutartinių ir itališkų siaubo filmų įkvėpta kūrėja Nkisi
Kaip skamba muzika, įkvėpta 8-ojo dešimtmečio itališkų „siaubiakų“ ir tradicinių afrikietiškų sutartinių? Atsakymą į šį klausimą siūlo festivalis „Optimismo“, istoriniame Kauno pramonės kvartale – Karmelituose – vyksiantis birželio 3–5 dienomis.
Jau anksčiau paskelbę apie elektroninės muzikos pasaulio avangarde esančių kūrėjų Slikback (Kenija), Nazar (Angola), Corin (Australija-Filipinai), Bambounou (Prancūzija) ir kt. atvykimą į Kauną, organizatoriai pristato dar vieną aktualų vardą, įrašytą į „Optimismo“ programą. Tai – Konge gimusi, Belgijoje augusi, pastarąjį dešimtmetį Londone gyvenanti Melika Ngombe Kolongo. Intensyvią, jėgos kupiną muziką kurianti menininkė pasirašinėja slapyvardžiu Nkisi. Ji – viena eksperimentinių menininkų kolektyvo „NON Worldwide“, buriančio Afrikos šalių diasporos atstovus, įkūrėjų.
Nkisi pasirodymo ištrauka: youtube.com/watch?v=sg00WHKolW4
Debiutinis Nkisi albumas „7 Directions“ išleistas 2019 m. Įdomu, kad kuriant šį darbą Melika Ngombe Kolongo įkvėpimo sėmėsi ne tik iš elektroninės muzikos paveldu jau tapusių trance ir gabber žanrų, bet ir iš iš Kongo mokslininko Kimbwandende Kia Bunseki Fu-Kiau ir knygos „African Cosmology of the Bântu-Kôngo“. Tai tekstų apie gyvenimą kaip nuolatinio ir abipusio bendravimo procesą ir bendravimą kaip raktą į žmonijos išlikimo žaidimą rinkinys.
Lokacija – Kauno pramonės lopšyje
Festivalis „Optimismo“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis. Užmegzti glaudesnį ryšį su urbanistine miesto aplinka – toks yra šios programos tikslas, o vienas būdų naujomis akimis pažvelgti į istorines erdves yra jų pripildymas muzika. Tad festivalio lokacija – vienas prasmingų programos dėmenų, pasirinktas atlikus išsamų autentiškų industrinių erdvių pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams tyrimą Kauno mieste.
„Optimismo“ pirmąjį vasaros savaitgalį vyks pačiame Kauno centre esančiame Karmelitų kvartale, buvusiame metalo fabrike (šiandien tai – kartodromas) ir jo prieigose. Karmelitai, XIX a. sparčiai augti ėmęs kvartalas, šiandien apsuptas verslo įstaigų, naujų gyvenamųjų pastatų ir daugiasluoksnės istorijos. Čia, netoli geležinkelio, pramonė plėtėsi dar caro laikais, o tarpukario Kaune kvartale išdygo tokie ikonininiai modernistiniai kompleksai, kaip „Pienocentras“ ar „Kauno audiniai“. „Optimismo“ veiksmo vieta – buvusio brolių Tilmansų metalo fabriko teritorijoje, apsuptoje įvairių laikmečių statinių ir jų fragmentų, kurie neliks veiksmo nuošalyje. Čia pat veikia ir betono gaminių manufaktūra, kurioje sukurti objektai taps festivalio scenografijos dalimi.
Programoje – urbanistinių klajonių įkvėpta muzika
Drauge su Nkisi į „Optimismo“ programą įrašyti ir Lietuvos scenai festivalyje atstovausiantys vardai. Tai – „Optimismo“ idėjinio branduolio nariai, elektroninės muzikos ir renginių organizatorių kompanijų „Digital Tsunami“ ir „Ghia“ atstovai Eivydas K, Times New Roman, Ernestas Sadau, Weevil ir Shapoka.
Tarp jau anksčiau paskelbtų atlikėjų, birželio 3-5 dienomis pasirodysiančių Kaune – Belgrade susibūręs tarptautinis džiazo kvartetas „Tapan“, Paryžiaus kvartalų paslaptis į elektronikos garsus transformuojantis Krikor, spalvingą įvaizdį su savadarbiais muzikos instrumentais derinantys „Animistic Beliefs“, JAV platybes į Berlyno šurmulį iškeitęs Nick Klein, Šanchajaus etapą savo gyvenime ką tik baigęs Osheyack bei afrikietiška psichodelika mintantis Black Zone Myth Chant. Visi šie muzikantai atliks gyvas programas, o DJ kultūrai festivalyje atstovaus Pandora’s Jukebox, eea FKA M.E.S.H., Bambounou, Corin, Nazar, Slikback ir aukščiau minėti lietuviai.
Bilietais į dvi industrinio paveldo bei ateities muzikos simbioze alsuosiančias „Optimismo“ naktis prekiauja „Paysera“. Jų kaina šiuo metu – 35 Eur. Bilietai brangs.
Kaune pasirodys paslaptingasis Mitinis Žvėris
Kauno Žvėris kviečia vaikus ir nevaikus į Europos kultūros sostinės „Santakos“ savaitgalio renginius!
Gegužės 20–22 dienomis Senamiestyje ir Santakos parke visų vaikų ir nevaikų laukia antroji „Šiuolaikinės Kauno mito trilogijos“ dalis: koncertai, žaidimai, atidarymai, šou ant vandens, apžvalgos bokštas, įspūdingi reginiai ir renginiai! O kad nepasimestume tokioje gausoje, tai Kauno Žvėris paruošė keletą savų (biški žvėriškų) rekomendacijų.
Ilgai lauktas Kauno Žvėries pasirodymas
Antrąjį Europos kultūros sostinės trilogijos veiksmą vainikuos Mitinio Kauno Žvėries skulptūra. Sausio mėnesį pažadintas Kauno Žvėris gegužės 21-ąją miestiečiams pasirodys vidurnaktį ant metalinio „Žalgirio“ arenos molo. Tai bus pati trumpiausia skulptūros atidengimo ceremonija pasaulyje, kuri truks vos vieną minutę, tad geriau nevėluoti.
Mitas pasakoja, kad Žvėris gyvena didžiuliame ir visokių atsiminimų pilname Požeminiame Kaune, o į saulėtąjį Kauną atkeliauja sutemus, nes čia dirba. Jo darbas, pagal kadaise su miestiečiais sudarytą sutartį, yra žiūrėti, kad Kaune viskas būtų gerai. Tad gegužės 21-ąją Žvėris, kaip yra įpratęs, pasirodys vidurnaktį ir nuo tada jau kasdien džiugins miestiečius ir turistus. Pažiūrėti Kauno Žvėries pasirodymo „Santakos“ dalyviai kviečiami 23:55 val. ant „Žalgirio“ arenos tilto ties Karmelitų bažnyčia arba ant krantine einančio dviračių tako. Į Žvėrį bus galima tik pažiūrėti, nes prie pat prieiti ir jį paliesti bus draudžiama.
Rastas laimę nešantis dantis
Dar viena staigmena – didžiausios Lietuvoje sukurtos danties skulptūros atidarymas. Senasis Kauno Senamiesčio grindinys savyje talpina tūkstančius praeivių žingsnių, nugirstų istorijų nuotrupas, o dabar, vykstant rekonstrukcijai ir kasinėjimams, čia buvo surasti Mitinio Kauno Žvėries danties fragmentai!
Skulptūra atidengiama penktadienį, gegužės 20-ąją, 18:00 val., netoli Kauno pilies prieigų, Jonavos ir A. Jakšto gatvių sankryžos pėsčiųjų salelėje, kartu su kūrėju, keramiku doc. Remigijumi Sederevičiumi. Mitinis Kauno Žvėris yra pats seniausias miesto upių ir požemių gyventojas, tad atkurti jo pamestą dantį buvo smagus užsiėmimas, tačiau kartu ir nelengvas darbas. Čia reikėjo daug išmonės, nes Žvėris labai paslaptingas ir tik retam pasiseka jį pamatyti. Pasak kūrėjo, pagal atkuriamo danties mastelį, mūsiškis Mitinis Žvėris turėtų būti bemaž pusės Laisvės alėjos dydžio!
Žvėriškai smagūs žaidimai
Visą „Santakos“ savaitgalį vyks Žvėries žaidimas. Šio žaidimo misija – pasinaudojus supergaliomis padėti Kaunui iš laikinosios sostinės virsti šiuolaikiniu miestu. Kaip įgyti supergalių? Jas suteiks „Santakos“ renginiai ir ten laukiantys Žvėries draugijos nariai. Kuo daugiau supergalių turėsi – tuo smagesnę dovaną gausi. Žaidimas paprastas ir smagus: jame gali dalyvauti kiekvienas „Santakos“ renginių lankytojas. Visą informaciją apie žaidimą rasite čia.
Jeigu azarto vis dar maža, „Santakos“ savaitgalį organizatoriai kviečia į žvėrišką 3×3 kovą! Krepšinio turnyras „Gatvės Žvėris: dantis už dantį“ įvyks nepaisant jokių oro sąlygų, vienoje gražiausių vietų mieste – šalia Santakos. Registracija vyksta iki gegužės 19 dienos. Net jei ir nespėsite užsiregistruoti ir žvėriškai pakovoti, žiūrovai taip pat labai kviečiami.
Kauno Žvėries savaitgalį vainikuos sekmadienį, gegužės 22-ąją, Zapyškyje vyksiantis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“. Juk Žvėris moka ne tik nardyti, bet ir truputį skraidyti. Nardyti ir skraidyti atskirai moka daug kas, bet daryti abu šiuos darbus geba vandens paukščiai ir kai kurie mitiniai žvėrys. Beje, skraido Kauno Žvėris labai nedaug ir nenorom. Kalbama, kad jis truputį bijo aukščio. Tačiau ypatingomis progomis, o šis savaitgalis toks ir bus, Žvėris įveiks visas savo baimes.
Pilną „Kaunas 2022“ organizuojamo II trilogijos veiksmo: „Santaka“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu/santaka arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Įsibėgėja Europos kultūros sostinės metai Kaune: ko tikėtis renginiams pasibaigus?
Kaunas šiais metais sulaukia dėmesio iš viso pasaulio – kultūrą švenčiantis miestas alsuoja turininga renginių programa. Visgi su kiekvienu praūžusiu renginiu Kultūros sostinės metai Kaune iš lėto artėja į pabaigą. Kas laukia miesto, rajono, šiems pasibaigus? Kaip tęsime pradėtas kultūrines iniciatyvas ir kaip keisis miesto ritmas jau visai netrukus, gegužės 19 d., kvies diskutuoti Europos kultūros sostinės forumas.
„Palikimas“ – taip vadinsis šių metų forumo tema. Kultūros lauko profesionalai, tyrėjai, svečiai iš kitų Europos kultūros sostinių bei „Kaunas 2022“ organizatoriai pasirengę atsakyti į visus dominančius klausimus apie tai, kaip projektas keičia miestus ir kokio kultūrinio palikimo gali tikėtis miesto ir šalies gyventojai.
Didėjantis šalies žinomumas ir diskusijų platforma, jungianti Europos kultūros sostines
Anot „Kaunas 2022“ programos vadovės ir Europos kultūros sostinės forumo kuratorės Anos Kočegarovos–Maj, ne vienerius metus vykstantis renginys – itin svarbi ir reikalinga platforma, kuria naudojasi ir kiti Europos kultūros sostinės miestai. „Forumo idėja kilo dar tik rašant Europos kultūros sostinės paraišką – tuomet kaip niekada rūpėjo mokytis iš kitų šalių patirčių, kultūrinių projektų. Mūsų tikslas buvo sukviesti kultūros sektoriaus lyderius, kolektyviai tobulėti, ieškoti mūsų Kultūros sostinių vizijos, ilgalaikių projektų paslapčių. Supratome, kad forumas tapo Kultūros sostinių inovacija, būtina visiems organizatoriams.“
Forumas pirmą sykį suorganizuotas dar 2018 m., tačiau šių metų tema – naujovė, o keliami klausimai niekuomet nediskutuoti anksčiau. Ne paslaptis, kad pastaruosius penkerius metus šalies kultūros sektorius buvo nukreiptas į 2022-uosius. Lietuva mirga užsienio žiniasklaidos puslapiuose bei portaluose, o pasaulinio lygio vardai – William Kentridge, Yoko Ono, Marina Abramović – didina šalies žinomumą. Nors šiandien kultūros srities matomumas Kaune bei Lietuvoje išgyvena tikras aukštumas, svarbu jau dabar spręsti, kokių tikslų bus siekiama Kultūros sostinės metams pasibaigus.
Panašu, kad su šiuo klausimu gyvena ir kiti Europos kultūros sostinės miestai. Ana Kočegarova–Maj teigia, kad pranešėjai iš kitų šalių noriai atvyksta į forumą, o diskusijos aktualios ne tik dabartinėms, bet ir būsimoms Europos kultūros sostinėms: „Tokio didelio masto projektų organizatoriams tvarius ir reikšmingus sprendimus rasti vieniems – sudėtinga. Galimybė susitikti su kolegomis iš buvusių, esamų ir būsimų Kultūros sostinių yra labai svarbi žinant, kad kultūra – plataus poveikio veiklos sektorius, kuris liečiasi ir su urbanistika, socialiniais klausimais, švietimu“.
Programoje – žinomi pranešėjai iš Europos
Forumas kvies pažvelgti į EKS poveikį – giluminius pokyčius, ateities perspektyvas ir tai, ką galime daryti jau dabar, kad pokyčiai mieste būtų tvarūs. Daug dėmesio bus skiriama ne tik palikimo temai, bet ir dabartiniam sostinės gyvenimui – festivaliams, iniciatyvoms, inovacijoms ir naujai užsimezgusiems kontaktams. Žvelgiant į kitų Europos kultūros sostinių pavyzdžius, dalyviai pradės ruoštis palikimo išsaugojimui ir naujiems projektams.
Europos kultūros forume – gausus būrys dalyvių iš visos Europos. Programa prasidės nuo žinomų tyrėjų pristatymų. Menininkas ir sociologas Tadas Šarūnas, šiuo metu atliekantis išorinį „Kaunas 2022“ įvertinimą, kvies atsigręžti į kultūrines praktikas ir kasdienybę, o Beatriz Gracia – analizuoti palikimo sąvoką. Viešnia iš Liverpulio universiteto – Europos kultūros sostinės atrankos ekspertų grupės narė, nominuota Europos Komisijos, taip pat Kultūros ir olimpinio paveldo komisijos narė, galinti apžvelgti ne vienos Europos kultūros sostinės sėkmės veiksnius bei rezultatus.
Forume dalyvaus ir kauniečių puikiai pažįstami cirko režisierius Roberto Magro bei cirko menininkas Džiugas Kunsmanas. Jie kalbės apie numanomą ir kartu nenuspėjamą jų meninės veiklos poveikį Kauno rajono bendruomenėms. Kartu su tarptautine trupe ir vietos bendruomenėmis kurti spektakliai „Radijo angelai“ ir „Vizijos“ įprastas Kauno rajono vietoves, tokias kaip Linksmakalnis, Bubiai, Mastaičiai ar Neveronys, jau spėjo transformuoti į magiškas vietas.
Lvivo kultūros strategijos instituto vadovė Julija Chomčyn Europos kultūros sostinės forumo metu komentuos įvykius Ukrainoje bei Lvivo transformaciją į humanitarinės pagalbos, žiniasklaidos ir kultūros centrą šalį siaubiant karui. Kiek vėliau, Europos kultūros sostinės palikimą Leuvardenui ir Fryzijos regionui aptars Immie Jonkmann („Leeuwarden-Friesland 2028“ vadovė).
Tarp pranešėjų – ir „Impact Foundation“ vadovė Agata Etmanowicz, kuri pokalbiui pakvies solidžią komandą – svarbiausių Kauno kultūros institucijų vadovus bei renginių organizatorius. Forumą apibendrinančiose diskusijose dalyvaus ir LR Kultūros ministerijos atstovai bei „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Forumas vyks gegužės 19 d. „Žalgirio“ arenos amfiteatre. Registraciją rasite čia.
Pilna programa: https://forumas.kaunas2022.eu
„Santakos“ šou kostiumų dizaineris Egidijus Rainys: „Svarbiausia detalė yra žiūrovas“
Jau šią savaitę Kauną ir Kauno rajoną „ištiks“ šventinis savaitgalis, kurio metu daugiau nei 60 renginių „sutekės“ į įvairias miesto erdves. Vienas svarbiausių renginių – gegužės 21 d. 22 val. vyksiantis šiuolaikinio Kauno mito trilogijos šou „Santaka“.
„Santakos“ renginio metu susilies ne tik dvi didžiausios Lietuvos upės, bet ir įvyks garso, vaizdo ir gamtos sintezė, sukurdama unikalų, daugialypį performansą, kuris šventės dalyviams žada palikti neišdildomą įspūdį.
Renginyje bus galima išgirsti orkestrą, chorus, išvysti akrobatinius pasirodymus, o daugiau nei šimto atlikėjų, pasirodysiančių renginyje, vizualinis įvaizdis yra patikėtas vienam žymiausių Lietuvos dizainerių Egidijui Rainiui, kuris pravėrė paslaptimi alsuojančio, naktimi pasipuošusio šou sceną ir papasakojo, kokias vizijas jam, kaip kūrėjui, atnešė „Santaka“ ir Kaunas.
Egidijau, daugelis jus pažįsta kaip vestuvinių suknelių dizainerį, net gi, pavadinčiau jus neoficialiu šios srities ambasadoriumi Lietuvoje. Dabar kuriate kostiumus „Santakos“ didžiojo renginio artistams. Sakykite, ar šios veiklos – vestuvinių suknelių dizainas ir renginio artistų kostiumų kūrimas – tarpusavyje labai skiriasi?
Vestuvinių suknelių kūrimas yra tik viena iš mano veiklos sričių. Nuo 2002-ųjų dirbu su įvairiais televiziniais projektais. Įgytas įdirbis šiuose projektuose grįžta su kaupu, kadangi „Santakos“ renginys pasižymi masiškumu, dideliu tempu. Mano darbas yra paskirstytas į dvi dalis: viena, ką aš darau savo studijoje, o kita – didžiuliai renginiai, projektai. Tie vadinamieji – shiny floor. Man tai nėra naujiena, tačiau galbūt šis „Santakos“ renginys yra pats masiškiausias visais atžvilgiais.
Jeigu dirbi su vienu žmogumi – tai yra asmeniškas priėjimas prie modelio, o šiuo atveju keliami skirtingi iššūkiai – masiškumas, lokacija. Visą laiką turi galvoti, kad tu to nedarai sau ar kitam vienam konkrečiam žmogui. Tavo idėjos turi patikti šimtams, o gal net tūkstančiams žmonių. Norisi, kad žiūrovas, atėjęs ir pamatęs kostiumus, nustebtų, lauktų – „kas gi bus toliau?” Tai nėra vien tik savų kūrybinių ambicijų įgyvendinimas, visuomet galvoji apie žmogų, kuris žiūrės reginį iš pakankamai toli. Visuomet mintys sukasi apie masiškumą.
Pats „Santakos“ renginys yra apie vandenį, upę ir Kauną, kaip „upių miestą“, galų gale, pats pavadinimas diktuoja apie didžiųjų Lietuvos upių susiliejimą. Sakykite, kiek jūsų kuriamus kostiumus įkvėpė šis motyvas? Ar kūrybinėje vizijoje dominavo vanduo?
Galbūt šis motyvas daugiau atsispindės tekstinėje dalyje, o vizualinė, kostiumų išpildymo dalis, daugiau sujungta su atliekamais kūriniais, jų atlikimo būdu. Prie kostiumų išpildymo buvo pasirinktas kiek kitoks priėjimas – ne tiek iliustratyvus.
Papasakokite apie pačius kostiumus – jų medžiagiškumą, formą, kokią žinią jie transliuoja? Kaip tai siejasi su pačiu programos išpildymu ir idėja?
Norėjome, kad vizualiai būtų patrauklu, ryšku ir atkreiptų dėmesį. Daugelis kostiumų bus labai ryškūs, išdidintos formos, kadangi žiūrovai renginį stebės iš pakankamai didelio atstumo, atlikėjai bus ant vandens, bus sutemę. Bus daug šviesos, įvairių efektų. Labai norėjosi, kad atlikėjai nepranyktų, būtų ryškūs. Kaip ir minėjau, norėjosi, kad jie pažadintų susidomėjimą – o kas bus toliau? Kad nebūtų vienos lygios ir nuspėjamos linijos. Tai yra masiškas renginys – orkestras, du chorai – naudojami blizgūs audiniai. Kadangi choras ir orkestrai – ramesni, nejudantys, tad jiems naudojami blizgūs audiniai, tarsi vanduo naktį. Vedėjas – lyg steampunk stilistikos. Beje, šis stilius atsikartos netiesiogiai kitose pasirodymo vietose.
Ar kostiumai gali būti vadinami tęstine pasirodymo dalimi ir ar jie drauge pasakoja žiūrovui?
Taip, tie kostiumai bus tokie, kurie sukurtų šventės atmosferą, kad nebūtų nuobodu, vienoda.
O kaip vyksta kūrybinis procesas? Ar prie renginio dirba didelė komanda?
Taip, dirbame daug ir intensyviai, gausi komanda – yra siuvėjų, konstruktorių ir net elektrikų! Pasiruošimo etapas apėmė ilgus derinimo darbus ir pokalbius su prodiuseriais, kostiumų eskizų ruošimą. Kitas etapas – įgyvendinimas, prie kurio ir dirba ta gausi komanda.
Kas padiktavo kūrybinę viziją? Minėjote, kad norėjote, jog būtų ryšku, matoma. Suprantu, kad tai ir techninės priežastys, bet turiu omenyje labiau idėjinę pusę.
Visų pirma, mano patirtis su didžiuliais renginiais. Dirbant šioje srityje tu dirbi kiekvieną dieną, tad vienas įgyvendintas darbas įkvepia kitą. Paprastai galvoje verda milijonai minčių – tik reikia jas pritaikyti. Esu dizaineris, ne stilistas, tad ir mados tendencijos daro didelę įtaką. Tos ryškios spalvos, kurias išvysime pasirodymo metu – šiuo metu jos labai madingos.
Antra, įvertinta renginio specifika: koks tai renginys, kokioje aplinkoje jis vyksta, kokie atstumai, koks metų ar net koks paros laikas. Pirmiausia viską vertinu iš pragmatinės pusės, o po to jau kitas dalykas – vizualinis kūrybinimas. Kiekvienas turime savo stilistiką, nuo kurios nepabėgsime, kuria remiantis dirbame – tą savitumą tikrai galima pajusti.
Egidijau, Kaunas šiemet švenčia, metai – neeiliniai. Sakykite, gal kiek banalokas klausimas, bet ką jums pačiam reiškia Kaunas? Ar turite sentimentų šiam miestui?
Aš turiu be galo daug sentimentų, nes tai mano gimtasis miestas. Tai – mano vaikystė ir jaunystė. Tai – pirmieji žingsniai žengti mados kelyje, kuomet nuo 17-os metų pradėjau savo kelionę. Tai – mano šeima. Tiesiog taip jau susiklostė, kad šiuo metu jame negyvenu, tačiau aš be galo myliu šį miestą (šypsosi).
Dėkoju jums už pokalbį.
Visa aktuali „Kaunas 2022“ mito trilogijos savaitgalio „Santaka“ programa skelbiama kaunas2022.eu ir „Kaunas 2022“ mobiliojoje programėlėje.
Interviu parengė Vaida Morkūnaitė
Kaune prasidės didysis „Santakos“ savaitgalis: ką svarbu žinoti?
Kaunas – Europos kultūros sostinė, jau ruošiasi svarbiausiam pavasario įvykiui – miesto gimtadieniui ir antrajai Šiuolaikinio mito trilogijos daliai „Santaka“. Gegužės 20-22 d. kultūra užlies visą miestą, o kauniečių ir miesto svečių lauks daugiau nei pusšimtis nepamirštamų renginių. Belaukiant didžiausios metų šventės, „Kaunas 2022“ organizatoriai primena svarbiausią su renginiais susijusią informaciją.
Pagrindiniai savaitgalio renginiai, kurių negalima praleisti
Viso „Santakos“ savaitgalio metu, Kaune ir Kauno rajone vyks išskirtinės parodos, koncertai, gatvės teatro bei naujojo cirko pasirodymai ir kiti įdomūs projektai. Tarp gausybės renginių – tradicija tapusi Kiemų šventė, prie vandens kviesiantis festivalis „Švęskime upę“, aukščio meistrės Cie Basinga pasivaikščiojimas lynu, muzikos ritmais ir geriausiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais apdovanosianti „Vasaros scena“, duris atversiantis naujas Kauno rajono traukos objektas – laivas-žemkasė „Nemuno 7“ ir į dangų akis pakelti priversiantis Aitvarų festivalis. Meno ir kultūros mėgėjų maršrutai savaitgalį vingiuos tarp įvairių parodų – „1972. Pramušti sieną“, Williamo Kentridge’o ir Marinos Abramović retrospektyvų, Yoko Ono instaliacijos ir kt. Dauguma renginių nemokami ir atviri visiems – visą renginių programą galite rasti čia.
Laukiamiausias savaitgalio šou „Santaka“ prasidės gegužės 21 d. 22:00 val., Nemuno ir Neries santakoje. Akrobatų ir muzikos žvaigždžių kuriama misterija ant vandens – nemokama bei prieinama be bilietų ar išankstinės registracijos. Svarbu tik pasirūpinti tinkama apranga – renginys vyks lauke, tad organizatoriai pataria rūbus rinktis pagal būsimą temperatūrą ir oro sąlygas. Renginys vyks ir esant prastoms oro sąlygoms – scenografija bei pasirodymai sukurti atsižvelgiant ir į lietaus galimybę. Nespėję sudalyvauti renginyje, pasirodymo įrašą galės pamatyti „Kaunas 2022“ youtube kanale.
Lankytis renginiuose kvies Mitinio Kauno Žvėries žaidimas
„Kaunas 2022“ organizatoriai paruošė ir daugiau staigmenų. Savaitgalio metu Kaune pėdsakus paliks miesto simbolis – Mitinis Kauno Žvėris. Jis kauniečius ir miesto svečius pakvies į specialų miesto žaidimą, kuris prasidės „Santakos“ infocentruose (Laisvės al. 36, info palapinėse: Rotušės a. ir Pilies prieigose) atsiėmus Žvėries kaukę. Išnagrinėję žemėlapį ir renginių sąrašą, žaidėjai turės laiku atvykti į renginius ir rinkti lipdukus bei klijuoti juos ant kaukės – kuo daugiau lipdukų žaidėjai surinks, tuo smagesnė dovana jų lauks. Daugiau apie žaidimą skaitykite čia.
Eismo pasikeitimai ir traukinių maršrutai į Vilnių
Miesto svečių ir gyventojų patogumui gegužės 20–22 d. Kaune bus organizuojami papildomi viešojo transporto maršrutai. Kokie autobusai ir troleibusai padės saugiai sugrįžti namo ar nuvažiuoti nuo vieno iki kito renginio, sužinosite apsilankę svetainėje www.stops.lt/kaunas/.
Iš Vilniaus atvykę svečiai, norintys pasidžiaugti vakare vykstančiais „Santakos“ renginiais, taip pat galės nesirūpinti parvykimu namo. Jų lauks specialūs maršrutai Kaunas–Vilnius, kurie iš Kultūros sostinės išvyks penktadienį 21:50 val., šeštadienį 23:40-55 val. ir sekmadienį 21:50 val.
Svarbu paminėti, kad renginių metu bus ribojamas eismas Kauno miesto senamiesčio dalyje (nuo gegužės 20 d. 12:00 val. iki gegužės 22 d. 21:00 val.), Užnemunės g. vienoje eismo juostoje (nuo gegužės 12 d. 18:00 val. iki gegužės 22 d. 24:00 val.) bei Užnemunės g. visose eismo juostose (nuo gegužės 19 d. 16:00 val. iki gegužės 20 d. 1:00 val. ir nuo gegužės 21 d. 13:00 val. iki gegužės 22 d. 2:00 val.).
Specialiųjų poreikių turintiems žmonėms – asistentų pagalba ir „Socialinis taksi“
Negalią turinčių žmonių kelionėmis į renginius pasirūpins „Socialinis taksi“. Kelionės bus vykdomos visapusiškai apmokytų asistentų, specialiai pritaikytomis transporto priemonėmis. Kelionių metu „Socialinio taksi“ asistentai suteiks visokeriopą pagalbą keliaujantiems klientams – palydės juos nuo automobilio iki pat kelionės tikslo, o gyvenantiems nepritaikytame būste, padės išeiti iš namų, naudojant specialią techninę įrangą. Norėdami užsisakyti nemokamą kelionę į „Kaunas 2022“ renginį „Santaka“, skambinkite darbo dienomis 8–19 val. tel. nr.: +370 687 440 01 arba užpildykite šią anketą.
Spec. poreikių turinčių žmonių lauks ir pritaikytos pakylos, kurios leis pagrindinį „Santakos“ vakaro renginį žiūrėti iš patogios vietos. Pakyla bus įrengta ir Santakos parke įsikursiančioje Muzikinės scenos vietoje, kurioje savaitgalio metu vyks muzikos pasirodymai. Prireikus, renginių savanoriai žiūrovus palydės iki stebėjimo vietos.
Nežinote, kokiuose renginiuose dalyvauti? Kilo klausimų apie programą, o gal norite atsiimti Žvėries žaidimo prizus? Visą reikiamą informaciją ir pagalbą suteiks infocentruose dirbsiantys savanoriai. Infocentrus rasite:
Laisvės al. 36 („Kaunas 2022“ biuras)
05.20 d. 9:00–22:00;
05.21d. 10:00–22:00;
05.22d. 10:00–18:00
Infocentrai palapinėse:
Rotušės a.
05.20 d. 15:00–23:00;
05. 21d. 10:00–23:00;
05.22d. 10:00–20:00
Pilies prieigose
05.20 d. 15:00–23:00;
05. 21d. 10:00–23:00;
05.22d. 10:00–18:00.
Daugiau informacijos ir pilną renginių programą rasite https://kaunas2022.eu/santaka/
Fotografo Jimo Goldbergo paroda „Rich and Poor“ kauno fotografijos galerijoje
Nuo gegužės 19 d. 11 val. Kauno fotografijos galerijoje pradeda veikti amerikiečių fotografo Jimo Goldbergo paroda „Rich and Poor“. Parodos atidarymo proga 17 val. 30 Kauno fotografijos galerijoje svečiuosis ir savo kūrybą pristatys pats Jimas Goldbergas.
1977–1985 m. San Franciske fotografuodamas žmones jų gyvenamojoje aplinkoje, Jimas Goldbergas paprašė, kad šie parašytų po komentarą apie savo fotografiją. Tai buvo visiškai naujas metodas kurti fotografinius žmogiškų patirčių dokumentus, turėjęs didžiulės ir ilgalaikės įtakos fotografijos raidai.
Serija „Rich and Poor“ (liet. Turtingieji ir vargšai) pasakoja apie skurdą, nelygybę ir bendražmogiškas patirtis. Joje Jimas Goldbergas fotografuojamiems skirtingų visuomenės sluoksnių atstovams suteikia lygias teises. Privilegijuoti pasiturintieji, kuriems tuo metu buvo prieinama galimybė turėti reprezentacinių fotografijų, šioje serijoje gretinami su nepritekliuje gyvenančiais žmonėmis. Galimybė pozuotojams apie save kalbėti pirmuoju asmeniu ir atskleisti, kaip jie suvokia savo padėtį ir mato patys save, kuria ne tik vizualią meninę akistatą, bet ir siūlo asmeninę perspektyvą fotografijų stebėtojams. Į kūrinį įtraukus portretuojamų žmonių mintis, išsakomas jų požiūris leidžia paneigti mūsų įsivaizdavimą apie tai, ką nuotrauka gali vaizduoti, priklausydama tik nuo fotografo žiūros. Kai bendradarbiaujama su pozuotojais, tokiais kūriniais sunkiau manipuliuoti nei įprastomis dokumentinėmis fotografijomis – fotografijose vaizduojami asmenys patys nurodo į savo būsenas.
Ši serija – perspektyvų ir istorijų rinkinys, atsiskleidžiantis tiek turtingųjų, tiek vargšų patirčių įvairovę. Kad ir kaip vienas nuo kito nutolę šie du pasauliai atrodytų, abu dalijasi individualios kančios, orumo ir meilės galimybėmis. Neturtingųjų gyvenimas vaizduojamas kaip nesaugus, o pasiturinčiųjų – kaip iki sterilumo ir inertiškumo saugus.
Jimas Goldbergas – amerikiečių menininkas ir fotografas, kurio kūryba paremta ilgalaikiu glaudžiu bendradarbiavimu su apleistomis, ignoruojamomis ar kitaip į paraštes nustumtomis visuomenės grupėmis. Jo darbai eksponuojami jau daugiau nei 30 metų, o dėl savo inovatyvaus kūrybos būdo derinti vaizdą su tekstu Goldbergas laikomas vienu reikšmingiausių mūsų laikų fotografų. Jo kūriniai įtraukti į daugelį privačių ir viešųjų kolekcijų, įskaitant MoMA, SFMOMA, „Whitney“, „Getty“, Smitsono Amerikos meno muziejų (Smithsonian American Art Museum) ir Čikagos meno institutą (Art Institute of Chicago).
Paroda yra „Kaunas 2022“ programos dalis.
Parodą remia „Kaunas 2022“ ir Lietuvos kultūros taryba.
Kaune atidaryta laisvės skonį ir kainą primenanti paroda „1972. pramušti sieną“
„Sveiki, gėlių vaikai, ir sveiki, jų palikuonys“, – į Kauno centrinio pašto operacijų salę susirinkusius svečius gegužės 14-osios popietę sveikino prof. dr. Rasa Žukienė. Menotyrininkė šiais žodžiais atvėrė savo kuruotą Romui Kalantai dedikuotą „Kaunas 2022“ programos parodą „1972. Pramušti sieną“. Ji iki pat vasaros pabaigos nukels žiūrovą į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, dailininkus, maištingus hipius.
Parodos startą pašto operacijų salėje pažymėjo netikėtas muzikinis pasirodymas – savo gausios sintezatorių kolekcijos eksponatus, tarp kurių – ir autentiški Lietuvoje kurti instrumentai, pristatė broliai Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai. Padėkoję už nepriklausomybės vaikų jau gimstant atsineštą laisvę kurti tai, ką ir kaip nori, broliai nuskraidino klausytojus į 9-ojo dešimtmečio pradžią, kai Kauno muzikiniame teatre debiutavo elektroninės muzikos grupė „Argo“. Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus užrašytos melodijos, atliekamos inžinieriaus Orūno Urbono sukurtais sintezatoriais, sukėlė ovacijų bangą – ir palydėjo pirmuosius parodos lankytojus į daugeliui pirmąkart matomas pašto erdves.
Per du tarpukarį menančio pastato aukštus išsidėsčiusi paroda „1972. Pramušti sieną“ – tai ir gausus tapybos darbų kiekis, ir fotografijos, masinio ir savadarbio mados ir papuošalų dizaino pavyzdžiai, ir muzikos instrumentai bei patys kūriniai, ir savilaidos žurnalai bei koncertų plakatai, ir autentiški Kauno pavasario įvykius menantys daiktai. Tarp pastarųjų – Romo Kalantos žūties vietoje rasti jo akiniai nuo saulės, sudegusių drabužių likučiai, autobuso bilietas. Parodoje atskiras dėmesys skirtas ir 1972-aisiais pradėtai leisti pogrindinei Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai, pasauliui išsamiai pasakojusiai apie sovietų nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje.
„Ši paroda akcentuoja asmenybės laisvės problemą, neatsiejamą nuo priešinimosi prievartai ir gniuždymui. Čia pirmą kartą parodoma, kaip visuomenę ir meną veikė oficialiųjų struktūrų spaudimas ir kokius atvirkštinius rezultatus visa tai paliko kultūroje“, – sako kuratorė prof. dr. Rasa Žukienė. „Tai, kas Europoje prasidėjo po 1968 m. įvykių, yra protestų, maištavimų ir buvimo drauge istorija. Paralelės tarp Rytų (socialistinio lagerio) ir Vakarų visuomenių kurtų laisvės vaizdinių, kūrybos idėjų ir formų yra akivaizdžios. Bet kol kas šios paralelės dar per mažai akcentuotos ir netgi pamirštamos. Ši paroda – puikus europietiškų laisvės ir kultūrinio bendrumo idėjų, gyvavusių nelaisvės sąlygomis Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, įrodymas.“
Laisvės troškimas, nepasidavimas priespaudai, tik pro rakto skylutę pažįstamų Vakarų ilgesys, bendrumo džiaugsmas, sudėtinga kasdienybė, fantazijos gelmė – šie dabartiniam jaunam žmogui nepažįstami dešimtmečių, praleistų už geležinės uždangos, aspektai atsiskleidžia parodoje, kuri išradingai eksponuojama sudėtingos architektūros erdvėse. „1972. Pramušti sieną“ veikia kaip laiko mašina bei kvietimas pasakoti savo gyvenimus, pridėti asmeninių liudijimų prie visų drauge kuriamo Kauno istorijos metraščio. Taip pat – priminimas apie tikrąjį laisvės skonį ir jo kainą.
Parodoje eksponuojami tokių menininkų, kaip Vincas Kisarauskas, Vladislovas Žilys, Marija Teresė Rožanskaitė, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Eimutis Markūnas, Antanas Matulevičius, Edmundas Frėjus, Vaidotas Žukas, Arvydas Šaltenis, tapyba, Romualdo Požerskio fotografijos, taip pat instrumentai, žurnalai, nuotraukos, kiti hipių laikus menantys objektai iš asmeninių Kęstučio Ignatavičiaus, Kristupo Petkūno ir kt. kolekcijų, gausus Kauno pantomimos teatro archyvas.
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorei Rasai Žukienei kurti šį sudėtingą pasakojimą padėjo talentinga profesionalų komanda, susibūrusi būtent šiai parodai. Tai dailės ekspoziciją kuravusi Genovaitė Bartulienė, Gediminas Jankauskas (kinas), Edgaras Klivis (teatras), Arūnas Streikus (Lietuvos katalikų bažnyčios kronika), ir dedikaciją Romui Kalantai sukūrusi Rimantė Tamoliūnienė. Taip pat – Vytauto Didžiojo universitete studijuojančios būsimosios meno kuratorės. Parodos katalogo dizainą ir vizualinį identitetą kūrė Vilniaus dailės akademijos profesorė Aušra Lisauskienė, architektūrą – IMPLMNT Architects.
Iki rugpjūčio 31 d. Kauno centriniame pašte veiksiančią parodą „1972. Pramušti sieną“ lydi satelitinis renginys „Čekoslovakijos avangardas: Milanas Knížákas ir Rudolfas Sikora“. Ekspozicija Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje veiks iki liepos 1 d.
Nuotr. autorius Martynas Plepys
Festivalis kaune — nuo taksi parko ar metalo gamyklos iki Ąžuolyno širdies
Artėjanti vasara su savimi atsineša ir renginius po atviru dangumi ar mieste. Birželio 29 – liepos 3 dienomis Kauną užklups „Audra“ — penkių dienų trukmės muzikos ir meno festivalis miesto erdvėse. Naktinis klubas „Lizdas“ kartu su Kauno miesto bei rajono jaunimu ir „Kaunas 2022“ komanda rengia didžiulę renginių programą, kuri išsibarstys po įspūdingiausius miesto urbanistinius taškus.
Pačią pirmą festivalio dieną bus galima apsilankyti įspūdingame 1978 m. pastatytame Kauno taksi parke, įsikūrusiame Vilijampolės mikrorajone. Šiandien menkai tebefunkcionuojantį ir dėl savo itin vaizdingos lokacijos svarstomą nugriauti parką, kadaise sudarė ne tik keliaaukštis automobilių garažas, bet ir plovykla, dirbtuvės, administracinis korpusas, kuro kolonėlė. Taksi automobiliai buvo parkuojami ne tik viduje, tačiau ir ant plokščio stogo terasos. Įspūdingiausia pastato dalis – iki viršutinio aukšto kylanti estakada, leidžianti pakilti automobiliu iki pat pastato viršaus. Įdomu tai, jog šis pastatas dar niekada neregėjo jokių kultūrinių ir muzikinių renginių. Tačiau birželio 29 d. Kauno taksi parkas vienai dienai taps italų elektroninės muzikos kompozitorės Caterina Barbieri pasirodymo vieta bei išskirtinės audiovizualinės instaliacijos erdve (apie instaliaciją organizatoriai žadėjo pranešti greitu metu). Apsilankymas trečiadienį taksi parke nieko nekainuos – šis nemokamas renginys taps naktinio klubo „Lizdas“ ir „Kaunas 2022“ dovana miestui.
Ketvirtadienį pasirodymai persikels į kiek labiau konvenciškas erdves. Garsusis Berlyno šokių muzikos bendruomenės radijas „HÖR“ savo transliacijas perkels į šiuo metu rekonstruojamą, tačiau festivalio metu duris nemokamai praversiančią Mykolo Žilinsko galeriją, įsikūrusią prie pat ikoniškojo Kauno soboro. Tuo tarpu viena iš svarbiausių festivalio viešnių, japonų perkusininkė ir kompozitorė Midori Takada, savo pasaulinę „Silence Birds“ projekto premjerą įgyvendins VDU didžiojoje salėje.
Tiek penktadienio, tiek šeštadienio vakarinė programos dalis persikels į kadaise metalo gamybai tarnavusias patalpas miesto centre – Pergalės koncerną. Šios plačios industrinės erdvės, talpinusios didžiagabaritę techniką plienui formuoti, dviems naktims taps didžiule šokių aikštele, kurioje pasirodys vieni garsiausių šiandieninių elektroninės muzikos didžėjų, tokių kaip: Helena Hauff, Job Jobse, Call Super, Partiboi69, Miss Kittin & The Hacker, LSDXOXO, Hector Oaks, kuriuos apšildys visa plejada geriausių vietinių scenos atstovų, tokių kaip Manfredas ar Loranas Vaitkus.
Įspūdingas nemokamas koncertas festivalio lankytojų lauks šeštadienį, kiekvieno kauniečio mylimoje vietoje – Ąžuolyno parke. Bene intymiausioje miesto dalyje, tarp ąžuolų ir žaliuojančios augmenijos išdygusi scena, priglaus tiek gyvą koncertą, tiek dieninį vakarėlį. Čia, palaikant didžėjams Bradley Zero, Violet ir Gabrielle Kwarteng, pasirodys grupės Planeta Polar, Garbanotas, Esa Afro-Synth Band, The Mauskovic Dance Band ir kiti.
Festivalio muzikinė dalis užsidarys įspūdingiausioje Kauno vietoje – Nemuno ir Neries santakoje. Čia įvyks didžiulis, visiems atviras ir nemokamas koncertas, kuriame pasirodys estų repo superžvaigždė Tommy Cash, o jį apšildys Lietuvos R&B muzikos pirmūnas Free Finga bei kaunietiško roko pažibos Flash Voyage.
Be aukščiau išvardintų muzikinių pasirodymų erdvių – įvairiomis kultūrinėmis veiklomis bei menais knibždės visas Kaunas. Šias nemokamas veiklas, akcijas bei renginius bus galima sutikti ir gerai pažįstamose erdvėse, pvz. prie Karo muziejaus, Kauko laiptų ar Kauno geležinkelio stoties. Tačiau dalis jų slėpsis ir kiek mažiau ištyrinėtuose Kauno kampeliuose, kurių vienas – plika akimi iš gatvės nematomas, tačiau įspūdingai atrodantis Velnių muziejaus kiemelis Putvinskio gatvėje.
Šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ programą kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisideda ne tik tokios ilgametės institucijos kaip Pažaislio muzikos festivalis ar Kauno miesto kamerinis teatras, bet ir įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.
Asta Ivanauskienė: „gali būti, kad "nemuno7“ yra pirmasis toks pasaulyje“
Jau porą metų Kaune ir ne tik jame vis garsiau kalbama apie projektą „Nemuno7“ – antram, visai kitokiam gyvenimui, kupinam meno ir kultūros, prikeliamą žemkasę. „Kaunas 2022“ mito trilogijos antrojo savaitgalio „Santaka“ metu, gegužės 22 d., kultūros laivas oficialiai prisistatys Zapyškyje, Kauno rajone.
Vien šiemet „Nemuno7“ suplanuotos penkios meno parodos ir daug jas papildysiančių veiklų. Kad šis projektas gyvuotų ir po Europos kultūros sostinės metų, užtikrins jo idėja neabejojanti meno, architektūros ir kitų sričių specialistų komanda. Šios kapitonė – meno prodiuserė Asta Ivanauskienė. Laivą rengiant kelionei iš Kauno žiemos vidaus vandenų uosto, kur buvo ruošiamas savo reinkarnacijai, su moterimi kalbamės apie tai, kuo šis projektas išskirtinis tiek savo struktūra, tiek lokacija, tiek dėmesiu šiuolaikiniam menui bei šiuolaikinėms temoms.
Tokio kultūros laivo, kaip „Nemuno7“, Lietuvoje dar tikrai nebuvo. Kokie pasauliniai pavyzdžiai ar jų mišinys jus įkvėpė tokiam iššūkiui?
Gamtos ir meno salelės tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme yra vis labiau populiarėjanti ir ateityje tik ryškėsianti tendencija pasaulyje. „Nemuno7“ šią tendenciją atplukdo į Lietuvą.
Vienu iš įkvėpimų projektui laikyčiau „The High Line“ parką Niujorke. Tai parkas – šiuolaikinio meno galerija po atviru dangumi, įrengtas ant apleistos geležinkelio linijos. Buvusi industrinė zona, kurią planuota naikinti, bendruomenės iniciatyva paversta unikalia gamtos, meno ir kūrybiškumo vieta, atvira visiems norintiems. Dar keli įkvepiantys pavyzdžiai – „Little Island“ parkas ant vandens tame pačiame Niujorke, „Copenhagen Islands“ Danijos sostinėje. Visgi apie žemkasę, kurioje tilptų sodas, parodų, edukacijų erdvės, menininkų rezidencijos, dar neteko girdėti. Gali būti, kad „Nemuno7“ yra pirmasis toks pasaulyje.
Kokie techniniai iššūkiai netikėčiausi įrenginėjant šį objektą, vieną laukiamiausių „Kaunas 2022“ programos akcentų?
Nuo laistymo sistemos laive montavimo iki meno kūrinių instaliavimo – galima sakyti, viskas buvo iššūkis, nes visuomet teko ieškoti nestandartinių sprendimų. Itin mažoje erdvėje sutalpinome parodų salę, nuolatinę šiuolaikinio meno kūrinių ekspoziciją, augalų pionierių želdynus, edukacijų erdvę, menininkų rezidenciją, scenos menų platformą ir dar svarstome įkurti skaityklą-biblioteką. Bet kai komandoje – kūrybingi žmonės, kai partneriai ambicingi, viskas įgyvendinama.
Kokius savo, kaip meno prodiuserės, įgytus naujus asmeninius įgūdžius atradote kurdama „Nemuno7“?
Na, man labai patinka įgyvendinti tai, ko iki šiol nebuvo, ko pati nesu patyrusi. Šis laivas – gyvenimo projektas, padėjęs realizuoti mano asmenines savybes, tokias, kaip adaptyvumas, lyderystė, gebėjimas telkti žmones dirbti kartu ir siekti nerealiausių iš pirmo žvilgsnio tikslų. Turiu pripažinti, kad su šiuo projektu pasiektas mano naujas streso toleravimo lygis (šypsosi).
Kokie pagrindiniai tikslai keliami menininkams, norintiems reziduoti, kurti būtent čia?
Pageidavimai menininkams išlieka tokie, kaip ir visam „Nemuno7“ projektui: savo darbais jie turėtų kalbėti apie vandenį, kūrybai rinktis kiek įmanoma aplinkai draugiškesnius būdus ir skatinti dialogą.
Pasitarę su kuratoriais ir kitais komandos nariais nusprendėme atvirą kvietimą rezidencijoms skelbti kiek vėliau, jau po didžiojo atidarymo. Norime sukurti menininkams komfortiškas, saugias gyvenimo ir kūrybos sąlygas. Atsidarysime, apsiprasime ir tuomet galėsime šį kvietimą skelbti. Į planus įtraukėme ir specialų kvietimą karo niokojamos Ukrainos menininkams.
Kuo „Nemuno7“ planuojamos šiuolaikinio meno parodos išsiskirs Lietuvos kontekste?
Parodų erdvės kuratorius Valentinas Klimašauskas visą sezono ciklą pavadino taip: „Takūs kūnai“. Pasak Valentino, vanduo yra mūsų komunikacijos ir cirkuliacijos pagrindas platesnėje sociopolitinėje ekosistemoje – remiantis šia mintimi ir buvo kuriama „Nemuno7“ parodų programa. Joje dalyvaujantys menininkai savo kūriniuose prisiliečia prie įvairiausių ekologijos sampratų bei bendradarbiavimo ar veiksmo formų. Vėliau, asociatyviai ar tiesiogiai, jas dar praplečia, papildo ir komentuoja kiti. Todėl plačiausią vaizdą lankytojai susidarys aplankę visas penkias šį sezoną suplanuotas parodas.
Turiu pastebėti, kad nemažai sprendimų diktuoja pats Nemunas. Pavyzdžiui, šiemet Lietuvai Venecijos bienalėje atstovaujantis Robertas Narkus planuoja ekspediciją Nerimi ir Nemunu iš Vilniaus – ši idėja įmanoma būtent dėl specifinės „Nemuno7“ lokacijos.
Taigi, chronologine tvarka, 2022 m. pas mus savo kūrinius rodys šie menininkai: Tomas Daukša, Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović, Gailė Cijūnaitytė, Jonathas de Andrade, Aistė Ambrazevičiūtė, Henrikas Gulbinas, Ieva Kotryna Ski, Robertas Narkus ir Autarkia, Kamilė Krasauskaitė, Mindaugas Gapševičius bei kiti.
Dar norėčiau paminėti ir nuolatinę žemkasės erdvei sukurtą (site-specific) denio ekspoziciją, kuruojamą Emilijos Šneiderytės. Joje – devynių Lietuvos menininkų kūriniai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro ir makro aplinkas. Realizuodami šį projektą siekėme dinamiškos įvairovės, tad pakviesti skirtingų sričių menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, leidosi į procesą ir sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius. Tai Dovilė Gecaitė, Kipras Dubauskas, Tauras Kensminas, Ieva Kieliauskaitė Mališauskė, Žygimantas Kudirka ir Adas Gecevičius, Adomas Palekas, Sigita Simona Paplauskaitė, Irina Peleckienė, Julija Pociūtė.
Kiek tarptautiškumo šiame projekte? Galbūt vanduo, neturintis sienų, įkvepia ir laisvą programos toną?
Tarptautiškumas išties aktualus. Labai taikliai pasakėte apie vandenį be sienų. Tačiau ištikus pandemijai šiek tiek išsigandome ir susikoncentravome į tuos kūrėjus, kurie galėtų būti šalia. Bet komandoje netrūksta užsienyje kuriančių menininkų. Tarp jų – Londone gyvenanti aplinkos dizaino kūrėja Ula Marija, Belgijoje kuriančios Adrijana Gvozdinovic ir Goda Palekaitė bei kiti.
Kaip kauniečiai, vilniečiai galės pasiekti „Nemuno7“? Galbūt atplaukti?..
Skatinsime lankytojus, kiek tai įmanoma, rinktis tvaresnius keliavimo būdus. Pavyzdžiui, kauniečiams Zapyškis itin patogiai pasiekiamas dviračių taku. Nuo Kauno centro iki Zapyškio dviračiu – 17 km, o „Nemuno7“ bus prišvartuotas visiškai šalia dviračių tako. Jei pasirinksite dviračių maršrutą pro Kulautuvą, turėsite galimybę patirti dar vieną nuotykį ir į kitoje Nemuno pusėje esantį Zapyškį persikelti keltu. O vilniečiai gal baidarėmis gali atirkluoti (šypsosi)?
Ką dar, be meno parodų žvalgymo, bus galima pas jus nuveikti?
„Nemuno7“ funkcija – toli gražu ne vien tik meninė. Didelį dėmesį skiriame žemkasėje tarpstantiems augalams pionieriams, tokiems, kurie plinta dar laisvuose plotuose, vėliau užgožiami kitų. Su kiekvienu jų lankytojai galės susipažinti: ne tik sužinoti konkretaus augalo pavadinimą, bet ir jam būdingas savybes, kodėl jis priskiriamas pionieriams.
Vasarą pakviesime į edukacines veiklas, kurioje lankytojai ras ir vandens temai skirtų leidinių biblioteką, kurioje bus galima prisėsti atsipūsti peržvelgus meno kūrinius. Taip pat – apsilankyti ekskursijoje po laivą su gide.
O vėliau – matysime. Spėju, kad realus pokytis Zapyškyje įvyks po dvejų ar trejų metų. Tai vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.
Kokius gegužės 22-osios, didžiojo atidarymo dienos, akcentus išskirtumėte?
Pagrindinis akcentas laukia jau vakare, nusileidus saulei. 21.30 val. prasidės audiovizualinis muzikinis pasakojimas apie vandenį, tvarumą ir dialogą, kurį atliks duetas iš Klaipėdos „Tykumos“. Menininkai įgarsins požemines, geologines, žmogaus vidines, matomas ir nematomas vandens sroves, o metalinės žemkasės konstrukcijos vienam vakarui taps muzikos instrumentais. Visa tai sujungs autorinė atmosferinė muzika ir mišraus choro „Kamertonas“ įdainuotos autentiškos folklorinės dainos. Duetui ant denio talkins perkusininkas Viktoras Rubežas. Šviesų ir spalvų atmosferą kurs apšvietimo dailininkas Mantas Bartusevičius ir „Disco4U“.
Atidarymo renginį žiūrovus kviesime stebėti nuo kranto, o apsilankymą žemkasėje planuoti nuo gegužės 24 d.
Visa aktuali „Kaunas 2022“ mito trilogijos savaitgalio „Santaka“ programa skelbiama kaunas2022.eu ir „Kaunas 2022“ mobiliojoje programėlėje.